1 METODIKA Kol rašiau šią bibliografiją, keletą kartų keitėsi taip ...

METODIKA
Kol rašiau šią bibliografiją, keletą kartų keitėsi taip vadinamų bibliografinių aprašų rašymo
taisyklės. Jos keitėsi ir dėl vadinamojo kompiuterinio neraštingumo. Rašantiems žinoma, kad
kompiuteriu sunkiau rašyti normalius ilgus lietuviškus brūkšnius, sunkiau taip dažnai rašyti
didžiąsias raides, sunkiau rašyti tradicines lietuviškas kabutes. Dabar bibliografiniuose aprašuose
dažnai nerašomi brūkšniai ir brūkšneliai, rašoma tik mažosiomis raidėmis ir aprašo dalys
atskiriamos tik kableliais, įteisintos ne lietuvių tradicinės, bet „kompiuterinės” kabutės.
Laikydamasis senųjų taisyklių, siekdamas aiškumo, paprastumo, aprašuose kiekvieną aprašo dalį
nuo kitos dalies atskiriu tašku ir brūkšniu. Kiekvieną aprašo dalį (taip pat ir mėnesių
pavadinimus) pradedu didžiosiomis raidėmis.
Aprašo dalys, elementai
Autoriaus pavardė ir vardas arba pirmoji vardo raidė. Senesniuose spaudiniuose autoriai
gana dažnai pasirašinėdavo slapyvardžiais. Jeigu dabar žinoma slapyvardžiu pasirašiusio
autoriaus tikroji pavardė, jeigu ją galima skelbti, laužtiniuose skliaustuose rašoma tikroji pavardė
ir vardas arba pirmoji vardo raidė.
Teksto pavadinimas — knygos, knygos dalies, skyriaus, straipsnio ar kurio nors kito teksto.
Jeigu pavadinimo nėra, tarp kabučių rašomi pirmi teksto žodžiai ir daugtaškis.
Pavadinimo patikslinimas. Kai pavadinimas patikslinamas, paaiškinamas, po pavadinimo
rašomas dvitaškis ir pavadinimo patikslinimas. Dažniausiai patikslinimą pradedu didžiąja raide.
Kai patikslinimą rašau aš pats, jį rašau laužtiniuose skliaustuose.
Manau, kad Lietuvos bibliografų labai dažnai vartojamu pavadinimo patikslinimu
pažeidžiamos autoriaus teisės, nes po autoriaus sukurto pavadinimo visai nemotyvuotai rašomas
sakinio (pavadinimo) skyrybos ženklas dvitaškis ir pratęsiamas pavadinimas, rašomas ne
autoriaus, bet visai kito žmogaus — bibliografo tekstas. Skaitantiems autoriaus sukurtas
pavadinimas ir bibliografo tekstas susilieja į vieną sakinį. Ir labai dažnai neaišku, koks tikrasis
pavadinimas.
Atsakomybės duomenys. Kartais po pavadinimo, po pavadinimo patikslinimo rašomas
vienas įstrižas brūkšnelis ir atsakomybės duomenys — vardinami už tekstą atsakingi žmonės:
sudarytojas, redaktorius, vertėjas ir kt. Čia labai patogu apibūdinti iliustracijas.
Duomenys apie spaudinio kartojimą. Kai aprašoma knyga, po pavadinimo, po pavadinimo
patikslinimo, po atsakomybės duomenų rašomas taškas, brūkšnys ir duomenys apie knygos
kartojimą, jeigu ji kartojama (pavyzdžiui, antras, trečias leidimas).
Duomenys apie spaudinio išleidimą. Kai aprašoma knyga, po visų čia paminėtų duomenų
rašomas taškas, brūkšnys ir knygos išleidimo vietos — miesto pavadinimas (Vilnius, Kaunas).
Visas pavadinimas arba tik pirmoji raidė. Po išleidimo vietos pavadinimo rašomas dvitaškis ir
leidyklos pavadinimas, išvardinami leidėjai. Tada rašomas kablelis ir knygos išleidimo metai.
Šioje knygoje leidyklų pavadinimai dažniausiai nerašomi.
Jeigu tekstas ne visas — duomenys apie tomą, dalį, sąsiuvinį. Kai aprašoma knyga, po
išleidimo metų, taško ir brūkšnio, gali būti nurodytas tomas, dalis, sąsiuvinis.
Kiek puslapių yra spaudinyje. Kai aprašoma knyga, po jos išleidimo metų, po tomo, dalies,
sąsiuvinio numerio vėl rašomas taškas, brūkšnys, puslapių kiekis knygoje ir mažoji raidė p.
(pavyzdžiui, 380 p.). Šioje knygoje puslapių kiekis dažniausiai nenurodomas.
Reikalingi puslapiai. Kai aprašoma knyga, po jos išleidimo metų, po tomo (dalies,
sąsiuvinio) nurodymo, po puslapių kiekio nurodymo rašau tašką, brūkšnį, žodžio „puslapis”
pirmąją raidę — didžiąją raidę P su tašku ir reikalingą puslapį ar puslapius (pavyzdžiui, P. 40).
Kai aprašoma tik knygos dalis, skyrius. Pirmiausiai rašoma tik tos dalies, to skyriaus
autoriaus pavardė ir vardas, po to dalies, skyriaus pavadinimas. Jei būtina, po to rašomos aprašo
dalys, apibūdinančios tik šią dalį, šį skyrių. Apibūdinus knygos dalį, skyrių, rašomi du įstriži
brūkšneliai ir rašomas knygos, kurioje yra ši dalis, šis skyrius, aprašas — autorius, pavadinimas,
1

pavadinimo patikslinimas, atsakomybės duomenys, duomenys apie kartojimą, išleidimo vietos
pavadinimas, išleidimo metai, puslapių kiekis, reikalingieji puslapiai, kiti duomenys.
Kai aprašomas straipsnis žurnale ar panašiame periodiniame numeruotame leidinyje.
Pirmiausiai rašoma straipsnio autoriaus pavardė ir vardas, po to straipsnio pavadinimas. Jei
būtina, po to rašomos aprašo dalys, apibūdinančios tik šį straipsnį. Apibūdinus straipsnį, rašomi
du įstriži brūkšneliai ir rašomas žurnalo, leidinio, kuriame yra straipsnis, aprašas —
pavadinimas, išleidimo metai, numeris, reikalingieji puslapiai.
Kai aprašomas straipsnis laikraštyje. Pirmiausiai rašoma straipsnio autoriaus pavardė ir
vardas, po to straipsnio pavadinimas. Jei būtina, po to rašomos aprašo dalys, apibūdinančios tik
šį straipsnį. Apibūdinus straipsnį, rašomi du įstriži brūkšneliai ir rašomas laikraščio, kuriame yra
straipsnis, aprašas — pavadinimas, jeigu nežinomo rajono — skliaustuose nurodomas rajonas,
laikraščio išleidimo metai, mėnuo, diena. Kartais ir numeris.
Kai tekste yra nuotrauka, žemėlapis, brėžinys ar kitokia iliustracija, apraše po puslapio,
datos ar numerio skaitmens rašomas dvitaškis ir nuoroda: „iliustruota”, „ir nuotrauka”, „ir
žemėlapis”. Nuorodos gali būti sutrumpintos. Šioje knygoje nuotraukos, kitokios iliustracijos
nurodytos ne visur. Dažniausiai neminimi ir tų nuotraukų, iliustracijų autoriai. Naujesniuose
aprašuose iliustracijos apibūdinamos ir ten, kur paprastai rašomi atsakomybės duomenys.
Kai žinios aprašui ne mano, o žodžiu ar raštu man pateiktos kito žmogaus, kai perrašytos iš
bibliotekų, archyvų katalogų, kartotekų, kitų spaudinių, tai nurodau po tekstų „Žinios aprašui:”,
„Žinias aprašui pateikė:”, „Žinios aprašui iš knygos:”. Kai tokie pat aprašai rasti keliuose
spaudiniuose, tų spaudinių nevardinu, o rašau: „Žinios aprašui: Iš kitų leidinių (spaudinių)”.
Pastaba. Aprašo pabaigoje po taško ir brūkšnio gali būti pastaba. Jeigu pastaba mano —
dažniausiai laužtiniuose skliaustuose.
Citatos, ištraukos. Aprašo pabaigoje rašau nuorodą „Tekste” ir pateikiu ne visą originalų
tekstą, bet ištrauką ar ištraukas iš originalaus teksto. Dažniausiai tokias citatas, ištraukas išskiriu
kabutėmis. Naujesniuose aprašuose citatas, ištraukas išskiriu tarpeliais, kitokiu išdėstymu. Kai
ištraukoje, citatoje praleidžiamas žodis, sakinys ar didesnė teksto dalis, rašomas daugtaškis
skliaustuose [...]. Gana dažnai cituojama tik dalis sakinio — sakinio pradžia ar sakinio pabaiga.
Tais atvejais dažniausiai citatos pradedamos didžiosiomis raidėmis, nerašomi daugtaškiai ar
daugtaškiai skliaustuose citatų pradžiose ar pabaigose.
Visas originalus tekstas. Kai aprašo pabaigoje nuoroda „Visas tekstas”, originalus tekstas
yra perrašytas arba skenuotas skeneriu ir patikrintas lietuvių kalbos atpažinimo programa.
Pateikiamas be kabučių pradžioje ir pabaigoje.
Skyryba. Dažnai aprašas trumpinamas arba ilginamas pastabomis, citatomis. Aprašas
tvarkomas pagal tam tikras taisykles, didesnę, negu įprasta, reikšmę suteikiant skyrybos
ženklams. Pavyzdžiui, taškas ir brūkšnys dažniausiai rašomi tarp aprašo dalių, du įstriži
brūkšneliai // rodo, kad po jų nurodoma, kur yra tai, kas išvardinta prieš šiuos brūkšnelius. Po
dviejų įstrižų brūkšnelių gali būti nurodyta ir kur yra minimas spaudinys, minimas tekstas.
Pavyzdžiui, archyve, bibliotekoje, muziejuje.
Aprašų kartojimas. Rodykle ↑ nurodoma, kad kuriame nors tome, kuriame nors skyriuje yra
ilgesnis tekstas. Kad būtų aiškiau ir paprasčiau, kad tekstuose būtų mažiau nuorodų ir šių
rodyklių, kai kurie aprašai kartojami. Vienas, dažnai nė kiek nepakeistas, aprašas gali būti
visuose „Viekšnių krašto” tomuose, keliuose tomo skyriuose. Kadangi kompiuterinėje knygoje
teksto kiekis neturi reikšmės, tais atvejais, kai iš viso teksto reikalingas tik vienas sakinys,
dažniausiai įrašomas visas tekstas. Dar ir todėl, kad tas vienas sakinys be konteksto gali būti ne
visai teisingai suprastas.
Skyriai. Suskirstyti į skyrius tiek teksto nebuvo lengva. Dažniausiai tekdavo ilgus tekstus
dalinti į daugybę trumpų ištraukėlių, jas dėlioti į įvairius skyrius. Ne visur taip padaryta ir
ne visur tai padaryta gerai. Todėl reikalingų žinių reikėtų ieškoti visuose tomuose. Kuriame
nors skyriuje radus dalį teksto, gana dažnai kur nors galima rasti ir visą tekstą.
2