Vilnius: Mintis, 1975. — 64 psl. — Apie žmones ir

F
FABIJONAVIČIUS JUOZAS, FABIJONAVIČIAI
Strakšys Adolfas. Artimi. — Vilnius: Mintis, 1975. — 64 psl. — Apie žmones ir įvykius
Degimų, Birbiliškės, Bobulinos, Savarinos kaimuose ir kai kuriose kitose Viekšnių krašto
vietovėse. Visas autoriaus tekstas skyriuje apie II pasaulinį karą ir skyriuje apie Degimų kaimą.
— Tekste:
Mažeikių apskrities policijos viršininkas Juozas Fabijonavičius sunerimo. Tiek daug kalbėjo
apie partizanų sutriuškinimą Degimuose, o čia vėl, pačioj panosėj. Fašistai niršo: koks tu
viršininkas, kad tvarkos įvesti nesugebi...
Ruškys Vytautas. Keli eskizai partizanų portretams: Kelionių susitikimai // Vienybė. —
1987. — Geg. 1 (Nr. 52—53), Geg. 5 (Nr. 54), Geg. 7 (Nr. 55), Geg. 9 (Nr. 56): iliustruota. —
Tekste:
Mažeikiuose tardyti ėmėsi patys vokiečiai. Mušė, spardė, ant kaklo užnėrė virvę ir smaugė.
Reikalavo nurodyti partizanų bazavimosi vietą, pasakyti ryšininkų pavardes.
Mačiau, kaip po kankynių vokiečiai išsivedė P. Janulevičių. Jis nešėsi kastuvą. Supratau —
sušaudys.
Likome vieni du su tuo pačiu policininku, kuris mušė žmoną, grūdo pistoletą į burną, o čia
vertė vokiečių klausimus. Pasisakė pavardę — Fabijonavičius. Įsidėmėjau visam laikui. Paskui
mačiau po karo. Per televizorių rodė, kaip teisė keletą nacionalistų, kurių būrelyje pažinau ir
buvusį aršų policininką. Ekrane atrodė toks prislėgtas, o tada pasitikėjimas veržėsi per kraštus.
— Žinai, ką, juk mudu lietuviai, galim šnekėti kaip broliai. Sakyk viską kaip buvo, — sviedė
Fabijonavičius kepurę ant tardymo kabinete esančios sofos. Atseit, uniformą nešioja per
prievartą, o iš tikrųjų galvoja kitaip.
Tvirtinau tą patį, kaip ir anksčiau.
— Na gerai, nenori apsieiti be bėdų, tylėk. Patirsi ką reiškia vokiečio ranka, — paraudonavo
policininkas ir uždarė į malkinę laukti, kol grįš fašistai. Nežinau, ką jie bebūtų darę, bet jų ranką
spėjau pajusti. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, o labiausiai skaudėjo krūtinę, kaip vėliau
paaiškėjo, lūžęs šonkaulis.
[...].
Viekšniuose iškart suėmė, — mena C. Vaičienė. Parodė bylą su P. Skirmanto parašu. Atseit,
išduota. Iš tiesų, pas šitą žmogų partizanai dažnai užeidavo. Jis siūdavo drabužius. Ilgai maniau,
kad tai tiesa, bet pastaruoju metu svarstau — ar nepatikėjome provokacija? Antraip kodėl
tardytojai reikalavo pasakyti tokius duomenis, kuriuos galėjo išgirsti iš Skirmanto. Gyniausi
nieko nežinanti, nors policininkai Fabijonavičius, Stankevičius nėrėsi iš kailio, mankštindami
kumščius.
Fabijonavičius Juozas. Marijampolės kaimas // Gimtinė. — 1992. — Spal. 1—31. — Nr. 10.
— Tekste:
Nuo Viekšnių į pietus 7 km. „XX amžiaus pradžioje randame čia nedidelį Marijampolės
dvarelį, kuris priklausė Kapėnų dvaro savininkui Jonui Herhorovičiui. Vietiniai žmonės šį dvarelį
vadino Kapėnų falverku. Apie 1917 metus žuvus savininkui, dvaras perėjo atkuriančios
nepriklausomybę Lietuvos žemės fondo žiniai.” 1920—1925 m. žemė išdalinta Tučių, Meškelių
ir kt. kaimų gyventojams. Nuo kaimo į šiaurę — Pabarškų kaimas, į rytus — Svirkančių kaimas,
toliau Dargužiškių kaimas, į pietus — Tučių kaimas, į vakarus — Boguslavo ir Stočkų dvarai.
Gyveno 7 šeimos. Kazimieras Bartkus, Juozas Fabijonavičius, Jonas Morkūnas, Petras Repšas (iš
Tučių), Juozas Šimkus, Stasys Unika, Bronius Vitkevičius su šeimomis. Marijampolėje turėjo
žemės Stasys ir Antanas Jogėlos iš Meškelių.
1

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laiko verpetai // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 5, 9,
12.— Tekste:
„Jau artėjo naktis, o užsispyręs vokietis vis nepasidavė. Galų gale suminkštėjęs žandaras
saugumo viršininką Fabijonavičių pažadinti liepė ir, šiam pasirodžius, suimtuosius viekšniškius
paleisti įsakė. Šis apie 50 lietuvių, dar tiek pat rusų parašiutininkų palikęs, išleido. Tikslą
pasiekęs, savo vežiman išleistą A. Pundzių įsisodinęs, Viekšnių link išvažiavau”.
Januškytė-Urbonienė Stanislava. Nutolusios jaunystės blyksnis: [Stasė Fabijonavičiūtė-
Januškienė] // Vienybė. — 1998. — Spal. 20. — Tekste: Fabijonavičių šeima Marijampolės
kaime, Zenonas Januškis iš Čekų kaimo, fotografas Pranas iš Viekšnių.
Fabijonavičius Juozas. Tučių kaimas // Gimtinė. — 1999. — Rugs. 1—30. — Nr. 9 (125):
nuotrauka: „Dėdė J. Mikulskis arkliais atvažiavo į svečius pas Tučių dvarininką A. Balandį.
1933 m.” — Visas tekstas:
Septyni kilometrai nuo Viekšnių, eidami pietų kryptimi, pasieksime buvusį Marijampolės
kaimą. Kodėl buvusį, skaitykite „Gimtinę” (1992, Nr. 9). Pietuose už buvusio kaimo laukų ir
500—800 m miško juostos yra aprašomas Tučių kaimas. Žinių apie ištakas ir praeitį rašytiniuose
šaltiniuose labai nedaug, todėl nurodysiu.
Tai M. Biržiškos „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” (Kaunas, 1938), „Mažoji lietuviškoji
enciklopedija” (III t., V., 1971), „Mūsų kraštas” (V., 1994, Nr. 2, 1997, Nr. 9). Be minėtų šaltinių
minėtini vyresniosios kartos žmonių prisiminimai. Šis pasakojimas paremtas ir paties autoriaus
betarpiškais pastebėjimais bei prisiminimais.
Pagal tarpukario Lietuvos administracinį padalinimą Tučių kaimas priklausė Mažeikių apskr.
Viekšnių valsčiui. Dabar jis priklauso Akmenės r. Kairiškių apylinkei. Tučiai apsupti kelių
kaimų, bažnytkaimių, miškų ir miškelių. Rytų pusės kaimynai iki Nerimdaičių bažnytkaimio yra
Dargužiškių ir Birbiliškės kaimai. Pietuose iki Nevarėnų bažnytkaimio žemių kaimynai yra
Nerimdaičių bažnytkaimis. Vakaruose — Pievėnų bažnytkaimis iki Trimėsėdžio upelio. Šiaurinė
riba eina ties gražiu ir įdomios istorijos Trimėsėdžio upeliu.
Tučių kaimo dalis, esanti netoli Trimėsėdžio upelio ir Dargužiškių kaimo, buvo vadinama
ketveriokais. Kodėl? Tame kampe netoli vienas kito gyveno 4 ūkininkai. Čia 1936 m. buvo
Kazlausko, Repšo, Lemežio ir Glodenio sodybos. Apie 90 proc. Tučių kaimo gyventojų buvo
lietuviai žemaičiai (dounininkai) Romos katalikai, kiti latviai evangelikai, liuteronai ir rusai —
stačiatikiai, sentikiai.
Iš Nerimdaičių ir Mitkaičių apylinkių ištekančių upelių santaka netoli Pievėnų yra svarbaus
Tučių kaimo Trimėsėdžio upelio pradžia. Nuo ištakos iki Virvytės, į kurią ties Skleipių malūnu
įteka, upelio ilgis per 40 km, iš kurių apie 15 km nuvingiuoja Tučių kaimo šiauriniu pakraščiu ir
siekia 2—5 metrų plotį. Trimėsėdis bene didžiausia Tučių kaimo upė. Abiejose jos pusėse yra
išsidėstę 17 sodybų. Keturiose sodybose 1922—1982 m. kaimo mokyklos ribose buvo pastatyta
13 įvairių tiltų ir tiltelių bei lieptų. Tad šis upelis skyrė ir jungė sodiečių sodybas, su juo siejosi
daugelis Tučių kaimo praeities, ūkinio ir kultūrinio gyvenimo gijų.
Žemaitijoje buvo įprasta bažnytines ir kitas šventes švęsti iškilmingai, o iškilmingumas buvo
nesuprantamas be dūdų orkestro. Iškilmingumo siekta ir vestuvėse, ir laidotuvėse, kur neapsieita
be dūdų orkestro. Tučiuose ištisus dešimtmečius veikė net trys dūdų orkestrai. Bene
populiariausias iš jų keliolika metų garsėjęs Žalio ir Matučių orkestras. Buvo ir mažų kaimo
orkestrėlių, kur pagrindiniai instrumentai buvo armonikos, smuikai, gitaros, vėliau atsirado
akordeonai.
Tučių kaime 1970 m. buvo 340 gyventojų. Manoma, kad keliais dešimtmečiais anksčiau jų
buvo dvigubai daugiau. Tarybiniais metais gyvenimas kaime iš esmės pasikeitė. Daug žmonių
buvo ištremta į Sibirą, dalis žuvo miškuose, kas galėjo, bėgo į miestus ir miestelius. Ieškojo
saugios kasdienybės ir pragyvenimo. Likusiųjų darbas ir buitis taip pat pakito. Kaimas „paseno”
— neliko jaunimo, jaunų šeimų, mokyklinių vaikų.
Kadangi Tučiai buvo didelis kaimas, gyventojų patogumui jį dalijo į 4 mažesnius: I, II, III, IV
Tučių kaimai, nors tokio padalinimo ribų pažymėjimo nei natūroje, nei rašytiniuose šaltiniuose
neradau.
2

Dėl geografinės padėties techninė pažanga iš Vakarų į Lietuvą ėjo per Žemaitiją,
neaplenkdama ir Tučių kaimo. Taip į mūsų šalį atėjo vandens ir vėjo malūnai, telefono ryšys,
elektros šviesa, garo ir vidaus degimo varikliai. Kaip visa tai plito — atskira tema. Tačiau būtina
paminėti, kokius įrankius, stakles ir mašinas ištisus dešimtmečius naudojo Tučių kaimo žmonės.
Laikas ir ūkininkavimo modernizavimas negailestingai sunaikino senuosius darbo įrankius. Tik
dalį jų bematome muziejuose, kiti — vien etnografų aprašuose ir piešiniuose bei nuotraukose.
Daug dešimtmečių žemę apdirbdavo (ardavo) vienvagiais su verstuvėmis plūgais. Buvo
plačiai naudojamos medinės ir spyruoklinės 7 ar 9 dantų akėčios, kurias kaime vadino drapakais,
federiais. Galutiniam pasėlių laukų apdorojimui buvo naudojami volai. Pasėlių priežiūrai
ūkininkai naudojo žagres, vadintas žombriais. Visi sodiečiai turėjo kauptukus ir metalinius
grėblius.
Žiemkenčius ir vasarojų pjaudavo dalgiais. Surinkdavo grėbliais. Mažai kas turėjo arklinį
grėblį, vadinamą grėbarką. O arklinių javapjovių kaime beveik nebuvo. Mūsų aprašomu
laikotarpiu Tučių kaime būdavo 3 arba 4 arklinės ir 2 arba 3 garinės javų kūlimo mašinos. Daug
kaimo ūkininkų turėjo specialius įrengimus javų valymui nuo pelų. Buvo vėtyklės su judančiais
metaliniais sietais, kuriuos vadino arpomis, vėtyklės be sietų, kurias vadino fukteliais. Turėjo ir
metalinius 1,5 m aukščio gyvatukus, vadinamus trejeriais.
Medienos paruošimui statyboms, lentų pjovimui, medinių stogų dangoms — stoglenčių
gaminimui buvo naudojamos įvairios staklės su skriemuliais arba juostiniais pjūklais. Buvo
specialios staklės skiedrų stogo dangoms gaminti ir gontų gamybai bei kitokios staklės. Linų
pluošto atskyrimui nuo stiebelio — linų mynimui be rankinių mintuvų buvo naudojamos arklinės
staklės, kurias vadino linų mynimo mašinomis. Dviejų volų su vienodo žingsnio krumpliais,
įstatytais į medinį rėmą su diržu, kuris leidžia volų sukimui panaudoti arklio jėgą. Antros kaime
naudotos linų mynimo mašinos pagrindą sudarė 4—5 m diametro ant rėmo paguldytas medinis
ratas — veidrodinis krumpliaratis ir ant jo viršaus uždėtas su tokiu pat žingsniu cilindrinis
krumpliaratis. Mašinos konstrukcija tokia, kad cilindrinį krumpliaratį apie didįjį ratą tempia
aplinkui eidamas arklys.
Eidami nuo Papilės keliu į vakarus, prieisime ant Virvytės kranto esantį Kapėnų kartono
fabriką. Tęsdami kelionę ta pačia kryptimi, už 12 km pasieksime kryžkelę: kelias į dešinę veda į
Viekšnius, kairėje už Trimėsėdžio upelio — į Telšius, o atšaka į kairę 3 km iki Tučių dvaro. Tai
vienas iš keturių šiame kaime buvusių dvarų. Dvarininkas Peliksas Kontrimas buvo artimas
Simono Daukanto draugas. Gyvendamas Papilėje, S. Daukantas kelis kartus lankėsi ir ilsėjosi šio
savo draugo dvare. Už domėjimąsi lietuvių kalba ir palankumą 1861—1863 m. sukilimui
P. Kontrimas buvo nuteistas ir 1863 m. mirė Šiaulių kalėjime, o jo dvaras atiduotas rusui
Vladimirui Sisojevui.
Atgavus nepriklausomybę, V. Sisojevas, kaip ir dauguma carinės Rusijos okupantų, pabėgo.
Dvaro valdytoju tapo Pelikso giminaitis Pranciškus Kontrimas, kuris, nežiūrint senyvo amžiaus,
1941 m. bolševikinės valdžios buvo ištremtas į Sibirą, o žemė išdalyta dvaro kumečiams ir
darbininkams. Šiame dvare 1927 m. buvo atidaryta II Tučių mokykla, kuri veikė iki 1977 metų.
Nuo kryžkelės, kurią anksčiau palikome, prie kelio į Telšius, dešinėje pusėje, buvo Baltinio
dvaras. Apaugęs gražiais medžiais. Toje pačioje pusėje už 2 km puikavosi mūriniu baltai dažytu
gyvenamuoju namu Zubavičiaus dvaras. Važiuojant toliau ta pačia kryptimi buvo Balandžio
dvaras. Tai jau IV Tučiai. Teko girdėti, kad šis dvaras anksčiau priklausė Sisojevui, gal tik
bendrapavardžiui, o gal tam pačiam II Tučių P. Kontrimo dvaro „savininkui”? Žinoma, kad
pirmaisiais Nepriklausomybės metais dvaro savininkas buvo Piktužis, o iš jo nusipirko Balandis.
Vietos gyventojai pasakojo, kad karo metu kažkoks tarybinis karinis dalinys dvaro pirtyje ar
rūsyje buvo įrengęs areštinę, kurioje laikė areštuotus žmones. Ne vieną kartą buvo pastebėta, kad
kareiviai iš areštinės į rytų pusėje esantį mišką, vadinamą Sasojinės mišku, vesdavosi žmones.
Po kurio laiko miške pasigirsdavo šūviai. Kareiviai grįždavo ten palikę išvestuosius. Kaip ilgai
buvo girdimi šūviai ir kiek žmonių buvo nuvesta į mišką, žinių neturime.
Ketvirtųjų Tučių kaimo dvare 1937 m. gimė nusipelniusi artistė Gražina Balandytė-Čygienė,
1995 m. apdovanota DLK Gedimino III laipsnio ordinu. Tučių kaime gimė žymus bažnytinio
meno kūrėjas skulptorius Stasys Kinčinas. Daug jo darbų puošia Viekšnių, Mažeikių, Kuršėnų ir
kitas Žemaitijos bažnyčias. Daug jo sukurtų koplytstulpių ir koplytėlių pastatyta pakelėse ir
3

kapinėse. Generolas S. Raštikis savo atsiminimuose rašė, kad, gyvenant Vokietijoje vienoje karo
pabėgėlių stovykloje, S. Kinčinas nuolat kalbėdavo apie gimtąjį kraštą, laukė dienos, kuomet
galės grįžti ir darbais puošti Žemaitiją.
Po 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo pirmoji mokykla Tučių kaime buvo
atidaryta 1922 m. ūkininko Adomo Andriuškos gyvenamajame name. Tais metais mokiniu buvo
ir šio rašinėlio autorius. Vėliau, gal po dvejų metų, mokykla buvo perkelta į Kazimiero Morkūno,
o iš čia į Vinco Geležinio gyvenamąjį namą. Po kelerių metų mokyklą perkėlė į Jono Muniaus
sodybą. Dar vėliau ji tapo pirmųjų Tučių septynmete mokykla.
1941 m. ūkininko A. Andriuškos šeima buvo ištremta į Sibirą. Tuomet į jo sodybą iš
J. Muniaus namų buvo perkelta ir ši mokykla. Taip beveik po 20 metų, pabuvojusi trijose Tučių
kaimo ūkininkų sodybose, mokykla grįžo į savo gimtuosius namus, nenutoldama nuo
Trimėsėdžio upelio. Tačiau kaime sumažėjo jaunimo, mokyklinio amžiaus vaikų. Todėl ilgainiui
pirmųjų Tučių septynmetė mokykla buvo uždaryta, jos inventorius perduotas Kapėnų
devynmetei. Antrųjų Tučių mokykla, kurį laiką įsikūrusi P. Kontrimo dvare, beveik po 50 metų
(1928—1977) dėl tokių pat priežasčių taip pat uždaryta. Tučių kaimo mokyklose ilgus
dešimtmečius dirbo daug iškilių mokytojų — tikrų Lietuvos patriotų.
Pradžioje mokytojai po kelis mėnesius negaudavo atlyginimo. Pirmaisiais nepriklausomybės
metais trūko mokyklinio inventoriaus, rašymo priemonių, vadovėlių. Tačiau darbas mokyklose
virte virė: stengėsi mokytojai ir mokiniai bei jų tėvai. Buvo metas, kai mokiniai vietoje
sąsiuvinių rašydavo ant įrėmintų juodo kalkakmenio lentelių, o rašiklis buvo 3—4 mm diametro
grafitinis strypelis, vadinamas grifeliu arba net paprasta vinis.
Kokius mokslus buvo baigę mūsų kaimo mokytojai, kuriuos kartais pavadindavo „kaimo
liktarnomis”, tikslių žinių neturime. Žinome, kad dalis jų buvo baigę mokytojų kursus Žagarėje,
kiti — Šiaulių, Telšių ir kitas mokytojų seminarijas. Pirmoji I Tučių 1922 m. įsteigtos mokyklos
mokytoja buvo Antanina Praniauskaitė, kilusi iš Akmenės valsčiaus Montartiškės dvaro ar
kaimo. Ji buvo pirmoji ir mano mokytoja.
Antras šioje mokykloje mokytojas buvo Pranas Kučinskas, kilęs iš Viekšnių valsčiaus
Svirkončių kaimo, kurį 1943 m. nužudė raudonieji partizanai. Mokyt. P. Kučinskas 1925 m.
mums, mokiniams, parodė ir pirmąsias nepriklausomos Lietuvos monetas. Vėliau mus mokė
Antanas Kęsminas, kilęs iš Mažeikių vlsč. Geidžių bažnytkaimio. Šie mokytojai man davė
3 skyrių tuometinės pradžios mokyklos išsilavinimą, o gauti baigimo pažymėjimui egzaminus
laikyti turėjau Viekšnių pradžios mokykloje.
Po kelerių metų I Tučių mokykla turėjo 4 skyrius. Tačiau dar keletą metų baigiamuosius
egzaminus mokiniai laikydavo II Tučių mokykloje. Šioje mokykloje 4 skyrių baigiamuosius
egzaminus 1936 m. laikė ir gavo baigimo pažymėjimą mano brolis Aleksandras.
Mano žiniomis, I Tučių mokyklose yra mokytojavę Antanas Rimkus, Ieva Danilevičiūtė,
1918 m. Lietuvos savanoris kūrėjas Vyties kryžiaus kavalierius Vincas Šiušė, Antanas Kilpys,
tragiškai žuvęs autoavarijoje, ir Henrikas Kybartas. Paskutinis šioje mokykloje mokytojavo ir jos
direktoriumi buvo ilgamečio Tučių kaimo dūdų orkestro vadovo sūnus Jonas Žalys.
Keletą metų I Tučių mokykloje dirbo Telšių mokytojų seminarijos auklėtinis Petras Daugintis.
Jis nebuvo mano mokytojas, tačiau palaikėme draugiškus ryšius, jį gerai pažinojau. Jis 1937 m.
baigė Lietuvos karo mokyklą, jam buvo suteiktas atsargos jaunesnio leitenanto laipsnis. Įstojo į
Jėzuitų ordiną ir į Kauno kunigų seminariją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, ir mudviejų ryšiai
nutrūko. Po 50 metų gavau jo laišką ir štai ką sužinojau. P. Daugintis, kunigas S. J., socialinių
mokslų daktaras, darbuojasi išeivijos lietuvių spaudoje. Per tą laiką sielovados darbą dirbo
Urugvajuje, Brazilijoje ir Š. Amerikoje. Mirė 1996 m. Čikagoje.
Apie II Tučių mokykloje dirbusius mokytojus mūsų žinios menkos. Čia mokytojavo
P. Sijanas, kun. S. Urbelis, S. Šulcaitė, J. Mažeika, tėvų komiteto pirmininkas 1936 m. buvo
F. Zibertas. Paskutinė šios mokyklos vedėja 1977 m. buvo mokytoja Vaglienė.
Būtume dėkingi tėviškės žinovams, kurie patikslintų ir papildytų pasakojimą apie Tučius.
Praverstų svarbesnės kaimo žinios, papročių ir kultūros faktai, iškilių sodiečių bruožai ir
asmenybių biografijos.
4

Rozga Leopoldas. Inžinierius ir istorikas: [Juozas Fabijonavičius] // Vienybė. — 1999. —
Gruod. 31: ir nuotrauka. — Tekste:
Nuo penkerių metų gyveno tuometiniame Viekšnių valsčiuje, dabar jau visiškai ištuštėjusiame
ir iš sąrašų išbrauktame Marijampolės kaime. Tėvai ten turėjo 20 hektarų ūkį ir augino tris sūnus
ir dvi dukteris. [...]. Juozas, baigęs pradinę mokyklą Viekšniuose, toliau mokslų sėmėsi
Dotnuvoje, Kauno „Pavasario” gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universitete, o baigė Vilniaus
universitetą. [...]. 1994 metais žurnalas „Mokslas ir gyvenimas” išleido jo knygą „Bažnyčios ir
religinės bendruomenės Lietuvoje”. — Visas tekstas:
Įdėmesni periodinės spaudos skaitytojai seniai yra įsiminę Juozo Fabijonavičiaus vardą, nes
retas leidinys nėra spausdinęs jo straipsnių, apmąstymų, poleminių pastabų opiais ir ginčus
keliančiais klausimais. Tačiau tik neseniai, kai į rankas pateko keli jo straipsniai apie mūsų ir
aplinkinių rajonų kaimus bei miestus, sužinojau, kad tai mūsų kraštietis, seniai nutolęs nuo
Žemaitijos, bet siela ir mintimis visuomet buvęs ir tebesantis čia. O vyresnės kartos inžinieriai
poną Juozą pažįsta kaip kolegą ir kaip mokslininką, visuomet siekusį savo žiniomis pasidalinti su
kitais.
Gimęs netoli Telšių Pirmojo pasaulinio karo bangai ritantis per Lietuvą, Juozas Fabijonavičius
nuo penkerių metų gyveno tuometiniame Viekšnių valsčiuje, dabar jau visiškai ištuštėjusiame ir
iš sąrašų išbrauktame Marijampolės kaime. Tėvai ten turėjo 20 hektarų ūkį ir augino tris sūnus ir
dvi dukteris. Visi sūnūs buvo linkę į mokslus, Jonas ir Alfonsas tapo veterinarijos gydytojais, o
Juozas, baigęs pradinę mokyklą Viekšniuose, toliau mokslų sėmėsi Dotnuvoje, Kauno
„Pavasario” gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universitete, o baigė Vilniaus universitetą.
— Tarnavau dar nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, buvau daliniuose, kurie 1939 metais
žygiavo į Lietuvai sugrąžintą Vilnių. Visam gyvenimui atmintyje liko jaudinantys vaizdai, kaip
mus sutiko Vilniaus gyventojai, — prisimena Juozas Fabijonavičius. Deja, šviesius prisiminimus
greit užtemdo niūrūs: kaip ėmė plūsti į Lietuvą hitlerinių ordų triuškinamos Lenkijos kariškiai,
dar taip neseniai buvę išdidūs, kaip jie buvo internuojami, kaip Lietuvos žmonės, nors ir
nepamiršę patirtų skriaudų, gailėjo nelaimės ištiktos tautos.
Per ilgą, jau 84 metų, Juozo gyvenimą gimtajame krašte penkis kartus keitėsi politinė
santvarka, okupantai ateidavo ir būdavo išvaromi ar patys išsinešdindavo, o Lietuva buvo ir liko,
nes čia gyveno didžioji tautos dalis, čia buvo puoselėjama gimtoji kalba ir iš senolių perimtoji
kultūra. Nuo 1948-ųjų Juozas Fabijonavičius buvo Klaipėdos „Sirijaus” gamyklos vyriausiuoju
inžinieriumi, rūpinosi jos atstatymu, vėliau — gamybos plėtra ir techniniu atnaujinimu. Tad
suprantamas patyrusio specialisto apmaudas, kad nūnai šiai gamyklai leista sunykti, kad ji,
Lietuvos žmonių rankomis pastatyta, tapo Lietuvai nebereikalinga. Kadaise sovietinė okupacinė
valdžia negalėjo taikstytis, kad antras pagal rangą didžiulės įmonės vadovas nestoja į partiją, kiti
juk kantriai laukia eilėje, kol bus pakviesti. Uostamiestyje tapęs nebepageidautinu, Juozas
Fabijonavičius persikėlė į Vilnių ir 24 metus dirbo „Termoizoliacijos” moksliniame institute,
vadovavo akustikos laboratorijai, čia dirbdamas, apgynė disertaciją, po nostrifikacijos yra
technikos mokslų daktaras.
— Visą gyvenimą jokiai partijai nepriklausiau, nepriklausau ir dabar, — kaip kirviu nukerta
mokslininkas, tarsi atsakydamas ar paaiškindamas, kaip išliko politikos sūkurių nenublokštas į
ledines tolumas, kuriose atsidūrė kai kurie giminės. Bet įdėmi okupantų akis nuolat sekė
mokslininką, 1984 metais jo bute buvo padaryta krata, aptikta anuomet draustos literatūros. Jau
garbingo amžiaus sulaukusiam ir visuomenei žinomam mokslininkui, technikos populiarintojui,
byla nebuvo iškelta, bet su darbu institute teko atsisveikinti. Baigėsi ir jo, kaip technikos
publicisto, karjera, palikusi daugiau kaip 150 mokslinių ir populiarių straipsnių daugelyje
laikraščių ir žurnalų.
Prie balto popieriaus lapo Juozas Fabijonavičius sėdo tik 1989 metais, ėmus švisti
nepriklausomybei. Bet dabar mokslininkas ėmėsi gvildenti kitas, šiandienai aktualias temas —
religinių konfesijų istoriją ir santykius mūsų krašte, Lietuvoje gyvenančių tautų istoriją ir
santykius su lietuviais, tarpukario Lietuvos kariuomenės, Lietuvos miestų ir kaimų praeities
epizodus. J. Fabijonavičius savo pareiga laiko prikelti iš užmaršties kovotojų dėl Lietuvos
nepriklausomybės vardus.
5

Bene svarbiausias ir pirmiausia į akis krentantis J. Fabijonavičiaus rašinių bruožas —
tolerancija kitaip mąstantiems ir kitokias religijas išpažįstantiems, troškimas, kad gimtajame
krašte vyrautų santarvė ir broliškas gerumas, o ne pyktis ir kerštas. Tokie pat geranoriški, jo
nuomone, turėtų būti ir Lietuvos santykiai su kaimynais. Mokslininkas nori, kad šalis nekartotų
pavojingų ir praeityje daug žalos padariusių klaidų, kad būtų dirbama išvien ir nesavanaudiškai
dėl mūsų visų tėvynės, dėl Lietuvos. Šiais troškimais dvelkia jo rašiniai kraštotyros ir kultūros
leidiniuose „Gimtinė”, „Voruta”, „Šiaurės Atėnai”, „Atgimimas”, nemažai jų paskelbta ir
„Respublikoje”, „Švyturyje”, „Ūkininko patarėjo”, „Kario” bei kituose žurnaluose ir
laikraščiuose — iš viso daugiau kaip 200 publikacijų! O 1994 metais žurnalas „Mokslas ir
gyvenimas” išleido jo knygą „Bažnyčios ir religinės bendruomenės Lietuvoje”.
Pasiguodė garbusis kraštietis, kad pastaruoju metu sveikata nebeleidžia taip intensyviai dirbti,
kaip širdis norėtų. O pasakyti šis šviesus žmogus tikrai turi daug ką.
6