2 skyrius: viekšnių krašto istorija - Elektroninių išteklių archyvas

2 SKYRIUS: VIEKŠNIŲ KRAŠTO ISTORIJA 

POSKYRIAI: 

2.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 

2.2. 1863—1864 METŲ SUKILIMAS 

2.3. ANTRASIS PASAULINIS KARAS 

2.4. 1941 METŲ SUKILIMAS 

2.5. ŽYDŲ ŽUDYMAS. HOLOKAUSTAS 

2.6. TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ 

2.7. KOVOS. TRĖMIMAI. REPRESIJOS 

1

2.1. NESUSKIRSTYTOS Į POSKYRIUS ŽINIOS 

1661 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // LVIA. F. SA-3765. L. 250, 273 ir kt. — Žinios 

aprašui: Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 

2—3 d., medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. 

1728 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // LVIA. F. SA-14525. L. 156 ir kt. — Žinios 



1738 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // LVIA. F. SA-3774. L. 630 ir kt. — Žinios aprašui: 

Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d., 

medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. 

1775 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // LVIA. F. SA-3910. L. 3, 6 ir kt. — Žinios aprašui: 



1789 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // LVIA. F. SA-4048. L. 17 ir kt. — Žinios aprašui: 



1821 m. Viekšnių parapijos vizitacija // LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 227. L. 207 ir kt. — Žinios 



1866 m. Viekšnių parapijos gyventojų statistika // LVIA. F. 378. BS. — Žinios aprašui: 



Valančius Motiejus. Palangos Juzė // Valančius M. Vaikų knygelė. — Vilnius, 1992. — 

P. 208—209. — Pirmas leidimas 1869 metais. — Tekste: 

„Parakvijose: Telšių, Luokės, Tryškių, Tirkšlių, Užvenčio, Šaukėnų, Viekšnių ir Kurtuvėnų 

turi gerą žemę, vadinamą juodžemiu. Smilčių yra parakvijose: Luokės, Tirkšlių ir Kurtuvėnų; 

balų yra parakvijose: Tryškių, Raudėnų ir Viekšnių. Medžio [miško] užvis turi parakvijos: 

Tryškių, Tirkšlių ir Kurtuvėnų. Žmonės aria žemę su žambiais, mažais, negerais, naujų, visoj 

Europoj įvestų, nepriima. Akėčias turi medžio su geležies virbalais. Aria ir akėja ne vien vyrai, 

bet ir motriškosios. Rugius, javus ir šieną pjauna su dalgiais patys tik vyriški. Su pjautuvais 

pjauna tik pupas. Vyrai daros su sermėgomis milo, su liemeniu siūtomis. Motriškosios rėdos 

papročiu žemaičių su striupkėmis, sijonais ir kvartūgais marginiais, pačių austais. 

Vyriški Viekšnių, Leckavos ir Laižuvos parakvijų išsimanė siūdinti sermėgas išeigos su 

apykaklėmis, karvošiais ir kišenėmis bliso. 

Kojas auna visose minavotose parakvijose su naginėmis, turtingi tiktai batus nešioja. Eidami į 

bažnyčią, apsidaro gražiau ir nešas motriškosios kurpes, o vyriški — batus. Su tais apsiauna, 

atėję į miestelį. Po visam vėl išsiauna. 

Čėdija paprastai: kopūstus, batvinius ir roputynes, bulvių sėja daug. Valgo džiūvusią mėsą, 

kiaulių daug laiko. Pasninkus stipriai užlaiko. Žuvies negaudami, perka silkes. Vieroj katalikų 

yra stiprūs. Žmonių nekatalikų čia nėra. Žydai tiktai visur įviso. 

Pirma, vyskupui ir kunigams draudžiant, visi buvo blaivūs, arielkos nė ragauti neragavo, 

nugis jau (1862 m.) atsirado ir geriančių. 

Žmonės, karališkiais vadinami, užvis parakvijų Viekšnių ir Tryškių, didžiuojas, tankiai kišas į 

ne savo reikalus, geba provotis, nesupranta gautos valnasties ir tarias viską galintys daryti.” 

2

Bauža Kostas. Prieš šimtą ir daugiau: Iš mūsų praeities: [Apie knygą: Šavelskij ujezd. — 

Kaunas, 1896] // Vienybė. — 1996. — Vas. 24. — Visas tekstas: 

Įdomu žvilgtelti į savo kraštiečio praeitį, atskleisti šimtametę istorijos skraistę. Skraistę, kurią 

atvertęs ir pamatai savo gimtąjį kaimą, miestelį: kuo tada žmonės gyveno, kokius vargus ir 

džiaugsmus turėjo. 

Tarsi stebuklinga knygelė „Šavelskij ujezd”, išleista Kaune lygiai prieš šimtą metų. Ji 

apsitrynusi, parašyta dar „graždanka”. Tačiau brangi, nes joje girdi gimtosios Ventos šniokštimą. 

Venta — anot tuometinės valdžios vertinimo, tiek vardo kilme, tiek prigimtimi — žemaičių upė. 

Reikia toje knygutėje atseikėti grūdus nuo pelų, tačiau brangi jinai tuo, kad matai pažįstamus 

vietovardžius: Pavirvytė, Daubiškiai, Šiaudinė, Dabikinė, Akmenė, Kegriai... 

Tad kuo gyveno mūsų senoliai prieš šimtą ir daugiau metų? 

Žemė buvo valstiečio maitintoja, su ja susiję gyvenimas, meilė ir šventės, vargai ir 

nesutarimai. Jos tuometiniais duomenimis užteko tik 43 procentams apskrities gyventojų. Tai 

turtas ir tuo pačiu nesantaika, rakštis giminėje. 

Caro valdininkai, rašydami apie apskrities buitį bei papročius, visų pirma rėmėsi gausiomis 

bylomis. Tėvų noras perduoti ūkį ir žemę vaikams, šeimininko teisių atsisakymas mums jau 

suprantami — viskas dėl vaikų gerovės. Bet kaip padaryti, kad ūkis išliktų stiprus, kad šeimoje 

vyrautų santarvė? Bylos parodo, kad ne visad broliai taikiai sugyvendavo, už gera geru 

atlygindavo. 

Antai vienas Viekšnių valsčiaus tėvas liepė vyresniam sūnui už gautą žemę atlyginti pinigais 

jaunesniam. Tas taip ir padarė. Bet praėjus 20 m., jau po tėvo mirties, „mažius” vėl reikalauja per 

teismą piniginės kompensacijos. 

Labai skaudūs padariniai, kuomet tėvai už šiltą kampą ir duonos kąsnį atsisako šeimininko 

vardo. Po to kyla šeimyniniai barniai, bylinėjamasi. 

Papilės valsčiuje vienas tėvas atidavė sūnui žemę už kambarį, maitinimą senatvėje, karvę ir 

arklį — kartą per savaitę nuvažiuoti bažnyčion. Pasekmės liūdnos — už gera atseikėta blogu: 

tėvas išvarytas ubagauti. 

Kad ir anksčiau uodai medaus nenešė, patvirtina ir verslų pobūdis. Tuo metu masiškai 

užsiiminėdavo advokatavimu, tiksliau, — sukčiavimu. Antai Viekšnių valsčiuje buvo toks 

atsargos kareivis, kuris, kaip advokatas, „ieškodavęs” iš valstiečių skolos. 

Šiaulių apskrities valsčių teismai gaudavo tūkstančius įvairiausių skundų, prašymų. Vien 

Viekšnių valsčiaus teismas per metus turėjo išspręsti 272 bylas. 

Šiaulių apskritis visoje Kauno gubernijoje pasižymėjo aukšta žemės ūkio kultūra, derlingumu. 

Buvo praktikuojama daugialaukė sistema. Antai Klyšių ūkis (Akmenės valsč.) turėjo 11 laukų. 

Pavirvytėje (Viekšnių valsč.) buvo 10 laukų. Taip pat žinoma, kad daugialaukiai geri ūkiai buvo 

Daubiškiuose (Viekšnių valsč.), Dabikinėje (Akmenės valsč.). 

Nors Lietuva atsiliko nuo Vakarų Europos šalių žemdirbystės technikos atžvilgiu, bet gerokai 

pralenkė Rusijos gubernijas, o Šiaulių apskritis — rytinę bei pietinę Lietuvą. 

Naujos technikos turėjo ir mūsų krašto dvarininkai bei turtingesni valstiečiai. Antai 

Daubiškiuose buvo „Horvusbi” kuliamoji mašina, švediški plūgai. Šiaudinėje — kuliamosios su 

vandens varikliais, šiaudų pjautuvai, arpai. Pavirvytėje — arkliniai grėbliai „Tigre”, kultivatoriai, 

Hovardo plūgai. 

Truputis šimtametės statistikos: 

Vidutinė vasaros temperatūra Šiaulių apskrityje anuomet siekė 13 laipsnių, o žiemos — minus 

3,5 laipsnio. Pažymima, kad Šiaulių apskrities klimatas labai geras žmogaus sveikatai, išskyrus 

valsčius su pelkėtomis vietovėmis (tarp jų Viekšnių bei Akmenės valsčiai). 

Mirtingumas: 1885 m. mirė 2,20 proc. visų gyventojų. 1890 m. — 2,11 proc., 1894 m. — 2,55 

proc. 

Tuo metu Šiaulių apskrityje gyveno 262000 žmonių, tankumas — 43 žmonių kvadratiniame 

metre. Iš viso buvo 192000 katalikų, 53500 žydų, 6200 provoslavų. Daugiausiai rusų visoje 

apskrityje gyveno Akmenės valsčiuje — 340, Viekšnių — 266, Kruopių — 86. 

3

Raštingų buvo 5669 (daugiau kaip 4 proc. gyventojų). Šiaulių apskrities piemenys gaudavo 25 

rub. per metus, tiek pat ir daugiau gaudavo kumečiai, o samdiniai — 30—40 rub. Beje, Viekšnių, 

Joniškio, Žagarės ir Šiaulių valsčiuose samdiniai buvę brangesni. 

Tuo metu Šiaulių apskrityje buvo bene geriausias Kauno gubernijoje susisiekimas, vien 

vieškelių ilgis siekė 1259 varstus. 

Toks buvo mūsų kraštas ir Šiaulių apskritis caro valdininkų akimis. 

Bajorai ir žemiečių viršininkai // Darbininkų balsas. — 1904. — Nr. 4. — P. 119—120. — 

Žinios aprašui: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1904. D. 1. — Vilnius, 1991. — P. 37. — Teksto autoriumi laikomas M. Biržiška. 

„Subruzdo mūsų kraštas...” // Darbininkų balsas. — 1904. — Nr. 7. — P. 216—218. — 

Žinios aprašui: Lietuvos bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1904. D. 1. — Vilnius, 1991. — P. 40. — Tekste: Atsišaukimų platinimas ir žandarų veikimas 

Viekšniuose. Teksto autoriumi laikomas M. Biržiška. 

„Liudnos pas mus naujienos...”: [apie gyventojų tamsumą], Viekšniai / Viekšnietis bet ne 

Viekšnietis. — (Iš Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1906, vas. 21 (kovo 6) (Nr. 41), p. 4. — Žinios 

aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po 

įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Viekšnietis 

bet ne Viekšnietis — tikroji pavardė Kazimieras Pakalniškis]. 

„Kada visur pradėjo atstatinėti rusus valdininkus...”: [apie nepavykusį valsčiaus 

valstiečių bandymą pasamdyti raštininką lietuvį], Viekšniai / Rukorius. — (Žinios iš Lietuvos) // 

Lietuvos ūkininkas. — 1906, bal. 20 (geg. 3) (Nr. 18), p. 233. — Žinios aprašui iš knygos: 

Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — 

Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo 

brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rukorius — 

tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

„Mųsų parapijos žmonės turi vieną labai negeidžiamą paprotį...”: [dėl antisanitarinio 

mirusiųjų šarvojimo Viekšniuose] / Rukorius. — (Žinios iš Lietuvos) // Lietuvos ūkininkas. — 

1906, birž. 15 (28) (Nr. 26), p. 346. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 

2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, 

slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rukorius — tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Viekšniškių tamsumas: [apie kunigų agitaciją prieš socialistų spaudą] / Rukorius. — (Žinios 

iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, liep. 5 (18) (Nr. 7), p. 108—109. — Žinios aprašui iš 

knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. 

— Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo 

brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rukorius — 

tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Rukorius [Vaclovas Biržiška]. Viekšniškių tamsumas // Naujoji gadynė. — 1906. — Liep. 

5 (18). — Nr. 7. — P. 108—109. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: 

„Seniai jau mųsų apylinkė savo tamsumu garsi. Laikraščių maža kas teskaito, o knygų be 

maldaknygių retas kas turėjo rankose. Kada ant jomarko pamėgino pardavinėti „Šviesos” 

knygeles, tai nepardavė nei vienos: prieis, pažiūrės ir padės ant vietos. Didelį ačių už tą žmonių 

tamsumą reikia atiduoti mųsų kunigėliams. Viėkšnių parapija jau trisdešimts su viršum metų 

valdoma kunigo kanauninko Zaleskio, kurs yra plačiai žinomas, kaipo šviesos priešas: jam terūpi 

pinigai. Jis yra žinomas, kaipo tvirtas valdžios šalininkas, ir ligšiol, kiek išgalėdamas, malšino 

žmonių tarpe norą pasipriešinimo, savo būvio pagerinimo. Ir štai šių metų pradžioj nustebom: 

išgirdom, kad kanauninkas platina savo parapijoj kokias tai knygutes lietuvių kalba... Nustebom 

4

— ir pradėjom jieškoti tų knygučių; pasirodė, kad tai žinomas juodašimčių raštas: „Didžiausi 

mųsų priešai socijalistai ir masonai!” Tokią tai šviesą platino mųsų kanauninkas. [...]. Prie tokios 

kunigų agitacijos, ar galima stebėties, kad tuo laiku, kuomet visa Lietuva sukilo, Viekšnių 

valsčius tylėjo ir laukė; o kada prasidėjo reakcija, kada prasidėjo skraidytojų (lietučkų) darbai, 

viekšniečiai tiek darbo teturėjo, kad vienas ant kito plepėjo, ką tik galėjo išgalvoti, šnipinėjo, 

manydami tokiu būdu užsipelnyti pagyrimą nuo valdžios, nuo visokių Ostenų, Petersonų ir kitų 

žmogžūdžių. Ypač šnipinėjimu atsižymėjo tūlas žulikas Engelis, aludėj tarnaujantis Poškus ir 

paleistuvė Liutkaitė. Dėl jų tai skundų būvo suimtas buvęs Liepojaus gimnazijos mokinys 

Augustinas Rušinas. O kad tas, atsedėjęs porą savaičių, Šiaulių kalėjime, dėlei stokos 

apkaltinančių žinių, tapo paleistas, tai mųsų policija su žandarais, su pagalba šnipų vėl davė 

skundą ant jo valdžiai. Atvažiavo tuoj žandarų aficierius, bet Rušino nesurado, nes tas, 

nenorėdamas antrą sykį kalėjime sedėti, turėjo prasišalinti policijai iš akių.” 

Gubernatoriaus apsilankymas, Viekšniai / Korėjas. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji 

gadynė. — 1906, rugpj. 16 (29) (Nr. 13), p. 203—204. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. D. 1. — Vilnius: 

Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / 

žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

Sujudo, Viekšniai / Balandėlis. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, rugpj. 23 

(rugs. 5) (Nr. 14), p. 220. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 



slapyvardis, parašyti prie žinutės. Balandėlis — tai Simonas Januškis ]. 

Balandėlis. Sujudo // Naujoji gadynė. — 1906. — Rugpj. 23 (Rugs. 5). — Nr. 14. — P. 220. 

— Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: Apie įvykius po straipsnio „Viekšniškių 

tamsumas” paskelbimo (Naujoji gadynė. — 1906. — Liep. 5 (18). — Nr. 7. — P. 108—109). 

„Engelis lėkė pas žandarą melstų iš jo pagalbos ir patarimo, kas daryti; kiti gi stengės sužinoti 

tikrąją korespondento pavardę. [...]. Žandarai su uriadniku suvartojo visą savo gudrumą, kad tik 

kaip sužinojus korespondento pavardę ir, žinoma, jį suėmus, bet niekas iš to neišėjo. [...]. Engelis 

dargi girias jau žinąs jį ir žada jį arba užmušti, arba papiauti. Ir jagamastėliui, senam 

kanauninkui, žinoma, nepatinka, kad taip negerai apie jį žinios rašytojas atsiliepia, dėlto jis 

nesiliauna varęs toliau juodašimtišką agitaciją.” 

Leckava (Šiaulių paviete). Garsus tamsybės platintojas // Naujoji gadynė. — 1906. — 

Rugpj. 23 (Rugs. 5). — Nr. 14. — P. 220. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: 

„Leckavos klebonas ne tik savo parapijoj pagarsėjęs, bet ir visose aplinkinėse: Viekšniuos, 

Mažeikiuos, Tirkšliuos. [...]. Viekšniuos per šventą Joną, nuėjęs pas škaplierninką Švažą, 

nusipirko jis gulintį ant stalo „Naujosios gadynės” numerį ir klausia jo: 

— Kur gi tu būtum dėjęs tą laikraštį? 

— Būčiau žmonėms pardavęs. 

— Še — še dabar parduok! — tyčiojasi jis, įsidėdamas į kišenę nupirktąjį numerį. 

Švažas paėmė nuo lentynos daugiau numerių ir padėjo juos ant stalo. Pamatęs tai, kunigėlis 

net ėmė šokinėti iš piktumo ir, kiek tik gali, ėmė šaukti, kaip da žemė jo neprarįjanti, kaip 

perkūnas neužmušąs už tokių „biaurių gazietų” pardavinėjimą. 

Per Jokūbines buvo tas pats Švažas į Leckavą nuvažiavęs. Pajutęs, kad jis ten yra, kunigėlis 

pasišaukė jį pas save ir ėmė obuoliais ir vynu vaišinti, kad tik nustotų „tokias” knygas 

pardavinėjęs; girdi, jis surašysiąs, kokias galima, bet iš to niekas neišėjo.” 

Viekšniai. (Šiaulių pav.). Krata // Naujoji gadynė. — 1906. — Rugpj. 23 (Rugs. 5). — 

Nr. 14. — P. 221. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: 

„5 š. m. išvažiavus gubernatoriui, vakarą uriadnikas su 6 sargybiniais atėjo krėsti Jurgį Švažą. 

Tas reikalavo leidžiamojo rašto; uriadnikas sakėsi turįs, bet nerodė ir norėjo daryti savo darbą. 

5

Pasiėmęs 2 „poniatuosius”, Švažas krėsti leido. Jieškojo proklomacijų, kurios tą dieną buvo 

praplatintos ir revolverių. Nieko neradęs, uriadnikas pasiėmė 8 atskirus „N. Gadynės” 

numerius.” 

Streikas, Daubiškių dvaras / Rūkorius. — (Žinios iš Lietuvos) // Naujoji gadynė. — 1906, 

rugpj. 23 (rugs. 5) (Nr. 14), p. 221. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 



slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rūkorius — tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Rūkorius [Vaclovas Biržiška]. Daubiškių dvaras. Streikas // Naujoji gadynė. — 1906. Rugpj. 

23 (Rugs. 5). — Nr. 14. — P. 221. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: 

„Liepos mėnesio pabaigoj streikavo kelias dienas Daubiškių dvaro moters darbininkės. 

Streikininkės reikalavo, kad joms už dienas būtų mokama tiek, kiek moka Daugirdų dvare 

Klišiuose, būtent po 60 kap. ir kad pinigai būtų išmokami kas dieną. (Reikia dar pridurti, kad 

Klišių dvare moterįs darbininkės turi dykai išeiti tik 40 dienų, o Daubiškių dvare — 70 dienų). 

Pastarasis reikalavimas labai suprantamas: bankrutuojąs dvarininkas Moras (Daubiškių dvaro 

ponas) kartais nebemoka savo darbininkams algos po kelerius metus. Iš pradžių, kaip tai 

visuomet daroma, ponas šiaušės, o darbas juk nelaukia ir turėjo sutikti. Kiek man teko sužinoti, 

jis sutiko mokėti už dienas po 45 kap. ir duoti dvaro valgymą; pinigus apsiėmė mokėti kas 

subata. Įdomus apsireiškimas: vyrai streikavusiųjų darbininkių kuo nemušė savo pačių, norėdami 

prispirti jas pertraukti streiką, bet tos tvirtai išsilaikė ligi pat galo.” 

Bažnyčios tarnai: [apie parapijos prieglaudą], Viekšniai / Rūkorius. — (Žinios iš Lietuvos. 

Darbininkų padėjimas) // Naujoji gadynė. — 1906, rugs. 14 (27) (Nr. 17), p. 267. — Žinios 

aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 

1906. D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po 

įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Rūkorius 

— tikroji pavardė Vaclovas Biržiška]. 

Rūkorius [Vaclovas Biržiška]. Bažnyčios tarnai // Naujoji gadynė. — 1906. — Rugs. 

14 (27). — Nr. 17. — P. 267. — Žinios aprašui: Povilo Saudargo. — Tekste: 

„Jau gana seniai yra Viekšniuose vadinamas „špitolius”, parapijonų įsteigtas ir jų lėšomis 

(kaštais) užlaikomas. Yra tai prieglaudos namai, kur gyvena visokie pasenę, nebederą darbui 

žmonės, kurie užtat turi tvarkoj užlaikyti bažnyčią, šventorių, plecių prieš bažnyčią ir apskritai, 

atlikti visus mažesniuosius darbus prie bažnyčios. [...]. Mūsų kanauninkas klebonas mano, kad 

špitolius tam yra įsteigtas, kad jisai turėtų sau dykai bernus kiekvienam darbui. Reikia sugrėbti, 

suvežti šienas bažnyčios (kanauninko) palivarke — važiuoja špitolninkai; koks tiktai yra darbas 

klebonijoj, viską turi atlikti špitolninkai. Užtai jie, žinoma, nieko negauna, tiktai kokius pietus. 

Kad pietųs jiems pigiau apsieitų, tai, duokime, špitolninkės drabužiams skalbti yra kviečiamos 

paprastai penktadieniais — mat, penktadienį pasnykas. Kada reikia paskirti kokį žmogų į 

špitolių, arba jį pašalinti, tai priguli tas ne nuo parapijonų, bet nuo klebono. O tas pašalina tokius, 

kurie jau nebegali darbo dirbti klebonijai, nors bažnyčios darbą ir galėtų dar puikiai atlikti. 

Žinoma, tuomi parapijonįs yra labai neužganėdinti, bet tyli.” 

„Viekšniai (Šiaulių pav.) — didelis miestelis ant Ventos kranto...” / Naujikas. — (Iš 

Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1906, gruod. 23 (1907, saus. 5) (Nr. 287), p. 3. — Žinios aprašui 

iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1906. 

D. 1. — Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — [BK pastaba: Apraše po 

įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Naujikas 

— tikroji pavardė Jonas Klimas]. 

„Čia išeina ant licitacijos p. Moros Daubiškių dvaras...”, Viekšniai / K. P. — (Iš Lietuvos) 

// Vilniaus žinios. — 1907, liep. 3 (16) (nr. 82), p. 2. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: 

6

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — 

P. 204. — [K. P. čia — Petras Gudauskas]. 

„Viekšnių parapijoje po banku pavesti...”: [apie dvarų išpardavimą] / K. Pegas. — (Iš 

Lietuvos) // Vilniaus žinios. — 1907, liep. 18 (31) (nr. 95), p. 3. — Žinios aprašui iš: Lietuvos 

bibliografija: Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. 

— 448 p. — P. 204. 

„Viekšniškiai, dagirdę kad banko bus parduodami dvarai...”: [apie valstiečių sujudimą ir 

Viekšnių gyventojų išpuolį prieš žydus] / Naujikas. — (Žinios iš Lietuvos) // Lietuvos ūkininkas. 

— 1907, liep. 11 (24) (nr. 28), p. 428—429. — Žinios aprašui iš: Lietuvos bibliografija: Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1907. D. 1. — Vilnius, 2004. — 448 p. — P. 204. — 

[Naujikas čia — Jonas Klimas]. 

Papartis. Viekšniai (Šiaulių pav.) // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Vas. 17. — 

Tekste: 

Praeitais metais sudėjo žmonės į pačtos taupomąją kasą 40 tūkstančių rub. Šiaip jau kits kitam 

skolinti nenor pinigų. Kol per bylą paskui atgausi, tai pusė reikia praleisti. Vaišink teisėjus, 

seniūną, viršaitį, kartais ir Šiaulius reikia pasiekti, džiaugies žmogus pusę beatgavęs. [...]. 

Girdėties į Šv. Kazimiero draugiją mūsiškių įsirašę metinių sąnarių 50, amžinųjų 2. [...]. Kad ir 

šneka žmonės, kad darbininkui nesą kada skaityti, patėmijau vienok, kur tik namuose pamatai 

laikraštį ar knygą ant lentynos, ten žmonės ir tvarka kitoniškesnė. [...]. Amžių savo nebūčiau 

tikėjęs, kad mes tiek pragėrėm. Per pamokslą Grabnyčiose kunigas pasakė, kad už tuos pinigus, 

kuriuos Viekšniuose prageria, būtų galima nupirkti 1600 karvių, mokant už karvę po 50 rub. [...]. 

Žmonės klausinėja kits kito, kuomet įkurs Vartotojų draugiją, nes jau trečias mėnuo, kai 

prašymas paduotas gubernatoriui, tikimės, jog neužilgo sulauksime, labai bus malonu. 

Papartis. Viekšniai (Šiaulių pav.) // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 16. — 

Bal. 21 (Geg. 4). — P. 243. — Tekste: 

Išeina žmonės iš bažnyčios, jau ir bežinąs, ką sakė kunigas, tas žydas, kurs juos gabena į 

Ameriką. Tuoj pradėjo agituoti prieš žmones: ką jūsų kunigas sakė, kad darbo Amerikoj nėra? Ar 

jis apie tai žino, ar iš Amerikos parvažiavo? Nereik tikėti, gal važiuoti, kas tik nori užsidirbti. 

Žmonės nesupranta, kad žydas ne dėl tavo pelno giria Ameriką, bet dėl savo kišenės. Jeigu 

žmonės, įtikėję kunigo žodžiais, apsistos važiavę, tai jau žydeliui žymiai sumažėtų „gešeftas”. 

Jam tik čia užmokėk 100—120 rub., o tu ten nuvažiavęs gali tuoj numirti iš bado, apie tai jam nė 

darbo. Veža per Liepojų su gubernijiniu pasportu. 

Kun. A. Vituvis. Ką padaro su mumis alkoholis // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — 

Nr. 20. — Geg. 19 (Birž. 1). — P. 300—302. — Tekste: 

„Pas mus (Viekšniuose) į monopolį įnešama 40 tukstančių. Mažu — mažiausiai kitą tiek 

išeina ant alaus, konjako ir kitų gėralų, nes užlaikome 27 aludes, du trakteriu ir viena sąkrova 

brangesniųjų gėralų. Mažai skaitant, — kas metai eina ant pragėrimo 80 tukstančių su viršum. 

Kad už tuos pinigus pirkti karves ir už kiekvieną karvę mokėti 50 rub., tai butu galima nupirkti 

tukstantį šešius šimtus karvių. Kiekvienai kad ir mažiausiai šeimynai musų skaitlingos parapijos 

atseitų po vieną karvę.” 

Papartis. Viekšniai (Šiaulių pav.) // Vienybė (Savaitinis laikraštis). — 1909. — Nr. 30. — 

Liep. 28 (Kovo 10). — P. 465. — Tekste: 

12 liepos buvo vartotojų draugijos susirinkimas, kurs išskyrė valdybą. Tikimės, jog nepoilgo 

pradės veikti. [...]. Prie mūsų labai tankus lietus, šieno jau ir taip mažai yra, nė to paties negal 

paimti. — [Pasirašė:] Papartis. 

„Miestelis nemažas...”, Viekšniai / Viekšniškė. — (Žinios) // Lietuvos ūkininkas. — 1911, 

vas. 17 (kovo 2) (Nr. 7), p. 64. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

7

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1911. D. 1. — Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK 

pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie 

žinutės]. 

„Vasario 28 d. buvo valsčiaus sueiga...”, Viekšniai / Kęstučio Sunus. — (Žinios. Valsčius ir 

valstiečiai) // Lietuvos ūkininkas. — 1911, bal. 7 (20) (Nr. 14/15), p. 135. — Žinios aprašui iš 


— Kaunas, 2003. — 408 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus 

pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

„Ir čia... visas gyvenimas apsistojo...”, Viekšniai // Viltis. — 1914. — Rugpj. 15 (28). — 

P. 2. — (Iš Lietuvos. Sodžius ir sodiečiai). — Parašas: Burokiškių Raguiis. — Žinios aprašui iš 


— Kaunas, 1998. — 476 p. — [BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus 

pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės. Burokiškių Raguiis (turėjo būti: Ragutis) — 

tikroji pavardė Talmantas Jurgis]. 

„Miestelis nemažas...”, Viekšniai / Ženklas. — (Kas girdėti. Lietuvoje) // Lietuvos ūkininkas. 

— 1915, vas. 2 (15), p. 48. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. 

Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — 

[BK pastaba: Apraše po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti 

prie žinutės. Ženklas — tikroji pavardė Pranas Jacevičius]. 

Karas Lietuvoje: [žinios iš įvairių vietovių]. — Aut.: [...]. — Turinyje: [...], Viekšniai, [...] // 

Lietuvos žinios. — 1915, bal. 8 (21) — rugs. 5 (18) (Nr. 39—90). — Žinios aprašui iš knygos: 

Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. 

— Kaunas, 2000. — 384 p. 

Viekšniai // Lietuvos žinios. — 1915. — Geg. 17 (30). — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 

„Vokiečiams užėmus šį miestelį, išdegė jame visas plotas...”, Viekšniai. — (Žinios iš 

Lietuvos) // Šaltinis. — 1915, geg. 19 (birž. 1), p. 126. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos 

bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — 

Kaunas, 2000. — 384 p. 

Karas Lietuvoje: [žinios iš įvairių vietovių]. — Aut.: [...]. — Turinyje: [...], Viekšniai, [...] // 

Lietuvos ūkininkas. — 1915, geg. 21 (birž. 3) — liep. 16 (29) (Nr. 18—26). — Žinios aprašui iš 

knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915— 

1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. 

„Pokylingai pašventino vokiečių kariuomenės naujai pastatytąjį didį tiltą per Ventą...”, 

Viekšniai // Dabartis. — 1916, kovo 4, p. [3]. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. 

Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. D. 1. — Kaunas, 2000. — 

384 p. 

„Prieš karą mūsų miestelis pažangiai ėjo pirmyn...”: [apie karo nuostolius ir švietimo 

būklę] / Piemuo; [su redakcijos prierašu]. — (Mūsų žinios. Viekšniai) // Darbo balsas. — 1918, 

kovo 16 (Nr. 12), p. 14. — Žinios aprašui iš knygos: Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų 

periodinių leidinių publikacijos. 1918. D. 1. — Kaunas, 2001. — 478 p. — [BK pastaba: Apraše 

po įstrižo brūkšnio / žinutės autoriaus pavardė, vardas, slapyvardis, parašyti prie žinutės]. 

Lietuvos Savivaldybės 1918—1928: Savivaldybių įsikūrimo ir pirmojo dešimtmečio darbų 

apžvalga. — Kaunas, 1928. — 296 p. — Tekste: P. 269 minima, kad Viekšniuose yra 10 gatvių. 

P. 278: Viekšniuose po karo sudegė 200 namų, atstatyti visi. Pastatyti 48 mediniai namai. 

8

Valančius Motiejus. Pastabos pačiam sau: Iš lenkiškosios vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė 

ir savo pastabų pridėliojo doc. J. Tumas. — Vilnius, 1996. — 240 p. — Pirmas leidimas 1929 

metais. — Tekste ir skyriai: Cholera Žemaičiuose 1848 m. Žemaičių vyskupijos kunigai, 

nubausti po 1863 m. sukilimo. Viekšnių bažnyčia. 

Viekšniai // Žiburėlis. — 1929. — Nr. 22. — P. 422: iliustr. — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 

Viekšnių Dėdė. Viekšniuose apsileidę kaip kelmai // Žemaitis. — Telšiai, 1929. — Gruod. 15. 

— Nr. 50 (226). — Tekste: 

Viekšnių valsčius yra labai apsileidęs. Skerdykla apleista, tvarkos nėra. Prižiūrėtojas Navickas 

mažai žiūri tvarkos, per naktis uliavoja. Rytojaus dieną mėsą negerai štampuoja ir t. p. 

Senolių kapas: S. Kymantaitės-Čiurlionienės giminių kapai Šiauliuose / Parengė Irena 

Rudzinskienė. — Šiauliai, 1991. — 70 p. — [Aplankas] // ŠVB. — Tekste ištrauka: D-ras 

Martynas Yčas. Atsiminimai. — Kaunas, 1935. — [T.] 2. — P. 22—23. 

D-ras Martynas Yčas. Atsiminimai. — Kaunas, 1935. — [T.] 2. — P. 22—23. — Žinios 

aprašui iš aplanko: Senolių kapas: S. Kymantaitės-Čiurlionienės giminių kapai Šiauliuose / 

Parengė Irena Rudzinskienė. — Šiauliai, 1991. — 70 p. — [Aplankas] // ŠVB. — Aplanke 

citata: 

„Keliavome arkliais į Viekšnius. Kaip aplenksi kun. V. Jarulaitį, savo seną pažįstamą, 

pirmosios V. Dumos atstovą, šviesų ir malonų vyrą, su kuriuo susieiti ir pasikalbėti būdavo tikras 

malonumas! [...]. Šis kampelis [Viekšniai] dar nebuvo [Pirmojo pasaulinio] karo audros 

paliestas. Bet žmonės jau gerai įbauginti galvijų, arklių, pašaro ir maisto rekvizicijomis, kurios 

jau buvo skaudžiai palietusios visą Žemaitiją. Daugelis jau buvo susisieloję dėl savo giminaičių, 

paimtų į karą ir su dideliu nerimu laukė, kas bus toliau. O dangus vis labiau ir labiau niaukėsi. 

[...]. Buvo sekmadienis. Žmonių prisikimšusi bažnyčia meldėsi prie Visagalio sosto juodiems 

debesims išblaškyti. Stasys Šimkus, kun. Jarulaičio prašomas, sėdo prie vargonų. Ir suūžė 

liūdnais akordais vargonai, pindami lietuviškus motyvus ir pagaudami susimąsčiusį maldininką 

iki pat sielos gelmių... Šventų giesmių melodijos pynėsi su liaudies dainų fragmentais... Tai buvo 

nepaprastas Viekšniams koncertas.” 

Viekšniai — jų praeitis ir dabartis // Vakarai. — 1936. — Geg. 21. — P. 6. — Žinios aprašui: 

Iš kitų leidinių. 

Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — 

Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI metai. — [1999 metų pabaigoje šį laikraštį surado, 

nukopijavo, kopijas parvežė į Viekšnius ir išdalino visiems kraštotyrininkams Benediktas 

Noreikis]. — Laikraštyje tekstai, straipsniai ir nuotraukos: 

P. 1: 

Šis numeris skiriamas Viekšnių liet. verslininkų skyriui, kurs šiemet daugiausia išplatino 

„Verslo” — „Amatininko” prenumeratų. 

Be to, pranešame, kad pusmetiniams prenumeratoriams šis n-ris siunčiamas paskutinis, todėl 

paskubėkite užpildyti mūsų prisiųstas p. perlaidas, kad laikraštį ir žurnalą gautumėte nuolatos. 

Kitas nr. išeis liepos 29 d. 

Ant. Spingis, L. V. S-gos Viekšnių skyr. pir-kas. Viekšnių „Verslo” n-rį išleidžiant. 

Viekšn. ats. plk. lt. J. Gaudėšys. Mano linkėjimai. 

Nuotraukos: 

„Viekšnių miesto herbas”. 

„LVS Viekšnių skyriaus energingasis pirm., Amerikos lietuvis, Ant. Spingis”. 

„Viekšnių LVS skyriaus valdyba. Sėdi: sekr. V. Navickas, pirm. A. Spingis, ižd. A. Bružas. 

II eilėje v. nariai P. Munius ir T. Urvikis”. 

„Mažeikių apskr. virš. V. Volonsevičius, kurs rūpinasi ir Viekšnių gerove”. 

9

„Ilgametis Viekšnių parapijos klebonas kan. J. Navickas”. 

P. 2: 

Ant. Kenstavičius. Viekšniai seniau ir dabar. 

A. K. [Antanas Kenstavičius]. Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško spausdinto 

žodžio skleidėjai: Pas prof. Mykolą Biržišką. 

Viekšniškis J. Mačys. Viekšniškiai Lietuvos prisikėlime. 

Klemensas Dulkė. [Eilėraštis:] Mano tėviškė. 

Nuotraukos: 

„Prof. Biržiškų tėvas, dr. A. Biržiška”. 

„Žymiausias mūsų bibliografas, viekšniškis, „L. Enc.” red. Vacl. Biržiška”. 

„Vilniaus tremtinys, žinomas literatūros istorikas, veikėjas, viekšn. prof. M. Biržiška kalbos 

metu”. 

„Žymus mūsų matematikas prof. Vikt. Biržiška”. 

P. 3: 

Iz. M. [Izidorius Mažeika]: Apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą. 

J. N. [Jonas Navickas]. Viekšnių bažnyčios praeitis. 

Jonas Viekšnys. Viekšniai po 50 metų (Optimistiško feljetono nuotrupos). 

Nuotraukos: 

„Viekšnių valsčiaus viršaitis Iz. Mažeika, pavyzdingai tvarkąs valsčių”. 

„Iš kairės: Viekšnių šaulių būrio vadas K. Pocius, pašto virš. J. Martinonis ir valsčiaus sekr. 

J. Levitas, davęs daug medžiagos šiam n-riui”. 

„Viekšnių bažnyčia”. 

J. Levitas. Apie Viekšnius yra padavimas... 

P. 4: 

Nuotraukos: 

„Viekšnių vaizdas”. 

„Žymiųjų Biržiškų namelis — tėviškė Viekšniuose”. 

„Viekšniškis poetas Kl. Dulkė”. 

„Sriaunioji Virvytė [...]”. 

P. 5: 

Viekšn., stud. ekon. F. Vėžauskas. Verslininkai — lietuviškos kultūros laidas. 

Br. Tėvelis. Viekšnių mokyklos. 

Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas. 

J. J. Jau pas lietuvius urmininkus gaunamos molio prekės. 

Nuotraukos: 

„Ilgametis Viekšnių pr. mokyklos ved. Br. Tėvelis”. 

„Viekšniškis aušrininkas Liudvikas Beržanskis”. 

Viekšnių verslininkų reklaminiai skelbimai. 

P. 6: 

P. 8: 

Nuotrauka: „Verslo” administratorius, viekšniškis, stud. ekon. A. Kenstavičius. 

Spingis Ant[anas]. Viekšnių „Verslo” n-rį išleidžiant // Verslas (Savaitinis lietuvių 

prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 

(283—284). — VI metai. — P. 1. — Visas tekstas: 

Šio specialaus „Verslo” numerio skirto Viekšniams išleidimo proga noris man pasidžiaugti ir 

kartu pasiskųsti — pasidalinti įspūdžiais iš mūsų Viekšnių verslininkų gyvenimo. 

10

Skyrius Viekšniuose įsteigtas 1932 m. spalių mėn. 23 d. Skyriaus steigimo mintis man kilo 

tuoj grįžus iš Amerikos ir pradėjus kitur lietuviams verslininkams organizuotis. Pasikalbėjęs su 

vietos tuometiniu vidurinės mokyklos direkt. p. J. Sliesoraičiu ir kit., gavau padrąsinimo ir 

ėmiaus darbo. Į steigiamąjį susirinkimą atėjo per 40 įvairių profesijų verslininkų bei svečių. 

Susirinkimą atidarė p. Sliesoraitis ir savo gražia įžangine kalba nušvietė reikalą lietuviams 

verslininkams organizuotis. Susirinkime prisirašė 30 narių, liko įsteigtas skyrius ir išrinkta 

valdyba, kuri pareigomis pasiskirstė taip: Pirmininku A. Spingis, iždininku J. Sliesoraitis ir 

sekretoriumi J. Geležinis. Imtasi darbo. Daromi valdybos posėdžiai, šaukiami susirinkimai, 

uoliai platinamas „Verslas”, narių propogandos [dėl]iai išleidžiami atsišaukimai ir adresų 

lapeliai. Aš ir kiti v-bos nariai važinėdavome po apylinkės kaimus nebodami nei blogo oro, nei 

varginančių kelionių ir kaimo žmonėms pasakodavom ir propaguodavom verslininkų idėjas, 

verslininkų rėmimą ir t. t. To pasėkoje susilaukiau aš ir kiti v-bos nariai iš nežinomų patamsių 

grąsinančių laiškų, šmeižtų, žalingų kompromitacijų tiek bizniui, tiek asmeniškai. Nieko 

nebojome. Pasėkos mūsų darbo geros, lietuvių verslininkų apyvarta ir darbas didėja, gausėja 

kaimo klijentų skaičius pas lietuvius, įsisteigė naujų krautuvių ir kitų verslo įmonių. Šiuo metu 

Viekšniuose lietuviams jau priklauso: kolonialių prekių krautuvių — 11, manufaktūros krautuvių 

— 2, kepyklų — 4, molinių indų d-vių — 4, lentpiūvių — 2 ir visi esami restoranai perėjo į 

lietuvių rankas. Be to, kaimuose apie 15 įvairių krautuvių ir miestely įvairių smulkių dirbtuvėlių 

ir didelis skaičius amatininkų. 

Pradžioje kitataučiai buvo tiek įžulūs, kad lietuvius verslininkus norėjo, kaip žmonės sako: 

šaukšte vandens paskandinti. Juos visaip šmeižė, niekino, siuntė į susirinkimus savo šnipus ir 

pan. Kas turėjo kreditus — nutraukė, vienu žodžiu — sudarė tokias sąlygas, kad lietuvis 

verslininkas neišsilaikytų ir galutinai susmuktų. Ėmėsi net grynai žemų darbų, k. t. iš pastatytos 

turgavietėje verslininkų skelbimų lentos plėšdavo skelbimus ir kuomet lenta buvo aptverta 

vielomis, apdrapstė išmatomis. Ir tas buvo daroma tų, kurie šiaukia, kad jiems Lietuvoje bloga, 

kad juos smaugia, persekioja. Ir visa ta pyktis už tai, kad lietuvis pabudęs iš miego nori būti tikru 

šeimininku savame krašte kviesdamas savus pas savuosius. Tai charakteringas kitataučių 

pasielgimas: patys muša, patys rėkia. Negana to, kitataučių įtakingasis elitas ėmėsi paskutiniųjų 

priemonių, ir tas jiems dalinai pavyko, pritraukė dalį lietuvių padėti jiems parengti verslininkų 

slopinimą. To pasėkoje keli įstaigų tarnautojai vieno didelio prekymečio metu norėjo 

išprovokuoti verslininkų vardu pogromą prieš kitataučius ir tuo galutinai sukompromituoti 

lietuvius verslininkus ir jų vadovybę. Tačiau tas jiems nepavyko, visas dalykas buvo laiku 

išaiškintas ir užgniaužtas ir „rengėjams” teko nuleisti nosis ir vėliau išsinešdinti kitur su 

pažeminimu. Gaila, kad tokių mūsų tarpe atsiranda. 

Mes, žemaičiai, prieš jus, kitataučiai, asmeniškai nėsame nusistatę, buvome ir toliau liksime 

vaišingi tiems, kurie vaišingumą supranta, bet primename, kad mes norime būti savame krašte 

tikrais šeimininkais ir tais būsime, nors jūs mus visaip niekinsite, šmeišite, trukdysite mūsų 

darbams ir t. t. Lietuvio kantrybė ir žemaičio užsispyrimas viską nugalės. Ar jūs galite atimti 

mums teisę kviesti savuosius prie savųjų. Jūs tąja teise jau nuo senų senovės naudojatės ir jei 

kuris jūsų tam nusižengia — yra apšaukiamas išdaviku ir boikotuojamas. Lietuva — lietuviams 

ir mes tokio šūkio neatsisakysime niekados. 

Negaliu čia nepaminėti kruopščiausių skyriaus narių, k. a: T. Urvikio, A. Bružo, V. Navickio, 

Končiaus ir kit., kurie su tikru atsidavimu dirba dėl lietuvių verslininkų bendro labo. Buvusiam 

vid. mokyklos direkt. J. Sliesoraičiui, kaipo pirmajam mūsų skyriaus steigėjui, šia proga išreiškiu 

viešą padėką. Taip pat buv. valsčiaus viršaičiui E. Gyliui, kuris miestelio gyvent. buvo susilaukęs 

simpatijos, tenka priskirti nemažos reikšmės. Jo buvimo metu aptvarkytas Viekšnių miestelis, 

išgrįstos baluojančios gatvės, aptvarkyti šalygatviai, tvoros, sutvarkytos iškabos ir kit. P[onas] 

N. Daleckas, vietos policijos viršininkas, savo simpatija lietuviams verslininkams tikrai vertas 

viešos padėkos. Jo iniciatyva Viekšniuose, ypač centre, atsirado švaros mėgėjų, nebeužstojinėja 

kelią ūkininkams įvairūs „perkupčiai” ir šiaip kiekvienas praeivis pastebi pavyzdingą tvarką. 

Būtų galima ir daugiau suminėti verslininkų rėmėjų ir prietelių, bet pasistengsiu visiems iš 

karto pareikšti bendrą verslininkišką padėką. 

Tenka nusiskųsti kai kurių narių neaktyvumu ir perdėtu savanaudiškumu. Yra ir tokių, kurie 

gaili cento „Verslui” išrašyti ar nario mokesčiui sumokėti. Tikiuos, kad ir šie susipras. Man tenka 

11

ypač pasidžiaugti, kad į Viekšnius iš pareinančių laikraščiu pirmą vietą užima „Verslas”. 

Palengva gal kaip nors dar didės susipratimas mūsų tarpe. 

Bendrai paėmus, kad ir mažas Viekšnių miestelis, bet kantrių žemaičių apgyventas, kurie savo 

užsispyrimu daug ką nuveikia. Viekšniai yra davę mūsų kraštui įvairių sričių darbuotojų, kaip tai: 

profesorius Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas, žinomą mirusį lietuvių veikėją daktarą 

Bukontą, karininkus: Gaudėšį, Mačių, Vaičių, Kugrį ir kit., gydytojus Šarkį, Šiurkų ir kit., 

menininkus Gudaitį ir Pundzių, artistus H. Kačinską ir Miltinį, poetus Skabeiką ir Kl. Dulkę, 

muzikus J. Kačinską, V. Deniušį ir daug dar kitų svarbių ir rimtų darbininkų. Kūriantis 

nepriklausomai Lietuvai, davė apie 100 savanorių kūrėjų. Pirmąjį būrį savanorių iš 70 žmonių į 

Telšių komendantūrą 1919 m. balandžio mėn. 8 d. išlydėjo dabartinis šauliu būrio vadas, atsargos 

viršila Kazys Pocius. 

Šia proga mano vienintėlis noras, kad Viekšnių verslininkai, švęsdami kitas įsikūrimo 

sukaktuves, būtų pilnai visi susipratę ir jų skaičius išaugtų šimteriopas, kad vietos ir apylinkės 

visuomenė vadovautųsi šūkiu — savi pas savus. 

Ant. Spingis, L. V. S-gos Viekšnių skyr. pir-kas. 

Kenstavičius Ant[anas]. Viekšniai seniau ir dabar // Verslas (Savaitinis lietuvių 



Prie rusų valdymo Viekšniai buvo skaitomas lyg ir apskrities miestu, ten buvo visos 

tuometinės įstaigos, visi aplinkiniai miesteliai turėjo su reikalais kreiptis į Viekšnius. Praūžus 

karo audroms reikėjo viską atstatyti iš naujo. Sunku buvo tiek miestiečiams, tiek kaimo 

žmonėms. Miestiečiams stigo pinigų, kaimo žmon. pasėlių, gyvulių ir pagaliau darbininkų. Bet iš 

prigimties gajus žemaitis ir karo nuteriotam krašte atsigavo. Prie to daug prisidėjo ir vietos 

išeiviai amerikiečiai, kurie savo gimines sušelpdavo arba bendrai padėdavo savo miestelio 

kultūrinimui. Vieną iš tokių galima paminėti ir mums verslininkams artimą žmogų sk. pirm. Ant. 

Spingį. Jis, kitų Amerikoj gyvenančių viekšniškių padedamas, įsteigė pirmą visam apskrity viešą 

biblioteką — skaityklą. Lietuviams versluose pirmus ledus pralaužė Vilčikauskai, Urvikiai, 

Pundzius, Lungiai, Sakalauskai ir kt. Savo laiku buvo pagarsėjusi ne tik apylinkėje, bet ir visoje 

Lietuvoje kooperatinė vartotojų b-vė „Ąžuolas”, kuri kaip ir daugis mūsų kooperatyvų 

trukšmingai bankrutavo įtraukdama į bėdą daugel žmonių. Ir pramonėje viekšniškiai yra 

pasireiškę. Galima tvirtinti, kad molio gaminių — indų gamyba Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik 

iš Viekšnių. Tos rūšies dirbtuvių Viekšniuose priskaitoma 6. Viekšnių keramikų dirbiniai 

apkeliauja ir pasiekia visas mūsų krašto vietas. Masiniai yra Viekšniuose gaminama ir apavai 

kaimui, kurie taip pat pasiekia Dzūkiją ir kt. Viekšniuose yra keletas lentpiūvių, iš jų 

pažymėtinos Norkaus ir Požerskio. A. Bružo ir sūnų vadovaujama vilnų karšykla ir verpykla turi 

išsidirbusi savo vardą. Kiek toliau kaime nuo Viekšnių apie 7 km. yra popieriaus — kardono 

fabrikas. 

Viekšniai gulėdami prie dviejų sriaunių upių, kaip Ventos taip ir Virvytės, neturi tinkamos 

elektros energijos. Čia vienas koncesininkas kitatautis, mažai atsižvelgdamas į gyventojų 

reikalus, teikia miesteliui sulig noro elektros energiją ir už ją lupa gana aukštas kainas. Savo 

laiku vietos pramon. J. Brika buvo pradėjęs statyti elektros stotį, bet kažkas jam sukliudė darbui 

įpusėjus. Nesant geros, pigios ir pastovios elektros energijos vietos verslininkai savo mašinoms 

varyti negali panaudoti šių laikų moderniškas jėgas. 

Vienas dar blogumas, kuris atsiliepia į visų verslininkų bei šiaip miestelio gyventojų interesus 

yra tas, kad yra per toli geležinkelio stotis už apie 3,5 km. Dar tik laimė, kad pastaraisiais metais 

tapo nutiestas tarp stoties ir miestelio plentas, o šiaip tiek prekių, tiek žmonių susisiekimas buvo 

blogas. Prie progos norisi priminti ir atkreipti dėmesį tų, nuo kurių priklauso duodamieji leidimai 

vežioti keleivius iš stoties ir į stotį. Reikėtų reikalauti, kad tie vežikai įsitaisytų padoresnius 

vežimus ir ne taip kankintų gyvulius ir kad nedarytų gėdos bendrai Viekšnių reprezentacijai. 

Tektų kai kam pagalvoti ir apie vasarviečių įrengimą Viekšniuose. Viekšnių apylinkės tiesiog 

pasakiškos, miškai, upės, gražūs vaizdai. Vargu bau Lietuvoje rasis kur gražesnių vietų. Mano 

manymu daugiau iniciatyvos turėtų pasiimti valsčiaus savivaldybė, pradžioje, ar tai užkviesdama 

stovyklauti iš plačios Lietuvos skautus, ar kitas organizacijas. Su laiku Viekšnių apylinkės galėtų 

12

virsti vasarvietėmis, kurios savo gražumu praneša ir Kaunijos apylinkes. Būtų galima susilaukti 

svečių ir iš užsienio — iš Latvijos. Kas prieš keletą metų ir buvo pastebėta, bet nesant vasaroti 

tinkamų sąlygų, tas rekalas kaip ir atpuolė. 

Žemaitija bendrai amatų mokslo atžvilgiu yra nuskriausta. Tik vienuose Telšiuose yra amatų 

mokykla. Argi jos užtenka? Toli gražu ne. Reiktų į tai atkreipti dėmesį ir mano įsitikinimu 

Viekšniuose amatų mokyklai vieta būtų tinkamiausia. Čia yra lig ir centras prie Latvių pasienio, 

Žemaitijos pakraščio. Esanti vidurinė mokykla tos paskirties, kokią galėtų atlikti amatų mokykla, 

neatliks ir neparengs žmones gyvenimui, savarankiškiems verslams. Tuo labiau vidurinės 

mokyklos reikalas sumažėja, kad už 14 klm. yra Mažeikiuose pilna gimnazija. Žemaitijoje amato 

išmokti, be Telšių, jaunimas niekur negali, kad ir toj pat vienintelėj amatų mokykloj yra 

priimamas tik apribotas mokinių skaičius. Dalykas labai rimtas ir artimiausiu laiku spręstinas. 

Viekšnių kultūrinis gyvenimas yra lyg ir apmiręs. Vietos inteligentija laikosi pasyviai ir su 

paprasta liaudim mažai tenori turėti reikalų. 

Be abejo, yra keletas žmonių, sakysim, iš tų pačių mokytojų, kurie dirba beveik su visais, bet 

didi dauguma darbo kratosi ir leidžia pačiam gyvenimui eiti, rutuliotis. Baigdamas noriu sušukti 

viekšniškiams kartu su anuo poetu: „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą, šarvuoti mokslu vien giliu, 

paimkim arklą, knygą, lyrą, ir eikim Lietuvos keliu”. 

A. K. [Antanas Kenstavičius]. Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško spausdinto 

žodžio skleidėjai: Pas prof. Mykolą Biržišką // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. — Nr. 29—30 (283—284). — VI 

metai. — P. 2. — Visas tekstas: 

Malonus viekšniškis, buvęs Vilniui vaduoti s-gos pirm., prof. Mykolas Biržiška priėmė 

„Verslo” bendradarbį ir šiam specijaliam numeriui pareiškė savo mintis. 

— Bendram mano krašto — tėviškės kultūringumui didelės reikšmės turi mokykla. Čia 

sąlygos nepergeriausios, blogos ir išmėtytos po įvairias vietas patalpos. Mokiniai žemaičiukai 

yra verčiami savo tarmiškos kalbos iš pat savo mokslo pirmos dienos atsisakyti kaipo negražios. 

Bloga, kad žemaičiams yra skiriami kitų vietų mokytojai. Viekšnių inteligentija kiek man teko 

nugirsti ir pastebėti kultūriniam darbui mažai tėra atsidavusi ir yra užsiėmę kažkokiais pašalinias 

darbais. Viekšniškiai prekybininkai, k. t. Antanavičius, Vilčikauskas, Dargis pirmieji buvo toje 

apylinkėje spausdinto lietuviško žodžio skleidėjai. Darant žandarams kratas šie verslininkai 

įspėdavo turinčius lietuviškų knygų, jų tarpe ir mus — sako p. profesorius. Viekšnių apylinkėse 

pirma skambėdavo gražios žemaičių sutartinės, jas rusų laikais buvęs klebonas Zeleckis 

drausdavo dainuoti ir pats dainininkus išvaikydavo. Jo orientacija buvusi grynai lenkiška. Po 

Vilniaus Seimo 1905 m., tautinei atgimimo sąmonei švystelėjus, miestely įvykęs mitingas, kur 

kalbėjo vietinis žemaitis Rušinas ir Landsbergaitė. Viekšnių apylinkės dvaruose yra pas savo 

draugus studentus sukinėjęsi ir gyvenę Simanas Daukantas, Ivinskis. Per 1863 metų sukilimą, 

kaip man teko išgirsti, iš Viekšnių yra žuvę Bortkevičius, Daugirdas, Pančerinskis, Gurskis. 

Charakteringų dalykėlių teko išgirsti man apie vietos dvarininkėlius — sako prof. M. Biržiška. 

Tūla Radzevičiūtė nėjusi kaip kiti dvarininkai prieš lietuvius, ji artėdavusi prie liaudies, 

vilkėdavo net paprastus rūbus, kalbėdavo žemaitiškai. Sako, tai buvę daroma ir su tam tikru 

išskaičiavimu bei kaž ko nujautimu. Apie Viekšnius gyveno garsios caro Aleksandro II rūmų 

damos Mozai. Jos yra Viekšnių kapinėse palaidotos. Iš Viekšnių yra kilę Gediminai-Klausučiai- 

Beržanskiai, Balvočius-Gerutis, kurs spaudos draudimo laikais jau lietuviškai rašinėjo, vėliau 

išleido „Sodiečių Dungų”. 

— Būtų gera, sako prof. Mykolas Biržiška, kad kokiu nors laiku viekšniškiai suruoštų 

literatūros vakarą ir viską atliktų gryna žemaičių tarme. Toks viešas pasirodymas mūsų 

priaugančiuosius priverstų branginti savo tarmę ir nuo jos nenutoltų. 

— Paklaustas, ar žemaitis tinka ir verslams, gerb. prof. atsakė, žemaitis tinka visur. Juk yra 

sakoma: „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”. Mano žiniomis pirmoji lietuvių krautuvė 

buvo Bielskienės. Kaip lietuviai verslininkai pirma savo tiesioginių pareigų dirbo kultūrinį 

atlietuvinimo darbą platindami lietuvišką sapudos [spaudos] žodį, taip dabartiniai verslininkai 

žemaičiai turi savo krašte visapusiško gerbūvio siekti. 

13

Mačys J. Viekšniškiai Lietuvos prisikėlime // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 



Kaip kiekviename mieste, taip ir Viekšniuose prieš Didįjį karą virė savitas gyvenimas. Niekas 

neinvestavo didelių kapitalų miesto augimui, plitimui. Viskas kūrėsi, vystėsi natūraliu būdu. 

Prekyba ir pramonė turėjo savo kelią ir rinką. Viekšnių rinka garsėjo plačioje apylinkėje. Garsūs 

turgai masindavo pirklius ir iš didesnių miestų. Čia buvo nuperkamos visokios mūsų krašto 

gėrybės. 

Ypatingai Viekšniai buvo garsūs savo moliniais išdirbiniais ir savo dirbtuvėmis. Nors didelių 

fabrikų Viekšniai neturėjo, bet fabriko darbai buvo dirbami. Kiekvienas namas turėjo savo 

fabriką. Vienur staliai, puodininkai, batsiuviai, siuvėjai, kalviai, klumpdirbiai, knygnešiai ir kit., 

kitur audėjos, mezgėjos, nerėjos verpėjos savo sąžiningu darbu skynė per gyvenimo dagius savo 

tėvynei kelią į laisvę. 

Santeklių panelė T. Grušauskaitė nelaimėje visiems prašantiems pirmąją pagelbą suteikdavo. 

Berods, ir dabar dar senutė būdama rūpinasi atgimusios Lietuvos jaunosios kartos sveikata. 

Apylinkė ją labai gerbia. Dvarininkas p. Kondratavičius savo žiniomis ir gabumais pirmas 

sutvarkė lietuviškąjį Viekšnių valsčių. 

Darbininkai: grovkasiai, lentpioviai ir kiti labai buvo solidarūs ir vieningi. Savo draugų 

neapleisdavo. 1918 m. per Kalėdas, kada krašte viešpatavo suirutė, trukdanti Lietuvos 

prisikėlimą, viekšniškiai darbininkai, tie vargo pelės smulkūs verslininkai rimčiau žiūrėjo į 

laisvės žiburį. 

Inteligentinės Viekšnių jėgos prieš D. karą buvo: a. a. daktaras Biržiška, turėjęs didelį 

populiarumą ir plačiai pragarsėjęs, kaip geras daktaras. Viekšnių klebonas kan. Jarulaitis (buvęs 

Rusijos dumoje atstovu), žymus tikybos dėstytojas mokyklose kapelionas a. a. kun. Jonas 

Domarkas, pradžios mokyklos mokytojas a. a. Petras Bimba. Vaistininkas Aleksandravičius, 

Kunigas Gendrėnas, vargonininkas Stulgaitis ir keletas kitų. Didžiojo karo metu jau ir kitos jėgos 

ryškėjo pasireikšdamos įdomiomis formomis, pav.: „Jonai, mauk klumpį — batų kamašų bėk!” 

Vadinasi, sužinok kas į miestelį atvažiavo ir kada išvažiuos. 

Ne veltui rusai Viekšniuose prieš D. karą buvo įsteigę 4 kl. mokyklą. Jiems rūpėjo sumanius 

viekšniškius išmokslinti ir patraukti savo pusėn. Nors dirbo Viekšniuose geri rusų pedagogai, bet 

iš tos mokyklos išėjo aktingi Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai darbininkai. Daugelis anų laikų 

darbininkų ir šiandien tebedirba. 

Viekšniškis J. Mačys. 

Iz. M. [Izidorius Mažeika]. Apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą // Verslas (Savaitinis lietuvių 



1918 m. rudenį, apie spalių mėn. vokiečių valdžiai pradėjusi silpnėti, valsčiaus gyventojai 

ėmė rūpintis vietos reikalų tvarkymu. Atsirado piktadarių, kurie darė plėšimus, vogė žmonių 

turtą. Karininkas Gudzinskis, gyvenęs Viekšnių m-ly, sukvietė valsčiaus gyventojus 1918 m. 

spalių mėn. klebonijos kieme, Viekšniuose, ir čia buvo išrinktas iš penkių narų Viekšnių 

valsčiaus Komitetas. Į tą komitetą įėjo: Vytoldas Kondrotavičius, gyv. Meškelių dv., Marcijonas 

Žilinskis, gyv. Meinorių km., Augustas Žvirblis, gyv. Viekšnių m-ly, Kazys Šarkys, gyv. Maigų 

kaime ir Leonas Čepauskis, gyv. Dargių km., Vyt. Kondrotavičius buvo komiteto pirmininkas. 

M. Žilinskis rūpinosi milicija. Kazys Šarkys — sekretorius, likusieji — komiteto nariai. 

Komitetas ėmė tvarkyti valsčiaus reikalus. Perėmė iš vokiečių valdžios žmonių — valsčiaus 

gyventojų, žemės sąrašus, ginklus, grūdus, medžiagą ir inventorių. Perimti grūdai buvo išdalinti 

beturčiams. Buvo suorganizuota Viekšnių m-ly milicija iš 5 žmonių. Milicijos viršinink[as] buvo 

Mykolas Dimitčikas, eiliniai Antanas ir Juozas Gadūnai, Antanas Beržanskis ir Jonas Smilgys. 

Kad turėti lėšų būtiniems valsčiaus administracijos reikalams, ūkininkų žemė buvo apdėta 

mokesčiais. Taip besitvarkant 1919 m. sausio mėn. į Viekšnius atvyko bolševikai, kurie sudarė 

savo komitetą valsčiui tvarkyti. Pirmas, valsčiaus gyventojų sudarytas komitetas, turėjo 

pasitraukti, valsčių ėmė tvarkyti bolševikų sudarytasis komitetas, kuris išbuvo ligi 1919 mt. 

vasario mėn. pabaigos. Ne[t]rukus bolševikų vietą užėmė Kolčako armija. Kolčakininkai 

14

valsčiaus reikalus pavedė tvarkyti pirmam, žmonių išrinktam valsčiaus komitetui. 1919 m. 

pavasarį susitvėrusi lietuvių kariuomenė pašalino kolčakininkus. Komitetas veikė toliau, iki buvo 

išrinkti kaimų atstovai, po 2 nuo kiekvieno šimto žmonių. 

Viršaičių ir sekretorių eilė. Pirmuoju valsčiaus viršaičiu buvo Noreikis Antanas. Po jo sekė 

viršaičiai: Jasutis Stasys, Kontvainis Juozas, Knabikas Juozas, Volskis Juozas, Gylys Eugenijus. 

Šiuo laiku valsčiaus viršaičiu yra Izidorius Mažeika, gyv. Krakių km., Viekšnių valsč. 

paskirtas Vidaus Reikalų Ministerio 1936 m. spalių mėn. 3 d. 

Viekšnių valsčiuje dirbo šie raštvedžiai — sekretoriai: Kugrys Jonas, Beržanskytė Ada, 

Maleraitė, Kryžanauskas Viktoras, Voiciekauskas Jonas, Aukštikalnis Jonas (laikinai), Sikorskis 

Vosylius, Čepaitis Jonas, Šimkus Pranas. 

Nuo 1936 m. rugsėjo mėn. 10 d. valsčiaus savivaldybės sekretorium yra Jonas Levitas. 

Žydai. Viekšnių m-ly yra 475 žydų tautybės gyventojai. 

Kada buvo pastatyta pirmoji žydų sinagoga, tikslių žinių nėra. Pirmasis žydų Rabinas 

Viekšniuose buvęs Abe Joffe, gyvenęs prieš 210 metų. Jis išbuvęs Viekšniuose apie 60 metų. Po 

jo mirties rabino vietą užėmęs jo sūnus Šabselis Joffe. Išbuvęs rabinu Viekšniuose apie 50 metų, 

jis išvažiavo į Palestiną. 

1920 m. Viekšniuose buvo įsteigta žydų pradžios mokykla 1 komplekto. Šiuo laiku žydų 

mokykla turi 2 komplektu, kurių vieną išlaiko valsčiaus savivaldybė, kitas žydų visuomenės 

išlaikomas. 

[Nuotraukose:] Iš kairės: 1. Viekšnių šaulių būrio vadas K. Pocius, 2. Pašto virš. J. Martinonis 

ir 3. Valsčiaus sekr. J. Levitas, davęs daug medžiagos šiam n-riui. 

J. N. [Jonas Navickas]. Viekšnių bažnyčios praeitis // Verslas (Savaitinis lietuvių 


(283—284). — VI metai. — P. 3—4. — Visas tekstas: 

Pirmoji Viekšnių bažnyčia, medinė, buvo įkurta 1634 m. toje vietoje, kur dabar Vandens gatvė 

atsiduria į Ventą. Ventos vaga tuomet ėjo pagal Čekų kalną. Iki pat Didžiojo Karo, ties bažnyčios 

buvimo vieta, ant Ventos kranto, stovėjo dar keli seni kryžiai, atskardyje galima buvo rasti 

žmonių kaulų — tai vis prie bažnyčios buvusių kapų liekanos. 

Antroji bažnyčia, irgi medinė, buvo toje vietoje, kur dabar stovi mūrinė koplyčia. 

Trečioji bažnyčia, dabartinė, pastatyta ant supiltos aukštumos — kalvelės apie pusantro šimto 

metrų atstumo nuo koplyčios. Ši bažnyčia mūrinė, iš plytų, pailga, kryžmiai pastatyta. Stilius iš 

lauko baltiškai gotiškas, viduje romėniškas. 

Bažnyčia pastatyta 1854 m. klebono kun. Bytauto, parapijiečių lėšomis. Miško medžiaga 

buvo nemokamai gauta iš Viekšnių seniūnijos. Pakonsekravo vyskupas M. Valančius 1855 m. 

gegužės mėn. 29 d. 

Per Didįjį Karą, 1915 m. birželio mėn. 14 d. vokiečių, šoviniais uždegta, sudegė, bebuvo 

likusios tik mūrinės sienos. 1921 m. klebonas kun. Izidorius Valys-Gudavičius atstatė ją 

senosiose sienose. Statybos darbą vedė technikas V. Landauskis, daug kur Lietuvoje statęs 

bažnyčias. Visą miško medžiagą dovanai davė Teklė Gružauskaitė, Sonteklių dvaro savininkė. 

Kad ne jos gausi auka, negreit tebūtų imtasi statyti. Rekonsuliavo Žemaičių Kapitulos pralotas 

Jonas Maironis-Mačiulis 1921 m. gruodžio mėn. 21 d. Bažnyčios Patronas Šv. Jonas 

Krikštytojas. 

Bažnyčia yra parapijinė. Prie jos priklauso miestelis ir 53 kaimai su 9992 gyventojais — 

katalikais. Be šių katalikų gyventojų skaičiaus, parapijoje yra dar keli šimtai kitatikių, kurių 

dauguma žydai, gyveną miestelyje. Bemaž visi parapijos katalikai gyventojai kalba žemaitiškai, 

tik 27 lenkiškai ir 3 latviškai. 

Nuo miestelio iki Mažeikių apskrities miesto yra 14 kilometrų. Iki Kauno 225 klm., iki Telšių 

45 klmtr. Dekanas ir pašto įstaiga čia pat vietoje. Ligi Viekšnių geležinkelio stoties 3 klm. 

Viekšniai nuo senovės buvo seniūnija. Turi savo herbą: mėlyname dugne 3 žvaigždės sudėtos 

trikampiu: sidabrinė ir dvi auksinės. Viršuj žvaigždžių auksinė karūna. 

Dabartiniuose Viekšniuose kai kurios pakraštinės miestelio dalys, neva priemiesčiai, turi savo 

vardus: 1. Kuisynė, 2. Varlių Gubernija ir 3. Užbravarės. Parapijoje yra 2 koplyčios: 1) viena, 

pradžioj minėta, miestelyje, netoli nuo bažnyčos, mūrinė (iš akmenų, kurie iš lauko netinkuoti) 

15

su vienomis suveriamomis durimis. Karo metu buvo sudeginta, bet tuojau po karo, 1915 m. vėl 

atstatyta senosiose sienose, paaukštinus ją plytomis. 

Po karo, kol atstatė bažnyčią, joje buvo laikomos pamaldos. Dabar koplyčioje stovi 

bažnytiniai daiktai, padedami mirusieji. Pamaldos nelaikomos. 2) antra Užlieknės kaime, 

medinė, apmušta lentomis, vidus tik ištepliotas, grindys medinės. Pastatyta maždaug prieš 300 

metų. Du kartu per metus čia būdavo atlaidai (gegužės ir liepos mėn.). Pamaldas laikydavo 

atvykę iš Viekšnių kunigai. Nuo 1931 m., Januškaitei pavedus savo ūkį (24 ha) bažnyčiai, į 

Užlieknę buvo atkeltas pirmas kunigas Liaudanskis ir Užlieknės kaimas liko bažnytkaimiu. 

1931 m. lapkričio mėn. 13 d. perkelta bažnytėlė iš senosios vietos į naują — gautą iš Jonuškaitės 

žemę. 

Parapijoje yra pusiau stebūklingais laikomi šie dalykai: 1) Šv. Roko koplytėlė — kryžius 

miestelyje, netoli nuo koplyčios į vakarus, priklausąs Viekšnių bažnyčiai. 2) Užlieknės upelis 

Šventupis, tekąs pro Užlieknės koplyčią. Jo vanduo turįs gydomos galios. 3) Šv. Jono šaltinėlis 

prieš pat Žibikų pušyną. 4) Kegrių pušis, esanti Kegrių kaime, miške, prie kelio. 

Jonas Viekšnys. Viekšniai po 50 metų (Optimistiško feljetono nuotrupos) // Verslas 

(Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis). — 1937. — Liep. 16. 

— Nr. 29—30 (283—284). — VI metai. — P. 3—4. — Visas tekstas: 

Kartais ramiai gyvenantį žmogų nutinka keisti reiškiniai. Sakysim, žmogaus galvon įsikala 

tokia mintis ir ji kamuoja, vargina; verčia žmogų fantazuoti, kurti naujus variantus, keistai 

minčiai duoti vis keistesnes formas, kelius. Pavyzdžiui, kad ir šiandien: sėdi viekšniškis ir jam 

galvon įsisiurbia klausimas: kaip atrodys Viekšniai po 50 metų? Manau, klausimas įdomus ir 

kartu su vienu senu viekšniškiu noris paklausti: — ar ne? 

Jei imsim dabartį, pasakysiu, kad būti viekšniškiu nėra malonus reikalas. Kur būtum, kur 

nenukeliautum, pasisakyk esąs viekšniškis tuoj ir gausi pravardę „puodžius”, „medklumpis” arba 

kurpius. 

Aną dieną mažu reikaliuku užsuku į „Paramos” duonos kepyklą. Nežinau kuris kepėjų 

iššifravo, kad viekšniškis esu. Pristojo lyg pikta dvasia, vadina mane puodžiu ir vis prašo 

papasakoti, parodyti kaip te, girdi, jūs dirbate tuos puodus, bliūdelius, ąsočius? Sakau, na dirbam 

maždaug kaip ir riestainius. Išminkom molį, leidžiam per mašinas, sukame, užtepame 

spindinčios glazūros, sudedam krosnin ir po valandos kitos puodai skamba, blizga. Sakau, darbas 

panašus į kepėjo amatą. 

Kartą einu Laisvės alėja. Priešais mane kraipydama apskritas šlaunis, smulkiu žingsneliu 

kripuoja ponia. Kaip ten nutiko — nežinau, gi žiūriu — ponios batelio kulnis lūžo. Ponia 

suklupo, atsistojo, ir nė iš vietos nejuda. Prieinu arčiau, žiūriu pažįstama ponia Paplieštakienė. Ji 

sudėjo ant krūtinės rankas, vėl išsitiesė ir jau siekė mano kaklą, sako: — ponas viekšniški, jūs iš 

Viekšnių miestelio, jūs visi esate garsūs kurpiai, apie jus garsas plinta po visą Lietuvą, padarykit 

stebūklą ir čia pat prikalkite ar priklijuokite nulūžusį batelio kulnį. Kitaip aš negalėsiu grįžti iki 

namu, aš mirsiu ir Tamsta būsi šios tragedijos liudininku. Kiek turėjau vargo, mušaus krūtinėn, 

prisiekiau visomis žmogaus dorybėmis, kad nors ir viekšniškis esu, bet batų taisyti nemoku. Ir 

ką, skaitytojau, pasakysi, kad aš būdamas ne kurpius, o tik kurpiaus sūnus, nemokėdamas 

sutaisyti lūžusios batelio kulnies, su ponia Paplieštakienė susipykau amžiams ir mes jau esame 

nepažįstami. Ar ne liūdna? 

Ir šiandien darydamas apmąstymus, gailėdamasis nutrūkusia padorių žmonių pažintimi 

galvoju: kas galėjo tas profesijas prikergti viekšniškiams. Juk keista, jei jau esi iš Viekšnių, tai 

būtinai turi būti puodžius, medklumpių meisteris arba kurpius. 

Drįstu manyti, kad viekšniškius šioje profesijoje išreklamavo geri iš Viekšnių kilę meisteriai. 

Skaitytojas atleis man už suvedžiojimą. Juk daugis tikrai nori žinoti, kaip atrodys Viekšniai 

1987 metais. Pasakoti linksmas išdaigas čia ne vieta, ar ne? 

Turiu pasakyti vieną tiesą, kad 1987 mt. vargu kuris mūsų galėsim regėti tą grožį, technikos 

stebūklus, kultūros išdavas, visokią pažangą, naują gyvenimą, kuris klestės po Viekšnių miestą ir 

valsčių. Dauguma mūsų viekšniškių mirs su puodžiaus arba kurpiaus vardu. 

Bet aš drįstu skaitytoją imti už rankos ir mudu vaikščiodami nors mintimis nusikelsime į 1987 

metus. 

16

Prašom: mudu 1987 mt. liepos mėn. 16 dieną skrendame lėktuvu iš Kauno į Viekšnius ir 

nutupiame maždaug ties Santeklių dvaru. Tiesa, keista: Viekšnių geležinkelio stoties, nei 

gelžkelio linijos nebėra. Gyventojai šią pasenusią susisiekimo priemonę užmiršo ir palaidojo 

prieš 30 metų. Susisiekimas vyksta lėktuvais, skrendančiais 1000 kilometrų į valandą. Iš Kauno į 

Viekšnius skrendama tik 3 minutes laiko. 

Prašom toliau: iš gražaus aerodromo, kuriame bėginėja į visas puses daug nervuotų keleivių, 

dūzgia lėktuvų profeleriai, mudu pasukame gražia alėja į plentą jungiantį Viekšnius — Akmenę. 

Kadaise buvęs duobėtas vieškelis pradingęs. Kažkieno rankos, atsiprašau, ne rankos, o keistos 

mašinos pratiesė plačiausią plentą, kuriuo dūzgia sunkvežimiai, lekia trijų aukštų omnibusai, 

grūdasi žmonės. Laukuose staugia traktoriai versdami derlingos žemės vagas. Arklių kaip ir 

nematyti, tik kur ne kur pasirodo ant arklio policininkas, žiūrėdamas viešojo eismo tvarkos. Šiaip 

visi arkliai žemaitukai parduoti Kauno zoologijos sodui. Suaugę, vaikai ir kūdikiai susisiekimui 

naudojosi moderniškais automobiliais. 

Štai mes stovim prie Virvytės ir Ventos upių santako. Pirmiau čia buvę miškai, krūmai, kalvos 

— dingę. Dabar įrengta gražiausias miestelėnams poilsio parkas. Griežia muzika, visur tiesiasi 

meksfalto takeliai, įrengta maudymosi baseinai, sporto aikštės, šokių ir linksmos programos 

paviljonai. Žmonių čia tūkstančiai. Juos už 5 centų kainą suveža lėktuvai ir automobiliai. Visi, 

linksmi, visų veidai patenkinti. Nė vieno nematyti avintį medinėm klumpėm. 

Mudu einame Virvytės krantais toliau. Užtinkame keistas betono išlietas sienas. Prie vienos 

prikalta marmurinė lenta su šiais žodžiais: „Keleivi, prisimink tą nežinomą viekšniškį — 

optimistą, kuris 1928 mt. norėjo elektrifikuoti Viekšnių ir Mažeikių valsčius. Čia, daug jis padėjo 

triūso ir skarbo, bet jo pradėti darbai liko ateities kartoms įvertinti.” 

Slenkam toliau. Ūžia, staugia didžiausios vandens sukamos turbinos, rūksta aukščiausi 

kaminai, tiesiasi tūkstančiai įsiraizgiusių kabelių. Priėję prie vartų išskaitome: „Viekšnių 

hidroelektros tiekimo stotis”. 

Kreipiame žingsnius į buvusį Kegrių kaimą. Vietos pažinti nebegalima. Buvęs kaimas virtęs 

primiesčiu. Namai raudonų plytų, pravestas vandentiekis, centralinis šildymas, valgiui virti 

elektros plytos. Čia žmonės apie malkas supratimo neturi. Miškai išnykę prieš 40 metų. 

Laukuose ganosi olandų veislės karvės, Australijos veislės avys, belgiško tipo gaidžiai gieda kaip 

konservatorijos trečio kurso studentai. 

Mielas bičiuli, keliaukime mudu pro Kegrius link Zaventės, kur kadaise buvo viekšniškių 

linksmų suėjimų vieta. E-e! Jokios pušaitės, jokio paunksnio. Čia sporto stadionas besąs. Kur 

kadaise buvęs lieptas, dabar nutiestas geležies tiltas. 

Einame prie buvusio malūnėlio ir elektros stoties, kuriuo daugelio viekšniškių buvo malami 

litai ir gadinamos akys. Nebepažint šios vietos. Keli jauni archeologai kasinėja buvusio malūno 

vietą ir tariasi atradę senovės Viekšnių pilį. 

Sako, girnos liudijančios, kad viekšniškiai senovėje buvę stiprūs fiziniai ir rankom sukę 

girnas. 

Slenkame vėl toliau. Vietų atsekti nebegalima. Rodos, kadaise čia tiesėsi Akmenė, gatvė, 

stovėjo namai, akmeniniu bruku dardėjo ratai. Dabar šioje vietoje centralinis Viekšnių parkas, 

penkių aukštų gimnazija, biblioteka, baigiančių išnykti gyvulių sodas, rajoninė radio stotis ir dar 

šis tas. 

Prašau lakių minčių, keliauninke, toliau. Nori ar nenori, aš tave veduos buvusia Stoties gatve. 

Šios vietos pažinti nebegalima. Daug čia kadaise vežikai pravežė krovinių, daugelis arklių 

Pakalupėje paliko kanopas ir pasagas, dabar čia tiesiasi plentas — alėja. Elektra varomos 

mašinos zuja žaibo greitumu; lėktuvai skrisdami į Kapėnus, Žibikus, Pievėnus raižo oro erdves. 

Istorinio „deližano” nebematyti ir botagų pliaukšėjimo nebesigirdi. Botagus pakeitė šviesos ir 

triūbų signalai. 

Kampe, kur kadaise stovėjo monopolis, dabar riogso moderniškas statinys. Emaliuota iškaba 

rodo: „Aukštoji Keramikos Mokykla”. 

Čia pat pastatytas nežinomam puodžiui juodojo vario paminklas. Sėdi žmogelis ir koja 

sukdamas ratą byloja apie tuos laikus, kai jo koja atstojo elektrą, visokius motorus. 

17

Toliau kiek Miesto Valdybos rezidencija. Penki burmistrai ir 10 padėjėjų. Nuo stalo iki stalo 

važinėja liftu. Kanceliarijoje jokios rašomosios mašinėlės. Čia raštus diktuoja į vamzdį, kuris 

automatiškai užrašinėja žodžius ir net burmistrų batų girgždėjimą. 

Slenkame pasižiūrėti buvusios rusų cerkvės. Tuščia. Visos bažnyčios nukeltos ties buvusia 

geležinkelio stotimi, o kapinės prie Pauliankos pušynėlio. Kur stovėjo cerkvė dabar miesto 

pramonės centras, keramikos išdirbinių sandėliai, moderniškos krautuvės, halės. Žmonių čia 

tūkstančiai. Visas naujasis miestas išsiplėtęs iki Rekečių. Miesto turgavietė nukelta prie buvusio 

Žibikų pušyno, o gaisrininkų būstas ties Fermos kaimu. 

Išvargome, brangus keliauninke. Einame užkąsti, pailsėti. Štai mes lipame į lėktuvą ir 

skrendame į Verslininkų Klūbą, kuris stovi ties Daubiškiais, o šviesos reklamos leidžia išskaityti 

stovint ant Čekų kalno. 

Mes pasistiprinome. Aš vėl tave, mielas drauge, galėčiau vedžioti ir rodyti technikos 

stebūklus, miesto platybes. Bet tavęs man gaila. Žiūrėk, jau tavo medinės klumpės liko be padų. 

Nepatogu slankinėti nuogom kulnim. Didi žmonės išjuoks mūsų protėvius, jiems liksim 

nesuprantami senovės tradicijų nešiotojai. Sakau sudiev, mieste platus be pradžios ir galo. O po 

50 metų užklydęs kas, tikrai paklys ir nesuras savo pastogės. 

Levitas J[onas]. Apie Viekšnius yra padavimas... // Verslas (Savaitinis lietuvių prekybininkų, 



Viekšnių miestelis įkurtas seniau čia buvusio dvaro žemėje. Dvaras priklausęs savininkui 

Krauzei. Dvaras buvęs netoli pirmosios Viekšnių bažnyčios. Prie Kalupės upelio iki šiam laikui 

yra užsilikęs vienas mūrinis dvaro trobesys — „bravoras”, matomos buvusio malūno užtvankos 

žymės. Apie Viekšnių miestelio įsikūrimą yra užsilikęs toks padavimas. 

Nuo neatmenamų laiku ant dešiniojo Ventos kranto netoli Virvytės žiočių, klestėjusi šventoji 

giria. Kiek toliau girios į vakarus augusios trys vinkšnos. Vinkšnos buvusios nepaprastai didelės 

ir aukštos. Žmonės jas ypatingai globoję ir šventomis laikę: čia dievų meldę palaimos, čia ir 

padėkos maldoms kėlę rankas į dangų. Amžiams slenkant, senieji išmirę, o jaunieji pamiršę ir 

vinkšnų šventumą. Iš storų vinkšnų šakų pradėję statyti trobas. Tų trobų gyventojus vadinę 

vinkšniečiais, vėliau viekšniečiais ir, pagaliau — viekšniškiais. Nuo to ir pati vieta buvusi 

pavadinta Viekšniais. 

Šiuo laiku miestelyje yra 27 žymesnės gatvės, kurių dauguma grįstos ir su cementinių plytų 

šalygatviais. Miesteliui apšviesti elektros energiją teikia Lesemo vandens malūnas, su kurio 

savininku yra sudaryta šiuo reikalu sutartis. Sutarties terminas baigiasi 1938 m. ir valsčiaus 

savivaldybė rūpinasi artimiausiu laiku pastatyti savo hidroelektrinę stotį ant Virvytės upės. 

Elektros stoties statymu jau pradėta rūpintis 1933 m. 

Be bažnyčios ir pradž. mokyklos yra: cerkvė, progimnazija, policijos įstaiga, pašto, telegrafo 

ir telefono įstaiga, girininkija, smulkaus kredito bankas, vaistinė. 

Miestelyje šiuo laiku yra 57 mūriniai ir 740 medinių namų, 167 krautuvės, 5 restoranai, 

5 arbatinės, 53 amatininkai. Miestely yra daug audėjų, 26 įvairios dirbtuvės. Iš jų paminėtinos: 

6 puodų dirbtuvės, saldainių dirbtuvė, dvi lentpiūvės, elektros stotis, dvi verpyklos su 

karšyklomis ir 2 velyklos. 

Savo išdirbiniais plačiai žinoma Urvikio ir Spingio molinių puodų dirbtuvė, įsteigta 1922 m. 

Viekšniuose. Dirbtuvę įsteigė ir iki 1931 m. laikė Teodoras Urvikis, 1932 m. grįžo iš Amerikos 

Antanas Spingis ir prisidėjo prie dirbtuvės lėšomis. Abiejų pramonininkų vedama, dirbtuvė 

plačiai išvystė savo veikimą. Jos gaminami indai ir keramikos dalykai žemės ūkio parodose gavo 

vieną II laipsnio ir dvi pirmo laipsnio premijas. Dirbtuvės gaminiai randa sau rinką visoje 

Lietuvoje, pradedant Suvalkija ir baigiant Klaipėdos kraštu. 

Valsčiaus žymesnieji žmonės. Viekšnių m-ly, ilgą laiką gyveno ir gydė žmones Daktaras 

Antanas Biržiška. Čia yra gimę ir augę jo sūnūs — profesoriai — Mykolas, Vaclovas ir Viktoras 

Biržiškos. Be to, Kegrių km. yra gimęs žinomas lietuvių veikėjas jau miręs Daktaras Bukontas. 

Gydytojas Antanas Biržiška yra kilęs iš Šilalės, Tauragės apskrities. Baigęs Maskvos 

universitete medicinos fakultetą, apsigyveno Viekšnių m-ly, kur plačioj apylinkėj nebuvo jokio 

gydytojo. Čia turėjo daug darbo, bet maža uždirbdavo, nes daugelį neturtingųjų gydė veltui ir net 

18

pats juos šelpdavo. Taip gydytojas Antanas Biržiška gydė Viekšnių plačios apylinkės gyventojus 

per 42 metus ir paliko apie save gražiausių atminimų. 

Jo žmona, ponia Elzbieta Biržiškienė, išėjusi Maskvoje aukštąjį mokslą, ir šiuo laiku gyvena 

Viekšniuose. 

Dabar, po 15 metų pertraukos, daktaro a. a. Antano Biržiškos vardas bus vėl atkeltas Viekšnių 

apylinkės gyventojų sveikatingumui saugoti. Šiais metais daktaro Antano Biržiškos sūnus, 

profesorius Mykolas Biržiška savo lėšomis stato Viekšniuose Sveikatos Centro namus, savo 

mirusiam tėvui pagerbti. Tasai Viekšnių Sveikatos Centras bus „Daktaro Antano Biržiškos 

vardo” vadinamas. Namai bus statomi Viekšnių valsčiaus savivaldybės sklype, kur prieš karą 

buvo valsčiaus savivaldybės nuosavūs namai, bet karo metu sudegė. 

Šviesiausias Kunigaikštis Jonas, Jono sūnus, Gediminas-Beržanskis-Klausutis, tiesioginis 

Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ainis, gimė 1862 m. IX. 7 d. Pluogų kaime, Viekšnių 

valsč., Mažeikių apskr. 

Baigė 1883 m. gimnaziją Šiauliuose, 1888 m. baigė Petrapilio universiteto matematikos 

fakultetą ir po to baigė 1 kursą juridinio fakulteto. Toliau teisių mokslus s[t]udijavo Varšuvoje, 

būdamas jau Valstybės kontrolės valdininku. 

Viekšnių dvaruose vasarodavo Sim. Daukantas // Verslas: Savaitinis lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraštis. — 1937. — Nr. 29—30 (283—284). — Liep. 16. — VI 

metai. — P. 5. — Tekste: 

Tučių dvaras. Rusų imperatorienė Kotrina ne tik Tučių dvarą, bet visą žemės plotą, esantį 

tarp Kapėnų, Tryškių, Užlieknės, Laižuvos ir Leckavos dovanojo „vaivadai” Chominskiui. 

Chominskis tiek prasiskolino, kad nebegalėjo savo skolų padengti, todėl buvo atimta nuo jo 

žemė ir padalinta skolintojams, kurių buvę 101. Tuo būdu, Chominskio valdytame žemės plote 

susidarė 101 dvaras. Tučių dvaro apylinkės atiteko grafui Tizenhauzui, viso 40 valakų [...]. 

Grafas Tizenhauzas apie 1810 m. savo dvarą pardavė Kontrimui Jurgiui. Kontrimui Jurgiui 

mirus, šis dvaras įpėdinystės teisėmis atiteko jo sūnui Kontrimui Feliksui. Kontrimas Feliksas 

buvo baigęs universitetą, pavyzdingai gyvenęs ir tinkamai tvarkęs savo dvarą. Pas Kontrimą 

Feliksą atvažiuodavo vasaroti Simanas Daukantas ir Vilniaus Universiteto prof. Barkauskas. 

Kontrimas Feliksas, būdamas griežtas lenkų patriotas, negalėjęs šaltai žiūrėti į lenkų reikalus, 

todėl lenkmečių laikais (1863 m.) savo namo rūsiuose slaptai laikęs lenkų kareivius. Sužinoję 

apie tai kazokai, Muravjovo pasiųsti, užpuolę lenkus. Kontrimą Feliksą Muravjovas išsiuntęs į 

Šiaulių kalėjimą, kur šis ir miręs (1865 m.), o turtą konfiskavęs. Kontrimo įpėdiniai šio dvaro 

negalėję gauti dėl to, kad Muravjovo padaryto žygio ir senatas negalėjęs atmainyti, pakeisti. 

Imperatorius Nikalojus norėjęs šį dvarą parduoti, bet, neatsiradus pirkėjų, iki jo mirties pavedęs 

liustratoriui Sisojevui Aleksandrui. Sysoj[ev]ai šiame dvare pragyve[nę] apie 60 metų. Lietuvos 

valdžia dvarą išparceliavo, o jo centrą pavedė mokyklai. Prie kelio iš Smiltynės miško Tučių II 

mokyklos link, Žukausko žemėje dar 1863 m. yra buvęs mažas Baltakių miestelis. Bažnyčiai 

vieta buvo numatyta Smiltynės miško kapinėse. Atsiradus daugiau šalininkų, bažnyčia buvo 

pastatyta Nerindaičių kaime. Pastačius Nerindaičių bažnyčią, Baltakių miestelis ėmęs nykti, 

skursti ir, pagaliau, buvo visai panaikintas. 

Boguslavos dvaras išparceliuotas 19[2]5 m. savininkas buvo Z. Chominskis (prieš karą). 

Dabar centrą valdo T. Tarvydas. Naujakurių kaimai: Boguslavos ir Vėsaičių. 

Stočkų dvaras išparceliuotas 1930 m. Savininkai prieš karą buvo Krišjanis Berzinis, 

Samuėlis Lintmanas, kurie ir dabar dvaro centrą valdo. Naujakurių kaimas vadinasi Stočkomis. 

Marijampolės palivarko savininkas prieš karą buvo Grigoravičius. Visas palivarkas 1923 

met. išdalytas naujakuriams, pavadintas Marijampolės kaimu. 

Kapėnų dvaras išskirstytas 1926 met. Prieš karą dvaro savininkas buvo Grigoravičius. 

Išskirsčius, to dvaro žemėje įsikūrė Kapėnų, Birbeliškės ir Marijampolės kaimai. Dvaro centrą 

valdo savininkė Elena Sirutavičienė, kuri čia turi kartono fabriką. 

Skleipių dvaras 9 klm. atstu nuo Viekšnių miestelio, Virvytės dešiniajame krante. Prieš karą 

dvarą valdė Kanapackis, šiuo laiku valdo pasidalijusios Kanapackio dukterys. 

19

Pavirvytės dvaras prieš karą priklausė V. Nagurskiui. Išparceliuotas 1926 met. Naujakurių 

žemė vadinama Pavirvytės kaimu. 

Gyvulių I dvaras prieš karą priklausė Juozui Grybauskiui. Šiuo laiku dvaro centro savininkė 

yra Barbora Grybauskienė-Polikevičienė ir jos sūnus Leonas Grybauskis. Dvaras išparceliuotas 

1928 met. Naujakurių žemė vadinama Gyvulių I kaimu. 

Gyvulių II dvaras prieš karą priklausė Kazimierui Rudzevičiui. Išparceliuota 1933 m. 

Naujakurių žemė vadinama Gyvulių II kaimu. Centrą valdo Vladas Krolis. 

Daubiškių dvaro savininkas prieš karą buvo Pranas Bielevičius. Dvaras išparceliuotas 

1923 m. Naujakurių kaimas vadinamas Dainorių kaimu. Dvaro centro savininkas yra Jonas 

Mikuckis. 

Sonteklių dvaro savininkė prieš karą buvo Teklė Grušauskaitė, kuri ir dabar dvaro centrą 

tebevaldo. Dvaras išparceliuotas 1926 m. Naujakurių gautoji žemė vadinama Sonteklių kaimu. 

Ašvėnų dvaro savininkas prieš karą buvo Sobieslovas Panceržinskis, kuris ir dabar dvaro 

centrą tebevaldo. Dvaro žemė išparceliuota 1935 m. ir pavadinta Ašvėnų kaimu. 

Meižių I dvarą prieš karą valdė Antanas Gomolickas, kuris ir dabar to dvaro centrą 

tebevaldo. Dvaro žemė išparceliuota 1934 m. ir pavadinta Meižių kaimu. 

Meižių II dv[arą] prieš karą valdė Vladas Panceržinskis. Dvaro žemė išparceliuota 1934 m. 

ir pavadinta Meižių II kaimu. Centrą šiuo laiku valdo Marija Panceržinskienė. 

Antanavos dvarą prieš karą valdė žydas Goldbergas. Dvaro žemė 1935 m. išparceliuota ir 

pavadinta Antanaičių kaimu. Dvaro centrą šiuo laiku valdo Bronius Giedraitis, kuris tą centrą 

nupirko nuo subankrutavusiojo Goldbergo. 

Paežerio dvarą prieš karą valdė Eduardas Panceržinskis, kuris ir dabar valdo to dvaro centrą, 

pasidalijęs su seseria Genovaite Rudavičiene. Dvaro žemė išparceliuota 1935 m. ir pavadinta 

Sovaičių kaimu. 

Marškonės dvaro savininkas prieš karą buvo Savelevas. Dvaras išskirstytas viensėdžiais 

1923 m. ir pavadintas Marškonės kaimu. Centras, apie 3 ha, paskirtas Rekėčių pradžios 

mokyklai. 

Malūnai. Viekšnių valsčiuje yra šie vandens malūnai: 1. Joselio Lesemo, prie Ventos, 

Viekšnių m-ly, 2. Reingoldo Lačo, prie Ventos, Krakių kaime, 3. Krišjanio Berzinio, prie 

Pievupio, Stočkų kaime, 4. Bernardo Kondrotavičiaus, prie Virvytės, Skleipių km. ir 5. Teklės 

Gružauskaitės, prie Ventos, Sonteklių kaime, 6. Alvinos Jungienės, prie Virvytės, Gudų kaime ir 

T. Antano Silkinio, prie Pievupio, Lielaičių kaime. 

Ežerai. Meižių ežeras. [...]. Ežerą valdo Ašvėnų, Meižių I, Meižių II ir Paežerio dvarų centrų 

savininkai. Medželenkės ežeras. [...]. Ežerai pavadinti tų kaimų vardais, kurių ribose jie yra. 

Biržiška Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose (Iš 1882—1901 m. atsiminimų, 

pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — Tekste ir skyriai: Tėvai ir protėviai. Viekšnių 

krašto praeitis. Viekšnių apylinkė ir jos visuomenė. Viekšnių miestelis ir jo gyventojai. Pirmieji 

atsiminimai. Vaikai. Daubiškiuose. Iš pirmųjų gimnazistinių metų. [...]. Ir poskyriai: Viekšnių 

kapai. Pavirvytės bibliotekoje. 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — Nuotraukos: 

P. 39: „Sonteklių dvaras (kairėje stovi Vilniaus miesto prezidentas adv. Mykolas Venslauskis, 

miręs 1917 m., dešinėje sėdi dvarininkė Kaz. Radavičiūtė, mirusi 1906 m.”; 

P. 47: „Daubiškių dvaras [...] sudegintas 1915 m.”; 

P. 64: „Viekšnių priemiestis Kuisių soda (Kuisynė)”; 

P. 65: „Viekšnių bažnyčia (nutraukta apie 1885 m.)”; 

20

P. 83: „Pokariniai Viekšniai nuo Čekų pusės”; 

P. 85: „Viekšnių pradžios mokykla (nuo 1865 m.)”; 

P. 93: „Buvęs Sonteklių tiltas per Ventą”; 

P. 105: „Viekšnių bažnyčia prieš Didįjį karą”; 

P. 109: „Viekšnių bažnyčios vidus 1915 m. prieš gaisrą”; 

P. 115: „Sonteklių plaustas per Ventą”; 

P. 119: „Prieš karą nuleistasis Viekšnių tvenkinys (1867—1915 m. šventikų žinioje)”; 

P. 133: „Žibikų kapų vartai Viekšnių apyl. (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 135: „Žibikų kapų 1760 m. stoginis kryžius Viekšnių apyl. (nutraukta apie 1900 m.)”; 

P. 141: „Viekšnių reginys nuo Čekų pusės”; 

P. 150: „Viekšnių bažn. vartai prieš 1937 m., kai buvo pastatyti nauji”; 

P. 203: „Ventos užtvanka ties Sontekliais”; 

P. 226: „Puodai Viekšnių rinkoje”; 

P. 230: „Klumpės (klumpiai) Viekšnių rinkoje”; 

P. 237: „Viekšnių lieptas per Ventą”; 

P. 262: „Ventos užtvanka ties Viekšnių malūnu”; 

P. 267: „Buv. Vakzalo, dabar Dariaus ir Girėno gatvė Viekšniuose”; 

P. 284: „Viekšnių bažnyčia mūsų metu”; 

P. 299: „1915 m. karo sunaikintoji Viekšnių bažnyčia”; 

P. 300: „Biržiškų namai Viekšniuose”; 

P. 304: „Aleksandravičių vaistinė Viekšniuose”. 

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Žemaičių bajorų ūkis I pusėj XIX šimtmečio // Senovė: 

Istorijos skyriaus darbai. — IV. — Kaunas, Humanitarinių mokslų fakulteto leidinys, 1938. — 

P. 25—132. 

Daugirdaitė-Sruogienė Vanda. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje. — Antras 

leidimas. — Vilnius, 1995. — 144 p. — Pirmas leidimas 1938 m. — Tekste: Buto įrengimas. 

Maistas sau ir svečiams. Svaigalai. Šviesa. Drabužiai. „Prabangos” dalykai. Korespondencija. 

Svetingumas. Kelionės. Medicinos reikalai. Prietarai. Santykiai su bažnyčia. Sodyba, trobesiai. 

Bugių valstiečių gyvenimas. 

Viekšniai // Vadovas po Lietuvą. — Kaunas, 1938. — P. 283. — Žinios aprašui: Iš kitų 

leidinių. 

J. Gr. Viekšniuose pasidairius // Mažeikių tiesa (LKP(b) Mažeikių apkomo ir apskr. vykd. 

k-to organas). — 1945. — Spal. 17. — Nr. 39. — Tekste: 

„Lygiai metai atgal, pernai spalių mėn. Viekšniai buvo atsidūrę karo zonoje. Susilaikius prie 

Ventos frontui, čia kiek laiko spietėsi įvairūs lietuviškai — vokiškieji nacionalistai: policininkai, 

gestapininkai, įvairaus plauko vokiškieji veikėjai ir pareigūnai. Tokių čia buvę net nuo Zarasų, 

Rokiškio, Biržų. Visi jie bėgo ir čia apsistoję drauge su vokiečiais grobikais šeimininkavo: plėšė 

valstiečius, ėmė arklius, maistą, pagaliau, apiplėšė kooperatyvą ir padegė miestelį. Dėl to, dar 

frontui toliau nuo Viekšnių tebesant, sudegė ištisas miestelio rajonas prie turgavietės. Tai 

vokiškųjų „patriotų” nuopelnas. To viekšniečiai niekuomet neturi užmiršti. Išbėgdami vokiečiai 

dar daugelį namų padegė arba apgriovė. Taigi, dabar Viekšniai — apdegęs, apgriuvęs miestelis. 

[...]. Mokyklos veikia pilnu tempu. Ir gimnazijoj, ir pradž. mokykloj šiemet mokinių žymiai 

21

daugiau. Ir patalpos jų neblogai jau atrodo. [...]. Malūnas dirba, bet elektros srovė labai menka. Iš 

ryto dar galima šis tas matyti ir paskaityti, o iš vakaro — tankiausiai, ne.” 

Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: Lietuvių 

Enciklopedijos Leidykla, 1953—1966. — T. 1—35. 

Mozūraitis M. Akmenės praeities bruožai // Pergalės vėliava (Akmenės rajonas). — 1957. — 

Liep. 17, 20, 24, 27, 31; Rugpj. 4. 

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. — Vilnius, 1958. — T. 3. — P. 237. — Tekste: Cituota iš: 

Vienybė. — 1919 m. kovo 13 d. — Nr. 10. — P. 75. — Tekste: „Akmenė, Viekšniai, Eigirdžiai 

(8 var. nuo Telšių) vokiečių atimti iš bolševikų. Šarvuotas traukinys Nr. 5 [vokiečių] prasimušė 

iki Kuršėnų, praginė bolševikų šarvuotą traukinį, užgriebė atvykusį iš Mintaujos bolševikų 

traukinį [...] ir parsivežė į Mažeikius.” 

Savickas V. Kaip mes vargelį kapojom: Atsiminimai. — Vilnius, 1959. — 308 p. — P. 29, 36, 

37, 57—59, 71, 93, 97, 106 ir kt. — Tekste: Mažeikių rajono Karo Revoliucijos Komiteto 

(Revkomo) nario (nuo 1919 01 10) Vinco Savicko atsiminimai. Minimi įvykiai Viekšnių krašte 

1918—1919 metais. — Tekste: 

„Nepaisant žiauraus kaizerinių vokiečių okupacijos režimo, pogrindyje buvo organizuojamos 

ginkluotos kuopelės ir kituose apylinkės miesteliuose: Viekšniuose, Tirkšliuose, Laižuvoje, 

Ylakiuose, Skuode, Sedoje. [...]. 

Gruodžio 29 dieną [1918 m.] iš patikimų ryšininkų gavome pranešimą, kad iš Viekšnių 

miestelio Tirkšlių linkui traukia gausus ginkluotų vokiečių kareivių būrys — pėsti, raiti ir su 

gurguolėmis. [...]. 

Tuo tarpu kiti mūsų kuopos kariai [...] buvo pasiruošę atremti priešo puolimą, kurio stiprios 

jėgos dar laikėsi Viekšniuose, Laižuvoje, Ezerėje ir kai kuriuose miesteliuose bei dvaruose. [...]. 

Tik Viekšniuose tebešeimininkavo stipri vokiečių grupė, kuri nė negalvojo nešdintis namo. 

Reikėjo jiems priminti. Revkomo nutarimu, dalis mūsų kuopos karių turėjo pulti Viekšnius ir 

galutinai ištrenkti okupantus iš miestelio. Pagal žvalgų pranešimus, ten galėjo būti apie šimtą 

kareivių. [...]. Šiai ekspedicijai buvo atrinkta keturiasdešimt karių. [...]. 

Vieną vakarą, jau temstant, mūsų būrys su dešimčia pastočių patraukė Viekšnių link. 

Važiavome šunkeliais, nes, slinkdami vieškeliu, kiekvienu momentu galėjome susidurti su priešo 

žvalgyba. Perkirtę Laižuvos vieškelį, pasukome per girią Viekšnių geležinkelio stoties kryptimi. 

Apžvalgę stotį, nieko ypatingo nepastebėjome. Tuojau pat nupiovėm telefono vielas, ėjusias 

miestelio link. Gavę šiokių tokių žinių iš vietos gyventojų, persiskyrėm į dvi grupes ir pasukom į 

Viekšnius. Pirmoji grupė turėjo apsiausti miestelį nuo Mažeikių pusės, o antroji — atakuoti nuo 

geležinkelio stoties. Naktis buvo tamsi. Kaip buvome susitarę, lygiai dvyliktą valandą, per patį 

vidurnaktį, abi grupės pradėjo veržtis į Viekšnius. Mūsų turimomis žiniomis, dauguma vokiečių 

kareivių stovėjo mokykloje arba gyveno atskiruose butuose miestelio centre. Kai mes pasiekėm 

pirmuosius trobesius, mus pastebėjo priešo sargybiniai. Po trumpo susišaudymo jie skubiai 

traukėsi į centrą, o mes juos vaišinom įkandin. Iš pradžių vokiečiai bandė atsišaudyti, bet dėl 

staigaus mūsiškių puolimo nesuskubo organizuotai pasipriešinti. Pajutę mūsų spaudimą, 

okupantai, apimti panikos, skubiai traukėsi per Ventos tiltą į kairįjį krantą, o paskui pasuko 

Kapėnų link. Išviję vokiečius iš Viekšnių, tuojau pat organizavome ginkluotą kuopelę iš vietos 

darbininkų. Kai kurie draugai viekšniškiai jau anksčiau buvo įsigiję kariškus šautuvus. [...]. Iš 

Viekšnių mus pasiekė žinia, kad ten atvykęs 39-asis Vitebsko pulkas, kurio viena dalis 

nužygiavusi Lapėnų—Tryškių kryptimi, o kita su patrankomis pasukusi į Tirkšlių pusę. Pasirodė, 

kad tikrai taip buvo; kitos dienos popiete nuo Tirkšlių pasigirdo patrankų dundėjimas, padangėje 

pakibo juodi gaisro dūmai. Mūšis tęsėsi apie tris valandas. Paskui viskas nutilo, lyg niekur nieko 

nebuvę. Iš pranešimų patyrėme, kad 39-asis pulkas, neįstengęs paimti Tirkšlių, pasitraukė 

nežinoma kryptimi. Po poros dienų sužinojome, kad minėtasis pulkas stipriai susirėmė ir Tryškių 

miestelyje, bet po nesėkmingos kovos pasitraukė Papilės link. Daugiau mums nieko neteko 

girdėti apie jo veiklą Žemaičių žemėje.” 

22

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. — Vilnius, 1961. — T. 4. — P. 342—343. — Tekste: 

„Sąryšyje su gegužės mėn. 1 d. punkto rajone šiose vietose buvo išplatinta komunistinės 

literatūros iš balandžio mėn. 30 į 1/V š. m. [1927 m.]: 1) Mažeikiuose, 2) Židikuose, 3) 

Viekšniuose, 4) Ylakiuose, 5) Akmenėje, 6) Sedoje, 7) Radviliškyje ir Kuršėnuose. Išplatinta 

įvairių rūšių lietuvių kalba. [...]. Politinės policijos 1-mo punkto viršininkas Aug. Povilaitis...” 

Višinskis P. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 624 p.— P. 129—130. — Tekste: 

Medžiaga rinkta 1896 ir 1897 metų vasarą. 1896 m. daugiausia dariau antropometrinius 

matavimus ir fotografavau; šiam tikslui keliavau po Žemaičius, ir mano kelionė truko nuo liepos 

14 iki rugpiūčio 20. Išmatavau 106 žmones ir padariau 170 nuotraukų, aplankydamas šias vietas: 

Užventį (Šiaulių aps.), Pavandenės mstl., Žebenkų dv., Varnius, Karūžiškių dv. (Raseinių aps.), 

Padievyčio dv., Tverus, Rešketėnų dv., Medingėnų dv., Kantaučių mstl. ir dv., Pakirkšnojo dv., 

Plungę, Karteną, Kretingą, Palangą, Darbėnus, Salantus, Mosėdį, Skuodą, Truikinus 

(Aleksandriją), Ylakius, Židikus, Pikelius, Viekšnius, Papilę, Tryškius, Minupių sodžių, 

Žeberius, Daugėnus, Ušnėnus. 

1897 metų vasarą nedaug teišmatavau, nedaug ir nuotraukų tepadariau, o, visą laiką būdamas 

Užvenčio apylinkėse, užrašinėjau liaudies tikėjimus, padavimus, burtus ir prietarus, pasakas ir 

t. t. Šitų pasakojimų didesnė dalis ir sudėta į paskutinįjį skyrių. 

Antropologinė Žemaičių charakteristika // P. Višinskis. Raštai. — Vilnius: Vaga, 1964. — 

624 p. — P. 125—237. 

Viekšniai // Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: 

Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — Copyright 1965 by Lietuvių Enciklopedijos Leidykla. — 

T. 33. — P. 531—533. — Visas tekstas [su klaidomis]: 

Viekšniai mstl. Mažeikių aps.; apie 2500 gyv. (1964, 1923 2024). V. yra prie Ventos upės, 

žemiau Virvytės intako, 60 m nuo j. l., tarp Mažeikių (12 km), Akmenės (16 km), V. glžk. stoties 

(3,5 km) ir Tryškių (20 km). Mūrinė bžn. baigta statyti 1854. Ji 1915 karo metu artilerijos 

apgriauta, buvo netrukus po I pas. karo atstatyta. V. parapija buvo viena didžiausių Lietuvoj, jai 

1940 priklausė per 11. 000 parapiečių. Ilgamečiu parapijos klebonu nuo 1923 buvo kan. Jonas 

Novickis. Senosios bžn. vietoj yra mūrinė koplyčia. Nepriklausomybės metais V. buvo vls. 

savivaldybė (valsčiuje buvo 1940 104 gyvenvietės ir per 11. 000 gyv.), policijos nuovada, 

pradžios m-la, progimnazija, vst. bibliotekos skyrius, elektros jėgainė, vandens malūnas, Urvikio 

ir b-vės keramikos ir kelios kitos dirbtuvės (V. buvo plačiai žinomi savo puodais ir kitais 

moliniais indais), pieninė, verpykla, vilnų karšykla, kartono fabrikas (Kapėnuose), odų dirbtuvė, 

kooperatyvas, girininkija, smulkaus kredito bankelis, keliolika krautuvių ir įvairių amatų 

dirbtuvių, medicinos ir dantų gydytojai, vaistinė. Jau 1911 veikė stipri kooperatinė vartotojų 

b-vė, kuri po I pas. karo atkurta Ąžuolo b-vės vardu. 1937 įkurtas žemės ūkio kooperatyvas 

Talka; nuo 1923 ligi 1931 veikė žemės ūkio d-ja Žambris. 1911 grafas Zubovas ir klebonas 

Juozulaitis surengė gyvulių parodą. 1911 įkurta aukštesnioji 4 klasių liaudies mokykla, 1925 

pastatyti progimnazijai nauji namai. 1925 įkurtas Valančiaus vardo liaudies univ., kurį vėliau 

pakeitė Basanavičiaus vardo mokytojų s-gos liaudies univ. 1930 vasaros atostogų metu buvo 

pradžios mokyklų mokytojams lietuvių k., literatūros ir pedagogikos kursai, kuriuos lankė 74 

mokytojai. Miestely buvo šaulių ir pavasarininkų bibliotekėlės. 1920 V 21 įkurta jaunimo kuopa 

Žibutė. 1930 pastatytas Vytautui D. paminklas. 1938 Mykolas Biržiška paaukojo 40.000 lt. 

pastatyti savo tėvo dr. Antano Biržiškos atminimui ambulatoriją. 1914 kasinėtas VI—XII a. 

plokštinis griautinis kapinynas. Medžiaga pateko į Lenkų Mokslo Bičiulių d-jos muziejų 

Vilniuje. A. B. 

Istorija. V. sena žemaičių gyvenvietė, tačiau apie jos pradžią nėra tikslių žinių. V. mstl. ir 

seniūnija priklausė D.L.K. turtams. 1528 V. vls. buvo 33 šlėktų šeimos, turėjusios karo atveju 

statyti po vieną arklį-raitelį. 1656 V. ir apylinkė smarkiai nukentėjo nuo švedų kariuomenės. 

1674 V. seniūnijoj buvo 216 karališkųjų valstiečių dūmų, kurie mokėjo (nuo dūmo po 14 

auksinų) hibernos mokesčio — kariuomenės išlaikymui 3024 auksinus. 1761 V. seniūnu buvo 

Gorskis, Žemaičių pilininkas, turėjęs ir Kėdainių grafiją, dalyvavęs 1761 Kauno deputatiniame 

23

seimelyje. 1792 V. 15 V. gavo mst. teises ir herbą, vaizduojantį melsvame dugne auksinę karūną 

ir po ja tris žvaigždes. Mstl. vykdavo 4 kartus į metus didesni prekymečiai: I 18, VI 6 ir 24, X 1. 

1859 V. mstl. buvo 68 namai, 469 gyv., kat. bžn., cerkvė, sinagoga, senelių prieglauda, vls. 

įstaiga ir pradžios m-la. Po 1863 sukilimo rusų valdžia atgabeno į V. nemaža rusų ir kolonizavo 

juos netoli V. buv. karališkojo dv. žemėse. 1865 atsiuntė iš Pažaislio dvasininką vienuolį Vosylių, 

kuris buvo lyg valdžios agentas, įskundinėjo gyventojus. Nuo jo nukentėjo ir V. kleb. Rupertas 

Bartkevičius, kurį generalgubernatoriaus įsakymu Valančius turėjo iškelti iš V. 1870 V. stovėjo 

rusų kariuomenės dalinys. 1875 V. buvo pastatyta mūrinė cerkvė. Jos statyba atsiėjo 12.000 rb. 

Jos statybai buvo panaudota medžiaga, likusi nuo Dubysos kanalo statybos. V. buvo ir stačiatikių 

par., turėjusi 486 tikinčiuosius (1936 V. buvo 110 stačiatikių). Apie 1880 į V. buvo atkeltas 

dvasininkas Mykolas Batalinas, kuris taip pat pasižymėjo žandarine veikla, skundė rusų valdžiai 

ne tik katalikus bei žydus, bet ir pačius rusus. 

V. mstl. sparčiau išaugo paskutiniais pereitojo amžiaus dešimtmečiais. Prieš I pas. karą V. 

buvo 3000 gyv., veikė 4 pradžios m-los, gyventojai dėjo pastangų, kad būtų atidaryta 4 klasių 

progimnazija. 

V. vls. yra gimę šie rašytojai: Jonas Balvočius, Česlovas Pancežinskas, Antanas, Jonas ir 

Liudvikas Beržanskiai, Domininkas Bukantas, Simanas Šultė, Mykolas, Vaclovas ir Viktoras 

Biržiškai. 

Pirmoji kat. bžn. statyta gal būti XVI a., nes Žemaičių vyskupijos bžn. sąraše, sudarytame 

1592—97, pažymėta, kad V. bžn. yra protestantų rankose. Neaišku, ar ją katalikai atgavo ar buvo 

pastatyta nauja. Karalius Vladislovas Vaza 1636 užrašė V. parapinei bžn. beneficiją — 10 gyv. 

Nilės k., priklausiusiame karališkajam V. dvarui. Šio dvaro laikytojas tuo metu buvo Žemaičių 

pilininkas Jonas Alfonsas Lackis. Valančius sako (Pastabos pačiam sau 91 psl.), kad medinė V. 

Šv. Jono Krikštytojo bžn. buvo pastatyta 1634. Nuo 1636 V. bžn. jau yra parapinė. Jai kleboną — 

Jurgį Ščavinską, Smolensko kanauninką, parinko Jonas A. Lackis 1637 ir II 11 perdavė jam par. 

Bžn. pakonsekravo vysk. A. Tiškevičius 1740. 1752 V. jau buvo dekanato centras. 1789 įsteigta 

prie V. bžn. altarija. Bajoras P. Pilsudskis 1754 norėjo įsteigti V. benediktinų vienuolyną. Tam 

tikslui buvo atkvietęs 1755 iš Nesvyžiaus benediktiną D. Paulauskį. Bet vienuolynas nebuvo V. 

įsteigtas, nes fundacija pasirodė esanti permenka. 1841 V. buvo 4 kunigai, bžn. beneficijos 23 

valakai ir 18 margų žemės, mstl. 601 gyv., par. 8451 kat. V. par. priklausė ir Leckavos filija. 

Mirus kleb. kan. Bytautui, į V. buvo atkeltas kleb. Pr. Kondrotas, kuris, išsirūpinęs rusų valdžios 

leidimą, 1844 pradėjo statyti pagal inž. Keršteino planą naują mūrinę bžn., IV 12 buvo 

pašventintas kertinis akmuo. Bžn. baigta statyti 1853 ir vysk. Valančiaus pakonsekruota. Vidaus 

įrengimas atliktas naujo kleb. Ruperto Bartkevičiaus priežiūroj, buvo užbaigta statyti bokštai, į 

vieną jų įtaisytas laikrodis, šventorius aptvertas mūro siena, senoji bžn. nugriauta ir jos vietoj 

pastatyta koplyčia. Bžn. statybą prižiūrėjo vyresnysis mūrininkas Karolis Klamer, o darbo 

vykdytojas buvo Jokūbas Rekke. Bžn. buvo kryžiaus formos, 25 sieksnių ilgio ir 13 pločio. 

Plytos buvo pagamintos vietoj, įrengus degyklą, reikalingą medžio medžiagą davė dvarininkai: 

Lubeckis ir J. M. Važinskis. Rusų valdžiai reikalaujant kleb. R. Bartkevičius 1866 buvo iškeltas 

iš V., o jo vieton paskirtas kun. Sidaravičius. 1870 Vinco Juodeikio dėka įtaisyti bžn. 9 nauji 

altoriai. Vėliau V. klebonavo kan. Juozapas Zaleskis. Per I pas. karą apgriautą V. bžn. pasirūpino 

atstatyti kleb. Gudavičius. 1923 V. kleb. paskirtas kan. Jonas Novickis, kuris 1941 VI 

besitraukiančių iš Lietuvos bolševikų buvo žiauriai nužudytas. R. Krs. 

Codex Bobinovski 1619; 

M. Wolonczewskis, Žemajtiu Wiskupistė 1848; 

Słownik geograficzny XIII 1893; 

Tėvynės Sargas 2—3 1900; 

A. Alekna, Žemaičių vysk. M. Valančius 1922; 

M. Valančius, Pastabos pačiam sau 1929; 

M. Gumowski, Herby miast litewskich (Atenenum Wileńskie X 1935); 

Vc. Biržiška, Rašytojų kalendorius 1949; 

24

M. Biržiška, Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose 1938. 

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. — Vilnius, 1965. — T. 2. — P. 43. — Tekste: 1862 m. 

gruodžio 29 d. Kauno gubernatoriaus (”Jo didenybės svitos kontradmirolo Krigerio”) pranešimas 

apie Leckavos dvaro darbininkų pasipriešinimą rekrutų ėmimui. 

„Naktį į šių metų gruodžio 6-ąją į Šiaulių apskrities Leckavos (Fermos) dvarą atvyko valdžios 

pareigūnai ir Viekšnių seniūnijos ūkininkai — 26 žmonės — paimti į rekrutus šios seniūnijos 

valstietį Joną Gailių, kuris dirbo darbininku pas dvaro nuomininką Pisanką. Pamatę juos, Gailius 

ir kiti Pisankos darbininkai, buvę su juo jaujoje, apsiginklavo geležinėmis šakėmis, kirviais bei 

basliais ir, išėję iš jaujos, puolė atvykusius, smarkiai sumušė valstietį Juozą Ūdrą ir dešimtininką 

Joną Vaičkų; Ūdra sekančią dieną mirė, o Vaičkus sunkiai serga. Po to Gailius su draugais spėjo 

pasislėpti.” 

Miškinis A., Šešelgis K. Miesto gyvenviečių tinklo vystymasis Lietuvoje iki XX a. vidurio 

(1940 m.) // Statyba ir architektūra. — Vilnius, 1965. — [T.] IV. — Nr. 2. — P. 237. — Tekste: 

Viekšniai pirmą kartą paminėti 1253 metais. 

Nezabitauskas A. Viekšniai // Vienybė. — 1965. — Birž. 15. — Tekste: 1830 m. Viekšniuose 

1000 gyventojų. 1886 m. didelis gaisras — sudegė apie 50 namų. 

Lietuvių enciklopedija. — Printed in the United States of America. South Boston: Lietuvių 

Enciklopedijos Leidykla, 1953—1966. — T. 1—35. 

Nezabitauskas A. Akmenės valstiečių kova // Vienybė. — 1966. — Liep. 7. — Žinios 

aprašui: Iš kitų leidinių. 

Nezabitauskas A. Viekšniai prieš 60 metų // Vienybė. — 1966. — Gruod. 17. — Tekste: 

Straipsnis „Viekšniškių tamsumas” (Naujoji gadynė. — 1906. — Liep. 5 (18). — Nr. 7. — 

P. 108—109). 

Nezabitauskas A. Akmenės revoliucionieriai // Vienybė. — 1967. — Liep. 11. — Tekste: 

1905—1907 metai. 

Kumpikevičius J. Spalio atgarsiai Viekšniuose // Vienybė. — 1967. — Liep. 20, 25, 27, 29; 

Rugpj. 1. — Tekste: Revoliucinis komitetas. 

Jonas Vaičkus, grįžęs iš fronto, ūsuotas, prie šono raitelio kardas, medikas Pranas Linkauskas, 

Benjaminas Zarcinas, Žibikų siuvėjas Juozas Poškus, Jonas Turkauskas. Po 1918 m. buvo įkurta 

Rekečių pradinė mokykla. Viename kambaryje 4 klasės. Joje mokė J. Turkauskas. Klebonas 

mokyklą iškeikė, o okupacinė valdžia netrukus ją uždarė. J. Turkauskui teko slapstytis Pakalupės 

kaime. 1918 12 04 valsčiaus tarybos rinkimai. Naujos tarybos pirmininkas Meškelių dvarininkas 

Boleslovas Kundrotavičius. Į tarybą išrinktas ir J. Vaičkus. Vokiečiai pasitikėjo taryba — buvo 

palikę tik du žandarus ir kareivį prie grūdų sandėlio. Praėjus porai savaičių po rinkimų, valdžią 

paėmė revoliucinis komitetas. Sukurta milicija, joje apie 40 žmonių, nešiojusių ant kairės rankos 

raudonus raiščius. Revoliuciniam komitetui žlugus, vadovų likimai: P. Linkauskas žuvo prie 

Jelgavos, B. Zarciną 1941 m. netoli Viekšnių sušaudė baltaraiščiai, J. Poškus išėjo su rusų 

kariuomene ir žuvo nežinia kur. 1955 m. banditai nužudė J. Vaičkaus žmoną, sudegino namus. 

J. Vaičkus mirė 65 metų. J. Vaičkus ir J. Turkauskas palaidoti Viekšniuose. 

Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — 

P. 426—434. — Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: Viekšnių herbas: Trys žvaigždės ir karūna 

mėlyname fone. Viršutinė žvaigždė sidabrinė, dvi apatinės auksinės. Žvaigždės šešiakampės. 

[...]. 1710 m. naikino maras. [...]. 1867—1868 m. viekšniškius palietė badas. [...]. 1870 m. 

Viekšniai susilaukė rusų kariuomenės dalinio. [...]. 1886 m. sudegė 42 namai. 1915 m. du gaisrai. 

[...]. 1812 m. pro Viekšnius traukėsi kai kurie prancūzų daliniai. Pasak žmonių, Viekšnių 

apylinkėse užkasę didesnius lobius. 

25

Tyla A. 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime. — Vilnius, 1968. — P. 94, 223, 244, 227. — 

Tekste: 1905 09 26 Viekšniuose per valsčiaus rinktinių sueigą valstiečiai pareikalavo perrinkti 

visus valsčiaus bei seniūnijų pareigūnus. 1905 11 25 Viekšnių valsčiuje pašalinta carinė valsčiaus 

valdyba, išrinkta nauja. Streikai Santeklių (1905 m.) ir Daubiškių (1906 m.) dvaruose. Mitingas 

Viekšniuose 1905 12 08. 

Тяжбы литовских крестьян и жителей местечек с управителями имений. — 

Vilnius, 1968. — T. 3. — P. 174—181, 449. — Tekste: 1816 metai — valstiečių priešinimasis 

Viekšnių seniūnijoje. — [↑ Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija (Nuo seniausių laikų iki 

baudžiavos panaikinimo). — Vilnius, 1978. — P. 177—178. — Tekste: 1816 metai. Viekšnių 

miestelėnų ir valstiečių priešinimasis XIX a. pradžioje buvo pats stambiausias]. 

Nezabitauskas A. Akmenė 1905 metais // Vienybė. — 1968. — Bal. 13. 

Ščemeliovas V. Neužmirštami 1940-ieji // Vienybė. — 1968. — Spal. 29. — Tekste: Viekšnių 

progimnazijoje buvo apie 30 komjaunuolių. 1941 metų Gegužės 1-osios demonstracija 

Viekšniuose. 1941 metų areštai ir žydų šaudymas. 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai: 1969 ir 1972 metų aprašai // 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1. — P. 1—32 // VVB, VM. — Tekste: 

Viekšnių planas. 

Vaidotas K. Ant tilto // Vienybė. — 1970. — Bal. 30. — Tekste: Antanas Švažas apie 1938 

metų Gegužės 1-ąją Viekšniuose, Joną Turkauską, Juozą Pukštį, Juozą Gelžinį, Joną Šešnickį, 

Faivušą Zarceną. A. Švažas parveždavo iš Mažeikių spaudinių. Cituota ir iš: Žemaitijos tiesa. — 

1938. — Nr. 5. 

Virketis K. Dienos, kurių neužmiršime // Vienybė. — 1970. — Lapkr. 7. — Tekste: 

1940—1945 metai. Pirmieji komjaunuoliai. Minima daug viekšniškių, tarp jų ir kanauninkas 

J. Navickas. „Pačią pirmąją dieną suėmė komjaunuolį Joną Šultę, uždarė Viekšniuose žydų 

šulėje, motina, ašaromis paplūdusi, atbėgo pas kanauninką Navicką, kuris reikalų su vokiečiais 

turėjo, ant kelių puolė, rankas kojas bučiavo, maldaudama, kad sūnų paleistų, o šis išdidžiai 

metė: „Bloga motina buvai, kad komsomolcą užauginai. Dėl vieno Šultės pasaulis gyvens, dar 

daug vaikų tau lieka, augink juos šventus”. Nieko nepadarė motinos ašaros. Komjaunuolis Šultė 

buvo nužudytas Mažeikiuose, prie Ventos. Išvarė jų iš Viekšnių vos ne šimtą lietuvių, ir nė 

vienas negrįžo.” 

Viekšniai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — T. 3. — P. 738— 

739: ir nuotrauka. 

Juodka A. Tėvynės ąžuolai // Vienybė. — 1971. — Geg. 18. — Tekste: 

Revoliucinis komitetas ir Raudonosios armijos 39 internacionalinis pulkas. Paminklo 

atidengimas to pulko kariams. Viekšniškis Benas Riauka 1919 m. buvo 21 metų amžiaus. 

Traukėsi kartu su pulku, buvo du kartus sužeistas, savanoriu įstojo į pulką. Jis „prisimena tą 

liūdną valandą, kai į Viekšnius atvežė susirėmimuose ties Kapėnais žuvusį vadą. Atvežė ant 

patrankos lafeto ir palaidojo ten, kur šiandien išaugo paminklinis akmuo. [...]. 1919 metų vidurys 

— Viekšnius puola vokiečiai. Raudonarmiečiai atmuša priešą, bet šiose kautynėse žūna devyni 

kariai. Jie buvo palaidoti čia pat, šventoriuje.” 

Nagius J. Badmečiai ir marai Žemaičiuose // Vienybė. — 1971. — Rugpj. 10. — Tekste: 

Lietuvoje buvo 28 maro epidemijos. Paskutinė 1701—1710 m. 1709 m. labai šalta žiema: sausio, 

vasario mėnesiais iššąlo medžiai, gyvūnai, vasara sausa. Kilo gyvulių maras. 1710 m. Tirkšliuose 

bebuvo likęs smuklininkas ir trijų namų gyventojai, Radviliškyje neliko nė vieno gyventojo. 

26

Ališauskas Kazys. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1918—1920. — Čikaga. — 1972. 

— T. 1. — P. 80—84, 167—171, 425—426. — Knygoje yra literatūros sąrašas ir žinių apie 39 

pulką, kurio keli kariai palaidoti Viekšniuose prie cerkvės. — Tekste: 

Pskovo divizijos I brigada (1 ir 2 šaulių pulkai) gruodžio 23 d. užėmę Uteną plentu žygiavo 

Ukmergės link. Sausio 7 d. paėmė Kavarską, o sausio 10 d. — Ukmergę. Raudonajai armijai 

atsiradus Ukmergėje, tik tada vietos komunistai pradėjo organizuoti revoliucinį komitetą. 

Nuo Ukmergės brigada veikė pulkais, 1 šaulių pulkas žygiavo plentu į Jonavą, bet priėjęs 

Markutiškius, sustojo. Jonavos neužėmė, nes ten buvęs vokiečių batalionas nesitraukė. 2 šaulių 

pulkas, nukreiptas į Kėdainius, užėmė be kliūčių Siesikus, Rukonis ir Šėtą, bet ties Kaplių k. 

sausio 13 d. susidūrė su Panevėžio apsaugos būrio sargybomis ir sustojo. 

Užėmus Vilnių, Pskovo šaulių diviziją 1919 m. sausio 21 d. RSFS karinė revoliucinė taryba 

pavadino Lietuvių šaulių divizija, o jos pulkus — lietuvių šaulių pulkais. 5 šaulių Vilniaus 

pulkas buvo pavadintas 7 lietuvių šaulių pulku. 79 Tuo būdu šioje divizijoje vasario mėn. 

pradžioje buvo septyni šaulių pulkai — 6.875 durtuvai, 8 patrankos, 40 raitininkų ir dar įvairių 

pagalbinių dalinių. 

Vilniuje truputį pamitingavę ir pasiplėšę iš miesto gyventojų, bolševikai tęsė žygį toliau į 

vakarus. 5 ir 145 šaulių pulkai, žygiavę per Lentvarį, sausio 10 d. užėmė Vievį, o naktį iš sausio 

11 į 12 d. — Žaslius. Kaišiadorių stoties neužėmė, kadangi vokiečiai iš ten nesitraukė. Kiek 

vėliau 145 šaulių pulkas iš Žaslių perėjo į Lydos rajoną. Čia pasiliko tik 5 šaulių pulkas. 

Alytaus kryptimi pradžioje veikė atskiros rusų rinktinės. Vėliau čia atvyko 3 šaulių pulkas, 

kuris sausio 19 d. užėmė Onuškį ir Dusmenis. Sausio 22 d. jie jau buvo Dauguose. 

Pskovo divizijai pasukus iš Daugpilio rajono į Vilnių, ją pakeitė latvių bolševikų kariuomenės 

grupės Internacionalinė divizija. Latvių bolševikų kariuomenės grupė, trijų divizijų sudėties, 

veikė iš Rėzytės (latv. Rezeknės) rajono. Iš jų tik viena Internacionalinė divizija veikė Lietuvoje, 

kitos dvi — Latvijoje. Gruodžio mėn. pabaigoje Internacionalinė divizija, Daugpilio rajone 

pakeitusi Pskovo diviziją, niekeno nekliudoma pradėjo žygiuoti Panevėžio, Radviliškio, Šiaulių 

ir Telšių kryptimi. Jos uždavinys buvo pasiekti Lietuvos pajūrį ir saugoti jį, prisidengiant iš 

Klaipėdos pusės. Internacionalinę diviziją tuo laiku sudarė 39, 41 ir 47 pulkai; kiti (6 ir 10) 

pulkai atvyko vėliau. 39 ir 47 pulkai sausio 9 d. užėmė Panevėžį, o sausio 15 d. paėmė Šiaulius, 

iš kur 39 pulkas nužygiavo į Mažeikius ir Tirkšlius, o 47 pulkas — į Telšių rajoną. 41 pulko, 

kuris atvyko vėliau, dalis žygiavo Kėdainių link, o likusieji saugojo geležinkelio linijas: Šiauliai 

— Panevėžys. 

1918 m. gruodžio pabaigoje ir 1919 m. sausio mėn. pradžioje Šiauliuose susiorganizavo 

vietos komunistai. Jie, padedami vokiečių spartakininkų (spartininkais Lietuvoje buvo vadinami 

vokiečių kariai, pasinešę į komunizmą, bolševikų simpatikai), sausio 8 d. nuginklavo vokiečių 

įgulą ir paskelbė savo valdžią Šiauliuose ir apylinkėje. 80 

Internacionalinė divizija. Šiauliuose vietos lietuviai bolševikai organizavo „Žemaičių 

bolševikų pulką”. Pulkas esą turėjęs apie 900 savanorių. Atžygiavus į Šiaulius Internacionalinės 

divizijos dalims, Žemaičių pulkas buvo sustiprintas kulkosvaidžiais ir artilerija. Kadangi 39, 41 

ir 47 pulkuose buvo daug mobilizuotų rusų, kurie nenorėjo kariauti, tai Internacionalinės 

divizijos vadas daugiausia pasitikėjo Žemaičių bolševikų pulku, sudarytų iš savanorių ir laikė jį 

geriausiu. 81 

Internacionalinė divizija, talkinama vietos komunistų ir Žemaičių pulko, sausio 22 d. užėmė 

Kurtuvėnus, Luokę, Žarėnus, sausio 25 d. — Telšius, Sedą ir Mažeikius. Tolimesnis tos divizijos 

slinkimas buvo sustabdytas, nes pasipriešino vokiečiai ir lietuviai partizanai. [...]. 

Bolševikų, veržimasis į Lietuvos gilumą. 1919 m. sausio 15 d. bolševikų Internacionalinės 

divizijos, kuri 1919 m. sausio 23 d. buvo pavadinta Antrąja latvių šaulių divizija, dalinys atvyko į 

Šiaulius. Čia jis rado vietos lietuvius bolševikus susiorganizavusius ir vokiečių kareivių 

spartakininkų pagalba paėmusius Šiaulius valdyti. Šiauliuose jie rado besiorganizuojantį ir kovos 

vienetą, vadinamąjį „Žemaičių pulką”, kuris vėliau buvo pavadintas „8 Žemaičių pulku” ir 

perėjo Internacionalinės (Antrosios latvių) divizijos vado vadovybėn. 27 Vėliau į Šiaulius atvyko 

39 ir 47 šaulių bolševikų pulkai, taip pat 41 ir 60 šios divizijos pulkai buvo pakelėje. 41 šaulių 

pulkas laikinai paliktas Panevėžyje. Internacionalinės divizijos kariai daugiausia buvo iš 

Maskvos apylinkių mobilizuoti rusai. Divizijos pavadinimas buvo parinktas propagandiniais 

27

sumetimais. Užėmus Šiaulius, divizijai buvo įsakyta pult Telšių—Palangos kryptimi, tiksliau 

sakant, užimti Žemaitiją. Divizija priklausė Latvijos bolševikų armijos vadui, kuris davė divizijai 

uždavinį, įsakydamas vykdyti nedelsiant ir greitai. Ši divizija, užimdama Rokiškį, Panevėžį, 

Radviliškį ir Šiaulius, nors nesutikdama jokio pasipriešinimo, žygiavo labai lėtai. Pakelėje jai 

reikėjo vis stovinėti, kad pašalintų vietos lietuvių suorganizuotas savivaldybes, jų vietoje 

organizuotų revoliucinius komitetus ir apsirūpintų maistu bei pašaru iš vietos gyventojų išteklių. 

Tarybinio istoriko B. Vaitkevičiaus tvirtinimu, ne visur maisto tiekimas buvo reikiamai 

sutvarkytas, todėl neretai kariuomenės daliniams tekdavę patiems savimi pasirūpinti. Esą mažiau 

sąmoningi raudonarmiečiai kartais grobstydavę. Šių negerovių, nepaisant „Lietuvos revoliucinės 

vyriausybės” grasinimų, nepavykę išgyvendinti. 

Paprastais žodžiais sakant, raudonarmiečių užimtose Lietuvos srityse vyko visuotini 

plėšikavimai, maisto išteklių, arklių, gyvulių atiminėjimas. 

Ne tik raudonosios armijos daliniai apsirūpindavo maistu, pašaru, bet rekvizuodavo gyventojų 

paskutiniuosius maisto išteklius ir siuntė „Tarybų Latvijai” ir Sovietų Rusijos raudoniesiems. 

Dabar tvirtinama, jog Lietuvos valstiečiai savanoriškai teikė pagalbą raudoniesiems. 28 

Armijos vado paraginta, Internacionalinė — arba Antroji latvių — divizija sausio antroje 

pusėje šiek tiek energingiau veikė. Jai buvo įsakyta kautis su lietuviais, latviais ir vokiečiais, 

jeigu jie pasipriešintų. 

39 šaulių pulkas buvo nukreiptas į Kuršėnus, toliau Papilės, Viekšnių, Tirkšlių kryptimi. 

Sausio pabaigoje pulkas priartėjo prie Mažeikių. Vasario 2 d. į Mažeikius atvyko latvių bolševikų 

pulkas, todėl 39 šaulių pulkas pasuko į Tirkšlius ir laikinai sustojo. Tolimesnis žygis buvo 

trukdomas, nes pradėjo veikti žemaičių partizanai Židikų—Sedos apylinkėse, tačiau rimtų 

kliūčių nesudarė, nes jų buvo tik maži būreliai. 

47 šaulių pulkas sausio pabaigoje užėmė Kelmę. Už Kelmės susitiko su vokiečių kpt. 

Randowo rinktine, kuri nesitraukė, tad pulkas sustojo abipus plento prie Kelmės, o vieną 

batalioną pasiuntė į Telšius, kuriuos trumpam laikui buvo paėmę. 

Tarp 39 ir 47 bolševikų pulkų buvo didelė spraga, tai vasario 24 d. Internacionalinės divizijos 

vadovybė pasiuntė 8 Žemaičių pulką Luokės—Telšių kryptimi. Jis drauge su 39 šaulių pulku 

turėjo atsiimti Telšius ir Sedą. 29 

Tuo laiku silpna Liepojos rinktinė atkakliai gynė Liepoją nuo latvių šaulių bolševikų puolimų 

prie Ventos upės. Tilžės—Tauragės—Kelmės—Šiaulių kryptį saugojo taipgi silpna, vieno 

bataliono pajėgumo vokiečių kpt. Randow rinktinė. Tarp šių rinktinių buvo tuštuma, kurioje tik 

Sedos, Židikų, Skuodo apylinkėse veikė negausūs karn. P. Plechavičiaus partizanai. Jie buvo 

organizuoti savanoriškai, milicijos pagrindu, menkai ginkluoti. Jų tikslas buvo saugoti ir ginti 

vietos savivaldybes nuo komunistų teroro, bet jie didesnėms kautynėms nebuvo paruošti, tačiau į 

juos bolševikai atkreipė didelį dėmesį: širdo ir kovojo su jais. Į šitą tuštumą Internacionalinės 

divizijos vadas, paragintas Latvijos srities armijos vado, nukreipė 39 ir 8 Žemaičių šaulių pulkus, 

norėdamas užimti Palangą. Užėmę Palangą, tikėjosi atkirsti gynusios Ventos pozicijas rinktinės 

kelią su Liepoja ir Rytprūsiais ir priversti pasiduoti. 

1919 m. sausio 25 d. vietos lietuviai bolševikai su spartakininkų pagalba užėmė Telšius, Sedą 

ir laukė atvykstančių rusų. Tada susidarė grėsmė ir kpt. Randowo rinktinės kairiajam sparnui. 

Padėtis buvo kritiška. 

Vokiečiai ir Rytprūsių sienos saugumas. Aktyvūs bolševikų karo veiksmai ir jų artėjimas 

prie Rytprūsių sienos sukėlė Vokietijos vyriausybei Berlyne susirūpinimą. Taip pat susirūpino ir 

Pabaltijo vokiečiai, kurie maldavo Vokietijos pagalbos prieš bolševikus. Buvo bijoma, kad 

bolševikai, priartėję prie Rytprūsių sienos, galėsią padrąsinti Vokietijos komunistus 

(spartakininkus) sukilti, žadėdami jiems greitą rusų bolševikų paramą. 

Vokiečių kariuomenės vadovybė įsakė VIII armijos vadui būtinai išlaikyti Liepojos prietiltį ir 

neprileisti bolševikų prie Rytprūsių sienos. Pakrikusiai vokiečių armijai buvo sunkus uždavinys 

trumpu laiku tatai atlikti. Į Liepoją pasiuntė mjr. Bischoffą su mažu būriu kareivių, kuris perėmė 

Liepojos fronto vadovavimą. 

Į Salantų, Kartenos ir Plungės apylinkes buvo pasiųstos užtvaros. Tauragės apylinkėje buvo 

telkiami vokiečiai savanoriai, kad sustiprintų kpt. Randowo rinktinę. Vokiečių karinių junginių 

vadai į lietuvius jau tada pradėjo palankiau žiūrėti, nebuvo trukdoma lietuviams organizuotis, kai 

28

kurie vadai teikė net paramos, siūlė lietuviams bendradarbiauti, kovojant su rusų bolševikais. 

Abiejų kariuomenių uždaviniai sutapo, lietuviai pamiršo skriaudas, pamažu tarp abiejų 

kariuomenių išsivystė sklandus bendradarbiavimas. 

Karaliaučiuje (vėliau perkelta į Barštyną (Bartenstein) sausio 24 d. buvo sudaryta vokiečių 

šiaurės kariuomenės vyriausioji vadovybė. Vadu buvo paskirtas gen. Quast, štabo viršininku — 

gen. mjr. von Seeckt. Jai buvo duotas uždavinys organizuoti kariuomenės dalis, kad apsaugotų 

Rytprūsius nuo bolševikų įsiveržimo .30 

Šiaurės kariuomenės vadovybė, gavusi tokį uždavinį, nusprendė sulaikyti ir atstumti 

bolševikus kaip galima toliau nuo Rytprūsių sienos. Tuoj pradėjo telkti vokiečius savanorius. 

Organizacijos sudarymas ir kariuomenės dalių sutelkimas užtruko ištisą vasario mėnesį. 

Suorganizavusi pakankamai kariuomenės, Liepojos frontan sutelkė VI rezervo korpą, susidedantį 

iš I Geležinės divizijos, I Gvardijos rezervo divizijos ir 3 Landeswehro, Latvijos vokiečių 

savanorių vieneto. Korpo vadu buvo paskirtas generolas grafas Rudiger von der Goltz, 

pagarsėjęs 1918 m., kovojant su bolševikais Suomijos nepriklausomybės kovose. Į šį korpą stojo 

daug savanorių, dalyvavusių kovose Suomijoje su rusų bolševikais. Į Liepoją gen. R. Goltzas 

atvyko vasario 2 d. ir tuoj pradėjo kovą su prokomunistinio Liepojos Soldantenrato įtaka. 31 

Vokiečių nepatikimi daliniai buvo išsiunčiami į Vokietiją, jų vieton atvykdavo savanorių. 

Savanorių korpas buvo pradėtas telkti vasario pradžioje, o baigtas vasario pabaigoje. Tolimesnis 

jo formavimas bei papildymai vyko fronte, jau vykstant kovoms. Pirmieji atvykę iš Rytprūsių 

savanoriai buvo nukreipti į Skuodą, kurį bolševikai kėsinosi užimti. 

Tauragės—Skaudvilės apylinkėje buvo suorganizuota vadinamoji „Generalkommando 52”, į 

kurią įsijungė ir kpt. Randowo rinktinė. Generalkommando 52 vasario pabaigoje buvo 

pertvarkyta į „Šiaulių brigadą” (Brigade Schaulen). Operacijos atžvilgiu brigada priklausė gen. 

R. Goltzui. Šiems vokiečių junginiams buvo duotas bendras įsakymas: nublokšti rusų bolševikų 

kariuomenę į šiaurės rytus tiek toli, kad vokiečiai vėl galėtų laisvai naudotis geležinkeliu 

Liepoja—Mažeikiai—Radviliškis—Kėdainiai. 

Vasario pabaigoje vokiečiai suaktyvino savo veiklą; jie iš gynimosi perėjo į puolimą. Užėmę 

Telšius, vasario 26—27 d. vokiečių mjr. Schlentherio rinktinė sumušė prie Luokės vadinamą 

8 Žemaičių bolševikų pulką ir rusų 47 šaulių pulką ir privertė juos trauktis į Kuršėnus. Kovo 2 d. 

užėmė Navarėnus. Po kautynių prie Luokės, kur 8 Žemaičių pulkas itin žymiai nukentėjo, 

bolševikai netvarkingai pradėjo trauktis, pradžioje į Kuršėnus, paskui susirinko Šiauliuose. 32 

Kovo 3 d. vokiečiai vėl pradėjo puolimą. Operacijų tikslas buvo išvaduoti iš bolševikų Kuršo 

vakarinę dalį. Pagrindinis smūgis buvo nukreiptas pagal geležinkelį: Mažeikiai—Mintauja. 

Tikėjosi atkirsti rusų bolševikų jėgas Kuršo pusiasalyje, prispausti jas prie Rygos įlankos ir 

priversti pasiduoti arba sunaikinti. Ši operacija palietė ir šiaurinės Lietuvos dalį. Operacijoje 

dalyvavo: vokiečių VI rezervo korpas, Šiaulių brigada, Pabaltijo Landeswehras, latvių 

kariuomenės plk. O. Kolpako batalionas, Žemaičių partizanai ir lietuvių kariuomenės daliniai iš 

Baisogalos apylinkių. 

Kovo 3 d. buvo užimti Mažeikiai ir Tirkšliai. Šias vietoves užimant dalyvavo ir Žemaičių 

partizanai. Betgi bolševikai su pagalba šarvuotų traukinių kontratakavo ir Mažeikius atsiėmė. 

Vokiečiai su lietuviais puolimą pakartojo ir kovo 5 d. buvo atsiimti Mažeikiai ir užimti Viekšniai. 

Mažeikius gynė lietuvių raudonarmiečių mažas dalinys ir latvių trečias šaulių bolševikų pulkas. 

Kovo 7 d. buvo užimti Kuršėnai. Kovo 11 d. vokiečiai užėmė Šiaulius, Meškuičius ir Žagarę. 

Kovo 12 d. užėmė Radviliškį, kovo 14 d. vokiečiai bendrai su lietuvių kariuomenės daliniais 

užėmė Šeduvą. Kovo 18 d. Pabaltijo Landeswehras užėmė Mintaują. Kovo 20 d. ir 21 d. rusų 

bolševikai, sulaukę pastiprinimų, kontratakavo Landeswehro dalinius ir norėjo atsiimti Mintaują, 

tačiau vokiečiams atvyko pagalba ir bolševikų puolimai buvo atmušti. Tolimesni vokiečių 

puolimai bendrai su latvių tautine kariuomene buvo nukreipti Rygos link. Šiaurės Lietuvoje 

frontas paliko pasyvus. 

Šiaurės Lietuvoje vokiečiai laikėsi riboje: Kyburiai—Linkuva—Klovainiai—Suvainiškis. 

Rusai pradžioje pasitraukė į Mūšos ir Lėvens krantus. Vėliau traukėsi Rokiškio—Obelių link, 

nors ir nepersekiojami. Tarp jų pozicijų susidarė tuštuma prie Mūšos ir Lėvens upių, kurią 

užpildė Joniškėlio partizanai. [...]. 

29

Bermontininkų pasitraukimas. Bermontininkai pasitraukė į Rytprūsius. Pasitraukimui 

vadovavo vokiečių gen. W. Eberhardtas. P. Bermondtas, laimingai prasprukęs pro Meškuičius, 

pro Klaipėdą išvyko į Vokietiją. Nors gen. H. A. Niesselis pažadėjo fronto vadui, kaip anksčiau 

minėta, kad iš Lietuvos bermontininkai išsikraustys per šešias dienas, bet užtruko apie 3 savaites. 

Sistemingą pasitraukimą pradėjo vykdyti gruodžio 6 d. Prieš pasitraukdami turėjo susitaisyti 

susisiekimo kelius, susižinojimo priemones, kurias mūsų kariuomenė ir partizanai buvo 

apgadinę. Besitraukdami bermontininkai mažai žalos padarė, nebeardė susisiekimo priemonių, 

nebevykdė „rekvizicijų”. Susidūrimų jie teturėjo tik su savo dezertyrais (vokiečiais ir rusais). 

Gubernijos dvare ir Šiauliuose išsprogdino didelius šaudmenų sandėlius, būtent: kai gen. 

W. Eberhardtas 1919 m. gruodžio 6 d. įsakė Geležinės gvardijos divizijos likučiams ir vokiečių 

legionui trauktis iš Lietuvos, o VI rezervo korpo vadovybė tą pačią dieną jau nusikėlė netoli 

Tilžės, tada vokiečių legiono daliniai, gruodžio 8 d., pasitraukdami iš Šiaulių, nenorėdami 

atiduoti ginklų ir amunicijos lietuviams, mjr. Loewefeldo įsakymu susprogdino dalį karo 

medžiagų sandėlių Gubernijos dvare ir Šiaulių geležinkelio stotyje. 

Viename ginklų sandėlyje, kur buvo 6.000 šautuvų, vokiečių legiono vado įsakymu buvo 

nudaužytos tų šautuvų buožės. 181 

Kai kur partizanams pavyko nukirpti sujungimo laidus ir išgelbėti kai kuriuos sandėlius. 

Pasiliko artilerijos sviedinių ir šautuvų šovinių dideli kiekiai. Juos saugojo partizanai, kol perėmė 

atvykusi į Šiaulius kariuomenė. 

Latvijos kariuomenė, bepersekiodama besitraukiančius bermontininkus, buvo užėmusi 

Žagarę, Laižuvą, Mažeikius ir Tirkšlius. Bermontininkams pasitraukus, ji grįžo į Latviją. 

Besitraukiančių bermontininkų pėdomis sekti buvo paskirti l, 2 ir 5 pėst. pulkai. 

2 pėst. pulkas žygiavo į Kretingą pro: Joniškį, Žagarę, Papilę, Mažeikius, Telšius ir Plungę. 

5 pėst. pulkas vyko į Švėkšną pro: Tytuvėnus, Kelmę, Kražius, Kaltinėnus ir Kvėdarną. 

1 pėst. pulkas žygiavo pro: Šiaulius, Kelmę, Skaudvilę. 

Mūsų kariuomenė užėmė: lapkričio 27 d. Joniškį, gruodžio 8 d. Šiaulius ir Viekšnius, 

gruodžio 10 d. Sedą, Telšius, Kelmę. Gruodžio 14 d. sustojo Salantų, Plungės, Rietavo riboje. 

Gruodžio 15 d. priartėjo prie Mažosios Lietuvos sienos ir išstatė savo sargybas. Gyventojai mūsų 

kariuomenę nuoširdžiai sveikino ir visur pasitiko su dideliu džiaugsmu. [...]. 

LITERATŪRA 

Acukas, J. plk. Kariuomens intendantūra, (M. Ž., Nr. 45, Kaunas, 1928) 

Aleksa, J. P. Lietuvių tautos likimo klausimu, Kaunas, 1925. 

Ališauskas, K. 2 pėst. D. L. K. Algirdo pulkas, (Savanoris, 1918-1920, Kaunas, 1929). 

Ališauskas, K. Pirmieji nepriklausomybės kovų žygiai, (M. Ž., Nr. 2, Kaunas, 1939). 

Ališauskas, K. 2 pėst. pulko trumpa istoriška apžvalga, (Karys, Nr. 26, Kaunas, 1926). 

Ališauskas, K. Lietuvos kariuomenė, L. E. XV t., Boston, 1968. 

Anderson, E. Through the Baltic Gate, (Baltic Review, Nr. 33, 1967). 

Antroji Lietuvos valstybės konferencija, Kaunas, 1919. 

Antros latvių bolševikų divizijos vado įsakymas, (Borba za sovietskuju vlast v Litve 1919- 

1920 g.g., dokumentų rinkinys, Vilnius, 1967). 

Astupėnas, J. kpt. Biržų apskrities savanorių partizanų apsauga, (K. A., VIII t., Kaunas, 

1937). 

Avalov, P. kniaz, V borbe s bolševizmom, Hamburg, 1929. 

Avižonis, K. dr. Gudijos Tarybų Socialistinė Respublika, L. E., VIII t., Boston, 1956). 

Babickas, P. Pirmosios dienos Lietuvos kariuomenėje, (K. A., VIII t.). 

Balčiūnas-Švaistas, J. Jo laiškai. (Autorius.) 

Baltušis-Žemaitis, F. Karas su bolševikais Lietuvoje 1919 m., (M. Ž., Nr. 56, Kaunas, 1929). 

30

Bartasevičius, J. Pašvitinio partizanai, (K. A., VIII t.). 

Baubliauskas, J. kpt. Geležinkelių kuopa, (M. Ž., Nr. 45). 

Bermontiada, L. E., II t., Boston, 1954. 

Beržanskij, N. P. Bermondt v Pribaltike, (Istorik i Sovremennik, Nr. 1, 1922). 

Bielinis, K. Atsiminimų, III t., (rankraštis). 

Birontas, A. Bermontininkams Lietuvą užpuolus, Kaunas, 1934. 

Biržiška, M. Dėl mūsų sostinės, I d., London, 1962. 

Bischoff, J. Die letzte Front, Berlin, 1935. 

Blodnieks, A. The Undefeated Nation, New York, 1960. 

Bobelis, J. plk. ltn. Iš Vilniaus į Kauną, (Kauno karo komendantūra 1919-1929 m., Kaunas, 

1929). 

Bortkiewicz, A. J. Dzieje 1-go pułku piechoty legionów w latach wojny polsko-rosyjskiej 

1918-1920, 1929. 

Brandis, C. Baltikumer, Berlin, 1936. 

Briedulis, Mano atsiminimai, (K. A., IV t., Kaunas, 1928). 

Butkus, St. (red.), Savanoris 1918-1920, Kaunas, 1929. 

Butkus, St. Vyrai Gedimino kalne, Memmingen, 1957. 

Crozier, F. P. brig gen. Impressions and Recollections, London, 1930. 

Čaplikas, J. Ties Alytumi, (Savanoris...). 

Darstellungen aus Nachkriegs Kaempfendeutscher Truppen und Freikorps, III t., 1937. 

Daužvardis, (red.), Vasario 16, Kaunas, 1931. 

Der Feldzug im Baltikum bis zur zweiten Einnahme von Riga, II t., 1937. 

Deruga, A. Geneza umowy białostockiej z lutego 1919 r., (Rocznik Białostocki, VI t. 1966). 

Dybowski, B. Siedem lat w Syberii, Warszawa, 1922. 

Dulkė, ltn. Bermontininkai ir Radviliškio kautynės, (Karys, Nr. 34, Kaunas, 1938). 

Footman, F. Civil War in Russia, London, 1961. 

Gaigalaitė, A. J. Sovietskije litovskije formirovanija 1917-1920 g.g., (Lietuvos TSR Mokslų 

akad. darbai, ser. A, 1/12/1962). 

Galvydis-Bykauskas, J. Iš mano atsiminimų, (M. Ž., Nr. 15, Kaunas, 1923). 

Genys, P. Atskiras lietuvių batalionas, (Karys, Nr. 5, 1960). 

Genys, P. Karininkas Antanas Juozapavičius, ten pat. 

Genys, P. Anykščių ir Užpalių užėmimas, (rankraštis). 

Giedraitis, B. plk. ltn. Gardino atsiminimai, (K. A., III t., Kaunas, 1926). 

Gladutis, Pr. kpt. Iš Rumunijos fronto lietuvių karių gyvenimo, (M. Ž., Nr. 3, Kaunas, 1922). 

Goltz, Graf Rudinger von der, Meine Sendung in Finland und im Baltikum, Leipzig, 1920. 

Gorn, V. Graždanskaja vojna na Severo Zapade Rossii, Berlin, 1923. 

Grigaliūnas-Glovackis, V. Mano atsiminimai, (M. Ž., Nr. 15). 

Grim, C. Jahre deutscher Entscheidung im Baltikum 1918-1919, Essen, 1939. 

Grosfeld, L. Polskie reakcyjne formacje w Rossii 1917-1919, Warszawa, 1956. 

31

Grudzinskas, Vl. Pažintis su bermontininkais, (Karys, 1966). 

Grudzinskas, Vl. Tiekimas, (rankraštis). 

Grudzinskas, Vl. Raštu suteiktos žinios. 

Gudelis, P. Visuomenės kova su bolševikais, (P. Biržys, red.), Lietuvos miestai, II t., 1932). 

Gudelis, P. Lietuvos vasaros rytuose, (K, A., V t., Kaunas, 1929). 

Gustaitis, L. Kautynės už Vilnių 1919 m. sausio 5 ir balandžio 19 d., Karys, Nr. 30-31), 

Kaunas, 1928. 

Gužas, P. vyr. ltn. Atsiminimai apie pirmąsias mūsų kariuomenės kūrimosi dienas, (M. Ž., 

Nr. 15). 

Gužas, P. kpt. Lietuviai kariai Rusijoje, (Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktis, 

Kaunas, 1928). 

Gužas, P. ats. plk. ltn. Didvyriška Kauno komendantūros kareivio Prano Eimučio mirtis, 

(Kauno karo komendantūra...). 

Gužas, P. Lietuvos kariuomenės kūrimasis Vilniuje ir Kaune, (Lietuvos nepriklausomybės...). 

Hehn, J. Die Entstehung der Staaten Lettland und Estland, (Forschungen zur Osteuropäischen 

Geschichte, IV t., 1956). 

Hoffman, M. gen. The War of Lost Opportunities, (vertimas iš vokiečių), 1924. 

Ingelevičius, Vl. gyd., plk. Karo Sanitarijos tarnyba 1918-1928 m., (M. Ž., Nr. 45). 

J. M. K. Trumpa karo mokyklos istorinė apžvalga, (Karys, Nr. 13, Kaunas, 1928). 

Jakobsonas, M. ats. ltn. Radviliškyje 1918-1919 m., (K. A., IX t., Kaunas, 1938). 

Jakštas, kpt. Saksų savanorių dalys Lietuvoje 1919 m., (K. A., VI t., Kaunas, 1935, vertimas 

iš vokiečių kalbos). 

Jezovitovas, K. Gen. Kiprijonas Kondratavičius gudų tarnyboje 1917 m., (M. Ž., Nr. 15). 

Jieznas 1919 m. vasario 9-11 d., (Iš raudonojo komandieriaus užrašų, Karys, Nr. 8, 12, 13, 


Jokantas, K. Suvalkų Kalvarijoje vokiečių okupacijos metu, (K. A., VIII t.). 

Juodis, St. Atsiminimai, (Savanoris...) 

Jurginis, J. Užsienio interventų ir vietinės buržuazijos puolimas prieš Tarybų Lietuvą 1918- 

1919 m., (Už Socialistinę Lietuvą, Vilnius, 1960). 

Yčas, M. Rusijos lietuvių pastangos už Lietuvos nepriklausomybę, (Pirmasis Nepriklausomos 

Lietuvos dešimtmetis, Kaunas, 1930). 

Yčas, M. Nepriklausomybei kelią skinant, (Lietuvos nepriklausomybės 10 metų...). 

Yčas, M. Nepriklausomybei kelią skinant, (Pirmasis...). 

Kapsukas, V. Raštai, VIII t., Vilnius, 1966. 

Kariuomenės archyvas: 1919 m. bylos Nr. 3 slaptai, 2 pėst. p. byla Nr. 4 slaptai, Nr. 1109, 

1318, 1423. 

Karpenka, adm. kpt. Komendantūros steigimas ir jos veikimas, (Kauno karo komendantūra 

1919-1929, Kaunas). 

Kauno karo komendantūra 1919-1929 m., Kaunas, 1929. 

Klimas, P. Lietuvos valstybės kūrimasis 1915-1918 metais Vilniuje, (Pirmasis...). 

Klimas, P. Mūsų kovos dėl Vilniaus, Kaunas, 1923. 

32

Kraunaitis, I. kpt. Lietuvių dragūnų divizionas, (Karys, Nr. 48, Kaunas, 1928). 

Kraunaitis, I. kpt. Mūsų kavalerijos organizavimas ir jos veikimas pirmame 

nepriklausomybės dešimtmetyje, (M. Ž., Nr. 45). 

Kraunaitis, I. kpt. I husarų eskadronas, (M. Ž., Nr. 45). 

Krupavičius, M. prel. Pastangos siekiant Lietuvos laisvės, (Laiškai Lietuviams, Nr. 5, 

Chicago, Ill. 1968). 

Kubilius, J. gen. ltn. Atsiminimai iš pirmųjų mūsų kariuomenės kūrimosi dienų, (M. Ž., 

Nr. 15, Kaunas, 1923), 417-423 psl. 

Kubilius, K. Taip pradėjome kovas, (K. A., IV t.). 

Kuizinas, S. mjr. Pirmoji nepriklausomybės šventė žemaičiuose, (Savanoris...). 

Kučas, A. Kaunas, Vokiečių okupacija, L. E., XI t., Boston, 1957, 215-216 p. 

Kulvietis, B. Pagirių ir Ukmergės paėmimas, (Savanorių žygiai, Kaunas, 1937 m.). 

Ladiga, K. Kaip lietuviai kariavo, (Karas su bermontininkais, Keleivis, Nr. 23, JAV, Boston, 

1921). 

Laikinosios Vyriausybės Žinios, (Vilnius, 1918 m. gruodžio 29 d., Nr. 1, 4). 

Laurinaitis, J. M. Kariuomenė, (Pirmasis...). 

Laurinaitis, J. M. Pirmieji organizaciniai pasitarimai, (M. Ž., Nr. 15). 

Lavrentjevas, plk. Atsiminimai iš pirmo gudų pulko gyvenimo Gardine, (M. Ž., Nr. 15). 

Lietuva, dienraštis, Nr. 19 ir 103, 1919. 

Lietuvos laisvės sargai, L. E., XVI t., Boston, 1958. 

Lietuvos nepriklausomybės 10 metų sukaktis, (Šaulių sąjungos leidinys, Kaunas, 1928). 

Lietuvos TSR Istorijos šaltiniai: I t., 1955; II t, 1956; III t., 1958 ir IV t., 1961. 

Lieven, A. P. kniaz, V južnoj Pribaltike 1919 g., (Beloje Delo, III t., 1927). 

Linkevičius, P. Lietuviai Sibire, (K. A., I t., Kaunas, 1925). 

Liormonas, R. Atsiminimai apie Krašto apsaugos ministerijos organizavimosi pradžią 1918- 

1919 m., (Karys, Nr. 6, 1963). 

Lipinski, W. Walka zbrojna o nepodległość Polski 1915-1918, Warszawa, 1935. 

Łossowski, P. Stosunki Polsko-Litewskie w latach 1918-1920, Warszawa, 1966. 

Mackevičius, M. ir kt. (red.), Mykolas Sleževičius, Chicago, Ill., 1954. 

Mačiulis, Pr. ats. mjr. Pirmaisiais 2 pėst. pulko metais, (Karys, Nr. 4, 1962). 

Masaryk, Th. G. The Making of State, 1927. 

Matusas, J. Šaulių Sąjungos istorija, Kaunas, 1939. 

Melys, kpt. Pionierių kūrimosi ir gyvenimo bruožai, (M. Ž., Nr. 45). 

Merkys, A. Lietuvos įstatymai, Kaunas, 1922, 327 psl. 

Mikelėnas, kpt. ir Genys, P. plk. ltn. Atsiminimai iš 1 pėst. pulko gyvenimo pirmomis 

dienomis, (M. Ž., Nr. 15). 

Mikuckis, J. Atsiminimai. Neužmirštami 1919-1920 metai, (Kauno karo komendantūra...). 

Musteikis, K. Rovno lietuvių batalionas, (rankraštis). 

Musteikis, K. Atsiminimai (žodžiu papasakoti). (Autorius.). 

33

Mūsų kariuomenės bei krašto organizavimo ir kovų dėl Lietuvos nepriklausomybės svarbieji 

įvykiai prieš 10 metų, (Karys, Nr. 1-3, 14-16, 19-25 ir 31-43, Kaunas, 1929). 

Namajūnas, ltn. 7 pėst. Ž. K. Butegeidžio pulko atsitraukiamieji veiksmai bermontininkų 

fronte, (Karys, Nr. 26, Kaunas, 1929). 

Natkevičius, L. Lietuvos kariuomenė, New York, 1919. 

Niessel, H. A. gen. Vokiečių iškraustymas iš Baltijos kraštų, (iš prancūzų kalbos vertė 

J. Griška, Kaunas, 1938). 

Norden, A. Zwischen Berlin und Moskau, Berlin, 1926. 

Norus ir Žilius, Lithuanian's Case for Independence, Washington, D.C., 1918. 

Okulicz, K. Podział ziem W. Księstwa Litewskiego, (Alma Mater Wilnen-sis, London, 1953). 

P. G. Lietuvos kariuomenės kūrimas Vilniuje ir Kaune, (Lietuvos nepriklausomybės...). 

Pajaujis, J. Vasario 16 Vilniuje 1918 metais, (Varpas, 1968). 

Pamiatnaja knižka Kovenskoj gubernii na 1905 god, Kaunas, 1904. 

Papers, Relating to the Foreign Relations of the United States 1919, (The Paris Peace 

Conference, III t., Washington, 1930). 

Patvara, L. Antroji valstybės konferencija Kaune ir jos uždaviniai, (Tėvynės Sargas, Nr. 2-3, 

Fellbach, 1949). 

Petruitis, J. Laisvę ginant, I t., 1952 ir II t., JAV, 1953. 

Piłsudski, J. Piśma zbiorowe, V. t., 1937. 

Przybylski, Ad. La Pologne en lutte pour ses frontiers 1918-1920, 1929. 

Pupkys, J. vyr. ltn. Atskiras lietuvių batalionas, (M. Ž., Nr. 1, Kaunas, 1920. 

Raštikis, St. Užžėlusiais bočių keliais, (Savanoris...). 

Rėklaitis, M. Puolimas Daugų-Vilniaus kryptimi, (rankraštis). 

Rimka, A. Karo nuostoliai, (M. Ž., Nr. 14, Kaunas, 1923). 

Rugis, J. Sibiro lietuvių batalionas 1918-1919 m., (Tautos praeitis, II t., knyga 1, 1964 ir II t., 

knyga 2, 1965). 

Rumša, Z. Marijampolės atskiras batalionas Šeduvos bare ir Linkaičių kautynės, Chicago, 

Ill., 1967, (rankraštis). 

Ruseckas, P. (red), Savanorių žygiai, I ir II t., Kaunas, 1937. 

Ruseckas, P. Bandome atsiimti Vilnių, (Savanorių...). 

Ružancovas, A. Gudų kariuomenės dalys Lietuvoje, (M. Ž., Nr. 2, Kaunas, 1921). 

Schroeder, D. Generalmajor, Hptm. von Heydendorf ir kt., Saechsischen Freiwilligen 

Truppen in Litauen 1919, Dresden, 1933. 

Senn, A. E. Die Bolschevistische Politik in Litauen 1917-1919, (Forschungen Europäische 

Geschichte, V t., 1957). 

Sipols, V. Die Ausländische Intervention in Lettland 1918-1920, Berlin, 1961. (Originalas 

latvių kalba, yra vertimas rusų kalba 1959). 

Skibarka, kpt. 9 pėst. L. K. Vytenio pulkas. Pirmųjų partizanų darbai ir žygiai, (Savanoris...). 

Skipitis, R. Nepriklausomą Lietuvą statant, Chicago, Ill., 1961. 

Smalenec, Al. Gudų savanoriai, (Savanoris...). 

34

Songinas, H. 6 pėst. Pilėnų Kunigaikščio Margio pulko kovos su bolševikais 1919 metais, 

(rankraštis). 

Statističeskij Sbornik po Petrogradu i, Petrogradskoj gubernii, 1922. 

Steponaitis, V. Ginkluotų jėgų klausimas Valstybės Taryboje, (K. A., III t.) 

Steponaitis, V. kpt. Bermontininkai Lietuvoje, (M. Ž., Nr. 1, Kaunas, 1921). 

Steponaitis, V. kpt. Karn. Rimavičiaus nužudymo byla, (K. A., III t.). 

Steponaitis, V. kpt. Paskutinės operacijos bolševikų fronte, (M. Ž., Nr. 3, Kaunas, 1927). 

Steponaitis, A. Tėvynėje ir pasaulyje, Brooklyn, 1962. 

Steponaitis, J. Lietuviai darbininkai kovoje už tarybų valdžią Sibire 1918-1919 m., 

(Revoliucinių įvykių Lietuvoje dalyvių atsiminimai, Vilnius, 1960). 

Stosiūnas, Br. Rytų Lietuvai besikuriant, (K. A., IX t.). 

Sužiedelis, S. Rusijos lietuviai, L. E. XXV t., Boston, 1961, 267 psl. 

Šapoka, A. (red). Lietuvos istorija, Fellbach, 1950. 

Šarauskas, J. plk. ltn. Pirmosios kautynės, (Savanoris...). 

Šarmaitis, R. Amerikos-Anglijos imperialistų intervencija Lietuvoje 1918-1919 m., Vilnius, 

1955. 

Šešplaukis, av. kpt. Mūsų aviacijos kūrimosi bruožai, (M. Ž., Nr. 45). 

6 pėst. pulko žygių santrauka, (Karys, Nr. 48, Kaunas, 1929). 

Šipelis, art. kpt. Artilerijos gyvenimo pirmas dešimtmetis, (M. Ž., Nr. 45). 

Škirpa, K. gen. št. plk. 5-jo pėst. D. L. K. Kęstučio pulko pirmąsias dienas prisimenant, 

(Savanoris...). 

Škirpa, K. gen. št. plk. Vilniaus atskiro bataliono veiksmų apžvalga, (rankraštis). 

Škirpa, K. gen. št. plk. Savanorių pašaukimas, (Sėja, Nr. 1, 1968). 

Tamašauskas, Pr. Mano tarnyba 1 pėst. pulke, (K. A., VII t., Kaunas, 1936). 

Tiškus, kpt. Kretingos savanoriai, (Savanoris...). 

Tomkus, J. Priežastys dėl kurių žlugo Sibiro Lietuvių batalionas Vytauto Didžiojo vardo, 

(M. Ž., Nr. 9, Kaunas, 1924). 

Trimakas, D. Pakuršės partizanai, (Savanoris...). 

Trumpauskas, R. dr. Pagiriai, L. E., XXI t., Boston, 1960. 

Ullman, R. H. Britain and the Russian Civil War, JAV, 1968. 

Urbšienė, M. Vokiečių karo meto spauda ir Lietuva, (K. A., VII t.). 

Urbšys, J. kpt. Pirmosios mūsų kariuomenės operacijos, (M. Ž., Nr. 3, Kaunas, 1922). 

Urbšys, J. kpt. Panevėžio operacija, ten pat. 

Urbšys, J. kpt. Panevėžio bataliono veiksmų aprašymas 1919 m. liepos 6-12 d., (M. Ž., Nr. 1, 


Uspenskis, plk. Baltgudžių dalių veikla, (Savanorių žygiai, I t.). 

Už Socialistinę Lietuvą, Vilnius, 1960. 

Vaitkevičius, B. Iš Škotijos lietuvių kovų už tarybų valdžią Sibire, (L. K. P. istorijos 

klausimais, III t., Vilnius 1963). 

Vaitkevičius, B. Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais, Vilnius, 1967. 

35

Vaitkevičius, B. Didvyriškų kovų puslapiai, (Pergalė, Nr. 11, Vilnius, 1967). 

Valande, R. Avec la général Niessel en Prussie et Lithuanie, 1921. 

Variakojis, J. 4. pėst. Lietuvos karaliaus Mindaugo pulkas, N. Y., 1965. 

Vasiliauskas, A. Žemaičių batalionas, (K. A., VIII t.). 

Vėgėlis, J. kpt. Šiaurės grupės veiksmai kare su bermontininkais, (K. A., II t., Kaunas, 1925). 

Vidugiris, T. Kupiškio operacija, (K. A., VI t.). 

Vilniaus Aido kalendorius 1916 metams, Vilnius, 1915. 

Vygandas, Lietuvių darbai dėl nepriklausomybės užsienyje, (Lietuvos nepriklausomybės...). 

Vygandas, 10 metų nepriklausomos Lietuvos, ten pat. 

Wite, R. G. L. Vangard of Nazism 1918-1923, Harvard University Press, 1952. 

Waligóra, B. mjr. Na przełomie, (Bellona, XLIII t., 1934). 

Watson, H. A. Grant, The Latvian Republic, London, 1965. 

Wilnas Auslieferung an die Polen, Stuttgart, 1919. 

Zabarauskas, J. psk. Paėmėm šarvuotį, (Savanorių žygiai, I t., 122-123 p.). 

Zaskevičius, gen. št. plk. ltn. Ar girdit? (Savanoris...). 

Zailskienė, O. Šiaulių gimnazijos mokinių kova dėl gimnazijos patalpų su bermontininkais, 

(rankraštis). 

Zakony i rasporiaženija o bežencach, 1916. 

Zeman, Z. A. B. The Break up of the Habsburg Empire 1914-1919, London, 1961. 

Žemaitis, F. Lietuviškojo tarybinio pulko formavimas Šiauliuose 1918-1919 m., 

(Revoliucijos judėjimas Lietuvoje. Straipsnių rinkinys, Vilnius, 1957). 

Žiburkus, P. Žemaičių pulkas, (Tiesa, Nr. 4 ir 103, Vilnius, 1967). 

Žilys, P. Vilniaus operacija 1919 m. balandžio mėn. (Karys, Nr. 9, 1964). 

Žukaitis, St., vyr. ltn. Panevėžio atvadavimas iš bolševikų 1919 m., (M. Ž., Nr. 45, Kaunas, 

1928). 

Žukaitis, St. vyr. ltn. 4 pėst. L. K. Mindaugo pulkas, (Savanoris...). 

Urbienė Amelija. Viekšnių miestelio amatininkai ir verslininkai: 1969 ir 1972 metų aprašai // 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 1. — P. 1—32 // VVB, VM. — Tekste: 

Viekšnių planas. 

Viekšniai // Medžiaga iš ekskursijos nuo Dimitravo iki Biržų. — Vilnius, 1972. — P. 39—43. 

— Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 

Skindaras A. „Gražiai atrodytų Viekšniai...” // Vienybė. — 1972. — Rugs. 9: iliustr. — 

Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 

Urbienė Amelija. Švažai — kontrabandininkai, knygnešiai, revoliucionieriai: 1973 metų 

aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 3 // VVB, VM. — Tekste: 

„Jurgis Švažas buvo Viekšnių miestelio gyventojas, kilęs iš Padvarių kaimo. Miestelyje 

gyveno Stoties gatvėje, netoli šventoriaus. Mokėjo skaityti ir rašyti. Jį buvo išmokiusios 

Santeklių dvaro panelės. Jurgis Švažas buvo labai nagingas: skuto barzdas, siuvo batus, mokėjo 

pataisyti užsikirtusius revolverius, taisė laikrodžius ir... kas be ko — nugerdavo. 

Emilija Pakalniškytė-Švažienė buvo siuvėja. Jos motina Pakalniškienė turėjo „bagamazą”. 

Pardavinėjo „kningas” (maldaknyges), ražančius, škaplierius, šukas, žiedus, „noperskus”, 

36

vargonėlius, švilpius, karolius. Rožančius padirbdavo ir škaplierius išausdavo pati. „Kningų”, 

kalendorių, „lementorių”, proklomacijų prieš caro valdžią patys parsigabendavo arba jų gaudavo 

iš Čepinskienės, gyvenusios Čekų kaime. 

Kai dar buvo uždrausta spauda, jų parnešti į Čekus siųsdavo savo sūnų Antaną ir dukterį 

Emiliją. Vaikams motina buvo pasiuvusi plačius „mantelėlius” (paltukus). Po mantelėliais ant 

kaklo užkabindavo terbas. Vaikai, pasiėmę tuščią „karazinką” (krepšą) eidavo per tiltą į Čekų 

kaimą. Čepinskienės ūkis buvo netoli, reikėjo tik tiltą pereiti ir į kalną pasikelti. Čepinskienė 

vaikus pavaišindavo, „ant kelio” į „karazinką” įdėdavo duonos puskepalį ir pieno bonką, 

obuolių, o į terbas prikraudavo ko turėdavo. 

„Kningas”, kalendorius, „lementorius” savo bagamaze išpardavinėdavo Pakalniškienė. 

Proklomacijas motina su vaikais išklijuodavo miestelyje. Vaikai nešdavo „šiaučiaus” klijus ir 

proklomacijas. Motina greit patepdavo sieną, duris ir proklomaciją prispausdavo. Jeigu tuo tarpu 

kas nors pasirodydavo, motina klausdavo: „Ar nematėt mano Jurgio? Nuo pat ryto nepareina. 

Išėjau su vaikais ieškoti...” Proklomacijas priklijuodavo prie krautuvių, prie „pažarnos” 

(gaisrinės) ir net prie paties prystavo pono Šurupovo durų. 

Pas Jurgį Švažą susirinkdavo visi „cicilikai” (taip anais laikais vadino socialistus). Jų niekas 

neįtardavo, nes jie ateidavo barzdų nusiskusti, laikrodžių pataisyti, batų pasisiūdinti. Ateidavo 

Vaičiukauskis, dirbęs vaistinėj pas Aleksandravičių, Liutkevičius — volosnoj pravlenija 

sekretorius, Rušinas, kilęs iš Rekečių kaimo ir dirbęs pas Aleksandravičių (jis vėliau turėjo savo 

vaistinę Akmenėje). Atvažiuodavo kunigas Tumas [Vaižgantas] iš Leckavos, vėliau — iš 

Laižuvos. Jis atveždavo knygų, kurias Švažai parduodavo kitiems. 

Viekšnių miestelio fotografo Jono Kinčino tėvas tarnavo valsčiuje „sotniku”. Jis buvo už 

„stražninką” mažesnis. Jo darbas — nunešti „pavieskas”, pakviesti ką nors į valsčių. Jis, išgirdęs 

valsčiuje kalbant, kad į miestelį atvyks caro valdininkai kratų daryti, pranešdavo Jurgiui Švažui. 

Sražninkas buvo ir Dargis (žydas perkrikštas). Kai jis krikštijosi, savo žydišką pavardę 

pakeitė, priimdamas pavardę savo kūmo — krikšto tėvo. Jo žmona turėjo bagamazą. „Kningų” 

savo bagamaze nepardavinėjo, kai spauda dar tebebuvo uždrausta — ja nepasitikėjo. „Kningas” 

pradėjo pardavinėti tada, kai spaudą leido. Kartą, darant kratą pas Švažus, motina pasiuntė 

dukterį, kad ši praneštų Dargienei apie kratą. Dargienė pasakė: „Mes jau vakar žinojom, kad bus 

krata”. Bet Švažų neperspėjo. 

Namie Švažai turėjo ir savo kalbą. Jeigu norėjo pasakyti, kad ateina stražninkas, sakė 

„batūzas atapnoja”. Su uždraustomis knygomis pas Švažus atgabendavo ir ginklų. Daugiausia 

revolverių. Atveždavo 5—7, o kartais net iki 100. Ir ginklus, ir knygas slėpė sklepelyje. Sklepelis 

buvo iškastas kiaulių kūtelėje. Sudėdavo viską į sklepelį, uždengdavo lentomis, apmesdavo 

mėšlais ir apkreikdavo šiaudais. Knygų, proklomacijų ir ginklų parsivežti važiuodavo Emilija 

Švažienė. Visada su savimi veždavosi vaikus. E. Švažienę veždavo Antanas Mažonas, gyvenęs 

Viekšnių miestelyje. Jis buvo gaspadorius, turėjo žemės, arklius. Už vežimą jam reikėdavo 

mokėti. Veždavo Ignas Baltutis, gyvenęs Žibikų kaime ir Jonas Šarkis, gyvenęs Paventės kaime. 

Abudu veždavo veltui, nes buvo Švažienės giminaičiai. Iš miestelio išvažiuodavo naktį ir taip pat 

naktį grįždavo, kad niekas negalėtų pamatyti. 

Slaptos spaudos ir ginklų parsivežti važiuodavo į Bivainės mišką, kuris yra „ant Telšių 

važiuojant”. Viską gavo iš Petravičiaus. Petravičius gyveno pačiame miške. Pas jį ir 

pernakvodavo, ir dieną prabūdavo. (…) Iš Petravičiaus parsiveždavo „kningų”, kalendorių, 

„lementorių”, proklomacijų, revolverių, „trejų devynerių” pakeliuose, „akspelerijos” — vaistų 

nuo visokių ligų. „Akspelerija” buvo supilta į trišonius buteliukus, kaip dabar pilsto acto 

esenciją. Dar parveždavo kamparo plytelėse, karolių ražančiams dirbti. Vėliau, kai tų prekių 

buvo galima laisvai gauti vietoje, jų iš Vokietijos nebevežė. Kai manifestas jau buvo išleistas, 

„kningų” dar ilgai neleido pardavinėti — gaudė. 

Knygas, proklomacijas ir ginklus Švažai išduodavo pagal slaptažodį. (…) Dažniausiai būdavo 

kalbama apie paukštelius: „gegužė kukuoja”, „lakštingala gieda”, „gandras parlėkė” ir t. t. Jeigu 

kas, atėjęs pas Švažą su kokiu nors reikalu (…), pradėdavo kalbėti apie gegužę, lakštingalą, 

Švažai žinodavo, kad tam galima duoti ginklų, knygų, proklomacijų. 

Antanas Švažas (gimęs 1895 m.) pasakojo, kaip jis (po 1905 m.) prikabinęs žandarui ant 

nugaros proklomaciją. Žandaras sėdėjo alinėje. Jis prisitaikęs ir prikabinęs. Ant proklomacijos 

37

uvę išpiešti caras ir Stolypinas, o po jais bliūdas, pridėtas nukapotų galvų. Antanas Švažas 

minėjo dar „ciciliką” Chaimą Blanką, vėliau išvažiavusį į Ameriką, ir Šimkevičių. Šimkevičius 

buvo pilstytuvės viršininkas Viekšniuose. Pilstytuvėje pilstė iš Žagarės atvežtą alų iš bačkų į 

bonkas. Žagarėje buvo Naryškino alaus darykla. Šimkevičius ir Blanka iš Švažo išsinešdavo 

ginklų ir proklomacijų. Antanas Švažas sakė, kad „kningas”, kalendorius, „lementorius” dar 

gaudavo iš Beresnevičiaus, kuris gyveno prie Pateklos upės, ir iš Bubino, gyvenusio Ūbiškėje.” 

Balionis P. Viekšniai // Mokslas ir gyvenimas. — 1973. — Nr. 7. — P. 49—50. — Tekste: 

„1911 m. įkurta aukštesnioji 4 klasių liaudies mokykla. Tais pačiais metais buvo suorganizuota 

gyvulių paroda.” — [BK pastaba: Tekstas nepatikimas, yra klaidų]. 

Lietuvos TSR valstybinės žemės ūkio komisijos protokolai. 1940 m. — [Vilnius], 1974. — 

P. 64, 72, 73, 74. — Žinias aprašui pateikė kraštotyrininkas architektas Eugenijus Šlėnys 2004 

metais. — Tekste: 

Valstybinės žemės ūkio komisijos posėdžio, įvykusio 1940 m. rugpjūčio mėn. 14 d. 

Protokolas Nr. 20 

Posėdyje dalyvavo: pirmininkas agr. A. Žukauskas, vicepirmininkas inž. P. Sklėrius, nariai: 

M. Meškauskienė, agr. Vasinauskas, inž. A. Guogis, J. Grigalavičius, ir D. Pundzius. 

Eil. 

Nr. 

[...] 

4. Svarstyta Mažeikių apskrities dvaruose normų palikimo klausimas 

Dvaro 

pavadinimas 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

11 Sprogiškių Aleksandravičius Juozas Laižuvos 86 ** 

19 Lelaičių Švedė Vladas Tirkšlių 185,9 30 

25 Stočkų 

Lintmanas Samuelis ir 

Venckienė Kotryna 

Viekšnių 152,6 * 

26 Meižių II Panceržinskienė Marė Viekšnių 151,2 — 

27 Gyvulių II 

28 Ašvėnų 

Mikalauskienės B. 

įpėdiniai 

Panceržinskis 

Sobieslovas 

Viekšnių 150,9 — 


29 Sovaičių Panceržinskis Eduardas Viekšnių 102,6 *** 

30 Meižių 

31 Birbeliškės 

Gomolickiai Aleksas ir 

Dimitrijus 

Kontrimai Viktoras ir 

Pranas 

Viekšnių 108,1 * 

Viekšnių 118 — 

32 Tučių-Norkiškių Mondžejevskienė Elena Viekšnių 98,3 — 

33 Sonteklių Bagnickaitė Ona Viekšnių 96 — 

34 Kapėnų Sirutavičienė Irena Viekšnių 94,2 — 

35 Pavirvytės Nagurskienė Viktorija Viekšnių 82 — 

36 Bugių Daugirdas Kazys Viekšnių 90,7 **** 

38

Eil. 

Nr. 

Dvaro 

pavadinimas 

Buv. savininko 

pavardė ir vardas 

Valsčius 

Žemės 

plotas, 

ha 

Paliekama 

norma, ha 

37 Daubiškių Mikuckis Jonas Viekšnių 83,4 30 

38 Antanavo 

39 Bugių 

Giedraičiai Bronius ir 

Marija 

Panceržinskis 

Sobieslovas 

Viekšnių 82 30 


40 Meškelių Kondrotavičius Vytautas Viekšnių 101,6 — 

41 Boguslavos 

Tarvydai Liudas ir 

Teodora 

Viekšnių 81,2 30 

42 Gyvulių I Grybauskas Leonas Viekšnių 55,5 30 

* Vėliau ranka prirašyta: 30. 

** Vėliau ranka prirašyta: 30 ir vėl užbraukta. 

*** Vėliau ranka prirašyta: žmonai 10. Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 

**** Vėliau ranka prirašyta: 10 Pr[otokolas] 29. žr. dok. 28. 

Žebrytė J. Pažinkime gimtąjį kraštą: Literatūros rodyklė. — Vilnius, 1974. — 280 p. — 

Tekste: 1945—1970 m. išleista literatūra, straipsniai apie Lietuvą. Ir apie Viekšnių kraštą. 

Šiurkus T. Anuomet Viekšniuose // Vienybė. — 1974. — Saus. 12. 

Narutavičius V. Dirbome ir kovojome ne veltui // Vienybė. — 1974. — Spal. 25. — Tekste: 

Po antrojo pasaulinio karo karinis komendantas V. Maksimovas, Viekšnių seniūnas J. Virkutis, 

valsčiaus pirmininkas V. Narutavičius, sekretorius J. Levitas. 

Strakšys A. Komendantas: Apybraiža // Vienybė. — 1974. — Spal. 25. — Visas tekstas: 

Ruduo tais metais buvo saulėtas ir sausas. Jau buvo spalio pradžia, bet dar dulkėjo keliai, 

žaliavo ąžuolai ir alksniai, tiktai vienur kitur geltonavo beržų kupetos eglių ir pušų žalumo 

drobėse. 

Viktoras Maksimovas, trisdešimtmetis kavaleristas, kratėsi studebekery kaimo keliukais iš 

Papilės link Viekšnių. Nepažinojo jis šito krašto. Ką tik iš Latvijos, iš Viesytės, su savo būriu ir 

komendanto pažymėjimu atskubėjo į Papilę. Miestas degė, dar kvepėjo parako dūmais, žmonės 

pasimetę, karo baisybių prislėgti, įvedė čia tvarką, atkūrė civilinį gyvenimą, manė, ilgiau pabus 

su gerais, nuoširdžiais papiliškiais, tais rusų kaimelio gyventojais už Ventos, bet ir vėl atėjo 

ketvirtosios smogiamosios armijos štabo viršininko raštas, kad reikia skubėti į Viekšnius. Žinia, 

karas. Frontas, ilgiau sustojęs prie Papilės ir Kruopių, pritvinko didelės galios, didelių jėgų ir 

ūžtelėjo nesustodamas į vakarus, prie jūros. 

Viekšnius privažiavo vidurdienį. 

Miestelis degė. 

Vakarų pusėj dar dunksėjo sprogimai, kaleno kulkosvaidžiai, padrikos automatų serijos 

piaustė orą. 

Tiltas per Ventą buvo išsprogdintas. 

— Per upę, — įsakė Viktoras. 

Vidury Ventos studebekeris užspringo. Pro šalį traukė vilkstinės vilkikų, ėjo pėstija, ujo 

arklius gurguolininkai. Ir niekas nekreipė dėmesio į vidury upės įstrigusį miestelio komendantą. 

Pagaliau vienas sutiko atsilikti nuo kolonos ir pagelbėti draugui. 

— Už ūsus, — pasakė juokdamasis. — Budiono ūsus gerbiu. 

— O šitą? — parodė Viktoras durklą. Miestelis buvo kaip išmiręs. Namų durys atviros, langai 

išdaužyti, vėjas grindiniu gainiojo popieriaus skiautes, pūkus ir kitokį šlamštą. Tarp jų voliojosi 

39

vokiečių lavonai, perskeltomis galvomis, sudraskytais viduriais, nutrauktomis rankomis. Kas 

kardą pakelia — tas nuo kardo ir žus, prisiminė Viktoras. 

Pirmą, ką sutiko komendantas mieste, buvo vaistininkas Juozas Aleksandravičius. Jis vienas 

nepasitraukė iš Viekšnių. Jei žūti, pasakė, tai žūti namuose. Tik vėliau Viktoras sužinojo, kad 

vaistininkas okupacijos metais išslaugė rusų lakūną, šis, perėjęs fronto liniją, stojęs eskadrilėn ir 

neleidęs bombarduoti Viekšnių. Kiek šiuose žodžiuose tiesos — sunku pasakyti, bet žmonės šitai 

pasakojo. 

— Tai nuo ko pradėsim, tėvuk? — paklausė Viktoras. 

Vaistininkas nieko neatsakė. Ir sakyti nereikėjo. Darbo atsirado savaime. Nespėjo adjutantas 

prikalti komendantūros iškabos, kai pro duris įsiveržė popas. 

— Leiskit, komendante, pas savus, — iškėlė rankas. 

Pasirodo, popas tas atvežtas iš Novgorodo. Ištremtas. Kaip pavojingas fiureriui. Regis, ano 

dievas kitoks... 

Atsirado grupė leningradiečių, atsiųstų į darbus. Visi veržiasi pas savus, į savo žemę, pas 

artimuosius. Ir prisiminė Viktoras Papilę. Kai tiktai atidarė komendantūrą, atėjo moteriškė. 

— Aberuchtina aš, — prisistatė. — Ir mano vyras čia, ir berniukas. 

Pasirodo, jinai kilusi iš šio krašto. Keturioliktaisiais kaizeriui užpuolus Rusiją, traukėsi į 

Rytus, karo maišaty vienoj stotelėj pasimetė su motina, liko vienut vienutėlė tarp svetimų 

žmonių, ją priglaudė, išmaitino, nedavė mirti, paskui, įsikūrus taryboms, įtaisė į vaikų 

prieglaudą, ten užaugo, įstojo į komjaunimą, išmoko amato, pradėjo dirbti Maskvoj, gamykloj, 

draugai priėmė partijon. O čia didžiulė naujiena: Lietuva — tarybinė! Atsivėrė durys į gimtąją 

žemę. Keturiasdešimt pirmaisiais nutarė praleisti atostogas gimtinėje. Atvažiavo visa šeima. Ir — 

karas! Į stotį nebespėjo. Liko priešo užnugary su partiniu bilietu. Namiškiai išsigando — esi 

komunistė, dar mes per tave nukentėsime, gyvenk, kaip išmanai. 

Priglaudė ją papiliškis Aleksejus Šišovas. Partinį bilietą paslėpė spaliuose ant pirtelės. 

Ir atėjo moteris su tuo partiniu bilietu pas karo komendantą. Keturi metai nario mokestis 

nemokėtas bet išsaugojo. Nesuplėšė, vadinasi, tikėjo... 

Pirmu ešelonu Viktoras Maksimovas išsiuntė Aberuchtinų šeimą į Maskvą, o pats apsigyveno 

pas Aleksejų Šišovą, patikimą tarybinį žmogų. 

Viekšniuose — vėl tas pats. Karas išblaškė žmones iš gimtųjų namų kaip paukščius iš lizdų. Ir 

daug metų reikės, kol jie susirinks po gimtuoju stogu, bet ir susirinkę sėdės tylūs, prisimins tuos, 

kurie negrįžo ir nebegrįš, nes jie guli tolimoj svečioj šaly. 

Miestely keletas žmonių, grįžę į namus, susisprogdino ant minų. Ir komendantas rašo įsakymą 

— savavališkai namų neužiminėti, tik su komendantūros leidimu, patikrinus minininkams. 

Atsirado sergančių, o ligoninės nėra. Ir komendantas rašo siuntimą — priimti į ligoninę 

Papilėje, nors žino — ten tiktai karo ligoninė, ir civilių niekas neturėtų priimti. Bet miesto 

komendanto parašas verčia pagalvoti. Ir griežtas, rusiškas tonas... 

Jau spalis, o mokyklos pastatas tuščias. Mokytojai išlakstę po kaimus, vaikai bastosi 

gatvėmis, tėvai užeina į komendantūrą: komendante, kuomet mokslo metų pradžia, frontas jau 

prie Mažeikių, laikas vaikams į mokyklą... 

Viktoras kviečiasi mokytoją Joną Žilevičių. Reikia atidaryti mokyklą, karas karu, o 

gyvenimas — gyvenimu, Ir Žilevičius eina į kaimus, suieško mokytojus, prasideda pamokos. 

Pirma rugsėjo — spalio vidury. 

Į komendantūrą nuolatos užbėga jaunas, guvus vaikinukas, pavarde Visminas. Būsi pionierių 

vadovu mokykloje, pasakė komendantas. Buvo. Bet ir mokytojaudamas neužmiršo 

komendantūros. Tuoj kas, ir atbėga — ar taip reikia daryti, komendante, patarkite. Ir ūsorius 

komendantas prisimindavo savo pionierišką vaikystę, miestelį prie Civilios upelio, Volgą, Uralą, 

kur mokėsi, savo tėvą — agronomą ir savo specialybę — zootechniką. Viską suardė karas. 

Surado malūnininką. Girnos turi suktis, pasakė, žmonėms reikia, valgyti, reikia šerti gyvulius, 

žmonėms reikia gyventi. 

Gyvenimas įėjo į normalias vėžes. Atkūrė Tarybų valdžią. Valsčiaus pirmininko pareigas 

pradėjo eiti Vladas Narutavičius. 

40

Komendantui pranešė: kaime slapstosi tipas, kursai karo metu šaudė žmones. Reikia suimti. 

Pasiuntė vyrus — grįžo tuščiomis: pabėgo. Kitą vakarą išėjo pats su keliais kariškiais. Apsupo 

trobą. Pasibeldė. Įleido. 

— Dokumentus! 

Anas norėjo sprukti pro langą, bet iš ten žiūrėjo juoda automato akis. Žudikas pateko į 

teisingumo rankas. 

Tą tamsią naktį, pasiuntęs suimtąjį komendantūron, su Ivanu Balandinu vienudu pasuko į 

Viekšnius. Vienam name, kursai vakar buvo tuščias, degė šviesa. Netvarka, pagalvojo Viktoras, 

buvo įsakymas be komendanto leidimo mieste neapsigyventi. O jo niekas nepaprašė to leidimo. 

Savivaliavimas. 

Šeimininkas naktinius svečius sutiko nepatenkintas. Į komendanto priekaištavimus, kodėl 

įsikėlęs gyventi, atsakė murmėjimu. 

— Duktė papasakos, — įsiterpė Balandinas. — Jinai — komjaunuolė... 

Ir Viktoras prisėdo. 

Istorija, kurią papasakojo mergaitė, buvo kažkuo panaši į tą, kurią išgirdo Papilėje. Viekšniškę 

Liubov Busil, komjaunuolę, pirmaisiais Tarybų valdžios metais pasiuntė į Vilnių, į juristų kursus. 

Guvią mergaitę paskiria respublikos teisingumo liaudies komisariato registratūros vedėja. Ir štai 

karas. Bombarduoja Vilnių. Miestas dega. Tarybinės įstaigos evakuojasi į šalies gilumą. 

Išvažiuoja paskutinės automašinos. O ji vykdo uždavinį — viena pati didžiuliuose rūmuose 

degina archyvą, kad jis nepatektų vokiečiams į rankas. 

Kai baigė — nebebuvo kas ją vežąs. Ir ji pėsčia ruošiasi traukti į Viekšnius, nes į rytus, kur 

išvažiavo draugai ir sesuo Tatjana, kelias atkirstas. Šiaip netaip įsibrauna į vagoną ir grįžta į 

gimtuosius namus, kur praleidžia visą okupacijos siaubą. 

— Rytoj ateikit į komendantūrą, — pasakė Viktoras. — Man reikalinga vertėja. 

...Po mėnesio ji tapo Viktoro žmona. 

O vakaruose dar siautė karas. Kareiviai žygiavo į mūšius. Daug dienų ir naktų jie nešė kovos 

vėliavą, kol ją išskėlė virš Reichstago. Iš Viekšnių Maksimovą pasiuntė į Mažeikius, iš Mažeikių 

— į Plungę, iš ten — į Kretingą, nuaidėjus pergalės saliutui, kaip kavaleristas filmavosi filme 

„Pulko sūnus”, o į Viekšnius parjojo ant žirgo Raketa, kurį vadas dovanojo. Pokario metu su 

žmona išvyko į Taškentą, dirbo didžiulio „Tachtaaralsko” tarybinio ūkio vyriausiuoju 

zootechniku, vėliau tas pačias pareigas ėjo Kuršėnų tarybiniame ūkyje, o dabar dirba Mažeikių 

kompresorių gamykloje. Su karine uniforma nesiskiria — dėsto karinį parengimą, šiemet jį 

sutikau karinėje moksleivių stovykloje prie Viekšnių, dalyvavo respublikiniame jaunimo 

sąskrydyje „Tų dienų šlovė neišblės” Alytuje, matėme jo nuotraukas respublikinėje spaudoje. 

Stovi toks pat, kaip anuomet, pasitempęs, tiesus ir jaunas, nors šiemet jau sukako šešiasdešimt. 

Tų metų lyg nebūta, kai užsivelka uniformą. 

...O Viekšniai jam — antrieji namai. Antroji gimtinė. Miestas, kuriame palikta širdies dalelė. 

Gyvenimo dalelė, ir pati skaudžiausia. Išaugino sūnų. Tvirtą. Stiprų. Ir žuvo geologinėj 

ekspedicijoj, gelbėdamas kitus. Geliančia širdim tėvas supylė kapą Lietuvos žemėj. O žinojo — 

šalia to kapo netrukus bus kitas. Sunkios ligos prikaustyta prie lovos gulėjo duktė Lilija, net 

brolio karsto palydėti negalėjo. Turėjo ji ilgas kasas, gražias akis, buvo pilna jaunystės žavesio, 

linksmutė bendraklasių būry. Baigė vidurinę. Įstojo universitetan. Ir grįžo namo, ligos 

kankinama. Medikai buvo bejėgiai. Ir jauną kūną pakirto mirtis. Grįžo abu iš kapinių, baisaus 

praradimo prislėgti, atrodė, neatsigaus, neatsipeikės, bet... Medikai kartais bejėgiai, o laikas 

viską gydo. Net širdies žaizdas. Tik kapų kauburėliai primena jaunystės žavesį, ir į smilkinius 

muša kraujas: kodėl? kodėl? kodėl?.. Ir atsakymo nėra, o yra tiktai gyvenimas, yra dienos, pilnos 

prisiminimų, rūpesčių, ieškojimų, ir svarbiausia — nepalūžti, pakelta galva žengti gyvenimo 

keliu, nes tu — žmogus. 

Pakelta galva per gyvenimą žengia ir jis, pirmasis Viekšnių komendantas Viktoras 

Maksimovas. Tiek ant savo pečių pernešęs, tiek išgyvenęs. 

Kraštotyra. — Vilnius, 1975. — P. 19. — Tekste: 1940 07 10 Ašvėnų dvaro darbininkai 

sukūrė profsąjungos organizaciją. 

41

Lietuvos valstiečių judėjimas 1861—1914 metais. — Vilnius, 1975. — P. 157, 172, 173, 

228, 276. — Tekste: 1895 m. Viekšnių valsčiuje 170 rinktinių sueiga po pareigūnų išrinko ir ne 

pareigūną — raštininką. Rinkimai tuoj atšaukti, bet valdžia tuo metu bijojo savavališkų veiksmų, 

todėl tardė, sekė. 1874 02 03 Tichomirovo Stočkų dvaro rekrūtas Jonas Gulbinauskas su kitais 

bernais pasipriešino gaudytojams. 

Urbienė Amelija. Panaktinė: 1975 metų aprašas // Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: 

Aplankas Nr. 5 // VVB, VM. — Tekste: 

Viekšnių miestelyje panaktinę ėjo nuo senų laikų iki 1941 metų. Seniau panaktinę eidavo 

Viekšnių miestelio gyventojai. Kasnakt turėjo būti du panaktiniai. Vienas panaktinis pradėdavo 

panaktinę eiti viename miestelio gale, kitas — kitame. Susitikę kur nors viduryje miestelio, jie 

išsiskirdavo, nes kiekvienas turėjo apeiti savo plotus. Taip tie du panaktiniai vaikščiodavo po 

miestelį per visą naktį. Nuo 1930 metų panaktinę ėjo samdyti panaktiniai: Jonas Erlickis (g. 

1896 m.) ir Malakauskis. Panaktinės lazda ir švilpis. Panaktinę reikėjo pradėti eiti saulei 

nusileidus, sutemus. Eidavo iki išauštant. Ką nors įtartino pastebėjęs, panaktinis pradėdavo 

švilpti. Švilpį išgirdę, miestelio gyventojai turėjo išeiti ir paveizėti, kas yra atsitikę. Jei reikėjo, 

turėjo padėti vagis sulaikyti, gaisrą gesinti. 

Mulevičius L. Agrarinis klausimas Lietuvoje 1905 metų revoliucijos išvakarėse // Lietuvos 

istorijos metraštis: 1975 metai. — Vilnius, 1976. — P. 16. — Tekste: Siūlė panaikinti lietuvių 

spaudos draudimą — rašė Šiaulių apskrities komitetui dvarininkai D. Ivanovskis ir 

J. Pavlovičius. To komiteto nariai V. Zubovas, A. Rimgaila ir kt. Nurodyta literatūra. 

Čepėnas P. Naujųjų laikų Lietuvos istorija. — Fotografuotas leidimas. — Vilnius, 1992. — 

T. 1. — P. 133. — Pirmas leidimas 1977 m. — Tekste: „Pravoslavų šventikai labai aktyviai, bet 

kartais neišmintingai, griebėsi misinio darbo: įtikinėjo pradžios mokyklų mokinių tėvus, kad 

mokiniai turėsią likti pravoslavais (Viekšniuose).” 

Ablingis Stasys. O buvo taip... // Vienybė. — 1977. — Rugs. 24. — Tekste: 

Dar tebesant vokiečių okupacijai, 1918 m. rudenį susikūrė pogrindinė komunistų kuopelė: Ch. 

Zarcinas, Juozas Poškus (Žibikų kaimo siuvėjas), Jonas Vaičkus, Petras Lukauskas, Jonas 

Turkauskas. 1918 12 04 išrinkta valsčiaus taryba. Pirmininkas dvarininkas Boleslovas 

Kundrotavičius. 1918 12 30 sudarytas Viekšnių valsčiaus revoliucinis komitetas. Raudonosios 

armijos internacionalinės divizijos 39 pulko sutikimui Akmenės gatvės gale pastatyta arka. 

Siuvėjas Antanas Švažas ant raudono audeklo išsiuvinėjo sveikinimą. Pulkas atėjo 1919 m. 

sausio viduryje ir išbuvo iki 1919 03 05. Ištrauka iš „Tiesos” apie 1925 metų Gegužės 1-ąją 

Viekšniuose. 

Rozga Leopoldas. Vardan ateities // Vienybė. — 1977. — Lapkr. 19, 22, 24, 26, 29; Gruod. 3, 

6, 8, 13, 15, 20, 24, 27, 29, 31; 1978. — Saus. 3, 5, 7, 10, 12. — Tekste: Krašto istorija nuo 

seniausių laikų. 

Jurginis J. Lietuvos valstiečių istorija (Nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo). — 

Vilnius, 1978. — P. 177—178. — Tekste: 1816 metai. Viekšnių miestelėnų ir valstiečių 

priešinimasis XIX a. pradžioje buvo pats stambiausias. — [↑ Тяжбы литовских крестьян и 

жителей местечек с управителями имений. — Vilnius, 1968. — T. 3. — P. 174—181, 449. — 

Tekste: 1816 metai — valstiečių priešinimasis Viekšnių seniūnijoje]. 

Laurinavičius Jonas. Mažeikiai. — Vilnius: Mintis, 1978. — 44 p. — P. 4. — Tekste: 

Po 1861 m. žemės reformos intensyviai vystantis kapitalistinei pramonei ir prekybai, carinė 

Rusija per Lietuvą ėmė sparčiai tiesti geležinkelius. 1861—1864 m. nutiesta Peterburgo— 

Varšuvos, 1871—1874 m. — Liepojos—Romnų su Radviliškio—Daugpilio šaka geležinkeliai. 

Pastarasis sujungė derlingas Ukrainos sritis su svarbiausiu Rusijai priklausiusiu Baltijos jūros 

uostu — Liepoja. Jis buvo skirtas daugiausia eksportuojamiems javams pervežti. Per Lietuvą 

42

geležinkelis ėjo pro Šiaulius, Kėdainius iki Kaišiadorių, o ten jungėsi su anksčiau nutiestu 

Lentvario—Virbalio geležinkeliu. 

Geležinkeliai turėjo teigiamos įtakos ekonominiam Lietuvos gyvenimui. Kur buvo pastatytos 

svarbesnės geležinkelio stotys, nežymios gyvenvietės pradėjo greit augti, pasidarė vietiniais 

ekonominiais centrais. 

Tiesiant Liepojos—Romnų geležinkelį, Mažeikiuose buvo pastatyta geležinkelio stotis. Iš 

pradžių stotį buvo planuota statyti Viekšniuose (15 km į pietryčius nuo Mažeikių), bet 

inžinierius, negavęs kyšio iš vietinių prekybininkų, geležinkelio liniją nuo Viekšnių atitraukė ir 

stotį pastatė pelkėje. Kadaise toje vietoje buvo karčema ir nedidelis kaimelis (minimas XVI a. 

istoriniuose šaltiniuose), kuriame gyveno kelios Mažeikių šeimos (tokia pavarde žmonių ir dabar 

mieste yra). To kaimelio vardu buvo pavadinta ir naujoji geležinkelio stotis. 

1874 m. Mažeikiai buvo sujungti geležinkeliu su Ryga. Netrukus mieste buvo pastatyta stotis 

prekėms iškrauti. Ją pavadino Nitauska, vėliau — Antraisiais Mažeikiais. Per parą pro Mažeikius 

pravažiuodavo daugiau kaip 20 traukinių, o rudenį — iki 30. Gyvenvietė sparčiai augo. 

Neimantas R. Venta — draugystės upė. — Vilnius, 1978. — P. 36—42. 

Rozga Leopoldas. Pogrindžio vėliavos // Vienybė. — 1978. — Liep. 20, 22, 25, 27, 29; 

Rugpj. 1, 3, 5. — Tekste: 

„Tiesos” straipsniai apie 1925, 1938 ir kitų metų įvykius krašte. Gegužės 1-oji Viekšniuose 

1925, 1927, 1938 metais. Kumečiai Stočkų dvare 1925 metais. Streikas Kairiškių kartono fabrike 

1934 metais. Kairiškių, Bobulinos pogrindininkai. Viekšnių mokyklą stačiusių darbininkų 

streikas 1938 metais. 1938 metų Gegužės 1-oji: „Netrukus Viekšnių pogrindininkai miestelyje 

surengė didelį mitingą, kuriame dalyvavo per penketą šimtų žmonių. Pirmą kartą po daugelio 

metų policija nebedrįso vaikyti susirinkusių.” 

Žebrytė J. Pažinkime gimtąjį kraštą (1971—1975): Literatūros rodyklė. — Vilnius, 1979. — 

276 p. — Tekste: 1971—1975 m. išleista literatūra, straipsniai apie Lietuvą. Ir apie Viekšnių 

kraštą. 

Urbienė Amelija. Lenino kurjerė Ona Vasilkevičiūtė-Kačinienė: 1980 metų aprašas // 

Urbienė Amelija. Etnografiniai aprašai: Aplankas Nr. 7 // VVB, VM. 

Deveikis S. Ten, kur Venta... // Komjaunimo tiesa. — 1980. — Rugs. 27. — Žinios aprašui: Iš 

kitų leidinių. 

Orvydienė J. Laiko žingsniai: Apylinkių kultūros dienos // Vienybė. — 1981. — Kovo 28. — 

Tekste: Minimi Viekšnių apylinkės gyventojai. 

Orvydienė J. Senoji ąžuolų gimtinė: Apylinkių kultūros dienos // Vienybė. — 1981. — 

Bal. 9. — Tekste: Minimi Viekšnių gyventojai. 

Raudonis Antanas. Reikšmingų permainų liudininkas: [Jonas Juška] // Vienybė. — 1981. — 

Lapkr. 7. — Visas tekstas: 

Dar vienas darganotas lapkritis. Širdies dūžiai jo pradžioje atskaičiavo šešias dešimtis metų. 

Tačiau atrodo, kad esi toks pat jaunas, žvalus ir energijos kupinas, kaip tais neramios 

komjaunuoliškos jaunystės metais. Ir tokią akimirką labai traukia bent mintimis pražingsniuoti 

jaunystės takais... 

Ir, sakytum, pati širdis jubiliatui Jonui Juškai tvirtina: „Dar privalai žygiuoti. Juk tu — 

komunistas, karys, partijos idėjų propaguotojas.” 

Jonas Juška gimė ir augo buvusiame Viekšnių valsčiuje, Užlieknės kaime. Čia 1935 metais 

baigė pradinę mokyklą. Tuomet ir prasidėjo neturtingo valstiečio sūnaus gyvenimo kryžkelės. 

Apie mokslus nė svajoti neteko. Nuo mažų dienų patyrė savo dar silpnomis rankomis uždirbtos 

duonos skonį. 

43

Bet vis dažniau Jonukui ateidavo galvon nerami mintis, kad reikia kažką daryti, kad negalima 

laukti, kol kiti laimę tau ant padėklo atneš. Girdėjo, kad ir jų apylinkėse komunistų ir 

komjaunuolių esama, kad jie nori tame dievo užmirštame Lietuvos kampelyje revoliuciją 

padaryti. Kad žmonės laisvai ir laimingai gyventų. 

Netruko užmegzti ryšius su pogrindininkais. O netrukus ir 1940-ieji su demonstracijų šūkiais 

ir naujo gyvenimo džiaugsmu nuvilnijo. Liaudis paėmė valdžią į savo rankas. 

Jau tais pačiais 1940-aisiais Jonas Juška pradeda dirbti komjaunimo darbą Viekšnių valsčiuje. 

Tik neilgai liaudis džiaugėsi laimingu gyvenimu. Prasidėjo Didysis Tėvynės karas, Žemaitiją, 

kaip ir visą Nemuno kraštą, jau pirmomis jo dienomis užplūdo hitlerininkai, pakėlė galvas 

Tarybų valdžios išgąsdinti buožės. Likęs priešo pavergtoje tėviškėje, komjaunuolis vis dėlto 

norėjo būti jai naudingas. Ragindavo aplinkinių kaimų valstiečius nevykdyti prievolių 

okupantams, bendraamžius — nestoti į priešo kariuomenę. 

Laimingo atsitiktinumo dėka liko gyvas. Tiesa, vietiniai baltaraiščiai buvo areštavę, kankino 

badu, mušė, saikdino, suluošino sveikatą. Tačiau valia užsigrūdino. 

Išvadavus gimtąsias apylinkes iš okupantų, Jonas Juška vėl visas pasineria į komjaunimo 

veiklą, į gimtojo krašto atkūrimo darbą. Jis, Viekšnių valsčiaus komjaunimo sekretorius, suspėja 

visur, nuošaliuose valsčiaus kampeliuose aiškina vaikinams ir merginoms, kas tai yra 

komjaunimas, ragina nebūti pasyviais kovos už naują gyvenimą stebėtojais. Sparčiai auga 

valsčiaus komjaunimo organizacija, daug jaunų vyrų sutelkia į liaudies gynėjų gretas, pats su jais 

vyksta į kovos operacijas. Paskui, 1947—1949 metais, Jonas — valsčiaus partinio komiteto 

propagandistas, o 1949—1950 metais — partorgas. Kolektyvizacija. Paskolos rinkimas sugriauto 

liaudies ūkio atstatymui. Buržuazinių nacionalistų gaujų likvidavimas. Daug, labai daug 

sudėtingų uždavinių teko spręsti negausiai valsčiaus partinei organizacijai ir jaunam jos vadovui. 

Pats jautė, kad trūksta žinių. 

Aktyvus ir gabus jaunuolis siunčiamas į respublikinę partinę mokyklą. Ją baigęs, paskiriamas 

politiniam darbui Tarybinės Armijos daliniuose. Deja, pašlijusi sveikata primena save. Tačiau 

kiek pailsėjęs, mūsų tėviškėnas vėl grįžta į aktyvių kovotojų už partijos siekių įgyvendinimą 

gretas. Dirba partijos Ukmergės, Pabradės komitetų sekretorium, o dabar, jau dvylikti metai, jis 

Vilniaus miesto Lenino ordino atraminio parodomojo namų statybos kombinato vyresnysis kadrų 

inspektorius, vėl ir vėl renkamas statybos aikštelės partinės organizacijos sekretoriumi. Toks pat 

sąžiningas, darbštus, energingas. 

Joną susitikdamas, ir aš mintimis grįžtu į tuos neramios, bet gražios pokario jaunystės metus, 

kai mudu gana artimai bendravome. Susipažinome 1940—1941 metų mitinguose, kai dirbau 

Sedos valsčiaus komjaunimo organizacijos sekretoriumi. Pokario metais, nuo 1945-ųjų, buvau 

pasiųstas dirbti LLKJS Mažeikių apskrities komiteto instruktorium, o 1946—1947 metais dirbau 

apskrities komjaunimo komiteto pirmuoju sekretorium, tad dažnai susitikdavome komiteto 

plenumuose, susirinkimuose. Visada iš Jono išgirsdavai gerų naujienų apie bręstantį jaunimo 

sąmoningumą, apie nesulaikomus naujo gyvenimo žingsnius Viekšniuose. 

Rodos, kad visa tai buvo taip neseniai, tokie ryškūs atmintyje ano meto susitikimai, draugų 

veidai tokie pat jauni. Deja, daugelis mūsų, pokario tarybinių aktyvistų, jau pensininkai, kiti dar 

tebesidarbuoja įvairiuose baruose. Džiaugiamės, kad tai, apie ką tuomet nedrąsiai pasvajodavom, 

šiandien jau tapo tikrove. 

O jubiliatui norisi tvirtai paspausti ranką ir palinkėti ilgų gyvenimo metų. 

Savo archyve aptikau porą nuotraukų. Vienoje J. Juška užfiksuotas atliekant karinę tarnybą 

1953 metais, kitoje — Mažeikių apskrities komjaunimo aktyvas 1945 metais. Paskutinėje eilėje 

kryželiu pažymėtas J. Juška. 

Antanas RAUDONIS. Revoliucinio judėjimo dalyvis, respublikinės reikšmės personalinis 

pensininkas. 

Ruškys Vytautas. Po rajoną — dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 16, 19, 21, 26, 30. 

Ruškys Vytautas. Po rajoną — dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 19. — Tekste: 

Viliošių piliakalnis — miniatiūrinis. Atrodo, ta liepomis apaugusi kalvelė tilptų tarp delnų. 

Bet tu prieik, kai aplink — Ventos intako Dabikinės upelio vandenys. Tarp ajerų brendame 

44

asomis. Gal todėl, kad šis piliakalnis netoli Šiaulių—Mažeikių geležinkelio ir plento, gal kad 

šalia beveik poros šimtų gyventojų Viliošių kaimas, pribridę išvystame, kaip ir pridera, šio 

objekto pasą — prie betoninio stulpelio pritvirtinta ketaus plokštė byloja, jog šis paminklas 

saugomas valstybės. [...]. Užsukome į vieną kitą Viliošių kaimo kiemą. Žmonių atmintis išsaugo 

savo nugyvento amžiaus įvykius, gilesnė senkapių ir piliakalnio istorija jiems irgi mįslė. Beveik 

išvažiuodami iš kaimelio, susitikome žvaliai išrodantį daugiau kaip 70 metų senuką P. Pukinską. 

Prisiminė jis savo nugyventą amžių, savo darbus, daugiau kaip šimto metų senumo Liepojos— 

Romnų geležinkelį, kurio kelių kilometrų ruožą prižiūrėjo beveik visą savo amžių. Prie jo ir 

trobelę pasistatęs. 

— Jei anksčiau, buržuaziniais laikais, per dieną tik vienas kitas garvežys prapūškuodavo, tai 

dabar sąstatai dunda ir dunda. Juk kokie tapo Mažeikiai. Keičiasi laikai, — samprotauja senukas. 

— Gal ką žinote apie čia pat esančius senkapius, — bandome pakreipti naujojo pažįstamo 

mintis. 

— Seni jie. Dar po karo pats kasiau vienam kryžiui duobę. Ir iškasiau odinį diržą, du 

metalinius žiedus, keletą pinigų. Ant jų senosios Lietuvos herbas su vyčiu. 

Žinoma, per maža žinių, tuo labiau, kad žmogus nėra išsaugojęs senienų. Tiksliai nustatyti 

senkapių amžių sunku, nes vytis buvo vaizduojamas feodalinės ir buržuazinės Lietuvos herbe. 

Senkapiai laukia detalesnių tyrinėjimų, laukia archeologinių ekspedicijų. 

Viliošių kaime anksčiau, matyt, gausi buvusi Švažų giminė. Ir dabar tebestovi Ventos 

pakrantėse medžiais apaugusios kelios jų sodybos. 

— Prieš keletą metų tai vieni, tai kiti ragino keltis į gyvenvietę, — pasakoja Stasys Švažas. — 

O kur aš, pensininkas, beeisiu, čia esu pripratęs. 

Pripratęs prie savo medinio namo, sodo, aukštų senų medžių. Nenorėtų skirtis ir džiaugiasi, 

kad tas kalbas beveik visi užmiršo, gal jau nebejudins. Raminome senuką, kad jau praėjusi 

beatodairiško sodybų kilnojimo kampanija, kad sodybų kėlimas nėra savitikslis dalykas. 

Svarbiausia, kad netrukdytų laukų dirbti ir patiems žmonėms būtų patogu. Juk Kuršėnų— 

Mažeikių plentas čia pat, o žemdirbiams tikrai netrukdo, nes sodybos prigludusios Ventos 

slėnyje. 

Už kelių šimtų metrų kito Švažo, Beno, sodyba. Tos tikrai niekas neturėtų griauti ir 

šeimininkų raginti kitur kraustytis. Prie svirno ir pirties pritvirtintos lentelės, skelbiančios, jog tai 

architektūriniai paminklai ir yra saugomi valstybės. Bet vėl kita bėda — ar bebus verta saugoti, 

nes šeimininkas tvarkosi kaip jam patogiau: svirną jau visą uždengė šiferiu. 

Autoriaus nuotraukoje: Viliošių kaimo gyventojo B. Švažo pirtis — tolimos praeities 

liudininkė. 

Ruškys Vytautas. Po rajoną dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 21: ir Viekšnių 

muziejaus nuotrauka. — Visas tekstas: 

Ir pirtelės tik vienas stogo kraštas išsaugojo šiaudų, medinių lentelių priedangą. Tai mūsų 

senojo kaimo reliktai, negi ir juos pasiglemš naujųjų pertvarkymų banga? 

— Sužinojo „Raudonosios vėliavos” kolūkio valdyba, kad reikia tuos pastatus remontuoti, 

davė rugių — denkis stogą. Bet kur aš užsiimsiu. Reikia ir laiko, ir sugebėti. Be to, tai ne vieno 

žmogaus darbas. Uždengiau šiferiu. 

Patogiau, tvirčiau, greičiau. Tokiais principais žmogus rėmėsi gilioje senovėje, tokie išliko 

šiandien, tad, atrodo, nebūtų dėl ko priekaištauti ir šios sodybos šeimininkui. Jam irgi reikia 

gyventi. O tą grožį, prisiminimus apie senovę norime turėti visi. Visų reikia pagalbos. 

Žinoma, galima priekaištauti paminklų apsaugos žinyboms, apylinkės, kolūkio pareigūnams, 

kaltinti dėmesio stoka. Bet lazda turi du galus. Turėtume pareikalauti atsakomybės ir iš paties 

B. Švažo. Jis tiesioginis senovės reliktų šeimininkas, įsipareigojęs saugoti šį liaudies turtą. 

Netrūko feodalinėje Lietuvoje tuo metu bent pačių valstiečiams prieinamiausių 

pasilinksminimo, jei vadintume šių dienų terminais, įstaigų smuklių. Jose žmogus dažniausiai 

palikdavo ne tik savo sielą, nes čia išliedavo pašnekovams savo pergyvenimus ir „filosofijas”, 

bet ir paskutinius marškinius. Netrūko tokių smuklių ir Žemaitijoje, ir mūsų rajone. Žmonės jas 

puikiai prisimena. Tik kai paklausėme B. Švažo, gal netoliese yra išlikusi kokia buvusi smuklė, 

net nustebome: 

45

— Yra, ir dirba, — žvilgtelėjęs į laikrodį, tarė žmogus ir pradėjo aiškinti, kaip iki jos nukakti. 

Vis dėlto spėjome susivokti, kad tokiu vardu viliošiškiai vadina savo kaimo parduotuvę, kur 

galima nusipirkti ir išgerti, ir užkąsti. Tačiau mums reikėjo tikros buvusios karčemos. Taip, tokia 

buvusi čia pat, bet dabar tik medžiai belikę. Žydas ją valdęs, batus taisęs, o jų savininkus 

vaišinęs už gryną pinigą. Vėliau gyvenę Pranas ir Domas Stulpinai, bet dabar savo amžių 

atgyvenusi smuklė nugriauta. 

Užtat kitą dar radome Palnosų gyvenvietės Santeklių gatvėje. Tiesa, gerokai pakiužusi, stogas 

jau šiferiu dengtas, nes šiame name irgi žmonės gyvena. Ir jos nebeilgas amžius. Aplink kyla 

gražučiai baltučiai mūriniai namukai, dar labiau pabrėždami senojo namo skurdumą. Tad 

neatsitiktinai senosios karčemos pastatas numatomas restauruoti ir perkelti į Papilę. 

Nuo Palnosų ranka pasiekiami Viekšniai. Gražūs Ventos slėniai, blizga plačios upės vandenys. 

Pajungė juos sau žmogus, netoli miestelio centro užtvenkęs upę, prie jos pastatė malūną. 

Ir dabar šio krašto žemaičiai tame pačiame malūne mala grūdus. Taip pripratę, nors galėtų ir 

elektra naudotis. 

Prie daug ko žmogus pripranta. Pripranta ir prie daiktų. Ypač kurie primena artimus žmones. 

Užtat nenoromis Juozas Krutinis, gyvenantis netoli Viekšnių, Pakalupės kaime, skyrėsi su plūgu, 

lopšiu, lova, viekšniškės Eufemija Kievišienė, Eugenija Lukošienė su skaromis, sulankstoma 

kėde, virtuvės įrankiais. Vienais dar naudojamais, kitais palėpėje dailiai sudėtais. Juk tie daiktai 

— šimto metų senumo, saugo tėvų ir senelių atminimą. Bet kad A. Sriubaitė gražiai prašė, 

atidavė. Atidavė, nes pažįsta šią moterį beveik visi viekšniškiai. Nuoširdi, mandagi ji buvo 

medikė. Tik sveikata privertė atsisakyti šio darbo. Bet sielos niekas nepakeitė. Išliko meilė krašto 

praeičiai, kultūros palikimui. Apolonija — kraštotyros entuziastė. Ji ir surinko daugiausia 

senovės reliktų prie A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus steigiamai kraštotyrinei 

ekspozicijai. Pati ir prižiūri. Daug atiduoda širdies, bet būdama jautri, pergyvena ir dėl 

smulkmenų, nors ne visada jos tėra dėmesio vertos. Vis dėlto viena mintis ilgai neramina. 

— Dar pavasarį baigėme rinkti eksponatus. Prikalbėjome žmones, jog visi galės į juos 

pasižiūrėti. Sutiko, atidavė už dėkui, nors visiškai neseniai iš Vilniaus vienas kitas atvažiavęs ir 

nemažus pinigus siūlė, — kalba A. Sriubaitė. — Bet va, praėjo vasara, o ekspozicija vis nebaigta 

sutvarkyti, viena nespėju. 

Iš tiesų, vasarą visi atostogavo. Bet ir tokiu metu atsirado talkininkų: LTSR Mokslų 

Akademijos Istorijos Instituto etnografijos ekspedicijos nariai suregistravo eksponatus, Kauno 

politechnikos instituto studentų statybinio būrio „Jaunoji gvardija” jaunuoliai padėjo senienas 

sudėlioti, sukabinėti lentynėles. Vadinasi, Viekšnių krašto istorija, jos reliktai ne vieno kiemo 

reikalas, bet kaip ir visos respublikos pasididžiavimas. Todėl dar labiau vertintina A. Sriubaitės, 

A. Gedvilo ir kitų šio Žemaitijos kampelio kraštotyros entuziastų iniciatyva, atliktas darbas. 

Šiandien jau kiekvienas gali aplankyti šią įdomią ekspoziciją. 

Ir A. Girškevičiaus memorialinis muziejus ne kieno kito, irgi Viekšnių kraštotyrininkų įkurtas. 

Tiesa, šiame darbe pagalbininkų irgi netrūko: LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos 

rajono skyriaus taryba, Statybinių medžiagų kombinatas, Aviacinis techninis sporto klubas, 

Vilniaus respublikinė biblioteka. Aviacijos pradininko Lietuvoje gyvenimui ir darbui atskleisti 

skirtas kambarėlis, kuriame ir gyveno A. Griškevičius, ne per didžiausias, tačiau vietos 

ekspozicijai turtinti dar gerokai yra. 

— Kad būčiau numaniusi, jog žinios apie šį žmogų bus tokios brangios, anksčiau būčiau 

galėjusi jas pradėti kaupti, — apgailestauja muziejaus prižiūrėtoja A. Sriubaitė. — Juk tebebuvo 

gyvas vaistininkas Aleksandravičius. 

Gedvilas A. (LTSR nusipelnęs mokytojas). Už laisvą Gegužį: Rajono istorijos puslapiai // 

Vienybė. — 1982. — Geg. 1. — Visas tekstas: 

Nepaisant net didelės pirmojo pasaulinio karo suirutės, Didžiosios Spalio socialistinės 

revoliucijos atgarsiai iš Petrogrado netruko pasiekti ir Nemuno kraštą. Pasiekė jie ir nuošalų 

tuometinės Lietuvos kampelį Viekšnius. Šūkis „Visa valdžia — Taryboms!” galingai skynėsi sau 

kelią į žmonių širdis, ir 1918 metų gruodžio 30 dieną Viekšniuose paskelbiama Tarybų valdžia, 

pradeda veikti revoliucinis komitetas, jo pavyzdžiu varguomenės branduoliai susikuria 

aplinkiniuose dvaruose. 

46

Bet perdaug jau nelygios buvo jėgos. Čia pat kaizerinių okupantų kariuomenė, bermontininkų 

gaujos, netoli, Sedoje, savo galvažudžius ėmė telkti Plechavičius. Nors Viekšnių 

revoliucionieriams ir padėjo Šiaulių darbininkai, kartkartėmis atsiųsdami šarvuotą traukinį, 1919 

metų kovo mėnesį revoliucinio komiteto aktyvistai, milicijos būrio kovotojai bei Raudonosios 

Armijos internacionalinės divizijos 39 pulko kariai buvo priversti trauktis Latvijos pusėn. 

Tačiau ir buržuazijai užgniaužus Tarybų valdžią, viekšniškiai nenustojo už ją kovoję. Jiems, 

kaip ir visos Lietuvos darbo žmonėms, vadovavo Lietuvos Komunistų partija. Neretai šiame 

šiaurės Žemaitijos kampelyje buržuazinės santvarkos tamsą praskirdavo šviesos ir tiesos 

spinduliai. Tai vienur, tai kitur suplevėsuodavo raudonosios vėliavos, pasklisdavo atsišaukimai, 

pasirodydavo kitokia komunistinė literatūra. Apie tokius ano meto įvykius žinios pasiekdavo ir 

pogrindinę LKP spaudą. Antai 1925 metų gegužės 31 d. „Tiesa” rašė: „Viekšniai. Pirmosios 

Gegužės šventė pas mus praėjo labai gerai, mūsų literatūros buvo išplatinta labai apsčiai. Ją 

platinom taip, kad kiekvieno darbininko stubelė galėtų jąja pasinaudoti. Mūsų literatūra padarė 

gilaus įspūdžio tarp mūsų miestelio darbininkų ir artimų kaimų bernų. Iš pat ryto pirmąją 

Gegužės dieną mūsų miestelis buvo pilnas darbininkų ir bernų, pasipuošusių raudonais kaspinais 

ar gėlėmis. Pas mus buvo šventės ūpas... Darbininkai išsiskirstė tik tada, kada pradėjo temti. Jų 

veiduose buvo galima matyti įsitikinimo, kad anksčiau ar vėliau įsigalės darbininkų ir valstiečių 

valdžia, o kartu ir proletariato solidarumo šventė.” 

Darbininkų ir valstiečių interesus taip pat gynė ir apskritai nebuvo abejinga revoliucinei kovai 

prieš įvairaus plauko išnaudotojus vietos inteligentija. Tai liudija ir buvusių Viekšnių 

progimnazijos mokinių atsiminimai. Štai buvęs mūsų mokyklos auklėtinis, vėliau — Kauno 

medicinos instituto bendrosios chirurgijos katedros vedėjas, profesorius T. Šiurkus rašė: 

„Mokytojai, dirbdami pedagoginį darbą, nebuvo užsidarę tarp keturių sienų. Prieš vienus seimo 

rinkimus, kai įvairių partijų agitatoriai važinėjo po miestelius ir sakė agitacines kalbas, jie 

neaplenkė ir Viekšnių. Aikštėje prie kooperatyvo, kur buvo daug žmonių (ir mes buvome), 

kažkoks krikdemų agitatorius sakė ilgą kalbą, girdamas savo partijos programą ir peikdamas 

kairiąsias partijas. Po jo kalbos išstojo vienas pažangių minčių skleidėjų mokytojas 

J. Aukštikalnis ir sukritikavo jo teiginius, pasiremdamas įvairiais gyvenimo faktais. 

Minia mokytojui labai plojo, o atvykėlį nušvilpė. Greitai po to mokytojas J. Aukštikalnis buvo 

atleistas iš mokytojo pareigų kaip „kenksmingas jaunimui”. 

Čionykščių mokytojų visuomeninį aktyvumą pabrėžia ir buvęs Viekšnių progimnazijos 

mokytojas J. Kirlys, dabar pensininkas, LTSR nusipelnęs kultūros švietimo darbuotojas, kuris 

savo atsiminimuose rašo: „...sąžiningas, kūrybingas darbas ir kiti kultūriniai renginiai mokykloje 

nepatiko tų laikų valdančioms sferoms. Mokyklos direktorius J. Sliesoraitis ne kartą man ir kai 

kuriems mokyklos bendradarbiams, ką nors sužinojęs, vis pranešdavo, kad „reikia pasisaugoti”, 

nes apskrities viršininko įstaigoje gauti nauji skundai...” O tų skundų, kaip patyriau, buvo 

nemaža. Štai vienas iš jų. Čia pacituosiu vieną archyvinį dokumentą, paimtą iš LTSR centrinio 

valstybinio archyvo fondų: „Geležinio vilko sporto sąjungos centro štabo pranešimai apie 

Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojų antitautines pažiūras. Mažeikiai, 1930 m. kovo mėn. 8 d. 

Viekšniuose tautinių organizacijų veikimas yra apmiręs. Tas yra todėl, kad Viekšniuose nėra toj 

dirvoj darbininkų. Tautinį darbą dirbti galėtų padėti vidurinės mokyklos mokytojai, bet jie 

indeferentūs arba net „tikrieji demokratai”. Be to, Viekšniuose nėra tinkamos patalpos daryti 

susirinkimams ir rengti vakarams, tinkamiausia patalpa būtų vidurinės mokyklos salė, bet 

mokytojų taryba yra nutarusi salės jokioms organizacijoms, net ir šaulių sąjungai neišnuomoti. 

Tą sumanymą iškėlė mokytojas Kirlys Jonas, o jo nuomonę rėmė direktorius Sliesoraitis; 

vadinasi, vidurinės mokyklos direktorius ir mokytojų taryba, užuot padėję tautiniam darbui, dar 

patys trukdo. Yra žinių, kad mokytojas J. Kirlys Rusijoje buvo komisaras...” 

Iš šios ištraukos aišku, kad pažangieji mokytojai ranka rankon ėjo su liaudimi, kurios vaikus 

ne tik mokė, bet ir auklėjo revoliucinių tradicijų dvasia. Dėl sunkios materialinės būklės, 

nedarbo, išnaudojimo darbo žmonių pasipriešinimas kaupėsi ir virto bendru pasiryžimu dar 

atkakliau kovoti prieš nekenčiamą fašistinį režimą. Vis dažniau ir dažniau pasirodydavo 

raudonos vėliavos, kova plėtėsi. Štai „Žemaitijos tiesa” 1938 m. rugpjūčio mėn. pranešė: 

„Viekšniai. Šiame valsčiuje prieš rugpjūčio pirmą buvo iškeltos dvi vėliavos, 22 plakatai, apie 30 

atsišaukimų. Keli valstiečiai, veždami į nugriebimo punktą pieną, radę atsišaukimus atsinešė”. 

47

Policininkai, šauliai ir kiti buržuazijos pakalikai nėrėsi iš kailio, darbo žmonių švenčių 

išvakarėse areštuodami įtariamuosius revoliucine veikla, bet raudonosios vėliavos kiekvienais 

metais iki pat Tarybų valdžios atkūrimo Gegužės pirmosios garbei vis tiek suplevėsuodavo 

kuriame nors aukštame medyje tai Žibikuose, tai netoli Viekšnių. 

1940-ųjų Gegužės pirmąją viekšniškiai dar šventė nelegaliai, tačiau praėjus 3—4 dienoms po 

„tautos vado” Smetonos pabėgimo, Viekšniuose vėl laisvai suplevėsavo raudonosios vėliavos. 

Masiškame darbo žmonių mitinge, kuriame dalyvavo virš 300 žmonių, pirmą kartą po niūraus 

reakcijos viešpatavimo viekšniškiai pamatė ir išgirdo tuos, kurie taip ilgai kovojo už Tarybų 

valdžios atkūrimą. Kalbėtojai tuomet reikalavo legalizuoti Lietuvos Komunistų partiją, surengti 

Liaudies seimo rinkimus. Tarp tų naujo gyvenimo skelbėjų buvo pogrindininkai J. Šešnickis, 

S. Geisleris, A. Levinskas, A. Ulskis, Ch. Zarcinas ir kiti. Žmonės, kovoję už laisvą Gegužį, už 

šviesią ateitį. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajonas. — Vilnius: Mintis, 1983. — 48 p.: iliustruota: 

Fotografijos Vlado Uznevičiaus. — Tekste: 

VIEKŠNIŲ APYLINKĖSE 

Kartu su mašinų srautu, skubančiu į naująsias Mažeikių statybas, važiuokime Šiaulių— 

Mažeikių plentu. Tai priartėdama prie giliame slėnyje vingiuojančios Ventos, tai nutoldama, 

asfalto juosta už trylikos kilometrų atves į kitą miesto tipo gyvenvietę — Viekšnius. 

Pusiaukelyje, sename Daubiškių kaime, plentas dar kartą kerta Dabikinę. Kairėje plačiai pabirę 

balti mūrai — tai Palnosai, centrinė „Raudonosios vėliavos” kolūkio gyvenvietė. Pravažiavus 

gyvenvietę ir kairiajame Ventos krante dunksantį mišką, matyti antra šio stambaus ūkio 

gyvenvietė Gyvoliai. Netoliese, ant dešiniojo Virvyčios kranto — Gyvolių piliakalnis. 

Pasukus iš Šiaulių—Mažeikių plento į dešinę, kiek akis užmato driekiasi žalia miškų juosta, 

supanti Kamanų pelkę. Pakeliui — vienintelis rajone natūralus 35 ha ploto Meižių ežeras. 

Kamanų pelkė 1960 m. paskelbta botaniniu draustiniu, o 1979 m. įsteigiamas Kamanų 

valstybinis rezervatas. Pelkė užima 3650 ha, dar apie 1500 ha sudaro rezervato apsauginė zona. 

Pasak mokslininkų, vėlyvajame ledynmetyje čia tyvuliavę keletas ežerėlių, kuriems nusekus bei 

užakus, ir susiformavo aukštapelkė. Vienas apie 6 ha ežerėlis išlikęs pelkės glūdumoje. 

Aukštapelkė beveik iš visų pusių apsupta miškų, jos krantuose daug įlankų ir pusiasalių, salelėse 

— klampynių, kuriose grupėmis telkšo apie 120 mažų ežerokšnių. Pelkės vidurys iškilęs apie 4 

metrus, ją maitina beveik vien krituliai. Tai vienintelė respublikoje pelkė, iš kurios vandens 

perteklių į pakraščius plukdo klampupiai. Jų Kamanose net septynios. Čia išlikę retųjų augalų, 

kaip antai: plačialapė rusvuolė, juosvasis vikšrenis, kilnioji glindė — opūs ir nykstantys, įrašyti į 

Lietuvos raudonąją knygą. Turtingas ir gyvūnijos pasaulis: vien drugių čia pastebėta 250 rūšių, 

yra didžiųjų kuolingų, gervių, dirvinių sėjikų ir kitų paukščių, apypelkio miškuose peri juodasis 

gandras. 1935—1936 metais pelkę kompleksiškai ištyrė Lietuvos žemės ūkio akademijos 

ekspedicija. Jos dalyviai K. Brundza, V. Ruokis, B. Baginskas ir kiti parengė išsamią 

monografiją „Kamanos”, kuri ir šiandien neprarado mokslinės reikšmės. 

1863 m. pavasarį prie Kamanų sukilėliai ne kartą kovėsi su caro kariuomene. 1944 m. vasarą 

Kamanose buvo įsikūrusi partizanų grupė, vadovaujama LKP Mažeikių apskrities komiteto 

pirmojo sekretoriaus A. Kondrato, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo atsiųsta organizuoti 

pasipriešinimą okupantams šioje Žemaitijos dalyje. 

Tačiau grįžkime į plentą, nuo kurio jau matyti Viekšniai, plačiai nusidriekę palei gerokai čia 

praplatėjusią Ventą. Gyvenvietė patogioje ir gražioje vietoje, tad sparčiai auga. 

XVI a. buvo žinomas Viekšnių dvaras ir seniūnija. Netrukus Viekšniai tapo stamboku 

prekybos centru Žemaitijoje, 1792 m. gavo miesto teises ir herbą. Jau tuomet nagingų 

viekšniškių puodžių gaminiai turėję paklausą ir pasiekdavę Ukrainą, Moldaviją. 1860 m. 

viename seniausių miestelio pastatų atidaryta vaistinė, kurioje iki šiol išsaugota nemaža praeito 

amžiaus farmacijos prietaisų, etnografinių daiktų. Dabar, vaistinei persikėlus kitur, senąjį namą 

numatoma restauruoti ir įrengti jame Šiaulių „Aušros” muziejaus filialą. Apylinkėse būta vėjo ir 

vandens malūnų. Kai praeito amžiaus aštuntame dešimtmetyje pro Viekšnius buvo nutiestas 

Liepojos—Romnų geležinkelis, miestelis dar sparčiau ėmė augti. Jame vykdavo turgūs ir 

prekymečiai, buvo net 60 parduotuvių. 

48

Visais laikais didžiausias Viekšnių priešas buvo ugnis. Ji nusiaubė medinį miestelį 1886 

metais, 1915 metais kilo net du gaisrai. Vien tų metų balandžio 23 d. ugnis sunaikino 120 namų. 

Miestelio gatvės ir apylinkės mena atkaklias šio krašto gyventojų kovas už šviesesnį 

gyvenimą. Aktyviai viekšniškiai dalyvavo 1831 m. sukilime (parapija turėjo pristatyti sukilėlių 

kariuomenei 584 pėstininkus ir 65 raitelius). Plačiame Viekšnių valsčiuje, kuriam tuo metu 

priklausė ir nedidelis Mažeikių kaimelis, galinga banga nuvilnijo 1863 metų sukilimas. 1862 

metų rudenį gretimuose Antanavo ir Daubiškių dvaruose buvo išvaduoti rekrūtai, 1863 m. 

balandžio 12 d. apie 100 sukilėlių Viekšnių bažnyčioje paėmė priesaiką. Sukilėlių būriui 

vadovavo pats Viekšnių dvaro valdytojas S. Pisanka. 

Mitingai Viekšniuose vyko ir 1905 metų gruodį. 1918 m. rudenį medicinine praktika vertęsis 

komunistas P. Linkauskas čia subūrė pogrindinę komunistinę kuopelę. Jai priklausė 1905 m. 

revoliucinio judėjimo dalyvis Ch. Zarcinas, Žibikų kaimo siuvėjas J. Poškus, buvę kareiviai 

J. Vaičkus, J. Turkauskas. Antroje gruodžio pusėje J. Vaičkaus vadovaujamas liaudies milicijos 

būrys nuginklavo buržuazinę valsčiaus tarybą. Miestelyje įsikūrė revoliucinis komitetas, kuriam 

vadovavo J. Poškus. Netrukus Žiogaičių, Sovaičių, Dargių, Rekečių kaimuose ir dvaruose buvo 

išrinktos darbininkų ir vargingųjų valstiečių tarybos. Kovoti su kaizeriniais okupantais ir vietinės 

buržuazijos gaujomis viekšniškiams padėjo ginkluoti Šiaulių darbininkai. Jų šarvuotas traukinys 

pakeliui į Mažeikius sustodavo ties Viekšniais, o 1919 m. sausio 7 d. dalyvavo kautynėse su 

perėjusiais į puolimą revoliucijos priešais. Didelę paramą suteikė ir Raudonosios Armijos 

Internacionalinės divizijos 39 pulkas, 1919 m. sausio viduryje įžengęs į Viekšnius ir čia kurį 

laiką kovęsis su Latvijos pusėn pasitraukusiais kaizeriniais okupantais ir baltagvardiečiais. 

Gyventojai svetingai sutiko raudonarmiečius, kai kurie patys įstojo į pulką. Tačiau jėgos buvo 

nelygios. 1919 m. kovo 4 d. vokiečiai vėl užėmė Viekšnius, o tarybinis aktyvas, kuriam laikui 

persikėlęs į Mažeikius, turėjo ir iš ten pasitraukti. Traukiantis prie Jelgavos žuvo Viekšnių 

revkomo organizatorius P. Linkauskas. 

Paėmus valdžią Lietuvoje buržuazijai, nemaža 1918—1919 m. revoliucinių kovų dalyvių ir 

pažangaus jaunimo įsijungė į pogrindininkų gretas. Padaugėjus komunistinių ir komjaunimo 

kuopelių, 1928 m. Viekšniuose buvo sudaryti atskiri LKP ir LKJS parajoniai. Pogrindinėje 

veikloje aktyviai dalyvavo, platino LKP atsišaukimus Čekų kaimo valstietis L. Lukošius su 

dviem sūnumis, komjaunuoliai A. Ulskis, S. Geisleris, D. Nostys ir kiti, atkūrus 1940 m. Tarybų 

valdžią, ėję atsakingas pareigas valsčiuje ir Mažeikių apskrityje. Pogrindininkų vadovaujami, 

Viekšniuose 1934 m. streikavo miško medžiagos sandėlio darbininkai, 1938 m. laimėjo mokyklą 

stačiusių darbininkų streikas, o tų metų gegužės švenčių dienomis miestelyje iškeltos dvi 

raudonos vėliavos. 

Pirmomis hitlerinės okupacijos dienomis fašistai ir jų lietuviškieji pakalikai nužudė apie 800 

viekšniškių, tarp jų komjaunuolius A. Ulskį, A. Trainauską, S. Geislerį, kitus tarybinius 

aktyvistus. 

Viekšniai užgydė karo žaizdas, 1958 m. jie paskelbti miesto tipo gyvenviete. 1953 m. čionai iš 

Jakiškių perkelta 7-oji kaimo profesinė technikos mokykla, kuri parengė aplinkiniams rajonams 

per 3000 kvalifikuotų mechanizatorių, o įvairiuose mokyklos rengiamuose kursuose 

mechanizatorių specialybę įsigijo arba kvalifikaciją pakėlė daugiau kaip 13 tūkstančių žemės 

šeimininkų. Daugelis jų — plačiai žinomi savo darbo meistrai. Šios mokyklos auklėtiniui, 

Skuodo rajono Mosėdžio kolūkio traktorininkui K. Gvazdžiauskui suteiktas Socialistinio Darbo 

Didvyrio vardas, netoli Viekšnių esančio Svirkančių kolūkio mechanizatorius A. Švažas 

apdovanotas Lenino ordinu. Profesinėje technikos mokykloje kraštotyrininkų įkurtas 

visuomeninis kovų ir darbo šlovės muziejus, kurio eksponatai pasakoja apie istorinę ir 

revoliucinę miestelio praeitį, apie tarybinių karių didvyriškumą vaduojant šias apylinkes iš 

hitlerinių okupantų. 

Maždaug už poros kilometrų nuo gyvenvietės, dešinėje Šiaulių—Mažeikių plento pusėje, 

netoli geležinkelio stūksantis paminklinis akmuo primena, kad šioje vietoje 1944 m. rudenį žuvo 

tarybiniai artileristai — majoras N. Minajevas, seržantas P. Šilovas ir jų kovos draugai. Mūšyje 

apsupti gausesnio priešo, kariai nusprendė gyvi nepasiduoti, nukreipė į save atokiau stovėjusios 

savo divizijos pabūklų ugnį ir sunaikino daug fašistų. N. Minajevui ir P. Šilovui už šį žygdarbį po 

mirties suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai. Drąsuoliai palaidoti Akmenės karių kapinėse. 

49

Jų paskutinio mūšio vietoje kraštotyrininkai pastatė paminklinį akmenį, prie kurio vaikinams ir 

merginoms įteikiami komjaunimo bilietai, rengiami gyventojų susitikimai su mūšių vietas 

aplankančiais kovų veteranais ir žuvusiųjų artimaisiais. 

Viekšnių kapinėse palaidotas poetas L. Skabeika (1904—1936), niūriais fašistinės diktatūros 

metais lenkęs galvą kilniam socializmo idealui. Jo kapą puošia originalus paminklas, pastatytas 

1979 metais. Čia pat palaidotas ir pirmasis lietuvių aviatorius A. Griškevičius (1809— 1863), 

šviesaus proto ir lakios fantazijos žmogus, tikėjęs didelėmis žmonijos proto galiomis. Dirbdamas 

raštininku teismuose ir kitose įstaigose, A. Griškevičius laisvalaikiu projektavo, statė ir bandė 

originalius skraidymo aparatus. Vieną jų 1851 m. aprašė knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Namas, 

kuriame gyveno A. Griškevičius, restauruotas, jame įrengta memorialinė ekspozicija. 

Garbingas čionykščių puodžių tradicijas šiandien tęsia Kauno „Jiesios” dailiosios keramikos 

gamyklos cecho darbuotojai, Statybinių medžiagų kombinato Viekšnių cechas gamina 

restauracines čerpes. 

Vasarą Viekšnių apylinkėse netrūksta ekskursantų ir iškylautojų, įsikuria rajono pionierių, 

respublikos sportininkų stovyklos. Netoliese į Ventą įteka Virvyčia. Ant jos krantų, netoli 

santakos, įkurta cementininkų turizmo ir poilsio bazė, kurioje savaitgalius ir dalį atostogų 

praleidžia šimtai cemento gamintojų. 

Pervažiavus tiltu Ventos upę ir pasukus į Žibikus, už poros kilometrų, dešinėje kelio pusėje, 

stūkso didžiulis mitologinis akmuo, vietinių gyventojų vadinamas Juoduoju arba Meilės 

akmeniu. Tai respublikinės reikšmės archeologijos ir gamtos paminklas. 

LAZDYNŲ PELĖDOS TAKAIS 

Tarp mūsų kultūros istorijai brangių žmonių, kurių gyvenimas susijęs su Akmenės rajonu, 

buvo ir Lazdynų Pelėda. Rašytojos memorialinis muziejus nuo 1966 metų veikia Paragiuose. Iš 

Viekšnių į Paragius įdomiau keliauti kairiuoju Ventos krantu, vieškeliais, nuvingiuojančiais pagal 

jos intaką Virvyčią. Netrukus už Svirkančių vieškelis išsišakoja, dešinioji jo atšaka veda į 

Tryškius per Degimus, kairioji — per Kairiškius. 

Pakeliui į Degimus iš tolo matyti Kapėnų gyvenvietė — Tučių tarybinio ūkio centras. Ant 

Virvyčios kranto stovėjusiame Kapėnų dvare iš Papilės lankydavęsis S. Daukantas. 

Stabtelkime Degimų miškelyje, kairėje šio vieškelio pusėje. 1942 m. rugpjūčio mėnesį šiose 

apylinkėse susibūrė „Raudonųjų žemaičių” partizanų būrys, kurio branduolį sudarė grupė iš 

nelaisvės pabėgusių Tarybinės Armijos karininkų ir vietiniai tarybiniai aktyvistai. Keršydami už 

pagalbą partizanams, okupantai ir uolūs jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai 1943 m. gegužės 

19 d. apsupo Degimų kaimą, tardė ir kankino jo gyventojus, o čia, miškelyje, kur dabar 

paminklinis obeliskas, budeliai sušaudė nekaltus Degimų ir Savarinos kaimų gyventojus Joną ir 

Kostą Pozdniakovus, Teklę Pozdniakovienę, Nikolajų Chriščenovičių, Juozą Belaną, Nikolajų 

Svistūną ir Aleksą Vaitiškevičių. 

Pasukę keliu per Kairiškius, nuo Virvyčios taip pat nenutolsime. Kairiškių gyvenvietė — to 

paties pavadinimo ūkio ir apylinkės centras, menantis atkaklias pogrindininkų kovas buržuazinės 

santvarkos metais. Apsukrus dvarininkas V. Sirutavičius čia buvo įsirengęs kartono fabrikėlį, 

kuriame dirbo apie 40 žmonių. 1930 metais jame įsikūrė pogrindinė komunistinė kuopelė, 

vadovaujama M. Bogdelio. Į kuopelę susibūrė ir komjaunuoliai. 1932—1934 m. Kairiškiuose, 

LKP parajonio centre, veikė pogrindinė spaustuvė, kurioje išleisti atsišaukimai buvo platinami 

Viekšniuose, Akmenėje ir kitose vietovėse. 1932 m., pažymint Spalio šventes, čia buvo iškeltos 

trys raudonosios vėliavos. 

1940 m. Kairiškiuose buvo įsteigtas tarybinis ūkis. Dabar jis ekonomiškai stiprus, jam 

suteiktas aukštos žemdirbystės kultūros ūkio vardas. 

Gražiai iš abiejų pusių medžiais apsodintas vieškelis veda į Tryškius, esančius jau Telšių 

rajone. Nuo šio vieškelio Balsių kaime kairėn atsišakoja kelias į Papilę. Apie kilometrą juo 

pavažiavus, dešinėje pasimato sena sodyba po aukštais medžiais. Tai Paragiai, rašytojų Sofijos 

Pšibiliauskienės (1867—1926) ir Marijos Lastauskienės (1872—1957), į lietuvių literatūrą 

įėjusių bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu, gimtinė. Šiame nuošaliame dvarelyje, dailininko 

Nikodemo Ivanausko šeimoje, 1867 m. gimė Sofija. Kartu augo ir paskui ilgai čia gyveno 

1872 m. Šiauliuose gimusi Marija. Daug sunkių valandų čia pergyveno Sofija. 1896 m. rugpjūty 

ją aplankė jaunas Peterburgo universiteto studentas Povilas Višinskis, jau iki tol lietuvių 

50

literatūrai suradęs Žemaitę ir Šatrijos Raganą. Jo karštai paraginta, Sofija taip pat vis dažniau 

imasi plunksnos. Marija pirmus savo kūrinėlius paskelbia lenkų spaudoje. Dėl karčios teisybės ir 

antiklerikalinių motyvų jos kūriniuose kaimynų šlėktų nekenčiama ir šmeižiama Sofija skundėsi 

laiškuose P. Višinskiui: „... Ateina vakaras, žmogus nė galvos nebeturi prie rašymo, nė spėkos, 

viskas paliko kame? Ir kam nauda iš to? Ar mums mirus paliks kad ir atmintis to darbo?” Slogi 

mūsų literatūros aušra... Vis dėlto ir šį kartą nugalėjo tikėjimas savo jėgomis ir menu: 

„Išsižadėjau visko: pažinčių senų ir visos praeities (...). Tikėdama, kad (...) būsiu naudinga 

tėvynei”. Čia gimė reikšmingiausi Lazdynų Pelėdos kūriniai „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Prie pat 

dvaro”, „Motulė paviliojo”, ryškiai atkuriantys pobaudžiavinio Lietuvos kaimo panoramą. Jų 

herojai — šių apylinkių žmonės. 

Gimtajame rašytojų name atidarytas memorialinis muziejus, Telšių kraštotyros muziejaus 

filialas. Jame eksponuojami rašytojų daiktai, knygos, retos nuotraukos, tėvo tapyti paveikslai. 

Paragių šiandien neaplenkia turistų maršrutai. 

Rozga L. 4. Šviesa Ventos pakrantėse: RSPDP II suvažiavimo 80-osioms metinėms // 

Vienybė. — 1983. — Rugpj. 6. — Tekste: 

Amžiaus pradžioje, kai buvo ruošiamasi antrajam RSDDP suvažiavimui, kai jo delegatai 

skirstėsi į Rusijos miestus, dabartinis mūsų rajonas buvo tolimas ir nuošalus Kauno gubernijos 

pakraštys, neturėjęs pramonės, tuo pačiu — ir darbininkų klasės. Vis dėlto aidai apie neramumus 

stambiausiuose Rusijos ir Pabaltijo miestuose, auganti įtampa neaplenkė ir šio krašto. Skambiu 

aidu Ventos pakrantėse atsiliepė 1905-1906 metų sukilimo banga. Kruopių, Akmenės, Viekšnių ir 

Papilės gyventojai nušalino caro pareigūnų paskirtas valsčių valdybas, reikalavo mokyti vaikus 

gimtąja kalba. Iš Papilės kilęs Rygos darbininkas J. Liaugminas su J. Buržinskiu nušovė 

Joniškyje žandarų pakaliką. Streikuoja Klyšių, Daubiškių, grafo Zubovo dvarų darbininkai. 

1912—1913 metais grupė pažangių Papilės jaunuolių leidžia bolševikinio turinio laikraštėlį 

„Žarija”. 

Tačiau tai buvo daugiau gaivališki kovos su išnaudojimu, su carizmo priespauda 

pasireiškimai. Organizuotos, kryptingos kovos už Tarybų valdžią užuomazgos matyti 1918— 

1919 metais, kai Viekšniuose, Papilėje, Akmenėje, Vegeriuose buvo įkurti revoliuciniai komitetai 

ir ėmė funkcionuoti liaudies valdžios organai. Jaunos Komunistų partijos vadovaujama kova už 

socialistinę santvarką, už gyvenimą be išnaudotojų, tai priblėsdama, tai vėl ryškiai įsižiebdama, 

rajono teritorijoje neužgeso visus buržuazijos valdymo metus. 

Vienas iš pirmųjų šios kovos organizatorių Akmenės apylinkėse Robertas Balodis netrukus 

užmezga ryšius su Mažeikių pogrindininkais, 1924 metų vasarą Akmenės apylinkėse įvyksta 

LKP Šiaulių rajono konferencija, kitais metais Viekšniuose iškilmingai pažymima Gegužės 

pirmoji, 1928 metais, pažymint keturių LKP vadovų nužudymo antrąsias metines, Viekšniuose 

suplevėsuoja dvi raudonos vėliavos, sudaromas savarankiškas LKP Viekšnių parajonis, 

komunistinė kuopelė įsikuria Papilėje. O kokia energija ir jėga skamba iš pogrindinių 

komunistinių atsišaukimų, spausdintų apie 1934 metus ir vėliau Kairiškiuose ir platintų 

daugelyje aplinkinių miestelių ir kaimų! Augo pogrindininkų gretos, jas nuolat papildydavo 

jaunimas, komjaunimo kuopelių aktyvistai. Taip brendo jėgos, kurių labai prireikė 1940—1941 

metais, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią ir pertvarkant gyvenimą naujais, socialistiniais 

pagrindais. 

Deja, pokario metais beveik viską vėl teko pradėti iš pradžių. Atkuriant karo nualintą liaudies 

ūkį, steigiant kolūkius, komunistai ir jų pamaina komjaunuoliai ne tik žengė pirmose gretose, 

buvo naujo gyvenimo organizatoriai, bet ir telkė bei stiprino savo gretas. 1951 metų gruodžio 

11— 12 dienomis įvykusioje pirmojoje neseniai, įkurto Akmenės rajono partinėje konferencijoje 

dalyvavę 47 delegatai su sprendžiamojo ir 23 delegatai su patariamojo balso teise atstovavo 228 

rajono komunistams (16-oje pirminių partinių organizacijų ir dešimtyje kandidatinių grupių buvo 

134 TSKP nariai ir 94 kandidatai į partijos narius). 

Šiandien rajono partinės organizacijos gretose beveik 2 tūkstančiai komunistų, kurie 

pasiskirstę 51 pirminėje ir 50 cechų partinių organizacijų. Gausiausi komunistų būriai dirba 

gamybiniame susivienijime „Akmenės cementas”, Statybinių medžiagų kombinate. Apie jų 

pasiaukojamą triūsą, apie pastangas telkti bendradarbių jėgas gamybos planams ir socialistiniams 

51

įsipareigojimams įvykdyti įtikinamai byloja šių kolektyvų daugkartinės pergalės sąjunginiame 

socialistiniame lenktyniavime. Gausios partinės organizacijos I. Černiachovskio, Lenino, 

„Raudonosios vėliavos” kolūkiuose, Kruopių tarybiniame ūkyje, kur taip pat, kaip ir čia 

paminėtose įmonėse, išrinkti partiniai komitetai. 

Nors jau seniai istorija tapo pogrindžio, pokario klasių kovos metai, partinių organizacijų 

kūrimosi laikotarpis, tačiau, ir šiandien rajono komunistams nėra lengvų veiklos barų. Taikus 

kūrybinis darbas reikalauja ne mažesnio pasiaukojimo, atsakomybės, pareigos jausmo. Juk 

svarbiausias partijos tikslas — tarnauti liaudžiai, vadovauti jai kuriant komunistinę visuomenę. 

Už tai vienodą atsakomybę jaučia visi partijos nariai, nesvarbu, kur bedirbtų — prie inžinieriaus 

stalo ar staklių, mokykloje ar kolūkio laukuose. 

Nueitas tolimas ir garbingas kelias. Jis nesibaigia. Jis tęsiasi. 

L. Rozga. Straipsniuose pasinaudota knygomis „Rasskazy o partiji”, kita istorine ir 

dokumentine medžiaga. 

Kenstavičius Juozas. Laikai buvo sunkūs / Perspausdinta iš žurnalo „Kooperatininkas” // 

Vienybė. — 1983. — Rugpj. 25. — Visas tekstas: 

Juozas KENSTAVIČIUS — vienas iš seniausių respublikos kooperatininkų, vienintelis 

vartotojų kooperatyvo valdybos pirmininkas šiame poste dirbantis nuo Tarybų valdžios Lietuvoje 

atkūrimo metų. Jis — istorijos, kurios pirmuosius puslapius pamažu negailestingai trina laikas, 

liudininkas. Juozą Kenstavičių paprašėme prisiminti, kaip kūrėsi tarybinė vartotojų kooperacija 

nuošaliame Lietuvos miestelyje Viekšniuose. 

Nors Viekšnių miestelis toli nuo didelių miestų, tačiau buržuazijos valdymo metais kai kas čia 

buvo susisukę šiltus lizdelius, iš kurių ir nesirengė kraustytis. Ir ne dėl karšto patriotizmo, o dėl 

sukrautų turtų. Klestėjo didelių žemių, dirbtuvių savininkai, ypač pirkliai, prekybininkai. Jei ne 

aukso kalnų tikėdamiesi, tai bent ne vieną atliekamą litą numatydami į savo kišenes susikrauti, 

daugelis didžiaturčių tiesė rankas į kooperatinę prekybą. Tokie miestelio turtuoliai kaip 

Ancerevičius, B. Šklėrius ir kiti kooperavo lėšas ne tiek prekybai vystyti, o tam, kad po kelerių 

metų tuos pačius pinigus susigrąžintų su tam tikrais procentais. Senieji miestelio gyventojai gerai 

prisimena, kaip bankrutavo „Ąžuolo” akcinė bendrovė dėl vedėjo Ivoškevičiaus godumo. Bet 

atsirado kita organizacija — vartotojų kooperatyvas „Talka”. Ir jo pagrindinis tikslas buvo — 

kuo daugiau pelno, asmeninės naudos. 

Kai 1940 metų įvykiai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą, neliko nuošalyje ir viekšniškiai. 

Mitinguose, susirinkimuose žmonės pritarė Tarybų valdžios politikai nacionalizuoti žemes, 

dirbtuves, krautuves. Miestelis mirgėjo plakatais, šūkiais. Buvo piešinių, karikatūrų su degtinės 

butelius apsikabinusių pilvotų misterių atvaizdais ir parašais „Šitokie ponai Lietuvą valdė, kiek 

jie pragėrė, kiek jie pravalgė”. 

Tuo metu negalėjo būti abejingų stebėtojų. Tie, kurie ne tik laukė permainų, bet ir ruošėsi 

joms, atsidūrė įvykių sūkuryje. Buržuazijos valdymo metais Viekšniuose veikė organizacija 

politiniams kaliniams remti. Batsiuvys Kacas rinkdavo aukas, palaikydavo ryšius su kitomis 

panašiomis organizacijomis. Sužinoti parvežtų naujienų, pasiklausyti Maskvos radijo dažniausiai 

rinkdavomės kito batsiuvio Jono Šišnicko dirbtuvėje. Tokiose sueigose dalyvaudavo nemažai 

kairiųjų pažiūrų žmonių. Dauguma jų kovojo už Tarybų valdžios atkūrimą miestelyje ir jo 

apylinkėse. 

Ir aš gavau nemažai atsakingų įpareigojimų. Labiausiai įsiminė rinkimai į Lietuvos Liaudies 

seimą. Organizavau rinkiminę kampaniją Purvėnų kaime. 1941 metų vasario mėnesį vykusių 

rinkimų į TSRS Aukščiausiąją Tarybą metu buvau Viekšnių valsčiaus rinkiminės komisijos 

pirmininkas. Anksčiau dirbau odos dirbtuvių darbininku, 1940-aisiais tapau liaudies komisaru. 

Įpareigojimas atsakingas — kontroliuoti, kad nebūtų slapstomi ar naikinami turtai, turintys 

atitekti visai liaudžiai. Reikėjo sekti miestelio kapitalistus, dažnai vykdavome į kaimus — 

buožės daugiausia ir stengėsi išvežti, paslėpti vertybes. Ypač „atkyvūs” buvo senosios santvarkos 

prekybininkai — jų krautuvės liko lyg iššluotos. Teko daug ką grąžinti, nes kooperacija turėjo 

toliau funkcionuoti. 

Pirmasis vartotojų kooperatyvo susirinkimas numatė, kaip plėtoti kooperaciją, išrinko naują 

valdybą. Jos pirmininku, kaip geriausiai žinantį padėtį, išrinko mane. Keliant kitus kandidatus į 

52

valdybą, dauguma irgi balsavo ne už turtinguosius, o už paprastus darbo žmones. Taip valdybos 

nariais tapo batsiuviai Kacas, J. Šišnickas, mažažemis N. Škerba ir kiti. Revizijos komisijos 

pirmininku buvo patvirtintas Balaišis. 

Nelengvi buvo pirmieji žingsniai. Senosios santvarkos prekybininkai rengdavo provokacijas, 

šmeiždavo. Įsiverždavo net į kooperatyvo susirinkimus ir kumščiais reikalavo vėl jiems leisti 

tvarkyti biznio reikalus. Tačiau mes rengėme savus pardavėjus, šį darbą siūlėme paprastiems ir 

sąžiningiems žmonėms. Pirmąsyk prie prekystalių stojo J. Kasparavičius, S. Danielius, 

V. Anužis, S. Pocius, L. Kateilytė ir kiti. Daugelis šios profesijos nepakeitė visą gyvenimą. 

Kad prekyba yra svarbi visuomeninio gyvenimo sfera, iškart pajutome ir pirmaisiais Tarybų 

valdžios atkūrimo metais. Nebuvo tokio kooperatyvo valdybos susirinkimo, kuriame tada nebūtų 

dalyvavęs kas nors iš valsčiaus valdžios atstovų. Patarimų duodavo valsčiaus Tarybos 

vykdomojo komiteto pirmininkas J. Kateiva, LKP Viekšnių valsčiaus komiteto sekretorius 

Jonuitis, komjaunimo organizacijos sekretorius J. Jasiulis. O problemų netrūko. 

Nacionalizavus privačias parduotuves, jose ir vyko tolesnė prekyba. Žmonės galėdavo pietauti 

dviejose valgyklose, buvo avalynės, maisto, gėrimų ir geležies bei kitų ūkinių prekių 

parduotuvės. Tiesa, prekių jose nebuvo daug, jas reikėjo dar remontuoti, tvarkyti patalpas. 

Netrukus įsteigėme naujas parduotuves Kapėnų ir Kalninių kaimuose. 

Prekes parsigabendavome patys, vienas atveždavo geležinkeliu iki Viekšnių stoties, kitų 

vykdavome už keliolikos kilometrų į Mažeikius. Iš pradžių vienintelis transportas buvo arkliai. 

Prityrę vežikai A. Anužis ir kiti į vieną gurguolę pakraudavo po dvi tonas krovinių. Paskui 

nuomojome automobilius iš Kryžiaus, Vygodelio. Nacionalizavus ir šį jų turtą, gavome mašinas 

ir tris arklus. 

Mūsų pardavėjai nebuvo įgudę, todėl ne visada buvo lengva. Iš pradžių net cirkuliavo du 

piniginiai vienetai: litai ir rubliai. Ir vienais, ir kitais tekdavo nustatyti prekės kainą. Laikas bėgo. 

Po metų pasidarė lengviau dirbti. Susikūrėme savo sistemą, išmokome dirbti. Iš atminties 

niekada neišdils 1941 metų birželio 22-oji. Tą dieną anapus Ventos upės turėjo vykti pirmoji tų 

metų, — laisvų, laimingų — Viekšnių gegužinė. Jos dalyvius ruošėsi maitinti, gaivinti 

kooperatininkai. 

...Viską nutraukė karas. Daugelį išblaškė. Vieni žuvo fronte, kitus nužudė baltaraiščiai, 

fašistiniai okupantai. Nepavykus pasitraukti į šalies gilumą, grįžau į Viekšnius. Kalino daboklėje. 

Grasino sušaudyti, išvežti į Vokietiją. Išvijus fašistus, iškart grįžau į vartotojų kooperatyvą. Už 

kelių kilometrų ūžė frontas, o mes iš gyventojų supirkinėjome išsaugotus gyvulius, bulves, 

grūdus ir tiekėme šį maistą Tarybinei Armijai. 

Jau penktą dešimtmetį gyvuoja mūsų vartotojų kooperatyvas. Neatpažįstamai pasikeitė 

materialinė bazė, prekės, darbuotojų kvalifikacija. Atėję jauni darbuotojai klausia, kokia buvo 

pradžia. Kai pats dirbi, galvoji tik apie rytdieną, atrodo, tik ji, o ne praeitis verta dėmesio. 

Dažnokai susitinku 1940 metų vartotojų kooperacijos darbuotojus — buvusį valgyklos vedėją, 

dabar jau pensininką S. Danielių, dar ir dabar mėsos ir pieno parduotuvėje tebedirbančią 

L. Kateilyte-Lalienę, prisimename pirmuosius Tarybų valdžios metus, pirmuosius tarybinės 

vartotojų kooperacijos žingsnius, džiaugiamės šviesiu ir laimingu jaunosios kartos gyvenimu, 

tarybinės santvarkos suklestėjimu. 

Viekšniai // Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1984. — T. 12. — P. 217. 

Lietuvių enciklopedija: Papildymai. — Printed in the United States of America. South 

Boston: Lietuvių Enciklopedijos Leidykla, 1985. — T. 37. 

Rozga L. Liaudis pakilo aušros pasitikti. 3. Jei prabiltų sraunioji Venta: 1905—1907 metų 

revoliucijos 80-mečiui // Vienybė. — 1986. — Vas. 20. — Tekste: „Lapkričio 15 d. valstiečių 

reikalavimu buvo uždaryta šio miestelio pradinė mokykla. [...]. Valdžios statytinį mokytoją 

nušalino viekšniškiai.” Streikai, mitingai. Kauno gubernatorius Viekšniuose 1906 08 04. — Visas 

tekstas: 

53

Jau šviečia raudoni aušros spinduliai, 

Ir dieną apreiškia pilki vieversiai: 

Jie šaukia aukštai, 

Pakilę lengvai: 

„Jau švinta aušrelė, jau švinta!” 

Jovaras 

„Jei atsistotų — dangų paremtų, jei prakalbėtų — daug pasakytų”. Taip liaudies mįslė 

apibūdina kelią, daugelio amžių, įvykių ir likimų liudininką. Tarybinės santvarkos metais 

nebeatpažįstami tapo ir mūsų rajono keliai, daug jų nutiesta naujų, tiesių. O Venta, tasai žydrasis 

kaspinas, liko kokia ir buvus — vis taip pat susimąsčiusi galingai skubina savo vandenis 

žaliaisiais kloniais. Ji tai galėtų daug šlovingų, didvyriškų šio krašto istorijos puslapių priminti: ir 

kaip žvangėjo sukilėlių dalgiai Biliūniškių miškuose, ir kaip šių apylinkių vyrai ryždavos geriau 

žūti, negu į rekrūtus eiti. 

Atskiro aptarimo vertas rajono istorijos puslapis yra 1905—1907 metai. Neregėtas 

visaliaudinis revoliucinis pakilimas neaplenkė ir šio, tuomet labai nuošalaus, buvusios Kauno 

gubernijos pakraščio. Būdami toli nuo miestų ir pramonės įmonių, kaimo proletarai čia neturėjo 

išeities, tad jų išnaudojimas buvo kai kada dar didesnis negu kitose Lietuvos apskrityse. Antai 

Papilės valsčiuje šio amžiaus pradžioje kai kurių dvarų darbininkų darbo diena vasarą trukdavo 

net po 19 valandų. Tiesa, buvo iš šių vietų kilusių žmonių, kurie patraukė laimės ieškoti į Rygą, 

Liepoją ar tuos pačius Šiaulius. Į gimtinę ar per laiškus jie pranešdavo artimiesiems neramių 

naujienų — apie intensyvėjančius streikus, stiprėjančią neapykantą caro valdžiai ir valdininkams, 

tačiau būdami toli nuo didžiųjų eismo magistralių, dabartinio Akmenės rajono dvarai ir valsčių 

centrai ilgokai liko nuošaliai nuo revoliucijos sąjūdžio. Bet neapykantos carizmui, išnaudojimui 

ir čia buvo susikaupę daug, tad užklystančių agitatorių žodis būdavo laukiamas ir sukeldavo 

vieningą pritarimą. Vienas lietuvių socialdemokratijos dešiniosios pakraipos vadovų K. Bielinis 

vėliau taip prisiminė savo 1905 metų rudens kelionę po šį kraštą: 

„Grįždamas Žemaitijon (...) patekau į Papilę. Rodos, buvo savaitės galas. Taraškevičiaus 

siūlymu, šeštadienio vakarą suruošėme platoką susirinkimą. Tryškiuose mūsų mitingas geriausiai 

pavyko. Žmonės, sužinoję, kad bus sakoma prakalbos, greit susimetė ties Ivaškevičiaus krautuve. 

Miestelis ir bažnyčia ištuštėjo. 

...Mitingui prasidėjus, kai miestelis susirinko kalbų klausyti, turgavietės grindiniu ramiai ir 

didingai mūsų pusėn žingsniavo vietos uriadnikas, apsiginklavęs visais turimais ginklais. Buvo 

aišku, kad šito pono tūkstantinė minia neišsigąs. Ir tikrai... Iš jos, niekieno neraginamas išėjo 

jaunas, stambus, žaliūkas vyras (...) ramiai prisiartino prie uriadniko ir, kažką jam riktelėjęs, 

stipria ranka griebė policininką už apykaklės ir smarkiu smūgiu parbloškė į purviną turgavietės 

grindinį. Policininkas atsikėlęs ir nė žodžio neprataręs skubiai nudūlino iš kur atėjęs; gi mūsų 

žemaitis tokiu pat ramiu ir kietu žingsniu grįžo į minią. 

...Ištisas dvi savaites teko trankytis po žemaičių kraštą. Buvome Žarėnuose, Tveruose, 

Varniuose, Pavandeny, Luokėje, Kuršėnuose, Papilėje, Kruopiuose, ir visur žmonės dideliausiu 

smalsumu sutikdavo kalbėtojus. Šis žygis (...) buvo daromas tose vietose, kur joks partijos 

lapelis neužklysdavo, kur jokios organizacijos žmonės žinoti nežinojo.” 

Iš tikrųjų visai taip nebuvo. Grafo Zubovo dvarai, tarp jų ir Medemrodė bei Dabikinė, 

Sirutavičių šeimos Kairiškių dvaras buvo patikimas socialdemokratų prieglobstis. Gyventojai 

reiškė savo nepasitenkinimą caro valdžios pareigūnais ir čia. Jau 1905 metų pradžioje Kruopių 

valsčiaus rinktiniai parašė skundą Vilniaus generalgubernatoriui, kad neturį jokio 

savarankiškumo ir esą „po zemskinio viršininko rimbu”. Skundėsi jie ir raštininku, kuris esąs 

lupikautojas, kyšininkas, o valsčius turįs jį išlaikyti: „jis paskutinius mūsų marškinius plėšia ir 

dar visokių blogybių pridaro”. 

Įvykių Peterburge aidai neaplenkė ir šių apylinkių. Nors valdžia atsiuntė kareivių į Viekšnius, 

Žagarę, Kuršėnus, valstiečiai ėmė bruzdėti. V. Kapsukas savo redaguojamame laikraštyje 

„Darbininkas” rudeniop paskelbė tokį nežinomo autoriaus signalais pagristą pranešimą: 

„Nuo pusės liepos mūsų apylinkėje prasidėjo šiokie tokie nesutikimai tarp dvarininkų ir jų 

darbininkų. Pradėjo Akmenės parapija: Zubovo dvarų — Medemrodės, Dabikinės — 

darbininkai, perskaitę atsišaukimus ir pakurstyti laimėjimų to paties Zubovo dvarų darbininkų 

54

Šiauliuose, prašė pakėlimo algos, pridėjimo pieno ir sumažinimo moterims dienų”. Grafas 

didesnę dalį šių reikalavimų sutikęs patenkinti. 

Viekšnių apylinkių gyventojai buvo išsiskirstę į vienkiemius, gyveno gal kiek pasiturinčiau, 

bet ir jie nesnaudė, ir čia dvarininkai didesnio pasipriešinimo nerodė ir dalį ekonominių 

reikalavimų sutiko patenkinti. Pakelti atlyginimus, pridėti už darbą javų, pieno, sumažinti 

moterims darbo dienų prašė Daubiškių, Ašvėnų ir Antanavos dvarų darbininkai. Iš pradžių 

apsiribodavęs ekonominiais reikalavimais, dvarų darbininkų sąjūdis nerimo ir netrukus nukrypo 

prieš caro valdžios pareigūnus. Pirmas politinis mitingas įvyko 1905 metų rugpjūčio 15 dieną 

Papilėje: valstiečiai pasipriešino policijai, atėmė jos sulaikytus agitatorius. Rugsėjo 26 dieną 

politinius reikalavimus pateikė viekšniškiai — valsčiaus rinktinių sueiga pareikalavo perrinkti 

visus valsčiaus pareigūnus bei seniūnus. 

Šis sąjūdis dar ryžtingesnį pobūdį įgavo rudenį, kai Spalio politinis streikas sužadino naują 

revoliucinį pakilimą. Lapkričio 15 dieną į Kruopių valsčiaus valdybą gaivališkai susirinko apie 

300 žmonių ir pareikalavo, kad valsčiaus viršininkas pats raštu atsisakytų savo pareigų, be to, 

suėmė policijos uriadniką ir laikė suimtą tol, kol šis pažadėjo leisti laikyti ginklus ir sugrąžino iš 

valstiečio S. Bozevičiaus atimtą šautuvą. Kitas gaivališkas mitingas Kruopiuose įvyko lapkričio 

23 dieną. Nuėję prie mokyklos, šio mitingo dalyviai nuplėšė iškabą ir pareikalavo nutraukti 

pamokas (nes jos buvo rusų kalba). Lapkričio pabaigoje arba gruodžio mėnesį tokie mitingai 

vyko ir Akmenėje, Papilėje, Viekšniuose. Lapkričio 15 d. valstiečių reikalavimu buvo uždaryta 

šio miestelio pradinė mokykla, o lapkričio 30 d. mokykla užsidarė Menčiuose. Berniukų ir 

mergaičių mokyklos nutraukė pamokas Papilėje, valdžios statytinį mokytoją nušalino 

viekšniškiai. 

Tačiau šios kad ir kuklios pergalės buvo trumpalaikės. Negailestingai numalšinusi sukilimą 

didžiuosiuose Rusijos miestuose, caro vyriausybė didesnius ir gerai ginkluotus kariuomenės 

dalinius pasiuntė į provinciją. Baudėjų daliniai nusiaubė pietinius Latvijos miestelius bei kaimus 

ir patraukė į šiaurines Lietuvos apskritis. Šiurpūs buvo akmeniškiams Naujieji 1906 metai: 

rotmistro Osteno vadovaujamas baudžiamasis būrys apšaudė iš patrankų miestelį. Akmenėje ir 

Kuršėnuose areštavo 19 gyventojų, aktyviau pasireiškusių mitinguose. Tačiau nuošaliose 

apylinkėse baudėjai ilgai neužsibuvo, artėjant kruvinojo sekmadienio metinėms, buvo laukiama 

neramumų Šiauliuose, ir kareivių būrys išskubėjo tenai. 

Prasidėjus reakcijos puolimui, atkuto įvairaus plauko išdavikai, valdžios papirkti šnipai 

išdavinėjo revoliucinių komitetų narius ir aktyvesniuosius mitingų dalyvius. Tačiau gyventojai 

rūsčiai keršijo išdavikams. Joniškyje buvo nušautas visiems įgrisęs žandarų pakalikas Bartkus. 

Pasak V. Kapsuko, „jau 1905 metų vasarą tas šnipas visiems joniškiečiams socialdemokratams 

iki gyvo kaulo buvo įsiėdęs, bet ypatingai pasižymėjo jis, užėjus po laisvės dienų tamsiai 

reakcijai, neišpasakytu įniršimu tuomet jis puolėsi gaudyti laisvės kovotojus, dragūnų priešaky 

jodinėjo po aplinkinius sodžius ir suiminėjo visus, kas tik šiek tiek jam į akis buvo kritęs arba 

kaip kam piktumą turėjo”. Rūstų liaudies nuosprendį išdavikui įvykdė Jonas Buržinskis, Rygos 

darbininkas, kilęs nuo Skuodo, ir Jonas Liaugminas, kuris buvo gimęs apie 1875 metus Papilės 

apylinkėje ir per daugelį darbo metų Rygos įmonėse tapęs revoliucionierium profesionalu. Abu 

jie revoliucinio pakilimo mėnesiais kaip agitatoriai važinėjo po šiaurines Kauno gubernijos 

apskritis, aiškino darbo žmonėms caro valdžios politikos klastingumą. Už išdaviko Bartkaus 

nužudymą abiem revoliucionieriams buvo paskelbta mirties bausmė. J. Buržinskiui ji buvo 

įvykdyta Vilniuje 1907 metų rudenį, o J. Liaugminui pakeista 20 metų katorgos. Mūsų kraštietis 

sulaukė 1917 metų vasario revoliucijos, išvaduotas iš katorgos, jis tapo komunistu ir žuvo 

kautynėse su baltųjų čekų pulkais. V. Kapsukas susipažino su mirti nuteistais J. Buržinskiu ir 

J. Liaugminu Vilniaus kalėjime, paskui su J. Liaugminu buvo susitikęs 1918 metais Maskvoje ir 

vėliau savo prisiminimuose žavėjosi mūsų kraštiečio drąsa ir ištverme. 

Nors reakcija, juodašimčių gaujų siautėjimas išblaškė revoliucionierių jėgas, mūsų rajono 

teritorijoje dvarų darbininkų neramumai tolydžio kildavo ir 1906, ir net 1907 metais. Įdomus 

šiuo atžvilgiu laikraštyje „Naujoji gadynė” aprašytas Daubiškių dvaro moterų darbininkių 

streikas 1906 metų liepos pabaigoje. Nusigyvenęs dvarponis Moras ilgai neatsiskaitydavo su 

darbininkais, moterys, streikui pasirinkusios javapjūtę, kai laikas ypač brangus, pareikalavo, kad 

joms būtų už darbą mokama tiek, kiek ir kaimyniniuose dvaruose, ir atsiskaitoma kasdien. 

55

Bijodami represijų, streikavusiųjų vyrai bandė jas įkalbėti, nuraminti, bet moterys laikėsi savo ir 

laimėjo. 

Kad revoliucinis sąjūdis ilgai dar neblėso, liudija ir Viekšnių pavyzdys. 1906 metų rugpjūčio 

4 dieną į Viekšnius užsuko Kauno gubernatorius su visa valdininkų svita. Ta proga į miestelį 

buvo sukviesti valsčiaus gyventojai ir kaimyninių Papilės bei Akmenės valsčių rinktiniai. Ir štai 

iškilmių rytą visose miestelio gatvėse pasklido revoliuciniai atsišaukimai, kurie tokiu būdu ne tik 

paplito savame valsčiuje, bet pasiekė ir kaimyninius. Daugelis skaitė V. Kapsuko ir S. Matulaičio 

redaguojamą laikraštį „Naujoji gadynė”, nežinomi korespondentai informuodavo jo redakciją 

apie žmonių darbo ir gyvenimo sąlygas, apie reikšmingesnius įvykius. 

Aštuoni dešimtmečiai kaip vanduo srauniąja Venta nutekėjo nuo tų dienų, kai revoliuciniai 

šūkiai skambėjo senose Viekšnių, Papilės, Akmenės, Kruopių gatvelėse, kai žmonės, tegul ir 

nesuvokdami didingos tų dienų prasmės, ryžtingai, nebodami nė mirties pavojaus, kilo į kovą dėl 

naujo, laimingesnio gyvenimo. Tik maža dalelytė tų įvykių, mitingų ir tragedijų liko užfiksuota 

dokumentuose ir išsaugota archyvuose. Kur kas daugiau tokių įkvepiančių kovos ryžto ir 

pasiaukojimo akimirkų negrąžinamai nusinešė laikas ir tie, kurie nebegrįš iš smėlio kalnelių. 

Tačiau tie metai, tie įvykiai brangūs ir nepamirštini, nors ir tyli jų liudininkė Venta... 

Rozga Leopoldas. Tolstančių gegužių aidas // Vienybė. — 1986. — Geg. 1. — Nr. 53-54 

(4387-4388): „Nuotraukų kopijos J. Brenciaus”. — Visas tekstas: 

Išaušęs pavasaris, gaiviame vėjyje suplevėsavusios vėliavos, transparantai vėl pakvietė į 

gatves darbo žmones. Vėl žengia šventinės demonstracijos... Ir visiškai nesvarbu, ar giedra, ar 

dargana; širdyse — šviesus optimizmas ir didelių darbų laukimas. Šlovinga darbo liaudies 

tradicija — Gegužio šventė. 

Žygiuodami šventės kolonose, klausydamiesi trankių maršų, mintimis sugrįžkime į tolimą ir 

sunkų kelią, kuriuo Gegužis ėjo į mūsų rajoną, kiekvieno iš mūsų namus. To kelio pradžia jau 

metų šydu pridengta, nedaug belikę tų kaskart vis labiau nutolstančių dienų liudininkų ir dalyvių. 

Tačiau pirmųjų kovotojų žygdarbių šlovė neblėsta, neblunka, kaip ir darbininkų klasės raudonoji 

vėliava. 

Pirmą kartą mūsų rajono teritorijoje Gegužės 1-oji ryškiau buvo pažymėta 1925 metais 

Viekšniuose. Sustiprėjus čia komunistų pogrindininkų gretoms, jų veikla sukėlė platų atgarsį 

visoje apylinkėje. „Iš pat ryto l-ąją gegužės dieną mūsų miestelis buvo pilnas darbininkų ir 

bernų, pasipuošusių raudonais kaspinais ir gėlėmis. Pas visus buvo šventės ūpas. Visos dirbtuvės 

nedirbo, taipogi buvo uždarytos visos krautuvės”, — pasakojo tų metų „Tiesos” laikraštyje 

vienas šios šventės dalyvių. Prieš tai miestelyje ir apylinkėje buvo išplatinta daug atsišaukimų, 

kitokios komunistinės literatūros. 

Viekšniškiams, jeigu jie rašytų Gegužės 1-osios metraštį, būtų ir daugiau ką prisiminti. 1928 

metais, dar labiau pagausėjus gretoms, Viekšniuose buvo sudarytas LKP parajonis, jo veikloje 

dalyvavo dar iš 1918—1919 metų žinomi aktyvistai J. Vaičkus, J. Gelžinis, Ch. Zarcinas ir kiti jų 

bendražygiai. Tų metų Gegužės 1-ąją vėl pasklido komunistų atsišaukimų, o miestelyje ant vieno 

namo suplevėsavo raudonoji vėliava. 

Tolydžio stiprėjantis fašistinis teroras, policijos ir fašistinės žvalgybos persekiojimai 

nepalaužė revoliucionierių. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje partijos žodis ėmė sklisti iš 

Kairiškių, iš ten įsteigtos pogrindinės spaustuvės. 1934 metų pradžioje LKP Viekšnių vietos 

komiteto pasirašytas atsišaukimas ragino valstiečius organizuotai priešintis išnaudojimui. 

Švenčiant 1932 metų Gegužės 1-ąją Mažeikių apskrityje buvo iškabinta 16 raudonųjų vėliavų, 

kelios jų suplevėsavo ir Kairiškių, Viekšnių apylinkėse. 1936 metų pavasarį pogrindininkai 

raudonąją vėliavą iškėlė ant tilto Viekšnių—Tryškių kelyje. 

Ypač didelis pogrindininkų veiklos pagyvėjimas buvo jaučiamas Viekšniuose 1938 metų 

pavasarį, tad ir tų metų Gegužės 1-oji buvo gražiai paminėta. Miestelyje buvo iškeltos 2 

raudonos vėliavos, viena iš jų aukštame šventoriaus medyje kabėjo iki 10 valandos. Miestelyje 

kaskart pasirodydavo nelegaliai ėjusios „Žemaitijos tiesos” numeriai, atsišaukimai. 

Ir štai atėjo ilgai laukti tarybinės santvarkos metai. 1941 metų pavasarį viekšniškiai išsiruošė į 

pirmąją laisvą Gegužio demonstraciją. Ją primena apatinė 45-erių metų senumo nuotrauka. 

56

Šventiškai pasipuošė miestelio gatvės. Ypač originaliai savo koloną papuošė batsiuvių artelės 

kolektyvas. 

— Artelėje buvome 46 žmonės, — prisimena Didžiojo Tėvynės karo veteranas viekšniškis 

Sigizmundas Saračinskas. — Šventei ruošėmės su dideliu pakilimu. Padarėme didžiulę raudoną 

žvaigždę, jos viduje įtaisėme elektros lempą, kad ir naktį šviestų. O šventinei eisenai 

pagaminome didžiulį batą, kuriame tilpo mūsų darbuotojas Imelis. 

Šventinės kolonos nuo mokyklos ėjo į senąją turgaus aikštę ir nužygiavo gatvėmis. 

Įvairiai susiklostė šioje nuotraukoje užfiksuotų žmonių likimai. Kai kurie, kaip 

S. Saračinskas, prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui, pasitraukė į šalies gilumą ir vėliau su ginklu 

rankose vadavo gimtąjį kraštą iš fašistų nelaisvės. Kai kurie lemiamu momentu nesugebėjo 

pasirinkti teisingo kelio, išdavė savo liaudį ir negarbingai baigė gyvenimą. 

Antrąją nuotrauką nuo pirmosios skiria dešimtmetis. Ir pokario metais valsčių centruose 

vykdavo Gegužės švenčių demonstracijos, kurias rengdavo partinės ir komjaunimo 

organizacijos. Demonstracijos buvo rengiamos ir vėliau, jau panaikinus valsčius ir sudarius 

rajonus. Antrojoje nuotraukoje — 1952 metų gegužės švenčių demonstracija. Joje Viekšnių 

vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvas. 

Lyg tolimų pavasarių aidas tos senos nuotraukos. Bet jos mena šlovingus rajono istorijos 

etapus, todėl ir nesensta. 

L. ROZGA. LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos 

pirmininkas. 

Rozga L. Spalio kariai nuo Ventos: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1986. — Lapkr. 7. 

— Tekste: 

Pilietinio karo frontuose Kubanėje už Tarybų valdžią kovėsi Viekšnių valsčiaus valstiečių 

sūnus Aleksandras Vaitkus. Beveik penkeri metai kovų prie Krasnodaro, Novorosijsko 

legendinėje Pirmojoje raitelių armijoje, vėliau šarvuotų automobilių kovos būryje. 

Virkutis Leonas. Buvusio Viekšnių gimnazijos pirmosios abiturientų laidos abituriento, 

vėliau Akmenės, Mažeikių ir Biržų rajonuose dirbusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, 

pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnių progimnaziją 1934—1941 metais. — Biržai, 

1987 02 10. — 28 p. — Rankraštis // VVB. — [Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // 

Vienybė. — 1988. — Rugpj. 4, 6, 9]. 

Virkutis Leonas. Buvusio Viekšnių gimnazijos pirmosios abiturientų laidos abituriento, 

vėliau Akmenės, Mažeikių ir Biržų rajonuose dirbusio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, 

pedagogo — veterano atsiminimai apie Viekšnius 1934—1941 metais. — Biržai, 1987 02 10. — 

11 p. — Rankraštis // VVB. — [↑ Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 

1988. — Rugpj. 4, 6, 9]. — Tekste: 

Tada miestelio centre buvusi turgavietė ir dalis į ją sueinančių [...] gatvių buvo stambokais 

akmenimis brukavotos, ir, kai kauštelėjęs stambesnis gaspadorius smarkiau sukirsdavo arkliams, 

geležimi kaustyti tekiniai sukeldavo tokį trinksėjimą, nors ausis užsikimšk, o į šalis pasipildavo 

iš po ratų žiežirbų spiečius. Viekšniai tais laikais buvo perdėm „mediniai”. Buvo vos keli 

mūriniai pastatai: bažnyčia, cerkvė, malūnas ant Ventos ir keli nedideli namai gatvėse. 

Progimnazija irgi veikė mediniame pastate, o pradinės mokyklos skyriai buvo išsimėtę po 

miestelį nedideliuose privačiuose namuose. 

Atlaidų metu prie šventoriaus vartų nusitęsdavo dvi ilgos ubagų eilės. Paprastomis dienomis 

jie pasklisdavo po kaimus rinkdamiesi išmaldą, kurią kaimietės duodavo ne pinigais: įpildavo 

lėkštę miltų, atpjaudavo duonos abraką, rečiau — mėsos ar lašinių šmotelį. Pasunkėjo maišas ant 

pečių — atgal į miestelį. Elgetų tarpe buvo ir invalidų: aklų, raišų, vienrankių. Per kiekvienas 

laidotuves kapinėse prie vartų susėsdavo ilgos pavargėlių eilės. 

Buvo ir knygynas, bet tik jo pavadinimas, nes, išskyrus bulvarinio pobūdžio knygiūkštes ir 

kalendorius, nei grožine literatūra, nei kitomis knygomis ten neprekiavo. Prekiavo ten daugiau 

įvairiomis rašymo reikmėmis, knygų įrišimui reikalingomis medžiagomis ir prekėmis iš po 

prekystalio, nieko bendro neturinčiomis nei su knygomis, nei su kultūra. 

57

Gatavų drabužių Viekšniuose nepardavinėjo — kaimuose iš savos gamybos audeklų 

apsiūdavo iš kiemo į kiemą keliaujantys siuvėjai, o miestelio gyventojai turėjo savus pigius 

siuvėjus. Dabar sunku suprasti, kaip galėjo pragyventi tie smulkių krautuvėlių savininkai, nes ne 

sekmadieniais ir ne turgaus dienomis retai kas į jas užsukdavo. Gražesnėmis dienomis dažnas 

tokios krautuvėlės savininkas snausdavo prie durų ir pro šalį einantįjį kviesdavo užeiti vidun. 

Veriant duris, suskambėdavo skambutis. Jei prekybininkas būdavo savo kambariuose, skubėdavo 

aptarnauti retą klijentą. Kainos tais laikais ant prekių ar šalia nebūdavo žymimos. Užėjus 

pirkėjui, prasidėdavo derybos. [...]. Atsirasdavo ir viena kita žemaičio krautuvėlė kur nors 

atokiau nuo turgavietės, bet jos ilgai neišsilaikydavo. Lietuvių krautuvėse nebuvo deramasi, todėl 

gal žmonėms atrodė, kad pas žydus galima nusiderant pirkti pigiau. Žydai sudarė gal trečdalį 

miestelio gyventojų. Kai kurie iš jų, kaip ir lietuviai, vertėsi amatais. Nors žydų bendruomenė 

gyveno lyg ir atskirą, uždarą gyvenimą, bet kokio nors antisemitizmo ar antagonizmo apraiškų 

lyg ir nebuvo. Žydai turėjo savo pradinę mokyklą. Po keletą jų tęsdavo mokslą progimnazijoje. 

Vakarais į stotį iš miestelio važiuodavo dviem arkliais kinkytas „diližanas” keleivių nuvežti ar 

parvežti, o jų tebūdavo vos vienas kitas. Prekes iš Viekšnių geležinkelio stoties ar iš Mažeikių 

veždavo arkliais. Tam samdydavo miestelio pakraščiuose gyvenančius valstiečius. Taip pat keli 

amatininkai, prekybininkai irgi turėjo arklius. Vėliau toks Bernotas nusipirko sunkvežimį, kuriuo 

ir prekes vežiodavo, ir sportininkus į kaimyninius miestelius, ir kunigų suorganizuotus 

tikinčiuosius į Kalvariją, dargi į Šiluvą nubogindavo. 

Nežymi buvo ir tuometinių skaitlingiausių organizacijų — šaulių ir pavasarininkų — veikla. 

Šauliai turėjo chorą ir orkestrą. Choras pasirodydavo tautinių švenčių metu, o orkestras 

grieždavo retiems šokių vakarams ar gegužinėse. Pavasarininkai vos vos vegetavo, kunigų 

remiami ir vadovaujami. Kartais jie surepetuodavo kokį menkavertį ar, jei taip galima išsireikšti, 

bevertį religinio turinio veikalėlį. Vaidindavo vadinamojoje parapijos salėje, bet platesnio 

atgarsio ar pasisekimo tie „vaidinimai” neturėjo. Viekšniuose nebuvo nė didesnės salės, kol 

nebuvo pastatyta pradinė mokykla. Progimnazijoje antrame aukšte buvusi salikė ir jos scena 

buvo labai mažos, pritaikytos moksleivių reikmėms. Dargi pirmame aukšte koridorius — foje 

buvo didesnio ploto. Čia buvo šokama ne tik per moksleivių pasilinksminimus, bet ir tada, kai 

progimnazija po kelis sykius per metus surengdavo vakarus visuomenei su programa, bet ir ten 

tesutilpdavo palyginti nedaug žmonių. 

Pupų Dėdė su Razaliute, žinoma, neaplenkdavo ir Viekšnių. Atvykęs prieš kelias dienas, 

prisirankiojęs faktų faktelių, „pliotkų pliotkelių” iš miestelio gyvenimo kasdienybės, juos 

šmaikščiai surikiuodavo, surimuodavo, prieš pilnutėlę salę publikos armoniką virkdydamas, 

traukdavo kupletus. Jam pritardavo Razaliutė (tiesa, kaskart ji būdavo jau ne ta pati). 

Miestelyje veikė palyginti nemaža „Visuomenės biblioteka”. Knygų joje buvo įvairų 

įvairiausių. Jau patekdavo dauguma išleidžiamų grožinės literatūros knygų. [...]. Biblioteka 

įsigydavo beveik visas lietuvių rašytojų išėjusias knygas, čia patekdavo ir pažangiųjų rašytojų 

kūriniai. [...]. Šalia bibliotekos, didesniame kambaryje buvo skaitykla. Joje ant stalo išdėlioti 

beveik visi Lietuvoje leidžiami laikraščiai ir žurnalai. Šalia tautininkų „Lietuvos aido” gulėjo 

valstiečių liaudininkų „Lietuvos žinios”, krikdemų „Rytas”, vėliau „XX amžius”. Tai dienraščiai. 

Čia buvo ir įvairių partijų leidžiami savaitraščiai. Šalia T. Tilvyčio humoristinio „Kuntaplio” 

šliejosi bulvariniai „Diena”, „Sekmadienis”, L. Giros redaguojamas literatūrinis „Literatūros 

naujienos ir kiti. Žurnalų irgi galėjai pasirinkti sočiai. [...]. Bibliotekoje ir skaitykloje vakarais 

lankytojų netrūkdavo. Nemažą jų dalį sudarė moksleiviai. Mat, progimnazijos biblioteka tilpo 

dviejose spintose, stovėjusiose mokyklos koridoriuje. 

Futbolo aikštė — ganyklos kampas šalia pušynėlio. Galuose iš karčių sukalti vartai. Ribos 

pažymėtos smėlio linijomis. Žiūrovai susėsdavo aplink ant žolės ar vaikščiodavo aplink aikštę 

ragindami žaidėjus. [...]. Vienais metais miestelio komanda laimėjo prieš visas kaimyninių 

miestelių komandas. Buvo net išsikvietusi Kauno komandą, vieną iš Lietuvos lyderių. Bet, 

matyt, pervertino savo galimybes — skaudokai pralaimėjo. Bet, šiaip ar taip, Viekšnių futbolo 

komanda šlovino miestelį ant Ventos kranto! 

Vežimai netilpdavo turgaus aikštėje, jų būdavo pilni arčiau turgaus aikštės stovinčių namų 

kiemai. Paventys, kur buvo arklių, galvijų turgus, kur šurmulį kėlė čigonai, mainydami, 

pirkdami, parduodami arklius. Jomarkuose savo gaminius pardavinėdavo įvairiausi amatininkai, 

58

ne tik vietiniai, bet ir atvykę iš toliau, net nuo Palangos su vežimais rūkytų menkių ar strimelių. 

Iš amatininkų vyraudavo puodžiai. Ir ko čia nebūdavo — vaikams įvairiausios švilpynės, 

gaspadinėms — lėkštės, dubenėliai, puodai, puodynės iki kibiro ir daugiau talpos. Ir išpirkdavo 

tų molinių gaminių daugybę — juk tais laikais kaime beveik visi indai buvo moliniai. Medžio 

meistrai siūlydavo savo gaminius: lankus arklių kinkymui, tekinius, ratelius verpimui, verpstes, 

kubilus, statinaites, statines alui, rėmus, rėmelius fotografijoms, iš vytelių ar šaknų nupintas 

pintines, krepšius, sėtuves ir kitokius namų apyvokai, ūkio darbams reikalingus daiktus 

daiktelius. Kurpiai išdėliodavo įvairios odinės avalynės, rimoriai — pakinktus, kamanas. O kiek 

klumpių — tradicinio žemaičių apavo, dargi padažytų, papjaustinėtų, kad patrauktų pirkėjo akį! 

Per turgavietės vidurį tęsėsi neįmantrių būdų, palapinių eilė — vadinamųjų bagamazų. 

„Bagamazininkai” prekiavo įvairiausia smulkme: sagomis, sagėmis, karoliais, mezginiais moterų 

rūbų puošimui, skarelėmis, pigiais žaislais, peiliais, peiliukais — visko ir neišvardinsi. Vienoj 

kitoj būdoj prekiavo ir religinės paskirties prekėmis: maldaknygėmis, šventųjų paveikslais ir 

paveiksliukais. [...]. Prekiavo ir knygomis. Tai būdavo [...] įvairių religinių organizacijų 

leidžiamos knygelės religine tematika arba Jakavičiaus Šiauliuose pseudoliteratūra: įvairūs 

kalendoriai, knygelės su intriguojančiomis antraštėmis — „Mikaldos pranašavimai”, „Kaip 

išsirinkti mergaitę ar prisivilioti bernelį”, „Meilės laiškų vadovėlis”, „Sapnininkas”. [...]. Ir šią 

literatūrą pirkdavo. Ir nebrangu, ir atitinka 2—3 pradinių mokyklų skyrių išsilavinimo lygį, kokį 

tada teturėjo dauguma kaimo jaunimo. 

Bet jomarkai ne vien prekybos vieta. Čia susitikdavo seniai nesimatę giminės, pažįstami. Kad 

kalbos eitų sklandžiai, užsukdavo į vienintelį Viekšniuose Mažuknos „restoraną” ar špitolėje 

buvusią blaivybės arbatinę. 

Turgavietėje šūkaliodamas paauglius kviečia „laimės rato” sukėjas. Senis ilga žila barzda suka 

katarinką, papūgėlė ištraukia lapelį, kuriame surašytos pageidavusiojo ir sumokėjusio centus 

ateities gairės. 

Lengvenaitė-Urbienė Amelija. Mano vaikystės Viekšniai: Iš kraštotyrininko užrašų // 

Vienybė. — 1987. — Kovo 31: ir nuotrauka [deganti Viekšnių bažnyčia]; Bal. 2. — Tekste: 

Viekšniai, mokyklos, mokytojai, žmonės. (E. Kentraitė, A. Taškūnas, J. Aukštikalnis, 

J. Žilevičius, J. Kačinskas, P. Brazdžius, J. Miltinis, B. Pundzius, T. Šiurkus, K. Baltutis-Dulkė, 

V. Rataiskis-Ratas ir kiti). — Visas tekstas: 

Šiuos prisiminimus jų autorė, Vilniuje gyvenanti kraštotyrininkė Amelija Lengvenaitė- 

Urbienė prieš porą metų padovanojo savo gimtiesiems Viekšniams. Aviacijos pradininko 

Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus etnografinėje dalyje eksponuojami ir kiti jos 

darbai apie senųjų viekšniškių amatus, kultūrą, tradicijas, papročius. Nemaža šių darbų yra 

saugoma LTSR Mokslų akademijos istorijos institute. 

Mus sujaudino didelė autorės meilė gimtinei, jos žmonėms, pasakojimo nuoširdumas, šviesūs 

žmonių paveikslai, autentiški dar netolimų, bet vis dėlto gana nutolusių dienų vaizdai. 

A. Lengvenaitei-Urbienei maloniai sutikus, spausdiname šį pasakojimą, tikėdamiesi, kad jis 

sudomins ir skaitytojus. 

Redakcija. 

Aš esu gimusi 1909 metais. Pradėjau mokytis turėdama 11 metų. Mano broliai buvo lankę 

mokyklą vokiečių okupacijos laikais. Iš jų buvau išmokusi rašyti, o skaityti jau mokėjau prieš 

pirmąjį karą — paskaitydavau savo senoliui laikraštį ir už tai gaudavau 1 kapeiką... Be to, iš 

brolių buvau išmokusi skaityti ir rašyti vokiškai. 

Į Viekšnių liaudinę mokyklą įstojau 1920 metų rudenį. Liaudinėje mokiausi 2 metus: 

II skyriuje 1920—1921 m. ir IV skyriuje 1921—1922 m. 

Namas, kur buvo liaudinė, stovėjo toliau nuo gatvės (dabartinės Vytauto g.), o prie pat jo — 

vakarų pusėje — cerkvė. Aplinkui cerkvę augo aukščiausi medžiai, o tuose medžiuose — 

daugybė varnalizdžių. Pamokų metu visada girdėjosi nesibaigiantis varnų kranksėjimas. 

Nuo mokyklos ligi pat gatvės buvo nemažas plotas, užsodintas vaismedžiais. Po šitą sodą 

mes, mokiniai, galėjome bėgioti ir žaisti. 

Šiaurės pusėje buvo didžiulis kiemas ir ūkiniai pastatai. Kieme stovėjo „gigantas” — į žemę 

įkastas aukštas ir tvirtas sienojas. Prie jo viršūnės buvo pritaisytos keturios stiprios virvės. Virvių 

59

galuose — kilpos. Įsisėdę į tas kilpas, sukdavomės aplink stulpą, aukštai nuo žemės pakildami. 

Kieme žaidėme „laptu”, o žiemą čiužinėjome ant kūdros, esančios netoli mokyklos (rytų pusėje). 

Tame pat name, kur buvo liaudinė, gyveno ir mūsų pirmoji mokytoja Emilija Kentraitė. 

Kambariai, kur mes mokėmės, buvo du. Jie buvo dideli ir talpūs. Viename kambaryje (į rytų 

pusę) buvo I ir II skyriai, o kitame — šiaurės pusėje — III ir IV skyriai. 

Reikia pasakyti, kad anais laikais visose mokyklose berniukų mokėsi žymiai daugiau nekaip 

mergaičių. Ir mokinių amžius — įvairiausias. Pavyzdžiui, kai aš mokiausi II skyriuje, I skyriaus 

paskutiniame suole sėdėjo „vyra so oustas ėr tėkros mergės (ne peimenės ėr ne posmergės)”. 

Atsimenu Ligeikį ir Mortą. (Deja, pavardę jos jau užmiršau.) Toji mokinių pora atrodė kaip ir 

mūsų tėvai, todėl mes — mažesnieji — juos pravardžiavome Adomu ir Ieva — atseit jiedu pagal 

amžių buvo mūsų pirmieji tėvai iš Rojaus sodo... 

Antrajame skyriuje skaityti mokėmės iš „Žiupsnelio”, o ketvirtajame — iš „Mūsų dirvos”. 

„Žiupsnelis” buvo nedidelio formato knygutė, o „Mūsų dirva” — didesnė ir labai graži: raudonu 

viršeliu! 

Rašyti mokėmės „ant lentelių”. Rašėme su grifeliais. Kas be ko, turėjome ir sąsiuvinių 

dailyraščiui, aritmetikai, rašymui, bet juos labai taupėme. 

Rašalą mokėjome patys pasigaminti: reikėjo tik ištirpinti vandenyje cheminio pieštuko šerdelę 

ir pridėti mažytį žiupsnelį cukraus, kad parašytos raidės blizgėtų... 

Plunksnakočių, pieštukų ir plunksnų galėjome krautuvėje nusipirkti. O jeigu kas 

plunksnakočio neišsigalėjo nusipirkti, tai pats jį pasidirbo: dailiai nusidroždavo šakaliuką ir prie 

jo galo lininiu suktu siūlu prisirišdavo plunksną. Vėliau ir rašalo jau lengvai galima buvo 

krautuvėje nusipirkti. Ir tas rašalas buvo tamsiai mėlynas arba juodas, gražesnis už cheminį. 

Knygas, sąsiuvinius, rašomąsias lenteles ir kitą turtą į mokyklą nešiojomės „karazinkose”. Tas 

„karazinkas” nupindavo Viekšnių miestelio meistrai iš nuluptų karklo ar žilvičio vytelių. Jos 

buvo labai gražios ir patogios. 

Eidama į liaudinę, kasdien turėjau prošal praeiti pro didžiulį namą, kur tuo metu buvo 

Viekšnių vidurinė mokykla. (Vėliau šitame name ilgą laiką buvo paštas, o dar vėliau — kultūros 

namai. Deja, jų šiandien nebėra: anot viekšniškių — „Mūsų Kultūra sudegė”...) Ir į patį namą, ir 

į tos mokyklos visus mokytojus bei mokinius žiūrėjau su didžiausia pagarba: man — paauglei — 

toji mokykla tada buvo kitas pasaulis — pasakų šalis, kur patekti ne kiekvienas gali. 

Liaudinėje mokytis buvo neapsakomai gera, nes mūsų pirmoji mokytoja buvo geriausia iš 

visų geriausiųjų mokytojų! Ji savo mokiniais rūpinosi tarsi tikroji motina: vedė už rankos 

kiekvieną į gyvenimą. Ir dar — kas svarbiausia — tą kasdienį pokarinį varganą gyvenimą ji 

mokėjo mums parodyti šviesiausiomis spalvomis. Iš jos išmokome mylėti savo šalį, savo kalbą ir 

didžiuotis gimtuoju kraštu. Mokė ji mus visada būti dorais ir darbščiais žmonėmis. 

Daug ką, mokydamasi liaudinėje, pirmąkart išgyvenau. Ir tatai buvo mano pirmosios 

mokytojos nuopelnas. 

Pirmąkart savo gyvenime 1921 m. atšvenčiau kalėdas prie šviesomis žėrinčios ir papuoštos 

eglutės. Atsimenu, eglutė buvo papuošta Viekšnių kooperatyvo salėje. (Kooperatyvo namas 

anuomet stovėjo netoli tos vietos, kur dabar yra mechanizatorių mokykla. Tame pat name buvo ir 

skaitykla-biblioteka). Mes — mokiniai — prie eglutės sakėme eilėraščius, dainavome, šokome, 

žaidėme. Salėje sėdėjo mūsų tėvai. Jie taip pat džiaugėsi kartu su mumis ir buvo dėkingi 

mokytojai. 

Ir traukiniu pirmąkart savo gyvenime važiavau 1922 m. pavasarį. Tada buvo mano pirmoji 

ekskursija, kurią taip pat suorganizavo mūsų mokytoja. Važiavome į Papilę. Papilėje aplankėme 

Simono Daukanto kapą. Čia mokytoja mums papasakojo, kas mums — lietuviams — yra buvęs 

Simonas Daukantas, kokius jis darbus mūsų kraštui nudirbęs. Iš Papilės žemės parsivežėme 

suakmenėjimų ir kriauklelių. Akivaizdžiai buvome supažindinti, kokios gamtos būta Lietuvoje... 

Mano gyvenimas taip susiklostė, kad daugelį metų nebuvau sutikusi savo pirmosios 

mokytojos. Ir štai netikėtai sužinojau jos adresą. Pasirodė, gyvenanti visai netoli Viekšnių — 

senojoje Akmenėje, Kalno g. 10. Sėdau į autobusą ir tuojau pat nubildėjau į Akmenę. Tiktai 1981 

m. liepos mėn. pamačiau savo pirmąją mokytoją. Išbučiavau jos senas rankas ir visų jos buvusių 

mokinių vardu padėkojau už tai, ką ji mums — ano meto paaugliams — buvo davusi... 

60

Reikėjo pamatyti, kaip apsikabinusios pravirko dvi senutės: 83 metų mokytoja ir 73 metų jos 

mokinė!.. 

Kai 1922 m. pavasarį baigėme liaudinę, mūsų mokytoja skatino visus toliau mokytis. Ji 

pamokė, kaip parašyti prašymą, kur, kada ir kam jį nunešti. Visi prašymą nuo lentos nusirašėme, 

bet ne visi įsidrąsinome jį nunešti Viekšnių vidurinės mokyklos vedėjui. 

Iš 1922 m. pavasarį liaudinę baigusiųjų į Viekšnių vidurinę mokyklą įstojo: 

Klemensas Baltutis, Antanas Bliūdsukis, Jonas Bliūdsukis, Buivydas, Robertas Birgeris, 

Gedgaudas, Kostas Kaktys, Juozas Liutkus, Jonas Stonys, Šiušinskis, Vladas Tenys, Žorys (kitų 

berniukų pavardžių nebeprisimenu), o iš mergaičių — Liusė Šiaulytė ir aš. 

Man teko mokytis — kaip mano mamatė sakydavo — per didžiausią vargą. Nuo savęs dar 

pridursiu — ir per stebuklą. 

O stebuklas — norit tikėkit, norit netikėkit — iš tikrųjų buvo. Mano mokslo aukštumas padėjo 

pasiekti stebuklingoji Kegrių miško pušis. 

Seniau visi viekšniškiai žinojo tą stebuklingąją Kegrinės pušį. Iš tolių toliausiai žmonės 

keliaudavo jos malonių prašyti. Dabar, manau, nedaug kas ją bežino: nebetiki prietarais! Be to, ir 

pati pušis šiandien jau baigia nudžiūti: kol kas dar tebelaiko dangun iškėlusi savo sausas šakas, 

tarsi palaimos žemei prašydama. Kasmet, lankydamasi tėviškėje, aplankau ir stebuklingąją pušį. 

Liūdnokos mintys švysteli: turbūt nebeilgai ji stovės... Įstatymams paklusnus ir stropus žemaitis 

greit nuvers ją nuo kelmo kaip atgyveną. Tada jau ir senesnieji žmonės pušį visiškai užmirš... 

Apie stebuklingąją Kegrinės pušį iš mažens buvau prisiklausiusi įvairų įvairiausių 

pasakojimų. Ir, žinote, šventai tikėjau jos galia. 

Pookupaciniu laikotarpiu mūsų šeima varganai gyveno. Tėvas sirgo džiova (mirė 1922 metų 

rudenį). Mano broliai tarnavo pas gaspadorius: vyresnysis — už pusvaikį, jaunesnysis — už 

piemenį. Mamatė skalbė baltinius Viekšnių turtuoliams, verpė vilnas ir t. t. — žodžiu, dirbo 

visokiausius darbus, už kuriuos kas nors kiek nors mokėjo. Mokydamasi liaudinėje, gyvenau tarp 

tėvų ir senolio namų. Senolio kieme buvo nuspręsta: „Lai Amilelė gyvena pas mumis. Dabar 

bandą ganys, augesnė — galės laukūse darbuoties, vo paskiau apžanysma”. Ir būsimasis vyras 

buvo parinktas — kaimo kriaučius. Jis turėjo palaukti, kol aš „suaugsiu į tikrą mergę”. 

Tokia ateitis manęs visiškai neviliojo. Reikėjo gi ką nors daryti. Svarsčiusi pasvarsčiusi, 

galvojusi pergalvojusi ėmiau ir nutariau maldauti stebuklingąją Kegrinės pušį padėti man 

mokslus išeiti. 

Vieną birželio ankstyvą rytą išginiau karves į Kegrinę. Nuvariau jas į Vilko pelkę, o pati 

tekinom prie pušies... Apsižvalgiau aplinkui — nė gyvos dvasios. Klupt ant kelių ir šliaužiu 

aplink pušį balsu kalbėdama: 

— Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus 

išeitį! Stebuklingoji pušele, padėk man mokslus išeiti! 

Dar ir trejus poterius sukalbėjau. Meldžiausi rankas sudėjusi, žvelgdama per šakas į pušies 

viršūnę. Man atrodė, kad toji malonė turi iš dangaus nusileisti... 

Parginusi karves, pasisakiau senolio namams apie savo nuosprendį. 

Senolis pasakė: 

— Mokykis, žmogumi būsi. 

Bobutė: 

— Kam tau — mergelei — tie mokslai reikalingi? Kunigu nebūsi, o vaikams gimdyti ir 

auginti didelių mokslų nereikia. 

Tetutės palingavo galvas ir nieko nepasakė. 

Prašymą, kaip buvau mokytojos pamokyta, parašiau savo vardu ir nunešiau Viekšnių 

vidurinės mokyklos vedėjui A. Taškūnui. Vedėjas tuo metu gyveno netoli vidurinės mokyklos — 

tuose namuose, kur neseniai dar buvo infekcinė ligoninė. 

Įėjau per virtuvę ir pasisakiau ko atėjusi. Mane nuvedė pas vedėją. Jis perskaitė mano 

prašymą, šyptelėjo, nužvelgė mane ir, šio bei to paklausinėjęs, tarė: 

— Gerai, kad nori mokytis. Užteks vietos mokykloje. Priimsim. Ateik rudenį į mokyklą. 

Iš džiaugsmo vos rankos nepabučiavau — tokia buvau laiminga. 

Mamatė neapsidžiaugė. Ji tik pasakė: 

— Už ką tau knygų nupirksim? Iš ko tu mokysies? 

61

1922 metais ne kiekvienas galėjo būti batuotas. Ir aš, kaip ir daugelis to meto mokinių, į 

I klasę atėjau medpadžiais apsiavusi. Buvo tarp mūsų ir naginėtų. Bet tos mokinių naginės buvo 

gražiai parauktos: „ant kurpulio ir iš mintinos skūros”. Tokiomis naginėmis apsiavus, ne gėda 

buvo ir į bažnyčią nueiti... 

Mokiniai anuo metu uniformų dar nevilkėjo, rėdėsi kuo kas turėdamas. Tik vėliau — 1923 

metų pavasarį — kai kurios mergaitės siūdinosi tamsiai mėlynas suknutes ir juodas prijuostes, o 

berniukai — juodus kostiumus. Švarko apykaklė buvo aukšta, ir pats švarkas kiaurai 

užsagstomas — nuo apačios ligi pat kaklo. Tokia mokinių uniforma buvo tik Viekšnių vidurinėje 

mokykloje. 

Į I klasę atėjau „didele pasišvėitusi”. 

Tetutė man buvo dovanojusi pusmarškonio sijonėliui. Kaimo kriaučius — Pranciškus Meškys 

— man buvo tą sijonėlį pasiuvęs. Mamatė buvo pasiūdinusi multino bliuskutę — vaivorų 

mėlynumo su raudonais delno dydžio bumbulais. 

Tą pirmąją dieną, kada peržengiau Viekšnių vidurinės mokyklos slenkstį, aš pati sau buvau 

labai graži: alksnio žievėmis dažytas pusmarškonis sijonėlis „kliošinis” — tarsi koks varpelis. 

Bliuskutė taip pat „į kliošą” pasiūta. Atrodžiau, lyg būčiau du varpelius vieną ant kito 

užsimovusi. Geltonas kasas susipyniau į dvi pynas, palikdama plaukus ligi galo nesupintus, o 

kad pynos neišsikedentų, galus aukščiau apvyniojau raudonu vilnoniu siūlu. Nauji medpadžiai, 

taukais ir suodžiais ištepti, iš tolo blizgėte blizgėjo. Buvau pati nusimezgusi baltas linines 

kojines. Nusimezgiau ir šarmu išbalinau — kojinės baltumu švytėte švytėjo. O kad dar gražesnė 

būčiau, mamatė davė man apsirišti savo šventadienę šilkinę skarelę. Išeidama pasižiūrėjau į 

veidrodį — buvau graži, kaip iš paveikslėlio išimta! 

Mokykloje buvo 4 kambariai klasėms, mokytojų kambarys ir butas sargui. Iš vieno galo buvo 

koridorius, per jį buvo einama į mokytojų kambarį, į III ir IV klases. Iš kito galo taip pat buvo 

koridorius, jame trejos durys: į I, II klases ir į sargo butą. Be to, buvo durys iš III klasės į I ir iš 

IV į II klasę. 

Klasės nebuvo didelės, daug mažesnės negu tie kambariai, kur mokiausi liaudinėje. Klasėse 

stovėjo dvi eilės suolų. Suoluose sėdėjome po 3—4 mokinius. Berniukai sėdėjo suolų eilėje 

arčiau prie langų, o mergaitės — toliau. Mokinių klasėje galėjo susitalpinti apie 30. 

I ir III klasės buvo nuo gatvės pusės, į šiaurę, todėl jos buvo daug tamsesnės už II ir IV klases, 

kurios buvo į kiemo pusę — pietuose. 

Viekšnių vidurinės mokyklos vedėjas buvo A. Taškūnas. Jis visose klasėse mokė aritmetikos. 

Vedėjas buvo jaunas vyras, šviesiaplaukis, aukštokas, liesas. Barzda jo buvo varinė, o akys — 

kaip lino žiedas. Visiems mokiniams jis buvo labai geras, o man labiausiai. Jo širdies gerumą 

patyriau visai netikėtai ir nelauktai. Štai kaip visa tai atsitiko. Lietuvių kalbos mokytojas buvo 

mums uždavęs namie parašyti iš Damijonaičio gramatikos darbelį: vietoj brūkšnelių įrašyti 

reikiamas raides. Aš tos gramatikos neturėjau ir namų darbo neparašiau. Mokytojas, tikrindamas 

sąsiuvinius, paklausė manęs, kodėl aš sąsiuvinio nerodanti. Atsakiau, kad sąsiuvinį per 

skubėjimą namie palikusi. Tada man mokytojas liepė eiti namo ir sąsiuvinį atnešti. Išėjau iš 

klasės. Stoviu koridoriuje prie durų ir verkiu. Eina prošal vedėjas. Pamatęs mane, klausia: 

— Kodėl ne klasėj? Kodėl verki? Mokytojas išvarė? Už ką? 

O aš verkdama prisipažįstu vedėjui: 

— Mokytojas liepė eiti namo ir atnešti namų darbų sąsiuvinį. Aš pasisakiau jam, kad sąsiuvinį 

užmiršau. 

Na, tai eik ir atnešk, — sako vedėjas. 

Aš sąsiuvinio negaliu atnešti... Pamelavau mokytojui... Aš neparašiau namų darbo, nes... nes 

knygos neturėjau. 

Vedėjas žiūri į mane ir kažką galvoja. Pagalvojęs klausia: 

— Ar tik vienos gramatikos neturi? O kaip yra su kitom knygom? Turi jas ar neturi? 

Nemeluok! Sakyk teisybę. 

Ir aš pasisakiau: 

— Neturiu nė vienos knygos... Mama neturi už ką man knygų nupirkti. 

— Po pamokų užeik į mokytojų kambarį, — pasako vedėjas ir įeina į antrą klasę. 

62

Namo aš taip ir nenuėjau. Palaukiau, kol pasibaigė lietuviu kalbos pamoka, ir tik tada įslinkau 

į klasę. Per visas likusias pamokas sėdėjau suole nei gyva, nei mirusi: taip bijojau eiti į mokytojų 

kambarį. 

Pasirodo, veltui baiminausi. Vedėjas manęs visai nebarė ir nenubaudė už melagystę, o tik 

įteikė man šūsnį knygų, sakydamas: 

Čia visos knygos tau. Mokykis ir... nebemeluok daugiau! 

Mokytojų kambaryje tada buvo ir kiti mokytojai. Visi jie, žvelgdami į mane, šypsojosi, o aš 

nebeatsimenu, ar padėkojau vedėjui už knygas... 

Knygas namo parsinešiau priglaudusi prie krūtinės. Buvau tada laimingiausia iš visų pasaulio 

laimingųjų. Su didžiausia meile sklaidžiau lapus, skaitinėjau, žiūrinėjau. Ir koks tas žodis, 

perskaitytas iš knygų, buvo brangus — jis šildė mano mažą širdį. Iš knygų aš galėjau sužinoti tą, 

ko iki šiol nežinojau. 

Lietuvių kalbos mus mokė Jonas Aukštikalnis. Jis taip pat buvo jaunas. (Visi mūsų mokytojai 

tada buvo jauni, išskyrus tik dainavimo mokytoją.) Jonas Aukštikalnis buvo priešybė vedėjui — 

aukštas, stambus, aptukęs, akiniuotas. Nei barzdos, nei ūsų nenešiojo. Kalbėjo aukštaičių tarme. 

Visada buvo reiklus. Mokydamiesi lietuvių kalbos, negalėjome tinginiauti. 

Vokiečių kalbos visose klasėse mokė Aleksandravičiūtė (Viekšnių aptiekoriaus duktė). Kai 

kuriems mokiniams vokiečių kalba buvo sunkiai įkandama, ypač kai reikėdavo skaityti ir rašyti 

gotišku šriftu. 

Zuzana Girdvainytė mokė istorijos. Per istorijos pamokas ji mums paskaitydavo įvairių 

apsakymėlių iš senovės istorijos. Jos pamokos visada būdavo įdomios ir visų laukiamos. Ji taip 

pat mokė mus ir darbelių. Jos pamokyta aš pati išsisiuvinėjau šilku savo uniforminės bliuskutės 

krūtinę. Bet tas buvo tik antroje klasėje... 

Kunigas Budvytis buvo mokyklos kapelionas ir mokė mus tikybos. Jis buvo labai 

elegantiškas. Sutanos nevilkėjo. Visada į mokyklą ateidavo surdutu apsivilkęs ir su koloradka. 

Jonas Žilevičius mokė gamtos mokslų. Jis buvo nežemaitis. Patiko visoms augesnėms 

mokinėms, nes buvo gražus vyras. 

Vargonininkas Kačinskas mokė dainavimo. Kačinskas buvo Henriko (artisto) ir Jeronimo 

(vėliau kompozitoriaus) tėvas. 

Pranas Brazdžius mokė piešimo ir lipdybos. Jis mus visus išmokė, kokių grožybių galima 

nulipdyti iš paprastų paprasčiausio šlyno. Taip pat išmokė nupiešti gražiausius ornamentus, juos 

nuspalvoti. 

Atsimenu, kartą jis atnešė į klasę Binkio — Šimonio „Dainas” (Knygą buvo 1922 m. 

Šiauliuose išleidusi „Kultūros” b-vė). Tą knygą davė mums visiems pasklaidyti ir pasižiūrėti, 

kaip Šimonis piešia ornamentus. Visi gėrėjomės. Ypač man patiko knygos viršelis, nes jis buvo 

spalvotas. O, kaip mes visi norėjome gražiai piešti — piešti taip, kaip piešė Šimonis! 

Antroje klasėje vokiečių kalbos mokė Jurgis Gvildys, jaunas juodaplaukis gražuolis vaikinas. 

Jis buvo griežtesnis už buvusią mokytoją Aleksandravičiūtę. Vokiečių kalbos II klasėje mes 

gerokai pramokome. 

Antroje klasėje pasikeitė ir tikybos mokytojas. Vietoj Budvyčio, tikybos mus mokė kunigas 

Gasiūnas. Jis nieko ypatingu neišsiskyrė iš kitų viekšniškių kunigų, nes į mokyklą vaikščiojo 

sutanotas. 

Vyresnėse klasėse mokė gydytojas Rakuzinas ir Gaidys, o ką jie dėstė, šiandien jau 

nebeprisimenu. 

Viekšnių vidurinės mokyklos antroje klasėje buvo daug mokinių. Kai kurie mokiniai 1923— 

1924 m. mokėsi popietinėje pamainoje. 

Mergaičių antroje klasėje buvo mažiau negu berniukų. Sėdėjau paskutiniame suole su Barbora 

Gaudešyte. Mudvi suole sėdėjome dviese, nes pečiaus iškyšulys neleido ilgesnio suolo eilėje 

pastatyti. Kituose suoluose sėdėjo po 3—4 mokinius. Priešais mane sėdėjo Eufemija Butkutė, 

Emilija Žukauskytė ir Vincė Noreikaitė. 

Pirmajame suole, eilėje arčiau langų, sėdėjo Juozas Miltinis. 

Aukštesniųjų klasių mokiniai, būdami amžiumi vyresni už mus, buvo dideli saviveiklininkai: 

jie leido laikraštėlį, rengė vaidinimus klojime, o mes — tie mažesnieji — neįsidrąsinome prie jų 

šlietis. 

63

Man teko garbė Viekšnių vidurinėje mokykloje kartu mokytis su vyrais, vėliau tapusiais 

žymenybėmis. Vienoje klasėje mokiausi su 

Bronium Pundziumi (skulptorium), 

Juozu Miltiniu (režisierium), 

Telesforu Šiurkum (gydytoju chirurgu, profesorium), 

Klemensu Baltučiu-Dulke (poetu), 

Vaciu Ratu-Rataiskiu (dailininku). 

Kai aš mokiausi antroje klasėje, tuo pat metu mokėsi ir Jeronimas Kačinskas — IV klasėje 

(kompozitorius, dabar gyvenantis JAV). 

Iš visų tų žymenybių neturtingiausias buvo Juozas Miltinis. Jo ir drabužis, ir apavas varganai 

atrodė. Kada beveik visi mokiniai jau vaikščiojo uniformuoti, Juozas Miltinis uniformos 

neturėjo. Vilkėjo jis pilku natūralios avies vilnos pusmarškoniu kostiumėliu. Švarkelio alkūnės 

nutrintos, rankovės trumpos, kelnės potrumpės, apie, blauzdas susisukusios. Batai dideli, turbūt 

kieno nors išaugintiniai padovanoti. Vešlūs plaukai trumpai pakirpti šiurpsojo pasišiaušę, ne 

šukomis, o ranka perbraukti. 

Juozas Miltinis sėdėjo pirmajame suole su mano pusbroliu Vladu Teniu. Atsimenu, J. Miltinis 

gerai piešė. Mokytojas Pranas Brazdžius buvo mus pamokęs, kaip derinti spalvas, kaip išgauti 

švelnesnius atspalvius. J. Miltinis mokytojo pamokymų nepripažino. Jis piešė rytietiškai — t. y. 

teptuku ėmė tirštą dažą tiesiai nuo paletės ir spalvino savo nupieštą ornamentą. Nuspalvinęs 

apvedžiojo stora linija juodu tušu. Piešinys akį rėžė, bet buvo savotiškai gražus. Toks J. Miltinio 

ornamentas tebestovi man ir šiandien prieš akis iš mokinių darbų parodėlės, kurią buvo surengęs 

mokytojas Pranas Brazdžius. 

Ta pačia proga pasigirsiu: aš taip pat neblogai piešiau. (Visi mes tada, mokytojo Prano 

Brazdžiaus išmokyti, gražiai piešėme). Atsimenu, kartą nupiešiau ornamentą — stilizuotus 

pakalnutės žiedus ir spirale susukiotus lapus. Nuspalvinau šviesiomis spalvomis: žiedus — 

melsvai, rausvai, o lapus — gelsvai, žalsvai. Atspalviai įvairiausi — nuo tamsaus iki šviesiausio. 

Mokytojas mane tada pagyrė už spalvas... 

Kiti du žymenybės — Bronius Pundzius ir Telesforas Šiurkus — buvo turtingesnių tėvų 

vaikai. Abu visada gražiai apsirėdę vaikščiojo, samdėsi kambarius miestelyje ir trūkumų nejautė. 

(Taip bent man anuo metu atrodė). 

Bronius Pundzius mums — mergaitėms — patiko, nes buvo gražus, lieknas, blyškaus veido 

berniukas. Telesforas Šiurkus — nepatiko. Jis kirpdinosi plaukus visai trumpai, kai tuo tarpu 

„šumnesni kavalieriai” buvo ilgaplaukiai. Nepatiko Telesforo ausys, jos styrojo atsikišusios į 

šalis, ir pats jaunikaitis nepatraukliai atrodė. 

Klemensas Baltutis (vėliau pasidaręs poetu — Dulkės slapyvardžiu) taip pat nebuvo biednas. 

Tėvai — pasiturintys ūkininkai — gyveno Žibikų kaime, iš kur į mokyklą kasdien vaikščiojo ir 

Klemensas. Matyt, nenorėdamas sūnaus lepinti, nesamdė jam kambario miestelyje. Klemė (taip 

mes žemaitiškai vadinome Klemensą) nebuvo gražuolis — tarsi kirviu iš kaladės ištašytas: taip 

viskas buvo nedailu jo povyzoje. Jis, vargšas, neturėjo pasisekimo mergaičių tarpe. 

Vacys Rataiskis (atsilietuvinęs pavardę, vėliau vadinosi Ratu) buvo Viekšnių geležinkelio 

stoties viršininko sūnus. Atrodo, kad tėvai gyveno neblogai, nes ir jis, ir jo sesutė Evelina 

Rataiskytė į mokyklą vaikščiojo batuoti ir gražiai apsirėdę. (Atsimenu, kad tik viena Evelina į 

savo juodas kasas, I klasėje mokydamasi, įsipindavo spalvotus šilkinius kaspinus ir susirišdavo 

didžiausias kokardas...) Tėvai taip pat jų nelepino: abudu kasdien iš stoties 3 km vaikščiojo į 

mokyklą, nežiūrint bjauraus oro ir kelio purvynės. 

Viekšnių vidurinėje mokykloje mokėsi mokiniai iš Akmenės, Pievėnų, Medemrodės dvaro, 

Viekšnių valsčiaus aplinkinių kaimų. Mokiniai, kurių tėvai gyveno toliau nuo Viekšnių, samdėsi 

kambarius miestelyje. Iš Zaventės (dabar — Užventės), Čekų, Žibikų, Paventės, Kegrių, 

Gyvolių, Rekečių, Pakalupės, Padvarių kaimų mokiniai kasdien į mokyklą vaikščiojo pėsčiomis. 

3—4 km nuotolis tada buvo menkniekis jaunimui. 

Nuo Viekšnių geležinkelio stoties 3 km kasdien ateidavo pėsčiomis Vacys Rataiskis, Evelina 

Rataiskytė, Abramavičiūtė, Končiūtė, Norkus, Šiušinskas ir kiti. 

Ir aš pati į II klasę vaikščiojau iš Zaventės kaimo (iš senolio Vincento Juodeikio kiemo). Kada 

buvo lieptai ir ledas, kelias netolimas, o pavasarį ir rudenį tekdavo eiti aplinkui — per tiltą. Tada 

64

kelio ir susidarydavo virš 3 km. Kartu su manimi iš Kegrių kaimo į mokyklą vaikščiojo Ona 

Kugrytė, Martynas Pundzius ir Emilija Pundziūtė. 

1924 metais rudenį persikėliau į Mažeikių progimnaziją. Iš Viekšnių vidurinės mokyklos tuo 

metu išsikėlė ir vedėjas A. Taškūnas. Jis Mažeikių progimnazijoj visose klasėse dėstė 

matematiką. 

Taip jau atsitiko mano gyvenime, kad nuo 1924 metų į Viekšnius parvažiuodavau tik atostogų. 

Pamažu nutrūko ryšys su tais, kurie, baigę Viekšnių vidurinę mokyklą, išvažinėjo kitur mokytis, 

gyventi ir dirbti. Ryšys tepaliko su tais, kurie įsitvirtino Viekšniuose „ligi grabo lentos”. Tuos 

ryšius aš ir šiandien palaikau, kasmet atvažiuodama į Viekšnius. Atvažiavusi aplankau draugus ir 

brangias tėviškės vietas. 

Be to, ryšys nėra nutrūkęs ir su liaudine mokykla — su pačiu pastatu, aplinka. Tai vis mano 

pirmosios mokytojos — Emilijos Kentraitės-Tėvelienės nuopelnas: visi mokiniai, kurie 1922 m. 

buvome IV skyriuje, anot Putino-Mykolaičio — turėjome pavasarį „šaknimis įsiimti į juodą 

žemę, o žiedu saulę pasiekti”... Mes tą pavasarį prie mokyklos pasodinome klevus. Mokytoja 

buvo įsakiusi kiekvienam atsinešti po sodinuką — jauną klevelį. Kas sodinuko nebuvo atsinešęs, 

tas turėjo su kuo nors kartu sodinti medelį: ir tas medelis jau buvo dviejų mokinių... Klevus 

pasodinome gale kiemo vakarų pusėje, netoli cerkvės aukštųjų medžių. Sodinome į kelias eiles. 

Patys duobes iškasėme, patys geresnės žemės iš daržo prinešiojome. Pasodintus medelius 

prižiūrėjome ir laistėme, kol jie prigijo. Kai baigėme mokyklą, kasmet ateidavom bent po kelis 

kartus pasižiūrėti, kaip mūsų klevai auga... 

Šiandien jau aš savojo klevo nebeatpažįstu. Nebežinau, katras yra mano. Jų eilės, kaip ir mūsų 

visų yra išretėjusios ir kasdien retėja... 

Vilnius, 1982 m. sausio mėn. 7 d. 

Tekstas po nuotrauka: 

Senųjų Viekšnių istorijoje gausu ir šviesių, ir skaudžių įvykių. Miestelio vardas įrašytas 1831 

ir 1863—1864 metų sukilimų kronikose, ne kartą jį nusiaubė gaisrai. Nemažai namų buvo 

sugriauta arba sudegė Pirmojo pasaulinio ir Didžiojo Tėvynės karų metais. Ugnis neaplenkdavo 

ir bažnyčios. 

Šioje nuotraukoje iš Viekšnių kraštotyrininkų archyvo užfiksuotas Viekšnių bažnyčios gaisras 

buržuazinės santvarkos metais, Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. 

Ruškys Vytautas. Keli eskizai partizanų portretams: Kelionių susitikimai // Vienybė. — 

1987. — Geg. 1 (Nr. 52—53), Geg. 5 (Nr. 54), Geg. 7 (Nr. 55), Geg. 9 (Nr. 56): iliustruota. — 

Visas tekstas: 

1. Vadas 

Apie Didžiojo Tėvynės karo žygdarbius yra daug literatūros. Žinome, kokie sunkūs 

išbandymai teko svarbiausiems šalies miestams Maskvai, Leningradui, kaip kovojo Kaukazo 

tautos, kuo iš užnugario rėmė Uralas, kaip pavojingi priešui buvo Baltarusijos miškų partizanai. 

O ką mena, ką pakėlė mūsų pačių rajonas? 

TSRS istorijos kursas nepilnoje vid. mokykloje reikalauja, kad mokytojai pamokose remtųsi 

ne tik vadovėlių, bet ir kraštotyrine medžiaga. Daug naudos duoda senelių pasakojimai, kuriuos 

vaikai noriai persakinėja. Bet apie partizaninį judėjimą rajone 1941—1945 metais vis niekaip 

nepavykdavo išgirsti. Tik praėjusiais metais viena mergaitė prasitarė: 

— Mano senelis pasakojo, kaip jis Latvijoje dirbusius karo belaisvius supažindino su 

partizanais. 

Deja Latvalių kaimo valstietis E. Mišeikis konkrečiai nieko nebepajėgė prisiminti. Vis dėlto 

siūlo galą jau turėjome. Spaudoje pavyko aptikti, jog Akmenės rajone kovojo „Žemaičių 

raudonųjų partizanų” būrys. Jam vadovavo M. Sagaidakas, kuris dabar gyvena Vilniuje. Sužinoję 

tikslesnį veterano adresą, išsiuntėme laišką. Kvietėme užsukti į mokyklą, prisiminti savo 

bendražygius. 

Netrukus sulaukėme atsakymo: 

„Labai apsidžiaugiau, gavęs laišką iš jaunų žmonių. Kvietimu apsilankyti jūsų krašte kol kas 

negaliu pasinaudoti, nes šlubuoja sveikata. O daugiausia sužinoti apie partizanų kovas prieš 

okupantus ir buržuazinius nacionalistus galite keliaudami po Viekšnių apylinkes. Gerai 

65

prisimenu Meižių kaime gyvenusius mūsų ryšininkus Praną Skirmontą, Igną Bartkų, taip pat 

Joną Rimkų, Joną Turkauską iš Bugių kaimo, dabar Viekšnių gyvenvietėje įsikūrusius Martyną 

Vaivadą, Ciciliją Vaičienę. Negalima užmiršti partizano Vasilijaus Valovo. Šie žmonės geriausiai 

gali papasakoti apie pasipriešinimo judėjimą, apie okupantų žiaurumą ir jų atneštas nelaimes 

mūsų kraštui”. 

Į žygi išsiruošėme dviračiais. Ne pirmoji tokia kelionė, bet visai kitomis akimis vaikai žvelgė 

ir į anksčiau pravažiuotus kelius, miškus, kaimus. Dabar ieškojom požymių, kurie primintų 

partizanų dienas ir naktis. Tačiau labiausiai laukiamas gyvas žodis. 

Bet geriausia pažintį pradėti paties M. Sagaidako prisiminimais. Kas geriau už buvusį vadą 

gali žinoti būrio gyvenimą? Apsilankęs pas jį Vilniuje, sužinojau, kad veteranas jau seniai 

grupuoja anų laiku įvykius, ketindamas pats imtis plunksnos. 

Nuošalūs Viekšnių apylinkės miškai nepatyrė didesnių karo baisumų — frontas ritosi per 

didžiausiuosius miestus. Užtat jo aidai prikėlė tuos, iš kurių Tarybų valdžia 1940-aisiais buvo 

atėmusi žemės perteklių. Turbūt nėra baisesnės išdavystės, kada savi savus žudo. Mažeikiuose, 

Kuršėnuose ir kitur žmones šaudė patys lietuviai, baltaraiščiai. Būtent toks būrys apsupo 

Bobulinos kaimą ir suėmė daug čia gyvenusių vyrų. Tardė, tyčiojosi, kankino... Galiausiai šaudė. 

Jų aukomis tapo nemažai Pievėnų apylinkės aktyvistų. 

Tačiau kai kuriems 1940-ųjų metų komjaunuoliams ir komunistams pavyko išvengti areštų. Jų 

laukė pogrindinis darbas. Slapčia atkurtos ir gausinamos komjaunimo organizacijos. Jų nariai 

rinkdavo ginklus, klausėsi Maskvos radijo, išgirstas žinias platino tarp gyventojų. 

Kiekvienas toks veiksmas — rizika, bet neapykanta buvo stipresnė. Taip Michailo tėvo ūkyje 

1942 metų rugpjūčio 9 dieną išdrįsta sušaukti susirinkimą. Paskatino į buožių ūkius nuo 

pavasario atvežti karo belaisviai. Buvę tarybiniai kariai netruko pastebėti žmones, 

simpatizuojančius Tarybų valdžiai, ir ėmė prašyti supažindinti su partizanais. Bet arti nieko 

negirdėti. Užtat patiems kilo idėja pradėti ginkluotą kovą. Tokį nutarimą priėmė būrin susirinkę 

komjaunuoliai P. Pocius, V. Brančelis, J. Vaitiškevičius, N. Chriščianovičius, A. Vaitiškevičius, 

P. Peštenis, taip pat karo belaisviai vyresnysis leitenantas I. Nesterovas, leitenantai G. Kriukovas, 

A. Karabelskis. 

Mūsų rajono apylinkėse veikę partizanai nebuvo užmezgę ryšių su respublikos partizaninio 

judėjimo centru, neturėjo susisiekimo su Didžiąja žeme. Buvo veikiama savo jėgomis ir pagal 

savo supratimą. Bet tikslas visų vienodas — kuo labiau kenkti priešui. 

Pirmoji akcija buvo skirta Didžiojo Spalio revoliucijos 25-osioms metinėms. Partizanai netoli 

Laižuvos miestelio išardė geležinkelio bėgius, ir traukinių eismas nutrūko kelioms dienoms. Kita 

darbo žmonių šventė, Gegužės 1-oji, vėl nugąsdino okupantų valdžią — Pievėnų, Degimų ir 

kituose kaimuose suplevėsuodavo vėliavos su užrašais „Mirtis vokiškiesiems okupantams!”, 

„Tegyvuoja Tarybų Lietuva!” Sunkiu perspėjimu fašistų pakalikams tapo dviejų Tryškių 

nuovados policininkų mirtis — juos partizanai likvidavo paprašyti Šiaudinės gyventojų. 

Pogrindininkų veiksmai vertė priešą įtempti jėgas. Kovai prieš Žemaitijos partizanus Tryškių 

miestelyje buvo dislokuota viena vlasovininkų kuopa. Iki karo pabaigos fiurerio pakalikai 

šniukštinėjo po kaimus, tik miško ir nakties privengė. 

Tačiau visų žmonių prigąsdinti neįmanoma. Partizanai turėjo patikimų ryšininkų. Jie 

aprūpindavo maistu, drabužiais, teikdavo informaciją, taip pat prireikus nebijodavo įsileisti 

pastogėn. Kovotojų atmintyje išliko Avižlių kaimo valstietis Benediktas Meškys, kuris ne tik 

kepė skanią duoną būriui, bet ir daug apie jį žinojo. Tik kiek gestapininkai bekankino sučiuptą 

ryšininką, jokios informacijos neišgavo. 

Labiausiai pašiurpino 1943 metų gegužy įvykdytas žvėriškas susidorojimas su ištikimais 

ryšininkais. Atsirado išgamų, kurie, matydami suaktyvėjusį partizanų judėjimą Birbiliškės 

miškuose, pranešė Tryškių policijai. Ši pagalbon pasikvietė Telšių savisaugos batalioną, 

vlasovininkų kuopą ir didelį būrį Žemaitijos krašto policininkų. Nakčia baudėjai apsupo 

Bobulinos, Degimų, Savarinos kaimus. Iškratytos valstiečių sodybos, o įtartini jų gyventojai 

suvaryti į Degimų pradinę mokyklą. Pakliuvo ryšininkai Fiokla Pozniakovienė, Aleksas 

Vaitiškevičius, Nikolajus Chriščianovičius, Jonas Belanas, Mykolas Svistūnas ir kiti. Norėta 

sužinoti partizanų bazavimosi vietas, bet veltui. Žmonės buvo sušaudyti čia pat, prie mokyklos, 

kaimynų akivaizdoje. 

66

Baimė ir siekimas pakirsti partizanų bazę po savaitės policininkus paskatino dar vienai 

suėmimų bangai. Areštuoti ryšininkai Josifas ir Olga Vaitiškevičiai,Vladas Pozdniakovas, 

Sergejus ir Sofija Sagaidakai bei kiti. Jie išvežti darbams į Vokietiją. 

Vis dėlto žiaurios represijos nenuslopino liaudies neapykantos. Surandami kiti ryšininkai, 

partizanų gretas papildo nauji kovotojai. 

Saugumo sumetimais 1943 metų rudenį partizanų būrys persibazuoja į Balėnų ir Sedos girias. 

Užmezgamos naujos pažintys su vietiniais komjaunuoliais ir komunistais. Jie parodo kelią į 

miškus iš Mažeikių darbo stovyklos pabėgusiems aštuoniolikai karo belaisvių. Stiprėja keršytojų 

gretos. 

Naujose vietose taip pat reikia laikytis atsargiai. Ypač dideliu išmėginimu tapo 1943 m. 

gegužės pradžioje Telšių ir Mažeikių apskričių policijos suorganizuota baudžiamoji ekspedicija. 

Balėnų miške įsikūrę partizanai buvo apsupti naktį. Tik sargybinio B. Rimgailos budrumas 

išgelbėjo nuo netikėto užpuolimo. Apie įtartiną bruzdesį jis pranešė vadui, kuris akimirksniu 

sukėlė visą stovyklą ir įsakė užimti ugnies pozicijas. Tad į pasigirdusį riksmą „Jūs apsupti, 

pasipriešinimas betikslis” atsakyta kulkosvaidžio ir automatų ugnimi. Atkakliai pasipriešinę 

partizanai be aukų pasitraukė į saugesnę vietą. Baudėjai pametė pėdsakus, nerado jų ir su 

šunimis. Tačiau partizanai neketino tūnoti apsupimo žiede, nutarė ieškoti spragų. Susidūrę su 

pasala, žuvo žvalgybos viršininkas G. Kriukovas, partizanas V. Visminas, A. Visminaitė sužeista 

pateko į nelaisvę. Kiti kovotojai sėkmingai prasiveržė į Sedos girią. O kitą naktį, betraukiant 

žinomais keliais į Birbiliškės mišką, vėl pakliūta į pasalą, laimei, mirtinų kulkų nepasitaikė. 

Kuo labiau artėjo grįžtantis frontas, tuo greičiau augo partizanų entuziazmas. Norėdami 

kovoti veiksmingiau, gauti ginklų, sprogstamosios medžiagos, jie ryžosi susisiekti su Didžiąja 

žeme. Grupė patyrusių kovotojų bandė eiti per fronto liniją ties Vegeriais. Tačiau čia vyko 

įnirtingi mūšiai, daug buvo sutraukta kariuomenės ir spragų vyrai nerado. Vėl prisiėjo kovoti 

kaip liepė širdis. 

O partizanams rankos reikėjo tvirtos. Jausdami galą, į Vokietiją pradėjo bėgti įvairaus plauko 

okupantų pakalikai. Jie vežėsi nemažai prisiplėšto turto, iš valstiečių pagrobtų gyvulių. 

Partizanai šiuos turtus atimdavo, išdalydavo neturtingiems valstiečiams. 

Kai kurie okupantų bendrininkai bandė slėptis miškuose. Su viena gauja Tučių miške susidūrė 

„Žemaičių raudonųjų partizanų” būrys ir ją išblaškė. 

O karo pabaiga būriui buvo palyginti rami. Iš tolo patrankų ir lėktuvų gaudesiu grūmojęs 

frontas 1944 m. spalyje lyg ir išnyko. Ne iškart tebuvo galima suprasti, jog Mažeikių—Telšių 

keliu ūžiantis vokiečių tankų dalinys paniškai bėga. Tik išėję iš Balėnų miško ir užsukę pas 

gyventojus, partizanai įsitikino — vokiečiai pasitraukė. Net vyrai nesulaikė ašarų, sutikdami 

kitądien pasirodžiusius tarybinius karius. Bet sustoti dar nebuvo galima. Reikėjo galutinai išvyti 

sužeistą žvėrį. Ir partizanai liko kovos rikiuotėje — dauguma buvusių karo belaisvių apsivilko 

kariškas uniformas ir papildė Tarybinės Armijos dalinius, o kiti partizanai buvo paskirstyti į 

vietos valdžios organus. 

2. Penkis kartus sužeistas 

„Būtinai aplankykite Valovą. Nė vienas iš mūsų kovotojų nepatyrė tiek išbandymų, kiek 

Vasilijus. Bet ištvėrė. Tik nežinau, kokia jo sveikata senatvėje — juk net penkiskart nuo 

sužeidimų lopytas”, — išsiskiriant patarinėjo ir dvejojo M. Sagaidakas. 

Deja, namuose Valovo neradome. 

— Guli ligoninėje, — nurodė žmona, o sužinojusi, kad norime išgirsti jo žodį, susigraudino: 

— blogai jam, vaikeliai, ligos kankina... 

Kieme žydėjo vyšnaitės — žemė šventė pavasarį. Pavyko įsiprašyti į ligoninės palatą ir 

perduoti atgimstančios gamtos nuotaiką bent gvazdiko žiedeliu. 

— Nėra metų, kad kas „nesustreikuotų”. Dabar plaučius daktarai gydo. Karo laikų „dovanos”, 

— lyg ir bando juokauti pižamą užsimetęs naujasis pažįstamas. 

Iš Kaukazo kilęs vaikinas karinę tarnybą atliko Baltijos pakrantėje. Vasaros laukė labiausiai 

— juk artėjo grįžimo į namus laikas. 

Tačiau svajones sugriovė karas. Sunkus buvo pirmas fašistų smūgis prie Liepojos. 

Mūsų mašinų kolonai pavyko atsitraukti iki Žemaitijos, prisimena Vasilijus. Bet kažkur tarp 

Tryškių ir Telšių vis dėlto susidūrėm su priešu. Buvau sužeistas — sviedinio skeveldros išdraskė 

67

kojas. Padėjo du vairuotojai Nikolajus ir Semionas. Pirmą akimirką nuo priešo pavyko pasislėpti 

— frontas greitai nudundėjo į rytus. Tačiau vėliau nemokančiam lietuvių kalbos, sužalotam, 

vilkinčiam tarybinio kario uniformą okupuotame krašte buvo sunku išlikti. Vis dėlto esu be galo 

dėkingas tam vienišam senučiukui, kuris be žodžių, be aiškinimų priglaudė mus. Jis žinojo, 

kokiomis žolelėmis gydyti žaizdas. O mums reikėjo ir maisto. Iš pradžių sveikesnieji draugai 

eidavo jo ieškoti, bet sykį nebegrįžo. Kas žino — gal papuolė į nelaisvę, gal žuvo — nieko iki 

šiol neišgirdau. Net pavardžių nesužinojau. Kada šiek tiek apgijo žaizdos, sustiprėjau, uniformą 

pakeičiau senuko duotais drabužiais ir išėjau į apylinkes pasižvalgyti. Nuklydau toli ir atgal 

nebeatsekiau kelio. O kieno pasiklausi, jei nei vardo, nei vietovės pavadinimo nežinai. Iš anksto 

nepagalvojau, jog prireiks, o pasišnekėti vienas kito kalbos nemokantiems nebuvo įmanoma. Gal 

ir anas doras žemaitis palaikė mane žuvusiu. 

Atklydo į Purvių miškus, kurių pašonėje buvo įsikūrusių ir rusų tautybės žmonių. Ilgai 

slapstėsi Savarinos kaime. Valstiečiai suvedė su kitais tokio pat likimo vyrais. O kai susipažino 

su vietiniais, su pogrindžio komjaunimo kuopelei vadovavusiu M. Sagaidaku, kilo mintis pradėti 

organizuotą kovą prieš okupantus. 

Buvo įvairių operacijų, visos jos siutino priešus. 1944 metų gegužės 1 dieną Sedoje, 

Mažeikiuose mūsų išklijuotos proklamacijos sukėlė įniršio audrą, mena V. Valovas. Keli 

ginkluoti būriai apsupo Balėnų mišką, kuriame buvome apsistoję. Būrys slapčia ėmė trauktis link 

Pievėnų. Mudu su Maryte Juknevičiene išėjome į žvalgybą. Netikėtai susidūrėme su 

baltaraiščiais, kurie atidengė ugnį. Marytė spėjo laimingai pasitraukti, o aš, nebegalėdamas 

pajudinti kairės kojos, sukniubau vietoje. Priešai, matyt, ketindami mane sužeistą pačiupti, šoko 

artyn. Iš brauningo paleidau šūvį, sustabdydamas baltaraiščius, bet ir iššaukdamas mirti į save. 

Čia ir partizanai ėmė šaudyti. Atsidūriau kryžminės ugnies centre. Virš galvos tik švilpia kulkos, 

ir atrodo, kad kiekviena tau skirta. Gal gelbėjo atsitiktinumas. Kai priešas atsitraukė, turėjau jėgų 

draugams riktelėti, kad esu saviškis, kad jie nebešaudytų. 

Bendražygiai iš šakų surišo neštuvus. Nešė link Sedos miškų. Juose ir apsistojome. Gydytis 

baigiau Balėnų miškuose. Vaistų atnešdavo ryšininkai. 

Artėjant fronto linijai, aktyvesni darėsi ir partizanai. Partizanų grupė ketino kur nors prie 

Kruopių pereiti fronto liniją. Bet mūšiai griaudėjo prie Vegerių, ir apie Akmenę knibždėte 

knibždėjo vokiečių. Ryšininkai tikino, kad toliau eiti pavojinga. Jie taip pat supažindino su trimis 

Latvijoje dirbančiais karo belaisviais, kurie norėtų patekti pas partizanus. 

Nutarėm Piotrą, Grišą ir Ivaną nuvesti į Balėnų miškus. Tačiau čia pagrindinių jėgų surasti 

nepavyko. Teko grįžti atgal prie Kamanų pelkių. Naujokai netikėtai pasisiūlė iš Latvijos atvesti 

daugiau vyrų. 

Numatyta susitikimo vieta. Sutartu laiku Vasilijus atėjo prie eigulio pirtelės. Griša čia jau 

laukė ir kiek nustebo, neišvydęs visos grupės. Ne mažiau nustebo ir partizanas: 

— Daugiau neparsivedei? 

— Kalbėjau — bailiai. Sako, pažiūrėsime, kas bus toliau. 

Ką darysi, dviese patraukė per Kamanų pelkes. Prie vieno ežerėlio Griša pasiūlė: 

— Pavargom, praalkom, sėskim pusryčių. 

Naujasis pažįstamas papjaustė lašinių, svogūnų, duonos. Sočiai užkando. Galima būtų ir 

snūstelti, vėl užsiminė naujokas. 

— Aš tuo tarpu išsimaudysiu, — Vasilijus pasidavė dar kaitrios rudens saulės glamonėms. 

Čia pat jis nusijuosė diržą su pistoletu, padėjo ant žemės automatą. Tik nespėjo partizanas 

gerai į vandenį įbristi, kai pastebėjo iš abiejų pusių pakrantę supančius policininkus. Žvilgtelėjęs 

į Grišą, pastebėjo jo ironišką šypseną ir akimirksniu suvokė: išdavikas. Puolė prie ginklų. 

Driokstelėjo šūvis. Partizanas griebėsi už krūtinės ir susmuko ant žolės. 

Nejutau, kur mane tempė. Atgavau sąmonę Akmenėje, prisimena V. Valovas. Atvežė prie 

ligoninės. Mušė. Išėjusi moteris bandė policininkus gėdinti: „Kam daužote. Jis ir taip baigiasi”. 

Iš tiesų klaikiai atrodžiau: kruvinas, perbalęs. Užtat paliko nejudantį gulėti ratuose. Visur 

skubėjimas. Vieną akimirką atsirado vaikų. Paprašiau cigarečių, degtukų. Surado. Dūmas tarsi 

suteikė jėgų. Vieno civiliai apsirengusio vyriškio paprašiau nuleidžiamas iš ratų. Klupčiodamas 

pajudėjau į priekį. Iš pradžių ėjau mokyklos link, paskui smukau į krūmus. Netrukus išgirdau 

šūkaliojant, ieškant. Bet nesurado. Sunku patikėti, iš kur beturėjau jėgų pasiekti Medemrodę, 

68

Pakamanius. Čia užėjau pas pažįstamą ryšininkų Jasučių šeimą. Dominikas, Juozas, Rožė visada 

padėdavo, bet tąsyk tik perrišo žaizdą, pamaitino ir patarė trauktis toliau nuo fronto — aplink 

fašistai. Ašvėnų kaime priglaudė Antanas Rimkus. Norėjo žmogus kviesti daktarą, nes mano 

organizmas nusilpo, bet vis dėlto nutarėme nerizikuoti. Ir būti ilgiau nebegalėjau — aplink pilna 

kareivių. Kitas ryšininkas, Vincas Putrius, nuvedė į Palnosus pas Martyną Vaivadą. Bet vėl vos 

ne akis į akį susidūriau su fašistais. Dėl tos pačios priežasties negalėjau slapstytis ir pas Ceciliją 

Vaičienę. Ramiau buvo prie Meižių ežero, kur gyveno Vaitkus. Apgijo krūtinė. Vėliau 

C. Vaičienė sugrąžino į Palnosus, pas Montvilą. 

Čia sužeistas partizanas ir sulaukė saviškių. Iškart buvo paguldytas į karo ligoninę Žagarėje. 

Pavyko laikinai atstumti ligą, nors ir dabar rentgenologai visada pastebi tą plaučiuose pasilikusį 

švino gabalėli. Bet jis nesutrukdė vėl apsivilkti tarybinio kario milinę. Vėl frontas. Vėl žvalgyba, 

kaip ir partizanų būryje. 

Ir vėl sužeidė. Rytų Prūsijoje skeveldros suvarpė veidą. 

Pasveikęs Vasilijus vėl grįžo į frontą, kuris jam baigėsi ten, kur ir prasidėjo — Liepojos 

pusėje. Iki paskutinės karo dienos čia fašistai nesudėjo ginklų. 

Kiekvienas sužeidimas skausmingas, o paskutinis ypač. Netekau kairės rankos vidurinio 

piršto, — atgniaužia kumštį V. Valovas. — Taip ir vargstu visą amžių. 

Vargstu, — kieksyk girdėtas šis žodis, tačiau niekada dar nebuvo tekę suvokti jo tokia prasme. 

Kaip frontininko, partizano, kuris iš tiesų patyrė daug vargo, skausmo, apmaudą. 

Paskui frontininkas gavo invalidumo pensiją, tačiau kiek galėjo, dirbo. Statė Akmenės 

cemento gamyklą, vairavo krovininę automašiną. 

3. Bendražygiai 

Sunkūs išbandymai tekdavo partizanams, bet ne mažesnę naštą pakėlė ir jų ryšininkai. Visus 

priešas svėrė tomis pačiomis, tik dvi padalas teturinčiomis svarstyklėmis: už ar prieš. Tačiau tikri 

patriotai nepabūgo. Reikėdavo maisto — dalindavosi, reikėdavo ginklų — ieškodavo, reikėdavo 

vaistų — parūpindavo. 

Taip anuos laikus apibūdina dabar viekšniškis, o tuomet, okupacijos metais, Palnosų kaime 

gyvenęs Martynas Vaivada. Tik nebegali jis tiksliai pasakyti, kada pasuko tuo pavojingu, bet 

reikalingu keliu. Trobelė stovėjo pamiškėje, tad pirmąsyk čia partizanai galbūt užėjo atsitiktinai. 

Ne be baimės ir vėliau juos įsileisdavo šeimininkas — karo laikais visus persekiojo netikrumo 

jausmas, nuolatinio pavojaus nuojauta — tačiau šnekėdavosi nuoširdžiai. Ką girdėjęs, ką matęs, 

viską Martynas atvirai išklodavo, patardavo. Ir stalas nestovėdavo tuščias, o ant jo likusį maistą 

įdėdavo vyrams į kelią. Ilgainiui partizanai pasiūlydavo imtis ir atsakingesnių užduočių. 

Ne kartą esu važiavęs į Rimšių kaimą prie Papilės, — prisimena M. Vaivada. Jo gyventojai 

turėjo pasislėpę ginklų iš 1941 metais praėjusių mūšių. Čia gyvenęs brolis Leonas padėdavo 

susipažinti su tokiais žmonėmis. 

Bevežant ginklus, teko susidurti su baltaraiščiais, bet išradingumas padėjo išvengti nelaimės. 

Didelį pavojų patyriau jau paskutiniaisiais okupacijos metais. V. Putrius atvedė sunkiai 

sužeistą partizaną V. Valovą. Savo namuose patyręs ryšininkas jį bijojo laikyti. 

Su baime priėmėme sužeistąjį. Slaugėme, valgydinome. Bet kai ir pas mus ėmė šmižinėti 

fašistų kareiviai, kurie stengdavosi ir į trobą užsukti, pats partizanas sunerimo. Kas gali būti 

tikras, kad kartą svetima akis nepažvelgs ir į slapčiausią kamarą. 

Pavakare pasiėmiau arklį, kitą daviau Valovui, ir abu, atseit, išvedėme gyvulius naktigonėn. 

Pačioje pamiškėje buvau nužiūrėjęs rugių gubą, kuri ir priglaudė partizaną. Žmona jam kasdien 

nešdavo valgyti, tiesa, irgi negero žvilgsnio prisisaugodama — su krepšiais, atseit, eidavo 

šviežios žolės. 

Ir štai vieną pavakarę aplink sodybą vokiečiai ėmė kurti stovyklą. Nei ko klausę, nei ko prašę, 

guolį ėmė klotis iš rugių pėdų. Atrodo, pultumei, prašytumei neliesti nekultų varpų, bet ar 

paklausys. Gali būti ir priešingai — sukelsi įtarimą. Sustingau prie lango, matydamas, kaip 

mažėja gubų. Jau beliko paskutinė prieš tą, pamiškėje. Galvojau, kad tik Valovas neišsiduotų. 

Matyt, gelbėjo laiminga žvaigždė. Ar jau to pakloto užteko, ar per toli atrodė paskutinė guba, bet 

vokiečiai Jos nebelietė. 

Supratau, kad šįsyk pavojus praėjo, bet naktį vis tiek nesudėjau bluosto. Širdį kuteno nerimas 

— ar gali taip arti miegoti priešai. Ar neatsitiks kas nors? 

69

Vos praaušus, fašistų būrys lyg niekur nieko patraukė savo keliu. Bet kas tikras, kad jų vietos 

neužims kiti? 

Tą patį rytą nutarėme keltis į Bugius. Pasikinkiau arklius, į vežimą įsidėjau ratą, atseit, pas 

kalvį važiuoju. Gerai dar, kad šovė mintis pasiimti ir dalgį. Antraip vargu ar būtų pavykę išvengti 

susitikimo su baltaraiščiu Gruzdžiu, kurio sodyba buvo pakeliui. Jau karo pradžioje tasai 

nacionalistas buvo pagarsėjęs savo juodais darbeliais. Jis prie Laižuvos sudegino tiltą per 

Vadaksties upę, kad sutrukdytų nuo fašistų besitraukiantiems kariams, tarybiniams aktyvistams. 

Ir tąsyk lyg tyčia jisai stoviniavo kieme, įdėmiai sekė artėjantį vežimą. Sprendimas gimė 

akimirksniu — Valovas užsimetė ant peties dalgį ir, kiek turėdamas jėgų, tvirtai patraukė 

palaukėmis. 

— Kas ten nuėjo? — iškart užšnekino Gruzdys. 

— Žmogus prašėsi pavežamas, sakė kažkur netoliese žada šienauti. 

— Ar kartais ne Valovas? 

— Nežinau. Aš tokio nepažįstu. 

Apsimestinis naivumas ne vienam ryšininkui padėjo išvengti pavojų. Kitas žmogus, kad ir 

neturėdamas piktų ketinimų, tik iš smalsumo stengdavosi pakreipti kalbą apie mišką, tačiau 

paslaptį reikėjo saugoti. Būtent toks kažkieno neatsargumas, o gal specialių provokatorių 

landumas — M. Vaivadai taip ir nebeteko sužinoti — užsiundė policiją. Ji užgriuvo, kai namuose 

tebuvo viena žmona. 

— Kas pas jus naktimis lankosi? Kur vyras? — biro klausimai, palydimi smūgių. 

Pamatę sodybos link žingsniuojantį vyriškį, „svečiai” išsislapstė kieme. 

— Stok, rankas aukštyn, — įsakmus balsas pasitiko šeimininką ir iškart rėžė: — Kas buvo 

užėjęs praėjusią naktį? 

M. Vaivada iš anksto turėjo paruoštą atsakymą: 

— Vokiečių saugumiečiai, persirengę partizanais. 

— Nemeluok, — riktelėjo vienas iš aršiausių policininkų, ir į burną įgrūdo pistoleto vamzdį. 

Išbėgo žmona. Plaukai išsitaršę, veide išgąstis. Puolė vyriausiajam kojas bučiuoti. 

— Nesižemink. Nėr už ką. Šiandien išvaro, rytoj paleis. 

Bet žmonos neįtikino raminantys žodžiai. Policininkų pasityčiojimai ir paskui ilga nežinia, 

laukimas sutrikdė nervų sistemą. Paskui, kai nudundėjo karas, moteris ne vienerius metus gydėsi, 

bet jos atmintis taip ir sustingo nepakeliamose praeities akimirkose. 

Iš tiesų buvau patekęs į mirties nagus, — linguoja galvą M. Vaivada. Viekšniuose pamačiau 

irgi suimtą P. Janulevičių. Tik uždarė mudu į skirtingas kameras. Pas jį taip pat užeidavo 

partizanai. Jie čia gaudavo maisto, vaistų. Tik kai vežė į Mažeikius, galėjome šnektelti. 

— Dabar tikrai nebegrįšim, — pagalvojau balsu. 

— O koks tas mūsų gyvenimas, — tokiu pat tonu atsakė Petras. — Tik gaila, kad 

nebesulauksime išvadavimo. 

Iš tiesų, tolumoje jau buvo girdėti patrankų kanonada, bombarduoti atskrisdavo tarybiniai 

lėktuvai. Geležinių paukščių labai bijojo fašistai ir jų padlaižiai. Dar Viekšniuose po vieno tokio 

antskrydžio visą mūsų sargybą tarsi kas šluote būtu nušlavę. Jei ne spyna ant durų ir grotuoti 

langai, lengvai galėjome pasprukti. 

Mažeikiuose tardyti ėmėsi patys vokiečiai. Mušė, spardė, ant kaklo užnėrė virvę ir smaugė. 

Reikalavo nurodyti partizanų bazavimosi vietą, pasakyti ryšininkų pavardes. 

Mačiau, kaip po kankynių vokiečiai išsivedė P. Janulevičių. Jis nešėsi kastuvą. Supratau — 

sušaudys. 

Likome vieni du su tuo pačiu policininku, kuris mušė žmoną, grūdo pistoletą į burną, o čia 

vertė vokiečių klausimus. Pasisakė pavardę — Fabijonavičius. Įsidėmėjau visam laikui. Paskui 

mačiau po karo. Per televizorių rodė, kaip teisė keletą nacionalistų, kurių būrelyje pažinau ir 

buvusį aršų policininką. Ekrane atrodė toks prislėgtas, o tada pasitikėjimas veržėsi per kraštus. 

— Žinai, ką, juk mudu lietuviai, galim šnekėti kaip broliai. Sakyk viską kaip buvo, — sviedė 

Fabijonavičius kepurę ant tardymo kabinete esančios sofos. Atseit, uniformą nešioja per 

prievartą, o iš tikrųjų galvoja kitaip. 

Tvirtinau tą patį, kaip ir anksčiau. 

70

— Na gerai, nenori apsieiti be bėdų, tylėk. Patirsi ką reiškia vokiečio ranka, — paraudonavo 

policininkas ir uždarė į malkinę laukti, kol grįš fašistai. Nežinau, ką jie bebūtų darę, bet jų ranką 

spėjau pajusti. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, o labiausiai skaudėjo krūtinę, kaip vėliau 

paaiškėjo, lūžęs šonkaulis. 

Kamara neatrodė tvirta. Keliais smūgiais galėjau išmušti lentas, bet triukšmas tuoj atkreiptų 

dėmesį. Vis dėlto pastebėjau plyšį. Tilpau išlįsti. Iš tos laimės užmiršau ir atsargumą. Stebiuosi, 

kodėl nepasukau į miškus, o išdrįsau traukti keliu. Net iki Viekšnių pavežė vokiečių 

sunkvežimis. O kai sutikau savo kaimyną Vaičkų, tas gerokai nustebo: 

— Žmonės šneka, kad tave... sušaudė. 

Ne, likau gyvas. Kol atėjo Tarybinė armija, slapsčiausi pas Santekliuose gyvenusį V. Putrių. 

Po karo eina jau penktas dešimtmetis, bet Cecilija Vaičienė ir dabar, prisimindama tuos laikus, 

negali sulaikyti ašarų. Kiek stiprių vyrų palūžo, o ji, moteris, ištvėrė. 

Buržuazijos valdymo metais mergavo pas ūkininkus, tad turtų jokių nesusikrovė. Nė savo 

pastogės neįsigijo. Karo metais samdėsi kambarėlį iš viekšniškio Staponkaus. Nebuvo jis 

partizanų ryšininkas, bet tiek gerai, kad apsimetė nematąs naktimis pas nuomininkę užeinančių 

ginkluotų vyriškių. Tik paskui, kai juos pastebėjo kažkuri bobutė ir po miestelį pasklido kalbos, 

reikėjo kraustytis kitur. Cecilija susirado niekieno negyvenamą trobelę Pakalupės kaime. 

Tiksliau, ten stovėjo sukiužęs vėjo perpučiamas lauželis, kuris todėl ir buvo paliktas, kad geriau 

apsimokėjo naują namą statyti, negu aną lopyti. Užtat čia buvo saugiau. 

Bet policija šį tą suuodė. Atėjo kvietimas į Viekšnius. Būtų žinojusi kokiu tikslu, galėjo 

pabėgti pas partizanus. Juk ne į vieną žygį kartu traukta, visko patirta, matyta. Tiesa, baimė ėmė 

visada. Žiemos metu eidavo ne tik vorele, bet būtinai taikydavo į vedlio pėdas — tegu atrodo, 

jog vieno žmogaus žingsniuota. Lengviau judėti vasarą, bet kartais reikėdavo laikytis tiek tyliai, 

kad girdėdavai, kaip širdis plaka. 

Viekšniuose iškart suėmė, — mena C. Vaičienė. Parodė bylą su P. Skirmanto parašu. Atseit, 

išduota. Iš tiesų, pas šitą žmogų partizanai dažnai užeidavo. Jis siūdavo drabužius. Ilgai maniau, 

kad tai tiesa, bet pastaruoju metu svarstau — ar nepatikėjome provokacija? Antraip kodėl 

tardytojai reikalavo pasakyti tokius duomenis, kuriuos galėjo išgirsti iš Skirmanto. Gyniausi 

nieko nežinanti, nors policininkai Fabijonavičius, Stankevičius nėrėsi iš kailio, mankštindami 

kumščius. 

Paskui išvežė į Mažeikius. Čia vėl laukė panašūs kankinimai ir reikalavimas išduoti draugus. 

Galiausiai atsidūriau Šiaulių kąlėjime. Per keturis mėnesius pakėliau tiek skausmo, kiek per 

visą gyvenimą nepatyriau. Dažnai vesdavo tardyti. Už stalo sėdėdavo vokietis, o mušdavo 

lietuviai. Plakdavo „bananais” iki sąmonės netekimo. Per kelias dienas atsigaivelioji kameroje, ir 

vėl naujos kankynės. Tačiau nepratariau nė žodžio. Sakiau: geri[au] mirsiu, bet draugų 

neišduosiu. 

O likimą mačiau aiškų — sušaudys. Juk kiek tokių pasmerktųjų išlydėta pro vartus. Galiausiai 

fašistai visai suįžūlėjo — žudė kalėjimo kieme. Apie aštuoniasdešimt žmonių suvertė čia pat, į 

sviedinio išmuštą duobę. 

Vieną vakarą išgirdau, kad atėjo eilė ir man. Viską apgalvojau, gailėjausi gyvenimo, tuo 

labiau, kad frontas jau čia pat. Galbūt todėl fašistai taip skubėjo. 

Išgelbėjo naktį prasidėjęs tarybinių lėktuvų antskrydis. Visi sargybiniai išsislapstė rūsiuose, 

netikėdami, kad grandinėmis surakinti kaliniai įveiks trigubai už žmogų aukštesnę tvorą. Bet ir 

baisiausia rizika yra palyginti menkas dalykas, jeigu gresia mirtis. Be to, kaliniai seniai ruošėsi 

pabėgimui: buvo nužiūrėtos kopėčios, padaryti raktai grandinėms atrakinti. 

Nebeatsimenu, kaip atsidūriau anapus tvoros. Kojos atlaikė šuolį, bet riešą nutvilkė skausmas. 

Pataikiau ant plytų — ir dabar tebėra išlikęs kaulų lūžio randas. 

Nežinojau, kuria kryptimi bėgti. Kurioj pusėj Viekšniai, galėjo parodyti tik vietiniai žmonės. 

Bet ne to prašiau pirmą sutiktąjį, o vandens. Tiek buvau troškulio iškankinta, jog nesąmoningai iš 

kalėjimo pasičiupau puoduką. Kad turėčiau kuo pasemti vandens. 

Kartu su A. Pranauskiu nuo Antanavos suradome kelią į Viekšnius. Bet mūsų rūbai, išvaizda 

galėjo atkreipti fašistų dėmesį. Vadinasi, eiti keliu pavojinga. O miškais — klaidu... 

Išgelbėjo sutiktas geras žmogus. Jis priėmė nakvoti, davė valgyti, o rytą pakinkė arklius ir 

nubildino iki pat Papilės. Toliau vietovę atsekėme patys. 

71

Karo metais Joną Turkauską persekiojo nuolatinė baimė būti įskųstam okupantams už 

pažangias pažiūras. Tiesa, 1940-aisiais jis neįsitraukė į Tarybų valdžios atkūrimą, bet 1918— 

1919 metų pėdsakas liko visam gyvenimui. Tada Viekšniuose buvo suorganizuotas valsčiaus 

revoliucinis komitetas, kurio liaudies švietimo komisaru tapo J. Turkauskas. Jaunasis mokytojas 

aktyviai dalyvavo įkuriant Tarybų valdžią, nors jis daug ko nesuprato, nežinojo, išskyrus vieną 

dalyką — gyvenimą turi tvarkyti darbo liaudis, o ne saujelė išnaudotojų. 

Šviesiausias protas komitete buvo Jonas Vaičkus, kuris Petrograde dalyvavo Spalio 

revoliucijos įvykiuose, tarnavo Raudonojoje gvardijoje. Grįžęs į gimtinę, matytu rusų tautos 

pavyzdžiu jis sukėlė ir savo krašto žmones. 

Bendri siekimai suartino abu Jonus. Draugai kartu traukėsi nuo kariuomenės. J. Turkauskas 

siūlė pasiekti Ukrainą, kur geležinkelininku dirbo tėvas. Tačiau pareiti sienos nepavyko. 

Raudonosios Armijos karininkas patarė: 

— Grįžkite atgal. Tokių žmonių kaip jūs reikia vietoje. Juk kova už šviesesnį rytojų tik 

prasideda. 

Prisiminė tuos žodžius J. Turkauskas ir prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui. Ar ne tokia pat 

situacija? 

Jonas Vaičkus buvo kelerius metus sėdėjęs Šiaulių kalėjime, jau pačiomis pirmomis karo 

dienomis kažkas kyštelėjo liežuvį ir jį suėmė vokiečiai, — pasakoja J. Turkauskas. Vis dėlto jam 

pasisekė. Matyt, tardytojas neturėjo visų žinių, nes neklausinėjo apie praeitį, o tik domėjosi, kuo 

verčiasi. Sužinojęs, kad žemės ūkio darbais, karininkas net patapšnojo per petį: 

— Gut, gut. Kas turi ūkį, nėra komunistas. Komunistai yra proletarai. 

Ir paleido namo. Sunku pasakyti, kas laukė manęs, jei būčiau likęs savo sodyboje. Ne sykį 

baltaraiščiai ieškojo, bet žmona atsakydavo, kad nežinanti, kur dingau. Iš tikrųjų įsikūriau vieno 

giminaičio ūkyje Rekečių kaime. Iš svetimų tik Vaičkus žinojo, kur esu. Kai mudu 

susitikdavome, kalba sukdavosi apie kovą. 

— Reikėtų pradėti organizuoti partizanų būrį, — ne sykį svarstė Vaičkus, bet vieni pradėti 

neturėjome galimybių. 

Užtat kaip nudžiugome, sužinoję, kad yra kas tuos takus mina. Visaip padėdavome 

partizanams — valgydindavome, rengdavome, suteikdavome žinių. Kadangi dauguma partizanų 

buvo rusai, man, tekdavo išversti jų kalba parašytus atsišaukimus. 

Ypač neramu pasidarė paskutiniaisiais karo mėnesiais. Partizanai atkakliau kovojo prieš 

okupantus, o šie dar įnirtingiau ieškojo pasipriešinimo dalyvių. Išgirdęs, kad suimta daug prie 

Kamanų miškų gyvenančių žmonių, pats irgi saugojausi. Pamatydavau ginkluotų žmonių 

grupelę, ir išeinu kur į palaukę — vis didesnės galimybės pasprukti. Iš tiesų, vienas kartas 

nemelavo. Turėjau slėptis miške, kuriame persekioti fašistai be gausesnių jėgų vengė. 

Šiandien — Tarybinės liaudies pergalės Didžiajame Tėvynės kare 1941—1945 metais šventė. 

Tai — visos mūsų liaudies, visos pažangios žmonijos šventė. Tačiau ji brangiausia tiems, kas 

patyrė karo baisumus, kas stengėsi iš savo žemės išvyti priešus, sunaikinti fašizmą jo paties urve. 

Žinoma, nuolat tykojo pavojų ir mirties grėsmė, tačiau laisvės, šviesaus gyvenimo troškimas 

buvo stipresnis už ją. Žmonėms, nebojusiems šių pavojų — mūsų pagarba. 

Ir šie partizanų, jų ryšininkų portretų eskizai primena tik dalelę akimirkų kelyje į pergalę. 

Rozga Leopoldas. Vardai ant nepastatyto paminklo: Nauji duomenys apie 1905—1907 metų 

įvykius Akmenės rajono teritorijoje // Vienybė. — 1987. — Liep. 11, 14. — Tekste: „Rugsėjo 

12-osios [1905 m.] vakarą netoli Viekšnių ant geležinkelio bėgių buvo pastebėta krūva pabėgių, 

tačiau traukinio avarijos neįvyko, nes mašinistas laiku pastebėjo kliūtį ir traukinį sustabdė. [...]. 

Rugsėjo 26 dieną [1905 m.] Viekšniuose valsčiaus rinktinių sueiga pareikalavo perrinkti visus 

carinės valdžios pareigūnus bei seniūnus.” — Visas tekstas: 

Daugiau kaip aštuoni dešimtmečiai skiria mus nuo audringųjų 1905—1907 metų, nuo įvykių, 

kuriuos V. Leninas paskui pavadino Didžiojo Spalio generaline repeticija. Seniai nebėra tarp 

mūsų to meto įvykių liudininkų ir dalyvių, daugumos jų atsiminimai taip ir liko niekieno 

neužrašyti. Ilgainiui metų dulkės nugulė ir jų vardus. Gal ir dėl to mūsų krašte nedaug paminklų 

pirmosios Rusijos proletarinės revoliucijos dalyviams ir aukoms. Tačiau savo gyvenimu, savo 

72

drąsa ir pasiaukojimu, savo tikėjimu šviesiu liaudies, gimtojo krašto rytojumi jie nusipelno mūsų 

pagarbos ir atminimo. 

Atokų tuometinės Kauno gubernijos pakraštį tarp Virvytės ir Vadaksties, kur dabar mūsų 

rajonas, galingų Maskvos streikų aidas netruko pasiekti. Ir nors čia revoliucinis sąjūdis neįgavo 

tokio plataus masto, vis dėlto jis reikšmingas ne tik mūsų rajono istorijai. Tačiau iki šiol apie to 

meto revoliucinius įvykius savo apylinkėse žinojome beveik tik iš monografijų ir pažangiosios 

spaudos komplektų. Tos žinios buvo labai abstrakčios. Likdavo neaišku, kas buvo tie agitatoriai, 

pasipriešinimo carinei valdžiai organizatoriai ir aktyviausi dalyviai. 

Neseniai Lietuvos TSR centriniame valstybiniame istorijos archyve pavyko aptikti 

dokumentų, betarpiškai susijusių su to meto įvykiais dabartiniame mūsų rajone, kai kurių tų 

įvykių dalyvių tardymo bylas, karininkų, vadovavusių baudžiamiesiems būriams, raportus. 

Archyvo dokumentų pagrindu ir parengtas šis pasakojimas. 

Artėjančios audros ženklai 

Gandai apie streikus, demonstracijas, ginkluotus susidūrimus su žandarais iš netolimų 

Latvijos miestų bei Šiaulių 1905 metų pavasarį ir vasarą pasiekdavo Akmenės apylinkių 

gyventojus ir įkvėpdavo ryžto bei pasitikėjimo savo jėgomis. Drąsesni pasijuto dvarų 

darbininkai. Vis daugiau atsirasdavo jaunų agitatorių, kurie pasirodydavo kaimuose ginkluoti ir 

ragindavo priešintis caro valdžiai ir jos pareigūnams. 

Bene pirmiausia šie neramumai ėmė reikštis palei Kauno ir Kuršo gubernijos sieną. 1905 

metų birželio 26 d. ginkluotų asmenų grupė pasirodė Ukrių kaimelyje, kuris nuo Vegerių, 

anuomet nemažo miestelio, galima sakyti, ranka pasiekiamas. Apsiginklavę revolveriais ir iškėlę 

raudoną vėliavą su užrašu „Šalin carą!”, jie kvietė miestelio gyventojus dalyvauti 

antivyriausybinėje veikloje. Kaip vėliau nustatė policija, tarp agitatorių buvę žydų tautybės 

jaunuolių, priklausiusių „Bundo” organizacijai, taip pat lietuvių, latvių. Žandarų bylose buvo 

įrašytos Jurgio Riterio, Anos ir Eleonoros Zidermanaičių, Antano Podžio, Karolio Stepanio 

pavardės. 

Kauno gubernijoje, kurios pakraštys tuomet buvo dabartinis Akmenės rajonas, valstiečių 

neapykanta caro valdžiai pasireiškė, be kita ko, dažnais valstybinių degtinės monopolių bei 

smuklių plėšimais. Plėsdama prekybą spiritiniais gėrimais, caro valdžia buvo įvedusi bendrinę 

atsakomybę už smuklių ir parduotuvių apsaugą, jas apiplėšus, gyventojai turėdavo sudėti pinigus 

ir padengti nuostolius. Tačiau 1903 metų kovo mėnesį ši tvarka buvo atšaukta, valstiečiams 

nebereikėjo iš eilės naktimis saugoti valstybines girdyklas. Tad 1905 metų vasarą liaudies 

neapykanta caro valdžiai ir nukrypo pirmiausia į smukles bei monopolius. 

Birželio 21 dieną Papilėje policininkai buvo sulaikę Sergejų Kondrotą, kuris, užėjęs į smuklę, 

reikalavo iš jos savininko duoti 50 rublių revoliucijos reikalams. 

Rugpjūčio 12 dieną grupė ginkluotų asmenų, apie 10 žmonių, užpuolė degtinės monopolį 

Vegerių miestelyje. Jie ne tik sudaužė ten buvusius butelius su gėrimais, bet ir paėmė 

suprekiautus 31 rublį bei suplėšė kabėjusį caro portretą. 

Rugpjūčio 27-osios naktį didelė nežinomų asmenų grupė užpuolė degtinės monopolį 

Šakynoje, sumušė indus su gėrimais ir paėmė 285 rublius. 

Kauno gubernijoje nuo 1905 metų rugpjūčio 12 dienos buvo paskelbta karo būklė, 

didesniuose miesteliuose buvo sustiprinta valdžios įstaigų apsauga, tad nedidelėms grupelėms 

pasirodyti Akmenėje ar kitur buvo dar pavojinga. 

Tačiau auganti liaudies neapykanta pasireikšdavo ir kitais būdais. Rugsėjo 12-osios vakarą 

netoli Viekšnių ant geležinkelio bėgių buvo pastebėta krūva pabėgių, tačiau traukinio avarijos 

neįvyko, nes mašinistas laiku pastebėjo kliūtį ir traukinį sustabdė. 

Neapykantos prasiveržimas 

Revoliucinis sąjūdis darėsi kaskart organizuotesnis ir nebeapsiribodavo naktiniais išpuoliais 

prieš degtinės parduotuves. Rugpjūčio 15 dieną Papilėje įvyko pirmas politinis mitingas, kuriame 

kalbą pasakė iš Šiaulių atvykę agitatoriai, policija bandė areštuoti kalbėtojus, tačiau minia juos 

atėmė ir leido netrukdomiems išvykti. Rugsėjo 26 dieną Viekšniuose valsčiaus rinktinių sueiga 

pareikalavo perrinkti visus carinės valdžios pareigūnus bei seniūnus. 

73

1905 metų rudenį revoliucinis sąjūdis Rusijoje vėl sustiprėjo, artėjo gruodžio ginkluotas 

sukilimas. Caro pasirašytas manifestas buvo tik akių dūmimas ir nenuramino įsisiūbavusios 

liaudies. Šių įvykių banga atsiliepė ir Akmenėje, Papilėje, Kruopiuose. 

Lapkričio 27 dieną Akmenėje, bažnyčioje pasibaigus pamaldoms, prie šventoriaus susibūrė 

didelė valstiečių ir miestelio gyventojų minia. Stichiškai prasidėjo mitingas. Jame kalbėjo 

Medemrodės dvaro ūkvedys Jonas Bartoševičius. Pasilipęs ant pakylos, jis perskaitė manifestą ir 

toliau aiškino susirinkusiems, kad liaudžiai ateina „auksinės dienos” — nekenčiama caro valdžia 

turės pasiduoti. O kad greičiau ateitų laukta diena, reikia valdžiai nebemokėti mokesčių, neiti į 

karinę tarnybą, nieko nelaukiant išvyti iš miestelio pristavą, urėdą, valdžios atsiųstą mokytoją bei 

kitus valdininkus, o jeigu valdžia jėga reikalautų mokesčių, tai reikia ginklu priešintis. 

Mitinge taip pat kalbėjo iš Rygos atvykęs darbininkas, profesionalus revoliucionierius 

Antanas Žąsinas, namų mokytoja Liandzbergaitė. Čia pat buvo nuginkluotas policijos urėdas, 

jam nurodyta per 7 dienas išsinešdinti iš Akmenės. Taip pat nutarta nebeleisti vaikų į mokyklą, 

kol joje dirbs caro valdžios paskirtas mokytojas, uždarytas degtinės monopolis, prieš tai 

sunaikinus gėrimų atsargas ir paėmus iš kasos pinigus. 

Kaip aktyvūs šio mitingo dalyviai vėliau buvo areštuoti ir Šiaulių kalėjime laikomi Antanas 

Žąsinas, 33 metų valstietis iš Mantartiškių kaimo, Vincentas Kiudulas ir Jonas Daukšas. Antanas 

Žąsinas buvo pasitraukęs į Rygą ir ten įsijungęs į revoliucinį judėjimą. Areštuojant pas jį buvo 

rastos 5 revoliucinio turinio brošiūros ir 17 proklamacijų bei atimtas revolveris. Grįžęs iš Rygos į 

gimtinę, A. Žąsinas dalyvavo mitinguose ir kituose miesteliuose. 

Vincentas Kiudulas buvo dvidešimtmetis jaunuolis iš Sablauskių kaimo, dirbęs tėvo ūkelyje. 

Jis buvo neraštingas ir ką nors daugiau nuveikti vargu ar galėjo, tačiau šiame mitinge pasireiškė 

aktyviai, urėdui nuplėšė nuo munduro ženklus. Jonas Daukšas buvo 38 metų miestelio 

gyventojas, juodadarbis, kilęs iš Viekšnių valsčiaus, atlikęs karo tarnybą. 

Po poros dienų, lapkričio 29-ąją, didelė minia, pasak caro valdininkų, apie pora tūkstančių 

žmonių, susibūrė Papilės miestelyje. Į ją lietuviškai kreipėsi iš Šiaulių atvykęs agitatorius 

(galima spėti, kad tai buvo K. Bielinis), kuris paragino nušalinti caro valdininkus — valsčiaus 

viršaitį, pristavą, urėdą ir kitus. Į jo raginimą minia atsiliepė galingu „Ura!” Paskui ant pakylos 

užkopė vietos valstietis Benediktas Matas, išreiškęs pritarimą agitatoriaus pasiūlymui. Čia pat 

mitingo dalyviai B. Matą ir išrinko valsčiaus viršaičiu. Po to minia patraukė prie valsčiaus 

valdybos, nuo jos pastato nuplėšė iškabą. Įsiaudrinę mitingo dalyviai tuoj pat nuplėšė iškabas ir 

nuo mokyklos, degtinės monopolio, teismo tardytojo patalpų. 

Tos pačios dienos pavakare B. Mato vadovaujami gyventojai, apie 40 žmonių, vėl atėjo į 

valsčiaus valdybą, išmetė lauk caro šeimos paveikslus ir nuo sienų nuplėšė visus ten kabėjusius 

įsakymus bei skelbimus. Gruodžio 2 dienos rytą apie 20 asmenų atėjo į miestelio urėdo 

Miževskio namus, atėmė kardą ir nuplėšė nuo kepurės kokardą bei nuo munduro ženklus ir 

pareikalavo per 2 dienas palikti miestelį. 

Kartu su pačių gyventojų išrinktu viršaičiu B. Matu šiuose žygiuose dalyvavo Zigmantas 

Strazdauskas, Petras Vizgirda, Jonas Jonušas, Juozapas Gricius, Jonas Grakauskas ir Pranas 

Usys. 

Baimės akys didelės 

Kad ir nedrąsūs buvo šie bandymai pasipriešinti valdžiai, jie sukėlė didelę caro valdininkų, 

žandarų baimę. Dar didesnę baimę kėlė įvairūs gandai, sklidę iš kaimyninės Latvijos. 

Tad gyventojų išrinktai naujai valdžiai neteko ilgiau gyvuoti. Jau lapkričio 29 dieną iš Kauno 

tvirtovės įgulos traukiniu buvo išsiųstas skrajojantis baudžiamasis būrys, kurio vadui pulkininkui 

Petersui Kauno gubernatorius Veriovkinas įsakė sutramdyti ir taip įbauginti gyventojus, kad jie 

ateityje gerbtų valdžią ir karinę jėgą. Būrys turėjo išsilaipinti Lūšės stotyje ir gubernijos pasieniu 

per Ylakius, Skuodą bei Salantus traukti Palangos link. Tačiau Šiauliuose traukinį pasitiko 

ispravnikas ir pranešė, kad į Akmenę iš Kuršo traukia tūkstantinis ginkluotų latvių būrys, kuris 

pakeliui visus pjauna. Apie tai į Šiaulius telegrafavęs Akmenės pristavas. 

Gavęs tokį pranešimą, Petersas nusprendė pakeisti maršrutą ir išsilaipinti Dabikinės stotyje, iš 

kurios buvo arčiau į Akmenę. 

Baudžiamajame būryje buvo jungtinė 110 Kamos pėstininkų pulko kuopa — 120 kareivių ir 

2 arklių traukiami pabūklai. Šiauliuose prisijungė 25 kazokai iš čia buvusio Dono kazokų pulko. 

74

Kad labiau įbaugintų gyventojus, pulkininkas savo būrį atvedė ilga, per visą varstą nutįsusia 

vilkstine, atvykęs į Akmenę, miestelio centre pastatė patrankas, kareivius išskirstė pas 

gyventojus, kurie privalėjo juos maitinti, o arkliams, duoti šieno ir avižų. Tačiau Akmenėje, kad 

ir turgaus dieną, buvo tylu, ir klebonas, ir valdininkai, ir gyventojai buvo išsigandę gandų apie 

siautėjančias juodašimčių gaujas, naktimis neidavo miegoti, patys eidavo sargybą. Tačiau jokio 

pasipriešinimo nebuvo. Tad po dviejų dienų baudėjai patraukė į Kruopius, nes gavo žinių, kad 

dvi maištininkų grupės artėjančios prie Gruzdžių. Tik ir vėl būrys nieko pakeliui nesutiko, tik 

nerimo iškankintus ir gandų prisiklausiusius žmones. Gruzdžių gyventojai taip pat naktimis 

apsiginkluodavo ir eidavo sargybą, laukdami juodašimčių. Būrio vadas vis labiau įsitikino, kad 

vietiniai valdininkai tik kartoja gandus apie tūkstantines maištininkų gaujas. Taip elgėsi ir 

žandaras, iš Žagarės atskubėjęs į Kruopius pasitikti būrio: ten gyventojai taip pat sudaužę 

degtinės monopolį, nuginklavę policininką ir žandarą, išmetę iš valsčiaus valdybos caro šeimos 

paveikslus. Baudėjai patraukė į Žagarę. Bet ir čia preteksto griežtesniems baudžiamiesiems 

veiksmams nebuvo. Taip ir nesuradęs priešo, baudžiamasis būrys, vedinas 18 areštuotų aktyvistų, 

patraukė atgal į Papilę, o iš ten į Kuršėnus, Tryškius, Telšius. Pats pulkininkas Petersas skeptiškai 

vertino šią operaciją, raporte Kauno gubernatoriui pažymėdamas, kad vietiniai valdininkai visur 

drebėjo iš baimės ir patys kartojo sklindančius gandus. O gandai esą skleidžiami tam, kad 

žmonės ginkluotųsi. Pulkininkas nelabai tikėjo, kad jo būrys būtų daug baimės įvaręs 

gyventojams, bet su neslepiama panieka atsiliepė apie pražygiuotų miestelių žandarus ir 

valdininkus, kurie suvedinėjo sąskaitas su nepatikusiais žmonėmis. 

Akmenėje, Papilėje ir Kruopiuose baudžiamasis būrys areštavo 8 žmones — tarp jų mūsų 

minėtus akmeniškius A. Žąsiną, J. Daukšį, V. Kiudulą, papilėniškius P. Strazdauską, P. Vizgirdą 

ir B. Matą, kruopiškį Joną Bambalą, kuris lapkričio 11 dieną miestelyje vykusiame mitinge 

įžeidęs policijos urėdą. 

Šūviai į vilti 

Iš tikrųjų pirmasis baudžiamojo būrio reidas neįvarė baimės šių vietovių gyventojams. Ir 

toliau miesteliuose bei dvaruose kildavo neramumai, buvo išdaužomi degtinės monopoliai. 

Ginkluotas gruodžio sukilimas Maskvoje nepasiekė pergalės, tačiau visos Rusijos liaudžiai 

įkvėpė naujų jėgų. Nelengva šiandien nustatyti, kokiais keliais žinios apie šiuos įvykius pasiekė 

nuošalų Kruopių miestelį, tačiau būtent jame vėl įsiliepsnojo revoliucinės nuotaikos. Gruodžio 

23 dieną čia įvyko valsčiaus sueiga, kuri nepakluso caro valdžios nurodymams, nutarė sumažinti 

valsčiaus sąmatą 1906 metams, išlaidas mokyklai ir paštui išlaikyti. Čia vėl buvo apiplėšta 

degtinės krautuvė. Pasipriešinimo organizatoriai pasitarti rinkdavosi Antano Geriko namuose, 

kur skirstė ir parduotuvėje paimtus pinigus. Jonas Sakavičius iš Girkančių kaimo rinko Minkių 

palivarke pinigus revoliucijos reikalams ir agitavo nepaklusti caro valdininkams. Nušalinant 

valsčiaus pareigūnus, aktyviai dalyvavo jaunuoliai Juozapas Kelpšas ir Jonas Maleras, vyresnio 

amžiaus kruopiškiai Jonas Žukauskas, Juozapas Norvaišas, Jonas Klovas, Antanas Kliegeris bei 

Pranas Tupikas. 

Tad Šiaulių apskrities valdžia į Akmenės apylinkes metų pabaigoje vėl pasiuntė malšintojus 

— rotmistro Osteno vadovaujamą baudžiamąjį būrį, kuris buvo žymiai agresyvesnis. Šio būrio 

reidas sutapo su Naujųjų metų švente ir pavertė ją nežinios ir baimės dienomis. Nusiaubęs 

Kuršėnus, baudėjų būrys traukiniu atvyko į Dabikinės stotį ir Naujųjų metų naktį patraukė į 

Akmenę. Čia iš patrankų buvo apšaudyti, apgriauti mitinguose aktyviausiai dalyvavusių 

gyventojų namai, kareiviai plėšė ir gąsdino žmones kiek tinkami. Sušaukęs valsčiaus rinktinius, 

Ostenas iš jų pareikalavo tuoj surinkti 544 rublius 28 kapeikas padengti nuostoliams dėl degtinės 

monopolio apiplėšimo. Vėl buvo uždėta bendrinė valsčiaus gyventojų atsakomybė už valdžios 

įstaigoms padarytus nuostolius, ta pačia tvarka miestelėnai buvo priversti nakčia saugoti paštą ir 

degtinės krautuvę, vien Akmenėje ir Kuršėnuose būrys areštavo 19 asmenų. 

Tokia pat tvarka Osteno būrys tramdė ir Kruopių, Šakynos bei Joniškio gyventojus. 

Kruopiškiai turėjo padengti 50,89 rub. išlaidų, padarytų apiplėšiant degtinės monopolį, o 

Šakynos gyventojai — 483 rublius. Skaudžiausiai nukentėjo joniškiečiai. Čia buvo išplėšta pašto 

ir telegrafo stotis, padaryta 4700 rublių nuostolių, ir šią sumą miestelio gyventojai turėjo surinkti 

ir įteikti baudėjams. Ir ten buvo iš patrankų griaunamos aktyviausių revoliucionierių sodybos. 

75

Kaitri ugnis lėtai gęsta 

Netoli nuo mūsų, Tervetėje, gyvenusios latvių rašytojos Anos Brigaderės apsakymuose realiai 

pavaizduoti 1905—1907 metų įvykiai Kuršo ir Kauno gubernijų pasienyje, baudžiamųjų 

kariuomenės būrių žiaurumas ir pastangos sėti baimę, neviltį. Be abejo, sunkios dienos tuomet 

buvo ir Kruopiuose, Papilėje, Akmenėje bei kitose mūsų rajono vietovėse. Tačiau kaitri 

revoliucijos liepsna ilgai dar negeso. Neramumai, streikai dvaruose tęsėsi. 

Vos tik išvykus Osteno būriui, sausio 6 buvo užpulta Dabikinės geležinkelio stotis, 21 sausio 

caro valdžios pareigūnai užpulti Žagarėje. Apie streikus Akmenės apylinkių dvaruose ne kartą 

rašė Vilniuje ėjęs laikraštis „Naujoji gadynė”. 

Šiandien nebėra ko paklausti, kaip vyko mitingai ir susirinkimai tais neramiais pirmosios 

revoliucijos metais, neišliko nuotraukų ir atsiminimų. Tad tegul būna žinomi bent vardai tų 

žmonių, mūsų kraštiečių, kurie pirmieji kilo į kovą su priespauda ir išnaudojimu, kurie širdimi 

išgirdo revoliucijos šaukimą ir žengė aušros pasitikti. 

Salagiris M. Į pilietinį karą // Vienybė. — 1987. — Lapkr. 10: Nuotraukose: A. Vaitkus 

(viršuje) ir J. Venckus. — Visas tekstas: 

LTSR centrinio valstybinio archyvo bendradarbiai parengė parodą, skirtą Spalio 70-mečiui. 

Dokumentų kopijos ir fotonuotraukos pasakoja apie Spalio revoliucijos ir pilietinio karo 

dalyvius, kilusius iš Lietuvos. Tarp jų, stovėjusių prie Tarybų valdžios lopšio, — ir du 


Beveik penkerius metus įvairiuose pilietinio karo frontuose kovėsi Aleksandras Vaitkus, 

valstiečio sūnus iš Viekšnių valsčiaus. Savo biografijoje, išlikusioje archyvuose, A. Vaitkus rašė: 

„1918 m. Krasnodare aš savanoriu įstojau į 1-ąjį Krasnodaro pulką ir sekančiais metais 

Krasnodare dalyvavau kautynėse su generolu Kornilovu ir Denikinu... Kavkazskaja stotyje prie 

Romanovskio viensėdžio aš dalyvavau kautynėse prieš generolą Drozdovskį. Tais pačiais metais 

Krasnodare prie Paškovskos stoties kautynėse su generolu Škuro buvau sužeistas...” Tai — tik 

keli viekšniškio vaikino kovų odisėjos epizodai. Dar 1917 metais jis įstojo į raudonųjų partizanų 

junginį, kovojusį už Spalio idėjų pergalę Kubanėje. Po sužeidimo išgijęs, Aleksandras Vaitkus 

savanoriu įstojo į I raitelių armijos 1-ąjį ypatingos paskirties Sibiro pulką ir vadavo 

Novorosijską. Po to kovų užgrūdintas raitelis balną pakeitė į automobilio vairą — baigė kovas 

Grozne, šarvuotųjų automobilių būryje. 

„Gimiau Viekšnių kaime, skardininko šeimoje, — rašė autobiografijoje Jonas Venckus. — 

Šeimoje buvo penki žmonės. Gyvenome vargingai. 1915 metų liepos mėnesį, nenorėdami 

pasilikti vokiečių okupantų priespaudoje, evakuavomės į Rusijos gilumą... Pabėgėlių traukiniu 

atvykome į Orenburgą. Su tėvu stačiau barakus pabėgėliams, vėliau dirbau juodadarbiu 

Orenburgo—Orsko geležinkelio statyboje”. Po Spalio revoliucijos Smolenske baigęs politinių 

darbuotojų kursus, Jonas Venckus grįžo į Lietuvą, Lietuvių divizijos politinio skyriaus žinion. 

Čia jam, šaulių pulko komunistų komiteto pirmininkui, teko kautis su baltalenkiais legionieriais 

ir buržuazinės Lietuvos kariuomene. Pulkas didvyriškai kovėsi dėl Vilniaus, ties Rieše, 

Giedraičiais, Utenos apylinkėse. Dalinys, kuriame tarnavo J. Venckus, paskutinis pasitraukė iš 

Zarasų, 129 dienas ir naktis raudonarmiečiai gynė Daugpilį. Po to J. Venckų pilietinio karo keliai 

nuvedė į Charkovą ir Krymą. 

Pasibaigus Didžiajam Tėvynės karui, Jonas Venckus dirbo partinį darbą Žemaitijoje — 

Tauragėje ir Telšiuose. 

Martinkus Vytautas. Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje: Romanas. — Vilnius: Vaga, 1988. 

— 426 p. 

Uldukis E. Kaip neblėstanti šviesa. — Vilnius, 1988. — P. 160, 192. — Tekste: Revkomas, 

J. Vaičkus, internacionalinis pulkas. 

Meilus E. Lietuvos miestų ir miestelių išsidėstymo raida (XVII a. antroje pusėje—XVIII a.) // 

Urbanistika ir rajoninis planavimas: Lietuvos teritorijos apgyvendinimo raida. — Vilnius, 1988. 

— Nr. 15. — P. 71. 

76

Miškinis A., Baliulis A. 1613 m. „Magni Ducatus Lithuaniae” žemėlapyje nurodytų Lietuvos 

miestų ir miestelių raida iki 1940 m.// Urbanistika ir rajoninis planavimas: Lietuvos teritorijos 

apgyvendinimo raida. — Vilnius, 1988. — Nr. 15. — P. 88, 95 (žemėlapis), 101 (žemėlapis). — 

Tekste: Viekšniai 1613 m. žemėlapyje yra. 

Elekšis Juozas. Internacionalizmo pamokos žemaičiui // Vienybė. — 1988. — Saus. 30. — 

Tekste: 

Prisimenu tokį vaikystės epizodą. Viekšnių geležinkelio stotyje vežimų ir žmonių spūstis, 

šauksmai, riksmai — pagavo benamį „bičkamarį”, kaip tuomet vadindavo tą kuris nupjovė 

žmogui kišenę su pinigais. Vaikėzas kažin ką murma rusiškai. Girdėti balsai: „Užmušti vietoje!”. 

Nuplėšia vyrai švarką, ir visi pamato, koks liesas berniuko kūnas, kokie vargani rūbeliai. Pirmos 

sukliko moterys, pasigirdo ir vyrų užtariantys balsai. Bernioką paleido, dargi čia pat surinko 

duonos, lašinių, dešros net pinigų į saują įspraudė. Berniukas susiprato žemai nusilenkti ir 

padėkoti. [...]. 

Nors juokaujama, kad Viekšniai dėl žemaičių krašto sostinės teisių kadaise varžęsi su Telšiais 

bei Raseiniais, iš anų laikų neišliko jokių istorinių paminklų. Žymiausi pastatai — bažnyčia ir 

vandens malūnas, kurio būklė kol kas dar bloga. Tik žmonėmis Viekšniai niekada nebuvo 

nuskriausti ir daug žymių, talentingų asmenybių išugdė Lietuvai. Didžiuojamės, kad čia 

paskutinius savo gyvenimo metus praleido aviacijos pradininkas Lietuvoje A. Griškevičius, kad 

čia prabėgo teatro novatoriaus J. Miltinio, profesorių, docentų T. Šiurkaus, J. Šiurkaus, 

A. Gudaičio, A. Žilėno ir daugelio kitų moksleiviškos dienos. Ir dabar dar žmonės pasakoja, kaip 

J. Miltiniui mokyklinio spektaklio metu iškrito pilvą vaizdavusi pagalvė, kaip būsimasis 

skulptorius B. Pundzius gavo pataisą iš tikybos. Visi jie čia mokėsi ir augo nepalyginamai 

blogesnėmis materialinėmis sąlygomis negu šių dienų jaunimas. Vilkėjo lino ar net pakulinėmis 

piemenukų kelnaitėmis, lakstė basi per šalna nubalusią žemę ir verkdavo iš džiaugsmo, tėvams 

nupirkus pirmuosius batus. Anot dainos, „miesto gatvėmis drukavotomis” važiuojant vežimu, 

reikėdavo gerai sukąsti dantis, kad nenusikąstum liežuvio, ir tvirtai laikytis įsikibus sėdynės, nes 

arkliui bėgant risčia, kratydavo tarsi sėdėtum ant šaudančio kulkosvaidžio. Pramogų irgi 

negausu: gegužinė pušyne, saviveiklinio dramos ratelio spektaklis, futbolo rungtynės. Bene 

dažniausiai reikėdavo klausytis, kaip išėjusios į gatvę, viena kitą perrėkdamos, riejasi bobos: 

šaukia ir žvalgosi į šalis, ar visi girdėjo, kaip šauniai į šuns dienas išdėjo kaimynę? Ilgos ubagų 

eilės prie bažnyčios, ir kiekvienas traukia savo giesmę: vienas prašo lietaus, kitas — giedros, 

katras kokį užsakymą gavęs. Visai nelinksma sutikti iš Žibikų pušyno su žabų nešuliu grįžtančią 

senutę — malkomis niekas neaprūpindavo, o akmens anglies daugelis nė matę nebuvo. Šaltame 

Ventos vandeny moterys skalbdavo žlugtą, vyrai turguje prekiaudavo mediniais šaukštais, 

klumpėmis. Buvo darbo ir vaikams: sušluoti arklių mėšlą nuo grindinio ir nunešti į savo daržą, 

sugraibstyti nusibarsčiusį arklių pašarą ir parnešti liesai ožkai. Vyresnieji galėdavo ir kelis centus 

užsidirbti — beraščiai prašydavo parašyti kokį pareiškimą ar laišką. 

Nedaug ką pamatysi ir vaikštinėdamas gatvelėmis. Vyrai namų audimo milo kostiumais, 

lygintuvą matydavo tik margaspalvės merginų palaidinukės. Automobilis — siaubas! Vos 

pasirodo tolumoj, keldamas baisiausią dulkių stulpą, gaspadoriai puola mauti arkliams ant galvų 

maišus, kitaip jie iš siaubo tampa nesuvaldomi, laužo ienas, verčia vežimus. Žodžiu, visi 

užsiėmę, galvoti apie kokius ten savo tautos pranašumus nėra laiko. [...]. 

Ką primena paminklas // Vienybė. — 1988. — Vas. 23. — Visas tekstas: 

Viekšniuose, tylioje gatvelėje, stovi kuklus paminklinis akmuo 1919 metais čia žuvusiems 

Raudonosios Armijos internacionalinės divizijos 39 pulko kovotojams. 

Šio pulko kovotojas buvo mūsų rajono garbės pilietis I. Malinovskis. Savo prisiminimuose jis 

rašė, kad 1918 metais Maskvos fabrikuose ir gamyklose V. Lenino nurodymu buvo kuriami 

savanorių būriai, kurie ėmė ruoštis ginti jauną Tarybų respubliką nuo priešų. 

Savanoriai mokėsi karo abėcėlės, pratinosi valdyti kulkosvaidį „Maksimas”, saugojo miesto 

pramonės objektus. 

Kovotojams priėmus priesaiką, buvo suformuotas Ypatingosios internacionalinės divizijos 39 

internacionalinis darbininkų pulkas. 1918 metų lapkričio mėnesį divizija išvyko į vakarų frontą. 

77

Išsilaipinusi Dvinske, dabartiniame Daugpilyje, divizija patraukė į vakarus. Persekiodamas 

besitraukiančius kaizerinius okupantus, divizijos 39 pulkas per Rokiškį, Panevėžį, Šiaulius 

patraukė Liepojos pusėn. 

1919 metų vasario mėnesį pulkas pasiekė Viekšnius ir čia keletą dienų kovėsi su okupantų ir 

bermontininkų gaujomis. Tiek pakeliui į Viekšnius, tiek ir čia į pulką įstojo nemažai lietuvių, 

kurie kartu gynė jauną Tarybų valdžią. Šiuose mūšiuose žuvo 9 pulko kovotojai. 

Tai buvo Aleksejus Danilinas, Sergejus Kukuškinas, Aleksejus Chitrovas, Vasilijus 

Kazakovas, Foma Zacharovskis, Grigorijus Dajevas, Izraelis Romas, lietuviai Mikalojus Petrušis 

ir Burakas. 

Pranašesnių priešo jėgų spaudžiama, Internacionalinė divizija buvo priversta pasitraukti iš 

Žemaitijos, 1919 metų vasarą kartu su kitais kariuomenės junginiais gynė Zarasus, Daugpilį. 

Rimiškis Vytautas. Gyvenimo pašaukti // Vienybė. — 1988. — Geg.1. — Visas tekstas: 

Šio pasakojimo autorius — Mažeikių 3-iosios vidurinės mokyklos direktorius Vytautas 

Rimiškis. Pokario metais — Akmenės gimnazijos moksleivis, Viliošių pradinės mokyklos 

vedėjas, dirbo „Raudonosios aušros” kolūkyje, buvo Tirkšlių valsčiaus liaudies gynėjų būrio 

politinis vadovas. 

Mano gimtasis Mažulių kaimas nūnai ištuštėjęs, bene vienintelis Igaris jame dar gyvena. O 

kadaise čia buvo net 36 sodybos, jose gyveno 42 šeimos. Pirmieji ryškūs prisiminimai man susiję 

su 1940—1941 metais. Vaikas, tebebuvau, bet ir mažus, ir senus buvo apėmęs toks pat 

entuziazmas. Rinkimai į Liaudies seimą, paskui — į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, susirinkimai, 

aplinkui steigiasi pirmieji kolūkiai. Atėjo Gegužės pirmoji, mūsų kaimo valstiečiai su 

raudonomis vėliavomis didele kolona žygiuoja į Medemrodę — demonstracija... 

Mažulių kaimas susiformavo po buržuazinės žemės reformos, visi naujakuriai tuomet gavo po 

lygiai žemės, kartu vienas į kitą pasižiūrėdami dirbo, rūpesčiais dalijosi, varguose guodėsi. Bet 

štai prasidėjo karas, hitlerinė okupacija, ir kaimas suskilo, matyt godulio apsėsti ūkininkai 

Margevičius, Laurinavičius, Kašėta nedelsdami užsirašo į policininkus ir, užsirišę baltus raiščius, 

persekioja tuos pačius savo kaimynus, areštuoja, veža šaudyti. 

Pasibaigus karui, mokiausi Akmenės gimnazijoje. Atgijo gyvenimas, su didele viltimi visi 

ėmėsi taikaus darbo, nyko griuvėsiai, steigėsi mokyklos. Reikėjo raštingų žmonių. Ir man, dar 

moksleiviui, 1946 metų vasarą buvo pasiūlyta mokytojauti. Nuvažiavęs į apskrities švietimo 

skyrių Mažeikiuose, gavau vedėjo Savicko įsakymo nuorašą, jame parašyta, kad esu skiriamas 

Viliošių pradinės mokyklos vedėju. Nei kursų, nei nurodymų — važiuok ir dirbk. 

Suprantama, mes buvome savarankiška, anksti gyvenimo subrandinta karta. Niekas už rankos 

nevedžiojo, kalbėjo kaip su suaugusiais, bet ir reikalavo be nuolaidų jaunystei. 

Taip, neturėdamas dar nė septyniolikos metų, atvažiavau į Viliošius. Čia patalpa jau paskirta: 

didelis kambarys — klasei, greta mažesnis — gyventi pačiam mokytojui. Mama atvežė lovą, 

etažerę. Bet štai klasėje — tuščia. Apylinkės pirmininkas Kazys Rapolavičius bematant sukvietė 

pasitarti tėvus: ką darysim — mokytis užsirašė net 42 vaikai, o suolų nėra, lentos — taip pat. 

Trejetą suolų parsivežėm iš kaimyninės Klyšių pradinės mokyklos, o visa kita ėmėsi daryti patys 

valstiečiai. Surinko pinigų sienų apmušalams, ėmė obliuoti lentas suolams: jei iš vienų namų eis 

du vaikai, tėvas kala suolą, o jei vienas vaikas, suolą daro susidėjęs su kaimynu. Nei knygų, nei 

vadovėlių, žinoma, taip pat nebuvo, šiek tiek gauti padėjo valsčiaus švietimo skyriaus vedėjas 

A. Rimkus, iš namų atsivežiau 40 ar 50 savo knygų, štai ir biblioteka. Iš vyniojamojo popieriaus, 

iš apmušalų patys siuvomės sąsiuvinius. Nuėjęs į Klyšių pradinę mokyklą, pasižiūrėjau bent kaip 

reikia pamokų tvarkaraštį sudaryti, kaip pamokas rengti. Juk susidarė visos keturios klasės, visi 

sėdi kartu, pamoka vienu metu, o aš, mokytojas, vienas. Bet neblogai sekėsi. Pavasarį mano 

ketvirtokai egzaminų laikyti važiavo į Akmenę. Jaudinomės visi. Bet išlaikė sėkmingai, ir tai 

buvo man, jų mokytojui, geriausias paskatinimas. 

Nors buvau jaunas, dar nepilnametis, bet žmonės gerbė. Susirinkimai, rinkimai — visur 

reikėdavo dalyvauti. Atvažiuoja aktyvistai iš valsčiaus ar apskrities, rašome laiškus draugui 

Stalinui, agituojame. Paskui svečiai išvyksta, o man likti čia. Tuo tarpu aplinkui darėsi vis 

neramiau. Iš pradžių, kol čia pat buvo statomas geležinkelio tiltas per Dabikinę, darbininkai 

turėjo ginkluotą apsaugą. Statyba baigėsi, apsauga išvyko, ir vis dažniau aplinkui ėmė siautėti 

78

uržuazinių nacionalistų gaujos. Vieną naktį banditai apsupo apylinkės pirmininko 

K. Rapolavičiaus sodybą ir nužudė šį paprastą, gerą žmogų. Grįždamas iš Klyšių į kaimą pas 

tėvus, buvo nužudytas komjaunuolis Vilkas. Mūsų mokyklos tėvų komiteto pirmininku buvo 

išrinktas Stasys Varanavičius. Žmogus be rankų, bet sugebėjo rašyti, dirbti įvairius darbus. Po 

poros mėnesių ir jį pakirto banditų kulka. Atvažiavo mano darbo tikrinti apskrities švietimo 

skyriaus inspektorius. Pasakoju jam apie savo rūpesčius, kad neramu apylinkėse, kad dažnai ir 

pats nedrįstu nakvoti namie, o jis tik burbteli kelis žodžius. Tik daug vėliau sužinojau, kad jis 

pats vadovavo pogrindinei nacionalistų organizacijai... 

Atėjo 1948 metai. Pavasarį mano gimtajame Mažulių kaime susikūrė vienas pirmųjų 

Mažeikių apskrityje kolūkių — „Raudonoji aušra”. Ir čia reikėjo raštingų žmonių, tad vasarą 

pradėjau dirbti sąskaitininku. Ir visas pasinėriau į kolūkio reikalus. 

Į kolūkį įstojo ir mano mama, ir dauguma kaimo valstiečių, pirmininku išsirinko Petrą 

Mačiūną, mat jis kadaise žemės ūkio mokykloje buvo ragavęs agronomijos žinių, dirbęs 

ūkvedžiu grafo Zubovo Medemrodės dvare, taigi ir patyrimo turėjo. Ir pirmaisiais metais 

„Raudonajai aušrai” tikrai sekėsi. Buvo sudarytos dvi brigados, senuose tvartuose įkurdintos 

fermos, negausios, žinoma, nes nedaug gyvulių turėjo. Pradėjo kurtis viena pirmųjų apskrityje 

kaimo komjaunimo organizacija. Mane vaikinai ir merginos išsirinko sekretoriumi. Iš tų dienų 

prisimenu aktyvius komjaunuolius Valentiną Kuprį, Povilą Kuprį, dirbusį brigadininku, Julių 

Norvaišą, klubo skaityklos vedėją Danutę Švažaitę. Į komjaunimą įstojo ir mano brolis 

Algimantas. Netrukus organizacija išaugo iki 16 narių. Stojant į komjaunimą, kai reikėdavo vykti 

į apskrities biuro posėdį, visa para išeidavo — dažniausiai pėsčiomis eidavom iki Laižuvos, ten 

sėsdavom į anksti važiuojantį Rygos traukinį ir paryčiu būname apskrities centre. Kitą naktį vėl 

tuo pačiu keliu atgal. Bet entuziazmo buvo daug. Įsteigėme politinio lavinimosi ratelį, futbolo 

komandą, dobilienoje paženklinome aikštę. O kokios atkaklios varžybos buvo su kaimynais iš 

Medemrodės! Rengėme ir dviračių lenktynes, kroso varžybas, netoliese buvo durpyno prūdai — 

ten organizavome plaukymo varžybas. Skaitykloje dramos ratelis statė B. Dauguviečio pjesę „Į 

laimę”. Patys vaidinom, patys režisavom, užėmėm pirmą vietą valsčiaus apžiūroje. Kaip tikri 

artistai susilaukdavome katučių gretimuose kaimuose — spektaklį rodėme Ligeikiuose, 

Viliošiuose, Judreliuose, Medemrodėje. 

Dažnai rengdavome ir poilsio vakarus — su intermedijomis, menine programėle. Kiek ten 

vietos ankštoje skaitykloje, tad užtekdavo, kad šokiams armonika pagrodavo Petras Bružas. O 

vasarą gegužinėms groti pasikviesdavom anuomet garsų Kesių kaimo dūdų orkestrą. Politinio 

lavinimosi ratelio užsiėmimams literatūros nebuvo, skaitydavome ir ruošdavomės iš laikraščių, 

diskutuodavome ir ginčydavomės. 

Ir dar buvo viena mūsų kaimo naujovė — kolūkio vaikų darželis, bene pirmas toks visoje 

apskrityje, įrengtas suremontuotame buožės Margevičiaus sodybos name. Jį 1949 metais lankė 

12 ar 14 vaikų. 

Mūsų komjaunimo organizacija buvo veikli ir pagarsėjo visoje Mažeikių apskrityje, apie mus 

ėmė rašyti laikraščiai. Aš, kaip sekretorius, 1948 metų rudenį buvau išrinktas apskrities III 

komjaunimo konferencijos delegatu, o joje man patikėjo vykti į Lietuvos komjaunimo V 

suvažiavimą. Prisimenu, kaip visi delegatai su vėliavomis iš LLKJS Centro Komiteto, tuomet 

buvusio prie Gedimino aikštės, žygiavome į Rusų dramos teatrą, kur vyko posėdžiai. Kaip 

kolūkinio jaunimo atstovui, man suteikė žodi. Papasakojau apie mūsų vaikinų ir merginų darbus 

bei rūpesčius. 

Tačiau klasių kova vis nerimo, pasiglemždama vis daugiau aukų. Negalėjau likti abejingas ir 

keletą metų buvau liaudies gynėju, kol sunaikinome Žemaitijoje banditų gaujas, kol įsivyravo 

taika. 

Greit bus 25 metai kai dirbu mokyklos vadovu. Pradėjau mokytoju, matyt mokytojaudamas ir 

baigsiu savo darbo biografiją. Ką galėčiau papasakoti apie save? Esu išrinktas Mažeikių rajono 

karo ir darbo veteranų tarybos pirmininku, kolekcionuoju pašto ženklus, senus spaudos leidinius. 

Išleidau į gyvenimą dvi dukras, viena tapo gydytoja pediatre, kita mokytojauja toje pat 

mokykloje, kaip ir aš, susilaukiau poros anūkų. Kasdien bendrauju su šiandieniniu jaunimu, 

netyčia lyginu su mūsų karta. Mes gal ir buvome savarankiškesni, daugiau gyvenimo mokyti, bet 

ir grubesni. Negaliu peikti šiandieninio jaunimo — kas užsibrėžia tikslą ir kryptingai jo siekia, 

79

tas ir pasiekia. Viską lemia darbas. Mes, vyresnieji, patys perdaug užglobojam jaunimą, skubam 

už juos viską padaryti, o paskui pykstame, kad jaunimas pasyvus. Žinoma, išpaiksta jaunas 

žmogus, tėvų lepinamas, žaloja vaikus tėvų girtavimas, visuomenės abejingumas grobstymams, 

miesčioniškumui. 

Kaip vanduo nutekėjo keturi dešimtmečiai nuo tų dienų, kai mes buvome komjaunuoliai, kai 

drąsiai svajojome, nes visas gyvenimas tebebuvo prieš akis. Kasmet aplankau Akmenę, tėvų 

kapą. ir kiekvienas toks pasimatymas su jaunystės žeme sujaudina širdį. Juk kas gali būti žmogui 

brangesnio ir šviesesnio, kaip jaunos dienos! Džiugu matyti, kad gražėja ir plečiasi senoji 

Akmenė, kad auga jos mokykla. Manau, kad pats miestelis galėtų būti gražiau tvarkomas. Bet ko 

tik neatleistum gimtinei. 

[Bronislovo Kerio pastaba senoje užrašų knygutėje: Kašėta Jonas, gimęs 1894 metais Varėnos 

valsčiuje. 1923—1940 metais buvo policininku. Karo metu Akmenės ir Viekšnių valsčiuose 

buvo policijos viršininko pavaduotoju]. 

Virkutis Leonas. Dienos, kurių neužmiršiu // Vienybė. — 1988. — Rugpj. 4 (Nr. 93), 

6 (Nr. 94), 9: iliustruota. — Visas tekstas: 

Šių prisiminimų autorius — mūsų kraštietis Leonas Virkutis su pirmąja laida 1941 metais 

baigė Viekšnių vidurinę mokyklą, 1948—1950 m. dirbo Viekšnių valsčiaus liaudies švietimo 

skyriaus vedėju, vėliau mokytojavo Viekšniuose ir Mažeikių rajono mokyklose, nuo 1964 metų 

gyvena Biržuose, direktoriavo ir mokytojavo šio rajono Čypėnų ir Geidžiūnų aštuonmetėse 

mokyklose, dabar — pensininkas. 

1. Prieš pusę amžiaus Viekšniuose 

Gimiau Krakių kaime, dabartiniame Mažeikių rajone, bet save laikau viekšniškiu, nes čia 

prabėgo moksleiviški metai, čia keletą metų dirbau pedagogo darbą. Viekšnius prisimenu nuo 

ankstyvos vaikystės, bene nuo 1926 metų. Per daugelį metų toldamas nuo jų ir galiausiai šaknis 

įleidęs Biržų žemėje, kasmet sykį ar du atvažiuoju nulenkti galvos prie tėvų ir brolių kapų, 

aplankyti gimines, pavaikščioti vaikystės ir jaunystės takais. Matau ir stebiuosi, kaip viskas 

pasikeitė per tuos 50—60 metų. Gražus aukštas tiltas per Ventą, dešimtys per miestelį 

pravažiuojančiu autobusų. Gyventojai nebesuka galvos, kur gauti kokio nors, kad ir laikino 

darbo, nes pašonėje Mažeikių ir Akmenės pramonė. Išaugę ir pagražėję Viekšniai, bet pašalinė 

akis pastebi, kad miestelio aplinka nepakankamai rūpestingai tvarkoma. Bet ne pamokslauti 

šiandien norisi. Noriu pasidalinti savo moksleiviškų dienų prisiminimais, nes tai buvo dienos, 

kurių neužmiršiu. 

Taigi Viekšniai ir tie patys, ir... tarsi nebe tie. Senosios gatvės gatvelės tebėra, dargi jų 

pavadinimai tie patys, bet šalia senų medinių namelių puikuojasi mūriukai, erdvūs profesinės 

technikos mokyklos pastatai, parduotuvės, prie valgyklos visad daug lengvųjų automobilių. 

Kaip visa tai skiriasi nuo anų, ketvirtojo dešimtmečio Viekšnių! Tada miestelio centre buvusi 

turgavietė ir dalis į ją sueinančių gatvių — Tirkšlių, Mažeikių, Akmenės — buvo stambiais 

akmenimis „brukavotos”, ir kai kauštelėjęs gaspadorius smarkiau sukirsdavo arkliams, geležimi 

kaustyti tekiniai taip sutrinksėdavo, žerdami kibirkščių spiečius, kad nuo triukšmo nors ausis 

užsikimšk. Buvo vos keli mūriniai pastatai: bažnyčia, cerkvė, malūnas ant Ventos ir keli nedideli 

namukai. Progimnazija irgi veikė mediniame name, o pradinės mokyklos skyriai buvo išsibarstę 

po miestelį nedideliuose privačiuose pastatuose. Abipus gatvių — medinių namų eilės, o Papilės, 

Laižuvos, Akmenės gatvėse gyveno ir valstiečių, kurių žemė buvo netoli miestelio. 

Viekšnių valsčius apėmė didoką teritoriją, kuri sutapo su parapija. Prie bažnyčios pastoravo 

5—6 kunigai, apie ją spietėsi gausus pusdavatkių ir davatkų būrys. Dauguma jų buvo kilusios iš 

kaimo. Nerado laimės, neištekėjo mergina, tapo senmerge. Dažnai stambesnis ūkininkas kaip 

dalį nupirkdavo tokiai savo dukteriai ar seseriai namelį, ir ši persikeldavo čia vegetuoti, 

tikėdamasi arčiau bažnyčios susilaukti laimingo gyvenimo po mirties. Šiaip taip jos 

pragyvendavo verpdamos kaimo gaspadinėms linus, vilnas, turinčios atliekamą kambarėlį, 

laikydavo progimnazijos mokinius. Atlaidų metu prie šventoriaus vartų nusitęsdavo dvi ilgos 

elgetų eilės. Paprastomis dienomis jie pasklisdavo po kaimus, rinkdami išmaldą, kurios 

kaimietės duodavo ne pinigais: įpildavo lėkštelę miltų, atpjaudavo duonos abraką, rečiau — 

80

mėsos ar lašinių šmotelį. Pasunkėjo maišas ant pečių — ir atgal į miestelį, kol suvalgys tai, ką 

parsinešė. 

Ir kitus miestelio gyventojus paprastai maitino kaimas. Tai įvairūs amatininkai — siuvėjai, 

batsiuviai, bet jie užsiimdavo tik batų taisymu, nes kaime batus nešiodavo tik sekmadieniais ar į 

turgų važiuodami. Buvo keli kalviai, laikrodininkai, fotografai, staliai, dailidės. Dalis vasarą 

išvykdavo į kaimą — paaugliai už piemenis, pusbernius ir pusmerges, suaugę — už bernus ir 

mergas, eidavo į retas anuomet statybas, miškų kirsti, kanalų kasti. Pasirinkimo nebuvo, nes 

šeimose augo po keletą vaikų. 

Viekšniai nuo seno buvo puodžių miestas. Buvo dvi didesnės Spingio ir Urvikio puodų 

dirbtuvėlės, kuriose dirbo po keletą darbininkų. Žmonės vertėsi kaip kas išmanė. Buvo 

grietininių saldainių, ant jų popierėlių šalia karvutės puikavosi užrašas: „J. Valiulio saldainių 

fabrikas”, nors to „fabriko” visi įrengimai — didelis katilas, keli samčiai, maišyklė, o 

„personalas” — pats „fabrikantas” su žmona. Keli apsukresni vasarą gamindavo ledus, kurie tais 

metais išpopuliarėjo. Prie vežimėlio su užrašu „Praspaliausko ledai” spiesdavosi ne tik vaikai. 

Sekmadieniais kaimo berneliai ne tik patys smaguriaudavo, bet ir vaišindavo „panas”. 

Moteriškės sekmadieniais ir per jomarkus prekiaudavo savo darbo putojančiu limonadu ir 

pusmetriniais saldainiais, suvyniotais margaspalvėmis popieriaus juostelėmis. 

Nemažą miestelio gyventojų dalį — gal trečdalį, sudarė žydai. Miestelio centre aplink 

turgavietę mediniuose namuose — vis krautuvėlės. Prie įėjimo į tuos „prekybos centrus” beveik 

visur kabėdavo užrašas „Kolonialinės prekės” ir savininko pavardė — Baso, Lipkės, Blanko... 

Ten buvo prekiaujama įvairiomis smulkiomis prekėmis — kojinėmis, kaklaraiščiais, muilu, batų 

tepalu, sagomis, cukrumi, silkėmis. Mėsa buvo vienintelė prekė, kurios lietuvis nepirkdavo pas 

žydą, o šis pas lietuvį, nes žydai nevalgė kiaulienos. Gerai prisimenu, kaip klasės draugas kartu 

su manim ėjo pirkti baltinių. Aišku, pardavėjas užsiprašė žymiai daugiau. Derybos tęsėsi ilgokai. 

Feisachas nuleisdavo 10 centų, Kazys pridėdavo penkis. Į derybas įsiterpdavo ir atėjusi 

prekiautojo žmona, kuri po kiekvienos vyro nuolaidos jam sakydavo: „Du mišingene Kopf. 

Bankrot” (Kvaila galva. Bankrotas). Pagaliau Kazys baltinius nusipirko už 6,5 lito, nors iš 

pradžių buvo užsiprašyta 9 litai. Kiek pelnė prekiautojas, jam pačiam žinoti, bet, kaip pranašavo 

žmonelė, jis nebankrutavo. Nors žydų bendruomenė gyveno lyg ir uždarą gyvenimą, bet kokių 

ten antisemitizmo, priešiškumo reiškinių nebuvo. Ramiai, mieguistai slinko dienos Viekšniuose, 

ypač rudens ir žiemos vakarai. Pagrindines gatves blausiai apšviesdavo kelios elektros lemputės 

— elektrą tiekė malūnas. Vakare galėjai pereiti visą miestelį, nesutikęs žmogaus, nebent 

moksleivį, patyliukais grįžtantį nuo draugų. Ir kur žmonėms nueiti? Tiesa, buvo kinas dideliame 

mediniame name, panašiame į ūkininko daržinę, žiemą neapkūrenamame. Bet kiną rodė 

nereguliariai, mažai tebuvo žiūrovų. Tik kai gaudavo filmą, atitinkantį publikos skonį, kaip 

„Tarzanas”, „Grafas Montekristas”, salė būdavo pilnutėlė, nors progimnazijos moksleivių ten 

nebūdavo — jiems kinas uždraustas, gali nukentėti elgesio pažymys. 

Apie kultūrinį miestelio gyvenimą mažai ką tegalima pasakyti, nes jo lyg ir nejautei. 

Inteligentiją sudarė, galima sakyti, vien mokytojai, kurių pradinėje mokykloje ir progimnazijoje, 

kartu paėmus, dirbo po 14 — 16. Gydytojai buvo trys — visi žydų tautybės. Per šešeris metus, 

praleistus Viekšnių progimnazijoje, neprisimenu, kad būtų atvykęs koks žymesnis meno 

kolektyvas. Tik vieną kartą, jau prieš karą, naujoje pradinės mokyklos salėje koncertavo operos 

teatro solistai Byra su Dievaityte. 

O išaušus pavasariui, Viekšnių jaunimas, kurio buvo palyginti daug, atkusdavo. Du dalykus 

ryškiau prisimenu iš tų laikų — futbolą ir gegužines. 

Futbolas Viekšniuose buvo mėgstamas. Nežinau kas šefuodavo miestelio komandą, kas 

parinkdavo žaidėjus, bet pavasarį ir vasarą už Ventos, Juodeikio pušynėlyje, pavakariais 

jaunimas su azartu spardydavo kamuolį, nuplaudamas prakaitą Ventoje, o kas antrą sekmadienį 

vykdavo rungtynės su kaimyninių miestelių komandomis. Ilgą laiką iš kitų žaidėjų išsiskirdavo 

Juozas Stonys, daugiausia įmušdavęs įvarčių. Nuolatinis teisėjas būdavo pradinės mokyklos 

vedėjas Tėvelis. Nors nebejaunas, atsiraitojęs marškinių rankoves, jis vikriai bėgiodavo po 

aikštę, spręsdamas iškylančius ginčus ir konfliktus. O jų netrūkdavo, ypač kai vykdavo rungtynės 

su „Makabi” — miestelio žydų komanda. 

81

Po rungtynių, vakare, už futbolo aikštės, Ventos slėnyje, apsuptame pušimis apaugusiais 

skardžiais, suskambėdavo dūdų orkestro muzika. Jos garsai, atsimušę nuo skaidraus upės 

vandens, pasiekdavo miestelį, išjudindavo ir vyresnius, kurie per lieptą taipogi patraukdavo 

pušynėlin. 

Neeilinis įvykis miestelio gyvenime buvo jomarkai, kurie vykdavo po sykį kiekvienu metų 

laiku: žiemą po „Trijų karalių”, pavasarį — po Stanislovo, vasarą — po Jono, rudenį — po 

„Rožančavos”. 

Tokie buvo Viekšniai, kai 1935 m. rugpjūčio pabaigoje, išlaikęs stojamuosius egzaminus į 

antrą klasę, pradėjau mokytis progimnazijoje. Ėjo į pabaigą ekonominės krizės laikotarpis, 

amatininkai bei valstiečiai vertėsi sunkiai, o už mokslą per metus reikėdavo, mokėti 150 litų 

(rugių centneris — 50 kg — kainuodavo 7 litus, melžiama karvė — apie 100—120 litų). Todėl 

tik retas valstietis ar amatininkas teišgalėdavo leisti vaikus, baigusius pradinę mokyklą, mokytis 

toliau. 

Pirmieji mokslo metai nepaliko gilesnių prisiminimų. Rudenį ir pavasarį mokyklon 7 

kilometrus iš namų eidavau pėsčias, vėliau važiuodavau dviračiu. Beje, dviratis tuomet kainavo 

kaip ir geras arklys, apie 250—300 litų, taigi buvo tarsi prabangos dalykas. Tiek atlyginimo už 

metų darbą tegaudavo kaimo samdiniai. Man tėvas, suprantama, ne naują dviratį pirko, seną 

suremontavo nuvežęs pas kalvį. Kalvis ant rėmo, lūžimo vietose, uždėjo movas, gerai suveržė — 

ir dviratis kaip naujas! Ilgainiui išmokau važinėti nė vairo rankomis nelaikydamas. O žiemą 

gyvendavau jau mieste. Apie bendrabučius prie mokyklų tada nė supratimo neturėjome. 

Mokiniai iš tolimesnių vietovių gyvendavo pas gimines arba ieškodavo šeimininkų. Taip ir aš 

apsigyvenau Vytauto gatvėje pas tokią senutę Pleinienę. Šeimininkė nurodydavo, kiek per 

mėnesį tėvai turi pristatyti produktų: miltų, taukų, kruopų, mėsą mamos jau gatavomis 

porcijomis, stipriai susūdytą, irgi pristatydavo ilgesniam laikui. Duoną ir cukrų valgydavome 

atskirai — „savo”. Lovą ir patalynę irgi reikėdavo atsivežti. Taip prieš mokslo metus keliuose 

pasirodydavo malkų vežimai. Ant viršaus medinė lova, ant jos kietai šiaudų prikimštas čiužinys, 

maišas bulvių, maišas patalynės, pusmaišis su kitais produktais, dėžutė su knygomis. Priekyje — 

tėvas su sūnumi ar dukra, vykstančiu į „miestą”, į mokslus. 

2. Tarp senų mokyklos sienų 

Mūsų klasė tuomet buvo „valstietiška”. Joje mokėsi tik pora mokytojų vaikų, keli amatininkų, 

pora žydų prekybininkų, visi kiti — iš kaimo, kai kurie ir iš už kelių dešimčių kilometrų, nuo 

Papilės, Tryškių, Laižuvos, Akmenės. Iš viso progimnazijoje buvo 4 klasės, tiek ir kambarių 

joms. Tuo metu buvo pereita prie šešiametės pradinės mokyklos, ją baigusieji stodavo į pirmąją 

progimnazijos klasę. Mokinių progimnazijoje buvo nedaug — apie šimtą, visi vienas kitą 

pažinome. Mokytojų irgi buvo nedaug. Gimnazijose būdavo vadinamieji inspektoriai, o pas mus 

viską — ir ūkinius reikalus, ir raštvedybą, ir mokymo bei auklėjimo klausimus tvarkė bei 

sprendė vienas direktorius. Tiesa, į auklėjimo reikalus visur kišosi kapelionas, kuris kartais reiškė 

daugiau negu direktorius. 

Tik lietuvių kalbos mokytojas turėdavo pakankamai savo dalyko pamokų, kiti dėstydavo po 

kelis dalykus, keli mokytojai teturėjo vidurinį išsilavinimą, tad apie aukštą dėstymo lygį nėra ko 

ir kalbėti. Bet mūsų žinioms mokytojai buvo reiklūs, duodavo nemažai namų darbų, rašomųjų, 

mokytis nebuvo lengva. Reikėdavo daug savarankiškai dirbti. Tad klasė nuolat keitėsi. Vieni 

pasimokydavo metus kitus, jų nelikdavo — ateidavo kiti. 

Apie mokytojus būtų atskiras ilgokas pasakojimas, plačiau stabtelsiu tik ties jau paminėtais 

kapelionu ir direktorium. 

Buržuazijos valdomoje Lietuvoje vidurinis mokslas buvo perdėm humanitarinio pobūdžio, 

daug vietos buvo skiriama kalboms. Nuo pirmos klasės buvo mokoma vokiečių, nuo trečios — 

lotynų, prancūzų kalbų. Svarbią vietą užėmė tikybos mokymas. Pažymėjimuose dalykų 

gradacijoje tikybos pažymys buvo rašomas pirmuoju, trejetas iš tikybos savo reikšme buvo lygus 

dvejetui iš kurio kito dalyko. 

Tikybą dėstė kunigas, progimnazijos kapelionas Žadeikis, kuris, direktoriui išvykus, jį 

pavaduodavo, o kišdavosi visur, ir ten, kur nebuvo jokio reikalo valdžią rodyti. Jis dėstydavo ir 

lotynų kalbą. Kasryt prieš pirmąją pamoką visi rinkdavomės į koridorių ir, dalyvaujant 

direktoriui bei visiems mokytojams, giedodavome pritaikytą mokyklai giesmelę. Kiekvieną 

82

tikybos pamoką pradėdavome malda „Tėve mūsų”, ją iš eilės kalbėdavo kaskart vis kitas 

mokinys. 

Savotiškas įvykis mokykloje būdavo vadinamosios rekolekcijos. Prieš velykas porą dienų 

nebūdavo pamokų, pagal kapeliono sudarytą tvarkaraštį reikėdavo keletą kartų per dieną eiti 

bažnyčion klausytis pamokslų, melstis, perkratinėti sąžinę, prisiminti visas metų „nuodėmes”, jas 

išpasakoti kunigui ir gauti „išrišimą”. Mums, indiferentams, tai būdavo nemaloni procedūra. 

Dienas ir vakarus praleisdavome „rydami” M. Rido, D. Kuperio romanus apie indėnus, keliones 

per dykumas, susirinkę aptarinėdavome nepaprastus Vinetu nuotykius. Vaikštinėti gatvėmis 

rekolekcijų dienomis taip pat nebuvo galima — susikaupimo metas. 

Ir kokios ten mūsų nuodėmės... Mokykloje buvome palyginti drausmingi, tėvų klausėme, o 

berniokiški paišdykavimai, kuklus mergaitės pabučiavimas, rytą ar vakarą nesukalbėti poteriai — 

ar tai mirtina nuodėmė? 

Kapelionas buvo nemažo saldainių fabriko Šiauliuose dalininkas, visad turėdavo apsčiai 

visokių saldainių, šokolado, tai padėdavo pritraukti mergaites į kleboniją ir bažnyčią. 

Greit prabėgo treji mokslo metai. Artėjo baigiamieji egzaminai. Vis dažniau kildavo mintys, 

kas paskui? Ar įstengs tėvai leisti toliau mokytis? Buvo 1938-ųjų pavasaris. Paskutinis 

susirinkimas. Direktorius J. Lazauskas pasveikino mus, sėkmingai baigusius progimnaziją, įteikė 

pažymėjimus. Baigdamas pranešė, kad Viekšnių ir apylinkės kaimų gyventojai kreipsis į 

švietimo ministeriją, kad leistų atidaryti Viekšniuose penktą klasę. Paprašė tuos, kurie čia ketina 

tęsti mokslą, grąžinti pažymėjimus. Dauguma su džiaugsmu taip ir padarėme. Visi dėjo viltis į 

tris brolius Biržiškas, žinomus profesorius, kilusius iš Viekšnių. 

Vasarą jie atvažiuodavo pas čia gyvenusią motiną, progimnazijos bibliotekai dovanodavo 

knygų, 1939 metais jų lėšomis buvo pastatytas dviaukštis sveikatos punktas. 

Pagaliau rugpjūčio pradžioje sužinojome: penktoji klasė Viekšniuose bus atidaryta! 

Taigi direktorius žodį ištesėjo. O buvo jis didžiausias autoritetas Viekšniuose. Dėstė 

matematikos dalykus. Buvo visuomenės veikėjas, vadovavo valdančiosios tautininkų partijos 

vietiniam miestelio skyriui, visuomet kalbėdavo valstybinių švenčių minėjimuose. Ir pamokų 

metu mėgdavo pakalbėti apie politiką, tarptautinius įvykius. O laikai buvo neramūs — Europoje 

tvenkėsi II pasaulinio karo debesys, Ispanijoje kelinti metai pilietinis karas, vokiečių fašistai 

tiesė rankas ant Europos: aneksavo Austriją, užgrobė Čekoslovakiją, atplėšė nuo Lietuvos 

Klaipėdos kraštą. Tie įvykiai jaudino mokytojus, visuomenę, žinoma, ir mus, aštuoniolikmečius. 

Ir mūsų klasė ėmė skirstytis į tam tikras grupes — pagal įsitikinimus. Pradėjo išsiskirti 3 grupės 

— „pažangiųjų”, klerikalinė ir „mažiukų” (pastaruosius taip vadinom dėl mažo ūgio, moksle jie 

buvo pasyvoki, tik sporte vikresni). 

Direktorius Lazauskas gal ir jautė tą mūsų poliarizaciją ir norėjo klasę „sukonsoliduoti” — 

mėgo šį žodelį kalbose, turbūt pasisavintą iš privalomai užsiprenumeruotų „tautos vado” 

Smetonos raštų. Šeštoje klasėje per algebros pamokas vis dažniau ėmė mums aiškinti sudėtingus 

tada tarptautinius santykius, karo eigą Vakaruose. Gal daugumai ta aukštoji politika buvo „terra 

incognita”, bet atūžiančių karų akivaizdoje direktorius norėjo mums įteigti, kaip svarbu mums, 

lietuviams, vienybė, tautiškumo idealai. Gerai įstrigo atmintin viena tokia auklėjamoji paskaita, 

užtrukusi visą pamoką. Direktorius plačiai išaiškino karo priežastis, Vokietijos pretenzijas dėl 

Saro ir Ruro sričių. (Apie fašistinės Vokietijos kėslus užvaldyti visą pasaulį ir apskritai apie 

fašizmą kažkodėl nekalbėjo.) Jau suskambėjus skambučiui, paskaitą baigė šiais žodžiais: 

„Mums, lietuviams, vienintelis kelias — būti vieningiems, mums nereikia jokios „rūros”. Po to 

čiupo klasės žurnalą ir plačiais žingsniais pasuko į duris, o mes iki ausų šypsojomės ir dėl 

efektingos pabaigos, ir dėl to, kad nei namų užduočių tikrino, nei atsakinėti kvietė. 

Apskritai direktorius buvo geras mokiniams, stengėsi padėti neturtingesniems: iš tėvų 

komiteto lėšų sumokėdavo dalį mokesčio už mokslą. Buvo labai griežtas mokinių elgesio 

taisyklių pažeidėjams. 

Turbūt direktoriaus nuopelnas, kad kasmet, baigiantis mokslo metams, po kelias dienas 

nebūdavo pamokų, vykdavome į ekskursijas. Taip pabuvojome Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune, 

dukart — Vilniuje, beje, pirmą kartą jį tebevaldant lenkams. Visada ekskursijoms vadovavo pats 

direktorius, važiuodavome traukiniu, nes mokinių ekskursijoms bilietai būdavo žymiai atpiginti. 

Jei kas negalėdavo ir tos palyginti nedidelės sumos apsimokėti, o būdavo neblogas mokinys, 

83

kelionės išlaidas, apmokėdavo mokykla iš tėvų komiteto lėšų. Taip pirmą kartą dauguma 

važiavome traukiniu, autobusu, paplaukiojome tikromis valtimis Trakų ežeruose, pirmąkart 

pamatėme jūrą. 

Į Palangą ir Klaipėdą važiavome autobusu. Palangoje viskas domino nepaprastai — ir jūra, ir 

nuostabus parkas, ir paplūdimio smėlio birumas. O svarbiausia — maudymasis banguojančiame 

vandenyje. Klaipėdoje aplankėme keletą fabrikų, keltu persikėlėme į Smiltynę, bet žymiausias 

ekskursijos objektas buvo vienintelis karo laivas „Prezidentas Smetona”. Mums, berniukams, 

viskas buvo smalsu: ir pats laivas, ir jo karinė technika, bet nedaug ką tepamatėme, nes ir nebuvo 

ko pamatyti. Laivas — nedidelis iš vokiečių nupirktas ir suremontuotas minininkas, denyje tik 

viena patranka, bet užtat įspūdį padarė kapitonas Kaškelis — ilga juoda barzda. Ekskursija į 

Šiaulius nebuvo tokia turininga, ir miestas nedidelis (tuomet jame gyveno tik virš 20 tūkstančių 

žmonių), ir fabrikų nedaug. O kitais metais — ekskursija į Kauną. Čia pamatėme daug ką 

pirmąkart, ko nebeužmirši. Nors ir čia ėjome į stambesnius fabrikus, bet tai tarp kitko. Laukė 

didesni įspūdžiai. Ar pamirši, kaip, peržengęs Valstybės teatro slenkstį, pirmąkart susidūrei su 

tikrojo meno burtais. Buvome operos „Otelas” spektaklyje. Pakerėjo K. Petrausko balsas, 

vaidyba iki ašarų sukrėtė priešmirtinė Dezdemonos arija ir tragiška mirtis. O simfoninio orkestro 

grojimas! Tai ne Davidonio armonikos virkavimas progimnazijos šokių vakarėliuose. 

Neseniai Kaune buvo įsteigtas zoologijos sodas. Neregėtų žvėrių egzotika. O vėl karo 

muziejus! Ten mus pasitiko nuo Biržų Astravo rūmų atvežti liūtai, viduje šarvuotas riteris, o 

toliau... toliau per Atlantą perskridusi ir Vokietijoje sudužusi „Lituanika”. 

Pavaikščiojome garsiąja Laisvės alėja, aplankėme pilies griuvėsius, botanikos sodą — visko 

nė neišvardinsi... O dar... Europos krepšinio čempionatas. Tam Kaune, Ąžuolyne, skubiai buvo 

pastatyta dar sakais tebekvepianti sporto halė. Mes stebėjome vienas rungtynes: Lietuva — 

Suomija. Jas laimėjo lietuviai, rezultatu, berods, 21:14. 

Mokydamiesi paskutinėse klasėse, du kartus pabuvojome Vilniuje. Tai buvo įspūdingos 

ekskursijos. 1939 m. birželio mėnesį patekome į užsienį, nes tuo metu Vilnių tebevaldė lenkai. 

Neužmirštamos dienos, visam amžiui atmintin įsirėžę vaizdai... 

NUOTRAUKOJE: pirmoji Viekšnių gimnazijos abiturientų laida po egzaminų 1941 metų 

birželio 21 d. 

3. Prie gyvenimo slenksčio 

Viekšnių progimnazija buvo maža, tik keturios klasės, mokinių nedaug, tad ir kokia nors 

užklasinė veikla nebuvo žymi. Tik kai mokykla ėmė augti, atsirado vienas kitas mokytojas, 

neapsiribojantis darbu pamokose, ir užklasinė veikla pagyvėjo. 

Daugiausia čia pasireiškė literatų būrelis. Nuo penktos klasės lietuvių kalbą ir literatūrą mums 

dėstė naujai atkeltas mokytojas K. Vėlyvis. Tada literatūra pradėta dėstyti plačiai. Graikų epas, 

„Iliada”, „Odisėja”, romėnų „Eneida”, žymiausi viduramžių kūriniai, kaip vokiečių 

„Nibelungai”, prancūzų „Rolando giesmė”, buvo nagrinėjami plačiai. 

Mokytojas literatūrą dėstė įdomiai, ne vadovėliškai, mokiniams buvo reiklus. Jis labai 

pagyvino ir literatų būrelio veiklą, padarė ją turiningesnę. Anksčiau būrelio susirinkimuose tik 

paskaitydavome savo kūrinėlius, juos pasvarstydavome, o dabar mokytojas duodavo rašyti 

referatus iš pamokose nagrinėtų kūrinių. Kartą man davė parašyti iš „Odisėjos” referatą „Du 

karžygiai, du žmonės — Hektoras ir Achilas”. Nei paties referato sąvoka tada man buvo aiški, 

nei apimtis. Paprašiau mokytoją pagalbos. Jis mane gerokai nustebino sakydamas: „Ateik pas 

mane į namus šįvakar 10 valandą”. Tai buvo nusižengimas mokyklos taisyklėms, nes žiemą 

mokiniams buvo leidžiama vaikščioti gatvėmis tik iki 9 val. Nuėjau. Mokytojas neskubėjo su 

patarimais. Supažindino mane su savo lituanistine bibliotekėle, pasakė, kad galiu ja naudotis. 

Buvo skelbiami literatūrinių rašinių, prozos kūrinėlių konkursai, kurie susilaukdavo platesnio 

atgarsio visos mokyklos gyvenime. Literatų būrelis kelis kartus per metus išleisdavo 

šapirografuotą laikraštėlį „Pirmieji žingsniai”, kuriame spausdinome savo kūrinėlius. Būrelis 

rengdavo programas mokinių pasilinksminimo vakarams. Juose skaitydavome ne tik žinomų 

poetų — Putino, S. Nėries, A. Miškinio, A. Kossu Aleksandriškio — eilėraščius, bet ir savo 

kūrinėlius. Čia aktyviausi buvo J. Karčiauskas, S. Niūniavaitė, K. Kazlauskas. Gyvos literatų 

būrelio veiktos viršūnė buvo literatūros vakaras, kuriame dalyvavo kelių gimnazijų jaunieji 

literatai. Nepamenu, kam kilo ši drąsi mintis. Buvo ir skeptikų: kas Lietuvoje žino Viekšnius, ar 

84

tikri gimnazistai iš apskričių ar kitokių „centrų” ryšis į tolimą kelionę? Bet būrelio pirmininkas 

K. Kazlauskas ir vadovas K. Vėlyvis išsiuntė kvietimus daugelio Lietuvos gimnazijų literatūros 

mokytojams ir literatams. Vakaras įvyko ir praėjo puikiai. Jame dalyvavo Mažeikių, Joniškio, 

Kupiškio, Panevėžio, Tauragės gimnazijų jaukieji literatai, kurie skaitė savo kūrybos dalykėlių. 

Įsiminė Joniškio gimnazijos literato J. Avyžiaus, tauragiškio P. Drevinio eilės. Gerai pasirodė 

mūsų kaimynai mažeikiečiai. Mes, viekšniškiai, — aš, S. Niūniavaitė, K. Kazlauskas, irgi 

paskaitėme kai ką iš savo pirmųjų literatūrinių bandymų. 

Be literatų, kitų būrelių kaip ir nebuvo. Tiesa, naujasis kapelionas Pocevičius, norėdamas 

laikyti mokinius savo įtakoje, įsteigė religininkų būrelį. Bet jau į steigiamąjį susirinkimą beveik 

vien mergaitės susirinko, ir būrelis žymesnės veiklos neišvystė. Buvo ir skautų organizacija, bet 

irgi nedaug teturėjo narių, nė vienas mūsų mokytojas jų nešefavo. Skautų organizacijai priklausė 

12—14 metų berniukai, jų veikla kažkuo buvo panaši į dabartinį orientacinį sportą, sueigos 

vykdavo gamtoje. Nebuvo sporto būrelio, bet pavakariais sporto aikštelė būdavo pilna mokinių. 

Kalbant apie užklasinę veiklą, būtina prisiminti mokyklos rengiamus vakarus visuomenei — 

po keletą per metus. Kartais jiems programą ruošdavo mokytojai. Prisimenu mokytojų pastatytą 

A. Puškino „Šykštųjį riterį” — mokytojas K. Vėlyvis senąjį riterį taip suvaidino, kaip niekur 

daugiau man neteko matyti saviveikloje vaidinant. O dažniausiai programą atlikdavo mokiniai. 

Choras padainuodavo, skaitovai padeklamuodavo eilėraščių, suvaidindavome kokį scenos 

vaizdelį. Surengėme literatūrinį Vingių Jono teismą žemaičių tarme — publika sutiko su dideliu 

entuziazmu. 

Bet ryškiausias mūsų pasiekimas — K. Binkio penkių veiksmų pjesės „Atžalynas” 

pastatymas. Repetavome ilgai, bet pjesės turinys buvo toks artimas — juk ir mes, kaip pjesės 

herojai, buvome šeštokai. Klasė buvo nedidelė, ne visi tiko į „artistus”, tad bent pusei teko po du 

vaidmenis, tame tarpe ir mokytojų, kitų suaugusių herojų. Aišku, vaidyba negalėjo sublizgėti, bet 

ko ne ko, o entuziazmo tikrai nestokojome. Ir pasisekimą turėjome nepaprastą. Pjesę du kartus 

suvaidinome Viekšniuose, kai kuriuos atskirus veiksmus — Vilniuje ir Švenčionėliuose. Per 

ilgus pedagoginio darbo metus teko keliolika kartų vaidinti saviveikliniuose spektakliuose, bet 

nė vienas nepaliko tokių malonių prisiminimu — „Atžalynas” buvo pirmasis... 

Taip atėjo 1940-ieji. Birželio pradžioje baigėme šeštą klasę, mokslams Viekšniuose tikrai būtų 

atėjęs galas. Bet juk tai buvo 1940-ieji: griuvo fašistinis režimas, buržuazinė santvarka, 

gyvenimas tarsi katilas kunkuliavo: Liaudies vyriausybės sudarymas, rinkimai į Liaudies seimą, 

paskelbiama, kad atkurta tarybinė santvarka. 

Na, o mes galėjome pasinaudoti vienu iš daugelio Lietuvoje įsigaliojusių tarybinės santvarkos 

įstatymų — teise į nemokamą mokslą. Buvo plečiamas mokyklų tinklas. Viekšniuose atidaroma 

pilna vidurinė mokykla. Rugsėjo pirmąją dieną susirinkome 81 mokinys. Buvo reformuotas ir 

mokymo turinys, ir klasių numeriai. Tapome dešimtokais, pirmąja Viekšnių vidurinės mokyklos 

laida. 

Visoje mokykloje daug kas pasikeitė, mes pasijutome kažkaip laisvai, mokykla ir jos 

atmosfera tapo erdvesnė, šviesesnė. Nebeliko kapelionų, nebeprivalomas tapo bažnyčios 

lankymas. 

Naujoji valdžia ir mus įtraukdavo į veržlų įvykių srautą. Kai vyko nacionalizacija, pakvietė ir 

mus, kelis aktyvesnius mokinius, į talką, nors Viekšniuose ne taip jau daug ko buvo 

nacionalizuoti. Kūrėsi kooperatyvas, kuris perėmė prekybą iš privačių krautuvėlių. Mane 

nusiuntė patalkininkauti stambiausioje krautuvėje, prekiavusioje įvairiomis ūkiui reikalingomis 

prekėmis — trąšomis, geležies dirbiniais, amatininkų įrankiais. Reikėjo viską pasverti, išmatuoti, 

nustatyti kainas, surašyti. Man pavedė viską surašyti, vėliau — susumuoti. Taip ir dirbau beveik 

visą savaitę po 10—12 valandų, kol atėjęs auklėtojas J. Žilevičius nutraukė šį mano darbą 

kviesdamas į klasę. Man buvo ne tik padėkota, bet ir gerai atlyginta, beveik šimtas naujutėlių 

rublių man buvo ir pirmas atlyginimas, ir parama. Bendras mokyklos auklėjamojo darbo 

pertvarkymas vyko lėtai. Naujasis mokyklos direktorius Balčiūnas ir visi mokytojai laikėsi 

pasyviai, nepadėjo besikuriančiai mokinių komjaunimo organizacijai, ir ji pati buvo negausi, 

nepajėgė vadovauti mokinių užklasinei veiklai. 

Literatų būrelis surengė poeto J. Janonio minėjimą. Skaičiau apie jo gyvenimą ir kūrybą, 

padeklamavome poeto eilių, mūsų klasės kvartetas (J. Piktuižis, A. Mikeliūnas, J. Skiparis, 

85

L. Virkutis), be kitų dainų, sudainavo J. Janonio eilėraštį „Neverkit pas kapą”, kuriam muziką 

parašė mokytojas V. Deniušis. 

Mokyklos chorą mokytojas V. Deniušis išmokė naujų tarybinių dainų, iš jų labai anuomet 

populiarių — „Suliko”, „Katiuša”, „Trys tankistai”. Šios ir naujos lietuviškos dainos skambėjo 

ne tik mokykloje, bet ir tada, kai keturi penki draugai išeidavome pasivaikščioti į gražiuosius 

Juodeikio, Žibikų pušynėlius ar prie Ventos ir Virvytės santakos. 

Rudenį ir žiemą Viekšniuose buvo nemaža Tarybinės Armijos artilerijos dalinio įgula. 

Vakarais kariai žygiuodavo miestelio gatvėmis, jų dainos galingai skambėjo miestelyje. Kariai 

kelis kartus mokyklos salėje surengė savo saviveiklos koncertus. Bilietų nereikėjo, salė būdavo 

pilnutėlė, čia, suprantama, ir mes, vyresniųjų klasių moksleiviai. 

Tais metais pažiūrėjome nemažai tarybinių filmų. Buržuaziniais laikais mokiniams kino 

seansus lankyti draudė, tik keletą kartų, nusižengdamas taisyklėms, jau prasidėjus seansui, 

užsimaukšlinęs iki akių kokią pasiskolintą kepurę, šmurkštelėjau į paskutinį suolą. Juk taip buvo 

žingeidu pamatyti tuos „Tarzano” nuotykius! 

...Ir atėjo 1941 metų pavasaris. Jis buvo nepaprastai gražus. Laukė baigiamieji egzaminai. 

Daug dirbome, bet spėdavome ir pasivaikščioti puikiomis Ventos pakrantėmis, pasilinksminti, 

džiaugėmės nauju gyvenimu, tikėjome šviesia ateitimi. Juk keliai į tolimesnį mokslą ir atviri, ir 

prieinami. Nenujautėme, kas pakibo virš mūsų visų. 

Birželio mėnesį prasidėjusius egzaminus klasė laikė sėkmingai. Paskutinį egzaminą — 

trigonometrijos — išlaikėme birželio 21-ąją, šeštadienį. Buvo pasakyta sekmadienį susirinkti 

vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimų. Jokio iškilmingo jų įteikimo ar išleistuvių nebuvo 

rengiama. Vakarop parėjau į namus džiaugdamasis, kad mokslo vargai pasibaigė, prieš akis 

vasara. Sekmadienio rytą atėjau į Viekšnius. Miestelyje daugybė žmonių. Visų lūpose baugus 

žodis — karas! 

Į mokyklą tesusirinko maža mūsų dalis. Buvo tik direktorius, auklėtojas, jų veidai išblyškę. 

Jokių ilgų kalbų, linkėjimų, jokie gražūs žodžiai netiko, nebuvo reikalingi. Iškilo rimtesni 

rūpesčiai: ką atneš karas gimtinei, pačiam man, kaip pasirinkti teisingą kelią? 

Atėjo karas su savo baisybėmis, nežmoniškumu, bet, galvojau, svarbu išlikti žmogumi, 

nesusitepti rankų, neužsikrėsti rudojo maro — fašizmo bacilomis. 

Pasibaigė mūsų vaikystės ir jaunystės dienos Viekšnių mokykloje. Ar besusitiksime mes, 

klasės draugai ir draugės? 

Paskutinį kartą susitikome 1971 metais Viekšniuose. Kaip ir buvome kadaise susitarę, 

rinkomės paminėti ir atšvęsti mokyklos baigimo 30-metį. Iš dvidešimt vieno atvykome penkiese. 

Atėjo buvęs mūsų auklėtojas J. Žilevičius, buvęs muzikos mokytojas V. Deniušis. Nūnai ir jų 

nebėra. Bet Viekšniai yra ir gražėja. Kol gyvas, linkėsiu jiems gerovės. 

NUOTRAUKOSE: literatūrinio vakaro programos dalyviai; K. Binkio „Atžalyno” III 

veiksmas 1940 metais Viekšniuose. 

Darbo žmonių valia: Iš revoliucinio judėjimo dalyvio Jono Vaičkaus prisiminimų / Iš 

knygos: Proletarinė revoliucija Lietuvoje. — Vilnius, 1960] // Vienybė. — 1988. — Gruod. 15: ir 

Jono Vaičkaus nuotrauka. — Visas tekstas: 

1918 metų rudenį, kai Žemaitijoje dar siautėjo vokiškieji okupantai, Viekšnių valsčiuje 

susikūrė pogrindinė komunistų kuopelė. Raudonoji Armija buvo toli, mes buvome negausūs ir 

beginkliai, bet mūsų tikėjimas socialistinės revoliucijos pergale buvo stiprus. Vilniuje veikė 

kaizerinė Lietuvos Taryba, kuri rėmėsi vokiškųjų okupantų ginkluota jėga. Mes jos 

nepripažinome, rengėmės kovai ir prieš vokiškuosius okupantus, ir prieš Lietuvos buržuaziją. 

Viekšniuose tuo metu buvo puikių revoliucionierių, kai kurie iš jų buvo dar 1905—1907 metų 

revoliucijos dalyviai. Susibūrę į komunistinę kuopelę, pradėjome aktyviai veikti, telkdami darbo 

žmones prieš savuosius ir svetimšalius išnaudotojus. 

1918 metų gruodžio 4 d. suėjusių į miestelį aplinkinių kaimų ir paties miestelio gyventojų 

buvo išrinkta Viekšnių valsčiaus taryba. Darbo žmonės nebuvo tinkamai pasirengę šiems 

rinkimams. Nors į tarybą buvo išrinkti trys darbo žmonių atstovai, mūsų pogrindinės komunistų 

kuopelės nariai, jų tarpe ir aš, tačiau ši taryba buvo iš esmės buržuazinė. Jos priešakyje buvo 

dvarininkas Kundrotavičius. Tačiau mūsų buvimas šioje taryboje palengvino kovą dėl Tarybų 

86

valdžios Viekšniuose. Aš buvau paskirtas vadovauti milicijai, todėl stengiausi įtraukti į miliciją 

Tarybų valdžiai pritariančius žmones. 

Kai gavome žinią, kad Vilniuje įsikūrė Lietuvos Laikinoji revoliucinė darbininkų ir valstiečių 

vyriausybė su Vincu Mickevičium-Kapsuku priešakyje, mes nutarėme išvaikyti buržuazinę 

valsčiaus tarybą ir sukurti darbo žmonių valdžios organą. Tai buvo padaryta gruodžio antrojoje 

pusėje. Viekšnių tarybos pirmininką dvarininką Kundrotavičių ir tarybos sekretorių kunigo brolį 

Sudeiką lengvai pašalinome, nes milicijoje buvo savi žmonės. Tuojau sudarėme Viekšnių 

valsčiaus revoliucinį komitetą, į kurį įėjo Benjaminas Zarcinas, Jonas Turkauskas, aš ir kiti. Aš 

buvau paskirtas revoliucinio komiteto pirmininko pavaduotoju ir milicijos viršininku. 

Susikūrusiam revoliuciniam komitetui iškilo rimti uždaviniai: sutvirtinti Tarybų valdžią 

valsčiuje, sukurti jos organus kaime, suorganizuoti ginkluotą jėgą kovai prieš kontrrevoliuciją, 

aprūpinti maistu Viekšnių gyventojus. 

1918 metų gruodžio pabaigoje — sausio pradžioje kaimuose jau buvo išrinktos darbininkų ir 

vargingųjų valstiečių tarybos, į kurių rankas ir perėjo valdžia vietose. Tokios tarybos buvo 

išrinktos Žiogaičių, Sovaičių, Dargių, Rekečių, Užlieknės, Maigių kaimuose ir dvaruose. 

Viekšnių valsčiaus darbo žmonės aktyviai rėmė Tarybų valdžią. 

Visa tai vyko už kelių kilometrų nuo fronto. Vokiečių kariuomenė stovėjo netoli, Viekšniai 

būdavo nuolat apšaudomi. 

1919 metų pradžioje sulaukėme Raudonosios Armijos dalinio, kuris atžygiavo į Viekšnius per 

Kuršėnus. Vietos darbo žmonės su džiaugsmu sutiko raudonarmiečius. Daugelis vietinių 

gyventojų tuoj įstojo savanoriais į atvykusį dalinį. Savo meilę ir dėkingumą Raudonajai Armijai 

valsčiaus darbo žmonės parodė, kai 1919 metų vasario mėnesį laidojome 3 žuvusius 

Raudonosios Armijos kovotojus. Pareikšti savo pagarbos žuvusiems kovoje už darbo žmonių 

išvadavimą susirinko tūkstantinė minia. Prie kapo kalbėjo Raudonosios Armijos atstovai, 

revoliucinio komiteto narys B. Zarcinas ir kiti. Revoliucionierių kalbos rado gyvą atgarsį darbo 

žmonėse. 

1919 metų kovo mėnesio pradžioje jungtinės vokiečių ir lietuvių buržuazijos karinės jėgos 

pradėjo puolimą Viekšnių bare. Raudonosios Armijos daliniui teko pasitraukti. Viekšnių 

revoliucinis komitetas evakavosi į Latviją, į Jelgavos miestą. Tačiau vokiečiai netrukus apsupo 

Jelgavą ir užklupo ne tik Viekšnių, bet ir kitus Žemaitijos revoliucinius komitetus, kurie buvo ten 

pasitraukę. Daliai revoliucinių komitetų narių, jų tarpe ir man, pavyko pabėgti. Dalis žuvo. 

Vėliau keletas buvusių Viekšnių valsčiaus revoliucinio komiteto narių grįžo į savo valsčių. Jie 

iš pradžių slapstėsi, paskui kai kurie iš jų buvo suimti, kalinami, tardomi, kankinami. 

B. Zarcinas, aš ir dar vienas buvęs milicininkas buvome kalinami Šiaulių kalėjime. Viekšnių 

valsčiaus kontrrevoliucinė valdyba užklausė Šiaulių karo komendantą Birontą, ką daryti su 

buvusiais Viekšnių valsčiaus revoliucinio komiteto nariais ir milicininkais. Birontas davė 

nurodymą: sušaukti valsčiaus gyventojų susirinkimą ir balsavimo keliu nuspręsti, ką daryti su 

jais. Birontas tikėjosi, kad žmonės pasmerks revoliucinierius. Bet jis apsiriko. Nepaisydami 

šmeižto prieš Tarybų valdžią, kurį skleidė karininkas Rudzinskis, mokyklos inspektorius Bimba 

ir kiti jų bendrininkai, susirinkusieji valsčiaus žmonės vieningai pasisakė už revoliucinio 

komiteto narių ir milicininkų paleidimą. Apie tą balsavimą sužinojome sėdėdami Šiaulių 

kalėjime. 

Lungys Rimantas. Kovojo Žemaičių pulkas // Vienybė. — 1988. — Gruod. 15. — Visas 

tekstas: 

Paskelbus Tarybų valdžią Lietuvoje, jos ginti pakilo ir Šiaulių miesto bei jo apylinkių darbo 

žmonės. Mieste įsikūrė ginkluotas darbininkų dalinys, pasivadinęs Žemaičių pulku. Jo vadu buvo 

paskirtas F. Baltušis. 1919 metu sausio 8 dieną kovotojai nuginklavo kaizerinės kariuomenės 

įgulą Šiauliuose, netrukus prie Radviliškio nuginklavo ir atėmė iš okupantu šarvuotą traukinį, 

dalyvavo daugelyje kautynių su priešais. 

Maždaug tuo pat metu ginkluotas darbininkų būrys susikūrė ir Kuršėnuose. D. Budino 

vadovaujami jame susitelkė apie 200 kariu ir 50 raitelių ir taipogi pasivadino Žemaičiu pulku. Jie 

padėjo įkurti Tarybų valdžios organus aplinkiniuose Luokės, Papilės ir Tryškių miesteliuose, 

vėliau galingesnėms priešo jėgoms spaudžiant, susijungė su šiauliečiais. 

87

Žemaičių pulko kovos keliai ne kartą vedė ir per dabartinį mūsų rajoną. Iš kaizerinių okupantų 

atimtas šarvuotasis traukinys buvo atvykęs padėti Viekšnių revoliucionieriams, vasario mėnesį 

pulkas iš Šiaulių žygiavo į Mažeikius padėti šio miesto gyventojams gintis nuo aktyvėjančių 

okupantų puolimo. Per mūsų rajoną pulko kovotojai traukė ir į kautynes prie Tryškių. 

Rozga Leopoldas. Trumpas vilčių akordas // Vienybė. — 1988. — Gruod. 15. Tekste: 1919 

03 04 vokiečiai vėl užėmė Viekšnius. Revkomo nariai apsupti prie Jelgavos. Žuvo P. Linkauskas. 

Kiti grįžo į Viekšnius ir po kiek laiko buvo suimti. 

Sadauskaitė Danutė. Revoliucijos aidai Viekšniuose // Vienybė. — 1988. — Gruod. 31. — 

Tekste: 1988 12 23 Viekšniuose prie namo Nr. 42 Vytauto gatvėje pritvirtinta memorialinė lenta 

su įrašu, kad čia buvo įsikūręs revoliucinis komitetas. — Visas tekstas: 

Gruodžio 23 dieną Viekšniuose prie Vytauto gatvės 42 numeriu pažymėto namo, susirinko 

miestelio gyventojai, Didžiojo Tėvynės karo veteranai, moksleiviai. Atidengiama memorialinė 

lenta, kuri primins viekšniškiams ir miestelio svečiams, kad šitame name 1918—1919 metais 

buvo įsikūręs Viekšnių revoliucinis komitetas. Garbingą memorialinės lentos atidengimo 

ceremoniją atliko Didžiojo Tėvynės karo veteranas Ivanas Babičenka. Kultūros namų skaitovai 

posmais kviečia žmones sujungti širdis ir jėgas bendram tikslui — Lietuvos gerovės kėlimui. 

Apie Tarybų valdžios įkūrimą Viekšniuose kalbėjo mokytojas A. Gedvilas. Jis prisiminė, kad 

Viekšnių revoliuciniam komitetui vadovavo J. Poškus, o sekretoriumi buvo išrinktas B. Zarcinas. 

Komitetas gyvavo vos 3 mėnesius, paskui turėjo pasitraukti į pogrindį. Pogrindžio aktyvistų 

Geislerio, Lukošiaus, Kaco dėka dažnai virš miestelio plevėsuodavo raudonos vėliavos, ant sienų 

prilipdyti atsišaukimai kvietė žmones į kovą už laisvę. 

Tylos minute pagerbiamas šių Žemaitijos miestelio ąžuolų atminimas. 

Iškilmėse kalbėjo LKP RK sekretorė V. Norkienė. Ji pažymėjo, kad viekšniškiai saugo ir 

vertina praeitį menantį brangų kampelį, iš kurio buvo skleidžiamos revoliucinės idėjos. Sunkiu 

visai šaliai metu jos buvo iškraipomos. Bet dabar, kai mūsų šalis žengia viešumo ir demokratijos 

keliu, stagnacijos dulkės turi būti nušluostytos. 

Susirinkusieji sugiedojo V. Kudirkos „Tautinę giesmę”. Tai mūsų vienybės, gyvenimo ir 

laisvės simbolis. Tai simbolis, už kurį kovojo ir Viekšnių revoliucinio komiteto nariai, sunkiais 

1918—1919-ųjų audrų metais. 

Danutė Sadauskaitė. Viekšnių vidurinės mokyklos politinio idėjinio sektoriaus pirmininkė. 

Semaška Algimantas. Lietuvos keliais. — Vilnius, 1989. — P. 267—267. — Tekste: 

Viekšniai (Akmenės raj. mst. t. g., M 42) — Ventos vidurupio žemumoje, Ventos upės 

dešiniajame krante. Profesinė technikos mokykla rengia darbininkus žemės ūkiui. 

Viekšniai — sena gyvenvietė, turinti tipišką mūsų krašto miestelių istoriją: minima nuo 

XIII a. kryžiuočių žygių, nuo XVI a. — dvaras, prie kurio augo miestelis. Architektūros 

paminklas — 1854 m. pastatyta bažnyčia, kurią projektavo Vilniaus universiteto architektūros 

profesorius K. Gregotovičius. Išskirtinis Viekšnių istorijos puslapis — 1871—1873 m. nutiestas 

Liepojos—Romnų geležinkelis, kuris skatino ir miestelį augti. 

Paskutinius savo gyvenimo metus Viekšniuose praleido Lietuvos aviacijos pradininkas, 

kovotojas su religiniu fanatizmu A. Griškevičius (1809—1863). Dirbdamas Šiaulių rotušės 

sekretoriumi, vėliau Kauno gubernijos civilinio teismo rūmų vertėju, jis visą savo laisvalaikį ir 

lėšas skyrė sunkesnių už orą skraidymo aparatų kūrimui ir jų bandymams. 1851 m. išleistoje 

knygelėje „Žemaičio garlėkis” propagavo skraidymo aparatą su garo mašinos sukamu propeleriu. 

Parašė ir filosofinių kūrinių, kuriuose pasisakė prieš krikščionių religiją. Už tai buvo 

persekiojamas. Mirė ir palaidotas Viekšniuose. Namas, kuriame gyveno A. Griškevičius 

(Akmenės 10), restauruotas. Jame įkurtas muziejėlis, kuriame galima pamatyti N. Akmenės 

aviaklubo inžinierių pagamintą garlėkio modelį. Rašytojas V. Martinkus sukūrė romaną apie 

A. Griškevičių „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje” (1988). 

Miestelio kapinėse palaidotas poetas L. Skabeika (1904—1936), nuėjęs trumpą, bet 

prieštaringą kūrybos kelią. Jo pradžioje — poetas simbolistas, o priešmirtiniame „Testamente” 

jis apgailestauja klaidžiojęs „kapitalistinio individualizmo klystkeliais”, tiki, kad kiekvienas 

88

padorus žmogus „prisidės prie įkūrimo žemėje socialistinio pasaulio”. Poetas kilęs iš netolimo 

Žiogaičių kaimo, mokėsi Viekšnių progimnazijoje. 

Viekšnietis ir poetas V. Giedra (g. 1929), kilęs iš garsaus puodžiaus, juodosios keramikos 

meistro V. Giedros šeimos, kuri vėliau persikėlė į Merkinę. Ten būsimasis poetas baigė 

gimnaziją. 

Prie Viekšnių geležinkelio stoties — memorialas per karą čia žuvusiems Tarybų Sąjungos 

Didvyriams N. Minajevui ir P. Šilovui. 

Į šiaurės rytus nuo Viekšnių plyti Kamanų pelkė — viena iš didžiausių ir įdomiausių mūsų 

krašte. Gamtininkai pelkes vadina gamtos archyvais: čia guli užsikonservavę medžių stuobriai, 

gyvūnų kaulų liekanos... Daug gali papasakoti tie pelkės „archyvai”, juk Kamanos užfiksavo 

poledynmečio gamtos istoriją. Jų amžius apie 10—12 tūkst. metų. Pelkėje, jos ežerėliuose ir ją 

supančiuose miškuose aptinkama retų augalų. Siekiant išsaugoti visą tą gamtos kompleksą, nuo 

1979 m. Kamanos paskelbtos valstybiniu rezervatu, trečiuoju Lietuvoje po Žuvinto ir Čepkelių. 

Rozga Leopoldas. Knygnešių gadynės padavimai: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 

1989. — Kovo 30. — Visas tekstas: 

TAUTINIO atgimimo pakylėta dvasia šiandien mes atsigręžiame į savo krašto istoriją — 

tokią brangią ir taip mažai pažįstamą. Joje kaip ryto aušra skaisčiai švyti per keturis lietuviškos 

spaudos draudimo dešimtmečius parodytas didelis mūsų tautos didvyriškumas bei ryžtas. 

Ilgametė kova dėl gimtosios kalbos, dėl spaudos, dėl teisės mokyti vaikus lietuviškai buvo vienas 

iš veiksnių, sutelkusių lietuvių tautą ir atvedusių ją į nacionalinį atgimimą, o paskui — į 

nepriklausomos valstybės sukūrimą. Šiemet sukanka 125 metai nuo tos sunkios epochos 

pradžios. 

Pralaimėjus 1863—1864 metų sukilimui, ilgiems dešimtmečiams mūsų krašte įsiviešpatavo 

reakcija. Protingiausi, karštai ją mylėję žmonės buvo išžudyti, ištremti, išvyti iš tėvų žemės. 

Negana to, Vilniaus gubernatorius Muravjovas jau 1864 metais išleidžia įsakymą, uždraudžiantį 

mokyklose vadovėlius lietuviškomis raidėmis. Po metų naujas generalgubernatorius Kaufmanas 

šį įsakymą patvirtino ir pasiekė, kad vidaus reikalų ministras Valujevas visiškai uždraustų 

lietuviškų knygų spausdinimą ir pardavinėjimą. Knygas lietuviškomis raidėmis buvo įsakyta 

konfiskuoti, o sulaikytus nepaklusnius jų platintojus griežtai bausti. 

Bene pirmasis Lietuvą kovon už gimtąjį žodį pakėlė Žemaičių vyskupas ir didelis liaudies 

švietėjas Motiejus Valančius, jau 1866 metais ėmęs viešai reikalauti grąžinti lietuvišką spaudą, 

pats savo knygas pradėjęs leisti Prūsijoje ir organizavęs jų gabenimą per sieną. Bene pirmieji 

knygnešiai ir buvo M. Valančiaus talkininkai Raguvos valstietis Stasys Račiukas, raseiniškis 

bajoras Simonas Kulakauskas (abu 1871 metais ištremti į Sibirą). Netrukus į jų būrelį įsijungė 

garsusis Jurgis Bielinis, rietaviškis Julius Steponkevičius, valstietis Rakuiža. Jie slapčiomis į 

Tilžę gabendavo Valančiaus rankraščius ir pinigus už knygų spausdinimą, o iš ten grįždavo su 

išspausdintų knygų pundais. 

Dar anksčiau, 1862 metais, caro valdžia Lietuvoje uždraudė parapijines mokyklas, ir jau 1863 

metais vyskupas Valančius per kunigus ima skleisti raginimus slaptai mokyti vaikus gimtosios 

kalbos, samdyti „daraktorius” — tų slaptų mokyklų mokytojus. 

PRASIDĖJO ilgi tamsos ir intensyvaus lietuvių tautos rusinimo dešimtmečiai, kuriuos mūsų 

kraštietis profesorius Vaclovas Biržiška vėliau pavadins lietuvių golgota. Net bažnyčiose arba 

išeinantiems iš jų žmonėms buvo atiminėjamos lietuviškos maldaknygės, imta daryti kratas, 

persekioti lietuviškas knygas platinusius žmones, kankinti juos kalėjimuose, tremti į Sibirą. 

Pirmoji krata, manoma, buvusi netoli Platelių, Gintališkės kaime, o pirmasis knygnešys, 

skaudžiai nukentėjęs dėl meilės savo tautai, buvo drąsi moteris Karolina Laniaučaitė, kurią 1869 

metais žandarai su knygomis areštavo netolimuose mums Gruzdžiuose. Išlaikę apie 16 mėnesių 

įvairiuose kalėjimuose, knygnešę paleido policijos priežiūron, bet moteris tęsė savo darbą. Trečią 

kartą su draudžiamų lietuviškų knygų pundu suimtą Karoliną nuteisė ir ištrėmė į Oloneco 

guberniją, iš kurios, manoma, ši moteris jau nebegrįžo. 

O lietuviškų knygų srautas didėjo, nepajėgdavo jam kelio pastoti nei pasienio žandarai, nei 

šnipai, nei savi išdavikai. (Deja, ir tarp lietuvių buvo tokių, kurie išdavinėjo ir skundė 

knygnešius. Apytikriai suskaičiuota, kad paskutinį prieš spaudos draudimą dešimtmetį (1854— 

89

1863 metais) iš viso pasirodė 267 lietuviški leidiniai, o l884—1893 metais jau 584, dar kitą 

dešimtmetį — jau 786 spaudiniai.). Žinoma, aukų ir nuostolių daug patirta. Vien labai apytikriais 

paskaičiavimais nuo 1891 iki 1902 metų žandarai atėmė, konfiskavo per 170 tūkstančių 

spaudinių. 

KIEK buvo tų žmonių, kurie savo likimu, savo šeimomis rizikavo, bet nešė lietuvišką žodį, 

šiandien niekas nebepasakys. „Turtų, rodos, nė vienas nesusikrovė iš knygų kontrabandos. 

Gyvybę gi, laisvę ir tėvynę didžiuma jų prarasdavo”, — sakė apie tuos didelio dvasios stiprumo 

žmones Vaižgantas. Knygnešių keliai nusidriekė per visą Lietuvą, į tolimiausius kaimelius ir 

vienkiemius. 

Pasiekdavo jie ir dabartinio mūsų rajono apylinkes. Kas buvo tie žmonės, kurie nešė knygos 

šviesą į priespaudos tamsoje uždarytą liaudies gyvenimą? 

Vienas jų buvo Feliksas Petravičius, gimęs 1858 metais. Neturtingas 12 metų berniukas buvo 

atiduotas Laižuvos klebonui už liokajų, paskui su tėvu prekiavo smulkiais daiktais ir taip, 

keliaudamas per miestelius ir atlaidus, vertėsi. Paskui, suėjęs su Vincentu Stončium, pradėjo 

gabenti iš Prūsų knygas. Buvo ne kartą sulaikytas, žandarai atėmė knygas, taigi prarado daug 

turto, buvo kalėjime ir mirė niekam nežinomas. 

Parsivežtas iš Tilžės knygas, daugiausia maldaknyges ir šiaip religinius raštus, Petravičius 

dažniausiai perduodavo į Viekšnius čia gyvenusiems Jonui Dargiui ir Juozui Vilčikauskui. 

Jonas Dargis buvo persikrikštijęs iš žydų, tarnavo miestelyje policininku, gal tai ir buvo gera 

priedanga verstis uždraustos lietuviškos literatūros platinimu. Knygų jis gaudavęs iš 

F. Petravičiaus bei iš D. Bubėno, gyvenusio Ūbiškėje. Jaunas būdamas, pats ėjo į Tilžę, bet 

nesisekė, trūko apsukrumo, daug knygų iš jo atėmė. Mirė jau po pirmojo pasaulinio karo. 

Juozas Vilčikauskas buvęs jaunesnis, knygų gaudavo tuo pačiu keliu ir nė karto nepakliuvo 

žandarams. Mirė Viekšniuose jau po karo, turėdamas apie 50 metų. 

Knygnešiai platindavo ne tik knygas, bet ir visokius paveikslėlius, tame tarpe ir satyrinius. 

Viename buvęs nupieštas besimeldžiantis valstietis, o šalia jo stovi žandaras ir velnias. Velnias 

sako žandarui: „Broli mano, ar nematai, kad šis lietuvis meldžiasi iš naujos knygos? Atimk iš 

jo”. Tokių pašaipų žandarai ypač nekęsdavę. Iš D. Bubėno tokį paveikslėlį veltui gavusi viena 

Akmenės davatka. Kažin kas pamatė ir apskundė uriadnikui. Daug vargino satrapai senutę, 

galop, kaip elgetą, privertė mėnesį kalėti. Ir aplinkinių gyventojų teiravosi, iš kur pas seną 

moteriškę galėjęs toks paveikslas atsirasti, bet niekas nieko nepasakė. 

LEGENDINIS mūsų tautietis Mikalajus Katkus savo atsiminimuose yra pasakojęs apie visą 

vežimą literatūros, sulaikytos ties Kelme 1902 metais. Jame kartu su draudžiamomis 

lietuviškomis knygomis buvo ir užsienyje spausdinamos „Iskros” didelė siunta. Caro valdininkai 

nusigandę, matydami, kad uždrausto lietuviško žodžio nešėjai pramynė takus ir revoliucinei 

literatūrai. O toji siunta buvusi adresuota į Šiaulius, į grafo Vladimiro Zubovo valdomą Ginkūnų 

dvarą. Tai tas pats Zubovas, kuris paskui, nuo 1911 metų valdė Medemrodės dvarą ir čia 1933 

metais mirė. Apie Zubovų giminės indėlį puoselėjant lietuvių tautinę kultūrą reikalinga atskira 

studija, čia tik priminsime, kad V. Zubovas jaunystėje buvo susijęs su „Proletariato” partija ir 

organizacija „Narodnaja volia”, paskui Šiauliuose rėmė V. Kapsuką, o 1914 metais padėjo jam, 

pabėgusiam iš Sibiro tremties, slėptis Medemrodėje ir išvykti į Lenkiją 

Domininko Bubėno į Ūbiškę parsivežtas knygas imdavo platinti ne tik viekšniškiai. Savo 

prisiminimuose šis vienas žymiausių knygnešių yra rašęs: „Nuo 1892 metų maldaknygių jau 

nebepirkau, o tik tikybinio ir pasaulinio turinio knygeles, kurias parsigabendavau iš Tilžės... 

Knygų vardų ir skaičiaus negaliu suvokti. Kas mėnuo pargabendavau po pilną vežimą. 

1897 m. Tryškių inteligentai pradėjo parsisiųsdinti iš Klaipėdos, Ženevos, Anglijos ir 

Vokietijos visokiomis kalbomis socialdemokratų partijos brošiūrų, kurių per dvejus metus 

atgabenau 30 pūdų. Tomis brošiūromis rūpindavosi daktaras Bružas iš Tryškių miestelio, 

inžinierius Sirutavičius iš Kairiškių dvaro... Balsių dvarininkė Pšibilauskienė (rašytoja 

S. Pšibiliauskienė-Lazdynų Pelėda — L. R.).” 

Pačioje Ūbiškėje knygnešius visokeriopai remdavo ir iš jų religinių knygų imdavo ten iki 

mirties 1894 m. kunigavęs S. Daukanto globėjas kunigas Ignas Vaišvila. 

Ilgai ir sunkiai tekėjo spaudos draudimo gadynės dešimtmečiai, pareikalavę didelių aukų ir 

pasiaukojimo. 1918 metais, kai kūrėsi suvereni Lietuvos valstybė, daug tų žmonių, buvusių 

90

knygnešių, dar buvo gyvi. Tik nauji įvykiai iškėlė į viršų naujus veikėjus, o tie, kurie sveikatą ir 

gyvenimą dėl lietuviško žodžio aukojo, liko primiršti, daugelis taip ir išėjo, nesulaukę nei 

deramos pagarbos, nei dėmesio. Nebuvo jiems sukurta iškilnių paminklų, daugelio jų 

atsiminimai liko neišklausyti. Argi ne pranašas buvo Maironis, kadaise sakydamas: 

Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris, 

Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, 

Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis 

Jiems nebesuprantamos bus. 

Damulis Rimvydas. Krauju aplaistyta ramybė // Vienybė. — 1989. — Geg. 25, 27, 30. — 


Puota vasaros vidurnakty 

Ta karšta 1941-ųjų liepa Papilėje iš pirmo žvilgsnio mažai kuo skyrėsi nuo ankstesniųjų. Jei 

Papilės miestelio aikštėje, kur turgadieniais virdavo visas valsčiais gyvenimas, nepastebėtum 

išklijuotų vokiškai lietuviškų naujosios valdžios skelbimų, vargu ar iš tolimesnių užkampių 

užklydusiam kaimiečiui pasidingotų, kad karas savo negailestingu sparnu jau užgriebė ir šį 

nuošalų Žemaitijos miestelį, taikiai rymantį žilųjų piliakalnių papėdėje. Rytais į miestelio pieninę 

kaip visada nulinguoja raštuotomis skarelėmis apsigaubusios moterys, nešdamos nuo šeimynos 

burnos atitrauktą pieno šlaką. Kaip visada, sutrinksi miestelio amatininkų dirbtuvėlėse įrankiai. 

Ir tik įsiklausęs į miestelėnų šnekas, pajustum, kad jau visas mėnuo Papilė kunkuliuoja lyg 

neatsargiai šienpjovio dalgiu užgautas širšių lizdas. Iš lūpų į lūpas perduodamos, apskrieja šiurpą 

keliančios žinios. Nėra dienos, kad į valsčiaus policijos nuovadą iš aplinkinių kaimų, miestelio 

neatvestų būrelio žmonių, kad nesudrebintų širdies iš čia sklindančios aimanos. Kas savaitę į 

Šiaulių pusę išlinguoja pilnutėlė žmonių mašina. 

Nebesibūriuoja pirkėjai ir prie žydų parduotuvių. Žvalgosi jos dabar į praeivį aklinomis 

langinėmis, nebyliai primindamos kažkada čia vykusį gyvą prekymetį. O ir jas atvėrus, vargu ar 

rastum kadaise nuo prekių linkstančiose lentynose net pelei ką pasigardžiuoti. Viskas, ką buvo 

galima paimti, jau seniai iškeliavo į naujųjų šeimininkų podėlius, išstvarstyta ir išdraskyta 

godžių, nuo beribės valdžios pajautimo apsvaigusių rankų. 

Traška per siūles valsčiaus policijos nuovados areštantų būstinė. Jei anksčiau uždarydavo kokį 

arkliavagį ar peštuką, tai dabar ten sukišo visą pusšimtį žmonių. Be perstojo sukasi ir baisus 

mirties konvejeris — beveik trejetas dešimčių areštantų, aukštesniosios okupacinės valdžios 

parėdymu, buvo išsiųsti į Bubius, kur vyko Šiaulių apskrities aktyvistų žudynės. Baisiausias 

likimas laukė miestelio žydų, nes „negryna rasė”, naujųjų šeimininkų parėdymu, neturėjo teisės 

egzistuoti. Pusantro šimto žydų tautybės asmenų buvo uždaryta paskubomis prie Šiaudinės dvaro 

įrengtame gete. 

Trynė rankas iš pasitenkinimo policijos nuovados vadas Vincas Viskanta, buvęs Lietuvos 

armijos karininkas, garsiausio Papilės restorano savininko sūnus Vincas Šilkus, miestelio 

komendantas Kazys Šniutė. Iš Šiaulių paprastai atplaukdavo tik pagyrimai. 

— Su žydais ir raudonosiom bacilom baigsime išsyk ir visiems amžiams, — džiūgavo, 

klebonijoje girdydamas naująją valdžią savo mėgiama aviečių arbata, klebonas Pranas Bastakis. 

Tai kas, kad dabar vilki juodą dvasiškio sutaną — kai kišenėje paliečia šaltą ginklo plieną, 

pasijunta vėl nusimetęs krūvą metelių, vėl besipuikuojantis šaunia karo aviacijos jaunesniojo 

karininko uniforma. 

Tiesa, „partizanų” rinktinės štabui kelia nerimą padažnėję eilinių papriekaištavimai — girdi, 

ar visą amžių mes su jais terliosimės. O ir bobos namuose praeiti neleidžia. Milicininkas Kazys 

Budrys, komunistai Aleksas Navardauskas, Steponas Paniuškis, Pranas Putelis, Papilės apylinkės 

vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Gadeckas — vyrai metuose, bet kodėl pilna kamera 

penkiolikmečių — šešiolikmečių, tik prieš mėnesį — antrą komjaunuolių bilietus gavusių 

vaikinų? Išvarysim ir tuos į Bubius — nebebus kam pusberniais besisamdyti. Ar juokas — 

javapjūtė jau ant nosies! 

Todėl nuovados vadas Vincas Viskanta su palengvėjimu atsidūsta, telefono ragelyje vieną 

rytmetį išgirdęs Šiaulių apskrities policijos viršininko Broniaus Paliulionio sodrų tenorą: 

— Kaip žadi, Vincai, mėnesio išvadavimo jubiliejų pagerbti? 

91

— Nieko ypatingo, — nesusigraibo iškart savo viršininko mintį pagauti Viskanta. 

— Tai va — baigiasi laikas už dyką komunistėlius ir žydpalaikius šerti. Užtektinai jie mūsų 

duonos suėdė. Tik žiūrėk, žiūrėk akylai, brolau, kad visus formalumus kaip priguli sutvarkytum. 

Gestapas irgi žada pasidomėti, kaip tamstai reikalai einasi... 

„Teisėjai” — Vincas Šilkus, Pranas Bastakis, mokytojas, valsčiaus jaunalietuvių vadas Juozas 

Domeika — tarėsi neilgai. Komunistų, komjaunuolių, tarybinių aktyvistų pavardes nuosprendyje 

vardijo atskirai. Dėl žydų nutarė nesivarginti... 

Kitą rytmetį per miesteli nutįso keliolikos žmonių vora. Ragindami keiksmais, šautuvų 

buožėmis, „partizanai” ją vijo prie policijos nuovados, kur lūkuriavo pora dvikinkių vežimų. 

...O ties Šiaudine, Dilbyčių miške, jau nuo ankstyvo rytmečio virė darbas. Šiaudinės žydų 

geto komendantas, vietos žmonių pramintas „žydų karaliumi” Kazys Milevičius, stropiai rinkosi 

stipresnius vyrus, atstumdamas į minią silpnesniuosius ar jau nebesugebančius judėti. Nėra kada 

terliotis — Viskanto pavaduotojas Adomas Petrauskas dar vakare perspėjo — prieš vienuoliktą 

valandą turi būti paruošta 16 metrų ilgio ir keturių metrų pločio duobė. Ir nė minutės vėliau. 

Lygiai 11 valandą, vokišku punktualumu, iš Šiaulių atvyko pora vokiečių karininkų juodomis 

lyg varnų sparnas uniformomis ir kaukolėmis antsiuvuose, lydimi gerai lietuviškai kalbančio 

civilio. 

— Gut, gut, — pagyrė Milevičiaus stropumą vyresnysis karininkas, išvydęs jau pasiruošusią 

pirmąją „savanorių” gretą. Penki ant duobės krašto, penki — žvelgiantys pro šautuvo taikiklį. 

Dešimt žingsnių — atstumas nuo gyvenimo iki mirties. 

Kai prie duobės nulingavo antroji žydų grupė, į Papilę susinervinęs išdūmė policijos 

nuovados viršininko pavaduotojas Adomas Petrauskas. Paskubinsiąs, kad į Šiaudinę greičiau 

atvežtų likusius pasmerktuosius. Ko tempti vakarop — ir taip ne viskas eina kaip sviestu patepta, 

neįprastas daugeliui toks darbas. Kai kas padauginęs jau savų nuo žydpalaikių vargiai beatskiria 

— dar pykštels kam į pakaušį. Ma jį bala — bet prieš ponus vokiečių pareigūnus pasirodys nei 

šiaip, nei anaip. 

Veltui nerimavo stropusis Petrauskas. Nulingavo, nugirždėjo vežimai su keturiolika 

pasmerktųjų Šiaudinės link. Pravažiavus Papilės kapines, kažkas su palengvėjimu pratars: 

— Vadinisi, ne šaudyti veža... 

Daugybė akių su siaubu lydėjo šią pamažu vieškeliu slenkančią procesiją, tyliai vėrėsi 

aplinkinių valstiečių trobų durys, priimdamos iš laukų grįžtančius žmones. Niekas nenorėjo būti 

net ir nebyliais šios tragedijos liudininkais. Tai, kas vyksta ten, Šiaudinės pusėje, buvo aišku ir be 

didesnių išvedžiojimų. Jonaičių miškas visą dieną sklaidėsi nuo metodiškai pasikartojančių 

duslių šūvių aido, kraupiu šauksmu atsiliepiančio kiekvieno besiklausančiojo širdyje. 

Geliančia rauda atsikartodavo jis dilbytiškių Liūnų trobelėje. Tik pora šimtų metrų skyrė jų 

sodybą nuo kruvinos tragedijos vietos. Neatsitraukė nuo lango tarybinio aktyvisto Albino Liūno 

sesuo Juzefa — gal pamatys iki skausmo pažįstamą figūrą, gal nors žvilgsniu palydės dvidešimt 

antruosius einantį brolį. Nežinojo, kad dar prieš savaitę atgulė jis greta savo likimo draugų 

Bubiuose, kad jau niekada nebepravers jis šios kuklios sodybos vartelių... 

— Bėkim — vis viena laukia mirtis, — tyliai šnibžda komjaunuolis Algirdas Sabaliauskas 

dviem Antanams — buvusiam Purvių komjaunimo organizacijos sekretoriui Narščiui ir savo 

pažįstamam Šeškauskui. Vaikinai patylomis glaudžiasi arčiau vienas kito — drauge drąsiau, 

vienam bėgant — nuskins kaip per anksti pribrendusią miško uogą. Nes jau geroką gabalą nuo 

Dilbyčių miško kiekvieną seka budrūs sargybiniai, o prie duobės šlaistosi pats miestelio 

komendantas Kazys Šniutė. Papilės miestelio degtinės sandėlio savininkas įraudęs ne tik nuo 

aitraus gėrimo kaušo — ar juokas pelnyti tokį pasitikėjimą. Atėjo geros dienos, prisiminė naujieji 

šeimininkai jo kurliandiškai vokišką veislę, išskyrė iš kitų, pamalonino. 

— Na ką, bolševikėliai, norėsit dar žemės? — kreivai šypsosi, pagiežos kupinu žvilgsniu 

nutvilkydamas prie vežimo krūvon susispietusius žmones. 

Bet netrukus jo veidas mainosi, o rankos konvulsingai graibo ginklo. Staiga pabiro, išlakstė į 

šalis ramiai stovėję suimtieji, o trejetas vikriausių — jau šmėkščioja krūmuose, o kulkos 

beprasmiškai čaižo virš jų užsiskleidžiančią lapiją. 

92

Su antrąja grupe nesiterliojo, — šaudė čia pat, klojo ant rupaus juodžemio, kurio, anot 

Šniutės, jie buvo taip ištroškę. Tempė už kojų iki duobės, mėtė ant dar konvulsijose trūkčiojančių 

kūnų. 

... Iki vėlaus vakaro tęsėsi kruvinos Šiaudinės skerdynės, krūpčiojo nuo kiekvieno šūvio 

aplinkinių vienkiemių žmonės. Beveik šimtas žmonių atgulė į broliškas Dilbyčių palaukės 

kapines. Pravertė ir iš Papilės atvaryti vežimai — grįžo jie atgal, pilni pasmerktųjų rūbų ir 

Šiaudinės gete priplėštų daiktų. Įkandin jų, atlikę savo juodą darbą, beldėsi į Papilę ir 

„operacijoje” dalyvavę „partizanai”. Laukė jų specialiai tokiai progai užsakytas restoranas su 

gardžiais valgiais ir gėrimais kupinais stalais ir grasinančia A. Petrausko kalba: 

— Apie tai, kas Šiaudinėje dėjosi, — laikyti liežuvį už dantų! 

Kelio atgal nėra 

Neilgai siautėjo Papilės apylinkėse vokiečių pakalikai. Jau dūlėjo Bubių ir Dilbyčių 

miškeliuose vokiečių valdžiai nepriimtinų žydų tautybės žmonių ir tarybinių aktyvistų kaulai, 

nebebuvo prasmės veltui šerti ir tokios gausios policininkų bandos. Rugpjūčio pradžioje 

daugeliui teko atiduoti ginklus vokiečių valdžios pareigūnams, net pačiam Viskantai iš nuovados 

viršininko persikvalifikuoti į alaus krautuvininką Radviliškyje. Tiesa, neilgai. Po pusmečio, 

prisiminę jo nuopelnus, paskyrė nuovados viršininku Plungėn. Ir šios vietos mena nemažai 

Viskantos piktadarybių. Nepaliko nepamaloninti jo ištikimiausieji. Bene svaigiausią karjerą 

padarė buvęs paštininkas Vilius Gespartas — jis tapo gestapo valdininku Šiauliuose. Dalis liko 

tarnauti vokiečių pagalbinėje policijoje. 

Po trejų metų frontas, šuorais nugriaudėjęs per Lietuvą tą atmintiną, karštą 1941 metų vasarą, 

jau vėl ritosi į vakarus, palikdamas krauju ir gaisrais vaitojančią žemę. Vis neramiau darėsi ir 

tiems, kurie prieš trejetą metų, įsitvėrę šautuvo buožės, jautėsi visa galva esą aukštesni už 

aplinkinius apylinkės žmones. Ypač nejauku buvo tiems, kurių kruvini pėdsakai liko sodria 

žaluma spėjusioje pasidengti Dilbyčių miško palaukėje. 

— Ką daryti? Bolševikai mūsų pėdsakų nepamirš, — susitikęs Šiauliuose Gespartą, mygė 

savo buvusį bendrą mokyklos vedėjas Juozas Domeika. 

— Reikėjo tada geriau pasidarbuoti, nebūtų reikėję dabar kinkas drebinti, — kreivai nusišiepė 

Gespartas. — O dabar — teks nešti kudašių, — ir susigriebęs atlaidžiai paplekšnojo Domeikos 

petį, — nieko, vermachtas pilnas jėgų, mes dar parodysime savo ginklo jėgą. 

„Ką jūs ten beparodysit, pačių kelnės pilnos, — karčiai savyje pasišaipė Domeika. — Bet 

pasilikti Papilėje irgi nebėra prasmės”. 

Ir vėl Šiaudinės link nutįso vežimų virtinė. Tik šįkart vėjas gainiojo pilkus 1944 metų rudens 

debesis, ir vežimuose — ne sudaužyti, sukruvinti tarybiniai aktyvistai, o baugščiai į tolimą 

artilerijos kanonadą įsiklausantys baudėjai. Gūžiasi nuo įkyraus, šalto lietaus gūsių Vincas 

Šilkus, Adomas Petrauskas, Liubomiras Mackevičius, kiti jų bendrai. Niūriai žvalgosi į lėtai pro 

šalį slenkančias sodybas, vis neduoda ramybės klausimas — kas laukia ten, Prūsijos pusėje, kur 

pavyks ryt poryt visą savo dabar taip neapibrėžtą būties laiką priglausti galvą, pailsėti nuo įkyrių 

lyg bičių spiečius apnikusių sunkių minčių, nors trumpai akimirkai pabėgti nuo paties savęs. Ir 

tos ribos, prieš trejetą metų perskėlusios gyvenimą į tokias nepanašias ir nesulipdomas dalis. 

Neleidžia veltui laiko ir Vilius Gespartas su savo bičiuliu Kaziu Šniute. Gesparto lagaminai 

jau seniai supakuoti, o štai apie Šniutę dar reikia pasirūpinti. 

— Traukitės į miškus, po mėnesio ar kito vokiečiai vėl bus čia, — tikina Šniutė savo bendrus. 

— Kaune organizuojasi pogrindinis kovos centras, jis ir mūsų nepaliks likimo valiai. 

Ir vėl, tolyn į vakarus nusiritus karo siaubui, Papilės rytmečiai nusidažo gaisrų pašvaistėmis, 

vėl aidi šūviai pamiškių sodybose. Suvarpytus kulkų rado paryčiui kaimynai Papartinės malūno 

gyventojus Kazį ir Bronę Dukavičius. Vien už tai, kad važiuojant pro jų sodybą, buvo apšaudyta 

grupė „miško brolių”, nužudyta 63 metų Kinkių kaimo gyventoja Barbora Naktigalaitė. 

Ilgai dar, garsiau sulojus šunims, iš išgąsčio susigniauš Rudausių kaimo valstiečių širdys. Vien 

todėl, kad sutiko nupirkti valstybinės paskolos obligacijų, ant šulinio svirties bus pakartas jų 

kaimynas Antanas Galminas. Nepamirš „kovotojai už laisvę” išsivežti ir porą šimtų kilogramų 

mėsos, susiglemžti ką vertingesnio radę. O virš nelaimėlio galvos, kitų pabauginimui, 

didžiulėmis vinimis prikaltos, vėjo virpinamos plevens trys šimtrublinės obligacijos... 

93

— Kupinai ir taip prikvailiojai, sūnau. Ką tau davė gero ta tarnyba Papilės pagalbinėje 

policijoje? Ar ne laikas į protą sugrįžti, vestum, vaikus augintum. Žinau, kad prie žemelės širdis 

nelinkusi — eik į kalkių fabrikėlį, ten dabar žmonės pasiutusiai reikalingi. Su vienu meistru 

rankom sukirtom, viso kumpio nepagailėjau, priims, neklausinės daug, kas, kur ir kaip, — niūkia 

sūnų Joną, liūdnai palinguodamas galva senasis Vincas Butnorius. 

„Gal išties paklausyti senojo, gyvas į žemę nelįsi, — patylomis mąsto sūnus, papsėdamas 

aitrų naminio tabako kamblį. — Nėra man dėl ko perdaug pergyventi, dėl ko naktimis bijoti 

bluosto sudėti. Tesibaimina tie, kurie Dilbyčių miške po kraujo klanus braidė, vėliau po kaimus 

bėgiojo, likusių žydų ar belaisvių šniukštinėdami”. 

Neilgas ramaus gyvenimo tarpas. Iki tol, kol vieną tamsų žiemos vakarą prisibaldo į 

Butnoriaus kambarėlį kalkinės bendrabutyje nelauktas ir niekada čia neregėtas svečias, ilgai 

kuždasi, įtikinėja, kai kada pagrasindamas, kad enkavedistai baigią visus papilėniškius susemti, 

kai kada — primindamas, koks lauks gyvenimėlis Lietuvėlėj, kai bolševikams anglai su 

amerikonais garo užduosią. 

— Nemanyk, kad Tėvynę pardavęs daug išloši, — galiausiai, netekęs kantrybės meta 

paskutinį kozirį. — Prisimeni Juozą Šiurkų. Irgi lyg paleistuvė merga prie visų laižėsi. Kai su 

mumis kartu tarnavo — vieną dainą suokė, dabar mat — užpečky išvadavimo palauksiąs. 

Nebesulauks, vieną naktį vyrai padus pakuteno, — kreivai nusišiepė atėjūnas. 

Vidurnakčio tamsa tą vakarą prarijo jau du nuo šaltmečio žvarbos susigūžusius šešėlius... 

Pašvaistės Avižlių padangėje 

...Neišvaizdžioje Avižlių kaimo galulaukėje, miško kaimynystėje prigludusi mažažemių 

Spyrauskų sodybėlė. Nedidukas tvartelis gyvulėliui nuo šalčio ir darganų priglausti. Greta, vėjui 

stipriau papūtus, gailiai vaitojantis namelis, klėtelė, retai priglobianti geresnį daiktelį. Ir iš kur 

iškils kaimo mažažemiui ant jo žemės trupinėlio spindintys palociai, jei kiekvieną rytą, aptūpę 

platų stalą, ant viryklės burbuliuojantį puodą sekioja ar ne dešimt porų akių. 

Nelabai išsigando ir tąkart, vidurdienį kieme išvydę būrelį ginkluotų vyrų. Beveik visi — 

vietiniai, pažįstami, ne su vienu kartu į mokyklą bėgiota, vaikiškos išdaigos krėstos. Tiesa, 

aplinkiniai Ramoniškių girios kaimai apie Butnoriaus „rinktinės” žiaurumą tik ir kuždasi. Vengia 

valdiškos tarnybos tarpumiškiuose paskendusių Užpelkių ir Avižlių kaimų vyrai. Vieną po kito 

priglaudė Šiaudinės kapinės. Užpelkės apylinkės pirmininką Rušiną, Avižlių apylinkės 

pirmininką Valiuką. Neįtiko kažkam ir avižliškių Borusų šeimyna. 1941-aisiais nukankino Juozą 

Borusą, 1945-aisiais — žmoną ir sūnų. O ar seniai kalė karstą ir jauniausiajai — Valei? 

Spyrauskai, gal ne tiek persigandę, kiek smalsiai dirsčiojo į būrelį vyrų, užplūdusių jų 

nediduką kiemelį. 

— Tai ką, prijauti raudonskūriams, Spyrauskėli? — grasinamai košia pro dantis vienas iš 

atėjūnų. 

— Ką jūs, vyrai? Užeikit į vidų, sušilsit, — kviečia, kažką negero pajutęs Spyrauskas. 

Bet vietoj atsako jau kalena automatai, kraupioje agonijoje suklumpa senasis Spyrauskas, 

pervėrė kulkos mažesniuosius vaikus šokusius slėpti Spyrauskienę, lyg dalgiu karštas švinas 

baigia iškapoti ir jaunesniuosius. Tik Spyrauskų anūkėlė, dar nesuprantanti, kokios baisios 

lemties rankos jau išskleistos virš jos papurusios galvytės, ir, įsitvėrusi į tvorą, žiūri į 

nepažįstamus dėdes, besišvaistančius po jų kiemą, iš kažkokio bidono namelio sienojus 

laistančius. 

— A, dar viena išpera liko, — staiga susigriebia vienas iš neprašytų svečių, palydėdamas savo 

žodžius trumpai, šaižiai suamsėjusio automato serija, ir mažos mergytės kūnelis krenta, 

paberdamas ant žemės pirmuosius pavasario žiedus. 

Lyg pabaidytas zuikelis, šmėkšteli pagriovyje jaunylio Pranuko šešėlis. Kai užklupo nelaukti 

svečiai, skalbė savo drabužėlį, ir parkrito ant atšalu alsuojančios balandžio žemės, kad nepakliūtų 

į akis, kad nepargriautų amžiams piktos rankos paleista kulka. Ištaikęs progą, kada pradėjo 

palaukėje sklaidytis pirmieji deginamos trobos dūmai, puolė į greta ošiantį mišką, taikydamas į 

vešlesni eglyną, nejausdamas veidą ir rankas braižančių medžių šakų. Iš kiemo kažkas pastebėjo, 

pavymui nuskriejo spiečius kulkų, bet jau vėlu, jau šmėkščioja Pranuko marškinėliai tiesioje lyg 

styga miško biržėje, besiremiančioje į platų vieškelį. Po poros valandų, uždusęs ir sušilęs, virste 

94

įvirs į Papilės valsčiaus milicijos būstinę ir budintis šūktels vyrus ruoštis, išgirdęs dar vieną 

žinią, tais laikais neretai sudrumsdavusią aplinkinių kaimų ramybę. 

...Po poros dienų į vieną Kinkių kaimo valstiečio sodybą užsuko trejetas nuo tolimo kelio 

pavargusių kariškių. Kariškuose reikaluose labiau įgudę kaimo vyrai dviejų karininkų 

antpečiuose regėjo netgi vyresniųjų leitenantų žvaigždutes. Trečias, juodbruvio gymio seržantas, 

kaip ir dera jaunesniam laipsniu, pagarbiai lydėjo savo vadus, užsimetęs ant peties nerūpestingai 

tabaluojantį, parudavusia buože automatą. Sodybos šeimininkas vikriai sukosi apie stalą, raikė 

gardžiai kvepiančius lašinius, skambčiojo naminės buteliais, netikėtuose svečiuose atpažinęs 

senus pažįstamus — Joną Butnorių ir porą jo artimiausių sėbrų. 

— Na ir išgąsdinot, vyrai, — žavėjosi, kliuksendamas į stiklinės balzganą skystimą, — 

maniau, kas tiems prakeiktiems stribokams bus mane užrodę. 

— Kai užrodys, naminės nebelaksi, — pasišaipė Butnorius ir surimtėjęs pasiguodė, — baisu 

dabar arčiau kaimo ir gretintis, kai prieš pat Gegužės pirmąją iš Avižlių į Šiaudinę aštuonis 

karstus išsiuntėme. Stribokai visai pasiuto, nei dieną, nei naktį ramybės nebeduoda. Apie 

Ramoniškių miškus pasala prie pasalos. Nori nenori reikia kiton pusėn belstis. 

Vyrai kaito, vis dažnino taureles, kol šeimininkas, žvilgterėjęs pro langą, baimingai sulemeno: 

— Vajėzau, vilką minim, vilkas čia. Atsiropštė, prakeiktieji. Kas dabar bus, kas dabar bus, — 

laužė rankas, puldamas nuo lango prie lango, stumdamas į kitą kambarį žado netekusią 

gaspadinę. 

— Nieko nebus, — akimirksniu prasiblaivė Butnorius ir jau piktai šūktelėjo niekaip iš 

išgąsčio nesugebančiam atsigauti šeimininkui, — kviesk greičiau į vidų, ko lauki... 

Atsistojo, pasitaisė diržą ir, išgirdęs prieangyje subildėjusius žingsnius, trumpai prisistatė: 

— Sveiki vyručiai. Mes iš Kruopių būrio, savoj pasvietėj paruošų agentus palydėję, 

nusprendėm ir jūsų pusėje senus pažįstamus aplankyti. Prie stalo, vyrai, išlenksim po taurelę 

artėjančios Pergalės dienos proga. Tiesa, jūsų daugiau — tegul pastovi vienas vaikinas sargyboje, 

šiąnakt netoli Kruopių banditpalaikiai viena aktyvistą nupylė, kas žino — ar neatsivilks 

prakeiktieji. 

Dar kiek pasišnekučiavę, suskubo į kelią. Išeidami prigrasino papilėniškių grupės vadui — 

jaunam, neseniai milicijos suolą trynusiam jaunajam leitenantėliui: 

— Žiūrėk, būk akylas, banditai ko gero į Papilės pusę pasiduos. Mes prie Kruopių jiems 

ramybės neduosime... 

— Galėjome parūpinti jiems amžiną atilsį, — niršo vienas iš palydovų, pačiu smagiausiu 

metu pakeltas nuo sotaus stalo, — jei tas žioplys būtų ankščiau perspėjęs, būtume prie kluono 

juos patykoję... 

— Suspėsi, pritykosi, — sutramdė bendro įniršį Butnorius. — Gal užmiršai, kiek mums šios 

uniformos kainavo? Kad ir iš paskos, kad ir patykoję — porą mūsų vyrų anie atsigrįždami 

nuskabė. Čia tau ne kaimo bobas prie sienos remti... 

Nesuskubo įvykdyti savo žiauraus pažado Butnoriaus parankiniai. Pakirto juos liaudies 

gynėjų kulka. Laisviau atsikvėpė Avižlių, Užpelkių, Purvių kaimų žmonės, drąsiau pravirko 

armonika kaimo vakaruškose. Tiesa, dar klaidžiojo po miškus nuo kraujo ir vienatvės apduję 

vieniši vilkžmogiai. Pasiryžę atkeršyti kiekvienam, panorusiam gyventi ramų valstiečio 

gyvenimą, patikėjusiam naująja santvarka. Tai vienur, tai kitur nušvisdavo gaisrų pašvaistės: 

degė dar ant kojų nespėjusių atsistoti kolūkių tvartai, pašarų daržinės, sandėliai. Tai vienur, tai 

kitur dar suardydavo tylą iš pasalų paleisti šūviai. Nepakako drąsos ir ryžto užpulti ištisas 

šeimas, bet užguito žvėries instinktas vis nedavė ramybės, reikalavo vis naujų aukų, vis naujo 

kraujo. Praėjus keleriems metams po karo, žuvo Papilės valsčiaus komjaunuolės Monika 

Grybauskaitė, Apolonija Raustytė, Anastazija Petkutė, pakilo piktadario ranka prieš Akmenės 

banko valdytoją Juozą Bružą. Daug žmonių, kurie ir šiandien galėtų džiaugtis gyvenimu, be 

laiko atgulė po kapų kauburėliais. 

Tokia nepermaldaujama istorinė tiesa. Po ja galėtų pasirašyti žmonės, menantys tas ilgas 

siaubo ir netikrumo naktis. Kai 1980 m. Šiaulių rajone buvo rastas teroristinės organizacijos 

archyvas, jis dar kartą priminė, kokiomis žiauriomis klasių kovos sąlygomis atėjo ramybė į mūsų 

gimtuosius sodžius. Kiekvieną sukrečia šiurpus dokumentas — „Būtinų sušaudyti asmenų 

sąrašas”. Jame 48 pavardės žmonių, kuriuos ketinta nužudyti už tai, kad dirbo pašte, kultūros 

95

namuose, bibliotekose, kad sąžiningai vykdė savo pareigas. Iki galo įvykdyti šį kraupų 

Meškuičių gyventojų sunaikinimo planą tada sutrukdė valstybės saugumo organai ir liaudies 

gynėjai. Tik po trisdešimt metų daugelis niekuo nekaltų vietos gyventojų sužinojo, kokios 

lemties jiems pasisekė išvengti. 

Šiandien, kai mūsų tautai atėjo nepaprastai atsakingas vertybių perkainojimo metas, apie 

liaudies gynėjus pasakyta nemažai karčių žodžių. Bet ar turime teisę vien juoda spalva perbraukti 

dešimčių, šimtų jaunų, už naująją santvarką kovojusių žmonių biografijas? 

— Mes tada šventai tikėjome šviesiais idealais, o ir dabar visa širdimi priimame pertvarkos 

idėjas, — atrodo, dar ir dabar girdžiu vieno rajono pokario aktyvisto balsą. — Skaudu, kad 

liaudies gynėjai vadinami vienu — plėšiko, girtuoklio, morališkai smukusio žmogaus vardu. Taip 

gali kalbėti tik tas, kuris apie pokarį yra girdėjęs iš nuogirdų ar falsifikuoja faktus. Ar begali būti 

didesnis cinizmas, kai su beginkliais žmonėmis kovojusius teroristus vadiname pilietinio karo 

partizanais? 

Pavojinga ir sudėtinga buvo liaudies gynėjų kova. Į jų gretas mėgino prasibrauti ir smulkūs 

nusikaltėliai, siunčiami provokatoriai ir diversantai. Todėl liaudies gynėjams teko kovoti ne tik 

su teroru, bet ir dėl savo gretų tvirtumo. Ne vienas buvo pašalintas iš liaudies gynėjų gretų ar 

atiduotas teismui. 

Negalima žaisti persitvarkymu, negalima žaisti demokratija ir viešumu. Jie reikalingi tam, kad 

pasakytume tikrąją, tegu ir skaudžią tiesą apie praeitį ir dabartį, teisingai įvertintume Lietuvos 

pokario įvykius. 

Juodpusis Apolinaras. Viekšniai — senose fotografijose // Vienybė. — 1989. — Spal. 28: 11 

nuotraukų. — Visas tekstas: 

Šiemet pasaulis pažymi fotografijos kaip išradimo 150 metų jubiliejų. Fotografija — ta 

regimoji atmintis — davė ir tebeduoda žmonijai labai daug: sudaro galimybę sugrįžti į praeitį, 

išsaugojo mums ir ateinančioms kartoms brangių žmonių veidus, įvykių vaizdus, per fotografiją 

susipažįstame su kultūros raida, socialiniais pokyčiais gyvenime. 

Didelio talento, toli matantis fotografas, fotoistorikas ir kraštotyrininkas buvo viekšniškis 

Jonas Kinčinas. Tai jo dėka šiandien mes galime pažvelgti į tolimą senųjų Viekšnių istoriją. 

Šiandien Viekšniuose šventė: į vidurinės mokyklos 70-mečio iškilmes, tikriausia, suvažiuos 

visų kartų atstovai. Mokykla turi garbingą istoriją, miestelis, jo senbuviai, visi žmonės susieti su 

mokykla, Viekšniai ir mokykla — neatsiejami ir, ačiū šviesios atminties fotografui J. Kinčinui, 

mes turime galimybę per jo vertingas fotografijas geriau pažinti Viekšnių istoriją. 

Kas tik nedomino J. Kinčino! Jo senose fotografijose, negatyvinėse stiklo plokštelėse 

randame viską — nuo mokyklos statybos pradžios, nuo iškilmingų ir tragiškų momentų (Vytauto 

Didžiojo paminklo atidengimas, bažnyčios gaisras), nuo pirmųjų žemės ūkio parodų iki buities 

scenelių ir seno Viekšnių elgetos portreto. Viekšniškių žydų futbolo komanda „Makabis”, gatvės 

rekonstrukcija, puodžių dirbtuvė ir garsusis Lietuvos juodosios keramikos tėvas Giedra, šventės, 

maldininkų eitynės, viekšniškio, dabar Anglijoje gyvenančio Prano Požerskio lėktuvo statyba... 

Ir viskas fotografuota taip kruopščiai, taip skoningai. Tik gaila, kad J. Kinčino kūryba dar 

niekieno netyrinėta, daug kas amžinai pražuvę. 

Šiandien Viešnių vidurinėje mokykloje senųjų fotografijų paroda, šiandien ta proga ir šį 

puslapį parengėme. Ačiū Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato darbininkui viekšniškiui 

A. Sidabrui ir Palnosų bibliotekininkui B. Keriui, kurie prisidėjo prie šios publikacijos. 

Lietuvos centrinio valstybinio istorijos archyvo fondų žinynas. — Vilnius, 1990. — T. 1. 

— Tekste: P. 215: Viekšnių parapijos bažnyčia. — P. 216: Viekšnių Šv. Sergejaus [Sergijaus] 

cerkvė. 

Marcinauskas K. Dviračiu po Žemaitiją. — Vilnius, 1990. — P. 235—238. 

Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — Tekste: 

ŽILOJE SENOVĖJE 

96

Vietovėse, kur dabar yra Akmenės rajonas, žmonių gyventa jau pirmame mūsų eros 

tūkstantmetyje. Tiesa, šis kraštas, pasak S. Daukanto, buvęs apgyventas labai retai, dažniausiai 

žmonės kurdavosi prie upių, tarp čia vešėjusių didžiulių miškų — kur buvo ir maisto, ir užuovėja 

nuo gamtos rūstybių. Tai buvo senovės baltų gentys, gyvenusios iš žvejybos, primityvios 

žemdirbystės ir kitų ano meto verslų. 

Senovės baltų gyvenamoji teritorija skirstoma į daugelį smulkesnių sričių. Akmenės apylinkės 

buvo tarp vakaruose gana plačios Keklio srities, aprėpusios dabartinių Kretingos, Skuodo, 

Mažeikių rajonų teritoriją — vakaruose, ir rytuose bei pietuose [gal šiaurėje] susiformavusių 

mažesnių, bet įtakingų Šiaulių, Žagarės, Tervetės sričių. 

Rašytinių žinių apie Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Latvijoje gyvenusias gentis ima atsirasti apie 

VIII—IX amžius, kai šias vietoves ėmė puldinėti skandinavų tautos. Antai Skuodo rajone 

esančią Apuolę IX amžiuje buvo užpuolę danai, o 854 metais — švedai. Tikėtina, kad užpuolikų 

iš anapus Baltijos būriai pasiekdavo ir Ventos pakrantes. Tad jau anais laikais įtvirtinimų, 

ilgainiui tapusių pilimis, būta ties dabartine Papile, Gudais. 

Vėliau taikioms žemaičių gentims ėmė grasinti 1201 metais Rygos įlankos pakrantėse 

įsitvirtinęs Livonijos (kalavijuočių) ordinas. Apsiginti nuo naujųjų atėjūnų palei dabartinę 

Lietuvos-Latvijos sieną susiformavo didesnių ir mažesnių įtvirtinimų sistema, kurią sudarė 

Papilės, Gyvolių, Griežės (Mažeikių rajone), Raktės (Žagarėje), Sidabrės (Joniškyje) ir kitos 

pilys. Ypač patogioje vietoje stovėjo Papilės pilis, iš vienos pusės ją gynė Venta, iš kitos — į ją 

anuomet tekėjęs mažesnis, bet stačiais skardžiais upelis, o iš pietų saugojo žemės pylimas, kuris 

dar prieš pusšimtį metų buvęs ženklus — apie 5,5 m aukščio ir 28 m ilgio. Sakoma, kad pilies 

būta ir kairiajame Dabikinės upės krante, gal ties dabartinėmis miesto kapinėmis. Gal iš tų laikų 

atėjusios legendos, kad ir Luokavos kalne gyventojai aukodavę dievams gyvulius, o ant greta 

buvusio kalnelio — nelaisvėn paimtus priešus. Šiaip ar taip, kasinėjant dešiniajame Ventos 

krante senąjį Papilės kapinyną (1955 metais), rasta senovės ginklų, durklas ir senovės švedų 

monetų rasta ir Luokavos kalne. 

Bene seniausią žinią apie dabartinį Akmenės rajoną randame eiliuotoje Livonijos kronikoje, 

kuri aprašė Livonijos magistro 1229 metais surengtą žygį į Alsių kraštą (Alsių kaimo būta tarp 

Klykolių ir Akmenės). Tą mūšį prieš gausią žemaičių kariuomenę kalavijuočiai laimėję, vien 

žirgų pagrobę 250 ir daug kitokio turto. 

Senovės raštuose minimas ir 1359 metų ordino žygis į Papilės apylinkes, kuriame atėjūnai 

buvę skaudžiai nubausti ir patyrę nemažų nuostolių. Rytiniu rajono pakraščiu, tikėtina, galėjo 

pražygiuoti 1345 metais ką tik į valdžią atėjusio kunigaikščio Kęstučio vadovaujami pulkai. Šio 

žygio metu lietuviai užėmė Tervetę ir Mintaują (dabar Jelgavą), sugriovė Dobelės pilį, pasiekė 

net Rygą, Salaspilį. 

Šios apylinkės ir vėliau buvo ne kartą niokojamos atėjūnų. Ypač daug skriaudos padarė švedų 

antplūdžiai. Pirmą kartą švedų kariuomenė šį kraštą trempė 1625—1626 metais. Dar žiauresni 

atėjūnai buvo 1656—1659 metais, ypač negailestingai plėšę ir žudę žmones Papilėje, 

Viekšniuose. Trečią kartą švedų kariuomenė Ventos ir Vadaksties pakrantėse siautėjo 1705 

metais. Atėję nuo Žagarės pusės, okupantai sudegino tuomet jau nemažą Akmenę. Kiekvienas 

švedų antplūdis buvo lydimas maro ir kitokių epidemijų, badmečių, tad gyventojų šiose 

apylinkėse vėl smarkiai sumažėjo. 

XVI—XVIII amžiais šis kraštas buvo suskirstytas ilgais ir siaurais rėžiais — valsčiais. Šiaulių 

valsčius tęsėsi nuo Radviliškio iki Žagarės. Greta jo vakarų pusėje driekėsi ilgas kaip dešra 

Beržėnų valsčius. Jo teritorija nuo Kuršo sienos ėjo per Kruopius, Kuršėnus, Kurtuvėnus, 

Šaukėnus iki ten buvusio Beržėnų miestelio. Didžiųjų Dirvėnų valsčius driekėsi nuo Klykolių 

per Akmenę, Papilę, į dabartinius Dirvonėnus Raudėnų apylinkėse. Dar į vakarus buvo Mažųjų 

Dirvėnų valsčius — nuo Laižuvos per Kamanų pelkes, Šiaudinę, Luokę. Paskutinis iš tų ilgų ir 

siaurų rėžių buvo Biržėnų valsčius: nuo Leckavos, per dabartinių Mažeikių apylinkes, Viekšnius, 

Tryškius siekęs Luokės apylinkėse esančius Biržuvėnus, seną, anuomet nemažą miestelį. Valsčių 

„sostinės” buvo ne didžiausi miestai ar miesteliai, kaip yra įprasta, bet dvarai, dažniausiai tų ilgų 

teritorijų pietuose. Įsivaizduokime, kaip lengva ir paprasta anais laikais būdavo tvarkyti reikalus, 

jei dėl mažmožio reikėdavo belstis iš Klykolių net į Luokę! Kartais „sostinės” keisdavosi — 

97

pagal tai, iš kurio dvaro bajoras būdavo išrenkamas valsčiaus seniūnu. Taip Viekšniai net du 

kartus (1634—1646 m. ir 1765—1775 m.) buvo savo ilgo ir nepatogaus valsčiaus „sostine”. 

Maždaug tais laikais žmonės įsikūrė ir Dabikinės upelio pakrantėse, pavadindami šį kaimą 

Akmene. 1511 metais jau buvo Akmenės dvaras, priklausęs Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms. 

1531 metais Žygimantas Senasis Didžiųjų Dirvėnų seniūnams leido steigti Akmenės miestą ir 

rengti jame turgus. Maždaug XVII amžiuje Akmenė tapo valsčiaus centru, o 1792 metais jai 

buvo išrūpintos laisvojo miesto teisės, miestelis gavo savo herbą. Miesto (Magdeburgo) teises ir 

herbą nuo 1792 m. taip pat turėjo ir Viekšniai. 

MIESTAS GAUNA SAVIVALDĄ 

Antroje XVIII amžiaus pusėje Lietuva patyrė labai daug įvairiausių reformų, iš Vakarų 

Europos perimta daug naujovių. Viena iš tokių reformų buvo Magdeburgo teisių suteikimas 

daugeliui krašto miestų bei miestelių. Turėti Magdeburgo teises reiškė, kad miestas gali 

savarankiškai tvarkyti savo ūkį ir spręsti administracinius klausimus, kad gali turėti savo teismą, 

kas buvo itin patogu, Be kitų privilegijų, Magdeburgo teises turintys miestai galėjo turėti savo 

rotušę ir herbą bei antspaudą. Paprastai tokie miestai turėjo privilegijų rengti turgus. 

Vadinamojo Ketverių metų seimo laikotarpiu, 1788—1792 metais, net 55 Lietuvos miestai ir 

miesteliai gavo laisvojo miesto, kitaip tariant, savivaldos teises. Tarp jų buvo ir Viekšniai bei 

Akmenė. Apie aplinkybes, kuriomis savo herbą, tuo pačiu ir miesto teises įsigijo Akmenė, taip 

pasakoja Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto darbuotojas E. Rimša: 

„Ir tuomet įgyti savivaldą nebuvo taip lengva. Tam reikėjo ne tik pinigų, bet ir nuvykus į 

Varšuvą sugebėti įrodyti tokių teisių reikalingumą. Be to, miestelėnai patys kreiptis dėl 

savivaldos į valdovą negalėjo. Jie turėjo samdyti iš apylinkės bajorų arba didžiųjų miestų 

tarpininką. 

Tokiu tarpininku akmeniškiai išsirinko Žemaitijos bajorą Vincentą Laucevičių, kuris 

Varšuvoje jau rūpinosi kitų Šiaulių reparticijos miestų ir miestelių reikalais. Šiam tikslui 

miestelėnai sumetę 1280 lenkiškų auksinių. Maždaug tiek tuo metu kainavo vidutinė miestiečio 

troba. Pati privilegija atsiėjo 340—370 auksinių, o likusieji pinigai buvo išleisti V. Laucevičiaus 

kelionei, jo išlaikymui Varšuvoje, atlyginimui už darbą, dalis, matyt, ėjo kyšiams. 

V. Laucevičius savo pareigas atliko sąžiningai. Akmenei buvo pripažintos „laisvojo miesto” 

teisės ir 1792 m. birželio 13 d. išduota speciali privilegija. Tą privilegiją Laucevičius išsiuntė 

paštu, už ką miestelėnai sumokėjo dar 32 auksinius. 

Kaip atrodė šio dokumento originalas, galima spręsti pagal analogiškus kitų miestų privilegijų 

raštus. Jisai buvo surašytas dideliame per pusę sulenktame pergamente su spalvotu miesto herbo 

piešiniu antrame lape. Privilegijos tikrumą liudijo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo 

kunigaikščio Stanislovo Augusto parašas bei šilko siūlų pynute prikabintas Lietuvos Didžiosios 

kunigaikštystės mažasis antspaudas, kurį nuo sužalojimo saugojo skardinė dėžutė. Dar Varšuvoje 

privilegija buvo įrišama į kietus, ruda oda aptrauktus viršelius. Abiejuose kietviršiuose spindėjo 

auksu įspausti Lenkijos ir Lietuvos valstybės herbai ir laisvojo miesto pavadinimas. Tokia puošni 

privilegija turėjo pabrėžti išskirtinę jos turėtojo teisę į joje surašytas laisves”. 

Visos privilegijos buvo surašomos į Lietuvos metrikos 556-ąją knygą. Joje įdėti ir herbų 

piešiniai. Akmenės herbe buvo vaizduojama viršun nukreipta ruda strėlė su sidabriniu antgaliu ir 

mėlyna plunksna. Ant strėlės buvo užrašas „Pro libertate” („Už laisvę”). Žemė herbo piešinyje 

buvo žalsva su geltonu ir rudu atspalviais, dangus — baltas, horizonte — melsvi medžių siluetai, 

skydo rėmelis — apskritas, auksinis su sidabriniais pakraščiais. Specialistų nuomone, tai 

Lietuvos heraldikos smukimo laikų kūrinys, nes panašus į paveikslą ir sunkiai aprašomas. 

Tuo metu Lenkijos ir Lietuvos valstybė egzistavo savo paskutinį penkmetį, dėl jos jau varžėsi 

Prūsija, Austrija ir Rusija, kurios netrukus, 1795 metais, šį grobį ir pasidalijo. Taigi valstybės 

suverenumo ir išsaugojimo, jos gynimo simboliai buvo aktualūs, ir Akmenei, Kuršo pasienio 

miestui, buvo neatsitiktinai suteikta tokia gynybinė atributika. 

Tačiau Akmenės miesto herbas ir liko tik istorinis simbolis, nesuvaidinęs reikšmingesnio 

vaidmens nei miesto, nei juo labiau krašto istorijoje. Taip pat ir gautų teisių akmeniškiai 

nesuspėjo ar nesugebėjo realizuoti. Maždaug tuo pačiu metu, kai Akmenei buvo suteiktos miesto 

teisės, reformų priešininkai seime susivienijo į vadinamąją Targovicos konferenciją, paėmė viršų 

98

ir privertė karalių Stanislovą Augustą ne tik nutraukti pradėtus pertvarkymus, bet ir atšaukti jau 

priimtus sprendimus. Tų pat metų rugsėjo 7 d. Žemaitijos konfederatai iškėlė reikalavimą, kad 

neseniai susikūrusių miestų vadovai prisiektų jiems ištikimybę ir paaiškintų, kas paskatino 

reikalauti miesto teisių. Turėjo būti pateikta smulki informacija, kiek kainavo Magdeburgo teisių 

išrūpinimas, iš kur buvo gautos tam lėšos. 

Tokiu būdu ir Akmenės miesto gyventojų 32 atstovai tų pat 1792 metų rugsėjo 27 d. 

Šiauliuose prisiekė ištikimybę Targovicos konfederacijai. Be kita ko, akmeniškių atstovai 

teisinosi, kad nors ir gavo laisvojo miesto teises, tačiau miesto valdžios dar neišsirinko, 

magistrato nesukūrė. Gal jau ir per vėlu buvo ką padaryti. Taip laisvojo miesto teisės pražuvo, jų 

nespėjus įgyvendinti. 

BAUDŽIAVAI STIPRĖJANT 

Vėlyvieji viduramžiai, jei taip galima būtų pavadinti XVI—XVIII amžius, buvo charakteringi 

baudžiavinių santykių stiprėjimu, didėjančiu valstiečių išnaudojimu, kuris neretai kaimo žmones 

išvesdavo iš kantrybės ir sukeldavo protestus. Kadangi žemės šiose apylinkėse nebuvo itin 

derlingos, norint stiprinti dvarus, reikėjo didinti išnaudojimą bei plėsti valdas, dažniausiai tai 

buvo daroma neteisėtais būdais. Didikai, įvairaus plauko liokajų padedami, nuvarydavo nuo 

žemės net ištisus kaimus ir pasisavindavo jų žemę. Tai savo ruožtu stūmė valstiečius į tikrą 

neviltį bei skurdą, bet tuo pačiu gimdė ir jų protestą. Jau 1531 metais, gruodžio 6 dieną, Mažųjų 

Dirvėnų valsčiaus, kuriam priklausė ir Akmenė, valstiečiai užpuolė savo tijūno S. Valadkevičiaus 

būstinę Akmenės apylinkėse. Čia buvo kalinami nesumokėję, tikriau, neišgalėję sumokėti dvarui 

mokesčius valstiečiai. Įtūžusi minia išvadavo suimtuosius ir nužudė dvaro raktininką Fedkų. 

Archyve išsaugotoje byloje teigiama: „... sakė, kad jį užmušę Jonas Kušleikaitis su pristavu 

Bernotu ir su visu valsčiumi ir padarę ponui Stanislovui daug nuostolių”. 

XVII amžiaus viduryje Akmenės apylinkėse buvo nemažai smulkių palivarkų, dvarelių, kai 

kurių iš jų šeimininkai turėjo didelių ambicijų ir savo valdas plėtė bei turtus krovėsi skriausdami 

valstiečius. Akmenės valsčiaus laikytojas Martinkevičius prievarta nuvarė valstiečius nuo žemės 

ir pasisavino jų turėtus 3 valakus, po to Saunorių, Pagervių bei Šapnagių kaimuose ėmė steigti 

savo palivarką. Dar 7 valakus (valakas tuomet buvo apie 21,38 hektaro) pasisavino po to, kai 

išvaikė Mižučių kaimą, turėjusį 12 sodybų. Godus dvarininkas uždėjo valstiečiams didžiules 

prievoles, kasdien nuo kiekvieno kiemo reikėjo siųsti po 1 žmogų į lažą. Neapsikęsdami Vegerių 

ir Bileikių seniūnijų valstiečiai kreipėsi užtarimo į Žemaitijos Žemės teismą. „Ir pasiuntė 

vegeriškiai Petrą Stasiulaitį ir Povilą Gudaitį, o bileikiškiai — Joną Užpilaitį ir Gasparą 

Kulvelaitį į teismą apskųsti savo žiauraus pono”, — rašoma išlikusiuose to meto dokumentuose. 

Nuvykę į teismą, savo seniūnijų valstiečių vardu šie vyrai išdėstė nuoskaudas, kad 

Martinkevičius ne tik liepė jam dvarą pastatyti, bet ir tyčiojasi iš jų. „Ir kitų prievolių ir 

varginimo nei apsakyti, nei aprašyti negalima, — skundėsi valstiečių atstovai teismui — kaip 

antai, stumti didžiulius akmenis tik tam, kad vargintų. Tvoras tas pačias po 7 kartus per dieną 

išardyti ir iš naujo užtverti verčia pono Martinkevičiaus įsakymu. Paukščius baidyti įsako su 

skambalėliais iš daržų ir lauko tol, kol javai sudygs ir daržai sužels. Rinkdamas činčą, važinėja iš 

kaimo į kaimą su visu dvaru ir su šunimis, versdamas duoti visokio maisto ir darydamas labai 

didelių nuostolių: kad visą laiką jo arkliams būtų pakankamai avižų, šunims ir kurtams duoda 

nuo stalo po visą žąsį arba po keptą paršiuką...” 

Valstiečiai nurodė ir daugiau pono savivaliavimo pavyzdžių, papasakojo, kaip, norėdamas 

išvaryti iš Vegerių kaimo senuką Jurgį Bajoraitį, dvaro nuomininkas Nižinskis atėmė iš jo 

gyvulius ir kitą turtą, o jį „patį 4 savaites sukaustytą grandinėmis laikė ir marino”. 

Tą pačią dieną į teismą stojo ir Gulbakių kaimo valstietis Andrius Lubsys su skundu prieš 

dvarininką A. Ribskį, kad šis prievarta nukėlęs Žiogalių kaimą ir jo vietoje pasistatęs sau dvarą, 

o valstiečiams smarkiai padidinęs prievoles bei lažą. 

Suprantama, jau tuomet teisybė buvo pinigų pusėje. Ir šie, ir panašūs į juos konfliktai su 

dvarininkais nedaug tedavė džiaugsmo valstiečiams. Vis dėlto čia žmonių būta kantresnių: 1692 

ir 1769 metų Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimai, kuriuose aktyviai ir ryžtingai dalyvavo 

gretimų Žagarės, Gruzdžių valsčių gyventojai, Akmenės apylinkėse didesnio atgarsio nesukėlė. 

Beveik nepalietė jų ir 1794 metų sukilimas, kuriam vadovavo T. Kosciuška. Matyt, čia valstiečiai 

99

dar turėjo vilties šiokių tokių laisvių išsikovoti taikiu keliu, kad ir bylinėjantis su dvarininkais, 

bet neimant į rankas ginklo. 

PRASIDĖJUS CARIZMO PRIESPAUDAI 

1795 metais nusilpusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę tarp savęs pasidalijo Rusija, Austrija ir 

Prūsija. Didesnė dalis Lietuvos, taip pat ir jos šiaurinė dalis, Ventos baseinas, atiteko Rusijai, 

buvo sudarytos Vilniaus ir Slonimo gubernijos. Jų žemės imtos dalinti Rusijos sostui 

nusipelniusiems asmenims. Nemažai žemių ir dvarų tuomet Kuršo ir Kauno gubernijose gavo 

Zubovų giminė. Akmenės seniūnija 1800 metais atiteko iki gyvos galvos caro generolo Fitingofo 

našlei. Tuo metu dvaro valdos siekė 250 pūrų palivarkinių pasėlių ir 300 vežimų pievų. 

Atiminėdama iš valstiečių žemę, juos išvarydama iš kaimų ir sodybų, generolienė netrukus 

beveik dvigubai išplėtė pasėlių plotus, o pievas — net keturis kartus. Seniūnijos savininkė pati 

beveik nuolat gyveno Peterburge, o jos valdas tvarkė samdomi patikėtiniai, kurie žiauriai engė 

valstiečius, versdami ne tik visus darbus atlikti, bet ir vežimais gabenti grūdus, linus ir kitus 

produktus į Liepoją, Rygą. Buvo uždedami nauji mokesčiai. 

Jau 1811 metais seniūnijos valstiečiai kreipėsi į Šiaulių apskrities bei Vilniaus gubernijos 

valdžią, prašydami apsaugos, tačiau dideles pažintis ir galingą užnugarį turinti seniūnijos 

savininkė sugebėjo papirkti valdininkus, tardymas buvo nutrauktas. Pati seniūnijos savininkė 

klasta apgavo valstiečius, kurie padėjo kryžiukus po neva palankesne jiems sutartimi. Iš tikrųjų 

mokesčiai dar padidėjo. Klasta ir prievarta generolienė iš valstiečių išlupo 134 tūkstančiais rublių 

mokesčių daugiau negu leido įstatymas. Iki pat 1819 metų ji žadėjo dalį permokėtų mokesčių 

grąžinti, bet viskas ir liko tik apgaule. Nebetekę vilties, Akmenės valstiečiai 1820 metų lapkričio 

13 dieną raštu vėl kreipėsi į Šiaulių apskrities valdžią, paskui jų raštai dar ne kartą keliaus į 

Žemės teismą, į Lietuvos gubernatorių, į Vilniaus iždo rūmus su tuo pačiu prašymu paskirti 

teisingą komisiją jų skundams ištirti. Visi jų prašymai lieka neišgirsti. 1821 metų rugsėjo mėnesį 

Žemaitijos Žemės teisėjas Daugėla, seniai generolienės papirktas, atvažiuoja į Vegerių dvarą ir 

verčia į patį seniūnijos pakraštį rinktis valstiečius. Jiems tai labai nepatogu. Vegerių klebonas 

Žička, ekonomas Gerdauskas bei kiti dvaro tarnautojai baugino nepatenkintuosius ne tuščiai. Dar 

komisijai tebeposėdžiaujant, generolienė pažadėjo jaunesniuosius atiduoti į rekrūtus, o senesnius 

nuplakti rykštėmis. Bet ir tokių bausmių valstiečiai nepabūgo, po skundu caro finansų 

ministerijai raštininkas išvardijo 86 Akmenės seniūnijos valstiečių pavardes. Žinoma, kad ir šį 

kartą jų balsas liko neišgirstas. O kerštas nelaukė. Kitame skunde finansų ministerijai valstiečiai 

rašė: „Sekmadienį atvykusius į pamaldas Vegeriuose valstiečius iššaukė į dvaro kiemą. Vaitą 

Joną Baltramaitį ir ūkininkus Juozą Jonaitį, Motiejų Deimantavičių ir Krastinaitį už tai, kad 

bylinėjasi su valdytoja ir nenori pasirašyti atsisakymo nuo savo pretenzijų, pradėjo negailestingai 

mušti per veidus ir galvas, paskui vaitą Baltramaitį ir Jonaitį dargi žiauriausiai išplakė rykštėmis 

ir suspardė, kad jie vos po kelių savaičių tepagijo”. Galima spėti, kad jie ir buvo valstiečių 

protesto organizatoriai. Kitus valstiečius dvaro parankiniai sukaustę grandinėmis. Galima tik 

stebėtis valstiečių atkaklumu. Ir žiaurus smurtas jų užsispyrimo nepalaužė, 1822 metų gegužės 

9 dieną jie rašo skundą pačiam carui, nurodydami, kad Fitingofienė neteisėtai iškvietė husarus 

egzekucijai, kad tokiu būdu išluptų dar kažin kokias nepriemokas. Bylos valstiečiai, žinoma, 

nelaimėjo, ir buvo tai anaiptol ne vienintelė tokia byla, kuomet atėjūnų skriaudos vertė žmones 

ryžtis kad ir beviltiškam protestui. 

1831 METŲ SUKILIMAS 

1831 metų kovo 25 dieną Raseinių apskrityje prasidėjo sukilimas. Tarsi miško gaisras jis 

nepaprastai greitai apėmė Lietuvą ir Lenkiją. Jau kovo 29 dienos rytą apie pusantro tūkstančio 

sukilėlių atakavo ir užėmė Šiaulius. Toks greitas sukilimo plitimas tik patvirtina, kad jam buvo 

ilgai ir kruopščiai ruoštasi. Šį kartą jis apėmė ir tuos kraštus, kurių nepalietė T. Kosciuškos 

sukilimo banga. 

Šiauliuose buvo sudaryta apskrities sukilėlių valdyba. Šiaulių apskričiai tuo metu priklausė ir 

Papilės, Akmenės, Viekšnių bei Laižuvos parapijos. Visoms joms sukilėlių valdžia išsiuntinėjo 

įsakymus. Juos vykdyti privalėjo parapijų viršininkai. Jie siuntė naujokus į apskrities sukilėlių 

kariuomenę, organizavo ginklų gamybą, tiekė sukilėliams ir aprangą, ir maistą, arkliams — 

pašarą, stebėjo karinių dalinių judėjimą ir nedelsiant apie viską pranešinėjo į miškus sukilėliams. 

100

Viekšnių parapijos viršininku apskrities sukilėlių viršininkas K. Herubavičius paskyrė Kapėnų 

dvarininką Feliksą Kontrimą, gana demokratiškų įsitikinimų, bet nepakankamai ryžtingą žmogų. 

Vėliau F. Kontrimas taps žinomas geru lietuvių kalbos išmanymu ir apie 1860-uosius metus 

globos paliegusį S. Daukantą. 

Apskrities sukilėlių valdžia davė įsakymą F. Kontrimui, kad Viekšnių sukilėlių kariuomenei 

pateiktų 584 pėstininkus ir 65 raitininkus. Viekšnių ir Kegrių seniūnijos turėjo surinkti 420 

pėstininkų ir 63 raitininkus, dvarininkai — 158 pėstininkus ir 1 raitininką, klebonija — 

7 pėstininkus ir 1 raitininką. Kai kurie dvarininkai, ar šiaip gal būdami įžvalgesni, nenoriai 

prisiimdavo sukilėlių įpareigojimus ir vengdavo patys eiti į sukilėlių būrius, tad sukilėlių valdžia 

išsiuntinėjo visiems griežtus įsakymus, grasindama net mirties bausme už neklausymą. Paprastai 

nuo 2 kiemų (dūmų) buvo imama po vieną pėstininką, o kiekvienas jaunesnis kaip 45 metų 

bajoras turėjo raitas stoti į sukilėlių kariuomenę, iš savo lėšų apsiginklavęs ietimi ir pistoletu. 

1831 metų balandžio 23 d. Šiaulių apskrities sukilėlių valdžia Papilės parapijai įsakė surinkti 

248 pėstininkus ir 29 raitininkus. 

Netrukus prieš sukilėlius valdžia pasiuntė stambius kariuomenės dalinius. Jėgos pasirodė 

nelygios. Manoma, kad pirmame sukilimo etape Lietuvos sukilėlių gretose buvo apie 30 

tūkstančių karių, bet tik kas trečias iš jų buvo ginkluotas šautuvu. Tuo tarpu kariuomenė turėjo ir 

patrankų, veikė stiprus informatorių tinklas. Norėdami apsisaugoti nuo kariuomenės šnipų bei 

žvalgybos, sukilimo vadovai suvaržė gyventojų judėjimą, uždarė Kuršo sieną. Ir dabartinio mūsų 

rajono teritorijoje ją ėmė saugoti sukilėlių kariuomenė. Šiaulių ir Telšių apskričių gyventojams 

buvo uždrausta be specialaus leidimo vežti į Kuršą grūdus bei kitus produktus. Pasienio zoną nuo 

Skuodo iki Viekšnių dengė Pikeliuose stovėjęs I. Huščos pulkas. Tarp Akmenės, Viekšnių, 

Žagarės, Gruzdžių ir Kuršėnų klajojo J. Burnevičiaus, J. Noreikos, A. Ivaševičiaus, J. Pavlovskio 

vadovaujami sukilėlių būriai, pavaldūs M. Šulco vadovaujamam ketvirtajam sukilėlių 

kariuomenės daliniui. Apie gegužės vidurį sukilėliai užblokavo visus kelius į Šiaulių miestą, caro 

kariuomenės pasiuntinius bei žvalgus gaudė ir korė. 

Caro valdžia sukilimo įvykiuose įžvelgė rimtą pavojų ir nedelsdama ėmėsi atsakomųjų 

veiksmų. Jau balandžio 20 d. iš Mintaujos (dabar Jelgava) su 4 tūkstančiais kareivių ir 

6 patrankomis sukilėlių malšinti išvyko Rygos įgulos vadas Palenas. Galima spėti akmeniškius 

dalyvavus Kurtuvėnų dvarininko S. Tiškevičiaus būrių kautynėse su M. Paleno kariuomene 

Joniškio apylinkėse, prie Kalvių kaimo, prie Šiaulių miesto liepos mėnesį. Akmenės rajono 

teritorijoje didesnių kautynių neįvyko. Birželio 13 d. generolų F. Širmano ir T. Bartolomėjaus 

kariuomenės būriai, ieškodami sukilėlių, žygiavo nuo Žagarės per Akmenę, Viekšnius į Ežerę, 

paskui — į Tirkšlius. 

Birželio mėnesį sukilėlių kariuomenei nepavyko užimti Vilniaus, o liepos 6 d. buvo 

pralaimėtos kautynės prie Šiaulių. Persekiojami kariuomenės, sukilėlių būriai išsiblaškė, nemaža 

dalis pasitraukė per sieną į Prūsiją, kai kurie iš pietinių Lietuvos apylinkių prasiveržė į Lenkiją. 

Niekas nėra suskaičiavęs, kiek sukilėlių žuvo. Dalgiais ir medinėmis ietimis ginkluoti sukilėliai 

negalėjo įveikti reguliarios ir gerai ginkluotos kariuomenės. 

Sukilimo pralaimėjimo priežasčių būta ir daugiau. Sukilimas neturėjo vieningo vadovaujančio 

centro, labai skyrėsi sukilime dalyvavusių dvarininkų ir valstiečių interesai. Eidami į sukilėlių 

kariuomenę, valstiečiai tikėjosi gauti žemės, nusimesti baudžiava, bet dvarininkai nei žemės, nei 

laisvės nė nežadėjo. Netrukus prasidėjo pačiose sukilėlių gretose nepasitenkinimas, bruzdėjimas. 

Matyt, tokių reiškinių būta ir dabartinio Akmenės rajono teritorijoje, nes jau balandžio 30 d. 

apskrities sukilėlių valdžia įspėjo Viekšnių parapijos viršininką, kad slėpęs dezertyrą valstietis 

bus nubaustas 50 rykščių ir pats paimtas į kareivius. Dezertyrai turėjo būti teisiami karo lauko 

teisme. 

Nebuvo vienybės ir ištikimybės sukilimo idėjoms ir iš dvarininkų pusės. Buvo sakoma, kad 

tas pats Viekšnių parapijos viršininkas F. Kontrimas liepos 28 d. nurodęs J. Sirevičiaus 

vadovaujamo sukilėlių būrio pasitraukimo kryptį. Jau kitą dieną kariuomenė sukilėlius 

sutriuškino ir išvaikė, 20 sukilėlių žuvo, 19 pateko nelaisvėn. 

Taip ilgiems trims dešimtmečiams Lietuvoje buvo užgniaužtas laisvės ir geresnio gyvenimo 

siekimas. 

BRĘSTA NAUJA AUDRA 

101

Dešimtmečiai po 1831 metų sukilimo ne tik neišsprendė, bet dar labiau paaštrino 

baudžiavinius santykius, jie ėmė nebeatitikti nei valstybės, nei liaudies interesų, pažangiau 

mąstantys dvarininkai tai vienur, tai kitur patys panaikindavo savo dvaruose baudžiavą, 

ieškodavo kitų, našesnių ūkininkavimo formų. Caro išleistasis 1863 metų vasario 19-osios 

manifestas dėl baudžiavos panaikinimo buvo priverstinis aktas, bandymas sumažinti įtampą 

šalyje. Tačiau jis iš esmės nepakeitė valstiečių santykio su žeme. Valdžios visokeriopai remiami, 

dvarininkai daug kur stengėsi išvaryti buvusius baudžiauninkus nuo žemės ir ją įtraukti į savo 

valdas. 

Valstiečius labai alino rekrūtų prievolės, ypač išaugusios Krymo karo (1853—1856) metais. 

Tūkstančiai jaunų vyrų buvo praktiškai visam gyvenimui atplėšiami nuo gimtojo krašto ir nuo 

šeimų, grėsmė už kad ir mažiausią nepaklusnumą būti atiduotam į rekrūtus lydėjo kiekvieną 

baudžiauninką. O nelaimingųjų kaimynams prisidėdavo papildoma našta — savo kaimo rekrūtus 

jie turėjo aprengti, išmaitinti ir pristatyti į paskirtas vietas. Štai ir kaupėsi valstiečių 

nepasitenkinimas, apmaudas, besiribojantys su neviltimi. Tokia padėtis rimtai grėsė ne tik 

baudžiavinei sistemai, bet ir patiems dvarininkams, į kuriuos pirmiausiai ir būtų atsigręžusi 

varguolių rūstybė. Todėl dvarininkai stengėsi tą augantį bruzdėjimą ir nepasitenkinimą nukreipti 

sau naudinga linkme — už atsiskyrimą nuo Rusijos, išsaugant Lietuvoje ir Lenkijoje tą pačią 

santvarką. Gal ir dėl to Lietuvos ir Lenkijos dvarininkai taip aktyviai dalyvavo būsimajame 

sukilime. 

Jo brendimą bene aiškiausiai pranašavo dažnėjantys valstiečių pasipriešinimai imant į 

rekrūtus. Archyvuose išlikę nemažai dokumentų apie tokius konfliktus. 

Šiaulių apskrityje tuomet Viekšnių valsčius buvo vienas stambiausių, jam priklausė plati 

teritorija palei Ventos upę bei į rytus nuo jos. Viekšnių valsčiui priklausė ir mažas kaimelis 

Mažeikiai, ilgainiui daug kartų juos pralenkęs ir tapęs stambiu miestu, priklausė ir Leckavos 

dvaras pačiame Kuršo pasienyje. Šiame kaime valsčiaus bendruomenė 1862 metų gruodžio 

7 dieną turėjo pagauti keletą jaunuolių į rekrūtus. Aplinkinių kaimų dešimtininkai, surinkę 50 

vyrų, patraukė į Leckavos dvaro kluoną paimti valstiečio Ivano (matyt, Jono) Gailiaus. Kluone 

tuo metu buvo kuliami javai. Pamatę, kad atvykusieji stengiasi užremti duris, kluone buvusieji 

vyrai visi kaip vienas čiupo šakes, kirvius ir taip pasitiko užpuolėjus. Rekrūto gaudytojai gavo 

nešdintis nieko nepešę, vienas gaudytojų, keturiasdešimtmetis vyriškis, buvęs mirtinai primuštas, 

o rekrūtas ir jo aktyviausi gelbėtojai per Vadaksties upelį pabėgo į kaimyninę Kuršo guberniją. 

Šio valstybei priklausiusio dvaro valdytoju buvo Stanislovas Pisanka, valdęs lygiagrečiai ir 

Viekšnių dvarą, vėliau — aktyvus būsimo sukilimo dalyvis. Užuot atsiprašinėjęs rekrūto 

gaudytojus dėl incidento, S. Pisanka juos kaip reikiant išplūdo ir prigąsdino, kad šie nepraneštų 

aukštesnei valdžiai. 

Po keletos dienų panašus incidentas kilo ir Akmenėje. Kristupas ir Matas Užuliniai, Jonas ir 

Matas Žukauskai, Antanas Bernotas ir dar šeši jų bendraamžiai, sužinoję, kad gruodžio 12 dieną 

jiems teks kaip būsimiems rekrūtams traukti burtus, pabėgo į Vadaksties dvarą, ir anuomet jau 

buvusį Kuršo gubernijoje. Šio dvaro savininkas Bredšneideris bėgliams parūpino ginklų ir leido 

šaudyti bei mušti visus, kurie vėl kėsintųsi juos gaudyti. 

To paties mėnesio 22 dieną A. Daugirdui priklausiusiame Antanavo dvare buvo bandoma 

sulaikyti besislapstantį rekrūtą Juozapą Dovydauską iš Pakamanių kaimo, priklausiusį Viekšnių 

bendruomenei. 

Tačiau gaudytojai J. Dovydauską rado ginkluotą pistoletu, kirviu ir šakėmis. Su juo buvo dar 

trejetas taip pat ginkluotų vyrų. Bičiuliai ne tik išvadavo rekrūtą, bet ir gerokai prikūlė 

gaudytojus. 

Naktį į 1863 metų sausio 2-ąją Daubiškiuose buvo išvaduotas į rekrūtus paimtas šio kaimo 

valstietis K. Šidlauskas. Tokių atvejų būta daugelyje kitų dvarų, rodėsi, kad žmonės jauste jautė, 

jog jų sveikatos ir kraujo prireiks ne svetimose šalyse, o čia pat, gimtinėje. 

1863 METŲ SUKILIMAS PRASIDEDA 

Auštant 1863 metų pavasariui, kovo pradžioje, Biliūniškių miške, netoli kurio gūžėsi senas 

palivarkas, Šiaulių pavieto (apskrities) sukilėlių karinis viršininkas Jonas Stanevičius, pasirinkęs 

Pisarskio slapyvardį, ėmė telkti savo būrius. Tai buvo keturiasdešimtmetis vyras, žinantis, kas tai 

102

yra karas, ir sąmoningai pasirinkęs ginkluotą kovą. Jis buvo 1831 metų sukilėlio sunūs, 

dalyvavęs mūšiuose Alžyre, ten tapęs karininku, slapta grįžtant į Lietuvą pagautas ir kareiviu 

išsiųstas į carinės Rusijos kariuomenę. Tik po amnestijos jam buvo leista grįžti ir apsigyventi 

Šiaulių apylinkėse. Įsiliepsnojus sukilimui, J. Stanevičius su broliu Povilu patraukė į Biliūniškių 

miškus. Strateginiu atžvilgiu tai buvo itin patogi vieta kariuomenei burtis ir naujokams mokyti. 

Iš vakarų — Mickiškės, iš pietų — Raudėnų miškai, čia pat — sunkiai prieinama Juodoji pelkė 

buvo patikima apsauga nuo netikėto užpuolimo, o prireikus buvo patogu nedidelėmis grupelėmis 

pasitraukti, nesibaiminant pasalų, nes priešas galėjo ateiti tik iš vienos pusės. 

Pirmasis susirėmimas su caro kariuomene įvyko jau kovo 27 d. netoli Kuršėnų, prie Žygaičių 

kaimo. Kovo 29-ąją (čia visur datos — senuoju stiliumi) J. Stanevičiaus vadovaujami sukilėliai 

užėmė Tryškius. 

Kovo 30-ąją buvo Velykos, tad į Papilę susirinko daug žmonių. S. Daukanto paskutinysis 

globėjas kunigas I. Vaišvila, įlipęs sakyti pamokslo, J. Stanevičiaus įsakymu perskaitė sukilėlių 

manifestą ir paaiškino kai kuriuos jo punktus. O tuo metu į miestelį jau žengė sukilėlių būriai. 

Dalgiais, šakėmis, nemažai ir šautuvais ginkluotų vyrų užgriuvo seniūniją, pasiėmė ten buvusius 

pinigus, policijos nuovadoje pasiėmė visas pristavo bylas. 

Žmonės po pamaldų ilgai dar nesiskirstė, klausėsi sukilėlių, nepatikliai šnibždėjosi, 

nežinodami, tikėti ar netikėti jų pažadais. „Visi Lenkijos sūnūs, nežiūrint tikėjimo, gymio, kilmės 

ir rango, yra laisvi ir lygiateisiai šalies piliečiai”, — skambėjo jų ausyse manifesto žodžiai. 

Norėjosi tikėti, kad dvarų ir valstybiniams valstiečiams turi būti atiduota žemė, kurią jie valdė, o 

mažažemiams valstiečiams už aktyvų dalyvavimą sukilime būsią atrėžta po trejetą margų žemės 

(margas buvo 0,56 hektaro plotas). Ne viskuo galėjo patikėti baudžiauninkai, sakysim, kad 

dvarininkai bus tokie geraširdžiai ir dovanos žemę, bet sukilimo verpetas vis traukė į save būrius 

žmonių, o pasitikėjimo teikė tai, kad pirmomis savaitėmis šiose apylinkėse kariuomenei nesisekė 

kovoti su sukilėliais. 

Balandžio pradžioje J. Stanevičiaus būryje buvo jau per 200 vyrų, būrys buvo manevringas, 

veikė greitai, sumaniai keitė dislokavimosi vietas. Štai už poros dienų po demonstratyvaus 

sukilėlių pasirodymo Papilėje majoras Svirskis su dviem pėstininkų kuopomis ir eskadronu 

dragūnų atskubėjo bausti sukilėlių į Biliūniškes, tačiau sukilėlių nerado. Kariškiai apmaudą 

išgiežė sudegindami palivarką, turėjusį per 300 metų. 

Balandžio 12 dieną J. Stanevičius su savo būriu pradėjo pirmą didelį reidą po dabartinio mūsų 

rajono apylinkes. Pakeliui užsukdami į Birbiliškes, Tučių, Kapėnų, Skleipių, Pavirvytės ir 

Gyvolių dvarus, sukilėliai atžygiavo į Viekšnius. Čia balandžio 13 d., per pamaldas, bažnyčioje 

davė priesaiką, kunigas R. Bortkevičius turėjo paskelbti sukilimo manifestą, o vaistininkas 

Geldneris — pavaišinti visus būrio kovotojus, dalyvavusius šiame žygyje (apie 100 žmonių). Tą 

pačią dieną, areštavę Viekšnių tūkstantininką Račinskį, sukilėliai pro Meižių dvarą pasuko 

nakvynės į Antanavo mišką. Iš Meižių dvarininko Panceržinskio atėmė kumelę, ratus, drabužių ir 

maisto. Kitą dieną sukilėliai pro Laižuvą patraukė į Akmenę, bet ties Pakamanių ir Latvelių 

kaimais susidūrė su kariuomene. Žuvo keletas sukilėlių ir su jais buvęs kažin koks kunigas, bet ir 

kariškiams šios kautynės nebuvo sėkmingos, nes Kauno gubernatorius Krygeris gana išsamiame 

raporte apie jas nė neužsimena. Be to, susidūrimas su kariuomene nesutrukdė sukilėlių maršo ir 

neprivertė nė jo krypties pakeisti: į Akmenę atėjo apie 130 žmonių būrys. Jis sušaukė miestelio 

gyventojus, kurie turėjo išklausyti sukilimo manifestą, iš bendruomenės kasos pasiėmė 478 

rublius ir 69 kapeikas, palikdamas būrio iždininko Overskio raštelį. 

Akmenėje į sukilėlių būrį įsiliejo naujų jėgų, tad bažnyčioje surengta naujokų priesaikos 

ceremonija. Pailsėję ir pasivaišinę klebonijoje, prisakę jau senyvam klebonui K. Kasakauskui po 

savaitės dar kartą paskelbti manifestą, J. Stanevičiaus vadovaujami sukilėliai patraukė Žagarės 

pusėn. Tačiau apie tolimesnį J. Stanevičiaus būrio žygį duomenų nėra išlikę. Iš visko sprendžiant, 

šis reidas neliko be pasekmių. Netrukus Klykolių apylinkėje susikūrė Suginčių kaimo valstiečių 

būrys, vadovaujamas Gasparo Balčiūno, o Vegerių dvare suaktyvėjo šio dvaro ūkvedžio Juozo 

Markevičiaus vadovaujama sukilėlių grupė. 

Kol dalis kovotojų, vadovaujama būrio vado J. Stanevičiaus, žygiavo per dabartinį Akmenės 

rajoną į rytus, kiti Biliūniškių sukilėliai užsuko į Bugių ir Ašvėnų dvarus, rekvizavo maisto 

produktus ir pasuko į Purvių miškus. 

103

KAUTYNĖS BILIŪNIŠKĖSE 

Biliūniškių kaimas ir šiandien apsuptas miškų. Ten, kur skambėjo 1863 metų sukilėlių dainos, 

trečiame šio amžiaus dešimtmetyje, 1925 metais, pastatytas paminklas (autorius K. Skerstonas) 

sukilėliams, stojusiems į žūtbūtinę, nelygią, bet šventą kovą su nepalyginamai gausesne ir geriau 

ginkluota caro kariuomene. Paminklas įprasmino ne tik kovose dėl laisvės pralietą sukilėlių 

kraują, bet ir jų reikšmingas pergales, įėjusias į sukilimo istoriją. 

Dabar prisiminkime pirmąjį J. Stanevičiaus sukilėlių susidūrimą su caro kariuomene. 

Manoma, kad mūšis įvyko balandžio 2—4 dienomis. Sužinojęs, kad majoras Svirskis su dviem 

pėstininkų kuopomis ir eskadronu dragūnų traukia į Biliūniškes, J. Stanevičius savo karius 

išvedė į pasalą apie 1,5 km nuo paties dvarelio. Nesitikėdamas užpuolimo, rusų kariuomenės 

būrys žygiavo tankia vora. Priartėjus kariuomenės kolonai, sukilėliai į ją atidengė smarkią ir, 

matyt, taiklią ugnį. Labiausiai nukentėjo priekyje joję dragūnai, o už jų žygiavę pėstininkai 

nukentėjo mažiau ir, greit susigriebę, perėjo į puolimą. Sukilėliai pasitraukė, palikdami du 

žuvusius ir keletą sužeistų, kurie pateko rusų nelaisvėn. Keršydami už klastingą pasalą, kareiviai 

Biliūniškių palivarką sudegino. 

Po keleto dienų J. Stanevičius sugrįžo į Biliūniškes jau su gausesniu — apie 200 sukilėlių 

būriu ir, įsitvirtinęs palivarko griuvėsiuose, ėmė laukti naujo kariuomenės puolimo. Netrukus 

pirmasis rusų kareivių būrys atslinko nuo Telšių ir susirėmė su apsaugoje stovėjusiais sukilėliais. 

Tuo metu pasirodė kariuomenė ir nuo Viekšnių. Netrukus kariuomenė ėmė artintis ir nuo 

Kuršėnų. Sukilėliams nepalikus apsaugos prie greta buvusios pelkės, kareiviai per ją prasigavo ir 

įsiveržė į patį sukilėlių pozicijų centrą. Vis dėlto ir šį sykį skaudžiau nukentėjo baudėjai. Vėl 

išgelbėjo J. Stanevičiaus gudrumas. Vienu metu, kai sukilėlių ugnis prispaudė kareivius prie 

dirvos, nors ir neturėdamas jokių rezervų, sukilėlių būrio vadas J. Stanevičius visu balsu 

sukomandavo: „Dalgininikai, pirmyn!” Kariuomenė, išgirdusi šaukiant dalgininkus, ėmė bėgti iš 

praktiškai laimėto mūšio, sukilėliai bebėgančių baudėjų daug išguldę, o patys ir šiame mūšyje 

praradę tik porą sužeistų, porą žuvusių. 

Bandydamas pateisinti šias ir panašias kariuomenės nesėkmes, Kauno gubernijos antrojo 

skyriaus vadas generolas Maidelis savo raportuose pripažino sukilėlių kovinės taktikos 

meistriškumą. „Sukilėlių būrių formavimas, — rašė jis, — paprastai atliekamas dideliuose 

miškuose ir didelėje paslaptyje, ir ne viename, o keliuose punktuose vienu metu. Kiekviename 

punkte susirenka grupės po 20 ar 30 žmonių, kur jie apmokomi, aprengiami, apginkluojami, ir 

kai šios atskiros grupės jau paruoštos, tuomet jos susijungia, sudarydamos kelių šimtų žmonių 

būrį. Kariuomenei nelengva būdavo persekioti sukilėlius, gerai pažįstančius vietoves ir remiamus 

gyventojų. Be to, balandžio 23 d. J. Stanevičius lietuviškai paskelbė atsišaukimą į gyventojus, 

įspėdamas, kad neskųstų dėl jų laisvės kovojančių sukilėlių, išdavikams grasindamas net mirties 

bausme. „Jeigu kova ir toliau vyks su tokiu pasisekimu, kaip ligi šiolei, — skelbė atsišaukimas, 

— netrukus visi būsime laisvi”. 

Tačiau ne visuomet išvargusius, nuolat kariuomenės persekiojamus sukilėlių būrius lydėjo 

tokia sėkmė. Daug daugiau buvo skaudžių, kruvinų pralaimėjimų, šimtai vyrų didvyriškai žuvo 

kautynių laukuose. 

Turėdamas užduotį priimti ginklų siuntą iš užsienio Palangos apylinkėse, J. Stanevičiaus 

būrys vengė kautynių, tačiau gegužės 9 dieną buvo užkluptas prie Tryškių ir sutriuškintas. Pasak 

to mūšio dalyvių atsiminimų, sukilėliai skubiai sustoję kvadratu ir kovęsi. Čia netekę 48 žmonių. 

Kariuomenės duomenimis, Tryškių kautynėse žuvę 200 sukilėlių ir dar 15 patekę nelaisvėn. 

Sukilėliai netekę daug arklių, šautuvų ir medikamentų. Kariškių žuvę tik 2, o buvę sužeista 28. 

Galima manyti, kad J. Stanevičiaus būrys nebuvo taip žiauriai sutriuškintas, nes po nepilnos 

savaitės, gegužės 14 d., prie Tučių kaimo vėl kovėsi su trimis caro kareivių kuopomis, šiame 

mūšyje nelaisvėn patekę 2 sukilėliai. 

Vėliau J. Stanevičius prie Varnių savo būrio likučius papildė, suburdamas naują būrį, ir kurį 

laiką kovėsi kartu su A. Mackevičiaus vadovaujamais sukilėliais. 

Po 1920 m. žemės reformos Biliūniškių dvaro žemes įsigijęs ūkininkas Juozas Čeponis 

pasakojo, kad ir po 60 metų žemėje rasdavęs ginklų liekanų. Ketvirtame šio amžiaus 

dešimtmetyje Biliūniškėse mirė 112 metų sulaukęs Petras Bartašius, gerai atminęs sukilėlių 

kovas. 

104

Nedaug Žemaitijoje tėra paminklų 1863 metų sukilėliams. Tad Biliūniškių paminklas vertas, 

kad prie jo stabteltų ekskursantai ir kitokie keliautojai, nes jis mena pergalingus sukilėlių mūšius. 

PERGALINGASIS PAPILĖS MŪŠIS 

Šias kautynes istorikai vadina sukilėlių kovinės taktikos pasididžiavimu. Tai buvo vienas iš 

nedaugelio susirėmimų su gerai ginkluota ir gausia caro kariuomene, kai sukilėliai šventė 

pergalę. Jis pelnytai įrašytas į svarbiausių sukilimo kautynių sąrašus. 

Šios kautynės susijusios su vieno žymiausių sukilimo vadų Žemaitijoje Boleslovo Dluskio- 

Jablonovskio vardu. Tai buvo sudėtingo likimo talentingas žmogus, Vilniaus gimnazijos ir 

Maskvos universiteto auklėtinis. Septyniolikos metų atiduotas į kariuomenę ir ištarnavęs joje 

9 metus, B. Dluskis vėliau įsigijo gydytojo profesiją ir dirbo Pasvalyje. Įsiliepsnojus sukilimui, 

jam buvo duota užduotis vadovauti sukilėlių veiksmams Žemaitijoje ir organizuoti iš Anglijos su 

ginklais išsiųstos ekspedicijos saugų išlaipinimą ir laivų iškrovimą Palangos apylinkėse. 1863 

metų birželio mėnesį į jo būrius įsijungė Žemalės dvarininko, Telšių pavieto sukilėlių viršininko 

A. Groso vadovaujami sukilėliai. Tuomet sustiprėjęs būrys išžygiavo į Panevėžio apskritį 

susijungti su Z. Sierakausko vadovaujamais sukilėlių daliniais. Tuo metu B. Dluskio būriuose 

buvo apie pusketvirto šimto kovotojų. Pakeliui sužinojęs apie Z. Sierakausko pralaimėjimą prie 

Biržų, B. Dluskis savo sumanymo atsisakė ir nusprendė grįžti į pajūrį. Nuo Gruzdžių pro 

Kruopius jo būrys birželio 21 dieną pasiekė Papilės apylinkes, kur ir įvyko kautynės. Dėl mūšio 

vietos nėra vieningos nuomonės. Caro kariuomenės dokumentuose sakoma, kad jis įvykęs prie 

Draginių, o sukilimo dalyvių atsiminimuose teigiama, kad tai įvykę Dabikinės pušyne, vadinasi, 

netoli dabartinės Ventos gyvenvietės. Vis dėlto realiausia versija, kad kautynių būta Draginių 

kaimo teritorijoje, netoli Zabikų pelkės. 

Tą pačią birželio 21 dieną iš Kuršėnų į Papilę su 4 kuopomis kareivių atvyko pulkininkas 

Denisovas, gavęs užduotį ieškoti sukilėlių Akmenės miškuose. Vakare į kariuomenės stovyklą 

atėjusi moteriškė ir pranešusi, kad sukilėlių būrys nakvojąs miške netoli Draginių. Dar naktį 

kariuomenė išskubėjo ton pusėn. Sukilėlius rado gerai įsitvirtinusius apkasuose, už medžių, 

duobėse. Atakuodami kareiviai turėjo įveikti pelkę ir tankius krūmus. Kariuomenė atidengė ugnį, 

bet sukilėliai atsakė tuo pačiu ir sužeidė 6 karininkus. Po poros valandų prasidėjo nauja ataka, 

kariuomenė bandė sukilėlius apsupti, bet jų pozicijų užimti nepajėgė, o išviliojami į atvirą lauką 

sukilėliai nepasidavė. Kautynės trukusios net 12 valandų, jose žuvę 3 karininkai ir 28 kareiviai, o 

sužeisti 4 karininkai ir 46 kareiviai. Žinios apie mūšio rezultatus skirtingos. Kariškių 

duomenimis, miške sukilėlių buvę net pusantro tūkstančio, o žuvę apie 300. Pasak pačių 

sukilėlių, jų buvę tik apie 400, žuvę apie 15, o kariškių žuvę net 200. Viena aišku, kad pulkininko 

Denisovo kariuomenės dalinys sukilėlių neįveikė ir grįžo į Papilę, o Vilniaus karo apygardos 

valdžia dėl to labai pyko. 

Paties B. Dluskio prisiminimuose sakoma, kad Akmenės miškuose sukilėliai buvę ilgesnį 

laiką, iš čia jis siuntinėjęs žmones žvalgybon ir į aplinkinius kaimus pirkti maisto, skelbti 

sukilimo manifestą. 

Naudodamasis gera pozicija, vadas nusprendęs čia laukti kariumenės ir, aplinkybėms 

palankiai susiklosčius, gal net pirmas ją atakuoti. Svarbiausia, kad sukilėlių nepavykę įstumti į 

pelkę. 

Po šio pergalingo mūšio B. Dluskis net ketinęs pulti Papilę ir visai išvaikyti ten stovėjusią 

kariuomenę, tačiau sužinojo, kad pulkininkui Denisovui atsiųstas pastiprinimas, tad šio 

sumanymo atsisakė. 

Deja, ir šio būrio tolesnis likimas skaudus. Maždaug po savaitės B. Dluskio sukilėlius 

kariuomenė sutriuškino netoli Pajūrio miestelio. Būrio likučiai susiliejo su J. Stanevičiaus būrio 

likučiais ir dar kurį laiką kovėsi A. Mackevičiaus būriuose. 

MAŽESNIŲ BŪRIŲ ŽYGIAI 

Čia aprašytieji sukilėlių mūšiai su caro kariuomene nebuvo vieninteliai mūsų rajono 

teritorijoje. Nemaža būta ir kitų — didesnių ir mažesnių — susidūrimų su kariuomenės daliniais, 

dauguma jų baigėsi sukilėlių pralaimėjimu, jų būrių išblaškymu, juose buvę dešimtys ir šimtai 

sukilėlių žuvo arba pateko nelaisvėn ir baudėjų buvo pakarti ar ištremti. 

105

Kurį laiką susijungę kovojo Vegerių ir Klykolių sukilėliai. Jie birželio mėnesį buvo surengę 

pasalą nuo Papilės traukusiam kariuomenės daliniui. Du — raitelių ir pėstininkų — būrius 

Akmenės apylinkėse buvo sutelkęs Mečislovas Jankauskas. Su savo kovotojais birželio 12 d. jis 

traukė prie Žagarės kautis su kariuomene ir buvo sutriuškintas, žuvo 37 sukilėliai, o 10 pateko į 

kareivių rankas ir buvo pakarti bei palaidoti su žuvusiaisiais. Ir pats būrio vadas M. Jankauskas 

sužeistas pateko į tramdytojų rankas ir buvo pakartas, o išsigelbėjusieji kovotojai buvo priversti 

slėptis nuo persekiotojų Kamanų pelkėse. 

Kamanų pelkės galėtų papasakoti ir daugiau dramatiškų epizodų, kaip narsiai Akmenės ir 

Viekšnių apylinkių sukilėliai kovėsi su Rusijos imperijos kariuomene. Viekšnių apylinkėse su 

savo būriais kurį laiką klajojo ir kovėsi jau ryšium su 1831 metų sukilimu minėtas Kapėnų 

dvarininkas F. Kontrimas, J. Leckus ir Viekšnių bei Leckavos dvarų valdytojas S. Pisanka. Šie 

būriai 1863 metų birželio 13 d. kovėsi su rusų kariuomene ties Kamanų pelkėmis ir buvo 

sumušti. Į kareivių rankas pateko ir buvo pakarti J. Leckus bei S. Pisanka, o F. Kontrimo būrys 

spėjo pasitraukti į Kegrių mišką, bet čia netrukus buvo apsuptas ir išblaškytas. Nemažai šio būrio 

kovotojų su savo vadu pateko į priešo rankas. F. Kontrimas netrukus mirė Šiaulių kalėjime. 

S. Pisanka buvęs pakartas ant beržo ties Meškelių kaimo kapinaitėmis ir ten pat užkastas. 

Nors kareiviai arkliais užtrypė kapą, žmonės slapta S. Pisanką perlaidoję Meškelių kapinaitėse. 

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse senieji viekšniškiai prisimindavę, kad Stočkų dvaro 

savininkas, caro generolas, kurio žemėje buvo Meškelių kapinaitės, kartą girtas ėmęs į jas 

šaudyti, keikdamas S. Pisanką. Tai nugirdę dvaro darbininkai, kurie patys kadaise kovojo 

S. Pisankos būryje. Jie ryžęsi atkeršyti generolui ir bene 1868 metų rudenį dvaro savininką, 

bevažiuojantį tamsoje, užmušę. Nors įtariamieji buvo tardomi, tačiau viskas paaiškėjo tik po 

pirmojo pasaulinio karo, kai nebeliko caro valdžios. 

Papilėje 1863 m. liepos 20 d. caro kareiviai sušaudė sukilime dalyvavusį valstietį Juozą 

Ziberką. Buvo suimtas ir ištremtas sukilėlių manifestą, kad ir ne savo valia, skelbęs Viekšnių 

kunigas R. Bortkevičius, į kalėjimą uždarytas ir S. Daukanto globėjas, Papilės kunigas 

I. Vaišvila. 

Rugpjūčio 3 d. nuo Viekšnių pusės kariuomenės dalinys ėmė persekioti vėl pasirodžiusius 

J. Stanevičiaus vadovaujamus sukilėlius, kurie traukėsi pro Tirkšlius, bet ties Plienakiais buvo 

pavyti ir turėjo kautis. Čia žuvę 5 sukilėliai. Rugpjūčio 10 d. sukilėlių grumtynės su kariuomene 

įvyko Kapėnų miške. O bene paskutinis mūsų rajono teritorijoje sukilėlių mūšis su juos 

persekiojusia kariuomene bus įvykęs lapkričio 1 d. Pranašesnių kariuomenės jėgų spaudžiami, 

sukilėliai išsisklaidė, žiemą nebepajėgė išsilaikyti ir priešintis. Kai kurie sukilėliai, kaip ir 1831 

metais, patraukė į užsienį, kiti pasidavė priešo malonei, dvarininkai Muravjovui Korikui ėmė 

siųsti malonės prašymus su ištikimybės carui priesaikomis. Daugelio sukilėlių kapus dragūnai 

arkliais užtrypė, kad nė pėdsako neliktų, kad užželtų žole. Tačiau žmonių atmintyje dar ilgus 

dešimtmečius buvo gyvi legendomis perpinti prisiminimai apie kovas su rusų caro galybe. 

Sukilimas yra reikšmingas puslapis ir Akmenės rajono istorijoje. 

VĖL IMPERIJOS GNIAUŽTUOSE 

1863—1864 metų sukilimą caro valdžia nuslopino žiauriai ir negailestingai, nemažai sukilimo 

dalyvių ir jiems padėjusių ar bent prijautusių valstiečių, dvarininkų ir kunigų buvo pakarta, 

ištremta, uždrausta tapo lietuviška raštija, sukilimo dalyvių dvarai, žemės atiduoti sukilimą 

malšinusiems kariškiams ir Rusijos didikams. Įprastas reiškinys tapo vadinamosios 

„egzekucijos” — gyventojų nubaudimas už nepaklusnumą arba mokesčių nemokėjimą, įvedant į 

kaimus kariuomenę, kurią gyventojai turėdavo išlaikyti, šerti kazokų arklius. Caro valdžios 

propaganda intensyviai apdirbinėjo gyventojų protus, valstiečius įtikinėjo, kad sukilimas buvęs 

„ponų ir kunigų išmonė”, jis tik nualinęs valstiečius. Savaip perpratę tokius aiškinimus, daug kur 

valstiečiai maištininkais („miatežnikais”) ėmė vadinti pačius caro valdžios žandarus. 

O sukilimo atgarsiai liko giliai įsirėžę žmonių širdyse, valstiečiai ir miestelių gyventojai 

neslėpė savo simpatijų buvusiems sukilėliams, juos rinkdavo net valsčių pareigūnais, o žmonės, 

smerkę sukilimą, ilgai dar po jo numalšinimo susilaukdavo keršto. Jau 1866 metais tokia byla 

iškelta Viekšnių valsčiaus raštininkui Juozui Šliačkai. 

106

Kartą valsčiaus sueigoje vienas valstietis, matyt, norėdamas įsiteikti šimtininkui, ėmė piktai 

šnekėti ant sukilėlių. Ir anksčiau jis buvęs žinomas savo parsidavimu valdžiai. Raštininko 

Šliačkos paraginti, trys Viekšnių valstiečiai po sueigos negailestingai primušė koneveikusį 

sukilimą kaimyną. Raštininkas jam iškeltoje byloje buvo kaltinamas neteisingu 1861 metų 

vasario 19-osios nuostatų aiškinimu bei skundų rašymu valstiečiams. 

Viekšnių gydytojas Andžijevskis, gydęs sužeistuosius, pateko į ištrėmimą Sibiran, kur ir mirė. 

Caro įsakymu dvaras iš Viekšnių seniūno buvo atimtas ir atiduotas (išdalintas) čia atkeltiems 

baltgudžiams — unitams. Jiems buvo paskirtas ir popas. Prieš dvaro rūmus pastatė cerkvę, o 

popui atidavė buvusio dvaro malūną, kuris buvo ant Kalupio upelio. 

Viekšnių rusifikacija rusai rūpinosi jau nuo XIX a. vidurio. 1859 m. sąrašuose minima, kad 

tada buvo rusų cerkvė (greičiausiai mediniai maldos namai). Po 1863 m. sukilimo Viekšnių žemė 

pradėta kolonizuoti rusais, atsiunčiant čia burliokų. 1865 m. iš Pažaislio atsiųstas neramus 

kunigas vienuolis Vosylius, kuris apskundė katalikų kleboną kun. Rupertą Bortkevičių 

generalgubernatoriui Kaufmanui, esą klebonas simpatizavęs sukilėliams. Gubernatorius įsakė 

vyskupui M. Valančiui atimti iš R. Bortkevičiaus Viekšnių kleboniją ir paskirti vikaru. Klebonas 

buvo iškeltas į Sedą, o nauju Viekšnių klebonu paskirtas kun. Sideravičius. 1875 m. iš 

medžiagos, kuri atliko sustabdžius Ventos-Dubysos vandens kelio darbus (kanalas prasidėjo nuo 

Viekšnių), buvo pastatyta cerkvė, atsiėjusi 12.000 rublių. 

Senajame Kontrimo dvarelyje, kuriame dar 1958 m. buvo Tučių septynmetė mokykla, yra 

išlikęs didžiulis šulinys, kurio rentinys išmūrytas iš akmenų, o stogas turi varpinės išvaizdą. Iki 

pusės šulinys išklotas grindimis: vanduo semiamas sukant didžiulį medinį ratą, traukiantį kibirą, 

šio dvaro viename kambaryje savo laiku gyveno S. Daukantas. 1864 m. rusų kariuomenei 

apylinkėse malšinant sukilimą, šiame dvarelyje sudeginę daugybę vertingų rankraščių. Mat 

Kontrimą kažkas išdavęs rusams, jis buvo nuvežtas į Šiaulių kalėjimą, kur ir nukankintas. 

Valstiečių nepasitenkinimas valdžia vėl reiškėsi. Protestuodami prieš nemažėjantį išnaudojimą 

ir nacionalinę priespaudą, gyventojai kartais net visu kaimu pasipriešindavo valdžiai, 

atsisakydavo mokėti grobuoniškus mokesčius. 1870 metų pabaigoje Kruopių ir gretimo Gruzdžių 

valsčių gyventojai atsisakė mokėti mokesčių nepriemokas, apskrities taikos tarpininkas 

pasikvietė kariuomene „egzekucijai”. 

1874 metų vasario 3 d. Viekšnių valsčiaus Stočkų dvaro rekrūtas Jonas Gulbinauskas su kitais 

dvaro bernais jėga pasipriešino, gaudytojams. „Kas bus — tebūnie, o mes neturime ko prarasti”, 

— guodėsi vaikinai. 

Kitais, 1875 metais, Kruopių valsčiaus Šakynos seniūnijos valstiečio Kriščiūno šeima 

pasipriešino valsčiaus viršaičiui, atvykusiam aprašyti taip sunkiai užgyvento turto. Į Puzinų 

valdomą Kruopių dvarą 1877 metų birželio 24 dieną atsibogino viršaitis, pristavas, antstolis ir 

tūkstantininkas prievarta iškraustyti dvi vadinamųjų „laisvųjų žmonių” šeimas. Pas 

nelaiminguosius bematant susirinko jų giminės ir kaimynai ir jėga išgrūdo valdžios atstovus. 

Trys šio incidento dalyviai buvo nuteisti kalėti po metus ir daugiau. 

Kruopių valsčiaus gyventojams, be abejo, netrukus tapo žinomi 1878 metų liepos—spalio 

mėnesiais buvę valstiečių maištai kaimyniniame Žagarės valsčiuje. Bandant iškraustyti „laisvųjų 

žmonių” Karolio ir Kristupo Klegerių, Vinco Zubino ir Benedikto Sabulio šeimas iš Ližikų 

dvarui priklausiusių pastatų, jų šeimos du kartus pasipriešino antstoliui ir pristavui, pastarąjį 

dargi sužeidė. Trečią kartą caro valdininkai pasikvietė žandarus. 

Tačiau gretimų Minkių, Narbūčių kaimų gyventojai subėgo talkon, apie 50 žmonių būrys 

nuginklavo žandarus ir kartu su pristavu išlaikė iki kitos dienos ryto. Maištautojams nubausti 

valdžia į kaimus atsiuntė 2 kuopas kareivių, 27 asmenys buvo nubausti įvairų laiką kalėti. 

Tais pačiais 1878 metais Sablauskių kaime buvo rastas užmuštas Dabikinės dvaro eigulys, 

neleisdavęs valstiečiams nė žabaro paimti iš dvaro miškų. Buvo įtariamų, tačiau įrodyti kaltės 

valdžia negalėjo. 

KESIŲ KAIMO BYLA 

Daugiau kaip 25 metus su Medemrodės dvarininku baronu Ropu bylinėjosi aplinkinių kaimų 

valstiečiai dėl dvarininko iš jų atimtos žemės ir ganyklų. Ankstesnis šio dvaro savininkas 

Šepingas dar 1855 metais savo valstiečiams lažą buvo pakeitęs pinigine duokle. Dalį savo žemės 

107

valstiečiai perleido dvaro bernams. Kai bernas išeidavo iš dvaro, sklypelis likdavo valstiečiui. 

Bet ilgainiui dvaras pasiglemžė parankesnius plotus, valstiečių žemę iš visų pusių apsupo dvaro 

laukai. Gyventojai ėmė protestuoti, skųstis, kad dvarininkas daugumą ganyklų paėmęs ir suaręs, 

o kita dalis kaimo ganyklų pavadinta bendromis ganyklomis. Šiaulių apskrities valdžia vilkino 

valstiečių skundų sprendimą, atmetė galop jų teisėtas pretenzijas. Kesių kaimo valstietis Jonas 

Jasutis šį nutarimą visų kaimo gyventojų vardu apskundė vidaus reikalų ministrui. Bet ir 

ministerija bylą vilkino, prasidėjo tąsymasis po teismus, nes valstiečiai ėmė savavališkai ganyti 

dvaro ganyklose. 1888—1889 metais kiekvienas Kesių kaimo valstiečių kiemas už tai sumokėjo 

po 100 rublių baudų. Bylinėjimasis traukė iš valstiečių paskutinį rublį. Gretimų kaimų gyventojai 

neištvėrė ir susitaikė su neteisybe, bet Kesių kaimas (16 kiemų) nenusileido, iš paskutiniųjų tęsė 

ginčą su godžiuoju baronu. Baronas, keršydamas valstiečiams, 1892 metais J. Jasutį ir dar 

2 kaimo gyventojus patraukė į teismą už medžių kirtimą ginčijamuose miškuose. Baronui Ropui 

teisme atstovavo šunadvokatis iš Gyvolių kaimo Jonas Bagdzevičius, kadaise studijavęs teisę. 

Tai būta labai pasileidusio ir sukto žmogaus. Kaip 1892 metais „Varpe” rašė M. Lozoraitis, 

Bagdzevičius „liudininkus versdavo melagingai liudyti, sau naudingus skaičius užrašydavo jiems 

ant, delno. Valstiečiai, daug kartų susidūrę su neteisingu ginčų ir teismo bylų sprendimu, nutarė 

atsikratyti Bagdzevičium”. Kaimiečiai už 50 rub. nusamdę mažažemį valstietį Kazimierą 

Noreikį, kuris Bagdzevičių, važiuojantį per mišką, nušovęs. Už tai 11 Kesių kaimo gyventojų 

teisė Mintaujos (dabar Jelgavos) apskrities teismas. Penki gyventojai buvo nuteisti po 7—12 

metų katorgos. Svarstant Kesių valstiečių bylą, teismui raštiškus parodymus atsiuntė jau sunkiai 

sergantis Laižuvos klebonas A. Vienažindys. Jis pabrėžė, kad „Bagdzevičius vedė neteisingas 

bylas ir sodiečius nugramzdino į vargą”. Suprantama, į kunigo liudijimą ir bandymą užstoti 

vargstančius Kesių gyventojus teismas neatsižvelgė. 

1905—1907 METŲ SUKILIMAS 

Niūrus ir grėsmingas Rusijos imperijai išaušo XX amžius. Kelinti metai bado šmėkla klajoja 

ir po derlingiausias gubernijas, lydima epidemijų, valstietiją į neviltį varo tolydžio stiprėjantis 

skurdas. Alinantis karas su japonais pasibaigė beviltišku Rusijos pralaimėjimu, nežiūrint 

didžiulio liaudies heroizmo. Intensyvėja socialdemokratų partijos veikla 

Liaudies rūstybė lyg parakas buvo įžiebta 1905 metų sausio 9 dieną, sekmadienį, po Žiemos 

rūmų langais, kuomet Peterburgo persiuntimo kalėjimo šventikas popas Gaponas suagitavo 

visuomenę su peticija eiti pas carą. Darbininkų streikas jau buvo apėmęs visą Peterburgą. Su 

bažnytinėmis vėliavomis ir ikonomis ėjusią beginklę demonstraciją pasitiko kariuomenė. 

Daugiau kaip tūkstantis lavonų ir per penkis tūkstančius sužeistų, suluošintų — toks buvo šios 

kruvinos egzekucijos rezultatas. 

Žinia apie susidorojimą su beginkliais darbininkais bematant apskriejo visą valstybę, pasklido 

pasaulyje. Sustreikavo Maskvos, Varšuvos, Rygos ir daugelio kitų miestų, pramonės centrų 

darbininkai. Visur streiko dalyvių demonstracijas malšino kariuomenė. 

Tačiau streikas, peraugęs į sukilimą, nebuvo vieningas, caro valdžia turėjo galimybių 

permetinėti kariuomenę iš vienos vietos į kitą ir nuosekliai malšinti sukilimą. 

Streikas pasklido ir Lietuvoje. Jau sausio 11 d. sustreikavo Vilniaus, Kauno, sausio 18 d. — 

Šiaulių darbininkai. 

Charakteringas 1905—1907 metų sukilimo Lietuvoje bruožas buvo nacionalinio išsivadavimo 

siekimas. Keletą dešimtmečių neturėjusi savo rašto laisvės, lietuvių tauta savo ekonominius 

reikalavimus glaudžiai siejo su politiniais. Šios viltys sustiprėjo 1905 metų gale. Rusijoje 

įsiliepsnojus politiniam streikui. Metų gale įvyko Vilniaus seimas, tačiau jo nutarimai apsiribojo 

Lietuvos reikalais, tautinės vienybes šūkiais ir nekėlė visuomenę į ryžtingą kovą. Tad sukilimas 

Lietuvoje, kaip ir kitose Rusijos imperijos dalyse, buvo numalšintas. 

Tų metų įvykiai reikšmingi ir dabartinio Akmenės rajono istorijoje. Anuomet tai buvo labai 

nuošalus Kauno gubernijos pakraštys, ir čia žmones pykino didelis išnaudojimas. Antai Papilės 

valsčiuje šio amžiaus pradžioje kai kurių dvarų darbininkų darbo diena vasarą trukdavo net po 19 

valandų. Tačiau iš šių vietų nemažai žmonių buvo išvykusių darbo ieškoti į Šiaulius arba į 

Latvijos miestus Rygą, Liepoją. Parvažiuodami į gimtinę arba per laiškus jie pranešdavo 

artimiesiems neramių naujienų apie intensyvėjančius streikus, demonstracijas, kruvinus 

108

susidūrimus su žandarais ir kariuomene. Kai kurie tapo profesionaliais revoliucionieriais. 

Apskritai Rygos ir kitų Latvijos miestų įtaka įvykių raidai Ventos pakrantėse turėjo didelę 

reikšmę. 

Pirmiausia neramumai ir ėmė reikštis palei Kauno ir Kuršo gubernijų sieną. 1905 m. birželio 

26 d. ginkluotų asmenų grupė pasirodė Ukrių kaimelyje, esančiame Latvijoje, prie pat sienos su 

Lietuva, o tuomet priklausiusiame Kauno gubernijai. Apsiginklavę revolveriais ir iškėlę raudoną 

vėliavą su užrašu „Šalin carą!”, jaunuoliai ragino vietos gyventojus atsiliepti į sukilimą. Tarp tų 

atvykėlių buvę žydų, latvių ir lietuvių. Žandarų bylose išliko Jurgio Ritenio, Anos ir Eleonoros 

Zidermanaičių, Antano Podžio, Karolio Stepanio pavardės. 

Kauno gubernijoje valstiečių neapykanta caro valdžiai pasireiškė, be kita ko, dažnais 

valstybinių degtinės monopolių bei smuklių užpuolimais. Plėsdami prekybą spiritiniais gėralais 

(tai padėjo ne tik siurbti iš gyventojų pinigus, bet ir varyti nutautinimo, rusinimo politiką), caro 

valdžia buvo įvedusi vadinamąją bendrinę atsakomybę už smuklių ir parduotuvių apsaugą, jas 

apiplėšus, gyventojai turėdavo sudėti pinigus ir padengti nuostolius. Tačiau 1903 metų kovo 

mėnesį ši tvarka buvo atšaukta, valstiečiams nebereikėjo iš eilės naktimis saugoti valstybines 

girdyklas. Bet 1905 metų vasarą gyventojų neapykanta pirmiausia nukrypo į smukles bei 

monopolius. Ji pasireiškė ir Akmenės apylinkėse. 

Jau birželio 21 dieną Papilėje žandarai sulaikė Sergejų Kondrotą, kuris iš smuklės savininko 

reikalavo 50 rublių „revoliucijos reikalams”. 

Rugpjūčio 12 dieną apie 10 ginkluotų asmenų užpuolė degtinės monopolį Vegerių miestelyje. 

Jie sudaužė ten buvusius butelius su gėrimais, paėmė suprekiautus 31 rublį, nuplėšė ten kabojusį 

caro portretą. Po poros savaičių naktį didelė ginkluota grupė užpuolė degtinės monopolį 

Šakynoje, sudaužė indus su gėrimais ir paėmė 285 rublius. 

Suprantama, dabar sunku atskirti, kur buvo tikslinga kova su degtinės prekyba, kur 

paprasčiausiai plėšikavimas, nes suirutės metu ir mėgėjų pigiai pasipelnyti netrūko. 

Neatsitiktinai nuo 1905 m. rugpjūčio 12 dienos Kauno gubernijoje buvo paskelbta karo būklė, 

didesniuose miesteliuose buvo sustiprinta valdžios įstaigų apsauga, tad nedidelėms plėšikų 

grupėms Akmenėje ir didesniuose miesteliuose buvo pavojinga rodytis. 

Radosi ir kitokių kovos būdų. Rugsėjo 12-osios vakarą netoli Viekšnių bandyta nuversti 

traukinį, ant geležinkelio bėgių sukrovus krūvą žuolių. 

Vis dažniau į šias atokias vietas užklysdavo jaunų agitatorių. Jie pasirodydavo kaimuose 

ginkluoti ir viešai ragindavo priešintis caro valdžios pareigūnams. Jų žodis buvo laukiamas, 

sukeldavo pritarimą ir entuziazmą. Vienas lietuvių socialdemokratų partijos tuometinių aktyvistų 

— K. Bielinis, beje, ilgai gyvenęs ir dirbęs Akmenės rajone, vėliau taip prisiminė savo 1905 

metų rudens kelionę po šį kraštą: 

„...Grįždamas Žemaitijon (...) patekau į Papilę. Rodos, buvo savaitės galas. Taraškevičiaus 

siūlymu, šeštadienio vakarą suruošėme platoką susirinkimą. Tryškiuose mūsų mitingas geriausiai 

pavyko. Žmonės, sužinoję, kad bus sakoma prakalbos, greit susimetė ties Ivaškevičiaus krautuve. 

Miestelis ir bažnyčia ištuštėjo. 

...Mitingui prasidėjus, kai miestelis susirinko kalbų klausyti, turgavietės grindiniu ramiai ir 

didingai mūsų pusėn žingsniavo vietos uriadnikas, apsiginklavęs visais turimais ginklais. Buvo 

aišku, kad šito pono tūkstantinė minia neišsigąs. Ir tikrai (...). Iš jos, niekieno neraginamas, išėjo 

jaunas, stambus, žaliūkas vyras (...) ramiai prisiartino prie uriadniko ir, kažką jam riktelėjęs, 

stipria ranka griebė policininką už apykaklės ir smarkiu smūgiu parbloškė į purviną turgavietės 

grindinį. Policininkas atsikėlęs ir nė žodžio neprataręs skubiai nudūlino iš kur atėjęs; gi mūsų 

žemaitis tokiu pat ramiu ir kietu žingsniu grįžo į minią. 

...Ištisas dvi savaites teko trankytis po žemaičių kraštą. Buvome Žarėnuose, Tveruose, 

Varniuose, Pavandeny, Luokėje, Kuršėnuose, Papilėje, Kruopiuose, ir visur žmonės dideliausiu 

smalsumu sutikdavo kalbėtojus. Šis žygis (...) buvo daromas tose vietose, kur joks partijos 

lapelis neužklysdavo, kur jokios organizacijos žmonės žinoti nežinojo”. 

Iš tikrųjų visai taip nebuvo. Grafų Zubovų dvarai, Sirutavičių šeimos Kairiškių dvaras buvo 

patikimas socialdemokratų prieglobstis. Dar 1904 metų vasarą Kairiškiuose įvyko socialistinės 

lietuvių jaunuomenės konferencija, kurioje dalyvavo Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, J. Šlapelis, 

S. Kairys, A. Janulaitis, V. Mickevičius-Kapsukas, šeimininkas, Peterburgo universiteto 

109

studentas, aktyvus Lietuvos socialdemokratijos veikėjas V. Sirutavičius ir kiti paskui žymūs 

krašto visuomenės, kultūros ir politikos veikėjai. 1902 m. Zubovų Dabikinės dvare vyko 

„varpininkų” suvažiavimas, ėmęs rengti demokratų partijos programą. 

Taigi gyventojai nebuvo tokie tamsūs, reiškė ir čia savo nepasitenkinimą caro pareigūnais. 

1905 metų pradžioje Kruopių valsčiaus rinktiniai parašė skundą Vilniaus generalgubernatoriui, 

kad neturį jokio savarankiškumo ir esą „po zemskinio viršininko rimbu”. Skundėsi jie ir 

raštininku, kuris esąs lupikautojas, kyšininkas. 

Nors valdžia atsiuntė papildomai kareivių į Viekšnius, Žagarę ir kitus aplinkinius miestelius, 

valstiečiai ėmė bruzdėti. Apie liepos vidurį subruzdo Zubovų valdomų Medemrodės ir Dabikinės 

dvarų darbininkai, sužinoję, kad Šiaulių dvare darbininkai išreikalavo lengvatų. Tad ir 

akmeniškiai ėmė prašyti pakelti algas, duoti pieno ir sumažinti darbo dienų skaičių moterims. Iki 

konfliktų neprieita, nes grafas V. Zubovas daugumą šių reikalavimų sutikęs patenkinti. 

Viekšnių apylinkių valstiečiai buvo išsiskirstę į vienkiemius ir gyveno pasiturinčiau, bet ir jie 

sukruto. Pakelti atlyginimus, pridėti už darbą javų, pieno, sumažinti moterims darbo dienų prašė 

Daubiškių, Ašvėnų, Antanavos dvarų darbininkai. Dvarininkai dalį šių ekonominių reikalavimų 

sutiko patenkinti be ilgesnių derybų. 

POLITINIS JUDĖJIMAS 

Iš pradžių apsiribodavęs ekonominiais reikalavimais, dvarų darbininkų ir miestelių gyventojų 

judėjimas darėsi kaskart organizuotesnis, intensyvesnis, ėmė sparčiai politizuotis. Rugpjūčio 

15 d. pirmas politinis mitingas įvyko Papilės miestelyje. Jame kalbas pasakė iš Šiaulių atvykę 

agitatoriai, policija bandė areštuoti kalbėtojus, tačiau minia juos atėmė ir leido netrukdomiems 

išvykti. 

Rugsėjo 26 d. politinius reikalavimus pateikė viekšniškiai — šio valsčiaus rinktinių sueiga 

pareikalavo perrinkti visus valsčiaus pareigūnus bei seniūnus. 

1905 metų rudenį Rusijoje subrendo politinis streikas, sužadinęs naują pakilimą ir Akmenės 

apylinkėse. Lapkričio 15 d. į Kruopių valsčiaus valdybą gaivališkai susirinko apie 300 žmonių ir 

pareikalavo, kad valsčiaus viršininkas pats raštu atsisakytų savo pareigų; be to, suėmė policijos 

uriadniką ir laikė suimtą tol, kol šis pažadėjo leisti laikyti ginklus ir sugrąžino iš valstiečio 

S. Bozevičiaus atimtą šautuvą. Kitas gaivališkas mitingas Kruopiuose įvyko lapkričio 23 dieną. 

Nuėję prie mokyklos, šio mitingo dalyviai nuplėšė iškabą ir pareikalavo nutraukti pamokas, nes 

jos buvo rusų kalba. Lapkričio 15 d. gyventojų reikalavimu buvo uždaryta Viekšnių miestelio 

valdiška pradinė mokykla, o lapkričio 30 d. tokia mokykla užsidarė Menčiuose. Berniukų ir 

mergaičių mokyklos nutraukė pamokas Papilėje, valdžios statytinį mokytoją nušalino 


Lapkričio 27 d. Akmenėje, pasibaigus pamaldoms bažnyčioje, prie šventoriaus susibūrė didelė 

minia. Stichiškai prasidėjo mitingas. Jame kalbėjo Medemrodės dvaro ūkvedys Jonas 

Bartoševičius. Perskaitęs caro manifestą, jis agitavo nebemokėti valdžiai mokesčių, neiti į karo 

tarnybą, nedelsiant išvyti iš miestelio pristavą, urėdą, valdžios atsiųstą mokytoją bei kitus 

valdininkus, o jei valdžia jėga reikalaus mokesčių, tai priešintis ginklu. 

Mitinge taip pat kalbėjo iš Rygos atvykęs darbininkas, profesionalus revoliucionierius 

Antanas Žąsinas, Dabikinės dvare veikusios mokyklos mokytoja Landzbergaitė. Čia pat buvo 

nuginkluotas policijos urėdas, nutarta nebeleisti vaikų į valdišką mokyklą, kol joje dirbs valdžios 

skirtas mokytojas. Uždarytas degtinės monopolis, prieš tai sunaikinus degtinę ir paėmus iš kasos 

pinigus. 

Kaip aktyvūs šio mitingo dalyviai paskui buvo areštuoti ir Šiaulių kalėjime laikomi 33 metų 

Rygos darbininkas, kilęs iš Mantartiškių kaimo, Antanas Žąsinas, dvidešimtmetis Sablauskių 

kaimo gyventojas Vincentas Kiudulas, dirbęs tėvo ūkyje, ir 38 metų miestelio gyventojas 

juodadarbis Jonas Daukšas. 

Po poros dienų, lapkričio 29-ąją, didelė minia susirinko Papilėje. Į ją lietuviškai kreipėsi iš 

Šiaulių atvykęs agitatorius, ragindamas nušalinti valsčiaus viršaitį, pristavą, urėdą. Paskui ant 

pakylos užkopė vietos valstietis Benediktas Matas, pritaręs agitatoriaus pasiūlymams. Čia pat 

mitingo dalyviai B. Matą ir išrinko nauju valsčiaus viršaičiu. Susirinkusieji nuplėšė iškabas nuo 

valsčiaus valdybos, mokyklos ir kitų įstaigų. Tą pačią dieną apie 40 gyventojų, vadovaujami 

110

B. Mato, iš valsčiaus valdybos išmetė caro šeimos paveikslus, nuplėšė ant sienos kabojusius 

skelbimus. 

Šiuose žygiuose aktyviai dalyvavo Zigmantas Strazdauskas, Petras Vizgirda, Jonas Jonušas, 

Juozapas Gricius, Jonas Grakauskas, Pranas Usys. 

MALŠINTOJAI 

Kad ir nedrąsūs, ne kruvini buvo pirmieji bandymai pasipriešinti valdžiai, jie sukėlė nemažą 

caro valdininkų baimę. Ją dar stiprino iš kaimyninės Latvijos sklindantys gandai. Juos skatino 

tenai prasidėjęs juodašimčių siautėjimas, nes tikros informacijos nebuvo. Kai kurios jėgos tokius 

gandus ir sąmoningai platino, stengdamosi, kad žmonės ginkluotųsi. 

Tačiau valdžia buvo pakankamai stipri ir ėmėsi skubių priemonių neramumams malšinti. Jau 

lapkričio 29 dieną iš Kauno tvirtovės traukiniu buvo išsiųstas skrajojantis baudžiamasis būrys, 

kurio vadui pulkininkui Petersui Kauno gubernatorius Veriovkinas įsakė gyventojus sutramdyti ir 

taip įbauginti, kad jie visuomet gerbtų valdžią ir karinę jėgą. Būrys turėjo išsilaipinti Lūšėje ir 

gubernijos pasieniu traukti į Palangą. Bet Šiauliuose traukinį pasitiko ispravnikas ir pranešė, kad 

iš Kuršo į Akmenę traukia tūkstantinis ginkluotų latvių būrys, kuris pakeliui visus pjaunąs. 

Gavęs šį pranešimą, Petersas išsilaipino Dabikinės stotyje, iš kurios buvo arčiausiai į Akmenę. 

Jo baudžiamajame būryje buvo jungtinė 110-ojo Kamos pėstininkų pulko kuopa — 120 kareivių 

ir 2 arklių traukiami pabūklai. Šiauliuose į būrį įsijungė 25 kazokai iš čia stovėjusio Dono 

kazokų pulko. Kad atrodytų grėsmingiau, Petersas savo būrį į Akmenę vedė ilga, per visą varstą 

nutįsusia vilkstine, miestelio centre pastatė patrankas, o kareivius išskirstė pas žmones kurie 

privalėjo juos maitinti, o arkliams duoti šieno ir avižų. Tačiau jokio pasipriešinimo nei 

Akmenėje, nei paskui Kruopiuose baudėjai nesutiko, tik visur rasdavo iškankintus ir gandų 

įbaugintus žmones, kurie patys naktimis eidavo sargybą, saugodamiesi juodašimčių. 

Pulkininkas Petersas buvo protingas žmogus, matė, kad vietiniai valdininkai patys dreba iš 

baimės ir tirština gandus, tad su neslepiama panieka apie caro valdžios pareigūnus atsiliepė savo 

raporte, sakydamas, kad jo ekspedicija vietiniams gyventojams nepalikusi didesnio įspūdžio. Per 

Papilę, Kuršėnus ir Tryškius būrys pasuko į Telšius, vedinas aštuoniais Akmenėje, Kruopiuose ir 

Papilėje areštuotais aktyviais mitingų dalyviais. 

Prasidėjus reakcijos puolimui, miestuose ir miesteliuose ėmė rastis savų išdavikų, kurie 

skundė baudėjams mitingų rengėjus, kartais ir šiaip sąskaitas suvedinėdami su nepatinkančiais. 

Joniškyje buvo nušautas visiems įgrisęs žandarų pakalikas Bartkus, su dragūnais jodinėjęs po 

kaimus ir padėjęs suiminėti žmones. Rūstų nuosprendį jam įvykdė du vyrai, iš kurių vienas buvo 

Jonas Liaugminas, nuo Papilės kilęs Rygos darbininkas. Už tai jis buvo nubaustas mirties 

bausme, kuri paskui pakeista 20 metų katorgos. Joje papilėniškis sulaukė 1917 metų vasario 

revoliucijos. 

Išvykus baudžiamajam būriui, Akmenės apylinkių miesteliuose neramumai tęsėsi. Kruopiuose 

gruodžio 23 dieną įvyko valsčiaus sueiga, kuri nepakluso valdžios nurodymams, nutarė 

sumažinti išlaidas mokyklos ir pašto išlaikymui. Ten vėl buvo apiplėšta degtinės krautuvė. Jonas 

Sakavičius iš Girkančių kaimo rinko Minkių palivarke pinigus „revoliucijos reikalams” ir 

agitavo nepaklusti caro valdininkams. 

Metų pabaigoje Šiaulių apskrities valdžia į Akmenę vėl pasiuntė baudėjų būrį, vadovaujamą 

rotmistro Osteno. Šį kartą baudėjai buvo žymiai rūstesni. Nusiaubę Kuršėnus, Naujųjų 1906 

metų išvakarėse jie patraukė į Akmenę. Čia iš patrankų apšaudė mitinguose aktyviai 

pasireiškusių gyventojų sodybas, plėšė ir gąsdino žmones. Būrio vadas pareikalavo iš gyventojų 

surinkti 544 rublius padengti nuostoliams dėl degtinės monopolio išplėšimo. Vėl buvo uždėta 

bendrinė gyventojų atsakomybė už valdžios įstaigų patiriamus nuostolius, miestelėnai vėl turėjo 

naktimis saugoti paštą ir degtinės krautuvę. Vien Akmenėje ir Kuršėnuose šis būrys areštavo 19 

asmenų. Vienas iš areštuotųjų, buvęs Medemrodės dvaro ūkvedys, J. Bartoševičius ir mirė 

Šiaulių kalėjime, nepakėlęs tardymų ir sunkių sąlygų. 

Netoli Akmenės rajono, Tervetėje gyvenusios latvių rašytojos Anos Brigaderės apsakymuose 

realistiškai pavaizduoti tų metų žiaurūs įvykiai Kuršo ir Kauno gubernijų pasienyje. Klaikios ir 

nerimo kupinos buvo ir Kruopių, Akmenės, kitų miestelių ir kaimų gyventojų dienos. Tačiau ir 

antroji baudėjų ekspedicija neprivertė paklusti. Vos tik būriui išvykus, jau sausio 6 dieną buvo 

111

užpulta Dabikinės geležinkelio stotis, sausio 21 dieną caro pareigūnai užpulti Žagarėje. Apie 

streikus Akmenės apylinkėse ne kartą rašė Vilniuje tuomet ėjęs laikraštis „Naujoji gadynė”, 

redaguojama V. Kapsuko ir S. Matulaičio. Jame aprašytas nebūdingas tuo metu Daubiškių dvaro 

moterų darbininkių streikas 1906 metų liepos pabaigoje. Nusigyvenęs šio dvaro savininkas 

Moras ilgai neatsiskaitydavo su darbininkais, tad moterys, streikui pasirinkusios javapjūtės 

pradžią, kuomet laikas ypač brangus, pareikalavo, kad joms už darbą būtų mokama tiek, kiek ir 

kituose aplinkiniuose dvaruose, ir atsiskaitoma kasdien. Vyrai bandė nuo streiko atkalbėti savo 

žmonas, bet jos laikėsi atkakliai ir streiką laimėjo. 

1905 metų sukilimui pritarė Liepojos gimnazijos mokinys Augustinas Rušinas, kurį, 

skundikams talkinant, cariniai žandarai suėmė. O kai tas atsėdėjęs porą savaičių Šiaulių kalėjime 

dėl apkaltinančių žinių stokos buvo paleistas, tai policija, padedant šnipams, vėl įteikė prieš jį 

skundą valdžiai. Tuoj atvažiavo žandarų karininkas, bet Rušino nerado, nes jis, nenorėdamas 

antrą sykį sėdėti kalėjime, turėjo pasišalinti policijai iš akių. Rekečių kaime, netoli Viekšnių, pas 

Rušinus 1905 m. vyko nelegalūs susirinkimai. Juos organizuodavo Rušinas. 

Tų pačių 1906 metų rugpjūčio 4 dieną į Viekšnius atvažiavo Kauno gubernatorius su gausia 

valdininkų svita. Ta proga į miestelį buvo sukviesti valsčiaus gyventojai ir kaimyninių Papilės 

bei Akmenės valsčių rinktiniai. O rytą miestelio gatvėse gausiai pasklido atsišaukimai, 

demaskuojantys caro valdžią. 

Taigi dabartinio Akmenės rajono gyventojai — tiek miesteliuose, tiek ir kaimuose — sukilime 

dalyvavo gana aktyviai. Palyginimui galima priminti, kad tuometinėje Šiaulių apskrityje būta 21 

valsčiaus, iš jų 10-yje valsčių buvo nušalintos valsčių valdybos, tarp jų — keturiuose dabartinio 

Akmenės rajono valsčiuose. Taip atsitiko ir dėl to, kad Lietuvoje anuo metu buvo mažai 

kariuomenės, tik vėliau daugelis dalinių sugrįžo iš rusų-japonų fronto. O valsčių žandarų, kitų 

valdininkų veikla buvo paralyžuota tylaus valstiečių pasipriešinimo; buvo atsisakoma žandarams 

duoti arklius, pastotes, o pėsčiomis šie valdininkai į tolimesnes apylinkes eiti nesiryždavo, 

dažniausiai bijodavo. Tad gana plačios teritorijos atsidūrė „niekieno zonoje”, senąją valdžią 

išvaikius, nauja anaiptol ne visuomet susidarydavo, daug kur buvo sąmoningai naikinami 

valdžios įstaigų dokumentai. 

Tačiau sukilimo ugnis išblėso, nes nei lietuvių tauta, nei jos politinės jėgos dar nebuvo 

subrendę organizuotai politinei kovai už savo teises, kovai su carizmo jungu. 

KARO AUDRAI UŽPLŪDUS 

Nutilus 1905—1907 metų sukilimui, Lietuvoje, taip pat ir jos šiaurinėje dalyje tarp Ventos ir 

Vadaksties, keletui metų grįžo taikus ir santykinai ramus gyvenimas. Nebereikėjo bijoti dėl 

garsiai ištarto lietuviško žodžio, ėmė stiprėti valstiečių ūkiai. Maišto metai paliko gilius pėdsakus 

daugelyje šio krašto šeimų: slėpdamiesi nuo valdžios persekiojimų, tūkstančiai Lietuvos 

gyventojų slapta perėjo sieną ir emigravo į išsivysčiusias Vakarų valstybes, dauguma netrukus 

atsidurdavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Priverstinei pirmųjų emigrantų kartai įkandin išvyko 

nemažai ir jų artimųjų, kaimynų — išvyko pavilioti žinių apie gerus uždarbius anapus Atlanto. 

Žinoma, paskui ne vienas nusivylė, ne vienas ir žuvo šachtose ar metalurgijos gamyklose — 

lietuviai išeiviai buvo darbštūs ir eidavo ten, kur sunkiausia, kad tik galėtų uždirbti lėšų 

pragyvenimui ir padėti namuose likusiems artimiesiems. Paskui kai kurie ir nebegrįžo atgal, 

pralobo. Tai buvo pirmoji emigrantų karta, kurios skausmingos žaizdos pavaizduotos ne tik 

A. Vienuolio apysakoje „Paskenduolė”, bet ir daugelyje kitų ano meto literatūros kūrinių. Toje 

pirmųjų emigrantų, važiavusių duonos kąsnio pelnyti į užjūrius, srovėje buvo ir žemaičių nuo 

Akmenės, Viekšnių, Papilės. 

Ne visai tipiškas, bet į rašytinę rajono istoriją įėjęs Papilės miestelio gyventojų Palčiauskų 

šeimos likimas. Tuo metu dažname miestelyje ėmė rodytis įvairūs, dažniausiai ranka rašyti 

laikraštėliai. Paprastai juose būdavo perrašinėjami pirmieji eilėraščiai, vaizdeliai, ir leisdavo 

tokius leidinėlius moksleiviai arba šviesesni tarnautojai. Gabesnių žmonių grupelės kartais 

parengdavo ir platesnių pasaulietinio ar net politinio pobūdžio leidinėlių. Toks leidinėlis „Žarija” 

1912—1913 metais pasirodydavo Papilės miestelyje. Jį rengė brolis ir sesuo — Eleonora ir 

Aleksandras Palčiauskai, Jonas Kazlauskas ir keletas kitų jaunuolių, pritarusių socialdemokratų 

idėjoms. Tačiau „Žarijos” leidėjai daugiau orientuodavosi į kairįjį šios partijos sparną, tad 

112

leidinėlis, perrašinėjamas ranka, turėjo bolševikinį pobūdį. Pati Eleonora Palčiauskaitė-Krups po 

daugelio metų prisiminimuose rašė: „Su broliu Aleksandru Palčiauskų ir kitais revoliuciniai 

nusiteikusiais draugais dirbome drabužių ir galanterijos prekybos bendrovėje. 1912—1913 

metais iš pažangiųjų tarnautojų sudarėme pogrindinę kuopelę (...). Darbą pradėjome nuo ranka 

rašyto laikraštėlio „Žarija” leidimo. Mano ranka rašyti išėjo trys ar keturi laikraštėlio numeriai. 

Apie slapto laikraštėlio plitimą Papilės apylinkės kaimuose suuodė žandarai. 1913 metų 

pradžioje, įtardami mūsų slaptą veiklą, vieną naktį, apie pirmą valandą, žandarai ėmė daužyti į 

mano buto duris”. Laikraštėlio leidėjai sugebėjo paslėpti turėtą medžiagą, žandarai nieko nerado, 

bet įtariamieji vis tiek buvo atleisti iš darbo. Beje, pažangią organizacinę veiklą čia plėtojo ir 

miestelyje kunigavęs klebonas Gudaitis. E. Palčiauskaitė netrukus emigravo į JAV, apsigyvenusi 

Detroite, suartėjo su Socialistų darbininkų partija, vėliau ištekėjo už lietuvio, komunistų partijos 

nario Stanislovo Krupo ir rėmė šią partiją. 

Kai trečiojo dešimtmečio gale TSRS ėmėsi įgyvendinti industrializacijos programą, Rusijai į 

pagalbą noriai atėjo daug Amerikos kvalifikuotų darbininkų, inžinierių. Stanislovas Krups buvo 

geras automobilių pramonės specialistas, komunistas, tad 1931 metais su šeima atvyko į Gorkio 

automobilių gamyklos statybą. Išvengė ši šeima stalininių represijų, Eleonora Krups ilgai dirbo 

ryšių sistemoje, o pokario metais sugrįžo į Lietuvą. Ši istorija akivaizdžiai parodo, kaip ir kokie 

likimo vėjai negailestingai blaškė mūsų senolius po platųjį pasaulį. 

Tais metais ryškūs žemės ūkio ir kultūros centrai buvo Zubovų valdomi Dabikinės ir 

Medemrodės dvarai. Apsigynęs Vokietijos mieste Halėje filosofijos daktaro disertaciją, 1910 

metais Vladimiras Zubovas grįžo į tėvo jam perduotą Dabikinės dvarą, čia atlikinėjo mokslinius 

gyvulių produktyvumo didinimo eksperimentus su juodmargiais galvijais, nuo 1911 iki 1914 

metų dvare veikė kontrolasistentų kursai, žemės ūkio kooperacijos rateliai. 

Nuo seno Zubovų giminė buvo palanki socialdemokratų idėjoms, jų dvare Ginkūnuose ne 

kartą rasdavo prieglobstį V. Mickevičius-Kapsukas ir kiti socialdemokratai, kartą Zubovas 

(vyresnysis) Kapsukui buvo padėjęs pasitraukti į užsienį. Rengdamasis pabėgti iš tremties 

Krasnojarsko krašte, Kapsukas 1914 metų pradžioje vėl prisiminė Zubovą, kuris tuo metu 

gyveno Medemrodėje. Čia, dvaro mokykloje, mokytojavo pirmosios Kapsuko žmonos Vandos 

Didžiulytės sesuo Aldona, būsimoji rašytoja Aldona Kazanavičienė. 1913 metais Kapsukas buvo 

iš Vladimiro kalėjimo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, iš kurio ryžosi bėgti. Gruodžio mėnesį 

laiške žmonos seseriai Aldonai į Medemrodę jis rašė: „Tamstai gerai žinomas Kapso sūnus rašo 

man, kad važiuojąs gydytis į Antano kurortą”. Iš šių užšifruotų žodžių galima buvo suprasti, kad 

tremtinys ketina bėgti į Galiciją, kur tais metais gyveno Kapsuko svainis ir Aldonos brolis 

Antanas Didžiulis. Netrukus ją pasiekė atvirlaiškis, kuriame buvo pranešama, kad „Kapso sūnus 

jau išvyko ir pakeliui sustos Medemrodėje”. Kapsukas, kaip vėliau prisiminė A. Kazanavičienė, 

prašęs atsiųsti sutartu laiku į stotį (matyt, Aucės) arklius ir pranešti apie tai jos motinai (rašytojai 

L. Didžiulienei-Žmonai) ir seseriai Vandai. Mergina įvykdė ir kitą jo prašymą. Ji perdavė į Vilnių 

žinią M. Biržiškai, kad jis atvyktų į Medemrodę susitikti ir pasikalbėti. Į Medemrodę taip pat 

buvo atvykęs šiauliškis advokatas P. Bugailiškis, netrukus atvyko ir V. Kapsuko žmona Vanda, 

labai susijaudinusi dėl ką tik ištikusios dukrelės mirties, tad leistis su vyru į užsienį atsisakė. 

Iš esmės Kapsukas Medemrodėje buvo globojamas grafo, šio dvaro savininko V. Zubovo, 

kuris mirė ir palaidotas Medemrodėje. Vargu ar be dvarininko žinios galėjo mokytoja gauti 

arklius važiuoti į stotį. Maždaug po trejeto savaičių taip pat arkliais Kapsukas išvyko į Šiaulius, o 

iš ten — į Krokuvą. 

O Europoje jau tvenkėsi Pirmojo pasaulinio karo debesys. Prasideda mobilizacija, renkamos 

karo prievolės. Vienas iš tokių punktų buvo Papilėje. Artėjant frontui, ir iš šio krašto labai daug 

žmonių pasitraukė į Rusiją, daugiausia — į Petrogradą ir Maskvą. Pasitraukė ir Zubovų šeima, 

išsiveždama ir Viekšnių daktarą A. Biržišką. Jau iki karo pradžios Rygoje gyveno apie 25000, 

Petrograde — apie 10000 lietuvių, manoma, kad karo banga į Rusiją nubloškė per 300 tūkstančių 

Lietuvos gyventojų. 

Kaizerinė okupacija skausmingai nualino kraštą, taip pat ir Akmenės apylinkes, naujoji 

valdžia apdėjo žmones dideliais mokesčiais. Buvo plėšiamos net bažnyčios. Prieš karą į 

Šemetaičių kaimą iš Afrikos grįžęs emigrantas Pusčius buvo nupirkęs varpus Papilės bažnyčiai, 

tačiau jie vokiečių buvo paimti perlydymui. Dabikinės dvare okupacinė valdžia buvo įsteigusi 

113

savo administracinio padalinio — kreizo centrą. Nemažai pastatų sudegė, pavyzdžiui, sudegė 

Medemrodės dvaro pastatas. 

1918 metų vasario 16-ąją paskelbus nepriklausomą Lietuvos valstybę (vienas iš šio akto 

signatarų, trečiuoju jį pasirašęs, buvo viekšniškis M. Biržiška), netrukus pabėgėliai ėmė grįžti 

gimtinėn. Tačiau daug lietuvių, tiesa, gal mažiau kaip latvių, liko Rusijoje, įvelti į pilietinį karą, 

ilgam susiejo savo likimą su bolševikų valdžia. Papilės miestelio lentpjūvės darbininko sūnus 

Domininkas Andrėjatis, atsidūręs Petrograde, dirbo garsiojoje Putilovo gamykloje, įmonės 

darbininkų buvo rekomenduojamas į specialų būrį, kuris buvo siunčiamas į Rusijos kaimus 

rekvizuoti maisto produktų. 1919 metais pulko kareiviai jį buvo išrinkę Maskvos miesto tarybos 

deputatu. 

Papilėniškis Nikanoras Jaroševas tarnavo Ukrainoje, lietuvio J. Uborevičiaus vadovaujamuose 

pulkuose, Kerežių kaimo valstiečio sūnus Domininkas Končius, patekęs į raudonųjų latvių šaulių 

pulką, ėjo sargybą Kremliuje, Jonas Kučikas iš Suginčių kaimo vadovavo Raudonosios armijos 

Vilniaus pulko kuopai ir kovėsi prieš pirmuosius nepriklausomos Lietuvos savanorius, dalyvavo 

paskandinant kraujyje Kronštato sukilimą, papilėniškis Jonas Liaugminas, Vasario revoliucijos 

išvaduotas iš kalėjimo, kuriam buvo pasmerktas už carinės valdžios klapčiuko nužudymą 

Joniškyje, kovojo su Kolčako kariuomene rytų fronte ir tenai žuvo, jo kraštietis Platonas 

Širinovas likimo buvo nuvestas į raudonųjų partizanų būrį Orenburgo srityje, bolševikinio 

partizanų dalinio žvalgyboje Ukrainoje tarnavo viekšniškis Aleksandras Vaitkus, Raudonosios 

armijos daliniuose prieš nepriklausomą Lietuvą kovėsi taip pat viekšniškis Jonas Mockus. Tai tik 

kelios pavardės tų, kurie karo ir įvykių Rusijoje buvo įtraukti į tą audringąjį verpetą. Jis buvo 

toksai galingas, kad įtraukė net tokį apdairų ir demokratiškų pažiūrų žmogų, kaip Dabikinės 

dvaro savininkas grafas Vladimiras Zubovas (beje, Lietuvos Respublikos vyriausybė panaikino 

buvusius grafų titulus). Negalėdamas sutarti su dvare šeimininkavusiais vokiškaisiais okupantais, 

jis išvyko į Vilnių ir V. Kapsuko buvo pasiųstas į Maskvą pargabenti Lietuvos archyvo. Tuo metu 

vėl užvirė karo veiksmai, grįžti į Lietuvą tapo nebeįmanoma. Tuomet V. Zubovas dirbo 

agronomu Jaroslavlio srityje, net buvo išrinktas vienos kaimo artelės pirmininku, bet visur 

pavojų matantys saugumo organai jį, kaip „užsimaskavusį grafą”, suėmė ir įkalino viename 

Maskvos kalėjimų. Tik Lietuvai apsikeitus su Tarybų Rusija politiniais kaliniais, V. Zubovas 

1922 metų kovo mėnesį grįžo į tėviškę. 

NEPRIKLAUSOMYBĖS METAI 

O dauguma karo pabėgėlių į Lietuvą grįžo anksčiau, 1918—1919 metais. Čia jie rado didelę 

suirutę, Vilniaus kraštas ėjo iš rankų į rankas tarp Raudonosios armijos ir lenkų kariuomenės, 

bolševikų karinis internacionalinis dalinys per Panevėžį, Šiaulius buvo atvykęs net į Viekšnius, 

čia prie jo prisijungė kai kurie vietiniai proletarai. Revoliuciniai komitetai įkurti Viekšniuose, 

Akmenėje, Kruopiuose, Vegeriuose, D. Budino vadovaujamas Žemaičių raudonasis pulkas 

tarybų valdžią sutvėrė ir Papilėje, darbininkų komitetai buvo susikūrę ir kai kuriuose Viekšnių 

apylinkės dvaruose. Tačiau bene tik Viekšnių revoliucinis komitetas dirbo kiek aktyviau, turėjo 

savo miliciją. Tuo metu nustojo gyvavę ir trys vokiečių įkurti valsčiai arba kreizai — Viekšnių, 

Papilės ir Dabikinės. Viekšniškiams tarybų valdžios kūrėjams didelę įtaką darė ir paramos teikė 

Mažeikių aktyvistai, susibūrę į raudonąją Mažeikių kuopą, keletą kartų iki Viekšnių buvo 

atvažiavęs ir šarvuotas traukinys iš Šiaulių. 1919 metų sausio 7 dieną jis kelias valandas kovėsi 

su apylinkę puolusiais vokiečiais. 

Vis dėlto tarybų valdžia nesusilaukė vieningo visuomenės pritarimo, visų pirma nusivylė 

valstiečiai, tikėjęsi, kad tarybų valdžia duos žemės. 1919 metų sausio 26 dieną Šiauliuose įvyko 

trijų apskrities kreizų — Šiaulių, Akmenės ir Mažeikių — darbininkų tarybų atstovų 

suvažiavimas, svarstęs ir žemės klausimą, tačiau V. Kapsukas buvo linkęs dvarų žemės 

vargingiesiems valstiečiams nedalinti, o juose steigti rusų pavyzdžiu komunas, valstybės ūkius. 

Buvo ir daugiau tarybinės lietuvių vyriausybės klaidų, tad negausūs revkomų milicijos būreliai 

taip ir neperaugo į ginkluotus gynybos būrius. Vėl pradėjusi puolimą, Vokietijos kariuomenė 

didesnio pasipriešinimo nesutikdavo, tik Viekšniuose rusų Internacionalinės divizijos pulkas 

kautynėse neteko 9 kareivių, tarp kurių buvo ir pora vietinių žemaičių. Jau 1919 metų vasario 

mėnesį okupacinė vokiečių kariuomenė užėmė Akmenę, Kruopius, Vegerius, per Latviją traukėsi 

114

Rusijon ir viekšniškiai tarybų valdžios kūrėjai, kovo 4 dieną priešo buvo užimti Viekšniai, 

apsupti Mažeikiai. 

Tačiau 1919 metų vasarą iš Lietuvos ėmė trauktis ir vokiečiai. Rodės, kad jau ateina galas 

vargams ir kraujo liejimui. Bet Lietuvos šiaurėje atsirado naujas pavojaus židinys. Pagal Versalio 

taikos sutartį vokiečiai turėjo iš Pabaltijo išsikraustyti, bet kai kurie jų daliniai, vadovaujami 

generolo Golco, buvo linkę padėti carinės Rusijos generolams įveikti bolševikus ir tokiu būdu 

pasilikti Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kur palaikė generolo Judeničiaus kariuomenę. Tuo pat 

metu Kurše, vakarų Latvijoje, susibūrė iš vokiečių bei rusų mišri armija, kurios vadu apsišaukė 

Bermontas Avalovas, 1919 metų liepos pabaigoje šios gaujos nuo Mažeikių ir Aucės ėmė veržtis 

į pietus, nesutikdamos lietuvių kariuomenės pasipriešinimo, nes ji grūmėsi su lenkais. Liepos 

26 d. bermontininkai užėmė Kuršėnus, o paskui ir visą šiaurės Lietuvą — net Šiaulius bei 

Radviliškį. Jų priespaudoje atsidūrė ir dabartinis Akmenės rajonas, ir ši priespauda truko iki pat 

gruodžio mėnesio, kol paskutiniai bermontininkų daliniai išsidangino į Vokietiją. 

Tuo metu, kad ir nesiliaujant kovoms su įvairaus plauko atėjūnais, nepriklausomos Lietuvos 

Respublikos valdžia pamažu tvarkė ūkį. 1920 metų balandžio mėnesį įvyko rinkimai į 

Steigiamąjį seimą. Atstovus į jį (po vieną nuo 15 tūkstančiu gyventojų) rinko tiesioginiu slaptu 

balsavimu, visi 21 metus turintys gyventojai ir kariškiai nuo 17 metų. Tarp 112 atstovų 

Steigiamajame seime daugumą gavo krikščionių demokratų blokas. Seimas paskelbė, kad 

Lietuva bus demokratinė respublika, priėmė laikiną Konstituciją. O 1922 metų rugpjūčio 1 dieną 

buvo priimta pirmoji Lietuvos Konstitucija. Buvo priimti pilietybės, žemės reformos ir kiti 

įstatymai. Šaukiant į kariuomenę savanorius, valdžios buvo pažadėta, kad karo veiksmams 

pasibaigus jie gaus nuo 8 iki 20 hektarų žemės. Tam buvo skiriama ir valdiška, ir iš dvarų paimta 

žemė. Buvo gerokai apkarpyti ir Akmenės apylinkių dvarai — ir Zubovų Medemrodė bei 

Dabikinė. 1922 metų rugpjūčio mėnesį buvo įvesti nauji Lietuvos pinigai litai, pakeitę iki tol 

apyvartoje buvusias vokiškas markes. 1921 metais buvo nustatyta Lietuvos ir Latvijos valstybinė 

siena, didesne dalimi ir šiandien einanti ta pačia buvusių Kauno ir Kuršo gubernijų riba. Siena 

buvo paženklinta stulpais, prie kelių įrengtos muitinės. Muitinių pastatai prie kelio į Aucę iki šiol 

išlikę. 

Ekonominė Lietuvos padėtis pamažu stabilizavosi, anaiptol ne visus naujakurius, 

vakarykščius savanorius, ištiko P. Cvirkos aprašytasis Taručio šeimos likimas, jų ūkiai tvirtėjo, 

žmonės statėsi naujas sodybas. Tik politinė padėtis nebuvo stabili, didelis partinis susiskaldymas 

ir partijų tarpusavio vaidai neleido vykdyti nuoseklios programos, po 1926 metų pavasario 

rinkimų naujas seimas panaikino karo būklę, nedelsiant atgijo iki tol pogrindyje vegetavusios 

bolševikinės kuopelės, iškilo Lietuvos valdžios konfliktas su Vatikanu, tuo pačiu ir su Bažnyčia. 

Tad 1926 metų gruodžio mėnesį grupė karininkų įvykdė politinį perversmą, netrukus prezidentu 

buvo paskelbtas A. Smetona. 

Apie tolesnį Lietuvos, tuo pačiu ir dabartinio Akmenės rajono gyvenimą iki 1940-ųjų metų iki 

šiol visa kas geresnio buvo nutylima, visi politiniai procesai stalininių ir brežnevinių istorikų 

buvo suvedami vien tik į neva audringą LKP kovą su „fašistiniu režimu”, nors A. Smetonos 

režimas anaiptol nebuvo fašistinis. Apskritai šis periodas kraštotyrininkų mažai tyrinėtas, 

nepaženklintas dideliais sukrėtimais. 

Atkuriant normalų taikų gyvenimą, Lietuva buvo padalyta į apskritis. Remiantis 1919 metų 

liepos 1 d. įstatymu, tuometinėje Lietuvos teritorijoje buvo sudaryta 20 apskričių, vėliau jų 

skaičius nežymiai keitėsi, apskričių teises turėjo ir didieji miestai. Dabartinis Akmenės rajonas 

buvo Mažeikių ir Šiaulių apskričių teritorijoje. Mažeikių apskrityje buvo Viekšnių, Akmenės ir 

Vegerių valsčiai, o Papilės bei Kruopių teritorija buvo Šiaulių apskrityje. Ir vienu, ir kitu atveju 

tai buvo nuošalūs, labiausiai nuo centro nutolę pakraščiai. Štai kiek nedaug 1938 metais išleistas 

„Vadovas po Lietuvą” galėjo pasakyti apie Kruopius: „...turi apie 400 gyventojų, per miestelį 

eina Šiaulių—Gruzdžių—Kruopių autobusų linija. Bažnyčia statyta prieš 50 metų. Dvaro parke 

auga kamščio medžiai. Prieš Didįjį karą dvaras priklausė kunigaikščiams Puzinams”. 

Iš tiesų jau tuomet buvo žinoma, kad šis kraštas turi didžiulius klinčių klodus, iš kurių galima 

gaminti gerą cementą. 1929—1930 metais profesoriaus M. Kauneckio vadovaujami geologai 

ištyrė šiuos klodus. Apie ketinimus statyti cemento gamyklą net ano meto laikraščiai 

užsimindavo, bet toliau ketinimų nepažengta, nes trūko lėšų, o užsienio firmos tokiu rizikingu 

115

metu nenorėjo didelių lėšų čia investuoti. Menčiuose estų kilmės inžinierius E. Kirša 1932 

metais įrengė kalkių laužyklą, dalis čia iškastų kalkių buvo vežimais gabenamos į Dabikinės 

geležinkelio stotį ir siunčiamos į cukraus fabrikus, kitos likdavo čia įrengtai kalkių degyklai. 

Kairiškiuose ir Kapėnuose, prie Virvytės, veikė tenykščio dvarininko V. Sirutavičiaus kartono 

fabrikėlis. Tai buvo progresyvios techninės minties žmogus. Jo fabrike buvo konstruojamas ir 

statomas lėktuvas. Viekšniuose veikė daug keramikos dirbtuvėlių, kaimuose buvo daug sumanių 

audėjų, beveik kiekvienas kaimas turėjo savo malūną, pelkėse buvo kasamos durpės. 

Tai buvo charakteringas žemės ūkio kraštas. Dideli dvarai nepriklausomybės metais buvo 

apkarpyti. Dabikinės dvare jo savininkas V. Zubovas darė įdomius mokslinius eksperimentus, 

tirdamas juodmargių produktyvumą, o Medemrodės dvare jo tėvas eksperimentavo su žalaisiais 

galvijais. Apie 1928 metus V. Zubovas Dabikinės dvarą pardavė valstybei, čia buvo įsteigta 

našlaičių vaikų prieglauda, išlaikoma apskrities valdybos. Šiame dvare veikusi pieno perdirbimo 

bendrovė buvo didžiausia ano meto Lietuvoje: turėjo apie 1000 narių. Čia per metus būdavo 

perdirbama apie 6,5 milijono litrų pieno. 

V. Sirutavičiaus Kairiškių dvare 1937 metais molinių vamzdžių drenažu buvo nusausinta 119 

hektarų, dar 25 hektarai Gaudžiočių kaimo teritorijoje drenažu buvo nusausinti Medemrodės 

dvaro savininko V. Zubovo lėšomis. Visi darbai buvo atliekami rankomis. 

Nors valstybė buvo tikrai neturtinga, tačiau likdavo lėšų ir kultūrai, švietimo reikalams. 

Ketvirtame dešimtmetyje buvo pastatytos naujos pradinės mokyklos Akmenėje, Papilėje, 

Viekšniuose. 

Dėl savo geografinės padėties dabartinio Akmenės rajono teritorija buvo patogi pogrindinei 

komunistų ir komjaunuolių veiklai. Tiesa, 1918—1919 metais, įtvirtinant nepriklausomos 

Lietuvos valstybinę valdžią, šiose apylinkėse didesnių aukų nebuvo, nepasiekė šių vietų ryžtinga 

ir ne visuomet teisinga P. Plechavičiaus Sedoje ir Židikuose suorganizuoto baudžiamojo būrio 

veikla. Tačiau po to ilgesnį laiką šiose vietose organizuotos pogrindinės veiklos nebuvo. Tiesa, 

kartkartėmis valdžia areštuodavo atskirus asmenis, prijaučiančius bolševikinei ideologijai. 1921 

metu birželio 3 dieną policija areštavo Mažulių kaimo mokytoją Zofiją Žukauskienę. Jos vyras 

dezertyravo iš kariuomenės, pas jo draugą buvo rasta atseit jos perrašyta kareivių daina. Moteris 

buvo tardoma Mažeikiuose, Panevėžyje, galop paleista ir po to netrukus nusižudė. Apie 1924 

metus Akmenės apylinkėse pogrindinę veiklą ėmė organizuoti iš Latvijos pasitraukęs ir čia 

apsistojęs R. Balodis. Tais metais vasarą netoli Akmenės įvyko pogrindinė Šiaulių rajono (LKP 

savo veiklą skirstė ne apskritimis, o kaip Rusijoje — rajonais) komunistų konferencija. 

Ir paskui kone kiekvienais metais per Gegužės 1-ąją, Spalio revoliucijos metines ir kitomis 

progomis būdavo išplatinama atsišaukimų, būdavo tai vienur, tai kitur iškabinamos raudonos 

vėliavos. Apie 1927-1928 metus įsikūrė komjaunimo kuopelių. Apie 1930-1932 metus LKP CK 

instruktorius L. Kapočius Kairiškiuose buvo įrengęs slaptą spaustuvėlę, kurioje spausdinti 

kompartijos atsišaukimai ir lapeliai. Po keletą streikų įvyko Menčių kalkių laužykloje, Papilėje 

kartais sustreikuodavo batsiuviai, streikų buvo Viekšnių ir Papilės mokyklų statybose. Tačiau 

didesnio poveikio pogrindinė komunistų veikla ramiai gyvenimo tėkmei nedarė ir negalėjo 

daryti, nes tų pogrindininkų jėgos buvo negausios, tik vienu metu visoje Mažeikių apskrityje 

LKP narių skaičius buvo priartėjęs prie 180, bet vėliau vėl sumažėjo, ir kalbos apie kokią nors 

proletarinę socialistinę revoliuciją šiame krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, negalėjo nė būti. Jeigu 

ne pragaištingasis Pabaltijo tautoms Molotovo-Ribentropo paktas ir jo slaptieji protokolai, 

padaliję Lietuvą, Latviją ir Estiją į Vokietijos ir TSRS įtakos sferas. 

1940—1941 METAI 

TSRS ir Vokietijai pasidalijus Pabaltijo valstybes į savo įtakos sferas, nedelsiant buvo pradėta 

Lietuvos okupacijos kampanija. 1939 metais į Lietuvą įvedus Raudonosios armijos kontingentą, 

kaip okupacijas priedanga buvo panaudotas Vilniaus ir jo krašto grąžinimas Lietuvai. Išaušus 

1940-ųjų metų pavasariui, imtasi naujų priemonių. Pakeitus Lietuvos vyriausybę, įvykdytas 

valstybinis perversmas ir įvesti nauji žymiai gausesni tarybinės kariuomenės daliniai. Jie įsikūrė 

ir Viekšniuose, Mažeikiuose. Legalizavus Lietuvos komunistų partiją, visoje Mažeikių apskrityje 

iš pogrindžio išėjo 1500—2000 LKP, skelbusios save Kominterno nare, atstovų. Dauguma jų 

116

uvo mažai raštingi, neišmanantys nei ekonomikos, nei valstybės valdymo reikalų žmonės, tad 

viską diktavo NKVD pareigūnai ir kariškiai, buvę tų pačių partinių organizacijų įskaitoje. 

Triukšmingai buvo rengiamasi rinkimams į Liaudies seimą. Rinkimų rezultatai buvo iš 

anksto nulemti, tačiau negalima nutylėti ir gana didelio politinio pakilimo, kuris reiškėsi 

pirmosiomis okupacijos savaitėmis. Gyventojai svetingai sutiko TSRS kariuomenę, spauda ir 

staigiai pagausėjęs propagandinis aparatas suformavo laimės ir tikro socialinio teisingumo 

lūkesčius. Tad ir prieš Seimo rinkimus Akmenėje, Viekšniuose, Papilėje, kitose rajono vietose 

vyko mitingai, gyventojai entuziastingai palaikė naują valdžią. 

Jau pirmomis tarybų valdžios savaitėmis prasidėjo privataus turto nacionalizavimas, kuriam 

buvo pasitelkiami net raštingesni gimnazistai. Buvo įsteigtas Kairiškių tarybinis ūkis, kuris 

bazavosi plačiai nusidriekusiose Meškių, Kairiškių, Meškelių, Pavirvytės ir kitų dvarų plotuose 

ir dvarų pastatuose. Tarybinis ūkis buvo įkurtas ir Medemrodėje, buvusio V. Zubovo dvaro 

valdose. Naujieji ūkiai perėmė dvarų gyvulius, inventorių. 

Kiek kitaip Akmenės apylinkėse 1941 metų vasario mėnesi kūrėsi pirmasis Lietuvoje 

kolūkis. Į jį susirašė grupė mažažemių ir vidutinių valstiečių iš Gulbinų, Mažulių ir kai kurių kitų 

aplinkinių kaimų savo iniciatyva. Pirmininku išsirinkę vidutinį valstietį, gerą ūkininką Adomą 

Mačiulį, valstiečiai savo ūkį pavadino Lenino vardu ir ėmė ūkininkauti savo buvusiose žemėse 

su savo turėtu inventoriumi. Nemažą paramą suteikė ir valstybė. 

Pirmieji tarybinės santvarkos mėnesiai turėjo ir savo pliusų. Viekšnių gimnazija buvo išplėsta 

ir tapo vidurine mokykla, nemokamas tapo mokslas, miesteliuose pigiai pradėti rodyti kino 

filmai, atsidarė klubai skaityklos. 

Tačiau buvo intensyviai dirbamas ir juodas okupacinis darbas. Jaunimas buvo kurstomas prieš 

Bažnyčią, komjaunuoliai vertė pakelių koplytstulpius ir kryželius, buvo intensyviai studijuojama 

Stalino biografija ir „Trumpas VKP (b) kursas”. Jau pirmaisiais mėnesiais buvo represuoti 

ankstesnės santvarkos policijos valdininkai, o 1941 metų birželio 14 dieną į Mažeikiuose ir 

Papilėje laukiančius ešelonus imtos gabenti tremtinių šeimos. Palaiminimą trėmimams duodavo 

ir kandidatūras patvirtindavo valsčių partiniai komitetai. 

Tačiau šis darbas nespėtas užbaigti, nes birželio 22 dieną prasidėjo karas. Artėjant vokiečių 

kariuomenei, kilo visuotinė panika. Bolševikai ir NKVD bei milicijos pareigūnai, neturėdami 

galimybių išvežti daboklėse laikytus kalinius, ėmėsi juos naikinti. Birželio 26 d. Papilėje buvo 

nužudyti 7 vietiniai gyventojai, areštuoti birželio 23— 24 dienomis kaip pavojingi priešai. Maigų 

kaimo miške nužudytas Viekšnių kunigas kanauninkas Jonas Navickas. Tarp 73 Rainių miškelio 

kankinių buvo ir trys su Akmenės rajonu susiję žmonės: Telšių amatų mokyklos mokinys iš 

Kairiškių Kostas Bučius, iš Suginčių kaimo kilęs Kaunatavo gyventojas Adomas Simutis bei 

Medemrodės dvare ūkvedžiu dirbęs Česlovas Šalkauskas. 

Per dabartinį Akmenės rajoną nuo hitlerinės armijos traukėsi kaimyninių Mažeikių, Skuodo, 

Telšių rajonų tarybiniai aktyvistai, įvyko susidūrimų su vietiniais gyventojais, sukilusiais prieš 

bolševikinę tvarką. 

HITLERINĖS OKUPACIJOS DIENOMIS 

Hitlerinės Vokietijos kariuomenė rajono teritorijoje pasirodė birželio 26 dieną. Praradusios 

tarpusavio kontaktus, tarybinės karinės dalys traukėsi netvarkingai, kai kurios atsidūrė 

užnugaryje ir turėjo veržtis iš apsupimo. Taip atsitiko ir 105-ojo pasieniečių būrio likučiams, 

kurie traukėsi pro Šemetaičius ir prie Ventos buvo užklupti vokiečių. Nenorėdami pasiduoti 

nelaisvėn, pasieniečiai susikovė su daug stipresniu vokiečių būriu ir visi žuvo. 

Jau pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis rajone, kaip ir visur Lietuvoje, prasidėjo 

masinės egzekucijos. Vietinių aktyvistų, ryšinčių baltais raiščiais, padedami, okupantai masiškai 

areštavo ir vežė į Mažeikius šaudyti žydus iš Viekšnių, Akmenės, Vegerių, iš Papilės nemažai 

pasmerktųjų buvo išvežta ir sušaudyta Kuršėnuose. Kartu su žydais sunaikinta nemažai nekaltų 

gyventojų, kurie vienaip ar kitaip buvo pasireiškę tarybinės okupacijos metais. Grupė nekaltų 

žmonių buvo sušaudyta Šiaudinės miške. 

1942 metais Degimų ir Savarinos kaimų apylinkėse susibūrė bolševikinis „Raudonųjų 

žemaičių” partizanų būrys, kurio pagrindą sudarė iš nelaisvės pabėgusių tarybinių karininkų 

grupė ir vietiniai gyventojai, kurių čia nemažai rusų tautybės. 1943 metų gegužės 19 d. 

117

hitlerininkai Degimų kaime surengė egzekuciją, tardė daugelį šio kaimo gyventojų, o 7 netoliese 

esančiame miškelyje sušaudė. 

Yra žinoma, kad dalį nužudyti pasmerktųjų Akmenės jaunuolių išgelbėjo Judrelių kaime 

okupacijos metais gyvenęs dvarininkas V. Zubovas. Paėmęs šiuos jaunuolius iš Akmenės 

aktyvistų neva darbams savo ūkyje, o paskui juos paleidęs ir prisakęs daugiau nepatekti į akis 

ginkluotiems hitlerininkų talkininkams. 

Okupacijos metai pademonstravo tikrą šio krašto gyventojų internacionalizmą, o paprasčiau 

sakant, atjautą nelaimėn patekusiems rusų kareiviams, kurie, pabėgę iš įvairių koncentracijos 

stovyklų, čia, palyginti nuošaliose vietose, rasdavo prieglaudą. Kruopių apylinkėse gyventojų 

padedamas, visą okupacijos metą išsislapstė buvęs tarybinis kareivis Nikolajus Kočnevas, vėliau 

tapęs žymiu fotografu, sukaupęs didžiulę įvairių tautų ir kraštų rašytojų portretų kolekciją. 

Papilės apylinkėse okupacijos metu slapstėsi gausi, net 12 asmenų grupė, kurią šelpė ir slapstė 

B. Repšienė ir jos kaimynai. 

Okupacijos metais Akmenės rajono teritorijoje nebuvo didesnių pasipriešinimo akcijų, 

partizanų grupės buvo negausios ir žymesnių diversijų nepajėgė surengti. Gyventojai nenoriai 

vykdė okupantų paskirtas prievoles, slapstėsi nuo tarnybos okupantų kariuomenėje ir vežimo į 

Vokietiją. Kauno istorijos muziejuje yra saugoma keletas atsišaukimų, karo metais išleistų 

Suginčių kaime, raginusių tikėti, jog hitlerinė invazija baigsis Vokietijos pralaimėjimu. 

KAUTYNIŲ VERPETE 

1944 metų vasarą vis garsiau iš rytų pusės griaudėjo artilerijos kanonada. Birželio mėnesį 

pradėjusi garsiąją operaciją „Bagrationas”, Raudonoji armija per pusantro mėnesio, energingai 

puldama, atsivijo vokiečius nuo Smolensko žemės į Pabaltijį. Taip veržliai puolant, atsiliko 

užnugario tarnybos, sutriko šaudmenų tiekimas, tad į Šiaulių—Jelgavos liniją I Pabaltijo fronto 

kariuomenė išėjo gana išsekusi. Rugpjūčio 7 d. 67-osios Perekopo šaulių divizijos daliniai įžengė 

į Akmenės rajono teritoriją ir užėmė Kruopius. 

Taip sparčiai plėtojant puolamuosius veiksmus, nebeteko reikšmės partizanų grupės, liepos 

mėnesį nuo Biržų atžygiavusios į Akmenės rajoną, veiksmai. Partizanų grupei vadovavo buvęs 

LKP Mažeikių apskrities komiteto pirmasis sekretorius A. Kondrotas. Grupė įsikūrė Kamanų 

pelkėse ir turėjo teikti informaciją veikiančiajai armijai bei organizuoti diversijas ir ginkluotą 

pasipriešinimą hitlerininkams. Tačiau tarybinei kariuomenei pasiekus šias vietas, visas rajonas iš 

esmės tapo karo lauku ir partizanų grupė šiaip taip pasitraukė atgal, vos nenukentėjusi nuo savo 

armijos kontržvalgybininkų. 

Mūsų rajono teritoriją pasiekę šaulių daliniai buvo silpnai remiami artilerijos ir aviacijos, 

tankų beveik visai neturėjo, čia, tarp Kuršėnų ir Aucės, susidūrė su galingu hitlerininkų 

pasipriešinimu. Šiame ruože išsidėstė nuo Rygos atitrauktos keturios vokiečių tankų divizijos, 

vadovaujamos sumanaus generolo pulkininko Šernerio. Tarp jų buvo ir garsi savo nuopelnais 

divizija „Didžioji Vokietija”. Atsitrenkusios į tokį galingą šarvuotą kumštį, Raudonosios armijos 

pajėgos sustojo. Per Akmenės rajoną fronto linija nuvingiavo nuo Papilės per Menčius, 

Pašakarnius, Klykolius iki Aucės, kautynės tęsėsi daugiau kaip du mėnesius, kol spalio 10 d. 

vokiečiai galutinai buvo išstumti iš rajono teritorijos. Rugpjūčio 16—17 dienomis vokiečiai 

pabandė galingu smūgiu pralaužti tarybinės kariuomenės fronto liniją ir prasiveržti Jelgavos 

pusėn. Tuo būtų atkirsta ir apsupta nemaža Raudonosios armijos dalinių grupuotė, prasiveržusi į 

Rygos pajūrį. Smūgis iš dalies pavyko, vieną 67-osios divizijos kuopą prie Klykolių vokiečių 

tankai kone visiškai sunaikino ir pasistūmėjo iki Jautmalkių bei Minkių, tačiau toliau pulti 

nebeįstengė ir turėjo vėl sugrįžti į pradines pozicijas. 

Apie kautynių Akmenės rajone atkaklumą liudija jau tai, kad vien Akmenės ir Kruopių karių 

kapinėse palaidota per 1600 žuvusių Raudonosios armijos kareivių ir karininkų, penkiems iš jų 

— majorams M. Chalevickiui ir N. Minajevui, leitenantui artileristui G. Pečkovskiui, 

vyresniajam seržantui P. Šilovui ir grandiniui I. Protiveniui po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos 

didvyrio vardas, dar penketas karių šį aukščiausią TSRS kovinės šlovės pripažinimą pelnė 

būdami gyvi. O iš viso per Akmenės rajoną pražygiavo daugiau kaip 12 Raudonosios armijos 

divizijų, neskaitant kitų, smulkesnių junginių. 

118

Deja, išvaduotojų atėjimas buvo paženklintas ir beprasmėmis taikių gyventojų aukomis. 

Keletas nekaltų vietinių gyventojų pirmomis rugpjūčio dienomis buvo nužudyti Kanteikių kaime. 

Nemažai taikių gyventojų žuvo apšaudomi ir bombardavimo metu. Per rajono teritoriją į vakarus 

kartu su vokiečių kariuomene plūdo didžiulis vietinių gyventojų srautas nuo Joniškio, Žagarės ir 

net Pasvalio. Šį traukimąsi vaizdingai aprašė lietuvių išeivijos rašytojas M. Katiliškis romane 

„Išėjusiems negrįžti”. Bijodami bolševikinių represijų, pasitraukė į Vakarus nemažai ir Akmenės 

rajono gyventojų — viekšniškių, papilėniškių, akmeniškių. 

1944 m. rudenį Viekšniuose, mokyklos teritorijoje, tarp buvusios progimnazijos ir pradinės 

mokyklos pastatų, žemėje buvo užkasta nemažai ginklų — automatų ir keletas kulkosvaidžių, 

kurie ten išliko iki 1973 metų. Matyt, tuos ginklus užkasę žmonės pasitraukė į Vakarus ir jais 

pasinaudoti nebegalėjo. [Viekšnių kraštotyrininko Antano Sidabro pastaba: Karo metu Viekšnių 

mūrinėje pradinėje mokykloje buvo įsikūrę vokiečiai. Pirmame aukšte buvo ligoninė, antrame 

aukšte visokios įstaigos, o rūsyje dar kažką remontuodavo. Į mokyklą veždavo ir dalį karo 

trofėjų — gerus ir sugadintus rusiškus pėstininkų ginklus. Prieš atsitraukdami, vokiečiai iškasė 

gilią duobę ir į ją sumetė tuos rusiškus ginklus, pasenusius ir nebereikalingus vaistus. Galimas 

dalykas, kad ant tos duobės dar pasivažinėjo su sunkia technika, nes dauguma ginklų buvo 

sulankstyti. Statydami vadinamąjį mokyklos bendrabutį, statybininkai pamatams kasė gilias 

duobes, todėl ir prisikasė iki užkastų gelžgalių ir vaistų]. 

REZISTENCIJA 

Traukiantis vokiečių kariuomenei, ne visi bijoję bolševikinės okupacijos spėjo pasitraukti. 

Nemažai rajono gyventojų tikėjosi pralaukti miškuose ar kitaip slapstydamiesi, kol grįš atgavę 

jėgas vokiečiai, arba kol išsilaipins Amerikos ir kitų Vakarų šalių kariuomenė ir išvaduos 

Lietuvą. Susidarė rezistencijos būrių užuomazga, šiuos būrius netrukus papildė kiti gyventojai. 

Vos tik užėmė kraštą Raudonoji armija, buvo paskelbtas šaukimas į kariuomenę. Buvo aišku, kad 

dar reikės dalyvauti mūšiuose, kurie tebegriaudėjo už keleto dešimčių kilometrų, Kuršo žemėje. 

Vengdami karinės tarnybos, nemažai jaunų vyrų taip pat pasitraukė į miškus. Vengiančius tapti 

naujais rekrūtais buvo įsakyta šaudyti vietoje. Prasidėjo rezistencinės lietuvių kovos etapas, 

trukęs beveik dešimtmetį ir nusinešęs nemažai gyvybių, praliejęs daug nekalto kraujo. 

Dabartinio Akmenės rajono teritorija buvo atokus kampelis, tad ir pagrindinės rezistencijos 

pajėgos čia neužklysdavo. Kovotojų būrius sudarė vietiniai gyventojai, šie būriai neturėjo 

reguliarių ryšių su partizaninio judėjimo centrais ir veikė savo nuožiūra. Suprantama, didesnio 

pasipriešinimo parodyti jie ir negalėjo, nes nuo pat pirmųjų mėnesių į kovą su partizanais ir 

nacionaliniu pogrindžiu buvo pasitelkta reguliarioji kariuomenė, veikė gana stiprūs NKVD 

vadovaujamų vadinamųjų „liaudies gynėjų” būriai. Tad partizanai perėmė okupantų taktiką ir 

savo smūgius dažnai nukreipdavo prieš taikius gyventojus — naujakurius, pirmuosius 

kolūkiečius, komjaunuolius, nuolankiai klausiusius okupacinės valdžios. Iš viso nuo rezistencijos 

kovotojų rankos rajone žuvo per septynias dešimtis gyventojų, iš kurių tik nedidelė dalis buvo 

„liaudies gynėjai”, su ginklu rankose kovoję prieš partizanus. 

Bene gausiausios rezistencinės jėgos buvo susibūrusios Kruopių, Papilės ir Gudų apylinkėse, 

kur daugiau miškingų vietų ir patogiau buvo slapstytis bei manevruoti. Daugiausia žmonių žuvo 

Kruopių apylinkėje, taip pat Avižlių kaime, nemažai buvo nužudyta apylinkių pirmininkų, kitų 

tarybinių aktyvistų. 1946 metų rugsėjo 30 d. Gudų malūne prie Virvytės Šiušės vadovaujamo 

rezistencijos būrio grupė kovotojų surengė pasalą, kur ginkluoto susirėmimo metu nušauti du 

Mažeikių karinio komisariato karininkai ir du Viekšnių milicijos darbuotojai. Ir pačių 

rezistencijos kovotojų ne viena ir ne dvi dešimtys padėjo galvas beviltiškoje kovoje. Žuvusių 

partizanų lavonai dažniausiai dienų dienas gulėdavo sudarkyti valsčių centruose, pašventoriuose, 

tikintis, kad kas iš artimųjų atpažins ir bus galima susekti vietos gyventojų ryšius su miško 

kovotojais. Paskui žuvusiųjų lavonai paprastai būdavo suverčiami į žvyrduobes ir durpynus, ir 

taip nelikdavo pėdsako, kad žmogaus būta, kovota, tikėta laisvę sugrąžinti. Tokios slapto 

laidojimo vietos buvo Kruopiuose, Viekšniuose, Akmenėje. 

POKARINIS PENKMETIS 

Išvaduotoje iš hitlerininkų Lietuvoje iš pradžių buvo atkurti ikikariniai teritoriniai dariniai — 

apskritys ir valsčiai. Dabartinio Akmenės rajono teritorijoje buvo Viekšnių, Akmenės ir Klykolių 

119

valsčiai, priklausę Mažeikių apskričiai, o dalis rajono teritorijos buvo Papilės, Kruopių 

valsčiuose, kurie priklausė Šiaulių apskričiai. Beveik kiekviename kaime buvo sava apylinkės 

taryba su vykdomuoju komitetu. Norėdama patraukti į savo pusę valstiečius, valdžia 

neturtingiesiems davė žemės, kuria jie, deja, neilgai naudojosi, nes po trejeto ketverto metų 

kraštą imta prievarta kolektyvizuoti. 

Karo sugriautam kraštui atstatyti buvo reikalingos statybinės medžiagos, jas iš kitur gabenti 

buvo neekonomiška. Be to, jau prieš karą buvo ištirta, kad Karpėnų kaimo teritorijoje į pat žemės 

paviršių iškyla cementui gaminti tinkamų klinčių klodai. Tad jau 1945 metais Lietuvos TSR 

Liaudies komisarų taryba nusprendė čia statyti cemento fabriką. Nedelsiant buvo pradėti 

tyrinėjimo ir projektavimo darbai, o 1947 metais prasidėjo gamyklos statyba. Daugumą darbų 

atliko kaliniai bei iš įvairių TSRS respublikų suvežti savanoriai. Statybai buvo pasitelkiami ir 

aplinkinių kaimų gyventojai, kurie turėjo arkliais suvežti žemę geležinkelio sankasai. Pirmąją 

produkciją cemento gamykla davė 1952 metų rugsėjo mėnesį, o ilgainiui sutraukė daugelį 

gyventojų iš tolydžio skurstančių aplinkinių kaimų. Nuo pat pirmųjų naujos okupacijos dienų 

„darbininkų ir valstiečių valdžia” ėmė nuožmiai kovoti prieš savo liaudį: darbščiausi ir 

pasiturinčiau gyvenę valstiečiai buvo apšaukiami buožėmis ir apdedami vis didėjančiais 

mokesčiais. Vėl prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Ypač gausiai žmonės buvo 

plėšiami nuo žemės ir vežami 1945 metų liepos, 1947 metų gruodžio, 1948 metų gegužės, 1949 

metų kovo mėnesiais. Bene paskutinis masinis trėmimas iš rajono teritorijos buvo 1951 metų 

rugsėjo 20 ir spalio 2 dienomis. Tikslių duomenų nėra, bet galima spėti, kad iš šiandieninio 

rajono teritorijos buvo ištremta apie tūkstantis žmonių. 

Tokiomis sąlygomis, visokeriopai stiprinant gyventojų protų ideologinį apdorojimą, buvo 

pradėti steigti kolektyviniai ūkiai. Vienas pirmųjų 1948 metų balandžio mėnesį kolūkis susikūrė 

Žibikų apylinkėje, praėjus mėnesiui po Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir LKP CK bendro 

nutarimo, kuris, vykdydamas Maskvos nurodymą, paskelbė kursą į kaimo suvisuomeninimą. 

Nelengvai ėjo šis procesas, valstiečiai nenoriai atsisveikindavo su žeme ir nuosavybe. Tų metų 

lapkričio mėnesį visoje Mažeikių apskrityje tebuvo 10 kolūkių. Lemtingas kolektyvizacijos lūžis 

įvyko 1949 metais — po jau minėtų masinių trėmimų, susilpnėjus rezistencinei kovai, dar kartą 

mokesčiais prispaudus „pavienininkus”, kurie beviltiškai spyriojosi stoti į kolūkius. 

Charakteringa, kad pirmasis Lietuvoje Lenino kolūkis, įsikūręs 1941 metų vasario 21 dieną, po 

karo „atsigavo” vienas paskutinių rajone, tik 1949 metais. Dauguma to meto kolūkių buvo 

nedideli, jie įsikurdavo viename-dviejuose kaimuose, pasirašius keliolikai ar porai dešimčių 

šeimų. Pavyzdžiui, dabartinio Luokavos kolūkio teritorijoje iš pradžių buvo net 9 smulkūs 

kolūkiai. Vis dėlto pirmaisiais metais jie vertėsi pakenčiamai, nes paveldėjo sveikus ūkininkų 

gyvulius, neblogą inventorių, įdirbtą ir gausiai įtręštą žemę. 1949 metų rudenį surengtoje 

Mažeikių apskrities gyvulininkystės parodoje bene daugiausia premijų pelnė Medemrodės 

tarybinis ūkis — už veislinius galvijus, paveldėtus iš V. Zubovo dvaro. Beje, Judrelių kaime ūkį 

turėjusį medemrodiškio V. Zubovo sūnų Vladimirą Zubovą, išgelbėjusį hitlerinės okupacijos 

metais nemažai buvusių tarybinių aktyvistų nuo mirties, 1945 metais vis dėlto areštavo ir be 

teismo Leningrado apylinkėse kalino. 

Visam politiniam ir ūkiniam gyvenimui ėmė vadovauti TSKP organizacijos, kurios tebebuvo 

negausios, o jose daugumą sudarė iš Rusijos atvykę pagalbininkai. Stiprinant tarybų valdžią, 

aktyviausiai tais metais pasidarbavo komjaunimo organizacijos. Naujieji ideologai pirmiausia 

stengėsi sugriauti ir sunaikinti tai, kas primindavo vietiniams gyventojams buvusį Lietuvos 

valstybingumą. 1948 metais Akmenėje buvo barbariškai susprogdintas Nepriklausomybės 

10-mečio obeliskas, agresyvių ateistų buvo persekiojami ir plūstami tikintieji, dvasiškiai. 

Suprantama, reikėjo, gyventi, reikėjo ir dirbti. Pamažu kėlėsi iš griuvėsių miesteliai, augo ne 

tik cemento fabriko korpusai, panaudojant belaisvių vokiečių kontingentą, buvo atstatytas ir 

buvęs E. Kiršos kalkių fabrikas, Menčių karjeras, kitos smulkios įmonėlės, kiekviename 

kolūkyje veikė klubai, skaityklos, vaikai ėjo į mokyklas. Gyvenimas tęsėsi. 

1950 metais buvo pakeistas Lietuvos TSR administracinis suskirstymas, panaikintos buvusios 

sritys, apskritys ir valsčiai, jų vietoje sudaryti 88 smulkūs rajonai. Vienas iš jų buvo Akmenės 

rajonas. Vėliau jo ribos ne kartą keisis: 1959 metais dalis rajonų buvo panaikinta, tarp jų ir 

Žagarės, tad Akmenės rajonui atiteko buvusio šio rajono dalis. Pagaliau 1962 metais buvo 

120

panaikintas ir Akmenės rajonas, prijungus didesnę jo dalį prie Mažeikių rajono. Tačiau toks 

stambinimas nedavė naudos, ir 1965 metų pradžioje Akmenės rajonas vėl atkurtas maždaug 

dabartinėse ribose. 

Jau susiformavusio Akmenės rajono raida verta atskirų tyrinėjimų, bet jiems duomenų yra 

daugiau ir labiau prieinamų. Šioje apybraižoje stengtasi nušviesti labiau nuo mūsų nutolusius 

laikus, apie kuriuos nevalia užmiršti, atkuriant savarankišką Lietuvos valstybę, semiantis jėgų ir 

ištvermės nepriklausomybei įtvirtinti. 

SPAUDOS DRAUDIMO METAI 

Pralaimėjus 1863—1864 metų sukilimui, buvo represuoti ne tik jo aktyviausi dalyviai. Buvo 

skaudžiai nubausta visa lietuvių tauta, atimant jai spausdintą žodį, tikriau — atimant gimtąjį 

žodį. Vilniaus gubernatorius Muravjovas jau 1864 metais išleido įsakymą, uždraudžiantį 

mokyklose naudoti vadovėlius lietuviškais rašmenimis. Netrukus buvo uždraustas lietuviškų 

knygų spausdinimas ir pardavinėjimas. Knygas lietuviškomis raidėmis buvo įsakyta konfiskuoti, 

o platintojus griežtai bausti. 

Bene pirmasis Lietuvą kovon dėl gimtosios kalbos pakėlė Žemaičių vyskupas Motiejus 

Valančius, pats ėmęs leisti lietuviškas knygas bei organizavęs jų gabenimą iš Prūsijos. Netrukus 

iškilo visa plejada knygnešių, šio darbo profesionalų ir kankinių. Žymiausiu iš knygnešių 

laikomas Jurgis Bielinis, tačiau jo pasekėjų ir talkininkų buvo šimtai, daugelis mirdami nusinešė 

prisiminimus, šio galingo sąjūdžio detales. Vis dėlto aišku, kad būtent knygnešių darbas priartino 

ir pažadino lietuvių tautinį atgimimą. 

Knygnešių keliai neaplenkė ir dabartinio Akmenės rajono teritorijos. Vienas iš žinomų mūsų 

kraštiečių knygnešių buvo Feliksas Petravičius, gimęs 1858 metais. Neturtingas 12 metų 

berniukas buvo atiduotas Laižuvos klebonui už liokajų, paskui su tėvu prekiavo smulkiais 

daiktais, keliaudamas per Žemaitijos miestelius ir kaimus. Suėjęs su Vincentu Stončium ir, matyt, 

jo paragintas, pradėjo gabenti iš prūsų knygas. Buvo ne kartą žandarų sulaikytas, neteko gabentų 

knygų, tuo pačiu prarasdamas daug savo turto. Buvo kalinamas ir vėliau mirė niekieno 

nežinomas ir neparemtas. 

Spaudos draudimo metais Viekšniuose buvo vienas iš draudžiamos spaudos platinimo centrų. 

Netoli miestelio esančiame Plūgų [Pluogų kaimo] vienkiemyje kun. M. Šiuipio pastangomis 

buvo įsteigtas slaptas spaudos sandėlis. Dar prieš 1870 m. knygos į Viekšnius buvo gabenamos 

vežimais, iš čia siunčiamos į Laižuvos, Leckavos, Akmenės, Tirkšlių apylinkes ir kitas vietoves. 

Barbora Šiuipaitė-Beržanskienė iki savo mirties (1893 m.) rinko knygas ir buvo sukaupusi 

nemažą biblioteką. 

Iš Tilžės parvežtas knygas, daugiausia maldaknyges ir religinius spaudinius, F. Petravičius 

perduodavęs į Viekšnius ten gyvenusiems Jonui Dargiui ir Juozui Vilčikauskui. 

J. Dargis buvo persikrikštijęs iš žydų, tarnavo Viekšnių miestelyje policininku, matyt, tai 

buvo patikima priedanga verstis uždraustų lietuviškų raštų platinimu. Knygų jis gaudavęs ne tik 

iš F. Petravičiaus, bet ir iš D. Bubėno, gyvenusio Telšių pusėje, Ubiškėje. Jaunas būdamas, 

J. Dargis pats ėjęs keliskart į Tilžę, bet nesisekė, gal trūko apsukrumo ar paprasčiausios sėkmės. 

Daug knygų iš jo žandarai atėmė. Mirė J. Dargis jau po Pirmojo pasaulinio karo. 

Juozas Vilčikauskas buvęs jaunesnis, knygų jis gaudavęs tokiu pat keliu, bet nė karto 

nepakliuvęs žandarams. Mirė Viekšniuose taip pat po Pirmojo pasaulinio karo. 

Legendinis mūsų krašto švietėjas M. Katkus savo atsiminimuose pasakojo apie visą vežimą 

literatūros, sulaikyta ties Kelme 1902 metais. Siunta buvusi adresuotą į Šiaulius, į grafo 

V. Zubovo valdomą Ginkūnų dvarą. Pažymėtina, kad Zubovai jau spaudos draudimo laikais savo 

dvaruose ėmė steigti mokyklas valstiečių vaikams, kuriose slapta buvo mokoma ir lietuvių 

kalbos. Tokia mokykla šio amžiaus pradžioje ėmė veikti ir Dabikinės dvare. 

Knygnešio D. Bubėno parvežtas į Ūbiškę knygas imdavo platinti ne tik viekšniškiai. O knygų 

jis kas mėnesį po visą vežimą parveždavęs. 1897 metais Tryškių inteligentai ėmė parsisiųsdinti iš 

Klaipėdos, Ženevos, Anglijos ir Vokietijos socialdemokratų partijos brošiūrų. Jas čia platindavo 

Tryškių miestelio daktaras Bružas, Kairiškių dvaro savininkas V. Sirutavičius, rašytoja 

S. Pšibiliauskienė ir kiti šviesuoliai. 

121

Pačioje Ūbiškėje knygnešius visokeriopai remdavęs ir pats iš jų religinių knygų pirkdavęs 

kunigas Ignas Vaišvila, paskutinis S. Daukanto globėjas. 

Knygnešių vežimuose greta maldaknygių vis dažniau pasitaikydavo tautos sąmonę žadinusių 

„Aušros”, V. Kudirkos „Varpo” pluoštelių, gimtoji kalba kėlė lietuvių tautą ir neleido jai pražūti 

rūsčiuose carizmo pančiuose. 

ŠVIETIMO IR KULTŪROS RAIDA 

Politinė ir ekonominė rajono istorija būtų neišsami be švietimo ir kultūros apžvalgos. 

Mokyklų užuomazga laikytini tie patys 1596 metai, kuomet karalienės Onos lėšomis 

Akmenėje buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia šiaudiniu stogu. Tais pačiais metais miestelyje 

buvo įkurta mokykla — pirmoji plačiame Žemaitijos krašte nuo Žagarės iki Jurbarko. Tik po 

dešimties metų įsteigtos mokyklos Žvinguvoje, Vainute ir Vilkijoje. 1652 metais dvarininkai 

C. Bžostovskis ir V. Zielinskis mokyklai paskyrė valaką žemės. Mokykla išsilaikė ilgus 

dešimtmečius. XVIII amžiaus gale Kauno gubernijoje buvo tik 13 parapinių mokyklų, jų sąraše 

randame ir Akmenės mokyklą. XIX amžiaus pradžioje mokyklas globoti ir prižiūrėti buvo 

pavesta Vilniaus universitetui. Jo dokumentuose yra žinių, kad 1804 metais parapinės mokyklos 

veikė Akmenėje, Kruopiuose, Papilėje ir Viekšniuose. Iki pat 1915 metų jose buvo po vieną 

mokytoją, o mokinių skaičius svyravo. Pavyzdžiui, Akmenėje 1804 m. mokėsi 20 berniukų ir 

10 mergaičių, 1810 metais — 60 berniukų ir 9 mergaitės, o 1815 metais — jau tik 38 berniukai ir 

10 mergaičių. Kruopių mokyklą 1804 m. lankė 11 berniukų ir 1 mergaitė. 1810 metais — 40 

berniukų ir 9 mergaitės. Panašiai mokinių būta ir Papilėje, kiek mažiau Viekšniuose. 

Rusijos visuotinio švietimo ir Vilniaus Universiteto statuto pagrindai reikalavo tuomet, kad 

kiekviena bažnytinė parapija arba dvi bendrai, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus ir atstumų, 

turėtų bent vieną parapinę mokyklą. Jų priežiūra ir išlaikymas buvo patikėti kunigams bei kuriam 

iš turtingesnių gyventojų. Iki 1807 m. šios mokyklos buvo vienklasės, po to miestuose imta 

steigti dviklases mokyklas. Kaimuose (tokie buvo ir mūsų mažieji miesteliai Akmenė, Papilė ir 

kt.) ir toliau liko vienklasės mokyklos su vienu mokytoju, tačiau mokiniai čia jau buvo skirstomi 

į pradedančiuosius ir pažangiuosius. Pirmieji eidavo pirmos klasės kursą, o pažangesnieji 

įveikdavo ir antros klasės programą. Buvo mokoma skaityti ir rašyti, katekizmo, moralės 

pradmenų, aritmetikos, žinių apie verslus ir amatus. 

Į mokyklą vaikus privalėjo leisti šlėktos ir amatininkai. Neleidžiantiems vaikų į mokyklą 

šlėktoms grėsė bausmė gorčius rugių, amatininkams — pusė gorčiaus. Nuo pareigos leisti vaikus 

mokyklon išsilaisvindavo tik didesnis kaip 40 varstų atstumas iki mokyklos. Ši prievolė nebuvo 

taikoma valstiečiams, kurių vaikai galėjo, tačiau neprivalėjo mokytis dalykų, einamų parapinėse 

mokyklose. Sulaukusius 10 metų valstiečių vaikus mokydavo giedoti bei supažindindavo su 

žemdirbystės įrankiais ir mokydavo jais naudotis. Šis mokymo „kursas” buvo įveikiamas per 

6 savaites po Kalėdų, susirenkant po 4 kartus per savaitę. Mokyklos fundatorius turėjo teisę 

pasirinkti mokytoją. Buvo mokoma lenkų kalba, tačiau žemaičiuose (tikėtina, kad ir mūsų 

miesteliuose) mokydavo ir lietuvių kalbos. 

1857 metais visoje Kauno gubernijoje buvo 55 mokyklos, jose buvo 178 mokytojai, jie mokė 

per 2500 vaikų. Viena mokykla vidutiniškai buvo skiriama 13,7 kvadratinės mylios apylinkei, o 

vienas mokinys išėjo nuo 385 gyventojų. Dauguma besimokančiųjų buvo berniukai. Viena 

mokinė mergaitė buvo vidutiniškai nuo 5530 gyventojų. Tuo metu Viekšniuose ir Akmenėje jau 

veikė po vieną mokyklą valstybinių valstiečių vaikams, jose buvo po vieną mokytoją, o 

mokyklas lankė atitinkamai 49 ir 45 vaikai. 

„Lenkijos karalystės geografiniame žodyne”, išleistame 1886 metais, rašoma, kad, be 

parapinės, Akmenės mieste veikė ir 2 žydų mokyklos. Žydų mokyklos buvo ir Papilėje, 

Viekšniuose. 

1851 metais Zubovų giminės pastangomis iš Svisločiaus į Šiaulius buvo perkelta gimnazija, 

7 jos klasėse vidutiniškai mokydavosi 350 mokinių, kurie kasmet už mokslą turėdavo mokėti 

10 rublių. Dauguma mokinių gimnaziją palikdavo jos nebaigę, tik vėliau, į XIX amžiaus pabaigą, 

mokslas įgavo prestižą, ir Šiaulių gimnazija daugeliui jos auklėtinių tapo pakopa į Peterburgo 

universitetą. 

122

Atskiras švietimo raidos etapas buvo Zubovų steigiamos valstiečių vaikams mokyklos. Šio 

amžiaus pradžioje tokias mokyklas valstiečių vaikams jie įsteigė ir Dabikinėje bei vėliau — 

Medemrodėje. 

Reikšmingas įvykis buvo Nepriklausomos Lietuvos vyriausybės įkurtosios gimnazijos. 1919 

metais pradėjusi veikti progimnazija Viekšniuose tapo labai reikšmingu šio krašto kultūros 

židiniu, ilgainiui peraugusi į pilną gimnaziją, o pokario metais — į vidurinę mokyklą. 

Viekšniuose pirmųjų mokslo žinių sėmėsi teatralas J. Miltinis, skulptorius B. Pundzius, tapytojas 

profesorius P. Gudaitis, poetai L. Skabeika ir K. Dulkė, žymūs medikai T. ir J. Šiurkai, 

ekonomistas K. Žilėnas, kompozitorius J. Kačinskas, aktorius H. Kačinskas, dailininkas 

V. Ratas-Rataiskis ir daugybė kitų visoje Lietuvoje garsių žmonių. 

Nepriklausomos Lietuvos metais stambesniuose miesteliuose — Viekšniuose, Akmenėje, 

Papilėje veikė knygynai, Viekšniuose buvo dvi skaityklos, kurios gaudavo daugumą to meto 

reikšmingesnių laikraščių ir žurnalų 

1925 metais Viekšniuose veikė M. Valančiaus liaudies universitetas, apie 1932 metus 

mokyklos pedagogų ir moksleivių jėgomis buvo pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”. 

1930 m. Viekšnių progimnazijoje mokytojo J. Kirilo iniciatyva buvo įsteigtas tais laikais 

vienintelis Lietuvoje literatūros mokymui laboratorinis kabinetas, kurio steigimą teigiamai 

įvertino visuomeninis veikėjas, tuolaikinis švietimo ministerijos inspektorius Z. Kuzmickis. Jis 

tais pat metais netrukus organizavo respublikos visiems lituanistams kursus Viekšniuose. 

J. Kirlys Viekšniuose išvarė gilią tautinės savimonės ugdymo vagą, organizuodamas literatūros 

vakarus moksleivijai, visuomenei. Didžioji dalis šių vakarų skirti rašytojams S. Daukantui, 

V. Kudirkai, Maironiui, kalbininkams J. Jablonskiui, K. Būgai, knygnešiams paminėti. Jis daug 

dirbo propaguodamas blaivybę. Dirbdamas Viekšniuose, J. Kirlys sukaupė didžiulę periodinės 

spaudos kolekciją, kuri buvo su dideliu pasisekimu eksponuojama Kaune, ją aplankė A. Smetona 

ir kiti to meto valstybės vadovai. 

Populiarios buvo sporto varžybos, ypač futbolo, tinklinio. Mokyklose tradicija buvo rengti 

poezijos, liaudies muzikos vakarus. 

Lietuvos inkorporavimas į TSRS pakeitė dešimtmečiais susiformavusią švietimo ir kultūros 

raidą. Buvo plačiai imta demonstruoti tarybinius kino filmus, pokario metais dramos rateliai ir 

kitokie meno saviveiklos kolektyvai retai berodė lietuvių autorių kūrinius, šventėse vis dažniau 

ėmė skambėti per radiją nusiklausytos stipriai ideologizuotos tarybinės dainos. Tautos kultūra 

ėmė vegetuoti. 

KUNIGAI — TAUTOS ŠVIETĖJAI 

Ilgus dešimtmečius buvome įtikinėjami, kad religija esanti tamsybė, o dvasininkai — tos 

tamsybės aršiausi skleidėjai. Tik kas būtų Lietuva, kokia būtų Lietuvos kultūra be M. Daukšos ir 

K. Donelaičio, be Maironio ir Strazdelio, be Vaižganto ir Vienažindžio? 

Nemažai kunigų ir mūsų rajone yra palikę gilų ne tik pastoracinės veiklos, bet ir kultūrinio, 

švietėjiško darbo pėdsaką. 

Iš tokių dvasininkų plejados pirmiausiai minėtinas Kalikstas Kasakauskas, praeito amžiaus 

viduryje kelis dešimtmečius gyvenęs ir kunigavęs Akmenėje, čia 1886 metais miręs garbingo 94 

metų amžiaus ir palaidotas senosiose Akmenės kapinėse. Tai buvo vienas mokyčiausių ano meto 

žemaičių, studijavęs Vilniaus universitete, įgijęs dvasinį teologijos daktaro laipsnį. Kunigavo 

Salantuose, Vilniuje, Kaltinėnuose, bet ilgiausiai išbuvo Akmenėje, čia praleido 1863 metų 

sukilimą, nors iš sakyklos ir paskelbė sukilimo manifestą ir priėmė sukilėlių priesaiką, bet matyt 

dėl senyvo amžiaus nebuvo represuotas. 

Savo svarbiausią veikalą, lietuvių kalbos gramatiką „Kalbrėda liežuvio žemaitiško”, 

K. Kasakauskas išleido 1832 metais, jau iki atkeliant į Akmenę, bet ir čia, žilos senatvės 

sulaukęs, jis rašė populiarias knygeles apie blaivybę, rūpinosi žmonių dorove. 

Maždaug tais pačiais metais Papilėje kunigavo nuoširdusis S. Daukanto globėjas kunigas 

Ignas Vaišvila. Už paramą 1863 metų sukilėliams jis buvo kalinamas, vėliau grįžęs kunigavo iki 

mirties 1894 metais kaimyniniame Telšių rajone, Ūbiškėje. Jo lėšomis buvo ant S. Daukanto 

kapo įrengtas akmeninis antkapis. Ūbiškėje kunigas I. Vaišvila rėmė knygnešius, pats platino 

lietuviškas maldaknyges. 

123

Atskirai minėtini broliai kunigai Aleksandras ir Jonas Burbos, kilę iš anuometinio Kruopių 

valsčiaus Peilių kaimo. Nors jiedu nekunigavo Akmenės rajone, bet savo visuomeninėje, 

kultūrinėje veikloje panaudojo tai, ką pasisėmė iš šio krašto žmonių. 

Ypač daug lietuvių kultūrai nusipelnė jaunesnysis brolis Aleksandras, gimęs 1854 metais. Jis 

mokėsi Žagarės ir Kruopių pradžios mokyklose, 1882 metais baigė Vilniaus kunigų seminariją, 

vikaravo ir kunigavo Žasliuose, Vidiškiuose, Labanore, dvejus metus už tautinę lietuvišką veiklą 

kalintas Gardine, po to slapta emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas, kur per trumpą laiką 

atliko stebėtinai didelį dvasinio ganytojo ir kultūros veikėjo darbą. Nuo jaunų dienų A. Burba 

rašė eilėraščius, užrašinėjo tautosaką, kurią siuntė į Peterburgą E. Volteriui bei kitiems leidėjams 

ir tyrinėtojams. Tai jo užrašyti pora padavimų apie Luokavos kalną iki šiol tebėra vieninteliai 

šaltiniai apie šį mūsų praeities paminklą. Amerikoje A. Burba išleido S. Daukanto Lietuvos 

istoriją, K. Donelaičio raštus. Mirė sulaukęs vos 42 metų ir palaidotas Plymute. 

Jo vyresnysis brolis Jonas, taip pat baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kunigavo Tverečiuje, 

Daugėliškyje, Vievyje, Švenčionyse, ten aktyviai rėmė knygnešius, lietuviškos spaudos 

platintojus. 

Paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį Akmenėje vikaravo būsimasis kanauninkas, vienas 

žymiausių spaudos draudimo laikų mūsų kultūros veikėjų Kazimieras Pakalniškis, rašytojas, 

savo kūrinius pasirašinėdavęs Dėdės Atanazo slapyvardžiu. Vėliau daugelį metų K. Pakalniškis 

kunigavo Raudėnuose, kur 1933 metais ir mirė. 

Pirmame šio amžiaus dešimtmetyje Akmenėje kunigavo rašytojas Juozas Šnapštys, savo 

kūrinius pasirašinėdavęs Margalio slapyvardžiu. Kilęs nuo Pakruojo ir baigęs Kauno kunigų 

seminariją, J. Šnapštys kunigavo Latvijos, Baltarusijos parapijose, atkeltas į Akmenę, čia 

praleido 1905—1907 metų sukilimą, baudžiamojo kariuomenės dalinio buvo laikomas namų 

arešte. 

Tasai šviesus ir neramaus būdo dvasininkas mokė savo parapijiečius ne vien tikybos, bet ir 

chorinio dainavimo, vaidinti dramos rateliuose, buvo tiek prasilavinęs medicinoje, kad 

suteikdavo ne tik dvasiškąją, bet ir medicinos pagalbą, išleido poezijos knygų, pjesių, vertė į 

lietuvių kalbą A. Mickevičių, I. Krylovą, Ž. Lafonteną. 

Iš Akmenės J. Šnapštys buvo iškeltas į Tauragnus, paskui kunigavo Kaune, mirė būdamas 44 

metų Sudeikiuose. 

Prieškarinėje Lietuvos spaudoje dažnai pasirodydavo Stasiaus Būdavo eilėraščiai. Gimęs 

1908 metais Papilėje, čia augęs ir pamilęs šį kraštą, S. Būdavas baigė Kauno kunigų seminariją, 

kurį laiką kunigavo tėviškėje, paskui dirbo Kauno mokyklose. Rašytojo tėvai palaidoti senosiose 

Papilės kapinėse, o jis pats 1944 metais emigravo į Ameriką, mirė 1966 metais Floridoje. Jau 

ikikariniais laikais išėjo keletas S. Būdavo poezijos knygučių, emigracijoje jis išleido keletą 

romanų. 

Tai tik kai kurie vardai, nūnai sugrįžę iš užmaršties ir besišaukiantys mūsų pagarbos ir 

atminimo. 

ĮŽYMŪS ŽMONĖS 

Geografiniu atžvilgiu Akmenės rajonas — nuošalus Lietuvos kampelis, ilgai neturėjęs savų 

švietimo, kultūros tradicijų. Tad iki šio amžiaus pradžios jis neišugdė Lietuvai tiek žymių mokslo 

ir kultūros veikėjų, kaip Suvalkija, turėjusi garsiąją Veiverių seminariją. Praeitame amžiuje tik 

sunkaus likimo vingiai čionai atbloškė keletą visai Lietuvai brangių žmonių. 

Papilėje paskutinius keletą savo gyvenimo metų praleido garsusis Lietuvos istorikas ir 

rašytojas S. Daukantas, čia miręs ir palaidotas Papilės piliakalnyje esančiose kapinėse. 1930 

metais už Lietuvos mokytojų ir moksleivių suaukotas lėšas miestelyje jam paminklą sukūrė 

žymusis lietuvių skulptorius V. Grybas. Tai vienas geriausių jo kūrinių. Skulptorius pats darė 

paminklo pjedestalą, o bronzinė rašytojo figūra buvusi nulieta Berlyne. 

1860 metais, po nesėkmingo „Žemaičio garlėkio” bandymo Kauno apylinkėse, Viekšniuose 

apsigyveno to skraidymo aparato konstruktorius — aviacijos pradininkas Lietuvoje Aleksandras 

Griškevičius, anam metui didelės erudicijos žmogus. Vietos dvarininkų jis buvo sutiktas 

nepalankiai, nes buvo neturtingas, nepratęs pataikauti, įsiteikti įtakingesniam, turtingesniam. 

124

Dvasininkija jo nemėgo dėl jo laisvamanybės ir tuoj pat po jo mirties sudegino Akmenės g. 

Nr. 10 buvusiame jo name visus ten aptiktus jo rankraščius, knygas. 

Mokslinę veiklą A. Griškevičius plėtojo intuityviai. Savo raštuose jis yra prasitaręs, kad neturi 

vilties, jog amžininkai jį supras ir įvertins, girdi, tik būsimos kartos jo pastangų prasmę 

įžvelgsiančios. 

Iš Paragių kaimo seno Ivanauskių palivarko kilo dvi seserys rašytojos Sofija Pšibiliauskienė ir 

Marija Lastauskienė, savo kūrinius pasirašinėjusios bendru — Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. 

S. Pšibiliauskienė čia gimė, čia ilgai gyveno, palaidota Tryškių kapinėse, M. Lastauskienė, 

gimusi Šiauliuose, ilgai gyveno Varšuvoje, Peterburge, Kaune. 

Iš Šiaudinės buvo kilę žymūs lietuvių mokslo ir kultūros veikėjai filologas Merkelis 

Račkauskas ir žurnalistas bei diplomatas Karolis Račkauskas. 

Iš Kegrių kaimo kilęs žymus šio amžiaus pradžios gydytojas ir kultūros veikėjas Domininkas 

Bukantas, vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, miręs 1919 m. Zarasuose. Jo brolis 

Kazimieras Bukantas, kunigas, turėjęs įtakos Šatrijos Raganos kūrybai, jos, kaip rašytojos 

brendimui. 

Bene didžiausią indėlį į Lietuvos mokslo raidą yra įdėję viekšniškiai broliai profesoriai 

Biržiškos. Jų tėvas, garsus ir labai gerbiamas daktaras Antanas Biržiška. Vyresnysis sūnus 

Mykolas tapo žymiu literatūros istoriku, profesoriavo Kauno universitete, buvo vienas iš pirmųjų 

Lietuvos Mokslų Akademijos akademikų. Akademiko vardas buvo pripažintas ir Vaclovui 

Biržiškai, be galo darbščiam ir daug nuveikusiam bibliografui, Lietuviškosios enciklopedijos 

leidėjui. Trečiasis, jaunesnysis brolis, Viktoras Biržiška buvo matematikas, Kauno universiteto 

profesorius. Mykolas Biržiška, brolių padedamas, Viekšniuose 1938 metais pastatydino sveikatos 

namus, kurie buvo pavadinti jų tėvo daktaro A. Biržiškos sveikatos namais. Šiame pastate ir 

dabar veikia Viekšnių ambulatorija. 

Didelių nuopelnų Lietuvai turi grafų Zubovų dinastija, glaudžiai susijusi su Akmenės rajonu. 

Vladimiras Zubovas, valdęs Medemrodės dvarą, ir jo sūnus Vladimiras, Dabikinės dvaro 

savininkas, tyrė ir tobulino įvairių veislių galvijų produktyvumą, buvo savo dvaruose įsteigę 

mokyklas valstiečių vaikams, rengdavo koncertus, o Dabikinės dvare vykdavo klojimo teatro 

spektakliai. Tai buvo taurūs ir pažangūs žmonės, simpatizavę socialdemokratų idėjoms. Vienas iš 

Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrėjų buvo kairiškietis V. Sirutavičius. 

Įsikūrus 1919 metais progimnazijai Viekšniuose, joje mokėsi ir pirmus kūrybos žingsnius 

žengė daugelis vėliau plačiai pagarsėjusių menininkų: tapytojas A. Gudaitis, skulptorius 

B. Pundzius, dailininkas Ratas-Rataiskis, aktorius, Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir jo 

ilgametis vadovas J. Miltinis, aktorius H. Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas. Istorikė 

V. Daugirdaitė-Sruogienė. Jos tėvo dvare Bugiuose dažnai viešėdavo ir kurdavo rašytojas Balys 

Sruoga. Viekšniuose mokėsi tragiško likimo poetas L. Skabeika bei poetas K. Baltutis-Dulkė. 

Iš Papilės buvo kilęs žymus žodynų leidėjas ir rengėjas Ch. Lemchenas, pedagogas J. Murka, 

spaudos darbuotojas J. Jaks-Tyris, aktorius J. Jagėla, knygų leidėjas J. Galminas, akmeniškis 

kilme buvo kalendorių leidėjas, spaudos darbuotojas L. Jakavičius, iš Klykolių — grafikas 

T. Kulakauskas. 

Nemažai gyventojų emigravo į Vakarus jau šio amžiaus pradžioje, vienu metu Čikagoje net 

veikė viekšniškių klubas. Dar daugiau žymių žmonių, kilusių iš Akmenės rajono, pasitraukė į 

Vakarus 1944 metais, bėgdami nuo naujos bolševikinės okupacijos. Paliko gimtąjį kraštą 

profesoriai Biržiškos, dvasininkai literatai S. Būdavas ir J. Balvočius, V. Sruogienė, aktorius 

H. Kačinskas, kalbininkas viekšniškis A. Chominskis, žurnalistas J. Januškis, jau gimnazistu 

būdamas sklandytuvus kūręs viekšniškis P. Požerskis, Anglijoje tapęs žymiu sklandytoju, daug 

kitų talentingų, darbščių ir daug galėjusių nuveikti gimtam kraštui akmeniškių. 

Praeito amžiaus pabaigoje per mūsų rajoną keliavo P. Višinskis, rinkdamas etnografinę 

medžiagą savo studijų darbui Peterburgo universitete, grįždami iš pirmojo lietuviško spektaklio 

Palangoje, rašytoją S. Pšibiliauskienę Paragiuose aplankė P. Višinskis, G. Petkevičaitė-Bitė ir kiti 

to meto šviesuoliai. Ketvirtame dešimtmetyje Kamanų pelkes tyrinėjo žymūs mokslininkai V. 

Ruokis, K. Brundza, M. Žemaitis ir kiti, 1936 metais išleidę išsamią monografiją „Kamanos”. 

Karpėnų klinčių klodus 1929—1930 metais tyrinėjo mokslininkai geologai, vadovaujami 

profesoriaus M. Kaveckio. 1906 m. prof. Leonas Kšivickis, betyrinėdamas aplinkinius 

125

piliakalnius, buvo susidomėjęs Žibikų mitologiniu akmeniu: jis netgi spėliojęs, kad šis akmuo 

galįs būti meteoritas. 

Suprantama, tai tik nuotrupos didelių saitų, kurie nuošalų Akmenės rajoną sieja su Lietuvos 

mokslo ir kultūros istorija. Vėliau, pokario metais, išaugo naujos akmeniškių kartos, daug 

nusipelniusios tėvų žemei ir visuomenei. 

Trumpa geografinė charakteristika 

Dabartinis Akmenės rajonas užima 1054 kvadratinius kilometrus Ventos vidurupio žemumoje, 

kuri tarsi gigantiška plokštė leidžiasi iš pietryčių žemyn į šiaurės vakarus. Kruopių—Papilės 

pusėje vidutinis žemės paviršiaus aukštis yra 108 metrai virš jūros lygio, o Žibikų— Tučių 

pakraštyje tik 63 metrai. 1989 metų pradžioje rajone gyveno 37670 gyventojų. Rajone yra 2 

miestai — Naujoji Akmenė ir Akmenė, dvi — Viekšnių ir Ventos miesto tipo gyvenvietės ir 

5 apylinkės. Savo statuso prašosi Kruopių ir Papilės miesteliai. Yra 119 kaimų. 

Klimatui turį įtakos vyraujantys vakariai vėjai. Vidutinė sausio mėnesio oro temperatūra -4,7, 

vidutinė liepos mėnesio oro temperatūra +16,8 laipsnio pagal Celsijaus skalę. Šalnos prasideda 

apie spalio 10 d., baigiasi apie gegužės 12 d. Per metus iškrinta 616—618 mm kritulių. Pastovi 

sniego danga susidaro apie gruodžio 24 d., ji ištirpsta apie kovo 18 d. Vidutinis sniego dangos 

storis 18 cm. Rajono miškingumas apie 28 proc. 

Didžiausia rajono vandens arterija — Ventos upė. Per rajoną teka jos intakai Virvytė, 

Dabikinė, Vadakstis, yra 2 ežerai, keletas tvenkinių. 

Dauguma dirvožemių — lengvo priemolio, velėniniai. 

Didžiausi miškai: Kamanų, Lydmiškis, Purvių, Viliošių. Miškuose vyrauja eglynai, pušynai ir 

beržynai, tačiau apie Naująją Akmenę ir Ventą miškų struktūrai turi įtakos čia esančių įmonių 

teršiamas oras, tad nemažai miškų užžėlę, nešvarūs, mažai grybingi. Rajono teritorijoje yra 

Kamanų rezervatas, Papilės geologinis draustinis, 3 vandens paukščių draustiniai, keletas parkų, 

7 gamtos paminklai. 

Rajone 1990 metų pradžioje buvo 6 tarybiniai ūkiai, 8 kolūkiai ir 2 pagalbiniai valstybiniai 

ūkiai. Jie disponavo apie 58 tūkst. ha žemės naudmenų, iš jų apie 42 tūkstančiai ha — ariama 

žemė. 

Svarbesnieji šaltiniai 

Afanasjev V. Opisanije Kovenskoj guberniji, Sanktpeterburg, 1861 (rusų k.); 

Ambros M. Zarys Statystyczny szkol vydzialu Wilenskiego, — „Ateneum Wilenskie”, V. 14, 

Z. 1, Wilno, 1930 (lenkų k.); 

Balevičius K. Lietuvos gamtos paminklai, V., 1971; 

Balinski M., Lipinski T. Starožytna Polska, W-wa, 1846 (lenkų k.); 

Biržiška M. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose, K., 1938; 

Czerski S. Opis Žmudskiej dyecezyi, W-wa, 1830 (lenkų k.); 

Gamtos apsauga Lietuvos TSR, V., 1970; 

Gumowski M. Herby miast litewskich, — „Ateneum Wilenskie”, V. 10, Wilno, 1935 (lenkų 

kalba); 

Kaveckis M. 1927—1930 metų geologiniai tyrinėjimai, K., 1931; 

Kviklys B. Mūsų Lietuva, T. 1—4, Bostonas, 1964—1968; 

Lietuviškoji enciklopedija, K., 1933—1943, Bostonas, 1953— 1969; 

Lietuvių tautosaka, T. 4, V., 1967; 

Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvaru valdytojais, D. 1, V., 1959; 

Tas pats, D. 3. V., „Mintis”, 1968; 

126

Lietuvos TSR archeologijos atlasas, D. 1., V., 1974; 

Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, T. 1, V., 1955; 

Lietuvos valstybinio istorijos archyvo fondai; 

Lietuvos valstybinio istorijos archyvo Telšių filialo fondai; 

Partijos istorijos instituto (buvusio) prie LKP CK archyvo fondai; 

Revoliucija 1905—1907 g. g. v Litvie, V., 1961 (rusų k.); 

Semionov P. Geografičesko-statističeskij slovarj Rossijskoj imperiji, T. 4., Sanktpeterburg, 

1873 (rusų k.); 

Sliesoriūnas F. 1830—1831 metų sukilimas Lietuvoje, V., 1974; 

Sprindis A. Povilas Višinskis, V., 1978; 

Tyla A. 1905 m. revoliucija Lietuvos kaime, V., 1968; 

Vadovas po Lietuvą, K., 1938; 

Višinskis. P. Raštai, V., 1964; 

Wolter E. „Mitteilungen der Litauischen litt. Gesellschaft”, 1901. 

Fabijonavičius Juozas. Viekšniai // Gimtinė. — 1990. — Gruod. 1—31. — Nr. 12 (20): 

Nuotraukos: „Viekšnių progimnazija 1937 m.” ir „Viekšniai po Pirmojo pasaulinio karo nuo 

Čekų kalno pusės”. — Visas tekstas: 

Viekšniai (Akmenės rj.) yra Šiaurės Žemaitijos miestelis, prisiglaudęs prie dešiniojo Ventos 

kranto. Istoriniuose šaltiniuose XIV a. minimas dvaras ir miestelis, o XVIII a. gavo Magdeburgo 

teises. 

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu Viekšniuose buvo apie 60 smulkių parduotuvių, puodų 

ir katilų dirbtuvės, veikė lentpjūvė, malūnas ir saldainių dirbtuvėlė. Iki 1940 metų Viekšniuose 

buvo treji maldos namai: katalikų bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir sinagoga. Šiandien sinagogos 

nebėra net pamatų, o istorijos duomenimis, Viekšniuose yra buvusios net trys sinagogos. Gaila, 

kad buvo sunaikinti žydų maldos namai, nes žydai čia yra gyvenę kelis šimtus metų ir padarę 

daug gero šio kampelio kultūrai bei ekonomikai. Nebeliko nė žymės, kur beveik aštuoniasdešimt 

(1911—1988) metų stovėjo Viekšnių progimnazija. Į šią mokyklą jaunimas atvykdavo iš 

apylinkių, nutolusių nuo Viekšnių 30—50 kilometrų. 

Viekšnių vaistinė yra viena iš seniausių Žemaitijoje. 1960 m. ji pažymėjo savo 100 metų 

jubiliejų. Įsteigta Teodoro Geldnerio 1860 m. 1883 m. vaistinę nupirko Vincentas 

Aleksandravičius (1853—1926). Jam mirus, vaistinę perėmė jo sūnus Juozas Aleksandravičius 

(1896—1977). Taigi Aleksandravičiai vaistinę valdė beveik ištisą šimtmetį — iki 1977 metų. 

J. Aleksandravičius saugojo Simono Daukanto iš Papilės atsiųstą laišką, kuriame buvo prašoma 

vaistų. 

Pagalvokite, mielieji viekšniškiai, kaip galėtume įamžinti Viekšnių vaistinės įkūrėjus. 

Viekšniuose yra labai brangintinas trijų Lietuvos universiteto profesorių Biržiškų gimtasis 

namas. 

Viekšnių kapinėse yra palaidotas aviacijos pradininkas ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje 

Rusijoje — Aleksandras Griškevičius (1809—1863). Apie šią įdomią asmenybę derėtų surinkti 

vyresnių žmonių pasakojimus, girdėtus iš savo tėvų ir senelių. Būtų pravartu A. Griškevičių 

įamžinti ne tik tuo kukliu paminklu kapinėse. Ant Virvytės upės buvo Kapėnų ir Skleipių kartono 

fabrikai, iš kurių šiek tiek produkcijos buvo eksportuojama net į užsienį. 

Viekšnių istorijoje yra ir tragiškų įvykių. 1941 m. 4 km nuo Mažeikių, Ventos pušyne, buvo 

sušaudyti visi žydų tautybės miesto gyventojai. Tais pačiais metais 3 km nuo miesto, Maigių 

[Maigų] miškelyje, buvo nukankintas kanauninkas Jonas Navickas (1864—1941). Pagerbiant 

kankinius jų nužudymo vietose reikia pastatyti paminklus, tas vietas sutvarkyti ir visuomet 

tinkamai prižiūrėti. 

127

Kreipiuosi į viekšniškius, pirmiausia moksleivius bei visą jaunimą. Organizuokime talką ir 

sutvarkykime atmintinas kankinių amžino poilsio vietas. Atkreipkime dėmesį į išniekintas žydų 

bei apleistas rusų stačiatikių kapines. Pirmiausia turime jausti atsakomybę, patys sugrįžti į save. 

Pažinkime gimtąjį kraštą (1976—1985): Literatūros rodyklė / Žebrytė J. — Vilnius, 1991. 

— 197 p. — Tekste: 1976—1985 m. išleista literatūra, straipsniai apie Lietuvą. Ir Viekšnių 

kraštą. 

Senolių kapas: S. Kymantaitės-Čiurlionienės giminių kapai Šiauliuose / Parengė Irena 

Rudzinskienė. — Šiauliai, 1991. — 70 p. — [Aplankas] // ŠVB. — Tekste ištrauka: D-ras 

Martynas Yčas. Atsiminimai. — Kaunas, 1935. — [T.] 2. — P. 22—23. 

Laurinavičius Jonas. Kai gryčioje „gegutė kukavo” // Vienybė. — 1991. — Saus. 29. — 


Viekšnių miestelyje, Stoties gatvėje, XIX a. pabaigoje gyveno Pakalniškiai. Jie turėjo savo 

„bagamazėlį” (parduotuvėlę), kurioje pardavinėdavo šukas, antpirščius, karolius, stalo įrankius, 

rožančius (patys juos darė), škaplierius ir kanceliarijos prekes. Patikimiems žmonėms 

pasiūlydavo ir lietuviškų knygų: maldaknygių, elementorių, laikraščių. 

Parnešti uždraustos lietuviškos literatūros Pakalniškienė siųsdavo savo vaikus į Čekų kaimą 

pas Čepauskus, kurie palaikė ryšį su Telšių knygnešiais. Motina vaikams po paltukais ant kaklo 

užkabindavo plačias terbas, duodavo tuščią „karazinką” (krepšį) ir išsiųsdavo į Čekų kaimą. 

Čepauskai prikišdavo į terbas lietuviškos literatūros, o vaikams į kelią krepšin įdėdavo obuolių, 

duonos ar butelį pieno. Vaikų atneštą literatūrą išplatindavo motina. Vėliau į šį darbą įsijungė ir 

vyriausioji Pakalniškių duktė Emilija su savo vyru Jurgiu Švažu. 

Švažai knygas slėpdavo duobėje, kuri buvo iškasta kiaulių kūtelėje. Duobę uždengdavo 

lentomis ir apversdavo mėšlu bei apkreikdavo šiaudais. Emilija Švažienė knygų parveždavo iš 

Bivainės miške gyvenusio Petravičiaus. Kadangi Švažai neturėjo nei arklio, nei vežimo, Emilijai 

veltui duodavo savo „padvadas” giminaičiai: Žibikų kaime gyvenęs Ignas Baltutis ir Paventės 

kaime gyvenęs Jonas Šarkis. Jei knygnešių ryšininkai atsiųsdavo pas Švažus kokį žmogų knygų 

paimti, jų duodavo tik tiems, kurie pasakydavo sutartą slaptažodį: „gegutė kukuoja”, „gandras 

parskrido” ir t. t. Švažai žinodavo, kad tokiems žmonėms galima duoti knygų. 

J. Švažas buvo „cicilikas”, 1905 m. dalyvavo anticariniuose mitinguose, kalbėdavo „ant 

bačkos”, klijavo proklamacijas. Jis buvo nagingas vyras: ir batus siuvo, ir laikrodžius taisė, ir 

barzdas skuto. Todėl pas jį dažnai būdavo žmonių, kuriuos agitavo kovoti prieš carizmą. 

Rozga Leopoldas. Reikia suremti pečius // Vienybė. — 1991. — Vas. 5: ir Viekšnių centro 

nuotrauka. — Visas tekstas: 

Savo istorine praeitimi ir kultūros tradicijomis Viekšniai lenkia kitus mūsų rajono miestelius, 

žinomi visoje Lietuvoje. Tačiau ir jie socialistinei santvarkai yra atidavę sunkią ir alinančią 

duoklę. Nuo pat pokario metų nebuvo vertinama miestelio urbanistinė struktūra, išvaizda, buvę 

gyvenvietės ir rajono šeimininkai vis nerasdavo lėšų ir laiko tvarkyti gatvėms ir prižiūrėti 

pastatams. Taip daug kas negrąžinamai prarasta arba sugadinta. Neradus laiku išeities, buvo 

nualintas senosios gimnazijos pastatas, kurį, nesugalvojus kaip pritaikyti, nuspręsta nugriauti, ir 

tai lengva ranka padaryta. Neleistinai sugadinta buvusi miestelio aikštė, buvęs Biržiškų šeimos 

namas sugadintas rekonstruojant ir pristatant antrą aukštą. Norint jam grąžinti pirmykštę 

išvaizdą, reikia ne tik pradėti nuo pamatų, bet ir iškeldinti ten gyvenančius žmones. Dar blogiau, 

kad miestelyje šeimininkauja kelios žinybos, jų daugiabučiai namai statomi kur papuola ir gadina 

jo išvaizdą. O kad yra gyvenvietės generalinis planas, regis, kurį laiką nė neprisiminta. Per 

artimiausius keletą metų iškilo būtinumas nugriauti 12 avarinių medinių namų, jų gyventojams 

perkelti numatyta pastatyti trejetą daugiabučių. Ir vėl statoma ne ten, kur tiktų, o kur patogiau. 

Kaip išsaugoti miestelį? Kaip jį geriau tvarkyti ir puoselėti? Apie tai ir užvedė kalbą Biržiškų 

draugijos nariai, pasikvietę į susitikimą gyvenvietės Tarybos ir viekšniškiams atstovaujančius 

rajono Tarybos deputatus, įstaigų bei organizacijų vadovus. 

128

Pokalbis, regis, savaime subrendo. Biržiškų draugija ėmėsi žygių rekonstruoti Biržiškų namą 

ir jame įrengti žymiųjų mūsų kraštiečių muziejų, pastatyti jiems paminklą. Kraštiečiams iš 

Kauno ir Respublikos, susisiekimo ministrui J. Biržiškiui padedant, į Viekšnius buvo atsiųsti 

keletas architektų apžiūrėti miestelio ir parinkti paminklui vietą. Jų miestelio išvaizda taip pat 

nenudžiugino. Besvarstant ir beieškant išeities, suabejota, ar tikrai būtina nugriauti visus 

vadinamuosius avarinius namus, gal paskaičiuoti, kiek kainuotų juos išsaugoti? 

Draugijos narių ir deputatų pokalbyje prieita prie išvados, kad būtina parengti naują miestelio 

raidos generalinį planą, kurio ateityje privalu būtų kruopščiai paisyti. Viekšniškiai su pavydu 

žvelgia į Akmenės miestą, kuris pastaraisiais metais buvo neblogai sutvarkytas, ir kelia klausimą 

rajono savivaldybei, ar neatėjo laikas skirti lėšų Viekšnių centralizuotam tvarkymui. 

Gyvenvietės savivaldybė, viršaitis S. Galkus ir be draugijos priminimų turi apsčiai rūpesčių. 

Neaišku, ar bus lėšų užbaigti statomiems kultūros namams. Matyt, ir šiemet nepavyks pradėti 

senosios vaistinės restauravimą, kurį užbaigus, čia būtų galima įrengti įdomų muziejų. Biržiškų 

draugijos pirmininkė gydytoja A. Gurauskaitė išsiaiškino, kad žadėtosios ambulatorijos statybos 

dokumentacija rajone laiku neparengta, vadinasi, jos statyba nusitęs mažiausiai trejetą metų, taigi 

medikai privalės glaustis senajame A. Biržiškos sveikatos namų pastate, o jam būtinas remontas. 

Pats laikas mąstyti, kam šis pastatas bus panaudojamas ateityje, ambulatorijai iš jo išsikėlus. 

Miestelyje daug senų, priežiūros reikalingų žmonių, ryškėja būtinybė turėti parapijos arba 

senelių namus — „špitolę”. Jau dabar tam galima būtų panaudoti, pritaikyti pastatą, kuriame šiuo 

metu yra vaistinė, jo dalį suremontavus. Matyt, kad prisidėtų ir parapija. 

Pasak gydytojos A. Gurauskaitės, reikia geriau panaudoti ir Caritas moterų gerus norus. 

Vasarą jos paima vaikų namų auklėtinių, vaikai mielai važiuoja į Viekšnius — bet ir vėl: kur juos 

apgyvendinti? 

Štai tokį rūpesčių kamuolį ir pabandė išvynioti Biržiškų draugijos nariai ir deputatai bei 

įstaigų vadovai. 

Pasak gyvenvietės viršaičio S. Galkaus, daugelį problemų sukelia socialinė ir ekonominė 

situacija. Gyvenvietė neturi gerų kanalizacijos tinklų, ribotas valymo įrengimų pajėgumas, 

būtinai reikia naujų, jei mąstome apie gyvenvietės plėtimą. Kiekvienas norintis gauti sklypą 

individualiai statybai stengiasi jį gauti kuo palankesnėje vietoje, arčiau vandentiekio, šildymo 

tinklų, tuomet gyvenvietės architektūrinė išvaizda nė motais. Norint išsaugoti kai kuriuos senus 

namus, reikėtų prarasti 20 butų naują namą, kuris suprojektuotas būtent toje vietoje. 

Perspektyvinio statybos kvartalo nėra, o dabar į rajono socialinės raidos planą įtraukti tokius 

kapitalinius dalykus gali būti sunkoka, nes lėšų trūks visoms ūkinėms ir socialinėms sferoms. 

Gyvenvietės Tarybos pirmininkas J. Gaurylius, Žemės ūkio mokyklos direktorius 

R. Norbutas, rajono statybos organizacijos pirmininkas K. Nacys, kiti pokalbio dalyviai teikė 

savo pasiūlymus, dalijosi mintimis ir abejonėmis. Šių didelių norų realizavimas pareikalaus 

nuoseklaus didelio darbo. Jį atlikti įmanoma tik surėmus pečius deputatams, darbo kolektyvams, 

visuomeninėms organizacijoms. Savivaldybė ketina dalį avarinių namų ne griauti, o siūlyti 

įsigyti gyventojams, kurie juos susiremontuotų. Bet kol nėra privatizacijos įstatymų, neaišku, 

kaip elgsis kai kurie jų buvę savininkai. Matyt, kad ir patys gyventojai galėtų ir turėtų ką 

pasiūlyti savivaldybei, aktyviau patys prisidėti, kad Viekšniai iš tikro būtų jaukūs, harmoningai 

suderinantys senovę ir naujus epochos bruožus. 

Rozga Leopoldas. Savanoriai nuo Akmenės: Iš kraštotyrininkų užrašų // Vienybė. — 1991. 

— Liep. 3. — Tekste: 

Lietuvos kariuomenės gimimo diena — 1918 metų lapkričio 23-ioji, kai Krašto apsaugos 

ministerija paskelbė pirmą įsakymą organizuoti Lietuvos kariuomenę. [...]. Iš Viekšnių valsčiaus: 

Jaunesnysis puskarininkis Augustas Giedra, tarnavo trečiame pėstininkų pulke, žuvo 1920 m., 

palaidotas Vievyje, eilinis Simas Milašius, tarnavo trečiame pėstininkų pulke, žuvo 1922 10 08, 

eilinis Antanas Šaulys, tarnavo ketvirtame pėstininkų pulke, žuvo 1919 09 28. — Visas tekstas: 

Daugelį dešimtmečių apie juos tylėjo laikraščiai ir knygos, jų pasiaukojamų žygių nebuvo 

leidžiama tyrinėti kraštotyrininkams. Norėta ir siekta, kad Lietuvos savanorių vardai ir kovų 

keliai išdiltų iš tautos atminties, kartu su senoliais sudūlėtų smėlio kalneliuose. Ir savanorių kapai 

129

socialistinių tradicijų kūrėjų nurodymuose buvo apeinami kaip tuščia vieta. Ir iš tiesų, daug kur 

jie apžėlė užmaršties ir nedėkingumo žole. 

Šią okupacinės valdžios politiką nesunku suprasti: Lietuvos savanorių meilė Tėvynei, 

pasiaukojimas ir didvyriškumas juk ir šiandien įkvepia nepalūžti, nesitaikstyti su stipresnio 

kaimyno primetama valia. Be to, Raudonosios Armijos gausingų divizijų pralaimėjimai menkai 

ginkluotiems tik besikuriančios lietuvių kariuomenės daliniams nedaro garbės „nenugalimajai ir 

legendinei”, tiesa, dabar jau vėl demoralizuotai ir dorovę praradusiai tarybinei kariaunai. 

Lietuvos kariuomenės gimimo diena — 1918 metų lapkričio 23-ioji, kai Krašto apsaugos 

ministerija paskelbė pirmą įsakymą organizuoti Lietuvos kariuomenę. Tuomet joje buvo apie 100 

karininkų ir 50 kareivių. Kiek reikėjo politinio įžvalgumo ir apsukrumo tuometinei valstybės 

valdžiai, kad tuščioje vietoje, galima sakyti, iš nieko būtų sukurta reguliari kariuomenė. Juk 

Lietuvos žemę tebetrypė kaizerinė vokiečių kariuomenė, iš rytų artinosi pasaulinę revoliuciją 

skelbiančios bolševikų ordos, iš Latvijos netrukus užplūdo demoralizuotų Vokietijos ir carinės 

armijos likučių gaujos, sutelktos avantiūristo Bermonto-Avalovo ir vokiečių generolo Golco 

globojamos. Atsilaikiusi prieš raudonosios armijos puolimą, atgijo Lenkija, ir jos divizijos ėmė 

pulti iš pietų. Štai tokiame iš pirmo žvilgsnio beviltiškame žiede ir būrėsi pirmieji savanorių 

pulkai, neturėję laiko pratyboms ir kovos įgūdžiams ugdyti. Reikėjo nedelsiant skubėti iš mūšio į 

mūšį, iš vieno Lietuvos krašto į kitą. Apie šias kovas gana išsamiai pasakoja ką tik pakartotinai 

išleistas P. Rusecko surinktų atsiminimų dvitomis „Savanorių žygiai”. Beje, pats knygos 

rengėjas, žymus prieškarinės Lietuvos žurnalistas P. Ruseckas irgi žuvo 1945 metais tremtyje. 

Jau 1919 metų sausio mėnesį savanorių gretose buvo apie 3 tūkstančiai vyrų, formavosi vis 

nauji pulkai, jau vasario mėnesį stoję į pirmą mūšį su taikos politiką paskelbusios tarybų Rusijos 

kariuomene. Tų pačių metų rugsėjo mėnesį bolševikų gaujos buvo išvytos iš paskutinio jų 

atramos punkto Zarasų, o netrukus Rusijos vyriausybė pasiūlė derybas. Štai kaip išaiškėja 

komunistinės Rusijos vadovų, visų pirma — Lenino geranoriškumas: kai bado ir karų nualinta 

kariuomenė nebepajėgė atsilaikyti, sekė derybos ir Lietuvos nepriklausomybės pripažinimas. 

Įvykiai rodo, kad per septynis dešimtmečius Kremliaus valdovų nei strategija, nei taktika 

nepasikeitė. 

Į apskričių centruose atidarytas komendantūras registruotis atvykdavo vyrai ne tik iš pačių 

įvairiausių Lietuvos kampelių, bet ir iš Liepojos, Baltarusijos, Pskovo. Ne, ne vien tų 50 auksinų 

alga ir pažadas skirti žemės vedė jaunus ir pagyvenusius vyrus į savanorių gretas. Juos šaukė 

šventa pareiga apginti savo kraštą nuo atėjūnų, apginti besikuriančią nepriklausomą valstybę. 

Iš viso kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės nuo 1918 iki 1927 metų žuvo 1444 kareiviai, 

karininkai ir partizanai, o su žuvusiais nuo žaizdų ir ligų aukų sąrašuose yra 4256 asmenys. Tarp 

jų buvo ir vyrų iš dabartinio Akmenės rajono. Įsidėmėkime jų vardus: 

Puskarininkis Antanas Atstopas nuo Papilės, sakoma, kad iš šio valsčiaus Skabeikių kaimo, 

tarnavęs 3 pėstininkų pulke. Žuvo 1919 metų liepos 9 d. Mirties ir palaidojimo vieta nežinoma. 

Jo kraštietis, o gal ir giminė buvo eilinis Adolfas Atstopas, tarnavęs dragūnų kuopoje, žuvęs 

1920 metų lapkričio 5 d., matyt, kovose dėl Panevėžio, nes ten palaidotas. 

Iš Viekšnių valsčiaus buvo kilęs jaunesnysis puskarininkis Augustas Giedra, tarnavęs 3-iajame 

pėstininkų pulke, žuvęs 1920 metais ir palaidotas Vievyje. 

Papilėniškiai buvo 1-ojo pėstininkų pulko eilinis Petras Kasperavičius, žuvęs 1919 metų 

rugsėjo 21 d. ir palaidotas Zarasuose, bei eilinis iš 10-ojo pėstininkų pulko Domininkas Kupstys, 

žuvęs 1920 m. rugpjūčio 25 dieną, bei Benedas Paplauskas, žuvęs 1919 metais Šiauliuose ir ten 

palaidotas. 

Eiliniai buvo du viekšniškiai (iš šio valsčiaus kilę) Simas Milašius, kovojęs 3-iajame 

pėstininkų pulke ir žuvęs 1922 metų spalio 8 dieną, regis, Širvintų apylinkėse, bei Antanas 

Šaulys, kovojęs 4-ajame pėstininkų pulke, žuvęs 1919 metų rugsėjo 28 dieną. 

Iš Akmenės valsčiaus buvo kilęs 3-iojo pėstininkų pulko eilinis Stasys Ramašauskas, matyt, 

miręs nuo žaizdų 1920 metų spalio 4 dieną Dauguose ir ten palaidotas. Iš Vegerių valsčiaus buvo 

eilinis Stasys Rupkus, tarnavęs 8-ajame pėstininkų pulke, žuvęs 1927 metų sausio 4 dieną, matyt, 

incidento Lenkijos pasienyje metu. 

130

Spėjama, kad 1919 metų vasarą, birželio ar liepos mėnesiais, žuvo klykoliškis eilinis 

Domininkas Balčiūnas, gimęs 1898 metais, savanoriu įstojęs 1919 metų kovo pirmomis 

dienomis. 

Ar tai visi mūsų kraštiečiai, padėję galvas už Lietuvos nepriklausomybę? Sunku pasakyti, nes 

yra vyrų, kilusių iš kaimyninių Laižuvos, Tryškių, Kuršėnų valsčių, kurių dalis dabar priskirta 

Akmenės rajonui, bet, nežinant kaimo, sunku patikslinti žinias. 

Šių vyrų vardai iki šiol neįamžinti, nėra jiems net simbolinio paminklo rajone, neužrašyta 

išsamesnių žinių. O gal dar yra šių žuvusių savanorių giminių, artimųjų, kaimynų, kurie galėtų 

daugiau apie juos papasakoti? Parašykite ar paskambinkite redakcijai. Būsime dėkingi ir 

paskelbsime tas žinias. 

Ramonas Linas. Dievo namai // Vienybė. — 1991. — Liep. 20: ir Viekšnių bažnyčios 

interjero nuotrauka. — Tekste: Akmenės rajono bažnyčios. — Visas tekstas: 

Besileidžiant nuo kalvos ar iš už posūkio atsiskleidus bet kurio miesto ar miestelio panoramai, 

pirmiausiai akis pagauna bažnyčios siluetą. Ir nejauku, neįprasta, jeigu jo, padabinto Kryžiumi, 

neišvysti. Tarsi Dievas savo žvilgsniu ir meile dar neaplankė to žemės kampelio ir jame 

gyvenančių žmonių. Juk bažnyčia — Dievo namai. Maldos jam namai. Sielos paguodos namai. 

Žinome, kad Mindaugui apsikrikštijus, Lietuva dar netapo katalikišku kraštu. Dar reikėjo 

kone dviejų šimtų metų, kol Kristaus bažnyčia visiems laikams atėjo į Lietuvą. Nepraskynė jai 

kelio į mūsų protėvių namus ir širdis kalavijuočiai bei kryžiuočiai. Dievo žodį nešę ginklu ir 

smurtu. Netrukus po pergalingojo Žalgirio mūšio Vytautas su Jogaila leidosi krikštyti žemaičių. 

Valdovų kariai kirto šventąsias žemaičių girias, griovė pagoniškiems dievams rusenusius 

aukurus, valdovai siūlė apsikrikštijusiems dovanų. Bet mūsų protėviai krikštijosi nenoriai. Ir tik 

kai 1416 metais Vytautas antrą kartą leidosi į žemaičius, jis liepė pastatyti pirmąsias aštuonias 

bažnyčias Viduklėje, Kaltinėnuose, Kelmėje, Raseiniuose, Luokėje, Kražiuose, Ariogaloje ir 

Veliuonoje. Nuo tada Dievo žodis, tikėjimas nebeišnyko mūsų gimtajame krašte. Įsikūrė 

Žemaičių vyskupystė, daugėjo bažnyčių, kuriose rūsčiais švedų antpuolių, bado ir maro, carinės 

ir bolševikinės priespaudos metais žmonės ieškodavo paguodos ir vilties. 

Dabartinėje Telšių vyskupijoje yra 144 bažnyčios — ir didelės, prakilnios, ir kuklutės 

medinės. Kiekviena bažnyčia — sava istorija. 

Tarp pirmųjų Žemaitijos bažnyčių buvo ir seniausioji Papilės bažnyčia, pastatyta 1493 metais, 

Žemaičių vyskupiją valdant vyskupui Martynui II, prieš tai buvusiam Šiaulių kunigu. Jo pasiųsti 

kunigai tuomet čia daug žmonių apkrikštiję, o Lenkijos karalius Jonas Albrechtas užrašė Papilės 

bažnyčiai turtų. 

Tik po šimto metų — atitinkamai 1596 ir 1597 metais — pirmosios bažnyčios iškilo 

Akmenėje ir Viekšniuose, 1775 metais buvo pastatydinta medinė, ligšiol tebesanti 

Švenčiausiosios Mergelės Marijos bažnyčia Šiaudinėje. 1778 metais — dabartinė 

Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia Klykoliuose, 1780 metais — pirmoji 

Kruopių bažnyčia. 1803 metais — buvusioji Vegerių bažnyčia, o paskutinė, pati jauniausia mūsų 

rajone, yra Dauginių Šventojo vyskupo Stanislovo bažnytėlė, pastatyta 1943 metais šio kaimo 

valstiečio A. Labanausko ir jo bendraminčių pastangomis, o vyskupo V. Borisevičiaus 

pašventinta. 

Ne tik žmonių, bet ir Dievo namai ne kartą degė, būdavo atėjūnų nusiaubiami. Ne kartą buvo 

perstatinėjamos Akmenės, Viekšnių ir Papilės bažnyčios. Dabartinė mūrinė Šventosios Onos 

bažnyčia Akmenėje buvo statoma 1907—1912 metais. Viekšnių Švento Jono bažnyčia po gaisro 

atstatyta 1921 metais, o Kruopių Šventosios Onos bažnyčia, sugriauta pastarojo karo dienomis, 

buvo atstatyta vėlesniais metais. Taip ir liko neatstatyta Vegerių bažnytėlė, kaip ir visas miestelis 

sunaikinta karo ugnies. Nūnai jau ir pamatai jos baigia užželti žole. 

Bažnyčios, kaip ir žmonės, sunkiu keliu ėjo per istoriją, nors ir negyvos būdamos, kentė su 

visa tauta priespaudą ir nelaimes. Ir dabar taip pat kartu eina atgimimo, dvasinės aušros keliu. 

Juk ir negali būti kitaip, nes bažnyčios paskirtis — pakylėti žmogaus sielą Dangaus ir Dievo link. 

Brikas A., Mikalauskas V. Viekšniai: Miesteliai // Šiaulių kraštas. — 1991. — Liep. 26: ir 

nuotraukos. 

131

[Mačys Juozas]. Dirbau Lietuvai // Vienybė. — 1991. — Spal. 16. — Nr. 95. — Visas 

tekstas: 

Juozas Mačys — laisvosios Lietuvos karininkas. Tai šviesus žmogus, vokiečių okupacijos 

metais daug kam nuoširdžiai padėjęs. Jis buvo Viekšnių valsčiaus viršaitis. Už tai, kad dirbo 

Lietuvai ir jos žmonėms, Tarybų valdžia Juozą Mačį buvo nuteisusi, išvežusi į Sibiro lagerius. 

1990-ųjų spalyje Juozas Mačys po mirties reabilituotas. 

J. Mačio tarnyba Lietuvos kariuomenėje įvertinta Gedimino ordinu, Nepriklausomybės, 

Kūrėjo-savanorio, Latvijos nepriklausomybės medaliais. 

Spausdiname ištraukas iš Juozo Mačio asmeninio dienoraščio, manydami, kad aprašyti 

epizodai sudomins ir mūsų skaitytojus, ypač viekšniškius. 

Po 1863 m. sukilimo Žemaitijoje, Santeklių miško pakraštyje, tarp Virvytės ir Ventos išaugo 

sodyba. Toje mano širdžiai brangioje sodyboje 1896 metais ir gimiau. Trobelę, tvartelį ir 

daržinėlę savo rankomis pastatė ir išdabino mano tėveliai: Ignas ir Egnė. 

Nebuvo gražesnės sodybos už mūsiškę. Aplink ją ošė didžiulės pušys ir eglės, čiurleno maži 

upeliai: Gaišupis ir Rudupis. Netoliese — Skruzdynės beržai, drebulės, alksniai ir ąžuolai bei 

šimtametė pušis, į kurią įkeltas Dievo Motinos paveikslas. Už trobelės vešėjo sodelis. Jame, be 

kitų medžių, augo ir šešiakamienė motutės obelis. O pavasarį, kai sodas apsipildavo baltais 

žiedais ir sužydėdavo motutės darželis, dažnas praeivis sustodavo pasigėrėti tuo vaizdu arba 

užeidavo atsigerti. 

Mano tėvams gimė šeši vaikai. Auklėjo mus griežtai, pratino prie darbo, patys rodydami 

pavyzdį. Žiemą mokydavomės skaityti. Pirmieji mūsų elementoriai — maldaknygė „Aukso 

altorius” ir giesmių knyga „Kantičkos”. 

Šeštadieniais ir sekmadieniais pas mus lankydavosi kaimynai Dumbrys ir Sakalas. Jie buvo 

seni latviai, turėjo kankles, mokėjo gražiai skambinti ir žinojo daug įdomių pasakų. Kanklių 

muzika, dainos ir pasakos visus gerai nuteikdavo. Klausydavome nedrįsdami nė žodelio pratarti. 

Dumbrio ir Sakalo pasakas papildydavo tėvelis su motute. Papasakodavo apie Dabikinės kalną, 

apie karalienės Kotrynos vieškelį, kuriuo ėję Gedgaudo, Sierakausko ir Pliaterytės pulkai, apie 

kapelius lies Padvariais. 

Pradžios mokyklą buvau baigęs ir labai norėjau toliau mokytis. Paprašiau, kad nors tris dienas 

paganytų už mane gyvulius, o aš linksmas nudūmiau į Viekšnius pas pradžios mokyklos 

mokytoją Margaliką prašyti mokyklos baigimo pažymėjimo. Mokytojas tuojau surado 

pažymėjimą ir padėjo parašyti prašymą gimnazijos direktoriui. Dar tą pačią dieną tuos popierius 

nulakinau į gimnaziją Michailui Žeroninui. Direktorius apžvelgė mane, liepė trumpai nusikirpti 

plaukus, įsigyti uniformą ir nedelsiant ateiti į pirmą klasę, nes jau dvi savaitės, kaip prasidėjęs 

mokslas. Be to, dar davė penkis rublius pradžiai. Tėvai buvo mirę, kas mane rems — nežinojau. 

Rytojaus dieną parėjau į Santeklius ir papasakojau broliui Jonui savo planus. Brolis atsakė: 

„Gerai, kad nori mokytis, bet aš tau padėti negaliu, nebent duonele. O motutės paliktus pinigus 

jau išleidau”. 

Tada nuėjau pas Viekšnių kleboną kanauninką Jarulaitį, kuris mane pradžiugino, žadėdamas iš 

Šiaulių parvežti knygas, o už mokslą, esą, sumokėsiąs gimnazijos kapelionas kun. Domarkas. 

Mūsų gimnazija buvo Bažnyčios gatvėje prieš dr. Biržiškos namus, kurio trys sūnūs — 

Mykolas, Vaclovas ir Viktoras — vėliau tapo profesoriais. 

Mokiausi neblogai. Iš tėvų komiteto gaudavau 5 rb, iš kun. Domarko 12 rb mokesčiui už 

mokslą. Iš namų šiek tiek paremdavo maistu. 

Ėjo pirmasis pasaulinis karas. Sumušti Samsonovo daliniai traukėsi per Viekšnius, bet gavę 

pastiprinimą, susilaikė prie Ventos. 

1915 m. palikau Lietuvą ir aš. Norėjau nuvykti pas savo tetą į Petrapilį, bet nuvažiavau tik iki 

Rezeknės. Iš čia per Daugpilį grįžau į Rygą. Ten patekau į „Lietuvių komitetą” ir apsigyvenau 

bendrabutyje, įrengtame moterų neveikiančioje gimnazijoje. 

Vaižganto patartas, grįžau į savo mylimus Viekšnius. Tą pačią naktį vokiečiai pralaužė frontą 

ties Paulianka ir perėjo Ventą. Prieš aušrą vokiečiai patraukė keliu Viekšniai—Laižuva Ringių 

[Rengių] link. Nakčiai į apkasus jie buvo susinešę daug bažnytinių rūbų iš Viekšnių bažnyčios, 

kuriai sudegus, apeigos vyko Sovaičių kaime pas ūkininką Klimą. 

132

Kariuomenei praėjus ir nužygiavus Rygos pusėn, aš nuėjau į Viekšnius pas savo geradėją kun. 

Jarulaitį. Jis man išdavė leidimą nuvykti į Daubiškius. Ten apsistojau pas Ružę, brolienės 

tėviškėje. Rudenį kun. Jarulaitis rekomendavo mane mokytoju į Žiogaičių pradžios mokyklą. 

Mano mokiniu buvo poetas Leonas Skabeikis. 

Baigęs vokiečių kalbos kursus, mokiausi lotynų kalbos pas matematiką ir lotynistą Ivanauską 

(Lazdynų Pelėdos brolį). Daug gero iš jo išmokau, ypač pamėgau darbą. Retkarčiais nueidavau 

pas brolį į Santeklius pavalgos pasiimti ar užsidirbti, jei to, ką gaudavau už pamokas, 

neužtekdavo. 

Mačys Juozas. Tarnavau Lietuvai // Vienybė. — 1991. — Spal. 19, 23. — Nr. 96, 97: 

nuotraukos: „1920 metai. [Juozas] Mačys — Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio 9 pulke 

Marijampolėje”. „1938 metai. Juozas Mačys — Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo 

skyriaus darbuotojas”. — Visas tekstas: 

1917 m. paklausiau M. Biržiškos patarimo ir atvažiavau į Vilnių. Čia išlaikiau egzaminus į 

paskutinį mokytojų seminarijos kursą. Seminarijos direktorius tada buvo Aleksandras 

Stulginskis, agronomas, būsimasis prezidentas. Iš pradžių gyvenau pas Biržiškas, vėliau perėjau į 

bendrabutį prie šv. Teresės bažnyčios, į buvusio vienuolyno patalpas. 

1919 metais įstojau Karo mokyklon. Ją baigiau puskarininkio laipsniu. Buvau paskirtas į 

9-ojo LDK Vytenio pulko penktąją kuopą (žiūr. nuotrauką). 1920 m. gavau leitenanto laipsnį ir 

skyrimą į 9-tą kuopą Utenon, į užtvarą prieš lenkus Skiemonyse. 

Mūšiai su lenkais. Mano baras tarp Kretonių ir Murmių kaimų, iki Švenčionėlių. Vėliau 

buvojau Kaune, Žasliuose ir kitur. 1926 m. ir 1934 m. — perversmai. Lankau universitetą, 

ekonominės teisės fakultetą, gaunu kapitono laipsnį. Kuri laiką dirbau kariuomenės štabo 

Spaudos ir švietimo skyriaus bibliotekoje. 

Pagaliau atėjo ir 1941-ieji. Rusai traukiasi. Mane iškvietė į Maigų mišką. Ten radau mokytoją 

Milčių, kun. Paulauską ir kitus. Gaunu užduotį vadovauti Viekšnių komendantūrai. 

Išleidžiu kaimynus iš kalėjimo. Vieni pyksta ir vadina mane minkštaširdžiu, o kiti — banditų 

karalium. Mano partizanai savivaliauja, viską turiu tvarkyti pats. 

Buvau spiriamas sankcionuoti žydų šaudymą, bet griežtai atsisakiau. Žydus išvarė į 

Mažeikius. 

1944 m. rudenį atvežiau bulvių pyliavą į Viekšnius, čia sutikau Strigūną, kuris pasiūlė man 

dirbti jo pavaduotoju, tik liepė NKVD išsiimti dokumentus. Tada nežinojau, kad dirbsiu ne 

Viekšniuose, o Vorkutoje, kad pradėsiu tremtinio ir kalinio dalią... 

Vorkuta. Šaltis vis stiprėja. Krauname pabėgius. Gavau skylėtus veltinius. Kairės kojos 

autkojis vis lenda lauk. Paėjau į šalį ir pritūpiau, norėdamas susitvarkyti. Nepajutau, kaip 

prislinko sargybinis, pasipylė smūgiai kojomis ir šautuvo buože. Spardė keikdamas tol, kol 

pavargo. Niekas mūsų čia žmonėmis nelaiko. Keiksmai, prievarta, patyčios. 

Gavau žinią, kad man atėjo siuntinys. Pasiėmiau terbelę ir nuskubėjau atsiimti. Kai patikrintus 

ir išnaršytus produktus sukrėtęs į maišelį išėjau iš barako, prieš mane atsistojo Peslys. Jis ištiesė 

ranką. Ką galėjau padaryti? Mano gultų kaimynui pralaužė galvą kastetu ir liko nenubaustas. 

Atidaviau. Mus laikė kartu su žmogžudžiais. Mes tinstame iš bado, o jie šaiposi ir tyčiojasi iš 

„lietuviškų banditų”. 

Nejaugi čia, šaltoje tundroje, padėsiu savo kaulus? Nejaugi nebepamatysiu Lietuvos? Esu 

sutinęs, kojos kaip kaladės, atsikelti nebegaliu. O naktys tokios ilgos! Kol sulaukiu ryto... 

Galvoju, galvoju. Kiek klaidų padariau! Jei galėčiau viską pradėti iš naujo! Mintys painiojasi ir 

nebeužtenka valios išlaikyti plunksnakotį... 

Mane išgelbėjo draugai lenkai. Jie maistu ir priežiūra pastatė mane ant kojų. O buvau jau 

nurašytas, net į ligoninę manęs nebeėmė. 

Ir vėl tęsiu savo golgotą. 

Vis tebesapnuoju Tirkšlius. Nuvarė mane ten iš Viekšnių pėsčią, sumuštą, nevalgiusį, 

negėrusį, ir pasmerkė kančioms. Kankinimus man primena pažastų liaukos, kurios vis tinsta ir 

skauda. Matyt, tada, kai pakabinę už rankų daužė, pažeidė kažką. Majoras vis stengėsi iš manęs 

sužinoti tai, ko aš pats nežinojau: 

133

— Prisipažink! 

— Aš viską papasakojau. 

— Tu mus kvailiais laikai! — trinkt pistoletu per galvą. Antrą, trečią kartą. Nuvirstu. Aplieja 

vandeniu, pasodina šlapią ant kėdės ir vėl: 

— Prisipažink, kokiose fašistinėse organizacijose veikei! 

— Jokiose... Smūgis į galvą. 

— Kas yra LLA? 

Mažeikiuose per tardymą buvo užmušti Rimkus ir Perminas, o vienas jaunas vyras nuo 

mušimo apkurto. 

Stengiausi į viską žiūrėti ramiai. Jei likimas mane taip skaudžiai baudžia, vadinasi, esu kaltas. 

Kada nors gal nusikaltau, bet kuo? Ką padariau ir ką nuskriaudžiau? Jei žinočiau, kur klydau, 

būtų lengviau. 

Dažnai prisimenu kelionę į Šiaurę, nelaimės draugų mirti. 

Kai mus išvežė iš Lukiškių kalėjimo, visi dar laikėmės ant kojų, bet jau antrą kelionės savaitę 

tarp išvežamųjų pradėjo siausti dizenterija. Dejuodami ir kraujuodami grūdomės prie skylės 

vagono grindyse... Alkis, troškulys, smarvė, lavonai, utėlės... 

Traukinys sustojo kažkokioje akmenuotoje dykynėje. Kas pajėgė, tempė laukan mirusiuosius. 

Rausėm akmenis, sulenkę dvilinkus kišome ten lavonus, vėl krovėm ant jų tuos pačius akmenis. 

Tremtyje daug metų kreipiausi, rašiau į visas TSRS teisingumo instancijas, bet jokių rezultatų. 

Vien tik neigiami atsakymai, kad aš „nuteistas teisingai ir pagrįstai”, kad mano kaltė „visiškai 

įrodyta”. Aš, gelbėjęs žmones iš baisios karo nelaimės ir jos sunarpliotų pinklių, liekų 

pasmerktas? Pasmerktas vien dėlto, kad tą dariau, vykdydamas pareigas. Gelbėti žmones nuo 

arešto ir mirties man padėjo J. Aleksandravičius, J. Levitas, Putraitė ir kiti. Įsitikinau ir supratau, 

kad TSRS valstybės saugumas laikosi žiaurumo pagrindu. Jei drįsti turėti savo nuomonę — esi 

priešas be jokių išlygų. 

Mirė Stalinas. Ką atneš mums jo mirtis? Laisvę ar dar sunkesnę vergiją? Žmogus yra stiprus. 

Kiek daug jis gali pakelti. Atrodo, kad viskas baigta, daugiau nebegaliu. O vis dėlto galiu. Ir dar 

galėsiu, kol švies vilties žvaigždė. 

Kalbama, kad amnestija mūsų nelies. 

1955 m. spalio 25-ąją sukako vienuolika metų, kai netekau laisvės, ir dešimt metų, kai esu 

Vorkutoje, Vorkutoje gavau invalidumą, tad mane perkėlė į Mordoviją. 

1956 m. birželyje tarsi iš naujo gimiau — grįžtu į Tėvynę. 

Dirbu naktiniu sargu. Už 50 metų triūsą gaunu 7 rb — invalido pensiją. Viskas nubraukta: ir 

piemenavimo laikas, ir 21 metai, ištarnauti Lietuvos kariuomenėje, ir mokytojavimas 

Viekšniuose, ir 12 metų Vorkutos šachtose. Sūnus ligonis. Neseniai mirė žentas, puikus žmogus, 

palikęs tris mažus vaikus. Maža džiaugsmo, savo grįžimu suteikiau ir žmonai, neturėdamas nei 

sveikatos, nei pinigu. Viekšniuose aplankiau vaistininką Aleksandravičių, tėvelių kapus. Miknius 

ir jo bičiulis, kurio nepažinau, siekė pabučiuoti man ranką, dėkodami už tai, ką padariau gero 

žmonėms. 

Parašiau pareiškimą vykdomojo komiteto pirmininkui, kad grąžintų man daržinę. Gavau du 

neigiamus atsakymus. Vieną iš AT prezidiumo pirmininko, kuriam rašiau dėl reabilitacijos ir 

pensijos. Antrą iš Viekšnių. Esą, daržinės man negalį grąžinti, nes esu nereabilituotas. 

Kiekvienas viekšniškis, turįs laisvą valią ir sąžinę, pasakys, kad nusikaltimų nepadariau. 

Pavojaus Tėvynei metu buvau ten, kur kiekvienas doras žmogus privalo būti. Aš negalėjau 

ramiai tūnoti ir žiūrėti, kaip žudomas kunigas, kaip nušaunamas žydas. Tie patys komunistai 

užtikrino mane: „Tamstos liaudies teismas neteis”. Aš atvykau į Viekšnius iš Santeklių tada, kai 

ten nebebuvo jokios administracinės nei karinės valdžios, atvykau negalvodamas, kad pats galiu 

patekti į pasalą... Niekas tada nesuprato ir dabar, po daugelio metų nesupranta, kokiu būdu tas ar 

kitas komunistas ar komjaunuolis gyvas išliko. Mane apkaltino ir nuteisė pagal bendrą formulę, 

nors niekas neįrodė nė vieno mano nusikaltimo. Visi faktai, kurie mane išteisina, teismo metu 

buvo paversti kaltinimais... 

Mano dienos suskaitytos. Pavargau, be galo pavargau... 

134

Mano Tėvyne Lietuva, mano sielvarto žvaigždele, kaip troškau darbuotis Tavo labui! Bet 

jaučiu, kaip senka jėgos, kaip vėsta kraujas gyslose, ir dėkoju Apvaizdai, kad leido man parvykti 

į Lietuvą. Esu laimingas, kad galėsiu atsigulti amžinam poilsiui savo žemėje, Lietuvoje, kurią 

mylėjau ir kuriai darbavausi... 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” laikraščio redakcija, 

1992. — 48 p. — Tekste: 

VIEKŠNIAI 

Pasak M. Valančiaus, Viekšnių pavadinimas kilęs nuo žodžio „vinkšna”, matyt, kadaise šių 

medžių čia gausiai augę. Žmonių čia gyventa jau IX—XII amžiais, tačiau karų su kalavijuočiais 

šis kraštas labai nusiaubtas ir ilgą laiką buvo mažai gyvenamas. Žinoma, kad jau XVI amžiuje 

buvęs Viekšnių dvaras. 1528 m. tuometiniame Viekšnių valsčiuje buvusios 33 bajorų šeimos, 

turėjusios karo prievolę valstybei. XVII amžiuje Viekšnių seniūnija ne kartą buvo anuometinio 

Biržinėnų valsčiaus centru. Tasai valsčius, siauras ir ilgas, ėjęs nuo dabartinių Biržuvėnų per 

Tryškius, Viekšnius iki Leckavos, o centras būdavęs tame dvare, kurio savininkas būdavęs 

išrinktas vyriausiuoju. 1674 metais valsčiuje buvę 216 valstiečių kiemų. 1792 m. Viekšniai gavo 

miesto (vadinamąsias Magdeburgo) teises, galėjo rengti savaitinius turgus ir 4 jomarkus, gavo 

herbą (skydas su 3 žvaigždėmis, perjuostas juosta). 

Šias apylinkes viduramžiais ne kartą siaubė atėjūnai švedai, istorijos šaltiniuose minimas itin 

žiaurus 1710 m. maras, jį sekę badas, gaisrai. Žibikų miške ligi šiol yra kapeliai, vadinami 

„Švedų kapais”, o kiek tokių masinio laidojimo vietų nūnai jau išnykę! 

Miesto teisėmis Viekšniai neilgai naudojosi. Lietuvą užėmus Rusijai, po 1795 metų, Viekšnių 

dvaras buvęs atiduotas caro Povilo I meilužei, caro Nikolajaus I auklėtojai Šarlotai Livenienei. 

1826 m. gavusi kunigaikštienės titulą, ji amžių baigė Viekšniuose, čia mirė 1828 m. Ilgą laiką 

prieš tai Viekšnius valdė Sapiegų giminė, 3 didikų Gorskių kartos. Po Livenienės mirties dvaras 

tapo valstybinis, XIX amžiaus viduryje jį valdė S. Pisanka, aktyvus 1863 m. sukilimo dalyvis. 

Viekšnių apylinkes stipriai palietė abu didieji XIX amžiaus sukilimai prieš carizmą. 1831 m. 

sukilimui Viekšnių parapija turėjo pasiųsti 584 pėstininkus ir 85 raitelius, tačiau prievolę vargu 

ar įvykdė, nes sukilėlių kariuomenė atėjo tik iki Kuršėnų. Užtat 1863 metų pavasarį naujo 

sukilimo banga galingai šias apylinkes užplūdo. Jau iš rudens buvo nepaklusimo valdžiai 

incidentų. 

Antanavo ir Daubiškių dvaruose valstiečiai išvadavo rekrūtus. Prasidėjus sukilimui, 1863 m. 

balandžio mėnesį, J. Stanevičiaus sukilėlių būrys iš Biliūniškių pradėjo reidą per Viekšnius, 

Antanavą į Akmenę. Balandžio 12 d. apie 100 sukilėlių prisiekė Viekšnių bažnyčioje, nakvojo. 

Tuo tarpu nemažai viekšniškių jau buvo išėję į Viekšnių dvaro valdytojo S. Pisankos 

vadovaujamą Laižuvos sukilėlių būrį. S. Pisanka buvo kareivių pagautas, po ilgų kankinimų ir 

tardymų birželio 14 d. ties Meškelių kaimo kapinėmis pakartas ir čia užkastas. Šiaulių kalėjime 

atsidūrė ir jame mirė jau senas Tučių dvarininkas Feliksas Kontrimas, dalyvavęs tiek 1831, tiek 

1863 metų sukilimuose, S. Daukanto bičiulis ir geras lietuvių kalbos žinovas. Vyskupas 

M. Valančius buvo priverstas iš Viekšnių iškeldinti caro valdžiai įskųstą Viekšnių kleboną 

R. Bortkevičių. 

Senosios Viekšnių gatvelės, jeigu prabiltų, primintų ir klaikų 1867—1868 metų badą, ir 1886 

metų gaisrą, sunaikinusį 42 gyvenamuosius namus, ir nelaiminguosius 1915 metus, kai kilo net 

du gaisrai. Tuomet, balandžio 23 d., ugnis sunaikino 120 namų, liepsnojo net mūrinė bažnyčia. 

Viekšniai ilgus amžius buvo daugiatautis miestelis. 1897 metais jame buvę 1305 krikščionys 

(matyt, lietuviai bei lenkai) ir 1646 žydai, buvę net 60 parduotuvių. Suprantama, kiekviena 

gyventojų grupė siekė savo tikslų, bet sugyveno draugiškai. Miestelio ir viso valsčiaus gyvenime 

savo atspaudą palikdavo įvairios epochos. 1853 m. miestelį vizitavo ir atstatytą bažnyčią 

šventino didysis žemaičių dvasinio atgimimo šauklys M. Valančius. Neliko be atgarsio jo 

šaukimas į blaivybę. Iš 30680 Viekšnių dekanato katalikų už blaivybę buvo pasirašę beveik 28 

tūkstančiai. Bet rusų valdžios politika ilgainiui įveikė šį taurų siekį. 1904 m. Viekšnių degtinės 

monopolis jau pardavė svaigalų už 33 tūkstančius rublių. 

135

Neramūs čia buvo ir 1905 metų įvykiai, žmonės mitingavo, vijo rusus mokytojus ir valsčiaus 

įstaigų tarnautojus, sukrovus ant geležinkelio rietuvę žuolių, bandyta nuversti traukinį, tačiau 

kliūtį mašinistas laiku pastebėjo. 

Jau XVI amžiuje Viekšniuose buvusi pastatyta pirmoji bažnyčia. XIX amžiuje pastatyta 

mūrinė, po gaisro šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais ji atstatyta ir 1921 m. įgavo dabartinę 

išvaizdą. Pastaraisiais metais jos bokštas dar paaukštintas. 

Seniausias, dar iš XVIII amžiaus vidurio likęs ir gaisrų aplenktas miestelio pastatas yra senoji 

vaistinė. Jame vaistinė įsikūrė 1860 metais ir buvo viena pirmųjų (po Palangos) plačiame 

Žemaitijos regione. Paskutinius keletą savo gyvenimo metų Viekšniuose praleido ir, anksti 

pavargęs, 1863 metais mirė, sulaukęs vos 54 metų, įdomus, šviesaus proto žmogus Aleksandras 

Griškevičius, rašęs filosofinius traktatus ir sugalvojęs bei konstravęs skraidyti galintį aparatą 

„Žemaičio garlėkį”. Name, kur jo gyventa, nūnai kraštotyrininkų įrengtos memorialinė bei 

etnografinė ekspozicijos. Ant jo kapo senosiose kapinėse pastatytas paminklinis akmuo. Jau 

praeito amžiaus gale ir šio pradžioje Viekšniai buvo vienas iš didžiausių Žemaitijos valsčių, 

turėjo savo daktarą ir 4—5 kunigus. 

Nuo seno Viekšniai garsėjo puodžiais, jų žiestų puodų, ąsočių ir kitų gaminių apsčiai būdavo 

jau praeito amžiaus turguose. Prieš II pasaulinį karą miestelyje buvo keletas puodų dirbtuvių. 

Bolševikinės diktatūros metais, draudžiant privačius verslus, ir puodų gamyba buvo nuolat 

„centralizuojama”, nedidelė ir nedaug pelno duodavusi keramikų dirbtuvė tapo Kauno 

susivienijimo „Jiesia” filialu, kuris greit kauniečiams tapo neparankus dėl didelio atstumo. 

Pasielgta „išmintingiausiai”, dirbtuvė likviduota ir nugriauta. Tačiau mokančių šio amato dar yra, 

šis įdomus ir paklausus verslas dar gali atgyti. 

Jau nuo carinės Rusijos valdymo laikų daug šio krašto žmonių iškeliavo anapus Atlanto 

geresnės dalios ieškoti. Apie 1920—1930 metus Čikagoje, sako, veikęs net viekšniškių klubas. 

Nemažai šio krašto gyventojų į Vakarus pasitraukė ir 1944-aisiais, artėjant raudonajai armijai. 

Taip Vakaruose atsidūrė ir septyniolikmetis jaunuolis P. Požerskis, dar paauglystėje Viekšniuose 

sukonstravęs savo gamybos sklandytuvą. Gyvendamas Anglijoje, jis tapo žymiu Europos 

sklandytoju, dalyvavo daugelyje varžybų ir pasiekė reikšmingų pergalių. 

Tačiau grįžkime dar į senesnius laikus, kai visą kraštą slėgė carinės Rusijos priespauda, kai 

Lietuvai buvo uždraustas jos raštas ir spausdintas žodis. Tuomet Viekšniai buvo gana svarbus 

Žemaitijoje nelegalios lietuviškos spaudos platinimo centras. Į rytus [į šiaurę ir šiaurės vakarus] 

nuo miestelio, Pluogų kaime, buvęs slaptas M. Šiuipio sandėlis, kuriame šis slėpdavęs iš Prūsijos 

atgabentą spaudą. Knygas dažniausiai gabendavęs knygnešys F. Petravičius ir perduodavęs 

platinti miestelio gyventojams J. Dargiui ir J. Vilčikauskui. Jiedu knygų gaudavę ir iš Ūbiškėje 

gyvenusio knygnešio D. Bubėno. Taip į šį kraštą kelią skynėsi ne tik lietuviškos maldaknygės, 

bet ir V. Kudirkos „Varpas”, J. Basanavičiaus „Aušra”. O čia paminėtieji knygnešiai mirė ir į 

gimtąją žemelę atgulė jau po I pasaulinio karo, mažai kam bežinomi, savo darbą atlikę. 

Tačiau bene labiausiai Viekšnius išgarsino čia ilgus dešimtmečius gyvenusi Biržiškų šeima, 

Lietuvai išugdžiusi tris brolius profesorius — Mykolą, Vaclovą ir Viktorą, nepaprastai daug per 

gyvenimą nuveikusius Lietuvos mokslui ir kultūrai. 1880 metais į Viekšnius pirmą kartą atvyko 

Maskvos universitetą ką tik baigęs jaunas gydytojas Antanas Biržiška. Radęs čia siautusią 

epidemiją, užsibuvo... visam savo gyvenimui. Net 42 metus A. Biržiška gyveno Viekšniuose ir 

gydė šio krašto žmones — nuo Žagarės iki Tirkšlių ir nuo Kuršėnų iki Leckavos. Tai buvo 

šviesus, didelės dvasinės kultūros žmogus, puikus visų ligų gydytojas, viekšniškių gerbtas ir 

labai mylėtas. Jo žmona, Elžbieta Biržiškienė, baigusi Maskvoje muzikos mokslus ir įgijusi 

pedagogikos žinių, pati vadovavusi privačiai mokyklai, taip pat buvo aukštos vidinės kultūros, 

tokiais sugebėjo išugdyti ir tris sūnus. Įgiję pradinių mokslo žinių namuose, broliai buvo išleisti į 

Šiaulių gimnaziją, kur netrukus tapo apsisprendusiais lietuviais, savo krašto patriotais. 

Vyriausiasis iš brolių, Mykolas, tapo žymiu literatūros istoriku, tautosakos tyrinėtoju, buvo 

aktyvus lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimo dalyvis, Vasario 16-osios akto signataras, 

Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius, vienas pirmųjų Lietuvos akademikų. 

Vaclovas Biržiška, baigęs teisės studijas, buvo ir žymiausias iki šiol lietuvių bibliografas, 

bibliotekininkystės mokslo kūrėjas. Jauniausiasis brolis, Viktoras, pasirinkęs matematiko kelią, 

spalio perversmo metais Peterburge buvo trijų gamyklų direktorius, grįžęs į Lietuvą, 

136

profesoriavo Kauno universitete, dėstė kitose mokyklose. 1944 metų vasarą visi trys broliai 

Biržiškos pasitraukė į Vakarus, ilgainiui atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir net būdami 

toli nuo tėvynės, nuo jos istorijos bei kultūros šaltinių, nepaprastai daug nuveikė. JAV išleistas 

Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas” yra didžiausias paminklas, sukurtas sau ir tėvynei. Užtat 

bolševikų okupuotoje tėvynėje mokslininkų vardai buvo nutylimi ir trinami iš tautos atminties. 

Biržiškų vardu dabar pavadinta gatvė, kurioje ši šeima kadaise gyveno. 

Senosiose Viekšnių kapinėse galima parymoti prie daktaro Biržiškos ir jo žmonos kapo, o 

miestelyje — aplankyti jų garsiems sūnums skirtą ekspoziciją, kol kas įrengtą A. Griškevičiaus 

namo muziejaus dalyje. Viekšniuose susikūrusi Biržiškų draugija siekia pastatydinti 

profesoriams paminklą, atstatyti jų šeimos namus ir įrengti juose muziejų. 

Istorikai mini 1910 metais Viekšniuose surengtą lietuvių vakarą, 1911 metais miestelyje įkurta 

pradinė mokykla, ilgainiui peraugusi į progimnaziją, dar vėliau — į gimnaziją. Joje ne vienerius 

metus mokėsi būsimasis tapytojas A. Gudaitis, skulptorius B. Pundzius, aktorius, ilgametis 

Panevėžio dramos teatro režisierius J. Miltinis, dailininkas V. Ratas-Rataiskis, aktorius 

H. Kačinskas, kompozitorius J. Kačinskas, poetai K. Baltutis-Klemensas Dulkė ir L. Skabeika 

bei daugelis kitų žymių ir daug Lietuvai nusipelniusių žmonių. Jų talentams atsiskleisti padėjo 

čia dirbę talentingi pedagogai P. Brazdžius, J. Aukštikalnis, J. Žilevičius, V. Deniušis ir kiti savo 

pašaukimui atsidavę šviesuoliai. 1925 metais Viekšniuose veikė M. Valančiaus liaudies 

universitetas, 1932 metais pastatyta M. Petrausko liaudiška opera „Birutė”, čia buvo rengiami 

visos Lietuvos mokytojams lituanistikos, keramikos kursai, literatūros vakarai S. Daukantui, 

V. Kudirkai, Maironiui paminėti, moksleivių ekskursijos pasiekdavo net lenkų okupuotą Vilniaus 

kraštą. 

1918 metų rudenį ir 1919 metų pradžioje Viekšniuose bene ilgiausiai išsilaikė bolševikinis 

„revoliucinis komitetas”, kurį rėmė čionai atklydusi reguliariosios Rusijos kariuomenės divizija. 

Jo veikla vis dėlto gilesnio pėdsako nepaliko. Susikūrus ir sustiprėjus nepriklausomai Lietuvos 

valstybei, Viekšniuose įsitvirtino nauji valdžios organai. Kurį laiką valsčiaus tarybai vadovavo 

Bugių kaimo ūkininkas Kazimieras Daugirdas, istorikės V. Daugirdaitės-Sruogienės tėvas. 

1938 m. Viekšniuose pastatyti A. Biržiškos vardo sveikatos namai, kuriuos gimtinei padovanojo 

profesorius M. Biržiška. Pastaruoju metu čia atstatytas kadaise stovėjęs ąžuolinis kryžius, 

išsaugotas ir pirmykštis užrašas su gydymo įstaigos pavadinimu. 

Ramų nepriklausomos valstybės gyvenimo ritmą 1940-ųjų pavasarį sudrumstė bolševikinės 

Tarybų Sąjungos karinė invazija. Prasidėjo senų ūkio struktūrų griovimas, inteligentų, kariškių 

trėmimai. Karo pradžioje bolševikinių aktyvistų buvo nužudytas Viekšnių klebonas kanauninkas 

J. Navickas. Atėję hitleriniai okupantai sunaikino ne tik buvusius bolševikų talkininkus, bet ir 

beveik visus miestelio žydus. 1944 metų vasarą Mažeikiuose susikūrė Tėvynės apsaugos 

rinktinė. Jos štabo įkūrimo susirinkimas įvyko Viekšniuose 1944 metų liepos 29 dieną. 

Susirinkime dalyvavo Akmenės, Joniškio, Pasvalio, Rokiškio, Svėdasų, Utenos, Zarasų ir kitų 

Lietuvos vietovių atstovai. Tačiau rinktinė buvo silpnai ginkluota ir neturėjo vokiečių 

kariuomenės pasitikėjimo. Kurį laiką ji buvo užėmusi gynybos pozicijas netoli Viekšnių, vėliau, 

rugsėjo—spalio mėnesiais, grįžo netoli Papilės, bet artėjant lemiamam rusų puolimui, buvo 

pakeista vokiečių daliniais, tik ir jie nepajėgė rimčiau pasipriešinti veržliam raudonosios armijos 

puolimui 1944 metų rudenį. 

Tą vasarą pro Kruopius, Akmenę ir Viekšnius su miniomis pabėgėlių traukėsi ir būsimasis 

rašytojas Marius Katiliškis, vėliau romane „Išėjusiems negrįžti” vaizdingai ir labai tiksliai 

aprašęs šių vietovių vaizdus. 

Pokario metais Viekšniai taip pat buvo valsčiaus centras, o nuo 1951 metų įtraukti į Akmenės 

rajoną, 1958 metais paskelbti miesto tipo gyvenviete. 1923 metais miestelyje buvęs 401 

gyvenamasis namas ir 1918 gyventojų, 1939 metais buvo 2492 gyventojai, 1992 metais — 2292 

gyventojai. 1981 metais miestelyje įkurti Telšių „Masčio” ir Plungės liaudies kūrybos gaminių 

įmonės „Minija” barai, pokario metais atkelta kaimo profesinė technikos mokykla. Restauruotas 

senasis vandens malūnas, numatyta restauruoti senosios vaistinės pastatą. 

Buvusi miestelio centro aikštė sugadinta pokario metais, senojoje miesto dalyje įterpta jos 

architektūrą gadinančių daugiaaukščių pastatų. Tačiau miestelis jaukus ir patogus poilsiui, 

137

vandens ir žvejybos mėgėjus traukia senasis tvenkinys ir žalios, erdvios Ventos pakrantės, 

kuriose ne kartą rengtos įvairios šventės, Joninių apeigos. 

Prie Ventos, perėjus ją „kabančiu” lieptu, naujojo tautinio atgimimo metais pašventintas 

parapijos globėjo šventojo Jono koplytstulpis. Daugeliui senųjų miestelio gatvių sugrąžinti jų 

tikrieji pavadinimai. Ilgai užsitęsė naujų kultūros namų statyba, o senuosius 1958 metais 

sunaikino eilinis gaisras. Neišsaugojo viekšniškiai savo senosios gimnazijos pastato, tačiau išliko 

ir sovietinės ideologijos priespaudą atlaikė Vytauto paminklas netoli bažnyčios. Pabūkime, 

pailsėkime dar valandėlę senuosiuose Viekšniuose, pasišnekėkime su jų gyventojais žemaičiais ir 

geriau pajusime savitą, šviesią ir graudžią šio krašto dvasią, taip jaudinusią ir tolimuose 

kraštuose atsidūrusius tautiečius. 

... O paskui pakeliaukime miškingomis ir jaukiomis Viekšnių apylinkėmis, kurios taip pat 

žingeidžiam keleiviui daug ką gali priminti ir papasakoti. 

Jei važiuosim į vakarus, netrukus už Ventos statybinių medžiagų įmonės keramikos cecho, 

gaminančio čerpes restauruojamiems senamiesčių pastatams, ošia žalias Žibikų pušynas. 

Dešinėje kelio pusėje, po tamsiaskarėmis eglėmis, — didžiulis mitologinis akmuo, vadinamas ir 

Meilės, ir Juoduoju akmeniu. Gyvas dar padavimas, kad nelabasis vieną naktį jį padebesiais 

nešęs numesti ant Viekšnių bažnyčios, bet ar dėl sunkumo per lėtai skridęs, ar kitokia gaišatis 

ištikusi, tik užgiedojęs gaidys, ir tekę milžinišką riedulį nudrėbti į miško tankmę. O kairėje kelio 

pusėje — švedų kapeliai, parymojus valandėlę, paseks tylią sakmę apie protėvių kančias ir 

vargus. 

Nuo kryžkelės už Ventos upės pasukus kairėn, asfaltuota kelio juosta taipogi atves į daug 

gražių vietų. Kairėje pusėje, už trejeto kilometrų, — cementininkų vasaros trumpalaikio poilsio 

bazė „Virvytė”, kurioje per sezoną laiką praleidžia ir pasiilsi per tūkstantį cementininkų ir jų 

artimųjų. Netoli poilsio bazės yra Ventos ir Virvytės santaka. Pasakojama, kad netoli jos beveik 

prieš porą šimtų metų Napoleono kariuomenės pulkas traukdamasis užkasęs prisiplėštas 

brangenybes. Nepriklausomos Lietuvos metais neva du kartus čia buvojusios prancūzų 

mokslininkų grupės, tik nieko neaptikusios. 

Iš netolimo Kegrių kaimo buvo kilę du broliai Bukantai. Gydytojas Domininkas Bukantas, 

vienas iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, pasiaukojamai gydęs Zarasų krašto žmones ir 

pats miręs nuo epidemijos. Jo brolis Kazimieras Bukantas aktyviai dalyvavo tautinio lietuvių 

atgimimo sąjūdyje, turėjo nemažos įtakos rašytojai Šatrijos Raganai, jos kūrinių dvasingumui. Iš 

šių vietų kilusi ir pokario Lietuvos kraštotyrininkė, tautosakos užrašinėtoja Amelija Urbienė, 

padovanojusi Viekšniams daug savo darbų. 

Keliaudami Virvytės pakrantėmis prieš srovę, pasieksime vaizdingą Gyvolių piliakalnį, kurį, 

kaip ir kitas šio krašto istorines vietas, šio amžiaus pradžioje tyrinėjo profesorius L. Kšivickis. 

Netoliese ir vienas iš liaudies technikos paminklų — Gudų malūnas su vaizdingomis 

apylinkėmis. 

Ten, kur Viekšnių—Kairiškių vieškelis kerta Virvytės upę, yra senas Pavirvytės dvaras, kurio 

savininkai Paulavičiai kadaise artimai bendravo su Biržiškų šeima, laikė aniems laikams gausią 

namų biblioteką. Dvare praeito amžiaus gale lankėsi P. Višinskis, rinkdamas duomenis savo 

antropologiniam moksliniam darbui. Čia pat ir Kapėnai, sena, prie Virvytės vingių prigludusi 

gyvenvietė. Čia buvusio dvaro savininkas F. Kontrimas dalyvavo 1831 ir 1863 metų 

sukilimuose, buvo caro kareivių susektas ir mirė Šiaulių kalėjime. Kalbama, kad jis draugavęs ir 

savo dvare priimdavęs S. Daukantą, kurį stebinęs geru lietuvių kalbos mokėjimu, gal net 

saugojęs, o paskui sunaikinęs kažin kokius jo rankraščius. Kapėnuose pastaraisiais 

dešimtmečiais buvo didelio, bet ekonomiškai silpno valstybinio ūkio centras, pastatyta nauja 

devynmetė mokykla. Iš netolimo Boguslavo palivarko buvo kilęs žymus kalbininkas, slavų kalbų 

specialistas, Krokuvos ir Vilniaus universitetų dėstytojas A. Chominskis. 

Keliaujant pavenčiais aukštyn, yra senas Santeklių kaimas, kadaise garsėjęs savo keltu. 

Dvaras turėjęs net 25 trobesius. Praeito amžiaus gale dvarą valdė K. Radavičiūtė, lietuvių 

rašytojo ir etnografo L. Jucevičiaus jaunystėje mylėta ir galbūt paskatinusi jį atsisakyti 

dvasininko kelio. Santekliuose mėgdavę buvoti Vanda ir Balys Sruogos. Aplinkui taip pat senos 

Klyšių, Daubiškių vietovės. Ties Daubiškių kaimu iš dešinės į Ventą įteka Dabikinė, atvingiavusi 

iš Latvijos miškų. 

138

Nuo Palnosų gyvenvietės kelias, perkirtęs Mažeikių—Šiaulių plentą, nuvingiuoja žalia miškų 

siena apstotos Kamanų pelkės pusėn. Kamanų pašonėje nedidukas Meižių ežerėlis. Pasakojama, 

kad jis atneštas nuo Viekšnių. Girdi, čia buvusi lanka, ir vieną gražią dieną į ją nusileidęs debesis 

ir palikęs toje vietoje ežeras. Beje, jis tikrai negilus. O toje vietoje, prie Viekšnių, kur buvusi 

ankstesnė ežero keliauninko vieta, likusi Burokiškės pelkė. 

Pakeliui prie Meižių ežero Ašvėnų ir Bugių kaimų liekanos. Mums svarbūs Bugiai, kuriuos 

iki II pasaulinio karo valdė Kazimieras Daugirdas. Čia dažnai svečiuodavosi ir vasarodavo jo 

dukra Vanda Daugirdaitė-Sruogienė su vyru, lietuvių rašytoju Baliu Sruoga Čia bebūdami, jiedu 

kartu parašė istorinę apysakaitę „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”, čia rašytojui, 

lietuvių literatūros klasikui, gimė ne vieno kūrinio sumanymas, čia jis ir atostogų metu įtemptai 

dirbdavo. 

Iš Viekšnių apylinkės buvo kilę taip pat praeito amžiaus pabaigos ir šio amžiaus pradžios 

liaudies švietėjas, parengęs ir išleidęs bene 25 dvasiško ir pasaulietinio turinio knygas, kunigas, 

garbės kanauninkas J. Balvočius, liaudies menininkas J. Rušinas, kurio drožinių išlikę ir 

muziejuose, ir daugelio gyventojų namuose, 

Už trejeto kilometrų nuo Viekšnių į rytus [į šiaurę] yra geležinkelio stotis. Kadaise juokauta, 

kad Liepojos—Romnų geležinkelis turėjęs eiti arčiau miestelio, bet viekšniškiai pagailėję 

matininkams kyšio, bent jau gerai nepamylėję, užtat geležinkelis nusuktas pro šalį. Prie šio 

geležinkelio sparčiai išaugus Mažeikiams, Viekšniai nebepajėgė su jais varžytis. 

Baigiant viešnagę Viekšniuose, dar reikėtų prisiminti, kad iš čia buvo kilę įdomūs žmonės — 

visuomenės veikėjas J. Beržanskis-Klausutis, įrodinėjęs savo kilmę iš Lietuvos kunigaikščių 

giminės, žurnalistas J. Jonuškis, baustas ir persekiotas visų valdžių, čia mokėsi ir anksti džiovos 

pakirstas palaidotas poetas L. Skabeika, nuo Viekšnių buvo kilęs ir bene pirmasis Lietuvos jūrų 

kapitonas Liudas Stulpinas. 


1992. — 48 p. — Tekste: 

Netoliese, kairėje vieškelio pusėje, matyti Paragiai — dvarelis arba, kaip čia mėgta vadinti, 

palivarkas, gobiamas seno parko. Tai rašytojų Ivanauskaičių — Sofijos Pšibiliauskienės ir 

Marijos Lastauskienės — tėviškė. Abi seserys savo kūrinius pasirašinėjo tuo pačiu Lazdynų 

Pelėdos slapyvardžiu. Rašytojų tėvas Nikodemas Ivanauskas nebuvo sumanus ūkininkas, tačiau 

išsilavinęs ir neabejotinai talentingas žmogus, baigęs tapybos studiją Lenkijoje, mėgo tapyti, 

lenkiškiems laikraščiams siuntinėjo savo eilėraščius, sueiliuotas balades, susirašinėjo su 

žinomais to meto lenkų literatais. Sofija 1867 m. gimė Paragiuose. Čia augo ir dažnai viešėdavo 

Šiauliuose gimusi jos sesuo Marija. Sofijai Pšibiliauskienei sunkus čia buvo gyvenimas, jautri ir 

subtili rašytoja nepritapo lenkais besidedančių kaimynų dvarininkų bendrijoje, nesėkmingai 

susiklostė jos šeimyninis gyvenimas. 1896 m. vasarą Paragiuose ją aplankė Peterburgo 

universiteto studentas Povilas Višinskis, iki tol jau atradęs lietuvių literatūrai Žemaitę bei Šatrijos 

Raganą. Jo paraginta, Sofija taip pat ėmėsi plunksnos. Paragiuose parašyti jos geriausi kūriniai 

— apysakos ir apsakymai „Ir pražuvo kaip sapnas”, „Motulė paviliojo”, „Prie pat dvaro”, čia 

buvusių 1905 m įvykių paveikta, ji parašė savo apysaką „Klaida”. Marija Lastauskienė kūrybinės 

veiklos pradžioje rašė lenkiškai ir savo kūrinėlius skelbė lenkiškoje spaudoje, tačiau ir jos 

kūryboje, ypač paskutiniame romane „Praeities šmėklos”, galima atsekti šių apylinkių vaizdus. 

S. Pšibiliauskienė mirė 1926 m. ir palaidota netolimo Tryškių miestelio kapinėse, o 

M. Lastauskienė mirė 1957 m. Kaune. Paragių sodyba pastaraisiais dešimtmečiais restauruota, 

joje įkurta Lazdynu Pelėdos memorialinė ekspozicija. Parke išlikę rašytojų praminti takeliai, 

akmuo, ant kurio mėgdavusi ilsėtis Sofija. 

Nuo Paragių nebetoli ir Kairiškiai, kaimas, pokario metais tapęs valstybinio ūkio centrine 

gyvenviete. Kairiškių dvarą šio amžiaus pradžioje valdė Peterburgo technologijos instituto 

auklėtinis inžinierius Vladas Sirutavičius. Bestudijuodamas Peterburge, jis suartėjo su 

P. Višinskiu, P. Avižoniu ir kitais žymiais lietuvių kultūros žadintojais, vėliau įsijungė į 

Socialdemokratų partijos veiklą, buvo vienas iš partijos steigėjų, ideologų ir vadovų, parengusių 

ją 1905 metų revoliucijai. 1904 m. vasarą Kairiškių dvare įvyko socialistinės lietuvių 

jaunuomenės konferencija, kurioje dalyvavo Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, J. Šlapelis, 

139

S. Kairys, A. Janulaitis, V. Mickevičius (būsimasis Kapsukas) ir kiti anuomet žinomi ir aktyvūs 

politiniai veikėjai. 1905 m. Kairiškių dvare rasdavo prieglobstį agitatoriai socialistai, tas pats 

K. Bielinis. Savo 200 ha dvarą V. Sirutavičius tvarkė pažangiai, įveisė olandiškų galvijų, 

nudrenavo 119 hektarų žemės, prie Virvytės upės įrengė kartono fabriką, kurio produkciją net 

eksportuodavo. V. Sirutavičius daug prisidėjo kuriant nepriklausomos Lietuvos pramonę, įsteigė 

bendrovę, kuri pastatė plytinę Daugėliuose, jo rūpesčiu buvo statomas kultūros centras 

Šiauliuose. Valdžią paėmus tautininkams, V. Sirutavičius politinėje veikloje nebedalyvavo. 1940 

metais Kairiškiuose ir kaimyniniuose bolševikų nacionalizuotuose dvaruose buvo įsteigtas 

„tarybinis” ūkis, o 1944 m. vasarą V. Sirutavičius pasitraukė į Vakarus. Nemažai buvusio dvaro 

pastatų iki šiol išlikę ir naudojami ūkio reikalams. Gyventojai geru žodžiu mini V. Sirutavičių, 

kuris visaip rėmė savo darbininkus, jų vaikams pastatė pradinę mokyklą, o gabesniems padėjo 

išeiti ir aukštesnius mokslus. 

Gedvilas Algirdas. Viekšnių savivaldai — 200 metų // Vienybė. — 1992. — Saus. 25: iliustr. 

— Visas tekstas: 

Viekšniai žinomi nuo XVI amžiaus. Vietovės vardas, pasak vyskupo M. Valančiaus, kilęs nuo 

žodžio vinkšna (vinkšna — guobinių šeimos medis). 

Iš 1528 m. karinės prievolės sąrašų matyti, kad tuo laiku Viekšnių apylinkėse gyveno 33 

bajorų šeimos, o 1674 metais Viekšnių seniūnijai priklausė 216 valstiečių kiemų (dūmų). 

Paprastai gyvenvietės formuodavosi esant palankiai geografinei padėčiai (Viekšniai prie pat 

Ventos ir Virvytės santakos — geri keliai upėmis vasarą ir žiemą), greta dvarų bei bažnyčių. 

Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąrašuose pirmosios Viekšnių bažnyčios atsiradimas 

datuojamas 1592 metais. Kita bažnyčia seniūno Alf. Liackio pastangomis pastatyta 1636 metais, 

pavadinta šv. Jono Krikštytojo vardu, ir jai suteiktos parapijos teisės. Trečioji, mūrinė, bažnyčia 

pastatyta 1853 metais, kurią pašventino vyskupas M. Valančius. 

Yra žinoma, kad dviem etapais Viekšniai laikinai buvo žemaičių sostinė — priklausomai nuo 

to, kur apsigyvendavo žemaičių seniūnas. Pirmuoju atveju 1634—1646 metais, t. y. seniūno 

Alf. Liackio laikais, ir 1765— 1775 metais — seniūno Mykolo Gorskio laikais. 

1792 metais Viekšniams drauge su Akmene ir Tryškiais suteiktos miesto arba Magdeburgo 

teisės ir herbas (trys žvaigždės mėlyname fone: dvi apatinės auksinės, viršutinė — sidabrinė. 

Virš žvaigždžių paauksuota karūna). Pagal šią privilegiją Viekšniams buvo leisti savaitiniai 

turgūs ir keturi metiniai prekymečiai — jomarkai, iš kurių pats žymiausias buvo per šv. Jono 

atlaidus. Savivaldos laikas buvo trumpas, nes 1795 metais Viekšniai buvo atiduoti buvusiai caro 

Povilo I meilužei Šarlotai Livenienei. Kaip žinia, tais pačiais metais nusilpusi jungtinė Lietuvos- 

Lenkijos valstybė buvo pasidalinta trijų imperatorių susitarimu, būtent tarp Rusijos, Austro- 

Vengrijos ir Prūsijos. Kad Viekšniai buvo tapę gana dideliu komerciniu centru, galima spręsti iš 

to, jog 1847 metų duomenimis čia gyveno 1120 žydų tautybės prekybininkų bei amatininkų. 

Vyskupo M. Valančiaus laikais Viekšniuose veikė įtakinga blaivybės draugija, kurios veikla 

buvo paralyžuota po 1863 metų sukilimo numalšinimo, caro valdžiai pradėjus intensyvią 

rusifikaciją. 1904 metų duomenimis Viekšnių degtinės monopolyje „velnio lašų” buvo parduota 

už 33016 rb. 

Vaistinė Viekšniuose įsteigta 1860 metais ir buvo viena iš pirmųjų Žemaičiuose. Ji buvo 

įkurdinta seniausiame Viekšniuose pastate, išlikusiame iš XVIII a. vidurio. Jį buvo pastatęs savo 

įvairiomis dorybėmis pagarsėjęs ir žydų bendruomenės laikomas šventu rabinas Abbe Jofė. 1863 

metais vaistinės kieme buvo suruoštos vaišės sukilėliams. Beje, viekšniškiai gana aktyviai 

dalyvavo 1863 m. sukilime. 1863 m. balandžio 13-ąją bažnyčioje sukilėliai prisiekė, klebonas 

R. Bortkevičius perskaitė sukilėlių manifestą. Mūšyje ties Kamanomis sukilėliai buvo išblaškyti. 

Į nelaisvę pateko vienas iš vadų, būtent Viekšnių dvaro prievaizdas Pisanka, gydytojas 

Andriejauskas. Pirmasis buvo nubaustas mirties bausme, antrasis įkalintas Šiaulių kalėjime, 

vėliau ištremtas į Sibirą, o kun. R. Bortkevičius perkeltas į Sedą. Po sukilimo numalšinimo, 

rusifikacijos įkarštyje, Viekšniai ir apylinkių kaimai buvo apgyvendinti iš Baltarusijos atkeltais 

kolonistais, pastatydinta pravoslavų cerkvė, o dar vėliau įkurta rusų dėstoma kalba parapinė 

mokykla. 

140

XIX a. viduryje Viekšniuose gyveno ir 1863 metais palaidotas Viekšnių kapinėse aviacijos 

pradininkas Lietuvoje Aleksandras Griškevičius. 

Viekšnius kelis kartus nusiaubė gaisrai. 1886 metais sudegė net 42 namai. Tačiau jau 1897 m. 

duomenimis čia gyveno 2951 gyventojas, iš kurių 1305 krikščionys ir 1646 žydai. Vėliau, kai 

tolokai nuo Viekšnių buvo nutiestas geležinkelis, Viekšnius nurungė sparčiai pradėję augti 

Mažeikiai, juose pastačius geležinkelio stotį. Prieš pirmąjį pasaulinį karą plačioje apylinkėje 

miestelis garsėjo molinių puodų dirbtuvėmis, o jų produkcija dominavo jomarkuose. 

Viekšnių vardas glaudžiai susijęs su Biržiškų veikla. 1886— 1922 m. Viekšniuose gyveno ir 

gydytojo praktika vertėsi Antanas Biržiška, aktyviai įsitraukęs į ano meto kultūrinį gyvenimą. Jo 

šeimoje Viekšniuose gimė ir augo trys sūnūs: Mykolas, Vaclovas, Viktoras Biržiškos — 

būsimieji Lietuvos universiteto profesoriai, žymūs mokslo ir kultūros veikėjai. 

XX a. pradžioje Viekšniai buvo virtę didžiuliu tautinio judėjimo centru: čia suvažiuodavo 

nemaža šviesių asmenybių. Lietuvių tautinis atgimimas Viekšniuose ir apylinkėse pradėjo 

reikštis palyginti anksti. Spaudos draudimo metais čia buvo vienas iš draudžiamos spaudos 

platinimo centrų. Netoli miestelio esančiame Pluogų kaime kun. M. Šiuipio pastangomis buvo 

įsteigtas slaptas draudžiamos spaudos sandėlis. Dar prieš 1870 m. knygos į Viekšnius buvo 

gabenamos vežimais, o iš čia siunčiamos į Laižuvos, Tirkšlių, Leckavos, Akmenės apylinkes. 

Nepriklausomybės metais Viekšniai buvo Mažeikių apskrities valsčiaus centras. 1919 metais 

buvo įkurta lietuvių dėstoma kalba Viekšnių progimnazija (tuomet vadinosi vidurinė mokykla). 

Pirmasis jos direktorius — talentingas pedagogas A. Taškūnas. Joje dirbo ir daugiau gerų 

pedagogų, kaip antai: Pr. Brazdžius, J. Navasaitis, J. Aukštikalnis, J. Kirlys, K. Vėlyvis. 

V. Deniušis ir kiti. Dėl jų pažangios pedagoginės minties, kūrybinių ieškojimų iš šios mokyklos 

sienų į gyvenimą išėjo ir įnešė didelį indėlį į mūsų tautos mokslą, meną, kultūrą tokie žmonės, 

kaip tapytojas prof. A. Gudaitis, skulptorius prof. B. Pundzius, ekonomistas prof. A. Žilėnas, 

dailininkas V. Ratas-Rataiskis, Panevėžio dramos teatro vyr. režisierius J. Miltinis, broliai 

J. Kačinskas (kompozitorius), H. Kačinskas (aktorius), poetai L. Skabeika, K. Dulkė. 1930 m. 

vasarą L. Strolio ir J. Kirlio pastangomis Viekšniuose veikė literatūros ir dailės profilio 

respublikiniai mokytojų kursai (lankė 74 mokytojai). Tais pačiais jubiliejiniais metais Viekšnių 

visuomenė pastatė Vytauto Didžiojo paminklą, o 1938 metais prof. M. Biržiškos lėšomis ir 

pastangomis tėvo daktaro A. Biržiškos atsiminimui buvo pastatyti Sveikatos namai — 

ambulatorija. 

Tiek bolševikinės, tiek vokiškosios okupacijos metais Viekšniai gerokai nukentėjo. Viekšnių 

klebonas kun. J. Navickis buvo bolševikų nužudytas, mokytojai Br. Tėvelis, jo žmona, bei 

mokytoja Lastauskienė atsidūrė Sibiro lageriuose. Vokiškieji okupantai likvidavo Viekšnių žydų 

bendruomenę — keli šimtai jų buvo sušaudyti paventyje netoli tilto kelyje Mažeikiai—Tirkšliai. 

1944 m. vasarą, kuriam laikui stabilizavusis frontui, Viekšniai susilaukė daugybės pabėgėlių iš 

rytų Lietuvos. Jų pastangomis rugpjūčio 3 d. buvo įkurta Tėvynės apsaugos rinktinė, kurios 

menkai ginkluoti kovotojai dalyvavo mūšiuose prie Sedos spalio 7—8 dienomis. Ten ji buvo 

išblaškyta, esant perdaug nelygiam jėgų santykiui. 1944 m. vasarą daug viekšniškių karinė 

policija sugaudė ir išgabeno darbams į Vokietiją bei Norvegiją, o spalio pradžioje taip pat gana 

daug žmonių prievarta išvaryti į Kuršo žemę Latvijos teritorijoje. Pats miestelio centras nuo 

artilerijos apšaudymo sudegė, progimnazijos ir pradinės mokyklos turtas išgrobstytas. 

Apie pokario meto Viekšnius jau ne kartą buvo rašyta spaudoje anksčiau. Minint savivaldybės 

įvedimo 200-ąsias metines, derėtų savivaldybės tarybai, kultūros namams, abiejų mokyklų 

kolektyvams bei visoms Viekšnių intelektualinėms jėgoms gerai pasiruošti ir deramai paminėti 

šią garbingą sukaktį. 

Archyvinėse Viekšnių fotografo Jono Kinčino nuotraukose, kurias kruopščiai saugo 

kolekcionieriai, užfiksuoti viekšniškių sunkių darbų ir linksmų švenčių momentai, vykę prieš 

daugelį metų, bet fotografijos dėka išlikę iki mūsų dienų. 

Rimgaila V. Tragiško gyvenimo epizodai // Vienybė. — 1992. — Kovo 4. — Tekste: 

Pranciškaus Rimgailos sūnus Antanas Rimgaila 1905—1907 m. revoliucionieriams gabeno iš 

Vokietijos ginklus ir kt. Revoliucijai pralaimėjus, pabėgo į Vokietiją. A. Rimgaila turėjo dvarą 

Viekšnių valsčiuje. 

141

Purvinienė Marija, Purvinas Martynas. Viekšnių tyrimus užbaigus // Vienybė. — 1992. — 

Kovo 28. — Visas tekstas: 

Vasario 7 d. Viekšnių savivaldybei įteikėme darbą „Viekšnių istorinės dalies architektūrinio 

paveldo tyrimai”. 

Viekšniuose gimęs ir augęs E. Levitas niekaip negalėjo susitaikyti su seno miestelio 

niokojimu sovietmečiu, kai įdomios tradicinės gyvenvietės vietoje dygo nykios socializmo 

epochos statiniai. Ilgai buvo klibintos įvairių instancijų durys, kol galop sulaukta Lietuvos 

atgimimo, kai praeitis jau nebebuvo koks baubas, kaip kad ankstesniaisiais dešimtmečiais. Tad 

prisiminta, kad Viekšniai — ir nuostabios Biržiškų giminės tėviškė, ir šiaip praeityje garsėjusi 

gyvenvietė. 

Besiruošiant deramai paminėti žymiąją Biržiškų šeimą, kartu panorėta ir senojo miestelio 

kultūros paveldą tiksliau apibūdinti, dar išlikusius senus statinius bei senovinio išplanavimo 

žymes įvertinti. Tokio darbo svarbą suprato, ir jį perėmė Viekšnių šviesuoliai, visų pirma — 

Biržiškų draugijos pirmininkė gydytoja A. Gurauskaitė. Ir miestelio savivaldybė, nelengvose 

visuotinių pasikeitimų sąlygose atsidūrusi, galop pasiryžo užsakyti gyvenvietės senosios dalies 

tyrimus. Tą darbą ir atlikome praėjusiais metais, padedant viekšniškiams. 

Panašius darbus — senųjų pastatų bei gyvenviečių tyrimus — jau esame vykdę Trakuose ir 

Rusnėje, Kaune ir Ukmergėje, Neringoje ir dar daugelyje kitų vietovių. Į Viekšnių tyrimus 

„įsikinkėme” dar ir protėvių, kažkada gyvenusių Žemaitijoje, atminimą pagerbdami. 

Susidomėjimą praeitimi skatino ir atsikūrusi Žemaičių bendrija, jos Kauno skyrius. 

Beje, nelengvais laikais gyvenant, tūlas imasi prikaišioti, kad dideli pinigai, visokioms 

kultūroms ir mokslams švaistomi. Tokius galima būtų nuraminti — Viekšnių tyrimams buvo 

skirta beveik simboliška suma, nepadengusi ir techninių apiforminimo darbų vertės. Tad senąjį 

miestelį tyrinėjome labdaros jausmo skatinami, norėdami padėti geriau pažinti Žemaitijos 

kultūros paveldą. 

Per vienerius metus atlikome nemažą darbą, Po ilgokų paruošiamųjų tyrimų parengėme 

penketą nemenkų tomų, sutalpinusių beveik 600 didokų fotonuotraukų, 250 mašinraščio puslapių 

aprašymo. Buvo nufotografuotas, apibūdintas bei įvertintas kiekvienas pastatas Viekšnių 

istorinėje dalyje, atrenkant vertingus, pažymint netikusius statinius, gerai išsilaikiusias ir 

reikšmingas vietas, sovietmečiu sudarkytus plotus. Toks nuodugnus Viekšnių architektūrinio 

paveldo tyrimas atliktas pirmą kartą. Darbe buvo užfiksuotos nykstančiojo senovės palikimo 

liekanos. 

Per kelis sovietinės santvarkos dešimtmečius Viekšniai itin nukentėjo, nepateisinamai ten 

buvo sunaikinta daug reikšmingų praeities žymių. Dėl daugelio priežasčių nuošalyje likusį 

miestelį savaip niokojo ir projektuotojai bei statybininkai, Viekšnių istorinę dalį užgriozdinę 

tipiniais pastatais. 

Vertinome ir šiandieninę miestelio senosios dalies būklę, atrinkome vertingiausius ir 

labiausiai saugotinus plotus. Parengėme siūlymus tos Viekšnių dalies tvarkymui bei vertingų 

bruožų atgaivinimui. Norėtųsi tikėtis, kad praeities vertybės bei savitas Viekšnių kultūros 

paveldas bus daugiau gerbiami ir geriau globojami. Tam galės padėti ir mūsų atlikti tyrimai. 

Marija PURVINIENĖ. Architektė, Žemaičių bendrijos Kauno valdybos narė. 

Martynas PURVINAS. Architektūros mokslų kandidatas. 

Galkus Stanislovas (Viekšnių gyvenvietės viršaitis). Viekšnių šiandiena // Vienybė. — 1992. 

— Liep. 4. — Visas tekstas: 

Senas, garbinga praeitimi turtingas miestelis Viekšniai šiandien švenčia savivaldos 200-ąsias 

metines. Kuo mes dabar gyvename, kokios problemos jaudina ir kaip jas sekasi spręsti, pastoviai 

rūpinasi gyvenvietės Tarybos deputatai, visuomeninės organizacijos, kraštiečiai. Apie tai, manau, 

pakalbėsime ir į jubiliejinę šventę susirinkę. 

Dabar Viekšniuose gyvena 2470 gyventojų, ir gyvenvietės Tarybai pagrindinis rūpestis — 

kaip šiuo ekonominiu požiūriu sudėtingu laiku neprarasti savitvardos, kuo jautriau rūpintis vieni 

kitais, geriau tvarkyti buitį ir aplinką. 

Per pastaruosius kelerius metus šiek tiek pasikeitė miestelio vaizdas: išasfaltuotos Vytauto, 

Vinkšnų, Žalgirio, Papilės gatvės, paruoštos asfaltavimui Aušros, Birutės, V. Kudirkos, Laižuvos, 

142

Maironio, Malūno gatvės. Tam skirta nemaža lėšų. Pavyzdžiui, pernai gatvių asfaltavimui ir 

šaligatvių remontui panaudojome daugiau kaip 87 tūkstančius rublių. Šiemet vien skaldos 

užpylimui — 395,6 tūkstančio, žydų kapinių tvarkymas pareikalavo 129 tūkstančių. 

Džiaugiamės kai kurių įstaigų ir organizacijų, kaip Ventos statybinių medžiagų įmonės koklių 

cecho, žemės ūkio mokyklos, parama. 

Žemaičių kultūros draugijos entuziastų architektų Marijos ir Martyno Purvinų didžiulėmis 

pastangomis padaryti miestelio istorinės dalies architektūrinio paveldo tyrimai. Kraštiečių 

E. Levito, A. Ružės, J. Elekšio ir kitų, taip pat Respublikos susisiekimo ministro J. Biržiškio 

jėgomis rūpinamasi, kad būtų atstatyta Biržiškų gimtinė, o vėliau ir paminklas šioms šviesioms 

asmenybėms įamžinti. Neseniai įvykusiame bendrame Biržiškų draugijos, miestelio savivaldybės 

ir kraštiečių pasitarime aptartos šios problemos. Stengiamės dirbti išvien su miestelio 

inteligentija, bažnyčia, Sąjūdžio grupe, tremtinių klubu, Biržiškų draugija. 

Mūsų miestelyje jau daugelį metų gyvuoja žemės ūkio specialistų ruošimo mokykla, šiemet 

mokykloje lyg ir naujovių pasimatys — bus priimami jaunuoliai vairuotojo specialybei įsigyti, 

mokysis jie tik 5 mėnesius. Be to, jaunimas čia bus ruošiamas asmeniniam ūkiui — siuvėjos, 

mezgėjos, namų ruošos specialistės. Kalbėdamas apie žemės ūkio mokyklą, dar kartą ačiū tariu 

jos vadovybei už visapusišką paramą, sprendžiant gyvenvietės problemas. Juk kiek viekšniškių 

mokyklos bendrabučių patalpose gavo gyvenamąjį būstą! 

Svarbiausia problema, kuri dabar mums visiems neduoda ramybės, — apsirūpinimas butais. 

Kadangi Viekšniai — sena gyvenvietė, stipriai nukentėjusi per pastarąjį karą, o jos daug žmonių 

išblaškyti po įvairias pasvietes, Vyriausybei pasirūpinus, kad būtų atstatyta buvusių šeimininkų 

nuosavybės teisė, šiandien į Viekšnius grįžta namų savininkai, jų vaikai, anūkai ir kiti giminės. 

Dabar mums didžiausias rūpestis, kaip grąžinti jiems visa, kas prarasta. Bet kur ir kaip 

apgyvendinti šeimas, kurios gyvena buvusių savininkų namuose? Be to, nemažai žmonių gyvena 

avariniuose namuose. Vienas 20 butų namas statomas, ir tai dar neaišku, kada jis bus užbaigtas, 

šiemet turėjo būti pastatytas ir kitas dvidešimtbutis, o jo ir pamatų nėra: trūksta lėšų, aukštos 

statybinių medžiagų kainos. Dėl šių priežasčių keletui metų „įšaldyta” kultūros namų statyba, 

juokingai mažai skirta lėšų ambulatorijos kapitaliniam remontui. 

Yra ir daugiau sunkiai sprendžiamų problemų, bet tikime, jog bendromis pastangomis, laikui 

bėgant, jas išspręsime teigiamai. O dabar norėčiau jubiliejinių švenčių proga pasveikinti visus 

viekšniškius, pas mus gyvenančius ir išskridusias kitur, bet neprarandančius ryšio su gimtine. 

Linkiu visiems sveikatos, asmeninės laimės, santarvės šeimose. Niekada nepamirškite Viekšnių! 

Iš Viekšnių miestelio istorijos // Vienybė. — 1992. — Liep. 4: Viekšnių ir herbo nuotraukos. 


Kaip yra sakęs vysk. M. Valančius, Viekšnių vardas esąs kilęs nuo žodžio vykšna (vinkšna — 

guobinių šeimos medis), ir žemaičiai tą miestelio vardą tarmiškai ištaria Vėikšnee. 

Dabartiniai Viekšniai žinomi nuo XVI amžiaus. Tai buvo dvaras, seniūnija, valsčiaus 

miestelis. 1656 m. Viekšnius su apylinkėmis nusiaubė švedai. 1792 m. Viekšniams drauge su 

Akmene ir Tryškiais suteiktos miesto teisės ir herbas (trys žvaigždės mėlyname fone; viršutinė 

žvaigždė sidabrinė, dvi apatinės — auksinės; virš žvaigždžių karūna). Viekšniams buvo leisti 

savaitiniai turgūs ir keturi metiniai prekymečiai. 1859 m. mieste buvo 68 namai ir 469 

gyventojai. Tada Viekšniuose buvo bažnyčia, valsčiaus įstaiga, senelių prieglauda, mokykla, 

cerkvė, sinagoga. 

Viekšnių seniūniją valdė Sapiegos, vėliau trys Gorskių kartos. Po 1794 m. Viekšniai buvo 

atiduoti caro Pavlo I meilužei Šarlotei, būsimojo caro Nikolajaus I auklėtojai. 1826 m. ji pakelta 

kunigaikštiene ir gyveno buvusios Viekšnių seniūnijos rūmuose. 

Viekšnius niokojo įvairios nelaimės: 1710 m. juos naikino maras, vėliau badas, ligos, gaisrai, 

kentėjo ir po nepasisekusio 1863 m. sukilimo, ir vėliau — pastarojo karo metais. 

Pirmoji bažnyčia Viekšniuose buvusi pastatyta 1592—1597 metais. Vėliau, 1634—1636 m., 

buvo pastatyta šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kuriai 1636 m. suteiktos parapijos teisės. 

Bažnyčios Viekšniuose ne kartą statytos ir perstatytos, jas keliskart siaubė gaisrai. Garsūs 

Viekšniai turtinga tautinio atgimimo istorija, Biržiškų veikla, 1860 metais įsteigta senąja 

vaistine. 

143

Ikikariniais metais Viekšniuose buvo valsčiaus savivaldybė, girininkija, paštas, valstybinės 

bibliotekos skyrius, policijos nuovada, sveikatos ir veterinarijos punktai, kredito kooperatyvas, 

vartotojų bendrovė, malūnas, elektros jėgainė, keramikos dirbtuvės, pieninė, verpykla ir vilnų 

karšykla, odų dirbtuvė, keliolika parduotuvių, dirbo nemaža įvairių verslininku, amatininkų, 

Pokario laikotarpis mums geriau žinomas. 

Juodpusis Apolinaras. Žvilgsnis į miestelio istoriją: Viekšniams — 200 // Vienybė. — 1992. 

— Liep. 11: Nuotraukose: scenoje Viekšnių „piemenėliai”; kalba rajono Tarybos pirmininkas 

Kazimieras Pakeltis; gausiai susirinkę viekšniškiai guviai priima kiekvieną šventės proga ištartą 

žodį. — Visas tekstas: 

VIEKŠNIAI rašytiniuose šaltiniuose minimi bene prieš šešis šimtus metų, o štai savivaldos 

teisės jiems buvo suteiktos 1792 metais. Šiam jubiliejui pažymėti Viekšniai ir pakilo praėjusį 

šeštadienį. Gyvenvietės deputatams, inteligentijai, visuomenininkams teko nemažai paplušėti, 

kol daugelis pasiruošimo problemų buvo išspręstos. 

Į gimtinę, į mieluosius Viekšnius atvažiavo būrelis kraštiečių, susirinko miestelio gyventojai. 

Mokyklos salei, kur vyko oficialusis renginys, jaukumo suteikė viekšniškių A. Lengvenio ir 

M. Ivančenkos tapybos darbeliai. Šventėn atvyko Lietuvos Respublikos vicepremjeras Zigmas 

Vaišvila, rajono Tarybos pirmininkas Kazimieras Pakeltis, rajono valdytojas Stasys Pocevičius. 

Žavų koncertėlį pasveikinimą susirinkusiems surengė patys mažiausieji — dainingieji 

Viekšnių „piemenėliai”, vadovaujami kultūros namų direktorės Reginos Liaudanskienės. 

Klausėmės pranešėjų ir, rodos, sklaidėme kelių amžių Viekšnių miestelio istoriją, bandėme 

mintyse atkurti jo praeitį, vėl pabūti su amžinai išėjusiais, bet savo darbais tarsi tebesančiais 

greta mūsų viekšniškiais, šviesiomis asmenybėmis. Visko gyvenimas atseikėjo šiai gyvenvietei 

ant Ventos kranto — ir nelaimių, ir šviesesnių dienų, ir juodos nevilties, ir viltingo laukimo. 

Malonu, kad visas šias negandas kantriai išgyveno darbštūs ir užsispyrę žemaičiai, dabar 

įžengiantys į trečiąjį miestelio savivaldos šimtmetį. 

Sveikindamas viekšniškius jubiliejaus proga ir įteikdamas dovaną, vicepremjeras Z. Vaišvila 

pažymėjo, jog Viekšniai su savo turtinga istorija yra panašūs į mūsų Lietuvą, turinčią garbingą ir 

gražią praeitį, kurtą ir tebekuriamą darbščių žmonių. 

K. Pakeltis, palinkėjęs visiems ištvermės ir laimės, labiausiai nusipelniusiems pedagogams, 

kultūros darbuotojams, visuomenininkams įteikė rajono Tarybos prezidiumo padėkos raštus. 

Emocingą kalbą žemaitiškai pasakė „užkietėjęs” viekšniškis, Alytaus rajono švietimo skyriaus 

vedėjas V. Bigaila, pažymėdamas, kad „Vėikšnee yr mūsa dūšės suostėnė, dėltuo džiaugamuos 

galiedamė če su jumis karto pabūtė ėr dėdžioujamuos, kad ėr pu daugelė metų da muokam 

rokoutėis, kap mūsa mamas muokėna”. 

Buvęs Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojas, pedagogikos mokslų kandidatas 

K. Simanonis šiltai kalbėjo apie buvusius savo kolegas ir bendradarbius, ragino nieko nepamiršti, 

o Viekšnių klebonas V. Gauronskis, prisijungdamas prie nuoširdžių sveikinimų, pakvietė visus į 

pamaldas už viekšniškius, kurių atminimu Viekšniai gyvi ir turtingi. 

Po pamaldų viekšniškiai rinkosi į savo pamėgtą poilsiavietę už Ventos. Čia, gamtos 

prieglobstyje, po praėjusio gaivaus lietučio pabendravo su kaimynais ir seniau sutiktais 

žmonėmis, pasiklausė liaudiškos muzikos, pasilinksmino ir atsikvėpė nuo įprastinių darbų. 

Gedvilas Algirdas. Apie mūsų kraštą // Vienybė. — 1992. — Spal. 28. — Visas tekstas: 

Neperseniausiai knygynuose, spaudos kioskuose (kur dar jie išliko) pasirodė L. Rozgos 

knygelė „Akmenės kraštas”. Apimties požiūriu tai kuklus (tik 48 psl.) leidinys, tačiau turiniu — 

turtingas, nes sinchroniškai nagrinėjama visų rajono stambiausiu gyvenviečių praeitis, daugiau 

dėmesio skiriant jo žmonėms — intelektualams, šviesuoliams, turėjusiems didelės įtakos krašto 

ekonomikai, kultūrai, mokslui. 

Tas pats autorius 1983 metais parašė ir išleido knygelę „Akmenės rajonas”. Lyginant jas, 

ryškus skirtumas antrosios naudai. Pirmasis leidinys negalėjo išvengti „idėjiškai kryptingo” 

pobūdžio ir dienos šviesą išvydo tik LKP Akmenės rajono sekretoriui palaiminus, tai dabar išėjęs 

leidinys nevaržomo autoriaus publicistinio ir kūrybinio darbo brandus rezultatas. Jame 

pateikiama objektyvūs istoriniai darbai, o tai byloja ne ką kita, kad skaitytojas pirmą kartą turi 

144

galimybę sužinoti tai, kas anksčiau buvo nutylima, iškreipiama. „Akmenės krašto” reikšmę 

didina ir tai, kad kiekvienos vietovės istoriniai faktai pateikiami kondensuotai apimant visą 

praeitį aprėpiančius svarbiausius įvykius nuo tos gyvenvietės atsiradimo. Tai naudinga istorijos, 

geografijos, II—IV klasių mokytojams. 

Manau, kad nagrinėjant 1918—1940 m. laikotarpį, nereikėjo apsiriboti politinių įvykių raida, 

mažai dėmesio teskiriant ekonomikai. Svarbu apžvelgti 1922 m. žemės reformos eigą krašte, 

išsamiau nušviesti to meto ekonominę būklę, 1929—1933 m. ekonominės krizės apraiškas, 

juolab, kad ir viena, ir kita įtakojo žemės ūkio raidą, atsiliepė Lietuvos, tuo pačiu Akmenės 

krašto žmonių socialinei padėčiai. Čia pasireiškė ir 1935 m. Suvalkijos valstiečių sukilimo 

atgarsiai, pagausėjo varžytynių, padidėjo emigracija į Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis. Tiek 

istorikui, tiek publicistui svarbi istorinė tiesa, tad aštresnių kampų nereikia apeiti ir nutylėti. Visi 

matome, kad mūsuose pastaruoju metu pernelyg idealizuojamas ikikarinio periodo 

nepriklausomos Lietuvos gyvenimas. 

Leidinio vertę šiek tiek sumenkina tai, kad, be kuklių iliustracijų, nėra schemų, diagramų, 

statistinių lentelių (tai svarbu geografijos bei istorijos mokytojams), atspindinčių to meto 

Akmenės krašto žemės ūkio, pramonės, kultūros ir švietimo būklę. Tačiau suprantama ir tai, kad 

pabrangus poligrafiniams darbams, ko gero, tai būtų neįveikiamas uždavinys. 

Apybraiža skirta plačiam skaitytojų ratui, bet labiausiai reikalinga minėtų specialybių 

mokytojams, II—IV klasių mokytojams, nagrinėjantiems Tėvynės pažinimo kursą. Ji turėtų tapti 

parankine knyga kraštotyrininkams, o turint omenyje jaunąjį skaitytoja, būtų naudinga skautams, 

nes jų veikla tiesiogiai susijusi su krašto pažinimu, kraštotyra, etnografija. 

Iki šiol šis ir 1990-ųjų metų leidinys „Akmenės rajono istorijos apybraiža” buvo blogai 

reklamuojami. Pavyzdžiui, Viekšnių spaudos kiosko vitrinoje pastarojo nebuvo. Turėjau 

galimybę įsitikinti, kad apie jo pasirodymą nežinojo dalis pradinių klasių mokytojų. Švietimo 

skyriaus inspektorius, besirūpinantis istorijos, geografijos, Tėvynės pažinimo dėstymu, turėtų 

juos rekomenduoti pedagogams. Įsidėmėtina, kad paskutinis leidinys papildo ir tuo pačiu 

sąryšingas su 1990 metais pasirodžiusia L. Rozgos „Akmenės rajono istorijos apybraiža”. 

„Akmenės kraštas” ne kas kita, kaip minėto leidinio antroji dalis. 

Rozga Leopoldas. Mirtis ir žemė sutaikė // Vienybė. — 1993. — Bal. 10. — Tekste: 1915 

metai. 

Kerys Bronius. Viekšnių senovė ir dabartis // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 28; Rugs. 1, 11: ir 

nuotraukos. — [Straipsnį spausdinant, paskutinio tęsinio pirmame sakinyje tarp skliaustelių 

įterptas klaidinantis sakinys]. — Visas tekstas: 

„Kasztu parapionu 1860 m. apmurawot”, — šventoriaus akmenyje iškalta žinia gal 

akivaizdžiausiai primena Viekšnių senovę. Man šis įrašas pasako, kad mano ir daugelio 

viekšniškių „parapijonų” Tėvynė, visų pirma Viekšniai, primena Katekizmo žodžius — „Jau 

pačiu savo gimimu mes tapome įvairių bendruomenių nariais: priklausome šeimai, kaimui ar 

miestui, tautai, valstybei ir didžiajai žmonijos šeimai... Nė vienam nedera paisyti tik savo 

reikalų; kiekvienas privalo būti pasirengęs dėl bendruomenės ir savęs išsižadėti”. Šventoriaus 

akmuo primena man ir daug nepelnyto blogio, tekusio Viekšniams. Jį net dabar dar galima bent 

kiek sumažinti Viekšnių bendruomenės darbais. Ir teks aiškintis net dėl šiame akmenyje iškaltų 

metų, nes rašytojas V. Martinkus romane „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje” rašo, kad tvoros 

nebuvo net 1861 m.: „ėjo tūkstantis aštuoni šimtai šešiasdešimt pirmųjų bobų vasara (gal 

pamenate, kokia graži ji buvo) arba pirmasis ruduo po baudžiavos... Kad toliau matytų, kunigas 

pasilypėjo ant akmenų, suvežtų šventoriaus tvorai. Dabar, kai bažnyčia nauja, mūru ant Ventos 

šlaito stūkso, reikia ir naujos tvoros. Visko reikia, tik pinigų niekas neduoda. Štai ir tuos kelis 

akmenis susivilko nuo Ventos—Dubysos kanalo. Už dyka, bet juk dar reikės mūryti”. Romane 

yra ir viekšniškiams gal nemalonių bei neteisingų sakinių — „kokie niūrūs Viekšniai, tas 

karališkųjų puodžių miestas, kai viršum aukštų kapinėse išstypusių medžių suka ratus varnos... Ir 

ko mums prireikė čia, ko, klausė savęs prakaito išpiltas ir dantimis kalendamas Motiejus Vežėjas, 

ko mums trūko, ko, ką čia, susmirdusiame bažnytkaimyje, pasidėjome, ką, vinkšniai jūs 

biednieji, puodžiai jūs karališkieji, ką?”. Manau, dėl tokių teiginių, minimų vinkšnynų, Kalupės 

145

už Ventos ir dar visokių išsigalvojimų, sumaišytų su tikrais faktais, šis romanas Viekšnių senovės 

tyrimui nenaudotinas. Kaip literatūros kūrinys, man jis palaipsniui formuoja nuomonę, kad dėl 

aviacijos pradininko A. Griškevičiaus likimo kalti viekšniškiai. 

Viekšniškiai turės kada nors išsiaiškinti ir Viekšnių miesto įkūrimo datą. Nors pernai ir buvo 

skelbiama kad Viekšniams — 200, bet tai netiesa. Viekšniai senesni. Nuo kada žmonės pastoviai 

gyvena Viekšnių apylinkėse, dar nėra tiksliai ištirta. Arčiausiai prie Viekšnių Paventės pilkapiai, 

esantys pusantro kilometro į pietryčius nuo Pievio upelio ir Ventos santakos. Kai ekskavatorius 

ėmė semti žmonių kaulus, čia buvęs žvyro karjeras nustotas naudoti. Archeologės 

A. Cholodinskienės nuomone, žmonės čia pradėti laidoti maždaug prieš 1800 metų. Spėjama, 

kad čia buvę bent 9 pilkapiai. 

E. Meilaus tyrimų duomenimis 1750 m. Lietuvoje ir Mažojoje Lietuvoje buvo 332 miestai ir 

miesteliai. Tarp jų ir Viekšniai. Miesto įkūrimo data dažniausiai laikoma data, kai jis pirmą kartą 

paminėtas kuriuose nors senuose dokumentuose, o jei tokių nerasta, tai savivaldos teisių 

suteikimo data. „Savivaldos teisių suteikimas Lietuvoje dažniausiai nesutapo su gyvenvietės ar 

miestelio įsikūrimu”, — rašė A. Tyla 1991 m. išleistoje knygoje straipsnių rinkinyje „Lietuvos 

magdeburginių miestų privilegijos ir aktai”. Lietuvoje dažniausiai buvo suteikiama savivaldos 

teisė vadinama Magdeburgo teise. Ją suteikdavo valdovas arba žemės savininkas — patys 

miestai savivaldos teisės paskelbti negalėjo. Pirmas savivaldos teisę gavo Klaipėdos miestas 

1258 m. Jam buvo suteikta Liubeko teisė. Magdeburgo teisę pirmas gavo Vilnius — 1387 m. Iki 

1776 m. iš 332 miestų ir miestelių savivaldos teisę buvo gavę tik 28. Kelių autorių knygoje 

„Lietuvos miestų istorijos šaltiniai”, išleistoje 1988 m., A. Tyla rašė, kad tuometinėje Žemaitijoje 

iki 1776 m. savivaldos teises buvo gavę tik dešimt miestų: Joniškis, Jurbarkas, Kėdainiai, 

Kretinga, Skuodas, Šiauliai, Šventoji, Varniai, Veliuona ir Viekšniai. 1776 m. Seimas nutarė 

daugumai miestų savivaldos teises atimti, palikti tik Vilniui, Kaunui, Trakams. Savivaldos teisė 

buvo atimta ir Viekšniams. Po 15—16 metų ketverių metų Seime 1791—1792 m. Jurbarkui, 

Kėdainiams, Šiauliams, Veliuonai ir Viekšniams savivaldos Magdeburgo teisė buvo atgaivinta, 

naujai suteikta dar 23 Žemaitijos miestams, tarp jų ir Akmenei. 

Straipsnyje „Žemaitijos savivaldžių miestų dokumentai Lietuvos Metrikoje” (išspausdinta 

knygoje „Lietuvos miestų istorijos šaltiniai”) A. Tyla rašė: „Dingus pagrindinei Žemaitijos 

savivaldžių miestų archyvų daliai, jų istorijai, teisinės padėties raidai tirti ypatingą reikšmę turi 

Lietuvos Metrika, kurioje nuosekliai nuo 15 amžiaus iki 18 amžiaus pabaigos buvo įrašomos 

valstybinės valdžios privilegijos miestams, jų vaitams, asesorių teismo dekretai. Lietuvos 

Metrika yra vienintelis nuoseklus šaltinis apie valstybinę politiką savivaldžių miestų atžvilgiu. 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir miestelių dokumentus iš Lietuvos Metrikos 

pirmasis išrinko Simonas Daukantas. Gyvendamas Peterburge ir dirbdamas senate Lietuvos 

Metrikos metrikanto padėjėju, jis nusirašė daugelio LDK miestų ir miestelių privilegijas dėl 

Magdeburgo teisių suteikimo, jų patvirtinimo, dėl turgų ir mugių leidimo Jo sudarytas privilegijų 

rinkinys saugomas jo asmeniniame fonde, esančiame Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 

bibliotekos rankraštyne. Rinkinyje yra visų Žemaitijos magdeburginių miestų, išskyrus Kretingą, 

pagrindinės privilegijos. Pastaruoju metu S. Daukanto rinkiniu naudojasi visi, kas tyrinėja 

Lietuvos miestų ir miestelių istoriją. 

Beveik visų valstybinių savivaldžių miestų pirmosios privilegijos Lietuvos metrikoje yra. 

Išimtį sudaro Veliuona ir Viekšniai... Magdeburginių teisių suteikimas Viekšniams ir miesto 

institucijų funkcionavimas tebėra neaiškus. Yra surasti tik Viekšnių seniūno Martyno Leopoldo 

Ščiukos 1725 m. spalio 25 dienos rašto, kuriuo miestui suteikiama Magdeburgo teisė bei jos 

patvirtinimo, duoto Ščiukos žmonos Elžbietos (1729 m. spalio 9) ir naujo seniūno Mykolo 

Gorskio (1743 m. birželio 28), nuorašai. Ščiuka šias teises suteikė karaliaus vardu, remdamasis 

seniūno valdžia, „amžiniems laikams”, nurodydamas, kad turi būti visos magdeburginiams 

miestams priklausančios pareigybės ir institucijos: magistratas, vaitas, tarėjai, suolininkai. Vaitą 

turėjo rinkti patys miestiečiai, o dvaras turėjo tvirtinti. Miestiečiai galėjo apeliuoti į dvaro arba 

seniūno teismą. Miestui buvo suteiktas herbas. 

M. L. Ščiukos privilegijos turinys priminė, kad Viekšniai gauna privataus magdeburginio 

miesto statusą. Analogiškų privilegijų kitiems seniūnijų miestams nėra surasta. Lietuvos 

146

Metrikoje žinių apie M. L. Ščiukos Viekšniams suteiktas teises nėra, yra tiktai savivaldos teisių 

atgaivinimo privilegija, išduota remiantis tuo, kad jis yra laisvas ir jame gyvena laisvi žmonės”. 

Knygoje paskelbtuose sąrašuose, lentelėse rašoma: savivaldos teisių suteikimo metai — 1725. 

Privilegijos dėl savivaldos teisių atnaujinimo — 1792. Vadinasi, kol nerasti senesni dokumentai, 

Viekšnių miestas 1993 m. spalio 25 dieną galėtų švęsti 268 metų jubiliejų. Tai, kad apie 16 metų 

(nuo 1776 iki 1792 m.) Viekšniams savivaldos teisė buvo atimta, neturėtų nieko keisti. Iki 

savivaldos atėmimo 1776 m. Viekšniai miestu jau buvo pusę šimtmečio, jis turėjo herbą ir tie 16 

metų be savivaldos vargu ar ką pakeitė miesto gyvenime. Tai patvirtina vos keliems metams po 

savivaldos teisės atėmimo praėjus 1780 metų raštai dėl turgų ir mugių Viekšniuose, dažniausiai 

išduodami miestams, taip pat ir 1792 m. gegužės 15 dienos savivaldos teisių atgaivinimo 

privilegijos tekstas, aiškiai sakantis, kad miestas ir taip yra laisvas, ir jame gyvena laisvi žmonės. 

Tai žinant, labai keistai skamba rusiškas miesto apibendrinimas — „miesto tipo gyvenvietė” 

(posiolok gorodskovo tipa). Įsiklausykime į kiekvieną žodį — juk visiška nesąmonė, kaip dažnai 

sako parlamente dirbantys ir už tai atsakingi, — „nonsensas”. 

Knygos „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai” pirmas tomas skirtas Joniškiui 

ir Jurbarkui. Vieną iš būsimų tomų numatyta skirti ir Viekšniams. 

Kaip noriai vaikai ir suaugę patikėjo, kad ežys obuolius ar grybus neša pasismeigęs ant 

spyglių, taip pat noriai daug viekšniškių, gal per juos ir rašytojas V. Martinkus bei kiti patikėjo 

kitu išsigalvojimu — kad Viekšnių pavadinimas kilęs iš žodžio „vinkšna”. Gal todėl, kad 

norėjosi pasididžiuoti — Viekšniuose lankėsi pats M. Valančius, jis taip sakęs... 

Pirma. Įrodyti, kad Viekšnių pavadinimas kilo iš žodžio „vinkšna” tuo metu iš viso nebuvo 

įmanoma. M. Valančius galėjo būti girdėjęs žmones taip sakant arba be didesnių tyrimų pats 

sugalvoti. Kad kai ką M. Valančius sugalvodavo pats, rodo jo istoriniai raštai. Vien dėl to 

M. Valančiaus teiginiu nereikėtų aklai tikėti. 

Antra. M. Valančius ir neteigė pats, kad Viekšnių pavadinimas kilo iš žodžio „vinkšna”. 

M. Valančiaus užrašus, rašytus lenkų kalba, J. Tumas išvertė į lietuvių kalbą ir 1929 m. išleido 

atskira knyga — M. Valančius. Pastabos pačiam sau: Iš lenkiškos vyskupo Motiejaus rašliavos 

sulasė ir savo pastabų pridėliojo doc. J. Tumas. 

Šioje knygoje yra tas sakinys, kuriuo remiamasi: „Viekšnių miestelis, neva nuo žodžio 

„vykšna” pramintas, yra Šiaulių apskrityje”. Žodžiu „neva” M. Valančius kaip tik atsiriboja nuo 

tokio teiginio. Tikriausiai šio teksto neprieinamumas, nežinojimas ir sudarė sąlygas 

išsigalvojimui. 

Trečia. „Vinkšna” ne žemaitiškas žodis. Nors prie mokyklos augusi vinkšna be jokio reikalo 

nupjauta visai neseniai, šio medžio pavadinimą sužinojau tik iš knygų. Suskaičiavau bent 8 

„vinkšniškus” kaimų pavadinimus. Visi tie kaimai — Vinkšnėnai, Vinkšnynės, Vinkšniniai, 

Vinkšniškiai, Vinkšnupiai — tik Aukštaitijoje. Dar reikia išsiaiškinti, ar daug vinkšnų augo 

Viekšnių apylinkėse, (nes V. Martinkus rašo „Viekšnių vinkšnynai”) ir kaip jos pas mus buvo 

vadinamos. 

Ketvirta. Kalba tarmėse keičiasi tam tikra tvarka. Retai kada pasikeičia tik vienas žodis. 

„Vinkšnoje” svarbiausia žodžio dalis — in. Jei „vinkšna” keitėsi į „vykšną”, o „vykšna” į 

„Vėikšnius”, tai „in” keitėsi į „y”, o „y” į „ėi”. Pagal dialektologijos knygas, specialius 

žemėlapius tokių pasikeitimų nebuvo ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Dabar neretai 

taip: kiek kalbininkų, tiek nuomonių, teorijų. Kaip atsirado Viekšnių pavadinimas, galėtų 

patyrinėti kalbininkai. 

Penkta. Lietuvoje buvo ar dar yra Viekšnių kaimas Raseinių rajone, Viekšnelių dvaras, 

Viekšnupis, net Viekšnelių ežeras, Paviekšnupio kaimas ir Viekšnalių kaimas Telšių rajone. Gali 

būti, kad pavadinimas mums atneštas iš Telšių rajono, todėl pirmiausia reikėtų išaiškinti ten 

esančių „viekšniškų” pavadinimų kilmę. Gal tos vinkšnos tenai... 

Šešta. 1991 m. išleistoje knygoje „Pasakojimai apie Lietuvos miestelių vardų kilmę” rašoma: 

„Pasakoja, kad netoli Duobiškių senovėje buvusi didelė pilis, kurios valdovas buvęs Viekšnas. 

Kai tas valdovas mirė, tai ir miestelis pavadintas Viekšnių vardu”. Beje, visai prie Daubiškių yra 

Viliošių piliakalnis, kurio išlikusi dalis vadinama „pilale”. Gal čia ir buvo to kunigaikščio 

Viekšno pilis? 

147

Kai jau galima skaityti seniau uždraustus spaudinius, vis randu įvairių tekstų apie Viekšnius ir 

viekšniškius, kurie patiems viekšniškiams visai nežinomi. Dalis jų gal ir liks nežinomi, nes yra 

tik tolimose bibliotekose, todėl ką gavęs noriu paskelbti. Jau minėjau M. Valančiaus knygą 

„Pastabos pačiam sau: Iš lenkiškos vyskupo Motiejaus rašliavos sulasė ir savo pastabų pridėliojo 

doc. J. Tumas. — Spaudė Akcinė „Ryto” bendrovė Klaipėdoje, 1929 m.” Šioje knygoje rašoma ir 

apie 7 bažnyčias. Šeštoji iš eilės — Viekšnių. Minimas ir kunigas Rupertas Bartkevičius. 

V. Martinkaus romane „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje” kaip tik jis „pasilypėjo ant akmenų, 

suvežtų naujai šventoriaus tvorai”. 

Semaška A. Po Lietuvą. — Vilnius, 1994. — P. 130. — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 

Viekšniai // Turisto atlasas. — Vilnius, 1994. — P. 15. 

Rozga Leopoldas. Verti šviesaus atminimo: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 1994. — 

Vas. 15. — Visas tekstas: 

Kaip ir kitų, taip ir mūsų tautos bei valstybės istorijoje būta ir neblėstančios šlovės, ir gėdingų 

puslapių. Keičiantis politinei konjunktūrai, paklusniai į kraštutinumus svyruojantys istorikai ir 

politikai vienus praeities faktus bando iškelti, kitus — nutylėti, deja, to, kas būta, neišbrauksi iš 

istorijos, nenurašysi iš gyvųjų atminties. Būtent tokie keblūs gvildenti buvo sovietmečiu ir tebėra 

šiandien 1940 ir 1941 metų įvykiai. Juos man dar kartą priminė ir šiuos apmąstymus sužadino 

redakcijoje gautas klaipėdiečio A. Mikniaus laiškas. A. Miknius 1941 metų pavasarį tarnavęs 

Telšių kriminalinėje milicijoje, tvarkęs surinktų ginklų sąrašus ir kartoteką. Prasidėjus karo 

veiksmams, besitraukiantis į rytus, kartu su nėščia žmona buvęs hitlerininkų areštuotas ir nuo 

1941 m. birželio 30 iki liepos 11 d. kalintas Viekšniuose, Vakso klėtyje ar daržinėje. Iš Telšių jo 

spėta pasitraukti anksčiau, dar iki kruvinosios tragedijos Rainių miškelyje. 

Laiško autorius prisimena epizodus, kaip kartu su sovietinės valdžios aktyvistais buvo 

kalinami ir Viekšnių žydai. Hitlerininkai reikalavo juos sušaudyti, tačiau tuometinis Viekšnių 

karo komendantas, prieškarinės Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Mačys kategoriškai 

atsisakęs patvirtinti mirties nuosprendžius ir žydams, ir neapklaustiems kitiems areštuotiesiems. 

„Prie vokiečių karininko kapitonas Mačius stovėjo kaip viščiukas sparnus nuleidęs, nerodė 

šypsenos, kaip du vertėjai”, — prisimena A. Miknius vieną tardymą. Suimtiesiems reikėję nešti į 

bažnyčią sovietinių žmogžudžių nukankintą Viekšnių kunigą J. Navicką. Tardymuose nuolat 

dalyvaudavę du Viekšnių dvasininkai, kai kurie pedagogai, tik niekada ten nematę vikaro 

Klemenso Arlausko. Negana to, jis išgelbėjęs dvi žydų mergaites, o per pamokslą viešai 

pasmerkęs žydo Mendelio sušaudymą ir buvęs aktyviausių vietos baltaraiščių persekiojamas. 

Šie liudijimai atitinka tikrovę ir verti dėmesio. 1992 m. rudenį „Vienybėje” spausdintuose 

kapitono J. Mačio prisiminimų fragmentuose yra užuominų, kad sunku buvę sudrausminti 

savivaliaujančius pavaldinius, kad jis tikrai atsisakęs pasirašyti mirties nuosprendžius Viekšnių 

žydams, tad šie buvę išvaryti į Mažeikius. Vargu ar ką daugiau J. Mačys galėjo anuo metu 

padaryti, bet ir tai, kad nesusitepė rankų nekaltu krauju, kad stengėsi bent atitolinti nelaimingųjų 

žūtį, rodo jo didelį žmoniškumą. Jis paleidęs nėščią A. Mikniaus žmoną. 

Deja, po keleto metų sugrįžę raudonieji išvaduotojai neatsižvelgė į J. Mačio santūrumą, nors 

A. Miknius teigia apie šio karininko teiktą hitlerininkų aukoms pagalbą pranešęs Mažeikių 

saugumui. J. Mačys buvo areštuotas ir ilgus metus kentėjo sovietiniuose konclageriuose, grįžęs 

palaužta sveikata, mirė apie 1965 metus, taip ir nesulaukęs reabilitavimo, Palangos kapinėse ant 

J. Mačio kapo pastatyti paminklą jo dukrai padėjęs A. Miknius. 

Ne mažiau sudėtingas ir kunigo Klemenso Arlausko likimas. Penkioliktas vaikas iš gausios 

vidutinio ūkininko šeimos nuo Židikų neturėjo lėšų eiti į kunigus, ruošėsi misijoms, tik būdamas 

28 metų pagaliau baigė Telšių seminariją ir nuo 1938 metų darbavosi vikaru Viekšniuose. Čia jį 

ir užklupo karo pradžia, Viekšniuose tuo metu būta keturių kunigų, vyriausias amžiumi ir 

dvasiniu laipsniu — kanauninkas J. Navickas — žuvo nuo besitraukiančių sovietų rankos, kiti du 

kunigai aktyviai dalyvavę lietuvių patriotų sukilime pirmosiomis karo dienomis, tačiau nepajėgę 

sustoti, kai dalis sukilėlių tapo žmogžudžiais, hitlerininkų parankiniais. 

148

Trisdešimtmečiui vikarui reikėjo ne tik didelio žmoniškumo ir meilės, bet ir didelės drąsos 

hitlerininkų jau okupuotame krašte viešai pasmerkti nekaltų žmonių žudynes, sankcionuotas 

paties Hitlerio. Reikėjo labai didelės žmonių pagarbos, kad neišduotų slėpus žydaites. Tačiau 

matyt, kad ir nepatenkintų juo būta, nes tais pačiais 1941 metais K. Arlauskas iškeliamas vikaru į 

Kuršėnus, negauna paaukštinimo ir vėliau, 1944—1947 metais vėl vikarauja Viekšniuose, o 1949 

metais patenka į KGB malūną, septynetą metų kankinasi Taišeto ir Norilsko lageriuose bei 

šachtose. Jam Dievo buvo leista sulaukti garbingo amžiaus, bet prieš porą metų kunigas 

K. Arlauskas atsigulė amžinojo poilsio Ylakių bažnyčios šventoriuje. Vadinasi, ir jo 

nebepasiteirausime apie tas kraupiąsias dienas. 

Klaipėdietis A. Miknius prašo per laikraštį pasiteirauti senųjų viekšniškių, ar nereikėtų 

kokiomis nors atminimo lentomis ar įrašais šiame sename miestelyje (gal buvusio kalinimo 

vietoje, gal — prie bažnyčios) įamžinti kapitono Juozo Mačio ir kunigo Klemenso Arlausko 

atminimą, jų humaniškumą? 

Matyt, kad geriausias jiems paminklas yra šviesūs žmonių prisiminimai. Bet jų humaniškumą 

primenantys užrašai gal tikrai ne vieną paskatintų susimąstyti? 

O aš, skaitydamas tą seno ir, matyt, taipogi nemažai gyvenime patyrusio žmogaus laišką, 

mąsčiau, kokios išmintingos ir istorijos vėtrose patikrintos yra nuostatos neleisti dalyvauti 

aktyviuose politiniuose žaidimuose nei dvasininkams, nei kariškiams. Matome, kad 

išmintingiausi ir sąžiningiausi mūsų tautos vaikai net didelių pavojų akivaizdoje taip ir elgėsi, nė 

nelaukdami oficialių nurodymų. Matyt, taip diktavo ir sąžinė, ir profesijos suvokimas. 

Elekšis Juozas. Tai — istorijos dalelė // Vienybė. — 1994. — Bal. 9. — Visas tekstas: 

„Pozicijos” laikraštyje (12 nr.) Vanda Kašauskienė pradėjo skelbti dokumentus apie 

pasipriešinimo kovas mokyklose. Įdomu, kad jau pirmame į Maskvą siųstos ataskaitos 

komjaunimo vadams dokumente (1945 m.) minimas Viekšnių gimnazijos mokytojas Apolskis, 

kuris draudęs mokiniams nešioti raudonas penkiakampes žvaigždutes ir dainuoti rusiškas dainas. 

Matyt, čia kalbama apie inteligentiškąjį senuką matematikos mokytoją Apulskį, kuris kažkur 

dingo (buvo nuteistas ar išvežtas?). Penktame dokumente, išsiųstame 1950 m., vėl minima 

Viekšnių vidurinė mokykla, kurios moksleiviai, giedodami bažnyčios chore ir patarnaudami 

kunigui, užsidirbę pinigų pionieriškiems kaklaraiščiams. 

Mano nuomone, apie pokario rezistenciją Žemaitijoje rašoma dar labai mažai, nors kaip tik 

čia ilgą laiką bazavosi rezistencijos vadovybė. Nemažai susidūrimų vyko dabartiniame Akmenės 

rajone, kurie galbūt prilygo garsiajam Kalniškės mūšiui. Žmonės ypač daug kalbėdavo apie 

susirėmimus palatvijy, tiesa, daugiausia ties Leckava, kur rezistentams vadovavo vadas 

slapyvarde „Jokeris”. Kovoje prieš jo būrį buvusi naudojama net šarvuota technika. Beje, tankų 

dalinys stovėjo ir Viekšniuose. Tankai dažnai važinėdavo į Kamanas. Oficialiai buvo sakoma, 

kad jie ten važiuoja į pratybas, tačiau žmonės žinojo, kad ten jie kovoja su „miškiniais”. Tai lyg 

patvirtintų ir tai, kad kartą vieną tanką partempė sudaužytą — be bokštelio ir patrankos. Beje, jie 

kartais važiuodavo ir už Ventos į Kegrių miškų pusę, kur taip pat aidėdavo šūviai, o mokiniai 

aptikdavo nesenų sprogimų išverstą žemę. Kartą kažkur už to miško ilgai buvo šaudoma, rūko 

dūmai, virš miško net suko lėktuvai. Stribai vėliau pasakojo, kad ten nukauti 24 miškiniai (ir 

viena moteris). Beveik visą dieną buvo šturmuojamas rezistentų bunkeris Milių kaime, kur žuvo 

P. Šiuipys ir jo bendražygiai. Po šių kautynių areštuoti Viekšnių mokyklos mokytojai 

O. Virkutytė, B. Mockevičius, kai kurie mokiniai. Viekšnių mokinius ypač sukrėtė Zuzanos 

Šiuipytės (ne giminė žuvusiam rezistentui) suėmimas pamokoje. Kareiviams pasirodžius 

mokykloje, nors buvo pertrauka, pasidarė tylu, regėjosi, nuo kareivių žingsnių subyrės mokyklos 

sienos. Mergaitę išvedant, su ja nedrįso apsikabinti nei draugės, nei atiduoti savo priešpiečių 

kaimynai, net mokytojai. Vienintelė jauna mokytoja Pundziūtė vidury salės pabučiavo mokinę ir, 

nušluosčiusi ašaras, kažkur dingo... 

Neaprašytos ir kautynės ties Kundroto dvaru, kuriose rezistentai nukovė 4 saugumo 

darbuotojus ir be aukų pasitraukė. Jų tarpe atpažintas ir nepagaunamasis paventiškis Lileika. 

Įdomu ir tai, kad Žemaitijoje vyko bene paskutiniai rezistentų susidūrimai. 1954 m. spalio ar 

lapkričio mėnesį kažkur tarp Akmenės ir Papilės apsuptoje sodyboje pritrūkęs šovinių ir 

sudainavęs kažkokią dainą (gal himną) nusižudė rezistentų vadas, kuris pas ryšininkę buvo atėjęs 

149

ikikarinės Lietuvos kariuomenės karininko (kapitono?) uniforma. Po kelių dienų, prispausti prie 

tvenkinio netoli Tirkšlių, po aršių kautynių nusižudė dar trys rezistentai. 

Liudininkų belieka vis mažiau, todėl būtina skubiai rinkti prisiminimus, nepamirštant net 

kitoje barikadų pusėje buvusių, tų laikų valdininkų. Pavyzdžiui, prieš sunaikinant bunkerį Milių 

kaime pas ūkininkus, ilgai bandą ganė suaugęs jaunuolis, kuris vėliau neva pabėgo į mišką, kartu 

su rezistentais dalyvavo paimant iš Lėlaičių ir Pavenčių jaunuolių kulkosvaidį, šovinius. Tik 

sunaikinus bunkerį, suėmus rezistentus, ginklavusius jaunuolius, paaiškėjo, kas jis buvo iš 

tikrųjų. 

Sovietų sąjunga pasisavino ne tik užsienyje buvusį Lietuvos auksą, bet ir Lietuvoje buvusią 

valiutą, brangenybes. Tuos perdavimus tvarkė A. Drobnys. Jis žinojo, kiek ko buvo pagrobta, o 

Rusijoje, kaip ir slaptų protokolų, dokumentų „nerado”. Vis dėlto net šiuo atveju atsirasdavo 

žmonių, kurie teigdavo, kad nėra ko naudotis stagnatoriaus paslaugomis. Panašiai pasielgtume ir 

neapklausę dar gyvų anų žiauriausių kovos liudininkų. Vien Sablauskių kaimo pokario istorija ko 

verta! Prisiminkime, kad paskutinis šiame kaime besislapstantis rezistentas buvo sulaikytas po 

20 metų, kai baigėsi kova, kai jau pradėjo grįžti tremtiniai. O slapstėsi jis vos už kelių metrų nuo 

kontoros esančioje sodyboje. Šios sodybos šeimininkai valė ir prižiūrėjo kontorą! 

Raginčiau surinkti ir užrašyti rezistentų prisiminimus. Tai mūsų tautos istorijos dalelė. 

Rozga Leopoldas. Tolstantys brangūs pasauliai // Vienybė. — 1994. — Bal. 16. — Tekste: 

Apie Živilės Mačytės-Antanaitienės prisiminimus ir tėvo dienoraščio ištraukas knygoje 

„Virventas”. — Visas tekstas: 

Apie tarpukario Lietuvos kariuomenės kapitoną, hitlerinės okupacijos metų Viekšnių 

komendantą Juozą Mačį jau esame pasakoję „Vienybės” puslapiuose. Šį kartą jį prisiminti 

paskatino karininko dukters Živilės Mačytės-Antanaitienės prisiminimų, knyga „Virventas” — 

reto nuoširdumo ir įtaigumo pasakojimas, primenantis ir skaidrias P. Mašioto istorijas jaunimui, 

ir rūsčius V. Gustainio prisiminimus apie bolševikinės tremties pragarą. 

„Virventas” — tai Virvytės ir Ventos kraštas, kuriame prabėgo ir prisiminimų autorės, ir jos 

tėvo jaunystė. Būtent šiam kraštui ir jo žmonėms, įvykiams, kurių liudininkė buvo paauglystės 

metais knygos autorė, ir skirta didesnioji prisiminimų dalis. Iš knygos puslapių tarsi gyvi 

išplaukia to meto Viekšnių, Santeklių, Gudų ir kitų vietovių žmonės, kurių kiekvieno gyvenimas 

— atskiras pasaulis, kupinas darbų, rūpesčių, bet ir šviesių akimirkų nestokojęs. Nuo 

nerūpestingų vaikystės žaidimų iki skriaudų ir neteisybės apkartintos jaunystės pokario 

dešimtmečiais per bręstančios mergaitės pasaulėjautos prizmę autorė atsigręžia į anuos įvykius ir 

žmones, įdomiai ir gyvai piešia Viekšnių gimnazijos ir paties miestelio kasdienybę 1940—1946 

metais, savo prisiminimus perpindama su tėvo dienoraščio pastraipomis. 

Ir puslapis po puslapio vis ryškėja autorės tėvo — teisingo, kuklaus, doro žmogaus 

paveikslas. Kadaise išgelbėjęs iš mirties nagų ne vieną žydą, buvusį komjaunuolį ar sovietinį 

aktyvistą, J. Mačys nesijautė niekam nusikaltęs ir, rizikuodamas tiek savo, tiek visos šeimos 

likimu, nebėgo iš tėvynės. Deja, nežmoniškos sovietinio „saugumo” ir represijų mašinos buvo 

įtrauktas, o kartu kentėjo šeima. Šiurpą kelia prisiminimų epizodai apie raudonųjų „išvaduotojų” 

nežmoniškumą — ką galėjo atėmė, ko negalėjo — išvogė, dukrai užgynė mokslą universitete, 

sunaikino visas svajones ir viltis. Ir, kaip paprastai kad būna, neatsirado kas viešai pasakytų 

teisybę, kas jei ne žmogų, tai bent jo vardą apgintų. Vis dėlto prisiminimų autorė nepamiršo 

dorų, sąžiningų žmonių — o tokių būta ir tarp okupacinės kariuomenės kariškių, ir tarp meno 

žmonių, ir tarp paprastų kaimo gyventojų. Negali nejaudinti tasai ilgesingas sunaikintos 

jaunystės vaizdinys, kurį lyg saulės spindulys gaiviai atšviečia žmogaus širdies gerumo, tikėjimo 

tiesa dvelksmas. Ir dar svarbu pažintinė šios knygelės vertė — ji tarsi pratęsia garsiuosius 

M. Biržiškos prisiminimus „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, pateikdama ryškius vėlesnės 

kartos viekšniškių portretus. Tad šio krašto skaitytojui ji turėtų būti ypač brangi. 

Į trumpo gyvenimo rėmus įspraustam žmogaus protui nelengva suvokti savo likimo logiką — 

kodėl taip dažnai doras ir sąžiningas turi kentėti ir skursti, o niekšai ir padugnės, tukdami 

pertekliuje, tik šaiposi? Simboliškos ir buvusio karininko, paskui — jau paliegusio tremtinio 

dienoraščio eilutės: 

150

„Niekas nenori žinoti teisybės, niekam neįdomūs faktai. Kiekvienas viekšniškis, turįs laisvą 

valią ir gryną sąžinę, pasakys, kad nei klaidų, nei nusikaltimų, susijusių su žmogaus gyvybe, 

nepadariau. (...) Mano didžiausias nusikaltimas yra tas, kad tikėjau teisybe ir tebetikiu. (...) Mano 

tėvyne Lietuvą „mano sielvarto žvaigždele”, kaip troškau darbuotis tavo labui...” 

Reikia tik paaiškinti, kad knygos viršelyje vietoj autorės vardo įrašytas jos nelaimingo, 

nesveiko brolio vardas, o pati knygelė kukliomis autorės lėšomis išleista tik trejeto šimtų 

egzempliorių tiražu, tad iškart pasmerkta tapti bibliografine retenybe. Gražiai pasielgė rajono 

Švietimo skyrius, užpirkęs porą dešimčių knygos egzempliorių mokyklų bibliotekoms. 

Papilė. XX amžiaus pradžia: Iš Juozo Šiušos prisiminimų // Vienybė. — 1994. — Liep. 3. — 

Tekste: „1915 metų balandžio 15 d. Papilę ir kitas Ventos pakrančių gyvenvietes užėmė kaizerinė 

armija. Mūšiuose su carine Rusijos armija buvo sudegintas visas Papilės miestelis ir visi kaimai 

kaip vienoje, taip ir kitoje Ventos pusėje nuo Kuršėnų iki Viekšnių.” 

Subačienė Zita. Ten, kur Venta // Šiaulių kraštas. — 1994. — Liep. 20. — Visas tekstas: 

Kiekviena upė, kaip ir žmogus, turi savo charakterį, savo kelią, kartais klaidingai nuvedantį. 

Kaip ir žmogus, kiekviena upė turi savo likimą. 

Venta, didžiausia Šiaurės Lietuvos upė, nubėganti į Latviją, savo mėlyna juosta jungia keletą 

dabartinių rajonų ir saugomų teritorijų. Venta su savo slėnio grožiu, klaidžiojančiomis kilpomis, 

slenksčiais, akmenimis, buvusių užtvankų liekanomis suteikia gražią progą pakalbėti apie tai, 

kad mes, įsisukę kasdieninių darbų verpetan, dažnai nematome pasaulio aplink save. Kai vasarą 

atvykę užsieniečiai gėrisi mūsų žaliais laukais, medžiais ir ežerais, mes sekundei žvilgtelim į 

viską jų akimis ir sutinkame: „Iš tiesų...” 

Mažai žinome ir apie saugomas teritorijas. Nėra išleista žinynų, aprašymų, susidaro įspūdis, 

kad gamtininkai, besirūpinantys supančio pasaulio apsauga, savo darbą dirba atskirai nuo ten 

gyvenančių ir betarpiškai tą aplinką veikiančių žmonių. 

Saugomos teritorijos 

Griežčiausiai saugomos teritorijos yra rezervatai, kuriuose draudžiama ne tik veikla, bet ir 

pašalinių žmonių lankymasis, nes juose norima sudaryti palankias sąlygas augalijai ir gyvūnijai. 

Pirmasis pasaulyje rezervatas buvo įsteigtas 1805 m. Danijoje, kuris turėjo saugoti 

Gamelmoseno pelkę. Lietuvoje pirmiausia 1946 m. įkurtas Žuvinto rezervatas, 1975 m. — 

Čepkelių, 1979 m. — Kamanų. Visi saugo pelkes. 

Nacionalinius parkus galėtume apibūdinti kaip rezervatus, kuriuose galima lankytis. Jie užima 

didelius plotus, kuriuose yra mažai paveiktų ekosistemų. Pirmasis buvo įsteigtas JAV 1872 m. — 

tai visiems žinomas Jeloustono parkas, saugojantis geizerius ir nepakartojamus tarpeklius. 

Buvusioje TSRS pirmieji nacionaliniai parkai buvo įsteigti Baltijos valstybėse — 1971 m. 

Laliemos (Estija), 1973 m. Gaujos (Latvijoje) ir 1974 m. — Lietuvos nacionalinis parkas, dabar 

vadinamas Aukštaitijos, nes atsirado keletas naujų. 

Lietuvos Vyriausybė 1991 m. trisdešimčiai teritorijų suteikia Valstybės saugomų regioninių 

parkų statusą, tarp kurių yra ir mums artimi Kurtuvėnų, Tytuvėnų, Ventos (Akmenės raj.) parkai. 

Tačiau labiausiai paplitę yra draustiniai. Jau pats terminas sako, kad juose yra kas nors 

draudžiama. Tai specialios teritorijos, kuriose įstatymas riboja jų naudotojų teises, kur 

draudžiama keisti hidrologinį režimą, kirsti mišką, ganyti gyvulius. 

Ten taip pat draudžiama naudoti chemines medžiagas, triukšmauti, rengti stovyklavietes, 

kūrenti laužą. Pirmasis draustinis, saugantis sekvojų giraitę, buvo įsteigtas 1864 m. Kalifornijoje. 

Dabar jų yra visame pasaulyje gana daug, vien Lietuvoje jų yra apie 200, o 1992 m. Vyriausybės 

nutarimu naujai įsteigtas dar 31 draustinis. 

Kokios saugomos teritorijos yra prie Ventos? Tai pirmiausia Ventos ištakos. Žemaičių 

aukštumose telkšo 15 didesnių ir 50 mažų ežerėlių, o iš vieno jų — Venių — išteka Venta. Šios 

upės pradžia ir paskelbta hidrografiniu draustiniu, saugančiu Venių ir Medeinių ežerėlius. Įdomu, 

kad vos už 3 kilometrų prasideda ir Virvytė, bet ji turės nubėgti daug kilometrų, kol susilies su 

Venta. 

Naujai įsteigti dar du draustiniai — tai Varputėnų kraštovaizdžio, kur saugomas Ventos 

vidurupio slėnis, ir Šilkalnių erozinis raguvynas. Venta, nešdama savo vandenis 350 km, kurių 

151

eveik pusė bėga Lietuvos teritorija, nuo ištakų iki Ventspilio nukrenta 180,2 metro ir, 

įsigraužusi gilyn, sukuria nepakartojamą slėnį, kurį ir norima išsaugoti ateities kartoms. Apie du 

regioninius parkus, esančius prie Ventos — Kurtuvėnų ir Akmenės rajono — jau minėjome, o 

apie be galo savitą geologinį draustinį pašnekėsime plačiau. 

Geologinis draustinis Papilėje 

Labai seniai, kai gamta dar nė nesapnavo apie savo būsimą „šeimininką” žmogų, kai net 

žinduoliai dar buvo reti, kai žemėje vešėjo šilumą mėgstantys paparčiai, kai klestėte klestėjo 

milžiniški ropliai — ichtiozaurai, pleziozaurai, baidyklės, žiūrint mūsų akimis, beveik visa 

Europa buvo po vandeniu. Tai buvo neįsivaizduojamai seniai, prieš 120—150 milijonų metų, 

Juros periode, kaip vadina tą laiką geologai. Iš šitų senų laikų gyvūnų, seniai suakmenėjusių, 

kapinynas yra Papilėje, Ventos atodangose. Būtų sensacija, jei Lietuvoje rastume įspaustus 

akmenyje dinozauro pėdsakus, bet mokslą ne mažiau domina ir Papilės paleofauna, kurią sudaro 

seniai išmirę moliuskai, dygiaodžiai, žuvys. Vandens telkinys, vadinkime jį jūra, šiose vietose 

nebuvo gilus, mat, moliuskai gyvena iki 80 m gylio, o amonitai iki 200—400 m gylio vandens 

sluoksnyje. 

Juros periodo sluoksniai Lietuvoje yra 34—155 m gylyje, paslėpti kvartero nuogulomis, o 

Papilėje šie dariniai išeina į paviršių, bereikia nubraukti kasmet užslenkančias sąnašas, nuplėšti 

velėnas — ir skaityk nuostabią akmeninę knygą. Kito tokio suakmenėjusių Juros periodo gyvūnų 

kapinyno daugiau niekur Europoje nėra. 

Pirmasis, atkreipęs dėmesį į suakmenėjusius paleogyvius, buvo D. Poška, 1818 m. lankęsis 

prie Ventos ir prisirinkęs eksponatų savo muziejui. Netrukus garsas apie fosilijas pasklido toli. 

1825—1826 m. atodangas tyrinėjęs lenkų inžinierius Janas Ulmanas, konstatavo geležingų 

uolienų išeigas su senomis fosilijomis, o netrukus profesorius E. Eichvaldas atpažino ir 

moksliškai jas aprašė. Daug kas pabuvojo prie atodangų: ir mokslo vyrai, ir paprasti smalsuoliai, 

daug kas stebėjo ir stebėjosi, daug kas apsilankys ateityje, jei mes... išsaugosime, šias Ventos 

kilpas su atodangomis. Kaip čia neprisiminti ekologo Žano Dorsto žodžių: „Atrodo, kad daug 

kas gali išsaugoti gamtą, bet ją apgins tik meilė. Gamta išliks sveika tik tuo atveju, jei žmogus 

nors truputį pamils ją vien todėl, kad ji nuostabi.” 

Sunku surasti Lietuvoj vietą, 

Nors ir žibėtų rasa ant rūtų, 

Kur už tėvynę kraujo nelieta, 

Kur padavimais garsi nebūtų. 

Maironis 

Kiek yra piliakalnių prie Ventos? 

Ventos apylinkėse susiėjo kuršių, žemaičių ir žiemgalių gyvenamos žemės. Kuršius nuo jų 

rytinių kaimynų skyrė Ventos upė, o nuo skalvių pietuose — didžiuliai miškai ir pelkės. Kuršiai 

buvo turtingiausia gentis, ji valdė gintaro prekybą su Romos imperija, todėl beveik visos į baltų 

kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje (A. Butrimas). Savo mirusiuosius 

kuršiai degino. 

Į rytus nuo Ventos gyveno žiemgaliai. Jų kapai nėra tokie turtingi kaip kuršių, juose mažiau 

ginklų, tačiau gausu žemdirbystės įrankių. Matyt, jie apsigyvenę derlingose Mūšos baseino 

žemėse, buvo puikūs žemdirbiai. Mirusiųjų jie nedegino. 

Žemaičiai gyveno Ventos, Virvytės, Minijos aukštupiuose. Tai buvo pati karingiausia gentis, 

jų kapuose randama daug ginklų, mirusieji laidojami su žirgais. Žmonės šiose vietose gyveno iš 

senų laikų. Kuršėnų apylinkių smėlio kasyklose rasti du geležies amžiaus kapynai. Vienas 

gilesnis kapas turėjo akmenų sienas. Bacaičių dvaro laukuose prie Ventos rasta titnago skeveldrų, 

molinių indų šukių. Gargždelių dvare, netoli Kuršėnų, 1847 m. rastas iš akmenų sukrautas 

rūselis, kuriame rasti sulenkti žmogaus griaučiai. Toks laidojimo būdas priskiriamas ankstyvajam 

bronzos amžiui (B. Kviklys). Ir ne tik Kuršėnų laukuose. Žemė saugojo daug istorijos paslapčių, 

kurias pamažu įmena archeologai. Jų dėka mes ir sužinome, kad senieji amžiai buvo neramūs, 

dažnai kruvini. Tai ir gotų žygiai per baltų žemes bei kiti neramumai tautų kraustymosi metu, ir 

vikingų puldinėjimai, bet daugiausia kančių baltų gentims atnešė Ordinas. Kalavijuočių (ant jų 

apsiaustų buvo išsiuvinėti raudonas kryžius ir kalavijas) agresija į baltų žemes buvo tokia 

152

galinga, jog iki 1230 m. latviai ir estai buvo nukariauti. Į lietuvių žemes kalavijuočiai pirmąkart 

įsiveržė 1229 m., bet, matyt, gavo stiprų atkirtį, nes septynetą metų nesirodė. 

Senas kovas mena piliakalniai, ant kurių senovėje stovėjo stiprios pilys. Tai ir Šilėnų, 

Ramučių, Rekčių piliakalniai prie Ventos į šiaurę nuo Kuršėnų, ir du piliakalniai Papilėje: vienas 

netoli tilto, jį supo Venta su upeliu, o iš pietinės pusės — pylimas, išlikęs iki šių dienų. Kitas, 

įrengtas iškyšulyje į rytus nuo pirmojo. Papilė minima 1253 m. Vartbergės kronikoje, kur 

kalbama apie Ordino žygį prieš lietuvius. Ir Gyvolių (Švedkalnės), ir Daubarų piliakalniai netoli 

Ventos. Kitoje Viešetės pusėje gerokai sunaikintas, imant žvyrą, stovi antras Daubarų piliakalnis. 

Netoli jo upelio šlaite — senkapiai. Vieną iš ten rastų kaukolių antropologai mano esant 

mongoliškos kilmės. Kur Gilupis įteka į Ventą, stovi Jautakių piliakalnis. Manoma, kad ant jo 

kažkada stovėjo aukuras. Netoli Leckavos stovi didelis 190 m ilgio, 35—50 m pločio Mantvydų 

piliakalnis, o nuostabiai gražioje vietoje, kur Vadakstis įteka į Ventą, kažkada stovėjo kuršių 

pilis. 

Apie „metskaitlius” ir kita 

Daug žymių žmonių gyveno, dirbo ar šiaip vaikščiojo pavenčiais. Daug būta kultūros įstaigų, 

tarp jų net tokių kaip 1860 m. Viekšniuose įsteigta seniausia vaistinė ar mažuose Kolainiuose 

1807 m. atidaryta šešiaklasė gimnazija, kurioje buvo mokoma ne tik užsienio kalbų, bet ir 

fechtavimo, šokių. Čia, kaimuose apie Ventą, vaikščiojo ir užrašinėjo tautosakos perliukų 

siuvėjas M. Slančiauskas, surinktą medžiagą atiduodamas J. Basanavičiui. Užventį plačiai 

išgarsino Žemaitė, P. Višinskis ir Šatrijos Ragana, o Micaičiuose 1901 m. kunigavo J. Tumas- 

Vaižgantas, čia parašęs legendą „Kuršis Kuršėnuose, Kurtuovė Kurtuvėnuose, o Šatrija — 

Luokėje”, čia jis atšventė ir savo literatūrinį debiutą, kai 1902 m. pasirodė jo pirmasis prozos 

rinkinys „Vaizdeliai”. 

Daug žymių žmonių gyveno prie Ventos, bet dienų sumaištyje nors minutei norisi stabtelėti 

prie paminklų ir amžinojo poilsio vietų dviejų žmonių, o sustojus mintyse padėkoti istorijai ar 

atsitiktinumui, kad jie buvo šioje žemėje ir kad spėjo tiek daug nuveikti. 

Kuršėnuose stovi skulptoriaus P. Aleksandravičiaus sukurtas paminklas švietėjui Laurynui 

Ivinskiui, kuris 1846—1864 m. leido lietuviškus kalendorius, „metskaitliais” vadintus. Tai buvo 

jo sumanytas leidinys, skirtas žemaičiams, nes apie laikraščius tuo metu Lietuvoje nė nesvajota. 

Taip pasirodė „Metu Skajtlus ukiskas ant metu Wieszpaties 1846, kursaj tur sawieje...” Jo 

„metskaitliai” greitai plito tarp žmonių, tiražas išaugo iki 8000, jų puslapiuose buvo teikiamos 

ūkiškos žinios ir rašiniai istorijos, geografijos temomis, bei pasirodė grožinės literatūros kūriniai. 

Gražiai pradėtas darbas nutrūko, uždraudus lietuvišką spaudą. 

Papilėje, ant piliakalnio esančiose senose kapinėse, nesunkiai galima rasti antkapinį paminklą, 

iškaltą iš akmens ir vaizduojantį vėtros nulaužto ąžuolo kamieną. Po juo nuo 1864 metų ilsisi 

istorikas S. Daukantas, senatvėje atsikėlęs į Papilę. Taip ir gyveno didelis žmogus 

paskutiniuosius savo gyvenimo metus, mažai kur beišeidamas, retai kieno lankomas, labai 

nerimaudamas dėl neišspausdintų savo veikalų. Tyliai jis ir užgeso. Turėjo praeiti nemaža laiko, 

kol 1924 m. Lietuvos mokytojai nusprendė surinkti lėšas paminklo statybai ir, turėdami 23000 

litų, pasikvietė į darbą jauną skulptorių V. Grybą. Taip ir stovi nuo 1930 m. S. Daukantas ant 

aukšto pjedestalo, vienoje rankoje laiko Lietuvos istoriją, o kita rodo į gimtąją žemę. 

Nuo Ikaro iki „Žemaičių garlėkio” 

Jau senų senovėje žmonės svajojo pakilti į orą. Todėl senovės Graikijoje ir gimė mitas apie 

Dedalą ir Ikarą. 

Buvo mitų ir vėliau. Svajonės ir didžiulis noras atsiplėšti nuo žemės pavydžiai laikė priglobę 

ne vieną savo vaiką. Bet tai buvo nelengva, ir tik 1783 m. prancūzai broliai Mongolfjė surengė 

pirmą viešą bandymą pakilti į orą. Oro balionas buvo padarytas iš lininio maišo, apklijuoto 

popieriumi. Jo skersmuo siekė 11 metrų, svėrė balionas 227 kg. Į balioną jie prileido deginamų 

šiaudų dūmų. Kai balioną paleido, jis nuskriejo apie 3 km, nusileidęs po 10 minučių. 

Netrukus fizikas profesorius Ž. Šarlis balioną pripildė ne dūmais, o vandenilio dujomis, ir patį 

balioną pagamino iš šilkinio audinio, suvilgyto latekse. Šis balionas nuskriejo 28 km ir nusileidęs 

taip išgąsdino kaimo gyventojus, kad šie balioną sudraskė į skutus. Tais pačiais metais balionu į 

153

orą pakilo ir žmogus. Tas pats profesorius Ž. Šarlis su savo padėjėju balionu nuskrido 50 km nuo 

Paryžiaus. 

Bet grįžkime iš svetimų kraštų namo. Tuo labiau, kad ir čia, gimtinėje, visais laikais buvo 

neramių sielų žmonių. Nuvykime į Viekšnius ir pastovėkime prie kapo, kur ilsisi aviacijos 

pradininkas Lietuvoje A. Griškevičius. 

1834 m. Šiaulių miesto teisme pradėjo dirbti tada dar jaunas Aleksandras Griškevičius, po 

dvejų metų tapęs miesto rotušės sekretoriumi. Dienos bėgo greitai, rūpesčių raštinėje nestigo, o 

laisvalaikiu jaunas raštininkas keliomis kalbomis skaitė apie aerodinamiką, skaičiavo, braižė. Jis 

stebėjo paukščius, matavo jų sparnų ilgį, skaičiavo jų santykį su kūno ilgiu. Taip 1851 m. jis 

parašė, remdamasis savo paskaičiavimais, „Žemaičių garlėkį”, kur išdėstė savo projektą, kaip 

pakilti į orą. Deja, tuo metu ne skrydžiai rūpėjo, ir autorius nei finansinės, nei moralinės paramos 

nesulaukė. 

Jau gyvendamas Viekšniuose, jis pasigamino skraidymo aparatą. Sužinojęs, kad čia atvyks su 

vizitu gubernatorius, jis sumanė padaryti siurprizą. Gubernatoriui iškilmingai važiuojant keliu, 

A. Griškevičius savo aparatu pakilo į orą. Siurprizas baigėsi liūdnai — arkliai pasibaidė 

nematyto „paukščio”, gubernatorius iš karietos iškrito į balą... 

... Kokia laimė, galvoju, turėti akis, matančias, tolimas erdves, ir širdį, besiveržiančią į tas 

erdves... 

Dimavičiūtė-Kuckailienė Genovaitė. Simonas Daukantas ir sukilimo atšvaitai: Specialiai 

„Vienybei” // Vienybė. — 1994. — Liep. 23 (Nr. 57). — Visas tekstas: 

Žemaičiai esame. 

Per kūlgrindas atėję 

iš amžių glūdumos... 

Išsaugoję lietuviškąjį žodį 

kaip ugnį šventą pelenuos. 

Nors žūdavom verpetuose kovos, 

skandinome akivaruos 

šalmus Europos išdidžios. 

Vieninteliai prieš teutonų kalaviją 

nenulenkėm galvos. 


Nemeilūs ir atkaklūs, 

per kūlgrindas atėję 


Istorija mus kels kaip kardą, 

ir reiks stovėt už laisvę Lietuvos. 

Juk tebeskamba dalgiai 

piliakalniuos šventuos 

ir tebevirpa širdyse 

aidai sukilėlių dainos... 

Tarsi rudens šalnos užgauti lapai gelsta ir dūlėja archyvuose dokumentai. Jie, kaip amžinieji 

liudininkai, išvengę šimtmečių audrų, kartais netikėtai prikelia iš užmaršties mums nežinomas 

brangių žmonių gyvenimo akimirkas ar svarbaus įvykio detales. Detales, taip reikalingas 

mozaikiniam vaizdui... 

Kauno miesto archyve saugomas buvusios Kauno gubernijos gubernatoriaus kanceliarijos 

fondas. Jo 1863—1864 metų dokumentų foliantų kiekvienas lapas alsuoja sukilimo gaisru, kurio 

liepsnos atšvaitai užkliudo ir Simono Daukanto, prisiglaudusio Papilės klebonijoje, artimiausius 

žmones. 

50-to istorinio fondo trečiojo apyrašo šimtas šešiasdešimt pirmoje byloje randame Šiaulių 

miesto ir apskrities karinio viršininko 1863 metų rugpjūčio 20 dienos raportą Kauno gubernijos 

gubernatoriui: „Iš Papilės žydų bendruomenės ir aplinkinių gyventojų gavau pranešimą, 

kaltinantį Papilės kunigą Vaišvilą parapijiečių raginimu dėtis prie sukilimo, nemokėti mokesčių 

154

ir rinkliavų valstybei. Pirmosios apklausos metu šie faktai pasitvirtino, todėl dėl Vaišvilos 

nusižengimų įstatymams aš jau daviau neatšaukiamus nurodymus. Tai pranešdamas prašau 

paskirti kitą kunigą, nes po Vaišvilos arešto Papilės bažnyčia jo neturi”. 

1863 metų rugsėjo 14 dieną vyskupas Motiejus Valančius siunčia raštą gubernatoriui, kuriame 

teigia, kad paskyrė kunigą Rimavičių ir apie tai dar rugpjūčio 24 dieną pranešęs Šiaulių miesto ir 

apskrities kariniam viršininkui. 

Po metų, 1864 m. gruodžio 10 d., vyskupas vėl kreipėsi į gubernatorių: 

„Maloningas viešpatie, neseniai paleistas iš arešto buvęs Papilės bažnyčios kunigas Vaišvila, 

mano nuomone, neatidėliojant turi būti pervestas iš Papilės (Šiaulių apskrities) į kitą vietą, kad 

nenutrūktų ryšiai su parapijiečiais, todėl norėčiau jį pasiųsti į Pievienių filiją (to paties 

apskrities). 

Praslinkus porai metų po Simono Daukanto mirties, Motiejus Valančius vėl rašo 

gubernatoriui: „... Joniškio altaristą kunigą Jurgį Brilingą ir Krakių vikarą norėčiau sukeisti 

vietomis. Prašyčiau pranešti, ar Jūs neprieštarausite”. 

Tikriausiai gubernatorius užklausė savo pavaldinį, nes 1866 metų gruodžio 10 dieną Šiaulių 

apskrities karinis viršininkas jam atsako: „Turiu garbės pranešti, kad Joniškio bažnyčios vikaras 

Jurgis Brilingas yra gero elgesio ir politiškai patikimas. O vikaras Ignotas Vaišvila atvyko į 

Krakius tik spalio mėnesį, nors dar balandžio 20 d. raštu Nr. 2288 tai padaryti jam buvo 

nurodyta. Slapta jį sekti turėjo policija, bet Vaišvila šiuo metu elgiasi padoriai, kad būtų 

politiškai nepatikimas — nepastebėta... Perkelti į Joniškį tikslinga, nes ten jis bus vietinės 

policijos prižiūrimas”. Matyt, toks atsakymas nepatenkino Kauno gubernijos valdytojo, nes 

gruodžio 28 d. viršininkas vėl jam rašo: „... kunigas Ignotas Vaišvila 1864 metais buvo tardomas 

už revoliucinio manifesto perskaitymą parapijiečiams. Tačiau Jūsų pirmtako 1864 m. spalio 21 d. 

nurodymu Nr. 12313 paliktas pirmykštėj vietoj, nes manifestą skaityti jį privertė sukilėliai ir jis 

buvo pavestas vyskupo Valančiaus atsakomybei ir policijos priežiūrai. Bet vyskupas Valančius 

1864 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 1452 pranešęs, kad jis neatsako už Vaišvilos patikimumą, kol 

šis gyvensiąs Papilėje, nes bendrausiąs su parapijiečiais, seniai pažįstamais, ir vėl lengvai 

galėsiąs suklysti...” 

Pagaliau gubernatorius 1867 m. sausio 11 d. siunčia vyskupui leidimą: „Neturiu jokių 

priežasčių ar prieštaravimų, kad sukeistumėt vietomis Vaišvilą ir Brilingą”. 

Vartant archyvinius dokumentus dėmesį patraukė ir Viekšnių vaistininko Bonaventūro 

Andrijauskio, už sukilėlių gydymą ištremto į Sibirą, pavardė, nes prisiminiau profesoriaus 

Vytauto Merkio teiginį, kad Simonas Daukantas „...kreipdavosi taip pat į neseniai įsikūrusią 

Viekšnių vaistinę. Tarp šios vaistinės 1862 metų receptų aptiktas Daukanto raštelis (1970 m. dar 

tebebuvęs Viekšnių vaistinėje), kur prašoma vaistų akims gydyti ir nuo reumatinių skausmų”. 

Besklaidant pageltusius lapus, atsiskleidė dar viena sukilimo dienų atkarpėlė. Laikinojo lauko 

teismo sprendime rašoma, kad „Peržiūrėjus atsiųstą generolo leitenanto barono Maidelio karinio 

teismo bylą apie Šiaulių apskrities dvarininkus: Antaną Pancerokinskį (49 metų), Mykolą Tanskį 

37 metų (Tryškių dvaro savininką) ir laisvai praktikuojantį Viekšnių miestelio vaistininką 

Bonaventūrą Andrijauskį (30 metų), sulaikytus už dalyvavimą maište, nustatyta, kad teisiamieji 

lankydavosi Biliūniškių miške (Šiaulių apskr.) J. Stanevičiaus-Pisarskio vadovaujamoje 

maištininkų gaujoje...” 

1863 m. lapkričio 22 d. pranešime Kauno gubernijos kariuomenės II skyriaus vadui teigiama, 

kad „vaistininkas Andrijauskis prisipažino, jog buvo Stanevičiaus gaujoj du kartus gydyti 

sužeistų sukilėlių. Teisindamasis paaiškinęs, kad pirmą kartą jis praleido gaujoj keletą dienų, nes 

jį, važiuojantį pas ligonį, apsupo ginkluoti sukilėliai ir privertė važiuoti su jais. Antrąjį kartą 

buvęs nuvežtas į gaują apgavus. Bet toks Andrijauskio pasiteisinimas nepagristas jokiais 

įrodymais ir yra atmestinas dėl to, kad apie savo buvimą gaujoj nepranešė viršininkui. Iš 

Viekšnių receptų knygos, kuria rėmėsi teisindamasis dėl nebuvimo darbe Andrijauskis, aišku, 

kad jis vien tik per gegužės mėnesį iš miestelio išvyko 5 kartus, ir kiekviena jo išvyka trukdavo 

nuo 3 iki 5 dienų. Be to, jį dvarininkas Tanskis kartą be vežėjo vežė į gaują”. Todėl Laikinasis 

karo lauko teismas. „... pripažino teistinu vaistininką Bonaventūrą Andrijauskį (30 metų), 

neturintį nejudinamo turto, tik pinigus, nešiojamus kartu su savimi rūbuose, ir ūkiškus 

155

eikmenis”. Už dalyvavimą sukilime „... nutaria atimti visas ypatingąsias ir pirmumo teises ir 

išsiųsti gyventi į Tobolsko guberniją, o turtą konfiskuoti”. 

Kaip ir Boneventūras Andrijauskis, 1863 metais į Tobolską buvo ištremtas ir Varnių kunigų 

seminarijos rusų kalbos dėstytojas Dominykas Bociarskis, buvęs Maskvos universiteto lietuvių 

grupės vadovas ir pasididžiavimas. Su juo, matyt, bendravo ir Simonas Daukantas, paskutinį 

kartą 1861 metais aplankęs Varniuose savo bičiulį Vladimirą Andriejauskį. Dominykas 

Bociarskis ir tremtyje vadovavo vienai iš pirmųjų tremtinių slaptai organizacijai. Jai negalėjo 

nepriklausyti ir Bonaventūras Andrijauskis, gydęs Papilėje Simoną Daukantą ir sukilėlius. Taip 

toli į Sibirą nusidriekė ir mūsų šviesuolio puoselėtos laisvės idėjos. 

Genovaitė DIMAVIČIŪTĖ-KUCKAILIENĖ. Kauno kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo 

pavaduotoja. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laiko verpetai // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 5, 9, 

12. — Visas tekstas: 

Pažvelgiau į spalio 5-osios kalendorių ir krūptelėjau. Ši diena viena iš šiurpiausių mano 

gyvenime, o šiemet net jubiliejine: prieš 50 metų karo lavina užgriuvo mano gimtuosius 

Viekšnius. 

1944 m. vasara buvo nerami. Kažkur rytuose jau girdėjosi duslus patrankų dundesys. 

Suaugusieji vaikščiojo susirūpinę, dažnai kalbėdami apie artėjantį pavojų, spręsdami dilemą: ką 

daryti, ar pasilikti savo namuose, ar trauktis kur nors į kaimą, o gal, pasikinkius arklius, leistis į 

tolimą kelionę vakarų kryptimi. 

Pro mano gimtuosius namus važiavo ir važiavo daugybė šeimų iš Aukštaitijos, Vidurio ir Rytų 

Lietuvos, tolimiausių vietovių. Daugelis vedėsi karves, pririštas prie vežimų. Ratuose pūpsojo 

manta, ant jos sėdėjo seneliai ir vaikai. 

Mūsų šeimai pajudėti iš namų buvo labai sudėtinga. Mano tėvas, Juozas Aleksandravičius, 

nestiprios sveikatos žmogus, dar I pasaulinio karo metu Karpatuose, tarnaudamas caro armijoje 

peršaldęs kojas, kentėjo nuo reumato, broliukas — invalidas, bobutė po insulto nevaikščiojo, 

tėvelio tetai jau per 80 metų. Ilgai svarstę, tėvai nutarė pasilikti. 

Mano gimtieji namai — senoji Viekšnių vaistinė — stovi kamputyje prie tuometinės erdvios 

turgaus aikštės, į kurią žvaigždiniu būdu įsilieja net kelios gatvės. Arčiausiai, dešinėje, Akmenės 

gatvė, kuri tada buvo pagrindinė susisiekimo su Šiaulių kryptimi esančiais miesteliais arterija. 

Dabartinio plento nebuvo, visas judėjimas vyko per miestelio centrą kurio išplanavimas, beje, 

dabar bjauriai sugadintas, pagal nežinia kokių architektų projektus vos ne viduryje aikštės įkišus 

maisto parduotuvės ir valgyklos pastatą, toliau be jokios tvarkos buities paviljoną, profesinės 

technikos mokyklos ir kitus pastatus. Apie senųjų istorinių miestelių centrų sujaukimą 

respublikinėje spaudoje nemažai rašė architektai ir istorikai. Labai gaila kad, ši „mada” palietė 

gražų ir mielą Žemaitijos miestelį Viekšnius. 

Bet grįžkime į 1944 metų vasarą. Mums, vaikams, viskas buvo įdomu ir mes nesupratome 

artėjančios grėsmės. Oras nuostabus, karšta, saulėta, kasdien maudydavomės Ventoje, 

džiaugėmės šiluma. Į miestelį ir jo apylinkes privažiavo daug įdomių žmonių, pasitraukusių iš 

Kauno ir Vilniaus. Į Bugių dvarelį parvyko ir gerbiamoji mūsų istorikė Vanda Daugirdaitė- 

Sruogienė su dukterimi Dalia. Mes sulaukėme mano brolio, tuomet uždaryto Kauno universiteto 

studento, ir jo sužadėtinės Irenos Skomsgirdaitės. Jie buvo pasiryžę trauktis į Vakarus, bet 

trumpam sustojo Viekšniuose ir... įstrigo. O broliui tikrai reikėjo pasitraukti nuo artėjančių 

bolševikų, nes jis Kaune dalyvavo 1941 m. sukilime prieš sovietus. Tarp kitko, už Lietuvos 

laisvę jis kovojo ir vokiečių okupacijos metais. Cituoju Kanadoje leidžiamų „Tėviškės žiburių” 

1992 m. Nr. 7 „Vokiečių okupacijos metu „Sakalo” (Prano Staškonio) grupėje, kuri projektavo, 

konstravo trumpų bangų slaptą siųstuvą, B. Kontrimas (tai mano brolis, jo tėvas buvo Viekšnių 

gydytojas Edvardas Kontrimas, miręs 1925 m. — Z. N-A. pastaba) buvo vyriausias 

konstruktorius, pagaminęs „Žalgirį”... Užbėgsiu įvykiams už akių. Praūžus frontui, brolis su 

Irena grįžo į Kauną, kur vėl įsijungė į pogrindžio veiklą prieš naujuosius okupantus, tačiau ši 

veikla tęsėsi neilgai. 1946 m. buvo išduotas, suimtas ir žuvo Magadano lageriuose, o nuo 

suėmimo spėjusioms pasislėpti žmonai Irenai ir jos motinai kurį laiką slaptą prieglobstį suteikė 

šviesaus atminimo Viekšnių medicinos seselė Amelija Putraitė. 

156

1944 m. vasarą kelis kartus pėsti buvome nuėję į Bugius, kur daugiausiai kalbėjome apie 

ateitį. Vis sukosi klausimas: „Ką daryti?” Įnirtingi mūšiai vyko ties Šiauliais, paskui frontas 

atsirito iki Papilės ir... sustojo. Beveik kiekvieną dieną į Viekšnių kapines atveždavo laidoti 

žuvusiuosius, daugiausiai apdegusius tankistus. Su draugėmis nubėgdavome pažiūrėti ir 

pašiurpusios stebėdavome tas liūdnas apeigas. Tiek senosiose, tiek naujosiose kapinėse rikiavosi 

tvarkingi balti beržiniai kryžiai su užrašais. Gaila, nekilo mintis nurašyti tas pavardes. Visas 

plotas nuo vartų iki seno akmeninio kryžiaus, kairėje ir dešinėje tako pusėje naujosiose kapinėse 

buvo prismaigstyta tų kryželių, kuriuos po karo barbariškai sunaikino naujoji valdžia. 

Į Viekšnius prigužėjo daugybė vokiečių kareivių. Mūrinėje mokykloje įsikūrė karo ligoninė. 

Sekmadieniais bažnyčioje jų kapelionas laikė mišias. Kelis kartus medinėje (dabar nugriautoje) 

mokykloje vyko rimtos simfoninės muzikos koncertai. Į vaistinę atėjęs kapelmeisteris prašė 

paskolinti mūsų pianiną, tačiau tėvelis, bijodamas jo netekti, paprašė užeiti vėliau, o per tą laiką 

pianiną paslėpė vaistinės sandėlyje, kur, apkrautas vaistų dėželėmis, jis išbuvo per frontą ir net 

buvo peršautas, laimei nesugadinant jo stygų. 

Vokiečių komendantūra įsikūrė Biržiškų name. Mes su Irute dažnai nubėgdavome pas 

profesorių Biržiškų ištikimąją Anusėlę, buvusią auklę, jai nunešdamos mamos įduotos karštos 

sriubos ar kitokio maisto, nes ji buvo likusi viena saugoti namo ir jame esančių daiktų. Anusėlė 

glaudėsi kambarėlyje prie virtuvės, o iš kitų kambarių, užimtų kariškių, sklisdavo muzika, garsus 

klegėjimas. 

Vokiečių kareiviai nebuvo piktybiški, atvirkščiai, jie buvo drausmingi, ramūs, net geranoriški 

civilių gyventojų atžvilgiu. Kartą su mama, grįždamos iš parduotuvės, pamatėme prie vieškelio 

ant akmeninio stulpelio, nuo seno skirto arkliams pririšti, sėdintį jaunutį kareivį, kažką laikantį 

rankoje. Pastebėjęs mūsų nustebusius žvilgsnius, jis atgniaužė delną ir parodė švenčiausiosios 

Mergelės Marijos paveikslėlį. Kadangi abi su mama gerai kalbėjome vokiškai, užsimezgė 

pokalbis. Kareivis paaiškino, kad čia, po alyvomis, jam ramu, toliau nuo draugų jis ateinąs 

pasimelsti. Mamai pagailo to jaunuolio ir pakvietė užeiti. Bruno Bochmas buvo katalikas, 

mobilizuotas karui baigiantis iš mokyklos suolo. Nuo to laiko jis dažnai pas mus užbėgdavo. 

Kartą prasitarė, kad armijos kareivių nereikia bijoti, nes baisūs esą tik „SS” daliniai ir 

„rudmarškiniai”. 

Netruko ir jie pasirodyti: ėmė gaudyti civilius gyventojus iš miestelio ir kaimų, varyti apkasų 

kasti. Didelį prieštankinį griovį išrausė ties Raudonskardžiu, perkirsdami svarbų kelią Akmenė— 

Viekšniai—Mažeikiai. Apkasai jau vingiavo palei Virvytę, Santeklių miške, taip pat Ventos 

kairiajame krante, kur iškirto visus krūmus ir medžius, matyt, kad matomumas būtų geresnis. 

Mūsų didelis daržas buvo už miestelio pirties, prie vadinamųjų Užbravarių. Ten kareiviai ėmė 

kasti apkasus, tad skubiai turėjome sudoroti derlių, nukasti bulves. 

Esesininkai suėmė daug gyventojų, įtariamų prijaučiant bolševikams. Į jų būrį pakliuvo ir 

visai nekaltų žmonių. Juos išvežė į Mažeikių kalėjimą. Tarp jų buvo ir tėveliui gerai pažįstami 

Augustinas Pundzius, Antanas Kaminskas ir kt. Jų šeimų nariai, atbėgę pas mano tėvelį, prašė 

gelbėti. O frontas jau visai priartėjęs, susišaudymas vyko maždaug už 8 km. Visą gyvenimą 

vadovaudamasis humanistiniais idealais, mano tėvas Aleksandravičius pasiryžo jiems padėti. 

Kaip šiandien prisimenu, kaip mes su mama maldavome tėvelį nerizikuoti, nevažiuoti į 

Mažeikius. Bet kur ten perkalbėsi užsispyrusį žemaitį! Kitos priemonės neturėdamas, tėvas 

vežime paslėpė 6 litrus spirito ir išvažiavo likimo laimės svetimiems žmonėms ieškoti. 

Sovietinei kariuomenei artėjant, visa apskrities valdžia buvo didelėje panikoje. Pacituosiu 

tėvelio atsiminimus: „Nė su vienu aukštu Lietuvos pareigūnu Mažeikiuose susikalbėti negalėjau. 

Apskrities viršininkas pas saugumo viršininką pasiuntė, o šiojo niekur surasti negalėjau. Kaip 

kvailas gatvėmis vaikščiojau. Pro kalėjimą praeidamas, išgirdau viekšniškių suimtųjų šauksmus, 

prašymus juos gelbėti. Visai nusiminiau, nebežinojau ko griebtis. Gatvėje sutikau priešais 

ateinantį Lietuvos kariuomenės pulkininko uniforma pasipuošusį karininką Matulionį. Studentu 

būdamas, jį, dar jauną leitenantą, gerai pažinau, tai priėjęs savo rūpesčius jam išdėsčiau. Šis man 

į žandarų viršininką kreiptis patarė ir pats mane pas to pareigūno vertėją, jauną gražią moterį į 

butą nuvedė. Man paprašius, ta ponia suimtuosius gelbėti neatsisakė ir pas jos šefą eiti liepė. 

Grįžęs prie vežimo, pasiėmiau spiritą ir su pilnu portfeliu nuėjau į Dakinevičiaus namą, kuriame 

buvo žandarmerija. Mano laimė, viršininkas mane priėmė, o jam kažkur išėjus, vertėja patarė 

157

apie reikalą kol kas nekalbėti, tik žandarą gerai prigirdžius, prašyti. Pasirodo, kad tos pačios 

nakties 24 val. Mažeikių civilinė administracija pasitraukė, o jos vietoje karinis komendantas 

valdžią perimti turėjo, šis gi rytojaus rytą visus kalinius be jokio teismo sušaudyti ruošėsi. Atėjus 

vakarui, pralinksmėjusiam žandarui savo prašymą išdėsčiau, bet jis apie tai nė kalbėti 

nepanorėjo. Jo vertėjos Kolbergienės užtarimo žodžiai irgi nieko nereiškė. Žinodamas, kad tas 

pareigūnas labai stiprią galvą turi ir išgerti neatsisako, nutariau jį toliau vaišinti, o pats savo 

taurelę atsargiai ant grindų išpildavau. Svaigalus baigiant, į netoli esančią vaistinę užbėgęs iš 

pažįstamos provizorės Eugenijos Motuzaitės du kg spirito pasiskolinau. Žmonių gelbėjimui ji 

neatsisakė paskolinti, tik prašė greit grąžinti. 

Jau artėjo naktis, o užsispyręs vokietis vis nepasidavė. Galų gale suminkštėjęs žandaras 

saugumo viršininką Fabijonavičių pažadinti liepė ir, šiam pasirodžius, suimtuosius viekšniškius 

paleisti įsakė. Šis apie 50 lietuvių, dar tiek pat rusų parašiutininkų palikęs, išleido. Tikslą 

pasiekęs, savo vežiman išleistą A. Pundzių įsisodinęs, Viekšnių link išvažiavau”. 

Rytą tėvelis vėl išsiruošė į Mažeikius, norėdamas atiduoti skolą vaistininkei Motuzaitei, ir 

sužinojo, kad likusius kalėjime žmones vokiečiai sušaudė, o išsiblaivęs žandarų viršininkas 

niekaip negalėjo suprasti, kaip tiek daug suimtųjų išvakarėse dingo iš kalėjimo. 

Labai įdomu, ar dar yra gyvų tada tėvelio išgelbėtų žmonių? Būtų įdomu, jei jie atsilieptų. 

Tą neramią vasarą mano tėvelis padėjo dar vienam viekšniškiui. Sklaidau jo atsiminimus: 

„Vieną karštą vasaros dieną išgirdome, kad suėmė mokytoją J. Žilevičių ir į Sedos kalėjimą 

išvežė. Tą pačią dieną suimtojo žmona atėjo ir verkdama po malonės prašymu pasirašyti paprašė, 

tai jai nieko nesakęs, pirmoje vietoje aiškiai pasirašiau. Žinodamas, kad Sedoje stovinčiame 

lietuvių batalione mano pažįstamas kunigas Šidlauskas tarnauja, jam laišką, prašydamas 

mokytojui padėti, nusiunčiau. Už kelių dienų, truputį pavargęs, J. Žilevičius grįžo ir kito 

suėmimo vengdamas, miestelį palikęs, kaime apsigyveno”. 

Pirmojo pasaulinio karo metu Viekšnių miestelis ir jo gyventojai labai nukentėjo, daug namų 

sudegė, apdegė ir bažnyčia. Turėdamas šitą karčią patirtį ir vis bijodamas naujo karo, mano tėvas 

nutarė savo sode išmūryti gerą storom sienom rūsį, tiesiog gelžbetoninį bunkerį, taikos metais 

pritaikytą daržovių laikymui. Virš jo skliautų supylė storą žemių sluoksnį, išvedė ventiliacijos 

angą-kanalėlį, padarė geležines nuleidžiamas duris, už jų betoniniai laiptai ir dar vienos, 

apkaustytos, storos ąžuolinės durys. Į šitą rūsį 1944 m. vasarą sunešė dideles dėžes, į jas supylė 

šiek tiek grūdų, sudėjo rūbų ir kitų daiktų. Tėvelis ten paslėpė keletą labai jo vertinamų knygų, 

kaip antai anglišką ir lenkišką enciklopedijas, taip pat Mykolo Biržiškos jam padovanotą 

lietuvišką enciklopediją. 

Spalio 5 d. miestelyje jautėsi nerimas. Santeklių ir geležinkelio stoties pusėje girdėjosi 

intensyvus šaudymas. Mūsų vaistinės sanitarė Stasė Žukauskaitė, pasiklausiusi šitų garsų, taikliai 

apibūdino: „Verd kap bulbynė!” Sugulėme nenusirengę, bet užmigti negalėjome. Staiga visą 

namą sudrebino sprogimas. Ūžė lėktuvai, buvo „pakabintos lempos” — taip vadinome 

apšvietimui kariuomenės naudojamas raketas, — birbė tankai, pliūpsėjo automatų serijos. 

Išsigandę sulindome į rūsį po virtuve. Tas rūsys buvo išmūrytas iš didelių keturkampių tašytų 

akmenų, kuriuos caro laikais statybininkai buvo atgabenę iš Skandinavijos. Mat buvo planuota 

iškasti kanalą, jungiantį Ventą su Dubysa. Tam tikslui norėta ištiesinti Ventos vingius, o krantus 

išgrįsti šitais akmenimis. Vėliau, projekto atsisakius, tuos akmenis pardavinėjo gyventojams, ir 

mano senelis jų taip pat nusipirko. 

Į šitą rūsį anga labai siaura, laiptai įviji, tad ligonės bobutės niekaip įnešti negalėjome. Be to, 

ji maldavo jos nejudinti, tad teko ją palikti kambaryje. Su ja pasiliko ir antroji bobutė, sakydama, 

kad jai jau laikas mirti ir nieko nebijanti. 

O aš dar niekad nebuvau taip bijojusi, kaip tą naktį. Retsykiais brolis išlipdavo pasidairyti. Iš 

vienos tokios žvalgybos grįžęs, kažką pašnibždėjo tėveliui, ir abu išėjo. Išgirdome virtuvėje 

žvanginant raktus, kurie visada ten kabėdavo ant sienos. Paskui abu vyrai grįžo ir pasakė: 

„Nekelkit panikos, elkitės ramiai. Kraustysimės į sodo rūsį, nes miestelis dega”. 

Bobutę paguldė ant neštuvų, miegantį mažąjį broliuką nunešė su visa lovute, suaugę griebė 

patalynę, rūbus, o mane ir Irutę brolis, paėmęs už rankų, išvedė į kiemą, liepęs pasilenkus bėgti. 

Buvo šviesu nuo rausvos gaisrų pašvaistės, kulkos zvimbė virš galvų, atsimušdamos į ūkinio 

158

pastato plytinę sieną, Nuo šūvių mus saugojo mūrinė tvora, palei kurią ir bėgome. Šalia esančioje 

dabartinėje stalių dirbtuvėje kaleno kulkosvaidis. 

Įpuolėme į rūsį. Užleido sunkias geležines duris, ir pasijutome saugesni. Moterys ėmė garsiai 

kalbėti litaniją. Gal pirmą kartą gyvenime taip karštai meldžiausi ir aš. 

Staiga į duris subarbeno. „O Jėzau!” — garsiai sušukome, mirtinai išsigandę. Dar sykį 

pabeldus, tėvelis paklausė: „Kas ten?” Pasirodo, atbėgo kaimynas Antanas Stančikas prašyti 

pagalbos, nes sužeidė jo žmoną. Jų šeima glaudėsi netoli pirties iškastoje slėptuvėje. Tėvelis tuoj 

pasiryžo eiti. Mes į ašaras. O jis ramiai atsakė: „Kaip aš galiu neiti? Juk aš medikas, turiu suteikti 

pagalbą!” Tėvas dar caro kariuomenėje buvo baigęs felčerių mokyklą, o paskui Kauno Vytauto 

Didžiojo universitete įsigijęs chemiko-vaistininko diplomą. 

Netrukus tėvelis grižo ir pasakė, kad ten, toje žeminėje, pasruvusiai kraujais ligonei pasilikti 

neįmanoma ir jis pakvietęs visą Stančikų šeimą kraustytis pas mus. 

Vos jie įsikūrė, vėl beldimas į duris. Šį kartą, ant kupros užsivertęs sužeistą Marijoną Jencaitę, 

atbėgo kaimynas Kazys Jedinka. 

Tą naktį, nebegalėdami iškęsti šaudymo, pas mus dar atsikraustė Vlado Jedinkos, Akavicko, 

Lavickų šeimos, atėjo Biržiškų auklė Anusėlė su šuniuku Gnomu. Savo bunkeryje jau turėjome 

ne tik sužeistųjų, senučių, bet ir vaikų, nes Lavickų duktė Aldona atsinešė dar dvi savo mažas 

mergytes. 

Rytą šaudymas truputį aprimo. Sužinojome, kad tą naktį sovietų kareiviai, persikėlę ties 

malūnu per Ventą, buvo užėmę miestelį iki bažnyčios, bet paryčiais buvo išstumti. Viekšniuose 

įsitvirtino vokiečiai ir dar laikėsi beveik mėnesį. 

Civilių gyventojų beveik neliko, išskyrus senelių prieglaudą, globojamą vienuolių, ir mūsų 

„bunkerį” su 27 žmonėmis. 

Nors ir ekstremaliomis sąlygomis, bet gyvenimas įėjo į vėžes. Anksti rytą, tarp 5 val. ir 7 val., 

nebuvo šaudoma, tada bėgdavome į namus apsitvarkyti, šį tą išvirti, pamelžti karvę. Lavickai 

buvo atsivedę ožką, tai ir jos pieną pildavome į bendrą katilą. Kiek prisimenu, dažniausiai mūsų 

moterys išvirdavo kruopų sriubos su antiena. Frontui artėjant, tėvelis, nuvažiavęs į mūsų ūkį 

Sprogiškės kaime, parvežė ančių, kurios dabar ir gelbėjo, maitinant gausią „šeimą”. O kartą 

mūsų geroji virėja Barbora Meškytė (vėliau Maneikienė), talkinama kitų moterų, iškepė net 

duonos. Tėvelis rašo: „Daug gyventojų pas save priglaudęs, jų maitinimu pasirūpinti turėjau, tad 

kiekvieną rytą, dar rudens rūkui gaubiant žemę, savo bailias moteris į mūsų virtuvę lydėdavau ir 

jų padrąsinimui pats su jomis pabūdavau”. 

Ant spiritinės lemputės rūsyje virindavome švirkštus. Brolio sužadėtinė, medicinos sesuo, 

talkino tėveliui, perrišdama sužeistas moteris, leisdama vaistus. M. Jencaitei į koją buvo 

susmegusios net kelios patrankos sviedinio skeveldros, o Stančikienei į krūtinę. Bijodamas 

kraujo užkrėtimo, tėvelis joms duodavo tablečių, leisdavo ampulių. 

Kartais vaistų atbėgdavo prieglaudos vedėja Sikorskaitė (jei neklystu, tokia buvo jos pavardė). 

Ji pasakojo, kad jų prieglaudoje mirus senutei, tekę jos kūną mažais ratukais vežti palaidoti į 

kapines ir, kulkoms zvimbiant, kasti duobę. 

Ne kartą matėme už Ventos degančias sodybas, kurias vokiečiai naktį iš miestelio 

apšaudydavo padegamaisiais sviediniais, matyt, norėdami turėti geresnį matomumą ir šitaip 

apsisaugoti nuo netikėto užpuolimo. Degė Jurciaus, Šarkių ir kitų ūkininkų pastatai. 

O miestelyje gaisras ir vėl, kaip per pirmąjį pasaulinį karą, nepalietė senosios mūsų vaistinės. 

Vėliau girdėjome žmones kalbant, kad šis namas Aukščiausiojo saugomas, nes jame senovėje 

gyvenęs žydų rabinas, jis laikomas šventuoju, garsėjęs daugybe gerų darbų. 

Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti vokiečių kareiviai, šnipinėdami, ką mes darome, kodėl pasilikome. 

Apsilankydavo vokiečių karo komendanto adjutantas, jaunutis kareivėlis, kurį tėvelis 

pavaišindavo skaniu naminiu vynu. Kartą jis perspėjo, jog jo vadovybė ketina iš mūsų rūsio 

išvaryti visus vyrus, mobilizuoti juos apkasams kasti Latvijos pasienyje. Žinodamas, kad 

Lavickas alergiškas jodui, tėvelis kelis kartus storai patepė jo ranką iki peties 10 proc. spiritiniu 

šito preparato tirpalu. Ranka paraudo, atsirado baisios vandeningos pūslės. Vėl cituoju tėvelio 

memuarus: „Neva man padėti gydyti sužeistuosius, rytojaus dieną atėjęs kariškas gydytojas, į 

Lavicką rodydamas, kas jo rankai, paklausė. Šiam gi vokiškai nemokant, kad jau 5 mėnesius 

išbėrimu serga, išverčiau. Kai paprašytas parodyti bintus atvyniojo, tai medikas nieko suprasti 

159

negalėjo ir, galvą kraipydamas, ligoniui gulėti patarė. Kitoms sužeistosioms sulfidino tabletes 

gerti patarė”. 

Vokiečiai ėmė grasinti tėveliui, jog visus mus išvarys. Gerasis adjutantas perspėjo, kad gali 

būti, jog per ventiliacijos angas į mūsų rūsį įmes granatų arba užminuos geležines duris. Tėvas 

angas užkimšo pagalvėmis, o užminuoti ar kitaip mus sunaikinti vokiečiai nespėjo, nes vieną 

naktį, spalio mėnesio pabaigoje, miestelį paliko ir pasitraukė į Latviją. Tiesa, jiems pasitraukus, 

prie savo rūsio radome kažkokius minavimo įrenginius. 

Mums, prie nuolatinio šaudymo pripratusiems, tyla atrodė spengianti. Prisimenu, kad namai 

išdaužytais langais, dviejose vietose sviedinių pramuštu stogu atrodė baisiai nejaukūs. 

Į laisvę iš rūsio ištrūkę, ėmėme vaikščioti po miestelį, visai nežinodami, kokie baisūs pavojai 

mums grėsė. Pasirodo, vokiečiai buvo užminavę. Daug žmonių nukentėjo nuo minų. 

Frontui nusiritus tolyn, tėvas išsiruošė į savo ūkį. Jis prisimena: „Vokiečių tankų sugadintu, o 

vėliau nuo lietaus įmirkusiu keliu palengva per stotį iki Purvėnų nuvažiavęs, toliau įprasta 

kryptimi Antanavos dvaro link pasukau, pamatęs per upelį susprogdintą tiltą, pievom pasukęs, 

brasta pravažiuoti panorėjau, bet mane pamačiusių Purvėnų kaimo ūkininkų Ūkanio ir Stelingio 

šauksmais sustabdytas buvau. Jie pranešė, kad tos pievos užminuotos. Tada su didele baime iš 

vežimėlio išlipau ir arklį atgal sukdamas ankstesnėmis vėžėmis atgal išvažiavau. Vėliau 

sužinojau, kad toje pakelėje net kelioliką žmonių vokiečių padėtos minos užmušė arba sužalojo”. 

Toliau tėvelis pasakojo, kad jam pasisekę mažais keliukais į savo ūkį Sprogiškės kaime 

patekti. Deja, šita mylima sodyba neilgai džiugino mūsų šeimą. Tarybinė santvarka privertė 

užmiršti tėvelio įprastą kelionę ir ryšį su mylima žeme. 

Dar daug būtų galima pasakoti apie anuos žiaurius laikus, bet bijau įkyrėti. Tiesiog pabėriau 

žiupsnelį prisiminimų iš savo neramios vaikystės. Dieve duok, kad niekada mūsų brangiai 

tėviškei netektų patirti karo baisumų! 

Elekšis Juozas. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — Knygoje skyriai: Ultimatumas. 

Mūsų ubagėlė. Aviacijos šventė. Galvažudys. Bandos ganymas. Šaudo žydus. Veža į Sibirą. 

Šaudo brolį. Šturmuoja bunkerį. Renkame Staliną. Aš mačiau. Ožgavienes. Prisiminimai apie 

Lėlaičių kaimą, gretimą Paventės (Pavenčių) kaimą, aplinkinius kaimus. 

Maksimaitienė O. Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. — Vilnius, 1995. — P. 12. — 

Tekste: Stiprėjant revoliuciniam judėjimui, caro valdžia 1905 metų balandžio mėnesį paskelbė 

Vilniaus gubernijoje sustiprintos apsaugos padėtį, o į Kauno gubernijos valsčių miestelius 

pasiųsta kariuomenė. Tie baudžiamieji būriai buvo įkurdinti Papilėje, Viekšniuose ir dar 

dešimtyje miestelių. 

Maksimaitienė O. Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. — Vilnius, 1995. — P. 29 ir kt. 

— Tekste: 1919 06 12 P. Bermontas su štabu atvyko į Mintaują (Jelgavą). 1919 06 26 užėmė 

Kuršėnus. Lietuvos kariuomenė išvijo bermontininkus iš Viekšnių—Kuršėnų—Tytuvėnų linijos 

1919 12 09. 

Viekšniai taps turizmo centru? / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė. Algimanto Tirliko 

nuotraukos // Lietuvos aidas. — 1995. — Birž. 20. — P. 17: ir nuotrauka. — Tekste: 

Į Viekšnius (Akmenės r.) turistus traukia graži gamta, skaidrios Ventos ir Virvytės upės, 

netoliese plytintis Kamanų rezervatas. Aukštapelkė užima 3650 ha, jos apsauginė juosta — 

1500 ha. Kamanas supa miškai, gausu ežerėlių — apie 120. Daug retųjų augalų, įrašytų į 

Lietuvos raudonąją knygą. Augmenijai nenusileidžia ir gyvūnija. Čia gyvena net juodieji 

gandrai. Poilsiui galima pasirinkti ir vienintelį Akmenės rajone Meižių ežerą su lygiais tarsi 

specialiai pritaikytais palapinėms statyti krantais. 

Viekšniai įsikūrę prie Mažeikių—Šiaulių plento, patogioje vietoje. Čia kryžiuojasi keliai į 

Laižuvą ir Tryškius. Pakeliui apstu piliakalnių, akmenų, todėl pravartu važiuoti dviračiu. Prie 

mitologinio Meilės, arba Juodojo, akmens, esančio Žibikų pusėje, už poros kilometrų nuo 

Viekšnių, galima išsipranašauti sau ateitį. Keliaujant kairiuoju Ventos krantu pasiekiama Papilė ir 

garsioji juros periodo atodanga, vienintelė Lietuvoje. 

160

Viekšnių vardas kronikose minimas XIV a., dvaras ir miestelis — XVI a. Magdeburgo teises 

Viekšniai gavo 1792 m. Bažnyčia pastatyta 1634 m. Miestelio centre stovi namas, kur 1860— 

1863 m. gyveno Lietuvos aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius. Restauruotame name 

įrengtas muziejus, veikia Aleksandrui Griškevičiui, profesoriams broliams Biržiškoms skirtos 

parodos. Aikštėje statomas paminklas Biržiškoms. 

Netoli miestelio yra veikiantis vandens malūnas, savivaldybės išnuomotas Ūkininkų sąjungai. 

Viekšnių vardą užsienyje populiarina Vokietijos Koblenso miesto leidykla. Ji pagal vietos 

istoriko ir pedagogo Algirdo Gedvilo medžiagą yra išleidusi informacinį leidinį apie 

A.Griškevičiaus muziejų, dabar leidžia katalogą apie Žemaitiją, kur minimi ir Viekšniai. 

Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): Diplominis darbas. — Vilnius: Vilniaus 

pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 138 p. — 

Nurodyta literatūra. — [Darbo kopija yra Viekšnių muziejuje]. 

Bauža Kostas. Pirmasis pasaulinis karas // Bauža Kostas. Viekšnių istorija (1805—1945): 

Diplominis darbas. — V.: Vilniaus pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos 

katedra, 1996. — 138 p. — P. 45—48. — Tekste: 

Vokiečiai Viekšniuose pasirodė 1915 metų balandžio 19 dieną: per miestelį perjojo 4 

kareiviai. Užėjo į bažnyčią ir patikrino, ar nėra už altoriaus ginklų. Balandžio 23 d. į Viekšnius 

atvyko 150 vokiečių kareivių. Dalis čia nakvojo. Tą dieną Viekšniuose kilo gaisras ir sudegė apie 

120 namų — daugiau centre buvusių žydų namų. Gegužės 2 d. į Viekšnius įžengė rusų 

kariuomenė. Nužudė 4—8 vokiečių žvalgus, čia aptiktus. Po to visą dieną susišaudymai tarp rusų 

ir vokiečių. Tęsėsi ir gegužės 3, 4 d. Buvo apgadinta nemažai namų ir vėl kilo gaisras. 1915 05 

14 vokiečių artilerija uždegė bažnyčios bokštą. Karo metu iš miestelio pasitraukė daugiau kaip 

pusė gyventojų. Išvyko dauguma žydų, kurių namai sudegė. 

Čiurlionytė-Zubovienė D. Patekėjo saulė. — Kaunas, 1996. — 232 p. — Tekste: 

Kunigas Vincentas Jarulaitis buvo S. Kymantaitės-Čiurlionienės dėdė. D. Čiurlionytė ir 

gyveno, ir lankėsi pas V. Jarulaitį. Kymantienė Elžbieta: „Kymantienė — sesuo kun. Jarulaičio, 

prieš karą klebonavusio Viekšniuose.” 1919 m. nuomavo pusę didesnio namo netoli bažnyčios. 

Didelis daržas ir sodas. Nuotraukos: 1913 metų (prie jos namo Viekšniuose), 1920, 1921, 1924, 

1929, 1932 ir 1936 metų. — P. 63: „Viekšnių stotį nuo miestelio skyrė tik 3 kilometrai, į ją 

veždavo du žydeliai: Apkė ir Natkė.” 

Miestų ir miestelių pirmo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose datos // Šešelgis K. 

Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai (Nuo seniausių laikų iki 1918 m.). — Vilnius, 1996. — 

P. 74. — Tekste: Viekšniai pirmą kartą paminėti 1253 m. 

Viekšniai // Vanagas A. Lietuvos miestų vardai. — Vilnius, 1996. — P. 11, 272—274. — 

Tekste: 

„Vardo kilmė nėra visiškai aiški, bet greičiausiai jis gali būti susidaręs iš vandenvardžio. 

Tiesa, šiuo metu prie Viekšnių panašaus ežero ar upės, rodosi, nėra. Bet anksčiau toks galėjo 

būti. Tai rodo J. Sprogio XVI a. surinkti duomenys. [...]. Kad tai įmanoma, rodo kiti 

vietovardžiai.” Lietuvoje upės — Viekšnia, Viekšnupis, Viekšna, Viekšninė. 

Kriaučiūnienė Živilė. Lietuva, mano sielvarto žvaigždele: Rytoj Viekšniai paminės 

Nepriklausomybės kovų dalyvio, Lietuvos kariuomenės kapitono, poeto, Sibiro tremtinio Juozo 

Mačio gimimo 100-ąsias metines // Diena. — 1996. — Vas. 15: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Dar ne taip seniai Viekšnių vidurinės mokyklos parodėlėje kabėjo Juozo Mačio nuotrauka, po 

kuria buvo parašyta „baltaraiščių vadeiva”. Niekam nerūpėjo, ar tai buvo tiesa. Netgi dabar, 

pasikeitus politinei situacijai ir vertinimams, jo negalėtume pavadinti nei baltaraiščiu, nei 

sukilėliu — jis juo nebuvo. 

161

Paprasčiausiai jis nebuvo iš tų žmonių, kurie įvedinėja tvarką su pistoletu rankoje, kurie gali 

šaudyti ar suiminėti savo idėjinius priešininkus. Priešingai. Tapęs Viekšnių komendantu tuo 

bevaldžiu laikotarpiu, kai rusai pasitraukė, o vokiečiai dar nebuvo atėję, Juozas Mačys supykdė 

daugelį vietinių „aktyvistų”, pareiškęs, kad žmogaus politiniai įsitikinimai — jo asmeninis 

reikalas, už tai esą negalima bausti. Ir ryžtingai paleido iš kalėjimo ten uždarytus žmones. 

Jis nesuprato, kuo nusikalto žydai. Jam griežtai užprotestavus, žydai Viekšniuose nebuvo 

šaudomi, juos išvežė į Mažeikius. Policininkams miške nušovus žydaitę, Juozo Mačio nurodymu 

iš valdiškų lėšų buvo padarytas karstas ir mergina palaidota žydų kapinėse. Nieko nuostabaus, 

kad Šiaulių gestapas įtraukė jį į juoduosius sąrašus. 

Greitai Juozas Mačys įsitikino vokiečių žiaurumu, žlugo iliuzijos, kad jie padės Lietuvai 

atgauti nepriklausomybę. Jis tapo viršaičiu, kad padėtų savo gimtajam miesteliui, o pamatė, kiek 

mažai tegali padaryti. Todėl gavęs iš pažįstamo gydytojo Kaune pažymą, kad jam pakrikę nervai, 

pasitraukė iš viršaičio pareigų ir pradėjo mokytojauti Viekšnių gimnazijoje. 

Nepaisydamas nieko, jis tikėjo gėriu, teisingumu, žmonių padorumu. Meilė tėvynei, pareiga, 

sąžinė jam buvo šventi dalykai, ir jis neabejojo, kad kitiems žmonėms — taip pat. Karui 

baigiantis, į Lietuvą vėl įžengus Raudonajai armijai, pažįstami ir nepažįstami įkalbinėjo jį 

trauktis į Vakarus. Visiems Juozas Mačys ramiai atsakydavo: „Aš niekam nieko bloga 

nepadariau, mano sąžinė švari. Už ką mane turėtų suimti?” Lygiai taip pat ramiai, caro laikų 

mokslo draugo pakalbintas ateiti dirbti į vykdomąjį komitetą, nuėjo į NKVD susitvarkyti 

dokumentų. O juk turėjo pagalvoti, kad 1941 metais liko neištremtas vien todėl, jog paleistas iš 

kariuomenės į atsargą kaip politiškai nepatikimas, išvažiavo iš Kauno į gimtuosius Viekšnius, 

nusprendęs dirbti žemę, kurios buvo gavęs kaip savanoris. 

Nežinia, kaip jis pats vertino savo naivumą, NKVD rūsiuose marinamas badu, daužomas per 

galvą revolverio rankena, kankinamas, pakabintas ant rankų, Tirkšlių NKVD būstinėje. 

„Tardomajam pabūti Tirkšliuose, — vėliau sakė jis, — vadinasi, pabūti pragare”. 12 ilgų metų 

teko praleisti Vorkutos ir kituose lageriuose, ne kartą būti per plauką nuo mirties. Tuo baisiau, 

kad 1956 metais grįžęs į Lietuvą, ne kartą turėjo progos pasakyti: „Sibire man buvo geriau”. 

Negavo senatvės pensijos, nes „neturėjo darbo stažo” (nebuvo įskaityti nei Lietuvos 

kariuomenėje ištarnauti metai, nei mokytojavimas Viekšniuose, nei Vorkutos katorga), niekaip 

negalėjo prisiregistruoti Kaune, kur apsigyveno pas seserį. Gavo tik 7 rublius invalidumo 

pensijos, todėl senas ir ligotas žmogus buvo priverstas dirbti naktiniu sargu. 

Jis mirė 1966-aisiais nuo vėžio, kuris prasidėjo Tirkšliuose sumuštose pažastų liaukose ir 

persimetė į skrandį bei kepenis. Paskutinis įrašas jo užrašų knygelėje buvo toks: „Mano tėvyne 

Lietuva, „mano sielvarto žvaigždele”, kaip troškau darbuotis tavo labui, bet... jaučiu, kaip senka 

jėgos, kaip vėsta kraujas gyslose, ir dėkoju Apvaizdai, kad leido man parvykti į Tėvynę. Dėkoju, 

kad galėsiu atsigulti amžinam poilsiui man brangioje žemėje. Viešpatie, priimk mano sielą!” 

Atsigulė jis ne Viekšniuose, netoli kurių — Gyvolių kaime — gimė, kur palaidoti anksti mirę 

jo tėvai, kur lankė Viekšnių pradinę mokyklą, vėliau progimnaziją; ne Kaune, kur daugelį metų 

dirbo Karo, vėliau Sanitarijos puskarininkių mokyklose, Spaudos ir švietimo skyriuje prie 

Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo, kur buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio 

Gedimino ordinu ir medaliais. Palaidotas Juozas Mačys Palangoje, kur tuo metu gyveno jo dukra 

Živilė Antanaitienė. Palangos kapinių žemė jau buvo priglaudusi jauną jo žentą, o netrukus, 

nepraėjus nė metams, šalia amžinam poilsiui atsigulė ir žmona Viktorija Mačienė. 

Bauža Kostas. Prieš šimtą ir daugiau: Iš mūsų praeities: [Apie knygą: Šavelskij ujezd. — 

Kaunas, 1896] // Vienybė. — 1996. — Vas. 24. — Visas tekstas: 

Įdomu žvilgtelti į savo kraštiečio praeitį, atskleisti šimtametę istorijos skraistę. Skraistę, kurią 

atvertęs ir pamatai savo gimtąjį kaimą, miestelį: kuo tada žmonės gyveno, kokius vargus ir 

džiaugsmus turėjo. 

Tarsi stebuklinga knygelė „Šavelskij ujezd”, išleista Kaune lygiai prieš šimtą metų. Ji 

apsitrynusi, parašyta dar „graždanka”. Tačiau brangi, nes joje girdi gimtosios Ventos šniokštimą. 

Venta — anot tuometinės valdžios vertinimo, tiek vardo kilme, tiek prigimtimi — žemaičių upė. 

Reikia toje knygutėje atseikėti grūdus nuo pelų, tačiau brangi jinai tuo, kad matai pažįstamus 

vietovardžius: Pavirvytė, Daubiškiai, Šiaudinė, Dabikinė, Akmenė, Kegriai... 

162

Tad kuo gyveno mūsų senoliai prieš šimtą ir daugiau metų? 

Žemė buvo valstiečio maitintoja, su ja susiję gyvenimas, meilė ir šventės, vargai ir 

nesutarimai. Jos tuometiniais duomenimis užteko tik 43 procentams apskrities gyventojų. Tai 

turtas ir tuo pačiu nesantaika, rakštis giminėje. 

Caro valdininkai, rašydami apie apskrities buitį bei papročius, visų pirma rėmėsi gausiomis 

bylomis. Tėvų noras perduoti ūkį ir žemę vaikams, šeimininko teisių atsisakymas mums jau 

suprantami — viskas dėl vaikų gerovės. Bet kaip padaryti, kad ūkis išliktų stiprus, kad šeimoje 

vyrautų santarvė? Bylos parodo, kad ne visad broliai taikiai sugyvendavo, už gera geru 

atlygindavo. 

Antai vienas Viekšnių valsčiaus tėvas liepė vyresniam sūnui už gautą žemę atlyginti pinigais 

jaunesniam. Tas taip ir padarė. Bet praėjus 20 m., jau po tėvo mirties, „mažius” vėl reikalauja per 

teismą piniginės kompensacijos. 

Labai skaudūs padariniai, kuomet tėvai už šiltą kampą ir duonos kąsnį atsisako šeimininko 

vardo. Po to kyla šeimyniniai barniai, bylinėjamasi. 

Papilės valsčiuje vienas tėvas atidavė sūnui žemę už kambarį, maitinimą senatvėje, karvę ir 

arklį — kartą per savaitę nuvažiuoti bažnyčion. Pasekmės liūdnos — už gera atseikėta blogu: 

tėvas išvarytas ubagauti. 

Kad ir anksčiau uodai medaus nenešė, patvirtina ir verslų pobūdis. Tuo metu masiškai 

užsiiminėdavo advokatavimu, tiksliau, — sukčiavimu. Antai Viekšnių valsčiuje buvo toks 

atsargos kareivis, kuris, kaip advokatas, „ieškodavęs” iš valstiečių skolos. 

Šiaulių apskrities valsčių teismai gaudavo tūkstančius įvairiausių skundų, prašymų. Vien 

Viekšnių valsčiaus teismas per metus turėjo išspręsti 272 bylas. 

Šiaulių apskritis visoje Kauno gubernijoje pasižymėjo aukšta žemės ūkio kultūra, derlingumu. 

Buvo praktikuojama daugialaukė sistema. Antai Klyšių ūkis (Akmenės valsč.) turėjo 11 laukų. 

Pavirvytėje (Viekšnių valsč.) buvo 10 laukų. Taip pat žinoma, kad daugialaukiai geri ūkiai buvo 

Daubiškiuose (Viekšnių valsč.), Dabikinėje (Akmenės valsč.). 

Nors Lietuva atsiliko nuo Vakarų Europos šalių žemdirbystės technikos atžvilgiu, bet gerokai 

pralenkė Rusijos gubernijas, o Šiaulių apskritis — rytinę bei pietinę Lietuvą. 

Naujos technikos turėjo ir mūsų krašto dvarininkai bei turtingesni valstiečiai. Antai 

Daubiškiuose buvo „Horvusbi” kuliamoji mašina, švediški plūgai. Šiaudinėje — kuliamosios su 

vandens varikliais, šiaudų pjautuvai, arpai. Pavirvytėje — arkliniai grėbliai „Tigre”, kultivatoriai, 

Hovardo plūgai. 

Truputis šimtametės statistikos: 

Vidutinė vasaros temperatūra Šiaulių apskrityje anuomet siekė 13 laipsnių, o žiemos — minus 

3,5 laipsnio. Pažymima, kad Šiaulių apskrities klimatas labai geras žmogaus sveikatai, išskyrus 

valsčius su pelkėtomis vietovėmis (tarp jų Viekšnių bei Akmenės valsčiai). 

Mirtingumas: 1885 m. mirė 2,20 proc. visų gyventojų. 1890 m. — 2,11 proc., 1894 m. — 2,55 

proc. 

Tuo metu Šiaulių apskrityje gyveno 262000 žmonių, tankumas — 43 žmonių kvadratiniame 

metre. Iš viso buvo 192000 katalikų, 53500 žydų, 6200 provoslavų. Daugiausiai rusų visoje 

apskrityje gyveno Akmenės valsčiuje — 340, Viekšnių — 266, Kruopių — 86. 

Raštingų buvo 5669 (daugiau kaip 4 proc. gyventojų). Šiaulių apskrities piemenys gaudavo 25 

rub. per metus, tiek pat ir daugiau gaudavo kumečiai, o samdiniai — 30—40 rub. Beje, Viekšnių, 

Joniškio, Žagarės ir Šiaulių valsčiuose samdiniai buvę brangesni. 

Tuo metu Šiaulių apskrityje buvo bene geriausias Kauno gubernijoje susisiekimas, vien 

vieškelių ilgis siekė 1259 varstus. 

Toks buvo mūsų kraštas ir Šiaulių apskritis caro valdininkų akimis. 

Viekšniškio Stasio Kriaučiūno pasakojimai / Užrašė Algirdas Gedvilas. — 1996. — 

Geg. 26. — Žinios aprašui: Algirdo Gedvilo. — Tekste: 

Viekšniuose didžiausi jomarkai būdavo per šv. Jono ir Stanislovo atlaidus. Vieno jomarko 

metu šiek tiek įsilinksminęs dvarininkas Kondratavičius keturiais arkliais pakinkyta karieta 

pervažiavo per puodžių išdėstytus dirbinius. Buvo priverstas atlyginti nuostolius. [...]. Kol 

nebuvo Viekšnių malūno, Venta būdavo plukdomi medžiai. Plaustais būdavo gabenami ir 

163

gyvuliai į jomarkus. Per jomarkus gyvuliai būdavo pardavinėjami arčiau prie Ventos — 

Užbravarėse. [...]. Pradinė parapijinė mokykla, kurioje vaikai buvo mokomi lietuviškai, buvo 

Bažnyčios gatvėje, dviejų galų name. Pasakojama, kad mokykla buvo uždaryta dėl viekšniškių 

dalyvavimo 1863 metų sukilime. [...]. Pasakojama, kad pirmoji bažnyčia buvo Akmenės gatvėje 

netoli Puodininkų gatvės. Antroji bažnyčia buvo prie Ventos. Ten, kur Birutės gatvėje yra 

Vėlavičienės namai. Ten dar ilgai stovėję trys koplytstulpiai. Trečioji bažnyčia buvo miesto 

centre, ten, kur vėliau buvo kepykla. [Maždaug ten, kur dabar Žemės ūkio mokyklos sporto 

aikštelė]. [...]. Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos per atostogas plaukdavo valtimi žvejoti. 

S. Kriaučiūnas už irklavimą ir kitokią pagalbą gaudavo 5, kartais net 10 litų. Prie Brikos pylimo 

išbūdavo beveik visą dieną. Kartais plaukdavo ir Balys Sruoga. 

Lungys R. Šviesa Viekšniuose // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 31: ir nuotraukos. — Tekste: 

Konferencija [antroji] „Viekšnių kraštas ir jo žmonės”. 1996 m. rugpjūčio 24 d., šeštadienį 

„šventė — kraštiečių susitikimas Biržiškų paminklo metinėms pažymėti ir krašto istorijai 

pagerbti”. 

Plastinina Bernarda. Palydėjusi jau dvi kartas... // Santarvė (Mažeikiai). — 1996. — 

Rugs. 21. — Nr. 109 (7556): ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Prie gatvės stovi nedidelis, dailus namelis. Pro vartelius įžengus į tvarkingą kiemą, o po to į 

tokį pat jaukų ir švarų namelį, suvoki čia gyvenant pedantiškai tvarkingą šeimininkę. Niekur nei 

dulkelės, nei vieno ne vietoje padėto daikto. Dar labiau nustembi sužinojęs, kad čia, Viekšniuose, 

savo namelyje, gražias vasaros dienas leidžia dabar jau mažeikietė 94-uosius bebaigianti močiutė 

— Emilija Šimkienė. 

Kalbamės mudvi ilgai. Tačiau ar visas 94-erių metų gyvenimas vertas tik penkių valandų? 

Pakartodama mano greitakalbe ištartą klausimą, močiutės anūkėlė Vilija jį savaip perfrazuoja. 

Dažnai nuvažiuodamos „į lankas”, vėl ir vėl sugrįžtam prie mūsų pašnekesio temos — Emilijos 

Šimkienės gyvenimo istorijos. O ta istorija nebuvo iš pačių laimingųjų. Išaugusi dešimties vaikų 

šeimoje, E. Šimkienė paliko vienut vienutėlė: be vaikų, kitų artimųjų. Močiutė ir anūkė šiandien 

turi tik viena kitą. Ar ne per dažna viešnia šioj giminėj buvo mirtis? Močiutė neteko ne tik tėvų, 

seserų ir brolių, bet ir abiejų dukrų. Vilija — vienintelė dukra — taip pat liko našlaitė. Kas tai, 

Dievo bausmė ar pikto likimo įnoris? 

— Papasakokite, iš kokios šeimos Jūs kilusi ir kaip atsitiko, kad likot viena? 

— Iš šio gyvenimo palydėjau jau dvi kartas. Kilimo esu iš Čekų kaimo (Akmenės raj.). Tėvas 

— Žiogaičių kaimo ūkininkų atžala, o mama čia atitekėjo iš Mosėdžio dvaro. 

Tėvai, paprasti, bemoksliai žmonės, buvo mažažemiai — turėjo tik 7 ha. Vaikų Dievas 

nepagailėjo — gimėm 5 dukros ir 5 sūnūs. Du broliai mirė maži. Visi kiti išaugom. Albiną, 

gimusį 1900-aisiais, išvežė prieš II pasaulinį karą. Dvi vyresnės seserys — Antanina ir Apolonija 

— emigravo į Ameriką. Pora metų už mane jaunesnė buvo Eufemija, o pati jauniausia, 

Kazimiera, mane, paskutiniąją iš dešimties, paliko prieš kokius 10 metų. Seserų ir brolių vaikų 

taip pat nebėra, išskyrus tris Kazimieros dukras, kurios, sukūrusios savo šeimas, gyvena 

Šiauliuose. 

Pati artimiausia man štai ši dukros Adelės mergaitė Vilija, tikra ir vienintelė anūkė. Sulaukusi 

60, 1990-aisiais susirgusi vėžiu, mirė Adelė, o po penkerių metų ir jos vyras. Antrąją dukrą, 

Eugeniją, kurios netekau dėl infarkto, palaidojom 1994-aisiais. Taigi viena paguoda — Vilija. 

Tačiau ji toli. Baigusi Kauno medicinos institutą, ten ir pasiliko. Susitinkam tik vasarą, kai ji 

atvažiuoja pas mane paatostogauti. 

— Jūsų amžiuje ryškiausi prisiminimai tikriausiai likę iš vaikystės. Gal sugrįžkime į ją... 

— Mielu noru. Kaip jau minėjau, mano vaikystė — Čekų kaimas. O papasakosiu jums apie 

patį didžiausią išgąsti, kurį patyriau būdama 10 metų. Seni žmonės kaime kalbėjo, kad ateis toks 

laikas, kai į žemę atkeliaus Antikristas visų nusidėjėlių bausti. Šventai tuo tikėjau. Ir štai kartą, 

ganant bandą, išgirdau įtartiną garsą — ūžesį. Mašina tais laikais buvo retenybė. Todėl sustingau 

iš baimės, kai per krūmus, keliuku išniro kažkokia keista, dar nematyta mašina ir ėmė važiuoti 

164

tiesiai į mane. Atėmė rankas ir kojas, negalėjau pajudėti iš vietos. Mašina sustojo, iš jos išlipo 

mėlynai apsirengęs vyras. Dailiai prie kūno prigludę rūbai buvo papuošti spindinčiom sagom, o 

ant galvos styranti kepurė smailu galu man priminė ragą. Net neabejodama jį palaikiau baisiuoju 

Antikristu. Iš mašinos išlipo dar vienas toks pat. Jie ėmė mane kalbinti kažkokia nesuprantama 

kalba. Supratau tik vieną jų pasakytą žodį — „kinder”. Mūsų vaikiška kalba „kinderis” reiškė 

plaukus. Kadangi baisusis Antikristas man paglostė galvą, neliko jokių abejonių: jis nori mane 

čiupti už plaukų ir nešti į krosnį, kad sudegintų kaip „griešnikę” už nuodėmes. Ėmiau verkti ir 

prašyti pasigailėjimo. Nieko baisaus neatsitiko. Grįžusi namo visiems pasakojau apie Antikristo 

pasirodymą, bet niekas, aišku, manimi nepatikėjo. Tik vėliau supratau, kad tai buvo vokiečių 

žvalgai. Ėjo 1912-ieji, artinosi I pasaulinis karas. 

— Kokius prisiminimus paliko Jūsų, dvylikametės, atmintyje šio karo įvykiai? 

— I pasaulinio karo fronto linija tiesėsi palei Ventą. Vokiečiai pasirodė nuo Klaipėdos pusės, 

rusai — iš priešingos. Dešiniajame upės krante įsitvirtino rusai, kairiajame — vokiečiai. 

Prisimenu, ganydama gyvulius išgirdau kažkokį keistą triukšmą. Įsiklausiusi ėmiau atskirti 

žmonių riksmus, arklių kanopų bildesį, ginklų žvangėjimą. Keletas pabaidytų arklių, iškėlę 

galvas, žvengdami atšuoliavo net iki ganyklos. Mano supratimu, mūšiai vyko už 1—2 kilometrų. 

Tai buvo karo pradžia. 

Vokiečių žvalgai pas ūkininkus apsilankydavo ir anksčiau. Jie užeidavo pavalgyti, prašydavo 

sviesto, kiaušinių. Neaplenkė jie ir mano tėvų. Kartą pas mus paliko pasiganyti savo arklius. 

Kažkas nevykusiai pajuokavo — nukirpo arkliams uodegas. Vokiečiai įtarė, kad tai padarė 

aplinkiniai ūkininkai. Nežinia, ar jie būtų likę gyvi, jei ne mano tėtis. Nežinau iš kur, bet jis 

puikiai mokėjo vokiečių kalbą, tad paaiškino vokiečiams, kad tie žmonės niekuo dėti. 

— Kaip ir kada susikirto Jūsų keliai su Jonu Šimkumi? 

— Jau po karo, kai man buvo 15 metų, mirė tėvelis, Mamai vienai nelengva buvo išlaikyti 

tokią šeimą. Atsirado bevaikė šeima, kuri norėjo mane įdukrinti. Tačiau atsitiko taip, kad šioj 

šeimoj netikėtai gimė kūdikis. Mane pakvietė būti krikštamote. Krikštatėvis buvo Jonas Šimkus. 

Taip mes susipažinom. Nepraėjus metams, jis parsivežė mane į Plūgų kaimą. 1928-aisiais aš už 

jo ištekėjau. Jonas buvo ūkininko sūnus, iš tėvo paveldėjo ūkį ir 30 ha žemės. Po metų gimė 

Eugenija, dar po metų — Adelė. 

Laikėm 7 karves ir 3 prieauglius. Turėjom 3 ar 4 arklius, apie 10 avių, 50 žąsų, vištų ir 

kalakutų. Kadangi neturėjom jokios technikos ir viską teko dirbti rankomis, samdėm berną, 

mergą ir piemenį. 

— Viekšnių žemė išaugino daug garsių žmonių. Ar neteko gyvenant netoli šio miestelio, 

pažinti ką nors iš jų? 

— Buvau penkerių metų. Sirgau. Tėvai iš Viekšnių parvežė daktarą. Jis jau buvo senas ir 

turėjo ilgą baltą barzdą. Kai jis pasilenkė virš manęs, norėdamas paklausyti širdies, savo didžiąja 

barzda užklojo mane visą. Kaip vėliau sužinojau, šis daktaras buvo Antanas Biržiška. Kai jis 

mirė, jo žmona pasamdė vaikams auklę. O kai visi trys sūnūs užaugo ir mirė jų mama, jaunuoliai 

rūpinosi aukle kaip tikra motina, lankė ją Viekšniuose iki pat jos mirties. 

Teko artimai bendrauti su viekšniškio garsaus vaistininko Aleksandravičiaus šeima. 

Susipažinom per mūsų dukras. Mano Adelė mokėsi vienoj klasėj su jų Zofija. Mergaitės 

draugavo ir dažnai lankydavo viena kitą namuose. Aleksandravičiams mano dukra buvo klasės 

autoritetas: jie labai vertino jos nuomonę. 

Senąją šimtametę Viekšnių vaistinę Aleksandravičius paveldėjo iš savo tėvo, taip pat 

vaistininko. Be šios vaistinės, jie dar turėjo dvarą Sprogiškės kaime. Nuo tremties po II 

pasaulinio karo šią šeimą išgelbėjo tik atsitiktinumas. Kai užėjo vokiečiai, Aleksandravičiai savo 

namuose paslėpė rusų belaisvį. Atsidėkodamas už tai, šis žmogus apgynė juos nuo išvežimo. Net 

ir Aleksandravičių kapai yra greta mano artimųjų kapų. 

— Girdėjau Jus buvus aktyvia moterų ūkininkių draugijos nare. Kas tai buvo per 

organizacija? 

165

— Draugijos narėmis galėjo būti visos, kas tik turėjo žemės. Draugija veikė dar prieš II 

pasaulinį karą. Joje buvo per 100 moterų, turėjom savo valdybą, į kurią buvau nuolat renkama. 

Rinkdavomės Viekšniuose. Tos, kurios buvom aktyvesnės, gabesnės, gražesnės, šokom ir 

dainavom, organizavom maisto gaminimo kursus ir pačios susinešusios įvairių produktų 

keldavom sudėtinius balius. Jie buvo be svaigiųjų gėrimų, išskyrus alų, kurį labai skanų mokėjo 

padaryti mano vyras. Apskritai, mano Jonas buvo neištižęs, bajoriškos dvasios, pasižymėjo 

puikia iškalba, mokėjo bendrauti. Į draugijos „pasisėdėjimus” kviesdavom apskrities viršininką, 

viršaitį, kitus valdžios atstovus. 

Tuo mūsų veikla neapsiribojo. Rūpinomės ir savišvieta. Mūsų užsiėmimuose paskaitas 

skaitydavo mokytojai, kunigai, kiti inteligentai. Valdyba nutardavo, kokia tema vyks 

užsiėmimas: bažnytine, ūkine ar kt. Tada kviesdavo lektorių. 

Mėgstamas mūsų užsiėmimas buvo retų augalų auginimas. Pasirūpindavom razinų, kavos 

pupelių sėklų ir lenktyniaudavom, kuri gausim didesnį derlių. Varžėmės tarp savęs ir dėl švaros, 

tvarkos. 

— Minėjot, kad nuolat buvot renkama į draugijos valdybą. Sakykit, ar ėjot kada kokius 

mokslus ir kokia pažiūra Jūsų jaunystės metais buvo į mergaičių mokslą? 

— Visą gyvenimą kentėjau dėl to, kad buvau visiška bemokslė. Dėl šios priežasties ir 

deramos vietos ūkininkių draugijoje negalėjau užimti. Nebaigiau nė vieno skyriaus. Tik iš didelio 

noro pati išmokau skaityti ir rašyti. Tiesa, būdama jau 19—20 metų panelė, kurį laiką vakarais 

lankiau šeštadieninę-sekmadieninę mokyklą, atidarytą Sasojaus dvare (netoli Tučių kaimo). 

Mano vyras buvo mokytesnis už mane — vaikystėje lankė mokyklą. Vyrams mat reikėjo 

kariuomenėj tarnauti, tam tikras vietas užimti, tad kaip gi be mokslo išsiversi. O moters 

pašaukimas buvo vaikus gimdyti, bulbynę mokėti išvirti, duoną kepti, na, dar, aišku, verpti, 

austi... Tuo aš, žinoma, pasigirti galėjau. Iš tikrųjų mano vyro seserų nė viena nemokėjo net 

pasirašyti. 

— Jeigu jau sušnekom apie mokslus, papasakokit, kokius mokslus buvo ėjusios Jūsų 

dukros? 

— Abi baigė gimnaziją Viekšniuose. Jaunesnioji, Adelė, mokėsi P. Mažylio medicinos 

mokykloje Kaune, visą gyvenimą dirbo Kauno akademinių klinikų vyriausiąja akušere. Eugenija 

po gimnazijos porą metų mokytojavo Barstyčiuose, o po to neakivaizdžiai studijavo mokytojų 

seminarijoje. Tačiau artistiška prigimtis, potraukis šokiui, aktoriniam menui paviliojo ją kitur. Ji 

nuolat tobulinosi kursuose, pati mokėsi ir kitus mokė šokio. Ji buvo pagrindinė Akmenės, vėliau 

Mažeikių rajonų dainų švenčių organizatorė. 

— Kalbėjom apie I, tad prisiminkim ir II pasaulinį karą. 

— Per šį karą tikro fronto Viekšniuose nebuvo. Vokiečiai bėgo, o rusai vijosi. Kadangi mūsų 

ūkis buvo patogioje vietoje, prie pat kelio, tuščia ir ramu niekada nebūdavo. Namo viename gale 

įsikurdavo arba vokiečių, arba rusų štabas. Reikia pasakyti, kad vokiečiai buvo daug 

kultūringesni, negu rusai. Jie nieko neėmė, neplėšė. Rusai — kaip žvėrys, kur praėjo, ten nieko 

neliko. Išvažiuodami rusų kareiviai išsiveždavo ne tik paskutinį stalą, bet ir katilą. Dar gerai, kad 

jie nelietė mūsų moterų, merginų. Pasitaikydavo tik „apsimetusių” kareiviais „žulikų”, kurie 

bastydavosi, prievartaudami moteris. 

Įstrigo atmintin vienas toks nutikimas. Kažkuriuo metu vokiečiai buvo užėmę visą namą, o 

mus su dukrom išvarę į klėtį. Vienas vokietis turėjo tarnybinį mokytą šunį. Mergaitės pašaukė jį, 

ir šis atėjęs atsigulė tarp jų. Kai jo šeimininkas tai pamatė, išsivedė vargšelį į mišką ir nušovė — 

nebepatikimas. 

— Buvot ūkininkai, kaip išvengėt tremties? 

— Per plauką. Buvo Viekšniuose toks Buta. Jis pretendavo į mūsų ūkį. Pasiprašė priimamas 

„ant buto”, o vėliau jo „dėka” buvom įrašyti į tremiamųjų sąrašus. Išgelbėjo mus žmonės, 

kažkada pas mus tarnavę. Tai buvo po karo Viekšnių vykdomojo komiteto pirmininke dirbusi 

Tautkaitė. Jai patariant, atidavėm savo žemę pieninei, sau pasilikdami tik 5 ha, motyvuodami 

tuo, kad vyras nusenęs, vaikai dar maži ir apdirbti visos žemės nebepajėgiam. 

166

— Sugrįžkim į šias dienas. Kaip dabar senatvėje viena verčiatės? 

— Su dukra Eugenija daug metų kartu dirbo Eugenija Kupliauskienė. Su ja, tarp kitko, mus 

sieja labai tolimos giminystės ryšiai. Seniai bendravom, buvom geros pažįstamos. Ligoninėje ji 

slaugė mano Eugeniją. Jai dukra paliko ir savo butą Mažeikiuose, kuriame aš dabar ir gyvenu. 

Geri žmonės tie Kupliauskai. Padeda man visad. Iki kapinių nuveža, maisto parūpina. Šiaip 

manęs aptarnauti dar nereikia. Pati valgyti pasitaisau, net cepelinų išsiverdu, pati skalbiu, pati 

namus susitvarkau. Net ir darželį čia, Viekšniuose, pati nusiraviu. Šis namas mirusio Eugenijos 

vyro Kazio Dargio. Kai Eugenija gavo butą Mažeikiuose, pardaviau savo namą Plūgų kaime ir 

persikrausčiau čia. Po karo, kai pradėjo kurtis kolūkiai, dirbau raštinėje valytoja, vėliau — 

Viekšnių apylinkėje. Nuo 56-ųjų esu našlė. Joną iš manęs atėmė plaučių vėžys. 

— Na, ir paskutinis klausimas. Kaip Jūs vertintumėt savo gyvenimą, koks jis buvo? Ką 

norėtumėt pasakyti apibendrindama? 

— Žinot, sakyčiau, gyvenimą pragyvenau neblogai. Pradžia buvo sėkminga. Laimingai 

ištekėjau, vyras buvo geras, garbingas žmogus. Aš jo net prisibijojau, ne todėl, kad būtų piktas, o 

todėl, kad jį gerbiau, o jo žodis buvo įstatymas. 

Mūsų žemė buvo gera, derlinga, materialiai gyvenom neblogai, mokesčiams pinigų netrūko. 

Tuo labiau, kad gyvenimo pradžiai mano sesuo ir teta, gyvenusios Amerikoj, atsiuntė po 500 

dolerių. 

Tik dabar viskas apvirto aukštyn kojom. Po Eugenijos mirties vyro giminė manęs atsižadėjo. 

Kodėl? Nežinau... Atsiremti nebėra į ką. O senatvė yra senatvė: klausa susilpnėjo, akys tamsėja, 

sunku darosi vaikščioti, kartais atmintis išduoda. Visą gyvenimą buvau sveika. Ir dabar dar 

valgau viską. Vaistų nevartoju. Ligoninėje esu gulėjusi tik vieną kartą, prieš 20 metų, kai buvo 

įkandęs pasiutęs šuo. Žilų plaukų priekyje, ant kaktos, atsirado tik į šeštą dešimtį įkopus. 

Kuo dabar užsiimu? Mėgstu gėles, švarą ir tvarką. Šiuos bruožus įskiepijau ir savo dukroms. 

Mėgstu žiūrėti televizorių, domiuosi politika. Kepu pyragus. Turiu silpnybę gaminti vyną. 

Daugiau kaip 30 metų darydavau vynus iš įvairiausių uogų, obuolių, net kiaulpienių. 

Nepagalvokit, kad giriuosi, visi sakydavo, kad jokio kito gėrimo su mano vynu nepalyginsi. 

Skanus būdavo, skaidrus, aromatas toks, kokio niekur nerasi. Pati gyvenime beveik negėriau, 

spjaudavau nosinėn, kai kitaip išsisukti nebegalėdavau. Du kartus esu buvusi „mirtinai” 

pasigėrusi. Buvo pamoka visam gyvenimui. 

Jaučiu stiprų vidinį norą tyrinėti žmogų, suprasti, ar jis nuoširdus, mąsto ir kalba vienodai. 

Man sekasi nuspėti žmogaus charakterį, būdą. Su blogais žmonėmis nebendrauju. 

Svetimas man pykčio, keršto jausmas. Su visais gyvenime sutariau. Niekad nebuvau nervinga, 

stengdavausi nusileisti, nematyti, negirdėti. Mėgstu vienatvę, ji manęs neslegia. Juolab, kad 

(manau, mano amžius suteikia teisę daryti tokią išvadą) gerų žmonių dabar mažai. Kad ir 

valdžioj... Apgavo žmones. Už ką šiandien reikia balsuoti? Kokia bus ateitis? Gyvenam 

nežinioj... 

— Dėkoju už nuoširdų pokalbį. 

Kalbėjosi Bernarda Plastinina. 

Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai / Sudarė Antanas Tyla ir Dainius 

Žygelis. — Vilnius, 1997. — T. 2. — P. 205 — 211. — [Yra klaidų]. — Tekste: 

VIEKŠNIAI. 

79. 

Viekšnių ir Vabalninko seniūno Martyno Leopoldo Ščukos raštas, patvirtintas jo 

žmonos Elžbietos bei seniūno Mykolo Gurskio, kuriuo Viekšniams, remiantis miestiečių 

prašymu bei seniūno teise, suteikiama Magdeburgo teisė ir herbas (trys aukšti kalnai), 

nurodomos prievolės dvarui 1 . 

Išnaša 1 : „Privilegijos patikimumas abejotinas”. 

167

Viekšniai, 1725 m. spalio 25 d. 

LVIA. F. 1135. Ap. 3. B. 21. L. 108. M. Brenšteino XX a. nuorašas iš nenustatyto šaltinio. 

[L. 108] 

Marcin Leopold na Radzynie i Szczuczynie Szczuka wabolnicki, wiekszniański starosta 

Wszem wobec i każdemu z osobna, komu to wiedzieć należy. Ponieważ miasteczko 

Wieksznie w starostwie i dzierżeniu moim zostające, i będąc ludźmi słusznemi i do a trzymania 

lepszego rządu sposobnemi osadzone, dotychczas bez przyzwoitego sobie miejskiego prawa 

ustanowienia znajduje się, a stąd usiłują do lepszej przyść formy pod zaszczytem praw i b 

prerogatyw innych pryncypalniejszych w Księstwie Litewskim i Żmujdzkim miast na c prawie 

tewtonyskim d albo mandeburskim zasiadłych — o to samą gorącą wszyscy obywatele wnieśli do 

mnie prośbę. Tedy ja, życząc aby w państwach JKMci, pana naszego miłościwego między 

inszemi porządnemi i handlowemi miastami [te miasteczko] e zakwitnąć i rozkrzewić się mogło, 

[ich prośbę] e za rzecz słuszną, potrzebną i z prawem pospolitym zgadzającą się uznawszy, a oraz 

życząc dobrego rządu, sprawiedliwości świętej, pomnożenia i podwyższenia miasteczka tego, 

prawo tewtonyskie d , które się magdeburskim nazywa, tak za inne wszelkie wolności, 

prerogatywy, których inne tak koronne, jako WKL miasta zażywają, temuż miasteczku mocą 

JKMci, pana naszego miłościwego, władzą moją starościńską wiecznemi czasy zapisuję i 

przyznaję i nadaję, oddalając wszelkie prawa inne, zwyczaje polskie lub litewskie, które by 

prawo tewtonyskie d abo mandeburskie w czymkolwiek mieszać miały, osobliwie deklarując, że 

na wzór wszelkich innych miast, mianowicie jednak pruskich, wyż rzeczone miasteczko 

Wieksznie rządzić się powinno, i odtąd mocne i wolne będzie magistrat sobie burmistrzowski, 

wójtowski, rajców, ławników, mężów i innych miejskich urzędników obierać, stanowić i jednym 

słowem, jurysdykcyją radziecką i wójtowską ufundować. Burmistrzów doczesnych, wójta 

dożywotniego obranych do aprobacyi dworowi podawać, tak zaś ustanowionym sądem sprawy 

wszelkie potoczne i uczynkowe między f sobą rozeznawać, sądzić, dekretować; ludzi 

występnych, swawolnych wszelką osobą w miasteczku i gruntach onego w świeżo popełnionym 

uczynku łapać abo sądowi swemu za kryminalne złapane oddawać, według prawa karać, 

apelacyjej w sprawach znaczniejszych do sądu starościńskiego lub dworskiego dopuszczając, a 

przeciwko rycerskiego stanu g — obyczajem innych miast na prawie majdeburskim fundowanych 

zachowując i sprawując. Na herb zaś mieski pieczęć do stwierdzenia aktów, listów i spraw 

swoich zażywać będzie trzech gór wyniosłych. Czynić jednak i inne dworowi tamecznemu z 

dawna należące powinności swojem trybem i zwyczajem — zachowane być mają, nie 

zamienione; wolności, prawa im h w najmniejszym punkcie szkodzić nie mogą. Które to nadanie i 

prawa we wszystkich punktach i klauzulach i JKMci, pana naszego miłościwego stwierdzone j 

zachowuję k , dla lepszej wiary — ręką własną przy pieczęci mojej. Datum w Wiekszniach, 25 

octobris, roku 1725. Mar[cin] L[eopold] Szczuka, mp. 

Toż samo prawo mieszczanom wiekszniańskim aprobuję i ręką moją podpisuję. Datum w 

Wiekszniach, 9 oktobra 1729 [roku]. Elżbieta z Potockich Szczuczyna starościna wiekszniańską. 

[L 108v] 

Anno 1743 die 28 iunii. Te nadanie mieskie, hac [sic] 1 conditione jeżeli dawne ich swobody, 

wolności, takoż i powinności dworowi należące nie odtworzą się inwentarzami i starych ludzi 

świadectwem etc., aprobuję. Datum w Wiekszniach, ut supra. Michał Gurski sędzia grodzki 

Księstwa Żmudzkiego, starosta wiekszniański etc. 

a Toliau užbraukta: ty. 

b Toliau užbraukta: przywilejo. 

c i. 

d tewtoryskim. 

e Įrašyta pagal prasmę; darant šį nuorašą, matyt, M. Brenšteinas praleido atskirus žodžius. 

f Toliau užbraukta: sąb. 

g Toliau daugtaškis, matyt, neįskaitytam ar praleistam žodžiui pažymėti. 

168

h Nuoraše: mym[?]. 

i klauzurach. 

j stvviedzenie. 

k zachowanie. 

1 Taip nuoraše. Įrašyta M. Brenšteino. 

80. 

Viekšnių ir Vabalninko seniūno Martyno Leopoldo Ščukos raštas, kuriuo Viekšnių 

miestiečius, nukentėjusius nuo gaisrų, maro ir praradusių ankstesnes teises bei privilegijas, 

negalinčių įvykdyti karaliaus komisarų nustatytų prievolių, atleidžia nuo sargybos 

prievolės, pastočių ir pyliavų, išskyrus tuos atvejus, kai atvyks pats seniūnas. 

Viekšniai, 1725 m. spalio 26 d. 

LVIA. F. 1135. Ap. 3. B. 21. L. 108-108v. XX a. M. Brenšteino nuorašas iš nežinomo 

šaltinio. 

[L 108] 

Marcin Leopold na Szczuczynie i Radzynie Szczuka wabolnicki a , wiekszniański etc. starosta 

Wszem wobec i każdemu, komu o tym wiedzieć należy, mianowicie ichm. panom 

dzierżawcom, administratorom lub namiestnikom starostwa mego wiekszniańskiego. Czynię 

wiadomo tym moim listem, osobliwym nadaniem, iż wejrzawszy w suplikę obywatelów miasta 

Wieksznie, że jedni przez pożar z dopuszczenia Boskiego, drudzy przez morowe powietrze 

prawa swoje i przywileje z dawna nadane straciwszy, nie mając czym się złożyć, ciężarom 

niezwyczajnym nadanym od komisarzów najjaśniejszego KJMci, szkodzącym i przeciwnym, 

podlegać musieli, zaczym ja, łaskawie skłoniwszy się i dawniejsze onym zwyczaje 

przywracając, postanawiam, aby pomienione miasto Wieksznie od wszelkiej straży, podwód, 

sypki wolne było, okrom tylko w pilnej potrzebie, jako to osobliwie przybycia mojego, i to nim 

prętki porządek uczyni się na włości. Na co dla lepszej wiary i wagi przy pieczęci mojej 

podpisuję się. Datum w Wiekszniach, anno 1725 die 26 octobris. Mar[cin] L[eopold] Szczuka, 

mp. 

a wawelnicki. 

81. 

Stanislovo Augusto privilegija Viekšniams, kuria karalius Viekšnių pareigūnų ir visų 

miestiečių prašomas, remdamasis Gegužės 3 d. konstitucija ir kitų LDK miestų pavyzdžiu, 

atnaujina Viekšnių savivaldos privilegiją: miestiečiai gali rinkti magistratą ir yra 

atleidžiami nuo bajorų vaivados, seniūno, pilies jurisdikcijos ir tampa pavaldūs tik 

Viekšnių magistrato jurisdikcijai; visus miestiečius, nepaisant kilmės ir užsiėmimo gali 

teisti tik jų pačių rinktas teismas; apeliuoti gali į Žemaitijos kunigaikštystės žemės teismą 

Raseiniuose ar LDK asesorių teismą; miesto gyventojų namai, esantys miesto teritorijoje, 

tampa jų amžina nuosavybe; miesto reikalams leidžiama pastatyti rotušę, mėsos 

parduotuves ir plytinę; mokesčius iždui iš miestiečių renka magistratas; miestui 

suteikiamas herbas: trys žvaigždės (dvi sidabrinės ir viena auksinė) žydrame lauke, o virš 

jų karūna. 

[B. Kerio pastaba: Knygoje tekstas „dvi sidabrinės ir viena auksinė” neteisingai išverstas iš 

lenkų kalbos. Turėtų būti: „viena sidabrinė, o dvi auksinės”. Nes lenkų kalba: „jedna srebrna, a 

dwie złote”]. 

Varšuva, 1792 m. gegužės 15 d. 

LM. Kn. 556. L. 117v–119. 

[L. 117v] 

169

Diplomą renovationis miastu wolnemu Rzptej Wiekszniom w Księstwie Żmudzkim leżącemu 

W Imię Pańskie. Amen. Na wieczną rzeczy pamiątkę. 

My, Stanisław August z Bożej łaski i woli narodu król polski, wielki książę litewski, ruski 

etc. 

Oznajmujemy tym naszym renovationis dyplomatem wszem wobec i każdemu z osobna, 

komu o tym wiedzieć należy tak teraźniejszego, jako i potomnego wieku ludziom. Przełożono 

nam jest przez panów rad i urzędników przy boku naszym rezydujących w imieniu i na rzecz 

szlachetnych burmistrza, wójta, radców, ławników i całego ludu miasta naszego Wiekszni w 

Księstwie Żmudzkim leżącego, jakoż pokładano przed nami lustracyje, które dowody nieomylną 

egzystencyją miasta Wiekszni poświadczają. Przełożono nam też było i to, że miasto Wiekszni 

podatki wszelkie publiczne, jako półtora podymne, czopowe, szelężne i skórowe równie z 

innemi miastami wolnemi Rzptej opłaca. Zaczym suplikowano nas, abyśmy z mocy naszej 

najwyższej zwierzchności, która nam prawami krajowemi jest dozwolona i na fundamencie 

konstytucyj na sejmie teraźniejszem o miastach postanowionych, mianowicie pod tytułem 

„Miasta nasze królewskie wolne w państwach Rzptej”, przez które pozwolono nam jest nie tylko 

dawnym miastom [L. 118] przywileja renovationis, jeśliby im pierwsze zaginęły, wydawać, ale 

nawet gdyby na gruntach naszych królewskich osada jakowa z ludu wolnego złożona dała 

siedlisku swemu przystojną postać miasta, tedy nam, królowi, nowy przywilej locationis takowej 

osadzie nawet z nadaniem ziemi wydać moc zostawiona. Że zatym miasto Wiekszni dowiodło, iż 

jest wolnym i z wolnych ludzi złożone, a mając przystojną postać miasta, z czasem przyjść może 

do równego innych miast znaczenia, onemu przywilej renovationis jako miastu wolnemu na 

wzór innych miast uprzywilejowanych wydać i toż miasto do wolności innym miastom równie 

podatki Rzptej opłacającym przystosować, wolnej elekcyi magistratu dopuścić, od wszelkich 

jurysdykcyi ziemiańskich, wojewodzińskiej, starościńskiej, zamkowej wyjąć, jurysdyki wszelkie 

obce, duchowne i świeckie w obrębie tegoż miasta położone uchylić i one pod władzę i 

jurysdykcyją magistratu wiekszniańskiego poddać, od ciężarów arbitralnie narzuconych uwolnić 

i używania wszelkich swobód, prerogatyw i zaszczytów miastom wolnym służących dozwolić 

raczyli. Do której prośby, ile na prawie publicznym gruntującej się, my, król, łaskawie 

skłoniwszy, a do wyżej wzmiankowanych konstytucyj na sejmie teraźniejszym o miastach 

postanowionych stosując się, chcąc oraz przerzeczone miasto Wiekszni i jego obywatelów w 

wolnościach i zaszczytach prawami udzielonych zapewnić, one wolnym ludem, handle i 

rzemiosła sprawującym, osiedlić, stąd toż miasto do lepszego bytu i porządku przyprowadzić, a 

pomnażające się z czasem dochody Rzptej zwiększyć, rzeczone miasto Wiekszni za wolne 

uznawszy, wszystkich obywatelów w tym mieście tak teraz osiadłych, jako i na potym osiadać 

mających, a poddaństwu nie podległych i do prawa miejskiego wcielających się, za ludzi 

wolnych, ziemię w obrębie tegoż miasta położoną i przez nich osiadłą, ich domy, wsie i 

terytoryja, gdzie jakie prawnie [L. 118v] do tego miasta teraz należą, własnością ich dziedziczną 

być przyznajemy, co nie ma przeszkadzać zaczętym a nie dokończonym sprawom. Wszystkich 

obywatelów przerzeczonego miasta Wiekszniów bądź szlacheckiego, bądź miejskiego urodzenia 

ludzi, prowadzących handle lub rzemiosłem albo szynkiem bawiących się, bądź z 

jakiegokolwiek przemysłu żyjących i w tymże mieście tak teraz posesyje mających, jako i na 

potym one nabyć mogących, jakiegokolwiek byliby dostojeństwa, profesyi lub kunsztu, 

jurysdykcyi miejskiej i magistratowi miejscowemu tegoż miasta, równym oraz podatkom, 

wolnościom i zaszczytom podległemi mieć chcemy, i że żaden z obywatelów tego miasta w 

własnej sprawie przed innym sądem obcym odpowiadać nie będzie, tylko przed urzędem 

miejskim podług przepisu prawa teraźniejszego o miastach postanowionego przez osiadłych w 

tym mieście obywatelów obranym sądzić się ma, stanowiemy. A gdyby ktokolwiek dekretem 

sądów miejskich miasta Wiekszniów mniemał się być uciążonym, tedy do sądów apelacyjnych 

w mieście Rosienach prawem sejmu teraźniejszego za wydziałowe dla miast Księstwa 

Żmudzkiego oznaczonym, lub do nas i sądów naszych zadwomych asesorskich WKL podług 

gatunku spraw w prawie wymienionych apelować będzie mocen. Urząd zaś i sąd miejski, z 

urzędów i sądzenia tegoż miasta, jako też całe przerzeczone miasto Wiekszni nie gdzie indziej, 

tylko przed nami, sądem naszym zadwornym asesorskim WKL w sprawach prawem 

przepisanych odpowiadać będą winne. Tudzież aby toż miasto ratusz dla obrad i sądów 

170

miejskich, jako też w przyzwoitych miejscach jatki i cegielnią publiczną miejską na pożytek 

miejski wystawiło, onemu dozwolamy. Aby zaś toż [L. 119] miasto tak w rzeczach sądowych, 

jako i rządowych miejskich na wypisach i dziełach urzędowych pewnego zażywało zaszczytu, 

onemu herb taki nadajemy, jaki tu jest odmalowanym, to jest trzy gwiazdy, jedna srebrna, a dwie 

złote, nad niemi korona w polu błękitnym, którego to herbu na pieczęciach i wszelkich oznakach 

temu miastu używać dozwalamy. Jakie zaś daniny z tego miasta i gruntów mieskich podług 

prawa należeć okażą się i te wyrokiem sądów naszych zadwornych asesorskich WKL w 

egzekucyi prawa w tej mierze na sejmie teraźniejszym postanowionego w opłacie pieniężnej 

zadecydowane zostaną, takowe magistrat tegoż miasta od obywatelów wybierać i tam gdzie 

prawo mieć chce, opłacać, kwity z opłaconych w generalności danin na rzecz miasta odbierać 

będzie. Oprócz zaś takowych danin, jakowe podatki publiczne są lub będą przez prawo 

postanowione, takowe do skarbu Rzptej wnosić toż miasto będzie obowiązane. Innych wszelkich 

swobód, wolności i zaszczytów, jakowe prawami krajowemi miastom wolnym są dozwolone i 

jakowemu zarządzeniu władzom najwyższym też miasta podlegać są obowiązane, to wszystko w 

tym mieście wolnym Wiekszni dopełnione i wykonane mieć chcemy. Oraz dalszych wszelkich 

prerogatyw tak z praw krajowych, mianowicie konstytucyj na sejmach postanowionych, jako też 

z prawa miejskiego magdeburskiego wynikających, tymże mieszczanom używać dozwalamy, i 

aby w tym od nikogo nie mieli przeszkody, ostrzegamy. Na co dla lepszej wiary niniejsze 

dyploma ręką naszą podpisane, pieczęcią WKL stwierdzić rozkazaliśmy. Dan w Warszawie, 

dnia 15 miesiąca maja r. p. 1792, panowania naszego XXVIII roku. 

Stanisław August król 


medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — Tekstuose nurodyta literatūra. — Skyriai: 

V. Liutkus. Atsiminimų žaibas į praeitį. 

A. Varnas. Rajono archeologinė praeitis. 

A. Nikžentaitis. Keletas pastabų dėl pirmojo Mažeikių paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. 

K. Misius. Mažeikiai 1661—1917 metais. 

Z. Butkus. Ginčas su Latvija dėl Mažeikių (1919—1921 m.). 

K. Misius. Stalinistinės represijos ir kovos už Lietuvos laisvę Mažeikiuose. 

E. Rimša. Mažeikių ir aplinkinių rajonų miestų heraldika. 

M. Baužienė. Mažeikių bažnyčia — vienas iš daugelio Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 

projektuotų sakralinių pastatų. 

V. Ramanauskas. Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė. 

M. Žiaurienė. Mažeikių švietimo ištakos. 

L. Skabickienė. Mažeikių miesto kalba, jos tradiciškumas ir šiuolaikinės apraiškos. 

A. Jonauskienė. Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos istorija. 

T. Jurkuvienė. Šiaurės Žemaitijos liaudies drabužių ornamento bruožai. 

E. Spudytė. Prieverpsčių ornamentai Telšių apskrityje. 

Misius K. Mažeikiai 1661—1917 metais // Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: 

Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d., medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — 

P. 19—50. — Tekste: 

Mažeikių kaimas iki 1868 metų 

Pasibaigus karams su kryžiuočiais, patikimos rašytinės žinios apie Mažeikių kaimą yra 

palyginti vėlyvos. Dabartinių Mažeikių apylinkės daugiau negu šimtmetį buvo atskirtos nuo 

Lietuvos. 1426 metų derybomis nustatoma Lietuvos—Livonijos siena nuo Šventosios iki 

Joniškio. Šio ruožo Lietuvos valstybės siena ėjo nuo Šventosios Sedos link pro Pašilę, Puokę, 

Pievėnus iki Virvytės Ventos žiočių, o toliau Dabikinės upe Joniškio link. Taip 1426 m. sutartimi 

beveik visas dabartinis Mažeikių rajonas atiteko Livonijai. 1 

Lietuva šią sieną laikė ginčytina ir stengėsi pastūmėti į šiaurę. 1529 m. pasirašoma nauja 

patikslinta Lietuvos sienos su Livonija sutartis. Šia sutartimi valstybių siena nuo Šventosios ėjo į 

171

šiaurę nuo Skuodo, Apšės, o toliau Vadaksties upėmis ir beveik sutapo su dabartine Lietuvos— 

Latvijos siena. 2 

Atgautose Žemaitijos žemėse, dabartinio Mažeikių rajono teritorijoje, Tirkšliuose ir 

Viekšniuose įkuriami Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvarai. Viekšnių dvaro valdos apėmė 

Ventos upę ir ėjo iki sienos su Livonija (nuo 1561 m. Kuršo kunigaikštyste). Viekšnių dvarui 

priklausė Leckava ir Laižuva, taip pat ir dabartinių Mažeikių apylinkės. Didesni Lietuvos 

didžiojo kunigaikščio dvarai buvo vadinami seniūnijomis. Keistoka buvo ir Viekšnių dvaro 

administracinė priklausomybė. Iki 1795 m. minėtas dvaras priklausė Biržuvėnų, esančių netoli 

Luokės, valsčiui (pavietui). Taigi žinių apie Mažeikius reikia ieškoti tarp Viekšnių dvaro 

dokumentų. 

Deja, XVI a. vidurio Viekšnių dvaro Valakų reformos inventoriaus nepavyko aptikti. XVI— 

XVII a. Žemaitijoje buvo kelios Mažeikių gyvenvietės, tačiau XVI a. pabaigos Žemaičių 

(Raseinių) žemės teismo knygose ši vietovė Biržuvėnų valsčiuje arba Viekšnių seniūnijoje 

neminima. Žinoma, tai nereiškia, kad XVI a. dabartinių Mažeikių gyvenvietės nebuvo. Į teisinius 

aktus daugiausia pakliūdavo privačių valdų ir žymiai mažiau didžiojo kunigaikščio gyvenviečių. 

Seniausias žinomas Viekšnių seniūnijos inventorius surašytas 1661 m. Mažeikių kaimelis tada 

buvo visai mažas, turėjo ne ką daugiau negu pusę valako dirbamos žemės (valakas — apie 

21,3 ha). Nurodytos šios valstiečių pavardės: Baltramiejus Jučas (Jucz), Vaitiekus Jučas (Jucz), 

Valentinas Mažeikaitis (Mazeykaytis) ir Juozapas Šajanskas (Szaienski). 3 Nereikėtų abejoti, kad 

gyvenvietės pavadinimas atsirado iš Mažeikio ar Mažeikaičio pavardės. Tos pačios pavardės 

nurodytos ir 1665 m. inventoriuje. 4 

Nors minėtuose inventoriuose nieko nenurodyta, tačiau anksčiau Mažeikių kaimas galėjo būti 

didesnis. Tyrinėtojai nustatė, kad per 1655—1660 metų karus su Švedija Žemaitija neteko 

ketvirtadalio visų gyventojų. 

Vos spėjus kraštui atsigauti, Lietuvą vėl nuniokojo XVIII a. pradžios vidaus ir Šiaurės karas, 

taip pat 1708—1711 m. maras. 1728 m. jau kitos Mažeikių kaimo gyventojų pavardės: Martynas 

Galminas (Galmin), Simonas Riauka (Rawka), Jonas Liutkus (Lutkus), Juozapas Mažeikis 

(Mažeykis), Baltramiejus Degutis (Degutis) ir Mykolas Matusas (Matasas). Pastarieji du neseniai 

atvykę, dar naujokai. 5 

Po dešimtmečio, 1738 m. inventoriuje, Mažeikiuose surašyti šie žemdirbiai: Kazimiera 

Mažeikienė (Mažeikowa), našlė Kaukienė (Kawkowa), Martynas Galminas (Galmin), Adomas 

Juška (Juszko), Mykolas Matusas (Matusas), Jonas Vaičaitis (Wayczaytis), Laurynas Dumplis 

(Dumplis), Lileikis (Lileykis), našlė Anužienė (Anužowa), Martynas Varnas (Warnas), 

posėdininkas Pelčinas (Pelczyn Lawnik), Baltramiejus Degutis (Degutis). 

Matyt, gyvendami tarp miškų, Mažeikių kaimo žmonės vertėsi ir miško bitininkyste. 

Minėtame 1738 m. inventoriuje rašoma, kad už Bartininkų apyrubę moka visas kaimas. Galima 

manyti, kad bitininkyste verstasi seniau, o miško bitininkai (bartininkai) gyveno atokiau kaimo. 

1738 m. vietovė besiskirianti nuo kitos aplinkos — apyrubė jau turėjo tikrinį Bartininkų vardą. 6 

XVIII a. antrojoje pusėje Mažeikių kaimas po truputį plėtėsi. Palyginimui pateikiamos 

Mažeikių kaimo gyventojų pavardės, surašytos 1775 ir 1789 m. inventoriuose. 

1775 m. 

Antanas Anužis (Anužys) 

Mykolas Anužis (Anužys) 

Jurgis Butkus (Butkus) 

Juozapas Galminas (Galmin) 

Jurgis Galminas (Galmin) 

Stanislovas Galminas (Galmin) 

Kazimieras Joneikis (Joneykis) 

Motiejus Juška (Juszko) 

Legnickis, posėdininkas (Legnicki) 

Jokūbas Mažeikis (Mažeykis) 

Smilgienė, našlė (Smilgiowa) 

Juozapas Vaičaitis (Weyczaytis) 

172

1789 m. 

Laurynas Anužis (Anužys) 

Mykolas Anužis (Anužys) 

Antanas Blūdsukis (Blutsukis) 

Juozapas Galminas (Galmin) 

Jurgis Galminas (Galmin) 

Stanislovas Galminas (Galmin) 

Motiejus Juška (Juszko) 

Legnickis, posėdininkas (Legnicki) 

Jokūbas Mažeikis (Možeykis) 

Jonas Smilgys (Smilgis) 

Kazimieras Smilgys (Smilgis) 

Juozapas Vaičius (Wayczius) 

Silvestras Vaitiekaitis (Waytiekaytis) 

Taigi kai kurios XVIII a. mažeikiškių pavardės išliko iki mūsų dienų. Matome, kad pavardė, 

iš kurios kilo Mažeikių kaimo pavadinimas, toje gyvenvietėje išsilaikė iki XVIII a. pabaigos. 

Mažeikiškiai, iki 1794 m. būdami karališkaisiais valstiečiais, XVIII a. baudžiavos nėjo. Jie už 

valdomą žeme mokėdavo činšo mokestį. Turėjo statyti, prižiūrėti ir taisyti gyvenamuosius bei 

ūkinius pastatus, kurie kaip ir žemė nebuvo valstiečių nuosavybė. Kiekvienas ūkis per metus 

turėjo dvarui atvežti po vežimą šieno ir kubinį sieksnį malkų. Taip pat visas kaimas privalėjo 

duoti dvarui nustatytą rugių, miežiu, avižų pyliavą. Visos seniūnijos valstiečiai, tarp jų ir 

Mažeikių kaimo gyventojai, paeiliui turėjo eiti į dvaro sargybą. Tokios mažeikiškių prievolės 

nurodytos 1775 m. inventoriuje. 7 

Prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos, Viekšnių seniūnija liko valstybine valda, o 

mažeikiškiai — valstybiniais valstiečiais. 1821 m., Viekšnių klebono duomenimis, Mažeikiuose 

buvo 15 kiemų ir 130 gyventojų. 8 

Viekšnių valstybinių valstiečių valdybos duomenimis, 1859 m. Mažeikių kaimo gyventojai 

buvo šie 9 : Kasparas Antanavičius, Pranas Anusavičius, Jonas Baltušis, Juozapas Danilevičius, 

Jurgis Galminas, Augustinas Jurkus, Antanas Kulvinskas, Martynas Lipkevičius, Juozapas 

Mieleška, Jonas Ruginis, Stanislovas Savickis, Adomas Smilgys, Pranas Sorokauskas, Albertas 

Stonkus, Pranas Vaičius, Juozapas Vilkas, Antanas Virkutis, Juozapas Žakys. 1866 m. 

bažnytiniais duomenimis, Mažeikių kaimo septyniolikoje sodybų gyveno 260 katalikų. Valdžios 

pareigūnai tikrino šias žinias ir surašė 232 gyventojus. 10 

XVIII—XIX a. pro Mažeikių kaimą ėjo kelias iš Viekšnių į Leckavą. Šis kelias prekybinės 

reikšmės beveik neturėjo, o tik jungė tam pačiam dvarui priklausiusius Viekšnių ir Leckavos 

miestelius. XIX a. viduryje iš Mažeikių į Tirkšlius ėjo tiktai kaimo keliukas, o tilto per Ventą 

nebuvo. 

1863 m. sukilimas Mažeikių apylinkių neaplenkė. Sukilėlius organizavo Bugenių dvaro 

savininkas Vandalinas Liutikas. 1863 m. balandžio mėn. pabaigoje Sedos, Tirkšlių ir Židikų 

valsčiuose veikė net penki sukilėlių būriai. Pušyne prie Mažeikių buvo įsikūręs šių apylinkių 

sukilėlių štabas. Sužinoję apie pasirodžiusius caro kariuomenės būrius ties Laižuva ir Leckava, 

sukilėliai pasitraukė į Žemalės ir Sedos miškus. 

1863 m. birželio 1 (13) d. sukilėliai su caro kariuomene kovėsi prie Tirkšlių. Ar dalyvavo kas 

sukilime iš mažeikiškių valstiečių, žinių nerasta. 11 

Mažeikiai 1868—1904 metais 

Geležinkelių tiesimas pro Mažeikius. Mažeikių kaimui buvo lemta tapti miestu. Aiškinama, 

kad buvo taip: tiesiant plieno bėgius į Liepoją, žymesnis geležinkelio mazgas turėjęs būti 

Viekšniuose. Inžinierius, vadovavęs geležinkelio tiesimui, už Viekšnių geležinkelio mazgo 

įrengimą iš vietinių žydų paprašęs kyšio. Nurodoma net suma — po penkis rublius iš kiekvienos 

žydų šeimos. Žydai nutarę, kad kitos vietos geležinkelio mazgui inžinieriai nesuras ir kyšį duoti 

atsisakę. Ambicingi inžinieriai įrengę stotį tarp miškų ties Mažeikių kaimu. 

173

Tai greičiausiai legenda. Analogiškai pasakojama ir apie Kybartų atsiradimą neva atsisakius 

Virbalio žydams duoti kyšį. Iš pradžių jokio geležinkelio mazgo Mažeikiuose nebuvo, o tik 

paprasčiausia stotelė. 

Dėl geležinkelio tiesimo į Liepoją būta įvairių projektų. Caro valdžiai patraukliausia pasirodė 

idėja sujungti derlingas Ukrainos žemes su jūros uostu Liepoja. Pradėta svarstyti apie Romnų— 

Liepojos geležinkelio liniją. 1868. IX. 23 (X. 5) grafas Litkė ir kompanija įteikė valdžiai 

Kauno—Liepojos geležinkelio projektą su atšaka į Mintaują (Jelgavą). Po dviejų mėnesių 

įteikiamas kitas Dimitrijaus Šiškovo ir barono Fitingofo projektas, kurio statybos kapitalas 

daugiau negu pusantro milijono rublių mažesnis negu Litkės projekte. 1869 m. pradžioje atsirado 

ir trečias projektas. 

1969. V. 30 (VI. 11) dėl šio geležinkelio tiesimo įvyko varžytinės, kurias laimėjo barono 

Fitingofo firma, pasiūliusi mažiausią kainą — 43,5 tūkst. rb už vieną geležinkelio varstą. 

Varžytinių rezultatai patvirtinti 1869. VI. 21 (VII. 3). Tų metų spalio mėnesį Liepojos 

geležinkelio bendrovės valdyba įteikė geležinkelių departamentui projektą. Lietuvos teritorijoje 

numatyta tiesti geležinkelį Ventos slėniu iki Šiaulių ir per Jonavą sujungti su Vilniaus—Kauno 

linija. 

Geležinkelio tiesimo darbai vyko ypač sparčiai. Vilniaus—Liepojos linija atidaryta 

1871. IX. 4 (16). 12 Mažeikiuose įrengta kukli geležinkelio stotis. 

Rygos—Mintaujos geležinkelio bendrovės valdyba 1871 m. pabaigoje paprašė jai suteikti 

teisę pratęsti Rygos—Mintaujos geležinkelį iki kurios nors Kaišiadorių—Liepojos linijos stoties. 

Tyrimai parodė, kad praktiškiausia geležinkelį tiesti iš Mintaujos į Mažeikius. Tiesimo darbai 

pradėti 1872 m. gegužės mėn. Oficialus Mintaujos—Mažeikių geležinkelio atkarpos atidarymas 

įvyko 1873. XI. 3 (15). 13 

Kovotojas dėl lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo Juozas Liaugminas. Apie šią 

Viekšniuose, Mažeikiuose ir Aizputėje gyvenusią asmenybę išliko palyginti nedaug žinių. 

J. Liaugminas gimė apie 1863 m. tikriausiai Viekšnių valsčiuje. Mokėsi Liepojos gimnazijoje, 

vėliau buvo nelegalus advokatas. Rygoje turėjo knygyną. 

Gyvendamas Viekšniuose, J. Liaugminas rusiškomis raidėmis parašė lietuvišką kalendorių 

1896-iems metams ir 1895 m. vasaros pabaigoje įteikė cenzūrai. Gavus reikiamus atsiliepimus, 

kalendorių spausdinti leista. Nežinia kodėl J. Liaugminas šiuo leidimu nepasinaudojo ir 

kalendoriaus neišspausdino. 1896—1899 m. J. Liaugminas gyveno Mažeikiuose. 1896 m. 

pavasarį jis vėl kreipėsi į cenzūrą ir prašė leisti atiduoti rinkti 1897 metų lietuviško kalendoriaus 

rusiškomis raidėmis tekstą. Tikrinimui pažadėjo įteikti paskutinę korektūrą. Leidimas gautas, 

tačiau kalendorius vėl nespausdinamas. 

Kodėl J. Liaugminas prašė leidimo spausdinti kalendorius rusiškomis raidėmis, galima tik 

spėlioti. Gal tikėjosi, kad leidimas išleisti lietuvišką kalendorių rusiškomis raidėmis galios ir jo 

kalendoriams lotyniška abėcėle. 

1896 m. pradžioje Liaugminas prašė leidimo perspausdinti 1860 m. aprobuotą maldaknygę 

lotyniškomis raidėmis „Senas auksa altorius”. Netrukus, t. y. 1896 m. kovo mėn., jis įteikė 

cenzūrai kalendorių lotyniškomis raidėmis „Žemaicziu ir lietuviu kalendorius ir vadovas po 

Rossijos cesoriste ant 1897 metu”. Dar negavęs cenzūros atsakymo, kalendorių autorius išplatino 

kreipimąsi į visuomenę. J. Liaugminas rašė, kad valdžia jam leidusi spausdinti du kasmetinius 

kalendorius, ir kvietė į tuos leidinius siųsti skelbimus. J. Liaugminas dar prašė leidimo ir 

analogiškam 1898 metų kalendoriui, lietuvių-vokiečių-rusų kalbų žodynui. Visi prašymai buvo 

atmesti. 

Dėl atmestų prašymų J. Liaugminas apskundė Senatui Vyriausiąją spaudos reikalų valdybą. 

Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos taryba J. Liaugmino prašymą svarstė pakartotinai, ir 

1902. X. 26 (X1. 8) šį nutarimą patvirtino vidaus reikalų ministras. Vargu ar tada J. Liaugminas 

bebuvo gyvas. 

1895 m. per Viekšnių valsčiaus sueigą J. Liaugminas pasisakė prieš stačiatikių privilegijas. 

Policija jį iškrėtė ir rado antivyriausybinį laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga”, taip pat 

anticarines eiles. 

174

1898 m. pabaigoje—1899 m. pradžioje, J. Liaugminui rengiant lietuvių-vokiečių-rusų kalbų 

žodyną, jam talkininkavo Domas Šidlauskas. Lietuvių inteligentijai J. Liaugminas buvo mažai 

žinomas. Jis daugiausia bendravo su Liepojos lietuviais. 

1899 m. J. Liaugminą policijai už lietuvišką spaudą skundė buto Mažeikiuose savininkas 

Petras Jonušas, iš kurio jis nuomojo kambarį. Policija padarė kratą, bet lietuviškų leidinių 

nerado. Po šios kratos J. Liaugminas persikėlė į Aizputę. Netrukus P. Jonušas paštu gavo 

lietuvišką socialistinio turinio knygą. Iš adreso rašysenos žandarai nustatė, kad siuntėjas yra 

J. Liaugminas. Už tai 1901. XII. 5 (18) caro paliepimu jis nubaustas mėnesį kalėti. Vėliau 

J. Liaugminui sudaroma kita, bene kriminalinė, byla. 1902 m. kovo mėn. jis tebekalėjo 

Liepojoje. Manoma, kad šiame kalėjime jis ir mirė. 29 

Jau minėta, kad apie J. Liaugminą mažai teturime žinių. Nepavyko nustatyti net jo mirties 

datos. Neaiški mirties priežastis, niekada nesužinosime, ką jis iškentėjo Liepojos kalėjime. Išlikę 

J. Liaugmino surašyti „Dešimt lietuvių prisakymų”. 30 Prisakymai baigiami šiais žodžiais: 

„Mylėsi Lietuvą, tėvynę tavo, visa širdimi savo ir kaip tik galėsi ir brolį lietuvį, kaip pats 

save. Būk tykus kaip balandis ir gudrus kaip žaltys”. Deja, šiam garbingam žemaičiui neilgai 

buvo lemta mylėti savo tėvynę. 

Mažeikiai 1905—1914 metais 

Bandymai įsteigti valstybinę progimnaziją. Nuo 1905 m. valdinėse mokyklose leista dėstyti 

ir lietuvių kalba. 1907 m. pradžioje mažeikiškiai sueigoje nutarė prašyti Rusijos švietimo 

vadovybės Viekšnių valsčiaus Mažeikių gyvenvietėje atidaryti progimnaziją, kurioje būtų 

dėstoma ir lietuvių kalba. Lietuvių kalbos mokytoją įsipareigojo išlaikyti patys gyventojai. 

Nutarta lietuvių kalbos dėstytojui mokėti per metus po vieną kapeiką nuo turimos žemės 

dešimtinės. Apskaičiuota, kad visame Viekšnių valsčiuje iš tokio mokesčio būtų surinkta net 

pusantro tūkstančio rb. Sužinoję apie tokį nutarimą viekšniškiai panoro, kad progimnazija būtų 

ne Mažeikiuose, bet Viekšniuose. 52 

Kauno mokyklų direkcija sutiko Viekšnių valsčiuje atidaryti ne progimnaziją, bet naujo tipo 

miesto mokyklą. Direkcijos siūlymą svarstė Viekšnių valsčiaus atstovų sueiga. Balsų dauguma 

1908 m. rudenį nutarta prašyti miesto mokyklą atidaryti Viekšniuose. 53 

1910 m. į Mažeikius atvyko Kauno gubernijos mokyklų direkcijos inspektorius ir pasiūlė čia 

atidaryti Švietimo ministerijos išlaikomą vienklasę arba dviklasę mokyklą. Jeigu žmonės 

panorėtų vienklasės mokyklos, jos statybai pažadėta skirti rąstų iš valstybinio miško ir pusantro 

tūkstančio rb, dviklasei mokyklai būtų skirta dvigubai daugiau pinigų. Į dviklasę mokyklą 

paskirtų du mokytojus, kurių vienas galėtų būti lietuvis. Toks pasiūlymas vietiniams žemaičiams 

nebuvo aktualus. Jie jau turėjo „Saulės” draugijos lietuvišką mokyklą. Todėl sueiga nedidele 

balsų persvara atsisakė valdinės ministerijos išlaikomos mokyklos. 54 Vis dėlto 1911 m. pavasarį 

vienklasė ministerijos mokykla Mažeikiuose atidaroma. [...]. 

P. 39: 1935 VI 30 minėtas pirmojo vaidinimo Mažeikiuose trisdešimtmetis. Į iškilmes atvyko 

vakaro dalyviai — vaidintojai ir dainininkai. Iš vaidintojų dalyvavo Jonas Jurkūnas, 

A. Mickevičiūtė-Balkevičienė ir Reivytis. Taip pat dalyvavo choro vadovas ir trys choristai. Juos 

pagerbė ir sveikino Mažeikių visuomeninės organizacijos. Dainavo jungtinis Mažeikių, Tirkšlių 

ir Viekšnių bažnytinis choras. Dirigavo K. Pukevičius ir kitų parapijų chorvedžiai. 69 Apie pirmąjį 

J. Vaičkaus vaidinimą Mažeikiuose rašyta ir vėliau. 70 

Pirmasis pasaulinis karas ir vokiečių okupacija [P. 45—48] 

Karo veiksmai. 1915 m. balandžio mėn. vokiečiai trimis kryptimis pro Jurbarką, Tauragę ir iš 

Klaipėdos įsiveržė į Žemaitiją. Dalis vokiečių kariuomenės pro Karteną, Plungę pasuko 

Mažeikių link. Balandžio 30 d. vokiečių daliniams įsakoma ties Laižuva sugadinti geležinkelio 

Mintauja—Mažeikiai liniją, o jų ypatingas būrys turėjo susprogdinti geležinkelio tiltą per Ventą. 

Geležinkelio linija Mažeikiai—Liepoja sugadinta net trijose vietose. 89 

Ties Leckava vokiečiai sutelkė nemažai kariuomenės ir 1915. V. 10 čia jau buvo įsitvirtinę. 

1915. V. 9 pareikalauta, kad per tris valandas žydai išsikraustytų iš Mažeikių. Daugelyje bylų 

žydai buvo kaltinami bendradarbiavimu su vokiečiais. Todėl karinės vadovybės įsakymu, 

priartėjus frontui, visi žydai būdavo išvaromi. 

175

Iškrausčius žydus iš Mažeikių, pasitraukė ir policija. Vokiečių karių būriai pasirodė miestelyje 

ir netrukus sudegino abu Mažeikių malūnus. Kaizerio kariai šiame geležinkelio mazge saugiai 

nesijautė. Pasiekusi Mintaujos apylinkes, vokiečių kariuomenė nubloškiama atgal. Vokiečiai iš 

Mažeikių pasitraukė, o į miestelį atvyko Rusijos karių pulkas. Nakvodami G. Groso salėje, kur 

anksčiau vykdavo lietuviški vaidinimai, kareiviai neatsargiai elgėsi su ugnimi. 1915. V. 14, 

kareiviams virinant vandenį, užsidegė Groso namai. Kariškiai gaisro negesino. Ugnis persimetė 

ir į kitus namus. Kauno gubernatorius gavo telegramą: „Muravjovas dega. Policijos nėra”. Per šį 

gaisrą sudegė daugiau negu 40 kiemų, visa centrinė miestelio dalis. 

Privertę atsitraukti nuo Ventos vokiečius, rusai stebėtinai greit sutvarkė sugadintą geležinkelį. 

Gegužės 20 d. į Mažeikius atvyko pirmasis sanitarinis traukinys, o po poros dienų atidundėjo ir 

keleivinis sąstatas. Vietinis kunigas P. Vasiliauskas ramino žmones, ragino užsėti laukus, sodinti 

bulves, daržus. Tvarkai palaikyti pats kunigas suorganizavo policiją. 90 

Karo kovos vyko netoli Mažeikių, beveik kasdien miestelyje girdėjosi patrankų dundesys. 

1915. VI. 10 vokiečiai ties Leckava persikėlė per Ventą, tačiau buvo priversti pasitraukti. Kitą 

dieną vokiečiai pradėjo puolimą visu frontu. Kurį laiką vyko tiktai pozicinės kovos. Net šešias 

dienas toliašaudėmis patrankomis buvo apšaudomi Mažeikiai. 1915. VI. 26 vokiečiai pralaužė 

frontą. Kovodami Rusijos kariai traukėsi į naujas pozicijas. Atsitraukdami kareiviai padegė 

Mažeikių geležinkelio stoties kuro sandėlius, susprogdino degalų bakus, vandens siurblines. 

1915. VII. 1 artilerijos ugnimi vokiečiai privertė rusus pasitraukti ir nuo Leckavos. Tą pačią 

dieną vokiečiai užėmė Viekšnius, Akmene, Mažeikius. Laižuvą. Rusų policija ir kiti valdžios 

pareigūnai turėjo įsakymą traukiantis laukuose sunaikinti javus ir kitus pasėlius. Dėl staigaus 

vokiečių puolimo to padaryti nebespėjo. 91 

Išnašos [P. 48—50] 

1. Varakauskas R. Lietuvos ir Livonijos santykiai XIII—XVI a. Vilnius, 1982. P. 234—235. 

2. Ten pat. P. 241—243. 

3. 1661 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau — 

LVIA). F. SA-3765. L. 250. 

4. Ten pat. L. 273. 

5. 1728 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // LVIA. SA-14525. L. 156. 

6. 1738 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // LVIA. SA-3774. L. 630—631. 

7. 1775 m. Viekšnių seniūnijos inventorius // LVIA. SA-3910. L. 3, 6; 1789 m. inventorius // 

Ten pat. SA-4048. L. 17—18. 

8. 1821 m. Viekšnių parapijos vizitacija // LVIA. F. 669. Ap. 2. B. 227. L. 207. 

9. 1859 m. Mažeikių kaimo valstiečių sąrašas // LVIA. F. 525. Ap. 11. B. 77. L. 38—39. 

10. 1866 m. Viekšnių parapijos gyventojų statistika // LVIA. F. 378. BS. 1867 m. B. 2547. 

L. 662. 

11. Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863—1864 m. Vilnius, 1969. P, 139—140; 

Ličkūnas S. 1863—64 m. žemaičių sukilimas Mažeikių apylinkėje // Karo archyvas. T. 6. 

Kaunas, 1936. 

12. Коссаковский Г. Железные дороги Литвы. Вильнюс, 1975. С. 49—51. 

13. Ten pat. P. 55—57. 

14. Памятная книжка Ковенской губернии на 1890 год. С. 191. 

15. Kadaginiškis. Mažeikiai // Vienybė lietuvninkų. 1894. Nr. 10; Ten pat. 1893. Nr. 28. 

16. Памятная книжка Ковенской губернии на 1896 год. С. 103; Kauno gubernatoriaus 

raštas Vilniaus generalgubernatoriui // LVIA. F. 378. BS. 1903 m. B. 615. L. 1. 

17. Šidlauskas D. Mažeikiai // Darbininkų balsas. 1903. Nr. 2. P. 71—72. 

18. Verslas. 1939. Nr. 20. 

176

19. Szveisteplis. Isz Mažeikių // Tėvynės sargas. 1900. Nr. 4—5. P. 102—103. 

20. Ten pat. 

21. Plynojų Baika. Iš Mažeikių // Vilniaus žinios. 1905. Nr. 104. 

22. J. K. Mažeikiai // Lietuwiszkasis balsas. 1888. Nr.26. 

23. Gudas J. Su knygomis per Žemaičius // Knygnešys. II. Kaunas, 1928. P. 151. 

24. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias 1864—1904 (toliau — Merkys V.). 

Vilnius, 1994. Nr. 2929; LVIA. F. 446. Ap. 2. B. 575. (Byla dėl pasiųstos iš Mažeikių į Vilnių 

draudžiamos spaudos). 

25. Merkys V. Nr. 2931. 

26. Ten pat. Nr. 2297; LVIA. F. 446. Ap. 2. B. 646. (S. Varno byla). 

27. Merkys V. Nr. 1581; LVIA. F. 446. Ap. 2. B. 760. (N. Paulausko byla). 

28. Mažeikių periodika // Žemaičių žemė. 1942. Nr. 14. 

29. Merkys V. Nr. 1197; Tyla A. Mėginimai leisti lietuviškus leidinius spaudos draudimo metu 

// Iš lietuvių kultūros istorijos. 7. Vilnius, 1971. P. 56—60, 80—83. 

30. Lietuvos Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos Rankraščių skyrius (toliau — MAB 

RS). F. 255—184. 

31. Bielinis K. Penktieji metai. Niujorkas, 1959. P. 80, 81, 90—98, 202. 

32. Mažeikiai // Darbininkų Balsas. 1905. Nr. 8. P. 312. 

33. Telegrama Vilniaus generalgubernatoriui // LVIA. F. 378. BS. 1905 m. B. 406. L. 61. 

34. Jurgaitis J. (Bielinis K.). Mažeikiai // Naujoji gadynė. 1906. Nr. 8, 9. 

35. Ten pat. Nr. 16. 

36. Szveisteplis. Isz Mažeikių // Tėvynės sargas. 1900. Nr. 4—5. P. 103. 

37. 1903. X. 28 gyventojų raštas Žemaičių vyskupui // LVIA. F. 696. Ap. 2. B. 318. L. 10. 

38. Mažeikiai // Darbininkų balsas. 1904. Nr. 6. P. 183—184. 

39. 1904. X. 13 Kitatikių dvasinio departamento raštas Vilniaus generalgubernatoriui // LVIA. 

F. 378. BS. 1904 m. B. 291. L. 5. 

40. Mažeikiai // Nedėldienio skaitymas. 1906. Nr. 45; Vienybė. 1907. Nr. 2. 

41. Viltis. 1910. Nr. 10. 

42. Z. J. Mažeikiai // Vienybė. 1908. Nr. 43. 

43. Lietuvis J. Mažeikiai // Viltis, 1913. Nr. 110. 

44. Naujas tiltas // Šaltinis. 1913. Nr. 49. P. 783. 

45. Gk. Mažeikiai // Lietuvos žinios. 1912. Nr. 41. 

46. Mažeikiai // Rygos garsas. 1913. Nr. 6; Žvaigždė. 1913. Nr. 27. 

47. Merkys V. Lietuvos poligrafijos įmonės 1795—1915 m. // Iš lietuvių kultūros istorijos. 7. 

Vilnius, 1972. P. 174. 

48. Mažeikiai // Viltis. 1913. Nr. 135. 

49. Kaip Mažeikiuose rusindavo lietuvių vaikus // Vakarai. 1937. Nr. 89. 

50. Vaižgantas. Raštai. T. 6. Vilnius, 1995. P. 361—362. 

51. R. K. Mažeikiai // Vilniaus žinios. 1908. Nr. 215. 

52. Šidlauskis D. Mažeikiai // Vilniaus žinios. 1908. Nr. 270. 

177


54. Jaunutis. Mažeikiai // Viltis. 1910. Nr. 124. 

55. Pegas K. Mažeikiai // Viltis. 1907. Nr. 26. 

56. K. K. Mažeikiai // Viltis. 1910. Nr. 10. 

57. Ličkūnas St. Pirmoji Mažeikių lietuvių mokykla // Tautos mokykla. 1937. Nr. 14—15; 

Mažeikiai // Viltis. 1915. Nr. 33. 

58. Mažeikiai. Mokyklos // Lietuvos žinios. 1914. Nr. 186. 

59. Ateitis. 1917. Nr. 1. 

60. Pranešimas apie mokyklą Mažeikiuose // MAB RS. F. 67. B. 62/2. L. 569; Lietuvos aidas. 

1917. Nr. 42. 

61. Mokinė K. K. Mažeikiai // Ateitis. 1913. Nr. 3. P. 142—143. 

62. Garšvilas Pr. Mažeikiai // Ateitis. 1914. Nr. 1. P. 34—35; Birutė. Mažeikiai // Ateitis. 

1914. Nr. 2. P. 92—93; Virkėtis A. Mažeikių aukštesniosios mokyklos (gimnazijos) kronika // 

Švietimo darbas. 1925. Nr. 8. 

63. Požėla V. Jaunystės atsiminimai. Londonas. 1971. P. 66—77. 

64. Burkevičius V. Teatro pradininkas // Teatras. 1985. Nr. 2. P. 2—5. 

65. Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. I. Vilnius, 1972. P. 208. 

66. Mickevičiūtės-Balkevičienės A. atsiminimai // Teatras. 1982. Nr. 2. P. 25—26. 

67. Kun. Šnapštis. Iš Mažeikių // Lietuvių laikraštis. 1905. Nr. 35. 

68. Rupeika M. (Račkauskas M.). Mažeikiai // Vilniaus žinios. 1905. Nr. 165. 

69. Žymios sukaktuvės // Naujoji Romuva. 1935. Nr. 29—30. P. 565, 577. 

70. Būtėnas J. Pirmasis artisto J. Vaičkaus spektaklis žemaičiuose // Lietuvos žinios. 1940. 

Nr. 77; Nagius J. Tokia buvo pradžia // Pergalės vėliava (Maž.). 1975. Nr. 76. 

71. Maknys V. Lietuviu teatro raidos bruožai. II. Vilnius, 1979. P. 7. 

72. Grumslys. Mažeikiai // Vilniaus žinios. 1908. Nr. 283. 

73. Urkus T. Mažeikiai // Viltis. 1909. Nr. 3. 

74. Antanas. Mažeikiai // Viltis. 1910. Nr. 80. 

75. Šidlauskas D. Mažeikiai // Rygos naujienos. 1911. Nr. 3. 

76. Ten buvęs. Mažeikiai // Lietuvos žinios. 1911. Nr. 85. 

77. Naujokaitis A. Antroji lietuvių skrajojanti trupa // Lietuvos žinios. 1912. Nr. 59. 

78. Zibavičiaus L. atsiminimai // Teatras. 1982. Nr. 2. P. 20—21. 

79. Čionykštis. Mažeikiai // Viltis. 1912. Nr. 146. 

80. Mažeikiai // Viltis. 1913. Nr. 80; Lietuvių koncertai // Šaltinis. 1913. Nr. 47. P. 750. 

81. Maknys V. Lietuvių teatro raidos bruožai. II. Vilnius, 1979. P. 6— 11. 

82. L. Žolynėlis (Krupavičius M.). Mažeikiai // Viltis. 1909. Nr. 101. 

83. Krupavičius M. Mažeikiai // Viltis. 1910. Nr. 29. 

84. Antanukas iš Mažeikių. Mažeikiai // Ateitis. 1912. Nr. 4. P. 397. 

85. Meliukas. Mažeikiai // Lietuvos ūkininkas. 1913. Nr. 9. 

86. Viltis. 1913. Nr. 159. 


178

88. S. M. Mažeikiai // Viltis. 1915. Nr. 75. 

89. Позек М. Германская конница в Литве и в Курляндии в 1915 году. Москва— 

Ленинград, 1930. С. 35, 61. 

90. 1915. V. 10 ir V. 14 Telegramos Kauno gubernatoriui // Kauno apygardos archyvas (toliau 

— KAA). F. 50. Ap. 2. B. 200. L. 95, 106; Mažeikiai // Lietuvos ūkininkas. 1915. Nr. 21. P. 100. 

91. Telegramos Kauno gubernatoriui // KAA. F. 50. Ap. 2. B. 200. L. 208, 215, 219, 228; Ten 

pat. B. 201. L. 22; Ličkūnas S. Mažeikių kronika // Senovė. 1930. Nr. 3. 

92. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai. II. Vilnius, 1962. P. 656. 

93. Kaip vokiečiai teisė ir šaudė lietuvius // Rytas. 1935. Nr. 155; Nagius J. Kaizerinis 

okupantų karo lauko teismas Mažeikiuose // Komunistinis rytojus (Maž.). 1958. Nr. 84. 

Nikžentaitis A. Keletas pastabų dėl pirmojo Mažeikių paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose // 


medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — P. 13—18. — Tekste: 

Kalbant apie Mažeikių miesto pradžią, dažnai nurodoma, kad šis miestas nėra senas. Apie šios 

vietovės istoriją dažniausiai pradedama kalbėti tik nuo XIX a. antrosios pusės, kai pro ją buvo 

nutiestas geležinkelis, sąlygojęs gana spartų miestelio augimą 1 . 

Tačiau ar Mažeikių istoriją reiktų iš tikrųjų pradėti skaičiuoti tik nuo XIX a.? Į šį klausimą 

atsakyti nėra taip paprasta, tam reikia paanalizuoti ankstesnio laikotarpio istorinius šaltinius. 

Pažvelgus į Mažeikių geografinę padėtį, galima iškart pastebėti, kad ši vietovė visą laiką buvo 

paribio teritorija. XIII a. Mažeikiai gyvavo kuršių—žemaičių, vėliau Žemaitijos—Livonijos 

pasienyje, o nuo XX a. netoli Mažeikių praeina Lietuvos—Latvijos siena. Galima pasakyti, kad 

pasienio teritorijoms toli gražu ne visada buvo lengva, ypač jeigu nesutariama su kaimynais ir 

nuolat kariaujama. Pažvelgus į XIII—XV a. pirmąją pusę būtent iš tokios perspektyvos, galima 

pasakyti, kad iš tikrųjų dabartinių Mažeikių apylinkėms sąlygos vystytis buvo itin nepalankios. 

Sunku nuspėti, kokie buvo kuršių ir žemaičių santykiai iki Vokiečių ar Kalavijuočių ordinui 

atvykstant į Baltijos regioną, tačiau jau XIII a. antrojoje pusėje kuršiai buvo puolami ne lik 

vokiečių riterių, bet ir žemaičių. Pastarieji ypač suaktyvėjo po Mindaugo krikšto 1251 m. ir 

Mindaugui dovanojus dalį žemaičių Livonijos ordinui. 1257 m. visuotinėje žemaičių didžiūnų 

sueigoje išrinktas kariuomenės vadu Algminas 2 ragino žemaičius pulti kuršius, nes juos 

nukariavus ir pasiūlius tokį grobį Mindaugui buvo tikimasi, kad Mindaugas atsimes nuo krikšto 

ir kartu su žemaičiais tęs tolimesnes kovas su vokiečių riteriais. Toks Algmino pasiūlymas reiškė 

naują kovos dėl žemaičių, o kaip vėliau paaiškėjo — ir Lietuvos valstybės ribų išplėtimą, o kartu 

dar labiau komplikavo kuršių padėtį 3 . Žemaičiai — tai parodė jų veiksmai — elgėsi ne kaip 

aukos, kurios norėjo apginti savo žemes, Mindaugo padovanotas Ordinui, o kaip agresoriai, siekę 

naujų teritorijų. Žemaičių kariniai veiksmai buvo sėkmingi. Jie karinėmis operacijomis ne tik 

pasiekė pagrindinį savo tikslą: po Durbės mūšio (1260 m.) Mindaugas atsimetė nuo krikščionių 4 , 

o dėl metais anksčiau (1259 m.) jų laimėtos pergalės prieš Livonijos ordiną mažeikiečių 

kaimynai skuodiškiai gali laikyti savo miestą vienu seniausių Lietuvoje. Čia reikėtų atkreipti 

dėmesį į dar vieną faktą: aktyvūs žemaičių veiksmai leido išplėsti Žemaitijos ribas. Pavyzdžiui, 

gerai žinoma, kad po Durbės mūšio Dzintarės pilyje buvo įsitvirtinusi žemaičių įgula, kurią 

noriai išlaikė patys kuršiai 5 . Ir nors gana greitai žemaičiai buvo išstumti iš šios bei kitų kuršių 

pilių, atrodo, galima teigti, kad dėl šių veiksmų ir dabartinės Mažeikių apylinkės tapo 

žemaitiškos 6 . Kaip Mažeikių apylinkės virto žemaičių gyvenama teritorija, remiantis vien 

rašytinių šaltinių duomenimis, atsekti yra beveik neįmanoma. Tačiau bent iš dalies šias spragas 

padeda užpildyti archeologiniai, ypač XIII—XVI a. kapinynų, tyrinėjimai. Jų medžiaga yra ypač 

informatyvi kalbant apie kuršių ir žemaičių migracinius procesus, kadangi šios viena greta kitos 

gyvenančios gentys skirtingai elgėsi su savo mirusiaisiais. Priešingai žemaičiams ar 

žiemgaliams, kuršiai juos degino. Taigi rasti degintiniai kapai žemaičių gyvenamajame areale ar 

nedegintiniai — kuršių areale liudija tam tikrus migracinius procesus, vykusius žemaičių— 

kuršių pasienyje. Tokių mišrių kapinynų Žemaitijos vakarinėje ir šiaurinėje dalyse yra žinomi 

net 6 7 . Migracinius žemaičių procesus į kaimyninius kraštus, tarp jų ir į Mažeikių apylinkes, 

179

liudija ir žemaičiams tradiciškai būdingų puodų paplitimas 8 . Žemaičiai nuo XII a. antrosios 

pusės įsitvirtino ne tik Mažeikių apylinkėse. Kokio masto tai būta teritorinių laimėjimų, rodo kad 

ir tokie faktai: XIII a. pabaigoje—XIV a. pradžioje žemaičiai įsitvirtino dabar Žemaitijos sostine 

besivadinančiuose Telšiuose, atkariautų iš kuršių žemių pagrindu čia XIV a. pradžioje 

susiformavo Medininkų žemė 9 , maždaug tuo pat metu žemaičiai pasiekė ir Baltijos jūrą ties 

Palanga 10 . 

Tokiame istorijos kontekste reiktų vertinti 1332 m. Hermano Vartbergės kronikos žinutę apie 

Livonijos ordino kariuomenės surengtą ekspediciją į Mažeikių ir Vindeikių apylinkes: „1332 

metais tas pats magistras surengė žygį į netikėlių žemaičių žemę į Mažeikių—Vindeikių sritį” 11 . 

Pasakymas, kad ši karinė operacija buvo vykdoma Žemaitijoje, sumažina šaltinyje minimų 

Mažeikių paieškų arealą. Tačiau ar 1332 m. minimi Mažeikiai identifikuotini su dabartiniais 

Mažeikiais? Atsakyti į šį klausimą nėra lengva. Juo labiau kad I. Spruogio pagal Žemaičių žemės 

teismo aktus sudarytame geografiniame žodyne būta dar vienų Mažeikių Karklėnų valsčiuje 12 . 

Taigi galbūt 1332 m. buvo užpulta būtent ši netoli Kelmės esanti vietovė? Manyčiau, kad XVI a. 

į šiuos Mažeikius Karklėnų valsčiuje ir reiktų kreipti dėmesį, jeigu ne viena aplinkybė. 

Hermanas Vartbergė, minėdamas Mažeikius, nurodo ir kitą vietovę — Vindeikius. Pastarieji 

aptinkami taip pat Žemaitijoje, ir ne prie Kelmės, o Skuodo rajone, Notėnų apylinkėje 13 , ir yra 

nutolę nuo Mažeikių šiek tiek daugiau kaip 40 km. Tai nėra labai didelis atstumas to meto 

kariuomenei, juo labiau jeigu jos tikslas buvo apiplėšti konkrečią teritoriją. Galime tik priminti, 

kad praėjus vos dvejiems metams to paties magistro Eberhardo Munheimo vadovaujama 

kariuomenė priėjo Vilniaus apylinkes 14 . Taigi svarstant galimybes, kur lokalizuotini 1332 m. 

minimi Mažeikiai, reikėtų apsistoti ties dabartinių Mažeikių apylinkėmis, o 1332 m. datą lyg ir 

būtų galima laikyti pirmuoju dabartinių Mažeikių paminėjimu rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau 

dar neskubėkime ir aptarkime kitus šaltinių duomenis. Yra dar vienas svarbus faktas, į kurį 

reikėtų atkreipti dėmesį svarstant Mažeikių vietovės pirmąjį paminėjimą. Ties 1335 m. data kitas 

Livonijos ordino kronikininkas Baltramiejus Hionekė nurodė, kad Ordino kariuomenė nusiaubė 

„karaliaus Mažeikos” valdas. Beje, toliau jis teigia, kad čia kariuomenė nesustojo ir toliau 

nuniokojo kitą žemę: Vindeikius. Visa ši informacija skamba taip: „Po to įžygiavo magistras su 

kariuomene į Žemaičių kraštą... Ten smarkiai degindami nusiaubė karaliaus Mažeikos žemę ir 

paėmė daug grobio. Iš ten patraukė į kitą žemę Vindeikius; čia atėjo kariuomenė iš Prūsijos ir, 

kai visa žemė buvo visiškai nusiaubta, su daug grobio grįžo vėl į namus” 15 . Jeigu palyginsime 

Hermano Vartbergės ir Baltramiejaus Hionekės šaltinių informacijas, tampa akivaizdu, kad abu 

šie autoriai kalba apie tuos pačius įvykius, bet kartu įneša tam tikros painiavos dėl pirmojo 

Mažeikių vietovės paminėjimo, mat abu šaltiniai skirtingai datuoja tuos pačius įvykius. Tad kuri 

data — 1332 m. ar 1335 m. — yra patikimesnė? 

Kaip yra pažymėjęs ne vienas autorius 16 , Hermanas Vartbergė, kuris gyveno vėliau už 

Baltramiejų Hionekę, naudojosi pastarojo kronika. Tai visiškai patvirtina abiejų šaltinių 

struktūra: abu jie kalba apie tuos pačius įvykius. Taigi, atrodo, šiuo atveju reikėtų labiau 

pasitikėti Baltramiejaus kronika ir pirmuoju Mažeikių paminėjimu laikyti 1335 m. data. 

Svarstant 1335 m. minimų Mažeikių susiejimo su dabartiniais Mažeikiais galimybes, verta 

atsižvelgti į dar vieną smulkią detalę. Prieš tapdamas didžiuoju magistru 1328 m., Eberhardas 

Munheimas buvo Kuldigos komtūru 17 , t. y. netoli nuo Žemaitijos pasienio įsikūrusios Livonijos 

ordino komtūrijos galva. Jam, be abejo, buvo neblogai žinomos teritorijos, esančios tuoj už 

Livonijos ordino valdomų teritorijų, dėl to neatsitiktinai jau antroji šio magistro vadovaujama 

karinė operacija galėjo būti nukreipta prieš šias žemes. 

Kalbant apie Mažeikių istorijos pradžią, lieka neatsakytas dar vienas klausimas: iš kur kilo 

pats Mažeikių pavadinimas? Nors šį klausimą, atrodo, geriau būtų palikti kalbininkams, vis dėlto 

negaliu susilaikyti ir pasakysiu keletą pastabų. 

Istorikai ir kalbininkai yra atkreipę dėmesį, kad nemaža vietovardžių yra kilę iš asmenvardžių. 

Remdamasis toponimikos duomenimis, E. Gudavičius yra netgi lokalizavęs didžiosios dalies 

XIII a. šaltiniuose minimų lietuvių ir žemaičių kunigaikščių valdas 18 . Kaip greitai iš 

asmenvardžio gali atsirasti vietovardis, liudija ir XIV a. pabaigoje Vokiečių ordino užsakymu 

sudaryti kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymai. Vienuose iš jų, pavyzdžiui, kalbama apie 

Girstautų vietovę, netoli Kražių, tačiau kiek vėliau yra nurodoma, kad ten dar yra gyvenama 

180

paties bajoro Girstauto 19 . Tokių pavyzdžių šaltiniai fiksuoja ne vieną. Mažeikių atveju mes, 

atrodo, susiduriame su analogišku atveju. Prisiminkime, du skirtingi autoriai skirtingai pavadino 

Livonijos ordino užpultas žemaičių žemes. Tų įvykių amžininkui Baltramiejui Hionekei tai buvo 

dar „karaliaus Mažeikos” valdos, tuo tarpu kiek vėliau gyvenusiam kronikininkui jos virto 

paprasčiausiai Mažeikių vietove. Jeigu Mažeikių vardo kilmė siejama su kunigaikščiu Mažeika, 

reikia bent pabandyti atsakyti į klausimą: kas buvo ir kada bent apytiksliai gyveno šis valdovas? 

Beveik vien per atsitiktinumą šaltiniai paliko mums šiokių tokių žinių apie tai. Jų nėra daug 

— apie žemaičių kunigaikštį Mažeiką informacijos randame tik vienoje Livonijos eiliuotosios 

kronikos žinutėje. Aprašydamas 1290 m. vieną iš žygių į Livoniją, šios kronikos autorius nurodo, 

kad lietuvių kariuomenei vadovavo kunigaikštis Mažeika. Jo vadovaujamos kariuomenės būta 

didelės. Mažeikai užpuolus Talsų vietovę Kurše, Livonijos ordino riteriai nesiryžo pulti 

įsiveržusių lietuvių nedidelėmis pajėgomis, o laukė, kol Rygoje susirinks kuo didesnė Livonijos 

ordino kariuomenė. Tąkart vokiečių riteriams pavyko pasiekti pergalę. Susidūrimuose su 

livoniečiais žuvo Mažeikos sūnus, didelė lietuvių kariuomenės dalis, o patys lietuviai buvo 

priversti pasitraukti iš Livonijos 20 . Bet ar 1290 m. šaltinyje minimas Mažeika turi ką nors bendra 

su Mažeikiais? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų — ne. Visų pirma šaltinyje kalbama apie lietuvius, o 

ne žemaičius. Tačiau ši aplinkybė, žinant, kad Livonijos eiliuotosios kronikos autorius dažnai 

painioja lietuvių ir žemaičių vardus 21 , neturėtų būti didelė kliūtis. Kadangi visi kariniai veiksmai 

sukosi apie Talsus, sunku būtų net įsivaizduoti, kaip ten galėjo atsidurti ne žemaičių kariuomenė. 

Pagaliau 1290 m. nuo 1335 m. skiria ne toks didelis laiko tarpas. Iš 1290 m. žygių aprašymo 

nesunku matyti, kad Mažeika nebuvo koks nors nereikšmingas kunigaikštukas, tad nenuostabu, 

kad jo vardą ir po tiek metų dar gali atsiminti Livonijos ordino kronikininkas. Taigi, kad 

Mažeikių vardas kilęs būtent nuo šio asmens vardo, tikimybė yra be galo didelė. 

XIII—XIV a. Mažeikių apylinkių istorija yra glaudžiai susijusi su žemaičių įsigalėjimo kai 

kuriose kuršių žemėse procesu. Po pirmojo Mažeikių paminėjimo kitos žinios apie šią vietovę 

reikia laukti net keletą šimtmečių. Sunku pasakyti, kas dėjosi aplink Mažeikius nuo XIV a. 

vidurio, XV a., vėlesniais laikais. Galbūt būtų galima tik spėti, kad šios pasienio teritorijos, kaip 

netinkančios taikiai gyventi, buvo visiškai ar tik iš dalies apleistos gyventojų, o galbūt apie čia 

vykusius įvykius paprasčiausiai nutyli negausūs šį ankstyvąjį Žemaitijos istorijos etapą 

nušviečiantys šaltiniai. Šis Mažeikių istorijos etapas nėra išskirtinis. Mes galime nurodyti ne 

vieną analogišką istorijos pavyzdį, kada žmonės ne kartą buvo priversti palikti savo gimtąsias 

vietas, tačiau kažkokių, dažnai sunkiai suprantamų, aplinkybių dėka buvo išsaugoti senieji 

vietovardžiai, o naujai atsikėlę gyventojai tarsi tęsdavo kažkada, atrodo, jau pasibaigusią istoriją. 

Tokio vietovės tradicijų parėmimo ir jų tęsimo pavyzdžiu tikriausiai galima laikyti ir Mažeikių 

ankstyvąją istoriją. 

Išnašos [P. 17—18] 

1. Plg. Lietuvos miestai. Bendri istorijos bruožai. Šiauliai, 1932. P. 125; Lietuvių 

enciklopedija. Boston, 1959. T. 18. P. 30—31. 

2. Apie Algminą: Nikžentaitis A. Žemaičių kunigaikščiai // Žemaičių praeitis. Vilnius, 1993. 

T. 2. P. 81—82. 

3. Bendrai apie šiuos įvykius: Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII 

amžiuje. Vilnius, 1989. P. 110—127. 

4. Plg. Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991 (pakartotinis 

leidimas). P. 186—187. Kas kovėsi Durbės mūšyje — lietuviai su žemaičiais ar vieni lietuviai 

žr.: Gudavičius E. Kas kovėsi Durbės mūšyje // Istorija. 1987. T. 27. P. 3—21. 

5. Gudavičius E. Kryžiaus karai (kaip 3 išn. ). P. 127. 

6. Lietuvių etnogenezė. Vilnius, 1987. P. 208. 

7. Žulkus V. Migration in Žemaitija in den 13—16. Jahrhunderten // Archaeologia Baltica. 

Vilnius, 1995. P. 156—157. 

8. Ten pat. P. 167—168. 

9. Būga K. Rinktiniai raštai. Vilnius, 1963. T. 3. P. 164—166, 237—244. 

181

10. Žulkus V., Klimka L. Lietuvos pajūrio žemės viduramžiais. Vilnius, 1989. P. 62—67. 

11. Scriptores rerum Prusicarum (toliau — SRP). Leipzig, 1863. Bd. 2. S. 66. 

12. Sprogis I. Geografičeskij slovarj drevnej zomoitskoj zemli XVI stoletija, sostavlennyj po 

40 aktovym knigam Rossienskago zemskago suda. Vilna, 1888. S. 178. 

13. Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas. Vilnius, 1959. P. 1004. 

14. SRP. Bd. 2. S. 67. 

15. Bartholomäus Hoeneke. Liivimaa noorem riimkroonika. 1315—1348. Tallinn, 1960. P. 62. 

16. Plg. Ten pat. P. 20—23. 

17. Ten pat. P. 62. 

18. Gudavičius E. Bandymas lokalizuoti XIII a. kunigaikščių valdas // Lietuvos TSR Mokslų 

Akademijos darbai. A serija. 1984. T. 3. P. 70—81. 

19. SRP. Bd. 2. S. 668—670 (Girstauto kaimas), 671, 672 (Girstautas). 

20. Livländische Reimchronik. Paderborn, 1876. S. 269—274. 

21. Šiuos žemaičių ir lietuvių vardų supainiojimus yra aptaręs E. Gudavičius. Žr. 4 išn. 

nurodytą darbą. 

Rimša E. Mažeikių ir aplinkinių rajonų miestų heraldika // Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir 

perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d., medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 

160 p. — P. 88—111. — Tekste: 

P. 109—111: Kol kas mažiausiai tyrinėta Viekšnių miesto istorija ir heraldika. Jiems 

Magdeburgo miesto teises, sprendžiant iš išlikusio Lietuvos valstybės istorijos archyve vėlyvo 

nuorašo, 1725 m. spalio 25 d. suteikė Vabalninko ir Viekšnių seniūnas Martynas Leopoldas 

Ščiuka. Seniūno raštas labai lakoniškas. Jame bendrais bruožais apibūdinama savivaldos 

struktūra, teismas ir leidžiama miesto herbe ir antspaude naudoti „tris iškilusias kalvas”. 

Prisiminus, kad Ščiukų giminės herbe auksiniame skyde ant trijų žalių kalvų vaizduojamas 

įsmeigtas sidabrinis grėblys, galima spėti, kad trys kalvos buvo paimtos iš seniūno heraldikos. 

Jos pavaizduotos be grėblio, matyt, tam, kad miesto herbas skirtųsi nuo bajoriškojo herbo. 

Panašiai buvo daroma ir kituose miestuose, kai jų herbams tekdavo panaudoti bajorų herbų 

figūras. Tokie simboliai heraldikoje vadinami pars pro toto, tai yra dalis atplėšta nuo visumos. 

Kadangi dalis priklausė visumai, tai per tokį herbą buvo siekiama parodyti miesto priklausomybę 

viso herbo savininkui, šiuo atveju Ščiukai. Deja, daugiau duomenų apie 1725 m. Viekšnių miesto 

savivaldą ir jo heraldiką nėra. 

Kitą privilegiją Viekšnių miestiečiai gavo Ketverių metų seimo pabaigoje, 1792 m. gegužės 

15 d., kai Žemaitijoje jau šeimininkavo Targovicos konfederatai. Privilegijos pergamentinis 

originalas buvo išvežtas į Sankt Peterburgą ir dabar saugomas Rusijos Mokslų Akademijos 

Istorijos instituto (Sankt Peterburgo skyriaus) archyve. Iš jo aiškėja, kad XVIII a. pabaigoje 

valdovas Stanislovas Augustas miestui suteikė kitą herbą: „mėlyname lauke tris žvaigždes, vieną 

sidabrinę ir dvi auksines, virš kurių uždėta karūna”. Viekšnių herbe buvo nupieštos 

aštuoniakampės žvaigždės, viena viršuje, dvi apačioje, ir virš jų auksinė karališka penkių lankų 

uždara karūna su purpurine kepure viduje. Panašų trijų žvaigždžių herbą naudojo Karpių giminė, 

tačiau mes nežinome, ar ji turėjo kokį nors ryšį su tuometiniais Viekšniais. Be to, bajorų Karpių 

herbe vaizduojamos šešiakampės žvaigždės, dvi viršuje ir viena apačioje. Aiškesnė tik 

karališkosios karūnos simbolika, kuri tais laikais dažniausiai rodydavo valstybinius miestus, 

kurie paprastai buvo vadinami karališkaisiais. Būtina pažymėti, kad XX a. pradžioje dėl 

aplaidžios Jano Obsto ir Tadeušo Dmochovskio klaidos per spaudą buvo išpopuliarintos 

šešiakampės žvaigždės su atvira trijų lapų karūna viršuje. Šis nesusipratimas gyvuoja iki mūsų 

dienų. Atkuriant istorinį miesto herbą, jį būtina ištaisyti. [...]. 

Rašant šį straipsnį buvo panaudota Lietuvos heraldikos komisijos, Lietuvos valstybės 

istorijos, Vyriausiojo senųjų aktų (Varšuva), Rusijos valstybinio senųjų aktų (Maskva), Rusijos 

182

Mokslų Akademijos Istorijos instituto (Sankt Peterburgas) archyvų, taip pat Lietuvos Mokslų 

Akademijos, Vilniaus universiteto, Čartoriskių (Krokuva) bibliotekų medžiaga. 

Svarbesnė šios temos literatūra: 

O[bst] J. Herbarz litewski. Herby miast // Litwa i Ruś. Wilno, 1912. T. 1. Zesz. 1. S. 43—56; 

T. 2. Zesz. 1. S. 47—54; 

Gumowski M. Herby miast litewskich // Ateneum wileńskie, 1935. Rocz. 10. S. 256—294; 

Gumowski M. Handbuch der polnischen Heraldik. Graz, 1969; 

Samalavičius S., Janušonis S. Heraldika // Kultūros barai, 1968. Nr. 10. P. 29—32; 

Leonhard W. Das große Buch der Wappenkunst: Entvicklung. Elemente. Bildmotive. 

Gestaltung. 3. Aufl. München, 1984; 

Tarybų Lietuvos enciklopedija. Vilnius, 1986. T. 2. P. 26—27; 

Lexikon der christlichen Ikonographie. Ikonographie der Heiligen / Hrsg. von W. Braunfels. 

Rom; Freiburg; Basel; Wien, 1990. Bd. 5—8; 

Forstner D. Świat symboliki chrześcijańskiej / Przekład i oprac. W. Zakrewska, P. Pachciarek, 

R. Turzyński; 

Wybór ilustracji i komentarz T. Łozińska. Warszawa, 1990; 

Herbai // Mokslas ir gyvenimas, 1991. Nr. 11. P. 20—21; 

Plewako J., Wanag J. Herbarz miast polskich. Warszawa, 1994. 

Kai kurie teiginiai buvo išdėstyti ankstesniuose šio straipsnio autoriaus darbuose: 

1791—1792 m. Lietuvos miestų savivaldos privilegijos kaip heraldikos šaltinis // Lietuvos 

miestų istorijos šaltiniai / Sud. Z. Kiaupa ir E. Rimša. Vilnius, 1988. P. 105—139; 

Spalva Lietuvos heraldikoje // Spalva lietuvių liaudies mene. Straipsnių rinkinys / Sud. 

J. Kudirka. Vilnius, 1988. P. 109—116; 

Lietuvos privačių miestų herbai // Lietuvos miestų istorijos šaltiniai / Sud. Z. Kiaupa ir 

E. Rimša. Vilnius, 1922. Kn. 2. P. 76—168; 

Telšių miesto herbas // Telšiai. Straipsniai ir istorijos dokumentai / Sud. V. Vaivada. Vilnius, 

1994. P. 110—142; 

Šv. Jurgis Varnių miesto sfragistikoje ir heraldikoje // Žemaičių praeitis. D. 4: Varniai / Sud. 

A. Butrimas, V. Vaivada. Vilnius, 1996. P. 29—44. 

A. Varnas. Rajono archeologinė praeitis // Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: 

Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d., medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — 

P. 7—12. — Tekste: 

Pabaltijys bent tris kartus buvo padengtas ledynais. Tarpledynmečiais klimatas žmonėms 

gyventi buvo palankus, tačiau jų gyvenimo pėdsakus (jeigu jie čia gyveno) sunaikino paskutinis 

apledėjimas, trukęs 30 000 metų. 

Paskutinis ledynas iš Lietuvos teritorijos pradėjo trauktis prieš 16 000 metų. Iš Lietuvos 

išslinkti jam prireikė 3 000 metų, taigi apytikriai prieš 13 000 metų Mažeikių rajono teritorija 

išsilaisvino iš ledo šaltybės. Paskui tirpstantį ledyną driekėsi didžiuliai vandens telkiniai, kurie 

persipildę žemumomis tekėjo pietų ir pietryčių kryptimi, kadangi Baltijos jūros didžioji dalis vis 

dar buvo padengta ledyno. Per laiką šių protekų vietose susiformavo Lietuvos didžiųjų upių, 

kartu ir Ventos senslėniai. Ledynui traukiantis vis toliau į šiaurę, prieš 9 000 metų Baltijos jūros 

vietoje susiformuoja vadinamasis Ancyliaus ežeras. Lietuvos upės, taip pat ir Venta, keičia kryptį 

ir pradeda tekėti į šį ežerą, t. y. taip, kaip dabar. 

Labiau atšilus klimatui, sumažėjus vandeningumui bei išplitus miškams, maždaug prieš 

12 000—11 000 metų Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji gyventojai. Jie buvo medžiotojai, iš 

183

pietinio Baltijos pajūrio klajojantys paskui į šiaurę traukiančių šiaurės elnių bandas. Tačiau, 

atrodo, jie Lietuvos šiaurės vakarų kampo nepasiekė, kadangi stovyklaviečių liekanos 

aptinkamos tik pietinėje Lietuvoje. Šiaurės vakarų Lietuvos dalis yra apgyvendinta vėliau negu 

pietinė ar pietrytinė. 1 

Kadangi Mažeikių rajone bent kiek geriau išlikusių akmens amžiaus gyvenviečių nėra 

žinoma, tai ir pasakyti, kada čia apsigyveno pirmieji žmonės, gana sunku. Negausūs pavieniai 

akmeninių kirvelių radiniai gali būti skiriami vėlyvajam akmens amžiui — neolitui, kai kurie — 

žalvario amžiui. Neolito pabaigai ar žalvario amžiui skiriami gyvenvietės pėdsakai, aptikti 

kasinėjant Daubarių piliakalnio gyvenvietę. Taigi remiantis šiais negausiais duomenimis, galima 

manyti, kad rajono teritorijoje jau prieš 4 000 metų, nors ir ne nuolatos, bet buvo gyvenama. 

Panašiai neintensyviai rajonas išliko neapgyvendintas dar apie 2 000 metų. Padėtis keičiasi 

paskutiniaisiais prieškristiniais amžiais, kada Lietuvoje išmokstama gaminti geležį iš vietinės 

rūdos. Nepalyginamai geresni už ankstesnius kaulinius bei žalvarinius geležiniai įrankiai 

palengvino žmonių gyvenimą, ir vis didėjančios bendruomenės ima ieškoti plotų naujoms 

gyvenvietėms. Kaip tik šiuo laikotarpiu ir apgyvendinama didelė dalis rajono teritorijos. Beje, 

suintensyvėjęs žemės ūkis, gyvulininkystė bei prekyba leido pavienėms šeimoms sukaupti 

daugiau turto, kurį reikėjo saugoti. Todėl pradeda kurtis jau įtvirtintos gyvenvietės 

piliakalniuose. 

Šiai kolonizacijai labai pasitarnavo Ventos upė bei didieji jos intakai, ypač Varduva. 

Tuometiniame gyvenime upės buvo svarbios. Tai ir susisiekimo galimybė, palengvinanti 

keliones per miškingą kraštą, ir žvejyba, ir vandens pasitelkimas gyvenvietės gynybai bei kita. 

Ventos svarba išsilaikė apie pusantro tūkstančio metų, t. y. nuo paskutinių prieškristinių amžių 

iki XIV—XV a. po Kr. Todėl nestebina, kad Ventos bei jos intakų pakrantėse žinoma daug ano 

meto archeologinių paminklų. Jie dažniausiai išsidėstę grupėmis, kurias sudaro netoli vienas kito 

esančios gyvenvietė, kapinės ir šventvietė. Bėgant amžiams, kai kurie šių paminklų negrįžtamai 

sunyko, kitų vieta dar nežinoma, todėl vienoje vietoje viso komplekso kaip ir neturime. Be to, 

toli gražu ne visi ir žinomi paminklai yra tyrinėti (nors Mažeikių rajone tyrinėtų paminklų yra 

gana daug). 

Viena iš ankstyviausių ir didžiausių tokių apgyvendintų vietų, be abejo, buvo dabartinės 

Griežės apylinkėse. Palanki geografinė padėtis (kelių upių santaka) bei geros žemės čia nuo seno 

traukė žmones. Apie tai liudija eglyne netoli ribos su Latvija išlikęs gana nemažas pirmųjų 

pokristinių amžių pilkapynas (čia atlikti tik žvalgomieji tyrimai). Netoliese, jau Latvijoje, yra dar 

du minimo laiko pilkapynai. Pačioje Griežėje yra du piliakalniai; kitapus Ventos, Vadaksties 

kairiajame krante — Leckavos piliakalnis, o kiek piečiau, prie Ventos — Montvydų piliakalnis 

(visi netyrinėti). Visai galimas dalykas, kad minėti paminklai savo metu sudarė vieną kompleksą. 

Beje, šio ankstyvojo apgyvendinimo laikotarpiu piliakalniai buvo žymiai mažesni bei 

menkiau įtvirtinti. Savo didybę jie įgavo vėliau, I tūkstm. po Kr. pabaigoje ar II pradžioje, kada 

buvo gerokai paaukštinti bei sustiprinti. Jų aikštelės apsupamos galingais pylimais, o neretai iš 

silpniausiai apsaugotos pusės dar įrengiamas ir priešpilis, kuris taip pat apjuosiamas pylimu. Ant 

pylimų pastatomos aukštos sienos, o pylimų papėdėje esantys grioviai prileidžiami vandens (kaip 

antai, Dapšių piliakalnio pylimo pjūvyje matosi, kad jis buvo tvarkomas ir aukštinamas gal 

dešimt kartų). Kad būtų patogiau gintis, piliakalnių šlaituose iškirsdavo visus medžius bei 

krūmus. Žiemos metu šlaitus apipildavo vandeniu, kuris suledėjęs apsunkindavo priešų puolimą. 

Jei pažvelgsime nuo Griežės Venta aukštyn, čia yra Zastaučių pilkapynas su I—IV a. po Kr. 

kapais (rasta čia ir V a. plokštinių kapų). 

Pirmaisiais amžiais po Kr. apgyvendinta ir senovinė gyvenvietė, esanti prie Jautakių 

piliakalnio. Kaip rodo tyrimų duomenys, joje gyvenimas nenutrūko iki pat II tūkstm. pradžios. 

Tuo tarpu pačiame piliakalnyje nuolatos nebuvo gyvenama. I tūkstm. viduryje ir antrojoje pusėje 

(gal ir II tūkstm. pradžioje) jis buvo naudojamas kaip slėptuvė. Netoli piliakalnio, kitapus 

Ventos, yra žinoma buvus pirmųjų amžių po Kr. pilkapius. 

Panašaus laiko pilkapiai buvo ir Naikiuose, tačiau šio laikotarpio gyvenviečių netoli jų nėra 

žinoma. Pats Naikių piliakalnis turėtų priklausyti žymiai vėlesniam laikotarpiui. Nors yra išlikę 

gražių pasakojimų apie čia stovėjusią Dugnų pilį, deja, žvalgomųjų kasinėjimų metu piliakalnyje 

kultūrinio sluoksnio nerasta. Todėl abejojama, ar tai iš viso piliakalnis. 

184

Dar keli minimo laiko pilkapiai žinomi buvus Ventos dešiniajame krante Milių kaime. Tačiau 

jų, kaip ir daugelio kitų pilkapių, dabar jau ir vieta užmiršta. 

Keletas anksti apgyvendintų vietų žinoma ir prie Ventos didžiųjų intakų. Viena jų — Dapšių 

piliakalnio, esančio Varduvos kairiajame krante, apylinkės. Kasinėjimų metu čia aptikta radinių, 

leidžiančių manyti, kad jame gyventa nuo paskutiniųjų prieškristinių amžių iki XIII a. po Kr. 

Tokiam pat laikui skiriama ir gyvenvietė, buvusi piliakalnio papėdėje. Ties piliakalniu, kitapus 

Varduvos, esanti kalvelė vadinama alkakalniu, taigi kažkur buvusi ir šventvietė. Juo labiau kad 

dar neseniai netoli piliakalnio gulėjo mitologinis akmuo su iškaltais keturiais apskritimais — 

saulėmis. Be to, yra žinių, kad kažkada taip pat netoli piliakalnio buvusios trys apskritos 

kalvelės, kurių pakraščiai apdėti akmenimis. Labai panašu, kad čia būta I—IV a. po Kr. 

pilkapių. 2 

Paskutiniaisiais prieškristiniais amžiais apgyvendinta ir Kukių gyvenvietė, kurioje, kaip 

leidžia manyti tyrimų duomenys, buvo gyvenama iki II tūkstm. po Kr. pradžios. Renavo 

piliakalnyje rasta radinių, datuojamų III a. po Kr., tačiau jį tyrusio archeologo V. Valatkos 

nuomone, šis piliakalnis kažkodėl nebuvo galutinai įrengtas ir jame nebuvo gyvenama. Nebuvo 

jis naudojamas ir kaip slėptuvė. 

Ant kito Ventos intako — Viešetės krantų, dabartiniame Daubarių kaime, taip pat buvo viena 

iš ankstyviausiai rajone apgyvendintų vietų. Čia žinomi greta vienas kito du piliakalniai su 

papėdėse buvusiomis senovinėmis gyvenvietėmis. Vienoje iš jų aptikta duomenų, liudijančių, 

kad čia žmonių gyventa jau žalvario amžiuje, o gal ir vėlyvojo akmens amžiaus pabaigoje, t. y. 

apytikriai prieš 4 000 metų. Nuolatos čia gyventa nuo pirmųjų pokristinių amžių iki XIII— 

XIV a. po Kr. Šalia kitų radinių tyrimų metu gyvenvietėje aptikta ir II tūkstm. pradžios geležies 

lydymo krosnelių liekanų. 

Daubarių didysis piliakalnis įrengtas I tūkstm. pr. Kr. pabaigoje. Nuo tada ir pradėta ant jo 

gyventi. I tūkstm. po Kr. viduryje ir antrojoje pusėje šis piliakalnis pavojaus metu jo papėdėje 

gyvenusių žmonių buvo naudojamas kaip slėptuvė. Galimas dalykas, kad II tūkstm. pradžioje ant 

piliakalnio vėl buvo nuolatos gyvenama. Be to, piliakalnio pietrytinėje pašlaitėje kažkada buvusi 

20 x 35 m dydžio ir per 2 m gylio šaltiniuota dauba, iš kurios piliakalnio gyventojai tikriausiai 

sėmė geriamą vandenį. O gal čia buvo kūdra, kurioje maisto atsargoms laikydavo žuvis? Panašių 

dalykų yra žinoma kituose Lietuvos piliakalniuose. 

Mažajame piliakalnyje (kažkada jis buvo didesnis, tik jį apnaikino upelis) gyventa I tūkstm. 

pr. Kr. pabaigoje bei pirmaisiais pokristiniais amžiais. Manoma, kad ši vieta yra 1253 m. minima 

Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte Vešetės (Vesete) vardu. 3 

Kaip matome, jau pirmaisiais amžiais po Kr. Ventos pakrantės gana tankiai apgyvendintos. 

Žmonės, palike minėto laiko paminklus, priklausė vienai etnokultūrinei grupei, apėmusiai 

dabartinę Žemaitija, šiaurine Lietuvą ir dalį pietinės Latvijos, ir I—IV amžiais savo mirusiuosius 

laidojusiai pilkapiuose. Vėliau, IV—V šimtmečiais, šioje teritorijoje išsiskiria žemaičių, 

žiemgalių ir sėlių gentys. 

I tūkstm. viduryje bei antrojoje pusėje senovinėse pavenčių gyvenvietėse gyvenimas tarsi 

prislopsta, tačiau, kaip rodo piliakalnių tyrimai, jis nenutrūksta. Nors šio laikotarpio paminkluose 

sluoksnis ryškiai ir neišsiskiria, bet radinių yra. Gyvenvietėms pasirenkama jau ankstesniais 

amžiais apgyventos vietos. I tūkstm. viduryje nuo piliakalnių žmonės keliasi į jų papėdes ir čia 

kuria gyvenvietes. Toks reiškinys pastebimas daugelyje ano meto Lietuvos piliakalnių ir 

tyrinėtojų yra aiškinamas tuo, kad išaugusios bendruomenės nebetilpo piliakalnių aikštelėse. 

Pastebėta tai ir tiriant Daubarių ir Jautakių piliakalnius. Aptariamojo laikotarpio gyvenimą rodo 

ir kiti paminklai. Tai V a. plokštinis kapas Zastaučiuose, du V—VI a. dirbinių lobiai iš Kukių bei 

VII—X a. plokštinis kapinynas Miliuose. 

I tūkstm. pačioje pabaigoje bei II pradžioje gyvenimas vėl atgyja. Apie tai liudija pertvarkymų 

pėdsakai piliakalniuose — kaip jau minėta, jie apjuosiami pylimais bei kitaip įtvirtinami. Norint 

sustiprinti apgyventos teritorijos gynybą, be jau seniai naudojamų piliakalnių Griežėje, 

Dapšiuose, Jautakiuose bei Daubariuose, buvo įrengti ir nauji. Prie tokių tikriausiai reikėtų skirti 

Leckavos, Montvydų, Rimolių bei Vadagių piliakalnius. Manoma, kad toks piliakalnis buvo ir 

prie Sedos. (Pastarieji penki netyrinėti, todėl nieko tikslesnio pasakyti negalima). Piliakalnius 

stiprinti skatino tiek dažni vidiniai vaidai, tiek ir nuo XIII a. iškilusi Kalavijuočių ordino grėsmė. 

185

Nors II tūkstm. pradžioje ant piliakalnio esančioje pilyje gyveno didikas su šeima, tačiau 

prireikus čia slėpdavosi, o kartu pilį gindavo ir visa bendruomenė. 

Žinoma rajone ir šio laikotarpio kapų. Didelis XII—XIV a. kapinynas buvo Griežėje. Tyrimų 

metu čia aptikta kolektyvinių degintinių bei pavienių plokštinių griautinių kapų. Mirusieji laidoti 

su gausiomis ir įvairiai puoštomis įkapėmis. Degintiniuose kapuose išsiskyrė keletas vietų, kur 

įkapių buvo ypač daug. Galimas dalykas, kad tai bendruomenės didikų ar jų šeimos narių 

palaidojimo vietos. Šie kolektyviniai degintiniai kapai siejami su Livonijos ordino puolimu 

1263(4?) metais, kada buvo visiškai sugriauta Griežės pilis (beje, atrodo, pilis vėliau taip ir 

nebuvo atstatyta), o žuvę pilies gynėjai kuršių papročiu sudeginti ir palaidoti minėtame 

kapinyne. Labai panašūs kapai aptikti Latvijoje Durbės Dira kapinyne, kur palaidoti 1260 metais 

Durbės mūšyje krite kuršiai. 

Keletas XII—XIV a. degintinių kapų bei apeiginių duobių rasta ir Kukiuose. 

Tyrimų duomenys rodo, kad Mažeikių rajono teritorija II tūkstm. pradžioje yra apgyvendinta 

kuršių ir priklausė Keklio (ar Ceklio) žemei. Be abejo, Griežė buvo vienas iš stambiausių šio 

administracinio vieneto centrų, todėl jai ne kartą teko atlaikyti Ordino puolimus, kol galutinai 

nebuvo nuniokota. Atrodo, jeigu ne viską naikinantys Ordino puolimai, laikui bėgant Griežė 

galėjo tapti miestu. Didelė to meto gyvenvietė turėjo būti ir Daubariuose. 

Tokia seniausia Mažeikių rajono praeitis, vienaip ar kitaip išlikusi archeologiniuose 

paminkluose. Šiame straipsnyje aptarti toli gražu ne visi rajone žinomi paminklai. Liko 

neaptartos pagoniškos šventvietės, taip pat tie laidojimo paminklai, kurių vieta ir datavimas yra 

abejotini. 

Pačiuose Mažeikiuose ar arti jų senesnių archeologinių paminklų nėra žinoma. Nerasta čia ir 

pavienių daiktų, leidžiančių miesto užuomazgos ieškoti proistoriniuose laikuose. Tokį 

archeologinių radimviečių nebuvimą galima paaiškinti tuo, kad dar ir II tūkstm. pirmojoje pusėje 

tarp atskirų genčių buvo negyvenamos teritorijos — miškai ir pelkynai, vadinamosios dykros. 

Mažeikiai vėliau įsikūrė kaip tik tokioje kažkada buvusioje dykroje, nusidriekusioje kuršių, 

žemaičių bei žiemgalių genčių apgyvendintų teritorijų paribyje. Todėl ir miesto pradžios reikėtų 

ieškoti žymiai vėlesniame, jau istorijos mokslo tiriamame laikotarpyje. 

Išnašos 

1. Rimantienė R. Akmens amžius Lietuvoje. Vilnius, 1984; Lietuva iki Kristaus. Vilnius, 

1995. 

2. Daugudis V. Radiniai Dapšių kaime // Pergalės vėliava. 1975. Nr. 77, 78, 80. 

3. Daugudis V. Kai prabyla senovė // Pergalės vėliava. 1976. Nr. 95, 96. 

Meilus E. Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII amžiaus II pusėje—XVIII amžiuje 

(Raida, gyventojai, amatai, prekyba). — Vilnius, 1997. — 224 p. — P. 23, 29, 31, 36, 40, 46, 79, 

87, 91, 167, 178. — Tekste: „Nuo XVII a. vidurio ir Žemaitijos miesteliuose retai, bet 

aptinkamos šios muzikų specialybės: būgnininko (bubenik, dobosz) — 1738 m. Viekšniuose 

minimas Jonas Kiberovičius (LVIA F. SA. B. 3774. L. 628 v.).” [...]. Viekšniai pirmą kartą 

pavadinti miesteliu 1600 metais. Privilegijos data: 1725 10 25. — [Nurodyta literatūra]. 

Rozga Leopoldas. Ramoniškė, kur jauno Miltinio pėdos: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. 

— 1997. — Rugpj. 23: ir nuotraukos. — Visas tekstas: 

Kas ir kada pradėjo Ramoniškės kaimą, dabar jau niekas nebepasakys. Kadaise pasakodavo, 

kad ilgai kariuomenėje tarnavusiems vyrams sugrįžus, caro nurodymu, atrėždavo kokiame 

užkampyje gabalėlį žemės. Keliems žemės buvo atmatuota didelio Purvių miško viduryje, kur 

Uogio upeliukas tarsi susikaupia po ilgos kelionės prieš puldamas į Ventos glėbį. O visi carai 

buvo Romanovai, tad ir kaimas, išvertus į žemaičių kalbą, tapęs Ramoniškėmis. 

Vargu ar ši spėlionė pagrįsta, bet šiaip ar taip Ramoniškė, vienas iš nuošaliausių Viekšnių 

parapijos kaimų, atėjo jau iš XIX amžiaus. Per pirmąjį Lietuvos gyventojų surašymą jame buvo 

18 ūkių arba kiemų su 93 gyventojais. Vėliau jų dar pagausėjo. Nuoširdžiai ir emocingai apie 

savo gimtąjį kaimą pasakojusi Eleonora Šiaulienė, kabinanti jau 71-uosius metus, tvirtino, kad 

jos vaikystėje Ramoniškėse gyvenusios 25 šeimos, o gyventojų buvę gal kokie pusantro šimto. 

186

Žemės gal tik trys ūkininkai — Jonas Miniauskas, Jonas Šiuša ir Juozapas Mažeikis — turėjo po 

dvi ar tris dešimtis hektarų, o kiti ūkeliai smulkučiai — du, trys, penki hektarai. Užtat namai 

pilni vaikų. 

Nebuvo lengva pragyventi, bet pro dešimtmečių sluoksnį viskas atrodo šviesiau ir gražiau. 

— Gražiai sugyvenome, draugiškai, nelaimėje ir vidurnaktį vieni pas kitus skubėdavome, su 

kaimo jaunimu į gegužines aplinkiniuose kaimuose per miškus nueidavom, o rytą jau darbe saulę 

tekančią sveikindavom, — sakė Eleonora Šiaulienė ir pati paaiškino: — jaunystė juk, jėgų 

buvo... 

Didelio pelkėto miško apsuptas, Ramoniškės kaimas buvo ir tebėra tarsi atskirtas nuo 

pasaulio. Tarpukario metais „zimagorai” iškasė gilius kanalus palei kelią, bet po karo, atsiradus 

sunkių traktorių, jį neišbrendamai išvažinėjo, tik dabar, ačiū įsikūrusiam Ventos regioniniam 

parkui ir jo direktoriui A. Adomaičiui, kelią sutaisė, jau ir palijus galima į Ramoniškę nuvažiuoti. 

O juk metų metais būdavo — dviratį ant pečių ir žengi tol, kol pasieki buvusį Krolio dvarą. 

Bet iš pasaulio žinios pasiekdavo, dažniausiai per spaudą, kuriai ir tarpukario metais žmonės 

centų sukrapštydavo. Radijo nebuvo, o elektra į Ramoniškę atvesta tik 1969 metais. Žmonės 

gimdavo, augdavo, mylėdavo, sirgdavo, vaikų susilaukdavo vis čia pat. Tik numirusius 

išveždavo kitur, nes kaimas savo kapinaičių neturėjo. Ir mokyklos neturėjo, keturių skyrių 

pradinė mokykla arčiausiai buvo Žalionėje, į ją vaikai sueidavo ir iš Skleipių, Pavirvytės. Gal dėl 

to uždarumo ir susigiminiavo kone visas kaimas. 

Bet ir šią idiliją kaip vėtra sudraskė epochos permainos. Viena okupacija, kita... Pažadai iš 

anapus Atlanto tuoj tuoj atskubėti gelbėti. Vieni išėjo į kaimą supančius miškus, kiti buvo paimti 

į sovietinę armiją, net broliai atsidūrė priešingose nematomų barikadų pusėse. Buvę tos pačios 

pradinės mokyklos mokinukai ir žaidimų draugai tapo išskirti. Vieni slapstėsi ir keršijo, kiti juos 

persekiojo ir taip pat keršijo. Ir vieni, ir kiti išalkę, pasiilgę moters švelnumo. Tiems, kurie niekur 

neišėjo, reikėjo gyventi, auginti vaikus, laukti — išveš ar neišveš, nušaus ar ne. „Aš pati keturis 

kartus šaudyta, bet buvo lemia išlikti”, — sakė mūsų pašnekovė Eleonora. Tad dabar nebijanti 

nei šmėklų, nei vaiduoklių — tik piktas žmogus ir pasiutęs žvėris pavojingas. 

Nenusiaubė šio krašto melioracija, tad išliko vertingas Uogio slėnis ir gražios buvusių 

sodybviečių aikštelės. Tik aukšti klevai ir uosiai dar mena po jais kadaise stovėjusias trobas, 

daržines. Nebelikdavo šeimininkų, tai geresnius pastatus išvežė valdžia, prastesnius į miestus 

išsikėlę vaikai atiduodavo kaimynams nusigriauti ir sukūrenti. Taip ir tuštėjo Ramoniškė: senieji 

karstuose iškeliaudavo, o vaikams — ką čia veikti? Vartau surašymų duomenis: 1959 metais 

Ramoniškėje dar 88 gyventojai, 1970-aisiais — dar 53. 1981-aisiais jau tik 12 kiemų su 26 

gyventojais, dabar belikusios 5 sodybos, kurios glaudžia 7 žmones. Iš čia gimusių ir augusių tik 

Eleonora Šiaulienė ir Jonas Šimkus, grįžęs į tėvų sodybą ūkininkauti. Kiti atvykę ir nei šio kaimo 

praeities, nei jo gyventojų vardų nebežino. 

O iškęsti reikėjo ne tik pokarį. Ir visus kolūkinius dešimtmečius. „Būdavo, per dieną po 

trisdešimt kilometrų dviračiu” — prisimena Eleonora. Nors žolės čia pat per akis, bet tuoj už 

lango — miškų ūkio žemė, žmonių gyvulių ganyti nevalia buvo. Iš ryto pas karvę prie Krolynės 

dvaro, paskui pataisyti sergančiam savo žmogui valgyti, paskui — darban — į brigadą. Taip kelis 

kartus per dieną. Ir uždarbio metų gale juk nebūdavo. Visas pragyvenimas — iš karvutės. 

Savaitgaliais grietinę veždavusi į Viekšnius parduoti. Per tas septynias dešimtis metų kiekvienas 

kelio ar tako vingis, kiekviena pelkė ar duobė mintinai žinomi. Nebeliko bruknienojų, mėlynių, 

miškai žolių didelių priaugo. Ir gamta keičiasi — ne tik žmogaus gyvenimas. 

Gal dėl to nuošalumo Ramoniškė ir garsių žmonių neišugdė — neužtekdavo sveikatos ir 

užsispyrimo septynis kilometrus į Viekšnius, į progimnaziją. Tik Miltinių Juozukas toks atkaklus 

buvo. Nuo šešerių metų čia su tėvais grįžęs vargo, piemenavo ir į mokslą kaip laibas medelis 

stiebėsi. Matyt, čia bėginėjant ar per miškus iš mokyklos žingsniuojant, subrendo jo pirmasis 

klojimo spektaklis — „Genovaitė”. Graudi istorija, anuomet bene kiekviename kaime 

savamokslių artistų vaidinta. Ir po Miltinio gegužinėse čia būdavę ir vaidinimų, ir koncertų, nes 

Ramoniškės moterys ir merginos — oi, kokios balsingos, ne tik kalnus giedoti senoji Venckienė 

buvo išmokiusi. 

Eleonora Šiaulienė sako irgi Juozą Miltinį prisimenanti, mat karo pabaigoje jis čia su 

V. Blėdžiu bene tris mėnesius glaudęsis, pasak J. Šimkaus, kažin koks girtas rusų karininkas vos 

187

nenušovęs garsiojo artisto. O pasak E. Šiaulienės, jie Papilėje tais pačiais 1944 metais susitikę ir 

ilgai šnekučiavęsi, visai neišdidus, paprastas žmogus buvęs. 

Tikėtina, kad nemažai kaimo praeities puslapių bus atskleista ir iš naujo perskaityta rugsėjo 

6-ąją, kaimo sueigoje, minint pačio garsiausio Ramoniškės kaimo sūnaus Juozo Miltinio 

devyniasdešimtmetį. Va, kiek metų nutekėjo čia, kur ir pavasariai, ir rudenys ateina miškais. 

Akmenės kraštas / Teksto autorius Leopoldas Rozga; Dailininkas Aloyzas Janulis; 

Nuotraukos Jono Danausko. — Vilnius: Atkula, 1998. — 32 p. — P. 24—27, 29, 31. — Tekste: 

Skyriai: 

„Viekšnių seniūnija”, 

„Viekšniai Ward”, 

„Die Gemeinde Viekšniai”. 

Nuotraukos: 

„Viekšniai — senas ir gražus Žemaitijos miestelis”; 

„Paminklas profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms bei jų tėvams”; 

„Seniausiame Viekšnių pastate — vaistinė muziejus”; 

„Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejuje — jo sumanyto „garlėkio” 

modelis”; 

„Prie šio stalo prieš 100 metų dirbdavo gydytojas Antanas Biržiška”; 

„Čia buvo senas Daubiškių dvaras”; 

„Žemaitijos dangus Virvytės veidrodyje”; 

„Tučių kaimo kapinaitės”; 

„Poilsiavietė prie srauniosios Virvytės”; 

„Šimtametis Viekšnių malūnas — technikos paminklas”. 

Viekšnių seniūnija 

Akmenės rajono vakaruose, prie Ventos upės ir Šiaulių—Mažeikių plento, įsikūrę Viekšniai. 

Seniūnijos plotas — 164 kv. km, gyventojų — 5400. Iš jų 2330 gyvena pačiame miestelyje. 

Jau XVI a. buvusį Viekšnių dvarą ilgai valdė didikų Sapiegų ir Gorskių giminės. 1792 m. 

Viekšniams suteiktos Magdeburgo teisės ir herbas su karūna bei trimis šešiakampėmis 

žvaigždėmis. Nuo seno Viekšniai buvo įvairiatautis miestelis. 1897 m. jame gyvenę 1305 

krikščionys (matyt, lietuviai, lenkai ir rusai) ir 1646 žydai, buvę net 60 parduotuvių. Dabartinę 

Viekšnių šv. Jono bažnyčią 1853 m. pašventino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. 

Viekšniai daug kartų nukentėjo nuo gaisrų. 1886 m. gaisras sunaikino 42 gyvenamuosius 

namus. 1915 metais kilo net du gaisrai, tų metų balandžio 23 d. ugnis sunaikino 120 namų. 

Iš XVIII a. vidurio išliko medinis namas miestelio centre, kuriame 1860 metais įsteigta 

vaistinė. Po Palangos vaistinės — tai seniausia farmacijos įstaiga visoje Žemaitijoje. Pastate 

įkurta ir muziejaus ekspozicija, saugoma daug buvusio šios vaistinės savininko 

J. Aleksandravičiaus surinktų senovinių farmacijos reikmenų. 

Savo gyvenimo pabaigoje Viekšniuose glaudėsi ir 1863 m. čia mirė Aleksandras Griškevičius, 

jau anuomet projektavęs ir bandęs sukurti savaeigį skraidymo aparatą. Pastate, kuriame jo 

gyventa, 1981 m. įsteigtas memorialinis muziejus, kurio viena ekspozicija ir pasakoja apie 

A. Griškevičių ir Lietuvos aviacijos raidą. Kitoje ekspozicijoje — kraštotyrininkų surinkti šio 

krašto gyventojų XIX—XX amžių sandūroje naudoti buities daiktai. 

Centrinėje miestelio aikštėje stovi šviesus ir išvaizdus paminklas, atidengtas 1995 m. 

rugpjūčio 25 d. Biržiškų šeimai už jos nuopelnus Lietuvai. 1880 metais baigęs Maskvos 

universitetą, jaunas gydytojas Antanas Biržiška su žmona Elzbieta, talentinga pedagoge ir 

muzike, atvyko į Viekšnius ir iki mirties (42 metus) gydė šio krašto žmones. Biržiškos išaugino 

ir išleido į mokslą tris sūnus, tapusius garsiais mokslininkais. Mykolas Biržiška (1882—1962) — 

literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, Vasario 16-osios Akto signataras, Kauno Vytauto 

Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius. Vaclovas Biržiška (1884—1956) — 

bibliografas ir kultūros istorikas, Kauno universiteto mokslinės bibliotekos įkūrėjas, Kauno ir 

Vilniaus universitetų bibliotekų direktorius, „Lietuviškosios enciklopedijos” redaktorius. 

Viktoras Biržiška (1886—1964) — matematikas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius. 

188

Kauniečio skulptoriaus Č. Pečiuko sukurtas paminklas ir primena profesorių bei jų tėvų gerus 

darbus. 

Tarpukario metais Viekšniuose veikė progimnazija, kurioje mokėsi daug talentingų jaunuolių, 

vėliau savo darbais ir kūryba išgarsinusių Lietuvą. Tai tapytojas A. Gudaitis, skulptorius 

B. Pundzius, aktorius ir ilgametis Panevėžio dramos teatro vadovas J. Miltinis, kompozitorius 

J. Kačinskas ir jo brolis aktorius H. Kačinskas, poetai L. Skabeika ir Klemensas Dulkė bei 

daugybė kitų. Juos mokė ir ugdė talentingi pedagogai P. Brazdžius, J. Aukštikalnis, V. Deniušis, 

J. Žilevičius. Viekšniškiai yra baleto artistas J. Katakinas, fotografas ir keliautojas P. Normantas. 

Apie 40 įvairių sričių mokslų daktarų yra Viekšnių vidurinės mokyklos auklėtiniai. 

Ties Viekšniais kelią Ventai užstoja galinga užtvanka. Prie jos rymo šimtametis vandens 

malūnas. Tai technikos paminklas. Seniūniją puošia ne tik Venta, bet ir netoliese į ją įsiliejanti 

Virvytė. Netoli jų santakos įrengta cementininkų poilsiavietė. Ant Virvytės kranto stūkso du seni 

Gyvolių piliakalniai. 

Už trejeto kilometrų žaliuojančiame Žibikų pušyne guli didžiulis akmuo, vadinamas Meilės, 

arba Juoduoju, akmeniu. Padavimas teigia, kad velnias gūdžią naktį nešęs šį akmenį padangėmis, 

ketindamas numesti ant Viekšnių bažnyčios. Tačiau jį benešant užgiedojęs gaidys, ir akmenį 

paskubom tekę numesti į mišką. Taip nelabasis padovanojo Viekšnių kraštui įdomų gamtos 

paminklą. 

Rytų pusėje Viekšnių seniūnija atsiremia į jau minėtąją Kamanų aukštapelkę. Jos pašonėje 

malonia vėsa gundo nedidukas Meižių ežerėlis. Netoliese ąžuoliniu kryžiumi paženklinta 

miškininko Kazimiero Daugirdo sodybos vieta Bugiai. Tarpukario metais čia dažnai buvodavo 

šeimininko dukra, būsimoji profesorė V. Daugirdaitė-Sruogienė su vyru, rašytoju Baliu Sruoga. 

Kairiajame Ventos krante iki Antrojo pasaulinio karo buvo gražus Santeklių dvaras, kurio visi 26 

pastatai buvo mediniai. Šiame dvare gyvenusi tautodailininkė, talentinga audėja O. Bagnickaitė 

1941 metais sovietinių okupantų buvo ištremta. 

Bolševikų talkininkai 1941 m. birželyje nužudė ilgametį Viekšnių kleboną kanauninką 

J. Navicką. 

Senose Viekšnių kapinėse palaidoti aviatorius A. Griškevičius, poetas L. Skabeika, profesorių 

Biržiškų, kompozitoriaus ir aktoriaus Kačinskų tėvai. O jaunoji šio krašto karta mokosi miestelio 

vidurinėje ir žemės ūkio mokyklose, pagrindinės mokyklos veikia Palnosų ir Kapėnų kaimuose. 

Elekšis Juozas. Takeliai tėvų čia susipynė: [Prisiminimai, pasakojimai, eilėraščiai, dainos]. 

— Vilnius, 1998. — 100 p. — Tekste: „Pataisyta vėliava”: 

„Viekšniuose mitingas. Turgaus aikštėje net tribūna įrengta. Kalbėtojai džiūgauja, kad Sovietų 

Sąjunga išvadavo Lietuvą iš buržujų ir buožių valdžios. [...]. Vakare susirinkimas jau Žibikų 

kaime pas ūkininką Rimkų. [...]. Scenoje — jaunųjų ūkininkų vėliava. Tik kampe jau nebe 

trispalvė, o raudonos medžiagos skiautė. [...]. Vėl kalbama apie atėjusią laimę ir buvusią 

netikusią vėliavą su darbo žmonių spalva apačioje. [...]. Ryto metą ėmėme klausinėti mokytojos 

Mortos Butkutės, bet ji kažkaip taip neaiškiai kalbėjo, jog nieko nesupratome. Apsižiūrėję 

pamatėme, kad ir klasėje, kur kartu mokosi visi keturi skyriai, nemažai pakitimų. Nebėra kampe 

iš molio gražiai padaryto ir išdegto Gedimino pilies maketo su maža trispalve vėliavėle. O toje 

pilyje buvo mažytis dailiai susiūtas permatomas popierėlis su Vilniaus žemės žiupsneliu. 

Mokytoją taip apipylėme klausimais, kad ji nieko nebesakė, o liepė visiems užsirašyti broliškų 

respublikų pavadinimus, kuriuos dabar reikia atmintinai žinoti.” 


Kaunas, 1998. — 476 p. — Tekste: Viekšniai. Šiaulių a.: 2049; politika 2291; ekonomika 

3199—202; soc. parama 3977; gamtos m. 5106; ž. ūkis 5684; teatras 6253—56. Viekšniai, 

apyl.: gamtos m. iliustr. 7541a. Viekšnių par. Šiaulių a.: katalikybė: bažn. valdymas ir org. 

1301. 

189

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Anuomet ir dabar // Vienybė. — 1998. — Vas. 7. — 

Tekste: Prezidento Antano Smetonos apsilankymas Viekšniuose. — Visas tekstas: 

Pastaruoju metu labiausiai aptarinėjama Respublikos Prezidento pareigybė. Visą rudenį 

klausėmės kandidatų į prezidentus kalbų per televiziją ir radiją, skaitėme jų pasisakymus ir 

žmonių nuomones apie juos. Rinkimai įvyko, tačiau žmonės tebesvarsto apie viską, kas susiję su 

buvusiais ir būsimais prezidentais. 

Lapkričio mėnesio „Vienybėje” skaičiau įdomius p. Janinos Stanulionienės prisiminimus apie 

Prezidentą Antaną Smetoną. 

Tik dabar, vartydama savo tėvelio užrašus, radau jo pasakojimą apie Prezidento Antano 

Smetonos apsilankymą Viekšniuose. Apie šį vizitą yra man pasakojusi taip pat ir vyro teta, tad, 

palygindama abu šiuos šaltinius, noriu mintimis nuklysti į anuos laikus. 

Po 1926-ųjų metų perversmo Antanas Smetona, norėdamas sustiprinti Prezidento autoritetą, 

lankėsi daugelyje Respublikos vietovių. 1927 m. birželio mėnesį Viekšnių savivaldybė gavo 

pranešimą apie aukštojo svečio atvykimą ir ėmė jam ruoštis. 

Paskirtąją vizito dieną į miestelį susirinko daugybė žmonių — ir iš aplinkinių kaimų bei 

dvarelių. Svečias turėjo atvažiuoti iš Mažeikių miesto. Tai buvo apskrities miestas. Tada kelias iš 

šito miesto Viekšnius pasiekdavo ties senosiomis kapinėmis, šitoje vietoje ir būriavosi didelė 

laukiančiųjų minia. Ant šaligatvio buvo pastatyta medinė tribūna, iš kurios Prezidentas pasakė 

kalbą, ragindamas tautą susitelkimui ir darbui, aukštai įvertindamas mokslo, švietimo bei 

kultūros reikšmę. 

Iš savo tėvo prisiminimų rankraščio cituoju: „Kalbą baigęs Prezidentas, apskrities viršininko 

Brazdžio, karo komendanto Mikalausko, tautininkų partijos šulų notaro Paltaroko ir akcizo 

inspektoriaus Lukštaraupio lydimas, aplankė progimnazijos rūmus, kur buvo iškilmingai 

sutiktas, paskui katalikų bažnyčią, stačiatikių cerkvę ir žydų sinagogą. Pietų aukštiems svečiams 

paruošta nebuvo, tai šie, į automobilius susėdę, Akmenės link išvyko”. 

Gal kada nors ir mes savo rajone sulauksime dabar išrinkto Prezidento. 

Prieš kelias dienas gavau laišką iš užjūrio nuo rašytojo B. Sruogos dukters Dalios, kuri rašo: 

„belieka tik sveikinti su naujuoju Prezidentu. Gerai jį ir jo žmoną pažįstu — jie švarūs ir dori. 

Kad tik juodosios jėgos jiems ko nors blogo nepadarytų!” 

Mane jaudina, kad vis dar bandoma naująjį Prezidentą įvairiai juodinti, subtiliai parenkant 

kompromituojančius klausimus, kaip antai Rimvydo Paleckio laidoje „Bylos 98”. Laidoje buvo 

nagrinėjamos V. Adamkaus padarytos „klaidos”. O tos „klaidos” tikrai nebuvo žymios! Gal jau 

vertėtų liautis lieti pyktį ir ne vien žodžiais, bet ir darbais siekti santarvės mūsų brangiojoje 

Tėvynėje. 

Žalys Jonas (Tučiai). Pamąstymai prie veteranų nuotraukos // Vienybė. — 1998. — Vas. 12. 


Švietimo skyriaus iniciatyva buvau pakviestas į rajono pedagogų veteranų susitikimą — mero 

kabinetan — sekančią dieną po pirmojo rinkimų į Prezidentus turo. Deja, susitikime 

nedalyvavau: mano gyvenimo draugė gulėjo ligoninėje — po infarkto. 

Veteranų nuotraukoj tik vieną kitą buvusį kolegą atpažinau. Bėga laikas it vanduo, o mes 

keičiamės nenumaldomai. Tačiau nuotraukos centre į akis krito pirmasis buvęs Tučių 

septynmetės mokyklos direktorius, 1953 metais stojęs prie tremtinio gryčioj įkurto šviesos 

židinio vairo atokiame rajono kampelyje. Kur sode ūkavo pelėdos, bemaž dūminės gryčios 

kamine plazdeno šikšnosparniai, užkrosny įkyriai čirpė svirpliai, o tuometiniam švietimo 

skyriaus vedėjui vizito metu įžūlus tarakonas leptelėjo sriubon. O mokyklos pašonėj, 

nukaršusiame tvarte (šiandien čia ošia ąžuolų giraitė), „koncertavo” perkarusios kolchozo 

riestasnukės. Sunku buvo pirmajam — jisai ištvėrė šiose rajono džiunglėse ketvertą metelių. 

Vėliau du dešimtmečius tos buvusios mokyklos vadovu buvau aš pats. Patyrinėjęs nuotrauką, 

suradau nemažai epitetų pelniusį mokyklų, švietimo ir rajono vadovą K. Pakeltį, po šiai dienai 

tebekrutantį atsakingame poste. Lenkiu bebaigiančią nuplikti žilę ir prieš jį ir prieš kitus likimo 

draugus, ir itin nelengvo pedagoginio darbo kolegas, vis neprarasdamas vilties, — jog galop 

mokyklose nušvis nauja šviesa, kuomet Lietuvai ims vadovauti iš už jūrių-marių po daugel metų 

sugrįžęs penktasis Prezidentas. 

190

A. Juodpusio straipsnis prie šios nuotraukos „Žodis gydo, žodis žeidžia” — su potekste, nes 

žodis ne tiktai žeidžia, bet ir... žudo. Antai sako: provincija — talentų žudikė. Bet argi visados 

šitaip? Juk žinau du buvusius viekšniškius moksleivius: Juozą Erlicką — nepralenkiamą humoro 

meistrą, gyvenantį sostinėj ir linksminantį suvargusią Lietuvą, ir ne ką anam nusileidžiantį Joną 

Balvočių — didelio laikraščio karikatūristą, kursai gyvena ne Vilniuj, o Žibikų sodoj... ir piešia 

tokias karikatūras, jog net pro ašaras linksma. 

Ne tik meno pasauly, bet ir žemės ūky tas pats. Ar palyginsi mano buvusį sovchozą, kursai 

pirmasis rajone „pakratė kojas”, ir Papilės? Šiam 35-erius metus vadovauja Vytautas Lapėnas. 

Nemenkinu visų papilėniškių žemdirbių triūso, bet jų vadovas — aiškiai talentingas ir, ačiū 

Dievui, dar neketina pražūti... Ar išsilaikys prie penktojo Prezidento? 

Mūsų jaunėlis, bebaigiąs vokalo studijas, paskambino pranešdamas apie gautą specialybės 

„dešimtuką”. „Bravo vyras! — tariau, nei iš šio, nei iš to pridurdamas: — Tauta išsirinko 

Prezidentą — regis, dorą žmogų.” „Iš ko sprendi?” — paklausė magistrantas. „Iš akių...” — 

atsakiau, nejučia prisiminęs, kaip mano amžiną atilsį tėvukas ne sykį kartojo: „Užmetu akį ir 

matau, kas per žmogus...” Dažnai ir šiandien susimąstau, prisiminęs šiuos Jo žodžius. „Užmetu 

akį ir matau!..” 

Kaip šiandien akyse matau ir aną 1930 metų vasarą. Iš vakaro su mama ir kitais tučiškiais 

atidardėjom į Viekšnius. Mat kitą dieną tenai turėjo būti negirdėtas neregėtas įvykis: atvyksta 

Prezidentas! Pernakvojom ant šiaudų — name, katras ir šiandien tebestovi paventy. Ankstyvą 

saulėtą rytmetį nusileidau prie upės ir pirmąsyk — kaimo vaikas — išvydau gausybę mažų 

vikrių žuvyčių, kurios man prisiartinus, žaibiškai sprukdavo tolyn... Bet vos tik nutoldavau, 

kaipmat grįždavo. Jokio Prezidento nei aš, šešiametis, mačiau, nei man jis rūpėjo. Bet va 

neapsakoma daugybė įvairiausių rankdarbių — iš medžio, metalo, molio, siuvinių, audinių, 

piešinių — ant stalų, grindų, ant sienų iškabinėtų — ir po šiai dienai regiu tą vaizdą dideliame 

name, kursai ir šiandien teberiogso netoli cerkvės. 

Žodžiu, mano vaikiškoje galvoje įstrigo ne prezidentas Antanas Smetona, o grožis ir žmonių 

nuotaika. Kartais ir dabar pagalvojam bei pasakom: buvo tokie Smetonos laikai. Visaip juos 

linksniavo, gyrė, peikė ir keikė. Kai kas ir patį tuometinį Prezidentą purvais drabstė, į šuns 

dienas dėjo. Palikime tai kritikų sąžinei. Bet anuomet tikrai nebuvo tiek abejingų, apatiškų veidų, 

tiek depresijos, savižudybių, kiek dabar. Nebuvo tiek pasipūtimo, gobšumo, pavydo, bedarbių, 

narkomanų, vagių, plėšikų, prasigėrusių...O kur dar smurto ir pornografijos banga? To 

„Smetonos laikais” tikrai nebuvo. Jei netikit ar manot, kad perdedu, paklauskit už mane vyresnių 

ar net švietimo ministro — tą patį pasakytų. 

...Vis dėlto nepaliauju tikėjęs — kad taip pamačius ir susitikus gyvą penktąjį Prezidentą, 

Valdą Adamkų (ketvirtąjį mačiau iš arti per paminklo profesoriams Biržiškoms atidengimą), ir 

įteikus rašinį — apie prieškario Lietuvos ūkininkus, sprunkančias žuveles, senąją Viekšnių 

gimnaziją ir dar daug ką... 

Adomaitis Alvydas (Ventos regioninio parko direktorius). Viekšnių urbanistinis draustinis // 

Vienybė. — 1998. — Liep. 25, 28. — Visas tekstas: 

Viekšnių miestelio bei seniūnijos gyventojai pagrįstai nerimauja, kad būsimosios 

administracinės sistemos reformos autoriai juos pamiršo ir neketina atkurti valsčiaus. Praeityje 

būtent Viekšniai buvo reikšmingiausia gyvenvietė plačioje teritorijoje į šiaurės vakarus nuo 

Šiaulių bei Kuršėnų. Jie pranoko Tirkšlius bei Sedą, tik praeito amžiaus viduryje suskatusius 

augti Mažeikius ir nuošaly nuo geležinkelio likusią Akmenę. 

Istorikai teigia, jog po ilgų karų su kryžiuočiais ši teritorija buvo retai gyvenama. Patys 

Viekšniai žinomi nuo XVI amžiaus. Iš 1528 m. karinės prievolės sąrašų matyti, jog tuomet 

valsčiuje gyveno 33 bajorų šeimos. 

XVII amžiaus pradžioje Viekšniai jau buvo seniūnija be pilies. 1656 m. miestelį ir jo 

apylinkes nusiaubė švedų kariauna. Ir vėliau Viekšnius ir jų gyventojus ilgai persekiojo didelės 

nelaimės — marai ir kitokios epidemijos, karo veiksmai, ne kartą pastatus naikino gaisrai. Pasak 

dokumentų, 1847 m. miestelyje gyveno 1120 žydų, o 1860 m. minima buvus tik 500 krikščionių. 

Jau XIX amžiuje Viekšniai garsėjo savo turgais, veikė bene 60 krautuvių. Tarpukario metais 

Viekšniuose veikusi progimnazija išugdė Lietuvai daugybę mokslo ir kultūros veikėjų. Nuo 

191

1925 m. Viekšniuose veikė suaugusiųjų lavinimo institucija — vyskupo M. Valančiaus liaudies 

universitetas, vėliau perėmęs dr. Basanavičiaus vardą. 

Nepriklausomybės metais Viekšniuose buvo keletas keramikos ir maisto pramonės dirbtuvių, 

praeito amžiaus pabaigoje pastatytasis vandens malūnas, pieninė, vilnų verpykla bei karšykla, 

odų dirbtuvė, girininkija, nuo 1860 metų veikianti vaistinė yra viena seniausių Žemaitijoje. 

Sveikatos apsaugos sistemą papildė profesoriaus M. Biržiškos 1938 m. pastatydinti sveikatos 

namai. Skirtingų konfesijų tikintieji meldėsi bažnyčioje, cerkvėje bei sinagogoje. 

Viekšnių miestelis smarkiai nukentėjo ir per pirmąjį, ir per antrąjį pasaulinius karus. Deja, 

griovimas nesiliovė ir taikos metais. Kito ne tik tradicinė miestelio išvaizda, buvo griaunamos ir 

senosios tradicijos. Vadovaujantis sovietinėmis senojo pasaulio griovimo ir naujo prievartinio 

statymo nuostatomis, nauji architektūriniai ir erdviniai miestelio elementai nebuvo derinami su 

vietos specifika, per amžius susiklosčiusia buities raidos logika, su čionykščio gyvenimo 

specifika. Daug kas buvo daroma tarsi specialiai atžagariai — paniekinant senąsias vertybes, 

nepaisant gyvenimo išminties ir moralės. 

Pokario dešimtmečiais ypač nukentėjo Viekšnių miestelio centras. Nebeliko beveik keturis 

šimtmečius tarnavusios tradicinės turgaus aikštės, tiesiog ant žmonių kaulų, buvusių senųjų 

kapinių vietoje, pastatyta nebūdingos šiam kraštui architektūros profesinė technikos mokykla su 

ją supančiomis bendrabučių „dėžutėmis”. Ypač ryškiu akibrokštu laikytinas senosios klebonijos 

nugriovimas, jos vieton įspraudžiant penkiaaukštį gyvenamąjį namą, užstojusį nuo vakarų pusės 

bažnyčią ir perkirtusį kelią iš šventoriaus į kapines. Sveiku protu taip pat neįmanoma suvokti, 

kam reikėjo piečiau Tilto gatvės nugriauti istorinę reikšmę turėjusius žydų maldos namus ir toje 

vietoje suprojektuoti du tipinius keturaukščius gyvenamuosius pastatus, visiškai nesiderinančius 

prie senosios miestelio dalies architektūros. Daugybė viekšniškių piktinosi neapgalvotu senosios 

gimnazijos pastato nugriovimu. Gerai, kad mokytojai entuziastai suspėjo pagaminti buvusios 

gimnazijos maketą, kuris tebesaugomas vidurinėje mokykloje. Šiandien vietoje senosios 

mokyklos, išugdžiusios tiek kultūros ir mokslo švyturių, riogso brangiai kainavęs, taip ir 

nebeužbaigtas balto mūro pastatas, turėjęs tapti kultūros namais. Jis ne tik sugadino šios 

miestelio dalies išvaizdą, bet ir tapęs nebereikalingu, kelia pavojų jame karą mėgstantiems žaisti 

vaikams. Neretai čia prieglobsčio ieško ir visokie girtuokliai. Kiek trūksta, kad ši vieta 

subrandintų ir kokį pavojingą nusikaltimą. 

Vis dėlto miestelio istorinėje dalyje dar išlikę nemažai senų ir įdomių pastatų. Deja, net dabar, 

kuomet nebegalioja sovietinė komandinė ūkio bei statybų sistema, labai vertingose urbanistiniu 

atžvilgiu vietose ima ir išdygsta nepatogūs ir neišvaizdūs statiniai. Miestelis neturi 

perspektyvinio statybų plano, tik tą sovietmečio projektą, pagal kurį visas miestelio centras 

turėjo būti užstatytas daugiaaukščiais namais. 

Sveiku protu nesuvokiama, kodėl ir dabar išduodami leidimai čia statyti netinkamos 

architektūros pastatus. Tokių nusižengimų padaryta Vytauto, Mažeikių, Akmenės, Puodininkų, 

Dariaus ir Girėno gatvėse. Vis dėlto ir šiose, ir Biržiškų bei Tilto gatvėse dar išlikę 

architektūriniu ir kultūros istorijos atžvilgiu vertingų pastatų bei jų elementų. 

Architektai Marija ir Martynas Purvinai 1992 m. nuodugniai ištyrė Viekšnių architektūrinį 

urbanistinį paveldą. Jų parengtuose dokumentuose minima, kad iš išlikusių senų miestelio 

pastatų 376 — įdomūs, 99 — vertingi, 31 — labai vertingas, o 3 ypatingos vertės. Savaime 

suprantama, kad per 5 metus, prabėgusius nuo šių tyrinėjimų, vertingų pastatų miestelyje dar 

sumažėjo. Su liūdesiu tenka konstatuoti, kad iš dar išlikusių senųjų pastatų daugelio būklė yra 

apgailėtina, avarinė. 

Tad ką reikia daryti? Manau, kad pirmiausia rajono architektai turėtų inventorizuoti visas 

nebaigtas statybas ir kur įmanoma pakoreguoti pagrindinius fasadus, juos priderinti prie 

tradicinės miestelio architektūros. Kitas svarbus uždavinys specialistams būtų parengti 

perspektyvinį miestelio statybų išplanavimą. Be to, reikia dar kartą patikslinti išlikusias 

architektūrines vertybes ir parengti pirmaeilių darbų taisykles, kad gyventojai žinotų, ką 

konkrečiai reikėtų daryti. Šį darbą Ventos regioninio parko administracija jau inicijuoja. 

Tolimesnis uždavinys būtų parengti būtiniausių darbų programą, ieškoti lėšų, gal lengvatinių 

kreditų ar kokios tarptautinės programos šiems darbams atlikti. 

192

Sklinda gandai, kad Viekšniams tapus urbanistiniu draustiniu, sugriežtėję reikalavimai dar 

labiau apsunkins ir taip nelengvai besiverčiančių viekšniškių gyvenimą. Noriu visus nuraminti: 

jeigu pasiseks šiuo atžvilgiu įvesti tvarką, visiems bus tik lengviau. Bet kurio miesto ar miestelio 

architektūra, išmintingas tvarkymas, kaip ir nepamatuotas senų tradicijų griovimas, tiesiogiai 

susiję su žmonių sveikata. Nepriimtinos išvaizdos pastatas ar kitoks architektūros akcentas yra 

tarsi piktžolė. Kiekvienas geros, per šimtmečius įsitvirtinusios tradicijos atmetimas ar 

sugriovimas yra tarsi gyvybiškai svarbios kūno dalies amputavimas. Žodžiu, kuo mažiau bus 

piktžolių, žaizdų ir neprotingos valios primetamų sprendimų, tuo visuomenei bus patogiau ir 

dvasiškai sveikiau gyventi, miestelis ir jo apylinkės taps patrauklesni atvykstantiems, vadinasi, ir 

naujiems verslams. Viekšniai gali ir turi teikti džiaugsmo ne tik patiems viekšniškiams, bet ir 

visiems juos aplankantiems. 

Viekšniai turi herbą // Vienybė. — 1998. — Rugpj. 8. — Tekste: „Lietuvos Respublikos 

Prezidentas V. Adamkus savo dekretu patvirtino Viekšnių herbą. Mėlyname herbo fone auksinė 

karališka karūna ir trys aštuonkampės žvaigždės — viena sidabrinė ir dvi auksinės. Herbą, 

suteiktą Viekšniams 1792 metais, atkūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas.” 

Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Stočkų vardas ąžuolų sakmėj: Mūsų kaimų biografijos // 

Vienybė. — 1998. — Rugpj. 11: iliustr. — Tekste: 

„Nemažai žemės Stočkuose, iki tol priklausiusios dvaro savininkui latviui Žaniui Berziniui, 

buvę išdalinta iš nepriklausomybės kovų grįžusiems savanoriams. [...]. Sodybos buvo 

išsidėsčiusios tarsi dviem gatvėmis — palei vieškelį ir palei Pievupio upelį. [...]. Didelis kaimas, 

1959 metais jame dar gyveno 143 žmonės. [...]. Liaudies priešu buvo apšauktas ir išvežtas 60 

metų dvaro savininkas Žanis Berzinis, žuvęs tolimame Rešiotų lageryje, Altajaus krašte. [...]. 

Aplinkiniuose miškuose susibūrė Prano Petriko vadovaujamas rezistentų būrys, nieko rimtesnio 

taip ir nespėjęs nuveikti, jis pateko į saugumo pinkles ir buvo sunaikintas. [...]. 1970 metais dar 

buvo 78 gyventojai, 1981 metais kaime beliko 7 ūkiai su 17 gyventojų, dabar begyvena 6 

šeimos, jose 16 asmenų. Pamažu buvo uždaryta netoliese, ties Stočkų ir Meškelių kaimų riba, 

buvusi pradinė mokykla.” Minimi kaimo gyventojai: kalviai Artūras Šetleris ir Leonas Jurkaitis, 

stalius Adomas Garalis, siuvėjas Augustinas Švažas, Stasė Jagielienė, Adolfas Bertulis, Fricas 

Venckus, Petras Lukšas, Leonas Meškys. 

Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Stočkų vardas ąžuolų sakmėj: Mūsų kaimų biografijos // 

Vienybė. — 1998. — Rugpj. 11: iliustr. — Visas tekstas: 

Lygūs Stočkų kaimo laukai vasarą skęsta žalumoje, ir daug erdvės žvilgsniui, kuris atsiremia 

tik į tolumoje dunksančius miškus. Tačiau tą žalią ramumą maloniai sudrumsčia galingos ir 

vešlios senų ąžuolų kupetos, menančios po jais rymojusias sodybas, žmonių džiaugsmus ir 

liūdesius. Seniai užarti takai ir keliukai, kuriais šio kaimo jaunimas skubėdavo į gegužines, o 

vasarai baigiantis linguodavo aukšti javų vežimai. 

Iš kur parėjo Stočkų vardas, dabar jau niekas nebepasakys, bet žinomas jis jau nuo XVIII 

amžiaus, kuomet šiame krašte didelius žemės plotus iš Rusijos valdovų dovanų gavo 1788 

metais Mstislavlio vaivada paskirtas Ksaveras Chominskis. Vieni šaltiniai teigia, kad tokia 

dovana Chominskį už ištikimybę pamaloninusi carienė Jekaterina, pasak kitų, atvirkščiai, jis 

buvęs savo krašto, suprantama, Lenkijos ir sulenkintos Lietuvos, patriotas, net kalėjime sėdėjęs. 

Dar kiti teigia jį buvus mėgėją skaniai pavalgyti ir smagiai išgerti, tad lengvai gautus turtus 

greitai iššvaisčiusį. Tiksliai žinoma, kad 1809 metais K. Chominskis mirė Vilniuje, o po poros 

metų jo žemės buvo išdalintos kitiems didikams. Stočkai atitekę jo broliui Ignacui, kurio 

palikuonys pasklido į kitus kraštus ir dvaro neišsaugojo. Šio krašto biografas Mykolas Biržiška 

mini Ignaco Chominskio sūnų Stanislavą šio amžiaus pradžioje buvus muzikos mokytoju 

Rygoje. 

Kur kas daugiau žinių yra iš šio amžiaus pirmosios pusės. Devintą dešimtį metų einantis 

Pranas Stonkus, nors ligos prirakintas prie lovos, bet išsaugojęs šviesią atmintį, visą amžių 

sakosi pragyvenęs Meškelių kaime, nuo kurio už poros kilometrų buvo ir tebėra Stočkai. Gerai 

pažinęs ten gyvenusius žmones. 

193

Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybei apkarpius dvarus, nemažai žemės Stočkuose, iki tol 

priklausiusios dvaro savininkui latviui Žaniui Berziniui, buvę išdalinta iš nepriklausomybės kovų 

grįžusiems savanoriams. Kai kurie naujieji savininkai buvo ne iš šių kraštų, tad gautus sklypus 

pardavė, tad kaime namus statėsi ir juose kūrėsi jau kiti žmonės. 1923 metų gyventojų surašymo 

metu Stočkuose dar tebuvo du ūkiai su 62 gyventojais, vadinasi, dauguma sodybų iškilo vėliau, 

apie 1926 metus. Būdinga, kad kaime įsikūrė nemažai amatininkų ar šiaip nagingų meistrų. 

Prireikus sutaisyti kuliamąją mašiną ar kitą sudėtingesnį mechanizmą, reikėjo kreiptis į pakelės 

kalvę, kurioje šeimininkavo Artūras Šetleris. Medžio darbus gerai sugebėdavo atlikti Adomas 

Garalis, staliaus amatą, regis, perėmęs iš savo tėvo. Pakaustyti arklius ar sutaisyti padargus 

galėjo ir kitas šio kaimo kalvis Leonas Jurkaitis. Geras siuvėjas buvęs Augustinas Švažas. 

Sodybos buvo išsidėsčiusios tarsi dviem gatvėmis — palei vieškelį ir palei Pievupio upelį. 

Bene paskutinė Stočkų senbuvė Stasė Jagielienė, iki šiol tebegyvenanti perstatytuose savo 

tėvų namuose, kaimo pakraštyje, vieną po kitos vardija buvusius kaimynus: Švažas, dveji 

Šetleriai, dveji Petrikai, Gricius, Gaudiešius... Didelis kaimas, 1959 metais jame dar gyveno 143 

žmonės. 

Gal kad susiję su jaunų dienų prisiminimais, senbuvių pasakojimai apie Stočkų praeitį šviesūs 

ir nostalgiški. Gyventi buvę jauku ir malonu. Per kaimą vingiuojantis kelias vedė į Pievėnų 

bažnytkaimį, netoliese ošė didelis Tirkšlinės miškas, vasarą priaugindavęs daug grybų bei uogų 

ir kaip mūras užstodavęs Stočkų sodybas nuo pietvakarių vėtrų. Pavasariui išaušus, tirštai 

pražydėdavę sodai. Dirbama žemė buvusi apsausinta grioviais, kuriais vanduo nutekėdavo į 

pakalnėje Venton sruvenantį Pievupį. Jame būdavę daug vėžių, o užliejamose lankose žmonės 

prisišienaudavę daug šieno. Tas pats Pievupis sukęs ir turbinas dvaro vandens malūne, kuris karo 

metais sudegęs. Tvenkinys, tik jau pokario metais atnaujintas, tebėra iki šiol, vienoje jo pusėje 

seni kapeliai su nugriuvusiu vieninteliu kryžiumi, o kitoje pusėje — buvusio dvaro sodybos žalia 

kupeta, tarp medžių iš tolo nebematyti dar išlikusių kelių pastatų. Pats Pievupis, melioratorių 

ištiesintas ir pagilintas, nūnai virtęs grioviu, ne kiekvienas ir jo pavadinimą beatmena. Nebėra 

vaizdingų jo vingių, sietuvų, nebėra nei žuvų, nei vėžių. 

Didžiosios nelaimės į Stočkų kaimą atėjo su pirmąja sovietine okupacija. Jei tikėsime 

okupantų sąrašais, liaudies priešu buvo apšauktas ir išvežtas 60 metų dvaro savininkas Žanis 

Berzinis, žuvęs tolimame Rešiotų lageryje, Altajaus krašte. Į Komiją ištremtas 61 metų ūkininkas 

Adolfas Bertulis, prieš tai palaikytas kalėjime Lietuvoje. Buvo represuotas 42 metų ūkininkas 

Fricas Venckus. Nutremtas į Rešiotų lagerį Altajuje, jis ten žuvo 1943 metų rugsėjo 19 dieną. Jo 

žmona Kotryna su 4 metų sūnumi ir 6 metų dukrele tremties vargus iki pat 1958 metų vargo 

Kemerovo srityje. Nerimo kupini buvo ir pokario metai. 1948 metų pavasarį ištremta Petro 

Lukšo šeima, penkiasdešimtmetis P. Lukšas taip pat žuvo tremtyje, Tomsko srityje. Nebuvo ramu 

gyventi ir likusiems Stočkuose. Aplinkiniuose miškuose susibūrė Prano Petriko vadovaujamas 

rezistentų būrys, nieko rimtesnio taip ir nespėjęs nuveikti, jis pateko į saugumo pinkles ir buvo 

sunaikintas. Į saugumo nagus pateko ir Stočkų gyventojas Leonas Meškys su dukra Jadvyga, 

apkaltinti kaip Petriko būrio rėmėjai. 1951 metų rugsėjo trėmimai neaplenkė šios šeimos: Ona 

Meškienė su 3 vaikais atsidūrė Irkutsko srityje. 

Stočkų kaimo ūkininkai vis dėlto buvo sėslūs žmonės, ir ne viena karta dar būtų amželį 

nugyvenusi tarp Pievupio ir Padrobšio upeliukų nutįsusiame kaime, jeigu ne vienkiemių 

naikinimo vajus. Kaimo žmonių išvarymas iš senų sodybų buvo gal ir humaniškesnis už 

beširdišką tremtį į Sibirą, tačiau irgi labai skausmingas. Pasak stočkiškių, septintojo dešimtmečio 

viduryje kai kur jau ardę vienkiemius, bet Stočkai buvo gausiai gyvenamas kaimas, tarybinio 

ūkio skyriaus centras. Vis dėlto vieną sykį apreikšta, kad vienkiemiuose toliau gyventi nebebus 

galima, reikėsią keltis į centrinę gyvenvietę, kas neklausys, tam sodybą visą apars, nepaliks nė 

tako įeiti, nė dirvos lopelio gyvuliui pririšti. Netrukus ėmė lankytis sodybų įkainavimo 

komisijos, gundydamos sodybų savininkus tūkstančiais rublių kompensacijų už sugriautus 

namus, sunaikintus vaismedžius. 

Apie šešiasdešimt aštuntuosius metus ėmė griūti sodybos Stočkuose, sutriko per dešimtmečius 

susiklosčiusi kaimo buitis, papročiai. Kas beapsakys ano meto kaimiečių jausmus, paliekant tėvų 

ir senelių statytus namus. Iš šešiolikos šeimų, nusigriovusių sodybas Stočkuose, tik trys panoro 

persikelti į Kapėnų gyvenvietę — tai Stanislovo Bartkaus, Juliaus Petriko ir Adomo Garalio 

194

šeimos. Kitos trylika šeimų — suskaičiavome: 52 žmonės — naujam gyvenimui kūrėsi jau toliau 

nuo gimtinės — Viekšniuose, Mažeikiuose. Štai toji kaimo nykimo statistika: 1970 metais dar 

buvo 78 gyventojai, 1981 metais kaime beliko 7 ūkiai su 17 gyventojų, dabar begyvena 6 

šeimos, jose 16 asmenų. Pamažu buvo uždaryta netoliese, ties Stočkų ir Meškelių kaimų riba, 

buvusi pradinė mokykla, buvo užverčiami seni šuliniai, užariami keliai ir keliukai. 

Bet žmones iškeldinti socialistiniai žemvaldžiai dar pajėgė, o su ąžuolais kovoti neįstengė. 

Melioratoriams buvo didžiausia bausmė su ąžuolais kovoti, mat už medžio likvidavimą 

mokėdavo tik 3 rublius, o darbo keliems traktoriams pusei dienos pakakdavo, kol galiūno šaknis 

paknisdavo. Ne mažiau vargo būdavo nuversto ąžuolo atsikratyti: žmonės kurui nenori, 

miškininkai pamiškėse numesti neleidžia, žemėmis užversti nevalia, nes nesupūs dešimtmečiais. 

Tad ir liko dar palyginti nemažai šių nuo senų senovės lietuvių branginamų medžių, kurie 

išdidžiais ir galingais vainikais dabar vieniši grumiasi su erdvėje valią turinčiais vėjais ir saugo 

buvusio Stočkų kaimo godas. 

Gedvilas Algirdas. Dėl Viekšnių turėtų Magdeburgo teisių // Vienybė. — 1998. — Rugpj. 18. 


Gana ilgai užsitęsusi procedūra dėl Viekšnių herbo įteisinimo pagaliau pasibaigė. Prezidento 

dekretu herbas patvirtintas. Tačiau dėl Magdeburgo teisių suteikimo Viekšniams 1792 metais — 

tiek „Vienybės” 89 numeryje, tiek viekšniškiams 1992 metais švenčiant šių teisių suteikimo 200 

metų jubiliejų, padarytos apmaudžios klaidos. Tais 1792 metais Viekšniams Magdeburgo teisės 

buvo tik atkurtos. Faktiškai Viekšniai Magdeburgo miesto teises buvo gavę 1725 m. spalio 25 d. 

Tai užfiksuota Viekšnių seniūno Martyno Leopoldo Ščiukos rašte, kuriame pažymima, kad 

miestui suteikiamos Magdeburgo teisės. M. L. Ščiuka šias teises suteikė karaliaus vardu, 

remdamasis seniūno valdžia „amžiniems laikams”, nurodydamas, kad turi būti visos 

magdeburginiams miestams priklausančios pareigybės ir institucijos. Miestui buvo suteiktas 

herbas. M. L. Ščiukos privilegijų turinys priminė, kad Viekšniai gauna privataus magdeburginio 

miesto statusą. Deja, vėliau, 1776 metais, Seimo nutarimu Viekšniai kartu su Jurbarku, Šiauliais, 

Veliuona šių teisių neteko. Kaip matome, tuo metu Seimo galia buvo aukštesnė už karaliaus ir 

seniūno prognozė „amžiniems laikams” nepasitvirtino. Magdeburgo teisės Viekšniams buvo 

atnaujintos 1792 m. gegužės 15 d. Ketverių metų seimo nutarimu. 

Kodėl taip atsitiko, kad ir šių eilučių autorius savo straipsnyje, ir viekšniškiai, švęsdami 200 

metų jubiliejų ir tuo pačiu pasijaunindami 67 metais, apmaudžiai suklydome? Ogi todėl, kad 

neturėjome visų šaltinių, kuriais būtina remtis. Tik šių metų pradžioje man pavyko iš Vilniaus 

universiteto bibliotekos gauti Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos instituto leidinį „Lietuvos 

miestų istorijos šaltiniai”, kuris ir įgalino nustatyti tikrąją Viekšnių tapimo miestu datą. Beje, dar 

jubiliejaus išvakarėse kraštotyrininkas B. Kerys abejojo 1792 m. datos realumu, tačiau ir jis 

konkrečios Magdeburgo teisių suteikimo Viekšniams datos nežinojo. [↑ Kerys Bronius. Viekšnių 

senovė ir dabartis // Vienybė. — 1993. — Rugpj. 28; Rugs. 1, 11]. 

Tebus tai pamoka kraštotyrininkams bei priminimas visiems, besidomintiems ir rašantiems 

istorijos temomis, jog būtina laikytis senos taisyklės — septynis kartus pamatuok ir tik aštuntą 

kirpk. 

Jonikienė Roma. Užginčijo Viekšnių herbą // Vienybė. — 1998. — Rugpj. 20: ir herbo 

piešiniai. — Visas tekstas: 

„Vienybės” 89 numeryje išspausdinome naujojo Viekšnių herbo pavyzdį (kairėje), 

pasidžiaugėme, kad miestelis turės tikrą savos didybės ir ilgo gyvenimo simbolį. Netrukus 

redakcijon atėjo į devintą dešimtį įkopęs Pranas K. Jis atsinešė senus dokumentus, kuriuose 

Viekšnių herbas akivaizdžiai skiriasi nuo dabar patvirtinto. Atneštasis lanksčių, vingiuotų formų, 

su išgaubta įmantria karūna, tiksliau, ta karūna tarytum dviguba. Mat herbo viršus baigiasi 

pavingiavimu. Garbingo amžiaus vyriškis tikino, jog būtent tokį herbą jis matęs Kaune, Karo 

muziejuje. Herbe ne aštuoniakampės, kaip dabar, o šešiakampės žvaigždės. Pašnekovas 

samprotavo, gal žvaigždžių kampus dabar pakeitė todėl, kad Viekšniuose nebegyvena žydų 

tautybės žmonių, tad nebėra ir jų simbolio — šešiakampės žvaigždės. 

195

Viekšniuose gyvenantis mūsų laikraščio talkininkas, istorikas, žinomas kraštotyros 

propaguotojas Algirdas Gedvilas padėjo seniūnui A. Kuodžiui surinkti duomenis apie istorinę 

Viekšnių herbo kaitą, jo aprašymus ir atvaizdus. Ponas A. Gedvilas taip pat mano, jog naujajame 

herbe yra ryškių pakeitimų. Pagal istorinius šaltinius, o naudojosi jis iš Vilniaus universiteto 

bibliotekos gautu leidiniu „Lietuvos miestų istoriniai šaltiniai”, herbas buvęs ne skydo, o labiau 

ovalo formos, kitokia karūna puikavosi, o fonas, kaip rašoma, buvęs dangaus žydrumo. O dabar 

fonas tamsiai mėlynas. Dėl žvaigždžių kampų ginčytis nereikėtų. Kiek sakė žinąs A. Gedvilas, 

žvaigždės buvusios aštuoniakampės. Kaip jos pakito ir eskizuose tapo šešiakampėmis — nežinia. 

Tik su žydų tautybės gyventojais jos, ko gero, jokio sąryšio neturi. Istorija besidomintis 

A. Gedvilas sakė ir pats stebėjęsis, jog netgi M. Biržiškos knygoje Viekšnių herbas vaizduojamas 

su šešiakampėmis žvaigždėmis. Tai istorijoje pasitaikantis netikslumas. Pašnekovas darė 

prielaidą, jog heraldikos komisija tikriausiai turi teisę stilizuoti herbus, keisti detales, o gal jie 

turi kokios kitos literatūros. „Manau, jog tuo užsiimantys žmonės turi visus istorinius duomenis, 

yra atsekę herbų kitimo raidą ir daro teisingus sprendimus”, — sakė A. Gedvilas. Koks bus herbo 

atvaizdas, su viekšniškiais nesitarta, tad žmonės lygina matytą, iš senų laikų išlaikytą atvaizdą su 

naujuoju. Ir ginčija, jog ne toks buvęs Viekšnių herbas. Į klausimus nuodugniausiai galėtų 

atsakyti heraldikos komisijoje dirbantys žmonės ir herbo dailininkas. Būtent jų nuomonės mes ir 

paklausime. 

Dešinėje — vienas iš ankstesniųjų Viekšnių herbo variantų. 

Rozga Leopoldas. Šimtametės Klyšių godos: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 1998. — 

Rugs. 15: ir nuotraukos. — Tekste: Klyšių kaimo istorija. Skyriai: Nuo baudžiavos laikų. 

Daugirdų giminės pėdsakai. Viešėjo Lenkijos prezidentas. „Prospektas” ir palivarkas. 

Užfiksuotas praeities aidas. Tekste: 

„Jau XIX amžiaus pradžioje ar net prieš 1800-uosius metus čia būta nemažo dvaro, jį valdęs 

kažin koks piktas ponas Bagdonas. [...]. Matyt, iš jo [Daugirdo Adomo III] generolas Povilas 

Plechavičius ir nupirko dvarą su 107 ha žemės savo žentui Boleslovui Balandai, dukters 

Pranciškos vyrui. Padvarėliuose [Akmenės] gyvenantis Petras Paulauskas, kurio tėvai tarpukario 

metais įsigijo kaimynystėje buvusį Lingiškių palivarką, sako prisimenąs generolą, vaikščiojantį 

iki šiol išlikusiu į dvarą nuo vieškelio vedančiu liepų keliu. Mičigano valstijoje, JAV, gyvenantis 

Boleslovo Balandos sūnus Mindaugas paveldėjimo teise pageidautų atsiimti žemę Klyšiuose ir 

įgyvendinti tėvo svajonę — žuvininkystės verslą. Nežinia, kaip seksis, nes dvi dar išlikusios 

nedidelės kūdros tam aiškiai netinkamos. Iš senojo dvaro dar likę ne tik kūdros, bet ir buvęs 

kumetynas, senas, vidury įdubusiu stogu tvartas, klėtis, kolūkio perdirbta į gyvenamąjį pastatą. 

Buvusio namo nelikę nė pamatų, greta sumūryta keturių butų dviaukščio pastato dėžutė. [...]. 

Klyšiuose kadaise būta ir palivarko, ir dar vieno dvaro, kurį jo savininkas Dyša, kilęs nuo 

Panevėžio ambicingas žmogus, be to, Akmenės valsčiaus viršaitis, kažin kodėl pavadino Klyšių 

prospektu. Matyt, nepatiko jam skaičius prie pavadinimo: Klyšių antrasis palivarkas. Jį su 

191,93 ha žemės Dyša įsigijęs iš ankstesnio savininko Radavičiaus. Pokario metais, kai 

Žemaitijoje per jėgą buvo kuriami kolūkiai, šiame ūkyje buvo įkurdinta „Laisvės” kolūkio 

raštinė. [...]. Reikia paminėti ir trečiąjį dvarą arba Klyšių palivarką, turėjusį per 80 ha žemės. 

Tarpukario metais jį valdė trys broliai Jankauskai. [...]. Šis dvarelis ilgainiui buvo išskaidytas, jį 

įsigijo trys šeimos. Būdamas arčiau Kamanų pelkyno, jis žmonėms atrodė paslaptingesnis ir 

buvo apipintas padavimais.” 

Rozga Leopoldas. Šimtametės Klyšių godos: Mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 1998. — 

Rugs. 15: ir nuotraukos. — Visas tekstas: 

NUO BAUDŽIAVOS LAIKŲ 

Dabikinės žemupyje jos dešiniuoju krantu plačiai nusidriekęs Klyšių kaimas sovietinės 

okupacijos metais didžiavosi vieninteliu senkapiu, kuris po senais medžiais plyti prie pat 

Akmenės—Daubiškių vieškelio. Tikriau, pats kaimas buvo kaip ir užmirštas, mat 1948 metais 

jame įkurtas kolūkis nežinia kokiais sumetimais buvo pavadintas „Laisve”. Neilgas buvo to 

kolūkio amžius, apie 1970 metus jis tapo prijungtas prie stambesnio, bet ekonomiškai taip niekad 

ir neatsigavusio Lenino kolūkio. Tačiau ir tuomet, kai kolūkio nebebuvo nė pėdsakų, autobusų 

196

stotelė tebesivadino „Laisve” — kaip ir sustambinto kolūkio brigada. Matyt, labai tas žodis lipo 

žmonėms prie širdies. Galop nebeliko kolūkių, o Klyšių kaimas su buvusių dvarų sodybas 

žyminčiais aukštų medžių kupolais tebėra ir matyt dar ilgai bus. 

Klyšių vardas senesnis už patį kaimą. Jau XIX amžiaus pradžioje ar net prieš 1800-uosius 

metus čia būta nemažo dvaro, jį valdęs kažin koks piktas ponas Bagdonas, kuriam aplinkiniai 

gyventojai turėjo eiti lažą. Dar tarpukario metais čionykščiai žmonės pasakodavo tokią legendą 

ar sakmę. Vieną kartą vėlų rudenį baudžiauninkai mynę dvaro linus. Kažkuris jų sučiupęs dvaro 

katiną ir pakoręs. Ponas didžiai įtūžo ir ėmė tardyti. Smarkiai nuplaktas buvo korėjas, kliuvo 

rykščių ir tiems, kurie katiną pagavo bei virvę surado. Plakant ponas stovėdavęs šalia ir 

žiūrėdavęs, ar iš širdies plakėjas darbuojasi. Jei pasirodydavo, kad plakėjas aukos gailisi, tuomet 

ir pats gaudavo rykščių. Žiaurūs buvo laikai, bet kad ne tie žiaurumai, kažin ar kas juos ir 

beprisimintų, nes už gerus darbus žmogus tiek ilgai neminimas, kaip už blogus. 

DAUGIRDŲ GIMINĖS PĖDSAKAI 

Bet palikim ramybėje poną Bagdoną ir sugrįžkime į Klyšius apie 1835 metus, kai dvaras 

perėjo Adomo Daugirdo nuosavybėn. O prieš sugrįždami, bent trumpai paminėkim šią seną 

Lietuvos bajorų giminę. Jos tolima palikuonė, profesorė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė, Daugirdų 

ištakas aptiko Vilniaus krašte, Lydos apskrityje, XV ir XVI amžių riboje. Vienas iš tos Daugirdų 

giminės, miškininkas Antanas, po 1811 metų netoli Viekšnių įsigijo Antanavo ir Bugių dvarus. 

Jis išaugino 3 sūnus ir 2 dukteris. Vyriausias Antano Daugirdo sūnus Adomas, gimęs 1811 

metais, o miręs 1868-aisiais ir palaidotas Akmenėje, tapo Klyšių dvaro savininku. Jis buvo 

mokęsis Vilniaus universitete, bet po 1831 sukilimo jį uždarius, matyt, liko jo nebaigęs ir 1834 

metais dar tarnavo Jurbarke pašto viršininko padėjėju. Dvarą jis paliko sūnui, taip pat Adomui, o 

paskui Klyšiai perėjo Adomui anūkui. Šios trys Daugirdų kartos save įamžino Akmenės 

apylinkėse, Kamanų prieigose, įsteigdamos Adomiškių palivarką, vėliau tapusį kaimu ir, deja, 

jau nušluotą nuo žemės paviršiaus. 

Šviesaus žmogaus būta to pirmojo Adomo Daugirdo. Vyriausiąjį sūnų Joną, gimusį 1844 

metais, jis leido į mokslą — į Telšių bajorų mokyklą bei Šiaulių gimnaziją, ją baigęs, jaunuolis 

išvyko mokytis į Maskvos universiteto fizikos ir matematikos fakultetą, paskui persikėlė į 

Peterburgo universitetą. Bet įsiliepsnojo 1863 metų sukilimas, ir jau kovo mėnesį Jonas 

Daugirdas grįžo tėviškėn ir įstojo į Biliūniškėse besitelkiantį Jono Stanevičiaus sukilėlių būrį. 

Netrukus, balandžio pradžioje, jis kartu su kitais sukilėliais kaunasi su majoro Svirskio atsivesta 

reguliariąja kariuomene, galbūt po to dalyvauja garsiajame J. Stanevičiaus sukilėlių žygyje pro 

Viekšnius ir dėdės valdomą Antanavo dvarą į Akmenę. Gegužės 9 dieną sukilėliai miškuose 

netoli Tryškių vėl kaunasi su rusų pėstininkais bei raiteliais. Šiose kautynėse Jonas Daugirdas 

žuvo, artimųjų ar žygio draugų buvo parvežtas į tėviškę ir palaidotas netoli prūdelio. Laidotuvės 

buvo slaptos, baimintasi, kad caro valdžia neatimtų iš tėvų dvaro, gal dėl to ant kapo taip ir 

nebuvo pastatytas net kryžius. Vis dėlto ir šiuo metu dvaro sodyboje gyvenantys žmonės teigia iš 

senolių girdėję, jog parke esąs kažin koks kapas, kadaise jis net gėlėmis buvęs apsodintas. Dabar 

šis senais kelmais apsuptas plotelis apaugęs žolynais, greta žabarų krūva. 

VIEŠĖJO LENKIJOS PREZIDENTAS 

Jonui žuvus, Daugirdams liko dar trys sūnūs, kurių vyriausiajam, Adomui (1849—1896) teko 

mesti mokslą Šiaulių gimnazijos V klasėje ir grįžti ūkio tvarkyti. Vyresnė už brolius buvo sesuo 

Elena, ištekėjusi už Vilniaus žemės banke tarnavusio ir laisvalaikiu filosofinius traktatus 

rašinėjusio bei A. Mickevičiaus eiles į prancūzų kalbą versti bandžiusio Ipolito Bilevičiaus ir su 

juo susilaukusi 9 vaikų. Per Bilevičių giminę Klyšių Daugirdai susigiminiavo su tragiško likimo 

Narutavičių gimine. Mat Joana Bilevičiūtė ištekėjo už advokato Stanislovo Narutavičiaus, kuris 

kartu su M. Biržiška ir kitais šviesuoliais pasirašė 1918 metų Vasario 16-osios aktą. Dėl 

nežinomų priežasčių S. Narutavičius 1933 m. nusižudė. Pasak M. Biržiškos, Klyšiuose ne kartą 

yra viešėjęs ir Stanislovo brolis Gabrielis Narutavičius, silpnos sveikatos studentas, ilgainiui 

tapęs garsiu inžinierium ir pirmuoju Lenkijos prezidentu. Deja, jo likimas taip pat tragiškas. 

G. Narutavičius jau 1922 m. buvo nužudytas. 

Kita Bilevičiūtė, Sofija, ištekėjo už vyriausiojo, Medemrodėje palaidoto Vladimiro Zubovo. 

Nors paskui jų santuoka iširo, bet Daugirdai su Zubovais ir vėliau gerai sugyveno. Adomas 

197

Daugirdas vidurinysis kurį laiką valdė V. Zubovo įsigytą Dabikinės dvarą, kol jį perėmė mokslus 

Vokietijoje baigęs Zubovo sūnus, taip pat Vladimiras. Pedagogė J. Narutavičienė yra palikusi 

prisiminimų, kuriuose mini traukimąsi 1915 metais į Rusiją pro Dabikinę, vadinasi, ir pro 

Klyšius. Pasak to paties M. Biržiškos, Adomas Daugirdas buvęs geras ir darbštus ūkininkas, 

daugeliui giminaičių ir net ne giminaičių padėjęs siekti aukštų mokslų. Jo žmona buvo Stanislava 

Pečkauskaitė, rašytojos Šatrijos Raganos pusseserė. Romantiška jų meilės istorija. 

S. Pečkauskaitė buvusi graži ir išlepintą, bet nusigyvenusių dvarininkų duktė. Turėjo labai gražų 

balsą. Petrograde mokiusis dainuoti ir susižadėjusi su karininku, vis dėlto ištekėjusi už ją labai 

mylėjusio Klyšių Daugirdo. Jiedu susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus Adomo, kuris jau 

nepriklausomoje Lietuvoje buvo karininkas ir kurį laiką grįžęs ūkininkavo tėviškėje. Matyt, iš jo 

generolas Povilas Plechavičius ir nupirko dvarą su 107 ha žemės savo žentui Boleslovui 

Balandai, dukters Pranciškos vyrui. Padvarėliuose gyvenantis Petras Paulauskas, kurio tėvai 

tarpukario metais įsigijo kaimynystėje buvusį Lingiškių palivarką, sako prisimenąs generolą, 

vaikščiojantį iki šiol išlikusiu į dvarą nuo vieškelio vedančiu liepų keliu. Mičigano valstijoje, 

JAV, gyvenantis Boleslovo Balandos sūnus Mindaugas paveldėjimo teise pageidautų atsiimti 

žemę Klyšiuose ir įgyvendinti tėvo svajonę — žuvininkystės verslą. Nežinia, kaip seksis, nes dvi 

dar išlikusios nedidelės kūdros tam aiškiai netinkamos. 

Iš senojo dvaro dar likę ne tik kūdros, bet ir buvęs kumetynas, senas, vidury įdubusiu stogu 

tvartas, klėtis, kolūkio perdirbta į gyvenamąjį pastatą. Buvusio gyvenamojo namo nelikę nė 

pamatų, greta sumūryta keturių butų dviaukščio pastato dėžutė. 

„PROSPEKTAS” IR PALIVARKAS 

Bet gana vien šiame dvare svečiuotis, nes Klyšiuose kadaise būta ir palivarko, ir dar vieno 

dvaro, kurį jo savininkas Dyša, kilęs nuo Panevėžio ambicingas žmogus, be to, Akmenės 

valsčiaus viršaitis, kažin kodėl pavadino Klyšių prospektu. Matyt, nepatiko jam skaičius prie 

pavadinimo: Klyšių antrasis palivarkas. Jį su 191,93 ha žemės Dyša įsigijęs iš ankstesnio 

savininko Radavičiaus. Pokario metais, kai Žemaitijoje per jėgą buvo kuriami kolūkiai, šiame 

ūkyje buvo įkurdinta „Laisvės” kolūkio raštinė, ilgainiui pastatyta gamybinių pastatų. 

Reikia paminėti ir trečiąjį dvarą arba Klyšių palivarką, turėjusį per 80 ha žemės. Tarpukario 

metais jį valdė trys broliai Jankauskai. Matyt, iš šios šeimos buvo kilęs žymus zoologas 

parazitologas, ilgametis Vilniaus universiteto mokslo reikalų prorektorius Steponas Jankauskas 

(1898—1984). Šis dvarelis ilgainiui buvo išskaidytas, jį įsigijo trys šeimos. Būdamas arčiau 

Kamanų pelkyno, jis žmonėms atrodė paslaptingesnis ir buvo apipintas padavimais. Kalbėta, jog 

palivarko laukuose seniau buvusi lauko daržinė. Kartą vakare žmonės išėję kulti javų. Artinęsis 

vidurnaktis. Daržinėje švystelėjusi ugnis, ir pranykusi. Vyrai jau ketinę eiti vidun ir žiūrėti, kas 

ten švysčioja, bet pakilęs didelis viesulas ir vyrus išgąsdinęs. Taip pat pasakota, jog kartą, 

beariant šio dvaro žemę, už norago kažin kas užkliuvęs. Artojas pasilenkęs, ėmęs krapštyti ir 

išvydęs puodo ąsą. Jau norėjo imti kaip reikiant kasti, bet neturėjo po ranka kastuvo. Kol dairėsi, 

iš dvaro pašaukė pietų. Grįžo artojas pasisotinęs, bet jau nieko neberado, nors ir labai ieškojo. Ir 

dar pasakota, jog kažin koks žmogus palivarko laukuose, jau arčiau vieškelio, kartą išvydęs 

keistą liepsną. Supratęs, jog tai pinigai dega, bet liepsnai išnykus, kiek beieškojęs, niekaip 

nepajėgęs tos vietos atsekti. 

UŽFIKSUOTAS PRAEITIES AIDAS 

Kadangi dvarai valdė didelius žemės plotus, gyventojų nuo seno nebuvo gausu. 1923 m. 

surašymo duomenimis, per dvarą, palivarkus ir kaimą iš viso buvo 12 ūkių, kuriuose būta 153 

gyventojų, tad jau anuomet veikė pradinė mokykla, išsilaikiusi iki pat 1975 metų, kuomet 

melioracija stipriai aptuštino ir šį žemdirbystei ne itin palankų kraštą. 1935 metais čia 

mokytojavusi Ona Čepauskytė iš Čekų kaimo užrašė daug ano meto duomenų apie Klyšiuose 

buvusius dvarus ir žmonių gyvenimą. Kaimas turėjo savo pieninę Dabikinės paupyje, dabar jos 

vietą tik didelis kūgis krūmų ženklina. 1959 metais kaime buvo 80 gyventojų. Ėmus Chruščiovo 

laikais planuoti nuskurdusių kolūkių gyvenvietes, pora sodybų buvo pastatyta ir Klyšiuose, bet 

netrukus centrinę gyvenvietę imta ugdyti Padvarėliuose. Vis dėlto, 1970 metų surašymo 

duomenimis, kaime gyventojų buvo pagausėję iki 86, 1981 metais bebuvo 24 ūkiai su 60 

gyventojų, o dabar likusi 21 šeima su 52 žmonėmis. Palyginti su kaimyniniais ištuštėjusiais ir jau 

198

užmirštais Lingiškių, Adomiškių kaimais žmonių čia dar daug, nes patogi vieta — čia pat 

vieškelis, netoli ir Mažeikių—Šiaulių plentas. 

Vis dėlto ir čia gyvenantys nebe visi žino senus šio kaimo vietovardžius. Tarkim, kad 1937 

metais ūkininkams išdalintas 5 ha ganyklų plotas vadinosi Atmata, o net karščiausią vasarą 

neišdžiūstantį prūdą vadino Čiuodželka, kad smėlingas bene 8 ha išplėštų dirvonų plotas palei 

kelią į Lingiškes vadinosi Darželiais. Netoli palivarko buvęs 6 ha ariamas plotas matyt nuo 

kadaise čia gyvenusios šeimos vadinosi Naikauskiške. Nebėra buvusio miškelio, vadinto 

Dabikinės kirtimais. Išnyko ir buvusių pelkių pavadinimai į šiaurę plytinčiuose miškuose — 

Lauryniškė, Karklų, Meškos, Apvalioji, jau tarpukario metais mišku buvo užsodinta 18 ha 

Darginiškės pieva. Iš Karklo pelkės tekėjo mažas upeliūkštis Kerbesas, netoliese vienas su kitu 

apsikabindavo du įdomiai vadinti upeliukai: Dunajus ir Vigada. Visi jie seniai virtę grioviais ir 

kanalais. O kanalui vardas, kaip ir piemeniui pavardė, — netinka. 

Nors pokario metais stambių ūkininkų nebebuvo, tačiau rezistentų būriai užsukdavo ir ilgiau 

pasilaikydavo, migruodami tarp Purvių miškų ir anapus Ventos buvusių miškingų vietų. 1949 

metų pavasarį į tolimąjį Krasnojarsko kraštą buvo ištremta šio kaimo gyventoja Leonora 

Kratavičienė. 

Štai kokias godas gali išgirsti, saulėtą pavakarę žingsniuodamas Klyšių kaimo laukais ir 

keliukais. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. [Pasakojimas Akmenės rajono savivaldybės viešosios 

bibliotekos bibliotekininkų renginyje]. — Naujoji Akmenė. — 1998. — Spal. 16. — Žodžiu. 

Tekstas perrašytas iš diktofono: 

„Mano senelis Vincentas, dieną išdirbęs vaistinėje, o tada vaistinė dirbdavo ilgai — iki pat 

9—11 valandos vakaro, paskui dar irgi negalėdavo nueiti miegoti. Kambarys buvo šalia 

vaistinės. Jį vadindavo pirmuoju kambariu. Ten stovėjo apvalus stalas su mediniais tokiais 

krėslais, ir stovėjo žibalinė lempa, prie kurios senelis skaitydavo savo prenumeruojamą spaudą. 

Jis gana daug prenumeravo. Iš Petrapilio, Varšuvos. [...]. Senelis taip pat slapta gaudavo Tilžėje 

spausdinamą lietuvišką spaudą, lietuviškų knygelių. Jas perskaitęs, perduodavo savo vaistinės 

mokiniams, kad ir jie būtinai paskaitytų. 1905 metais suaktyvėjo caro ochranka, šnipelių daug 

atsirado. Ant langų buvo tokios tamsios štoros. Senelis pradėjo nebenuleidinėti jų iki galo — 

palikdavo geroką tarpą. Paklaustas, kodėl taip keistai darąs, atsakė: „Kad šnipai, priėję prie 

lango, matytų, kad aš rusiškus laikraščius, rusiškus žurnalus skaitau.” Pakėlęs specialiai 

vartydavo, kad aiškiai matytų. Tuo metu buvo daromos kratos. Netgi pas Antaną Biržišką, nes 

buvo įskųsta, kad jis gauna lietuviškų knygelių.” 

Urbonienė Stanislava. Likimas: Apysaka, novelės, miniatiūros. — Žiežmariai, 1999. — 

128 p. 

Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Šviesa virš Tučių dvaro griuvėsių: Mūsų kaimų 

biografijos // Vienybė. — 1999. — Kovo 16. — Nr. 29: ir nuotraukos.— Visas tekstas: 

Daugelis Žemaitijos dvarų kadaise buvo ir kultūros bei patriotizmo židiniai. Taip galima 

pasakyti ir apie Viekšnių krašte buvusius dvarus, kurių dabar belikę vien griuvėsiai. Važiuodami 

iš Viekšnių į Pievėnus, pakelėje paliekame Kondratavičių Meškelius ir Chominskių giminei 

priklausiusį Boguslavo dvarą. Į pietus nuo jų, didelių girių apsuptas, kadaise stovėjo Felikso 

Kontrimo Tučių dvaras. Nuo jo, sakysim, ranka pasiekiamas buvo Felikso giminaičio ir 

bendrapavardžio Pranciškaus Kontrimo Birbiliškės dvaras. 

Stabtelkim buvusio Tučių dvaro sodyboje, kurią nūnai baigia užgožti krūmai ir piktžolynai. 

Šimtamečiai klevai ir uosiai nepapasakos, kad čia kadaise kryžiavosi net dviejų sukilimų kovų 

keliai, kad čia svečiuodavosi paliegęs, bet siela didis Simonas Daukantas. Dvarą Feliksas 

Kontrimas paveldėjęs iš savo tėvo Jurgio, matyt, tarp 1820 ir 1830 metų. Tai buvo anuo metu 

labai išsilavinęs ir patriotiškų nuostatų žmogus, žinomas ne tik Viekšnių krašte. Turtingiausias ir 

įtakingiausias Žemaitijos dvarininkas Irenijus Oginskis XIX a. pirmoje pusėje ketino leisti 

žemaitišką laikraštį liaudžiai. 1997 metais išleistoji „Žemaitijos istorija” rašo: „Redaktoriumi 

buvo siūlomas F. Kontrimas, S. Daukanto mokslo draugas ir bendramintis, Tučių dvaro (netoli 

199

Viekšnių) savininkas”. Apie artimą F. Kontrimo ir S. Daukanto bičiulystę yra rašę bene visi 

Daukanto biografai, tik niekas nėra aiškinęsis, kaip ir kada ji prasidėjo. Galima prielaida, kad 

F. Kontrimas apie 1817—1822 metus irgi studijavo Vilniaus universitete ir susipažino su 

vyresniu už save S. Daukantu. Vien prisiminus, kad tuo metu universitete mokėsi S. Stanevičius, 

D. Poška, A. Mickevičius, būsimasis Čilės universiteto įkūrėjas I. Domeika ir daugybė kitų 

talentingų ir patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, suprantamos F. Kontrimo etinės ir politinės 

nuostatos. Vienaip ar kitaip, senatvėje S. Daukantas Tučiuose ne tik viešėdavo, bet ir ne vienerius 

metus laikė dalį savo bibliotekos, vadinasi, dvaro savininku labai pasitikėjo ir jį pažino, o 

bręstant 1863 metų sukilimui, gal norėdamas bičiulį apsaugoti, dalį savo knygų sudegino. Žinant, 

kad mūsų laikus pasiekusi S. Daukanto biblioteka viršijo 300 knygų, manytina, jog ir Tučių 

dvare buvo laikoma ir, be abejonės, skaboma ne viena dešimtis knygų. 

Šių apylinkių žmonės F. Kontrimą dar ilgai minėję už jo gerumą, dosnumą, meilę savo 

tėvynei. Tačiau jo būta ir sumanaus politiko bei diplomato. 1831 metų sukilimo dienomis 

F. Kontrimas jau buvo Viekšnių parapijos viršininkas, būtent jam buvo adresuojami Šiaulių 

apskrities sukilėlių valdžios reikalavimai, kad parapija pristatytų į sukilimo būrius 584 

pėstininkus ir 65 raitelius. F. Kontrimas ne tik vykdė sukilėlių nurodymus, bet ir pats kovotojus 

priglausdavo, šelpdavo. Tų| metų liepos 28 d. caro kariuomenės šimtininkas Vološinas su 50 

kazokų ir dviem jėgerių pulko kuopomis užgriuvo Tučius ir aptiko vakarykščiai juose buvusio 

J. Sirevičiaus sukilėlių būrio pėdsakus. Neturėdamas kitos išeities, F. Kontrimas paaiškino, kad 

sukilėliai tikrai pražygiavo per kaimą Tryškių pusėn. Gal tikėjosi, kad bus spėję sumėtyti pėdas ir 

pasislėpti? Tačiau kariuomenė kitą dieną sukilėlius dabartinio Telšių rajono teritorijoje tikrai 

pasivijo ir sumušė, 20 sukilėlių žuvo, 19 pateko nelaisvėn. F. Kontrimas tuomet represijų 

išvengė, o kai kas sakydavęs, neva jis sukilėlius išdavęs. 

Tačiau įsiliepsnojus 1863 metų sukilimui, F. Kontrimas suorganizavo sukilėlių būrį, kuris 

susijungė su kito šių apylinkių dvarininko Jono Leckaus vyrais ir 1863 metų birželio 13 d. kovėsi 

su rusų kariuomene netoli Kamanų pelkės. Čia J. Leckus pateko į nelaisvę ir buvo pakartas, o 

F. Kontrimas su likusiais kovotojais pasitraukė per Ventą į Kegrių mišką, tačiau buvo apsuptas ir 

sutriuškintas, F. Kontrimas pateko į nelaisvę ir mirė ar žuvo Šiaulių kalėjime. Jo dvarą valdžia 

atidavė kažin kuo carui nusipelniusiam rusų generolui Sysojevui. Pats atsargos generolas čia 

negyveno, tik atvažiuodavo paviešėti. Jo sūnus dvarą valdė iki pat nepriklausomos Lietuvos 

valstybės žemės reformos. 

Tučiai ir šiandien užima didžiulį plotą, ir tebeskaidomi į keletą kaimų. XIX amžiuje buvo 4 

Tučių kaimai ir 4 dvarai, o 1923 metų gyventojų surašymo duomenys užfiksavo du Tučių 

kaimus, dvarą ir palivarką Viekšnių valsčiuje ir dar vieną Tučių kaimą Telšių apskrities Nevarėnų 

valsčiuje. Per abu Viekšnių valsčiaus Tučių kaimus buvo 48 ūkiai, o juose 295 gyventojai. 

Pokario metais dideli šių apylinkių miškai glaudė ir tikrus rezistentus, ir sovietinio saugumo 

agentų gaujas. Okupacinė valdžia į tolimus kraštus ištrėmė 6 šeimas, kuriose buvo 24 asmenys. 

Šiandien iš buvusių dvaro pastatų belikę žole ir krūmais apaugę griuvėsiai, tik istoriją 

žinančiam bylojantys apie nenumaldomą laiko tėkmę ir nuožmiai praeitį naikinusius pastaruosius 

dešimtmečius. Aplinkui nelikę nė vienos sodybos, vietovė niūroka ir paslaptinga. Seni medžiai 

dar liudija buvus parką. Po jais kadaise glaudėsi gausybė pastatų — svirnas, arklidės, tvartai, 

spirito varykla, „ledaunyčia”. Didelis, stogeliu dengtas šulinys akmeniniu rentiniu sunaikintas 

dar visai neseniai. Patį gyvenamąjį pastatą negalima buvo vadinti rūmais. Tai buvo paprasta 

didelė medinė troba, kurios viename gale ilgai buvo pieninė. Buvusiuose savininko kambariuose 

nebuvę spindinčios prabangos, puošnių baldų, tik kuklios uosinės kėdės, krėslai, sofos, ant sienų 

kaboję senolių portretai. Kieme į apsamanojusius medžių kamienus jaugusios metalinės 

grandinės, nežinia kam tarnavusios. Gal prie jų buvo rišami ir viešai plakami nusikaltėliai, 

arkliavagiai? 

Pro pat dvarą kadaise tekėjo upeliukas Kepenis. Dabar tai tiesutėlis į Bugenį vedantis gilus 

griovys B-1. O kadaise čia buvęs gilus ir žuvingas tvenkinys, kurį dar mena šias vietas drenavę 

melioratoriai. Tvenkinio dugnas ir šlaitai buvę grįsti akmenimis, o viduryje buvusi salelė. Dvi 

Sysojevo dukterys mėgdavusios po tvenkinį irstytis valtele ir nuogos kaitintis salelėje. Vienos 

dukters vardas buvęs Karolina. Gal dėl to ir didžiausias dvaro miškas taip pavadintas. Dabar 

Karalinė — mėgstama medžiotojų, o rudenį — grybautojų dažnai lankoma vieta. Kalbama, kad 

200

viena duktė mirusį ir ją palaidoję čia pat, dvaro ir kaimo kapinaitėse, kurios nūnai virtusios tikru 

sąvartynu. 

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, netrukus pradėta žemės reforma. Dvarų 

savininkams buvo paliekama iki 90 hektarų, o likusios žemės išdalinamos šalį gynusiems 

savanoriams, kumečiams. Ir ponui Sysojevui matininkas paliko tik 90 hektarų. Šis be galo 

supykęs, visokiais žodžiais iškoneveikęs matininką, o paskui ir pats išvykęs jam težinomais 

keliais. 

Bene 1926 metais dvaras buvo likviduotas, jame įkurdinta pradinė mokykla, kurią uždarė tik 

1977 metais, visiškai ištuštėjus čionykščiams kaimams. Ilgus dešimtmečius Tučių „tarybinis” 

ūkis buvo ekonomiškai atsilikęs, tad sovietinė valdžia ypač uoliai naikino vienkiemius ir žmones 

keldino į gyvenvietes. Tačiau užuot susigundę patogumais, daugelis apskritai paliko šias vietas. 

Gali būti, kad ištuštėjęs dvaro pastatas kėlė pavojų, o pritaikyti jo kitiems tikslams niekam 

nerūpėjo, tad ūkio vadovybė ir jį nugriovė. Šiame pastate 24 metus gyvenusi ir mokytojavusi 

Emilija Vaglienė su nuoskauda ir ilgesiu prisimena buvusį dvaro grožį, senojo parko ošimą. Gal 

tikrai šiame ąžuolų ir klevų ošime dar girdėti 1831 metų Telšių pavieto sukilėlių dainos posmas: 

Ar maž pralėjom ašaru, 

Kad kožnom rudeni 

Rekrutams ukazay cara 

Liep iemt paskutini 

Waika Motinay, o seserei broli. 

Nebe mums iau poniavosi, 

prakeiktas Maskoli. 

Akistata su istorija Viekšniuose // Vienybė. — 1999. — Liep. 10: ir nuotraukos. — Tekste: 

Valstybės dieną Viekšnių visuomenei pristatyti miesto herbas ir vėliava. 

Kerys Bronius. Gyvenimas nuožmių permainų metais: Laikas ir likimai: [Edvardo ir 

Jadvygos Perminų, gyvenančių Čekų kaime, pasakojimai] // Vienybė. — 1999. — Rugs. 30; 

Spal. 7, 12: iliustruota viena autoriaus fotografuota ir viena autoriaus kopijuota nuotrauka. — 


Tiltas seniau buvo Viekšnių jaunimo pasimatymų vieta. Tiltas medinis, ant jo pritaisyta 

įvairiausių sijų, atramų, už kurių vakarais slapstydavosi ne viena porelė. Bet tai — jau pamiršta 

senovė. Dabar... pereinu tokį neromantišką gelžbetoninį tiltą ir jau nebe Viekšniuose. Priešais, 

ant kalno, Čekų kaimas. Kopdamas į kalną, žvalgausi į medžiais apaugusius šlaitus, vadinamus 

atkalnėmis. Sako, kelio dešinėje, vakarų pusėje, esančias atkalnes seniau kiekvieną rytą rasdavo 

iškasinėtas. Naktim kasdavo ir kasdavo. Gal ką ir rasdavo, kad taip užsispyrę kasdavo. Nors 

neturėjo ten nieko būti. Sako, buvusios ten tik Napoleono kariuomenės arklidės. Ir dar ten, sako, 

tokios aukštos liepos kamiene buvęs įsmeigtas durklas, tartum ženklas koks... 

Dabar dalis tų atkalnių, dalis ant kalno pastatyto „čerpių fabriko” žemės, dalis Šilupio 

užtvankos ir tvenkinio, dar kiek aplinkinių laukų — iš viso gal 7 hektarai — turėtų būti ant 

kalnelio, sename namelyje gyvenančio Edvardo Permino ir jo šeimos nuosavybė. Statė valdžia tą 

„fabriką”, kuriame dabar gal tik vaiduokliai gyvena, statė Šilupio užtvanką, rengė tvenkinį, statė 

pirtį. Tą didžiulę pirtį statė tiesiog Perminų kieme, kur seniau buvo daržinė. Žvalgosi dabar 

namiškiai — kur tie 7 hektarai, kur vaikystės, jaunų dienų vaizdai? Tik užtvanka, tvenkinys, iš 

visų pusių kažin kokie valymo įrenginiai, kažin kokie vamzdžiai, siurblinės, berods, ir 

neveikiantis fontanas, pirtis (be žemės parduota kitam žmogui), prieš langus — „fabriko” 

liekanos ir atliekos... Gerai bent, kad tie visokie daiktai nebebirbia kaip seniau. 

Išsaugojo Perminai senus medžius prie namų, anūkas Karolis dar sodina naujų. Yra kur 

pailsėti. Virš kiemo praskrenda gandras — netoliese lizdas. Edvardas ilgai žiūri susirūpinęs — 

gandro patelė visai neseniai susilaužė koją, gali neišskristi į šiltuosius kraštus. 

Taip ir sėdime kieme ant suolelio keletą vasaros vakarų, vis pasižvalgydami į gandrus. Darbus 

baigusi, prisėda ir Edvardo žmona Jadvyga. Ne, aš tikrai nesu toks tyrinėtojas, kokie minimi 

storose knygose. Man labiau patinka ką nors rinkti, kolekcionuoti. Gyvenimas taip susiklostė, 

201

kad prieš keletą metų pradėjau kolekcionuoti, rinkti įvairiausias žinias apie Viekšnių kraštą. 

Įdomu sekti, kaip persipina ir vienas kitą papildo bei patikslina įvairiausi žmonių pasakojimai. Ir 

dabar Edvardas Perminas neskubėdamas pasakoja apie savo gyvenimą, o aš džiaugdamasis 

užsirašinėju žinias, kurios iš pirmo žvilgsnio lyg ir neatrodo Lietuvai labai reikšmingos, tačiau 

Viekšnių krašto istorijoje užpildo tuščias vietas. Štai koks Edvardo Permino pasakojimas. 

1941 metais, kai vokiečiai dar nebuvo atėję, Viekšnių mokykloje pradėjo organizuotis 

partizanai prieš rusus. Mokykloje susirinko jaunimas, mokytojai. Mokytoja Aukštikalnienė 

prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks: už Dievo 

garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau taip įtikintas. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą 

kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelti bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, ateina 

vokiečiai jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar. 

Kažkurią dieną paskelbė, kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi. 

Gimiau 1915 metų rugsėjo 15 dieną. Gyvenau su mama ir seserimi Čekų kaime, šitame 

pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui 

pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas 

Vakaruose, buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus ir organizavo tuos partizanus. Paskyrė mane 

ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš Kegrių turėjo pranešti man, o aš toliau. 

Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam jokio ryšio nereikėjo, taip ir neteko nieko 

perduoti. 

Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Antanas Milčius man ir dar vienam partizanui 

įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauningą. Aš įėjau, 

brauningą atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą 

— pažiūrėjom spintelėse, lentynose. Ginklo neradom ir išėjom. Tik kratą padarėm, nesuėmėm 

Keršio. Brauningą grąžinau Milčiui. 

Rusai traukėsi. Įtarė, kad aš irgi priešas — mat brolis kunigas, kunigų į namus užvažiuodavo 

dažnai. Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur 

paminklus dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą, 

šautuvus atstatė. Aš išėjau — anie matyt galvojo, kad bėgsiu. Varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į 

Vykdomąjį. Viršaitis (jis buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų 

karininkai ir Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo, sako apie mane: 

„Anas čia gyvena su motina, teturi 7 hektarus žemės, tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką”. Tie 

karininkai pasiima mane į mašiną ir važiuojame į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į 

Laižuvos pusę, Pluogų kaime, prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju 

mirti — žiūrėjau į saulę, į gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau — Laižuvos 

kelias. Už Viekšnių priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau, Pluogų kaime, pilni laukai, 

pagrioviai prigulę rusų kareivių. Kiti būriais eina į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų 

iki štabo, priekyje pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų, 

skubančių, vos ne bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane 

išlaipina. Karininkas rusiškai klausia manęs — ar buvai fašistu? Nebuvau, sakau. Ar būsi fašistu? 

Nebūsiu. Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo. 

Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę — atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs 

Naujakurių ir Laižuvos gatvės pirmųjų namų, žiūriu — stovi toks Kivilis su šautuvu, ant 

pagriovėlio sėdi kanauninkas J. Navickas. 

Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto. Kanauninkas išsigandęs, paraudęs, 

prakaitas bėga. Su tuo Kiviliu 1937—1938 metais kartu tarnavome Lietuvos kariuomenėje 

Tauragėje, septintajame pulke, ryšių kuopoje. Anas toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje 

buvo. Greičiausiai komjaunuolis koks. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane, 

stebėdamasis paklausė: „Ar tave paleido?” „Paleido”, — sakau. Kanauninkas gal manęs 

nebepažino. Sako, vyrai, aš čia palivarką turėjau... O aplinkui laukai pilni rusų kareivių. 

Kanauninkas ant pagriovėlio, o Kivilis prie jo su šautuvu. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane 

patį tik prieš kelias minutes paleido, pergyvenau, ar liksiu gyvas. Greit nuėjau. Parėjęs namo, 

susirinkau daiktus ir išėjau, namie nenakvojau, slapsčiausi, kol vokiečiai atėjo. Tas Kivilis paskui 

buvo partorgu. Jis, girdėjau, tualete nusišovė, partorgu tuo bedirbdamas. 

202

Kai žydus varinėjo, jie turėjo ravėti šaligatvius link mokyklos. Aš ėjau su reikalais per miestą, 

tie partizanai, kurie su šautuvais žydus saugojo, pasijuokė iš manęs, kad pasitraukiau. Taip, aš 

tokio darbo daryti negalėjau, man sąžinė neleido, tad ir nesidėjau prie jų. Pasiuskit jūs. Tas žydas 

man nieko blogo nebuvo padaręs. 

Tenys Pranas gyveno čia, netoli mūsų, Čekų kaime. Jo brolis ūkininkavo tėviškėje, 

Medžialenkės kaime, didelį ūkį turėjo. P. Tenys buvo leitenantas, Viekšnių mokykloje mano 

broliui dėstė karinį mokslą. Ūkininkavo ir tarnavo. Vokiečių laikais jis buvo viršaičiu, Viekšnių 

malūno direktoriumi. Žmonės pyko — vokiečių laikais prie malūno ir žiemą būdavo ilga, pusės 

kilometro eilė. P. Tenys neleido traukti grūdų į malūno viršų. Reikėdavo šalti eilėje. Per miestą 

kai eis, išsipenėjęs toks, nė labas nesakė, o kai bėda, tai jau pas mane. Gal, kad aš kunigo brolis. 

Perminai, sako, blogai, komunistai atein. Atbėgo su medinėm klumpėm, sudžiūvęs į šakalį. 

Rusams atėjus, aš ir daug kas slapstėmės nuo mobilizacijos. O Tenį rusai suėmė. 

Rusams sugrįžus, prasidėjo mobilizacija. Atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, nuvarė į 

Malūno gatvę ir uždarė žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulįs, kaldra gera 

apsiklojęs. Ponas begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai — leitenantas ir 

kapitonas. Dieną jiedu dirbdavo baltojoje ligoninėje, raštinėje. Mane kai suėmė, mama verkia, 

sesuo verkia, karininkai sako — pažiūrėsim. Ryto metą jie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo, 

pasikalbėjo su karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, klausia: „Dėl ko nestojai į 

komisiją?” Sakau — aš senų metų. O atrodžiau jaunas, neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Jis 

klausia — ar stosiu? Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar 

eisi? Eisiu, sakau. Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia 

kareiviui, ir prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau įrengtas. Kai tik rusai pasijudino nuo 

Stalingrado, įsirengiau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės, 

vakaras, jau tamsu. Mama putros išvirusi. Pavalgiau, akordeoną į rankas, ir išėjau į naujus namus 

— į bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mamos, sesers, ar negrįžau iš 

Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė... Kai karas 

baigėsi, paskelbė, kad tie „dezertyrai”, kurie prisiregistruos, nebus baudžiami. Po to dar kokį 

mėnesį slapsčiausi, tada nuėjau į Mažeikius ir prisiregistravau. 

Dar apie Viekšnių žydus. Vienas žydas buvo Šikis. Puodus dirbdavo. Iš mūsų molį pirkdavo. 

Vytauto gatvėj, aname gale, gyveno, namas jo tebėra. Dar Iršas, žydelis, buvo, prie 

Raudonskardžio gyveno, irgi puodus dirbo. Imdavo molį mūsų žemėje, iš tos vietos, kur dabar 

užtvanka. Imdavo ir Viekšniuose, iš vietos prie Kalupio upelio, bet mažai. O pas mus buvo 

duobės didžiausios iškastos. Ir mes patys kasdavom. Mama gaudavo už vieną sieksninę duobę 50 

litų. Du metrai į vieną, du metrai į kitą pusę. Kiek nori gilumo, tiek kask. Bet greit užgriūdavo, 

pradėdavo vanduo bėgti. Įkasdavo gilyn kokius 5 metrus. Pasidarydavo laiptus. Vieni meta ant 

laiptų, kiti — aukštyn. Mėlynas, gražus molis buvo, išlynas. Ir Balvočienės pusėj buvo. 

Balvočienė irgi pardavinėjo. Venckaus žemėje irgi. Daug molio čia iškasė. 

Žydai buvo trys broliai Beržanskiai. Krautuvę turėjo, mandagūs buvo. Malūno gatvėj tas ilgas 

medinis namas buvo Lipkės. Netoli tilto, šalia Felikso Barvydžio, gyveno žydas Placbardis 

Dovydas. Prie tilto, kampe, ten, kur Kelių valdyba buvo, kur dabar Skutulas, tuomet gyveno 

žydas Leizaris, toks drūtas, neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Turėjo smulkių daiktų krautuvę. 

Netoli tilto Alter Judes — Alterkis, turėjo grūdų sandėlį, supirkinėdavo grūdus, skambindavo 

telefonu į Vokietiją... Kieme turėjo didžiausią klėtį. 

Skleipių malūnininkas buvo Bernardas Kondratavičius. Esu girdėjęs — sakė kalbą Viekšnių 

mokykloje. Vaikų turėjo gal du sūnus (Albertą ir Kęstutį) ir dvi dukteris (Dalią ir Valentiną). 

Valentina Kondratavičiūtė ištekėjo už leitenanto A. Zabkaus. (Nuotraukoje: Naujokų išleistuvės į 

kariuomenę Viekšnių progimnazijoje 1937 m. gegužės pradžioje. Viršuje penktas iš kairės 

E. Perminas). 

Edvardo žmona Jadvyga Perminienė buvo Labanauskaitė, gimė 1924 metais Dauginiuose. 

Ilgai ten gyveno. Klausausi Jadvygos pasakojimų ir stebiuosi — koks mažas pasaulis! Pasakoja 

apie Dauginius, bet jos pasakojimai siejasi ir su Viekšniais, įvykiais fronte prie Papilės. Jadvyga 

tikina tada mačiusi ir dabartinį Lietuvos Prezidentą [V. Adamkų]... 

Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino pastatytą naują bažnyčią, buvo 

atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mus 

203

valgė pietus. Tie Kondratavičiukai buvo mano brolio draugai, dėlto ir atvažiavo. Ir mes žinojom, 

ir kiti žmonės žinojo, gal Dargis Levis sakė, kad Albertas Kondratavičius buvo prie žydų 

šaudymo. Tėvą, B. Kondratavičių, išvežė į Sibirą. 

Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kai rusai pajudėjo nuo Mažeikių į Viekšnius, jų 

tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras 

buvo menininkas, paišė paveikslus. Vokiečių laikais, kada pastatė Dauginių bažnyčią, ją dažė 

Kazimieras ir Levis Dargiai. Dauginių bažnyčioje paveikslai Kazimiero Dargio išpaišyti. Kada 

dažė bažnyčią, gyveno pas mus, Labanauskius. Levis neslėpė, sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo 

pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti: „Levi, Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane 

sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom.” Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam. 

Kitas nušovė. Paties Levio Dargio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Bet kartais šaukdavo: „Mane 

smaug žydai!” Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų ir kad daužo, kad daužo su peiliu 

grindis. Kada atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į 

Dauginius, pas mus. 

Mūsų šeimoje buvome du broliai ir aš. Mano brolis Apolinaras slapstėsi nuo rusų 

mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kai lydavo, jis patvindavo. 

Valgyt pro skylę paduodavom. 

Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė Cilė. Ji mūsų labai saugojosi. 

Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. Atvažiuodavo į svečius keli vežimai 

policininkų. Pilnas kiemas būdavo. Cilė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui 

pasibaigus, Cilė mūsų nebebijojo. Ji man viską pasisakė. Sakė, užvis geriausiai man pas 

Čijunskį. O pas kitus kai slapstausi, anie mane išprievartauti nori. Aš jai suknelę, paltą daviau. 

Mes iš Cilės sužinojom, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cilė sako — tegul 

Apolinaras atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. Brolis nėjo. Pasislėpė kambaryje, 

po pečium. Ten buvo daug vietos. Tą naktį mano mama susapnavo, kad reikia keltis ir vesti sūnų 

iš namų. Atsikėlė tą rytą ir išėjo su Apolinaru. Pas Labanauską Adomą, tėtės brolį, ten slėptuvės 

buvo labai geros. Vos tik išėjo, apspito namus kokie 30 stribų. Maniau, kad mama jau pareina, 

atidariau duris — pilnas kambarys priėjo. Tėvą tardo virtuvėje, mane gąsdina visokiais būdais. 

Atvedė prie pečiaus, kur brolis slapstėsi, klausia, kas čia miega. Aš čia miegu, sakau. O dėlko čia 

degtinė? Man dantis skauda, aš išgeriu, sakau. O dėlko čia miegi? Sakau, rusai užeina, mergaites 

niekina, aš ir slapstausi. Pasilipo ant krosnies, pasiėmė automatą, sako — nušausiu, paskui — 

granatą mesiu. O aš šaukiu, kiek balso turėdama, kad tėvas girdėtų, ką sakau. Tėtę virtuvėj tardo. 

Palipo ant aukšto, svaido vantas, viską. Liepia apsirengti, riša rankas — vešim į Sibirą. Parneša 

šiaudų glėbį — uždegsim namą. Nieko nesakau. Tėtę išsivedė į daržinę, į svirną — kratą daryti. 

Lauke tyčia šovė, sako, tavo tėvą nušovėm, dabar tave nušausim. Paėmė automatą, įvarė mane į 

virtuvę, virtuvės grindys buvo betoninės, kritau ant grindų, pabėgau į lauką, kritau ant sniego ir 

gatava buvau. Parnešė anie mane sukibę į vidų, apipylė šaltu vandeniu. Paskui, mama jau buvo 

parėjusi, vienas dar buvo užėjęs pažiūrėti, kas man. Mama užpyko, sako, tik mauk laukan 

greičiau. Pati pirmoji atbėgo mums pagelbėti ta žydaitė Cilė. 

Jonikienė Roma. Prisikėlimo, emocijų ir įvykių dešimtmetis // Vienybė. — 1999. — 

Gruod. 2. — Tekste: Akmenės rajono Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos, tremtinių choro 

įkūrimo dešimtmečio paminėjimas. Minimi viekšniškiai J. Riaukienė, J. Bacevičienė, 

B. Aleksaitytė, T. Januškevičius, V. Kenstavičius. Teofilis Januškevičius apdovanotas antrojo 

laipsnio, Vladas Kenstavičius (po mirties) — trečiojo laipsnio politinių kalinių ir tremtinių 

žymekliais. 

Sejavičienė Julija. Viekšniškių lūpomis — gyvenimo problemos // Vienybė. — 1999. — 

Gruod. 9. 

Laurinaitis Antanas. Viekšnių mokykla dviejų okupacijų metais // Vienybė. — 1999. — 

Gruod. 16. — Visas tekstas: 

Aš esu Viekšnių gimnazijos auklėtinis. Gyvendamas toli nuo tėvynės, sužinojau, kad 

mokyklos 80-mečio šventės oficialiojoje dalyje nebuvo prisiminti karo metai, per kuriuos įvyko 

204

nemažų pasikeitimų. Verti prisiminti ir to meto žmonės — trys direktoriai, nemažai mokytojų, 

kurie perdavė mums savo žinias, šildė savo draugyste ir mokė mus mylėti Lietuvą. Tai buvo 

skaudūs metai. 

1938 metais Viekšnių progimnazijoje buvo 4 klasės su 120 mokinių. Atgavę Vilnių, mes 

džiaugėmės, bet kitą dieną, po rytinės maldos, direktorius J. Lazauskas pasakė kalbą, kurioje 

neslėpė baimės, kad prarandame laisvę, kad nuo šiol svetimi kareiviai tryps mūsų žemę. Jis 

prašė, kad neleistume išplėšti iš savo širdžių pagarbos garbingai mūsų valstybės praeičiai, savo 

tautai, kad niekuomet nepažemintume lietuvio vardo. 

Prasidėjus 1940 m. vasaros atostogoms, mokykla suorganizavo ekskursiją į Vilniaus kraštą. 

Joje dalyvavo 38 mokiniai. Tais pačiais metais Lietuvą užplūdo bolševikai. Nors mokykloje dar 

vyrauja lietuviška dvasia, atsiranda vienas kitas komjaunuolis, daugiausia rusų tautybės. 

Atsiranda pranešinėjančių suinteresuotoms žinyboms apie mokinių elgesį. Ir man teko aiškintis, 

kodėl nenoriu tapti komjaunuoliu ir kitiems trukdau stoti į komjaunimą. 

Pirmasis nukentėjo direktorius J. Lazauskas. Jis buvo ištremtas į Sibirą. Po to išvežtos lietuvių 

kalbos mokytoja Mušinskaitė ir rusų kalbos mokytoja (pavardės, deja, nebeprisimenu). 

Mudu su Stasiu Dargiu, sargui nematant, įėjome į direktoriaus kabinetą ir ten nupjovėme galą 

šapirografo. Po kelių savaičių pradėjome platinti atsišaukimus. Kvietėme žmones būti 

susipratusiais lietuviais ir dirbti tik savo tėvynei. Labai pergyvenau, kai NKVD vyrai, eidami per 

klases, pradėjo ieškoti lapelių. Ačiū mokytojui J. Žilevičiui, kuris mane perspėjo, kad būtume 

atsargūs. Tada turėjau apie 100 atsišaukimų, kuriuos su S. Dargiu paslėpėme už progimnazijos 

teritorijos. Enkavedistai rado vieną lapelį pas mažutę pirmos klasės mokinukę ir ją tuoj pat 

išsivedė. Tačiau ji nieko nežinojo ir po dienos apklausinėjimų buvo paleista. Tuomet jau artėjo 

karas. 

1941 m. įvyko daug permainų: grąžintos religijos pamokos, atkeliamas kapelionas — kun. 

Boleslovas Pacevičius. Ištremtą direktorių J. Lazauską pakeitė L. Balčiūnas — mielas ir švelnus 

žmogus. Su jų pasirodymu pagyvėjo mokyklos kultūrinis gyvenimas, įsisteigė nemažai naujų 

būrelių — dailės, muzikos, blaivybės, literatų, sporto. Pirmininkavau blaivybės, dailės ir sporto 

būreliams. Kapelionas kasmet režisuodavo po du spektaklius, kurie turėdavo didelį pasisekimą. 

Pats kun. B. Pacevičius piešdavo dekoracijas. Jam padėdavome mudu su Juozu Jankausku. 

V. Deniušio vadovaujamas choras buvo kviečiamas koncertuoti į Mažeikių gimnaziją. Dailės 

būrelis rengdavo mokinių piešinių parodėles. 

Gražiai švęsdavome tautines šventes. Į bažnyčią eidavome rikiuote. Mokykla turėjo 

kooperatyvą, kuriame buvo prekiaujama mokiniams reikalingomis smulkmenomis. Mokslo 

metams pasibaigus, pelnas būdavo paskirstomas kooperatyvo nariams. 

Viekšnių viršaitis kapitonas J. Mačys važiavo į Vilnių, pas švietimo generalinį tarėją 

Germantą ir per didelį vargą gavo mūsų progimnazijai dvi paskutines klases. Taigi mokykla tapo 

visateise gimnazija. Paskutiniais vokiečių okupacijos metais J. Mačys dėstė lietuvių kalbą. 

Mokytojai J. Žilevičius, V. Deniušis, B. Švėgždienė, Opulskis, D. Vaičius tėviškai mumis 

rūpinosi, o jaunesnieji — Stelingis, Unikaitė, Cenfeldaitė, Lenkevičienė — elgėsi draugiškai ir 

paprastai. Mokytoja Čėsnienė mergaites mokė pasisiūti apatinius baltinius, nes karo metais rūbų 

negalėjome gauti nusipirkti. 

1943 metų pavasarį direktorius L. Balčiūnas buvo iškeltas, o mes gavome naują direktorių 

J. Daniusevičių, atvažiavusį iš kažkurio didmiesčio. Rusai artėjo, ir žmonės bėgo iš miestų. 

Mokytojas jis buvo puikus, bet kaip žmogaus jo nespėjome pažinti. 

Vokiečiai areštavo mūsų gimnazijos mokinį S. Nagį. Kažkas įskundė, kad jis neva turįs 

kulkosvaidį. Žinoma, kulkosvaidžio nerado ir S. Nagys neprisipažino. Kai gestapas atėjo 

klausinėti kai kurių asmenų, mokytojas J. Žilevičius paprašė menes, kad perspėčiau mokinius ir 

paprašyčiau nedaryti kvailysčių, nes vokiečiai gali uždaryti gimnaziją. 

Laikai buvo labai neramūs. Bijojome, kad vokiečiai neišvežtų vyresniųjų klasių moksleivių 

darbams į Vokietiją. Iš mūsų klasės dingo dvi žydaitės — Cipa Magidaitė ir Jakobsonaitė. Visi 

žinojome, kur jos atsidūrė. Vis stiprėjo baimė dėl grįžtančio ruso. Jau pirmojo trėmimo sąrašuose 

buvo mano pavardė. Skausminga buvo mūsų jaunystė. Kai mums teikė atestatus, prie Lietuvos 

jau artėjo mūšių kanonada. Su džiaugsmu ėmėme į rankas atestatus, bet sielas gožė nerimas dėl 

Lietuvos likimo ir dėl mūsų pačių ateities. Iškilmėse kalbas sakė Viekšnių ir Mažeikių gimnazijų 

205

direktoriai, Antanas Mockus ir mūsų klasės mokinys Kazys Narščius. Taip užbaigę 

paskutiniuosius mokslo metus gimnazijoje, išvažinėjome į namus. Tik viekšniškiai liko 

miestelyje. Nežinojome, kad išsiskiriame labai ilgam. 

Tačiau ir dabar sielą šildo prisiminimai apie brangią Viekšnių gimnaziją. Ji neatskiriama nuo 

mūsų jaunystės. Ir niekur pasaulyje nėra tokių šviesių žvaigždžių, kaip vaikystės ir jaunystės 

mieste. 

Beje, dabartiniai Viekšnių vidurinės mokyklos mokytojai turėtų žinoti, kada pasibaigė karas, 

ir neklaidinti žmonių rašydami jubiliejui skirtuose leidiniuose, kad 1944 metų abiturientai — 

pirmoji pokario metų laida. 

Su pagarba Antanas Laurinaitis. Torontas, Kanada. 

Lietuvos bibliografija. Serija C. Lietuviškų periodinių leidinių publikacijos. 1915—1917. 

D. 1. — Kaunas, 2000. — 384 p. — Tekste: Viekšniai. Šiaulių a. 413, 909, 945—46, 1657—61, 

1839, 2873, 3157—58, 3246—47, 3901, 3973. 

Urbienė Amelija. Pirmoji begėdystė. Panaktinė Viekšniuose: Viekšnių krašto sakmės [8] / 

Pagal Viekšnių muziejuje ir bibliotekoje esančius kraštotyrininkės Amelijos Urbienės tekstus 

parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 2000. — Saus. 6. — Tekste: 

Panaktinė Viekšniuose 

Vieną šeštadienio popietę penktojo namo gyventojas atnešė mums panaktinės lazdą ir pasakė: 

— Jūsų namui šiąnakt išpuola panaktinę eiti. 

Mama paėmė lazdą ir pastatė ją virtuvėje į kertę. Pati išėjo pas Baselę dėl panaktinės susitarti. 

Aš tą panaktinės lazdą iš visų pusių apžiūrėjau. Lazda kaip lazda — iš lazdyno išpjauta, žievė 

nenulupta, už šluotkotį storesnė, man aukščiau pečių. Viename lazdos gale įtaisyta švilpynė — 

įsuktas ištekintas vamzdelis, panašus į vamzdelį, kokį mes iš karklo išsisukam. Papūčiau. Švilpia 

šaižiai. Bijojau stipriai pūsti, kad mama neišgirstų... 

Viekšnių miestelyje panaktinę ėjo nuo senų laikų iki 1941 metų. Seniau panaktinę eidavo 

Viekšnių miestelio gyventojai. Kasnakt turėjo būti du panaktiniai. Vienas panaktinis pradėdavo 

panaktinę eiti viename miestelio gale, kitas — kitame. Susitikę kur nors viduryje miestelio, jie 

išsiskirdavo, nes kiekvienas turėjo apeiti savo plotus. Taip tie du panaktiniai vaikščiodavo po 

miestelį per visą naktį. Nuo 1930 metų panaktinę ėjo samdyti vyrai: Jonas Erlickis (g. 1896 m.) 

ir Malakauskis. Panaktinę reikėjo pradėti eiti saulei nusileidus, sutemus. Eidavo iki išauštant. Ką 

nors įtartino pastebėjęs, panaktinis pradėdavo švilpti. Švilpį išgirdę, miestelio gyventojai turėjo 

išeiti ir paveizėti, kas yra atsitikę. Jei reikėjo, turėjo vagis sulaikyti, gaisrą gesinti. 

Rozga Leopoldas. Šviesus Lietuvos mylėtojas: [Vincentas Jarulaitis] // Vienybė. — 2000. — 

Vas. 22: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Pernai rudenį, lapkričio 25 d., sukako 60 metų, kai mirė Telšių vyskupijos garbės kanauninkas 

ir visuomenės veikėjas, kunigas Vincentas Jarulaitis. Tai buvo vienas šviesiausių ano meto 

Lietuvos dvasininkų, gana nemažai metų paskyręs dabartiniam mūsų rajonui ir palikęs jame 

neištrinamą, laiko dulkių neužnešamą pėdsaką. 

Jo gyvenimo esminiams momentams priminti pasinaudosime taip pat kunigo ir taip pat mūsų 

kraštiečio Stasiaus Būdavo straipsniu-nekrologu, prieš 60 metų išspausdintu katalikiškame 

„Židinio” žurnale. 

V. Jarulaitis buvo gimęs Šiaulių valsčiaus Raizgių kaime 1859 metais, baigė svarbiausią šio 

krašto švietimo įstaigą — Šiaulių gimnaziją, 1880 metais — Žemaičių kunigų seminariją Kaune. 

Kunigo šventinimus gavo 1882 metais, buvo vikaru Jurbarke, Joniškyje, Šiauliuose. Nuo 1890 

metų kunigas Sidabrave, nuo 1893 metų — Kuliuose. Tarnaudamas čia, jis nepabūgo vikaru 

pasikviesti jauną ir nebijantį viešai kritiškai pasisakyti dvasininką J. Tumą — būsimąjį lietuvių 

literatūros klasiką Vaižgantą. Nuo 1900 metų V. Jarulaitis dešimtmetį darbavosi Plungės klebonu 

ir Rietavo dekanato vadovu. Būtent jis pradėjo dabartinės Plungės bažnyčios statybą, 1909 

metais Babrungo krante įrengė Liurdą. 

Jau gyvendamas Plungėje, V. Jarulaitis ėmė aktyviai reikštis visuomenėje. 1906 metais jis 

išrenkamas pirmosios dūmos atstovu ir joje kėlė lietuviams aktualias problemas. Atšaukus 

206

lietuviško rašto draudimą, iškilo būtinumas leisti geras ir visuomenei naudingas knygas. Jis buvo 

vienas iš šv. Kazimiero bendrovės steigėjų. Nustačius svarbiausią bendrovės paskirtį — knygų 

leidybą, iš 1800 rublių kapitalo jis vienas įmokėjo 1200 rublių ir buvo išrinktas pirmuoju 

bendrovės pirmininku. Būtent nuo šios bendrovės prasidėjo šv. Kazimiero draugijos veikla mūsų 

krašte. 

Taip pat V. Jarulaičio pastangomis 1909 metais buvo įkurta „Artojo” bendrovė, netrukus 

pavirtusi slaptu banku, kuris telkė kapitalą į varžytines patekusiems dvarams supirkinėti. Tokius 

pigiai parduodamus dvarus neretai įsigydavo rusai kolonistai. „Artojo” bendrovė per keletą metų 

spėjo sukaupti kapitalo ir nupirkti 7 dvarus su daugiau kaip 5 tūkstančiais hektarų žemės. Pusė 

šios žemės buvo išpardavinėta lietuviams, kitus vėliau perėmė žemės reforma. Nors palyginti su 

visos valstybės mastais tai nebuvo dideli plotai, tačiau pačios V. Jarulaičio ir jo vienminčių 

pastangos kėlė žmonių pasitikėjimą ir atgrasino ne vieną kolonistą. 

Šis veiklus ir šviesus dvasininkas buvo būsimosios rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės 

dėdė, motinos brolis. Kol jis gyveno Plungėje, ir Sofijos, ir būsimo jos vyro, dailininko ir 

kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio keliai iš didmiesčių vedė į Plungę. Kai 1910 

metais V. Jarulaitį perkėlė į Viekšnius, čionai neretai atvykdavo ir Sofija, ir kiti giminaičiai, į 

Viekšnius persikėlė ir senieji Kymantai, Sofijos tėvai. 

Būdamas Viekšniuose, V. Jarulaitis tiesiogiai politinėje veikloje nebedalyvavo, tačiau palaikė 

glaudžius ryšius su daugybe pažįstamų visuomenės veikėjų, būsimųjų nepriklausomos Lietuvos 

kūrėjų, dalyvaudamas tuometinių ir ankstesnių kadencijų dūmos atstovų susitikimuose, teigdavo, 

kad artėjant karui ir jam prasidėjus, visi privalo dirbti sutartinai, kad neleistina partijoms 

vaidytis. Deja, jo balso politikai jau nebeišgirsdavo. Tačiau būtent per pažintis pavykdavo 

Viekšniuose surengti šviesių, žmonių dvasią pakylėjančių švenčių. Vienas iš tarpukario politinių 

veikėjų ir ministrų, Martynas Yčas, yra aprašęs savo ir kompozitoriaus Stasio Šimkaus vizitą į 

Viekšnius. Jau buvo prasidėjęs karas. Lietuvių laikinasis komitetas ir dūmos atstovai susitarė 

apvažiuoti Lietuvą ir vietose ištirti, kaip žmonės nukentėjo dėl prasidėjusio karo. Gavęs Kauno 

gubernatoriaus Griazevo leidimą naudotis pašto arkliais, M. Yčas su sekretorium pakviestu 

S. Šimkumi išvyko į pafrontėje atsidūrusią Žemaitiją. Galėjo būti 1914 metų pabaiga. 

Prisiminimų autorius po daugelio metų rašė: „Keliavome arkliais į Viekšnius. Kaip aplenksi kun. 

V. Jarulaitį, savo seną pažįstamą, pirmosios valstybės dūmos atstovą, šviesų ir malonų vyrą, su 

kuriuo susieiti ir pasikalbėti būdavo tikras malonumas! 

...Šis kampelis dar nebuvo karo audros paliestas. Bet žmonės jau buvo gerai įbauginti galvijų, 

arklių, pašaro ir maisto rekvizicijomis, kurios jau buvo skaudžiai palietusios visą Žemaitiją. 

Daugelis jau buvo susisieloję dėl savo giminaičių, paimtų į karą, ir su dideliu nerimu laukė, kas 

bus toliau. 

Buvo sekmadienis. Žmonių prisikimšusi bažnyčia meldėsi prie Visagalio sosto juodiems 

debesims išblaškyti. Stasys Šimkus, kun. Jarulaičio prašomas, sėdo prie vargonų. Ir suūžė 

liūdnais akordais vargonai, pindami lietuviškus motyvus ir pagaudami susimąsčiusį maldininką 

iki pat sielos gelmių... Šventų giesmių melodijos pynėsi su liaudies dainų fragmentais... Tai buvo 

nepaprastas Viekšniams koncertas. O Prūsijos pasienyje, mūsų Mažosios Lietuvos žemėje, jau 

baubė armotos, kurių trenksmas veikiai pasieks ir šį ramų kampelį ir sudrums Ventos tyrą 

vandenėlį...” 

Iš tiesų, 1915 metų balandžio mėnesį karas atgrumėjo ir į dabartinį mūsų rajoną, sudegė 

Papilė ir Viekšniai, nukentėjo ir Viekšnių bažnyčia, kurioje taip gražiai grojo kompozitorius 

Stasys Šimkus. 

1916 metų vasario mėnesį ir kunigas V. Jarulaitis kaizerinių okupantų buvo ištremtas į 

Vokietiją, grįžo iš ten po pusantrų metų. Nuo 1917 metų pabaigos buvo klebonu Naujosios 

Žagarės bažnyčioje, nuo 1920 iki 1928 metų — klebonas Papilėje. Vėliau klebono pareigų 

atsisakė, pakeltas garbės kanauninku, 6 metus darbavosi Šiaulių ir Kauno sunkiųjų darbų 

kalėjimuose, vėliau apsigyveno Aukštelkiuose, ten atnaujino bažnytėlę, kurios šventorius paskui 

jį patį priglaus. 

Iki gyvenimo pabaigos V. Jarulaitis buvo aktyvus, nesavanaudiškas žmogus. Nuo 1934 metų 

kovo 17 d. jis buvo Šiaulių kraštotyros draugijos valdyboje — kartu su P. Bugailiškiu, 

J. Sondeckiu, S. Brašiškiu ir kitais to meto inteligentais, Šiaulių muziejaus steigėjais. 

207

Kriaučiūnas Stanislovas. 1941 metai. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Viekšniuose šalia Kontrimų namo [to namo, kuriame vėliau buvo paštas, mokykla, kultūros 

namai], kiek į pietus, buvo [ir dar tebėra] didelis namas, kuriame buvo policija, štabas. J. Mačys 

— mano dėdė. Aš stovėjau prie vartų, kada tuos keturis — Gerulskį, kur pašte dirbo, 

komjaunuolį, gal Zarciną, Zarcinienę, Jurkūną — mačiau tik, kad keturis, susodino į mašiną ir 

išvežė į Mažeikius. Ten sušaudė. J. Mačys būktai protestavo, nepasirašė. Pasirašė kunigas 

Paulauskas, iš Padvarių. Jis buvo gestapo įgaliotinis. [...]. Kanauninką J. Navicką iš namų išvedė 

penktadienį, apie 12 valandą. Sušaudyt išvarė po pietų, apie ketvirtą valandą. Patys lietuviai. 

Viekšniuose dar nebuvo nė vieno ruskio. Rusai pasirodė tik vakare. Lig to laiko kanauninkas J. 

Navickas buvo nuvarytas, sulikviduotas, ir anie su gaisrinės mašina visi išbėgo. Tą vakarą visi 

išvažiavo. Visi tie aktyvistai. Vakare atvažiavo kelios rusų mašinos. Viduryje miesto, ten, kur 

dabar takelis, liepos auga, buvo keli namai. Du mūriniai dviejų aukštų. Buvo gaisrinė, mėsinė, 

žydų batų dirbtuvė, Veisio ir kitų krautuvės. Gaisrinė buvo tos namų eilelės rytiniame gale, 

pačiame Viekšnių centre. Prie gaisrinės pastato buvo visokie gaisrinės daiktai ir stovėjo stulpas 

su vėliava. Ten, kur dabar laikraščių kioskas. Aktyvistai išvažiavo su gaisrinės mašina. Vėliavą 

paliko iškeltą. Kada atvažiavo rusai, trispalvė dar tebeplevėsavo. Rado kažkur kirvį, nuvertė 

stulpą, vėliavą nutraukė ir čia pat ant stulpo kirviu sukapojo. 

Liustikaitė-Saurazas Janina (Florida, JAV). Mūsų jaunystės aidas: Specialiai „Vienybei” // 

Vienybė. — 2000. — Bal. 4. — Visas tekstas: 

Turėjau progą „Vienybės” laikraštyje perskaityti A. Laurinaičio atsiminimus „Viekšnių 

mokykla dviejų okupacijų metais”. Skaičiau su dėmesiu ir prisiminimais vis grįžau į 

progimnazijos suolą, kur geri pedagogai stengėsi šviesti ne tik mūsų protą, bet ir sielas. Tai buvo 

mūsų turtas, kurį anuomet susikrovėme ateities gyvenimui. 

Viekšnių mokyklos pastatas tuomet atrodė gražiai. Priekyje — pakilūs laipteliai, o žemai — 

sporto aikštelė. Ją tarsi sargai supo aukšti topoliai, savo pečiais patį dangų parėmę. Girdėjo jie ne 

tik mokinių juoką, bet matė ir ašarų. Giliai įleidę šaknis Žemaitijos žemėje, jie klausėsi ir 

žmonių, ir vėtrų dejonių. Nežinau, ar jie šiandien išlikę, ar beskleidžia tą patį svaiginantį kvapą? 

Kažin?.. 

Viekšnių mokykla yra patyrusi įvairių išgyvenimų, nelaimių, sukrėtimų. Šiurpą kelią 

prisiminimai, kaip buvo vežami į Sibirą mokytojai, išvaromi žydai — taip pat ir mūsų mokslo 

draugai. 

Viekšnių progimnazijoje pradėjau mokytis rusams okupavus Lietuvą. Į Viekšnius atvažiavau 

iš Kauno. (Ten mokiausi „Saulės” gimnazijoje.) Viekšniuose turėjau kambariuką netoli 

mokyklos, pas Navickaitę. Pas ją ateidavo pietauti tuometinis mokyklos direktorius L. Balčiūnas 

ir lietuvių kalbos mokytojas Karpavičius. Direktorius taip pat gyveno netoli mokyklos. 

Važiavome į Vilnių. Pirmą kartą atsidūrusi nuostabiojoje sostinėje, ilgai meldžiausi prie 

stebuklingosios Aušros Vartų Dievo Motinos. Man besimeldžiant, netikėtai kažin kas bakstelėjo į 

alkūnę. Mano maldaknygė šlept ir nukrito ant grindinio. Atsisukusi išvydau senyvą moterį, kuri 

nusišypsojo ir lenkiškai atsiprašė. 

Dažną vakarą, beruošiant pamokas, tylą ir susikaupimą sudrumsdavo pro šalį trankiai 

žygiuojančių rusų kareivių dainos — anuomet dar naujos ir populiarios „Maskva moja” arba 

„Katiuša”. Jie taip rėkdavo, kad visi Viekšniai skambėjo. Pasidarydavo labai liūdna. 

Kartą per direktoriaus pamoką iš sudraskytų popierėlių ant suolo dėsčiau trispalvę. Tai 

pastebėjęs, direktorius perspėjo: „Na, na, Liustikaite, ką ten darai? Geriau klausyk, ką aš sakau.” 

Nemėgau matematikos, kurią dėstė geras pedagogas J. Žilevičius. Kartą, neparuošusią 

pamokos, mane iššaukė prie lentos atsakinėti. Žinoma, uždavinio neišsprendžiau. Tada 

mokytojas ir sako: „Sėskis, nemoki! Parašysiu kuolą per visą žurnalą!” Paraudusi iš gėdos, 

nuėjau į suolą, o mintyse tas kuolas per visą žurnalą vis nedavė ramybės. Vėliau sužinojau, kad 

kuolo negavau, suraitė dvejetą. Po to buvau stropesnė. 

Rusų okupacijos metu reikalingų knygų nebuvo, darėme užrašus. Vėliau rusų kalbos 

mokytoją išvežė į Sibirą. Ilgai moksleiviškais metais Viekšniuose tarnavusi „Pelikan” plunksna ir 

šiandien tebėra pas mane. 

208

Labai laukdavau muzikos mokytojo Deniušio pamokų. Kartais vadindavome jį švelniai — 

Vincele, nes jo vardas buvo Vincas. Jo pastangomis ir rūpesčiu mūsų mokyklos choras gerai 

dainavo. Kartą per repeticiją mokytojas sustabdė mus ir sako: „Bosai, ne baubkit, o dainuokit”. 

Vakarėliai būdavo su programa. Dainuodavo oktetai, kvartetai, duetai, o man liepdavo traukti 

solo. A. Laurinaitis lengvai pasišokinėdamas išilgai salės vedžiodavo visų pamėgtą „polkutę su 

ragučiais”. Patiko šokti su K. Narščiumi. Mielai uždėdavau rankas ant jo plačių pečių. Buvo 

geras šokėjas. 

Malonu būdavo žaisti sporto aikštelėje. Išjudindavome visą kūną. Tačiau bežaidžiant 

kvadratą, kartais gaudavai tokį stiprų smūgį į paširdžius, kad net aiktelėdavai. 

Buvau nustebinta, kai daugiau kaip po penkiasdešimties metų gavau pirmą laišką iš 

Kretingos. Prisiminusi mano dainas, parašė Viekšnių gimnazijos pirmosios laidos abiturientė 

Živilė Mačytė. Gaila, kad apie tą laidą ir apskritai apie vokiečių okupacijos metus Viekšnių 

mokyklos 80-mečio jubiliejuje nebuvo plačiau užsiminta. 

Kapitono Juozo Mačio, Živilės tėvo, pastangomis Viekšnių progimnazija gavo dvi paskutines 

klases ir tapo „pilna” gimnazija. Okupacijos (ne tik okupacijos, bet ir žiauraus karo) metais tą 

pasiekti buvo labai sunku. 

Laiške ilgakasė Živilė priminė man vieną vakarėlį, kurio programoje dainavau liūdną dainą: 

„Mama, tu miegi, tave jau rengia visai nauju, nedėvėtu rūbu...” Stebėjausi, kad jos atmintyje 

išliko ne tik dainos žodžiai, bet ir žalia mano vilkėtos suknelės spalva. Vėliau dovanojau jai savo 

dainų bei arijų plokštelę, kurios įrašas darytas Romoje. Po kiek laiko ji man atsiuntė dvi 

prisiminimų knygas, gyvai ir man priminusias Viekšnius. 

Viekšniuose gyveno mano krikšto motina F. Levitienė. Ji labai mėgo žvejoti. Žiūrėk, 

pasiėmusi meškerę, jau ir traukia į paventį laimės bandyti. 

Labai Viekšnius puošė galingai ir plačiai išsivingiavusi Venta. Jaunimo laisvalaikio ir poilsio 

vieta buvo pavenčiai. Dainuodavome Salomėjos Nėries parašytas eilutes: „Ventos krantuos ievos 

žydi, krūmai skamba nuo dainų...” Nežinau, ar Ventos vardą gal Salomėja Nėris buvo įrašiusi, ar 

mes patys sugalvojome ir įdėjome vietoje kitos upės vardo. Nebeatsimenu... Nors buvo karas, 

nepritekliai, pavojai, skurdas, bet jaunystė ir lieka jaunyste. Tiesiog linksminomės ir daug 

svajojome apie ateitį. Ir laimę būrėme iš ramunių žiedų. Vėjeliui pučiant, jaukiai šlamėdavo 

ajerai, braidant į kojas baksnodavo mažytės žuvelės. O saulei nusileidus ir pakilus sidabru 

žaižaruojančiai mėnulio pilnačiai — kaip svaiginamai suokdavo lakštingalos... 

Pirmą kartą Ventą perplaukiau su drauge Regina, kai dar mokiausi Papilės S. Daukanto 

pradžios mokykloje. Regina ragino, kad plaukčiau pirma, ji plauksianti iš paskos. Baimės 

apimta, nenorėjau plaukti pirmoji, nes prisiminiau skenduolius. Bet pagaliau įsidrąsinau, ir 

mudvi perplaukėme Ventą ties Būdavo pirtimi. 

Jei Venta prakalbėtų, ji daug pasakytų. Okupantų siautėjimo metais ji girdėjo šūvius 

miškuose. Net beržai liūdėjo nuleidę šakas, o pavenčiuose verkė palinkę žilvičiai. Daug mūsų 

brolių, kovojusių dėl Lietuvos laisvės, kraujo nuskalavo Venta. Saulė leisdavosi tokia raudona, 

lyg kruvina. Mano tėtis mirė tremtyje... 

Dar „vokiečių laikais” mokiausi Šiaulių muzikos mokykloje — tai buvo jau išvažiavus iš 

Viekšnių. Buvo liūdna, kai 1944 metais vokiečiai užėmė muzikos mokyklą. Egzaminus laikėme 

kitame, sename pastate. Mokslo metų pabaigos koncertas vyko Šiaulių miesto teatre. Vėliau 

Šiauliai labai nukentėjo nuo rusų padegamųjų bombų, vos spėjau išsprukti į namus. 

Būdama toli nuo tėvynės, iki šiol atsimenu savo jaunystę, kurią, rodos, visada lydėjo daina. 

Kur Jūs, mano jaunų dienų, mano mokslo draugai? Ateikite ir kalbėkimės apie mūsų neramią, 

skaudžią, bet brangią praeitį. Apie jaunystę, prabėgusią ten, kur teka Venta. 

Rozga Leopoldas. Skausmingi likimų vingiai: Tarp knygų // Vienybė. — 2000. — Birž. 29: ir 

„Vienas iš knygon įdėtų S. Urbonienės paveikslų”. — Tekste: Apie Stanislavos Urbonienės 

knygą „Likimai”. — Visas tekstas: 

Būtų nedovanotina nepaminėti pernai išleistą iš Viekšnių krašto kilusios ir Žiežmariuose 

gyvenančios miškininkės, literatės ir dailininkės Stanislavos Urbonienės knygą „Likimai”. 

Didesnę jos dalį užima autobiografinė apysaka „Topoliai”, iliustruota pačios autorės tapybos 

darbais. 

209

Vaizdingai ir spalvingai sekamoje sakmėje apie savo artimųjų gyvenimą ir nepelnytai 

skausmingus likimus, aprėptas ir viso Viekšnių krašto peizažas. Su didele meile minimi Čekų, 

Lėlaičių ir kiti šimtus kartų basomis vaiko kojelėmis išvaikščioti kaimai, senosios miesto gatvės 

ir, suprantama, mokykla bei jos mokytojai, kuriuos iš vieno kito taiklaus štricho taip lengva 

atpažinti. 

Ir visa tai — slogaus pokario, trėmimų ir persekiojimų baimės, darbo pusvelčiui fone. Kaip 

vaiko akutėmis pamatyta, taip ir įstrigę visam gyvenimui: 

„Žvilgsnis nukrypo į netoliese žaliuojančius dobilus. 

— Kokie vešlūs. Beregint maišą pritratinčiau. Driekiasi iki pat kalvio Krutinio namų. Vargu ar 

galima juos rauti. Kaime dabar viskas priklauso Kolūkiui. Jis prarijo ne tik mūsų, bet ir kaimynų 

vežimus, plūgus, valomąsias ir kuliamąsias. Karves Kolūkis kažkodėl laiko pakėlęs virvėmis už 

pažastų, o nugaišusias išveža į mišką. Kolūkiečiai, pasakojo kaimynė, ką dienos šviesoj Kolūkiui 

suneša, sutemus atgal namo partempia”... 

Apysakoje, tarsi kokioje enciklopedijoje, neaplenktos ir Viekšnių krašto garsenybės, net Juozo 

Miltinio apsilankymai savo vaikystės krašte, žmonių prisiminimai apie daktarą Biržišką. 

Ir kiekvienas skirsnis, kiekvienas puslapis — su didele švelnia meile Viekšniams ir 

viekšniškiams. Nes čia kaip vanduo per malūno užtvanką nutekėjo alkani, kupini neteisybių, bet 

vis tiek šviesūs ir brangūs vaikystės metai. Knyga „Likimas” — tarsi paminklas ir savo 

vaikystei, ir patiems Viekšniams. Kaip nepasakyti ačiū už tą gaivinantį švelnumą ir teisybės 

gurkšnį? 

Sučylienė Janina. Viekšniškiai — darbštūs ir kūrybingi žmonės / Vytauto Raudonio 

nuotraukose: J. Navickienės sodyba Gyvolių kaime; Viekšniai, tiltas per Ventą // Būdas 

žemaičių. — 2000. — Rugs. 29. — Tekste: 

„2000 gegužės 1 d. Viekšnių seniūnija oficialiai prijungta prie Mažeikių rajono.” Seniūno 

Antano Kuodžio pasakojimas apie seniūniją. 

„1999 m. liepos 6 d. Viekšnių bažnyčioje buvo pašventinta miesto heraldika: vėliava ir 

herbas. [...]. Noriu pasidžiaugti praėjusią vasarą restauruotu paminklu Vytautui Didžiajam. 

1930 m. Viekšnių centre pastatytą paminklą padėjo atnaujinti Paminklų restauravimo 

konservavimo institutas. Restauruotas didysis bažnyčios bokštas. Per pastaruosius dvejus metus 

kapitaliai tvarkomas Viekšnių tiltas per Ventą.” 

Straipsnyje minima daug Viekšnių krašto žmonių. 


Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. — 388 p. — Tekste: Viekšniai (Viekšna). 

Šiaulių a. 330, 538, 684, 687, 839—40, 1178—79, 3669, 3937, 4582. Viekšniai, apyl. 689—90. 

Viekšnių v. 3694. 


Kaunas, 2001. — 478 p. — Tekste: Viekšniai. Akmenės a. 985, 2145, 2207, 3658—61, 4801— 

02, 5287—88. Birbiliškė. Akmenės a. ? 4874. 

Viekšnių seniūnija: Apie Viekšnių problemas pasakoja seniūnas Antanas Kuodys / Kalbino 

M. Bužokaitė // Būdas žemaičių. — 2001. — Saus. 16: iliustruota. 

Muturas Algimantas. Rajone prieš septyniasdešimt metų // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Saus. 30; Vas. 2, 6. — Tekste: 

„Štai kovo 1 d. [1931 metų] Viekšniuose įvyko visos parapijos „Angelo Sargo” vaikų šventė 

— rekolekcijos. Viekšniškiai sunerimę, kad važiuojant vieškeliu iš Akmenės, ties Viekšnių 

miesteliu, Venta teka prie pat kelio. Kelias, kuris yra ant kalno, vandens plaunamas pradeda 

griūti. Naktį važiuojant to galima nepastebėti ir įvažiuoti į Ventą. Spalio 18 dieną Viekšniuose 

įvyko visuotinis blaivininkų susirinkimas. Prisirinko pilnutėlė parapijos salė. Susirinkimą 

pradėjo organizacijos pirmininkas kunigas Rudžinskas. Paskaitą „Blaivi šeima” skaitė mokytoja 

J. Janišauskaitė. Po paskaitos Purvėnų pradžios mokyklos moksleiviai susirinkusius 

210

„palinksmino gražiais patriotiniais plastikos pratimais su dainomis ir skambant patefono 

muzikai”. Po susirinkimo visi nariai pasižadėjo įsigyti nario ženklelius ir būti pavyzdingi 

blaivininkai. Kegrių kaimą aplankė tuomet retas gyvulys skėstais ragais — briedis. Kapėnų 

kartono fabrike sprogo garinio katilo cilindras ir užmušė šio fabriko darbininką K. Michauską. 

Sunkiai sužeidė J. Kinčiną, o R. Giudienė vežama į ligoninę mirė.” 

Aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus Viekšniuose — 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai — The 

Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai / Muziejaus 

20-mečio proga / Tekstas Leopoldo Rozgos. Nuotraukos Apolinaro Juodpusio. — Naujoji 

Akmenė: Išleido UAB „Vienybės” redakcija. — 2001 m. gegužės 26 d. — Lankstinukas. — 

Tekste: 

Skyriai: 

A. Griškevičiaus ekspozicija. 

Iš metų tolumos. 

Darbais garsino Lietuvą. 

Nusilenkimas Biržiškoms. 

Viekšniai ir jų apylinkės. 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

The Museum of the Lithuanian Aviation Founder Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

Nuotraukos: 

1. [Muziejus žiūrint iš Akmenės gatvės]. 

2. Muziejaus ekspozicijos kampelis. Pirmame plane — „garlėkio” maketas. 

3. Unikalus nežinomo meistro pintas sietynas iš buvusio Santeklių dvaro. Manoma, kad šiam 

sietynui ne apie 100 metų. 

4. Vaiko lopšys ir lova iš pasiturinčio ūkininko sodybos. Šiam eksponatui apie 150 metų. 

5. Paminklas Biržiškoms. Jis pastatytas 1995 metais. 

6. Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 

A. Griškevičiaus ekspozicija 

Aviacijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras Griškevičius gimė 1809. I. 6 Krakių 

apylinkėse, dabartiniame Kėdainių rajone, nusigyvenusių bajorų šeimoje. Yra žinoma, kad 

1818—1824 m. mokėsi Kėdainiuose. Tai buvo apsiskaitęs, labai išsilavinęs žmogus, mokėjęs 

lietuvių, rusų, lenkų ir, matyt, keletą Vakarų Europos kalbų, tad nesunkiai rasdavo darbo. 

1830 m. dirbo raštininku Vilniaus gubernijos valdyboje, 1834 — Šiaulių apskrities teisme, 

1836—1845 metais sekretoriavo Šiaulių miesto rotušėje, nuo 1845 m. — vertėjas Kauno 

gubernijos civilinio teismo rūmuose. Laisvu nuo tarnybos laiku A. Griškevičius domėjosi 

skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato projektų. Vieną iš jų aprašė 

1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys” („Parolot Žmudzina”). Iš esmės tai turėjo būti 

aerostato ir garo mašinos kombinacija, varoma propeleriu, turinti horizontalius sparnus. Yra 

žinių, kad pats savo sukonstruotus aparatus statė ir nesėkmingai bandė. Netekęs tarnybos, po 

1859 m. A. Griškevičius gyveno Šiauliuose ir Viekšniuose, 1863. II. 11 mirė, palaidotas 

senosiose Viekšnių kapinėse. Netrukus prieš mirti, 1860 m., parašė filosofinį traktatą „Gamtos 

tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais 

pašnekesiais”. Iš jo matyti, kad A. Griškevičius gerai žinojo Vakarų Europos filosofų darbus, 

juos traktavo savitai. Carinė valdžia dėl šio kūrinio autoriui buvo iškėlusi bylą Šiaulių apskrities 

teisme. Restauruotame pastate, kuriame savo gyvenimo pabaigoje glaudėsi A. Griškevičius, 1981 

metais atidarytas visuomeninis muziejus. Pirmoji jo ekspozicija ir skirta Aleksandrui 

Griškevičiui. Skyriuje eksponuojami A. Griškevičiaus suprojektuoto „garlėkio” ir 1933 m. 

Atlantą perskridusio lėktuvo „Lituanika” modeliai, menininkų darbai, stenduose glaustai 

atspindima aviacijos Lietuvoje raida, Akmenės aviacinio sporto klubo veikla. 

Iš metų tolumos 

Aviacijos pradininkui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją taip pat papildo ir pratęsia gretimame 

to paties namo kambaryje įrengta etnografinė ekspozicija, pasakojanti apie Viekšnių krašto 

211

žmonių buitį, papročius ir tradicijas XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Muziejaus įkūrėjas 

pedagogas Algirdas Gedvilas ir medikė, didelė šio krašto istorijos ir kultūros brangintoja 

Apolonija Sriubaitė sukaupė gausią seniai pagamintų namų apyvokos daiktų, buities įrankių, 

baldų ir drabužių kolekciją, didelį linų apdirbimo įrankių rinkinį. Šiuos daiktus padovanojo 

Viekšnių miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai. [...]. Šiame skyriuje saugomas ir iš šio krašto 

kilusios kraštotyrininkės Amelijos Urbienės darbų rinkinys. Jos užrašai apibendrina ir 

charakterizuoja šio krašto žmonių papročius, kalbą, amatus. 

Darbais garsino Lietuvą 

Iš Viekšnių yra kilę daug žymių žmonių, mokslo ir kultūros darbuotojų, kuriuos šiandien žino 

ir gerbia lietuvių tauta. Nemažai talentingų jaunuolių tarpukario metais mokėsi čia veikusioje 

progimnazijoje. Senosiose Viekšnių kapinėse yra anksti mirusio poeto Leono Skabeikos (1904— 

1936) kapas, iš kaimyninio Žibikų kaimo buvo kilęs poetas Klemensas Dulkė (Klemensas 

Baltutis, 1909—1944), iš Kegrių kaimo — gydytojas ir kultūros veikėjas Domininkas Bukantas 

(1873—1919), buvusioje Viekšnių progimnazijoje mokėsi aktorius, Panevėžio dramos teatro 

įkūrėjas ir ilgametis vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis (1907—1994), kompozitorius 

Jeronimas Kačinskas (g. 1907 m.), jo brolis aktorius Henrikas Kačinskas (gim. 1903 m.), 

dailininkas Vaclovas Ratas-Rataiskis (1910—1973), dainininkė Janina Liustikaitė (1924 m.), 

dailininkas Antanas Gudaitis (1904—1989), daug kitų visai šaliai žinomų žmonių. Viekšniuose 

tarpukario metais dažnai buvodavo istorikė Vanda Daugirdaitė su vyru rašytoju Baliu Sruoga. 

Įvairiuose mokslo, kultūros, meno baruose ir šiuo metu darbuojasi dešimtys Viekšnių vidurinės 

mokyklos auklėtinių, tapusių mokslininkais. 

Nusilenkimas Biržiškoms 

Iš šio krašto kilę žmonės didžiai mylėjo savo tėvynę Lietuvą ir jai ištikimai tarnavo. Bene 

didžiausi nuopelnai yra Biržiškų šeimos, kurios atminimą įamžino 1995 metų rugpjūčio 25 d. 

atidengtas skulptoriaus Č. Pečiuko paminklas. 

Gydytojas Antanas Biržiška (1855—1923), baigęs 1880 m. Maskvos universitetą, apsigyveno 

Viekšniuose ir iki mirties gydė miestelio ir plačių apylinkių žmones. Jo žmona Elzbieta 

Rodzevičiūtė-Biržiškienė (1858—1938) — pedagogė, muzikė. 

Viekšniuose Elzbietai ir Antanui Biržiškoms gimė 3 sūnūs. Vyriausias sūnus Mykolas 

Biržiška (1882—1962) — literatūros istorikas, tautosakos tyrinėtojas, Kauno Vytauto Didžiojo ir 

Vilniaus universitetų profesorius ir rektorius, Vasario 16-osios Akto signataras, daugelio 

monografijų ir vadovėlių autorius. 

Vaclovas Biržiška (1884—1956) — bibliografas, bibliotekų steigėjas, kultūros istorikas, 

Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, bibliografinių leidinių „Knygos” ir 

„Bibliografijos žinios”, tęstinio leidinio „Mūsų senovė” leidėjas, „Lietuviškosios enciklopedijos” 

rengėjas. Jau po jo mirties JAV išleistas stambiausias jo darbas — 3 tomų lietuvių rašytojų 

biografijų rinkinys „Aleksandrynas”. 

Viktoras Biržiška (1886—1964) — inžinierius, matematikas, Kauno Vytauto Didžiojo ir 

Vilniaus universitetų profesorius, daugelio vadovėlių aukštosioms mokykloms autorius. 

Po 1944 metų atsidūrę emigracijoje, visi trys broliai profesoriai nepaliovė dirbę dėl savo 

tautos. 

Laikina Biržiškų ekspozicija A. Griškevičiaus muziejuje ir pasakoja apie šios šeimos darbus ir 

nuopelnus Lietuvai. Eksponuojami profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų raštai, 

nuotraukos, daktaro A. Biržiškos darbo stalas. Kai bus restauruotas pastatas, kuriame Biržiškų 

šeimos gyventa, į ten bus perkelta ir ši ekspozicija. 

Muziejuje taip pat eksponuojami viekšniškio tautodailininko Juozo Rušino ir žymaus 

pedagogo keramiko Prano Brazdžiaus darbai. 

Viekšniai ir jų apylinkės 

Apžiūrėję A. Griškevičiaus muziejų, neskubėkime dar atsisveikinti su Viekšniais ir šiuo 

kraštu. Stabtelkime prie išvaizdaus paminklo profesoriams Biržiškoms ir jų tėvams. Užsukime į 

čia pat, buvusioje senamiesčio aikštėje, esančią senąją vaistinę, įsikūrusią 1860 metais. Joje 

buvojo 1863 metų sukilėliai. Paskutinis jos savininkas, Juozas Aleksandravičius, surinko daug 

senų farmacijos instrumentų ir prietaisų. Restauruojant vaistinės pastatą, išsaugota jo išorė ir 

212

interjeras. Pastate 1995 m. įrengta ekspozicija, pasakojanti apie šio krašto inteligentijos 

gyvenimą ir buitį. 

Verta užsukti į 1854 metais statytą ir vyskupo Motiejaus Valančiaus pašventintą šv. Jono 

Krikštytojo bažnyčią. Jos šventoriuje ilsisi 1941 m. birželyje bolševikų nukankinto Viekšnių 

klebono kanauninko Jono Navicko palaikai. Greta šventoriaus — iš tarpukario metų išlikęs 

Vytauto Didžiojo paminklas. 

Važiuodami nuo Viekšnių į Šiaulius, nepamirškime sustoti sename Papilės miestelyje, 

menančiame įžymiojo lietuvių tautos istoriko Simono Daukanto žingsnius ir darbus. Miestelio 

aikštėje garsaus skulptoriaus V. Grybo sukurtas paminklas didžiajam žemaičiui S. Daukantui, 

senosiose Papilės kapinėse — jo amžinojo poilsio vieta. Apie S. Daukanto gyvenimą ir 

nuopelnus lietuvių tautai, jos mokslui ir kultūrai išsamiai pasakoja memorialinio muziejaus 

ekspozicija. 

Prie Ventos upės, XIX amžiuje sodintame Papilės parke, yra gamtos paminklas — 15-os 

kamienų liepa. Geologijos mokslui reikšminga Papilės atodanga, kurioje aptinkama juros 

periodo suakmenėjusių gyvūnų liekanų. Netoli Papilės, Biliūniškių kaime, sustoti kviečia 

paminklas 1863—1864 metų sukilėliams, šiose apylinkėse sėkmingai kovojusiems su carinės 

Rusijos kariuomene. 

Važiuojant nuo Papilės į Tryškius, kairėje vieškelio pusėje, dėmesį atkreipia po aukštais 

klevais prigludusi Paragių sodyba. Joje Lazdynų Pelėdos memorialinis muziejus. Sodyboje 

gyveno ir kūrė seserys Ivanauskaitės — Sofija Pšibiliauskienė (1867—1926) ir Marija 

Lastauskienė (1872—1957), savo kūrinius pasirašinėjusios bendru Lazdynų Pelėdos 

slapyvardžiu. Netolimame Šiaudinės kaimelyje medinė Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, statyta 

1775 metais, yra architektūros paminklas. 

Museum des Anfängers der Aviatik in Litauen 

Aleksandras Griškevičius in Viekšniai 

Aleksandras Griškevičius (1809—1863) war ein Selbstlerner, er konstruierte fliegende 

Apparate. Einen seiner Entwürfe hat er im 1851 ausgegebenen Buch beschrieben. Seine Arbeiten 

sind für die Geschichte der Aviatik in diesem Sinne wichtig, weil das ein Versuch war, vom 

Aerostat zum Flugzeug zu übergehen. A. Griškevičius strebte sich danach, Aerostat mit der von 

der Dampfmaschine gedrehten Flugzeugschraube zu verbinden und auf dieser Weise den 

gesteuerten Flugapparat zu konstruieren. Er war ein gebildeter Mensch und hat philosophische 

Arbeiten gelassen, in denen er Erkenntnis der Welt und Begreifen des Gottes analysiert. 

In der Exposition des Museums befinden sich das Maket des von A. Griškevičius antworfenen 

Flugapparats und ihm gewidmete Werke der litauischen Künstler. Die Exposition des Museums 

erzählt über die Entwicklung der Aviatik in Litauen, hier wird das Modell des Flugzeugs 

„Lituanika” ausgestellt. Mit solchem Flugzeug haben die litauischen Flieger Steponas Darius und 

Stasys Girėnas im Jahre 1933 den Atlantischen Ozean übergeflogen. 

In der anderen Abteilung des Museums werden Gegenstände des täglichen Gebrauchs und 

Arbeitswerkzeuge der Menschen dieses Landes aus dem XIX und Anfang des XX Jahrhunderts 

ausgestellt. Sie sind meistens schon vergessen und werden nicht mehr verwendet. 

Die dritte Exposition des Museums erzählt über die viel für Litauen verdiente Wissenschaftler 

Brüder Mykolas (1882—1962), Vaclovas (1884—1956) und Viktoras (1886—1964) Biržiškos 

und ihre Eltern. Biržiškos waren Professoren an Vilniusser und Kaunasaer Universitäten, 

Mykolas Biržiška hat zusammen mit anderen Mitgliedern des Obersten Rates am 16 Februar 

1918 die Unabhängigskeitserklärung untergeschrieben, in der die Unabhängigkeit des litauischen 

Staates erklärt wurde. Für diese bekannte Familie wurde 1995 auf dem Stadtplatz ein Denkmal 

aufgestellt. 

In der Stadt, nicht weit vom Denkmal, befindet sich eine alte Apotheke, die 1860 gegründet 

wurde. Jetzt ist hier eine historische Exposition eingerichtet. 

The Museum of the Lithuanian Aviation Founder 

Aleksandras Griškevičius in Viekšniai. 

Aleksandras Griškevičius (1809—1863) — a self-taught constructor of the flying apparatus 

described one of his projects in the book which was published in 1851. His works are very 

213

important in the aviation history in the field of transition from balloon to plane. A. Griškevičius 

seeked to join balloon with the steam-engine which enabled to turn the propeller and in this way 

to design the controlled flying apparatus. He was a well-educated person and wrote some 

philosophical works in which he analyzed the Nature Knowledge and the apprehension of God. 

The Museum contains the model of the A. Griškevičius flying apparatus and a lot of artistis 

works devoted to him. The exposition tells us about the development of the aviation in Lithuania. 

The model of the plane „Lituanika” is in this museum too. Lithuanian pilots Steponas Darius and 

Stasys Girėnas crossed the Atlantic Ocean with „Lituanika” in 1933. 

The second section of the exposition is devoted to the work tools and household utensiles 

which were used in this region in XIX and XX centuries. Today they are more or less forgotten 

and not used. 

The third section tells us about the brothers scientists Mykolas (1882—1962), Vaclovas 

(1884—1956), Viktoras (1886—1964) Biržiškos and their parents who did a lot for Lithuania. 

The Biržiškos were the professors in the Universities in Kaunas and Vilnius. In 1918 Mykolas 

Biržiška and other members of the Council signed the Vasario 16 statement which declared the 

Restoration of the Independence of the Lithuanian State. In 1995 the monument was put up in 

the square of the town in honor of this famous family. 

An old drugstore built in 1860 is near this monument. The historical exposition is arranged 

in it. 

Sučylienė Janina. Viekšniuose — dviguba šventė // Būdas žemaičių. — 2001. — Liep. 10: 

iliustruota. — Visas tekstas: 

Kepinant saulei, po visų darbų į centrinę Viekšnių miesto aikštę plūdo žmonės. Liepos 5-ąją 

viekšniškiai, anksčiau nei kiti Mažeikių rajono gyventojai, minėjo Lietuvos Valstybės ir 

Mindaugo karūnavimo dieną. Pasak Viekšnių seniūno Antano Kuodžio, Viekšniuose — dviguba 

šventė. 1999 metais liepos 5-ąją Viekšnių bažnyčioje buvo pašventinta miesto vėliava ir herbas. 

Liepos 6-oji — Valstybinė šventė. „Kaip įprasta, vardo dienos švenčiamos išvakarėse”, — 

šmaikštavo seniūnas. 

Šventės organizatoriai parengė puikų geriausiai tvarkomų sodybų stendą: „Graži aplinka — 

šeimininko vizitinė kortelė”. Fotostendo autorius — Antanas Krivickas, Viekšnių kultūros rūmų 

specialistas, nenuilstantis saviveiklininkas, sodybų vertinimo komisijos narys. Kitoje aikštės 

pusėje lankytojų dėmesį patraukė Viekšnių muzikos mokyklos dailės skyriaus mokinių (vadovė 

— mokytoja Aleksandra Norbutienė) piešinių paroda. 

Per 800 seniūnijos gyventojų ir svečių sukvietė jau tradiciniu Viekšniuose tapęs renginys. 

Šventės vedėja, Viekšnių kultūros rūmų direktorė Birutė Švažienė į susirinkusius kreipėsi 

žemaitiška šneka. Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algimantas Čepys 

pasveikino gyventojus dvigubos šventės proga, priminė Lietuvos istorinę praeitį. Visiems 

kalbėjo, kad 

Valstybę sudaro žmonės, jų siekiai ir darbai, palinkėjo šventę sutikti veidus atgręžus į ateitį... 

Seniūnas A. Kuodis pasidžiaugė šventės prasmingumu, žmonėmis, kurie savo darbais puošia 

ne tik savo kiemo aplinką, bet ir visą seniūniją. Gražiausios sodybos komisija (pirmininkė 

kultūros rūmų direktorė B. Švažienė) visą mėnesį važinėjo, vertino, rinko pavyzdingiausias 

sodybas. Seniūnijoje per 40 gerai tvarkomų sodybų. „Turime ir tokių sodybų, kurių vertinimui 

mūsų kriterijai per menki. Į jų tvarkymą savininkai įdėję didelių investicijų. Tokios yra Albinos ir 

Juozo Navickų, Sniegenos ir Aleksandro Chriščinavičių sodybos. Šias sodybas pateiksime 

respublikinei apžiūrai-konkursui”, — džiaugėsi seniūnas. Geriausiai besitvarkantys šeimininkai 

buvo apdovanoti. Atminimo dovanas įteikė vicemeras A. Čepys, muzikinę dovaną skyrė 

Viekšnių kultūros namų kaimo kapela, vadovaujama Antano Erlicko. 

Buvo apdovanoti 9 pavyzdingų sodybų šeimininkai ir 3 visuomeninės įstaigos. 

Ona ir Erdmonis Jankai, Jolanta ir Rolandas Babenskai, Albina ir Juozas Navickai, Valerija ir 

Jonas Ružės, Renytė ir Augustinas Liutkai, Sniegena ir Aleksandras Chriščinavičiai, Aldona ir 

Juozas Poškai, Osvaldas Grietniekas, Palmyra ir Kornelijus Davėnai, Viekšnių klebonija, 

Užventės parduotuvė-kavinė, darželis „Liepaitė”. Dar 12 sodybų šeimininkų už tvarkingą 

aplinką buvo paminėti geru žodžiu. 

214

Liūdnesne gaidele iš viekšniškių vadovo lūpų nuskambėjo žodžiai ir skaičiai, liudijantys 

miestelyje augančią bedarbystę, kuri seniūnijoje siekia 24,8, t. y., kas ketvirtas miestelio 

gyventojas — bedarbis. Šiuo metu net 819 žmonių be pragyvenimo šaltinio. „Nuo ryto 

neužsidaro seniūnijos durys, žmonės prašo: „Seniūne, daryk, ką gali”. Tokia padėtis negali tęstis, 

ieškome būdų žmonėms padėti”, — viekšniškiams pažadėjo seniūnas. Šventę tęsė miestelio 

kultūros namų kaimo kapelos, vadovaujamos A. Erlicko, dainos ir šokiai, Palnosų kultūros namų 

saviveiklininkų, vadovaujamų Eugenijos Skrebutienės ir Angelės Norkienės, romansai. 

Koncertavo ansamblis „Aliukai”. Vaišino verslininkas Arminas Pleiškys. 

Kiaušas Vidmantas. Per vasaros Lietuvą: Viekšniai // Šeimininkė. — 2001. — Liep. 11. — 

Nr. 28 (486). — [BK pastaba: Tekste turėjo būti: „Žemaičio garlėkys”. Maželytė. Leonas 

Skabeika]. — Visas tekstas: 

Jeigu į Viekšnius pažvelgsime iš padebesių, pamatysime, kad miestelis įsikūręs Ventos 

kilpoje. Pasak Ventos regioninio parko direktoriaus Alvydo Adomaičio, vieta ne tik labai graži, 

bet ir energetinis jos laukas itin palankus, tikriausiai neatsitiktinai čia gyveno, kraštą garsino 

daug žymių mokslo ir kultūros žmonių, nemažai įdomių, spalvingų asmenybių sutikome ir 

lankydamiesi Biržiškų gimtinėje. 

Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys sakė: „Mūsų seniūnija užima 18 proc. Mažeikių rajono 

ploto, gyvena 5934 gyventojai. Viekšniuose įsikūrę 3178 žmonės, deja, net 819 iš jų — 

bedarbiai. Pusketvirto šimto viekšniškių kasdien važinėja į Mažeikius, apie trisdešimt dirba 

Akmenėje. Šiuo metu Viekšniuose neliko nė vienos pramonės įmonės. Gyventojus aptarnauja 7 

parduotuvės, veikia 3 kavinukės. Seniūnijos žemė dažniausiai įvertinta 41 balu, pagrindinis 

gyventojų verslas — smulkus ūkis. Norėtume, kad nuo XVI a. žinomus dabartinius Viekšnius 

aplankytų kuo daugiau svečių, džiaugtumės, jeigu mūsų mintys apie turistų traukos vietą taptų 

realybe. Graži sraunioji Virvytė, dar gražesnė Venta, o ir krašto istorija labai įdomi, turtinga, 

spalvinga”. 

„Kodėl aš negaliu skraidyti kaip paukštis?” 

Taip klausė aviacijos pradininkas Lietuvoje Aleksandras Griškevičius. Gimęs (1809 01 06) 

Krakių apylinkėse (dabar — Kėdainių r.), iki gyvenimo pabaigos (1863 02 11) jis glaudėsi 

Viekšniuose, palaidotas senosiose kapinėse. A. Griškevičiaus gyventame pastate įkurtas 

memorialinis muziejus, jame matome ne tik garsiojo „garlėkio”, bet ir „Lituanicos” modelius, 

atspindima Lietuvos aviacijos raida. 

A. Griškevičius buvo labai išsilavinęs, keletą užsienio kalbų mokėjęs žmogus. Jis raštininku 

bei vertėju dirbo įvairiose Vilniaus, Šiaulių, Kauno įstaigose, tik dėl savo laisvamaniškų pažiūrų 

nelabai sugyvendavęs su valdžia, tad vienoje vietoje ilgai neužsibūdavęs... 

Laisvu nuo tarnybos laiku A. Griškevičius domėjosi skraidymo aparatais, vieną galimą 

projektą aprašė knygelėje „Žemaičių garlėkys” („Parolot Žmudzina”). Iš esmės tai turėjo būti 

aerostato ir garo mašinos kombinacija su horizontaliais sparnais. Nors yra išlikę žinių, kad 

„garlėkiui” pakilti sekėsi sunkiai, legendos pasakoja ką kitą... Kaune buvęs didelis turgus ir 

žmonės pamatę skriejantį medinį paukštį. Minia išsigandusi, caro žandarai puolę ieškoti, kas tas 

paslaptingasis oreivis, tad aviatoriaus žmona „paukštį” sudeginusi. Ar tikrai A. Griškevičius su 

„garlėkiu” nesėkmingai bandė pakilti nuo Viekšnių bažnyčios stogo ir susilaužė koją, ar tikrai jis 

skraidė pavenčiais, dokumentalių paliudijimų neišliko. 

Apie pirmojo Lietuvos aeronauto, išradėjo bei filosofo sudėtingą gyvenimą rašytojas Vytautas 

Martinkus parašė istorinį romaną „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje”. Viename 

A. Griškevičiaus laiške skaitome: „Ištisas dienas leidžiu stebėdamas, kaip jie (sakalai — V. K.) 

skraido. Matuoju, aprašinėju ir galvoju. Vargšės Viekšnių varnos: gėda joms į sakalus ir 

pažvelgti”. 

O juk pavydžiai varnos tebekarksi ir kiekvienais metais per Jonines, kada virš Viekšnių 

pasirodo sklandytuvai ir padangę papuošia parašiutininkų šuoliai. 

Nuo Biržiškų iki Juozo Erlicko 

Viekšniuose ir prie jų prigludusiuose kaimuose gyveno poetai Juozas Skabeika ir Klemensas 

Dulkė, buvusioje Viekšnių progimnazijoje mokėsi Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir 

215

vyriausiasis režisierius Juozas Miltinis, kompozitorius Jeronimas ir aktorius Henrikas Kačinskai, 

dailininkas Antanas Gudaitis ir dar kelios dešimtys garsių Lietuvos meno, kultūros ir mokslo 

žmonių. Iš dabartinių kraštą garsinančių žmonių viekšniškiai pirmiausia pamini baleto artistą 

Joną Katakiną, fotografą bei keliautoją Paulių Normantą ir, žinoma, humoristą Juozą Erlicką iš 

Svirkančių, o kalbėdami apie praeitį, rodo paminklą Biržiškoms. 

Skulptoriaus Č. Pečiuko paminklas įamžina ir tėvus, ir vaikus. Penki bareljefai, penkios 

neeilinės asmenybės: motina Elžbieta — muzikos mokytoja, tėvas Antanas — Viekšnių krašto 

gydytojas ir sūnūs: Mykolas — literatūros ir kultūros istorikas, Vaclovas — bibliografas, 

kultūros istorikas, Viktoras — inžinierius, matematikas. Trys broliai profesoriai po 1944-ųjų 

atsidūrė emigracijoje, tačiau ir ten tęsė veiklą, dirbo Lietuvai. 

Bene daugiausiai Viekšniams nusipelnė Mykolas Biržiška. Jis ne tik išleido krašto istoriją 

atspindinčią knygą „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, bet ir skyrė lėšų tėvo atminimą 

įamžinusiems Sveikatos namams pastatyti. 

Pedagogo Algirdo Gedvilo ir medikės Apolonijos Sriubaitės įkurtame muziejuje Biržiškoms 

skirta ne mažiau dėmesio negu A. Griškevičiui, įdomios ir etnografijos, dailės ekspozicijos. 

Kokios lengvutės ir gražios tautodailininko Juozo Rušino iš liepos drožtos lazdos, simboliškai 

žmogaus gyvenimą vaizduojantys krėslai-sostai, o fantazijos spalvomis numarginti paukščiai 

tikriausiai įkvėptų net „garlėkio” kūrėją. 

Nuo Beždžionių tilto 

Pabodo muziejaus eksponatai? Pasižvalgykime nuo Beždžionių tilto. Gili ir srauni Venta 

pavasariais vis krėsdavo išdaigas, nunešdavo medinį statinį, dabar įveikti siūruojantį, trosais 

pritvirtintą metalinį keliuką ne upės jėgoms. Nuo jo sunkoka įžvelgti, koks žvejų laimikis ties 

užtvanka, tikriausiai lydekos, ešeriai, karosai... O štai 1897 m. pastatytas malūnas matosi kuo 

gražiausiai. Viekšniškiai pasakoja, kad dešimtmečiui technikos paminklą išsinuomoję 

šeimininkai norėtų vėl priversti suktis girnas, savo reikmėms pasigaminti elektros energijos. 

Viekšniai, beje, domina norinčius pasprukti iš Mažeikių. Vilioja galimybė gyventi ramiame, 

jaukiame miestelyje, o iki darbo — tik keliolika kilometrų, tad namelis su žemės kąsneliu 

Viekšniuose įperkamas ne taip jau ir lengvai. 

Kūrybos dvasia 

Čia esu. Sunku būtų išmatuoti, kiek per tris dešimtmečius drobių nuaudė Birutė Mazelytė, kas 

pasakys, kiek iš jos tautiškai margų medžiagų pasiūta drabužių „Poilsėlio” ir kultūros namų 

folkloro ansambliams. Užsispyrė vieną dieną moteris, pareiškė galinti austi ne prasčiau už kitas, 

sėdo į stakles ir... pasiekė savo. Iš pradžių į rašto pavyzdžius pasižiūrėdavo, vėliau įgudo, 

išdrąsėjo, pati pradėjo vis kitaip kelių spalvų siūlus „kalbinti”. Gera jai dūzgiančiose staklėse, 

dar geriau Viekšniuose. „Čia gimiau, augau, čia esu”, — sako B. Mazelytė. 

Noriu į Paryžių! Drožėjas bei piešėjas Aloyzas Lengvenis norėtų aptikti istorinius šaltinius 

apie prosenelį „svieto lygintoją”, jam rūpi išleisti atsiminimų knygą, bet smagiausia būtų 

nukeliauti į Paryžių, patikti prancūzaitei ir su ja pasilikti... Labai jau žmogui įsiskaudėjo nuo 

dažnų šių dienų Lietuvoje blogio, neapykantos, smurto. 

A. Lengvenio paveikslai liaudiškai paprasti, drožiniai atspindi ūkiškus darbus. Paveiksluose, 

beje, regime ir nuogų mergaičių. Kas čia supaisys, ar autorius taip siekia būti šiuolaikiškesnis, ar 

mintys apie meilės miestą daro įtaką... A. Lengvenis moja ranka: „Tik švelni erotika, žmogaus 

kūno grožis... Va, nupieščiau su lyties organais, būtų pornografija!” 

Giesmė akmenėliui. Kartą pamatęs Sniegenos Chriščinavičienės paveikslus, jų jau nepamirši. 

Kad ir dėl atlikimo technikos. Moteris taip pasakoja apie netikėtą pradžią: „Šiandien jau žinau, 

kad gyvendama kitame gyvenime dariau tokius darbus. Iš smėlio, molio, kalkių, akmenukų, 

visko, ką mindome ant žemės. Pirmasis paveikslėlis gimė prieš šešerius metus per Kalėdas. 

Savaime, be jokių pastangų”. 

Dvidešimt metų dirbanti ekonomiste, S. Chriščinavičienė niekada nebuvo abejinga 

paukšteliams, žolelėms ir, visų pirma, „gražiausiems mus pragyvenantiems žemės kūriniams 

akmenukams”. Akmenų pilna visur. Ir nepriekaištingai sutvarkytos sodybos aplinkoje, ir parodos 

kambarėliuose. Velykų rytą gimusiai autorei artimos religinės temos, peizažai. Vakaro ponia 

216

Sniegena padeda kieme ant pievelės degančią žvakę, pasėdi su vyru, pasišnekučiuoja. Kas žino, 

galbūt tada atkeliauja užrašomų monologų žodžiai, naujų paveikslų siužetai. 

Tyla — kaip sidabras. Net keista, bet prieš Jonines lankantis Viekšniuose, kas antras 

sutiktasis buvo Antanas. Kolekcininkas Antanas Sidabras šį bei tą kalbėjo, bet nepasakė beveik 

nieko... Parodė laikrodžiais nukabinėtą sieną, pasklaidė prieškario periodikos pluoštą, mostelėjo 

ranka knygų lentynų link, pasidžiaugė, kad bičiulis Bronius Kerys susistemino unikalią medžiagą 

„Viekšnių kraštas. Bibliografinės nuorodos ir žinios krašto istorijai. Pirma dalis”. 

Juk taip ir turi būti? Ne žodžiais, o darbais A. Sidabras talkina B. Keriui. Ir tai svariausias 

įrodymas, kad Biržiškų dvasia Viekšniuose gyva. 

Bekojo driežo užpiltinė 

Ne, jos butelyje jau nelikę, tačiau trečioje pagal senumą (po Kėdainių ir Palangos) Viekšnių 

vaistinėje galite pamatyti sudžiūvusius žmogaus odos diržą bei vilko raumens gabalą, daug 

įdomių farmacijos instrumentų ir prietaisų. Vaistinė įkurta 1860 m., joje lankėsi 1963-ųjų 

sukilėliai, anuomet iš medvilnės siūlų buvo gaminama vata. Būsimojo muziejaus ekspoziciją 

pradėjo kaupti paskutinysis savininkas Juozas Aleksandravičius. Jis mėgo natūralų gydymą, 

liaudies mediciną, jam tikriausiai rūpėjo rasti žmogaus odos, gydžiusios sunkias žaizdas, 

pūlinius, išsiplėtusias venas, arba daug geležies turinčio vilko raumens pakaitalus. Odos diržus 

baudžiavos metu išrėždavo iš arkliavagių nugarų, caro valdymo metais taip bausdavo 

pasisakančius prieš valdžią. 

Pasigrožėję išlikusia veikiančios vaistinės autentiška aplinka, užsukime į kiemelyje esantį 

vaistažolių sodelį. Jame per 200 augalų, mišiniai iš jų gaminami pagal žinomos žolininkės 

Jadvygos Balvočiūtės receptūras. 

Nors diena ir ilga, jau saulelė vakarop. Dar stabtelime prie Ventos, tačiau įkyruoliai uodai 

negailestingai griežti: „Metas į kelią...” 

Jono Strazdausko nuotraukos. 

Muturas Algimantas. Apie ką kalba cerkvės varpai: Archyvai // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Rugpj. 10. — Nr. 63 (399): Cerkvės nuotrauka. — Visas tekstas: 

I dalis 

Tikriausiai dauguma vyresnio amžiaus tautiečių išgirdę žodį RUSAS, prisimena jaunystėje 

matytus, nelabai malonios išvaizdos, su raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ar 

raudonomis vėliavomis, ginkluotus ir šlykščiai besikeikiančius žmones. Kitiems atminty iškyla 

vagonai, riedantys į rytus, prikimšti klykiančių iš siaubo, mirštančių iš bado nelaimėlių — 

tremtinių. Dar kitiems — keliomis eilėmis užtverta spygliuota viela, sargybos bokštai, 

Krasnojarsko, Irkutsko, Vorkutos koncentracijos lageriai ir vergų darbai juose. Kai kas 

prisimena, kaip čia, Lietuvoje, pokaryje įstoję į kolūkį, metų gale už triūsą gaudavo maišiuką 

avižų ir buvo verčiami rinkimuose balsuoti už „šviesią” Stalino saulę. Na, o žalią jaunimėlį rusas 

gal sudomina jau nebesuprantama šneka ir kai kuriomis patraukliomis pramoginėmis televizijos 

laidomis. 

Nedažnas susimąstome, kodėl ir kada į mūsų kraštą atkeliavo rusakalbiai žmonės. Skaitytojui 

norėčiau priminti ir padėti susiorientuoti rusakalbių žmonių painokoje atsikraustymo istorijoje. 

Nekalbėsiu, ką mūsų krašto valdovai išdarinėjo su savo dukromis ir sūnumis senaisiais amžiais. 

Kalbėsiu apie paprastų rusų, baltarusių atvykimą į mūsų kraštą po trečiojo Žečpospolitos 

padalijimo po 1795 metų, kai Lietuva įėjo į Rusijos imperijos sudėtį. Toks jau mūsų tautos 

likimas, tokia geopolitinė padėtis. Mes gyvename slavų tautų apsuptyje. Artimiausi kaimynai — 

rusai, baltarusiai, lenkai. Už keleto žingsnių — ukrainiečiai, bulgarai ir t. t. Todėl nuo seniausių 

laikų mūsų tautos pešėsi dėl žemių ir vandenų. Ieškojo turtingų nuotakų ir jaunikių. Buvome 

mirtini priešai ir artimi, kraujo ryšiais susieti giminaičiai. Taip, dažnas mūsų tautietis gerai 

pasikapstęs savo genealoginio medžio schemoje gali atrasti Liudmilą ar Fiodorą, o baltarusis — 

Algirdą ar Vytautą. Sėdime ant tautų kraustymosi slenksčio ir savo genuose galime rasti ne tik 

ruso, bet ir vokiečio, švedo ar prancūzo kraujo lašelį. 

Taigi valstybių didieji valdovai svečiose šalyse ieškojo turtų, giminystės ryšių, o kokia dalia 

teko eiliniam žmogeliui? XVII amžiaus viduryje Rusijos bažnyčios patriarchas Nikonas įvykdė 

bažnyčios reformą. Bažnyčia skilo į dvi atšakas: stačiatikių ir sentikių. Sentikiai dar suskilo į 

217

popininkus ir bepopius. Sentikiai nuo oficialios stačiatikystės nelabai ir skiriasi. Dogmatika ta 

pati, skirtinga tik liturgija ir apeigos. Sentikiai tradiciškai žegnojasi dviem pirštais. Pripažįsta tik 

senąsias ikonas, liturgines knygas ir apeigas, 8 kampų kryžių. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 50 

sentikių bendruomenių. Mažeikių rajone, atrodo, yra tik keli pavieniai asmenys. 

Atsiskyrusius sentikius pradėjo persekioti stačiatikių bažnyčia ir caro, valdžia. Jei valdžia 

sužinodavo, kad tikintysis meldžiasi pagal senąją bažnyčios tvarką, išpjaudavo jam liežuvį. Jeigu 

ir to neužtekdavo — nelaimėlį sodindavo į duobę, kurioje jis be maisto ir vandens numirdavo. 

Tokie persekiojimai tęsėsi iki 1906 metų, kol caras Nikolajus II-asis išleido manifestą ir 

uždraudė persekioti sentikius. Taigi po trečio Žečpospolitos padalijimo, Lietuvai tapus Rusijos 

dalimi, į ją plūstelėjo rusų sentikių banga. Čia daugumai pavyko pasislėpti nuo caro valdžios. 

Kiek jų tada atvyko, sunku pasakyti neatlikus archeologinių ir archyvinių tyrinėjimų. 

Archeologinių tyrinėjimų rezultatai Ukrinų, Leckavos, Viekšnių, Mažeikių rusų kapinėse padėtų 

nustatyti, kada ten buvo palaidoti pirmieji žmonės. Šiek tiek anksčiau Lietuvos teritorijoje vykę 

karai tarp Rusijos ir Švedijos išnaikino daug vietos gyventojų. 1710 m. mūsų krašte kilo maro 

epidemija, kurios metu išmirė ištisi kaimai. Caro valdžia pasirūpino, kad nebūtų dirvonuojančių 

žemių ir iš kitų tuometinės Rusijos gubernijų atkėlė rusakalbių gyventojų. Kai kurie šaltiniai 

teigia, kad tai buvo atvykėliai iš Baltarusijos, o kai kurie kalbininkai teigia, kad kaimų 

pavadinimai Gudai, Rusinai yra kilę nuo šių tautų vardo. 

Caro valdžia Lietuvos žemėse tvarkėsi, kaip jai patiko. 1842 m. gruodžio 18 d. caro 

Nikolajaus I-ojo nurodymu buvo įkurta Kauno gubernija. Nuo to laiko Lietuvos teritorija pradėta 

vadinti Severo Zapadnij Kraij (šiaurės vakarų kraštas). Gubernijos ribos ėjo nuo Klaipėdos 

krašto, Nemunu iki Rumšiškių. Nemunas skyrė Kauno guberniją nuo Suvalkų. 1857 m. 

gubernijoje gyveno 969 369 gyventojai. Civiliai gyventojai — baudžiauninkai buvo pradėti 

vadinti „duši” (sielos). Bajorų dvarininkų luomą tada sudarė lietuviškos kilmės, kunigaikščių 

laikais pasižymėję kariai, lenkų „šlėktos”, rusų caro apdovanoti generolai ir šiaip gavę iš caro 

prielankumą žmonės. 1857 m. Kauno gubernijoje gyveno 787 276 lietuviai, 52 500 slavų (tarp jų 

— 29 334 lenkai). Vilniaus gubernijoje 1847 metų caro vyriausybės nutarimu vietoj buvusių 

palivarkų iš geriausių žemių buvo sukurtos fermos, po kurio laiko gavusios Fermos kaimo vardą. 

1853—1856 m. vyko Krymo karas. Daug lietuvių valstiečių vyrų buvo paimta rekrutais į šį karą. 

1854 m. gubernijoje siautė cholera. Po 1831 ir 1863 m. sukilimų dalis krašto gyventojų buvo 

ištremta į Sibirą. Dalis darbingų vyrų nuo rekrutų slapstėsi miškuose. Nebebuvo kam dirbti 

žemės. Dirvonavo didžiuliai plotai. Pagaliau 1861 m. vasario 16 d. caras Aleksandras II-asis 

pasirašė manifestą, skelbiantį baudžiavos panaikinimą. Tai, žinoma, sudarė sąlygas rusų 

valstiečiams ir buvusiems bežemiams baudžiauninkams laisviau judėti, kraustytis iš vienos 

vietos į kitą. Todėl Rusijos valdininkų paraginti, o dalis ir per prievartą, iš Baltarusijos, 

Kurliandijos — Dvinsko (Daugpilio, Latvija) apylinkių, iš Permės ir kitų Rusijos gubernijų 

pradėjo keltis Rusijos valstiečiai. 


Rugpj. 17. — Nr. 65 (401): Nuotraukos: [1.] „Tarpukario metų Ketūnų pradinės mokyklos 

baigimo proga. Paskutinėje eilėje baltais baltiniais Pivrik ir ketvirtas iš dešinės jo pusbrolis 

Pivrik. [2.] Tarpukario metais Ketūnų kaimo rusakalbiai ir lietuviai melioracijos darbuose. 

[3.] 1930 m. Leckavos — Fermos sentikiai po Jokūbinės atlaidų”. — Visas tekstas: 

II dalis 

Naujieji mūsų krašto gyventojai — rusakalbiai kūrėsi apleistose fermose. Didžioji dauguma 

pirko arba nuomavo žemę. Ėmė paskolas, įsigijo gyvulių, žemės ūkio padargų. Netoli Plinkšių 

ežero yra Pagudonės kaimas. B. Kviklys „Mūsų Lietuva” 383 p. teigia: „Jo gyventojai buvo 

stačiatikiai, bet žmonės jų rusais nevadindavo. Gyveno vidutiniai ūkininkai, jų trobesiai geri, 

tvarkingi; kai kurie samdydavosi darbo jėgos ir iš kitų kaimų. Jų vaikai Nepriklausomybės 

metais lankė lietuviškas mokyklas ir dauguma buvo geri tarnautojai, visi bendravo su apylinkės 

lietuvišku jaunimu, nevengdavo dalyvauti ir lietuviškose organizacijose. Visi vengė draugystės 

su burliokais — sentikiais. Senosios kartos gyventojai lietuviškai kalbėjo sunkokai — dažnai su 

gudų (baltarusių) kalbos priemaišomis. Labai galimas dalykas, kad senieji Pagudonės gyventojai 

čia atsirado dar Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės laikais, kaip ano meto sąjungininkų 

218

palikuonys.” Gaila, kad B. Kviklys nenurodo, kuo remdamasis jis teigia, kad čia stačiatikiai 

gyvena nuo DLK laikų. Tas pats autorius minėtoje knygoje (384 p.) teigia: „Ketūnų dvaras po 

1863 m. sukilimo buvo rusų valdžios apgyvendintas iš Rusijos gilumos atkeltais sentikiais. 

Ketūnų kaime, ištremtųjų lietuvių ūkiuose, buvo apgyvendinti burliokai. Visi jie greit dauginosi, 

skaldė ūkius vis į mažesnius ir gyveno skurdžiai. Jų bendruomenė griežtai laikėsi senųjų 

papročių ir su lietuviais nebendravo.” B. Kviklys nenurodo šių faktų šaltinio, todėl jo pateiktų 

minčių negalime patvirtinti ar paneigti. Tik aišku, kad šiose apylinkėse buvo daug rusakalbių. 

Apie tai byloja apleisti kapų kauburėliai Plinkšių kapinėse. 

Visiškai nyksta Fermos kaimas, kuriame nuo 19 amžiaus vidurio iki Antrojo pasaulinio karo 

skambėjo rusiška kalba. Čia buvo apsigyvenę iš Rusijos, Permės gubernijos, atvykę rusai 

sentikiai. Vertėsi žemės ūkiu, o žiemą važiuodavo į Rygą uždarbiauti. Mat šio kaimo vyrai 

garsėjo kaip geri amatininkai — akmentašiai, mūrininkai. 1903 m. šiame kaime gyveno 79 

gyventojai, o 1923 m. buvo 25 sodybos su 149 gyventojais. Pirmojo pasaulinio karo metu šio 

kaimo vyrai bijodami vokiečių nusikirpo barzdas. Tačiau karui baigiantis už rusų belaisvių 

slėpimą vokiečiai kaimą sudegino. Šio kaimo gyventojai panašaus likimo susilaukė ir 1944 

metais. Ilgametė Fermos kaimo gyventoja I. G. prisimena: „Mano tėvai atvažiavo iš Rusijos ir 

apsigyveno Račių kaime (Židikų sen.). Mano seneliai buvo kaip tremtiniai čia atvežti, o iš kur — 

aš nežinau. Mes Račiuose buvome dvi rusų šeimos. Mano tėvo ir jo brolio šeimos Račiuose 

turėjo 15 ha žemės, iš apvalių rąstų pasistatė „budinkes” — pastatus. Dabar ten nieko nebėra. 

Kai pradėjo kurtis kolchozai, atsikėlėme į Fermos kaimą. Mano broliai palaidoti Žemalėje. Mūsų 

buvo trys broliai ir aštuonios mergelės. Mano sesuo Fedosija ir aš besame gyvos. Mano vyras 

Josifas gimė ir užaugo Fermos kaime, tame pačiame name, kur ir dabar gyvename. Fermos 

kaime dabar gyvena tik dvi rusų šeimos. S. A. prisimena: „Smetonos laikais mūsų bažnyčia buvo 

Leckavoje, taip pat ir kapinės. Aš esu netikras sentikis, nei šioks, nei toks. Leckavoje gyveno tik 

sentikiai. Dar bažnyčios nebuvo, o „batiuška” (šventikas) jau buvo. O bažnyčią pasistatėme 

susidėję pinigų. Stalino laikais ji sugriuvo. Nebebuvo kam prižiūrėti. Mūsų buvo ne cerkvė, o 

„malevnia” (maldos namai). Mūsų šventikai buvo Muravjovas, Pišnikovas, dar vienas toks mažo 

ūgio be žmonos gyveno, bet vaikų turėjo. Mano geri draugai Vorobjovas ir Volkovas gyveno 

Leckavoje — Fermoje. Daug ten rusų sentikių gyveno. Dabar jau visi mirę, aš vienas likau”. 

Luobos kaime (Skuodo r.) 19 a. viduryje gausiai gyveno sentikių. Veikė nedidelė, medinė 

„malevnia”. 1869 m. liepos mėn. netoli Luobos esančiame Žadeikių kaime (tuometinis Sedos 

valsč.) buvo paskirta žemė Michailui Osipovičiui Voronai — 8,72 ha ariamos ir 15,84 ha pievų. 

Antonui Molotokui — 0,52 ha ariamos ir 4,37 ha pievos. Negausi rusakalbių bendruomenė buvo 

įsikūrusi ir Ukrinuose. 

1899 m. Laižuvoje veikė rusiška mokykla. 1836 m. Sedos miestelyje taip pat gyveno 11 

rusakalbių. 

Daugiausia rusakalbių buvo Viekšnių seniūnijoje: Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės 

kaimuose. Šiek tiek mažiau gyveno Gudų, Gyvolių, Tučių, Kapėnų kaimuose. A. V. Š., gimęs 

[gimusi] 1910 m. Birbeliškės kaime, pasakoja: „Mano bočius čia atvažiavo iš Baltarusijos, Lydos 

apskrities, Želudok miestelio. Baltarusijoje jis buvo baudžiauninkas. Dvare per dieną uždirbdavo 

15 kapeikų. Sunkiai gyveno. Turėjo 8 ha žemės, kurią reikėjo padalinti keturiems sūnums. 

Atvažiavo čia, į Šiaulių apskritį, Tryškių valsč., Birbeliškės kaimą, Kapėnų dvarą. Čia tų rusų 

buvo daug privažiavę. Savarinoje davė po 25 ha žemės. Birbeliškės kaime gyveno Pocina, 

Svistunov, Bogdel, Jarmantovič. Savarinos — Bartaševič, Kriščenovič, Pozniakov, Visockij, 

Belan, Šumskij.” 


Rugs. 7. — Nr. 71 (407): Nuotraukos: [1.] „Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kariai. 

Pirmas iš dešinės Piliutik. [2.] Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės ulonų pulko karys 

Jarmantovič. [3.] Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas Rubackis”. — Visas tekstas: 

III dalis 

Čia atvažiavęs senelis gavo 20 ha žemės. Keturiems jo sūnums teko po 5 ha. Prasidėjo 

Pirmasis pasaulinis karas, trys sūnūs buvo paimti į caro kariuomenę. Tik mano tėvas buvo 

invalidas ir liko čia dirbti. O iš brolių grįžo tik vienas, dirbo Tryškiuose kažkokiu valdininku. 

219

Kiti liko Rusijoje. Ten gavo darbą. Vienas buvo kariuomenėje praporščikas. Senelis, nors ir 

neturtingas, bet savo sūnus buvo kažkur išlavinęs. Caro laikais knygos buvo valdiškos. 

O lietuviai tinginiai — nors ir turėjo 50 ha žemės, į mokyklą nėjo, nes bijojo į rusus pavirsti. 

Vietoj parašo dėdavo kryželį. O aš sakiau — eisiu į lietuvišką mokyklą. Ėjau ir nebijojau, bet į 

lietuvę nepavirtau. Kokį tikėjimą išpažįsti, toks ir esi. Tokia Ona Žalienė pasakojo, kad kai jos 

tėvas išėjo į rusų mokyklą, jo mama dvi dienas verkė. 

— Reikėjo mokytis. Rublio nuo pusės rublio neskirsi. „Ak, vaikas pavirs į ruskį. Mano tėvelis 

ir broliai mokėjo skaityti ir rašyti. Mane Lietuvos laikais varė jau į lietuvišką mokyklą. Aš 

baigiau Tučių pradinę naginių mokyklą. Naginių todėl, kad Smetonos laikais vaikų niekas kitaip 

neaudavo — tik naginėmis... 

...Mokiausi amato. Mane mama atvežė į Viekšnius pas siuvėją. Buvau žemo ūgio. Tai siuvėja 

dar klausė, ar pakelsiu laidynę, O aš jau buvau kasusi visą rudenį bulves pas mužikus. Man buvo 

14 metų. Juk reikėjo klumpes nusipirkti. Iš tėvų negausi. Statėsi naujus pastatus. Mokė 

klebonams siūti rūbus. Ta siuvėja anksčiausiai mane prikelia ir varo į bažnyčią. Vieną kartą 

davatkos bažnyčioje mane mušė už tai, kad aš nesiklaupiau, nes skaudėjo kojas. Pradėjo 

kumščiais duoti į nugarą. Kai eini į bažnyčią — visko išmoksti. Iš ryto malda, vakare malda... 

Visus poterius išmoksti. Per Gavėnią ar Adventą visuomet giedodavome. Išmokau ir rusiškas, ir 

lietuviškas giesmes, Be to, giesmių mokė ir mokykloje. Mokytojas grodavo, mes giedodavome. 

Kartais ir uždainuodavome. Mokė lietuviškų liaudiškų dainų. Ir aš visas lietuviškas giesmes 

moku... dar kitas lietuvis tokių nemoka. 

Esu tikinti. Bet į ką tikėti? Mūsų cerkvė Viekšniuose uždaryta. Batiuškos nėra. Jis atvažiuoja 

kartą per metus. Aptarnauja penkias cerkves. Maždaug prieš 10 metų, o gal daugiau, važiavome į 

Baltarusiją, į tokią šventą vietą pasimelsti. Važiavome penkios draugės. Aš pamačiau, kad ir ten 

gyvena geri žmonės. Čia kalba, kad visi rusai — komunistai. Ten pamačiau, kad tikinčių žmonių 

daugiau, nei pas mus Kalvarijos atlaiduose. Mes tik stebėjomės, kad tiek daug komunistų 

susirinko ir tokie pamaldūs žmonės. Lietuvoje labai griežta tvarka, kai reikia eiti išpažinties. Aš 

lietuviams sakiau: jeigu tai griekas, ir aš žinau, tai to ir nereikia daryti. Kam reikia, kad kunigas 

iš sakyklos dar iškeiktų. Jeigu būtinai ko nors reikia, tai tu, žmogau, paklausk, paprašyk — 

nevok, nežudyk. Prisidirba, o paskui kunigui į ausį šneka. Čia anksčiau toks vyras mėgo nueiti 

pas kitas moteris. Tai mano mama ir sakė: „Kam Dievas moterį sukūrė, jeigu jau tokia baisi 

nuodėmė?”. Tam vyrui kunigas liepė dvylika kartų keliais apeiti aplink bažnyčią. Pas mus, rusus, 

taip nėra. Dar kunigas to vyro klausinėjo, kiek kartų moterį mylėjo — mat dar aiškinasi. Tai 

vyras dvylika metų nebėjo į bažnyčią. Moteris pasidarė abortą. Tai žmogžudystė. Batiuškai reikia 

pasakyti. Aš nežinau, ką jis sakytų. Kai gulėjau ligoninėje, šalia manęs gulėjo lietuvė moteris. 

Atėjo kunigas ir ji atliko išpažintį — kokią valandą į ausį kalbėjo. Ko ji buvo prisidirbusi, 

nežinau, bet išrišimo negavo. Mes, rusai, visi kartu pasimeldžiame. Prašome Dievo atleidimo. 

Rusijoje ant kapo padedama duonos, užpilama degtinės. Kodėl taip daroma, nežinau. Lietuvos 

rusai tokio papročio neturi. Čia per atvelykį ar dūšines dienas nešame kiaušinius ir dedame ant 

kapo. Smetonos laikais kiaušinius ar pyragus surinkdavome ir atiduodavome ubagams. Viekšnių 

cerkvėje švęsdavome švento Sergiejaus Radoniečio ir Georgijaus Pobedonoscevo šventes. Per 

Tris Karalius su batiuška eidavome į Ventą šventinti vandens. Kol batiuška Černajus buvo jaunas 

(Smetonos laikais), ėjo su iškilminga procesija per Viekšnius prie Ventos. Kiti batiuškos 

atsinešdavo į cerkvę iš Ventos vandens — pašventindavo ir tiek. Mums, rusams, į rankas 

rožančiaus neduoda — jis šventas. Jeigu reikia daug kartų pasakyti „Gospodi pomiluj” (12 

kartų), tai rožančius — kad nesuklystum. O kartais ir daugiau kartų reikia pasakyti šią frazę. 

Tada leidi rožančių per piršus ir žinai, kiek kartų jau sukalbėjai. Ant rožančiaus rusai maldos 

neturi. 

Moteris ilgai pasakojo, kaip jų šeima tarpukario metais Birbeliškės kaime darbavosi 20 ha 

žemės plote. Augino kviečius, dobilus. Turėjo gerus arklius. Pirmo pasaulinio karo metu 

dauguma rusų iš aplinkinių kaimų išvažiavo į Rusiją. Važiavo nemažai ir lietuvių. Jų šeima 

niekur nebėgo. 

— Gyvenome Birbeliškėje, aplink dideli miškai, tai karo kaip ir nepamatėme, — sako 

moteris. — Nors mes ir rusai, bet gerai sutarėme su lietuviais kaimynais. Vieni pas kitus į talkas 

eidavome, padėjome, kuo galėjome. Potalkiuose šokdavome. Ar kokia bėda, ar šventė — vieni 

220

e kitų negalėdavome. Tik po antro karo viskas susimaišė, tie kolūkiai... Smetonos laikais viskas 

visiems buvo vienodai — ar rusas, lietuvis, ar žydas. Kitiems nedaryk nieko blogo — ir tau visi 

bus geri. 


Rugs. 14. — Nr. 73 (409): „Nuotr. Viekšniai. 2001 m. Rusų kapinės”. — Visas tekstas: 

— Man tas pats — ar kalbėti rusiškai, ar lietuviškai — teigia Savarinos kaimo senbuvis 

Sergiejus Gavrilovičius Bartaševičius. — Aš ir mokyklą lietuvišką baigiau. Juk visą laiką 

gyvenome tarp lietuvių. Mano proseneliai čia atsikėlė iš buvusios Lydos (Baltarusija) apskrities, 

Belicos valsčiaus, lyg ir Nesilovcų kaimo. Tai buvo dar caro laikais. 

Sergiejaus Gavrilovičiaus senelis pardavė Baltarusijoje turėtą žemę ir čia nusipirko 

išsimokėtinai iš Kauno banko 99-eriems metams. Iš pradžių reikėjo sumokėti didesnę sumą, o 

vėliau, kasmet, — po mažą sumelę. Tai, žinoma, buvo didelė našta ne tik Sergiejaus seneliams, 

bet ir jo tėvams. Viekšnių fermoje rusai apsigyveno pagal Stolypino reformą. O Sergiejaus 

protėviai į Degimų, Savarinos, Bobulinos, Birbeliškės (Mažeikių r.), Tausalo, Pasvaigės 

(Telšių r.) kaimus atvažiavo savanoriškai. Baltarusijoje, buvo labai prasta žemė — pelkės ir 

smėlynai. 

— Senelis Foma Bartaševič turėjo tris žmonas. Paskutinė buvo Agota, rusiškai — Agafija, — 

prisimena Sergiejus. — Ji buvo labai geros širdies moteris. Senelis turėjo 9 vaikus: keturis sūnus 

ir penkias dukteris. Čia senelis nupirko 21 dešimtinę, tai yra, 25 ha žemės: 6 dešimtines vienoje 

vietoje — ten buvo kiemai, ganyklos ir 15 dešimtinių Savarinos kaime — ten buvo mūsų sodyba. 

Mūsų šeimoje ir giminėje visi buvo paprasti ūkininkai. Nebuvo jokių valdininkų, jokių batiuškų. 

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Savarinos kaime pagrindinis ūkininkas buvo Juozas Bogdelis. Iš 

tikrųjų jis buvo Josif Bogdel, bet jis turėjo lietuviškus dokumentus ir vadinosi Juozu. Smetonos 

laikais prie visų rusiškų pavardžių buvo pridėtos lietuviškos galūnės. Su tom tautybėm buvo 

visaip. Man užrašė lietuvių tautybę. Ar tai labai svarbu? Ar eisi į teismą bylinėtis? Svarbu, kad 

būtum ŽMOGUS!” 

Sergiejus su nostalgija prisiminė savo kaimynus, gyvenusius Savarinos kaime: Krupovą, 

Valančinavičių, Chriščianavičių, Ivaševičių, Visockį, tris brolius Belanus. Jų jau nebėra gyvų, 

visi išmirė. O jų vaikai išsivažinėjo. 

— Smetonos laikais tai gyvenom! Nors ir vargingai, dirbti sunkiai reikėjo, bet linksmi, 

vieningi buvo žmonės, draugiški. Visi draugavome, visi vienas kitam padėdavome. Katalikai į 

Velykas eidavo pas rusus, rusai — pas katalikus. Rusai su lietuviais mažiau tuokėsi, nes visą 

ceremoniją reikėjo atlikti bažnyčioje arba cerkvėje. Vienas iš jaunavedžių turėjo atsisakyti savo 

religijos ir pereiti į kitą. 

Tamara ir Sergiejus Bartaševičiai užaugino nemažą šeimyną. Tris sūnus: Aleksą, Valentiną, 

Leoną ir dukrą Aliną. Marčios — lietuvės. 

— Anais laikais žmonės stipriau tikėjo į Dievą. Daugiau į bažnyčią arba cerkvę ėjo — tiek 

lietuviai, tiek rusai. Mes jau greitai nebesuprasime, kas esame — rusai ar lietuviai, o gal kokie 

abisinai. Katalikai ar pravoslavai? Turi taikytis prie tos valstybės, kurioje gyveni, įstatymų. Prie 

papročių ir tvarkos. 

Sergiejaus žmonos Tamaros seneliai taip pat buvo atvažiavę iš Lydos (Baltarusija) apylinkių. 

Senelis buvo Josif Antonovič Bogdel. Tamara turėjo keturis brolius ir vieną seserį. Sergiejus dar 

papasakojo, kaip jis buvo pasirengęs išeiti į generolo P. Plechavičiaus organizuojamą 

kariuomenę: 

— Kiti ėjo. Mano tėvas nuėjo į Viekšnius pas batiušką A. Černajų ir paklausė, ar man reikia 

eiti į Plechavičiaus armiją. Černajus pasakė: „Reikia eiti. Jūsų į frontą nesiųs, liksite Lietuvoje”. 

Tėvo Plechavičius turbūt nebūtų ėmęs. Jis jau buvo per senas. Mano mokyklos draugai buvo 

išėję. Iš Dauginių kaimo toks Raubut, Čijauskas. Paskui jie pabėgo, ar juos išvaikė, nebežinau, 

kaip ten buvo. Aleksas Raubut taip pat buvo rusas. Jo seneliai irgi atvažiavo iš Baltarusijos. Jis, 

atrodo, gimė 1919 m. ir neseniai mirė. Gal ir daugiau rusų išėjo pas P. Plechavičių, bet buvo toks 

laikas, kad niekas nesigynė. Gyvenome vienkiemiuose ir ne viską žinojome, kas ką daro, o čia 

dar karas. Aš irgi būčiau ėjęs. Tėvas man taip pat sakė, kad eičiau. Bet kažkaip negreitai 

besusiruošiau, paskui viskas greit pasikeitė — atėjo bolševikai. 

221

Sergiejaus tėvas, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui buvo pasitraukęs pagal caro valdžios 

nurodymą į Tambovo sritį (Rusija). Kiti broliai dalyvavo karo įvykiuose. Vienas kariavo Estijoje. 

Bet čia, kaip Sergiejus Gavrilovičius sako, prasidėjo revoliucija. Viskas iširo. Revoliucijai ir 

karui pasibaigus tėvas grįžo į Savarinos kaimą. Čia viskas sunykę, viskas apleista. Reikėjo kurtis 

iš naujo. 

— Smetonos laikais buvo neblogai gyventi, — sako Sergiejus. — Tik reikėjo pinigų. Rudenį 

per dieną galėjai uždirbti litą, du. Per pokario metus pasikeitė žmonės. Anais laikais žmonėms 

buvo didelis stebuklas, kai nužudydavo žmogų. 


Rugs. 21. — Nr. 75 (411): „Pirmoje eilėje, antras iš dešinės sėdi A. Černaj (apie 1935—1939). 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo”. — Visas tekstas: 

V dalis 

Senieji Viekšnių — Fermos, Savarinos, Bobulino, Birbeliškės kaimų rusakalbiai gyventojai 

dažnai prisimena Viekšnių cerkvės šventiką (kaip jie vadina, „batiušką”) A. Černaj — žmogų, 

visa siela atsidavusį savo darbui, pašaukimui, be galo nuoširdų, rūpestingą, mokantį bendrauti ir 

su senu, ir su jaunu, ir su beraščiu, ir su išsilavinusiu. Žmonės sako, jog jis galėjo būti pavyzdžiu 

po jo Viekšnių cerkvėje dirbusiems šventikams. Kada ir iš kur A. Černaj atsirado Viekšniuose? 

Savarinos kaimo senbuvis B. S. G. prisimena: „Čia, Viekšnių cerkvėje, batiuškų buvo visokių. 

Buvo ir labai „bajavų” (smarkių), ir carinio auklėjimo. Černaj buvo baltagvardietis, visą laiką 

„ėjo” prieš bolševikus. Jo dėdė caro laikais buvo Rusijos susirinkimo ministras. Černaj mokėsi 

karo mokykloje, bet prasidėjo revoliucija, todėl mokyklos jis nebaigė... Turtingas žmogus buvo 

— tokie daugiausiai buvo susiję su karo mokykla. Tokia jau tada Rusijoje buvo mada. Po 

revoliucijos ir karų jis į Lietuvą atvažiavo, matyt, todėl, kad buvo baltagvardietis ir tarybinėje 

Rusijoje negalėjo pasilikti — būtų atsidūręs kartuvėse. Jis pasakodavo mano tėvui, kad 

atvažiuodavo čia, į Savariną, kalėdodamas. Tai Frangelis ar kas kitas čia suorganizavo žygį prieš 

bolševikus. Černaj norėjo prisidėti, bet kažkaip jam neišėjo. 

Lietuvoje pasiliko gal apie 100 tokių žmonių. Visi raštingi — vieni įsitaisė inžinieriais, kiti 

statybininkais. Matai, Černaj pasidarė popu, buvo gabus batiuška. Turėjo pašaukimą, turėjo gerą 

balsą... Kai reikėdavo — ir išgerdavo... Organizuodavo eitynes į Telšius, į atlaidus. Gal ir 

nuodėmių padarė, gal ir žmonių nužudė. Jeigu buvo baltagvardiečių armijoje, tai visko galėjo 

būti”. 

Yra žinoma, kad Aleksandras Černaj baigė Vilniaus stačiatikių bažnyčios šventikų kursus. 

1931 m., išdirbęs 8-erius metus Utenos cerkvės šventiku, Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybės 

nurodymu buvo perkeltas į Viekšnius. Su širdgėla paliko Uteną, bet tuo pačiu ir džiaugėsi, kad 

gauna gausiai stačiatikių apgyvendintą parapiją (jo teigimu, tuo metu Viekšnių parapijoje gyveno 

apie 3 000 stačiatikių). Žinoma, reikia turėti omeny, kad į Viekšnių cerkvę rinkdavosi stačiatikiai 

iš Papilės, Akmenės, Mažeikių apylinkių ir, aišku, iš Viekšnių apylinkės. 

A. Černaj buvo veiklus ir drąsus žmogus. Atrodo, per tai jam teko išvažiuoti iš Utenos. Mat jis 

sugalvojo pakeisti nuo seno cerkvėje nusistovėjusią tvarką. Atėjęs į cerkvę ir panorėjęs atlikti 

išpažintį žmogus pirmiausiai privalėjo į specialiai tam skirtą indą įdėti nurodytą pinigų sumą, 

maisto produktų ir pan. Buvo reikalaujama, kad viskas būtų duodama iš anksto, avansu. 

Procedūrą akylai stebėjo ir į specialią knygą užrašinėjo cerkvės seniūnas. Turtuolis galėjo 

pasišvaistyti, o ką daryti vargšui? A. Černaj tokią tvarką Utenos cerkvėje uždraudė. Aplinkinių 

cerkvių šventikams tai nepatiko. Jie pradėjo skųstis stačiatikių cerkvės vadovybei. Matyt, 

vadovybė buvo priversta „išradingąjį batiušką” perkelti į Viekšnius. Tačiau batiuška ir čia 

atšaukė iki tol buvusią tvarką. Tai, žinoma, pradžiugino neturtingus rusakalbius viekšniškius. 

1931 m., prieš pat Kalėdas, vidurnaktį, tikintieji rusakalbiai gausiai rinkosi į Viekšnių 

geležinkelio stotį. Atvykus traukiniui, parapijiečiai greitai iš vagono į roges perkraustė A. Černaj 

turtą ir, patys susėdę į roges, patraukė Viekšnių link. Batiuškos šeima važiavo didelėse, 

trikinkėse rogėse, kurias traukę arkliai buvo papuošti skambančiais varpeliais. Viekšniuose, prie 

namelio, skirto šventikui, su duona ir druska, šiltu pasveikinimo žodžiu sutiko cerkvės seniūnas 

Michail Škerbo bei cerkvės choras. Kambaryje ant kukliai padengto stalo buvo padėta arbatos, 

kavos, kakavos, sviesto, sūrio, bandelių. Tą ankstyvą rytmetį A. Černaj nesėdo už stalo, o 

222

seniūno lydimas nuskubėjo į šalia esančią cerkvę. Žemai nusilenkė altoriui ir Kozelsko Dievo 

Motinos ikonai. Ilgai meldėsi. Iš cerkvės išėjo jau prašvitus ir dangaus fone pamatė mėlynai 

dažytus cerkvės kupolus bei paauksuotus kryžius ant jų. Parėjęs ir apžiūrėjęs ūkelį pamatė, kad 

jo šeimos gyvenimo naujoje vietoje pradžia pasirūpino parapijiečiai. Aruode buvo bulvių, miltų, 

daržovių, ant balkio kabojo bryzelis mėsos, dešros. Šventikas suprato, kad viekšniškiai jo laukė. 

A. Černaj ėmėsi aktyvios veiklos: pradėjo burti žmones, kviesti į cerkvę, lankė juos namuose. 

1932 metų vasarą suremontavo ir perdažė cerkvę, restauravo paauksuotus kryžius, šventorių 

aptvėrė tvora. Į cerkvę buvo atvesta elektra. Subūrė jaunimo savišvietos būrelį ir styginių 

instrumentų orkestrą. Įsteigė skaityklą-biblioteką. Į repeticijas kartą per savaitę pradėjo rinktis 

cerkvės choras. Jame buvo 20 giedotojų. Susibūrė dramos būrelis, buvo statomi pasaulietiniai ir 

religiniai spektakliai. Režisieriaus, kostiumininko, dailininko-dekoratoriaus, grimuotojo darbus 

atliko pats A. Černaj. Jam talkino žmona Tatjana. Spektakliams reikalingą rekvizitą gamino 

rusakalbių bendruomenės nariai. A. Černaj užmezgė draugiškus ryšius su Rygos muzikos mėgėjų 

draugijos „Bajanas” pirmininku Vladimir Michailovič Kniaževskiu. Šis žmogus tuo metu buvo 

žinomas ir gerbiamas kaip geriausias violončelistas. Rygoje jis buvo subūręs labai populiarų trio: 

du muzikantus, kurie grojo fortepijonu bei violončele, ir dainininkę — mecosopraną Michailovą. 

A. Černaj pakviestas trio ne kartą koncertavo ne tik stačiatikių bendruomenės nariams, bet ir 

visai Viekšnių miestelio visuomenei. 


Rugs. 28. — Nr. 77 (413): Nuotrauka: „Viekšniai, 1935—1939 m. [tiksliai — 1934 m.] 

stačiatikių bendruomenė, vadovaujama A. Černaj, šventina Ventos upės vandenį”. — Visas 

tekstas: 

Kai Černaj suaktyvino pastoracinį darbą, cerkvėje pradėjo lankytis didesnis tikinčiųjų būrys. 

Buvo paskirtas dar vienas šventikas — Viktor Kurilovič. Netrukus — ir trečias. Keletą kartų 

cerkvę aplankė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovas. Jis dažniausiai atvažiuodavo liepos 5—18 

dienomis, kai Viekšniuose vykdavo švento Sergiejaus Radoniečio atlaidai. Šio šventojo vardu 

pavadinta Viekšnių cerkvė. Valdytojo atvykimas buvo didelė šventė visai Viekšnių parapijai. Į 

pasirengimo darbus įsitraukdavo visas Viekšnių rusakalbis jaunimas. Vieni pynė vainikus, kiti 

statė vartus (bromą), valė cerkvę ir jos aplinką. Buvo ne tik puošiama cerkvė. Visas Fermos 

kaimas skendėjo žalumynuose ir gėlėse. Pasibaigus iškilmėms, į pavakarę, Fermos kaime 

vykdavo šokiai, linksmybės („gulianije”), kuriose dalyvaudavo ir batiuska su šeima bei 

kviestiniais svečiais. 

A. Černaj brolis Nikolaj taip pat dirbo pastoracinį darbą Utenoje, Pakaunėje. Skaitė religinio 

turinio paskaitas Kauno stačiatikių sobore. Vėliau jo gyvenimas susiklostė nesėkmingai. Staiga 

mirė žmona Olga. Jis dėl to skaudžiai išgyveno. Metė šventiko darbą. Vėliau apsigyveno Utenoje 

pas dukrą. Ten ir mirė. 

A. Černaj nuo 1935(?) metų lapkričio 21 d. Mažeikių gimnazijoje stačiatikių vaikus mokė 

tikybos. 

1939 m. birželio mėnesį Estijoje, Pečioros vienuolyne, buvo organizuojama Latvijos, 

Lietuvos ir Estijos rusų chorų šventė. Joje dalyvavo ir 27 Viekšnių cerkvės choristai, 

vadovaujami A. Černaj. Iš viso šventėje dalyvavo per 1500 choristų. Šventė prasidėjo tuometinio 

Estijos prezidento Piatso atvykimu. Jam pasirodžius, aikštėje galingai nuskambėjo Estijos 

valstybinis himnas, o po to — rusiškas Vkol slaven. Estijos prezidentas užlipęs į tribūną 

pasveikino trijų Pabaltijo valstybių pirmosios rusų chorų šventės dalyvius. Pirmoje šventės 

dalyje skambėjo rusų liaudies dainos. Taigi A. Černaj dėka šiame galingame chore skambėjo ir 

viekšniškių rusakalbių balsai. 

Su paskutiniaisiais dainų šventės akordais baigėsi, kaip A. Černaj sako prisiminimų knygoje, 

„taikus ir ramus mūsų gyvenimas”. Prasidėjo tarybinė okupacija. Šventikai paskelbti veltėdžiais 

(„darmojiedy”). Jiems uždrausta rodytis viešose vietose su dvasininkų rūbais. A. Černaj buvo 

liepta dirbti Viekšnių—Mažeikių kelio remonto darbus. Gerai, kad kažkas atėjo į protą ir 

šventiką, kaip išsilavinusį žmogų, paskyrė dešimtininku, o ne akmenų skaldytoju ir kroviku. 

Dirbdamas dešimtininko darbą neapleido ir cerkvės reikalų. Kiekvieną dieną, anksti rytą, o 

sekmadieniais — vidurdienį cerkvėje vyko pamaldos. 

223

Tarybinės armijos kareiviai ir tarybiniai aktyvistai kurį laiką rusakalbių žmonių ir A. Černaj 

nelietė, bet kai Viekšniuose pasirodė NKVD (narodnyj komitiet vnutrienich diel — tarybinio 

saugumo) dalinys, batiuška beveik kas naktį buvo atvaromas į saugumiečių būstinę ir tardomas! 

Jam buvo grasinama, reikalaujama, kad viešai nusimestų šventiko rūbus, pasmerktų savo 

pastoracinę veiklą, paneigtų Dievo buvimą. Buvo siūloma bendradarbiauti ir įvairiais būdais 

grasinama. Batiuška labai išgyveno, kad tarybiniai aktyvistai agitavo rusakalbį jaunimą stoti į 

komjaunimą. Tarybų valdžios nurodymu buvo uždaryta biblioteka-skaitykla, nutrauktos cerkvės 

choro ir styginių instrumentų orkestro repeticijos. Pats batiuška, nusikirpęs ilgus plaukus ir 

nusiskutęs barzdą, apsiavęs auliniais batais, apsirengęs striuke, paėmęs į rankas užrašų knygą ir 

matuoklę, vaikštinėjo remontuojamu Viekšnių—Mažeikių vieškeliu. 

Staiga vieną dieną iš Viekšnių dingo tarybų valdžia. Kas mašina, kas arkliais išdardėjo į rytus. 

Vietiniai vyrai, kurie bent kiek mokėjo valdyti ginklą, būrėsi į savisaugos būrį ar organizuojamą 

policiją. A. Černaj tai labai džiugino. Viekšniškiams susibūrusi policija grąžino tarybų valdžios 

atimtus radijo aparatus. Netrukus per juos iš Kauno buvo paskelbta, kad atkurta nepriklausoma 

Lietuvos valstybė. Viekšniškiai tuoj pat susirinko į miestelio aikštę, iškėlė trispalvę ir sugiedojo 

himną. Tai be galo džiugino A. Černaj širdį, bet kartu ir darėsi neramu. Bažnyčios ir cerkvės 

bokštuose buvo pastatyti sargybiniai: jeigu kas nors pasirodo įtartino — tuoj pat pranešti 

policijai. 

Apie 10 metų A. Černaj kaimynystėje gyveno ir su juo bendravo kanauninkas Novickis. Nors 

ir buvo skirtingų konfesijų dvasininkai, jie rado bendrą kalbą. Tarybinės okupacijos metu 

A. Černaj keletą dienų pasislapstęs prie Meižių ežero išliko gyvas, o Novickis besitraukiančių 

tarybinių kareivių buvo žiauriai nužudytas. 

Netrukus ant dviračių per Ventos tiltą į miestelį pradėjo riedėti vokiškai kalbantys kareiviai. 

Viekšniškiai juos sutiko su gėlėmis ir sveikinimo šūksniais. Visi galvojo, kad atėjo laisvės dienos 

ir Lietuva vėl bus nepriklausoma. Taip, keletą dienų Viekšniuose buvo ramu, kol nepasirodė 

spec. Dalinio kareiviai. Miestelyje vėl pakvipo paraku. Nauja valdžia buvo griežta ir be galo 

tvarkinga. Tiek lietuviai, tiek rusakalbiai buvo šokiruoti, kai pamatė, kaip spec. Dalinys 

sprendžia viekšniškių žydų reikalus. Daugelis, o ypač rusakalbiai, tikėjosi tokio pat likimo. 

Tačiau vokiečiai, vietoj to, kad naikintų vietinius rusakalbius gyventojus, dar atvežė apie 3 000 

žmonių iš Novgorodo (Rusija). Po keletą padalino vietiniams ūkininkams. Tarp atvežtųjų buvo 

septyni šventikai, kurie buvo atiduoti A. Černaj priežiūrai. Jis nebedirbo kelio remonto darbų ir 

vėl ėmėsi pastoracinės veiklos. 


Gruod. 14: „Nuotr. Jekaterinos Tichonovič Busel (centre su nuometu) ir Nikonor Michailovič 

Jarošev vestuvės. Pirmoje eilėje (pirma iš dešinės) — jaunosios sesuo Klavdija Busel-Škerbo ir 

jos vyras Grigorij Škerbo. Kaunas, 1932 m.” — Visas tekstas: 

XIII dalis 

Michail Tichonovič Busel gimė ir užaugo Viekšnių — Fermos kaime. Čia nuo seno gyveno jo 

senelis Lapkovskij, kuris augino dvi dukras ir du sūnus. Abu sūnūs ir viena dukra dar caro laikais 

išvažiavo iš Fermos į Peterburgą ir ten baigė pedagoginius mokslus. Grįžę į Lietuvą kažkur 

mokytojavo. Antroji dukra Vasa, atrodo, jokių mokslų nebaigė ir šeimininkavo namuose. Atėjus 

laikui sėkmingai ištekėjo už Tichon Ivanovič Busel. Po vestuvių jaunavedžiai iš Fermos išsikėlė 

gyventi į kažkokį miestą. Vyras dirbo uriadniku (valsčiaus viršininku). Galima tik spėlioti, kad 

tas valsčius ar miestelis buvo kažkur prie Vilniaus. Mat, Michail Tichonovič žmonos tėvas 

juokaudamas Busel vadindavo Vilniaus lepečkoju. Busel — baltarusiškos kilmės pavardė. 

Baltarusių kalba „busel” reiškia „gandras”. 

Jauna šeima tikriausiai persikėlė į tėviškę — Baltarusiją — arba į Vilniaus kraštą. Susilaukė 

dviejų dukrų ir dviejų sūnų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui T. I. Busel buvo pašauktas į 

caro armiją. Žmona Vasa su vaikais grįžo į Fermos kaimą, čia buvo tuščia ir nyku. Rusakalbiai 

gyventojai caro valdžios buvo išgabenti į Rusijos gilumą. Vieniša moteris be niekieno pagalbos 

privalėjo rūpintis vaikais. Badavo. Šiek tiek padėjo giminaičiai iš Vegerių kaimo (Akmenės r.). 

Vieną kitą pieno lašą atnešdavo netoliese gyvenęs Strigun. Po kažkokios sunkios ligos mirė 

vienas sūnus. Pasibaigus karui pas žmoną į Fermos kaimą sveikas ir gyvas parvažiavo 

224

T. I. Busel. Rado ją išvargusią ir paliegusią, o netrukus ji mirė. Palaidota Viekšniuose, stačiatikių 

kapinėse. Dukra Jekaterina Tichonovna Busel ištekėjo už Nikonor Michailovič Jarošev ir iki pat 

mirties (1995 m.) gyveno Daubiškių kaime (Akmenės r., Papilės seniūnija). Užaugino du sūnus 

— Igorį ir Olegą. Pastarasis daugiau kaip 25-erius metus mokytojavo Mažeikių politechnikos 

mokykloje. Buvo didžiulis kelionių mėgėjas, apkeliavęs daugiau nei 80 pasaulio šalių. 

Antroji dukra Klavdija Tichonovna Busel ištekėjo už Grigorij Dmitrijevič Škerbo, taip pat 

fermiškio. Abu gimę 1910 m. Grigorij mirė 1995 m., o Klavdija — 1996 m. Užaugino vieną 

dukrą — Jelizavietą Grigorjevną Škerbo-Popovą, kuri daug metų dirbo Viekšnių vidurinėje 

mokykloje ir mokė vaikus rusų kalbos. Ir tėvai, ir dukra palaidoti Viekšnių stačiatikių kapinėse. 

Tichon Ivanovič Busel vedė antrą kartą. Jo žmona tapo Kaunatavo (Telšių r.) kaimo 

gyventoja. Tai buvusio Viekšnių cerkvės šventiko Stasenko sesuo. Naujai sukurta šeima vėl 

susilaukė keturių vaikų. Tatjana Tichonovna ištekėjo, gyveno ir mirė Ukrainoje. Liubovė 

Tichonovna ištekėjo už Maksimovo ir dabar gyvena Mažeikiuose. Sūnus Tichon Tichonovič 

žuvo Antrojo pasaulinio karo metu. Antrasis sūnus, čionykštis — fermiškis Michail Tichonovič 

Busel — be galo darbštus, tvirtai įaugęs į lietuvišką žemę žmogus. Su žmona Zinaida Ivanovna 

netrukus švęs auksines vestuves. 

Per tiek metų buvo visko. Galėjo šie žmonės ir nesusitikti. Vokiečių okupacijos metu jaunimas 

buvo gaudomas ir prievarta vežamas dirbti į Vokietiją. Išvežė nemažai ir rusakalbių jaunuolių. Į 

hitlerininkų rankas buvo patekęs ir Michail Tichonovič. Mažeikių geležinkelio stotyje būrelį 

lietuvių ir rusakalbių sugrūdo į prekinį vagoną ir užtrenkė duris. Lietuviai geležinkelininkai 

pašnibždėjo, kad vagono durys vos vos užsuktos viela. Traukiniui artėjant prie Kuršėnų vyrams 

pavyko atidaryti vagono duris ir iššokti iš važiuojančio traukinio. Michail Tichonovič pėsčiomis 

pagelžkele per naktį grįžo į Fermos kaimą. Pradėjo slapstytis. Pagavę vokiečiai nebūtų atleidę 

bėgliui. Žmona Zinaida Ivanovna paragavo kalinės duonos ir vos neatsidūrė Sibiro lageriuose. Jų 

ūkyje Tupikų kaime (Akmenės r.) nuo tarybų valdžios slapstėsi žmogus. Vieną dieną ūkelį 

apsupo stribokai (liaudies gynėjai). Žmogui pavyko pasprukti ir pasislėpti. O Zinaidą Ivanovną 

stribokai pėsčiomis atvarė į Akmenę, po to — į Viekšnius, Mažeikius. Uždarė į kalėjimą, tardė. 

Apie tai sužinojo Zinaidos Ivanovnos tėvas. Iš kažkur gavo bidoną naminės degtinės ir nuvežė 

Mažeikių tardytojams bei prokurorams. Tada, pokario metais, to užteko. Kitą dieną Zinaida buvo 

paleista. 

Abu pragyveno sunkius pokario metus. Net ir vestuvėms nebuvo iš ko nusipirkti gražios ir 

naujos suknelės. Ką ten suknelės — nebuvo ko valgyti. Užaugino dukrą Irajidą ir sūnų Valerij. 

Abu vaikai baigė Viekšnių vidurinę mokyklą. Žentas ir marti — lietuviai. Auga būrelis anūkų. 


Saus. 11. — Nr. 4 (448): Nuotrauka „Fermiškė dainininkė Larisa Kuchalskaja”. — Visas tekstas: 

XIV [dalis] 

Senieji Viekšnių Fermos kaimo rusakalbiai gyventojai prisimena, kad tarpukario metais šiame 

kaime buvo penkios Škerbų sodybos, trys Riklevič [gal Rimkevič], Strigun, Busel, Lapkovskij 

ūkeliai. Osif Rimkevič sūnus Jevgenij baigė aukštuosius mokslus ir dirbo Kaune inžinieriumi. 

Per karą, 1940—1945 m., Latvijoje vokiečių armijoje dirbo vertėju, vėliau tarnavo tarybinėje 

armijoje. Grįžęs į Lietuvą apsigyveno Vilniuje, vedė. Užaugino du sūnus. 

Geriausias tarpukario metų kaimo batsiuvys buvo Pavel Škerba. Jis turėjo penkis sūnus. 

Vienas iš jų taip pat buvo batsiuvys. Kitas — kalvis. Trečiasis sūnus Valentin baigė agronomijos 

mokslus ir dirbo sodininku grafo Zubovo dvare. 

Kaimo batsiuvys buvo ir Ivan Jagorov. Dariaus ir Girėno gatvėje Nr. 9 buvo Afemijos 

Rimkevič kirpykla. Kaip skelbia 1937 m, laikraštis „Verslas”, Viekšniuose buvo E. Liniov 

akmeninių paminklų dirbtuvės. Skelbime teigiama, kad dirbtuvių savininkas amato mokėsi ir 

dirbo užsienyje. 

Grigorij Rimkevič buvo garo katilo mašinistas. Dirbo lentpjūvėje, o rudenį su garo katilu 

(dampiu) kūlė ūkininkams javus. Aleksandra Ivanovna Rimkevič garsėjo kaip labai gera siuvėja. 

Jos tėvas Fermos kaimo pradžioje buvo pastatęs jai namelį, kuriame ji buvo įkūrusi siuvyklą. 

Nuolat turėjo 7—8 mokines. Pas ją siūdinosi drabužius tik labai turtingi žydai, dvarininkai, 

stambūs ūkininkai. Ji pati siuvėjos amato penkerius metus mokėsi Rygoje, pas šio amato meistrę 

225

vokietę. Čia nuolat mokėsi apie 30 mergaičių. Vokietė duodavo joms nakvynę, maisto, drabužių. 

Bet už tai jos turėjo atidirbti. Baigusi mokslus Aleksandra keletą metų dirbo Rygoje. Užsidirbo 

pinigų. Nusipirko tuo metu moderniausią „Singer” markės siuvimo mašiną ir grįžo į Fermos 

kaimą ir čia sėkmingai dirbo. 

Konstantin Kuchalskij buvo šaltkalvis. Turėjo savo dirbtuvę, remontavo pieno separatorius, 

siuvimo mašinas, dviračius, įvairius motorus. Atrodo, kito tokio meistro Viekšnių apylinkėse 

nebuvo. Konstantino mama buvo vokietė, o tėvas — grynakraujis rusas. Dar caro laikais jis 

kažkur Rusijoje dirbo ginklų fabrike meistru. Kaip teigia amžininkai, tai buvo auksarankis 

žmogus. 

Savo audiniais apylinkėje garsėjo Olga Linkevič. Ji audė dvinyčius, aštuonnyčius audinius, 

lovatieses, rankšluosčius. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą jos audiniais buvo papuošta Viekšnių 

cerkvė. 

Fermos kaime gimė ir užaugo Vasilij Rimkevič, tarpukario metais dirbęs Mažeikių pašto 

viršininku. Fermos kaime taip pat užaugo Larisa Kuchalskaja. Ji baigė Viekšnių pradinę 

mokyklą. Turėjo labai gražų balsą, todėl paūgėjusi išvažiavo į Vilnių mokytis vokalinio meno. 

Ištekėjo už karininko Zapevaj. Nesėkmingas vedybinis gyvenimas neleido iki galo atsiskleisti 

talentui. Larisa Konstantinovna tuoj po karo dirbo Lietuvos valstybinėje filharmonijoje (gal kiek 

— operos ir baleto teatre), su koncertais daug važinėjo po Lietuvą. Bet mirė gana jauna. Jos 

brolis Valdimir Kuchalskij buvo dailininkas. 

Vieros tėvo sesuo, taip pat fermiškė, buvo ištekėjusi už Vokietijos konsulo Latvijoje, 

milijonieriaus Damberg. Teta Damberg dar paauglę Vierą pasiėmė į Rygą. Visapusiškai rėmė, 

leido į mokslą. Sulaukusi pilnametystės Vera pradėjo dirbti Rygos kino teatre kasininke. Tuo 

metu tai buvo pakankamai prestižinis darbas. 1936 metais Latvijoje buvo paskelbtas grožio 

karalienės konkursas. Jame dalyvavo ir Viera, kuriai nusišypsojo laimė — mergaitė iš Viekšnių 

Fermos kaimo tapo Latvijos grožio karaliene. Tais pačiais (1936) metais Paryžiuje įvyko 

pasaulio grožio karalienės rinkimai. Latvijai atstovavo V. S. Solovjova. Paryžiuje ji taip pat 

laimėjo kažkokį prizą (šie faktai surinkti iš žmonų pasakojimų). Grįžusi iš konkursų Viera 

netrukus ištekėjo už stambaus kino meno verslininko. Jis buvo nusigyvenusių bajorų giminės 

palikuonis, kilęs iš Raudondvario apylinkių. 1940 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 

konsulo Damberg šeima išvažiavo į Vokietiją. Iš ten, taip pat buvusios Fermos kaimo gyventojos 

Tajos Cibulskajos padedami, išvyko į Ameriką. 

1936—1937 (?) m. Viekšnių apylinkes užklupo didelė sausra. Nuo medžių pradėjo kristi 

lapai, išdžiūvo žolė, išseko šuliniai ir šaltiniai. Nuo karščio pradėjo kristi Fermos ir kitų kaimų 

gyventojų gyvuliai. Kaimus nuo bado išgelbėjo rusakalbių malda. Šventikas A. Černaj 

organizavo „kriestnij chod” — procesiją su cerkvės vėliavomis, ikonomis, žvakėmis. Giesmėmis 

ir maldomis prašė Dievo atsiųsti lietų. Procesija nuėjo į tolimiausią Fermos kaimo galą ir staiga 

pastebėjo, kad iš vakarų atslenka juodi lietaus debesys. Spėjo grįžti iki Linkevič sodybos (dabar 

toje vietoje stovi tik senas klevas), kai prasidėjo liūtis. 

1920 m. iš Rusijos grįžusios rusakalbių šeimos nusipirko arklių ir uždarbiavo pas žydus. 

Vienu metu tarpukaryje „Lietūkis” nepirko javų iš ūkininkų, kurie nebuvo tautininkų partijos 

nariai. Fermos kaimo gyventojus išgelbėjo kaimynai lietuviai. Ivan Rimkevič Sovaičių kaime 

turėjo draugą, tautininką Trušinską, kuris Rimkevič grūdus pardavė kaip savo. Dauguma elgėsi 

lygiai taip pat. 


Saus. 18. — Nr. 7 (451): Nuotraukose: „[1.] Fermiškė V. S. Solovjova — 1936 m. Latvijos 

grožio karalienė. [2.] Tarpukario metų Fermos kaimo jaunimas sūpuoklėse”. — Visas tekstas: 

XV dalis 

Caro valdžia po 1863 metų sukilimo buvo numačiusi į Kauno guberniją perkelti 3000 

rusakalbių šeimų. Reforma vyko ne taip sparčiai, kaip planavo valdininkai. Matyt, rusakalbiai 

žmonės nelabai noriai kėlėsi į jiems visiškai nepažįstamą ir svetimą kraštą. Iki 1864 m. visoje 

Kauno gubernijoje buvo apgyvendinta 500 šeimų. Atsirado ir mūsų tautiečių, kurie pareiškė norą 

pereiti į pravoslavų tikybą ir vylėsi lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės, o vėliau ją parduoti ir 

taip praturtėti. Caro valdžia tikėjosi, kad persikėlėliai ims terorizuoti, engti vietinius gyventojus. 

226

Šie priešinsis, kils konfliktas. Tačiau taip neįvyko. Persikėlėliai apsidžiaugė gavę žemės ir ėmėsi 

darbo, o vietiniams lietuvybės reikalai nelabai rūpėjo. Bernai apsimėtydavo akmenimis ir tuo 

konfliktas dėl merginų baigdavosi. 

Perkėlimo darbai vyko chaotiškai: iš 269 vietovių, kuriose apsigyveno persikėlėliai, 194 

vietovėse įsikūrė tik po penkis kiemus, 40-yje vietovių — iki 10-ies kiemų, 24-iose — iki 20 ir 

tik 11-oje vietovių susikūrė daugiau nei po 20 kiemų. Prie jų galima priskirti ir Viekšnių — 

Fermos kaimą. XIX a. antroje pusėje šis kaimas buvo nutolęs 234 varstus (l varstas — 1064 m) 

nuo gubernijos miesto Kauno, 64 varstus — nuo apskrities miesto Šiaulių, 1 varstą — nuo 

valsčiaus centro Viekšnių ir 5 varstus — nuo Viekšnių geležinkelio stoties. Kaime buvo 21 

sodyba. Gyveno 77 vyrai, 57 moterys. Tarp jų buvo 50 darbingų žmonių, kiti — vaikai ir 

seneliai. Raštingų buvo 40 vyrų ir 21 moteris. Kaimo gyventojams priklausė 276,5 dešimtinės 

žemės. Dar 64 dešimtines iš vietinių gyventojų nuomojo. Už 7 varstų nuo centro buvo kaimo 

pievos ir ganyklos. Ten buvo pelkėtos ir drėgnos žemės, netinkančios žemdirbystei. Gyventojai 

laikė 24 arklius, 31 karvę, 91 avį, ožką. Turėjo žemės ūkio inventoriaus ir 763 carinius rublius. 

Čia gyveno du visiški skurdžiai. Jie neturėjo nei savo žemės, nei pastatų, bet laikė vieną gyvulėlį. 

Kaimui priklausanti dirbama žemė buvo derlinga. Atsikėlėliai rusakalbiai žmonės daugiausiai 

vertėsi žemdirbyste. Tik keletas šio kaimo gyventojų žemę arendavo, o patys vertėsi miško 

perdirbimu. Tuometinė carinė valdžia visaip rėmė persikėlėlius ūkininkus, iš Kauno valstybės 

banko skyrė beprocentines paskolas. Mažino mokesčius, suteikdavo kitas lengvatas. 

1931 m. atvykęs dirbti į Viekšnius šventikas A. Černaj teigė, jog Fermos kaime yra 36 kiemai. 

Namai stovi palei gatvę, apsupti sodų ir darželių. Kaimo pakraštyje vilnija neužmatomi javų 

laukai. Liepos mėnesį, šv. Sergiejaus atlaidų proga, į Fermos kaimą pas gimines suvažiuodavo 

daug svečių. Turbūt nebuvo kiemo, kuriame nestovėtų arkliai ir vežimai. Visur skambėdavo garsi 

šneka ir dainos. Vykdavo šokiai, kuriuose grodavo balalaikininkų orkestras. Atlaidų proga 

šokiuose apsilankydavo ir pats batiuška A. Černaj su savo svečiais. Dažniausiai tai būdavo 

grafienė V. P. Zubova su savo seserimi. 

Ne atlaidų dienomis šokiai vykdavo Škerbos daržinėje. Tada užtekdavo ir Grigorijaus 

Rimkevič muzikos. Šokdavo krakoviaką, kadrilių, fokstrotą ir kt. šokius. Tarpukario metais 

vakarėlius cerkvės šventikai organizuodavo Viekšnių mokykloje. Z. I. Busel prisimena: „Visi 

apylinkių ūkininkai suvažiuodavo. Šokdavome iki ryto. O kokius vaidinimus rodė! Eidavo visi, 

kas norėjo — ir rusai, ir lietuviai. Į lietuvių rengiamus vakarus eidavome ir mes. Lietuviai šauliai 

organizuodavo gegužines. Rusai iš mūsų apylinkių į Šaulių sąjungą nestojo. O gal rusų 

nepriėmė? Nežinau. Bet, kiek atsimenu, žydus priimdavo į šaulius. Čia, Fermoje, buvo tik rusų 

gaisrininkų komanda.” 

Būta kaime ir savų poetų. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Viekšnių apylinkėse garsėjo 

eilėraščių kūrėjas Vasilij Strigun. Jo sūnus Konstantin eilėmis lenkė tėvą. Kostia baigė Šiaulių 

gimnaziją. Šiandien sunku pasakyti, ar jų kūryba buvo spausdinta. Likę gyvi liudininkai 

neišsaugojo atminty šių talentingų žmonių posmų skambumo. 

Pokario metais po keletą kartų per metus apsilankydavo tuometinis Tarybų Latvijos 

komunistų partijos centro komiteto sekretorius J. Pelše. Čia jis turėjo giminių. Artima giminaitė 

prisimena: „Mano mamos pusseserės vyrą Pelšę mes vadindavome Jan Janovič Poiš. Jis 

atsiveždavo keptą kumpį, dešros, duonos ir, žinoma, daug degtinės. Mano vyrui sakydavo: 

„Matai, kiek čia yra. Tu gerk, bet, žinok — nepasigerk.” Mes iškūrendavome pirtelę. 

Puotaudavome ir dainuodavome visą naktį rusų liaudies dainas. Jis atvažiuodavo paprasta 

mašina, be sargybinių. Pats vairuodavo... Mums būdavo didelė šventė. Jan Janovič žmona — 

Marija Marcinkevič-Poiš. Ji taip pat buvo kilusi iš Lietuvos. Marija dirbo archyve ir saugojo 

kažkokius labai svarbius dokumentus... Dabar mes švenčiame visas šventes — ir rusiškas, ir 

lietuviška. Mūsų gyvenimas — vien tik šventės.” 

XIX a. rusakalbių Fermos gyventojų bendruomenė buvo viena iš gausiausių Viekšnių cerkvės 

parapijoje, o 1996 m. Fermos kaime iš 149 sodybų su 268 gyventojais rusakalbių tebuvo tiek, 

kad jiems suskaičiuoti užteko rankų pirštų... Todėl šiems žmonėms galima tik pavydėti 

optimizmo. 

227

Seniūnijos puslapis // Būdas žemaičių. — 2002. — Saus. 21. — Visas tekstas: 

Viekšnių seniūnija užima 21102,52 ha plotą ir jungia 42 kaimus. Gyventojų skaičiumi 

didžiausi yra Palnosų, Kapėnų, Fermos, Užventės, Žibikų kaimai. 

Iš viso seniūnijoje gyvena 5952 žmonės, o pačiame Viekšnių mieste — 2665. 

Seniūnijoje yra dvi pagrindinės mokyklos — Kapėnų ir Daubiškių, trys mažakomplektės 

pradinės — Gudų, Žibikų ir Svirkančių bei Viekšnių vidurinė mokykla. Šiuo metu yra 1193 

vaikai iki šešiolikos metų. Įdomu, kad pensininkų yra kur kas daugiau negu vaikų — 1452. 

Dutūkstantųjų metų duomenimis, neįgaliųjų buvo: 285 suaugusieji ir 24 vaikai. Maždaug 930 

bedarbių, nes darbo vietas šiuo metu teikia tik ugdymo įstaigos, sveikatos apsaugos įstaigos ir 

parduotuvės. Be abejo, nemaža dalis gyventojų ūkininkauja, tačiau stambių ūkininkų yra nedaug. 

Tai J. Beržonskis (apie 90 ha), G. Sungailienė (apie 98 ha), J. Šimkus (apie 50 ha), Z. Saunorius 

(apie 30 ha). Laisvalaikiu žmonės renkasi į kultūros namus. Jų seniūnijoje — dveji: Palnosų 

(direktorė E. Skrebutienė) ir Viekšnių (dir. B. Švažienė). Na, o seniūnijos gyvenimą jau penktus 

metus tvarko seniūnas A. Kuodys. 


Saus. 25. — Nr. 10 (454): Nuotraukos: „[1.] Viekšniškis T. T. Busel su žmona Vasa 1908 m. 

[2.] Tarpukario metų cerkvė”. — Visas tekstas: 

XVI dalis 

Persikėlėliai rusakalbiai žmonės, matyt, buvo pakankamai dvasingi. Tik atsikėlus į svetimą 

kraštą jiems prireikė pasistatyti vienokius ar kitokius kulto namus. B. Kviklys enciklopediniame 

leidinyje „Mūsų Lietuva” teigia, kad rusakalbiai žmonės Viekšniuose apsigyveno XIX a. 

viduryje ir kad 1859 metų inventoriniuose sąrašuose minima rusų cerkvė; skliaustuose pažymėta: 

„mediniai maldos namai”. Tikėtina, jog tai buvo sentikiai. Po 1863 metų sukilimo į Viekšnius ir 

jų apylinkes pradėjo keltis rusakalbiai stačiatikiai. Tas pats B. Kviklys teigia, kad jau 1865 

metais į Viekšnius caro valdžia atsiuntė šventiką vienuolį Vosilių. 

Viekšnių cerkvės metraštyje teigiama, kad Viekšnių rusakalbių parapija buvo įkurta 1867 

metais ir tik tada Viekšnių Fermos kaime, mediniame name buvo įkurta laikina cerkvė su 

ikonostatu (šventuoju paveikslu). Ši ikona buvo laikinai pasiskolinta iš Panevėžyje dislokuotos 

carinės kariuomenės žygio cerkvės. Kiti kulto reikmenys — pasiskolinti iš Šiaulių ir Telšių 

cerkvių. 1873 m. buvo nutraukta Ventos—Dubysos kanalo statyba. Iš kanalo statytojų 

rusakalbiams mažesnėmis kainomis pavyko nusipirkti statybinių medžiagų ir prasidėjo cerkvės 

statyba. Liustracinė komisija iš valstybinės žemės paskyrė sklypą, o valstybės iždas apie 13 

tūkstančių carinių rublių. Iki 1831 m. ši žemė priklausė kunigaikščiui Sapiegai. Dabartinio 

cerkvės šventoriaus vietoje buvo vaismedžių sodas. Rytinėje pusėje buvo mokytojo namas. 

Pietinėje — pašto stotis ir savivaldybės pastatai. Aplink buvo įvairūs sandėliai ir pagalbinės 

patalpos. Statybos darbus prižiūrėjo šventikas Vasilij Krukovskij. Darbai vyko sparčiai. 1875 m. 

liepos 20 d. statyba buvo baigta ir cerkvė pašventinta. Jai suteiktas šventojo Stebukladario 

Sergiejaus Radoniečio vardas. Cerkvė buvo prailginto kryžiaus formos, viduje išdažyta geltona 

spalva, papuošta baltais piliastrais ir karnizais. Įrengtos, trys krosnys. Altorius paauksuotas. Čia 

pritvirtintos keturios ikonos. Garbingoje vietoje pakabinta švento Petro ikona, pagaminta caro 

Aleksandro Aleksandrovičiaus užsakymu. Dešimtį langų dabino dekoratyvinės metalinės 

grotelės. Centrinėje dalyje — du apvalūs langai. Vienas kupolas dengtas balto metalo skarda, su 

dviem paauksuotais kryžiais. Virš centrinio įėjimo į cerkvę — dar vienas paauksuotas kryžius. 

Stogas dengtas skarda. 

Šiandieną sunku pasakyti, kas pirmasis šioje cerkvėje buvo sutuoktas ar pakrikštytas. 1884 m. 

parapijos cerkvėje įvyko 5 santuokos. Gimė ir buvo pakrikštyti 22 berniukai bei 20 mergaičių. 

Mirė ir Viekšnių stačiatikių kapinėse buvo palaidoti 2 vyrai ir 5 moterys. Du rusakalbiai 

parapijos gyventojai iš sentikių tikybos perėjo į stačiatikių tikybą. 

Parapijiečiai, matyt, gausiai aukojo cerkvės reikalams. 1884 m. persikėlėlis iš Maskvos Sitov 

nupirko cerkvei kulto indų, žvakidžių. Šiaulių pašto viršininkas O. Stepanov padovanojo keturis 

sidabrinius, paauksuotus kryžius. Už parapijiečių paaukotus pinigus buvo nupirkti apeiginiai 

rūbai, užtiesalai, žvakidės. Vakarinėje (frontoninėje) cerkvės dalyje buvo pastatyta varpinė. Joje 

įrengti keturi varpai, pagaminti Vengrove (Lenkija), Vladkovskio fabrike. Didžiausias varpas 

228

svėrė 20 pūdų, antrasis — 3 pūdus. Dviejų pūdų varpą cerkvei padovanojo grafas Zubovas, vieno 

pūdo — šventikas M. Batalin. 

Pastačius cerkvę ir betvarkant šventorių buvo atrasta antkapinė plokštė. Joje buvo 

pravoslaviškas kryžius. Tada vietiniai žmonės kalbėjo, kad šioje vietoje palaidotas nežinomos 

tautybės ir kilmės savižudis karininkas. Atlikus tyrimus gal ir pavyktų nustatyti šio žmogaus 

duomenis. 


Vas. 8. — Nr. 16 (460): Nuotrauka „Šventiko žmona Tatjana Mironovna Černaj. Viekšniai 

1940 m.”. — Visas tekstas: 

XVII dalis 

Viekšnių cerkvės klestėjimo laikotarpis buvo XIX a. paskutinis dešimtmetis, kai tikinčiųjų 

reikalais rūpinosi šventikas Michail Batalin, ir XX a. ketvirtas dešimtmetis, kai čia dirbo 

šventikas Aleksandr Černaj, Tada parapijiečiai gausiai lankėsi cerkvėje ir dosniai jai aukojo. 

Buvo nupirkta sidabrinių, paauksuotų kulto reikmenų už Viekšnių Taikos tarpininko (vėliau — 

gubernijos kalėjimų valdybos inspektoriaus) Vladimir Nikolajevič Selezniov paaukotus pinigus. 

Viekšnių geležinkelio stoties viršininkas Piotr Nikolajevič Jakovlev atgabeno ir cerkvei 

padovanojo Kozelskio Dievo Motinos ikoną — kopiją. 1886 m. sausio 21 d. suorganizuotos 

didelės iškilmės ir ikona su ypatingomis apeigomis įnešta į cerkvę. Nuo tada kasmet buvo 

švenčiama Kozelskio šventė. Unterkarininkas Zacharij Kuznečenko padovanojo didelę žvakidę ir 

keletą smulkesnių kulto reikmenų, o Viekšnių policijos viršininkas A. N. Kotlerovskij ir 

Jekaterina Semčevskaja — prabangių užtiesalų. Kitas unterkarininkas Sergiej Vasiljevič Petrov 

paaukojo nemažą sumą pinigų, už kuriuos buvo nupirkta cerkvės vėliava, paauksuotas kryžius ir 

trys žvakidės. 

Cerkvės išlaikymui caro valdžia 1880—1885 m. skyrė apie 40 ha žemės. Cerkvei priklausė du 

vandens malūnai: vienas — Viekšniuose, kitas — Lėlaičių kaime. Malūnai per metus davė po 

300 carinių rublių grynojo pelno. 

1884 m. cerkvėje lankėsi ir iškilmingas mišias laikė Kauno stačiatikių bažnyčios vyskupas 

Sergiej. Po mišių šventoriuje ilgai bendravo su parapijiečiais, dalijo kryželius, šventus 

paveikslėlius, religinio turinio knygeles. 1889 m. cerkvėje lankėsi Kauno gubernatorius E. A. 

Kurovskij ir Kauno stačiatikių cerkvės vyskupas Kiril. 

1890 m. parapijoje įvyko stebuklas. Vieną pavakarę šventikas buvo iškviestas į Viekšnių 

Fermos kaimą pas mirties patale gulinčią ligonę. Suteikęs paskutinį palaiminimą ir pasakęs, jog 

ligonei gali padėti tik Aukščiausiasis, išvyko į Papilę pas mirštantį naujagimį. Kitą dieną už 

ligonę atlaikė mišias, kuriose dalyvavo jos artimieji, kaimynai. Susirinkusieji nuoširdžiai meldėsi 

prie Kozelskio Dievo Motinos ikonos, prašydami ligonei šviesios dangaus karalystės. Grįžę į 

namus artimieji rado ligonę žvalią ir judrią. Sužinojęs šventikas vėl sukvietė į cerkvę moters 

artimuosius ir atlaikė padėkos mišias. Netrukus ligonė A. Vasilevskaja visiškai pasveiko. 

Šventikas apie šį įvykį pranešė Kauno stačiatikių cerkvės Metropolitui. 

Viekšnių cerkvė buvo du kartus apvogta. 1884 m. išlaužę cerkvės centrinio įėjimo duris vagys 

išnešė apie 30 rublių ir du sidabrinius paauksuotus indus. 1889 m. pritaikę raktą išnešė sidabrinių 

kulto indų ir kitokių reikmenų bei dėžutę, kurioje buvo laikomi paaukoti pinigai — 24 rubliai. Po 

keleto dienų tuščia dėžutė buvo rasta Pakalupės upelyje. 

Muturas Algimantas. Užeikite į muziejų — čia rasite mane // Būdas žemaičių. — 2002. — 

Vas. 8. — Nr. 16 (460). — Visas tekstas: 

Keletą kartų mąsčiau — gal neberašyti ir nebespausdinti straipsnių serijos „Apie ką kalba 

cerkvės varpai”. Gal rašau neįdomiai, neaktualia tema. Iki pat XV dalies nesulaukiau nei 

skambučių, nei laiškų. Dar šiek tiek skatino rašyti tai, kad kai kurie viekšniškių perskaityti ir 

„pundeliais” sudėti mano straipsniai keliauja iš namo į namą. 

Pagaliau redakcija vasario mėnesį gavo gerb. p. Z. Navickienės laiškutį. Pagaliau... Ačiū 

jums, gerbiama Zofija, už pareikštas mintis ir kritines pastabas. Jeigu esate Viekšnių krašto 

istorijos žinovė ir patriotė, tai aš norėčiau su jumis padraugauti. Senoji viekšniškių karta baigia 

išeiti Anapilin, o likę gyvi — silpnoki žinių pateikėjai. Dar nereiškia, kad geras puodžius, 

229

žemdirbys ar skaniai verdantis barščius yra puikus savo krašto istorijos žinovas. Viekšniuose yra 

keletas istorijos žinovų. Daug ko sužinojau iš jų. Esu jiems dėkingas. Žinau, kad nemažai 

viekšniškių istorijos žinovų gyvena Klaipėdoje, Kaune, net Australijoje. Tačiau šiais sunkiais 

ekonominiais laikais neturiu galimybių jų aplankyti. Reikia verstis tuo, ką turiu. Be to, ir mano 

rašinių tikslas — ne analizuoti šeimų istorijas, o kiek įmanoma supažindinti augančią kartą su 

šalia mūsų gyvenančiais ar gyvenusiais rusakalbiais žmonėmis, kurie sprendė ir sprendžia tokias 

pat žmogiškas problemas, kaip ir kiti — lietuviai, latviai, žydai ar pagaliau čigonai. Reikia keisti 

įvaizdį: kad rusas — ne tik raudona penkiakampė žvaigždė ar daugiaaukščiai keiksmažodžiai, 

bet ir gilūs religiniai įsitikinimai, didžiulis nuoširdumas, betarpiškas bendravimas, savita kultūra 

ir papročiai. Mūsų tautiečiai ir šiandien galėtų pasimokyti iš senųjų, ikikarinių, vietinių 

rusakalbių patriotizmo, meilės Lietuvai, juos užauginusiai ir išpuoselėjusiai žemei. 

Gerb. Navickiene, jeigu jūs to mano straipsniuose neįžvelgiate, tai aš blogai rašau. Arba jūs 

pamatote muselytę, o dramblio nepastebite. 

Gerai, meskime į šalį ginčus. Šią vasarą mūsų muziejus rengs ekspediciją, jeigu gaus 

finansavimą, po Viekšnius ir jų apylinkes. Aš pabandysiu jus susirasti. Tikiuosi, kad padėsite 

man išsiaiškinti, kas ir kaip sunaikino Viekšnių žydų bendruomenę? Ką darė kai kurie rusakalbiai 

viekšniškiai pirmaisiais pokario metais? Tai dvi temos, kuriomis užkalbinti viekšniškiai staiga 

praranda atmintį arba tampa mažamečiais vaikais. Greičiau sužinosi smulkiausias kaimyno 

biografijos detales, negu kas nuniokojo senąsias žydų kapines ar išdaužė cerkvės langus. 

Taigi, gerb. Zofija, jūs mane paakinote rašyti. Ačiū už tai. Jeigu kada atvyksite į Mažeikius, 

užeikite į mūsų muziejų — ten rasite mane. 


Vas. 15. — Nr. 19 (463): Nuotraukos: „[1.] Fermiškių Lapkovskij šeima. [2.] Viekšnių Fermos 

kaimo rusakalbis jaunimas su lietuviais šauliais (antroji iš dešinės — Z. I. Busel)”. — Visas 

tekstas: 

XVIII dalis 

Įdomi ir turtinga Viekšnių cerkvės istorija. Tačiau laikas daug ką ištrynė iš žmonių atminties. 

Per gyvenimo audras ir permainas išbluko ar sunyko dokumentai. Mus pasiekė tik istorijos 

nuotrupos. Nebežinome, kas remontavo cerkvę, aukojo pinigus, kulto reikmenis. Cerkvės 

metraštyje ne viskas užfiksuota. Dalis metraščio, atrodo, taip pat sunyko (arba sunaikinta). 

1892 m. rugsėjo 12 d. į Viekšnius atvyko Kauno stačiatikių cerkvės metropolitas Grigorij. 

Cerkvėje buvo atlaikytos šventos mišios. Kitą dieną — iškilmingos mišios. Prie cerkvės su 

duona ir druska jo laukė lietuvių katalikų ir žydų bendruomenės atstovai. Metropolitas Grigorij 

pasakė ugningą padėkos kalbą ir ilgai bendravo su tikinčiaisiais. 

Gyvenimas iki 1905—1914 m. tekėjo įprasta vaga. Prasidėjo revoliucijos, neramumai ir 

pagaliau — Pirmasis pasaulinis karas. Caro valdžia davė nurodymą rusakalbiams gyventojams 

kraustytis į Rusiją. Dauguma gyventojų išvyko. Likę keletas paliegusių ir nukaršusių žmonių 

nepajėgė rūpintis cerkvės reikalais. Tik 1920—1923 metais rusakalbiai pradėjo grįžti į Lietuvą. 

1923 m. birželio 30 d. Viekšniuose ir cerkvėje vėl apsilankė Kauno stačiatikių metropolitas. Jį 

antrą valandą Viekšnių geležinkelio stotyje pasitiko vienuolis Genadij ir rusakalbių 

bendruomenės atstovas Aleksandr Avgustovič Gaselskij. Kitą dieną cerkvėje buvo aukojamos 

iškilmingos mišios. Jas laikė pats metropolitas Jevstafij, vienuolis Genadij ir djakonas Leonid 

Vorobjov. Giedojo cerkvės choras. 

Karo metu išdaužyti cerkvės langai buvo įstiklinti tik 1924 m. Atstatyta aplink šventorių 

buvusi medinė tvora (nuniokota per Antrąjį pasaulinį karą tvora neatstatyta iki šiol). Aliejiniais 

dažais perdažytas stogas. Visi remonto darbai atlikti iš parapijiečių paaukotų lėšų. 

1927 m. liepos mėn. Viekšniuose lankėsi Lietuvos prezidentas A. Smetona. Pirmiausiai jis 

apsilankė lietuvių katalikų bažnyčioje, dalyvavo mišiose. Po to nuvyko į žydų sinagogą. O prie 

cerkvės, vainikais ir gėlėmis papuošę medinę arką, Prezidentą su duona ir druska pasitiko 

rusakalbių bendruomenės atstovai. Cerkvėje laukė vienuolis Genadij ir kiti tikintieji. Po trumpos 

maldos rusakalbių bendruomenės vardu vienuolis Genadij išreiškė ištikimybę ir lojalumą 

Lietuvos prezidentui bei Konstitucijai. A. Smetona padėkojo už malonų ir šiltą priėmimą. 

230

1929 m. cerkvė buvo remontuojama. Šv. Sergiejaus dieną (liepos mėn.) dar kartą apsilankęs 

Kauno metropolitas pašventino suremontuotą cerkvę. Mišių metu giedojo cerkvės choras. Buvo 

atvykę ir giedoriai iš Telšių bei Mažeikių. 

1930-ieji — cerkvės pakilimo metai. Viekšniškių dvasiniais reikalais pradėjo rūpintis 

A. Černaj. Buvo suburta cerkvės taryba: A. Novikov, Kuk, G. Krukovskaja, S. Čerepoven (?), 

F. F. Laikov. Cerkvės chorui pradėjo vadovauti Zinaida Čerepovič. Podjakono pareigas pradėjo 

eiti Vladimir Lebedev. Liepos 16 d. iš Panevėžio buvo atvežta Surdeto Dievo Motinos ikona, 

kuriai 1930 m. sukako 400 metų. Ikoną iškilminga procesija iš geležinkelio stoties parnešė į 

cerkvę. 

Liepos 17 d. iš Žagarės į Viekšnius išvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės 

metropolitas Jaroferrej. Prie valsčiaus ribos jį pasitiko rusakalbis Viekšnių jaunimas, Vytauto 

gatvės gale buvo įrengta vainikais, gėlėmis ir lemputėmis papuošta medinė arka. Prie arkos 

svečią su duona ir druska pasitiko Telšių, Šiaulių, Kauno cerkvių šventikai. Pasakytos 

sveikinimo kalbos. Raitelių ir dviratininkų procesijos lydimas svečias atvyko į cerkvę. Čia buvo 

atlaikytos ypatingai iškilmingos pamaldos. 


Kovo 1. — Nr. 25 (469): „Nuotr.: fermiškis V. Škerbo — tarpukario metų Medemrodės dvaro 

agronomas-sodininkas”. — Visas tekstas: 

XIX dalis 

Telšių stačiatikiai 1936 m. per teismą susigrąžino iš valstybės karo metais atimtą cerkvę. 

Buvo surengtas jos atšventinimas. Ta proga Viekšnių cerkvės šventikas A. Černaj suorganizavo 

kryžiaus žygį į Telšius. Nuo cerkvės viekšniškių procesija su kryžiumi, vėliavomis ir 

garbingiausiomis ikonomis giedodama patraukė link Telšių. Kapėnų, Degimų, Savarinos, 

Babulino kaimų gyventojai ją pasitiko maldomis, su duona ir druska, vaišino pienu ir sūriu. 

Kiekviename kaime prie procesijos prisijungė nauji žmonės. Vidurnaktį, pasiekę Pasvaigės 

kaimą, procesijos dalyviai jame apsinakvojo. Kitą rytą pasimeldę tęsė kelionę. Likus 4 varstams 

(l varstas — 1065 m) viekšniškius pasitiko Telšių procesija, vadovaujama šventiko I. Majevskij. 

Abi procesijos susijungė ir giedodamos patraukė link Telšių. Stačiatikių kapinėse įvyko 

iškilmingos pamaldos. 

Tų pačių metų rugpjūčio 16 ir 23 dienomis Viekšniuose ir Mažeikiuose koncertavo abiejų 

cerkvių jungtinis choras. Jam vadovavo Kauno eparchijos choro vadovas I. F. Petrov. Buvo 

atliekamos religinio ir pasaulietinio turinio giesmės bei dainos. Rugpjūčio 21 d. cerkvėje įvyko 

iškilmingos pamaldos, skirtos Kauno stačiatikių cerkvės Metropolito veiklos 25-mečiui. 

1937 m. cerkvėje buvo organizuojami ypatingai iškilmingi šv, Sergiejaus Radoniež atlaidai. 

Mišias laikė net trys šventikai: broliai Aleksandr ir Nikolaj Černaj bei Viktor Kurilov. Giedojo 

jungtinis Viekšnių ir Mažeikių cerkvių choras. Rugpjūčio 15 d. A. Černaj organizavo žygį į 

Mažeikius. Per keletą valandų gausi viekšniškių procesija pėsčiomis atėjo į Mažeikius. Buvo 

atlaikytos iškilmingos mišios. Tą pačią dieną šv. Sergiejaus Radoniež seserija šventė 

organizacijos susikūrimo metines. 

Labai iškilmingai 1938 m. cerkvėje vyko šv. Sergiejaus Radoniež atlaidai. Mat ši šventė 

sutapo su Rusijos krikšto 950-mečiu. Į šventorių ir cerkvę tikintieji ėjo pro gausiai vainikais, 

gėlėmis ir elektros lemputėmis papuoštą medinę arką. Po iškilmingų pamaldų gausi procesija su 

šv. ikonomis, vėliavomis ir giesmėmis nuėjo prie Ventos. Buvo pašventintas vanduo. 

Kalėdų proga į Viekšnius vėl atvyko Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių cerkvės metropolitas. Jį 

geležinkelio stotyje pasitiko rusakalbis jaunimas ir cerkvės seniūnas. Dieną įvyko iškilmingos 

mišios. Metropolitas aplankė Medemrodės ir Naryškino dvarus. 

Karo metais (l940—1945-aisiais) cerkvės veikla apmirė. Sekmadieniais buvo laikomos 

mišios, nors šventiką A. Černaj tarybinė valdžia terorizavo. Po karo, 1946 m., šventiku pradėjo 

dirbti Nikandr Miuller. Nuniokotai cerkvei atstatyti parapijiečiai aukojo pinigus. Dideles sumas 

paaukojo I. D. Molotokina ir T. T. Busel. Dalį lėšų skyrė Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybė. 

1947 m. liepos mėn., dalyvaujant Lietuvos stačiatikių cerkvės vadovybei, Šiaulių šventikui 

Nikolaj Savickij, Viekšnių cerkvė buvo iš naujo atšventinta. 

231

Karai, kolektyvizacija išblaškė senąją, Lietuvoje gimusią ir subrendusią rusakalbių 

bendruomenę. Cerkvė liko be tvirto šeimininko — šventiko materialinės paramos. Naujai 

atsikėlusiems tikybos reikalai nerūpėjo. Savo „juodą” darbą dirbo ir ateistai. 

Plastinina Bernarda. Senųjų Viekšnių paslaptys ir prisiminimai // Santarvė. — 2002. — 

Rugs. 28: ir 3 nuotraukos. — Visas tekstas: 

Viekšnių miestelis turi gilias istorines šaknis. Rašytiniuose šaltiniuose aptinkama, kad žmonės 

šioje vietovėje gyveno jau IX a. Dabartiniai Viekšniai žinomi nuo XVI a. Tuo metu buvusį 

Viekšnių dvarą ilgai valdė Sapiegų ir Gorskių giminės. 1792 metais karalius Stanislovas 

Augustas suteikė Viekšniams privilegiją — Magdeburgo teises ir herbą su karūna bei trimis 

šešiakampėmis žvaigždėmis. 

Šiandien pradedame spausdinti rašinių ciklą „Senieji Viekšniai”. Rašinius iliustruosime 

nuotraukomis iš viekšniškių Broniaus Kerio ir Antano Sidabro archyvo. 

VERTYBĖS INVENTORIZUOTOS 

Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, Viekšnių kultūrinį paveldą Ventos regioninio parko 

direkcijos iniciatyva tyrė dr. Martynas Purvinas ir architektė Marija Purvinienė. 

1999 metais jie inventorizavo vietos vertybes, užfiksavo jas nuotraukose ir parengė penkių 

tomų darbą apie šiuos tyrimus. Anot jų, Viekšniai yra urbanistinis paminklas. 

Apie tai ir kalbėjomės su Ventos regioninio parko direktoriumi Alvydu Adomaičiu. 

MIESTUI BŪDINGAS SENASIS PLANAVIMAS 

A. Adomaitis Viekšnių žemėlapyje parodė didžiulėje Ventos kilpoje išsidėsčiusius senuosius 

Viekšnius, kurių centras kažkada buvo karališkasis Viekšnių dvaras. 

Jo vietoje dabar stovi nebaigtas sovietmečio statybų objektas — kultūros namai. 

A. Adomaičio žodžiais tariant, seniau namų, tuo labiau miestų, bet kur nestatydavo. Jiems vietą 

parinkdavo ten, kur būdavo geras energetinis laukas. 

Gebėjimu aptikti tokius laukus nuo seno garsėjo žydai: kur įsikurdavo žydas, šalia drąsiai 

savo trobesius galėjo ręsti lietuvis. Yra žinių, kad 1897 metais Viekšniuose gyveno 2951 

gyventojas, iš jų — 1646 žydai. Centrinėje miestelio dalyje buvo statomos miestiečių sodybos. 

Tokie yra Vytauto gatvės statiniai. Į rytus nuo Dariaus ir Girėno gatvės buvo galima statyti 

gyvenamuosius trobesius, taip pat ir priemiesčio sodybas su ūkiniais pastatais: tvartais, klėtimis, 

daržinėmis. Tokių statybų fragmentų yra išlikę ir dabar. 

Senąjį miesto planavimą primena ir dabar žymūs takai — vienos krypties siauri įvažiavimai, 

sueinantys į pagrindinę Mažeikių gatvę. Išlikę miestelio pastatai suskirstyti pagal svarbumą. Po 

restauracijos yra likę bene aštuoni autentiški pastatai. 

NELIKO NE TIK KARALIŠKOJO DVARO 

Kalbėdamas apie Viekšnių istorinę praeitį A. Adomaitis vis grįžta prie XVI a. minimo 

karališkojo Viekšnių dvaro. Tada Žemaitijoje beveik nebuvo Lietuvos Didžiojo kunigaikščio 

dvarų, taigi Viekšnius galima laikyti išimtimi. XIX a. viduryje dvaras sunaikintas, išdraskyta jo 

aplinka. 

Senosios dvaro sodybos vietoje pastatyta stačiatikių cerkvė. Sovietmečiu nugriautas ir 

paskutinysis karališkojo dvaro statinys, kurio vietoje dabar stūkso nebaigti statyti kultūros namai. 

Miestelis labai nukentėjęs carinės Rusijos okupacijos metais. 1915 metais siautėję du gaisrai 

pelenais pavertė net 120 namų. 

1792 metais Viekšniams suteikus miesto teises, individualūs namai tapo gyventojų 

nuosavybe, buvo leista pastatyti rotušę (dabar — bažnyčia), atidaryti mėsos parduotuves, plytinę. 

Toje vietoje, kur dabar yra Viekšnių centras, penktadieniais pradėti rengti savaitiniai turgūs, 

4 kartus per metus — prekymečiai, vėliau imti vadinti jomarkais, bei antradieniniai turgūs. 

A. Adomaitis mini ir dar vieną miestelio kultūros vertybę — senąsias Viekšnių kapines. Jose 

išlikę daug vertingų kaltinių, lietinių kryžių, koplyčių, paminklų. Deja, šiuo metu sunaikinta apie 

20 proc. šių vertybių, autentiški darbai pakeisti monolitiniais akmenimis. 

232

XIX A. PABAIGOJE — STAMBIAUSIAS ŠIAURĖS ŽEMAITIJOS CENTRAS 

XIX a. pabaigoje, sprendžiant pagal M. ir M. Purvinų darbą, Viekšniai buvo didesni negu tuo 

metu Mažeikiai. 

Gyventojų skaičiumi Viekšniai lenkė Tirkšlius ir Sedą. Tai buvo stambiausias prekybos bei 

amatų centras šiaurės Žemaitijoje. 

Čia veikė net 60 parduotuvių, 4 pradžios mokyklos, sukosi vėjo ir vandens malūnai, visame 

krašte garsėjo Viekšnių puodžiai. 

XIX a. viduryje, 1844—1851 metais, Viekšniai, kaip parapijos centras, pasipuošė dideliu, 

įspūdingu mūriniu pastatu. Tai dabartinė šv. Jono bažnyčia, kurią 1853 metais pašventino 

Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius. 

Nepriklausomos Lietuvos laikais Viekšniai buvo Mažeikių apskrities valsčiaus centras, todėl 

dar 1918-aisiais buvo įsteigta lietuviška progimnazija. 1930-aisiais greta bažnyčios šventoriaus 

pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. 

1938 m. profesorius Mykolas Biržiška paaukojo 40 tūkst. litų, kad jo tėvui Antanui Biržiškai 

atminti būtų pastatyta gydymo įstaiga, kuri šiandien vadinasi dr. Antano Biržiškos sveikatos 

namais. 

Viekšniai netektų dalies senojo įvaizdžio, jei nepaminėtume senosios vaistinės ir dar senesnio 

jos pastato. Miestelio centre išlikęs senoviškas medinis namas, kuriame 1860 metais įsteigta 

vaistinė, po Palangos — tai seniausia farmacijos įstaiga visoje Žemaitijoje. 

Čia įkurta muziejaus ekspozicija, saugoma daug buvusio šios vaistinės savininko 

J. Aleksandravičiaus surinktų senovinių farmacijos reikmenų. 

Nemažai įdomaus sužinosime aplankę aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro 

Griškevičiaus sodybą-muziejų, jo kapą. 

MIESTELIS PRIEŠ II PASAULINĮ KARĄ 

A. Griškevičiaus sodyboje-muziejuje saugoma 1937 metais Šiauliuose leisto periodinio 

leidinio „Verslas” puslapio kopija. Laikraštyje pateikta reklama labai akivaizdžiai atspindi visą to 

meto Viekšnių verslų, pramonės, prekybos kaleidoskopą. 

Pasirodo, 1928 metais Viekšniuose, Vytauto gatvėje, buvo įsteigta pirmoji žemaičių saldainių 

dirbtuvė „Kaimas”. 

Čia gamino aukštos kokybės grietinės saldainius. Dirbtuvė priklausė Jonui Valiuliui. 

1937-aisiais miestelyje veikė daug metų Viekšnių vizitine kortele buvusi molinių indų ir 

keramikos dirbtuvė, vilnų karšykla, mėsinė, lentpjūvė, šaltkalvio ir akmens paminklų dirbtuvės. 

Viekšniai visoje apskrityje garsėjo savo puikiais meistrais. Tai kalvis Domas Stonkus, 

laikrodininkas ir fotografas Jonas Kinčinas, savo kirpimo saloną turėjęs Pranas Mauragas, 

siuvėjas Steponas Dainis, mezgėja Pranė Lungienė. 

Miestelio centre, Turgaus gatvėje, puikavosi Juozo Vilčikausko kepykla ir arbatinė, Dariaus ir 

Girėno gatvėje Zita Pundziūtė įsteigė pirmąją Viekšniuose manufaktūros krautuvę, o Augustinas 

Pundzius atidarė karstų dirbtuvę. 

Prieškariu Viekšniai turėjo net keturis restoranus. Igno Šepučio restoranas Akmenės gatvėje 

buvo atidarytas dar prieš I pasaulinį karą — 1911 metais. Juozas Mažukna turėjo „Ūkininko” 

restoraną. Viekšniškiai buvo pamėgę miestelio centre įsikūrusį Petro Vėžausko restoraną. 

Ketvirtasis restoranas — „Rambynas” kvietė lankytojus į Tirkšlių gatvę. Jo savininkas buvo 

Pranas Munius. 

PAMINKLOSAUGININKAI PASIDŽIAUGĖ VIEKŠNIAIS 

Tos nuomonės, kad Viekšnius galima laikyti urbanistiniu paminklu, yra ir Savivaldybės vyr. 

paminklotvarkos specialistė Eugenija Kupliauskienė. 

Miestelis turi gatvių tinklą, aikštės planą, iš jo veda 5 keliai skirtingomis kryptimis. Tai 

urbanistiniam miesteliui būdingas bruožas. 

Iki šiandien išlikę ir beveik visų gatvių pavadinimai, nurodantys jų kryptį. Mažeikių gatvės 

tęsinys — tai senasis kelias per Krakius ir Naikius, vedantis į Mažeikius. 

Akmenės gatve anksčiau viekšniškiai važiuodavo į Akmenę. Tirkšlių gatve pasiekę Ventos 

tiltą, o po to pasukę į dešinę, per Užlieknę atsidursime Tirkšliuose, į kairę — Tryškiuose. 

Laižuvos kryptimi veda dvi gatvės — Laižuvos bei Dariaus ir Girėno (buvusi Stoties gatvė). 

233

Šią vasarą rajone vykusiame šalies paminklotvarkininkų seminare dalyvavo ir kultūros 

vertybių apsaugos departamento direktorė Diana Varnaitė bei Lietuvos paminklosaugos 

komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė. 

Apsilankiusios Viekšniuose specialistės buvo sužavėtos unikalaus kraštovaizdžio. Yra tik 

viena problema — Viekšnių statiniai gerokai sudarkyti. Centrinė miestelio aikštė praradusi 

senąją išvaizdą. Ten dabar įsikūrusi Politechnikos mokykla, seniūnija, parduotuvė. 

Jono KINČINO nuotraukos. 

Elekšis Juozas. Viekšnių vardas pasaulio žemėlapiuose: [Pranešimas konferencijoje 

„Šviesuoliai — Viekšniams” Viekšniuose 2002 metų rugsėjo 28 dieną]. — Tekste: Viekšnių 

vardą įrašė į vieną legendą garsus lietuvių kilmės baltarusių mokslininkas profesorius Vladimiras 

Pašuto. Jisai parašė didžiulę knygą „Образование Великого Литовского Княжества”. Ir ten yra 

pridėtas toks lenkų mokslininko žemėlapis. Tame žemėlapyje prie Viešetėnų pavadinimo 

skliaustuose rusiškai parašyta, kad tai Viekšniai. [...]. Nuvažiavau į Mažeikius. Buvo toks 

mokytojas Juozas Nagius. Jisai iškapstė, kad senovėje Viešetėnais vadinosi Daubariai. 

Viešetėnus nupirko dvarininkas Daubaras. Pasidarė ne Viešetėnai, o Daubariai. 

Šimkuvienė Vida. Miesto 210-ųjų metinių išvakarėse viekšniškiai pagerbė savo šviesuolius // 

Būdas žemaičių. — 2002. — Rugs. 30 (pirmadienis): iliustruota. — Visas tekstas: 

Šeštadienį [rugsėjo mėnesio 28 dieną] Viekšniuose vyko konferencija „Šviesuoliai — 

Viekšniams”, kurią surengė gydytojos Aušrelės Gurauskienės vadovaujama Biržiškų vardo 

viekšniškių draugija, talkinant miesto seniūnijai. 

Kaip „Būdui žemaičių” sakė viena iš renginio organizatorių mokytoja Sigutė Vaišnienė, idėja 

dar kartą prisiminti Viekšnių istoriją ir žymius kraštiečius kilo dėl dviejų priežasčių — šiemet 

sukako 120 metų, kai gimė Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška, o spalio 

pradžioje sukaks 210 metų, kai Viekšniams suteiktos Magdeburgo teisės. Tokio pobūdžio 

konferencija surengta jau trečią kartą. Į ją, kaip ir į ankstesnes, rengėjai sukvietė žymius 

kraštiečius bei žmones, dirbančius mokslinį darbą ir galinčius apie Viekšnius pateikti rimtos 

informacijos. Anot S. Vaišnienės, likimas viekšniškius išblaškė po pasaulį, daugelio jų jau nebėra 

tarp gyvųjų, todėl reikia džiaugtis, kad jų atminimas dar gyvas. „Kraštas neblogas, geri žmonės, 

todėl nevalia jų pamiršti”, — mokytojai pritarė ir Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys, 

džiaugdamasis, kad yra žmonių, negailinčių savo laiko ir energijos. 

Viekšnių bažnyčioje išklausę šv. Mišias, renginio organizatoriai ir svečiai padėjo gėlių prie 

paminklo Biržiškoms, po to aplankė miesto kapines, kur nulenkė galvas šviesiam atminimui E. ir 

A. Biržiškų, J. Kačinsko, V. Deniušio, pasidalijo prisiminimais apie juos ir uždegė žvakeles. 

Mokytojas Stasys Ablingis ant V. Deniušio kapo perskaitė savo kūrybos eilėraštį, parašytą 

tuomet, kai jam buvo suteiktas Nusipelniusiojo mokytojo garbės vardas. Iš Viekšnių kilęs 

mažeikiškis mokytojas Juozapas Kukštas pastebėjo, kad Viekšnių žemėje ilsisi daug šviesios 

atminties žmonių, kurių visų kapus aplankyti kažin ar pakaktų visos dienos. Todėl buvo 

nuspręsta šįkart aplankyti kapus tik tų šviesuolių, kurių pavardės minimos konferencijos dalyvių 

pranešimuose. 

Konferenciją „Šviesuoliai — Viekšniams” vidurinės mokyklos salėje soliniu koncertu pradėjo 

iš Viekšnių kilęs žymus operos dainininkas Giedrius Žalys. Kartu su miestelėnais bei svečiais jo 

balso klausėsi ir žilagalvis tėvas, retkarčiais nubraukdamas džiugaus jaudulio ašarą. Viekšniškiai 

kraštiečiui negailėjo aplodismentų, o kai jis atliko ištrauką iš Ž. Bize operos „Karmen”, salė 

plojo stovėdama. 

Lietuvos praeitį tyrinėjantis Kazys Misius konferencijos dalyvius supažindino su įvairiuose 

šaltiniuose randama informacija apie Viekšnių istoriją iki 1915 metų. Apie Viekšnių herbą bei jo 

prasmę labai vaizdingai papasakojo bibliotekininkas ir nusipelnęs kraštotyrininkas Bronius 

Kerys. Anot jo, mėlyna herbo spalva gali simbolizuoti ir gėrį, dvasingumą, ir dangaus atspindį 

vandenyje, o herbe esanti karūna ne tik puošni, bet ir karališka. Jei sugrįžtų seni laikai, pagal jų 

papročius Viekšnių vėliava, kaip sakė kraštotyrininkas, per paradus turėtų stovėti šalia karaliaus 

vėliavos, o atvykusi svetimos valstybės karalienė turėtų susitikti su miesto seniūnu. 

234

Pranešėjas Juozas Elekšis su konferencijos dalyviais pasidalijo turima informacija apie 

Viekšnių pavadinimo paminėjimą įvairiuose šaltiniuose. Visi skaniai kvatojo, kai jis pasakojo 

apie tarnybą sovietinėje kariuomenėje, kuomet virš TSRS skrido nenustatytas lėktuvas, kurio 

niekas negalėjo pasiekti — tas lėktuvas, anot J. Elekšio, skrido tiesiai virš Viekšnių, todėl 

kariniame žemėlapyje miestas buvo pažymėtas. Vėliau sklandžiusios kalbos, jog nepasiekiamas 

sovietinių karo lėktuvų tuomet skraidė viekšniškis. Mokytojas Jonas Tamulevičius savo 

pranešime pasakojo apie rusakalbius Viekšniuose. Viekšnių bažnyčios klebono kraštiečio 

Vincento Gauronskio manymu, Biržiškos buvo idealistai — jie turėjo idėjas, kurias puoselėjo ir 

skleidė, ir kurios yra brangios visiems. Lietuvos šviesesnė ateitis, anot vėl sugrįžusio į Viekšnius 

klebono, išauš tik tada, kai atsiras daugiau tokių idealistų. Dvasiškis apgailestavo, kad 

konferencijoje mažoka jaunimo, kuriam tokių žinių labai reikia — tai būdavo akivaizdžiai 

matoma televizijos laidoje „Klausimėlis”, kai jauni žmonės negalėdavo atsakyti į, rodos, 

nesudėtingus klausimus. Todėl džiaugdamasis viekšniškių biržiškiečių iniciatyva, klebonas sakė 

linkįs, kad šviesuolių palikimai būtų lyg granito testamentas ir išliktų kartų kartoms. 

Antroji konferencijos dalis buvo skirta žymiems viekšniškiams — muzikams, menininkams, 

mokytojams, seniesiems meistrams. Pranešėjai pasakojo apie profesorius Biržiškas, senųjų 

meistrų palikimą, tradicinę tautosaką Viekšniuose. Supažindinant su pastarąja, talkino 

etnografinis ansamblis „Poilsėlis”, o nušviečiant kai kuriuos Viekšnių muzikinio gyvenimo 

fragmentus — Viekšnių choras. Skambėjo Viekšnių mokyklos auklėtinių prisiminimai apie 

mokyklą, persipinantys su moksleivių kurtais dainuojamais intarpais. 

Konferencijoje dalyvavo ir rajono meras Vidmantas Macevičius bei Seimo narys Jonas 

Jurkus. Visą dieną veikė viekšniškių menininkų dailės, audinių, medžio, metalo parodos, buvo 

demonstruojami Viekšnių muzikos mokyklos meno skyriaus auklėtinių darbeliai, B. Kerio 

„Istorijos žingsniai Viekšnių fotografijose”. Po konferencijos jos organizatoriai svečius ir 

dalyvius pakvietė į linksmą vakaronę, kurioje visus linksmino kapela „Subatvakaris” bei dūdų 

orkestras. 

Plastinina Bernarda. Viekšnių šviesuolių dvasia gyva ir įkvepianti // Santarvė. — 2002. — 

Spal. 1: Sigito ir Jono Strazdauskų nuotraukos: prie Biržiškų paminklo; konferencijos 

organizatoriai. — Visas tekstas: 

Šeštadienį Viekšniuose surengta konferencija „Šviesuoliai — Viekšniams”. Ją organizavo 

Biržiškų vardo viekšniškių draugija, remiama Viekšnių seniūnijos. Renginys, prasidėjęs šv. 

Mišiomis bažnyčioje, susikaupimo minutėmis prie Biržiškų paminklo, miestelio šviesuolių kapų 

lankymu, tęsėsi vidurinės mokyklos salėje, kur vyko koncertas, buvo išklausyta apie 10 

pranešimų. 

„VAŽIUOJA DAKTARAS” 

Kaip ir būdinga lėtapėdžiams žemaičiams, iš ryto jie nebuvo itin aktyvūs. Į bažnyčią susirinko 

vos kelios dešimtys žmonių. Ne ką daugiau jų buvo ir prie Biržiškų paminklo, kur kalbėjo 

svečiai, skaitytos eilės, padėta gėlių. 

— Važiuoja daktaras, važiuoja, ten laukia, visą viltį deda... — skaitė Viekšnių vidurinės 

mokyklos mokytojas S. Ablingis prie Elzbietos ir Antano Biržiškų kapo gydytojui skirtas eiles. 

Prie degančios žvakelės susikaupusiųjų lūpos kartojo „Amžinąjį atilsį”. 

Aplankytas D. Sruogienės tėvų Daugirdų kapas, pagerbtos poeto L. Skabeikos, J. Kačinsko, 

mokytojo V. Deniušio amžinojo poilsio vietos. 

Iš kapinių konferencijos dalyviai patraukė į vidurinę mokyklą. Kol jie apžiūrinėjo viekšniškės 

tapytojos R. Kučinskaitės, damaskinio plieno meistro A. Stankaus, tautodailininkų 

S. Chriščinavičienės, M. Ivančenkos, V. Baltučio, S. Urbonienės ir kitų tapybos, medžio, metalo, 

audimo darbų ekspoziciją, mokyklos salė prisipildė svečių. 

IR MOČIUTEI, IR INTELEKTUALUI 

Kalbiname prie paveikslų ekspozicijos besisukiojančią močiutę. Prisistato esanti Eleonora 

Pranaitienė, LTV laidos „Mūsų miesteliai” apie Viekšnius herojė. 

— Truputį pavėlavau, nepatropijau nei į bažnyčią, nei į kapines. O atsiminimų apie Viekšnius, 

dainų įdomu pasiklausyti. Pati puikiai prisimenu Amžinatilsį Mykolą Biržišką, jo mamytės 

235

Elzbietos laidotuves. Ale Viekšniai gal auksiniai, kad apie juos tiek rašot? — užklausia senutė ir 

nelaukdama atsakymo tęsia. — Ana va, tos medinės privarptėlės (pagaliukas linų ar pakulų 

kuodeliui prismeigti — B. P.) labai gražios. Apžiūrėjau ir tuos geležis, tik jų man nėr kur dėti. 

Pasėdėsiu, kol viskas pasibaigs. Ožkoms ėsti įkišau, vištoms lesti padėta, gali tupėti iki vakaro... 

Ar toks renginys Viekšniuose pirmas, klausėme vienos iš organizatorių, vidurinės mokyklos 

direktoriaus pavaduotojos S. Vaišnienės: 

— Trečią ar ketvirtą kartą ruošiame tokią šventę Viekšnius garsinusiems žmonėms atminti. 

Šiemetė ypatinga tuo, kad sutampa su Viekšnių 210 metų jubiliejumi ir Nepriklausomybės Akto 

signataro Mykolo Biržiškos 120-osiomis gimimo metinėmis. Į konferenciją kvietėme 

viekšniškius intelektualus, kurių pranešimai būtų pagrįsti ne tik prisiminimais, bet ir istoriniais 

šaltiniais. 

KAI DAINUOJA SŪNUS... 

Konferencija prasidėjo koncertu, kuriame dainavo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas 

Giedrius Žalys, taip pat kilęs iš šio krašto. Skambėjo žinomos arijos iš operų, liaudies dainos. 

Neatitraukdamas akių nuo scenoje dainuojančio jaunuolio, rankoje laikydamas diktofoną, 

salėje sėdėjo nuo metų naštos gunktelėjęs žilas vyriškis. Tai solisto tėvas, mokytojas pensininkas 

iš Tučių Jonas Žalys. 

Knietėjo paklausti, apie ką jis galvojo ir ką jautė tuo momentu, kai visi, sulaikę kvėpavimą, 

klausėsi solisto, kai dovanojo jam gėles ir aplodismentus. 

— Žiūriu į jį tėvo akimis. Matau tai, kas kitiems galbūt neįdomu ir nesuvokiama. Baigiu 

rašyti 600 puslapių apysaką „Jonis ir Povilis”. Perskaitę šį kūrinį sužinosit, ką jaučiu 

klausydamas savo sūnaus balso. Apie tą vaikiuką ten daug parašyta. Jaunystėje pats dainavau, 

kai kas mane vadino antruoju Šaliapinu ir pranašavo puikią solisto ateitį. O Giedrius talentą turi. 

Praėjusią vasarą Trakuose operoje „Karmen” dainavo Eskamiliją, — didžiuodamasis sūnaus 

pasiekimais kalbėjo mokytojas. 

PRAEITĮ ŽINOTI — BŪTINA 

Konferencijoje dalyvavo rajono meras V. Macevičius, Seimo narys J. Jurkus, naujasis 

Viekšnių klebonas V. Gauronskis. Anot dvasiškio, žmogus atrofuojasi, jei nežino savo praeities, 

istorijos, kultūros. Jo manymu, žmones čia sukvietė tėvų ir protėvių dvasia, juos nešiojusi žemė. 

Dievui, sakė jis, mirusių nėra, tik mes žemiškom akim jų nematome. Daug įdomaus apie pačią 

seniausią Viekšnių praeitį, herbų prasmę papasakojo bibliotekininkas ir kraštotyrininkas 

B. Kerys, iš Viekšnių kilęs „Gydytojų žinių” reporteris J. Elekšis, kiti. 

Apie profesorius Biržiškas kalbėjo buvusi viekšniškė, dabar Vilniaus universiteto bibliotekos 

direktorė B. Butkevičienė, mokytoja N. Kontutienė supažindino su viekšniškių surinktomis 

senovinėmis dainomis, tautosaka. Kalbėdamas apie Viekšnių senųjų meistrų palikimą, V. Baltutis 

prisiminė skulptorių B. Pundzių. Kolegos J. Elekšio nuomone, jeigu tokių aušrų (turėta galvoje 

pagrindinė renginio organizatorė, Biržiškų vardo viekšniškių draugijos pirmininkė Aušrelė 

Gurauskaitė — B. P.) būtų daugiau, Viekšniuose niekada nebūtų saulėlydžio. 

— Unikalus dalykas suburti draugėn kraštiečius, surasti žmones, išsibarsčiusius po visą 

Lietuvą, — sakė J. Elekšis. Nors, pasak jo, mažame miestelyje trūksta renginių, bet juos visada 

supa ypatinga to mažyčio Lietuvos kampelio aura. 

Plastinina Bernarda. Viekšnių bažnyčia: atlaikiusi amžių karus ir gaisrus: Tęsiame rašinių 

ciklą „Senieji Viekšniai” // Santarvė. — 2002. — Spal. 12: ir 5 nuotraukos. — Visas tekstas: 

Kaip teigia Katalikų kalendoriaus žinynas, Viekšnių bažnyčia pirmą kartą istoriniuose 

šaltiniuose paminėta 1597 metais. 1634-aisiais pastatyta nauja medinė pirmoji katalikų bažnyčia. 

1680 ir 1816 metais ji buvo atnaujinama. 1854 metais iškilo dabartinė mūrinė šv. Jono 

Krikštytojo bažnyčia. 

Per I pasaulinį karą, 1915 m. birželio 14-ąją, vokiečiai bažnyčią padegė ir sugriovė. 1921 

metais ją atstatant stengtasi išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą. 1939 m. spalio 23 d. bažnyčios 

bokšte kilo gaisras, jo metu nukrito varpai. 

1853 metais, kaip rašė pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, jis šią bažnyčią 

pašventino ir į didįjį altorių įdėjo šventų kankinių relikvijas. M. Valančiaus paskirtas klebonu ir 

236

fundatoriumi, kunigas R. Bartkevičius „pastatė bokštą, apklojo cinku, sienas iš oro ištarkavo, 

įdėjo aslą, apmūrijo šventorių; čia paliko 14 nišių stacijų paveikslams įdėti. Vyskupui leidus, 

sugriovė senąją bažnyčią; jos vietoje pamūrijo koplyčią...” 

RYŠKIAUSI ANŲ DIENŲ PRISIMINIMAI 

Stasė Stankienė gimė, užaugo ir dabar tebegyvena prie pat bažnyčios. 93-eji metai praleisti 

šalia Dievo namų, todėl ji — šios moters gyvenimo dalis. Ji puikiai prisimena bažnyčios gaisrą, 

kilusį per I pasaulinį karą. 

Vokiečių armijos kariai buvo įsikūrę bažnyčios bokšte ir ten įsirengę stebėjimo postą. 

— Iš viršaus jie žiūrėjo į gatvę ir šaudė į priešus. Vokiečiams traukiantis padėtis pasikeitė: 

rusai atakavo bažnyčioje likusius vokiečius. Kilo gaisras. Akyse ir dabar stovi didžiulėse 

liepsnose ir dūmuose skendintis bažnyčios bokštas, — prisimena S. Stankienė. — Visi miestelio 

gyventojai buvo išbėgę, tad gesinti nebebuvo kam. Išdegė visas bažnyčios vidus, liko tik mūro 

sienos, kuriomis mes, vaikai, bėgiojom, tai buvo mūsų mėgstamiausia žaidynių vieta. 

Močiutės atmintis išsaugojusi dar vieną šio karo epizodą. Kadangi vietiniai gyventojai 

pasitraukė iš Viekšnių, rusai buvo užėmę jų namus. 

Kareiviai skerdė tvartuose likusius gyvulius, prieš saulę pakabinę padžiovindavo jų mėsą, 

kepenis, plaučius ir taip paruoštą skerdieną valgė. 

Po karo, kol bažnyčia dar nebuvo atstatyta, prisimena pašnekovė, pamaldos vykdavo 

koplyčioje (vėliau, tarybiniais laikais, ji buvo paversta kepykla — B. P.). Čia taip pat buvo 

atliekamos ir laidotuvių apeigos. Paskutinę naktį prieš velionį palydint į kapines, jį palikdavę 

koplyčioje. 

Netoli koplyčios stovėjo špitolė. Joje gyvenę pavargėliai ir bažnyčios tarnai. Klebonas turėjęs 

40 ha ūkį, kurį pastariesiems reikėję prižiūrėti. 

PAVARDĖS ĮSTRIGO VISAM GYVENIMUI 

Gražaus amžiaus sulaukusi S. Stankienė ir šiandien puikiai prisimena vaikystėje pažintų 

žmonių pavardes. Viena iš tokių — kunigo V. Jarulaičio, klebonavusio koplyčioje po bažnyčios 

gaisro. 

Pas šį dvasiškį dažnai atvažiuodavusi Kymantienė, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės motina. 

Ji buvusi kunigo giminaitė. Jos vyras Kymantas užsukdavęs pasišnekėti su Stasės tėvais. Tėvas, 

nors ir jokių mokslų nebaigęs, bet gyvenęs Amerikoje, greitai rado bendrą kalbą su Kymantu, 

kuris, Stasės akimis, buvęs gerokai „apsitrynęs”. Matyt, vyrai susibičiuliavo, nes jų draugystei 

atminti Kymantas buvo padovanojęs įspūdingą ąžuolinę šakotą lazdą. 

— Buvau kokių aštuonerių, atėjo laikas priimti Pirmąją komuniją. Bažnyčia dar nebuvo 

atstatyta, tad mama mane nuvedė į koplyčią, kurią mes, žemaičiai, vadinome šopa. Mane priėmė 

tada Viekšnių parapijoje po kunigo V. Jarulaičio, kurį vokiečiai uždarė į kalėjimą, klebonavęs 

kunigas Vasiliauskas, — apie reikšmingiausią savo vaikystės įvykį pasakoja senutė. — Kai 

bažnyčią atstatė, tarp keleto kunigų, atvykusių į jos pašventinimo ceremoniją, buvo ir Maironis. 

Nežinia kodėl, bet aš jį gerai įsidėmėjau. Tai buvo neaukštas, normalaus kūno sudėjimo, senyvo 

amžiaus vyriškis. Akiniai jo veidui suteikė savotiško dvasingumo. 

Prisimena S. Stankienė ir dar vieną bažnyčios gaisrą, kilusį pasibaigus II pasauliniam karui. 

Jis nebuvęs didelis. Užsiliepsnojusį bokštą pastebėję žmonės, ir gaisro židinys buvęs likviduotas. 

KEITĖSI IR BAŽNYČIOS APLINKA 

Kaip prisimena bažnyčios kaimynystėje gyvenanti moteris, Nepriklausomos Lietuvos laikais 

kitaip atrodė ir bažnyčios aplinka. 1930 metais parapijiečių lėšomis prie bažnyčios buvo 

pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Kitoje pusėje, prie Dariaus ir Girėno gatvės, netoli 

šventoriaus iškilo šv. Mergelės Marijos statula. Ji stovėjusi gana ilgai, kol, jau tarybiniais laikais, 

vieną naktį buvusi nuversta ir rytmetį žmonės ją radę paguldytą šventoriuje. Vėliau ji buvo 

pastatyta bažnyčioje. 

Pasak S. Stankienės, kitaip atrodęs ir tarp gatvelės, šalia kurios yra jos namas, ir šventoriaus 

tvoros esantis žemės plotas. Tarp įvairiaspalvių gėlynų ryškėjo ir Gedimino stulpų formos 

lysvėmis susodintos gėlės. 

Vyresnio amžiaus viekšniškiai tikriausiai dar mena ir čia pat buvusį natūralia velėna dengtą, 

galbūt iš žemės ar akmenų supiltą „Gedimino kalną”, kurio viršuje stovėjo geležinis vilkas. Tai 

237

uvo tarsi Vilniaus miesto atsiradimo simbolis, tarsi savotiška užuomina ir atsigręžimas į mūsų 

tautos istoriją. 

Kaip ir viskas, kas buvo susiję su nepriklausomos Lietuvos istorija, ši vieta tarybiniais metais 

buvo pertvarkyta. Ne tik iš žmonių akių, bet ir iš minčių buvo pasistengta „iššluoti” „buržuazinės 

santvarkos liekanas”. 

Bernarda PLASTININA. Nuotraukos iš Broniaus Kerio ir Antano Sidabro archyvo. 

Riauka Adomas. Rinkimų šurmulys ūkininkams ir miestelėnams buvo pažįstamas ir prieš 80 

metų // Santarvė. — 2002. — Gruod. 7. — Visas tekstas: 

Lietuva jau pasinėrė į rinkimų sūkurį. Už poros savaičių rinksime šalies Prezidentą bei 

atstovus į vietos savivaldą. Ir vilsimės, kad mūsų pasitikėjimo mandatas atiteko to vertiems 

žmonėms, nulemsiantiems gražesnį, šviesesnį gyvenimą. Galbūt tokias viltis prieš 80 metų 

puoselėjo ir mūsų seneliai? 

Šioje nuotraukoje matome Viekšnių valsčiaus savivaldybės tarybą, išrinktą ketveriems 

metams (1924—1928). Tai ūkininkų bei miestelėnų atstovai, bemaž prieš 80 metų tarnavę savo 

žmonėms. 

Nuotraukoje matomas herbas — žemaičių sostinės. Matyt, norėta pabrėžti, jog ir viekšniškiai 

yra nepajudinami, užsispyrėliai žemaičiai. 

Atsirado senolių, menančių vieną kitą nusifotografavusį valdininką. Nuotraukos viršutinėje 

eilėje trečias iš kairės — Ignas Garalis iš Žibikų kaimo, šalia jo stovi Rapalis Pikevičius iš Plūgų. 

Būrelyje kažkuris yra Juozas Kontvainis, Galminas iš Padvarėlio kaimo. Virš herbo sėdi Vilskis. 

Spėjama, kad čia yra ir viršaitis bei kiti valsčiaus valdininkai. Tai rodo, kad Viekšniai buvo 

nemažas administracinis centras. 

Galbūt atsiras garbaus amžiaus žmonių, kurie, pažvelgę į nuotrauką, prisimins ir kitus savo 

kraštiečius. 

Deja, jau seniai nebėra gyvų šių gražių ir tvirtų Lietuvos vyrų. Nebėra ir tos viekšniškių 

numylėtos gimnazijos, prie kurios jie įsiamžinę. Visagalis laikas viską naikina negrįžtamai. 

Pažvelgus į šią laiko nugludintą fotografiją, nejučia susimąstai: kas bus dar po 80 metų? 

Netrukus ateis nauja karta žmonių, kurie valdys mūsų taikų kraštą. Tikėkimės, jog ateis laikas, 

kai visi mūsų žmonės turtingai ir gražiai gyvens laisvoje Vakarų valstybių bendrijoje. 


Kaunas, 2003. — 408 p. — Tekste: Viekšniai. Šiaulių a. 913, 1130, 2107, 2986—87, 3626, 

4393—97, 5597, 6138, 6507. 

Plastinina Bernarda. Garsiuosius Viekšnių puodžius beprimena tik Puodininkų gatvė: Iš 

ciklo „Senieji Viekšniai” // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Vas. 27. — Nr. 8. 

— [Santarvė. — 2003. — Vas. 27. — Nr. 24 (8520)]. — Visas tekstas: 

Gyvena Viekšniuose, Puodininkų gatvelėje, nedidukė, smulkutė moterytė — Eleonora 

Pranaitienė. Jos sodri žemaitiška šnekta įsiminė iš Lietuvos televizijos laidos „Mūsų miesteliai”, 

rodytos prieš keletą metų. Praėjusį rudenį su šia moterimi susidūriau vienoje Viekšnių šventėje, 

kur teko mažumėlę pabendrauti, o dar po kurio laiko neiškenčiau jos neaplankiusi. 

ELĖ — VIEKŠNIŠKĖ IŠ ŠAKNŲ 

— Ale kad atėjai, tai kaip štik, aš ką tik iš bažnyčios parėjau, — pasitinka šeimininkė. 

Pastebėjusi po jos varganą lūšnelę klaidžiojantį mano žvilgsnį, skuba aiškinti, kas, kur padėta ir 

kam reikalinga: 

— Tas, kur, ana va, ant televizoriaus sėdi — neukatnas paukštis. Laikraščių pas mane nėra, 

neskaitau jų, nežiūriu ir televizoriaus. Per tabokerką (radiją — B. P.) ką pliurpia, viską išklausau. 

Krapštausi bakūžėje, net į lauką nosies neiškišu, kol neišgirstu „Laisvosios Europos” žinių. 

Pasak jos, visi Viekšniuose ją Ele vadina. Gyvenanti viena jau daugelį metų. Buvo ištekėjusi, 

bet vos penkerius metelius su Kostu laimingi buvę. Kirtęs „sovkozui” mišką. Drebulė 

prispaudusi ir... nebeišgelbėjo. 

238

Jos vaikystėje tėvai Viekšniuose nuomoję butą, vėliau pasistatė namą Puodininkų gatvėje. Per 

karą jis buvęs sugriautas, o užėjus rusų kariuomenei, kareiviai jį ir visai nugriovę. 

Dabar Elė gyvena buvusiame tvarte. Truputį jį pasididino, pasitvarkė, bet viskas taip ir liko 

krūvoj: ir kambarys, ir virtuvė. 

„IŠVINGIUOTA VINGIŲ VINGIAIS” 

Taip Elė atsiliepia apie mūsų gimtąją lietuvių kalbą, neberasdama reikiamo atitikmens žodžiui 

„biskvitas”. Šio žodžio jai prisireikė pasakojant apie Akmenės gatvėje, prie malūno, buvusią 

Tupikų maisto prekių krautuvę, kurioje buvo prekiaujama tabaku, saldainiais, sausainiais, druska 

ir cukrumi. 

— Į tą krautuvę tėvas siųsdavo mane, nes broliai buvo mažesni. Be maisto prekių, pirkdavau 

jam taboką, kurios popierinis pakelis, kaip šiandien prisimenu, vadinosi „Turkas” ir kainavo litą. 

Jo užtekdavo savaitei. 

Ant pakelio viršaus buvo nupiešta žmogaus galva su raudona kepure, kurios raudonas 

bumbolas buvo nutįsęs iki pat smakro, — su visomis detalėmis aiškina Elė. 

Krautuvę Tupikai laikė savo mažame namelyje, kuriame ir patys gyveno. Išsiteko, nes šeimos 

neturėjo. Abu krautuvėje ir dirbo, nors vertėsi ne tik prekyba. Prie Viekšnių jie turėjo žemės, 

augino javus ir daržoves. Tai buvo prieš karą. Vėliau, tapusi našle, Tupikienė visą amžių taip ir 

nugyveno namelyje ant Ventos kranto. Senutė mirė tik prieš porą metų. 

PUODŽIŲ MIESTAS 

— Viekšniuose buvo šmotas puodų dirbtuvių, — prisimena Elė. — Viena dirbtuvė buvo čia 

pat, Puodininkų gatvėje, antroji — ant šitos ir Vytauto gatvių kampo. Abi priklausė broliams 

Teodorui ir Antanui Urvikiams, tik vienas buvo bagotas, o kitas biednas. Čia pat buvo bagotojo, 

Teodoro, didelė puodų dirbtuvė, kurioje yra dirbęs ir mano tėvas. Teodoras visada samdydavo po 

4—5 puodsukius. 

Pirkėjai su arkliais, vėliau — automobiliais atvažiuodavo ir iš tolimesnių apylinkių. 

Prisikraudavo puodynių, tarielkų, bliūdų, įvairiausių dydžių uzbonų ir uzbonėlių, puodų, 

dviausių pienpuodžių ir ladašų (ąsotis ilgu siauru kaklu — B. P.). 

Pasak Elės, iš puodinės pelno Teodoras buvo įsigijęs nemažai žemės. Turėjęs gal 20 hektarų. 

Prieš karą rusai jį ištrėmę į Sibirą. Pokariu toje vietoje, kur stovėjo T. Urvikio puodų dirbtuvė, 

žmonės, kasdami ar ardami žemę, dar ilgai rasdavo įvairiausių molinių indų šukių. 

Brolis Antanas vertėsi daug sunkiau. Pas jį dirbo gal tik pora žmonių. Vytauto gatvėje puodų 

dirbtuvę turėjo Šikis, o Akmenės gatvėje buvo įsikūrusi Eršio puodų dirbtuvė. 

— Mano tėvo brolis Povilas Valančius Kegrių kaime prie kelio taip pat turėjo puodų dirbtuvę. 

Todėl Viekšniai nuo senų laikų buvo laikomi puodžių miestu, — teigia pašnekovė. 

— Ogi taip buvo todėl, kad mūsų apylinkės turtingos molio. Kitapus Ventos, ant kalnelio už 

Viekšnių, per Čekų kaimą teka upelis. Abi jo pusės — tai tikros molio kasyklos. 

ŽYDŲ KARVĖS NEVILIOJO 

Dar gerokai prieš karą Elė lankė Viekšnių pradinę mokyklą. Klasėje būdavo per 40 vaikų, ir 

mokytoja visus suvaldydavo, visus išmokydavo. Per pamokas būdavo tyla. 

— Visus mus išklausinėdavo ir laipsnius sustatydavo. Niekas 10 laipsnių nestatė, o tik nuo 

1 iki 5, — apie senąją tvarką mokykloje pasakoja Elė. — Mūsų klasėje buvo 3 žydelkaitės: Leikė 

Helbergaitė, Apkaitė ir Cipa Maginaitė, kurią visi Cepke vadino. Nežinau kodėl, bet žydų 

nemylėjau, atbula buvau kaip ožys. Žydai laikė arklius, karves. Kai vasarą reikėdavo eiti 

tarnauti, labai nenorėjau žydų karvių ganyti. 

Elė prisimena, kad jos bendraklasė Apkaitė turėjo du brolius — Motkį ir Jankeckį. Šeima 

gyvenusi Akmenės gatvėje. Tėvas turėjęs du arklius, kuriais uždarbiaudamas veždavo žmones 

geležinkelio stotin į traukinį arba iš ten į miestelį. Netoliese, toje pačioje gatvėje, gyvenęs ir kitas 

žydas — Benskis. Jis taip pat turėjęs porą arklių ir vežiodavęs keleivius į stotį ir atgal. Taigi 

Apkis su Benskiu tarpusavyje konkuravo. 

TURĖJO SAVO „KREMLIŲ” 

Eleonora noriai pasakoja apie visas savo gimtojo miestelio „įžymybes”. Iš vaikystės ji 

prisimena senąjį Viekšnių malūną, kuris veikė jau nuo I pasaulinio karo. Jo savininkas buvo 

239

žydas Lesimas, kuris ir gyveno malūne ant aukšto. Čia grūdus malė, pikliavo, net ir kruopas 

gamino. Malūnas tebestovi ir šiandien. 

Po II pasaulinio karo, sovietiniais laikais, prie pat miestelio centro, Akmenės gatvės pradžioje, 

buvo visų žinoma užkandinė, ypač lankoma stikliuko mėgėjų. Niekas jos kitaip nevadino, kaip 

tik ten dirbusios pardavėjos vardu — Kristina. Ši moteris su išgėrusiais klientais kariavo daugelį 

metų. 

Beveik priešais šią užkandinę, kitoje gatvės pusėje, buvo viekšniškių vadinamasis „kremlius”. 

Tai buvo medinis nemažas namas su mansarda, bet jau gerokai aptriušęs. Jame gyveno nemažai 

šeimų, nusigyvenę, pageriantys ir šiaip vargani žmonės. Jeigu kas ieškodavo kurio nors šio namo 

gyventojo, pakakdavo pasakyti, kad gyvena „kremliuje”, ir viskas būdavo aišku — 

nebereikėdavo nei gatvės, nei numerio. 

Elė jau nepamena, kam priklausė šis vienas seniausių Akmenės gatvės pastatų. Veikiausiai jis 

buvo žydų. 

KLEBONIJA — MIESTELIO PASIDIDŽIAVIMAS 

Klebonijos pastatas, kurio šiandien nelikę nė ženklo, anot Eleonoros, buvo išties gražus. Šalia 

dviejų aukštų namo vešėjo didžiulis sodas. Jame augo obelys, o žolė tarp jų nuolatos būdavo 

pjaunama. Dirbama klebonijos žemė buvo už Viekšnių, pavenčiuose, Mažeikių link, 

vadinamajame „palvarke”. Ten laikė melžiamas karves, arklius, kuriais dirbo žemę. 

Klebonijoje buvo du kambariai viršuje ir du pirmame aukšte. Ten pat ir valgomasis. Šiaurės 

pusėje — virtuvė, kurioje klebonijos šeimininkė gamino valgį. 

Prieš karą klebonijoje gyveno kanauninkas Jonas Navickas, gimnazijos kapelionas Pocevičius 

ir dar du kunigai. Gimnazijos kapelionas buvo labai griežtas. Pasak Eleonoros, gimnazistus jis 

kaip reikiant „muštravodavo ir striošydavo”. Tą, kuris nemokėdavo poterių arba persižegnoti, 

statydavo į kampą ir liepdavo kitam jį mokyti. 

Senąjį kanauninką J. Navicką karo pradžioje rusų komunistai nusivarė į Maigų mišką ir 

nušovė. Jis palaidotas bažnyčios šventoriuje. 

Dar vienas neįprastos paskirties statinys — špitolė. Tai buvo ilgas mūrinis pastatas, 

nutinkuotas ir kartkartėmis baltinamas. Po juo buvo rūsys. Kiek Elė pamena, ne tik prieš karą, 

bet ir po jo špitolėje ir jos rūsyje gyvendavo apie 15 senelių. Dieną jie ubagaudavo, o vakare 

sugrįždavo, taisydavosi valgyti ir čia nakvodavo. Senukų niekas neaptarnavo, jie tvarkėsi patys, 

turėjo kiekvienas savo lovą, pačių pasidarytus „šienikus”, ant kurių miegojo. 

— Kiek dabar valdžia turi problemų dėl senukų išlaikymo, — piktinasi Elė. 

— O kam juos išlaikyti? Jie gi gauna pašalpas, pensijas. Duotų jiems tik šiltas patalpas, ir jie 

patys kuo puikiausiai išsilaikytų. 

TURGŪS IR ARKLIAI 

Eleonora puikiai prisimena tuos laikus, kai nuo senosios Viekšnių vaistinės iki pat posūkio į 

Mažeikių gatvę miestelio centre buvo aikštė, kurioje vykdavo antradieniniai ir penktadieniniai 

turgūs. Šios aikštės viduryje dviem eilėmis, galvomis vieni priešais kitus būdavo sustatomi 

prekeivių arkliai. Vasarą jie suvažiuodavo su ratais, žiemą — rogėmis. Ratu aplink tuos arklius 

vykdavo turgūs. Abiejuose šios arklių kolonos galuose stovėjo po šulinį. Kokia buvo šių šulinių 

paskirtis, Elė šiandien negali pasakyti. Gal iš jų semdavo vandenį arkliams girdyti, o gal žydai iš 

čia jį nešdavo į savo namus. 

— Prie vaistinės ir dabar tebestovi akmeniniai stulpai su metaliniais žiedais. Kai žmonės iš 

kaimų atvažiuodavo vaistų, pririšdavo prie jų savo arklius, kad būtų tikri, jog šie niekur nenueis, 

kol bus pagaminti vaistai, — aiškina Elė. 

Senoji viekšniškė nepamiršta pasakyti, kad, be turgų, Viekšniuose būdavo 4 metiniai 

jomarkai, kurie sutapo su atlaidais: Jono, Rožančavos, Bažnyčios pašventinimo ir Žolinės. Po 

kiekvieno mėnesio pirmosios dienos vykdavo mėnesiniai jomarkai. Arkliams ir karvėms, kuriuos 

žmonės norėdavo pirkti arba parduoti, buvo skirta kita prekyvietė — Užbravarėse. 

Net ir viską žinanti ir menanti Elė šiandien tiksliai negali pasakyti, kas sodino Mažeikių 

gatvės ąžuolą. Pasak jos, jis buvęs pasodintas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga. Ar 

tai padarė šaulių organizacija, o gal miesto viršaitis, nežinia. Ąžuolas, tarsi miesto tvirtybės 

240

simbolis, savo storu kamienu ir vešlia šakų vainiko lapija patraukia kiekvieno šiame Žemaitijos 

miestelyje apsilankiusio svečio dėmesį. 

Nuotraukos [3] iš B. Kerio ir A. Sidabro asmeninio archyvo. 

Vaišnienė Sigutė. Viekšniai — Ventos regioninio parko urbanistinis draustinis // Būdas 

žemaičių. — 2003. — Bal. 11. — Visas tekstas: 

Parko teritorija 

Ventos regioninis parkas įkurtas 1992 metų rugsėjo mėnesį, siekiant išsaugoti Ventos slėnių 

kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas yra 10 630 ha, iš 

kurių pusę užima miškai. Jis unikalus savo kraštovaizdžiu, kurį puošia Ventos, Virvytės, 

Dabikinės, Uogio, Avižlio upės ir upeliai. Parko teritorijoje yra Ventos miestas, Viekšnių, Papilės 

miesteliai, Palnosų, Gyvuolių, Užventės ir kitos gyvenvietės. Parko teritorija prasideda 

dešiniuoju Ventos upės krantu nuo Rekčių piliakalnio ir eina pagal Radviliškio—Mažeikių 

geležinkelį. Čia patogios sąlygos vandens turizmui. 

Saugomi objektai, gamtinės vertybės 

Parko teritorijoje daug kaimų su vertingu istoriniu ir architektūriniu paveldu, būdingu 

Žemaičių kraštui: koplyčiomis, piliakalniais, dvarų parkų liekanomis. Regioniniame parke yra 

Purvių gamtinis rezervatas, kurį sudaro unikali Uogio upelio dalis, apaugusi dideliu senų miškų 

masyvu, Ventos ir Uogio kraštovaizdžio draustiniai, Purvėnų geomorfologinis draustinis, Avižlio, 

Dabikinės ir Virvytės hidrografiniai draustiniai, Užpelkių botaninis-zoologinis draustinis bei 

Viekšnių urbanistinis draustinis. Ventos kraštovaizdžio draustinyje prie Papilės ryškios 

mezozojinės eros Juros periodo sluoksnių atodangos, buvusios žemės paviršiuje prieš 130—155 

milijonus metų. Šių sluoksnių storis siekia 30 metrų, iš kurių 10 metrų žemiau upės vandens 

paviršiaus. Parke yra išlikę ir keturi vandens malūnai, iš kurių du — Viekšnių ir įspūdingasis 

Augustaičių — veikiantys. Minėtinas Daubiškių dvaras su įvairia augmenija. Dalis parko ir 

tradicinės architektūros išlikę ir Pavirvytės dvare. 

Pavirvytės dvare gausu senkapių. Vertos dėmesio Papilės piliakalnio ir senosios Viekšnių 

kapinės, ypač pastarosios, kur vyrauja vertingi XVIII—XIX a. metalo (lieti ir kalti) kryžiai. 

Iš riedulių minėtinas Žibikų pušyne stūksantis Juodasis akmuo, dar vadinamas Meilės 

akmeniu. 

Nebevardysime gausios augmenijos, paukščių, vabalų įvairovės, tik paminėsime, kad nemaža 

rūšių įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 

Direkcijos veiklos planai 

Parko direkcija, kurioje dirba 4 žmonės, yra įsikūrusi Viekšniuose. Direktorius P. Leonaitis 

paaiškino, jog pagal funkcines zonas parkas skirstomas į koncervacinę (Purvių rezervatas ir 8 

draustiniai), apsauginę, rekreacinę, ūkinę ir kitas vietoves (miestai, gyvenvietės). Be abejo, viena 

iš veiklos krypčių — riboti lankymąsi draustiniuose. Tačiau, norint žmones nukreipti 

pageidautina linkme, reikia tinkamai įrengti rekreacines zonas numatytose teritorijose. 

Pirmiausia tokias teritorijas planuojama įrengti prie Ventos ir Virvytės upių, nes čia didžiausias 

poilsiautojų srautas. Planuojama įrengti poilsiavietes, automobilių stovėjimo aikšteles, pastatyti 

baldus, lauko tualetus. Sumanymai liktų neįgyvendinti be Akmenės ir Mažeikių rajonų 

savivaldybių, Mažeikių urėdijos palaikymo. Šiuo metu jau yra parengtos Gyvuolių piliakalnio, 

Santeklių poilsiavietės, Žibikų Juodojo (Meilės) akmens tvarkymo programos. Šiems darbams 

Mažeikių urėdija yra skyrusi daugiau kaip 30 000 litų. 

Be vandens turizmo didelis dėmesys bus skiriamas ir automobilių turizmo plėtojimui. Daug 

vilčių dedama į Virvytės poilsio bazės vystymą. Bendradarbiaujant su Akmenės r. švietimo 

skyriumi, čia tikimasi įrengti patrauklią poilsiavietę. 

Labiausiai darbuotojai susirūpinę dėl Europinės vertės gamtos paveldo objekto — Juros 

periodo atodangos prie Papilės — išsaugojimo. Kad šis unikalus gamtos paminklas būtų 

prieinamas lankytojams, numatoma investuoti apie 125 000 litų. Šiais metais iš Aplinkos 

apsaugos rėmimo programos tikimasi gauti apie 30 000 litų. Gavus pinigus, numatoma pradėti 

įrengti pėsčiųjų takus, automobilių stovėjimo aikšteles. Turint omeny, jog šiemet Papilė mini 750 

241

miestelio ir S. Daukanto 210 metų gimimo sukaktis. Padedant bendruomenei, tikimasi atlikti dalį 

darbų, kad švenčių dalyviai galėtų pasigėrėti ir unikalia atodanga. 

Šiek tiek tolimesnėje ateityje planuojama įrengti Viekšnių rekreacinę zoną Juodeikių pušyne. 

Tam reikia parengti specialųjį išvystymo planą. 

Parkas ir žmonės 

Išvardijome daugybę parko lankytinų objektų, pasididžiuotinų vietų, aptarėme plėtotės planus, 

tačiau lyg ir užmiršome, kad žmonės irgi yra parko dalis. Vieni jų čia lankosi trumpam (pažinti, 

pamatyti, pailsėti), o kiti gyvena nuolat. Žmonės, žinia, esti įvairūs. Vieni tik sau naudos 

ieškantys: jeigu žuvauti — tai greitai ir daug, jeigu iškylauti — likusios šiukšlės — ne mano 

reikalas, jeigu džiaugtis — tai tuo, ką padarė kiti. Pavyzdžiui, 8 palei Virvytės upę pastatytos 

hidroelektrinės ženkliai sužalojo kraštovaizdį, sulaikė vandens srovę ir upė pasidarė vandens 

turistams kur kas mažiau įdomi. Tūlas gyventojas, imdamasis kirsti, kasti, statyti, irgi pradeda 

susivokti gerokai po laiko, kai žala akivaizdi. 

Todėl tikrai derėtų visiems pamąstyti, jog kitur esantį grožį, į kurį važiuojame pasižiūrėti, taip 

pat sukūrė ir išsaugojo tenykščiai žmonės. Tai, ar mes už juos prastesni?! O savanaudiškai 

mąstantiems primename Europos Sąjungos nuostatą už ūkinės veiklos apribojimą mokėti 

nemažas kompensacijas. Gal vertėtų pabandyti?! 

[Nuotraukoje:] Ventos regioninio parko vyr. ekologas Vytautas Žiauga, direktorius Pranas 

Leonaitis, vyr. kraštotvarkininkas Darius Nicius. L. Kazlauskienės nuotrauka. 

[B. Kerio pastaba: Negaliu neatkreipti dėmesio į tai, kad kai kuriuose Žemaitijoje 

leidžiamuose laikraščiuose vartojami suvalkiečių tarmės žodžiai. Šiame straipsnyje: 

„nebevardysime”, „išvardijome” vietoje žemaičiams priimtinesnių „nebevardinsime”, 

„išvardinome”. Teisinamasi, kad dabar jau taip (suvalkietiškai) rašoma ir žodynuose]. 

Gyvenimas kaip upės tėkmė / Puslapį parengė Regina Ališauskaitė // Trečiadienio valanda 

(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Bal. 16. — Nr. 16 (27). — Tekste: 

„Būdo žemaičių” kelionė rajono paribiu tęsiasi. Mus lydi Viekšnių seniūnas Antanas Kuodys. 

Ši seniūnija — antra pagal dydį krašte. Valdos užima 220 kvadratinių kilometrų. Teritorija 

ribojasi su Akmenės ir Telšių rajonais. Gyventojai, susibūrę į bendruomenę, galėtų imtis 

iniciatyvos steigti Viekšnių savivaldybę. Antai Rietavas — viena iš mažiausiųjų savivaldybių 

krašte, galėtų būti puikiu pavyzdžiu. Viekšnių ir aplinkinių vietovių istorinis, kultūrinis paveldas 

— stiprūs pamatai savivaldai. 

Seniūnui ši mintis — ne svetima, tačiau šiandienos ekonomika ir finansai grąžina iš svajonių į 

realybę. O ji tokia: seniūnija kartu su gydymo ir švietimo įstaigomis per metus išleidžia 5 

milijonus litų. Tiek reikėtų surinkti pajamų į biudžetą, kad įsteigtoji savivaldybė išsilaikytų. 

Pagrindinis mokesčių surinkimo šaltinis — žemė. Iš žemės ir žemės nuomos mokesčio 

surenkama tik dvidešimtoji dalis reikalingų pajamų. Tad naujai savivaldybei steigtis nėra jokio 

finansinio pagrindo. Bent šiuo metu. 

Žemė — didžiausias seniūnijos turtas, šimtais hektarų dirvonuoja. O jeigu tiksliai 

suskaičiavus, tai seniūnijoje yra 1500 ha dirvonuojančios valstybinės žemės. Vykstant žemės 

reformai, daug paveldėtojų pasirinko pinigines kompensacijas už protėvių žemę. 

Trečią kartą nuo žagrės galima suprasti. Laukai — vien miškai ir raistai. Mažai derlingas 

dirvožemis įvertintas vidutiniškai šiek tiek daugiau kaip 30 bonitetinių balų. Pabrangus 

dyzeliniams degalams, arti žemės jau niekaip nebeapsimoka. Europos kraštuose tokie mažai 

derlingi plotai apsodinami mišku, o savininkams mokamos kompensacijos. Tad pietrytinio 

seniūnijos pakraščio laikas dar neatėjęs. 

Plastinina Bernarda. Viekšniai, tarsi giria: kuo giliau brendi, tuo medžiai įvairesni: Senieji 

Viekšniai // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Geg. 8 ir 29. — Nr. 10 ir 11. — 

[Santarvė. — 2003. — Geg. 8 ir 29. — Nr. 51 (8547) ir Nr. 60 (8556)]. — Visas tekstas: 

Šią moterį bent jau iš matymo pažįsta turbūt visos mažeikiškės. 

1952-aisiais Vanda Mažeikytė-Kvedarienė atvažiavo į Mažeikius ir 46 metus dirbo 

poliklinikos moterų konsultacijoje akušere. Tačiau šiandien su ja kalbamės ne apie Mažeikius ir 

242

ne apie jos darbą, kuriam ji atidavė visą savo širdį ir meilę. Ji mums papasakojo apie Viekšnius 

— miestą, kuriame gimė ir užaugo, apie vaikystę — rodos, patį ilgiausią gyvenimo tarpsnį. 

„APIE MANE NEREIKIA” 

Nors tokiu gana kategorišku pareiškimu ji tarsi uždarė duris į savąjį pasaulį, vis dėlto mūsų 

pokalbis buvo labai nuoširdus. Tam, kad taptų aišku, apie ką kalbėsime vėliau, negaliu 

nepaminėti nors svarbiausių Vandos gyvenimo momentų. 

Septynmetė mergaitė 1935-aisiais pradėjo lankyti Viekšnių pradinę mokyklą. Jau po karo 

baigė šešias Viekšnių gimnazijos klases, ir kartu su šešiomis klasės draugėmis išrūko į Kauną. 

Ten per trejus metus baigė akušerių mokyklą, o vakarais kartu ir vidurinę Kauno mokytojų 

seminarijoje. 

Studijų metai prabėgo kaip viena diena, ir su paskyrimu rankose Vanda atvažiavo į Židikų 

gimdymo namus. Dar po trejų metų ji — jau Mažeikiuose. 

JĄ VADINO PONIŠKĄJA UBAGE 

— Gyveno Viekšniuose, Bažnyčios gatvėje, veterinaras Butkus su žmona. Turėjo du sūnus ir 

dukrą, — prisimena Vanda. — Su šia šeima buvo susijęs ne tik mano senelių, tėvų, bet ir mano 

pačios gyvenimas. 

Tai atsitiko dar prieš I pasaulinį karą. Apie tų metų įvykius Vandai pasakojo jos močiutė. 

Atsirado Viekšniuose tokia Norkienė. Ji buvo iš čia kilusi ir ilgą laiką gyvenusi Amerikoje. 

Tapusi našle bevaikė moteris iš savo vyro paveldėjo nemažą turtą. Nenorėdama likti svetimam 

krašte, savo turtą pavertė auksiniais ir grįžo į gimtinę. Viekšniuose nusipirko dviejų aukštų namą 

ir įsidukrino mažą mergaitę, vardu Ona, nors ją visi vadino Ania. 

Kartą grįžusi namo Norkienė rado savo augintinę besėdinčią ant grindų ir bežaidžiančią 

auksiniais pinigėliais. Išsigandusi moteris nusprendė pinigus padėti į banką. Tačiau net ir čia 

jiems nebuvo lemta išlikti. 

Per I pasaulinį karą į Viekšnių miestelį buvo numestos trys padegamosios bombos. Sudegė ne 

tik bankas su visais pinigais, bet ir Norkienės namas. Ji spėjo išgelbėti tiktai Anią ir dalį 

drabužių. Liko, anot žmonių, kaip stovi. Sudegė ir Vandos senelių namas, kurio viename gale jie 

gyveno, o kitame turėjo parduotuvę. Parduotuvės kampe kabėjo Šv. Marijos paveikslas, ir to 

trobos kampo neprarijo liepsnos. Šventąjį paveikslą Vanda išsaugojo per abu karus. 

Po šių gaisrų ir susikryžiavo Vandos senelių, Norkienės ir Butkų likimai. Netekę savų namų, 

Vandos seneliai išsinuomojo kambarį pas Butkus. Pastarieji šalia turėjo dar vieną namą, kuriame 

apsigyveno Norkienė su Ania. 

Norkienė buvusi aukšta, liekna, inteligentiška moteris. Likimo skaudžiai pamokyta, ji pasijuto 

tarsi gležnutis gėlės žiedas, numestas į purvą. Apsirengusi iš gaisro nasrų išplėštais puošniais 

amerikoniškais drabužiais, ji vaikščiojo po miestelį elgetaudama, kartais — prižiūrėdama vaikus. 

Dėl prabangių aprėdų žmonės ją vadinę poniškąja ubage. 

— Dar ir aš prisimenu Norkienę. Mama dirbo Viekšnių kooperatyve ir, išeidama į darbą, 

kartais prašydavo Norkienės prižiūrėti mano brolį Joną, — sako Vanda. — Tada ji jau vaikščiojo 

pasiramstydama lazda ir, atėjusi iki kooperatyvo, imdavo belsti lazda į langą. O tai reiškė, kad 

atėjo laikas mamai eiti namo maitinti sūnaus. Ji buvo labai korektiška, išsilavinusi moteris, mėgo 

tvarką ir tikslumą. 

PASLAPTINGASIS GYVENTOJAS 

Per karą vokiečių laikais Vanda gyveno pas Butkus. Broliai sirgo infekcinėmis ligomis, ir 

tėvai, bijodami, kad neužsikrėstų dukra, apgyvendino ją čia. Senieji Butkai jau buvo mirę, name 

gyveno sūnus Jonas su Ania, kuri iš pradžių čia buvo priimta kaip šeimininkė, o vėliau tapo 

neoficialia Jono žmona. 

Jonas turėjo brolį Kazimierą. Jis buvo Nepriklausomos Lietuvos kariškis ir, anot Vandos, visi 

jį vadinę kapitonu Butkumi. Kai užėjo rusai, Kazimieras dingo. Kurį laiką slapstėsi kaime, o 

paskui kaimiečiai jį, apkrautą šienu, vežimu atvežė į Viekšnius pas brolį ir su visu šienu išvertė 

kieme. 

— Prisimenu tą krūvą šieno, riogsojusią kieme, — sako Vanda. — Kiemą juosė aukšta aklinai 

užtverta tvora. Iš gatvės nebuvo net plyšelio, per kurį būtų galima ką nors pamatyti. Tada, 

243

žinoma, aš nieko net neįtariau. Tik mane nervindavo tai, kad Butkai visada viską užrakinėdavo. 

Taip pragyvenau dvi žiemas ir vasarą, visiškai nieko nežinodama apie slaptąjį įnamį. 

Paslaptis paaiškėjo daug vėliau. Pasirodo, namo viduryje buvo padarytas tarpsienis, į kurį 

buvo galima patekti tik iš virtuvės per atsidarančią indų lentyną. Tame tarpsienyje ir gyveno 

Kazimieras. Į celę buvo privesta elektra, kad jis galėtų skaityti, stovėjo kušetė ir taburetė. 

Naktimis „kalinys” išeidavo į virtuvę. 

— Kazimieras taip gyveno tol, kol pasibaigė karas ir buvo paskelbta paskutinė amnestija. 

Tada išlindo iš savo slėptuvės ir, padedamas brolio Jono, nuėjo užsiregistruoti, — apie sudėtingą 

pokario laikotarpį pasakoja Vanda. — Į Butkų namus tuoj prisistatė saugumiečiai. Jie viską 

išnaršė, išžiūrėjo, fotografavo, ir įsitikinę, kad Kazimieras čia tikrai visa tą laiką gyveno, kad 

niekam nekenkė, nieko nežudė, paliko jį ramybėje. Jam buvo išduoti dokumentai ir vyras 

įsidarbino Kapėnų durpyne sąskaitininku. 

LAISVAMANIS MOKYTOJAS 

Jonas Butkus buvo laisvamanis, nepripažino katalikų tikėjimo ir santuokos. Taigi daug metų 

juodu su Ania gyveno nesusituokę. 

— Tik apie 1960-uosius metus Jonas pagaliau ryžosi šiam žingsniui, — prisimena Vanda. — 

Tačiau tai padarė ne dėl to, kad pakeitė pažiūras — bijojo, kad po jo mirties giminės nepareikštų 

pretenzijų į namą ir neiškraustytų iš jo Anios. Mano vyras iš Akmenės parvežė metrikacijos 

skyriaus vedėją, kuri juos namuose ir surašė. O šliūbą bažnyčioje jie paėmė dar vėliau, kai Jonas 

jau nebedirbo mokykloje. 

Jonas ir jo sesuo Morta buvo baigę mokytojų seminariją, Kazimieras — Kauno karo 

akademiją. Jonas dėstė geografiją, Morta buvo pradinių klasių mokytoja. Prieš II pasaulinį karą 

nepriklausomoje Lietuvoje jie abu mokytojavo kaimuose. Po karo iki pat pensijos daug metų 

dirbo Viekšniuose. 

— Šiandien jų nė vieno nebėra. Šie žmonės mano šeimai buvo tarsi giminės. Ania, prisimenu, 

sakydavo: „Tu man kaip dukra”. O Morta, amžiną jai atilsį, išgelbėjo mano brolį. Jam buvo gal 

10 metų, kai kartą vasarą jis maudėsi Ventoj. Gelbėdamas kitą vaiką, vos nenuskendo pats. Iš 

vandens jį žvejai ištraukė be sąmonės. Morta jį labai profesionaliai masažavo, plakė karklo 

šakelėm. Vaikas dar ir antrą dieną nekalbėjo, kol pagaliau atsigavo, — į savo vaikystės 

prisiminimus grįžta Vanda. 

PLĖŠIKO KAUKĖ NE ŠIAIP SAU 

Viekšniai, nors ir mažas provincijos miestelis, bet kultūra čia visada buvo gyva. Pasak 

pašnekovės, jos tėtis Albinas Mažeikis buvęs puikus aktorius. Prieš II pasaulinį karą bažnyčiai 

priklausiusioje parapijos salėje rinkdavosi saviveiklos kolektyvai, buvo statomi spektakliai. 

Aktyviausi būdavo mokytojai, tarnautojai. Aprangą siūdindavosi ir dekoracijas gamindavosi 

patys aktoriai iš savo lėšų. 

Kasmet vykdavo naujamečiai kaukių vakarai. Kai buvo pastatyta pradinė mokykla (dabar 

vidurinės mokyklos pastatas — B. P.), visi kultūriniai renginiai persikėlė ten. 

— Kas tik sugebėdavo pasidaryti kaukę, visi dalyvaudavo kaukių vakaruose. Geriausios 

kaukės būdavo premijuojamos. Mano tėtis paprastai laimėdavo pirmąją vietą. Tai jis tapdavo 

pelėda, tupinčia ant kelmo, tai Vytautu Didžiuoju arba girių plėšiku. Pastaroji kaukė gimė ne 

atsitiktinai, — sako Vanda ir pasakoja tokią istoriją. 

Smetonos laikais po Viekšnių apylinkes, Mažeikius, Židikus, Ylakius siautėjęs plėšikas, 

pavarde Gricius. Jis turėjęs bendrininkų, jam ištikimų vyrų būrį. Jeigu koks žmogus pasiimdavęs 

iš banko pinigų, nebūdavęs garantuotas, kad su jais pasieks namus. Jei turguj parduodavo karvę, 

rizikuodavo namo sugrįžti be cento kišenėje. 

Tada susiorganizavę ūkininkai, šauliai, policininkai, ir didelis būrys išsiruošęs plėšiko 

medžioklėn. Policija turėjusi seklių, kurie pranešę, kur tą naktį slapstosi Gricius. Užklupę jį pas 

savo merginą. Jis atsišaudęs, todėl sulaikant buvęs sužeistas. Įmetę jį į ratus, vežė į Viekšnius. 

Kadangi nelaimėlis kraujavo, Vandos mama buvo pakviesta jį sutvarstyti. Moteris jį ėmusi 

gėdinti ir priekaištauti, kad jis, toks jaunas ir gražus, tapo plėšiku. Tada šis verkdamas ėmęs 

pasakoti, kodėl nuėjęs tokiais keliais. 

244

Mokykloje iš turtingesnio vaiko pavogęs obuolį. Nuo tada ne tik vaikai, bet ir mokytojai jo 

kitaip nevadinę, kaip vagimi. Nuo visų atstumtas, iš pykčio ir apmaudo pradėjęs nuolat vogti. 

Vėliau, nepritapęs prie žmonių, pasidaręs tikras plėšikas. 

DAR VIENA BAŽNYČIOS GAISRO VERSIJA 

Butkų, pas kuriuos kurį laiką gyveno Vandos močiutė, namas buvo prie pat bažnyčios. 

Mergaitė dažnai lankydavo savo močiutę. Šventorius būdavo nuolatinė jų pasivaikščiojimo vieta. 

Medžiai, šventorius, iš visų pusių apsodintas gėlynais, grynas oras — puiki vieta poilsiui. 

— Tai buvo prieš II pasaulinį karą, kai aš buvau dar vaikas, — sako Vanda. — Nuolat 

vaikščiodama aplink bažnyčią, mačiau, kad į bokštą vedė atskiras įėjimas. Ne kartą buvau 

pastebėjusi, kad pro tas duris dažnai įeidavo ir išeidavo senos davatkėlės. Girdėjau kalbas, kad 

jos bažnyčios bokšte laikė skrynias. O kai lankiau pradžios mokyklos antrą skyrių, mokytoja mus 

vedėsi į bokštą pasižiūrėti Viekšnių panoramos iš viršaus. Tada aš savo akimis mačiau ten 

kažkokias dėžes, primenančias kraičio skrynias. 

Kai 1939-aisiais bažnyčios bokšte kilo gaisras, sklidę kalbos, kad senutės, lipdamos į bokštą, 

kelią pasišviesdavo degančiom žvakėm arba degtukais. Esą jos, besirausdamos savo skryniose, ir 

padegusios bažnyčią. 

Žmonės tada buvę ne tokie, kaip dabar. Jeigu kam atsitikdavo kokia bėda, visi stengdavosi 

padėti. Kilus gaisrui visi viekšniškiai bėgę gelbėti savo bažnyčios. Su jais ir Vandos tėtis, dirbęs 

Viekšnių valsčiuje. Didžiausias turtas, kurį reikėję gelbėti, buvo bažnyčios vargonai. Jie buvo 

apjuosti storomis virvėmis ir iš viršaus leidžiami žemyn. Apačioje stovėję žmonės turėjo juos 

priimti. Prieš pat pabaigą virvės neatlaikė svorio ir nutrūko. Krisdami vargonai užkliudė Vandos 

tėtį ir sužeidė galvą. 

— Tėtis gydėsi ligoninėje, o visam gyvenimui likusių randų vietoje jam nebeaugo plaukai, — 

apie gaisro pasekmes pasakoja Vanda. — Nuo to laiko jis skusdavosi plikai. 

KILUSI IŠ INTELIGENTŲ 

Vandos senelis buvo išsilavinęs žmogus. Jis mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų kalbas. Per I 

pasaulinį karą jis vertėjavo vokiečiams ir pasinaudojęs proga padėjo daugeliui lietuvių išvengti 

mirties, išgelbėti jų arklius, galvijus nuo vokiečių. 

Močiutė buvo Varnių dvarininko dukra. Tačiau mirus mamai, o tėvui vedus antrą kartą, ji 

nesutarė su pamote ir pabėgo iš namų. Atsidūrusi Liepojoje, ji tarnavo pas grafus. 

— Mano močiutė buvo inteligentiška, mėgstanti bendrauti moteris, todėl buvo laukiama 

Biržiškų namuose. Ji buvo Elzbietos Biržiškienės bendraamžė, todėl jos draugavo, tarp savęs 

kalbėdavosi lenkiškai. Iš tų namų močiutė buvo parsinešusi daug įvairiausių žinių apie vaikų 

auginimą ir ligas. Mus augindama mama dažnai prisimindavo močiutės pamokymus. Ir šiandien 

prisimenu, kaip mama sakydavo, kad jeigu močiutė dedasi skrybėlaitę, tai žinok — eis pas 

Biržiškienę, — į senus laikus mintimis sugrįžta Vanda. 

GIMDYMO NAMAI — LANIAUSKŲ NAME 

1936 metais Viekšniuose buvo atidaryti gimdymo namai. Juos savo namuose įkūrė Apolonija 

Laniauskienė, kuri pirmoji rajone buvo baigusi Kauno Prano Mažylio dvejų metų akušerijos 

kursus. Jos vyras Adomas Laniauskas buvo kepėjas, po II pasaulinio karo baigęs felčerių kursus 

ir dirbęs Viekšniuose. Viename namo gale gyveno Laniauskų šeima, kitame buvo gimdymo 

namai. 

1947 metais Vanda šiuose gimdymo namuose atliko 6 savaičių praktiką. 

Iš pradžių čia darbavosi viena A. Laniauskienė, o po karo atvažiavo dar viena akušerė — 

Danutė Raginienė. Šiuose namuose į pasaulį atėjo daug viekšniškių. 

Čia gimė ir abi Laniauskų dukros — Aldona ir Julija. Jaunesnioji, Julija, baigusi Vilniaus 

universitetą, kaip ir mama tapo akušere-ginekologe. Jau daug metų Julija Daktaraitienė dirba 

Mažeikiuose. 

Po mažosios gimimo A. Laniauskienė pasiligojo. Vanda prisimena, kaip mama lankė sunkiai 

sergančią moterį jos namuose. Praėjus pusantrų metų nuo gimdymo, dėl venų trombozės ji mirė. 

Gimdymo namuose ją pakeitė Elena Aleksandravičiūtė, vėliau tapusi ir Adomo Laniausko 

žmona. 1949 metais į Viekšnius atvažiavo akušeris-ginekologas Vytautas Raginis. 

245

1950-aisiais gimdymo namų nebeliko. Jų funkciją perėmė Viekšnių ligoninė. Vanda buvo 

dešimties metų, kai Viekšniuose buvo statoma ligoninė. Prie jos buvo pastatytas didelis medinis 

kryžius. 

— Kaip dabar akyse stovi prie ligoninės durų pakabinta lentelė su užrašu. Pradžios nepamenu, 

— sako Vanda, — o paskutiniai žodžiai įstrigo galvon visam gyvenimui: „... Biržiškų fundacija”. 

Tarybiniais laikais, kai rusai užėmė Viekšnius, pjūklu buvo nupjautas kryžius, nuimta lentelė. 

Nuotraukos iš V. Kvedarienės, B. Kerio ir A. Sidabro asmeninių archyvų. [Tekstai po 

nuotraukomis: „Vanda Mažeikytė-Kvedarienė”. „1930 metais viekšniškiai pastatė spektaklį apie 

Vytautą Didįjį. Pagrindinio vaidmens atlikėjas — Albinas Mažeikis (pirmas iš dešinės)”. 

„Viekšnių gimdymo namų įkūrėja Apolonija Laniauskienė (kairėje) ir jos vyras Adomas”. 

„Viekšnių ligoninės (dabar A. Biržiškos sveikatos namai) statyba 1938 metais”. „Viekšnių 

ligoninė jau priima pacientus. Šalia matyti minėtas kryžius”]. 

Plastinina Bernarda. Jie buvo ir liks miestelio istorijos dalis: Senieji Viekšniai // 

Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Birž. 26. — Nr. 12. — [Santarvė. — 2003. — 

Birž. 26. — Nr. 72 (8568)]. — Visas tekstas: 

Po paskutinio rašinio apie Viekšnius („Santarvės” Nr. 60) paskambino buvęs viekšniškis 

Alfonsas Degutis, dabar gyvenantis Mažeikiuose. Jis prisistatė esąs Butkų, apie kuriuos rašėme, 

giminaitis ir sakė galįs papildyti bei patikslinti kai kuriuos šios šviesios atminties šeimos 

gyvenimo momentus, papasakoti naujų faktų apie kažkada čia gyvenusius žmones. 

SENELIS 

Mokytojų Mortos bei Jono ir karininko Kazimiero Butkų mama ir Alfonso Degučio senelis 

buvo broliai. Namą Viekšniuose, kuriame gyveno Butkų šeima, statė Alfonso senelis Pranas 

Perminas. Jis buvo statytas kitai seseriai, Barborai, kuri gyveno kartu su Butkų šeima. 

— Mano senelis Plūgų kaime turėjo savo plytų gamyklėlę. Jis buvo visų galų meistras, — 

pasakoja Alfonsas. — Mokėjo kalvio amatą ir turėjo nuosavą kalvę. Jis buvo įvaldęs visus 

statybininko ir staliaus darbus. Pats pasigamino vargonus, kuriuos buvo paskolinęs Viekšnių 

klebonui, kai per bažnyčios gaisrą nukentėjo didieji jos vargonai. 

Pirmasis mūrinis dviejų aukštų namas Viekšniuose — špitolė, taip pat buvo statytas Prano 

Permino. 

LIKIMAI 

Grįždamas prie Kazimiero Butkaus, Alfonsas sako buvus jį Smetonos laikų karininką ir 

tarnavus Lietuvos kariuomenėje. Jis turėjęs skardų balsą, labai tinkantį jo turėtam kapitono 

laipsniui. Jo komandos eilinių ausis pasiekdavo ir per geroką atstumą. Nors iš pirmo žvilgsnio 

Kazimieras atrodė griežtas, tačiau su kareiviais būdavo labai draugiškas. 

Prasidėjus II pasauliniam karui, Kazimieras išėjo į atsargą ir gyveno Mažeikiuose. Jis 

pasakojęs Alfonso tėvui, kad į namus atėję du vokiečių kariškiai liepė paimti vokiečių policijos 

uniformą ir nurodė prisistatyti į Mažeikių valsčių: nuo šiol jis turėsiąs būti Mažeikių policijos 

viršininkas. Nepadėję ir Kazimiero atsikalbinėjimai, kad tokio darbo neišmano, kad yra 

karininkas, o ne policininkas. Jam buvę pasakyta: jeigu nepaklusi, būsi sušaudytas. 

Iš pradžių dar buvę pakenčiama. Vėliau prasidėjo žydų areštai. Kazimieras ėmė simuliuoti 

ligą, taip norėdamas atsikratyti nepageidaujamų pareigų. Į tai niekas nekreipė dėmesio. Tada jis 

ėmė gerti. Diena iš dienos. Pritrūkę kantrybės vokiečiai jį išvijo. 

— Prisimenu, Kazimieras su mano tėčiu susėdę gėrė ir šis džiūgavo, laimingai išsisukęs iš 

nepavydėtinos tarnybos, — sako Alfonsas. — Iš šeimoje girdėtų pokalbių supratau, kad mūsų 

giminaitis neprikišo pirštų prie žydų areštų. Visus dokumentus pasirašinėjo jo pavaduotojas, 

kuris užėjus rusams buvo sušaudytas. 

Rusų laikais Kazimieras slapstėsi kaime pas žmonos tėvus. Dėl jo žmona Ieva buvo areštuota, 

tardyta, kankinta ir po to ištremta į lagerį. Jų vaikus Laimą ir Petrą užaugino Morta Butkutė. 

Po to dar daug metų Kazimieras slėpėsi Viekšniuose pas brolį Joną. Ant aukšto buvęs įrengtas 

kambarėlis, kur jis ir gyvenęs, Įtarus nors ir mažiausią pavojų, vyras, atsidaręs dangtį, leisdavosi 

į apačią ir slėpdavosi tarpsienyje. Tam, kad kaip nors sutrumpintų laiką, neturėdamas jokių kitų 

įrankių, peiliu jis išdrožė staliuką ir spintelę su daug stalčiukų. 

246

Butkai išgyveno nuolatinę įtampą. Jonas jau buvo susitaikęs su mintimi, kad suradus 

Kazimierą, bus ištremtas. Tolimai kelionei buvo suruoštos kelios poros vilnonių kojinių, šiltų 

megztinių. Kazimieras žinojo: suras — bus sušaudytas. 

— Vėliau jis man pats pasakojo, kad nebegalėjo pakelti vienatvės. Dar kiek, ir būtų išprotėjęs. 

Todėl nebematė kitos išeities ir bene po 13 slapstymosi metų legalizavosi, — apie sudėtingai 

susiklosčiusį savo giminaičio likimą pasakoja pašnekovas. — Nuo Stalino mirties jau buvo 

praėję šiek tiek laiko, tad ypatingų represijų neteko patirti. Paskutinė Kazimiero darbovietė buvo 

tuometė Mažeikių MSV, kur jis buvo darbų vykdytojas. 

GABUMAI 

Dar ir šiandien Viekšniuose daug kas mena vieno turtingiausių miestelio žmonių lentpjūvės 

savininko Prano Požerskio pavardę. Alfonsą su jo šeima sieja giminystės ryšiai. Požerskio žmona 

Ona Vaičiūtė buvo jo mamos pusseserė. 

Prieš II pasaulinį karą Požerskiai gerokai prasigyveno, išplėtė savo lentpjūvę. Čia buvo 

gaminamos obliuotos ir špuntuotos lentos grindims ir langams. Be to, P. Požerskis domėjosi 

įvairia technika, ir jau Smetonos laikais pats buvo sukonstravęs lokomobilį (garo katilą), Įsigijęs 

metalo tekinimo stakles, buvo pradėjęs gaminti dantračius žemės ūkio mašinoms. Liejykla 

keldavo didelį triukšmą, todėl vietiniai žydai ėmė protestuoti ir piktintis, kad Požerskis su savo 

krosnimi neduodąs ramiai gyventi. Dantračių gamybos teko atsisakyti. 

— Požerskiai turėjo dukrą ir sūnų. Pranas Požerskis jaunesnysis vokiečių laikais buvo 

pasigaminęs sklandytuvą, — dėsto pats kažkada labai domėjęsis aviacija Alfonsas. — Jo 

„paukštis” buvo vienvietis, pagamintas iš medžio ir aptrauktas drobe. Sklandytuvas su 

amortizatoriumi startuodavo nuo Čekų kalno ir nusileisdavo Pastauninke (taip viekšniškiai 

vadina slėnį prie Ventos — B. P.). 

Ir vėliau, po karo, gyvenimo aplinkybių nublokštas į Angliją, Požerskis jaunesnysis pomėgio 

aviacijai neatsisakė. Jis sukonstravo autožyrą (malūnsparnį su propeleriu) ir juo skraidė. Ir 

šiandien Anglijoje jis yra žinomas sklandytojas. Sūnus pasekė tėvo pėdomis ir Ketering mieste 

buvo įsigijęs lentpjūvę. 

SLĖPTUVĖ 

Po karo seniesiems Požerskiams teko slapstytis nuo tarybų valdžios. Vaikai su vokiečių frontu 

pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į Angliją. Tėvai Sovaičių kaime, prie Maigų miško, nusipirko 

Barzdinės pelkę, ją nusausino ir pasistatė nedidelį namuką bei daržinę. Vis dėlto čia, ypač 

pavasariais, būdavo labai šlapia. Kai Požerskiai nujausdavo, kad jų gali tykoti saugumiečiai, 

slėpdavosi pelkėje įrengtame ir užmaskuotame didžiuliame metaliniame katile. Ten jiems yra 

tekę praleisti nemažai valandų. 

Vėliau Požerskis mirė, laikai pamažu keitėsi, ir našlė grįžo į Viekšnius. Po kurio laiko ji 

ištekėjo už Igno Liaugaudo. 

KUNIGAS 

Nors Alfonsui ėjo tik ketvirti metukai, jis atsimena visus Viekšnius sukrėtusį įvykį, kada 

Maigų miške buvo nušautas jau per 70 perkopęs Viekšnių bažnyčios kanauninkas Jonas 

Navickas. Tada Degučiai gyveno Plūgų kaime. Karas buvo tik prasidėjęs. Rusų armija traukėsi, 

įsitvėręs į mamos ranką, vaikas stovėjo kieme. Nuo senojo Laižuvos kelio vienkiemį skyrė apie 

50 metrų. Vaizdą, kurį jis matė daugiau kaip prieš 60 metų, vyras papasakojo su visomis 

detalėmis: 

— Pamačiau keliu einančius tris vyrus. Truputį priekyje ėjo kanauninkas. Už jo — du vyrai, 

apsirengę ilgomis kareiviškomis milinėmis. Ant pečių jie nešėsi šautuvus. Tėvai puikiai suprato, 

kur veda dvasiškąjį Tėvą ir kas jo laukia. Prisimenu tėčio pasakytus žodžius, kad jei jo rankose 

būtų šautuvas (tuo metu jau buvo jį pardavęs), jis tikrai čia nestovėtų nieko neveikdamas. 

Be Degučių, šią tragediją matė ir daugiau kaimo žmonių. Prie pat Maigų miško, dešinėje kelio 

pusėje, gyveno Antanas Žylė. Kai liūdnoji eisena praėjo pro jo kiemą, vyriškis, užlipęs daržinėj 

ant prėslo, pro plyšį stebėjo kiekvieną šių žmonių judesį. Kaip jis vėliau pasakojo, tuo momentu 

atsitiktinai pro šalį dviračiu važiavęs Dargis iš Žiogaičių kaimo. Kanauninko palydovai jį 

sustabdę ir liepę grįžti. Žylė matė, kaip įėjus į mišką kariškiai liepė kunigui paeiti apie 10 metrų 

247

nuo keliuko ir paleido į jį šešis šūvius. Po to apsisuko ir patraukė atgal. Pakeliui užėjo pas 

muzikantą ir siuvėją Juozą Knabiką, atsigėrė vandens ir lyg niekur nieko grįžo į Viekšnius. 

Žylė nuėjęs pamatė sukniubusį dvasiškį. Jo galva buvo padėta ant kelmo — tarsi jis pats būtų 

atgulęs amžinojo poilsio. O po dviejų ar trijų dienų Alfonsas su mama atėjęs į mišką toje vietoje 

rado būrelį susirinkusių žmonių. Kanauninko kūno jau nebebuvo. 

Ne vienas viekšniškis savęs klausė: kodėl ir už ką? J. Navickas buvo ne vienintelis kunigas 

Viekšniuose. Kiti, jaunesni, slapstėsi, o kanauninkas, niekam niekuo nenusikaltęs, amžių 

nugyvenęs, tikėjo, kad jo niekas nelies. Skaudžiai apsiriko. 

Kartu su kunigu iš Viekšnių išsivarė ir senuką advokatą. Jis ėjo sunkiai, nuolat klupo. Tai 

matę žmonės sakė, kad vos paėjus už Viekšnių, jis buvęs užmuštas šautuvo buože. 

BAIMĖ 

Kas buvo kunigo žudikai? Deja, ne svetimtaučiai, o lietuviai, vietiniai miestelio gyventojai. 

Juos visi žinojo ir galėjo įvardinti. Bet buvo toks laikmetis, kad niekas apie tai nedrįso kalbėti. 

Už menkiausią smulkmeną nepagarbų atsiliepimą apie Staliną grėsė ilgi kalėjimo metai, 

koncentracijos lageriai. 

Alfonsas prisimena, kad prieš pat baigiantis karui, kai vokiečiai traukėsi į Latviją, beveik toje 

pačioje vietoje, tik kitoje kelio pusėje vokiečiai nušovė Smetonos laikų komunisto pogrindininko 

Jono Vaičkaus žmoną. Vokiečiai ieškojo jo, bet neradę iš namų išsivedė karvę. Vaičkai gyveno 

skurdžiai, tad karvė buvo didelis praradimas. Žmona pasileido iš paskos ratų ir šaukdama 

kumščiais įnirtingai daužė vokiečiui į nugarą. Kai ratai pasiekė Maigų mišką, vokietis atsisuko ir 

paleido į moterį automato šūvių seriją. 

KALĖJIMAS 

Šalia senosios Viekšnių vaistinės stovėjo didelis, ilgas raudonų plytų pastatas. Anot žmonių, 

čia buvo žydo Vakso klėtis, kurioje už tam tikrą mokestį buvo galima laikyti grūdus ar kitą turtą. 

— Per pirmąją rusų okupaciją, prieš pat karą, rusai liepė Jonui Vaičkui per mitingą pasakyti 

kalbą. Kadangi šis neturėjo iškalbos, paprašė bolševikams prijaučiantį žydą Zarceną pašnekėti už 

jį. Žydas buvo nelabai susipažinęs su partijos linija, todėl šiek tiek nuvažiavo į lankas, — tarsi 

kokį linksmą nuotykį pasakoja Alfonsas. — Už tai rusai Zarceną suėmė ir pasodino į Vakso klėtį, 

kuri buvo paversta kalėjimu. Per tardymą paaiškėjo, kad Zarcenas tik išpildęs Vaičkaus prašymą, 

tada ten pat buvo patupdytas ir bolševikinės kalbos užsakytojas. Kai pagaliau rusai viską 

išsiaiškino, abu įkalintuosius paleido. 

Tame pačiame kalėjime sėdėjo ir 40-aisiais į bolševikų partiją įstojęs kalvis Bogužas. Karo 

metu jį čia uždarė vokiečiai. Neilgai trukus, pas vokiečius vertėjavusio vietinio lietuvio dėka, 

kalvis iš kalėjimo buvo paleistas. Tačiau karo pabaigoje Bogužą ėmė tampyti rusai. Jiems įtarimą 

sukėlė tai, kad vokiečiai jį taip greitai paleido: ar tik nebūsiąs parsidavėlis ir užverbuotas. 

Tardytojas Bogužui liepęs naktį ateiti į kapines. Išsigandęs, kad ten gali būti nušautas, jis 

nepakluso. Kitą dieną tardytojas išsikvietė neklusnųjį kalvį ir pakėlė didžiausią triukšmą: 

pistoletu trankė į stalą, grasino. Vėliau žmogelį paliko ramybėje. 

Nuotraukos Jono Strazdausko ir iš A. Degučio, B. Kerio ir A. Sidabro asmeninių albumų. 

[Tekstai po nuotraukomis: „Kunigo J. Navicko žūties vietą Maigų miške ženklina kryžius”. 

„Žuvusiojo kunigo palaikai ilsisi Viekšnių bažnyčios šventoriuje”. „Slėnyje prie Ventos, 

viekšniškių vadinamame Pastauninku, kažkada leisdavosi savadarbis Požerskio jaunesniojo 

sklandytuvas”]. 

Plastinina Bernarda. Giminės istorija: meilė, svajonės, praradimai ir išbandymai: Senieji 

Viekšniai // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Rugpj. 28. — Nr. 14. — [Santarvė. 

— 2003. — Rugpj. 28. — Nr. 98 (8594)]: Nuotraukos: „[1.] Vincentas Aleksandravičius — 

Maskvos universiteto studentas. Maskva, 1880. [2.] J. Aleksandravičius (antras iš kairės), greta 

dešinėje Zofija Aleksandravičienė prie Viekšnių vaistinės. 1961 m. [3.] Juozas Aleksandravičius 

(pirmas iš kairės), kanauninkas, Zosytės krikštatėvis Jonas Navickas (ketvirtas iš kairės), Zosytė, 

jos mama Zofija Aleksandravičienė, brolis dailininkas Vaclovas Ujejskis ir sūnus Bagdonas 

Kontrimas Aleksandravičių svetainėje (dabar — vaistinės muziejaus svetainė). 1940 m.”. — 


248

Be senosios Viekšnių vaistinės savininko, vėliau tapusio valdytoju, ir jo šeimos, miestelio 

istorija nebūtų išsami. Kaip ir be gydytojo Antano Biržiškos, jo sūnų profesorių, tapusių tarsi 

vizitine Viekšnių kortele. Nors šios dvi šeimos labai artimai bendravo, apie Biržiškas ir jų ryšius 

su Viekšniais daug žinoma, o Aleksandravičius mena bene tik senieji viekšniškiai. 

Artimiau pažinti Zofijos ir Juozo Aleksandravičių šeimą padėjo jų dukra Zofija 

Aleksandravičiūtė-Navickienė, dabar gyvenanti susigrąžintame tėvo ūkyje Akmenės rajone, 

Sprogiškės kaime. 

YPATINGAS RYŠYS 

Juozas Aleksandravičius gimė Viekšniuose 1896 metų spalį vaistininko Vincento 

Aleksandravičiaus šeimoje. Vincentą augino ir į mokslus leido jo dėdė Žagarės klebonas 

Kazimieras Aleksandravičius. Sūnėnas, kurį jis labai mylėjo, buvo iš gausios šeimos. Dėdė pats 

Vincentą lavino, paruošė į gimnaziją, vėliau išleido į Maskvos universitetą, kur gabus jaunuolis 

studijavo farmacijos mokslus. Didelį įspūdį Vincentui darė Mendelejevo paskaitos. 

Kurį laiką jaunasis farmacininkas dirbo Rusijos vaistinėse. Tačiau jo dėdė, norėdamas, kad 

sūnėnas senatvėje būtų arčiau jo ir gyventų Lietuvoje, 1883 metais nupirko vaistinę Viekšniuose 

ir padovanojo ją Vincentui. Čia įsikūręs 30-metis jaunuolis gyveno iki pat mirties — 1926 metų. 

Antanas Biržiška ir Vincentas Aleksandravičius buvo beveik vienmečiai, tad ir jų šeimos labai 

artimai bendravo. Jų vaikai užaugo kartu. Juozui Biržiškų sūnūs buvo tarsi vyresnieji broliai. 

Juozo dukra Zofija rodo daugiau kaip pusę amžiaus saugotą tėvelio knygą „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose”, kurią 1938 metais jam dedikavo ir pats savo ranka užrašė jos autorius 

Mykolas Biržiška. 

— Profesoriai Biržiškos buvo nuolatiniai mūsų šeimos svečiai. Visas šventes tėvai su jais 

švęsdavo kartu, — prisimena Zofija. — Mes, vaikai, šokdavom, dainuodavom, deklamuodavom, 

o jie turėdavo kantrybės žiūrėti visas mūsų programas. Kai aš buvau dar visai mažytė, šalia mūsų 

degė žydo Vakso klėtis. Gaisro liepsnos grasino lyžtelti lentelėmis dengtą vaistinės stogą. Mama 

susuko mane į antklodę ir išnešė į Biržiškų namus pas Elzbietą Biržiškienę. Kai atsibudau, 

nesupratau, kur esanti. Prisimenu, senoji daktarienė, kurią mes meiliai vadinome babunėle, 

atnešė įdomių statulėlių, kad nusiraminčiau. 

TĖVAS 

Juozas Aleksandravičius mokėsi Rygos gimnazijoje. Būdamas 16 metų, jis metė gimnaziją ir 

sugrįžo pas tėvą į vaistinę dirbti mokiniu. 

Tais laikais buvo tokia tvarka, kad padirbėjęs mokiniu pas gerus vaistininkus, galėdavai 

važiuoti į kurį nors universitetą, išlaikyti egzaminus, ir įgydavai provizoriaus padėjėjo 

kvalifikaciją. Kai kurie likdavo dirbti, o gabesnieji studijuodavo toliau, kad įgytų aukštąjį 

išsilavinimą. 

Iš pradžių Juozas tėvo vaistinėje jautėsi nelabai jaukiai. Atvažiavę dvarininkai žiūrėdavo į jį 

su gailesčiu: toks jaunas žmogus nebesimoko, o svarsto miltelius ir ruošia įvairius tepalus. 

Prasidėjus I pasauliniam karui, Juozas pasitraukė iš Viekšnių ir buvo mobilizuotas į caro 

kariuomenę. Tačiau ir būdamas kareivis, jis lankė Peterburgo karo medicinos felčerių mokyklą. 

Baigęs mokyklą dirbo vaistinėje Donbase. 

Per revoliuciją kariuomenės medicinos darbuotojai Juozą išrinko atstovu į deputatų tarybą, 

kurioje kareiviams atstovavo Klimentas Vorošilovas, vėliau tapęs sovietų sąjungos valstybės, 

partijos ir kariuomenės veikėju. 

Grįžęs į Lietuvą, 1920 metais Juozas įstojo į Kauno aukštuosius kursus, kurie vėliau buvo 

reorganizuoti į Kauno universitetą. Po penkerių metų su pirmąja laida baigęs studijas, jis gavo 

chemiko-vaistininko diplomą. Kaip gabiam chemikui, jam buvo pasiūlyta likti dirbti universitete 

ir siekti mokslininko karjeros. Tačiau labai mylėdamas savo gimtąjį miestą jis nesusigundė 

puikia proga ir grįžo dirbti į tėvo vaistinę. Tėvas jau buvo pasiligojęs, tad jam teko rūpintis ne tik 

vaistine, bet ir prižiūrėti senus tėvus. 

1926 metais, mirus Vincentui, sūnus paveldėjo vaistinę ir dirbo joje beveik iki mirties. Juozas 

Aleksandravičius buvo vienintelis Lietuvoje vaistinės savininkas, sovietiniais laikais paliktas 

dirbti savojoje vaistinėje valdytoju. 

249

— Mano tėvelis turėjo nepaprastą atmintį ir buvo puikus pasakorius. Esu jam be galo dėkinga 

už anksti pažadintą meilę gimtajai Žemaitijai, Viekšnių kraštui, už tai, kad ir sunkiais sovietiniais 

laikais mane ir mano sūnus supažindino su tais Lietuvos istorijos faktais, kurie šiaip buvo 

nutylimi, — pasakoja Zofija. — Mes jau tada namuose studijavome Kojalavičiaus, Šapokos 

istorijos knygas. 

Tėtis domėjosi istorija, studijavo aplinkinių dvarų archyvus. Mokėdamas rusų, lenkų, lotynų, 

vokiečių, šiek tiek prancūzų kalbas, daug skaitė, domėjosi liaudies medicina, rinko senus 

dokumentus, antspaudus, kitus eksponatus. Vaistinėje jis buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią 

lankė ekskursijos ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Baltarusijos, net Maskvos. Tėtis visada 

svajojo, kad po jo mirties mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos ir Viekšnių krašto 

kultūros muziejus. Aš laiminga, kad jo svajonė išsipildė. 

MAMA 

Zofijos mama gimė Kaukaze, kur jos tėtis dirbo buhalteriu geležinkelio stotyje. Netikėtai 

šeima labai praturtėjo, ir dukra gavo viską, kas priklausė pagal šeimos socialinę padėtį. Ją 

prižiūrėjo dvi auklės — prancūzė ir vokietė, ji mokėsi šokio ir muzikos. Gimnaziją baigė aukso 

medaliu ir išvyko studijuoti į Varšuvos konservatoriją. 

Juozas Aleksandravičius buvo antrasis Zofijos vyras. Jiedu susipažino apie 1920 metus, kai ji, 

būdama karo gydytojo Edvardo Kontrimo žmona, po revoliucijos grįžo į nepriklausomybę 

atgavusią Lietuvą. E. Kontrimas buvo kilęs iš garsios Žemaitijos bajorų giminės. Jo tėvai 

Birbiliškės kaime turėjo dvarelį. Neilgai ten pagyvenę, jaunieji Kontrimai įsikūrė Viekšniuose. 

Edvardas gydė žmones, o žmona jam asistavo. Kartą, važiuodamas pas ligonį, daktaras labai 

sušalo ir susirgo sunkia plaučių liga. Juozas savo kolegą ir draugą gydė, dažnai lankė ir buvo su 

juo iki paskutinio atodūsio. 

Tapusiai našle Zofijai labai padėjo Viekšnių inteligentija, žydų bendruomenė, kanauninkas 

Jonas Navickas, Biržiškų šeima. Zofija buvo įkūrusi vaikų darželį, mokė Viekšnių gyventojų 

vaikus groti pianinu. 

Ir po vyro mirties Zofijos ir Juozo draugystė nenutrūko. Juozas jau seniai žavėjosi šia 

moterimi, ir netrukus apsisprendė vesti šešeriais metais už save vyresnę našlę. Apie tai sužinojęs, 

tėvas sūnų „pašventino” lazda per kuprą. Tačiau tai pasirodė esąs per silpnas vaistas nuo meilės, 

ir pora susituokė. 

Juozas mylėjo ir globojo Zofijos vaikus iš pirmosios santuokos Jadvygą ir Bagdoną, kuris 

buvo mylimiausias mamos vaikas ir labai panašus į tėvą. 

Dar gyvenant Kaukaze, mirė Kontrimų pirmagimis. Tėvai dėl to labai sielvartavo, todėl, 

gimus antrajam sūnui, pavadino jį Bohdan (Dievo duotas). Grįžus į Lietuvą, vardas 

sulietuvinamas — Bagdonas. Baigęs Viekšnių progimnaziją, jaunuolis mokėsi Kauno jėzuitų 

gimnazijoje kartu su būsimuoju kardinolu V. Sladkevičiumi. Praėjus daugeliui metų, atsitiktinai 

iš klasės nuotraukos paaiškėjo, kad kartu mokėsi ir visai Lietuvai žinomas Tėvas Stanislovas. 

Sovietams okupavus Lietuvą, Bagdonas dalyvavo rezistenciniame judėjime, buvo nuteistas, 

kalėjo Kolymos lageryje, Magadane, kur ir mirė. Jam tada buvo tik 37-eri. Motinai tai buvo 

didžiausias smūgis, po kurio ji nebeatsitiesė. 2002-aisiais Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus 

B. Kontrimą po mirties apdovanojo Vyčio kryžiumi. 

Dukra Jadvyga Belgijoje, Briuselio universitete, studijavo ekonomiką. Prasidėjus II 

pasauliniam karui, atsidūrė Lenkijoje, kur ir liko. 

APIE SAVE 

Pats augęs didelėje šeimoje, Juozas labai troško savų vaikų. Meile jis apgaubdavo net ir 

svetimus vaikus. Nors ir silpnos sveikatos, 1930 metais Zofija savo vyrui padovanojo dukrytę, 

kurią pavadino mamos vardu. Mažoji Zosytė, kaip ir jos tėtis, gimė vaistinėje. Jis labai mylėjo 

dukrą, ir, kur tik važiuodavo, imdavo ją kartu. 1938 metais gimė sūnus. Deja, berniukas buvo 

nesveikas. 

Zosytė, kaip ir mama, buvo muzikali, mokydamasi gimnazijoje, dalyvavo saviveikloje. Ji 

puikiai prisimena 1946 metais Vilniuje vykusią pirmąją pokario respublikinę dainų šventę. 

— Dainavau gimnazijos chore, kuriam vadovavo mokytojas Vincas Deniušis. Mūsų chorui 

teko garbė vykti į sostinę. Sugriautas ir sudaužytas Vilnius atrodė baisiai. Apgyvendino mus 

250

kareivinėse. Miegojome ant grindų, pasikloję šiaudų, — pasakoja vos ne 50-ties metų 

prisiminimus pašnekovė. — Žingsniavom Kalvarijų gatve, kai iš kažkokio apgriuvusio namo 

išlindo lenkų nacionalistai ir, koneveikdami lietuvius visokiais žodžiais, apmėtė mus plytgaliais. 

1949 metais baigusi Viekšnių gimnaziją, Zofija Aleksandravičiūtė įstojo į Vilniaus valstybinį 

universitetą, kur studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą. Vėliau baigė Maskvos užsienio kalbų 

institutą ir tapo vokiečių kalbos specialiste. Abi šias užsienio kalbas iki pat pensijos dėstė 

M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Daugelis žymiausių Lietuvos atlikėjų buvo arba Zofijos 

kolegos, arba mokiniai. 

SVAJONĖ IŠSIPILDĖ 

Dar būdamas nevedęs, Juozas labai norėjo turėti nors sklypelį nuosavos žemės ir ten 

ūkininkauti. Sužinojęs, kad danas Mazenas apsisprendė grįžti į tėvynę ir pigiai parduoda savo 

žemę, jis nusipirko apie 60 hektarų palivarką Sprogiškės kaime. Anksčiau šis palivarkas vadinosi 

Griunhofu, išvertus iš vokiečių kalbos — Žaliuoju dvaru. Vėliau jį buvo išsinuomojęs latvis 

Sprogis, todėl pagal jo pavardę ši vietovė perkrikštyta Sprogiške. 

— Man šis pavadinimas labai nepatiko, nes aš jį kildinau iš žemaitiško žodžio sprogsta 

(gyvuliai), — šypsosi Zofija. — Tačiau mano marti iš Aukštaitijos juo tiesiog žavisi. Jai šis 

pavadinimas asocijuojasi su pavasariu ir sprogstančiais medžių pumpurais. Mat aukštaičiai 

niekada nesako, kad gyvulys sprogsta, o dvesia. 

Pasak Zofijos, jos tėvelis labai mylėjo šitą ūkį. Pirmiausia jis pastatė didelę klėtį, daržinę, 

tvartą, apšildomą vištidę, pirtį ir kitus ūkio pastatus. Viską pavyzdingai sutvarkęs, 1939 metais 

ėmėsi naujo gyvenamojo namo statybos. 

Pirmoji čia dirbti atvažiavo vaistinės sanitarė Mariselė Jancaitė, kuri ėmė auginti kalakutus. 

Zofija kaip šiandien prisimena ankstyvas rytmečio keliones, kai tėtis, pasikinkęs arkliuką, 

pasisodindavo ją ir važiuodavo apžiūrėti ūkio, kur dirbo ištikimi samdiniai. Sutikti kaimiečiai jį 

sveikindavo, o jis, nukėlęs kepurę, jiems atsakydavo, persimesdamas keliais nereikšmingais 

sakiniais. Tėtis pasakodavo dukrai apie pakeliui esančius dvarelius, stambesnius ūkius. Labai 

romantiškai mergaitę nuteikdavo pasakojimas apie 1963 metų sukilimo dalyvį bajorą Tanskį, 

kurį caro kazokai pėsčią išvarė į Sibirą šituo pačiu keliu, kuriuo važiuodavo Aleksandravičiai. 

Iš tėčio Zofija sužinojo, kad eglėmis apsodintas dvarelis, pro kurį tekdavo pravažiuoti, 

priklausė Gomulickiams. Iš šito dvarelio kilo dvi žymios pianistės: Irena Gomulickaitė ir Tamara 

Rubackienė. Pastarosios dukrą Mūzą Rubackytę šiandien žinome kaip pasaulinio garso pianistę. 

Mūza buvo Zofijos mokinė. 

Pakeliui į Sprogiškę buvo ir Antanavo dvaras, kurį valdė Giedraičiai. Giedraičio sesuo 

Jurevičienė turėjo namą Viekšniuose. Ji — Juozo Petraičio, kandidato į Lietuvos Prezidentus, 

senelė. Jos dukros Halina ir Jadvyga Petraitienė gyvena Australijoje. — Pravažiuodavome ir 

Daugirdų dvarą — Vandos Sruogienės gimtinę, — grimzta į prisiminimus Zofija. — Ji daug 

metų gyveno Čikagoje. Susirašinėjome iki pat jos mirties, o kai urna su V. Sruogienės palaikais 

grįžo į Lietuvą, dalyvavau jos laidotuvėse. 

VAIKYSTĖS NOSTALGIJA 

Pasak Zofijos, Sąjūdžio laikais jiedu su vyru Albertu Navicku įsitraukė į politiką. Kupinos 

nerimo ir įtampos naktys prie Parlamento, baisioji Sausio 13-osios naktis liks atmintyje visą 

gyvenimą. 

Abiem sulaukus pensinio amžiaus, vis dažniau aplankydavo mintis ir didžiulis noras grįžti į 

gimtąjį kraštą. Alfonsui taip pat labai knietėjo pamatyti žmonos tėvo ūkį. Po Maskvos pučo 

galutinai apsisprendė. 

Pirmasis įspūdis buvo pritrenkiantis: daug kartų sapnuose regėtos tėviškės vietoje stirksojo 

dilgėlėmis apžėlusi senų rąstų ir plytgalių krūva. Pokario metais Aleksandravičiaus ūkyje buvo 

įsteigta Žiopelių pradinė mokykla, vėliau septynmetė, aštuonmetė. Mokyklą iškėlus į Jučius, 

name apgyvendinti kolūkiečiai. Viskas buvo taip suniokota ir sugriauta, kad atstatyti, rodos, jau 

nebebuvo ko. 

— Alfonsas labai mylėjo mano tėvelius, todėl nenuleido rankų, — sako Zofija. — Skatinami 

sentimentų ir vienas kitą palaikydami, pasistatėme namą, primenantį aną, prieškarinį. 

251

1931 metais prie įvažiavimo į sodybą Juozas Aleksandravičius buvo pastatęs ąžuolinį kryžių, 

skirtą pažymėti sukilimo prieš carinę Rusiją 100 metų sukakčiai. Sovietiniais metais, kai čia 

įsikūrė mokykla, valdžia liepė jį sunaikinti. Tačiau pasitaikė protingas mokyklos vadovas, kuris 

nurodė kryžių perkelti toliau nuo kelio, į krūmus. 

Tad Navickams nebuvo daug vargo jį sugrąžinti į savo senąją vietą, kur jis pasitinka kiekvieną 

šios gražios sodybos svečią. 

Palydėtos kaitrių vasaros saulės spindulių, žingsniuojame sodybos pakraščiu. Tėvelis be galo 

mėgo liepas, sako Zofija, tad kur tik aptikęs vienišą medį, veždavosi jį į savo ūkį ir sodindavo. 

Sodybos pakraščiu nusidriekė graži liepų alėja, kurios pradžioje pastebime lentelę su užrašu: 

„Chemiko-vaistininko Juozo Aleksandravičiaus vardo alėja”. 

— Tai mano sūnūs, tėčio anūkai, Romualdas ir Bronius-Vytautas beveik prieš 10 metų pritaisė 

šią lentelę, taip įamžindami jo atminimą, — įsiklausydama į tylų liepų ošimą taria Zofija. — 

Dabar čia sukiojasi tėvelio proanūkiai, nuo 91-ųjų vasaros kiekvienais metais iš sostinės 

atvažiuojantys atostogauti į prosenelio ūkį. 

Nuotraukos iš asmeninio albumo. 

Plastinina Bernarda. Giminės istorija: meilė, svajonės, praradimai ir išbandymai: Senieji 

Viekšniai // Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Rugs. 25. — Nr. 15. — [Santarvė. 

— 2003. — Rugs. 25. — Nr. 110 (8606)]: Nuotraukos: „[1.] Zofija Aleksandravičienė prie 

pianino, kuris ir dabar stovi Viekšnių vaistinės muziejuje. 1939 m. [2.] 1939-ųjų Velykos. Zofija 

Aleksandravičiūtė (iš kairės), močiutė Antanina Ujejskienė, kanauninkas Jonas Navickas, Juozas 

Aleksandravičius su žmona ir sūneliu Edvardu. [3.] Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė su savo 

numylėtiniu seteriu Džeku, anot jos, neišauklėtu aristokratu”. — Visas tekstas: 

Tęsinys. Pradžia Nr.98 (8594) 

DIDŽIOSIOS ŠEIMOS ŠVENTĖS 

Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė prisimena, kokios laukiamos ir brangios jai, mažai 

mergaitei, būdavo Kalėdų ir Velykų šventės. Per adventą miestelyje viešpataudavo ramybė. 

Nesigirdėdavo dainų, muzikos ir šokių, nevykdavo koncertai ir vestuvės. Po Viekšnius 

vaikščiodavo kalėdininkai. Tai dažniausiai būdavo jaunieji kunigai, zakristijonas ir 

vargonininkas. Jie lankydavo parapijiečius, rinkdavo rinkliavas bažnyčiai ir jos tarnams išlaikyti. 

Kalėdininkų vakarienė dažniausiai būdavo ruošiama vaistinėje. Ją paįvairindavo linksmi 

žaidimai, kuriuose dalyvaudavo ne tik namiškiai, bet ir jaunosios vaistinės asistentės. Buvo 

mušamas žiužis, linksmai dalijamas žiedas. 

Prieš Kalėdas svetainėje puošdavo didelę, lubas siekiančią eglę. Kūčių vakare po ja vaikai 

rasdavo dovanų. Iš ryto, kai visa šeima eidavo į Bernelių mišias, iš tolo juos pasitikdavo 

šviečiantys bažnyčios langai. Dievo namai būdavo pilni žmonių. Kai suskambėdavo giesmė „Gal 

šiandieną štai ant šieno...”, visa bažnyčia susigraudindavo. Vakarais Zofija Aleksandravičienė 

skambindavo pianinu kalėdines giesmes, o namiškiai giedodavo. Prieš Velykas būdavo didysis 

namų valymas. Paskui ruošdavo šventinius valgius. 

— Mamytė buvo puiki šeimininkė, todėl šakotį kepdavo pati. Tešlai reikėdavo su cukrumi 

išsukti 200 kiaušinių. Tą darbą dirbdavome visi, — į mielus vaikystės prisiminimus sugrįžta 

pašnekovė. — Atsisėsdavome ant valgomojo slenksčio, molinį dubenį pasidėdavome tarp kojų ir 

mediniu kočėlu sukdavome kiaušinius. 

Priešais iškūrentą duonkepę krosnį buvo pastatomas stovas su volu, užtrauktu lininiu audeklu, 

kurį mama vadindavo marškinėliais. Ant rankena lėtai sukamo volo iš viršaus pildavo tešlą, kuri 

nuo karščio sukietėdavo ir pasidarydavo ragiukai. Velykoms kepdavo ir aukštus pyragus — 

bobas. Jų viršų apipildavo baltu arba šokoladiniu glajumi. Netrūkdavo ir įvairių tortų, tarp kurių 

buvo itin gardus su maltais migdolais. Viliojančiai atrodydavo kepti kumpiai, įvairūs paukščiai, 

kurių šlauneles apsukdavo iškarpytu baltu popieriumi. 

Visos šios gėrybės būdavo sudedamos ant didelio, ilgo valgomojo kambario stalo, uždengto 

balta staltiese, kurios kraštus puošė žalumynai: mirtos, pataisai. Viduryje stalo avižų želmenyse 

gulėdavo porcelianinis baltas avinėlis. 

Didysis stalas būdavo tarsi dekoracija — prie jo niekas nesėdėdavo. Įsidėję maisto, nešdavosi 

jį prie kito stalo, stovinčio prie lango, kur visi susėsdavo ir valgydavo. 

252

Didžiojo šeštadienio vakarą ateidavo kanauninkas J. Navickas, pašventindavo Velykų, stalą ir 

su visa šeima pavakarieniaudavo. 

KUNIGAS TAPO SAVŲJŲ AUKA 

Zofija labai tiksliai pamena visas datas, įvykius, kuriuos teko išgyventi paauglystėje, nes tada 

rašė dienoraštį. Atmintis puikiai išsaugojo karo metų nuotaikas, baimę, akistatą su mirtimi. 

Ji niekada nepamirš žiauraus susidorojimo su labai artimu jų šeimos draugu, dalyvaudavusiu 

visose šeimos šventėse, kanauninku Jonu Navicku. Jis buvo ne tik Zosytės krikštatėvis, bet 

sutuokė ir jos tėvelius, taip pat tėčio seserį Vandą su Lietuvos Respublikos diplomatu Vytautu 

Gyliu.... 

Karas buvo ką tik prasidėjęs. Birželio 24-ąją vaistininkas užsuko pas kanauninką pasveikinti 

jį su vardinėmis. Nerimas, sumaištis jaunuosius kunigus privertė palikti Viekšnius. J. Navickas 

buvo jau senukas, todėl tikėjosi, kad niekam neužklius. 

Po kelių dienų miestelyje kilo dar didesnė suirutė — į Vakarus traukėsi Raudonoji armija, nuo 

jų neatsiliko ir vietiniai komunistai. 

— Birželio 27-ąją buvo labai karšta, — prisimena Zofija. — Iš ryto pas mus atbėgo kažkas iš 

tėveliui palankių vietos komunistų ir pranešė, kad ketinama „susitvarkyti” su vietiniais 

inteligentais — gydytoju, vaistininku, kunigu. Tėvelis iš karto įspėjo Navicką, kad jam vertėtų 

kuo greičiau pasitraukti. Tačiau kanauninkas nesutiko, sakydamas negalįs palikti bažnyčios. Tos 

pačios dienos vakare pas mus verkdama atbėgo kunigo dukterėčia Barbora Zigmantavičiūtė ir 

pranešė, kad išsivedė jos dėdę. 

Vėliau sklandė kalbos, kad su šautuvais po miestelį lakstę vietiniai sovietų veikėjai nuvedė 

kanauninką į štabą pas armijos karininką. Šis pasakęs, kad nematąs jokios šio senuko kaltės. 

Tačiau tai nesutrukdė vietiniams galvažudžiams pagriebti dar vieną senuką — advokatą 

Barakauską ir abu išsivaryti Maigų link. 

Tą vakarą nieko apie juos nebesužinojo. Po karštos dienos, naktį praūžė smarki audra su 

perkūnija. Birželio 28-osios rytą B. Zigmantavičiūtė į vežimą prikrovė šiaudų, pasikinkė porą 

arklių ir, paprašiusi medicinos seserį Ameliją Putraitę vykti kartu, išvažiavo ieškoti kanauninko. 

Dukterėčia dar turėjo vilties rasti savo dėdę gyvą. Kai pakeliui į mišką griovyje rado mirusį 

advokatą Barakauską, suprato — vėlu. Miške ant lietaus permerktos žemės rado gulintį kunigo 

kūną. 

— Kai mano krikštatėvį parvežė į Viekšnius, A. Putraitė paprašė mamos padėti nužudytąjį 

nuprausti ir aprengti. Grįžusi namo ji verkdama pasakojo, kokios baisios žaizdos buvusios ant 

kanauninko kūno, — prisimena Zofija. — Nugaroje matėsi trys šautinės žaizdos, o per juosmenį 

kūnas skersai perdurtas durtuvu. 

IŠGELBĖJO VIEKŠNIŠKIŲ ARKLIUS 

1941-ųjų vasarą, vokiečių kariuomenei žygiuojant į Rytus, maža mergaitė negalėdavo 

atitraukti akių nuo nepaprastai gražių raitelių arklių. Karui užsitęsus ir vokiečių armijai patyrus 

didžiulius nuostolius, pritrūko žirgų. 1943-iaisiais geresnius arklius imta atiminėti iš ūkininkų. 

Su vokiečių majoru priešakyje į Viekšnius atvažiavo komisija. Akmenės gatvėje, ties posūkiu 

į malūną, buvo pastatytas stalas. Už jo sėdinti komisija vertino pro šalį ūkininkų vedamus 

arklius. Išbrokuotiems įkaitinta geležimi ant šlaunies buvo išdeginamas ženklas H. 

Rekvizuojamus arklius varė į malūno kiemą. 

— Karininkas paprašė tėvelio, kad pavertėjautų, o aš, būdama kartu, viską mačiau, — 

pasakoja Zofija. — Pažįstami ūkininkai prieidavo prie mūsų ir prašydavo gelbėti. Pasisekė, nes 

vokiečių karininkas pietauti atėjo pas mus, o savo įrankius pasidėjo vaistinės prieškambaryje. 

Ūkininkai į mūsų virtuvę atnešė maišus, prikrautus lašinių, kuriuos išvydęs karininkas gerokai 

atlyžo. 

Kol karininkas valgė, vaistininkas minėtą žymeklį įdavė savo vaistinės padėjėjai Emilijai 

Virkutytei-Tomkevičienei. Mergina greitai nubėgo pas kalvį Domininką Stankų, kuris 

nedelsdamas nukalė dar vieną tokį pat. 

Nuo lašinių suminkštėjus širdžiai, vokietis leido ūkininkams iš malūno kiemo išsivesti 

gražiuosius arklius. Kad jų vėliau vėl neatimtų, viekšniškiai patys juos pažymėjo kalvio nukaltu 

žymekliu. 

253

Vokiečiai iš Viekšnių į Šiaulius išsivedė vos kelis kuinus. Jų vadovybė įsiuto, ir po kelių dienų 

kariškiai atlėkė į Viekšnius aiškintis, kodėl taip atsitiko. 

Viekšnių valsčiaus raštinėje jie rado tik sekretorių Joną Levitą. J. Aleksandravičiaus perspėtas, 

viršaitis Tenys spėjo pasislėpti. Vaistininkas taip pat dingo. Kol nekviesti svečiai išsinėšino, jis 

pratūnojo savo sode po serbentų krūmais. 

Nuotr. Sigito Strazdausko ir iš asmeninio albumo. 

Plastinina Bernarda. Giminės istorija: meilė, svajonės, praradimai ir išbandymai // Santarvė. 

— 2003. — Lapkr. 15. — Nr. 131 (8627): Nuotrauka: „Tarpukario laikų Viekšnių vaistinė. — 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo”. — Visas tekstas: 

(Pabaiga. Pradžia Nr. 98 (8594) 

DAILININKE NETAPO 

Zofijos atmintin įstrigo labai ryškūs ne tik vaikystės, slegiantys karo prisiminimai, bet ir šilti 

šeimos, kitų jos artimųjų santykiai. Ir dabar, pati jau būdama močiutė, ji brangiausius žmones 

vadina mažybiniais vardais mamukas, tėvelis. Dukra valandų valandas galėtų kalbėti apie jų 

mokėjimą bendrauti ir norą padėti kitiems. 

Z. Aleksandravičienės brolis Vaclovas Ujejskis buvo dailininkas. Jis studijavo dailę Varšuvos 

ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose. Kurį laiką dirbo Varšuvos teatre dailininku. Jo sesuo Zofija 

taip pat turėjo menininko gyslelę ir gražiai piešė. Tačiau mergaitės į dailės studijas neleido. 

— Dėl to mama labai nenusiminė ir tapė savo malonumui, — rodydama ant sienos kabančius 

natiurmortus, portretus pasakojo Zofija. — Kartą ji sugalvojo mums, vaikams, padaryti 

staigmeną — prakartėlę. Aliejiniais dažais ant dėžės sienų ji nupiešė dekoracijas, iš plastilino 

nulipdė šv. Juozapą, Marijos, Kūdikėlio, piemenėlių, Trijų karalių figūras, aveles, asiliuką, jautį. 

Aprengė juos pačios siūtais drabužėliais. Tai darė slapčia nuo visų. 

Į pokalbį įsiterpęs Zofijos vyras Albertas Navickas pridūrė, kad prieš karą stovėjusio 

Aleksandravičių namo Sprogiškėje projektą, pritaikydamas prie landšafto, darė Vaclovas 

Ujejskis. Pasinaudojant senaisiais projektais, namas dabar panašiai atstatytas, 

IŠGELBĖJO NUO MIRTIES 

Vaistininkas, norėdamas padėti į bėdą pakliuvusiems žmonėms, nevengė pasinaudoti 

pažintimis, imdavosi įvairių gudrybių. Zofija pasakojo, kaip artėjant sovietų kariuomenei, jos 

tėtis gelbėjo į Mažeikių kalėjimą sukištus viekšniškius. Kadangi nerado saugumo viršininko, 

paklausęs gerų žmonių patarimo, jis kreipėsi į žandarų vyresnįjį. Pavykę sužinoti, kad jau kitą 

rytą visus įkalintuosius, be jokio teismo, ruošiamasi sušaudyti, taigi delsti nebuvo galima. 

Vertėjai patarus, J. Aleksandravičius nusprendė viršininką nugirdyti. Kai nepakako paties 

atsivežto spirito, nubėgo pas pažįstamą provizorę Eugeniją Motuzaitę ir iš jos pasiskolino dar. 

Ilgai užsispyręs vokietis nepasidavė, kol pagaliau suminkštėjęs įsakė saugumo viršininkui 

viekšniškius paleisti. 

Kitą rytą, kai vaistininkas atvažiavo į Mažeikius, norėdamas grąžinti skolą E. Motuzaitei, 

sužinojo, kad kalėjime likę žmonės buvo sušaudyti. Išsiblaivęs žandarų viršininkas tik vieno 

nesuprato, kaip tiek daug suimtųjų išvakarėse dingo iš kalėjimo. 

Aleksandravičiai buvo geranoriški visų žmonių atžvilgiu, taip pat ir kitataučių. Jie artimai 

bendravo su žydo gydytojo Rakuzino, rusų popo Černajaus šeimomis, retų gabumų šaltkalviu 

Konstantinu Kuchalskiu, kitais rusais, gyvenusiais Fermos kaime. 

VAISTAS NUO VĖŽIO 

— Tėvelis turėjo tokį priežodį ir kreipdamasis į vaistinės klientus visada pridėdavo 

„balundėli”, — sako Zofija. — Nuo to visi jį ėmė vadinti Balandėliu, ir ta pravardė jam taip 

prilipo, kad visą likusį gyvenimą viekšniškiai jo kitaip ir nevadino. 

Per karą gelbėjęs žmones nuo mirties, jis ir taikos metais neatsisakė šios misijos. Buvęs toks 

atsitikimas. 

Ėjo šeštasis dešimtmetis. Pas J. Aleksandravičių verkdama atėjo kaimynė Bortelienė. Jai 

medikai nustatę gimdos vėžį. 

Vaistininkas ėmė sukti galvą, kaip čia padėjus beviltiškai ligonei. Gerai pagalvojęs prisiminė, 

kad jo tėtis kažkada sakęs, jog senovėje vėžį gydę arbatinių rožių lapeliais. Savo bibliotekoje 

254

turimose vokiškose botanikos knygose susirado šių rožių cheminę sudėtį ir nustatė, kad 

artimiausia šiam augalui yra mūsiškė miškinė sidabražolė. 

Šio augalo nuovirą jis ligonei ir patarė gerti, rekomendavo dėti kompresus, naudoti 

apsiplovimui. Moteris išgijo. Tai patvirtino gydytojai, patikrinę ir nustatę, kad ji visiškai sveika. 

Ir pačiam J. Aleksandravičiui tai atrodęs tikras stebuklas. 

Po šio stebuklingo pasveikimo į Viekšnius pradėjo plaukti žmonės ne tik iš Lietuvos, bet ir iš 

Latvijos, Rusijos, kitur. Laikui bėgant ir daugėjant pasveikusiųjų, ir gydytojai ėmė siųsti savo 

pacientus pas J. Aleksandravičių. Jis skaitė pranešimą Maskvoje ir siūlė farmacininkams šio 

augalo pagrindu sukurti vaistą nuo vėžio. Tačiau, kaip dažnai būna, susidūrė su dideliu 

onkologinių ligų specialistų pasipriešinimu. Pasak Zofijos, ji pati išbandė tėvo vaistus ir gydymo 

jais būdus. Rezultatai abejonių nesukėlę. 

LIKO ATSIMINIMAI 

Zofija Aleksandravičienė mirė vėlyvą 1975-ųjų rudenį. Praėjus pusantrų metų, 1977-ųjų 

pavasarį, paskui savo mylimą moterį Anapilin iškeliavo ir jos vyras. Jie abu ilsisi Viekšnių 

kapinėse, miestelyje, kurį taip mylėjo, kurio žmonėms atidavė visą savo gyvenimą. 

Zofija sako, jog yra likę tėvelio ranka rašyti atsiminimai. Paskatintas istorikų, kultūros 

veikėjų, nuolat vaistinę lankiusių ekskursantų, J. Aleksandravičius juos pradėjo rašyti apie 1960 

metus. Šio darbo apimtis — per 1000 puslapių. Į juos sutilpo visas šio žmogaus gyvenimas, taip 

pat jo senelių, tėvų, mamos giminės istorija. 

Paskutiniai įrašai datuoti 1945-aisiais, kai baigėsi karas. Anot Zofijos, tėtis prie atsiminimų 

sėsdavo po darbo vaistinėje. Pirmieji puslapiai parašyti aiškia rašysena, o pati pabaiga — labai 

smulkiu braižu, sunkiai išskaitoma. Dukra ruošiasi šį darbą perrašyti ir išspausdinus padovanoti 

Istorijos instituto archyvui. 

Beje, Juozo Aleksandravičiaus atminimui iš Viekšnių kilusi poetė Liuda Vasičeva- 

Bažadragienė yra parašiusi eilėraštį pavadintą „Balandėlis”... 

Plastinina Bernarda. Jaunystės siekius ir svajones nutraukė karas: Senieji Viekšniai // 

Ketvirtadienis („Santarvės” priedas). — 2003. — Lapkr. 27. — Nr. 17. — [Santarvė. — 2003. — 

Lapkr. 27. — Nr. 136 (8632)]: Nuotraukos: „[1.] Viekšnių visuomenės choras 1936 metais. 

Paskutinėje eilėje antras iš kairės — Juozas Lizdenis, centre su šaulio uniforma — choro 

vadovas. [2.] Taip prieš karą atrodė senoji Viekšnių progimnazija, nugriauta apie 1986—87 

metus”. — Visas tekstas: 

Studijos Kauno Vytauto Didžiojo bei Vilniaus universitetuose, A. Maceinos, S. Šalkauskio, 

V. Krėvės, L. Karsavino paskaitos. Ir darbas... kasininke vaistinėje. Karas sujaukė daugelio 

žmonių likimus. Tarp jų — ir į 85-uosius įkopusi viekšniškė Zinaida Lizdenienė. 

100-AMETIS NAMAS — SENELIO PALIKIMAS 

Namas Viekšniuose, Bažnyčios gatvėje, kuriame po vyro mirties jau penkeri metai viena 

gyvena ponia Zinaida, buvo jos senelio nuosavybė. Senelis mirė dar prieš I pasaulinį karą, o 

vėliau Viekšniuose kilęs gaisras beveik negrąžinamai viską sunaikino. 

Zinaidos tėtis Juozas Pundzius dar vaikas būdamas tarnavo pas ūkininkus ir ganė bandą. Kaip 

atlygį už tarnystę, jis gavo pirtį, kurią pastatė sudegusio namo vietoje. Kurį laiką glaudęsi pas 

svetimus, Juozas su mama, broliu ir seserimi vėl turėjo savus namus. 

Zinaida pasakoja liūdną ir keistą istoriją, kurią ji vaikystėje girdėjo iš savo tėčio. 

Jiedu su broliu kaime ganę bandą. Berniukas persišaldęs ir susirgęs. Tačiau šeimininkai buvę 

pikti ir, visiškai nesirūpindami ligoniuku, palikę vieną gulėti klėtyje. Troškulio kankinamas 

vaikas eidavo atsigerti į kiemą prie šulinio. Nesulaukęs pagalbos, berniukas toje pačioje klėtyje ir 

mirė. Vaikai, kurie netoli šios sodybos ganė bandą, pasakojo, kad vienu momentu nuo klėties 

stogo atsiskyrusi ir aukštyn pakilusi keista šviesa, kuri greitai dingusi. Sklidusios tokios kalbos, 

sako Zinaida, o kiek jose tiesos, nežinia. Esą, tai siela palikusi nelaimingo našlaičio kūną... 

Pirtį, virtusią gyvenamuoju namu, Zinaidos tėtis daug sykių perstatinėjo. Kaip kregždė savo 

lizdelį jis vis lipdė, vis didino jį kiek įstengė, kiek tuokart turėjo pinigų. O kai vedė, savo 

namuose atsidarė krautuvėlę. Iš pradžių joje buvo įvairių prekių, pradedant maistu ir baigiant 

ūkinėmis. Vėliau tėtis ėmė prekiauti audiniais. Gal tai buvo ir neatsitiktinis pasirinkimas, nes 

255

mama siuvo, o vėliau ir tėtis tapo siuvėju. Krautuvėje sutuoktiniai ėmė prekiauti drabužiais, net 

priimdavo siuvyklų užsakymus. 

Užėjus rusams ir prasidėjus karui, šeima apsigyveno Palnosų kaime, kur tėtis buvo nusipirkęs 

žemės ir turėjo ūkį. Šimtamečiame tėvų name buvo įkurdinti civiliai gyventojai. Po 1948-ųjų, kai 

namus teko palikti antrąjį kartą, tik jau labai ilgam, kurį laiką čia buvo įsikūrusi milicija. 

VAIKYSTĖS PRISIMINIMAI PATYS RYŠKIAUSI 

Viekšnių pradinė mokykla, kurią Zinaida lankė, buvo mediniame pastate Vytauto gatvėje, į 

rytus nuo cerkvės. Jauna ir gabi mokytoja Tėvelienė savo mokiniams suteikė tvirtus lietuvių, 

matematikos žinių pagrindus. Prieš pat karą jos šeimą išvežė. 

— Savo mokinius ji labai mylėjo, buvo draugiška ir paprasta. Stengdamasi mus kuo geriau 

išmokyti gimtosios kalbos, liepdavo į mokyklą ateiti pusvalandžiu anksčiau. Kasdien prieš 

pamokas rašydavome diktantus, ir patys įsitikinome, kad juose liko gerokai mažiau klaidų, — 

prisimena savo vaikystę Zinaida. — Mokytoja gyveno to paties mokyklos pastato kitame gale. 

Kai mes baigėme pradinę mokyklą, ji pati suruošė mums išleistuves ir pavaišino. Atėjus laikui 

atsisveikinti, mokytoja labai susigraudino ir apsipylusi ašaromis išbėgo iš klasės. 

Baigusi pradinę, Zinaida toliau mokėsi Viekšnių progimnazijoje, įsikūrusioje į vakarus nuo 

cerkvės. Progimnazijos direktorius buvo Sliesoraitis. Lietuvos laikais mokyklose buvo dėstoma 

lotynų kalba. Zinaida jos pradėjo mokytis jau nuo antros progimnazijos klasės. Lotynų kalbą 

dėstė kunigas kapelionas, kurio pavardės moteris dabar nebepamena. Jo paruošti mokiniai visur 

buvo labai gerai vertinami. Zinaida taip pat visada iš lotynų kalbos turėdavo penketą. Toks pat 

įvertinimas įrašytas ir Mažeikių gimnazijos atestate. 

KARAS SUJAUKĖ STUDIJAS 

1938-aisiais baigusi Mažeikių gimnaziją, Zinaida ryžosi siekti aukštojo išsilavinimo ir įstojo į 

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą studijuoti prancūzų kalbos ir 

literatūros. Specialybės disciplinos buvo dėstomos Humanitarinių mokslų fakultete. Zinaida 

klausė profesorių A. Maceinos, S. Šalkauskio, P. Dovydaičio paskaitų, kalbą studentams dėstė 

tikri prancūzai, kurie vėliau iš Lietuvos pasitraukė. Po poros metų užėjus rusams, Zinaidos 

studijos baigėsi, ir ji grįžo į namus. 

Prasidėjus karui, mergina išvažiavo tęsti mokslų į Vilniaus universitetą. Tuomet čia dėstė 

Vincas Krėvė, Vincas Mykolaitis-Putinas, profesorius Levas Karsavinas. 

1943-iųjų pavasarį vokiečiai uždarė Vilniaus universitetą. Žmonės kalbėję, kad tokiu būdu 

vokiečiai keršijo lietuviams už tai, kad šie jų nepalaikė. Zinaida tada jau buvo paskutiniame 

kurse. Prancūzas profesorius Matorė jai jau buvo paskyręs ir diplominio darbo temą. Deja, taip 

viskas ir liko... 

Po poros metų Zinaida dar kartą sugrįžo į Viekšnių progimnaziją, kuri po karo tapo vidurine 

mokykla. Tik šįkart ne kaip mokinė, o kaip mokytoja. Mokslo metai prasidėjo gerokai vėliau — 

gruodžio 1-ają. Trūko mokytojų, ir Z. Lizdenienė dėstė prancūzų, vokiečių, lotynų bei lietuvių 

kalbas. Vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo Domininkas Vaičius. Apie šį žmogų Zinaida 

išsaugojo pačius gražiausius prisiminimus: 

— Tai buvo doras, sąžiningas žmogus. Turint galvoje pokario metų neramumus, su kolegomis 

jis elgėsi labai žmoniškai — nė vieno nepersekiojo, nešnipinėjo, nešantažavo, nesistengė brautis 

į kiekvieno iš mūsų vidinį pasaulį. Ir dabar galiu pakartoti jo žodžius: „Darykim taip, kad viskas 

atrodytų gerai”. 

Tuo metu mokykloje muzikos vaikus mokė Vincas Deniušis, chemijos — Jonas Žilevičius, su 

žemesniųjų klasių vaikais dirbo Bronė Kuodytė, lietuvių kalbą dėstė Švėgždienė. 

Pusketvirtų metų, praleistų šiame kolektyve, ryškesnių pėdsakų Zinaidos gyvenime nepaliko. 

1951-aisiais Z. Lizdenienė pradėjo dirbti Plungės vaistinėje kasininke. 

— Kadangi mokėjau lotynų kalbą, reikėdavo ant vaistų buteliukų ir pakelių rašyti signatūras. 

Po 3 ar 4 metų mane paskyrė vaistinės asistente, — apie savo aukštyn kojom apverstą gyvenimą 

pasakoja moteris. — Vėliau į Plungę privažiavo daug rusų kariškių. Tarp jų žmonų buvo 

farmacininkių, kurioms reikėjo darbo. Aš gi neturėjau jokio dokumento, liudijančio apie 

išsilavinimą. Bijodama būti atleista, įstojau mokytis neakivaizdžiai į Kauno medicinos mokyklos 

256

farmacijos skyrių. Baigusi dirbau Plungėje iki pat 1976-ųjų, vėliau 8 metus — Viekšnių 

vaistinėje. 

PUOSELĖJO LIETUVIŠKĄ KULTŪRĄ 

Zinaida sako, kad jos jaunystės metais Viekšniai buvo kultūros centras. Prieš karą miestelyje 

buvo ne vienas choras, scenos entuziastai būrėsi į teatro grupes, statydavo spektaklius. Net ir 

nedalyvaujantieji saviveikloje jauni žmonės labai mėgo dainuoti. 

— Būdavo, tylų vasaros vakarą išeini į kiemą ir girdi, kaip antroje Ventos pusėje bernai 

dainuoja. Jų balsai būdavo stiprūs, sodrūs, — prisimena Zinaida. — Viekšniškiai nuo seno 

nebuvo abejingi muzikai ir menui. Galėčiau netgi tvirtinti, kad miestelyje buvo puoselėjama 

lietuviška kultūra. 

Zinaida ir pati dalyvaudavo choruose ir buvo nenustygstanti dainininkė. Vokiečių laikais, kai 

šeima gyveno Palnosuose, dėl savo stipraus balso mergina buvo pakliuvusi į gana nemalonią 

situaciją. Ji separavusi pieną ir, sukdama rankeną, iš visos gerklės traukusi kažkokią dainą. 

Pro šalį eidamas vokietis išgirdo, užėjo į vidų ir užsipuolė: „Radiją turit, klausot?”. Karo 

metais tai buvo draudžiama, tad mergina vos įrodė, kad ne radijas, o ji pati dainavo. 

VAIKAI PAVELDĖJO TĖVŲ MUZIKALUMĄ 

Didelį norą mokytis Zinaida perdavė savo vaikams. Iš aštuonių jos atžalų 7 įgijo aukštąjį 

išsilavinimą. Vitalis, dabar dirbantis Vinco Deniušio meno mokyklos direktoriumi, baigė dar ir 

Klaipėdos konservatoriją, o pagrandukė Margarita — aukštuosius teologijos mokslus. 

Skirtingas profesijas įgiję Lizdenių vaikai išsaugojo meilę muzikai ir dainai. Tai — abiejų 

tėvų nuopelnas. Zinaidos vyras Juozas buvo vargonininkas, turėjo labai stiprų ir gražų baritoną. 

Sukūrę šeimas bei išsibarstę po visą Lietuvą penki Lizdenių sūnūs prieš kelerius metus 

susibūrė į ansamblį. Tereikia telefono skambučio, ir visi suvažiuoja pas mamą. Sėda prie seno 

vokiško šeimos pianino ir repetuoja. 

— Tai daugiausia bažnytinės giesmės, kurias ne kartą viekšniškiai girdėjo bažnyčioje per 

šventes, laidotuves. Per Šilinės atlaidus po pamaldų jie koncertavo prie Šiluvos bažnyčios, — 

apie savo vaikus pasakoja Zinaida ir pasidžiaugia jau turinti 22 anūkus. — Tikiu, kad jie 

nepadarys gėdos Lizdeniams ir tarp jų atsiras ne vienas, kuris pratęs giminės muzikines 

tradicijas. 

Nuotraukos iš asmeninio albumo. 

Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita 

Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida 

Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2004. — I dalis. — 1082 psl.: iliustruota. — Tekste: 

11-osios „Lietuvos valsčių” serijos monografijos I dalyje aprašoma Papilės apylinkių gamta, 

kraštovaizdis, istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų, kaimų istorijos, publikuojama istorinių 

dokumentų, partizanų ir tremtinių pavardžių sąrašai, pateikiama naujų duomenų apie Simono 

Daukanto gyvenimą Papilėje, jo atminimo įamžinimą ir kt. 

Lankytinos vietos. Istorija // Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste: 

Viekšnių žemė rašytiniuose šaltiniuose minima IX amžiuje, o miestelis — nuo XVI a. 

Viekšnių vardu buvo dvaras, seniūnija ir miestelis. 1528 m. karinės prievolės sąrašuose matome, 

kad Viekšnių valsčiuje gyveno 33 bajorų šeimos. 1656 m. miestelį visiškai sunaikino švedai. 

1792 m. Viekšniams suteiktos Magdeburgo teisės. Miestelį dažnai niokojo įvairios nelaimės: 

marai, badas, gaisrai, ligos. 1794 m. Viekšniai atiduoti buvusio caro Povilo I meilužei Šarlotei 

Livenienei, būsimo caro Nikolajaus I auklėtojai. Pirmoji bažnyčia Viekšniuose pastatyta 1592— 

1597 m. Beržinėnų seniūnas Jonas Alfonsas Laskis, karaliaus pavedimu, 1636 m. pastatė naują 

Šv. Jono Krikštytojo vardo bažnyčią. Dabartinės bažnyčios kertinis akmuo pašventintas 1844 m. 

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Viekšniai užėmė svarbią vietą Žemaitijoje. Tai vienas iš didžiausių 

valsčiaus centrų, turėjęs gražią mūrinę bažnyčią, cerkvę, tris sinagogas. Viekšniai garsėjo 

molinių puodų dirbtuvėmis. Spaudos draudimo laikotarpyje Pluogų vienkiemyje veikė slaptas 

spaudos sandėlis. Viekšnių vardas rišamas su įžymių Lietuvos veikėjų profesorių Mykolo, 

Vaclovo, Viktoro Biržiškų ir jų tėvų Elzės ir gydytojo Antano veikla. Pirmaisiais 

257

nepriklausomybės metais miestelis aptvarkytas ir pagražintas, 1918 m. atidaryta progimnazija, o 

1925 m. ir vysk. Valančiaus vardo liaudies universitetas. Šiandien Viekšniai šiek tiek praradę 

senovinę dvasią. Sovietiniais metais daug architektūros paveldo vertybių sunaikinta. Tačiau dar 

išlikę vertingų, tradicinės architektūros pastatų. 

Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Atsiminimai / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma 

Eseliniene. — 2004. — Liep. 20. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Bovo i tuokių kūleklių, nu šitaa vaa dar Jašius Beržunskis y gyvs, ons turieje su arkliu 

sokama. Kor Zanė Beržunskaatė y, juk tas anuos bruolis Jašis Beržunskis y. Tai ons turiej tuo 

šitaa, no bovo tuoks rats, so arkliu eidavo tėn, sokdavo, y bovo kuliamuoji. Labaa daug metų, nes 

ons daa pėršuos mono seserėi, jau omžėnatilsi, ta jau šėši metaa, kaap mėrusi. Bet mes ka 

susitinkam su Jašiu da pasišnekam. 

— O kieno sodyba čia bov, čia va ta, kor medžiai? 

— A kur Turkauskio Juono? No, Turkauskio. Ana bova... Pirmiausee bov Balienės senelės. 

Paskou ta perleido Šarkiou Albertou. 

— Vuo čia pjuovė lėntas, jug mono vyrs turiejo ne vėin kuliamuoją, bet i zėimerį. No i tas 

[dampis — garo katilas] sokdavo. Bet tada tas, a nebovo kulkoza? Kad Grams padiedavo anam 

pri tuo garo katėlo. Iš Ašvienų, mergų viliuoks, numėrė tėkriause. 

— Vuo Žebrauskis iš kuriuo kaimo bovo? 

— Vuo čia iš Suovaačių. 

— Ta ans turiejo tų garo katėlą, a didįjį turiejo, a mažųjį? 

— Nu tuokį ka kuliamuoją soko, aš tų arklio jiegų i nežinau kėik tėn anų... Šėtaa Daukšas 

Vacluovs turieje tų motorioką. Paskou ka tas [Eselinas] nebedėrbo su tou Žebrauskiu, tai dėrbo 

su Daukšu, mono vyrs. Su motoriuku. Koudys y bovis, va šėtaa Marškuonie — va tuos tievs, kor 

dabaa Poškienė mėrė, tas bov mašinierius. Kad tuo Degočio, šėtaa kor čia bov Plougūs, tievs 

mėrė, tai tas irgi bov mašinieriu. Tievs jau, ne ons. Tai tada šėtaa vėsė mašinieree nešė. Kėik 

žinau, va i Koudys, i Daukšas, i mono vyrs va. Vuo aš kėik čia žinau, aplinkou sukuos Daukšas. 

Nu, o paskou mono vyrs bov iš kulkoza gavis dar „Neris” mašiną vadėnamą tų kuliamuoją. Bet 

kas dabaa anam soka? Kulkuoza kuoks motors? [...]. Suovačiūs va, kor tuos kiaulydės y tėn, 

Triušinskio buvusiajam ūkie — Stancevičius Edvards, bet jau mėrės yr. Bovo įkėšės, švėnt dėin, 

sak, kūlė i nutraukė ronką. 

— Kur tuos Padarbos bov? 

— Vuo če, kur bov Milieškaatė. Tėn tuoliau mėškė bov Vėlėmaatės. Tikriausee ka i Pliuskys 

priklausė tuom Padarbuom, tas pačiam pagelžkelie. Sidabras, Rekečiams tas daa priklausė, mūsų 

kaimou. Tėn Milieškaatės, Vėlėmaatės, Kresneeckio vėita, Pliuskys. Paskou daa bovo tuokia 

Statkienė. Paskou tuo Statkaatė bova... nu vat Statkaatės tuo vyro nebatsimenu pavardies. Anaa 

vėins bov Runkauskis, i taap įduomee numėrė. No čia suoduo bov tuokėj, čia Degočio, 

Šliaudario, daa kėik čia dar bov tų ūkių. I tas Ronkauskis neešė krepšius pardout’. Nu, mon 

vyrou, kap tuoks tas darbs, nie laik kada tus krepšius pint’. Nu ir, aš i pajėmiau tris tus krepšius, 

bet laimee, kad aš anam sumokiejau pinigus. Mon sąžėnė švari. Ons nueej tėn, gierė gierė ir 

užmėgo pas tų Šliaudarį. Čia dabaa Daukšas Juons tas a ne valdo tėk tuo žemę, tėn tėi kalnaa kur 

bovo. Čia bov Degočio, nu čia bov Bogužo, už Bogužo bov Lungio. Tėn Lungio bov ta dėdelė 

kūtė. Už Lungio va bov Vuoverio, bov Jakučių. Paskou dar Opulskio bova. [...]. Vuo tėn, kur ein 

tas kėts kanals, tėn bov Turkauskio mėšks, dabaa bov atėdouts tam Kėnstavičiou. Kėnstavičienė 

bov gėiduorka, eej į bažnyče. Anėj bov irgi kap tremtinee, anų vėita kažkor, a če pri pabrėko, kor 

tėn užstatyta, če bov tas mėšks atėdouts. Tėj senėje Kėnstavičee y jau mėrėj dabaa abodo. No, o 

tas Kenstavičioks bov iš Purvienų Gargasaatę apsiženėjes. Vuo mon tievėškė i tuo Gargaso žemė 

rubežiavuos, nes aš pri Mėižių ežero eso gėmus ir išaugus. 

— O kaip Jūsų mergautinė pavardie? 

— Kriaučiūnaitė. Mona tieviškė, va če Purvienaa, če mon tieviškė. O Pačerinskienės žemė va 

taap eje aplink mon tieviškę. Šitaa kap ej tas vėiškelis, va če tėj krūmaa, če tuoliau ežers, va če 

bov Pačerinskienė. Pakelie yr lėipaa dar kor bov Pačerinskienės, kor pypką rūkė. Tėn, kur bovo 

tuoks kelėlis su egliem išdėigts, va tėn bovo Gumuleckio dvars. Če jau pasisokont į tų Mėižių 

vėiškelį. Seni jau, tėn i tuos eglelės i senos. Bet ans, tas kels išeeje jau ne į če tų vėiškelį, be tėn į 

258

tų, kur tas Mėižių vėiškelis. No, tai tėn bovo Gumuleckio dvars. O paskou, va į tų galą, če dabaa 

nu mūsų, skaituos. Mon tai bov ontras gals. Če bov, tam Pačerinskiou daktarou priklausė. No 

dabaa, nu, kor seniau tas namėlis bov, kor sudegė. 

Apie Latvelių kapines Palnosų kaime 

— Aš du nabaštėkus žinau. Vėins bov — pas mono tievus karšinuos tuoks Pricis Sakalauskis. 

Tuoks iš tetės kažkuoks, no tuolėms giminaitis. No i tas y tėn palaiduots. Bet aš buvau daa 

kuokių devynių ar aštounių metų tuokia dar. Ir yra tuo Aduomo Sakalauskė mama. Ir anuo tetis 

tėn tėkriausee y, kor bov tas Aduomėlis, paskom Mylė ir Ancė kor bov, tad tėj irgi iš mon tetės, 

tuolimi gėmėnės. 

— A tai viekšniškis Adomėlis tas? 

— Ne ne ne, Palnuosūs kur bov. Ons mėrė, tuokiuos Švažienės muotėnos metėnės bov, i tuos 

metinies bov i, sak, va kap ej iš kambare į pryminę, išvėrt par slėnkstį. Mon krėkšt tievs ons 

bovo. Mūsa... kol bov tėn va kor sakau Rimonaitis kur gyveno, seniau bov tuokia Garalienė, 

paskou ana mėrė, bovo anuos duktie, i ta anuos duktie pardevė tam Rimonaičiou. Tai ta 

Garalienė prižiūriejo tus mūs kapus. No, tus senučius tai kų aš atsiminsu, ka aš negėmusi buvau 

kada anėj mėrė. Nes tetis mono pri pamuotės augo, o kor ta pamuotė palaiduota, aš iš vėso net 

nežinau. O tas senuolis, tai lygee per savaitę, ons tik savaitę, ons septintuo rugpjūčio mėrė, 

skaituos, vuo aš keturiuoliktuo gimiau, tai kų galiu tų tų kapavėitę atsimint. Nu vuo dabar va tuo 

Sakalauskio, tuo Aduomelio mamą ka laiduojuom, tai mon tetis jau mėrės bov, bovau kuokių 

septyniuolėkos metų, kad aš pati jau arklį vadžiau, su arklees važiavuom. Nu va, vuo putuo 

daugiau aš nesu ne buvusi. 



— Kur Jūsų ta žemė bov, a pripat ežero, a ne pri ežero? 

— Ne, pri ežero neprieej, unt šėn, unt Purvienus. Taap kap anoukart ka sakiau, dvaro, tuos 

Pačerinskienės, užeej ta žemė. Pačerinskienės baigies, prasidiej Gumuleckio. 

— Ka tos liepos aug visai ant tuo kelio, trylika liepų — suskaičiavau. 

— Senos? 

— Jo, senos, aukštos. Anuos aug ant tuo kelio, kur jau į Palnuosus važiout, Meižių kelio. 

— Nu tai va, Pačerinskienės sodyba tėn bovo. Tėn, tėn, Pačerinskienės sodyba bovo. 

Važioujint tou pčiu keliu, unt Vėikšnių dar... Mes seniau tou keliu važioudavuom. I paskou pruo 

Gumuleckio kumetyną sukdavuomies va į tų kėlį, kur če ateidavo — pro Kriaučiūnienę kur eej, 

kur dabar tų parvažą kap išnaikėno visai. Če bov Gumuleckio. Vuo dabaa, ka Jūs tėn suskaitiet 

tas liepas, tai va, nu tuo šitaa kelio, va kur tas bov pasisukėms ont Vėikšnių, nu tai če dar bov į 

Gumuleckio sodybą egleles suodintas, tai tuos irgi senos. 

Tetis nečiesu mėrė ir aš nu keturiuolėkos metų, pinkiuolėktus ėjau, ka būč’ buvusi nuors 

dvidešimt. Tetis turiėj dvidešimšėšis hektarus žemės, tris arklius, šėšis karves laikiem, po dvi 

veislines kiaules laikydavuom. Mo nebovo kor tarnaut’. Kriaučiūns Janis. Dėltuo, ka gryni latvee 

mes esam. Dėl tuos pavardies viel būs kėtaap. Sako, puonaa negeri bov. Bovo mon tetės jau 

snuolis turbūt. I bov do sūnaa. Jagu kam bov vėins sūnus, tam nejiemė į kariuomenę. Tai tas bov 

jau tas didysis kars, kuriuo aš nemačiau. Če dabaa ontrųjį karą aš mačiau. No ir... i bova... tėn 

dvari tuoki panelė, no mergė, kap sako, Kriaučiūnaitė. O mūsų senuoji pavardie bovo Čanka. 

I tas puons pajiemė vėiną sūnų perrašė unt tuo Kriaučiūnaitės, i taap mums prikėb ta Kriaučiūno 

pavardie. No, i tada ne vėinam, ne ontram nereikiej į kariuomenę eiti. 

No, anėj trys bruolee bov i Daukšienė bov sesou — Kriaučiūnaatė Paliuonė, Vacluovo Daukšo 

žmuona. Jug dabaa če y do oužoliokaa i didelis akmou, kor anėj bov psistatėj. Tai anėj tarnavo 

pas Radavičienę, va i ta Paliuonė Kriaučiūnaatė i tas Daukšas. Tėn i susipažėno. 

— Ka ta pypkę rūkydavo [Pačerinskienė], tai ana Marija bovo, ane? Vuo anuos vyrs bov 

geležinkelietis? 

— Gal seniau bovo, bet anų mėški mėdis užmošo. Ir anaa tuoks lėkėms — ir anuos sūnų irgi 

taap pat užmošo. Ir anuos martie bov tuo Ašvienų Pačerinskio duktie Halina. Bet anuos 

nesugveno, ana če atvažioudavo, bet ta Halina daugiau bov pas tievą, negu čia pas tuo oušvienę. 

Ta vėina pati bovo. Kuol stipresnė bov, nu anaa tėn bov vaikee, merges, tėn stuoviedavo 

259

dešimtimis metų. Ka aš išaugau, bov tuoksaa Ontė Vėlavičius, va bov Duomė Rimkus, va če tų 

Rimkų giminaitis, kor če bov. I bova Juozas Paplauskis, ir anėj metų metaas bov. 

— Pas tą Pančerinskienę? 

— Ja, pas tuo puonią. Nu ir būdavo tarnaitės dvė. Vėina skaities laukėnė, ontra, kaap jau, 

numėnė. Ta valgyt vėrdavo, tėn — gyvuolius šerdavo. Mėlžt’ mėlžo abėdvės, nes dėdelės bondos 

bov, šiemargės karvės, kėik žinau, vėsos bov, matydavau. Nu va, arklius šierė — bov atskėrs 

kumiečius, kas šerdavo arklius, prižiūriedavo. Bovo vinioulėka arklių, pėnkės puoras i vėins kur 

puonia važiavo. Juokio traktoriaus, juokiuos tėchnikos. Pusontro šimto ektarų žemės ir apdėrbo. 

Mūso bov dvidešimtšėši. I dėvyni araa dar. Tėn tuoliau nu mūso, tėn bov tuokia Marjuonėškė — 

anuos kumetyns. Do kumetynaa bovo. Tėn bovo už miškelio ontruo pusie tuoke mūrėnė, vuo če 

bov medėnė. No i če tuo medinie daugiausee trys kumiečee būdavo, vuo tuo mūrinie — do. No i 

tėj kumiečee eje irgi skaities kuožn dėin pas anuo. Nuryto nueidavo i vakarą grįždavo į savo 

šeimą. O tuos muotrėškos anų jau, šimtą dėinų turiejo išeit’. No ir anėj gaudavo tėn daržams 

žemės, karvės anų, munruods, ka ganies kartu su dvaro karviem. Ordinarijas gaudavo, grudų. Tėj 

kumiečee vėsi partekėj gyveno. I kiaules nusišerdavo, lašinee plaštakinee būdavo. I patys 

pavalgėj. Mon tetis važioudavo i malūną petliavuot’. I tėms kumiečiams nuveždavo. 

— Į kuokį malūną? 

— Į Vėikšnių ir į Gudų, kap kada. Dvijuos vėituos. Sakė, ka Gudūs lygtai geriau, o kartaas 

būdavo tėn dėdelės eilės, kap tėn, negaliedavo, tai Vėikšniūs dėrbdavo. O malt’ i kroupus dėrbt 

tai Vėikšnių malūne dėrba. 

— Vuo dėlkuo ana tą pypkę rūkė? 

— Gal iš tuo pergyvenimo. 

— Bet rūkė ana tikrai? 

— Rūkė, i mon vyrą išmuokė rūkyt. Nes, sakau, kad va anaa tų vyrą užmošo mėdis, i sūnų. 

Tam miškelie, tėn nu mūsų tarp anų bov tas mėšks tuoks, nu kelio ein į rytus. Anuo išvežė ne 

tada, ka če vėsus vežė, bet keturdešimpėrmaas metaas, jau tų pėrmūjį kartą ka bov roskee parejėj. 

Išvežė su kažkuoke lėngvuoje mašinele. Mes savo kėimi aiškee matiem tų dvarą, jug tėn, kas tėn 

bov — septyni šimtaa mėtrų. No ir... i tėktaa paskou vakų jau mūsų nieks nebleido. Ana bov, nu 

dar jau seniau, kaap iš nuobodomo, radiją įsivedusi. Nu vuo tėn tuokėi kap užsakuovaa 

važiniejuos. Bet tėn ta lėmpinė bov tada, ne elektros, niek nebov. Nu ir tada mes vakaraas 

nueidavuom tėn klausyties tuos radėjes. Bet aš, tuoks tas vabals, toukart ne bu, ne be nesupratau, 

mon bum bum i vėskas ta radėja. Pas tuo puonę bov. 

I kada mes anaa darydavuom... ana cigarietus tus ne pėrkdavo, bet pėrkdavo atskėrą tabuoką, i 

paskou tus gilzes. I turiėjo tuokį, no, tuokį sulenkamą tuokį metalinį tuokį, kap ons... Tėn tų 

pridiedavo su tabuoka, užlenkee i užmauni tų jau tų tuštį, tų cigarietą ir išspaudi į vėdų. 

Paskou an bov tuok’ panelę prisiviliuojusi. Mažeikytė Galina, kaap an bovo... Bovo tuoks 

Henriks puonaatis pas anuo, bet tas puonaatis neėlgaa pabovo, nesugyveno. Vuo taa panelee ana 

nurašė posė torto. Tam Paplauskiou, tam savo vyriausem darbininkou, ir... Nu bov sunegalavusi 

anaa sveikata, guliej Mažėikiūs liguoninie. Nu tas bov prieš keturdešimtus metus dar, ka mon 

tetis da bovo gyvs, ons keturdešimtrečiaas metaas y mėrės. Nu ir tad parašė anėms, da parvaževis 

tetis bov kap liudininks tėn. Če aplinkou nie tuokio žmuogaus, kap mon tetis bov, nebov baigis 

juokiuos mokyklos. A do metus į pėrmą klasę ejis, bet ons rašė tėstamėntus, ons muokiejo 

vėsuokius darbus, auksinių ronkų i galvuos, bet va gaisras ka bov, i pėnkdešimtdvijų metų mėrė. 

Daržinie, bov lėnaa mėnami, i daa tas pats susieds, tas Paplauskis mynė. Ir tuoks bovo, kad rado 

kelias driegnas saujas i uždiejo unt pečiaus išdžiuovint. Ir akurat tas Rimonaitis daa bovo, 

nebžinau dabaa daugiau gyvų žmonių, kas bovo. I tetis nusapnavo tų naktį. Reikiej grūdus 

išvežt’. Nu, kaap mes buvuom, dvidešimšėši ektaraa žemės, kaap jau didžiūsius šeimininkus 

skaitė, nes ten visi kiti, tėn Strazdauskis, tėn kas, kas vinioulėka, kas tryleka turiej. Vuo 

Žukauskis, Raginienė bovo tuos Lietuvuos laikų savanuoree bovo. Tėn ar eglelė, ar oužulioks. 

Mon traktuoristaa y paskuojėj dar, kad arė dabaa tas dėrvas kor bov, tėj jau bovo iš tuos puoniuos 

nuarta, če yr žemės atimta. Vuo tuo Žukauskė, pats y mėrės, vuo ta žmuona, kėik aš žinau, 

tebgyveno Ryguo su dukra, o sūnus Mažėikiuos. Su mon bruoliu vėinmetee, tas Bladoks. Ir y 

žanuots tuo Degutaate, kor aš seniau sakiau ka Degutis mašinierius kur bov. Seniau anėj 

atvažioudavo če. Kažkor če tuos Degutaatės žemės žiūriet. Pas munį palėkdavo mašinelę, bet 

260

dabaa ne pernaa, ne šimet nebov. No, i tas pečius karšts, ir užsidegė. Va lėnaa aukštaa. Če pečius 

yr, tujau pat ardaa, skaities, kur sudžiauti lėnaa, tik pradieta mint. Ir užsidegė. Nu bovo kuovo 

devyniuolekta, Jūzapo dėina. Nu i vėskas, i doubuo pradiejo degt’. O ont tuos doubos vėršou 

bovo sieklėnee duobėlaa mūsų. I tetis nuoriejo tus duobėlus numest’. Nu, galvuojo, ka užgesys tų 

daržėnę. Ir, tų šėtaa, ka palėp aukštaa, tėn dūmaa sujiedė plaučius anam. Ir aš žiūriu, ka tas tetis 

atsiklaupis, tėn vyraa neš tuom kuoptuom i pėl undenį, sakau, ka tetis nebejam tuos...Tai va, 

tuoks Šliaudaris Antans bov, tėn tuoliau tuoks, kalviu bov, ons tetei dėrbdavo, nebeasimenu, 

ruoduos a Pargauskis, kas tėn dvėjou nujiemė tuom kuoptuom jau anų leisgyvį. Ir ka parnešė į 

truobą, pradieje dėrbt’ tų dirbtinį kvėpavėmą, atgaivėno. I tas Žiolpa daa kaimyns, irgi už tų tėn 

daa lėipų biški pažiavus, bovo Žiolpos ūkis. Dabar, kėik aš žinau, Permėns Petras valdė, bet aš 

nežinau dabaa ons betvarko, a ons į miest parej gyventi. Bov tuoks Jankauskis daktars, tuo 

pačiuo, kor dabaa y ta liguonėnė, pasakė ka „tie vaikai liks be tėvo”. Kad plauče bov į potas 

pavertėj. No i tėik i bebov, dvidešimpenktuo i numėrė. Ir ons nebeturiej garso, kad kalbiej — 

šnibžduom kalbiej. Dvidešimketvėrtuo palėko pėnkdešimtdvijų metų, dvidešimpėnktuo mėrė. Va 

i palėkuom keturi vakaa, aš vyriause, vuo mažuoji sesou y dėvynees metaas už muni jaunesnė. 

Ta tetės neatsimen, tik jegu iš nuotraukos, tų nuotraukų irgi mažaa labaa yr anuo. Ir jegu 

susapnou kada. Ana gyven če prie Šeduvuos netuolėj. 

Paežerie, kor bovo tuokėj kapelee, tėn tuokės vėišnis augo seniau ir už tų zars i prasidiej 

Gumuleckio. Gumuleckio žemė, lygtai, kap sakė, akuriat neprieidavo tikslee pri tuo [ežero]... Bet 

ka puonaa ka bovo išsidalėjėj, tad prileido tų Gumuleckį irgi pri tuo ežero. Dabar, kėik aš 

girdiejau, kad a keturi yr išsidalėjėj. Nu bet va, Gumuleckio gal būt vakaa. O tuos Pypkuorienės 

tai nebie vakų. 

Kada mes auguom, tai bov du bruolee [Gumuleckee]. Vėins bov Rauduonbarzdis vadėnams, 

no anėj kap roskee tuokėj, vuo ontras bov muokytuos. Dar mono bruolį muokėno Purvienūsi. Pas 

Botkų bov muokykla, kažikap, a vėin žėim. Vakščiuodavo ons tėn. Gumuleckee. Kad vėins, 

lygtai kap roskio bovo, a ne Saša. No, i tam vėinam bova do vakaa, ontram, tėn tam 

muokytuojou, bov trys — dvė mergelės i sūnus. Ta vėin mergelė skambindavo per televizuorių 

dar, muzikė tuoki bov ir ana dėdelee, vėsa širdim nuoriejo muni išmuokint. Anėj atvažioudavo, 

pas mumis bovo didžiausis vėišnių suods, puo šimtaas litrų ougų surinkdavuom. Tai tėj 

Gumuleckee, kap če vasaruodavo, taap anėj če negyveno, no ir atvažioudavo, i da Irena — Irina, 

kaap ta vardu bovo ta didesniuoji. Vuo tuos mažesniuosis aš... net neatsimenu. 

— Tą Iriną, tą atsimenat, a ne? 

— Ja, ta kor bov... Ir ana ej tap kap raiša biški, tap kažkaap koujos anaa bov. Myliejo katėną, i 

guliej, katėns sudraskė. Iš tuo bov užsiruožijusios tuos kuojos, i bov tuokios susuktos. Bet ana 

va, ne kartą girdiejau, kap jau atsirado elektra, kap televizuorių nusipėrkuom, tai girdiedavau, 

kad skambėn Irina Gumuleckaitė. Ir ta Irina, tėik monėj, kap anėj važioudavo nomėi su tuom 

suskintuom vėišniem, ir ana veždavuos muni — muokėno skombint’. Bet, nu per vasarą kėik 

anėj tėn pabūdavo, anėj išvažioudavo ir ačiū Dievou ka tik išvažiavo. 

„Balandelis” — bovo pravardie. Nuvažiou į Spruogėškę, tai mes, kaap jau begaliejuom, 

liekiem į Vėikšnius, omžinatilsi, šimet numėrė Tumkevičienė, pas Amylelę vaistų. Vu tai ons, tai: 

„Balandeli, negalima, tokių neduodama...” O nueiseem pas Amylelę, i gaudavuom. 

— Kėik tėn tų Pančerinskių iš vėso bov? 

— Nu tai daktars Pačerinskis ir Ašvienų Pačerinskis. Če bov Pačerinskio, vuo če tujau pat 

Daugėrds bovo. Tas Ašvienų, kor bovo pri tuo Daugėrdo, tas biednaa gyveno. Aš nežinau, kor 

anuo ta žmuona kada bov. Kad anam bovo dvė dukterys bovoses, bet ta vėina če mažaa 

egzistavo, tiktaa tuos Pačerinskienės ta martie, ta Halina. Nes ans no tuokį pėino surinkėmo 

punktą turiejo. Ir tetis veždavo tėn pėiną nuryt, kartaas ir aš nuvažioudavau kartu tėn pasižvalgyt, 

tai pavasarį, dar žuolies nebūdavo, prikėrs eglišakių kėimi i paleis gyvuolius ganytėis. Taap kad 

skrumnus tuoks puons bov. 

— Nu api tų daktarą kų nuors ar atsimenat, Edvars, a ne, bov? 

— Kad ons jau bov susidiejis su ta Lignickaate, apsiženėjis, ar ons... Kad vuo tuoki, no 

negraži kalba ej, kad ans pasiimdavo tuo tuoki kap tarnaitę, išsiveždavo: „Maryte, tai čia mūsų 

laukai, miškai ir ežerai. Maryte, būk mano žmona”. Tuoki vėsi tėn aplinkinee apie tų daktarą 

261

šnekiej. Va aš anų mačiau maža, nes kėto daktaro nikor nebov. Paskou jug ons turiejo Vėikšniūs 

dar namą didelį. [...]. 

— Čia stuotie yr buvusi mokykla? 

— Smetuono laikaas, nes aš laikiau egzaminus iš ketvirtuos klasės. Mes Purvienūs 

muokinuomies, i bova če stuoties... Va kor bovo Bakanienė, ta Vuozgirdaatė buvusiuoji, kur 

kriautuvie dėrbo, ta bovo, paskou bovo tuokia Perminaatė Elvyra viel, tas Permėns pri gelžkelio 

dėrbo. Anuos bovo jau Rekečiūs. Ir daa bovo iš Maigų atvežti keli vaikaa, i Maigų muokytuoja 

bovo. No, vuo tai tėn taas laikaas — ta trisdešimdėvintaas metaas, kap tas bov. 

— Tame raudoname name? 

— Ja, nu gatvės tuo pusie, tuo klasie mes rašiem. I tų lietuvių kalbuos diktantą, i matematiką 

če rašie... dėrbuom. 

— Kas mokytojaa bov, a vyrs bovo kuoks? 

— Bova. Bovo vėina jauna panelė, ta iš Maigų a nebovo ta. 

— Kėik tėn tų vaikų būdavo? 

— Pu septynis. Mes irgi septyni buvom. 

— A kiek klasių? 

— Nu keturis būdavo. Pėrmuo būdavo daugiau, paskou untruo, trečiuo... Jau atein ketvėrtuoją 

— jau pėimenys, i nubyriedavo, reikiedavo eit douną užsidėrbt. Nu kad aš tik egzaminus laikiau 

kelis dėinas, tėik težinau. Mūsų bova muokykla Purvienūs, bet dabaa y nugriauta, pas tuokį 

Botkų. Tas Botkus turiej turiej tuoki seną truobelę i paskou staties nauji. Nebov kėtor muokyklas, 

no valdžia tėn so anou susitarė, i tad vėinam gali bov ta klasė, vuo ontrami gali bov kambrėlis i 

vėrtuvė — muokytuoja gyveno. I dar, pernaa, kėik žinau, ta muokytuoja Kaune dabaa gyven, kur 

tėn Purvienūs. Ana bova Samuilytė ir apsiženėj Steponavičių. Purvienų muokytuos bovo 

Baltrušaitis. O čia stuotie bov irgi vyrėšks. Mūsų tai bajoras Baltrušaitis, kėik aš žinau. Nes ons 

tedėrbo nu Kaliedų. Kuol aš ejau į muokyklą, mon tetis vės laik bov tievų kumiteto pirmininku. 

No, vėiną išleist, kėtą priimt reikiej, vėsus tėn tus aktus rašyt ir ons vėsą laiką munį kartu vedies, 

nes aš buvau tetis duktie. Nelaiku palėkau... nebūčiau siediejus če. Turiejuom gerus užmuojus. 

Šešis klases reikiejo baigt, i keturis metus muokytuojų seminariją. I mono palinkėms bovo būt 

muokytuoja, nes aš ketvėrtą klasę baigiau vėinaas pėnketaas. I paskou pėnktą klasę ejau jau 

Vėikšniūse, tuo be priestato dar. Ir tada, tas jau bov ruskis. Ka reikiej rusų kalbą muokytėis, tai ta 

mon bov tik trejets. I tada tuo pabaigus, tada mes ejuom abėdvė su sesere, omžinatilsi, jau kor 

mėrusi, metaas bov jaunesnė, i ta sesou nelabaa geraa muokėnuos. I ton tetis sakė, kas nuor 

muokintėis, tas tegul ein į muokyklą, vuo ta tegol paded mamaa darboutėis. I tada aš ejau į ontrą 

klasę, kap seniau bov aštounis klasis, netaap bov, šeši skyree. Ta šėtaa Žilinskaatė Aldona, no tuo 

Liniauskio žmuona, kor mėrės yr, tas jaunasis, kor bovo chirurgs, no ir ana pati dėrba no seselė 

pri gimdymo, akušerė, Purvienūs anų tas ūkis, Žilinskio, da tebier, no ir, va, ėjuom kartu į 

Vėikšnius. Paskou dabaa daa y tuoke muokytuoja buvusi Žiolpaatė — Končienė Emilija, mon 

klasiuokė irgi buvusi. Bet tas bovo a keturdešimtrečiaas metaas ir bovo mums ta, kur sakiau, 

gyvenimo tragėdija, numėrė tetis, aš pati susėrgau, nes aš va tam lediniam undenie iki posės 

blauzdų stuoviejau, su kibiru į kibirą siemiau undenį kuol gaisrinės atvažiavo. Ir tada aš buvau 

susėrgusi tap. Bovo Vasaris pavarde tuoks auklietuos pavarde, ka ons atvažiavo pažiūriet’, tai 

sako, no iš gestų dar galietų sakyt, kad ta, bet iš veido, sako, tavis nebegal atpažint’. Aš vėsa 

buvau skaudulees išmesta vėsuokees. Jankauskis daktars tuoks Vėikšnių gydė. Paskou daa į 

Mažėikius bov pas tuokį Šalkauskį nuvežėj. Jau tada tetės nebebovo. Mama vėina bovo. Da 

žinau ka pas tų Šalkauskį nuoriejau ka mama kartu eitų į tų kambarį, tas sako, no a pri berniukų 

kad nuoriesi eit, irgi mamą vesies? Sakau, taip, daktare, vesiuos. Tuoks mono gyvenėms bovo. 

Palėkau i palėkau, i nikuokių muokslų nebepasiekiau, vuo i dvidešimtsvėinų metų ištekiejau. Už 

Eselino. 

— Į čia atsikraustiet? 

— Če, nes anam bova irgi, ons bovo senbernis ir, nu, skaituos, su mama gyveno. O čia 

šeimininkavo anuo bruolis su žmuona. Tas nams. Už munį dėšim metų senėsnis. Aštuniuolėktaas 

statyts. Omžinatilsi Lėvits rašė tų išvežėmo aktą. Parašė — vėinaa posė namo. Vėinam bruoliou 

ir ontram tam, vėins su žmuona, vuo tas mono vyrs su mama. Tėj palėko, no i taa mamaa vėskų, 

kas lėko, tas i mono vyrou palėko. Nu anus išvežė, nu alijuošius žydiejo tami laiki. Ir labaa ta 

262

mama pasiliguoje iš tuo pergyvenėmo, no vo mes buvuom senee pažįstami, pryšu pryšaas, ar į 

laiduotuves, a kor, nu vėsor, bažnyčiuo susitikdavuom, visi kap rėikint. Tėj latvee bovo ir ir mes 

taap pat. Juk če tas šėtaa yr Jiesalo ūkis, no, mono vyro senelis, iš Lėipuojes če parejis. Važiavo 

pru šalį, patėko ta suodyba, nu ir nusipėrko, va keno bovo, kas če pėrma gyveno... Mes če kėimi, 

kur y tuoks kalnėlis, če bovo ta senuoji truoba. Ir anuo ka pastatė, tai mono vyrs dėvynių metų 

bovo. Sakė, nenuoriejo eit iš tuos senuosis. Baba irgi išvažiavo, ta oušvienė pas dukrą savo 

gyvent, nes mums ta šeima sudidiejo. O anėj tėi iš Tučių Žvaigždinaa tuokėj bovo untaa... Nu ta 

Žvaigždinienė bov vyro sesou. Anėj vėinodu bov ir anėj turiej cielą namą, anėms nebova nieks 

atimta. 

— Jūsų vyrs kaip bov, Fricis ar Fricas? 

— Fricis. 

— I sūnus viens Fricis? 

— Didysis. Tas senbernis. 

— Nu Pranas lietuviškai būt? 

— Ir y Pranas. Pu karo vėsur anam, vėsūs dukumentūs y Pranas. Bet, va, aš toriu pėrmuos 

kumunijes anuo pažymiejėma latvėšką, y Fricis. Ir tada va, tas, nu senelis ka parvažiavo če, tai 

paskou, nežinau, tam sūnou savo, skaituos, mono jau oušviou, aš mažaa i tų oušvį tepažinau, nes 

ons keturdešimtontraas metaas mėrės yr. I tas Ernests, tas bruolis tas keturdešimtpėrmaas 

apsiženėj, no jau tas tievs pradiej negalout. No i anėj savo če tik šešiuolėka ektarų... Nu 

neužteko, anėj če iš tų ruskynų numuodavuos, pašarou i ganyklaa, nes laikė pu keturis karves, po 

tris arklius. No i avys, kas jau bovo seniau būtėns reikals. Iš kuo apsiriedyt, reikiej apsiaut, 

pėrštėnes, kuojėnes. Kap tų žėnuoj pėrkt’. Vasarą linėnės — pakulėnės bov, dar mon kažkor unt 

truobuos svaidies linėnės kuojėnės. Pašukėnes, kap sakydavo tėn, no kap šukou tus lėnus, su 

lėnaas apmet, pašukuom paskou ataud — vasaraa kelnes vyraa nešiuojo. No, kad būtom viesiau, 

jug reikiejo vėsas dėrvas su dalgees nupjaut’. Nebov juokių, tų šitaa, pjaunamųjų, nieko. Nu tada 

ka gyvenuom, ta baisee pergyvenuom unt tuo ka mainysees kėtaap. Nebov sunkee. Savo darbą 

dėrbaa, žėnaa, pradiejee, a tėn daržas raut’, a bolbes kast’, nu i tėn savaitę dirbi tų darbą, tų 

padėrbaa — kėtą. 

Ta Kresnickienė, must bovo, pėrmaasis vyrs Sidabras, kaap če. Nu kor, neatsymenat, kor 

Černauskaaatės gyveno, Olga tuoke, paskou Nina, anuos duktie, nu tuo kryžiaus bov kelėlis i 

dėrvas, seniau bov daa lėips vėins palėkis. Bovo tuokia sena truoba, paskou anuos už galo 

gyveno. Vėinuo pusie tuos truobuos uožkos bov pryrėštos, ontruo pusie luovos — pačios guliejo. 

Če dar bovo, nu stuoties lig mūsų trijuos vėituos, pri tuos pušėis, če kur yr, irgi bovis 

kažkuoks švėntasis. Nu tukiuo... kap dieželie, prikalts. I paskou Nagio pamiškelie, dabaa jau y 

nugriovės, tas viel bovo. Ne kryžius, bet tuoks, nu stolps pastatyts ir irgi dar kažkuoks. Švėntuoji 

Barbuora. Nagio miškėlis. Mon vyrs dar atsimen, kor če dabaa Stuoniaus tėi javaa yr, tas vėsas 

kamps bovo didžiausios pušys, didžiausis mėšks. No, išpjuovė, sakė, pragierė, pardevė, nebier. 

Pėrm vokiečee įsimetė tėn miškūse, Gargaso, Vaitkaus miškelie, už mūsų į Purvienus, į šiaurę, 

skaituos, i vėinuo pusie kelio, i kėtuo pusie kelio. 

— A tas Gargasas Antans, kur gieduorius bovo? 

— Ja, mono susieds, žemė prieje pri mūsų mėško, už anuo tujau pat bovo Ūkanis. 

— Žebrauskis... 

— Aduoms. No ka vėins malūns bovo če Barkaus, pakelie, kor dabar gyven tas Baguočius, o 

kėts y bovis malūns tuoliau, Smilgys tuoks tuoks bovo. Bet ons bov išvežts pas Barkų. 

Baguočius jug dabar yr nusipėrkis. 

— A čia žyds gyveno? 

— Nu če šitaa, kor dabaa tas Valdajevs gyven, jug če grūdus supėrkdavo. Jug če pakeliee bov 

trys tuos klietis. Vėin bov pryšaas Liutkaatee mažne, tėn esam par kulkuoza laukus rinkėj 

akmenis. Žyds bovo. I trečiuoj bov kor Stancevyčio yr va, kap per gelžkelį pervažiouji, nu ta 

truobelė. Nesene anuo nugriuovė. I tėn daa bov tokėi... seni medee tokėi, dabaa dilgielyns bier. 

— I visuos tuos trijuos žydaa bov? 

— Bovo žydaa i varė konkurėnti. No, kas vežė tus javus pardout’: „Ui, parduok man, aš 

duosiu brangiau. Nu nevežk ten, aš duosiu brangiau”. Va, če žydo klietis bov, nes bov, če 

supėrkdavo į stuotį, į vaguonus pėldavo i veždavo. Ne vardo, ne pavardies nežinau. 

263

Tėi pirmėjee, Kontenee, Levuons i Ruožė. Tėi pimėjee pradiej če gyvent’. Ka aš parejau, ta 

tėi če bov įsikūrėi. I paskou iš če anėi išvažiavo i Mažėikius. Mažėikiūs namelį y pasistatėi, tė tas 

Kontėnis eiguliu dėrbo, bet jau y mėrės. 

Če bovo trys žydų klietės. Tada su arklees vėskas bovo vežams, jug ne su mašinuom 

kuokiuom. Je je, če žydo klietė. 



— Liauksmino namas dabar Liutkutės, a ne? 

— No, jug Liotkaa bov nupėrkėj. Tas Liotkus neilgaa gyveno, greitaa numėrė. Senuoji 

Liutkienė tik ilgaa palėka, i ta duktie... 

— Žebrauskis Aduoms. 

— Bet ans i muzikants bov? 

— Ja, ja. Anuo vestuvių dėina. Vuo mon vyrs — driaugs... 

— Olga šita, kaip anuos pagal vyrą pavardie? 

— Žvaizdinienė, Žvaizdinienės. 

— Ir Tučiuos gyveno? 

— Ja, Tučiūs, antrūsiūs Tučiūs. 

— Bet jau mėrusi dabaa? 

— Mėrusi... 

— A kelintais metais čia bov tuos laiduotuvės panašiai? 

— Če dar Smetuono laikaas. 

— A kuokia če bažnyčia yr? 

— Vėikšnių, Vėikšnių. 

— Če yr šitas... 

— Daukšas. Tuo vėina netasiminiau, tuo nešiejo kor bovo.Tuo vat nežinau, tuoks jauns. Če 

Koudys, i če mon vyrs Eselinas Fricis. Pu kara, vuo dar kas, kur bov tas Burba, daktars tas, nu tai 

ons... anėi tėn driaugavo, no, žinaa tėn, lašinių, kuo ans tėn nunešė, padarė dukumentus, kad ons 

y nesveiks — į kariuomenę nejiemė... 

— Aduomo vestovės, šitaa Aduoms. 

— Pats negruodavo če? 

— Če jau ne, če, aš tikslee nežinau, če a nier tiktaa Pukščee, tėj muzikontaa. Ka če tuokėj 

augėj... 

— Prie malūno... Če vyrs Jūsų kažkur stuov, a ne? 

— Šitaa. 

— Ta dabar ans yra antras iš kairės. 

— No. O če vyro bruolis tas, Ernestas. 

— Aha, tai Ernestas tas, kur aukščiausias stovi prie gelžėnio... 

— Kaip Jūs apsiženijuot, iki ženatvės kų ons [vyrs] dėrbo? 

— Kuliamuoją mašiną bovo pats pasidėrbes... 

— Ak ans jau turiej? 

— Turiej. 

— Panašee nuo kelintų metų ons turiej? Bet jau Smetuons laikais? 

— Ja. 

— Kada ženijuoties? 

— Keturdešimtdėvintaas. 

— Tai jau ans tada turiejo? 

— No. Ir kada bov kūlėms, o jeigu nebov kūlėms, tad ons turiej tų zeimerį, pjuovė lėntas. No 

su tou zeimeriu vėsaap bovo. Išvažioudavo pas žmuonis. Balkee pažvežt’ sunkiau, vuo anų, tų 

zeimerį lėngviau nuvežt’. I vėskų išvežė į „Rauduonuojo vieliavą”, i tėn sujiedė viskų. Šėtaa, 

zeimerį kad išvežė — akurat mūsų metrikacėjis dėiną. Ka bov vyro bruolis išvežts, če ta baba 

serg, nikuokių iškilmių nebov. Buvusiuojuo klebuonijuo tada bov tas vykduomaasis, i nuejuom. I 

pareinam, če jau susikriuovėj, vyrou jau bov sakyta, kad išveš, ir dar tas, kor sakiau, Aduoms 

Sakalauskis, kartu bov, sak, išvežam, bet parvežt’ kažin a beparvešeem. Taap i bov. Bet anėj 

264

nupėrko Latvijuo tų gatarą, kur pas Čiožę [Čiužą Liudviką] bov, su taas ėlgaas, ne apalees, 

pjūklaas. I tada ons jau nebepergyveno, ons tėn dėrbo vėstėik tou gataristu. Nu, meistrasmašinierius. 

— I ans ilgaa tėn išdėrbo? 

— Nu, ėlgaa, jug ka ons niekor nebov dėrbės valdėškaa, anam kuolūkie reikiej dėrbt’. Daa 

vaikiokaa dėrbdavo, jau kap didesni. Nu, pu darba, kad žmuonis nuoriedavo išsipjaut’, i sūnaa 

padiedavo, anam didėsnis pelns bov. Aš pati kiaules šieriau kuoki pusontrų metų, nu taap kaap 

kėtuos nebovo. Jau do sūnaa bov, paskou aš palėkau su dukra nieščia ir nebešieriau. Ir unt anuo 

rašiau, kad anam tuos pėnsėjis šėik tėik būtom — senatvė bov, vuo stažo neturiejo. Tas durpyns 

tik vasarą... 

— Žebrauskis garo katilą turiej. 

— Nu ar anie taip važiniedavo koldami? 

— No. 

— A tuoli nuvažiuodavo? 

— Daugiau kap iš Vėikšnių parapėjis išvažioudavo, tap, kap anėj ka sakydavo. I mums 

daugiausee va taap — puonia Pačerinskienee nujiemė kolt’, ir iš anuos vėsumet pas mumis 

važiavo. Kėik aš atsimenu. Kad aš sakiau, ka tas Beržunskis Jašis turiej tuo arklėnę mašėną... 

— Kur tas Beržunskis Jašis tuo metu gyveno, kuri ta sodyba bovo anuo? 

— Nu muokykla kur mūsų bovo [Rekečių], pri gelžkelio... nudegėno ta Milda [mokytojos 

Buivydienės duktė]. Jug tėn mon vakaa vėsi keturi ejo į muokyklą. Tik Alduoniou nebebovo... 

Jašius bov apsiženėjis su ta Degutaate, kaap ana bov, dabaa netaap senee ana kada če mėrė, a 

pernaa. Sakė, sesers duktie, kas tėn, anuo nukaršėno, vakų nebeturiej anėj. Tas bov tuoks 

joukdarys... 

— A tas Jašius, o kap tas vards tuoks keists? 

— A nebovo Juons, ka tas vėins Jūzaps, vėins Kuostis, vuo tų vėsi Jašiu vadėno... 

— Ta i tuo kulamuoją mašiną į „Rauduonuoją vieliavą” pajiemė? 

— Ja. Ir ons pats matė ka bovo tų vėršų nuardėj, nu ta apače palėkusi, tekėnee, kap priekabą 

bovo pasidėrbėj. Dampis, nežinau, kor tų dampį. Nes paskou tuokį laikuotarpį dėrbo su Daukšu, 

su motoru. Nes tas Žebrauskis... išsikielė anėj visi į Mažėikius, Vytauto gatvie daugiausee, tėn 

išsipėrko namus. I dabaa kėik visi mėrėj, tik vėina bie duktie. Poškienė, tai Poškienee tas Poškus 

y mėrės. 

— Jūsų vyrs biški dėrbo kuolūkie su dampiu? 

— Tai tas [dampis] kuolūkio bovo, a iš kuoki žmuogaus atimts. Tėn Radavičienės dvare ėlgaa 

anėj dėrbo su Gramu. Grams anam tas padiejies bovo. No, i če ka parvažiavo, irgi Grams bovo, 

če Turkauskio tuo suodybuo bovo, če dėrbo anėj irgi. Bet tas ne Žebrauskio. Žebrauskis bovo 

pasitraukis, ar ons pardevė, ar kaap ons prarado. Kad su Daukšu, su motoru. Daukšas kažkuokį 

motorėlį turiejo. 

Vaišnienė Sigutė. Parodos kviečia lankytojus // Būdas žemaičių. — 2004. — Rugs. 17: 

Nuotraukoje: „Ponia Wenka Kramer su Herbertu Šliterių šalia vokiečių karininko kapavietės. 

Pagal už nugaros matomus medžius, takelį 1944-ųjų metų nuotraukoje ir buvo atpažinta 

palaidojimo vieta”. — Tekste: 

Vokietė atvyko prie pirmosios meilės kapo 

Paprastai esame linkę manyti, jog romantiškos istorijos vaizduojamos tik knygose ar 

filmuose. Tačiau atidžiau pasižvalgius, kilniųjų žmogaus jausmų apraiškų nemaža ir pilkoje 

kasdienybėje. 

Miunchene gyvenanti septyniolikametė karininko dukra Wenka (dabartinė pavardė Kramer) 

su savo pirmąja meile karininkų mokyklą baigusiu dvidešimtmečiu leitenantu Hubertu Hampelu 

išsiskyrė 1942-aisiais metais. Jaunus žmones atskyrė karo audros — jaunajam karininkui teko 

išeiti į frontą. Likimas Hubertą atvedė Lietuvon ir 1944 metais, dalyvaudamas mūšiuose 

Dauginiuose, ties vadinamuoju „rupūžkalniu”, vokiečių leitenantas žuvo drauge su 252 kitais 

Vokietijos armijos kareiviais. 

265

Žuvusieji buvo pervežti į Viekšnių kapines ir keliomis eilėmis sulaidoti. Senieji viekšniškiai 

prisimena šitas masines laidotuves. Bendrojo kapo vieta buvo nufotografuota. Taip jau atsitiko, 

kad viena iš artimiesiems skirtų nuotraukų pateko į mylimojo netekusios Wenkos rankas. 

Metai bėgo, Wenka ištekėjo, susilaukė sūnaus, palaidojo vyrą. Ir štai prieš trejus metus 

internete pamatė tokią pat vokiečių kareivių kapavietės nuotrauką, kokią turėjo pati. Iš čia ir 

sužinojo, jog buvęs mylimasis guli Viekšnių žemėje. Per septyniasdešimt metų turinti moteris 

ryžosi uždegti žvakelę ant jaunystės meilės amžinojo poilsio vietos. Viena pati atkeliavusi į 

Vilnių, iš ten — naktiniu traukiniu į Mažeikius, nė žodžio nemokėdama lietuviškai, ji sugebėjo 

atkakti į Viekšnius. Patarta žmonių susipažino su puikiai vokiškai kalbančiu Herbertu Šliteriu. Jo 

padedama pagal nuotrauką surado tikslią laidojimo vietą, aptvarkė kapavietę. Šiemet ponia 

Wenka po trejų metų pertraukos antrąkart atkeliavo jau kaip Šliterių šeimos viešnia. Apsilankiusi 

žūties vietoje Dauginiuose, pasirūpinusi paminkline lentele ant kapo, septyniasdešimt septynerių 

metų moteris pasiryžusi praėjus kuriam laikui ir vėl atvykti. 

Beje, čia, Viekšniuose, savo žuvusiojo tėvo kapavietę atrado ir Kelne gyvenanti ponia Hak. 

Pasirodo, tikrųjų jausmų neužgesina nei laikas, nei atstumas, nei galimos kliūtys. 

Malūkas Vytautas. Viekšnių miestelis garsėja istoriniu palikimu: Lankytinos vietos // Vakarų 

Lietuva (Savaitraštis, leidžiamas su laikraščiais: [...], „Santarvė”). — 2004. — Lapkr. 9-15 d. — 

Nr. 45 (466): ir Jono Strazdausko nuotraukos: „[1.] Taip atrodo Viekšnių miestelis iš paukščio 

skrydžio. [2.] Paminklo broliams Biržiškoms autoriai — skulptorius Česlovas Pečiukas ir 

architektas Reginaldas Palukaitis”. — Visas tekstas: 

Lankydamiesi Mažeikių rajone, būtinai užsukite į Ventos upės dešiniajame krante įsikūrusį 

Viekšnių miestelį. Istoriniuose šaltiniuose Viekšniai ir jų dvaras minimas XVI amžiuje. 

Pačiame Viekšnių miestelio centre, šalia buvusios Turgaus aikštės, įsikūrę Viekšnių vaistinės, 

aviacijos Lietuvoje pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejai, stovi paminklas broliams 

Biržiškoms, nuo kabančio tilto per Ventos upę galima pasigrožėti puikiais peizažais ir išlikusiu 

vandens malūnu. 

Šiuo metu Viekšniuose gyvena bemaž 6 tūkstančiai žmonių. XVIII amžiuje jau buvo Viekšnių 

seniūnija, veikė vaistinė bei vandens malūnas. Iš toli matyti 1853 m. pastatytos ir Žemaičių 

vyskupo Motiejaus Valančiaus pašventintos bažnyčios bokštas. 

Netoli vidurinės mokyklos stovi veikianti rusų cerkvė, šalia jos — daktaro Antano Biržiškos 

sveikatos namai. 

Viekšniuose, Vytauto gatvėje, veikia vienintelis rajone visuomeninis tautodailininkės 

Sniegenos Chriščinavičienės muziejus. 

Garsiems Viekšniuose žmonėms — broliams Biržiškoms bei jų tėvams atminti 1995 metais 

miestelio centre atidengtas paminklas. Miestelyje taip pat galite apsilankyti garsios 

farmakognostės Jadvygos Balvočiūtės vaistinėje, apsirūpinti vaistažolėmis ir arbatomis. 

Miestelis garsėja seniausia farmacijos įstaiga Žemaitijoje — Viekšnių vaistine, įsteigta 1860 

metais. Apie tai byloja ant vaistinės sienos kabanti balta marmurinė lenta. 

Vaistinę įkūrė XIX šimtmetyje gerai Lietuvoje žinomų provizorių Goldnerių dinastijos 

atstovai. Po kurio laiko naujasis vaistinės savininkas Vincentas Aleksandravičius ją pavertė 

pavyzdine, čia praktiką atliko studentai farmacininkai. 1960 metais vaistinės 100 metų 

jubiliejaus proga joje įsteigta muziejinė ekspozicija. 

Paskutinysis vaistinės savininkas Juozas Aleksandravičius išplėtė vaistinės bazę, išsaugojo 

senuosius farmacijos prietaisus, įrangą ir instrumentus. 1995 metais senovinė kaimo vaistinė 

restauruota, čia išsaugotas ir muziejus su farmacijos bei XX amžiaus pirmosios pusės inteligento 

buities bei namų apyvokos daiktų ekspozicijomis. Vaistinės muziejuje galite pamatyti diržus iš 

žmogaus odos, išsaugotas ir Simonui Daukantui išrašytas receptas nuo skaudulių. 

Gyvenamosiose patalpose ekspozicijos pagrindą sudaro J. Aleksandravičiaus įrengto 

muziejaus daiktai, gamybos įrankiai, kolbos, retortos, receptai, signatūros, aparatai. 

Jei Viekšniuose lankysitės vasarą, galėsite pasigrožėti prie vaistinės esančiu vaistažolių sodu, 

kuriame auga apie 200 vaistinių augalų. 

Visai netoli Vaistinės muziejaus jūsų laukia Aleksandro Griškevičiaus, vieno iš aviacijos 

Lietuvoje pradininko, muziejus. 

266

Šis žmogus laisvalaikiu domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo 

aparatų projektų, o vieną jų aprašė 1851 metais išleistoje knygoje „Žemaičio garlėkys”. Šio 

garlėkio bei S. Dariaus ir S. Girėno „Lituanikos” modelius pamatysite muziejuje. 

Muziejuje veikia ir nuolatinės ekspozicijos, kuriose eksponuojami Viekšnių apylinkėse 

surinkti baldai, įvairūs ūkio rakandai, darbo įrankiai, drabužiai. Čia galėsite susipažinti su 

Biržiškų šeimos nuopelnais, apžiūrėti Viekšniuose nuo seno puoselėjamo amato — keramikos 

meistrų bei liaudies meistro, tautodailininko Juozo Rušino medžio darbus. Viekšnių kapinėse 

aplankykite poeto Leono Skabeikos, vieno iš lietuviškos erotinės poezijos pradininkų, kapą. 

Viekšniai: [Informacinės knygutės „Viekšniai” pirmas projektas] / Tekstas Leopoldo Rozgos. 

— 2005. — Visas tekstas: 

SENI, BET NESENSTANTYS VIEKŠNIAI 

Sveiki atvykę ar trumpam užsukę į seną žemaičių miestą Viekšnius! Senas jis savo garbinga 

istorija, garsus praeities ir gamtos paveldu, tačiau nesenstantis savo dvasia. Gal pasenti ir 

apsamanoti neleidžia didingoji Venta, nenumaldomai plukdanti savo vandenis Baltijon? Toks pat 

nuo amžių ir mūsų gyvenimas. Trypė šį kraštą svetimų kariaunų batai, siaubė marai ir gaisrai, 

griovė ir naikino karai. Tačiau Viekšniai, jų darbštūs ir sumanūs žmonės neieškojo kitų platumų, 

savo rankomis kėlė iš griuvėsių namus, želdino miškus, augino vaikus ir išeidavo į amžinybę 

orūs, atlikę savo priedermes artimiesiems ir tėvynei Lietuvai. 

Nuo XIX a. iki 1950 metų Viekšniai buvo valsčiaus centras, dabar — vienos iš stambiausių 

Mažeikių rajono seniūnijų ir katalikų parapijos centras. 

Viekšnių seniūnijos plotas 211 kv. kilometrų, beveik 32 proc. teritorijos užima miškai, iš viso 

yra 5900 gyventojų. Seniūnijoje veikia 3 vidurinės ir 2 pagrindinės mokyklos, Meno mokykla, 

Mažeikių politechnikos mokyklos skyrius, dveji kultūros namai, 2 bibliotekos, 12 įmonių, 

didesnius ar mažesnius žemės plotus dirba 144 ūkininkai. Išlikę 36 didesni ar mažesni kaimai. Iš 

stambesnių paminėtinos Palnosų, Užventės, Pakalupio, Kapėnų gyvenvietės. 

Miesto centre Jus pasitinka paminklas bene garsiausiems viekšniškiams — Biržiškų šeimai, 

kuri išugdė Lietuvai tris brolius profesorius — Vasario 16-osios Akto signatarą Mykolą, kultūros 

istoriką ir bibliografą Vaclovą bei matematiką Viktorą. 1998 m. pašventinta miesto vėliava ir 

herbas. Viekšniuose įsikūrusi Ventos regioninio parko administracija. 

Turime ką parodyti svečiui, turime kur priglausti nakvynei. Jūsų laukia V. Mickevičienės 

kaimo turizmo sodyba [...], Užventės kaime, prie Ventos ir Virvytės santakos, yra patogus ir 

išvaizdus socialinių paslaugų centras, galintis apnakvinti 180 asmenų. Mieste veikia aviacijos 

pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinis muziejus, senajame vaistinės pastate — 

XIX a. pabaigos — XX a. pradžios provincijos inteligentų buities ir senų vaistinės reikmenų 

ekspozicijos, menu besidominčių laukia S. Chriščinavičienės ir A. Lengvenio privatūs 

tautodailės muziejai. Poilsio valandas jauku praleisti prie šimtamečio Viekšnių malūno, trumpam 

sustabdžiusio galingą Ventos vandenų srautą. 

Biržiškų šeimos paveldui įamžinti ir propaguoti 1989 m. susibūrė Biržiškų draugija. Nuo 

2003 m. veiklą plėtojanti Viekšnių miesto bendruomenė rūpinasi, kad mūsų gyvenimas čia būtų 

jaukus ir šviesus. Toli už Mažeikių rajono ribų mūsų krašto dainas garsina Biržiškų draugijos 

folkloro ansamblis „Poilsėlis”. 

Tačiau ar įmanoma žodžiais apsakyti tai, ką reikia pačiam pamatyti ir išgirsti? Tad 

pasisvečiuokite ilgiau arba vėl sugrįžkite į svetingą nuoširdžių žmonių kraštą — Viekšnius. 

Aušrelė Gurauskaitė 

Gydytoja, Biržiškų draugijos pirmininkė. 

ŠVIESA IŠ AMŽIŲ GLŪDUMOS 

Žvelgdamas į saulėje raibuliuojančias Ventos bangeles ar žingsniuodamas siauromis 

senamiesčio gatvelėmis, negali nekrūptelti nuo minties: tavo kojos žengia per istoriją. Kiek 

amžių čia žmonės gimdavo, subręsdavo matydami vis tą patį peizažą? Ir atguldavo į pavenčių 

smėlį, palikdami tą dangų, upę ir tolyn nužingsniuojančius miškus vaikams bei anūkams? 

Istoriniuose raštuose Viekšniai minimi nuo XIV a., dvaras ir miestelis buvo žinomi XVI a. 

Tačiau archeologiniai radiniai liudija čia žmones gyvenus jau III—XII mūsų eros amžiais. Ilgai 

šis kraštas skendo gūdžiuose miškuose, buvo retai gyvenamas. Tačiau nė viena Žemaičių kraštą 

267

siaubusi audra neaplenkė ir Viekšnių. 1656 metais pro čia į krašto gilumą skverbėsi švedų 

kariuomenė. Po dar vieno švedų antplūdžio ištiko 1710 metų maras. 

Tačiau būta ir garbingų epizodų. Du kartus (1634—1646 ir 1765—1775 m.) Viekšniai buvo 

gana plačios seniūnijos centras, buvo vienas iš dešimties Žemaitijos miestelių, turėjusių 

Magdeburgo teises. Jos dar kartą patvirtintos ir herbas įteisintas 1792 m. Istoriniuose šaltiniuose 

užfiksuota, jog pirmoji bažnyčia Viekšniuose pastatyta 1592 m., o pirmoji mokykla atidaryta 

1636 m. Pro Viekšnius ėjo 1831 metų sukilėlių takai, 1863 m. pavasarį Šiaulių apygardos 

sukilėlių vadas J. Stanevičius su savo būriais meldėsi Viekšnių bažnyčioje ir išvaikė carinės 

Rusijos valdžios pareigūnus. Apkaltintas dalyvavimu sukilime, garbaus amžiaus Tučių dvaro 

savininkas ir paliegusio S. Daukanto bičiulis F. Kontrimas numarintas kalėjime, dvarininkas 

S. Pisanka pakartas. 

XIX a. pradžioje čia įsikūrė gausi rusų bendruomenė, nuo seno gyventa žydų. 1897 m. 

miestelyje gyvenę 1305 krikščionys ir 1646 žydai, buvę 60 įvairių parduotuvių. Du kartus 

1905 m. pabaigoje viekšniškiai mitinguose atsisakė paklusti Rusijos okupacinės valdžios 

pareigūnams, reikalavo mokykloje vaikus mokyti lietuviškai. 

Lietuviškos spaudos draudimo metais ypač aktyviai darbavosi šviesi Beržanskių šeima, 

Pluogų kaime įsteigusi tikrą slaptos literatūros platinimo centrą. Valsčiuje nestigo šviesių, 

apsiskaičiusių žmonių. Pavirvytės dvaro savininko E. Paulavičiaus namuose jau XIX a. 

pabaigoje veikė neoficiali biblioteka, šviesą Rytų Lietuvos parapijose skleidė nuo Viekšnių kilęs 

dvasininkas, religinių ir grožinių knygų autorius J. Balvočius, iš Kegrių kilusiam gydytojui, 

vienam iš Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, D. Bukantui paminklas stovi Zarasuose, jo 

brolis kunigas Kazimieras globojo lietuvių literatūros klasikę Šatrijos Raganą. Gražiame 

Santeklių dvare išaugusios tautodailininkės, sovietinės okupacinės valdžios tremtinės 

O. Bagnickaitės audiniai puošė Lietuvos ambasadas užsienyje. 1932 m. Viekšniuose inteligentų 

jėgomis pastatyta M. Petrausko opera „Birutė”. 

Iškalbingi šviesos, kultūros akcentai ilgoje krašto istorijoje! 

Nuo amžių bene grėsmingiausias Viekšnių priešas buvo ugnis. 1886 m. gaisras sunaikino 42 

gyvenamuosius namus. 1915 m. pavasarį per Rusijos ir kaizerinės Vokietijos kariuomenių 

kautynes miestelis vėl uždegtas, supleškėjo 120 pastatų ir bažnyčia. 

Sovietinė okupacinė valdžia jau 1939—1941 m. ištrėmė 25 Viekšnių gyventojus, 1941 m. 

birželyje panikos apimti sovietinės valdžios kolaborantai žvėriškai nužudė jau senyvą Viekšnių 

kleboną kanauninką J. Navicką. Hitlerinės okupacijos metu šimtai Viekšnių miesto žydų 

nužudyti pavenčiuose, netoli Mažeikių. 

Nuo senų senovės Viekšniai garsėjo savo puodžiais, čia nužiesti keramikos gaminiai 

pasiekdavę net Baltarusiją ir Moldaviją. Veikė nemažai vandens malūnų, buvo rengiami turgūs. 

Nuo XIX a. iki 1950 m. Viekšniai buvo gana plataus valsčiaus centras. 1923 m. surašymo 

duomenimis Viekšnių valsčiuje buvo 104 įvairaus statuso gyvenamosios vietovės, kuriuose 

gyveno 10549 žmonės. Nuo 1950 m. priskirti Akmenės rajonui, nuo 1958 m. pavadinti „miesto 

tipo gyvenviete”, nuo 1998 įgijo miesto teises. Nuo 2000 m. kartu su visa seniūnija perduoti 

Mažeikių rajonui. 

Tik keli glausti Viekšnių miesto bei krašto istorinės praeities štrichai. Jie talpūs ir brangūs, nes 

visi istorijos vingiai ėjo ne tik per Ventos klonius, bet ir per šio krašto žmonių likimus. 

KULTŪROS IR ŽINIŲ ŽIDINIAI 

Nors gyveno atokiame Lietuvos pakraštyje, viekšniškiai visais laikais smelkėsi į mokslą, 

aktyviai dalyvavo visos valstybės kultūros procesuose. 

Švietimo ištakos atveda į 1636 metus, kai Viekšniuose įsteigta pirmoji mokykla. XIX a. veikė 

parapinė mokykla, kurioje 1804 m. mokėsi 35 berniukai ir 5 mergaitės. Nuo 1865 m. veikė 

rusiška mokykla. Savo mokyklas turėjo ir Viekšnių žydai. Nuo 1911 m. Viekšniuose žinoma 

aukštesnioji keturklasė pradinė mokykla, turėjusi apie 100 mokinių. Pirmasis pasaulinis karas tik 

laikinai nutraukė švietimo raidą. 1919 m. mokykla atkurta ir iki 1936 m. vadinosi valstybine 

vidurine mokykla, vėliau — progimnazija, dar vėliau tapo gimnazija. 2005 m. Viekšnių 

vidurinėje mokykloje 60 mokytojų mokė ir ugdė 750 moksleivių. Brandinami planai ją 

pertvarkyti į gimnaziją. 

268

Laimingi Viekšniai, kad jų mokykloje darbavosi daug labai talentingų ir savo profesijai 

pasišventusių pedagogų. Visoje Žemaitijoje žinomi muziko, vargonininko ir chorvedžio 

A. Jasenausko, keramiko ir dailės pedagogo P. Brazdžiaus, pirmojo Lietuvoje spaudos muziejaus 

įkūrėjo J. Kirlio ir kitų vardai. Talentingi pedagogai savo darbštumu ir nuoširdumu daugybę savo 

auklėtinių įkvėpė siekti idealų, mokslo aukštumų, tapti reikalingais tėvynei specialistais. Daugiau 

kaip 40 mokyklos auklėtinių yra apgynę įvairių mokslų disertacijas ir patys ugdo jaunąją kartą 

universitetuose, mokslo institutuose. 

1953 m. iš Jakiškių kaimo Joniškio rajone į Viekšnius perkelta mechanizatorių (kaimo 

profesinė technikos) mokykla padėjo šimtams jaunuolių įsigyti profesiją ir susirasti vietą 

gyvenime. Dabar tai Mažeikių politechnikos mokyklos skyrius, rengiantis šių dienų Lietuvos 

ūkio darbuotojus. 

Savita ir spalvinga talentų ugdymo įstaiga tapo 1994 m. įsteigta muzikos mokykla. Nuo 

2003 m. tai žymaus Viekšnių muzikos pedagogo Vinco Deniušio vardu besididžiuojanti menų 

mokykla, ugdanti muzikantus, mokanti chorinio dainavimo. 

Seniūnijos teritorijoje taip pat veikia Daubiškių ir Kapėnų pagrindinės mokyklos. 

Mokyklų bendruomenės, gausus kitų miesto inteligentų būrys yra aktyvus krašto kultūrinio 

gyvenimo dalyviai. Daugiau kaip keturis dešimtmečius kultūros namuose veikia mėgėjų dramos 

teatras, suvaidinęs apie 50 lietuvių ir užsienio autorių pjesių. Viekšniškiai iki šiol mini 

savamokslę teatro spektaklių režisierę ir renginių organizatorę Reginą Saladžiuvienę (1917— 

1994). Nuo seno stiprias instrumentinio muzikavimo tradicijas plėtoja liaudiškos muzikos kapela 

„Subatvakaris”, darniai skamba Meno mokyklos choro ir ansamblių atliekami kūriniai. Nė viena 

krašto šventė neapsieina be Biržiškų draugijos folklorinio ansamblio „Poilsėlis” skambiųjų 

dainų. 

Apie 1870 m. iš Pavirvytės kilęs pedagogas, Kališo realinės mokyklos direktorius 

E. Paulavičius parsivežė jam dovanotą mokyklos biblioteką. Jos knygomis keisdavosi ir su 

Viekšniuose gyvenusiais inteligentais. 1922 m. Viekšnių šviesuomenė įsteigė skaityklą, 1937 

metais įsteigta biblioteka, sukaupusi didelius įvairių leidinių fondus. Palnosų bibliotekos 

darbuotojas, Lietuvos Garbės kraštotyrininkas B. Kerys yra parengęs išsamią Viekšnių krašto 

bibliografiją. 

IŠUGDYTI DIDELIEMS DARBAMS 

Didžiuojasi Viekšniai savo garbinga istorija, vaizdingais gamtos kampeliais, darbščiais ir 

kūrybingais bendruomenės nariais. Bet užvis labiau — savo žymūnais, tais, kurie čia gimė, 

mokėsi ar gal trumpesnį laiką gyvenę išsiugdė svajonių sparnus ir savo darbštumu bei talentais 

daug nusipelnė visai Lietuvai. Laimingi viekšniškiai, kad jų mokykloje dirbo ir dirba daug 

talentingų pedagogų, kurie sugebėjo atskleisti gabiausiųjų auklėtinių talentus ir nukreipti 

optimalia linkme. Juk ne kas kitas, o dailės mokytojas Pranas Brazdžius atskleidė būsimųjų 

tapytojų Antano Gudaičio, po Antrojo pasaulinio karo Australijon emigravusio Vaclovo Rato- 

Rataiskio, skulptoriaus Broniaus Pundziaus sugebėjimus, pats lydėjo mokinuką B. Pundzių su jo 

darbeliais į parodą Kaune. Iš tolimo Ramoniškės kaimo per gūdžius miškus į mokyklą 

atklampodavo būsimasis teatro ir kino aktorius, Panevėžio teatro įkūrėjas Juozas Miltinis. Pas 

tėvus į Viekšnius parvažiuodavo ne tik broliai Biržiškos, bet ir būsimasis kompozitorius, 

Nacionalinės premijos laureatas Jeronimas Kačinskas bei jo brolis, būsimas aktorius Henrikas, 

vėliau karo bangų nublokšti už Atlanto. Su vyru, rašytoju Baliu Sruoga, Viekšnių bažnyčioje 

tuokėsi Bugių ūkininko dukra, būsimoji istorikė, profesorė Vanda Daugirdaitė. Bugiuose ir 

Viekšniuose atostogaudami jiedu sukūrė žaismingą istorinę apysaką apie šiuos kraštus „Kas bus, 

kas nebus, bet žemaitis nepražus”. Čia brendo tragiškai anksti nutrūkusi poetų Klemenso Dulkės, 

Leono Skabeikos kūryba, Viekšnių vidurinėje mokėsi ir šiandieninis šmaikščiosios literatūros 

klasikas, nacionalinės premijos laureatas Juozas Erlickas, ilgametė Vilniaus universiteto 

mokslinės bibliotekos direktorė Birutė Lipeikaitė-Butkevičienė. Viekšnių mokytojai anksti 

pastebėjo baleto solisto ir pedagogo Jono Katakino talentą. O profesoriams, habilituotiems ir dar 

nehabilituotiems daktarams vien paminėti reikėtų atskiro skyriaus. Viekšniams garbė, kad šiame 

krašte išaugusi ir 1989 m. Viekšnių vidurinę mokyklą sidabro medaliu baigusi Danutė Jocienė 

nūnai nagrinėja bylas Strasbūro žmogaus teisių teisme. Iš Viekšnių krašto, iš Tučių, kilęs operos 

solistas Giedrius Žalys... 

269

Viekšniuose gerbiamas amžinybėn išėjusių talentingų pedagogų A. Jasenausko, V. Deniušio, 

J. Aukštikalnio, J. Žilevičiaus ir kitų atminimas. Iš Viekšnių krašto kilę arba čia mokėsi lietuvių 

kalbininkai V. Urbutis, A. Ružė, S. Keinys, P. Skirmantas, chemikai L. Butkutė, A. Šarkis, 

medikai Š. Kinduris, V. Kinduris, kompozitorius J. Tamulionis. 

Vardai, vardai... Kad ir kiek jų paminėtum, vis tiek nebus visi, kurie savo darbais kuria garbę 

ne tik Viekšniams, bet ir visai Lietuvai. 

Ir ar gali šis sąrašas baigtis, kuomet mokyklos klasėse ir koridoriuose tiek daug žvalių ir 

pasaulį pasirengusių užkariauti vaikinų ir merginų. Tarkime jiems: „Laimingo kelio!” 

PO BAŽNYČIOS SKLIAUTAIS 

Daugelį metų Viekšnių valsčiaus ir katalikų parapijos teritorijos sutapo, Viekšniai buvo 

Žemaičių, paskui Telšių vyskupijos dekanato centru. Pirmoji bažnyčia miestelyje prie Ventos 

buvusi pastatyta 1597 m., o 1626 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas IV jai dovanojo 

Milių kaimą. Dabartinė mūrinė šv. Jono bažnyčia pastatyta XIX a. viduryje, 1853 m. ją 

konsekravo didysis lietuvių tautos švietėjas, vyskupas M. Valančius. Medieną statybai dovanojo 

Kapėnų ir Biliūniškių dvarai, buvo įrengta plytinė, degusi iki šiol tvirtai sienose besilaikančias 

plytas. Bažnyčia kryžminio plano, vieno bokšto, ne kartą kentėjusi nuo ugnies. 1915 m. birželyje 

vokiečių artilerijos padegtą bažnyčią pavyko atstatyti 1921 m., tačiau 1939 m. vėl kilo gaisras, 

sukrito visi 4 bokšte kabėję varpai, nelaimėn atskubėjusiems gyventojams pavyko išgelbėti 

1923 m. Rygoje pagamintus vargonus. 

Bažnyčios šventoriuje palaidotas 1941 m. sovietinės valdžios kolaborantų nužudytas ilgametis 

parapijos ganytojas, kanauninkas J. Navickas. Greta ilsisi jau sovietinės okupacijos metais mirę 

kunigas, politinis tremtinys J. Ilskis ir buvęs Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kanauninkas 

J. Meidus. 

Seniūnijos ir parapijos vakariniame pakraštyje, Dauginių kaime šv. Vyskupo Stanislovo 

bažnytėlė pastatyta pačių kaimo gyventojų pastangomis hitlerinės okupacijos metais, 1943 m. ją 

pašventino Telšių vyskupas V. Borisevičius. 

MUZIEJŲ LOBIAI 

Viekšnių visuomenė didžiuojasi, kad čia yra gyvenę, kūrę ir gilų pėdsaką palikę didelių 

polėkių, didelės energijos žmonės. Nejučia pamąstai, kad žmogus kai kada aplenkia savo epochą, 

dėl to būna nesuprastas ir nelaimingas, tačiau išlieka tame krašte ir po mirties. Toks buvo XIX a. 

keistuoliu laikytas Aleksandras Griškevičius (1809—1863). Nusigyvenusių Kėdainių krašto 

bajorų sūnus tarnavo raštininku teismuose ir valstybinėse įstaigose, o laisvas valandas skirdavo 

keistam pomėgiui — galinčių kaip paukštis skraidyti aparatų konstravimui. A. Griškevičius 

laikomas aviacijos Lietuvoje pradininku. 1843—1850 m. jis parengė keletą tokių aparatų 

projektų, rašoma, jog vieną jų aprašė 1851 m. lenkiškai išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys”. 

Paskutinius keletą savo gyvenimo metų A. Griškevičius praleido Viekšniuose, čia mirė ir 

palaidotas senosiose kapinėse. 

Rekonstravus pastatą, kuriame kadaise šio žmogaus gyventa, 1981 m. įsteigtas 

A. Griškevičiaus muziejus, atspindintis ne tik šio savo epochą pranokusio žmogaus veiklą, bet ir 

aviacijos raidą Lietuvoje. Iki šiol iš lūpų į lūpas eina pasakojimai apie 1937 m. netoli Viekšnių 

įvykusią aviacijos šventę, kurią stebėjo būriai pėsčiomis, arkliais ir dviračiais atvykusių žiūrovų. 

Netrukus aviatoriui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją papildė XIX a. pabaigos — XX a. pradžios 

Viekšnių krašto buities reikmenų bei audinių ekspozicija, nuo 1989 metų kaupiami bei 

eksponuojami dokumentai apie Viekšnius išgarsinusią Biržiškų šeimą, vienas skyrius skirtas 

Viekšniuose dirbusio talentingo dailės pedagogo P. Brazdžiaus ir jo mokinių bei tautodailininko 

J. Rušino kūrybai. 

O kaip neužsukti į senąją vaistinę, kuri seniausiame Viekšnių miesto pastate įkurta tolimais 

1860 metais ir buvo trečia visoje Žemaitijoje, po Palangos ir Telšių vaistinių. Ji aptarnavo platų 

regioną nuo Žagarės, Kuršėnų iki dabartinių Mažeikių. 1883 m. Žagarės klebonas 

K. Aleksandravičius varžytinėse vaistinę nupirko sūnėnui Vincentui Aleksandravičiui, iš jo 

vaistinę 1925 m. perėmė sūnus Juozas. Daugelį metų vaistinė buvo Viekšnių kultūros židinys, čia 

yra viešėję daugelis nepriklausomos Lietuvos šviesuolių — S. Čiurlionienė, Maironis, B. Sruoga, 

čia dažnai buvodavo Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriai, broliai Mykolas, Vaclovas ir 

270

Viktoras Biržiškos. 1995 m. restauruotame vaistinės pastate atidaryta XIX a. pabaigos — XX a. 

pradžios inteligento namų bei senų vaistinės reikmenų ekspozicija. 

Apie Viekšnių mokyklos išugdytus šviesuolius išsamiai pasakoja vidurinės mokyklos 

kraštotyros muziejus. 

Į meno muziejus lygiuojasi privatūs medžio drožėjo Aloyzo Lengvenio ir iš lietuviškų 

akmenėlių originalius paveikslus kuriančios Sniegenos Chriščinavičienės kūrinių salonai. 

SIELĄ GAIVINANTYS PEIZAŽAI 

Dainose apdainuota Venta, per šį seną kraštą iš lėto plukdanti savo vandenis, teikia 

nepakartojamo grožio ir patiems Viekšniams. Miesto pašonėje galingai upei kelią pastoja 

užtvanka, nukreipianti srovę į senojo malūno turbiną. Mūrinis Viekšnių malūnas, pastatytas 

1897 m., laikomas technikos paminklu. Pastaraisiais metais, sparčiai keičiantis gyventojų buičiai, 

vis mažiau bereikia malūno paslaugų, tad vietoje girnų upė įkinkyta sukti elektros generatorius. 

Netoliese į Ventą įsilieja du bene didžiausi jos intakai — iš rytų atvingiavusi Dabikinė ir iš 

pietvakarių, nuo Žemaitijos kalvų atskubėjusi Virvytė. Seniūnijos rytų pusėje yra nedidukas 

seklus Meižių ežerėlis, o vakaruose — miškų paunksmėje prigludęs Medžialenkės ežeriukas. 

Viekšniai ir dideli jų vaizdingiausių apylinkių plotai pateko į 1992 m. įsteigtą Ventos regioninį 

parką. Apie 10600 ha parkas, pietuose atsispyręs į Šiaulių rajoną, driekiasi šiaurės pusėn, 

aprėpdamas Ventos slėnį, jos intakų Dabikinės, Virvytės, Uogio, Avižlio slėnius, aplinkui 

dunksančius miškus, ir baigiasi Viekšnių apylinkėse. Parke išskirtos ypatingai saugotinos zonos, 

tarp jų — ir miesto centrinė, senoji dalis — Viekšnių urbanistinis draustinis, Avižlio, Dabikinės, 

Virvytės hidromorfologiniai draustiniai. Parke aptikta apie 670 augalų ir 140 paukščių rūšių. 

Pasak gamtos tyrinėtojų, 22 parke augančių augalų rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. 

Ramų ankstyvą rytmetį galite išvysti parke perinčius juodąjį gandrą, erelį rėksnį, didįjį 

dančiasnapį ir kai kuriuos kitus Raudonosios knygos paukščius. 

Ventos regioniniame parke ir kituose Viekšnių krašto kampeliuose dar išlikę žmogaus 

nepakeistų gamtos vaizdų, archeologijos ir gamtos paminklų. Gamtoje poilsiauti mėgstantys 

suras jaukių ir vaizdingų kampelių poilsiui. Viena patogiausių poilsio vietų — buvusi bendrovės 

„Akmenės cementas” trumpalaikio poilsio bazė, dabar tapusi Akmenės rajono savivaldybės 

socialinių paslaugų centru. Netoliese, ties Gyvolių kaimu, derėtų nukelti kepurę prieš du 

žilagalvius piliakalnius. Išlikę buvusių dvarų parkai arba jų fragmentai Daubiškiuose, 

Kapėnuose, Pavirvytėje, Meškeliuose, išvaizdus senasis Gudų malūnas, nūnai pertvarkytas į 

mažąją hidroelektrinę. 

Pasukę į vakarus, stabtelkime Žibikų pušyne ir parymokime prie Didžiojo akmens, dar nežinia 

kodėl vadinto Juoduoju, dabar vis dažniau vadinamo Meilės akmeniu. Sakoma, jog nelabasis 

žvarbią rudens naktį tempęs padangėmis tą milžinišką riedulį ketindamas numesti ant Viekšnių 

bažnyčios, tačiau užgiedoję gaidžiai ir akmenį teko šveisti į miško glūdumą. Tai, suprantama, tik 

sakmė, akmuo daug senesnis už aukštabokštę bažnyčią, kuriai jokie nelabieji nebaisūs, o pavojų, 

kaip ir kitiems paminklams, kelia tik nerūpestingi žmonės. Dar didesnį riedulį aptiko 

statybininkai ties Skleipių kaimu, rengdami pamatus hidroelektrinei. 

O arčiausiai Viekšnių — vaizdingas Juodeikio pušynas, kurį galima laikyti tradicine 

viekšniškių švenčių vieta. 

BIRŽIŠKŲ AUROS GAUBIAMI 

Kiekvienas miestas didžiuojasi savo garsiais ir nusipelniusiais žmonėmis. 1995 m. atidengtas 

grakštus ir šviesus paminklas centrinėje Viekšnių aikštėje ne paprastas. Tai bene pirmas 

Lietuvoje paminklas šeimai, tauriai ir darbščiai Biržiškų šeimai. 

Baigęs medicinos studijas Maskvos universitete, nuo Raseinių kilęs jaunas gydytojas Antanas 

Biržiška (1855—1923) atvyko į Viekšnius ir čia gyveno bei darbavosi 42 metus. Su žmona, 

talentinga pedagoge ir muzike Elžbieta, jie išaugino ir į aukštuosius mokslus išleido tris sūnus. 

Dar tebesimokydami Šiaulių gimnazijoje, jaunuoliai apsisprendė esą lietuviai ir visą 

gyvenimą uoliai darbavosi Lietuvos mokslo, kultūros, politikos baruose. 

Vyriausias Biržiškų sūnus, Mykolas (1882—1962), baigė teisės studijas Maskvos universitete, 

buvo vienas žymiausių lietuvių literatūros istorijos ir tautosakos tyrinėtojų, Vasario 16-osios 

Akto signataras, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius. 

271

Vaclovas (1884—1956) — bibliografas, literatūros ir kultūros istorikas, bibliotekų steigėjas ir 

bibliotekininkystės mokslo Lietuvoje pradininkas, Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekų 

direktorius, „Lietuviškosios enciklopedijos” redaktorius. 

Jauniausias, Viktoras (1886—1964) — matematikas, Kauno ir Vilniaus universitetų 

profesorius. 

Didis ir iki šiol nepasenęs profesorių Biržiškų mokslinis palikimas. Pasitraukę 1944 m. į 

Vakarus, atitrūkę nuo archyvų ir kitų mokslo šaltinių, broliai nenutraukė savo kultūrinės, 

mokslinės veiklos. Ir paskutinis darbas — Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas” — buvo tarsi jų 

bendras paminklas ir Lietuvos kultūrai, ir sau. Pirmam mirus Vaclovui, stambaus darbo išleidimu 

rūpinosi vyriausiasis brolis Mykolas, jam staiga mirus, „Aleksandryną” baigė redaguoti ir 

leidyba rūpinosi jauniausias brolis Viktoras. 

Apsikrovę dideliais darbais, profesoriai Biržiškos mylėjo Viekšnius ir jų niekuomet 

nepamiršo, vasarą parvažiuodavo aplankyti anksti našle tapusios mamos. Kaip 

Nepriklausomybės Akto signataras, gavęs iš valstybės dovanų žemės, Mykolas Biržiška ją 

pardavė ir 1938 m. pastatydino Viekšniuose ambulatoriją, kuri, pavadinta „Daktaro A. Biržiškos 

sveikatos namais”, tebeveikia iki šiol. Tais pačiais 1938 metais išleista M. Biržiškos prisiminimų 

knyga „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” iki šiol tebėra nepralenktu šio krašto istorijos 

šaltiniu. 

1989 m. susikūrusi Biržiškų draugija ėmėsi iniciatyvos įamžinti profesorių ir jų tėvų 

atminimą, propaguoti jų nuveiktus darbus. 1995 m. Viekšnių aikštėje atidengtas kauniečio 

skulptoriaus Č. Pečiuko sukurtas paminklas Biržiškų šeimai. Draugija surengė keletą mokslinių 

ir kraštotyrinių konferencijų, kuriose dalyvavo ir šio krašto autoriai, ir Vilniaus bei Kauno 

mokslininkai. 

Nuo 1989 metų gyvuoja ir Biržiškų draugijos folkloro ansamblis „Poilsėlis”, kuriame susibūrė 

Viekšnių inteligentai. Vadovaujami pedagogės N. Kontutienės, ansamblio dainininkai ir 

muzikantai rinko šių apylinkių tautosaką ir parengė 4 koncertines programas, kurias atliko ne tik 

aplinkiniuose rajonuose, bet ir Vilniaus scenose. „Poilsėlis” — dviejų Pasaulio lietuvių dainų 

švenčių dalyvis. Draugija, vadovaujama Sveikatos namų vyr. gydytojos A. Gurauskaitės, 

nepaliauja rūpintis, kad netoli bažnyčios būtų pagaliau atstatyti Biržiškų šeimos namai, kurie 

taptų viso miesto kultūros židiniu. 

Profesorių tėvai ilsisi senosiose Viekšnių kapinėse, čia jiems pastatytas paminklas. 

Viekšniai: [Informacinės knygutės „Viekšniai” antras projektas] / Tekstas Leopoldo Rozgos ir 

Broniaus Kerio. — 2005. — Visas tekstas: 

Kas patikės, jei negyveno niekad 

Mažyčiame miestely prie Ventos, 

Kad čia taip svaigiai liepą kvepia liepos, 

Kaip niekur nekvepėjo niekados. 

Kad bėgančios pro šalį upės kloniai 

Pripildo neišnykstančiais žavais 

Širdžių aruodus. Pamaitina duona 

Ir tėviškės brangios vaizdais gyvais 

Kaip noris kilt ir skrist, ir grįžt išskridus, 

Ir viltis, kad daugiau nesikartos 

Išsiskyrimai, nes čia tiek ramybės, — 

Mažyčiame miestely prie Ventos... 

Liuda Vasičeva-Bažadragienė. 

Švento Jono Krikštytojo bažnyčia 

Iš kurios pusės bevažiuotum į Viekšnius, pirmiausiai pamatai baltuojantį bažnyčios bokštą. Ne 

pats seniausias tas bokštas ir ne pati seniausia ta bažnyčia. Mokslininkai, tyrinėję šio krašto 

kapus, spėlioja, kad pietinėje Ventos pakrantėje, gal kiek į vakarus nuo Viekšnių, ties buvusiu 

272

Paventės kaimu žmonės gyvenę II, III, IV, V amžiuose. Maždaug toje pat vietoje, tik jau 

šiaurinėje Ventos pakrantėje žmonės gyvenę VI, VII, VIII ir tikrai — IX, X, XI, XII amžiuose. 

Vėliau, matyt, žmonėms labiau patiko ta dabartinių Viekšnių aukštumėlė, iš pietų apgaubta 

Ventos. Kur apsigyveno, ten vėliau statė bažnyčias. Pasakojama, kad senosios bažnyčios 

buvusios bent kiek toliau į pietų pusę. Gal ir Venta kiek toliau tekėjusi — pietuose palei Čekų 

kalną. Ši bažnyčia pastatyta toliausiai nuo Ventos, ant supiltos aukštumos. Už tokią, mūrinę 

bažnyčią viekšniškiai dėkingi kunigui kanauninkui, teologijos daktarui Kasparui (Gasparui) 

Bytautui (1769—1834). Tai jis sumanė statyti mūrinę bažnyčią. Tik nesulaukė statybos pradžios. 

1834 metais gegužės mėnesį mirė ir palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse. 

Daugelį metų Viekšnių parapijos ir Viekšnių valsčiaus teritorijos sutapo. Viekšniai buvo 

dekanato centras Žemaičių vyskupijoje, paskui ir Telšių vyskupijoje. Pirmoji medinė bažnyčia 

Viekšniuose pastatyta 1597 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas IV Viekšnių bažnyčiai 

1626 metais dovanojo prie vakarinio Viekšnių pakraščio buvusį Milių kaimą. 

Dabartinės mūrinės šv. Jono Krikštytojo bažnyčios mūrai baigti statyti 1853 metais. Dar 

nebaigtą įrengti, be bokšto, be šventoriaus, bažnyčią konsekravo didysis lietuvių tautos švietėjas, 

vyskupas M. Valančius. Tik po to bažnyčia baigiama įrengti, pastatomas bokštas, mūrijama 

šventoriaus tvora. Todėl minima ir kita bažnyčios pastatymo data — 1854 metai. Šventoriaus 

tvoros vakarinėje pusėje dideliame akmenyje iškalta: „KASZTU PARAPIONU 1860 m. 

APMURAWOT”. 

Medieną statybai dovanojo Kapėnų ir Biliūniškių dvarai, buvo įrengta plytinė, degusi iki šiol 

tvirtai sienose besilaikančias plytas. Bažnyčia kryžminio plano, anot a. a. kun. J. Navicko, stilius 

iš lauko baltiškai gotiškas, viduje romėniškas. Bažnyčia vieno bokšto, ne kartą kentėjusi nuo 

ugnies. 1915 m. birželio 14 d. vokiečių artilerijos padegtą bažnyčią pavyko atstatyti tik 1921 

metais, tačiau 1939 m. spalio 23 d. vėl kilo gaisras, nukrito visi 4 bokšte kabėję varpai. 

Nelaimėn atskubėjusiems gyventojams pavyko išgelbėti 1923 m. Rygoje pagamintus 

geriausius tais laikais vargonus. Ir dabar dar, paspaudus tų vargonų juodą mygtuką, galima 

sugroti tokį griausmingą akordą, nuo kurio, regis, net bažnyčios sienos virpa. Ne vienas vaikas tą 

akordą prisimena visą gyvenimą. 

Drąsesnieji lankytojai gali senais bokšto laiptais lipti aukštyn — apžiūrėti vargonus, varpus, 

žvilgtelti į bažnyčios pastogę, kurioje matyti per paskutinį gaisrą apdegę rąstai. Patys drąsiausieji 

gali pabandyti užlipti į bokšto viršų ir pažvelgti per langelius. Pasakojama, kad seniau iš 

Viekšnių buvo galima pamatyti Šatrijos kalną. Kiek aukščiau sklandę sklandytojai pasakoja, kad 

skrendant virš Viekšnių kartais jau matoma Baltijos jūra. 

Bažnyčios šventoriuje palaidotas 1941 m. birželio 27 d. Maigų miške nužudytas ilgametis 

parapijos ganytojas kanauninkas J. Navickas (1864—1941). Greta ilsisi kunigas, politinis 

tremtinys J. Ilskis (1907—1985) ir buvęs Kaišiadorių vyskupijos kapitulos kanauninkas 

J. Meidus (1907—1983). 

Paminklai prie bažnyčios 

Iki pat XX amžiaus trečio dešimtmečio bažnyčios šiaurinėje pusėje, už šventoriaus tvoros 

atvažiavusieji prisirišdavo arklius. Kai parapijiečiai sugalvojo tą vietą sutvarkyti, pirmiausiai 

šiaurės rytų pusėje pastatė šv. p. Marijos skulptūrą ir visą šiaurinį pakraštį apsodino gėlėmis. Ta 

vieta ilgai buvo vadinama „bažnyčios darželiu”. Po kiek laiko surinko pinigų ir šiaurės vakarų 

pusėje 1930 m. pastatė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklą. Paminklas atidengtas 

1930 07 13. Autorius Kostas Remeika iš Veiviržėnų. Paminklas tebestovi, o šv. p. Marijos 

skulptūra perkelta į bažnyčią. Iki 1941 metų darytose nuotraukose matyti, kad „bažnyčios 

darželyje” netoli Vytauto paminklo stovėjo dar vienas paminklas — ant aukšto žemių kalno, į 

vakarus pasisukęs, staugiantis „geležinis vilkas”. 

Kapinės 

Seniau iš bažnyčios per didžiąsias duris ir gražius šventoriaus vartus į kapinių pusę būdavo 

išeinama tokia tam skirta gatvele, kurią žmonės vadino „šventorėliu”. Iš „šventorėlio” pro 

mūrinius vartų stulpus su metaliniais kryžiukais viršuje procesijos eidavo į Mažeikių gatvę. 

Visos kapinės yra Mažeikių gatvės pietinėje pusėje, tarp gatvės ir Ventos. Pirmosios kapinės — 

pravoslavų (vadinamosios rusų kapinės), toliau — senosios katalikų kapinės, po to tarpelis ir 

273

žydų kapinės. Už jų — naujosios kapinės. 1998 m. Ventos regioninio parko darbuotojas 

D. Triaušys pravoslavų ir senosiose katalikų kapinėse suskaičiavo 180 metalinių kryžių, 515 

senųjų akmeninių ir mūrinių kryžių, 37 medinius kryžius, 14 skulptūrų, 18 akmeninių kaltų 

kryžių, 656 antkapius, 203 šiuolaikinius akmeninius paminklus ir 5 koplyčias. Viekšnių kapinėse 

palaidota daug ne tik Viekšnių krašte, bet ir kituose kraštuose žinomų žmonių. 

Cerkvė 

1859 metų raštuose jau minima Viekšnių cerkvė. 1875 metais pastatyta nauja mūrinė šv. 

Sergejaus (Sergijaus) cerkvė. Jai statyti naudotos medžiagos, kurios atliko nutraukus Ventos- 

Dubysos kanalo statybą. Visa cerkvės statyba tuo metu kainavo 12 000 rublių. Cerkvė ne kartą 

remontuota. Paskutinį kartą remontuojant perstatytas cerkvės bokštas. Daug metų tikintieji 

didžiavosi daugybe labai gražių ikonų. 

Paminklas prie cerkvės 

1918 12 30 sudarytas Viekšnių valsčiaus revoliucinis komitetas. Raudonosios armijos 

internacionalinės divizijos 39 pulko sutikimui Akmenės gatvės gale pastatyta arka. Siuvėjas 

Antanas Švažas ant raudono audeklo išsiuvinėjo sveikinimą. Pulkas atėjo 1919 m. sausio 

viduryje ir išbuvo iki 1919 03 05. Mūšiuose netoli Viekšnių žuvo 9 pulko kovotojai. Tai buvo 

Aleksejus Danilinas, Sergejus Kukuškinas, Aleksejus Chitrovas, Vasilijus Kazakovas, Foma 

Zacharovskis, Grigorijus Dajevas, Izraelis Romas, lietuviai Mikalojus Petrušis ir Burakas. Jiems 

prie cerkvės pastatytas paminklinis akmuo. 

Lelijomis išpuošdama krantus 

Venta nuo seno žalią vingį glostė. 

Žinok, visus septynerius metus 

Viekšniai kadais vardu didžiavos sostinės. 

Viekšnių istorija ir muziejai 


Žvelgdamas į saulėje raibuliuojančias Ventos bangeles ar žingsniuodamas siauromis 

senamiesčio gatvelėmis, negali nekrūptelėti nuo minties: tavo kojos žengia per istoriją. Kiek 

amžių čia šimtai ir tūkstančiai viekšniškių gimdavo, subręsdavo matydami vis tą patį peizažą, ir 

atguldavo į pavenčių smėlį, palikdami tą dangų, upę ir tolyn nužingsniuojančius miškus vaikams 

bei anūkams! Daugelis viekšniškių paliko ne tik tą dangų, tą upę, tuos miškus, bet ir namus, 

sodus, kelius, ąžuolus ir liepas pakelėse. Bet visa tai eina ir eina į nebūtį. Žvalgaisi — aplink 

nauji namai, nauji sodai, kiti medžiai ir tik akimirkai šmėsteli kaip vizija kažkokia nuojauta, 

sušyla muziejuje uždarytas daiktas... 

Istoriniuose raštuose Viekšniai minimi nuo XIV a. Viekšnių dvaras ir miestelis buvo žinomi 

XVI a. Tačiau archeologiniai radiniai liudija čia žmones gyvenus jau II—XII mūsų eros amžiais. 

Ilgai šis kraštas skendo gūdžiuose miškuose, buvo retai gyvenamas. Tačiau nė viena Žemaičių 

kraštą siaubusi audra neaplenkė ir Viekšnių. 1656 metais pro čia į krašto gilumą skverbėsi švedų 

kariuomenė. Po dar vieno švedų antplūdžio ištiko 1710 metų maras. Nuo amžių bene 

grėsmingiausias Viekšnių priešas buvo ugnis. 1886 m. gaisras sunaikino 42 gyvenamuosius 

namus. 1915 m. pavasarį per Rusijos ir kaizerinės Vokietijos kariuomenių kautynes miestelis vėl 

uždegtas, supleškėjo 120 pastatų ir bažnyčia. 

Du kartus (1634—1646 ir 1765—1775 m.) Viekšniai buvo gana plačios seniūnijos centru. 

Viekšniai — vienas iš dešimties Žemaitijos miestelių, turėjusių Magdeburgo teises. Jos dar kartą 

patvirtintos ir herbas įteisintas 1792 m. 

Nuo seno Viekšniuose gyventa žydų. XIX a. pradžioje Viekšniuose įsikūrė ir gausi rusų 

bendruomenė. 1897 m. miestelyje gyvenę 1305 krikščionys ir 1646 žydai, buvę 60 įvairių 

parduotuvių. 1923 m. surašymo duomenimis Viekšnių valsčiuje buvo 104 įvairaus statuso 

gyvenamosios vietovės, kuriuose gyveno 10549 žmonės. 

Pro Viekšnius ėjo 1831 metų sukilėlių takai. 1863 m. pavasarį Šiaulių apygardos sukilėlių 

vadas J. Stanevičius su savo būriais meldėsi Viekšnių bažnyčioje ir išvaikė carinės Rusijos 

valdžios pareigūnus. Apkaltintas dalyvavimu sukilime, garbaus amžiaus Tučių dvaro savininkas 

274

ir paliegusio S. Daukanto bičiulis F. Kontrimas numarintas kalėjime, dvarininkas S. Pisanka 

pakartas. 

Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, jog pirmoji bažnyčia Viekšniuose pastatyta 1592 m., o 

pirmoji mokykla atidaryta 1636 m. Lietuviškos spaudos draudimo metais ypač aktyviai 

darbavosi šviesi Beržanskių šeima, savo namuose Pluogų kaime įsteigusi tikrą slaptos literatūros 

platinimo centrą. Valsčiuje nestigo šviesių, apsiskaičiusių žmonių. Du kartus 1905 m. pabaigoje 

viekšniškiai mitinguose atsisakė paklusti Rusijos okupacinės valdžios pareigūnams, reikalavo 

mokykloje vaikus mokyti lietuviškai. 

Pavirvytės dvaro savininko E. Paulavičiaus namuose jau XIX a. pabaigoje veikė biblioteka. 

Šviesą Rytų Lietuvos parapijose skleidė nuo Viekšnių kilęs dvasininkas, religinių ir grožinių 

knygų autorius J. Balvočius. Iš Kegrių kaimo kilusiam gydytojui, vienam iš Vilniaus universiteto 

atkūrimo iniciatorių, D. Bukantui paminklas stovi Zarasuose, jo brolis kunigas Kazimieras 

globojo lietuvių literatūros klasikę Šatrijos Raganą. Gražiame Santeklių dvare išaugusios 

tautodailininkės O. Bagnickaitės audiniai puošė Lietuvos ambasadas užsienyje. 1932 m. 

Viekšniuose inteligentų jėgomis pastatyta M. Petrausko opera „Birutė”. Tai tik akcentai, 

iškalbingi šviesos, kultūros akcentai ilgoje krašto istorijoje! 



dėl to būna nesuprastas ir nelaimingas, tačiau išlieka tame krašte ir po mirties. Toks buvo XIX a. 

keistuoliu laikytas Aleksandras Griškevičius (1809—1863). Nusigyvenusių Kėdainių krašto 

bajorų sūnus tarnavo raštininku teismuose ir valstybinėse įstaigose, o laisvas valandas skirdavo 

keistam pomėgiui — galinčių kaip paukštis skraidyti aparatų konstravimui. A. Griškevičius 


projektų. Vieną jų aprašė 1851 m. lenkiškai išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Paskutinius 

keletą savo gyvenimo metų A. Griškevičius praleido Viekšniuose, čia mirė ir palaidotas 

senosiose kapinėse. 

Rekonstravus pastatą, kuriame kadaise šio žmogaus gyventa, 1981 m. įsteigtas 

A. Griškevičiaus muziejus, atspindintis ne tik šio savo epochą pranokusio žmogaus veiklą, bet ir 

aviacijos raidą Lietuvoje. Iki šiol iš lūpų į lūpas eina pasakojimai apie 1937 m. netoli Viekšnių 

Žibikų kaime įvykusią aviacijos šventę, kurią stebėjo būriai pėsčiomis, arkliais ir dviračiais 

atvykusių žiūrovų. 

Palaipsniui memorialinis A. Griškevičiaus muziejus virto tikru Viekšnių krašto muziejumi. 

Aviatoriui A. Griškevičiui skirtą ekspoziciją papildė XIX a. pabaigos — XX a. pradžios Viekšnių 

krašto buities reikmenų bei audinių ekspozicija. Nuo 1989 metų kaupiami bei eksponuojami 

dokumentai apie Viekšnius išgarsinusią Biržiškų šeimą. Vienas muziejaus skyrius skirtas 

Viekšniuose dirbusio talentingo dailės pedagogo P. Brazdžiaus, jo mokinių ir Viekšnių krašto 

tautodailininko J. Rušino kūrybai. 

Kitas Viekšnių muziejus — senoji vaistinė. 1995 m. restauruotame vaistinės pastate atidaryta 

XIX a. pabaigos — XX a. pradžios inteligento namų bei senų vaistinės reikmenų ekspozicija. 

Vaistinė seniausiame Viekšnių miesto pastate įkurta tolimais 1860 metais ir gal buvo trečia visoje 

Žemaitijoje, po Palangos ir Telšių vaistinių. Ji aptarnavo platų regioną nuo Žagarės, Kuršėnų iki 

dabartinių Mažeikių. 

1883 m. Žagarės klebonas K. Aleksandravičius varžytinėse vaistinę nupirko sūnėnui 

Vincentui Aleksandravičiui. Iš jo vaistinę 1925 m. perėmė sūnus Juozas. Daugelį metų vaistinė 

buvo Viekšnių kultūros židinys, čia yra viešėję daugelis nepriklausomos Lietuvos šviesuolių — 

S. Čiurlionienė, Maironis, B. Sruoga, čia dažnai buvodavo Kauno ir Vilniaus universitetų 

profesoriai, broliai Mykolas, Vaclovas ir Viktoras Biržiškos. 

Biržiškų šeima, Biržiškų draugija ir paminklas Biržiškų šeimai 

1989 m. susikūrusi Biržiškų draugija ėmėsi iniciatyvos įamžinti profesorių Biržiškų ir jų tėvų 

atminimą. 1995 m. Viekšnių centre atidengtas grakštus ir šviesus kauniečio skulptoriaus 

Č. Pečiuko sukurtas paminklas Biržiškų šeimai. Tai bene pirmas Lietuvoje paminklas visai 

šeimai — tauriai ir darbščiai Biržiškų šeimai. 

275



talentinga pedagoge ir muzike Elžbieta, jie išaugino ir į aukštuosius mokslus išleido tris sūnus. 

Dar tebesimokydami Šiaulių gimnazijoje, jaunuoliai apsisprendė esą lietuviai ir visą 

gyvenimą uoliai darbavosi Lietuvos mokslo, kultūros, politikos baruose. 

Vyriausias Biržiškų sūnus, Mykolas (1882—1962), baigė teisės studijas Maskvos universitete, 






Jauniausias, Viktoras (1886—1964) — matematikas, Kauno ir Vilniaus universitetų 

profesorius. 



mokslinės veiklos. Ir paskutinis darbas — Vaclovo Biržiškos „Aleksandrynas” — buvo tarsi jų 

bendras paminklas ir Lietuvos kultūrai, ir sau. Vaclovui mirus, stambaus darbo išleidimu rūpinosi 

vyriausiasis brolis Mykolas, jam staiga mirus, „Aleksandryną” baigė redaguoti ir leidyba 

rūpinosi jauniausias brolis Viktoras. 




pardavė ir 1938 m. pastatydino Viekšniuose ambulatoriją, kuri, pavadinta „Daktaro A. Biržiškos 

sveikatos namais”, tebeveikia iki šiol. Viktoras Biržiška rašė: „Viekšnių sveikatos namas, 

pastatytas mano brolio Mykolo lėšomis, iš tikrųjų atrodė, kaip tų sveikatos centrų „grybs 

pulkininks” turįs dar prie įėjimo durų pastatytą, pagal brolio dukters Marijos projektą, ąžuolinį 

kryžių ir įmūrytą į sieną juoduose rėmuose plokštę su įrašu „D-ro Antano Biržiškos Vardo 

Sveikatos Namai”. Tais pačiais 1938 metais išleista M. Biržiškos prisiminimų knyga „Anuo metu 

Viekšniuose ir Šiauliuose” iki šiol tebėra nepralenktu šio krašto istorijos šaltiniu. 

Biržiškų draugija rengia Viekšniuose mokslines ir kraštotyros konferencijas, kuriose 

dalyvauja ir šio krašto autoriai, ir Vilniaus bei Kauno mokslininkai. Nuo 1989 metų gyvuoja ir 

Biržiškų draugijos folkloro ansamblis „Poilsėlis”, kuriame susibūrė Viekšnių inteligentai. 

Vadovaujami pedagogės N. Kontutienės, ansamblio dainininkai ir muzikantai renka šių apylinkių 

tautosaką ir rengia koncertines programas, kurias atlieka ne tik aplinkiniuose rajonuose, bet ir 

Vilniaus scenose. „Poilsėlis” — dviejų Pasaulio lietuvių dainų švenčių dalyvis. 

Biržiškų draugija, vadovaujama Sveikatos namų vyr. gydytojos A. Gurauskaitės, nepaliauja 

rūpintis, kad netoli bažnyčios, šalia paminklo Vytautui būtų pagaliau atstatyti Biržiškų šeimos 

namai, kurie taptų viso miesto kultūros židiniu. 

Visiems, kas pamiršti negali 

Pirmos parašytos raidės, 

Kažkur nuskambėjęs varpelis 

Balsais praeities nuaidės... 

Viekšnių mokyklos, vidurinės mokyklos muziejus 



kraštotyros muziejus. Viekšniškiai, nors gyveno atokiame Lietuvos pakraštyje, visais laikais 

smelkėsi į mokslą, aktyviai dalyvavo visos valstybės kultūros procesuose. Švietimo ištakos 

atveda į 1636 metus, kai Viekšniuose įsteigta pirmoji mokykla. 

XIX a. veikė parapinė mokykla, kurioje 1804 m. mokėsi 35 berniukai ir 5 mergaitės. Nuo 

1865 m. veikė rusiška mokykla. Savo mokyklas turėjo ir Viekšnių žydai. Nuo 1911 m. 

Viekšniuose žinoma aukštesnioji keturklasė pradinė mokykla, turėjusi apie 100 mokinių. 

Pirmasis pasaulinis karas tik laikinai nutraukė švietimo raidą. 1919 m. mokykla atkurta ir iki 

276

1936 m. vadinosi valstybine vidurine mokykla, vėliau — progimnazija, dar vėliau tapo 

gimnazija. 2005 m. Viekšnių vidurinėje mokykloje 60 mokytojų mokė ir ugdė 750 moksleivių. 



A. Jasenausko, keramiko ir dailės pedagogo P. Brazdžiaus, pirmojo Lietuvoje spaudos muziejaus 

įkūrėjo J. Kirlio ir kitų vardai. Talentingi pedagogai savo darbštumu ir nuoširdumu daugybę savo 

auklėtinių įkvėpė siekti idealų, mokslo aukštumų, tapti reikalingais tėvynei specialistais. Daugiau 

kaip 40 mokyklos auklėtinių yra apgynę įvairių mokslų disertacijas ir patys ugdo jaunąją kartą 

universitetuose, mokslo institutuose. 

Didžiuojasi Viekšniai savo garbinga istorija, vaizdingais gamtos kampeliais, darbščiais ir 

kūrybingais bendruomenės nariais. Bet užvis labiau — savo žymūnais, tais, kurie čia gimė, 

mokėsi ar gal trumpesnį laiką gyvenę išsiugdė svajonių sparnus ir savo darbštumu bei talentais 

daug nusipelnė visai Lietuvai. Laimingi viekšniškiai, kad jų mokykloje dirbo ir dirba daug 

talentingų pedagogų, kurie sugebėjo atskleisti gabiausiųjų auklėtinių talentus ir nukreipti 

optimalia linkme. Juk ne kas kitas, o dailės mokytojas Pranas Brazdžius atskleidė būsimųjų 

tapytojų Antano Gudaičio, po Antrojo pasaulinio karo Australijon emigravusio Vaclovo Rato- 

Rataiskio, skulptoriaus Broniaus Pundziaus sugebėjimus, pats lydėjo mokinuką B. Pundzių su jo 

darbeliais į parodą Kaune. 

Iš tolimo Ramoniškės kaimo per gūdžius miškus į mokyklą atklampodavo būsimasis teatro ir 

kino aktorius, Panevėžio teatro įkūrėjas Juozas Miltinis. Pas tėvus į Viekšnius parvažiuodavo ne 

tik broliai Biržiškos, bet ir būsimasis kompozitorius, Nacionalinės premijos laureatas Jeronimas 

Kačinskas bei jo brolis, būsimas aktorius Henrikas, vėliau karo bangų nublokšti už Atlanto. 

Su vyru, rašytoju Baliu Sruoga, Viekšnių bažnyčioje tuokėsi Bugių ūkininko dukra, būsimoji 

istorikė, profesorė Vanda Daugirdaitė. Bugiuose ir Viekšniuose atostogaudami jiedu sukūrė 

žaismingą istorinę apysaką apie šiuos kraštus „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus”. Čia 

brendo tragiškai anksti nutrūkusi poetų Klemenso Dulkės, Leono Skabeikos kūryba, Viekšnių 

vidurinėje mokėsi ir šiandieninis šmaikščiosios literatūros klasikas, Nacionalinės premijos 

laureatas Juozas Erlickas, ilgametė Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos direktorė Birutė 

Lipeikaitė-Butkevičienė. Viekšnių mokytojai anksti pastebėjo baleto solisto ir pedagogo Jono 

Katakino talentą. Iš Viekšnių krašto, iš Tučių, kilęs operos solistas Giedrius Žalys... O 

profesoriams, habilituotiems ir dar nehabilituotiems daktarams vien paminėti reikėtų atskiro 

skyriaus. 

Viekšniuose gerbiamas amžinybėn išėjusių talentingų pedagogų A. Jasenausko, V. Deniušio, 

J. Aukštikalnio, J. Žilevičiaus ir kitų atminimas. Iš Viekšnių krašto kilę arba čia mokėsi lietuvių 

kalbininkai V. Urbutis, A. Ružė, S. Keinys, P. Skirmantas, chemikai L. Butkutė, A. Šarkis, 

medikai Š. Kinduris, V. Kinduris, kompozitorius J. Tamulionis. 

1953 m. iš Jakiškių kaimo Joniškio rajone į Viekšnius perkelta mechanizatorių — kaimo 

profesinė technikos mokykla padėjo šimtams jaunuolių įsigyti profesiją ir susirasti vietą 

gyvenime. Dabar tai Mažeikių politechnikos mokyklos skyrius, rengiantis šių dienų Lietuvos 

ūkio darbuotojus. 


2003 m. tai žymaus Viekšnių muzikos pedagogo Vinco Deniušio vardu besididžiuojanti menų 

mokykla, ugdanti muzikantus, mokanti chorinio dainavimo. Darniai skamba Meno mokyklos 

choro ir ansamblių atliekami kūriniai. 

Kultūros namai 

Mokyklų bendruomenės, gausus kitų miesto inteligentų būrys yra aktyvus krašto kultūrinio 





„Subatvakaris”. Nė viena krašto šventė neapsieina be Biržiškų draugijos folklorinio ansamblio 

„Poilsėlis” skambiųjų dainų. Kultūros namuose dažnai eksponuojami krašto tautodailininkų 

kūriniai. 

277

Tautodailės ekspozicijos 

Į meno muziejus lygiuojasi privatus medžio drožėjo ir dailininko Aloyzo Lengvenio kūrinių 

salonas jo namuose (Laižuvos gatvė Nr. 36), ir iš lietuviškų akmenėlių originalius paveikslus 

kuriančios Sniegenos Chriščinavičienės kūrinių salonas (Vytauto gatvė Nr. 43). Mažeikių gatvės 

27 name daugybę paveikslų apie Viekšnius ir viekšniškius mielai parodo dailininkas 

M. Ivančenka. 

Kas skatins pirmokėlį vos į knygą 

Žiūrėt kaip į lobyną išminties? 

Kas, pastebėjęs vaiko žvilgsnį žibant, 

Atrast takelį tikslui siekt padės? 


Biblioteka 

Apie 1870 m. iš Pavirvytės kilęs pedagogas, Kališo realinės mokyklos direktorius 

E. Paulavičius parsivežė jam dovanotą mokyklos biblioteką. Jos knygomis keisdavosi ir su 

Viekšniuose gyvenusiais inteligentais. 

1922 m. Viekšnių šviesuomenė įsteigė skaityklą. 1937 metais įsteigta Viekšnių viešoji 

biblioteka, sukaupusi didelius įvairių leidinių fondus. Bibliotekoje yra viekšniškiams labai 

svarbūs kraštotyrininkės A. Urbienės tekstai, M. Purvino ir M. Purvinienės architektūrinio 

paveldo tyrimų medžiaga su namų nuotraukomis. Palnosų kaimo bibliotekos darbuotojas, 

Lietuvos Garbės kraštotyrininkas B. Kerys yra parengęs išsamią Viekšnių krašto bibliografiją 

kompiuteriniuose kompaktiniuose diskuose. Bibliografijoje daug tekstų apie Viekšnių krašto 

istoriją, žmones ir nuotraukų įvairiomis temomis. 

Ventos regioninis parkas ir jo ekspozicijos 

Netoliese į Ventą įsilieja du bene didžiausi jos intakai — iš rytų pusės atvingiavusi Dabikinė ir 

iš pietų, pietvakarių, nuo Žemaitijos kalvų atskubėjusi Virvytė. Seniūnijos šiaurės rytų pusėje yra 

nedidelis seklus Meižių ežeras, o pietvakariuose — miškų paunksmėje prigludęs Medžialenkės 

ežeriukas. 

Viekšniai ir dideli jų vaizdingiausių apylinkių plotai pateko į 1992 m. įsteigtą Ventos regioninį 

parką. Apie 10600 ha parkas, pietuose atsispyręs į Šiaulių rajoną, driekiasi į šiaurę, aprėpdamas 

Ventos slėnį, jos intakų Dabikinės, Virvytės, Uogio, Avižlio slėnius, aplinkui dunksančius 

miškus, ir baigiasi Viekšnių apylinkėse. Parke išskirtos ypatingai saugotinos zonos: Viekšnių 

miesto centrinė, senoji dalis — Viekšnių urbanistinis draustinis, Avižlio, Dabikinės, Virvytės 

hidromorfologiniai draustiniai. Parke aptikta apie 670 augalų ir 140 paukščių rūšių. Pasak 

gamtos tyrinėtojų, 22 parke augančių augalų rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Ramų 

ankstyvą rytmetį galite išvysti parke perinčius juodąjį gandrą, erelį rėksnį, didįjį dančiasnapį ir 

kai kuriuos kitus Raudonosios knygos paukščius. 


nepakeistų gamtos vaizdų, archeologijos ir gamtos paminklų. Administracijos patalpose dažnai 

rengiamos ekspozicijos. 

Gamtoje poilsiauti mėgstantys suras jaukių ir vaizdingų kampelių poilsiui. Arčiausiai 

Viekšnių — vaizdingas Juodeikio pušynas, kurį galima laikyti tradicine viekšniškių švenčių 

vieta. Viena patogiausių poilsio vietų — prie Virvytės, netoli Virvytės ir Ventos santakos buvusi 

bendrovės „Akmenės cementas” trumpalaikio poilsio bazė, dabar tapusi Akmenės rajono 

savivaldybės socialinių paslaugų centru. Netoliese, už Gyvolių kaimo — Gyvolių piliakalnis. 

Išlikę buvusių dvarų parkai arba jų fragmentai Daubiškiuose, Kapėnuose, Pavirvytėje, 

Meškeliuose, išvaizdus senasis Gudų malūnas, nūnai pertvarkytas į mažąją hidroelektrinę. 

Tyvuliuoja vandenys į krantą, 

Supasi valtelė prie namų. 

Taip, galiu aš ir svetur gyventi, 

Bet tik čia jaučiu, kad gyvenu. 

Viekšnių malūnas 

278

Tarp baltų lelijų ir purienų, 

Tarp žibuoklių stačiuose krantuos 

Atsivėrė žiedu mano dienos, 

Išliūliuotos mylimos Ventos. 





1897 m., laikomas technikos paminklu. Pastaraisiais metais, sparčiai keičiantis gyventojų buičiai, 

vis mažiau bereikia malūno paslaugų, tad vietoje girnų upė įkinkyta sukti elektros generatorius. 

Virvytės ir Ventos santaka 

Nuo Akmenės gatvės pabaigos senuoju vieškeliu eidami į rytų pusę apie kilometrą, už 

viekšniškių sodų pasukę į pietus link Ventos, prieitume tą vietą, kur Virvytė įteka į Ventą. 

Santaką prieitume nuo Ventos pusės ir matytume, kaip į Ventą iš pietų atiteka Virvytė. Norėdami 

prieiti santaką nuo Virvytės pusės, turėtume netoli malūno esančiu lieptu pereiti į kairįjį Ventos 

krantą, pereiti Juodeikio pušynėlį ir per laukus pasukti šiauriau link Ventos. Tai būtų apie du 

kilometrai kelio. Kas mėgsta dar toliau keliauti, gali už Juodeikio pušynėlio eiti tiesiai iki 

Virvytės tilto, pereiti jį ir jau dešine Virvytės pakrante keliauti pasroviui link santakos. Štai kaip 

1937 metais viekšniškiai svajojo apie šią santaką: Štai mes stovim prie Virvytės ir Ventos upių 

santako. Pirmiau čia buvę miškai, krūmai, kalvos — dingę. Dabar įrengta gražiausias 

miestelėnams poilsio parkas. Griežia muzika, visur tiesiasi meksfalto takeliai, įrengta 

maudymosi baseinai, sporto aikštės, šokių ir linksmos programos paviljonai. Žmonių čia 

tūkstančiai. Juos už 5 centų kainą suveža lėktuvai ir automobiliai. Visi, linksmi, visų veidai 

patenkinti. Nė vieno nematyti avintį medinėm klumpėm. 

Iš rūku pasipuošusio 

senojo šilo 

pro skarotas egles 

į tave ateinu. 

Ateinu...taip lengvai 

į alsuojančią tylą, 

į žydrumą srauniosios Ventos. 

Ateinu dainuojančiu gluosniu 

parugėlėm gelsvom 

nuo Virvytės sraunios. 

Ir nešuosi širdy 

upės tolimą aidą, 

atkartotą gimtųjų Viekšnių. 

Irena Žiurauskienė. 

Ventos—Dubysos kanalas 

Ties malūno pylimu persikėlę į kairįjį, rytinį Ventos krantą, pakrante paėję prieš srovę apie 

300 metrų, aptiksime krūmais ir medžiais apaugusį kanalą, einanti maždaug link rytų. Tai per 

šitiek metų beveik visai sunykęs Ventos—Dubysos kanalas, kastas laikotarpyje nuo 1824 metų 

iki 1830 metų sukilimo. Kanalo žymių galima rasti ir toliau — už Virvytės ir Ventos santakos, 

ties Padvarių kaimu. Beveik prie kiekvieno Ventos posūkio. Kur posūkis, ten Venta, kur vanduo 

tiesiai teka — kanalas. Tiek ir beliko iš sumanymo sujungti Nemuno baseiną su Baltijos jūra. O 

buvo svajota, kad pro Viekšnius plaukios laivai... 

Tiltai 

Seniau Viekšnių centre buvo nemaža aikštė — turgaus aikštė. Viskas buvo daug paprasčiau: į 

Mažeikius keliavo Mažeikių gatve, į Akmenę — Akmenės gatve, į Laižuvą — Laižuvos gatve, į 

Tirkšlius, Kalvariją — Tirkšlių gatve, į stotį — Stoties gatve. O kaip persikeldavo per Ventą? 

279

Seniau — valtimis ir plaustais. Žmonės prisimena, kaip ten, kur baigiasi Tirkšlių gatvė 1940 

metais buvo statomas medinis tiltas. Kai tas tiltas paseno, pastatytas naujas medinis tiltas su 

aukštomis medinėmis konstrukcijomis, sijomis virš tilto. Toks tiltas žmonėms, ypač jaunimui, 

labai patiko. Niekas nebesuskaičiuos visų pasimatymų, visų čia išdainuotų dainų... Bet paseno 

tiltas. Pastatytas naujas, bet jau betoninis, nebemalonus. Ir tas sutrupėjo. Vėl naujas betoninis 

tiltas. Grakštus, gražus, su apsaugomis, bet kažkoks nykus... 

Galima neiti tiltu. Galima paprasčiausiai pereiti malūno pylimu. Ir įdomiau, ir rizikingiau 

kartais... Netoli malūno kadaise ir keltas buvo. Vėliau toje vietoje kas vasarą padarydavo tokius 

„lieptus”. Kaip ir tiltas, jie apdainuoti viekšniškių dainose. Bet atėjo „civilizacija” — pakabino 

„beždžionių tiltą”. Vėl vaikams ir jaunimui linksmybės... 

Didieji akmenys 

Pasukę į vakarus, stabtelkime Žibikų pušyne ir parymokime prie Didžiojo akmens, nežinia 

kodėl, archeologų vadinto Juoduoju, dabar vis dažniau vadinamo Meilės akmeniu. Sakoma, jog 

nelabasis žvarbią rudens naktį tempęs padangėmis tą milžinišką riedulį ketindamas numesti ant 

Viekšnių bažnyčios, tačiau užgiedoję gaidžiai ir akmenį teko šveisti į miško glūdumą. Tai, 

suprantama, tik sakmė, akmuo daug senesnis už aukštabokštę bažnyčią, kuriai jokie nelabieji 

nebaisūs, o pavojų, kaip ir kitiems paminklams, kelia tik nerūpestingi žmonės. Dar didesnį 

akmenį aptiko statybininkai prie buvusio Skleipių kaimo malūno, rengdami pamatus 

hidroelektrinei. 

Viekšniai / Tekstas Leopoldo Rozgos ir Broniaus Kerio. Nuotraukos Loretos ir Sigito 

Kazlauskų. Kiti autoriai nurodomi prie nuotr. — Viekšniai: Biržiškų draugija, 2005 (Maketavo ir 

spausdino UAB „Utenos Indra”). — 40 psl. ir viršelis: iliustruota. — Tekstas lietuvių ir anglų 

kalbomis. — Tiražas 1000 egz. — ISBN 9955-676-09-4. — Lietuviškas tekstas: 

ŽODIS SVETELIAMS 

Sveiki atvykę ar trumpam užsukę į seną žemaičių miestą Viekšnius! Senas jis savo garbinga 

istorija, garsus praeities ir gamtos paveldu, tačiau nesenstantis savo dvasia. Gal pasenti ir 

apsamanoti neleidžia didingoji Venta, nenumaldomai plukdanti savo vandenis Baltijon? Toks pat 

nuo amžių ir mūsų gyvenimas. Trypė šį kraštą svetimų kariaunų batai, siaubė marai ir gaisrai, 

griovė ir naikino karai. Tačiau Viekšniai, jų darbštūs ir sumanūs žmonės neieškojo kitų platumų, 

savo rankomis kėlė iš griuvėsių namus, želdino miškus, augino vaikus ir išeidavo į amžinybę 

orūs, atlikę savo priedermes artimiesiems ir tėvynei Lietuvai. 

Nuo XIX a. iki 1950 metų Viekšniai buvo valsčiaus centras, dabar — vienos iš stambiausių 

Mažeikių rajono seniūnijų ir katalikų parapijos centras. 

Viekšniuose yra 2270 gyventojų. Seniūnijos plotas — 211 kv. kilometrų, beveik 32 proc. 

teritorijos užima miškai, iš viso yra 5900 gyventojų. Seniūnijoje veikia 1 vidurinė ir 2 

pagrindinės mokyklos, Meno mokykla, Mažeikių politechnikos mokyklos skyrius, dveji kultūros 

namai, 2 bibliotekos, 12 įmonių, didesnius ar mažesnius žemės plotus dirba 144 ūkininkai. Išlikę 

36 didesni ar mažesni kaimai. Iš stambesnių paminėtinos Palnosų, Užventės, Pakalupio, Kapėnų 

gyvenvietės. 

Tačiau ar įmanoma žodžiais apsakyti tai, ką reikia pačiam pamatyti ir išgirsti? Tad 

pasisvečiuokite ilgiau arba vėl sugrįžkite į svetingą kraštą — Viekšnius. 

Aušrelė GURAUSKAITĖ 

Gydytoja, Biržiškų draugijos pirmininkė 

VIEKŠNIAI PER AMŽIUS 

Žvelgdamas į saulėje raibuliuojančias Ventos bangeles ar žingsniuodamas siauromis Viekšnių 

senamiesčio gatvelėmis, negali nekrūptelėti nuo minties — tavo kojos žengia per istoriją. Kiek 

amžių čia šimtai ir tūkstančiai viekšniškių gimdavo, subręsdavo, matydami vis tą patį peizažą, ir 

atguldavo į pavenčių smėlį, palikdami tą dangų, upę ir tolyn nužingsniuojančius miškus vaikams 

bei anūkams! Paliko ne tik tą dangų, tą upę, tuos miškus, bet ir namus, sodus, kelius, ąžuolus ir 

liepas pakelėse. Bet nesustabdoma ne tik Venta. Nenumaldoma ir laiko upė. Žvalgaisi — aplink 

nauji namai, nauji sodai, jauni veidai, ir tik akimirkai šmėsteli kaip vizija amžinybės nuojauta, 

prabyla muziejuje uždarytas daiktas... 

280

Istoriniuose raštuose Viekšniai minimi nuo XIV a. Viekšnių dvaras ir miestelis buvo žinomi 

XVI a. Tačiau archeologiniai radiniai liudija čia žmones gyvenus jau II—XII mūsų eros amžiais. 

Ilgai šis kraštas skendo gūdžiuose miškuose, buvo retai gyvenamas. Tačiau nė viena Žemaičių 

kraštą siaubusi audra neaplenkė ir Viekšnių. 1656 metais pro čia į krašto gilumą skverbėsi švedų 

kariuomenė. Po dar vieno švedų antplūdžio ištiko 1710 metų maras. Nuo amžių bene 

grėsmingiausias Viekšnių priešas buvo ugnis. 1886 m. gaisras sunaikino 42 gyvenamuosius 

namus. 1915 m. pavasarį per Rusijos ir kaizerinės Vokietijos kariuomenių kautynes miestelis vėl 

uždegtas, supleškėjo 120 pastatų ir bažnyčia. 

Du kartus (1634—1646 ir 1765—1775 m.) Viekšniai buvo gana plačios seniūnijos centras. 

Viekšniai — vienas iš Žemaitijos miestelių, turėjusių Magdeburgo teises. Jos dar kartą 

patvirtintos ir herbas įteisintas 1792 m. 

Pro Viekšnius ėjo 1831 metų sukilėlių takai. 1863 m. pavasarį Šiaulių apygardos sukilėlių 

vadas J. Stanevičius su savo būriais meldėsi Viekšnių bažnyčioje ir išvaikė carinės Rusijos 

valdžios pareigūnus. Apkaltintas dalyvavimu sukilime, garbaus amžiaus Tučių dvaro savininkas 

ir paliegusio S. Daukanto bičiulis F. Kontrimas numarintas kalėjime. 

Lietuviškos spaudos draudimo metais ypač aktyviai darbavosi šviesi Beržanskių šeima, savo 

namuose Pluogų kaime įsteigusi tikrą slaptos literatūros platinimo centrą. Valsčiuje nestigo 

šviesių, apsiskaičiusių žmonių. Du kartus 1905 m. pabaigoje viekšniškiai mitinguose atsisakė 

paklusti Rusijos okupacinės valdžios pareigūnams, reikalavo mokykloje vaikus mokyti 

lietuviškai. 

Pavirvytės dvaro savininko E. Paulavičiaus namuose jau XIX a. pabaigoje veikė biblioteka. 

Šviesą Rytų Lietuvos parapijose skleidė nuo Viekšnių kilęs dvasininkas, religinių ir grožinių 

knygų autorius J. Balvočius (1842—1915). Iš Kegrių kaimo kilusiam gydytojui, vienam iš 

Vilniaus universiteto atkūrimo iniciatorių, D. Bukantui (1873—1919) paminklas stovi Zarasuose, 

jo brolis kunigas Kazimieras (1872—1961) globojo lietuvių literatūros klasikę Šatrijos Raganą. 

Gražiame Santeklių dvare išaugusios tautodailininkės O. Bagnickaitės (1875—1941) audiniai 

puošė Lietuvos ambasadas užsienyje. 1932 m. Viekšniuose inteligentų jėgomis pastatyta M. 

Petrausko opera „Birutė”. Tai tik keli iškalbingi šviesos, kultūros akcentai ilgoje krašto istorijoje! 



dėl to būna nesuprastas ir nelaimingas, tačiau išlieka istorijoje. Toks buvo XIX a. keistuoliu 

laikytas Aleksandras Griškevičius (1809—1863). Nusigyvenusių Kėdainių krašto bajorų sūnus 

tarnavo raštininku teismuose ir valstybinėse įstaigose, o laisvas valandas skirdavo keistam 

anuomet pomėgiui — galinčių kaip paukštis skraidyti aparatų konstravimui. A. Griškevičius 


projektų. Vieną jų aprašė 1851 m. lenkiškai išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys”. Paskutinius 

keletą savo gyvenimo metų A. Griškevičius praleido Viekšniuose, čia mirė ir palaidotas 

senosiose kapinėse. 

Rekonstravus pastatą, kuriame kadaise A. Griškevičius gyveno, 1981 m. įsteigtas 

memorialinis muziejus, atspindintis ne tik šio savo epochą pranokusio žmogaus veiklą, bet ir 

aviacijos raidą Lietuvoje. Palaipsniui memorialinis A. Griškevičiaus muziejus virto tikru 

Viekšnių krašto muziejumi. Jį papildė XIX a. pabaigos — XX a. pradžios Viekšnių krašto buities 

reikmenų bei audinių ekspozicija. Nuo 1989 metų kaupiami bei eksponuojami dokumentai apie 

Viekšnius išgarsinusią Biržiškų šeimą. Vienas muziejaus skyrius skirtas Viekšniuose dirbusio 

talentingo dailės pedagogo P. Brazdžiaus, jo mokinių ir Viekšnių krašto tautodailininko J. Rušino 

kūrybai. 

Kitas Viekšnių muziejus — senoji vaistinė. 1995 m. restauruotame jos pastate atidaryta 

XIX a. pabaigos — XX a. pradžios inteligento namų bei senų vaistinės reikmenų ekspozicija. 

Vaistinė seniausiame Viekšnių miesto pastate įkurta tolimais 1860 metais ir buvo trečia visoje 

Žemaitijoje, po Palangos ir Telšių vaistinių. Ji aptarnavo platų regioną nuo Žagarės, Kuršėnų iki 

dabartinių Mažeikių. 

281

Kas patikės, jei negyveno niekad 

Mažyčiame miestely prie Ventos, 

Kad čia taip svaigiai liepą kvepia liepos, 

Kaip niekur nekvepėjo niekados. 

Kad bėgančios pro šalį upės kloniai 

Pripildo neišnykstančiais žavais 

Širdžių aruodus. Pamaitina duona 

Ir tėviškės brangios vaizdais gyvais 

Kaip noris kilt ir skrist, ir grįžt išskridus, 

Ir viltis, kad daugiau nesikartos 

Išsiskyrimai, nes čia tiek ramybės, — 

Mažyčiame miestely prie Ventos... 


ŠVENTO JONO KRIKŠTYTOJO BAŽNYČIA 

Iš kurios pusės bevažiuotum į Viekšnius, pirmiausiai pamatai baltuojantį bažnyčios bokštą. Ne 

pats seniausias tas bokštas ir ne pati seniausia ta bažnyčia. 

Daugelį metų Viekšnių parapijos ir Viekšnių valsčiaus ribos sutapo. Viekšniai buvo dekanato 

centras Žemaičių, vėliau — Telšių vyskupijoje. Pirmoji medinė bažnyčia Viekšniuose pastatyta 

1597 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Vladislovas IV Viekšnių bažnyčiai 1626 metais dovanojo 

prie vakarinio Viekšnių pakraščio buvusį Milių kaimą. 

Dabartinės mūrinės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios sumanytojas kunigas kanauninkas 

Kasparas (Gasparas) Bytautas nesulaukė statybų pradžios, mirė 1834 m., palaidotas senosiose 

Viekšnių kapinėse. Bažnyčios mūrai baigti 1853 metais. Dar nebaigtą įrengti, be bokšto, be 

šventoriaus, bažnyčią iškilmingai pašventino didysis lietuvių tautos švietėjas vyskupas 

M. Valančius. Tik po to bažnyčia baigiama įrengti, pastatomas bokštas, mūrijama šventoriaus 

tvora. Todėl minima ir kita bažnyčios pastatymo data — 1854 metai. Šventoriaus tvoros 

vakarinėje pusėje dideliame akmenyje iškalta: „KASZTU PARAPIONU 1860 m. 

APMURAWOT”. 

Medieną statybai dovanojo Kapėnų ir Biliūniškių dvarai, buvo įrengta plytinė, degusi iki šiol 

tvirtai sienose tebesilaikančias plytas. Bažnyčia kryžminio plano, anot a. a. kun. J. Navicko, 

stilius iš lauko baltiškai gotiškas, viduje romėniškas. Bažnyčia vieno bokšto, ne kartą kentėjusi 

nuo ugnies. 1915 m. birželio 14 d. vokiečių artilerijos padegtą bažnyčią pavyko atstatyti tik 1921 

metais, tačiau 1939 m. spalio 23 d. vėl kilo gaisras, nukrito visi 4 bokšte kabėję varpai. 

Nelaimėn atskubėjusiems gyventojams pavyko išgelbėti 1923 m. Rygoje pagamintus 

geriausius tais laikais vargonus. Ir dabar dar, paspaudus tų vargonų juodą registrą, galima sugroti 

tokį griausmingą akordą, kad, regis, net bažnyčios sienos virpa. 

Drąsesnieji lankytojai gali senais bokšto laiptais užkopti aukštyn — apžiūrėti vargonus, 

varpus, žvilgtelti į bažnyčios pastogę, kurioje matyti per paskutinį gaisrą apdegę rąstai. Patys 

drąsiausieji gali pabandyti užlipti į bokšto viršų ir pažvelgti pro langelius. Pasakojama, kad 

seniau iš Viekšnių buvo galima pamatyti Šatrijos kalną, o sklandytojai tvirtina, jog skrendant virš 

Viekšnių kartais matoma ir Baltijos jūra. 

Bažnyčios šventoriuje palaidotas 1941 m. birželio 27 d. Maigų miške nužudytas ilgametis 

parapijos dvasinis ganytojas kanauninkas J. Navickas (1864—1941). Greta ilsisi kunigas, 

politinis kalinys J. Ilskis (1907—1985) ir buvęs Kaišiadorių vyskupijos kapitulos kanauninkas 

J. Meidus (1907—1983). 

Iki pat XX amžiaus trečio dešimtmečio bažnyčios šiaurinėje pusėje, už šventoriaus tvoros, 

atvažiavusieji rišdavo arklius. Sumanę tą vietą sutvarkyti, parapijiečiai šiaurės rytų pusėje pastatė 

Švč. Mergelės Marijos skulptūrą ir visą šiaurinį pakraštį apsodino gėlėmis. Ta vieta ilgai buvo 

vadinama „bažnyčios darželiu". Paskui šiaurės vakarų pusėje pastatė Lietuvos didžiojo 

kunigaikščio Vytauto paminklą, kuris atidengtas 1930 07 13. Autorius Kostas Remeika iš 

Veiviržėnų. Paminklas tebestovi, o Švč. Mergelės Marijos skulptūra perkelta į bažnyčią. 

Seniau iš bažnyčios per didžiąsias duris ir gražius šventoriaus vartus į kapinių pusę būdavo 

išeinama gatvele, kurią žmonės vadino „altorėliu”. Iš „altorėlio” pro mūrinius vartų stulpus 

282

procesijos traukdavo į Mažeikių gatvę. Visos viekšniškių amžinojo poilsio vietos yra tarp 

Mažeikių gatvės ir Ventos. Pirmosios kapinės — pravoslavų (vadinamosios rusų kapinės), toliau 

— senosios katalikų kapinės, po to tarpelis — ir žydų kapinės. Už jų — naujosios kapinės. 

1998 m. Ventos regioninio parko darbuotojas D. Triaušys pravoslavų ir senosiose katalikų 

kapinėse suskaičiavo 180 metalinių kryžių, 515 senųjų akmeninių ir mūrinių kryžių, 37 medinius 

kryžius, 14 skulptūrų, 18 akmeninių kaltų kryžių, 656 antkapius, 203 šiuolaikinius akmeninius 

paminklus ir 5 koplyčias. Viekšnių kapinėse palaidota daug ne tik čia, bet ir visoje Lietuvoje 

žinomų žmonių. 

RUSŲ IR ŽYDŲ PAVELDAS 

Nuo seno Viekšniuose gyventa žydų. XIX a. pradžioje Viekšniuose įsikūrė ir gausi rusų 

bendruomenė. 1897 m. miestelyje gyveno 1305 krikščionys ir 1646 žydai, buvo 60 įvairių 

parduotuvių. 1923 m. surašymo duomenimis Viekšnių valsčiuje buvo 104 įvairaus statuso 

gyvenamosios vietovės, kuriose gyveno 10549 žmonės. 

Skirtingų tautybių žmonės sugyveno taikiai. Tik meldėsi atskirai. Carinė Rusija privilegijų 

teikė pravoslavams. 1859 m. raštuose jau minima Viekšnių cerkvė. 1875 m. pastatyta mūrinė šv. 

Sergejaus (Sergijaus) cerkvė. Jai naudotos medžiagos, atlikusios nutraukus Ventos—Dubysos 

kanalo statybą. Visa cerkvės statyba kainavo 12 000 rublių. Cerkvė ne kartą remontuota, neseniai 

perstatytas jos bokštas. Kadaise joje būta labai gražių ikonų. 

Žydų diaspora turėjo savo maldos namus — sinagogą, veikė religinės mokyklos. Iš žydų 

paveldo likusios tik kapinės, pagerbtos paminkliniu akmeniu. 

BIRŽIŠKŲ AURA 

Viekšniai didžiuojasi juos mokslo ir kultūros pasaulyje išgarsinusiais trimis broliais 

profesoriais Biržiškomis. 1989 m. susikūrusi Biržiškų draugija ėmėsi iniciatyvos įamžinti 

profesorių ir jų tėvų atminimą. 1995 m. Viekšnių centre atidengtas grakštus ir šviesus kauniečio 

skulptoriaus Č. Pečiuko sukurtas paminklas — bene pirmas Lietuvoje paminklas visai šeimai — 

tauriai ir darbščiai Biržiškų šeimai. 



talentinga pedagoge ir muzike Elžbieta, jiedu išaugino ir į aukštuosius mokslus išleido tris sūnus. 

Dar tebesimokydami Šiaulių gimnazijoje, jaunuoliai apsisprendė esą lietuviai ir visą gyvenimą 

uoliai darbavosi Lietuvos mokslo, kultūros, politikos baruose. 

Vyriausias Biržiškų sunūs, Mykolas (1882—1962), baigė teisės studijas Maskvos universitete, 






Jauniausias, Viktoras (1886—1964), — matematikas, Kauno ir Vilniaus universitetų 

profesorius. 



mokslinės veiklos. 




pardavė ir 1938 m. pastatydino Viekšniuose ambulatoriją, kuri tebeveikia iki šiol. Tais pačiais 

1938 metais išleista M. Biržiškos prisiminimų knyga „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” iki 

šiol tebėra nepralenktu šio krašto istorijos šaltiniu. 

Biržiškų draugija rengia Viekšniuose mokslines ir kraštotyros konferencijas, kuriose 

dalyvauja ir šio krašto kraštotyrininkai, ir Vilniaus bei Kauno mokslininkai. Nuo 1989 metų 

gyvuoja ir Biržiškų draugijos folkloro ansamblis „Poilsėlis”. Ansamblio dainininkai ir 

muzikantai renka šių apylinkių tautosaką ir rengia koncertines programas, kurias atlieka ne tik 

283

aplinkiniuose rajonuose, bet ir Vilniaus scenose. „Poilsėlis” — dviejų Pasaulio lietuvių dainų 

švenčių dalyvis. 

Biržiškų draugija, vadovaujama Sveikatos namų vyr. gydytojos A. Gurauskaitės, nepaliauja 

rūpintis, kad netoli bažnyčios, šalia paminklo Vytautui, būtų atstatyti Biržiškų šeimos namai, 

kurie taptų viso miesto kultūros židiniu. 

Visiems, kas pamiršti negali 

Pirmos parašytos raidės, 

Kažkur nuskambėjęs varpelis 

Balsais praeities nuaidės... 

Liuda Vasičeva-Bažadragienė 

MOKSLO IR KULTŪROS ŽIDINIAI 


muziejus. Nors ir gyvendami atokiame Lietuvos pakraštyje, viekšniškiai visais laikais smelkėsi į 

mokslą, aktyviai dalyvavo visos valstybės kultūros procesuose. Švietimo ištakos atveda į 1636 

metus, kai Viekšniuose įsteigta pirmoji mokykla. 

XIX a. veikė parapinė mokykla, kurioje 1804 m. mokėsi 35 berniukai ir 5 mergaitės. Nuo 

1865 m. veikė rusiška mokykla. 

Nuo 1911 m. Viekšniuose žinoma aukštesnioji keturklasė pradinė mokykla, turėjusi apie 100 

mokinių. Pirmasis pasaulinis karas tik laikinai nutraukė švietimo raidą. 1919 m. mokykla atkurta 

ir iki 1936 m. vadinosi valstybine vidurine mokykla, vėliau — progimnazija, dar vėliau tapo 

gimnazija. 2005 m. Viekšnių vidurinėje mokykloje 60 mokytojų mokė ir ugdė 750 moksleivių. 



A. Jasenausko (1884—1973), keramiko ir dailės pedagogo P. Brazdžiaus (1895—1980), pirmojo 

Lietuvoje spaudos muziejaus įkūrėjo J. Kirlio (1891—1985) ir kitų vardai. Talentingi pedagogai 

savo darbštumu ir nuoširdumu daugybę savo auklėtinių įkvėpė siekti idealų, mokslo aukštumų. 

Juk ne kas kitas, kaip dailės mokytojas Pranas Brazdžius atskleidė būsimųjų tapytojų Antano 

Gudaičio, po Antrojo pasaulinio karo Australijon emigravusio Vaclovo Rato-Rataiskio, 

skulptoriaus Broniaus Pundziaus sugebėjimus, pats lydėjo mokinuką B. Pundzių su jo pirmais 

darbeliais į parodą Kaune. 

Iš tolimo Ramoniškės kaimo per gūdžius miškus į mokyklą atklampodavo būsimasis teatro ir 

kino aktorius, Panevėžio teatro įkūrėjas Juozas Miltinis (1907—1994). Pas tėvus į Viekšnius 

parvažiuodavo ne tik broliai Biržiškos, bet ir būsimasis kompozitorius, Nacionalinės premijos 

laureatas Jeronimas Kačinskas bei jo brolis, būsimas aktorius Henrikas (1903—1986), vėliau 

karo bangų nublokšti už Atlanto. 

Su vyru, rašytoju Baliu Sruoga, Viekšnių bažnyčioje tuokėsi Bugių ūkininko dukra, būsimoji 

istorikė, profesorė Vanda Daugirdaitė (1899—1997). Bugiuose ir Viekšniuose atostogaudami 

jiedu sukūrė žaismingą istorinę apysaką apie šiuos kraštus „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis 

nepražus”. Čia brendo tragiškai anksti nutrūkusi poetų Klemenso Dulkės (1909—1944), Leono 

Skabeikos (1904—1936) kūryba, Viekšnių vidurinėje mokėsi ir šiandieninis šmaikščiosios 

literatūros klasikas, Nacionalinės premijos laureatas Juozas Erlickas, ilgametė Vilniaus 

universiteto mokslinės bibliotekos direktorė Birutė Lipeikaitė-Butkevičienė. Viekšnių mokytojai 

anksti pastebėjo baleto solisto ir pedagogo Jono Katakino (1950—2005) talentą. Iš Viekšnių 

krašto, iš Tučių, kilęs operos solistas Giedrius Žalys... O profesoriams, habilituotiems ir dar 

nehabilituotiems daktarams vien paminėti reikėtų atskiros knygos. 

Viekšniuose gerbiamas amžinybėn išėjusių talentingų pedagogų V. Deniušio, J. Aukštikalnio, 

J. Žilevičiaus ir kitų atminimas. Iš Viekšnių krašto kilę arba čia mokėsi lietuvių kalbininkai 

V. Urbutis, A. Ružė, S. Keinys, P. Skirmantas, chemikai L. Butkutė, A. Šarkis, trys broliai 

medikai Kinduriai, kompozitorius J. Tamulionis ir gausus būrys kitų žymių mokslo, kultūros, 

meno darbuotojų. 

1953 m. iš Jakiškių kaimo Joniškio rajone į Viekšnius perkelta mechanizatorių — kaimo 

profesinė technikos — mokykla padėjo šimtams jaunuolių įsigyti profesiją ir susirasti vietą 

284

gyvenime. Dabar tai — Mažeikių politechnikos mokyklos skyrius, rengiantis šių dienų Lietuvos 

ūkio darbuotojus bei verslininkus. 


2003 m. — tai žymaus Viekšnių muzikos pedagogo Vinco Deniušio vardu besididžiuojanti menų 

mokykla, ugdanti muzikantus, mokanti chorinio dainavimo. Darniai skamba Meno mokyklos 

choro ir ansamblių atliekami kūriniai. 

Mokyklų bendruomenės, gausus kitų miesto inteligentų būrys yra aktyvūs krašto kultūrinio 





„Subatvakaris”. Nė viena krašto šventė neapsieina be Biržiškų draugijos folklorinio ansamblio 

„Poilsėlis” skambiųjų dainų. 

1922 m. Viekšnių šviesuomenė įsteigė skaityklą. 1937 metais įsteigta Viekšnių viešoji 

biblioteka. Joje yra viekšniškiams labai svarbūs kraštotyrininkės A. Urbienės tekstai, M. Purvino 

ir M. Purvinienės atliktų miesto architektūrinio paveldo tyrimų medžiaga. Palnosų kaimo 

bibliotekos darbuotojas, Lietuvos Garbės kraštotyrininkas B. Kerys yra parengęs išsamią 

Viekšnių krašto bibliografiją kompiuteriniuose kompaktiniuose diskuose. Daug istorinių 

dokumentų bei relikvijų surinko ir išsaugojo Viekšniams pedagogas A. Gedvilas. 

Sniegenai Chriščinavičienei 

Jūros gausme 

akmeniniai šešėliai prabyla, 

sielos veidrody skyla 

grublėti randai. 

Čia smiltelė prie kopų 

glaudžias žiedlapių žvakėm, 

akmenėly alsuoja 

jūros marių puta. 

Lieka žvakė liūdėti 

jūros bangai nurimus - 

šviečia Sniegenos akys 

akmeninėj maldoj. 

Irena Žiurauskienė 

TAUTODAILĖS EKSPOZICIJOS 

Į meno muziejus lygiuojasi privatus medžio drožėjo ir dailininko Aloyzo Lengvenio kūrinių 

salonas jo namuose (Laižuvos gatvė Nr. 36) ir iš lietuviškų akmenėlių originalius paveikslus 

kuriančios Sniegenos Chriščinavičienės kūrinių salonas (Vytauto gatvė Nr. 43). Mažeikių gatvės 

27 name daugybę paveikslų apie Viekšnius ir viekšniškius mielai parodo dailininkas 

M. Ivančenka. Gausus būrys nagingų kūrėjų susibūrė klube „Spalvarnis”. Ne tik viekšniškiai 

grožisi kalvio Č. Pečetausko, audėjos B. Maželytės, drožinėtojo V. Baltučio darbais, 

J. Parieštienės siuvinėjimais, G. Drąsutienės karpiniais. 

Tyvuliuoja vandenys į krantą, 

Supasi valtelė prie namų. 

Taip, galiu aš ir svetur gyventi, 

Bet tik čia jaučiu, kad gyvenu. 

VENTOS REGIONINIAME PARKE 

285

Tarp baltų lelijų ir purienų, 

Tarp žibuoklių stačiuose krantuos 

Atsivėrė žiedu mano dienos, 

Išliūliuotos mylimos Ventos. 

Liuda Vasičeva-Bažadragienė 

Netoli Viekšnių į Ventą įsilieja du bene didžiausi jos intakai — iš rytų, nuo Latvijos 

atvingiavusi Dabikinė ir iš pietų, nuo Žemaitijos kalvų atskubėjusi Virvytė. Seniūnijos šiaurės 

rytų pusėje yra nedidelis seklus Meižių ežeras, o pietvakariuose — miškų paunksmėje prigludęs 

Medžialenkės ežeriukas. 

Viekšniai ir vaizdingiausios jų apylinkės pateko į 1992 m. įsteigtą Ventos regioninį parką. 

Apie 10600 ha parkas, pietuose atsispyręs į Šiaulių rajoną, driekiasi pro Papilę į šiaurę, 

aprėpdamas Ventos slėnį, jos intakų Dabikinės, Virvytės, Uogio, Avižlio slėnius, aplinkui 

dunksančius miškus, ir baigiasi Viekšnių apylinkėse. Parke išskirtos ypatingai saugotinos zonos: 

Viekšnių miesto centrinė, senoji dalis — Viekšnių urbanistinis draustinis, Avižlio, Dabikinės, 

Virvytės hidromorfologiniai draustiniai. Parke aptikta apie 670 augalų ir 140 paukščių rūšių. 

Pasak gamtos tyrinėtojų, 22 parke augančių augalų rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. 

Ramų ankstyvą rytmetį galite išvysti parke perinčius juodąjį gandrą, erelį rėksnį, didįjį 

dančiasnapį ir kai kuriuos kitus Raudonosios knygos paukščius. 


nepakeistų peizažų, upelių slėnių, archeologijos ir gamtos paminklų. 

Gamtoje poilsiauti mėgstantys suras jaukių ir vaizdingų kampelių poilsiui. Arčiausiai 

Viekšnių — vaizdingas Juodeikio pušynas, kurį galima laikyti tradicine viekšniškių švenčių 

vieta. Viena patogiausių poilsio vietų — prie Virvytės, netoli jos santakos su Venta, buvusi 

bendrovės „Akmenės cementas” trumpalaikio poilsio bazė, dabar tapusi Akmenės rajono 

savivaldybės socialinių paslaugų centru. Netoliese, už Gyvolių kaimo, — Gyvolių piliakalnis. 

Išlikę buvusių dvarų parkai arba jų fragmentai Daubiškiuose, Kapėnuose, Pavirvytėje, 

Meškeliuose, išvaizdus senasis Gudų malūnas, nūnai pertvarkytas į mažąją hidroelektrinę. 

Gyvolių kaime vaistingųjų augalų auginimu verčiasi farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė, o jos 

paruoštų arbatos mišinių galima įsigyti Viekšniuose. 




1897 m., laikomas technikos paminklu. 

Seniau Viekšnių centre buvo nemaža turgaus aikštė. Viskas buvo daug paprasčiau: į 

Mažeikius keliavo Mažeikių gatve, į Akmenę — Akmenės gatve, į Laižuvą — Laižuvos gatve, į 

Tirkšlius, Kalvariją — Tirkšlių gatve, į stotį — Stoties gatve. O kaip persikeldavo per Ventą? 

Senovėje — valtimis ir plaustais. Žmonės dar prisimena, kaip Tirkšlių gatvės gale 1940 metais 

buvo statomas medinis tiltas. Kai tas tiltas paseno, pastatytas naujas medinis su aukštomis 

medinėmis sijomis viršuje. Toks tiltas žmonėms, ypač jaunimui, labai patiko. Niekas 

nebesuskaičiuos visų čia skirtų pasimatymų, visų čia išdainuotų dainų... Bet tiltai, kaip ir daug 

dirbantys žmonės, pavargsta. Susidėvėjus mediniam, pastatytas naujas, jau betoninis, dabar ir šis 

atjaunėjęs. Grakštus, gražus, saugus, bet kaip miela prisiminti anuos, medinius... 

Galima neiti tiltu. Galima paprasčiausiai pereiti malūno pylimu. Ir įdomiau, ir rizikingiau 

kartais... Netoli malūno kadaise ir keltas buvo. Vėliau toje vietoje kas vasarą padarydavo laikinus 

lieptus. Kaip ir tiltas, jie apdainuoti viekšniškių dainose. Dabar kabantis lieptas teikia vaikams ir 

jaunimui linksmybės... 

Už tilto pasukę į vakarus, stabtelkime Žibikų pušyne ir parymokime prie Didžiojo akmens, 

nežinia kodėl vadinto Juoduoju, dabar vis dažniau vadinamo Meilės akmeniu. Sakoma, jog 

nelabasis žvarbią rudens naktį tempęs padangėmis tą milžinišką riedulį ketindamas numesti ant 

Viekšnių bažnyčios, tačiau užgiedoję gaidžiai ir akmenį teko šveisti į miško glūdumą. Tai, 

suprantama, tik sakmė, akmuo daug senesnis už aukštabokštę bažnyčią, kuriai jokie nelabieji 

nebaisūs, o pavojų, kaip ir kitiems paminklams, kelia tik nerūpestingi žmonės. Dar didesnį 

286

akmenį aptiko statybininkai prie buvusio Skleipių kaimo malūno, rengdami pamatus 

hidroelektrinei. 

Iš rūku pasipuošusio 

senojo šilo 

pro skarotas egles 

į tave ateinu. 

Ateinu... taip lengvai 

į alsuojančią tylą, 

į žydrumą srauniosios Ventos. 

Ateinu dainuojančiu gluosniu 

parugėlėm gelsvom 

nuo Virvytės sraunios. 

Ir nešuosi širdy 

upės tolimą aidą, 

atkartotą gimtųjų Viekšnių. 

Irena Žiurauskienė 

NUOTRAUKOS IR TEKSTAI PRIE NUOTRAUKŲ 

1. Viršelio pirmame puslapyje: Viekšnių herbas, paminklas Biržiškoms 

2. Viršelio antrame puslapyje: „Tarp Žemaitijos klonių ir dangaus — Viekšniai.” 

3. Viršelio antrame puslapyje: Ventos ir Virvytės santaka 

4 ir 5. P. 1: „Gatvių ir kelių geometrija.” 

6. P. 2: „Suvenyrų su Viekšnių simbolika siūlo parduotuvė „Cedronas”. 

7. P. 2: „Kadaise puodininkystė buvo „nacionalinis” viekšniškių verslas. J. Kinčino nuotr.” 

8. P. 2: „Užgavėnių persirengėliai Viekšniuose 1939 m. J. Kinčino nuotr.” 

9. P. 3: „Per visas okupacijas išsaugotas paminklas kunigaikščiui Vytautui.” 

10. P. 3: „Nuo Viekšnių kilęs XX a. pradžios literatas kunigas Jonas Balvočius.” 

11 ir 12. P. 4: „Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejus.” 

13. P. 5: „Miesto šventėje — nutolusių amžių atgarsiai.” 

14. P. 6: „Žydų verslininkų pastangomis 1910 m. įsteigtos Viekšnių gaisrininkų draugijos 

įstatai.” 

15. P. 6: „Šimtametis malūnas — technikos paminklas.” 

16. P. 7: „Šauliai tęsia garbingas tėvų tradicijas.” 

17. P. 8: „Atkurto herbo ir vėliavos pristatymas bendruomenei 1998 m.” 

18. P. 9: „Poetas Leonas Skabeika (1904—1936).” 

19. P. 9: „Buvusių dvarų aidas.” 

20. P. 9: „Didelius vaikystės krašto etninio paveldo lobius užfiksavusi kraštotyrininkė Amelija 

Urbienė (1909—1997).” 

21. P. 9: „Ilgametis Viekšnių vaistininkas Juozas Aleksandravičius (1986—1977).” 

22 ir 23. P. 10: „Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia saugo vyskupo M. Valančiaus palaiminimą.” 

24. P. 11: „Titulinių atlaidų procesija.” 

25 ir 26. P. 12: „Sovietinių kolaborantų 1941 m. nužudytas kunigas Jonas Navickas ir jo kapas 

šventoriuje.” 

27. P. 12: „Viekšnių klebonas garbės kanauninkas Vincentas Gauronskis.” 

287

28. P. 13: „Šv. vyskupo Stanislovo bažnytėlę Dauginių kaimo gyventojai pastatė Antrojo 

pasaulinio karo metais.” 

29. P. 14: „Sudėtingus sakralinės muzikos kūrinius atlieka broliai (iš kairės) Klemensas, 

Juozas, Antanas, Aloyzas ir Vitalis Lizdeniai.” 

30, 31, 32. P. 14: „Amžinąjį viekšniškių poilsį saugo seni kaltiniai kryžiai.” 

33. P. 15: „Rusų kapinėse ilsisi senoliai.” 

34. P. 15: „XIX amžiuje pastatyta cerkvė aptarnavo plačių apylinkių rusakalbius gyventojus.” 

35. P. 16: „Viekšnių žydų futbolo komanda prieš Antrąjį pasaulinį karą. Fotografuota apie 

1925 m.” 

36 ir 37. P. 16: „Buvusios gausios žydų diasporos pėdsakai... B. Kerio nuotr.” 

38, 39, 40. P. 17: „Profesoriai Mykolas (viršuje), Viktoras (apačioje kairėje) ir Vaclovas 

Biržiškos.” 

41. P. 18: „Garsusis Viekšnių daktaras Antanas Biržiška (1855—1923).” 

42. P. 19: „Paminklo atidengimo iškilmėse 1995 m. Nuotr. iš A. Gurauskaitės archyvo.” 

43. P. 19: „Biržiškų draugijos folklorinis ansamblis „Poilsėlis” pakvietė būrin ir tuometinį 

Prezidentą A. Brazauską. Nuotr. iš A. Gurauskaitės archyvo.” 

44. P. 20: „Paminklas Biržiškų šeimai Viekšniuose (aut. Č. Pečiukas).” 

45. P. 21: „Profesoriaus, Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos padovanotieji 

tėviškei sveikatos namai vadinami daktaro Antano Biržiškos vardu. J. Šalvaičio nuotr.” 

46. P. 22: „Auklėtinių širdis šildo senosios gimnazijos prisiminimai.” 

47. P. 22: „Tūkstančius jaunųjų viekšniškių žiniomis apginklavusi vidurinė mokykla iki šiol 

jaunatviška.” 

48 ir 49. P. 23: „Užsiėmimai Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje.” 

50. P. 24: „Daugelį dešimtmečių Viekšniuose muzikinę kultūrą ugdė mokytojas Vincas 

Deniušis (1903—1978).” 

51. P. 24: „Vinco Deniušio vardo suteikimo meno mokyklai iškilmėse.” 

52. P. 25: „Iš Viekšnių į baleto aukštumas išskrido Jonas Katakinas. Nuotr. iš A. Gurauskaitės 

archyvo.” 

53. P. 26: „Smagioji kapela „Subatvakaris”. 

54. P. 27: „Įvairių kartų literatus subūrė klubas „Vinkšnelė”. 

55, 56, 57, 58. P. 28 ir 29: „Seniausiame miesto pastate 1860 m. įsteigta vaistinė tapo 

muziejumi.” 

59. P. 30: „Perkopusi 90-ąjį gimtadienį „Vinkšnelės” klubo narė Bronislava Aleksaitytė išleido 

skambios poezijos rinkinį.” 

60. P. 30: „Pavasaris sutinkamas tradicinėmis kroso varžybomis.” 

61. P. 31: „Sniegena Chriščinavičienė paveikslus kuria iš akmenukų ir smėlio...” 

62. P. 31: „XX amžiaus pradžioje Viekšnius garsino dievdirbys Pranas Perminas. 

Kraštotyrininko B. Buračo nuotr.” 

63. P. 32: „Michailo Ivančenkos teptukas įamžino daugybę Žemaitijos peizažų.” 

64. P. 32: „Molinių indų ir švilpynių meistrė Veronika Pakalniškienė (antra iš kairės) kursuose 

Kaune. Nuotr. iš B. Kerio archyvo.” 

65 ir 66. P. 33: „Aloyzo Lengvenio medžio drožiniai.” 

288

67. P. 34: „Krašto puošmena — Venta ir jos intakai Virvytė, Dabikinė...” 

68 ir 69. P. 35: „Vasarą socialinių paslaugų centre prie Virvytės poilsiauja šimtai moksleivių.” 

70. P. 36: „Gydomųjų žolynų žinovė Jadvyga Balvočiūtė.” 

71. P. 37: „Ramoniškės kaime — Juozo Miltinio vaikystės takai. J. Šalvaičio nuotr.” 

72. P. 38: „Senolis ąžuolas Santekliuose. B. Kerio nuotr.” 

73. P. 38: „Senoji Viekšnių architektūra. B. Kerio nuotr.” 

74. P. 39: „Per Ventą — siūbuojančiu tiltu.” 

75. P. 40: „Legendinis Meilės (Juodasis) akmuo.” 

76. P. 40: „Didysis Skleipių akmuo klausosi srauniosios Virvytės sakmių.” 

77. Viršelio trečiame puslapyje: [Žvelgiant nuo Raudonskardžio]. B. Kerio nuotr. 

78. Viršelio trečiame puslapyje: [Čia Virvytė įteka į Ventą]. B. Kerio nuotr. 

79. Viršelio ketvirtame puslapyje: [Rytinė Viekšnių dalis]. 

80. Viršelio ketvirtame puslapyje: [Pylimas ir kabantis tiltas]. 

„Kaip malonu keliauti rudenėjančia žeme...”: [Viekšniai] / Puslapį parengė Marija 

Eidimtienė // Trečiadienio valanda („Būdo žemaičių” priedas). — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 37 

(151) // Būdas žemaičių. — 2005. — Rugs. 28. — Nr. 109 (1005): „Autorės nuotraukos: 

[1.] [Paminklas Biržiškų šeimai Viekšnių centre]. [2.] Liudvikas: „Tokių, tik be puošybos, 

„kompų” arkliams kinkyti kolūkio laikais užsakydavę po šimtą”. [3.] Meistras rodo, kaip veikia 

puktelis. [4.] Senoji mėgina išrinkti skardžiausią švilpynę. [5.] Prieš keletą metų šioje elektrinėje 

krosnelėje buvo degamos švilpynės. [6.] Kapinių prižiūrėtoja Emilija Mačiuvienė sako, kad 

užmirštų kapų yra labai daug”. — Visas tekstas: 

Kaip malonu keliauti rudenėjančia žeme — jau laukai atidavė derlių, bet sodai dar svarina 

vaisius, gamta tik tik pradeda dabintis gelsvais bei purpuriniais atspalviais, rodos, išsaugodama 

saulės spindulių auksą. Šiandien keliaujame į Viekšnius. Rodos, tiek daug apie šį kraštą rašyta, 

visi seniūnijos kaimai apkeliauti, tačiau „Trečiadienio valanda” vis prašokdavo patį miestelį. 

Jaučiame pareigą stabtelėti — gal nieko naujo neatrasime, bet nors aplankysime garbaus amžiaus 

viekšniškius, kurie mena dar senuosius laikus. Visa kita padaryti spėsime bet kada. 

Penktadienį miestelio centre, aikštėje prie seniūnijos šurmuliavo turgus. Galėjai ten nusipirkti 

visokių gėrybių — nuo maisto produktų iki padėvėtų rūbų iš Vakarų Europos. Nors margas ir 

spalvingas, turgus nė iš tolo neprilygo didiesiems jomarkams, kuriais garsėdavo Viekšniai 

tarpukario metais! O ir po karo dar ilgai žmonės negalėjo priprasti prie to, kad negalima rengti 

didžiojo turgaus kiekvieno mėnesio pirmą antradienį. Sovietinė valdžia įvedė naują tvarką — į 

turgų važiuoti šventą dieną — sekmadienį. 

Ne vien apie turgų šnekėsime. Užsukti pas seniūną pakvietė vienos moteriškės skambutis — 

36 metus ji Viekšnių naujosiose kapinėse tvarkė šalia savo giminės kapavietės esantį vienišos 

moters kapelį. Žadėjo pati ten laidotis, o dabar kažkas kitas ėmėsi kištis. Moteris įtaria, kad 

kėsinsis ir laidotis. Visa tai ji jau išsakiusi ir raštu pateikusi seniūnui, tik atsakymo nesulaukusi. 

Teks mums jo ieškoti. 

APIE VIEKŠNIUS 

Viekšnių žemė rašytiniuose šaltiniuose minima IX amžiuje, o miestelis — nuo XVI a. 

Viekšnių vardu buvo dvaras, seniūnija ir miestelis. Viekšnių dvaras ilgą laiką priklausė Sapiegų 

ir Gorskių giminėms. 1528 m. karinės prievolės sąrašuose matome, kad Viekšnių valsčiuje 

gyveno 33 bajorų šeimos. 1656 m. miestelį visiškai sunaikino švedai. 1792 m. Viekšniams 

suteiktos Magdeburgo teisės. Miestelį dažnai niokojo įvairios nelaimės: marai, badas, gaisrai, 

ligos. 1794 m. Viekšniai atiduoti buvusio caro Povilo I meilužei Šarlotei Livenienei, būsimo caro 

Nikolajaus I auklėtojai. Pirmoji bažnyčia Viekšniuose pastatyta 1592-1597 m. Beržinėnų 

seniūnas Jonas Alfonsas Laskis, karaliaus pavedimu, 1636 m. pastatė naują šv. Jono Krikštytojo 

289

vardo bažnyčią. Dabartinės bažnyčios kertinis akmuo pašventintas 1844 m. Viekšnių bažnyčia 

pastatyta 1853 m. Ją pašventino pats Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Garsėja Viekšniai 

savo vaistine. Ji įsteigta dar 1860 m. ir tai antra pagal senumą farmacijos įstaiga Žemaitijoje (po 

Palangos vaistinės). Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Viekšniai užėmė svarbią vietą Žemaitijoje. Tai 

vienas iš didžiausių valsčiaus centrų, turėjęs gražią mūrinę bažnyčią, cerkvę, tris sinagogas. 

Viekšniai garsėjo molinių puodų dirbtuvėmis. Spaudos draudimo laikotarpyje Pluogų 

vienkiemyje veikė slaptas spaudos sandėlis. Viekšnių vardas siejamas su įžymių Lietuvos veikėjų 

profesorių Mykolo, Vaclovo, Viktoro Biržiškų ir jų tėvų Elzės ir gydytojo Antano veikla. 

Pirmaisiais nepriklausomybės metais miestelis aptvarkytas ir pagražintas, 1918 m. atidaryta 

progimnazija, o 1925 m. ir vysk. Valančiaus vardo liaudies universitetas. Šiandien Viekšniai šiek 

tiek praradę senovinę dvasią. Sovietiniais metais daug architektūros paveldo vertybių sunaikinta. 

Tačiau dar daug išlikę vertingų tradicinės architektūros pastatų. Viekšniuose kurį laiką gyveno ir 

čia mirė vienas iš Lietuvos aviacijos pradininkų Aleksandras Griškevičius. Dabar miestelyje 

veikia 1981 m. įkurtas A. Griškevičiaus memorialinis muziejus. 

Viekšniuose mokėsi, iš čia į gyvenimą išėjo tapytojas A. Gudaitis, skulptorius B. Pundzius, 

aktorius ir režisierius J. Miltinis, kompozitorius J. Kačinskas, jo brolis aktorius H. Kačinskas, 

poetai L. Skabeika, Klemensas Dulkė, baleto šokėjas J. Katakinas, fotografas ir keliautojas 

Paulius Normantas, daug kitų mokslo, kultūros ir politikos veikėjų. 1995 m. miestelio centre 

atidengtas Č. Pečiulio sukurtas paminklas Antanui ir Elžbietai Biržiškoms bei trims jų sūnums 

profesoriams: Mykolui, Vaclovui ir Viktorui. 

NAGINGAS MEISTRAS NESIGIRIA „GLAUNIAIS” DIRBINIAIS 

Liudvikas Knabikas jau seniai tituluojamas auksinių rankų meistru — jis iš medžio pagamins 

šlajas, ratus, kubilus, o ir metalines dalis nukals. Kaip pats sako, teko jam lovas, spintas, 

taburetes ir kitus „neglaunius” baldus daryti, trobesius statyti. Pirmą savo rankomis daržinę 

„pabūdavojo” tik aštuoniolika metų turėdamas, o taburetę surentė šešiolikos sulaukęs. Per ilgą 

amželį daug karstų, kryžių, žemės ūkio padargų sumeistrauta. Jo statinių sąraše ir vėjinis 

malūnas — Žiogaičiuose stovėjo 7 metrų ilgio sparnais. Ir apie viską meistras smulkiausiai gali 

papasakoti — jo atmintyje užsifiksavo kiekviena statinio ar padargo detalė, laikas nenutrynė ir 

datų. Pasitikęs mus jis pats pasiūlė: „Tai manęs klauskite apie senovės darbus — aš viską 

atsimenu. Jaunesnių neklauskite — arba nežinojo, arba užmiršo”. Štai taip! 

Painiava dėl gimimo datos 

Gimė meistras ne Viekšniuose, bet visai netoli miestelio — Pluogų kaime. Pagal tėvų 

pasakojimą, Liudvikas pasaulį išvydo 1923 metais. Neskubėjo tada niekas gimimo registruoti — 

kai kunigas pakrikštydavo, tada naujas pilietis ir būdavo užrašomas. Kol sūnus sveikas buvo, tai 

ir kūmų neieškojo, bet kai po metų vaikelis sunegalavo, tėvai suskubo krikštynas kelti — 

neduokdie, numirs. Taip dokumentuose ir užfiksavo gimimo metus — 1924-ieji. Niekada jam ta 

datų painiava netrukdžiusi, o dabar meistras ir be pajauninimo jaučiasi guvus ir darbingas. Vieną 

negalavimą paminėjo — akys silpsta, bet „coliaukos” padalas dar įžiūri. 

Didelio mokslo meistras nėra ragavęs — prie Viekšnių stoties buvo įkurta pradinė mokyklėlė, 

tai ją lankė tris žiemas. Per tą laiką suspėjo visus buvusius keturis skyrius baigti. Mokyklą kaimo 

vaikai tik žiemą lankė — nebuvo kada gaišti, nes vasarą ganydavo bandą. Bijau supainioti, ar 

trejus, ar ketverius metus pas ūkininką piemeniu tarnavo, kol buvo į pusbernius pakeltas. Jei 

suklydau, nuoširdžiai meistro atsiprašau — nespėjau užsirašyti. Po to pusberniu tarnavo, o 

paskui pas dėdę mokėsi amato. Nors per trumpą mokslo laiką daugybos lentelės vaikiukas 

mintinai neiškalė, bet su skaičiais bėdos neturėjo — ne tik pridėti ir atimti, bet ir dauginti bei 

dalinti mokėjo ir tebemoka su skaitliukais. Juk nepasiklydo popieriuose, kai kolūkyje teko 

dvylika su puse metų brigadininku dirbti! Gal ketverius metus ir agronomą pavadavo — ir 

sėjomainos planus pasidarė, ir trąšų normą apsiskaičiavo pats. Oi, reikia sustoti, juk su meistru 

taip įdomu kalbėti, jo prisiminimai veda ir nuveda į šalį, o mums rūpi jo darbai. 

Senosios technologijos 

Liudviko dėdė, jo kūmas buvo garsus meistras. Jis darė „arklines” kuliamąsias. 36 tokias 

mašinas pagamino, o sūnėnas prie dviejų paskutinių talkino. Sudėtingas mechanizmas — mašina 

stovi daržinėje, o kieme viską suka keturi arkliai. Judesys perduodamas ir sustiprinamas per 

290

transmisiją. Gaila, kad ir kaip atidžiai klausiausi ir stengiausi suprasti, bet jums, mieli skaitytojai, 

vis tiek nesugebėsiu visų darbinių detalių aprašyti. Taip ir meistras sako, kad išmokęs padaryti 

linų minamąją, „puktelį”, skiedrų drožiamąją, kažkada susimąstė — juk gali užsimiršti visos 

detalės ir išmatavimai. Ėmė ir pradėjo daryti veikiančius sumažintus maketus. 

Prisiminė meistras, kad kažkada jį maitino kaip tik skiedrų drožyklė. Buvo laikas, kai šiaudais 

dengtus stogus keitė skiedrų danga. Nors pagal tvermę ši medžiaga ir labai nusileido šiaudams, 

bet juk visada ir viską diktuoja mados. Meistrui yra tekę dengti stogus ir vienokia, ir kitokia 

technologija. Būtų gerai, kad kas nors tiksliai užrašytų visas vingrybes, kokių reikia imtis norint, 

kad 12 colių storio šiaudų stogas tarnautų iki 80 metų. Ne kiekvienas ūkininkas pasiruošdavo 

žaliavos dangai — šiaudas tiko tik mechaniškai nesužalotas. Tam tikslui rugius specialiai sėdavo 

ir dalgiu pjaudavo vos tik sužydėjus. Po to — ilgas džiovinimo periodas. Kad neįsimestų 

graužikai, nuolat reikėjo perkrauti ir vėdinti. Tą darbą dirbdavo, kai pūsdavo šiaurinis vėjas. O 

kodėl? Vėl reikia klausti meistro. Jei taisyklingai klotas, skiedrų stogas laiko 25—30 metų. Buvo 

laikas, kai per dieną meistras su pagalbininku išdroždavęs po šimtą kapų (viename ryšulyje — 60 

skiedrų). 

Gali padirbti „skambantį grabą” 

Stalius pasakoja apie darbą, rodo savo varstotą ir gamybos įrankius. Viskas jo rankomis 

padaryta, kiekviename daiktelyje data įrėžta. Kaip nekeista, bet keli obliai daryti 2002 metais. 

Nesėdi meistras be darbo — garaže šviežutėlis, dažais kvepiantis „puktelis” laukia užsakovo. 

Knabikas sako, kad tas jau bus iš viso devynioliktas, o šiemet — antras. Neįtikėtinai pigiai 

auksarankis savo gaminį įkainavo — „jei visas medžiagas užsakovas davė, tai už darbą tik 

pustrečio šimto tepaprašiau”, — sakė. Viską mėgsta meistras skaičiuoti, bet per ilgus metus ir 

skaičių pameta — dabar jau nebežino, kiek karstų padaręs. 

Pats sako, kad atsekė iki 150, bet po to dar tiek bus pagaminęs. Jis ir sau „grabą” turi 

pasigaminęs. Kai paklausiau, ar dabar žmonės tokių benori, nes galima gauti visokių su 

įmantrybėmis, stalius net pyktelėjo: „Jei nori kaip reikiant, tai pas mane užsisakyk. Padarysiu 

kaip „skambalą”. Paprieštaravau, kad ten gulint nelabai rūpės tas skambėjimas ir visai užvedžiau 

— pasiūlė padaryti už 100 litų, jei atvešiu „materiolą”. Na, o gražiai užmaskuoti, naujoviški esą 

tik iš sutręšusių lentų ir gali subyrėti laidojant. „Taip, kad ir užkasti nespės!” — nukirto meistras. 

Ir ta proga, jei jau žmonės tokie taupuoliai pasidarė, jis pataria daryti taip, kaip darė žydai 

prieškario Viekšniuose — bendruomenė turėjo vieną vienintelį puošnų karstą. Mirusįjį jame 

veždavo iš sinagogos į kapines po baldakimu, į vežimą pakinkę baltą arklį. Į duobę kūną 

guldydavo jau be karsto — užklotą „gūnia”. Atgal iš kapinių tuščią karstą veždavo kitomis 

gatvėmis, bet visi tai žinojo. 

RANKOS DAR PRISIMENA MOLIO VALKUMĄ 

Apie Valeriją Pakalniškienę žino ne vien viekšniškiai — tiksliau pasakius, kaip tik jie gal 

mažiausiai ir įvertina jos darbus. Na, gamino molinius švilpukus, vaikų „zabovą” ir tiek. Šiemet 

gražaus jubiliejaus laukianti moteris dešimtmečius lipdė molines švilpynes, kurios iškeliavo į 

visą pasaulį. Daugelyje parodų dalyvavusi, seminaruose kitus to meno mokiusi keramikė 

šiandien mažai ką gali parodyti. Pati sako, kad negailėjo niekad savo lipdinių — vis atrodė, kad 

naujų prigamins. Devintą dešimtį bebaigianti ji dar tiki, kad rankos atsimena viską. Tik ar jėgų 

beužteks? 

Garsi giminė 

Valerija — puodžiaus duktė. Jos tėvas Antanas buvo iš garsios Urvikių šeimos, kurioje visi 

keturi broliai buvo puodžiai. Jų giminėje net ir moterys šiuo amatu užsiėmė. Taip nuo vaikystės 

Valerija vis su tėvuku vaikščiojo, matė ir mokėsi jo amato. Pati sako, kad visus puodžiaus darbus 

mokėjo, bet labiausiai prie širdies buvo švilpukai. Pamokė tėvelis, kaip gyvūnų, raitelių figūrėlių 

formas išgauti, kaip skylutes padaryti, kad oras vienu ypu išeitų ir garsus skleistų. Kai į degimo 

krosnį dėdavo puodus, ąsočius, vazas ir kitus indus, mažoji Valerija tarp jų pakaišydavo ir savo 

gaminių. Pati savo švilpius ir pardavinėdavo turguose. Valerija prisimena, kad už ausiai malonius 

garsus skleidusias švilpynes iš Viekšnių molio Smetonos laikais galėdavai ir po litą gauti. Na, o 

„prie ruskio” — du rublius. 

291

Taip jau atsitiko, kad gyvenant Viekšniuose Valerija už puodžiaus ir ištekėjo. Jos vyras 

Jokūbas Pakalniškis amato buvo mokęsis pas Antaną Urvikį. 

Prisiminimai 

Gal ir neviską aiškiai prisimena devyniasdešimtmetė švilpynių meistrė, bet apie puodžių 

amatą dar daug gali papasakoti. Viekšniuose ir jo apylinkėse nuo seno buvo randama mėlynojo 

molio, kuris tiko puodams žiesti. Didesni jo klodai, kaip prisimena Valerija, buvo netolimame 

Čekų kaime. Iš ten ir parsiveždavo žaliavą puodžiai. Viena bėda, kad tame molyje pasitaikydavo 

akmenukų. Na, tokią žaliavą pirmiausia reikėdavo „išmašinavoti” — išvalyti. 

Miestelyje netoli viena nuo kitos buvo keletas ar net keliolika puodžių dirbtuvių. Žinoma, 

esant tokiam vieno amato meistrų susibūrimui, sunku būdavo ir savo gaminius parduoti, bet 

Viekšnių puodžiai garsėjo toli ir savo markės nemušdavo. Tarpukario metais miestelyje klestėjo 

prekyba — centrinėje aikštėje vykdavę jomarkai. Be tradicinių kiekvieno mėnesio pirmąjį 

antradienį, buvo dar proginiai. Per Sekmines, Tris Karalius, Kalėdiniai, Rožančiniai. Žinia, Šv. 

Jono jomarkai būdavę patys didžiausi. Į juos suvažiuodavę pirkėjai ir prekeiviai iš visų pašalių. 

O kas grįš iš Viekšnių be puodynės! 

Nesnausdavo ir patys puodžiai — prisikrovę vežimus dardėdavo į svečius kraštus. Rygą, 

Jurbarką, Klaipėdą pasiekdavo. Kad trapi prekė nesudužtų, vežiman klodavo eilėmis šiaudus. 

Sklando prisiminimai, kad senieji viekšniškiai puodžiai ir Moldaviją pasiekdavę. Nevengdavo 

jiems prekyboje prikibti ir vietiniai žydai — supirkdavo gaminius urmu. 

Švilpynininkė šiandien dar žvali 

Anūkė Loreta pasakoja, kad močiutė sunkiai sirgo, bet dabar vėl sustiprėjo. Jai vis dar rūpi 

nueiti į tvartą, norisi prikibti prie ruošos darbų. Kaip bebūtų, bet rankose stiprybės nebėra. Tai tik 

jai vienai atrodo, kad visai nieko būtų ir dabar kokį švilpuką nulipdyti. 

1915 metais gimusi Valerija neskaičiuoja laimėtų apdovanojimų, gautų pagyrimų. Tik 

prisimena, kad pas ją, liaudies meistrės vardu vadintą, atvykdavo svečių iš visos Tarybų 

Sąjungos mažųjų molio stebuklų pažiūrėti. O ir pati ji paskui savo kūrinius į parodas plačiai 

pakeliavo. Dabar namuose liko tik kartoninė dėžutė su įvairių formų lipdiniais, diplomai už 

parodas, laikraščiai ir spaudiniai su darbų ir jos gyvenimo aprašymais. Dabar mielai močiutei 

gera tarp artimų žmonių, ji džiaugiasi, kad dar gali be lazdos į kiemą išeiti. Kelionė į bažnyčią 

darosi vis retesnė, o svečiuotis nelabai pas ką ir beturi — perskaito laikraščius, pasiklauso, žinių, 

sekmadieniais mišias per radiją išklauso. Jei bus lemta, gruodžio mėnesį senoji perkops per 

90-mečio slenkstį. 

KARTAIS UŽTENKA TIK PAŠNEKĖTI 

Ponia Zita Jarutienė apie savo bėdą kalbėjo ilgai ir jausmingai — nuo 1969 metų prižiūri šalia 

tėvų kapo palaidotos Uršulės Šiultaitės kapelį. Niekas kitas iki šiol jo netvarkė, per Vėlines 

žvakelės neuždegė, todėl moteris įsitikinusi, kad turi moralinę teisę tą laidojimo vietą sau 

pasilaikyti. Bet štai šią vasarą ant artimųjų neturėjusios amžinatilsį Uršulės antkapio atsirado 

nauja lentelė su užrašu. Ir mums Zita sakė, ir Viekšnių seniūnui Aldoniui Eselinui rašė, kad 

pamačiusi aptvarkytą kapą ji suprato „kad kapų sargė kažkam leido užimti šią kapavietę”. 

Parašyti parašė, tik nežinia, kas ką pasakė, bet kapų sargė išgirdo, kad kapavietę ji pardavusi. 

Ir seniūnas, ir mes susisiekėme su „išdrįsusią” kapus tvarkyti moterimi, kuri prisistatė 

mirusiosios pussesere Emilija Šiultiene. Beje, ji su dar dviem seserimis ir sumanė šiemet 

pasirūpinti giminaitės kapeliu. Ne tik jo, bet ir Uršulės tėvo, savo dėdės kapui užsakė lenteles su 

užrašais. Kaip sakė Emilija, jos jokių pretenzijų nereiškia. Tik apgailestavo, kad jai nepažįstama 

kapavietės tvarkytoja taip sujaukė viską — trukdė seniūną, apkalbėjo kapų sargę. O reikėjo visai 

mažai — tik susitikti ir pasikalbėti. 

Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita 

Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža; vyriausioji redaktorė Vida 

Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p.: iliustruota. — Tekste: 

11-osios „Lietuvos valsčių” serijos monografijos II dalyje spausdinami skyriai „Etninė 

kultūra”, „Kalba”, „Tautosaka”, „Įžymūs žmonės”, skyriaus „Istorija” tęsinys „Atsiminimai”, 

spalvotų iliustracijų puslapiai. III knygos dalyje spausdinami straipsniai gamtos, etninės kultūros, 

292

istorijos, meno temomis, „Biografijų sąvadas”, spalvotų iliustracijų puslapiai, asmenvardžių ir 

vietovardžių rodyklės. 

Rudnickaitė Ingrida (Viekšnių vidurinės mokyklos 10 klasės mokinė)._ Mano tauta! Ką aš 

tau padariau?! // Būdas žemaičių. — 2006. — Birž. 16. — Nr. 65 (1107): Nuotrauka: 

„Kanauninkas J. Navickas (kairėje) su vyskupu Viekšnių bažnyčios šventoriuje”. — Visas 

tekstas: 

Birželio 27-ąją sukaks 65-eri metai, kai sovietinių kolaborantų buvo nužudytas ilgametis 

Viekšnių miestelio dvasinis ganytojas kanauninkas Jonas Navickas. 

Viekšnių vidurinės mokyklos 10 klasės mokinė Ingrida Rudnickaitė, vadovaujama lietuvių 

kalbos mokytojos B. Ežerskienės, sukaupė tragedijos liudininkų prisiminimus ir juos perteikė 

šiame rašinyje. Šis darbas sulaukė įvertinimo — antroji vieta respublikiniame rašinių konkurse 

„Lietuvos kovų už Laisvę bei netekčių istorija”. Šiandien publikuojame jį. 

Redaktorė. 

„Ramumu dvelkiantis Viekšnių miestelis remiasi į draugingos Ventos alkūnę. Žingsniuojant 

siauromis gatvelėmis, atgyja senojo miestelio dvasia. Minutėlę susimąstykime: tartum girdime 

praeitį. Ji čia pat. Šalia mūsų, aplink mus. 

Miestelio centre į dangų veržiasi aukšti Dievo namai. Tai Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, 

pašventinta didžiojo lietuvių tautos švietėjo vyskupo Motiejaus Valančiaus. Joje amžiną meilę ir 

ištikimybę vienas kitam prisiekė rašytojas Balys Sruoga ir istorikė Vanda Daugirdaitė. Balta kaip 

gulbės sparnas bažnyčia bokšto aukštybėje laiko iškėlusi šventą kryžių — gailestingumo ir 

vilties simbolį. 

Bažnyčios šventoriuje krūpteli nuo minties — mūsų kojos žengia per netolimą istoriją. 

Šiauriniame šventoriaus pakraštyje, po klevais, ilsisi kunigai. Tai politinis kalinys J. Ilskis 

(1907—1985), buvęs Kaišiadorių vyskupijos kapitulos kanauninkas, neišvengęs sovietinių 

kalėjimų, J. Meidus (1907—1983). Iš antkapinio paminklo į mus kreipiasi 1941 m. birželio 27 d. 

Maigų miške nužudytas ilgametis parapijos dvasinis ganytojas kanauninkas Jonas Navickas šv. 

Rašto žodžiais: „Mano tauta! Ką aš Tau padariau?” 

Vyresniosios kartos viekšniškių Stanislovo Kriaučiūno, Edmundo Švažo, Zofijos 

Aleksandravičiūtės-Navickienės atsiminimai — tai gyvoji mūsų tautos istorija. 

1940 m. Sovietų armija okupavo kraštą, naktimis buvo suiminėjami žmonės. Tragiški įvykiai 

kulminaciją pasiekė 1941 m. birželio 14 d. 

Birželio 13-osios naktį Viekšnių geležinkelio stotyje buvo pastebėti įtartini vagonai. E. Švažo 

teigimu, jų galėję būti apie dešimt. Kaimo ūkininkai nenutuokė, kam jie skirti. Birželio 14-oji — 

inteligentijos šermenys. Per Viekšnius nusirita žinia, kad suimta ir į vagonus sugrūsta grupė 

mokytojų. Geležinkelio stoties link darda sunkvežimiai su išsigandusiais, iš siaubo žado 

netekusiais žmonėmis. Viename jų — Santeklių dvaro savininkė tautodailininkė O. Bagnickaitė, 

kurios audiniai puošė Lietuvos ambasadas užsienyje. Neaplenkė lemtis nusigyvenusios 

Pavirvytės dvarininkės Nagurskienės, Gomulickų iš Meižių, Kontrimų iš atokaus Birbiliškės 

kaimo ir kitų. Keletą dienų girdėjosi iš gyvulinių vagonų sklindančios aimanos, raudos, giesmės. 

Aplinkiniai gyventojai, rizikuodami ne tik įkalintųjų, bet ir savo pačių gyvybe, nešė jiems 

maisto, kibirus vandens. Kiek galėdami padėjo pasmerktiesiems, kol vagonai pajudėjo į Rytus, 

nusinešdami nelaimėlių raudas ir Lietuvos himno žodžius: „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių 

žeme...” 

Birželio 22-ąją, sekmadienį, prasidėjęs karas atnešė sumaištį ir į Viekšnius. Daugelis tikėjosi, 

gal prasidėjęs karas leis Lietuvai atgauti nepriklausomybę. 

Miestelio jaunimas slapčia telkėsi į kovinius būrius. Aktyvas birželio 28-ąją planavo iškelti 

Trispalvę. Nesnaudė ir kolaborantai. Grupelė, susirinkusi pas Saračinską, sprendė, kaip 

susidoroti su kunigais. Dievo tarnai buvo didžiausi priešai: jie parapijiečius mokė mylėti Tėvynę 

Lietuvą, Dievą, savo artimą, aiškino Dešimties Dievo įsakymų prasmę, kurių svarbiausias — 

„Nežudyk”. Piktadarių kėslus nugirdo dievobaimingoji Saračinskienė. Moters galvoje kirbėjo 

mintis, kaip užbėgti nelaimei už akių, kad nebūtų pralietas nekaltas kraujas. Ji savo žmogiškąją 

pareigą atliko: rizikuodama gyvybe, perspėjo kunigus. 

293

Bijodami represijų, iš miestelio pasitraukė nemažai mokytojų, kitų inteligentų. Jaunieji 

Viekšnių kunigai — gimnazijos kapelionas Pacevičius, vikarai Bartkevičius, Arlauskas, kunigas 

Paulauskas — gelbėdamiesi nuo raudonojo teroro, išsislapstė, o kanauninkas Jonas Navickas liko 

ištikimas Bažnyčiai, savo parapijiečiams. Dvasinis ganytojas nuo 1925-ųjų gyveno viekšniškių 

rūpesčiais ir džiaugsmais, laimino jų gyvenimą ir mirtį, buvo vežamas į atokiausius parapijos 

kaimus krikštyti naujagimių, pas ligonius — išklausyti išpažinties, suteikti paskutinį patepimą. 

Tai buvo apsiskaitęs, plačios erudicijos žmogus, pas kurį užsukdavo iš didesnių miestų atvykę 

svečiai, aukšti bažnyčios pareigūnai. Artimiausiai kanauninkas bendravo su tauria ir darbščia 

Biržiškų šeima, dvarininkais Daugirdais iš Bugių. 

Ypač artima draugystė kunigą siejo su vaistininku J. Aleksandravičiumi. Nė viena šeimos 

šventė ar svarbesnis įvykis neapsieidavo be jo: kanauninkas, sutuokęs vaistininką su našle 

Z. Kontrimiene, tapo jų dukros Zofijos krikštatėviu, kasmet ateidavo šventinti Aleksandravičių 

velykinį stalą, guosdavo nelaimėse ir ligose. Tad tragiškomis mūsų tautai dienomis jie neapleido 

vienas kito. Birželio 24 d., per Jonines, kaip kasmet, vaistininkas nuėjo pasveikinti Joną Navicką 

vardinių proga. Memuaruose J. Aleksandravičius rašo: „Nuėjęs pasveikinti savo klebono, pas jį 

jokių svečių nesutikau, o dėkodamas už atminimą, atsargusis senukas jo lankyti nepatarė. Man 

pasakius, kad jam šiuo neramiu laiku reikėtų kur nors pasišalinti, jis atsakė, kad kitiems 

kunigams išbėgiojus, jis bažnyčios palikti negali”. Vaistininkas žinojo, kad klebonas labai 

atsargus, nesikišantis į politiką, nors sovietinė spauda jį šmeižė bažnyčioje slėpus ginklus. Esą iš 

bažnyčios bokšto buvo šaudoma į besitraukiančią sovietinę kariuomenę ir sovietinius aktyvistus. 

Atėjo baisioji 1941 m. birželio 27-oji, įstrigusi viekšniškių atmintyje. Miestelis kaip išmiręs. 

Kas, kad palangėse nuo karščio leipsta pinavijų žiedai, kad oras persunktas jazminų kvapo. Apie 

dešimtą valandą ryto į miestelio gyventojų namus įsiveržė ginkluoti Sovietų talkininkai. Jie įsakė 

uždaryti langines, uždangstyti langus, nekišti nosies į gatvę. Jei įsakymo neklausys — be 

perspėjimo šaus. 

Gandai, kad vėl suiminėjami žmonės, buvo pasiekę ne vieno ausį. Žydo Gordano sūnus 

Meiškis (taip jį vadino Stanislovas Kriaučiūnas) slapta įspėjo kanauninką: „Saugokis, kunige, jie 

nori Jums padaryti kažką negera”. Senelis kunigas slėptis atsisakė: „Negaliu tokiais baisiais 

laikais palikti Bažnyčios ir žmonių be kunigo”... Per daržus pas kunigą atbėgo kaimynas 

D. Stonkus perspėti, kad miestelyje, jausdami galą, siaučia komunistai. Kunigas, ramiai išklausęs 

baisią žinią, atsakė šv. Jono Evangelijos žodžiais: „Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas, ir 

kiekvienas, kurs gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius”. Pranešti apie gresiantį pavojų 

pas kanauninką, slapstydamasis tarp jaunų medelių, skubėjo senukas advokatas Barakauskas, 

gyvenęs dviaukščiame name, esančiame Vytauto gatvėje. Atstumas netolimas. Deja, nesuspėjo. 

Į kanauninko butą įsiveržė ginkluoti — ne svetimi, o Viekšnių miestelio — sovietiniai 

kolaborantai. Jie įsakė J. Navickui apsirengti ir abu išsivedė. 

Nei kolaborantai, nei suimtieji nematė, kaip prigludę prie langų pro mažyčius plyšelius 

gyventojai stebi, kas vyksta gatvėje. Garsaus fotografo Kinčino šeima gyveno priešais 

kanauninko namą. Dukra E. Kinčinaitė-Kievišienė visą gyvenimą neužmiršo, kaip per skylutę 

duryse sekė kanauninko J. Navicko ir advokato Barakausko išėjimą iš namų. Ji su ašaromis 

akyse pasakojo, kaip girdėjo klebono seserėčios Barboros Zigmantavičiūtės ir virėjos, taip pat 

Barboros, verksmą. Moterys blaškėsi iš nevilties, nežinodamos, kaip gelbėti, kur ieškoti. 

Garbaus amžiaus viekšniškis Stanislovas Kriaučiūnas tada buvo 15 metų nuplyštkelnis (taip 

jis save apibūdino). Paauglys lankėsi pas tetą Kerienę, miestelio varpininkę, todėl turėjo 

galimybę iš varpinės stebėti, kaip keturi jo pažįstami vidurdienį advokatą Barakauską ir kunigą 

J. Navicką, įrėmę šautuvus į nugaras, varėsi gatvele į tuometinį miestelio milicijos štabą. 

Kunigas buvo apsirengęs pilku ilgu lietpalčiu. Abu senukai ėjo baugiai, nesižvalgydami, lyg 

nujausdami savo Lemties valandą. Suimtuosius nuvedė pas sovietinį karininką, kuris turėjęs juos 

oficialiai areštuoti ir perduoti karo lauko teismui. Tačiau karininkas, pakalbėjęs su suimtaisiais, 

neįžvelgė jų kaltės bei pagrindo areštui ir nusprendė paleisti. „Uolieji” viekšniškiai, kurių 

pavardes kaip prakeiksmą mini liudytojai, nusprendė patys nuteisti suimtuosius. Savo aukas, 

paragindami šautuvų buožėmis, išsivarė per Naujakurius toliau keliu, einančiu per Pluogų kaimą, 

Maigų miško link. 

294

Tarp mačiusiųjų tą liūdną eiseną buvo ir Perminas. Jis pasakojo, kad dvasios ganytojas ėjo 

melsdamasis. Advokato Barakausko širdis neišlaikė: jis sukniubo pagriovyje. Kanauninkas 

nesutriko: priklaupė šalia mirštančio likimo draugo, sukalbėjo maldą. Sargybiniai, degdami 

neapykanta, piktai ragino jį negaišinti laiko. Jonas Navickas savo kalvarijų kelią į Maigų mišką 

nuėjo vienas su budeliais. 

Bekraštis laiko vandenynas nusinešė užmarštin daug buvusių svarbių gyvenimo įvykių, tačiau 

tai, ką matė E. Stončiutė-Baranauskienė, tada 14 metų mergaitė, giliai įsirėžė širdin. Rinkdama 

žodžius, aštuoniasdešimtmetė dalijosi prisiminimais: „Tėvai jautė, kad Viekšniuose gali būti 

susišaudymas, todėl likti buvo pavojinga. Jie pasitraukė arčiau Maigų miško ir prisiglaudė pas 

Stončius, mano senelius. Birželio 27-osios pavakarys buvo nuostabiai gražus. Vešliai sužėlusi 

pievų žolė laukė pjovėjų. Ūkininkų suvešėję juodžaliai rugiai bangavo tarsi jūra. Maigų miškas 

vos alsavo nuo vasaros karščio. Mes darže, esančiame prie kelio, vedančio į mišką, sodinome 

burokus. Matėme, kaip keliuku nuo Viekšnių du ginkluoti vyrai varosi kanauninką J. Navicką. 

Vienas iš ginkluotųjų mums riktelėjo, kad nežiopsotume, ir rankos mostu parodė, kad dingtume 

iš lauko. Aišku, visi išsigandome ir pasislėpėme namuose. Mūsų smalsumas nugalėjo baimę. 

Stengėmės rasti vietelę, iš kur galėtume sekti įvykius. Matėme, kaip priėjus kryžkelę, 

kanauninkas, matyt, paklausė, kuriuo keliu pasukti, nes vienas iš ginkluotųjų parodė į dešinę. 

Netrukus mus išgąsdino šūvių papliūpa. Po keleto minučių žmogžudžiai išėjo iš miško. Turbūt 

atėję tokį ilgą kelią ir atlikę juodą darbą jautėsi labai pavargę, nes užsuko pas Žylę atsigaivinti 

šaltu šulinio vandeniu. Kiek lengviau pasijutome, kai jie nutolo nuo kaimo. Domininkas 

Stončius, mano dėdė, nubėgo į mišką pasmalsauti, kas įvyko. Grįžęs pranešė, jog nužudytas 

kanauninkas. Mes susijaudinę nuskubėjome į nelaimės vietą. Tik išsukę iš keliuko, pamatėme 

jauname eglynėlyje samanose sukniubusį nužudytąjį. Pluogų kaimo gyventojai Stončiai, 

Perminai, Žylės, pas juos prisiglaudusi Beišinų šeima suprato, kad karo ir valdžių kaitos 

sankryžoje nebešvietė žmogiškoji meilė, o tarpo neapykanta ir žiaurumas”, — atsiduso senolė. 

Kas žino, ar viekšniškiai, kuriuos kanauninkas gal ne kartą buvo laiminęs Dievo vardu, 

nukreipė į jį ginklą kerštaudami ar sotindami savo žiaurią prigimtį. Iš žaizdų aišku, kad vienas iš 

budelių nusitaikęs šovė kanauninkui tiesiai į širdį. 

Kas bepasakys, ar kunigas, keldamas ranką paskutinei žegnonei, meldė Dievą atleisti 

nusidėjėliams, ar klausė savęs: „Mano Tauta! Ką aš Tau padariau?!” Liūdnai ošiančios Maigų 

miško pušys ir baltakamieniai berželiai — vieninteliai nebylūs liudininkai — niekam paslapčių 

neišduos. Tik viena aišku — kad Maigų miškas buvo aplietas nekaltu kunigo kanauninko 

J. Navicko krauju. 

Kanauninko kraujas nenumalšino kraugerių godulio turtui. Užsukę į kunigo namus, jie 

terorizavo dukterėčią ir šeimininkę, reikalaudami nužudytojo brangenybių. Vienas iš jų 

nesijaudino „pasipuošęs” nužudytojo lietpalčiu bei batais. S. Kriaučiūno bei kitų mačiusiųjų 

teigimu, jie sėdo į gaisrininkų mašiną, net neatsigręždami išdūmė į Rytus. Matyt, bijodami 

atpildo. 

Nuo tragiškos žūties dienos praeitin nugrimzdo beveik 65 metai. Dauguma šios tragedijos 

liudininkų atgulė amžino poilsio. Pasikeitė žmonių kartos. Atėjo laikas, kai į paminklą sugrąžinti 

kadaise ištrinti šventi žodžiai: „Mano Tauta! Ką aš Tau padariau?” Jie — perspėjimas 

ateinančioms kartoms, kad kunigo kanauninko Jono Navicko nužudymas įvykdytas ne svetimų 

atėjūnų, o savųjų, parapijiečių rankomis. 

Sukantis istorijos ratui, viekšniškiai kaip maldą kartoja: „Dieve, apsaugok Tėvynę nuo nekalto 

kraujo praliejimo”. 

Plastinina Bernarda. Knygoje — gražiausios mūsų rajono sodybos // Santarvė. — 2007. — 

Kovo 1: iliustruota. — Tekste: 

Savivaldybės kultūros centre vyko tradicinė šventė, kurios metu buvo apdovanoti konkurso 

„Metų ūkis-2006” ir konkurso-apžiūros „Pavyzdingai tvarkomas jaunojo ūkininko ūkis-2006” 

nugalėtojai. 

Šiame renginyje klubo „Mano namai” pirmininkas Pranciškus Tolišius pristatė dar leidyklos 

dažais kvepiančią naują knygą „Gražiausios Mažeikių rajono sodybos ir sodai”. Šia knyga buvo 

apdovanoti joje minimų gražiausių sodybų ir sodų šeimininkai. 

295

[Viekšniai] / Puslapį parengė Gajutė Abelkienė // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. — 

Nr. 54 (1216). — P. 6—7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Sveiki, mieli skaitytojai, šiandien „Antradienio valanda” bus kitokia negu iki šiol. Prieš 70 

metų, 1937 m. liepos 16 d., buvo išleistas specialus savaitinio lietuvių prekybininkų, 

pramonininkų ir amatininkų laikraščio „Verslas” numeris, skirtas Viekšniams. Minėdami šią 

sukaktį sumanėme pavartyti šio laikraščio puslapius ir palyginti miestelio gyvenimą prieš 70 

metų su dabartiniu. Tai padaryti padėjo buvęs viekšniškis Edmundas Levitas ir architektai Marija 

ir Martynas Purvinai, Viekšnių seniūnijos seniūnas Aldonis Eselinas. Paminėti šį jubiliejų 

paskatino Benediktas Noreikis, atnešęs į redakciją „Verslo” kopiją. 

Apie tai rašė „Verslas" 

Pirmajame laikraščio puslapyje rašoma: „Šis numeris skiriamas Viekšnių liet verslininkų 

skyriui, kurs šiemet daugiausia išplatino „Verslo” — „Amatininko” prenumeratų." Straipsnyje 

„Viekšnių „Verslo” n-rį išleidžiant” to meto Lietuvos verslininkų sąjungos Viekšnių skyriaus 

pirmininkas Antanas Spingis pasidalijo įspūdžiais iš Viekšnių verslininkų gyvenimo, papasakojo, 

kaip buvo įkurtas Verslininkų sąjungos Viekšnių skyrius, paminėti kruopščiausi skyriaus nariai, 

jų nuveikti darbai. Autorius prisiminė ir žinomus Lietuvos žmones, kilusius iš Viekšnių. 

Kituose straipsniuose pasakojama, kaip Viekšniuose buvo kuriamas verslas. Miestelis nuo 

seno garsėjo savo molio dirbiniais, batsiuvių darbais. Tuo metu Viekšniuose buvo keletas 

lentpjūvių, vilnų karšykla ir verpykla, kiek toliau veikė popieriaus — kartono fabrikas. „Galima 

tvirtinti, kad molio gaminių — indų gamyba Lietuvoje prasidėjo ir paplito tik iš Viekšnių. Tos 

rūšies dirbtuvių Viekšniuose priskaitoma 6. Viekšnių keramikų dirbiniai apkeliauja ir pasiekia 

visas mūsų krašto vietas. Masiniai yra ir Viekšniuose gaminami apavai kaimui, kurie taip pat 

pasiekia Dzūkiją ir kt.”, — rašoma straipsnyje „Viekšniai seniau ir dabar”. Tame pačiame 

straipsnyje kalbama ir apie vasarviečių įrengimą bei apie amatų mokyklos reikalingumą, 

miestelio kultūrinį gyvenimą. 

Įdomiausia tai, kad to meto spaudoje daug kalbama apie verslininkus ne tik kaip apie 

pramonės magnatus, bet ir kaip apie kultūros puoselėtojus. Štai interviu su profesoriumi Mykolu 

Biržiška pavadintas „Viekšniškiai prekybininkai buvo pirmieji lietuviško spausdinto žodžio 

skleidėjai”. Profesorius pasakojo, kaip buvo platinama lietuviška spauda Viekšniuose, kaip 

verslininkai perspėdavo turinčius lietuviškų knygų ir laikraščių apie kratas. Prie lietuviškos 

spaudos platinimo prisidėjo ir kai kurie dvarininkai. 

Taip pat laikraštyje buvo išspausdinti straipsniai apie Viekšnių valsčiaus įsikūrimą, bažnyčios 

praeitį, mokyklą. Publikuojami padavimai apie Viekšnius. 

Kaip ir dabartiniuose laikraščiuose, taip ir prieš 70 metų nebuvo apsieita be skelbimų. Iš jų 

galima sužinoti, kokios įmonės bei įstaigos veikė Viekšniuose: akmens paminklų, karstų, 

šaltkalvio dirbtuvės, lentpjūvė, kepykla ir arbatinė, manufaktūros krautuvės, restoranai, dirbo 

kalvis, laikrodininkas ir fotografas, siuvėjas, mezgėja, buvo kirpykla, mėsinė, o svarbiausia — 

molinių indų ir keramikos dirbtuvė, motorinė vilnų karšykla ir verpykla. 

Feljetone „Viekšniai po 50 metų” autorius Jonas Viekšnys (taip pasivadinęs, — aut. past.) su 

ironija žvelgia į miestelio ateitį. Kalbėdamas apie dabartį, jis sakė: „Būti viekšniškiu nėra 

malonus reikalas. Kur būtum, kur nenukeliautum, pasisakyk esąs viekšniškis tuoj ir gausi 

pravardę „puodžius”, „medklumpis” arba kurpius.” Tačiau vėliau autorius teigia, kad 

viekšniškius taip išreklamavo „geri iš Viekšnių kilę meistrai”. 

O ateitį jis piešia gana įdomią. Jonas Viekšnys manė, kad 1987 metais nebebus traukinių (šiuo 

metų keleiviniai traukiniai pro Viekšnius jau nebevažinėja, — aut. past.), susisiekimas vyks 

lėktuvais, automobiliais, kurie švilps ne žvyrkeliu, o puikiu plentu. Arklius bus galima pamatyti 

tik zoologijos sode, o žemę dirbs galingi traktoriai. Miestelėnams bus įrengtas gražiausias poilsio 

parkas, o žmonės bus laimingi, visi šypsosis. 

Vesdamas skaitytoją ateities keliais toliau, autorius prieina ir keistą betoninę sieną, prie kurios 

prikalta marmurinė lenta primena nežinomą viekšniškį, kuris 1928 metais norėjo elektrifikuoti 

Viekšnių ir Mažeikių valsčius. Tas nežinomas viekšniškis — tai Jonas Brika, kurį ištiko 

P. Cvirkos romane aprašyto Frank Kruk likimas. 

296

Levitas Edmundas. Kodėl nebaigė statyti elektrinės // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. 

— Nr. 54 (1216). — P. 6—7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

„Viekšniai, gulėdami tarp dviejų sraunių upių, kaip Ventos, taip ir Virvytės, neturi tinkamos 

elektros energijos. Čia vienas koncesininkas kitatautis, mažai atsižvelgdamas į gyventojų 

reikalus, teikia miesteliui sulig noro elektros energiją ir už ją lupa gana aukštas kainas. 

Savo laiku vietos pramonininkas J. Brika buvo pradėjęs statyti elektros stotį, bet kažkas jam 

sutrukdė darbui įpusėjus” (Kenstavičius Antanas. „Viekšniai seniau ir dabar”. „Verslas”. 

Savaitinis lietuvių prekybininkų, pramonininkų ir amatininkų laikraštis, Nr. 24-30 (283-284). 

1937 m. liepos mėn. 16 d. VI metai). 

Šiandien ant pradėtos ir nebaigtos statyti elektrinės pamatų, grožėdamasis savo atspindžiu 

Virvytės veidrodyje, įsibridęs į jos skaidrų vandenėlį, vilioja poilsio centras „Virvytė”. 

O kodėl pramonininkas J. Brika, pradėjęs pilti į Virvytės vagą didelius akmenis pylimui ir 

išbetonavęs kelių metrų aukščio pamatus salei, kurioje turėjo stovėti pigesnę negu kitataučio 

viekšniškio elektros energiją gaminantys generatoriai, bankrutavo? Kas tie „kažkas, kurie jam 

sutrukdė darbui įpusėjus”? Atsakymą į šį klausimą davė mano amžiną atilsį tėvukas, kuris nuo 

1936-ųjų rugsėjo ilgus metus buvo Viekšnių valsčiaus savivaldybės sekretoriumi, gerai žinojo 

daugelio valsčiaus žmonių rūpesčius ir džiaugsmus, prisidėjo ruošiant aną, dabar jubiliejų 

minintį, laikraščio numerį. Jis man papasakojo graudžią ir kartu kiek juokingą „Brikos pylimo” 

statybos istoriją, tinkančią būti mūsų nacionalinio folkloro dalimi, gal net patvirtinančią mūsų 

brolių „ištikimybę” senoms tradicijoms. O gal tinkančią būti siužetu romanui, kaip du vandens 

lašai panašiam į Petro Cvirkos „Frank Kruk”? 

...Iš Amerikos į Lietuvą J. Brika grįžo ne tuščiomis ir ne išmaldos prašyti prie Viekšnių 

šventoriaus vartų. 

Nelengvai uždirbti doleriai nenustygo kišenėje ir veržėsi į laisvę, trokšdami gimdyti panašius 

į save pinigėlius — lietuviškus litukus. 

Tuo metu Ventos upės vandenys suko 1897 m. pastatyto dviaukščio malūno, priklausančio 

„kitataučiui” Joseliui Lesimui, turbinas. Raudonplyčio malūno girnos malė apylinkės ūkininkų 

grūdus, o dinamo mašinos gamino elektrą, apšviečiančią Viekšnių miestelio gatves ir miestelėnų 

trobas. Bet elektros nebuvo per daug, o ir ta pati nebuvo pigi. 

Buvęs amerikonas J. Brika nutarė savo nerimstantiems pinigėliams leisti darbuotis tautiečių 

labui ir investavo juos į naujos elektrinės ant Virvytės upės — vos už poros kilometrų nuo 

Viekšnių — statybą. Pasamdyti valsčiaus ūkininkai rinko ir krovė į vežėčias laukuose 

išsibarsčiusius didelius akmenis Virvytę užtvenksiančio Brikos pylimo statybai, o kairiajame 

krante, vos už puskilometrio nuo tos vietos, kur Virvytė puola į motinėlės 

Ventos glėbį, nuo Virvytės dugno pradėjo stiebtis betono statinys, kuriame turėjo būti 

pastatytos mašinos, gaminsiančios pigesnę elektrą ir atsilyginsiančios šeimininkui už jo 

sumanumą ir įdėtus pinigėlius. 

Daug akmenų, dalis kurių matyti skaidriame upės vandenyje ir dabar, atgulė ant Virvytės 

dugno, o betoninės turbinų salės sienos pasistiebė kelis metrus virš vandens ir žaliųjų krantų. 

Tačiau tautiečių (o gal ir kitataučių?, — aut. past.) nešildė prakuntančio „amerikono” veikla ir 

tikrove virstančios šviesios J. Brikos viltys. Būdami „ištikimi” tradicijoms ir priesakams dėl savo 

„artimo mylėjimo”, jie kūrė kitokius planelius... 

Naujosios elektrinės statybai reikėjo nemažai kapitalo. J. Brika, susitaręs su Frenkelio odų 

fabriku Šiauliuose, supirko daug gyvulių odų, pakrovė jas į vagoną Viekšnių geležinkelio stotyje, 

išlydėjo traukinį su brangiu kroviniu ir laukė pinigėlių. Jiems nepasirodant, pradėjo nerimauti ir 

sužinojo, kad odos Frenkelio fabriko dar nepasiekė. Paieškos atvedė į Papilės geležinkelio stoties 

aklikelį, kuriame stovėjo dingęs odų prikrautas vagonas. Tačiau džiaugtis paklydėlio atsiradimu 

neteko. Atidarius vagoną, paaiškėjo, kad šiltu metų laiku ilgai vagone išbuvusių odų kelionę tęsti 

netikslinga — jos buvo supuvusios. 

Netyčinė geležinkeliečių klaida, dėl kurios vagonas buvo atkabintas nuo traukinio ir nugrūstas 

į aklikelį, ar tautiečių „meilės savo artimui” apraiška? Istorija apie tai nutyli, tačiau bet kuriuo 

atveju per daug išsišokęs amerikonas buvo pamokytas ir paguldytas ant menčių, o J. Brikos 

elektrinės statyba nutraukta. 

297

Marija ir Martynas Purvinai. Viekšnių medinė architektūra // Būdas žemaičių. — 2007. — 

Liep. 17. — Nr. 54 (1216). — P. 7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Praeityje žymus Šiaurės Žemaitijos centras — Viekšniai — iki pat Antrojo pasaulinio karo 

pasižymėjo ir savitu pavidalu. Didžiąją turgaus aikštę greta bažnyčios juosė vaizdingi mediniai 

krautuvių ir dirbtuvių pastatai, palei miestelio gatves rikiavosi medinės trobos ir naujoviškesni 

— dažniausiai mediniai — savitos išvaizdos pastatai. Šiandien toks įdomus miestelis būtų 

traukęs daugelio keliautojų dėmesį, būtų lankomas, kaip kad šiandien lankomi senoviški Vakarų 

Europos miesteliai, ten ieškant tradicinio gyvenimo pėdsakų. 

Deja, gaisrai suniokojo senųjų Viekšnių centrą, jo išlikusias dalis imta nevykusiai perdirbinėti 

sovietinės okupacijos dešimtmečiais, kai buvo perstatinėjami išlikę senieji „medinukai”, juos vis 

labiau užgožiant standartinėmis mūrinėmis naujesnių pastatų „dėžėmis”. 

Pirmaisiais nepriklausomybės atkūrimo metais, paraginti Viekšnių gynėjo ir gerbėjo 

E. Levito, mes užfiksavome senojo miestelio liekanas, anuomet dar gausesnius senuosius 

medinius pastatus bei įdomias sodybas. Šiandien mūsų tyrimai tapo jau istorine medžiaga — per 

keliolika prabėgusių metų Viekšniai toliau keitėsi ir ne visada į gerąją pusę. Kai kurie dailūs 

mediniai pastatai ar jų dalys liko vien nuotraukose. 

Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais atkuriant sovietmečiu suniokotus paminklus bei 

kitas kultūrines vertybes, būta norų atgaivinti ir senąsias vietinės architektūros tradicijas. Tuomet 

tyrėme atskirų Lietuvos etnokultūrinių regionų tradicinę architektūrą, siūlydami nors šalies 

saugomose teritorijose pradėti laikytis vietos tradicijų, statant ar perstatant tenykščius pastatus, 

naujoves derinti su šimtmečių patirtimi. 

Remiami anuometinio Ventos regioninio parko direktoriaus A. Adomaičio, parengėme 

būdingų tradicinės Viekšnių architektūros pavyzdžių rinkinį, pagal kurį miestelyje galėjo būti 

statomi panašūs į senuosius, tačiau naujoviškai pastatyti bei įrengti pastatai, kaip kad dažnai 

daroma civilizuotuose Vakarų Europos kraštuose. Deja, tokie siūlymai Viekšniams (kaip ir 

kitoms Lietuvos vietovėms) pasirodė nepriimtini ministerijoms bei kitoms labai įtakingoms 

jėgoms, kurioms mažiausiai rūpėjo Žemaitijos ir visos Lietuvos tradicijų gaivinimas. Prabėgus 

beveik dešimtmečiui, liaudies architektūros tradicijų puoselėjimo sąjūdis vėl atgimsta. Dabar jau 

ir Aplinkos ministerija remia būdingų tradicinės architektūros pavyzdžių rengimą atskiriems 

Lietuvos Respublikos regioniniams parkams. Vis labiau pabosta naujieji standartai — 

amerikietiškos ar ispaniškos išvaizdos nauji namai, plastikinės sienos ar kitos neilgaamžės 

naujovės. Lietuvoje vėl pradedama statyti daugiau medinių pastatų (šiuolaikinės cheminės 

priemonės leidžia juos patikimai apsaugoti nuo kenkėjų ir gaisrų). Deja, daugelis firmų naujus 

medinius statinius „štampuoja” pagal Rusijos liaudies architektūros ar Skandinavijos pavyzdžius 

— visiškai nebūdingus Šiaurės Žemaitijai, o ir visai Lietuvai. 

Lieka tik viltis, jog kada nors dar sustiprės sąjūdis „Išsaugokime Žemaitijos žemaitiškumą”, 

jog Viekšniuose (kaip ir kituose krašto miesteliuose) gausės vietos tradicijas gerbiančių žmonių, 

norinčių pasistatyti namus, panašius į senuosius pastatus (kaip tai daroma Vakarų Europoje). Gal 

atkuriant Viekšnius ir jaunimas pasijustų gyvenantis savo įdomioje tėviškėje, o ne nugyventame 

Rytų Europos užkampyje, iš kurio skubama bėgti į tolimus kraštus. 

Miestelio dabartis ir perspektyvos // Būdas žemaičių. — 2007. — Liep. 17. — Nr. 54 

(1216). — P. 7 („Antradienio valanda”): iliustruota. — Tekste: 

Geriausiai miestelio, o ir visos seniūnijos, dabartinę situaciją bei perspektyvas žino Viekšnių 

seniūnijos seniūnas Aldonis Eselinas, kuris mielai mums papasakojo apie šiandieninį gyvenimą 

bei planus ateičiai, supažindino su „Seniūnijos vietos plėtros strategija 2007—2013 metams”. 

Vyraujantys verslai 

Viekšniai, dar prieš 70 metų garsėję savo amatininkais, šiandien senuosius amatus primiršo. 

Nebėra miestelyje puodžių, batus taiso gal tik vienas batsiuvys. Tik elektrą tebegamina tas pats 

senasis Viekšnių malūnas. Labiausiai miestelyje klesti prekyba. Šiuo metu veikia aštuonios 

parduotuvės, kurias atidarė privatūs asmenys, tik viena iš jų priklauso UAB „Grūstė”. Miestelyje 

beveik nebėra ir kavinių. 

298

Tiesa, Viekšnių kultūros centro darbuotojai sumanė prisiminti Viekšniuose gyvavusius 

senuosius amatus ir rugpjūčio mėnesį organizuoja respublikinę amatininkų šventę, kurioje tikisi 

sulaukti senųjų amatų atstovų, tautodailininkų. Gal tokios šventės padės atgaivinti miestelyje bei 

jo apylinkėse klestėjusius amatus? 

Socialinis bei kultūrinis gyvenimas 

Viekšniuose rūpinamasi gyventojų sveikata, jų socialine padėtimi bei švietimu ir kultūra. 

Miestelyje veikia gydymo įstaiga VšĮ „Dr. Antano Biržiškos sveikatos namai”. Jiems vadovauja 

vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė, vadovaujanti ir Biržiškų vardo viekšniškių 

draugijai. Ši draugija rūpinasi Biržiškų palikimu, jų atminimo įamžinimu Viekšniuose. 

Neįgaliųjų problemomis rūpinasi ne tik seniūnija, bet ir Invalidų draugija, kuriai Viekšniuose 

vadovauja Antanas Krivickas. Jo rūpesčiu įsteigtas Viekšnių bendruomenės centras, kur likimo 

nuskriaustieji gali susiburti, pabūti kartu, pasimankštinti ar pasimokyti dirbti kompiuteriu. Čia 

jiems teikiamos ir kai kurios socialinės paslaugos. 

Dvasiškai viekšniškiams tobulėti padeda Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios dvasininkai ir 

Viekšnių kun. J. Ilskio ateitininkų kuopa, kurios vadovas — tikybos mokytojas Paulius Auryla. 

Viekšnių kultūros centras bei biblioteka organizuoja kultūrinį miestelio gyvenimą. Rengia 

įvairius renginius, iš kurių didžiausias — „Joninės”. Miestelio literatai susibūrė į klubą 

„Vinkšnelė”, o menininkai — į klubą „Spalvarnis”. 

Mažųjų miestelio gyventojų ugdymu rūpinasi vaikų lopšelis-darželis „Liepaitė” ir mokykla, 

neseniai susigrąžinusi gimnazijos vardą. Gauti vidurinį išsilavinimą ir įsigyti specialybę galima 

Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriuje. 

Lankytinos vietos 

Miestelyje netrūksta lankytinų vietų. Čia veikia du muziejai — senosios vaistinės ir aviacijos 

pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus memorialinis muziejus. Dar galima apžiūrėti Viekšnių 

urbanistinį draustinį, vandens malūną, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Šalia bažnyčios stovi 

Vytauto Didžiojo paminklas, pastatytas 1930 m., miestelio centre — paminklas Biržiškoms. 

Problemos bus sprendžiamos 

Viekšniuose padaryta daug darbų, tačiau problemų irgi netrūksta. Jas numatoma spręsti, kad 

miestelio gyventojai galėtų gyventi kuo patogiau, ramiau, kad turėtų kur pailsėti, papramogauti. 

Pasak seniūno A. Eselino, viena iš problemų — gyventojų užimtumas. Žmonėms sunku rasti 

darbą miestelyje, taip pat prastas ir laisvalaikio organizavimas, todėl ateityje numatoma įrengti 

daugiau sporto aikštynų, poilsiavietes prie upių, parką su vasaros estrada. Seniūnas sakė, kad 

kartu su Ventos regioninio parko administracija planuoja nutiesti dviračių takus parko 

teritorijoje, kad žmonės galėtų pasportuoti gamtoje, pailsėti. 

Numatyta pasirūpinti ir miestelio gerbūviu, jo aplinka. Jau parengti projektai vandens tiekimo 

ir nuotekų sistemų įrengimui, kasmet bus skiriamos lėšos gatvių priežiūrai ir remontui. 

A. Eselinas tikino, kad Viekšniai seniūnijos ir miestelio bendruomenės rūpesčiu ir ateityje bus 

tvarkomi, gražinami, kad čia būtų malonu ir vietiniams gyventojams, ir užsukusiam svečiui. 

Plastinina Bernarda. Končiutė Rūta. Viekšniai gali didžiuotis turtingu paveldu / Ir Jono 

Strazdausko nuotraukos // Santarvė. — 2007. — Spalio 2: iliustruota. — Tekste: 

Penktadienį ir šeštadienį Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje ir Mažeikių politechnikos 

mokyklos Viekšnių filialo salėje vyko konferencija „Anuo metu Viekšniuose...”, skirta Europos 

paveldo dienoms ir profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms. 

Jos darbe dalyvavo Vilniaus dailės ir Lietuvos muzikos akademijų, Lietuvių literatūros ir 

tautosakos instituto, Vilniaus ir Šiaulių universitetų, Lietuvos istorijos instituto lektoriai. 

PRISIMINĖ KATALIKIŠKĄJĄ PRAEITĮ 

Iškilmingas renginys prasidėjo bažnyčioje šv. Mišiomis už viekšniškius Biržiškas. Po to 

konferencijos dalyviai išklausė Valstybinio Vilniaus kvarteto koncerto, buvo atliekami 

W. A. Mocarto, J. Haidno, F. Šuberto ir J. Naujalio kūriniai. Dainavo solistė profesorė Regina 

Maciūtė. 

299

Konferencijos dalyvius sveikino Vilniaus dailės bei Žemaičių akademijų rektorius profesorius 

dr. Adomas Butrimas. Jis perskaitė Žemaičių akademijos tarybos nutarimą, kuriuo Kaziui Misiui 

už Žemaitijos istorijos ir šaltinių mokslinius tyrimus suteiktas garbės daktaro vardas. Signatarų 

klubo vardu sveikino Klemas Intas. 

Viekšnių kapinėse padėta gėlių ant profesorių Biržiškų tėvų kapo. 

Konferencijos ir paveldo dienų atidarymas prasidėjo po pietų pirmuoju posėdžiu, skirtu temai 

„Katalikų šventovės praeities pėdsakais”. 

Remdamasi išlikusiais dokumentais, konferenciją pranešimu apie Viekšnių bažnyčios istoriją 

pradėjo Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto daktarė Dalia Ramonienė. Ji atkreipė 

dėmesį į keletą svarbesnių šios bažnyčios praeities bruožų. 

Kuo įdomūs Viekšnių bažnyčios vargonai? Į šį klausimą atsakymą buvo galima rasti 

pasiklausius Lietuvos muzikos akademijos daktaro Girėno Povilionio. Šis žmogus yra 

apvažiavęs visas šalies bažnyčias, gerai susipažinęs su jų visų vargonais ir apgynęs disertaciją šia 

tema. Tad jam nebuvo sudėtinga palyginti šį muzikos instrumentą su tokiais pat kitų bažnyčių 

vargonais. 

Konferencijoje dalyvavo ir Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos teol. 

lic. kan. Andriejus Sabaliauskas. Savo pranešime jis prisiminė du Viekšnių ganytojus kunigus 

Stanislovą Ilinčių ir Joną Ilskį. S. Ilinčius žymus tuo, kad jis yra Dauginių bažnyčios statybos 

iniciatorius, projekto autorius ir vadovas. Jo dėka bažnyčia šiame kaime buvo pastatyta 1943 

metais. J. Ilskį taip pat daug kas siejo su Viekšniais. Į Amžinojo poilsio vietą jis atgulė Viekšnių 

bažnyčios šventoriuje. Kunigas buvo Jo Ekscelencijos Antano Vaičiaus pusbrolis. 

Vilniaus dailės akademijos leidyklos darbuotojas, atstovaujantis Žemaičių akademijai, Povilas 

Šverebas taip pat yra ir konferencijos koordinatorius. Istorikas kalbėjo apie Viekšnių bažnyčios 

varpus. Jie buvo nulieti iš plieno Bekerio fabrike Liepojoje, nenaudojant jokių rimtų puošybos 

elementų. Išklausę pranešimą, konferencijos dalyviai galėjo įsivaizduoti, kaip tarpukario metų 

Lietuvoje šie varpai atrodė bendrame kitų bažnyčių varpų kontekste. 

UŽMIRŠTI NIEKO NEVALIA 

Antrąjį penktadienio konferencijos posėdį pranešimu „Norėčiau sugrįžti į Varnius” pradėjo 

profesorius habilituotas daktaras Gintautas Česnys. Jis papasakojo apie 1987 metais Varniuose 

surengtą pirmąją žemaičių konferenciją. 1993-iaisiais ji išsirutuliojo į Žemaičių akademiją, apie 

kurią kažkada svajojo vyskupas Motiejus Valančius. Atidaryta paroda, skirta paminėti žemaičių 

konferencijos dvidešimtmečiui. Joje šeši stendai su nuotraukomis ir dokumentais. 

Leidinio „Žemaičių žemė” redaktorė Danutė Mukienė pristatė naujausius žemaitiškus 

leidinius. Pats naujausias iš jų — M. Oginskio prisiminimų I tomas, taip pat neseniai pasirodžiusi 

knyga apie kraštotyrininką Antaną Lotužį „Aš, Antanas, Pavandenės krašto sūnus”. 

Apie viekšniškius, kurie labai daug davė ne tik Viekšniams, kalbėjo Lietuvių literatūros ir 

tautosakos instituto daktaras Rimantas Skeivys. Pagrindinė jo mintis buvo ta, kad mes dairomės į 

užsienio įžymybes, o Mykolas Biržiška yra kalnas, kurio nematome panosėje. Kolegos mintį 

pratęsė profesorė habilituota daktarė Viktorija Daujotytė. Ji prisiminė kitą viekšniškę rašytoją 

Ameliją Urbienę, paruošusią ir atidavusią Lietuvos istorijos instituto etnologijos skyriui daug 

kraštotyrinės medžiagos. Ji rašė ir eilėraščius, buvo žinomo vertėjo Dominyko Urbos žmona. 

Profesorė juos abu pažinojo asmeniškai ir mano, kad šie žmonės yra nepelnytai užmiršti. 

Penktadienį konferencija baigėsi Jono Žalio knygos „Neišgalvotos istorijos ir nutikimai” 

pristatymu ir Viekšnių kultūros centro kapelos „Virventa” koncertu. 

KALBĖTI ŽEMAITIŠKAI NĖRA UŽGAIDA 

Šeštadienį gražia žemaitiška šnekta konferenciją pradėjo Šiaulių universiteto docentas 

daktaras Juozas Pabrėža. Kalbėdamas apie viekšniškių kalbines ypatybes pranešėjas pastebėjo, 

kad šio krašto žmonės yra išsaugoję daugybę senų, unikalių žemaitiškų žodžių, posakių. 

J. Pabrėža mano, kad kalbėti žemaitiškai nėra joks „nikis” ar užgaida. 

„Yra vidinė būtinybė tą daryti, jei norime dar šiek tiek palaikyti savo šaknis. Nors nesu 

įsitikinęs, kad dar kelios kartos po mūsų kalbės žemaitiškai”, — sakė docentas. 

Jis ragino susirinkusiuosius puoselėti gimtąją tarmę, nes kalbėdami žemaitiškai, tiek kitoms 

tautoms, tiek patys sau esame įdomesni, turiningesni ir prasmingesni. 

300

Konferencijos dalyviams buvo pristatyti Viekšnių dailės, archeologijos, memorialiniai 

paminklai. 

Didelio dėmesio sulaukė Kauno medicinos universiteto docentės, daktarės Vilmos Gudienės 

pranešimas apie Viekšnių vaistinę ir vaistininkus. 

Konferencijai baigiantis viekšniškės Bronė Kolbergienė, Danutė Končienė ir Nijolė Urnienė 

susirinkusiuosius supažindino su vaistine, vaistažolių sodeliu bei aviacijos pradininko Lietuvoje 

Aleksandro Griškevičiaus muziejaus ekspozicija. 

Renginį užbaigė viekšniškių kapelų „Subatvakaris” ir „Poilsėlis” koncertas. 

SUŽAVĖJO ŽMONIŲ NUOŠIRDUMAS 

Tirkšliškė mokytoja Stanislava Gintvainytė konferencija liko patenkinta. 

Didžiausią įspūdį pedagogei paliko tie pranešėjai, kurie, anot jos, dirba „šnekantį” darbą. 

„Visi buvo pasiruošę labai kruopščiai, bet esmė yra informacijos perteikimas klausytojams. 

Ypač įdomūs pranešimai buvo kunigo A. Sabaliausko, prof. V. Daujotytės, P. Šverebo, knygos 

apie Geidžių šv. Onos bažnyčią autorės Dalios Ramonienės”, — vardijo S. Gintvainytė. 

Viekšniais liko sužavėta ir antrą kartą čia apsilankiusi prof. V. Daujotytė. 

„Pirmą kartą čia buvau prieš dvidešimt penkerius metus su bičiuliais keliaudama po šiaurės 

Žemaitiją. Mažai ką iš to karto prisimenu. Gerai pamenu tik cerkvę. Tad šiandien buvau nuėjusi 

jos apžiūrėti, — šeštadienį „Santarvei” pasakojo profesorė. — Likau sužavėta Viekšniais, 

turtinga miestelio praeitimi, paminklais, o ypač nuoširdžiais šio krašto žmonėmis”. 

PRITRŪKO LAIKO 

Vienas iš Europos paveldo dienų konferencijos organizatorių istorikas P. Šverebas 

apgailestavo, kad neužteko laiko pristatyti visus pranešimus. 

Šiais laikais sukviesti tiek garbių žmonių iš įvairių institucijų yra sunku, bet kad konferencija 

įvyko ir į ją atvyko kviesti lektoriai, yra įrodymas, kad jeigu vietiniai žmonės nori, padeda, 

įmanoma padaryti išties daug. 

Viskas prasidėjo nuo pačių viekšniškių iniciatyvos. Kultūros centro direktorė Birutė Švažienė 

parengė projektą, kuris peraugo į šį renginį. 

„Santarvei” P. Šverebas prasitarė, jog apie Viekšnius planuojama išleisti atskirą leidinį. Į jį 

ketinama sudėti konferencijoje dalyvavusių lektorių pranešimus bei kitų autorių straipsnius. 

Leidinyje nemažai vietos ruošiamasi skirti vietos kraštotyrininko Broniaus Kerio sukauptai 

unikaliai medžiagai. Mykolo Biržiškos kadaise parašyta knyga „Anuo metu Viekšniuose...”, anot 

P. Šverebo, tarsi reikalauja pradėtą darbą tęsti. 

„Todėl ir pradėjome nuo pamatinių dalykų — kalbos, archeologijos, antropologinių 

tyrinėjimų”, — sakė istorikas. 

Kada leidinys apie Viekšnius išvys pasaulį, dar nežinia, tai, P. Šverebo manymu, priklauso 

nuo dviejų dalykų — entuziazmo ir pinigų. 

Vaišnienė Sigutė. „Anuo metu Viekšniuose” // Būdas žemaičių. — 2007. — Spal. 2: 

iliustruota. — Tekste: 

Savaitgalį Viekšniuose vyko Europos paveldo dienos ir XX-oji Žemaičių akademijos 

konferencija „Anuo metu Viekšniuose”, skirta iš mūsų krašto kilusio profesoriaus Mykolo 

Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms. Konferencijoje dalyvavo daug mokslininkų, skaičiusių 

pranešimus apie Viekšnių kraštą. 

Keli štrichai apie profesoriaus asmenybę 

Apie prof. M. Biržišką galima būtų parašyti storiausią monografiją ir, reikia tikėtis, kad tai 

bus padaryta. Mes, remdamiesi skelbtomis publikacijomis, skaitytojams tik trumpai priminsime, 

kuo šis žmogus brangus lietuvių tautos istorijai ir kultūrai. 

Mykolas gimė 1882 metų rugpjūčio 24 dieną Viekšnių gydytojo Antano ir pedagogės 

Elžbietos Biržiškų šeimoje. Be jo šeimoje augo dar du broliai — Vaclovas ir Viktoras, taip pat 

tapę profesoriais ir nuoširdžiai darbavęsi tautos labui. Mykolas, parengtas motinos ir Daubiškių 

dvare mokytojavusio V. Korsako, įstojo į Šiaulių gimnaziją. Jau čia jis užsidegė lietuvybės 

idėjomis. 

301

1907 metais baigė Maskvos universiteto teisės fakultetą. Studentaudamas dalyvavo slaptoje 

lietuvių studentų draugijoje, įsitraukė į mokslinę veiklą, aktyviai bendradarbiavo spaudoje. Už 

tai, kad aktyviai dalyvavo bręstančiame revoliuciniame judėjime, buvo šalinamas iš universiteto, 

teisiamas, tremiamas, bet galiausiai visas kliūtis įveikė. Baigęs universitetą, atvyko į Vilnių. 

Vedė lietuvę Bronislavą Šėmytę. Susilaukė dviejų dukrų — Marijos ir Onos. 

Sunku net išvardyti, kokia veikla užsiiminėjo M. Biržiška. Vertėsi advokato praktika, dirbo 

įvairių leidinių redakcijose. Nuo 1908 m. buvo Lietuvos mokslo draugijos valdybos narys, tvarkė 

draugijos bibliotekos knygas, skaitė pranešimus. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo 

Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos veikloje. Vadovavo lietuvių gimnazijai Vilniuje, pats 

joje dėstė lietuvių literatūrą, Lietuvos istoriją ir asmenybę. Taip pat dėstė Lietuvių pedagogikos 

kursuose, skaitė paskaitas ir lenkų organizuotame Adomo Mickevičiaus liaudies universitete. 

Nuo 1915 m. dalyvavo komisijoje LMD vadovėliams rengti. Pats ėmė rašyti vadovėlius 

„Lietuvių dainos”, „Lietuvos geografija” ir kt. 

1917 m. buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos 

Nepriklausomybės aktą. 1918—1919 m. M. Šleževičiaus ministrų kabinete — švietimo 

ministras. Lenkams okupavus Vilnių, jame liko ir vadovavo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto 

veiklai. Bendradarbiavo spaudoje, rūpinosi Vilniaus grąžinimo reikalais. Už tais buvo kalinamas, 

ištremtas. 

Apsigyvenęs Kaune, M. Biržiška tęsė pedagoginį ir mokslinį darbą. Buvo „Aušros” berniukų 

gimnazijos direktorius, dėstė universitete. Nuo 1927 m, — profesorius. Dirbo ir administracinį 

darbą: buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanu, prorektoriumi, vėliau rektoriumi. Vytauto 

Didžiojo bei Rygos universitetai jam suteikė garbės daktaro vardą. Buvo apdovanotas Vytauto 

Didžiojo 3-iojo laipsnio ir Gedimino 1-ojo laipsnio ordinais. 

M. Biržiška turėjo daugybę visuomeninių įsipareigojimų. Jo rūpesčiu 1930 m. Papilėje 

atidengtas paminklas S. Daukantui (skulpt. Vincas Grybas, — aut. past.). Be galybės kitokių jo 

darbų mums ypač svarbu tai, kad jo lėšomis tėvo atminimui 1938 metais Viekšniuose buvo 

pastatyti sveikatos namai. Jis taip pat rūpinosi ir naujos pradinės mokyklos Viekšniuose statyba. 

1939 m. aktyvus visuomenės veikėjas persikėlė gyventi į Vilnių, kur tapo universiteto 

profesoriumi, vėliau rektoriumi. 1941 m. išrinktas Lietuvos Mokslų akademijos tikruoju nariu. 

Šalia šių pareigų Mykolas turėjo begalę kitokios veiklos. 1944 metais, vengdamas tremties, 

pasitraukė į Vokietiją. Netgi ypatingai sunkiomis sąlygomis rašė, dėstytojavo. Vėliau išvyko į 

JAV, apsigyveno Los Andžele. Nors čia išgyveno prisitaikymo prie naujų sąlygų kančias, 

artimųjų netektis, vis tiek aktyviai rašė, bendradarbiavo spaudoje, sudarinėjo akademinius 

leidinius. 

Mirė 1962 m. — tą pačią dieną, kaip ir gimė 

Jo plunksnai priklauso keli tūkstančiai straipsnių, keliasdešimt leidinių. Visi rašantys apie 

prof. M. Biržišką pabrėžia jo darbštumą, sąžiningumą, pasiaukojimą, toleranciją. Tai asmenybė, 

kokių per šimtmečius gimsta vienetai ir belieka didžiuotis, kad toks žmogus gimė Viekšniuose. 

Žemaičių akademijos XX-oji konferencija 

Konferencija prasidėjo penktadienį Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šv. Mišiomis už Biržiškų 

šeimą. Jų metu giedojo, o vėliau koncertavo Valstybinis Vilniaus kvartetas ir solistė R. Maciūtė. 

Konferenciją pradėjo Žemaičių akademijos rektorius prof. dr. A. Butrimas bei prof. habil. dr. 

V. Daujotytė. Jie perteikė akademijos įgaliojimą istorikui Kaziui Misiui suteikti Žemaičių 

akademijos garbės vardą. Konferencijos dalyvius Kovo 11-osios akto signatarų klubo vardu 

pasveikino Klemas Inta. Taip pat sveikinimo žodį tarė Seimo narys Romualdas Venclovas, 

Mažeikių rajono vicemeras Rimantas Norkus, Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Angelė 

Rupkutė. 

Bažnyčioje konferencija pradėjo ir pirmą posėdį, kur Viekšnių kanauninkas Vincentas 

Gauronskis, dr. Dalia Ramonienė, dr. Girėnas Povilionis, teol. lic. kan. Andriejus Sabaliauskas, 

istorikas Povilas Šverebas pateikė daug įdomios medžiagos apie Viekšnių bažnyčią. Po 

pertraukos konferencija persikėlė į Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių, skyriaus salę. 

Čia prof. habil dr. Gintautas Česnys bei Danutė Mukienė pristatė parodą, naujausius leidinius. 

Dr. Rimantas Skeivys apžvelgė tam tikrus prof. M. Biržiškos gyvenimo bei mokslinės veiklos 

aspektus. Prof. habil dr. V. Daujotytė paanalizavo iš Viekšnių kilusios Amelijos Urbienės 

302

asmenybę bei literatūrinę veiklą. Posėdžio pabaigoje buvo pristatyta mūsų kraštiečio Jono Žalio 

knyga „Neišgalvotos istorijos ir nutikimai”. Po kelionės ir įtempto dienos darbo išvargusius 

pranešėjus bei dalyvius linksmino Viekšnių kultūros centro liaudies muzikos kapela „Virventa” 

(vad. R. Mikalauskas). 

Šeštadienio rytinis posėdis buvo skirtas Viekšnių istorinei bei kultūrinei praeičiai. Daug 

įdomios medžiagos pateikė mokslų daktarai Juozas Pabrėža, Ilona Vaškevičiūtė, Algė 

Andriulytė, istorikas Kazys Misius. Po pietų pertraukos posėdis vyko Viekšnių vaistinės 

kiemelyje. Čia prof. dr. Alfredas Širmulis aptarė Viekšnių memorialinius paminklus, o doc. dr. 

Vilma Gudienė prisiminė Viekšnių vaistinės ir vaistininkų istoriją. Malonu buvo išgirsti, kad 

Viekšnių apylinkėse ir miestelyje yra unikalių dalykų, kurie, tikimasi, bus aprašyti knygoje apie 

Viekšnius. Konferenciją pabaigė padėkos žodžiai organizatoriams: Biržiškų draugijai, Žemaičių 

akademijai, Vilniaus dailės akademijai, Mažeikių r. savivaldybės Kultūros skyriui, Viekšnių 

kultūros centrui, Viekšnių parapijai. Liūdnas atsisveikinimo nuotaikas praskaidrino Biržiškų 

draugijos etnografinis ansamblis „Poilsėlis” bei liaudies muzikos kapela „Subatvakaris” (vad. 

A. Erlickas). 

Konferencija baigėsi, tačiau intelektualinė medžiaga, kurią pranešėjai padovanojo 

viekšniškiams, liks miestelio istoriją praturtinusia neišdildoma vertybe. 

Misius Kazys. Iš Viekšnių praeities klodų iki 1915 metų / Pranešimas konferencijoje „Anuo 

metu Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms, 

vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. — Visas tekstas: 

Lietuvos nacionaliniame muziejuje saugomas Viekšnių vidurinės mokyklos padovanotas tose 

apylinkėse rastas neolito laikotarpio akmeninis kaplys. Tai liudija, kad V—II tūkstantmetyje 

prieš Kristų tose apylinkėse gyvenę žmonės jau vertėsi žemdirbyste. Tačiau Viekšnių apylinkių 

archeologiniai duomenys yra kita tema. Priimta, kad gyvenviečių datos skaičiuojamos nuo 

pirmojo jos paminėjimo rašytiniame šaltinyje. 

Pavarčius enciklopedijas, populiarius leidinius, randame teiginius, kad Viekšniai minimi 

XIII a. viduryje, kitur — XIV amžiuje. Bandant surasti pirminį Viekšnių paminėjimo šaltinį, 

teko nusivilti. Iki XVI a. niekur nerasta Viekšnių paminėjimo. Tikėtina, kad dėl panašios rašybos 

anksčiau rašiusieji Viekšnius supainiojo arba su Viešvėnais, arba su Viešete netoli Mažeikių, 

tapatinama su Daubarių alkakalniu. Dabartinėje Viekšnių seniūnijoje yra tiktai vienas Gyvolių 

piliakalnis. 

Likimas lėmė, kad beveik visą dabartinio Mažeikių rajono teritoriją mėginta atplėšti nuo 

Lietuvos dar XIV a. Vokiečių feodalai ir vienuoliai Pabaltijo tautoms nukariauti jau 1202 m. 

įsteigė Kalavijuočių ordiną, kuris užkariavo lyvius, sėlius, latgalius, ėmė puldinėti kuršių ir 

lietuvių žemes. 1236 m. Saulės mūšyje Kalavijuočių ordinas buvo sutriuškintas. Jo vietoje 

1237 m. įsisteigė Livonijos ordinas. Susidarė Livonijos ordino ir nukariautose žemėse įsteigtų 

vyskupijų konfederacija — Livonija. Livonijos vokiečiai ėmė pretenduoti į dalį Žemaitijos ir 

kartu su Prūsijos kryžiuočiais siekė žemaičius nukariauti. 

1422 m. Melno taikos sutartimi buvo nustatyta Lietuvos valstybės siena su Kryžiuočių ordinu, 

tačiau siena su Livonija liko neaiški. 1426 m. sutartimi siena su Livonija ėjo pro Pašilę, Sedą, 

Balėnas, Puokę, Pievėnus į Dabikinės Ventos santaką. Šia sutartimi dabartiniai Viekšniai paliko 

Livonijai. Ta siena buvo naujai nustatyta ir neatitiko senųjų ribų. Dėl sienos su Livonija dažnai 

kildavo ginčų, konfliktų. Pagaliau 1529 m. sutartimi siena Šventosios—Joniškio ruože buvo 

pastūmėta į šiaurę ir tame ruože apytikriai atitiko dabartinę Lietuvos-Latvijos sieną. Matome, 

kad tiktai nuo 1529 m. dabartinių Viekšnių apylinkės atiteko Lietuvai. 

Atgautos iš Livonijos Viekšnių apylinkės buvo prijungtos prie Biržuvėnų valsčiaus. 

(Biržuvėnai yra netoli Luokės). Įsteigtas Viekšnių dvaras tapo Lietuvos didžiojo kunigaikščio 

valda. Šykštūs Viekšniams ir XVI a. istorijos šaltiniai. Janas Sprogis iš XVI a. pabaigos 

Žemaitijos teismų knygų sudarė ir paskelbė Žemaičių žemės geografinį žodyną. Deja, ten 

Viekšniai neminimi. Tiesa, ten minimi dabartiniai Viekšnaliai, esantys į pietus nuo Luokės, 

tačiau jie LDK laikais priklausė Patumšių valsčiui. Ši vietovė neminima nei paskelbtose XVI a. 

Lietuvos Metrikos knygose, nors kaip minėta buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda. 

303

Į 1575 m. Žemaitijos teismo aktų knygą buvo įrašytas keistas dokumentas, aiškus falsifikatas, 

kurį paskelbė Ignotas Bušinskis. Tame dokumente minima ir keletas vietovių, tarp kurių ir 

Viekšnių valda su Tirkšlių, Alkiškių ir kitomis vaitystėmis. Taigi surastomis žiniomis Viekšniai 

pirmą kartą rašytiniame dokumente minimi 1575 m. (Buszynski I. Kroże. Ich przeszłość i stan 

obeczny. Wilno 1872, s. 93). 

Apie 1592-1595 m. sudarytame Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše nurodyta, kad Viekšnių 

bažnyčioje šeimininkauja protestantai. Viekšniai pažymėti 1613 m. LDK žemėlapyje. To 

žemėlapio kartografiniai darbai vyko apie 1600 m. Todėl lenkų istorikas Stanislovas 

Aleksandrovičius laiko pirmąja miestelio paminėjimo data. 

Viekšnius didysis kunigaikštis duodavo valdyti valstybei nusipelniusiems asmenims. 

Didesnių dvarų valdytojai būdavo vadinami seniūnais. Galima paminėti šiuos Viekšnių 

valdytojus (seniūnus): mirus tėvui 1647 m. seniūnu tapo sūnus Teodoras Lackis, 1661 duota 

valdyti Jeronimui Važinskiui, 1703 m. — Stanislovui Ščiukai, o 1772 m. — Adomui Gorskiui. 

Seniūnų pareigomis didikai beveik visada tituluodavosi. 

1655 m. į Žemaitiją įsiveržė švedų kariuomenė, kitais — 1656 m. žemaičiai sukilo prieš 

švedus. Per šias kovas labai nukentėjo Pakuršės miesteliai, tarp jų ir Viekšniai. Viekšnių valdos 

valstiečius kovai su švedais sukėlė Samuelis Juškevičius. (Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai 

į Lietuvą XVII—XVIII a., Vilnius, 1977, p. 64, 67, 68). 

1661 m. Viekšnių seniūnijos inventoriuje nurodyta stačiakampė miestelio turgavietė, palei 

kurią stovėjo 16 gyvenamųjų namų. Minimos dvi gatvės: Akmenės ir Tirkšlių. Akmenės gatvės 

abiejose pusėse stovėjo 21 kiemas, o Tirkšlių gatvėje tiktai 2. Dar buvo bevardė gatvelė palei 

bažnyčiai priklausiusią miestelio dalį, kurioje nurodyti 6 dūmai. Taigi iš viso tada Viekšnių 

didžiojo kunigaikščio miestelio dalyje buvo 46 kiemai. Žinoma dar namų galėjo būti ir bažnyčios 

jurisdikoje. (LVIA, SA-3765, l. 244—247). 1665 m. Didžiojo kunigaikščio Viekšnių miestelyje 

nurodyti 49 dūmai arba kiemai. 

Didžiulius nuostolius patyrė Žemaitija per XVIII a. pradžios Šiaurės karą, 1708—1711 m., 

siautėjusius badus bei marą. Pavyzdžiui, po šio maro Tirkšliuose stovėjo tik viena smuklė ir trys 

lūšnos. Aišku, nukentėjo ir Viekšniai. Siekiant, kad Viekšniai kuo greičiau atsigautų, 1725 m. 

spalio 26 d. jiems suteiktos miesto teisės. Praėjus 17 metų po minėto maro, 1728 m., nenurodant 

gatvių, surašyti 28 dūmai, taigi, palyginus su 1665 m., kiemų sumažėjo 1,6 karto. Viekšniai 

vadinami miestu. Jau minimos dvi žydų pavardės ir vienas atvykęs rusas. Tarp miestelėnų 

nurodytas amatininkas siuvėjas. 1738 m. Viekšniuose prie turgavietės nurodyta 10 dūmų, 

Akmenės gatvėje — 4, Tirkšlių gatvėje — 6 dūmai. Kitos gatvės ir sklypai dėl tris kartus 

siautėjusių gaisrų buvo tuščios, minimas Pluogų priemiestis. Matome, kad 1738 m. kiemų dar 

labiau sumažėjo ir bebuvo likę vos 20. (LVIA, SA-3774, l. 627—629). 

Matome, kad Viekšniai atsigavo sunkiai, nors jame sparčiai daugėjo žydų. 1765 m. mieste 

surašyta 15 žydų namų su 99 gyventojais. 1775 m. Viekšnių mieste nurodyta 40 dūmų. Matome, 

kad praėjus 110 metų, kiemų, palyginus su 1665 m., Viekšniuose buvo amžiau. 

Tiktai 1789 m. Viekšnių seniūnijos dalyje jau buvo 54 dūmai, o bažnyčios jurisdikoje 16, iš 

viso 70 dūmų (kiemų). (LVIA, SA-3365, l. 9). 

1792 m. gegužės 15 d. valdovas Stanislovas Augustas atnaujino Viekšnių savivaldos 

privilegiją. Ja vadovaujantis miestiečiai galėjo rinkti magistratą ir būti tiktai jam pavaldūs. 

Miestiečiai galėjo išsirinkti ir teismą, dėl magistrato teismo sprendimų galėjo apeliuoti į 

Žemaitijos žemės teismą Raseiniuose arba LDK asesorių teismą. Miesto reikalams tvarkyti leista 

pasistatyti rotušę. Praktiškai šia privilegija viekšniškiai mažai tegalėjo pasinaudoti. Prasidėjo 

valstybės žlugimas. Žemaitiją įjungus į Rusijos imperijos sudėtį, Viekšniai tapo eiliniu 

valstybiniu miesteliu. Pats Viekšnių dvaras, turėjęs apie 21400 ha žemės, 1809 m. atiduotas 

valdyti 50-čiai metų grafams Livenams. (LVIA, f. 378, BS, 1833, b. 1180, l. 37—38, 64). 

1827 m. liepos mėn. 6 d. (pagal naują kalendorių) Viekšnius nuniokojo gaisras. Nuo 

užsidegusios smuklės ugnis persimetė į kitus namus ir sparčiai plito. Tada iš viso su ūkiniais 

statiniais sudegė 103 namai. Miestelis greitai atsistatė. 

Prasidėjus sukilimui 1831 m. pavasarį buvo paskirtas sukilimo vadovybės vietos valdžios 

atstovas — Viekšnių parapijos viršininkas. Per savo talkininkus parapijos viršininkai turėjo 

išreikalauti iš dvarininkų bei valstiečių sukilimo valdžios skirtus mokesčius ir kitas rinkliavas. 

304

1831 m. balandžio mėn. Viekšniuose buvo sukilėlių postas, turėjęs stebėti galimą rusų 

kariuomenės įsiveržimą iš Kuršo. Mūšių tarp caro kariuomenės ir sukilėlių būrių Viekšnių 

parapijoje nebuvo. Caro valdžios žiniomis Viekšnių klebonas Kasparas Bytautas aiškiai rėmė 

sukilimą. Tada kunigai vien už sukilimo rėmimą nebūdavo represuojami. Be to kunigas 

K. Bytautas 1833 m. Viekšniuose mirė. (Sliesoriūnas F. 1830—1831 metų sukilimas Lietuvoje, 

Vilnius, 1974, p. 88—90, 260—261, 315—316; LVIA, f. 378, BS, 1831, b. 2507, l. 35). 

1833 m. Viekšniuose nurodytas 1 mūrinis ir 71 medinis namas, 14 smuklių, 670 gyventojų. 

(LVIA, f. 378 BS, 1833, b. 1055). 1841 m. patvirtintas inžinieriaus Kernšteino mūrinės Viekšnių 

bažnyčios projektas. Ši bažnyčia pastatyta 1853 m., o 1854 m. vyskupo Motiejaus Valančiaus 

pašventinta. 

1844 m. per Pavelo Kiseliovo valstybinių valstiečių reformą Viekšniuose įsteigta valstybinių 

valstiečių valdyba, savotiškas valsčiaus prototipas. Jam priklausė 3 valstybiniai dvarai, turėję iš 

viso 20 kaimų su 449 valstiečių kiemais. (KAA, f. 50, ap. 1, b. 141, l. 60). Valstybinis Viekšnių 

dvaras neteko prasmės. Jis buvo paliktas valstybinei nuomojamai fermai, kuri įsteigta apie 

1859 m. 

1859 m. leista Viekšniuose įsteigti privačią vaistinę. Kitais metais ją įrengė Teodoras 

Goldneris. 1883 m. šią vaistinę nupirko Vincentas Aleksandravičius. (Vakarai, 1938, nr. 57). 

1861 m. naikinant baudžiavą, Viekšniai tapo administracinio vieneto valsčiaus centru. 

Valsčiui liko pavaldūs tiek valstybinių, tiek privačių dvarų valstiečiai. Viekšnių, Akmenės 

apylinkėse veikė Jono Stanevičiaus, Kaunatavos dvaro savininko, sukilėlių būrys. J. Stanevičius 

turėjo Pisarskio slapyvardį. 1863 m. balandžio mėn. J. Stanevičiaus būrys atvyko į Viekšnius. 

Sukilėliai iš vietos valsčiaus valdybos kasos paėmė 252 rublius, sunaikino bylas. Klebonas 

Rupertas Bartkevičius susirinkusiai miniai žmonių perskaitė sukilimo vadovybės manifestą ir 

prisaikdino naujokus, stojusius į sukilėlių gretas. 1864 m. kun. Rupertas Bortkevičius buvo 

suimtas. Per kvotas teigė buvęs priverstas perskaityti sukilėlių manifestą ir prisaikdinti naujokus. 

Neturint įrodymų, kad tai padarė savanoriškai ir prašant vyskupui Motiejui Valančiui, iš 

kalėjimo paleistas, tiktai pašalintas iš dekano pareigų. 1865 m. kaltintas suorganizavęs Viekšnių 

ir Akmenos [gal Akmenės] parapijos jaunimo kelionę į Kauną sutvirtinimo sakramentui, nes 

vyskupui buvo uždrausta lankyti parapijas. Toks kaltinimas kunigui blogų pasekmių neturėjo. 

1866 m. kaltintas suplėšęs du stačiatikių religinius paveiksliukus. Deja, tardytojams nepavyko 

turimų žinių įrodyti, tačiau valdžia pripažino jį nepatikimu. 1867 m. kun. R. Bortkevičius 

pašalintas iš klebono pareigų ir paskirtas vikaru į Sedą. (Apxивные материалы Муравевского 

музея, ч. 2, c. 386—387; LVIA, f. 378, PS, 1867, b. 318. l. 1—2). 

Po sukilimo Valstybinės Viekšnių fermos žemės paskirtos apgyvendinti rusams kolonistams. 

1867 m. buvusiame dvaro pastate įrengta laikina cerkvė, o 1875 m. pastatyta nauja mūrinė, 

išlikusi iki šiol. (Laukaitytė R. Stačiatikių bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje, Vilnius, 2003, 

p. 218). 

1865 m. įsteigta valdinė vienklasė valsčiaus išlaikoma pradžios mokykla. 

Nuo XIX a. vidurio Viekšniuose ėmė sparčiai daugėti gyventojų. 1868 m. miestelyje vykdavo 

4 prekymečiai ir dukart savaitėje turgūs. Nurodyti 144 gyvenamieji namai. Miestelyje gyveno šių 

tikybų žmonės: stačiatikių 67, liuteronų 23, katalikų 487 ir judėjų 777, iš viso 1354 asmenys. 

Matome, kad žydai sudarė daugiau negu pusę Viekšnių gyventojų. 

1881 m. Viekšniuose atidaryta pašto stotis, priimanti visos rūšies korespondenciją. 1885 m. 

balandžio mėn. miestelyje sudegė 15 sodybų su visais ūkiniais ir pagalbiniais pastatais. Praėjus 

metams, 1886 m. gegužės mėn. pelenais virto 42 gyvenamieji namai, 12 parduotuvių, 12 svirnų, 

2 urmo prekybos sandėliai, odų dirbtuvė, varpinė, prieglauda. Gaisro nuostoliai — 135590 rublių 

(Виленский вестник, 1886, № 132, c. 2). 

1892 m. rugpjūčio mėn. iš Gordono spirito varyklos miestelyje vėl kilo gaisras. Ugnis 

pasiglemžė 11 žydų ir 14 krikščionių sodybų. Nuostolių 30000 tūkst. rublių (Kraj, 1892, nr. 34, 

p. 12). 

1894—1896 m. akmenimis išgrįsta Viekšnių miestelio Akmenės gatvė ir du skersgatviai. 

Darbai kainavo apie 2 tūkst. rublių. 1897 m. Viekšniuose surašyti 2951 gyv., iš jų 1646 žydai. 

Atskira tema būtų apie draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir apie slaptas 

(daraktorines) mokyklas. Įdomu, kad 1902 m. Viekšnių valsčiaus atstovai surašė nutarimą 

305

valdinėje vietos mokykloje mokyti ir lietuviškai. Priminė, kad nepatenkinus tokio reikalavimo, 

gali nebemokėti rusiškos mokyklos mokytojui algos. (Ūkininkas, 1902, nr. 10, p. 17). 

Žinoma tokio nutarimo valdžia netvirtino, pripažino jį „neteisėtu”, nesuprasdama, kad jau 

kliba reakcinės caro politikos pamatai. 

1904—1905 m. Rusijos pralaimėtas karas su Japonija sudarė caro valdžiai sunkumų. 1905 m. 

sausio 9 (22) Peterburge didžiulė minia atėjo prie caro rūmų pareikšti savo pageidavimų dėl 

demokratinių laisvių ir kt. Minia buvo apšaudyta ir išvaikyta. Tai sukėlė pasipiktinimą pačioje 

Rusijoje. Revoliucinis sąjūdis persimetė ir į Lietuvą. Tuo metu jau veikė politinės partijos. 

Aktyviausiai revoliucijoje dalyvavo socialdemokratai. Nuo 1905 m. rudens revoliucija vyko ir 

Lietuvos kaimuose bei miesteliuose. 

Atvykstantys į Viekšnius socialdemokratai, tarp jų ir Kipras Bielinis, nakvynę ir prieglaudą 

rasdavo gydytojo Antano Biržiškos namuose. Čia būdavo paliekami ir socialdemokratų 

atsišaukimai. 1905 m. lapkričio 21—22 (gruodžio 4—5) d. vyko Didysis Vilniaus seimas. Iš 

Viekšnių valsčiaus tame suvažiavime dalyvavo Juozas Knabikas ir Jonas Kontvainis iš Pluogų. 

Grįžę minėti asmenys platino Vilniaus seimo atsišaukimus. Vėliau Viekšniuose įsisteigė ir 

socialdemokratų kuopelė, kuri ėmėsi ryžtingesnių veiksmų. 1905 m. spalio 4 (17) naktį 

Viekšniuose buvo išplatinti socialdemokratų atsišaukimai „Ko nori Lietuvos socialdemokratai?”, 

„Šalin caro valdžia!” 

Pagaliau gruodžio 8 (21) d. Viekšnių turgavietėje įvyko gausus mitingas. Valsčiaus valdžia ir 

policija pasislėpė. Žmonės išsirinko naują valsčiaus raštininką lietuvį. Netrukus pasirodė 

baudžiamieji kariuomenės būriai ir atkūrė senąją tvarką, apylinkėse suėmė kelis asmenis. 

Vilniaus seimo dalyvis Jonas Kontvainis išvyko į Ameriką. Jonas Knabikas kurį laiką slapstėsi, 

vėliau gyveno legaliai ir baustas nebuvo. (Darbininkų balsas, 1905, nr. 11-12, p. 381—382; 

Lietuvos žinios, 1931, nr. 237, p. 3—4). 

Dėl 1905 m. revoliucijos caro valdžia buvo priversta padaryti nuolaidų ir engiamoms tautoms. 

Mokyklose leista dėstyti ir gimtąją lietuvių kalbą, leistos ekonominės švietimo ir kultūros 

draugijos. Viekšnių valdinės mokyklos antrasis mokytojas paskirtas lietuvis. 

1907 m. įsisteigė lietuvių kultūrinės draugijos Vilniaus aušra Viekšnių skyrius. Pirmininku 

išrinktas kun. Pranas Vilūnas, garsėjęs savo socialdemokratinėmis pažiūromis, o jo padėjėja — 

Elzbieta Biržiškienė, sekretoriumi J. Pundzius, kasininku — gydytojas Antanas Biržiška. Rusų 

valdžia šiam skyriui neleido steigti nei bibliotekėlės, nei skaityklos, o 1908 m. buvo valdžios 

panaikinta ir pati draugija. (Viltis, 1907, nr. 33, p. 2). 

1909 m. kovo mėn. įsisteigė Viekšnių vartotojų bendrovė. Jos steigėjas kun. Antanas Vytuvis. 

Bendrovė atidarė ne tiktai parduotuvę, bet įrengė ir mezgimo dirbtuvę. Megzdavo vyriškas ir 

moteriškas kojines, 1911 m. dirbo 30 mergaičių. 1913 m. turėjo 297 narius, o per tuos metus 

prekių apyvarta sudarė 44900 rublių. (Šalčius P. Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 

metų, Kaunas 1937, p. 99). 

1909 m. Viekšniuose veikė valsčiaus išlaikoma pradinė mokykla, joje mokėsi apie 120 

mokinių, dirbo du mokytojai, vienas iš jų lietuvis. Dar veikė švietimo ministerijos išlaikoma 

pradinė mokykla ir cerkvinė mergaičių mokykla. Į pastarąją mokyklą lietuviai savo dukrų 

neleisdavo. (Viltis, 1909, nr. 36, p. 2). 

Jau 1908 m. Viekšnių valsčiaus sueiga nutarė prašyti valdžios atidaryti keturklasę miesto 

mokyklą. Pagaliau tas nutarimas valdžios 1910 m. patvirtintas, o 1911 m. rudenį atidaryta pirma 

klasė. 1914 m. jau veikė visos keturios klasės, mokėsi 140 mokinių, dirbo 8 mokytojai. Mokykla 

veikė nuomojamose patalpose. Buvo statomi mokyklai mūriniai namai, tačiau iki 1914 m. 

pabaigos dėl kilusio Pirmojo pasaulinio karo nespėta baigti. (Viekšniai, Lietuvos žinios, 1915, 

nr. 7, p. 2—3). 

Iki 1913 m. Viekšniuose įsisteigė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius ir ugniagesių 

būrys. 1914 m. pradžioje sudegė Viekšnių skerdykla, nuostolių 15 tūkst. rublių. 

Šviesus viekšniškių gyvenimo puslapis yra vieši vakarai su vaidinimais. Pirmasis toks vakaras 

įvyko 1910 m. birželio 13 (26) d. Vaidintos pjesės: „Neatmezgamas mazgas” ir „Nutrūko”. Nuo 

šiol Viekšnių tautinio atgimimo ir saviveiklos entuziastai palyginti dažnai rengdavo viešus 

vaidinimus. Be to, porą kartų Viekšniuose lankėsi ir Juozo Vaičkaus Skrajojantis teatras. 

1913 m. vietos inteligentai miestelyje nupirko daržinę, kurią tikėtasi perstatyti, įrengti sceną ir 

306

kiekvieną savaitę rengti vaidinimus. Šiuos siekius įgyvendinti sutrukdė Pirmasis pasaulinis 

karas. 

1915 m. kovo 23 (balandžio 5 d.) Viekšniuose kilo gaisras. Sudegė vartotojų draugijos 

krautuvė ir kvartalas nuo bažnyčios iki turgavietės. Vokiečiai pirmąkart Viekšnius užėmė 

balandžio 19 (gegužės 2) d., tačiau netrukus rusų buvo atblokšti atgal. Tų metų birželio mėn. 

4 (27) d. ties Viekšniais įvyko mūšis tarp rusų ir vokiečių karių. Nuo rusų sviedinių labai 

apgriauta ir išdeginta mūrinė bažnyčia, supleškėjo visi klebonijos trobesiai, sudegė dalis 

miestelio. Po šio mūšio Viekšnius užėmė vokiečiai. (Viekšniai, Rygos garsas, 1915, nr. 53, p. 1; 

Šaltinis, 1915, nr. 27—29, p. 127). 

ŠALTINIAI 

Viekšniai: 1626: Vladislavo IV privileg. klebon., iš Viekšnių bžn. archyvo /1135, 3, 21. 

L. 105—106; 

1661, 1665: inventoriai, Biržinėnų tijūnija / SA 3765. L. 266—281, 244—257; 

1667: ? Inw. maj. Biržynianskiej / SA 6. L. 846—; 

1738: Miasto Wieksznie: Kwatera pierwsza — 2 pavardės, kwatera druga — 3 pavardės, 

kwatera trzecia — 2 pavardės, kwatera czwarta — 3 pavardės, Ulica Okmianska — 2 pavardės, 

druga strona — 2 pavardės, Ulica Tyrkszlewska — 6 pavardės, druga strona — 4 pavardės. Inne 

ulice, place puste od pogorzenia miasta razy trzy, bez żadnej płaty. Przedmieście Pługi... / SA 

3774. L. 627—629; 

1792. 05. 15: Diploma renovationis / LM 556. P. 234—237; 

1792. 05. 25?: Diploma renovationis miastu wolnemu Rzptej Wiekszniom... herb trzy 

gwiazdy, jedna srebrna dwie złote, nad niemi korona w polu blękitym... / 1135, 3, 21. L. 107; 

1725. 10. 25: Marcin Szczuka, seniūnas, suteikia miesto teisę / 1135, 3, 21. L. 108; 

1775: seniūn. / SA 4202 (senas Nr.); 

1789: seniūnija / SA 4241 (senas Nr.); 

1806: Bažn. inventorius / 669, 2, 339. L. 31—42; 

1816: graf Liven / 378, 24 (1816 m.), 172; 

1833: Viekšniuose buvo: 336 vyrai, 334 moterys, 1 mūr. namas, 71 medinis, medinė 

bažnyčia, 14 karčemų / 378, b. s., 1833 m., b. 1055; 

1839: Opisanije strojenij folvarka Viekšne / 525, 3, 44. L. 169; 

1841: Mūrinės bažnyčios statybos planas ir fasadas, parengtas gub. archit. Gregotovičiaus / 

382, 2, 31. L. 269—270, 333—334; 

1854—1869: Vedomost' o čisle usadeb i placev v mestečke Vekšne... / 525, 18, 87; 

186?: Seniūnijos planas: Luokė, Biržinėnai, Šatrija, Alkakalnis... / 526, 8, 1938; 

186?: Projekt podrazdelenija zemelnogo učastka k obchodu N 2 Vekšnianskoj dači 

Šavelskogo lesničestva... na placy (Prie kelio iš Leckavos į Viekšnius, prie geležink. stoties, 

Možejki) / 526, 7, 4813; 

1857—1858: Miestelio planai ar jų dalys / 526, 7, 5346, 5347, 5351, 5355; 

1868: Podrobnyj plan byv. fermy Vekšne nyne der. v kaz. im. Vekšne, plane yra bažn., 

tvenkinys, mokytojo daržas etc. / 526, 7, 5327; 

1868: Plan mestečka Vekšne... Šavelskogo ujezda / 526, 7, 5325; 

1873: Bažnyčia: 1854 pastatyta nauja, mūrinė, 1855. 05. 29 pašventinta Valančiaus. Taip pat: 

Časovnia na ploščadi byvšego starogo kostela, novaja, kamennaja, dlinoju 6,5, širinoju 4,5 

saženi, pokryta gontom, na toj že ploščadi byvšaja kolokolnia derevianaja, polurazrušenaja. 

Kladbišče prichodskoje obvedennoje kamennoju ogradoju, v rasstojanii ot kostela odnoj versty / 

669, 2, 356. L. 69—72; 

Viekšniai: 1665: Inw. ciwunstwa Birżynianskiego, (L. 268v): miasteczko Wieksznie / SA 

3765-1, L. 284—. 

Viekšniai: XIX: Viekšnių seniūnijos planas (Luokė, Biržyniany, Šatrijos kalnas, Alkakalnas) / 

526, 8. 1938. 

Vadovas po Ventos regioninį parką. Guide around Venta Regional Park / Leopoldas Rozga. 

— Utena: UAB „Utenos Indra”, 2008. — 128 p.: iliustruota. — Tekste: Sudarytojas ir tekstų 

autorius Leopoldas Rozga. Naudotasi Lietuvos Garbės kraštotyrininko Bronislovo Kerio užrašais 

307

ir fotoarchyvu. [...] Nuotraukos A. Almanio, E. Čepulytės, J. Fokienės, A. Jaroševo, B. Kerio, 

A. Niciaus, O. Noreikienės, L. Rozgos, J. Strazdausko ir iš Ventos regioninio parko direkcijos 

archyvo. 

Lygiai prieš 284 metus Viekšniai gavo savivaldos teises / Tai yra 2007–2008 m. programos 

„Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios 

Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus 

enciklopedinio žinyno dalis; Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų 

ministerija; Lietuvos istorijos institutas // Kopijuota iš interneto: mažeikiečiai.lt. — 

SEKMADIENIS, 25 SPALIS 2009 17:58. — Visas tekstas: 

Viekšniai – nedidelis miestelis (Mažeikių raj.) ant Ventos upės kranto. Lietuvos DK gyvavimo 

laikotarpiu administraciškai priklausė Žemaitijos kunigaikštystei, po to – seniūnijai, buvo 

Lietuvos valdovų valda. XVI a. pačioje pradžioje Viekšnių valdą Lietuvos dk Aleksandras 

Jogailaitis suteikė Vilniaus tijūnui Butrimui Nemiraičiui. 

Jau tuo metu buvo Viekšnių dvaras ir greta jo besiformuojantis miestelis. Berods, šio 

savininko rankose valda buvo neilgai. 1547 naujasis Viekšnių šeimininkas Jonas Bartoševičius 

testamentu dvarą paliko žmonai, garsiai evangelikei reformatei Sofijai Mitkevičiūtei. Neaišku, ar 

naujoji savininkė iš katalikų perėmė čia apie 1565 pradėjusią veikti bažnyčią, ar fundavo naują. 

Bet kuriuo atveju, XVII a. pirmoje pusėje Viekšniuose vėl atkurta katalikų bažnyčia, jai 

užrašytas Milių kaimas, o 1634 vietoje senojo bažnyčios pastato iškilo naujas medinis. 

Iki XVI a. vidurio Viekšniai nesudarė atskiro administracinio vieneto, priklausė Biržinėnų 

valsčiui (seniūnijai). Ilgamečiais dvaro ir miestelio savininkai buvo Lackių giminė. Vienas iš jų – 

dvaro maršalka ir Biržinėnų seniūnas Teodoras Lackis Viekšnius gavo 1661. Šiuo laikotarpiu 

miestelis ir apylinkės buvo labai apleistos, XVII a. patyrė švedų niokojimus. XVII a. pab.-XVIII 

a. pr. administraciškai jau išskiriama Viekšnių seniūnija. Nuo 1703 iki XVIII a. 5-ojo deš. pr. jos, 

o kartu ir miestelio valdytojais buvo Ščiukų giminės atstovai. 

1725 10 25 Viekšnių ir Vabalninko seniūnas Martynas Leopoldas Ščiuka Viekšnių miesteliui, 

remdamasis savo kaip seniūno valdžia, suteikė Magdeburgines teises Jo pasirašytame rašte 

nurodyta sukurti savivaldiems miestams priklausančias institucijas, išsirinkti pareigūnus. Miestui 

seniūnas taip pat suteikė ir herbą – jame pavaizduoti trys iškilę kalnai. Seniūno raštą 1729 

patvirtino jo žmona Elžbieta Potocka, o 1743 – naujasis Viekšnių seniūnas – Žemaitijos pilies 

teismo teisėjas Mykolas Gurskis. 

Šiomis teisėmis Viekšnių gyventojai naudojosi iki 1766. Vėliau, Ketverių metų seimo 

laikotarpiu, miestiečiai ją atkūrė. 1792 05 15 Stanislovas Augustas, Viekšnių pareigūnų ir visų 

miestiečių prašomas, atnaujino savivaldos privilegiją. Miestiečiai galėjo rinkti magistratą, buvo 

atleisti nuo kitų prievolių, tapo pavaldūs tik Viekšnių magistrato jurisdikcijai. Miestui taip pat 

suteiktas herbas. 

Jis skyrėsi nuo anksčiau turėto. Naujajame turėjo būti vaizduojamos žydrame lauke trys 

žvaigždės – dvi sidabrinės ir viena auksinė, o virš jų karūna. Savivaldos teisių atkūrimo 

Viekšniams pagrindimas beveik nesiskyrė nuo tų miestelių, kurie šias teises gavo pirmą kartą. 

Tai yra 2007–2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų 

bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto 

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis. 

Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija 

Lietuvos istorijos institutas 

ВЕКШНЯЙ // Российская Еврейская Энциклопедия. — Kopijuota iš interneto 2010-04- 


ВЕКШНЯЙ, поселок в Акмянском р-не (Литовская Республика). Изв. с 14 в. В 1792 

получил Магдебургское право. С 1795 — в составе Рос. империи. В 19 — нач. 20 в. — 

местечко Векшни Шавельского у. Виленской, с 1842 — Ковенской губ. В 1918—40 — в 

составе Литовской Республики, в 1940—91 — Лит. ССР. В 1766 в В. проживало 274 еврея, 

в 1847 — 1120, в 1897 — 1646 (55,8%), в 1940 — ок. 600 евреев. Евреи жили в В. с сер. 

308

17 в. В 19 в. в В. имелись 2 синагоги — летняя и зимняя; иешива. Раввинами и рук. 

иешивы были: до 1840 — Шабтай Йофе, в 1840—48 — раби Иекутиэль-Залман, Йосеф 

Шалуфер, в 1881—88 — Элиягу-Борух Комай, в 1880—1901 — Аба-Яков Борухов 

(1848—?), в 1901—03 — Арье-Лейб Липкин, Иекутиэль-Залман Левитас, в 1898—1914 — 

Борух Левинберг, в 1919—24 — Шлойме Файнзильбер (1871—1941), впоследствии — 

раввин в Кейданах (совр. Кедайняй), возглавлял Объединение раввинов Литвы. В кон. 19 

— нач. 20 в. в В. активно действовало отд-ние «Хибат Цион». Летом 1915 евреи В. были 

депортированы во внутр. р-ны России. Часть из них вернулась в В. после 1918. 

Большинство евреев В. занимались разл. торговлей, было неск. кр. торговцев лесом. Евреи 

владели 65% мелких пром. пр-тий, им принадлежали мельница и эл. станция. Действовали 

Еврейский народный банк, отд-ние «Объединенного кредитного об-ва еврейского с. х-ва 

Литвы», разл. благотворит. орг-ции. Работали 2 школы сети «Явне» и «Тарбут», еврейская 

б-ка. Функционировали отд-ния разл. еврейских партий. Спорт. об-во «Маккаби» 

насчитывало ок. 100 чл. Раввином в 1925—41 был К. Магид. В июне 1941, до оккупации 

В. герм. войсками, местные литовцы убили неск. евреев. В нач. июля 1941 все евреи 

мужчины были собраны в зимней синагоге и использовались на принудит. работах. 4 авг. 

1941 все евреи В. были отправлены в Мажейкяй и расстреляны на еврейском кладбище.В 

нач. 1990 на месте старого еврейского кладбища в В. установлен памятный знак с 

надписями на идише, иврите и лит. языке. В В. род.: А.-И. Гродзненский, З. Ефройкин, 

И. Ефройкин, А. Идельсон; Ицхок Шапиро (1895—1941), один из основателей и пред. 

«Союза евреев — борцов за независимую Литву». 

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 2010. — Liep. 31. — Žodžiu. — Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Bov Kapienūse fabrėks i Kairiškiūs bovo. Nu i kuokiej tie puopiermedee bovo tuokėj, puo 

mietrą, kėik anėi tėn bovo, nežinau. Liob sumes į Virvytę, ir anėi plauks iš Kairiškių į Kapienus, 

vandeniu. O kap tėi nepaskendo, aš nežinau, mus anėi bovo išvirinti jau. Nu tai viens vienuo 

pusie Virvytės stuoviedavo žmuogus, kituoj, kituo pusie. Reiškia, pastumdymui, ka už kuokių 

krūmų užkliūs tėi, tai tus pastumdys į šalį vės. Bet vistiek palėkdavo, parsinešdavuom, mes 

vistiek da raduom. Aš gal įsigalvuojau, dėlkuo i nepaskėndo. Musėi bovo lėngvi. Anėi tuoki rodi 

jau bovo, anėi bovo išdeginti turbūt’. Juk tap įmesk, jug ons mėtro ilgomo, metras ilgomo. Nu 

bet vuo kėik ons, klausyk, jug ons, įmesk į vandenį, jug ons nuskęs, a ne? Pėlna Virvyčia 

važioudavo ka būs puotvynis, tad iš tun Kairiškių fabrėko į Kapienus tat. Mataa, mas pri pat, mas 

matydavuom. Ka važiou, kad ein į Kapienų fabrėką. Į Kairiškius prigatavuodavo, paruošdavo, 

sutvarkydavo, tėn jug nuskusdavo tas žėivis i paleisdavo i Kapienus. Tas bovo toukart 

Sirutavičio laikaas ka bovo, Smetuonos laiki tas bovo. Aš da į muokyklą nejau, ruoduos. Da mes 

maži tebuvuom ka matiem. Vuo gal ir ejau, matydavau. Pavasarees jau visaduos plukdydavo tus 

medžius. Iš Kairiškių į Kapienus. Nu ka vanduo, ka didelis puotvynis yr. Ka i ledus išnešdavo, ka 

bovo pėlna pėlna Virvyčia vandens bovo, toukart ka didelis puotvynis bovo, vuo tap ne — 

nenuneš. Bet kad eidavo bangos, didelis puotvynis būdavo. 

Nu tas zastavas ištraukdavo kad vanduo būs stėprus, nu ištrauks tas zastavas, ka neišplieštom, 

i sudies ont tuo tėlto. Tas zastaukas. Vuo mes ejuom į muokyklą, per tas zastaukas reikies pereit, 

per tų tėltą reikies pereit. Bet tas tėlts labaa paprasts bovo, tuokių lėntų paprasts bovo visai. Vuo 

tas ta bovo prūds. Iš tuo prūdo posės bovo zastaukos uždietos, vuo tėn tuolyn ejo Virvytė, jau 

sekliau bovo. Tėn bovo tas prūds, mat jėms reikiejo vandens, tam fabrėkou. Teip bovo. 

Ai, tas bovo jau pri kumunistų. Tetė važiavo... Kairiškiūs grūdus, prievolę vežė, išvažiavo. 

Prisidiejo maišų vežėmą, nedaug tėn bovo, gal kuokėi pėnki maišaa tų grūdun, ir išvažiavo, 

išvežė prievolę. Tik tik įvažiavo į tuo Virvytę, tujau ir paleido zastaukas. Jėtumon, ka būt paleidė 

vidury Virvyčiuos, ons būtų nuskėndis i su arkliu. Ta da išplaukė. I šitaa i grūdaa nuskėndo, da 

kėtą maišą ištraukė. Vuo pats parejo vėsas šlaps. I tas arklys išsoko į pašalį. Parejo pas Matutį, 

tėn ir išsidžiovėno, parvažiavo, vuo taip bovo anam. Tyčiuoms atsoko tėi darbininkaa, tas 

zastaukas ištraukė. Ka būtų įvaževis į vidurį, jis būtų nuskėndis. Geraa ka bovo pavaževis tap 

nelabaa tuolėi nu pašalio. Tėn bovo giliau tuoliau nu pašalio. Tap anam bovo. Tai tėn brasta bovo 

gera, važioudavo. Ka zastavą uždies, važioudavo. I su arklees važioudavuom į atlaidus, į 

309

Šiaudėnę ka važioudavuom, su arklees važioudavuom, galies pervažiout su arkliu. Bet ka jau būs 

tas a rudou, pavasarį daug vandens, nu ta i būdavo tap. Ka anėms trūks vandens, paleis 

zastaukas, ka būs per daug vandens, paleis zastaukas, ka mažaa vandens, uždarydavo tas 

zastaukas. Daug vandens būdavo, ta ištrauks tas zastaukas, suguldys unt tuo tėlto. 

Aš ejau pirmiause į Dauginius į muokyklą. Pats pirmiause ejau į Kapienus. Pėrmą klasę ejau į 

Kapienus. Toukart tiktaa būdavo rudenį, žėimą nereikiejo eit tėn. Nu rugsiejo mienesio liki Vėsų 

Švėntų. Tik tėik ten mes ejuom į muokyklą. Vuo da ejau į Dauginius, pas Bernuotą bovo da 

muokykla. Tėn ejau ontrą klasę. Dauginiūs ejau. Uo tuoliau ejo į Kairiškius. Da, palauk, ejuom 

ten pas tuokį, kaimi tėn bovo, kažkap pavardie... Misis, Nicis, kažkap, Nėcius. Bovo kaimo 

muokykla, kuol’ pastatė muokyklą. Uo tap trėtį skyrių, ketvėrtą skyrių baigiau Kairiškių 

muokykluo. Pėrma Kapienūse, tik neėlgaa aš tejau, da mas tebgyvenuom senuo suodybuo tėn. 

Tik aš tėn ejau nu rugsiejo mienesio iki Vėsų Švėntų. Ir tuoliau nebmokėno. Smetuono laiki 

žėimuoms nemuokėno pėrmaks. Munėi bovo aštouni metaa. Aštuonių metų. Kapienų muokykla, 

kor pas Pranauskį, tėn vėsą laiką i bovo ta muokykla. Bovo vėsą laiką tėn pas Pranauskį, 

ūkininks tuoks bovo, i tėn muokykla bovo vėsą laiką. Iki pat, kai kum... kai baigies tėn, tuos 

muokykos kaimūs jau uždaro. Pas Bernuotą bovo tuokį, Kuostį Bernuotą, irgi paprastame name 

bovo. Paskui į Kairiškius. Pas Nėcių ejom. Irgi Kairiškių kaime bovo tuoks Niecius, turiejo 

muokyklą, bovo tėn pas ūkininką tuokį. Tėn irgi ejuom vėini žėimi. A potam į Kairiškius 

išejuom. Sirutavičius pastatė muokyklą. Tik pastatė. Ka mes parejuom, pėrmą kartą bovo, tik 

pradiejo muokint, į naują muokyklą. Kai pastatė, i mas parejuom, tėn į muokyklą ejuom. Tėn 

netuolėj pri pat muokyklos bovo tas Nėcius, gyveno. Užsidarė vėsos tuos kaimo muokyklos. 

Kaip gerai, ka būdavo Kaliedos, Sirutavičius tujau pat doudavo mums saldainių, doudavo 

kavuos, bulkos. Tuokį atnešdavo pėino betuoną tuokį pastatydavo tėn, mas į eilę sustuodavuom, 

turiejuom puodelius pasijiemi, pripėls mums kavuos, bulkos doudavo ir da saldainių doudavo 

Kalieduoms, tuokį po maišėlį visims. Tuoks bovo Sirutavičius gers puons. 

— I kiek metų muokieties tėn Kairiškiuos? 

— Tris metus. 

— A daug klasių tuo metu bovo? 

— Keturios klasės tebovo. Pas mumis tebovo tik keturios klasės. Aš 1937 baigiau. 

— I daugiau nebsimuokėt? 

— Ne, nesimuokiau. Grėcius tuoks muokytuoju bovo. Grėcius, Gricienė bovo. Ons i 

Dauginiūs muokytuojavo tas Grėcius. Ka bovo, potam tėn. I potam anų, kap užejo rusaa, pajiemė 

ir išvežė. Da bovo šuokee, da ons munį išvedė šuokt, tas Grėcius, jau bovo atejė rusaa. Sako: 

„Šimts velnių išejo, tūkstontis velnių parejo”. Ont vuokiečių, sako, šimts velnių išejo. Tūkstontis 

velnių parejo. Munį da šuokt išvedė. Tujau, nežėno kor, išvežė anų į Sibirą. Šaulys ons bovo da. 

Vaikų neturiejo. Žmuona bovo muokytuoja, ons bovo, muokytuos bovo Grėcius tas. Kairiškiuos 

vėsą laiką bovo. Ons mėrė Sibire, ons nebegrįžo jau. Kap tik užejo rusaa, tujau anų i pajiemė. 

Ontrą kartą ka užejo. Nes aš buvau jaunuoji ūkininkė vėsą laiką. Eidavau žaist, kad ons da bovo. 

Muokykluo mums būdavo Jaunųjų ūkininkų ratėlis. I švaruo, tvarkuo reikiejo dalyvaut ir 

sėdavom į tuos tuokius, nu i morkas, ir kokias tėn daržoves reikies augint jau jiem. Labaa miegau 

žaist kvadratą. Ka mon bovo geraa ka nuveidavuom per pertraukas kvadratą žaist. Renginee 

būdavo, važioudavo į paruodas. Reikiedavo vežt rankdarbius, bovo Tryškiūs paroda, vežiem tus 

savo. Tėi augindavo, veždavo daržuoves, vaikiokaa kor augėno. Buruoks, kor didėsnį veš, a kų 

nuors nuveš. Nu vuo mes rankdarbius. Muokykluo bovo Tryškiūs ta paruoda. Da bovo Grėcius 

muokytuos. Kap užejo rusai, pasibaigė vėskas. Aš tiktaa anuo žmuoną, daugiau neprisėmenu, ka 

daugiau nebovo, tie do i tebovo muokytuojai. Ana muokėno ontrą klasę, vuo ons trečią i ketvėrtą. 

Ana ontrą klasę i pėrmą klasę, muokytuoja, anuo žmuona. 

— Pirtis bovo? 

— Ne, pirties nebovo. Tik bovo klietė, truoba, kūtė ir javams kolt, kap tuo vadindavo, kor 

diedavo rugius. Keturi pastataa tebovo tiktaa. 

— Rankinių girnų neturiejuot? 

— Ai ne, senuolis turiejo, da palėko tėn prie... Mono senuolis tik turiejo tas tuokias. Tuokie du 

akmenaa tuokiej bovo, i da palėko Dauginiūse. Da ons žadiejo vežtėis, Edvards, parsivežt čia 

310

anus. Liob bovo akmou tuoks i vidurie tuokia kiaurinė bovo, turiejo senuolis, mona senuolee 

turiejo. Dauginiūse gyveno vėsą laiką. Jauni mėrė. Aš da maža maža tuokia bovau, prisimenu, 

kuokių gal šešių metų bovau, ka mėrė. 

— Koldavo su arklėne mašina. No būdavo, turiedavo arklinių, pakinkys arklius ir koldavo su 

arklėne mašina. Tas turiejo turiejo da arklėnę mašiną, tas Laputis turiejo da. 

— Vuo Dauginiūse nebovo? 

— Ne, Dauginiūse ne. Šnekiejo — ons turiejo. Lėnų mėnamą mašėną, ruods kad turiejo ir 

arklėnę mašiną. Esam kūlę po karo su arkliais. Pakinkys arklius, untaa, i sokdavo. I pas mumis 

esam kūlėj su arklėne mašina. Tai atvažiuodavo, turbūt, tas Laputis. Aš nežinau iš kor gaudavo 

tuo mašėną. Mas neturiejuom, bet tiktaa atvažioudavo. Pačiuo pradžiuo po karo. Aš neprisimenu, 

ruods, ka bovo normali ta kulamuoji. Pakinkys arklį, aš esu varius dar. I varysiu tus arklius i 

rinkį. Gint į rinkį tus arklius, ka nesustuotom. Ruods ka normali bovo ta kulamuoji. Pas mumis 

žinau ka kūlė, vėiną metą atsėmenu aiškee ka kūlė su ta mašina pas mumis. Ruods ka Laputis i 

bovo. Vuo kou iškulsi. A degalų nebovo, kuo nebovo, aš nežinau kuo, negaliejo kolt. Daug kas 

kūlė su arklėne mašina, i Deniušis Untuons koldavo. Labaa lėngvee būdavo, ont stalelio geraa 

dėrbt bovo, nesunkee. Palėngva koldavo labaa. Mažaa tereikies dout tų šiaudų. O potam kūlė su, 

žinaa su, nu, kūrendavo. Mono bruolis eidavo koldams su dampiu. Malkuoms, su malkuoms 

prikūrens i kols. 

— O kaip tas bruolis... O kas tų dampį turiedavo? 

— O Palčauskis turiejo tas. Glodėnis irgi gyveno, Kegriūse turiejo kolamą mašėną. I potam 

turiejo tas šitaa vuo... i Glodėnis, i Palčauskis turiejo, mona tas diedė, žinaa tų Palčauskį, tas 

turiejo kolamą mašėną gerą. 

— A tas Palčauskis, kap anuo vards? 

— Osvalds bovo. Anuo tievs Osvalds bovo. Vuo sūnaa bovo Kestutis ir Algirds. 

— A tai kuris turiejo tuo? 

— Nu tai tas tievs turiejo. O tėi sūnaa nejo koldami. Tas bovo Smetuono laikaas. Ui sunkee 

dėrbdavuom. 

Tus puopierius džiuovindavo, pastuogės tuokios bovo lauke. Tuokie stuogaa bovo, vuo šuonaa 

bovo atviri. Išneš tuos kardonus, puopierius, tap sukabindavo sukabindavo i džiuovindavo lauke 

ka būs gražus uors. Neturiejo kor, džiovyklų, tuo puopieriaus stuoruojo. 

Mes ka gyvenuom suodybuo, ta žinaa kap bovo. Paprasta truoba bovo, medėnė, šiaudinis 

stuogs. Vėins kambarėlis tebovo, i tėn nieko nebovo gero, suodybuo. Nams pri namo, truoba pri 

truobuos. Čia mūsų bovo klietė, vuo už klieties jau ne mūsų žemė bovo. Suodyba pri suodybos 

bovo. Šiaudėnee stuogaa bovo, kamėnaa bovo tuokėj apvali, tuokėj kap rodi tuokėj kažkuokėj. 

Tuoks apval’s kamėns tuoks. I kulama daržinie bovo, kūtės dėdelės bovo. Tetės tieviškė bovo tėn 

tėi pastataa. Truoba pri truobuos bovo. Tap daug nebovo, kėik tėn — trys Labanauskee bovo, tėn 

nieko nebovo. Nivėino kėto nebovo. Mono tetė bovo Labanauskis Stanisluovs, senuolis bovo 

Antans. Da Labanauskis bovo, tėn tuoliau gyveno. Deniušis gyveno. Nu Liaugminienė gyveno 

tuo suodybuo tėn. Nu i tėik i tebovo. Mūsų tetės... kėik bovo a vienuolika vaikų bovo — tetės 

bruolių. Ruods ka vienuolika bovo. Aduoms, Vacluovs, bovo Duomininks, Stanisluovs, Petras, 

Proncėškus... Aduoms, un karo bovo, Didįjį karą i bovo, tas tetės bruolis. Par karą žmuona mėrė, 

vuo kap parejo iš karo, tada... Mūsų tetė augėno anuo dukrą. Pasijiemė mažą tievaa. Muotina 

anuos mėrė. Ka parejo iš karo, tas tetės bruolis, ta mergelė bovo maža, bet ons tujau neužėlgo 

mėrė, tas tetės bruolis. Mūsų mama tuo mergelę paaugėno. 

— Vuo kas tėn tuos vienuolika vaikų turiejo? 

— Ai, mono senuolis. Palčauskienė, vuo, bovo tetės sesou. 

— Vuo kor pirmuosios Komunijos priejuot? 

— Aš Tryškiuose. Ejuom pėškom į Tryškius muokintėis da. Su bruoliu ejuom piesti į Tryškius 

muokintėis. Tryškių parapėjės, Tryškiūs i bovo. Ka buvau didesnė, jau ka pana paaugau, 

važioudavau vėsor su dvėračiu. Į Tryškius važioudavau su arklees su mama. Į Tryškius, į 

Šiaudėnę. Į atlaidus, į Šventą Roką, i dar kažkuokie atlaidaa tėn bovo. Su arkliu vis 

važiuodavom, kuol’ neturiejau dvėračio. Vuo taap gyvenom kėtą kartą. Gers gyvenėms bovo. 

Geraa bovo visim. 

311

Mama bovo parsivežusi savo pasogėnę luovą. Da iki laiko bovo čia. Bet kap tėn griuovė tus 

pastatus, mas nevežiemuos tuos luovos, kažėn kor. Tetė padėrbdavo tuokias luovas, tuokius 

apsuodelius prikaldavo, mažiems vaikams mieguot. 

Tuoks Munius bovo, irgi tuoks, ons irgi dėrbdavo viedrus medinius. Bet tas jau bovo... pri 

vuokiečių, atruodo, vokiečių laiku, viedrus medinius dėrbdavo. Nebovo viedrų, medinius 

dėrbdavo viedrus. Mono tetė nemuokiejo, mono tetė tik klumpius muokiejo dėrbt geraa. Tuokius 

tus — uodėnee vėršaa, medpadee tuokėj bovo. Ai, moms geraa bovo gyvent. Mas turiejuom 

vėskuo. Kiti žmuonis neturiejo kų valgyt’. Ateidavo pas mumis, prašydavo — brolienel’, 

paskuolyk rugiūn, kap iškols, atidous. Ateidavo dounos prašydavo, doudavo pu kepalą dounos. 

Nu da doud — dabaa būs ne ont jouko, atidousi tuo douną. Ne mas jiemiem, ne mums reik tuos 

dounos. Must’ turiejuom kuo pavalgyt, ka tik bluogaa gyveno žmuonis, neturiejo kų valgyt. 

— Kiek žemės turiejuot? 

— Pėnkiuolika hektarų bovo. Mamos tievaa bovo baguoti labaa, anėi liob padiedavo. Ka 

reikies kų dėrbt. Ka reikiejo persikelt iš senuos suodybos į naują, atvažiavo Zavėckis, mamos 

tievo bruolis, vežė. Nuardė klietį seną, parvežė, perstatė kūtę seną, perstatė, tik truobą naujų 

balkių pastatė. Vuo kūtė senų balkių, klietis, palauk kuokių metų — mono senuoliaus ta klietė 

bova dar, tetės teties bovo. Parvežė perstatė tuo klietį. Kūtį perstatė vėsą, tik truobą naujaa 

pastatė. I daržėnę kulamuoji pastatė. Vuo da iš senų, senų laikų bovo, žėnaa, tuoki apvali balkee 

bovo labaa stipri. Da čia buvuom parsivežė kap griuoviemies. Pjaustiem į malkas tus balkius. 

— Bet dabar jau nugriauta vėskas? 

— Iš įkainavimo gavau. Nugriuovė. Gers gyvenėms bovo, geriau kap dabaa ka bovo. Du 

bruolee bovo, i sesou bovo mono dar. Mono sesou mėrė 1941 metas. 

— Vuo muokykluoj a į sąsiuvinius rašiet? 

— Į sąsiuvinius mes rašiem. Bovo sąsiuviniai. Tiktaa rašals bovo tap pamirkyt, nu parkelio 

nebovo. Tik reikies pamirkyt, plunksnos bovo. Bovo viskuo, i sasiuvinių, i knygų. 

Ka mas irgi guliejuom apkasi, buvuom pasikasę kažkor, upelie kažkor tėn, buvuom išsikielie 

tėn. Da mon bruolis bovo išvaryts i padvadą kažkor į Telšius. Parvažiavo, Telšiūs bovo padvaduo 

ten, parvažiavo pavargis. Mas išejuom į apkasą, vuo bruolis sako, aš netoriu sveikatos, aš niekor 

neisiu, ons guliejo luovelie. Vuo mes buvuom išejė, i aš buvau išejusi, i tetė, i mama, sesou jau 

bovo mėrusi. Apkasaa bovo iškasti apėi mūsų vėsą truobą. Vuokiečee bovo iškasę apkasus. Bet 

anėi nesiedo į tus apkasus. Aš dar irgi ejau, buvau pavaryta apkasų kast’. Da mošt’ gavau. Išejau 

su tuokia Kulvinskate, Palionių merge, atejo vuokietys, ka devė mums par nogarą abidviem, tas 

vuokietis — ko tap vielaa ateinat. O potam mumis lietuvius sustatė į pakalnę vėsus tėn, pri 

Kairiškių tėn, pri Matočio, į pakalnę. Vuo tus, lėnkaa kor bovo, tai lėnkaa bovo visi ont kalno 

bovo lėnkaa. Nu tai potam užejo rusų lėktovs, vėiną tų lėnką peršavo. Mes buvuom pakalnie. Tas 

bovo vokiečiams išeinont. Potam tėi lėnkaa, tėi belaisvee bovo, kor apkasus kasė. Aš žinau, ka 

jie pas Palčauskį bovo, tėi belaisvee, tuo doubuo, anėi tėn mėiguodavo. Daug bovo anų, į 

muotrėška bovo tuokia. Mūsų daržs tėn bovo. Kas tėn, sietinee bov. Einont prigruobs, tus 

sietinius raus iš daržo, nešees į tuo doubą tėn pas Palčauskį. I rusų bovo, i lėnkų bovo. Daugiau 

lėnkų bovo. Par naktį tėn doubuo, ryto metą išvarys į apkasus. Iki pat mūsų, pri pat mūsų 

apkasaa bovo, apėi vėsą truobą apkasaa iškasti bovo. I lietuvius varydavo kartu, i belaisvee 

kasdavo tus apkasus. Bet tėi į tus į tus apkasus nesiedo, mes buvuom tap pasitraukėj į Pabūgenį. 

Sugrįžuom iš Pabūgenio. Palikuom toštį truobą. Viskų išsivežiem, da palėko lašinių spintelie. 

Nieks nieko nepadarė. Išbuvuom kuokis dvė paras, i karves išsivediem, ir arklius, vėskų, tik 

paršiukaa bovo maži palėkė tuokėj, bet nieks nieko nepajiemė. Nieks nieko. Tebraduom i tus 

lašinius ka parejuom, viskų spintelie tebraduom. Bet jau rusaa užejo toukart. 

Mes įstuojuom patys paskutiniejie, mas nestuojuom į kulchuozą. Išgyvenuom dar tris metus. 

Buvuom pavienees. Nejuom į kuolūkį. Pyliavos bovo didžiausios, matytom, pyliavas pėldavo. 

Su tas Šiūšelees mono bruolis kartaas susitėkdavo i sakydavo — tik nestuokit į kulchuozą. 

Mama, nerašykemuos, da nerašykemuos. Nu kap jau pradiejo... ka jau aprašė viskų, atiemė, ta 

toukart įstuojuom į kuolūkį. Bovo „Tarybų Lietuva”, potam mus bovo „Virvytės” kuolūkis. Kų 

mes atideviem tiem... Mas turiejuom du arklius, vėiną arklį buvuom pardevėj, vėiną arklį 

atideviem i daugiau nieko. Arklį atiemė, ratus atėdeviem, šlajelę atideviem, rages. Atvažavo, 

312

susirėšo kap gurguolę ir išsivežė vėskų ka įstuojuom. Išsivežė į brigadą. Da policininks bovo 

atvaževis, i policiją pajiemė da. Mama riek atsistuojus, juk gurguolė išvežė šlajukus, rages, ratus, 

brikelė tuokia bovo. Rataa darbėnee, brikelė, šlajukaa, ragės. Arklys, vuo karvės ne, karvių 

nebjiemė, tik arklį atiemė. Vėiną buvuom pardevė, du turiejom, vėiną buvuom jau pardevė tų 

arklį, beturiejom vėiną. Pardaviem tyčiuoms, ka nebūtų į kuolūkį. Graži bovo, kap nepardout, 

mes turiejuom teisę pardout da tus arklius. Tuokia vienkinkė brikelė bovo. 

— Tai su ta kur važiuodavot į bažnyčią? 

— Noje noje. Ana bovo su vėinu arkliu, ne puorėnė brėka, bet vienkinkė brikelė bovo tuokia. 

Da i dabaa bovo padėrbta, ont kūtės palėko, neparvežiem. Bovo naujaa padėrbė, bet neapkalta. 

Nebreikiejo beapkalt, užejo kulkuozas, niekam nuoriejo tuos brikelės, išsisvaidė tuos dalys. 

— Vuo ruogės a bovo tuokios, kad jau puoniškos ruogės? 

— Šlajelee skaities. Šlajelės bovo. Da tebebovo mamos pasogėnės šlajelės. Nu, galiejo 

važiout trys žmuonis geraa. 

Gavėniuo nevalgiem mesuos. Per Gavėnia pasninkaa bovo. Sėmenėnės padėrbs mama, bulbių 

išvėrs. Pieniškos sriobos. Valgyt mėsuos negaliejo. Pėnktadienees. Tik pėntadienees. Tik Didįjį 

savaite daugiau, tap pėntadienees nevalgiem. Nebovo tap jau bluogaa. Geraa bovo gyvent’ 

vistėik. Mono gabi mama bovo labaa, bovo Amerikuo, sesuo iš Amerikos siuntinius siųsdavo 

anaa. 

— Da man pasakykit apie tuos, kur dampius turiejo, pas jumis kur atvažiuodavo ar aplinkui 

kur nors kūlė. 

— No jug, šitaa, turiejo tas Krutinis. 

— Nu bet pas jumis neatvažiuodavo... 

— Atvažioudavo, atvažioudavo į pas mumis į Dauginius. Krutinis atvažioudavo. Pri stalo 

siedies, ons gers arielką, Paulioks būdavo tou mašinieriu, mustaas tėik prigers, ka nu stalo 

neatsikels tas Krutinis. Nu putam da Glodėnis gyveno čia šitaa Kegriūs, irgi turiejo mašėną. Ons 

turiejo vėsą, i kulamuojį, i tų. Mono bruolis da eidavo kartaas kol’t. O potam turiejo tėi... 

Palčauskis turiejo kulamuojį i Mačee turiejo kulamuojį. Tėi Mačiokaa, jau tas jau bovo, priš galą 

jau čia bovo. Tėi konėgo giminaitee. Konėgo tas bruolio sūnus. Anuo tievs turiejo. Mačius bovo. 

Nu ons turiejo viskų, i dampį, i kolamuojį, konėgo bruolis turiejo. Mačiokaa važioudami 

koldavo. Tas Juonis Mačioks, untaa, eidavo koldams. I mono bruolis kartaas eis padiet kolt. 

— Ūkis kažkur bovo anų? 

— Bovo bovo. Čia Tučiūs, kame, aš nežinau, kame tas ūkis bovo, didelis ūkis bovo. 

Palčauskis turiejo kolamą mašėną, mes su Palčauskio kūliem. Vėsą laiką turiejo, kul’ tik užejo... 

Karas prasidiejo, neblėko nieko. Tuoks Mačius turiejo da kolamą mašėną, Dauginiūs turiejo irgi, 

tuoks Mačius Aleksėndra. Da biškį kūliem mes. 

— Patriūbuočius pasakykit, kurie tie ten triūbas turiejo? 

— Jug sakiau, Indriuškaa turiejo, Dauginiūs. Anėi sūnaa bovo trys i tas tievs, tėi turiejo. Nu i 

Matutis gyveno Dauginiūs tėn pri Kairiškių. I da, vuo anuo bruolis gyveno Bėrbėliškie, irgi 

Matutis, anėi bovo ta anų kumpanija. Tų Matutį geraa pažinau. Da mono veselee nuoriejo tetė 

prašyt. Mona tetė sako — reek trubus pajimt veselee. Aš sakau — kam anų, nereek, nenuoriejau. 

Tų Matočio. Matotee tėi. Trubininkaa bovo. 

Turiejo tas Šiurys turiejo tiktaa armuoninką. Mono kavalierius tas, ons bovo muzikonts. 

Mėrės jau yr. Ai, ons da nesens, 1922 gimėmo, jau ne senų laikų. Ons bovo Dauginiūs, neturiejo 

savo ne ūkio, tap pat gyveno pas... nuomuojuos. Priš galą gyveno Telšiūse. Dabaa sakė ka mėrės 

jau y. Ons Riaukienee giminaitis da kažkaap, Riaukam. 

— Vuo kor eidavuot į šuokius? 

— Į Kapienus, į Kairiškius. I dar būdavo kaimūs, pas žmuonis būdavo. Pas Labanauskį 

Aleksėndrą būdavo, daa kėtor būdavo tuokėj. Tap daugiausee į Kairiškius i Kapienus gegužėnės 

ka būdavo. Vuo tap į muokyklą Kairiškių. Ka bovo šuokee Kairiškiūs, muokykluo būdavo. Jau 

tas bovo pri kumunistų. 

— Kada kaimuose bovo pas žmuones, a kor, kuokius tus šuokius gruodavo? 

— Nu labaa gražee senuoviškų šuokių. Fuokstruots, valsis, tangoo, vuo kas da... Nueidavuom 

su draugiems, su draugiems pareidavuom. 

313

— Pėlna Virvyčia važioudavo tų malkų, ka būs puotvynee. Uuiii, ka banguos, kad eis tap 

banguoms į Kapienus iš Kairiškių. Neturiejo kų, nebovo ne mašinos, neturiejo, su arklees 

puopierį veždavo. Iš Kapienų į Pabalvės stuotį. Neturiejo mašėnos tas Sirutaviče, su arklees 

vėskų dėrbo. Prisikriaus puopierio iš Kapienų i važious jau. Potam priš galą nusipėrko jau 

sunkvežimį, turiejo priš galą. Vėiną mašėną nusipėrko priš gala, vuo tap puonaa ka būs, 

atvažious su arklees pri tų rūmų tėn. Vėsor su arklees važiniejuos. Purmuons būs, i puorėnė 

brėka tuokia. 

— Kažkuokia muotrėška, Dišmonienė bovo, ruoduos. Nupėrko Sirutaviče tų fabrėką. 

Sirutavičius nupėrko anų. Vuo pirmiau kažkuokia Dišmonienė bovo, nežinau, kuokia tėn ta 

puonia Dišmonienė. Kapienūs tėn gyveno. Bet putam Sirutaviče nupėrko. Du dvaraa bovo. Šimts 

hektarų Kapienūs, šimts hektarų Kairiškiūs bovo. I da kažkor, sako, turiejės, nežinau. 

Kairiškiūs tėn kasė, ont Šiaudėnės einont, kanalus kasė tėn. Pri Sirutavičiaus kad bovo kanals 

tuoks didelis iškasts. Unt Šiaudėnės einont, už Kairiškių tėn. 

Liob įsidiesem, tetė bovo padėrbės tuokius ratelius ont medinių tekinėlių. Stapunelė, mon 

seserelė da bovo, mėrė 1941 metaas, įsidieseem tų bruolėlį, ka vešam. Apvėrto vėiną kartą, tas 

vaks palėko mums unt žemės, tėi tekėnee sokaas vėršou. Da tebgyvenuom senuojuo suodybuo. 

Da aš nejau ne į muokyklą. 

— A ta senuoji suodyba tuoli bovo nuo naujuosios? 

— Netuolėi netuolėi. Pri Palčauskio, va. Palčauskis palėko senuojuo suodybuo. Vuo mūsų čia 

bovo priš pat Palčauskį. Mes nedaug, ne tėn tap tuolėi teišsikieliem, biškį. Už bažnyčios mes tik 

persikieliem. Ka mon mama apsižanijo, rado aštuonių metų tetės bruolio dukrą. Ta vėskų 

prižiūriejo, tai padiejo mamaa vėskų, ta Staselė Dabšienė. I mumis prižiūriejo. Mon nebovo tap 

sunkee. Viskų padiejo dėrbt, į talkus eis, mon nebovo bieduos, mon geraa bovo. Bovo tap kap 

tarnaitė. Aš baigiau muokyklą, ana apsiženijo toukart. Aš dabaigiau, kuokius metus da gal’ bovo, 

dar bovo ana. Potam toukart apsižanijo, Kaune ana gyveno. Ana mumis prižiūriejo ka mes 

buvuom mažos. 

— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo? 

— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa. 

— A staklės bovo pas jumis? 

— Mama turiejo, audė ir audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių 

neausdavo. Trinyčius ausdavo. 

— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš 

prisėmenu tų Rupūžkalnį. 

— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš 

neturiejau. 

— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa apsiriedė 

vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče, 

kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą 

pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks, 

tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas. 

Kairiškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta 

vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa 

gyveno kumiečee, labaa bluogaa. 

— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus? 

— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo, 

untaa. 

— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus 

uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka 

speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į 

Kairiškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks 

314

takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par 

fabrėką reikiejo eit, per dvarą. 

— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį? 

— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys 

pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į 

dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas ir atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau 

šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i 

vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo 

didelis, ujuj. 

— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo 

i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio 

nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon 

mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom 

kumelę, nu ir visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę. 

— Kur maudieties? 

— Nu, pirtie, vasarą Virvyčiuo, vuo tap pirtie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom, 

Labanauskis turiejo, Aleksėndra, pirtį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn. 

Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo pirtis. 

— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko 

darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus 

anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa 

apsirėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee apsiriedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i 

žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo 

gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino 

atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia. 

Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su 

arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts 

kaimyns nuveš. Ka būs gers ragių kel’s, su ragiems važiout. Ka galies par ledą išvažiout, gers 

kel’s būdavo. A pri tėlto atvažioudavo, mas ateidavuom lig tėlto i parveždavo mumis nomėi. Iš 

Kairiškių su arkliu, žėimą. Prisies tas rages tų vakų. Munį atvažioudavo parvežt i Filę 

Labanauskaitę, va tėi kiti neatvažious. I gali nebeit į muokyklą, nebovo prievartos eit. Keturius 

skyrius, i mono bruolis nebaigė keturių skyrių. Pasibaigė metaa i nebejo tuoliau. 

— A knygas reikiedavo pirktis? 

— Nu mes pėrkom. Katrėj biedni bovo, tokiems devė knygas, uo mes pėrkuom. Atsėmenu, 

pirkau vėsas knygas. 

Per [vardadienius] būs gegužėnės su trūbaas visumet. Veltou įleis į tas gegužėnes, bilioto 

nejimdavo. Su trūbaas būdavo gegužėnės, daržinies vėsaduos, tuos kulamuosiuos daržinies 

būdavo. Tėi šuokee būdavo daržiniese visumet. Atsėmenu, ka bovo vėiną kartą tuo gegužėnė, 

mas dar šuokuom, vaidilutės buvuom tuos. Nežinau, a dvyleka mergaičių. Su baltuom 

pakluodiem apsiautė mumis ir mas šuokuom, tuos vaidilutės. Užkūrė laužą tuokį daržinie tuo, 

tuokį vidurie padarė. Mas turiejuom vainikus, sudiejuom tus vainikus į laužą, deginuom tėn. Ta 

mums devė pinigų Sirutaviče, devė saldainių da už tų vaidėnėmą. Vėiną kartą pri rūmų šuokuom, 

tėn ta bovo iš puopieriaus suknelės pasiūtos, iš ružavo puopieriaus pasiovo ir baltaas alyvaas 

prisagstė, apsagstė su alyvaas baltaas žėidaas tas sukneles mums. Šuokuom tėn pri rūmų pas tus 

puonus. Puonų bovo privažiavė, puonaa žiūr susistuojė, uo mas šuokuom tap pri rūmų, tuos 

mergaitės. Gražį tuokį šuokį šuokuom labaa gražee. Iš ružavo puopieriaus, žinaa, kvalduoto 

tuokio puopieriaus ružavo bovo pasiūtos suknelės tuokios. Putam po tų šuokių da saldainių 

mums devė, vakarienę devė. Da susėrgau, pradiejau viel vemt aš — privalgiau saldainių. 

Sirutavičienė devė mon da vaistų. Ne kas tėn ir eidavo. Iš Dauginių aš eidavau, tuokia Poškaatė. 

Kėik mas buvuom, a dešims tų mergaičių ka šuokuom tus šuokius. Vuo tuo vaidilutę daržinie 

šuokuom. 

315

Futbuolą liob, krešinį žaisdavuom su tuoms paneliems. Tuos panelės atvažioudavo, daug, 

žinaa, tų studėnčių. Mūsų tuokios... vaikaa dar buvuom. Krepšinį ne vaikaa, jau bov baigusi 

keturis skyrius. Vėiną kartą tik laimiejuom. Aš muokiejau, geraa gaudysiu sviedinį. Tuos panelės 

do kartu. Mūsų ta klasė vėiną kartą. 

— Ons i vadovavo tam fabrikui? 

— Ja, fabrėko vaduovs. 

— A vėsą laiką ons vadovavo? 

— Vėsą laiką ons bovo. 

— Ka Sirutaviče išsikriaustė, arklees išvažiavo. Siediejo, vėskų susidiejo ir išvažiavo. I užejo 

tujau rusaa. 

— Ar anie mašėnos nebovo nusipėrkėj? 

— Priš galą turiejo mašėną, vėiną turiejo. Bet ons nevažiavo su mašėną, išvežė su arklees, 

prisikriuovė, išvažiavo su arklees. Puora arklių. Sirutaviče, ons tuoks mažylėlis, tuoks žems 

bovo, tuoks paprasts žmuogelis visai tuoks. Tik ta puonia graži bovo. Ontrą žmuoną ons turiejo, 

ta graži bovo labaa. Tuos pirmuosios aš nepažinau. Mono ta pusseserė, Dapšienė, Labanauskaatė 

ana bovo, ana tarnavo tėn, pas anuo už pakajavuoją bovo, pas tų Sirutaviče. Bovo šeimininkė, 

bovo i pakajavuoja bovo. No ta Staselė tarnavo už pakajavuoją, tas bovo Smetuonos laiki. Ta 

liob vėsumet kad pareis šeštadienees numėi, ka pridies mums pyragų, saldainių parneš, 

Sirutavičienė įdiedavo parnešt’ moms, tų saldainių, vėskuo. Į tuo Staselee duovanų doudavo, ir 

muokiedavo algą geraa, ir, žiūriek, nupėrko vėiną gražį kuostiumėlį nupėrko, tuokį rodą tėn 

tuokį, tuokį mielėną kuostiumėlį nupėrko, duovanų daug doudavo visumet taa pakajavuojaa, ta 

Staselė būdavo. Tas tuoks pakajuovs tebovo: reikies puonams batus nuvalyt’, atvažious puonaa 

— apvėl’kt’ puonus, nuvėl’ktė. Atvažious su lietpalietees — nuvėl’kt’. Arba su kuokees... 

nuvėl’kt’, pakabint’. Į stalą nešt reikiejo. Šeimininkė valgyt vėrdavo. Pakajuova tik valgyt įneš 

patiems puonams, nu i pakajus sutvarkyt reikies, iššlouti, noje, išplaut’, sutvarkyti. Taap bovo. 

Ana už pakajavuoses tarnavo, mono pusseserė ta. Tetės seserėis duktie. Ka tėn tėi tėi rūmaa 

paprasti bovo, aš liob nuveisu po tuo karo. Eik eik, tėn paprasčiausia medėnė truoba, šūds tėn 

bovo, tų pakajee tėn nieko. Pečee tuokėj stati bovo, kūrenami bovo su taas pečees tėn. Niekuokėj 

tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems 

apsuodinta. 

Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką 

tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų. 

Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo, 

aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos 

mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos. 

Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų 

mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo 

elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse 

Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa. 

Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods, 

nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau. 

Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas 

švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt 

doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką 

tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių 

laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo 

dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži. 

— A tie sūnai nieko nedėrbdavo? 

— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos 

pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik 

tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė. 

Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar 

316

ovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam. 

Potam Šiauliūs gyveno. 

Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn, 

iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po 

dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo. 

Biržietytė-Kriščiukaitienė Gražina. Viekšnių pieninė [Atsiminimai]. — Vilnius. — 2010- 

09-03. — Tekstas atsiųstas Bronislovui Keriui: 

Kai klausdavau savo tėtės, Viekšnių pieninės vyr. technologo, Antano Biržiečio, kada 

pastatyta pieninė, jis liepdavo bėgti laukan ir pažiūrėti, kokio dydžio ąžuolas, augęs prie pat 

pieninės pietinės pusės. Pagal ąžuolo stotą, šakas, ramsčiusias antrojo aukšto mūsų svetainės 

langus, buvo galima spėti, kad jis čia stūkso jau nuo prieškario. Vėliau miestelio laikrodininkas ir 

fotografas, pas kurį retsykiais tėtis užsukdavo palošti šachmatais, Jonas Kinčinas pasakojo, jog 

Viekšniai pieninę turėję dar 1914 metais, o šis raudonšonis pieno bendrovės pastatas iškilęs 1930 

metais. Štai tuomet ir buvo pasodintas ąžuoliukas. 

Nesiimu aiškintis, kas buvo šio dailaus pastato architektas, statytojai, vėliau čia dirbę 

darbuotojai, kaip buvo perkama įranga, ką ir kiek tuomet pieninė gamino. Norėčiau tik 

papasakoti tai, ką mačiau ir patyriau čia, lakstydama po erdvų pieninės kiemą, kokius žmones 

prisimenu, ir tai, kuo viekšniškiams, mano manymu, buvo šis raudonų plytų pastatas. 

Man buvo šešeri, kai maiše laikydama spurdančią katę Meri, išlipau iš sunkvežimio kabinos. 

Priešais, kaip man tada atrodė, stovėjo raudoni rūmai su čerpių stogu, baltais iškilumais 

apvedžiotais aukštais langais. Priešais dvejos durys, vienos viename šone, kitos kitame, ilga 

cementinė rampa. Kairėje didžiulė daržinė, pro kurios praviras duris matėsi kalnai akmens 

anglių, malkų rietuvės. Palei tvorą ilgi, per metrą nuo žemės pakilę rąstai (arkliams rišti). Tėtis 

nuėjo vidun pasilabinti, o vairuotojas sunkvežimiuką su visa mūsų manta pasuko link katilinės. 

Tai buvo ilgokas, plačiomis durimis, pajuodęs priestatas, prisišliejęs prie pagrindinio pastato. 

Sunkvežimiukas, apsukęs katilinę, sustojo prie laiptų, vedančių į buhalteriją ir pienininko butą 

(taip tuomet vadino šio pastato šeimininką, nes jis gyveno čia virš nuolatos gaudžiančių pieninės 

agregatų). Šioje kiemo dalyje buvo dar viena daržinė, bet kur kas mažesnė už pirmąją, nes ji 

buvo skirta pieninės pagalbinėms medžiagoms — sviestinio popieriaus rulonams, marlės 

ritiniams, didžiuliams sieros rūgšties stiklo buteliams, sietams ir t. t. Šios daržinės turinį 

sužinojau vėliau, kai mokyklos karnavalui suknelėms prireikė marlės, parafino ripkoms. Palei 

tvorą augo galingos liepos, o jų papėdėje stūksojo nesuprantamas tvarinys, supiltas iš pjuvenų, 

toks didelis didelis kalnas, beveik iki antrojo aukšto langų. Kadangi namiškiai sukosi iškraudami 

sunkvežimį, nebuvo ko paklausti kas čia, todėl pamaniau, ar tik čia nebus užkasti ir paslėpti dar 

vieni rūmai. Turbūt labai gražūs, jei taip slepiami — pamaniau sau. Ir tikrai, tai buvo Ventos 

ledo rūmai, paslėpti po storu pjuvenų sluoksniu, kad ir pačią karščiausią vasaros dieną jie 

neištirptų. Šaldymo įrangos pieninė tuomet neturėjo, o gamybai reikėjo šalčio. Taigi, daug ledo. 

Bet apie tai vėliau. Antrame aukšte mūsų laukė pailga virtuvė su šalto, tarsi šaltinio, vandens 

čiaupu. Gardesnio vandens, regis, per visą savo gyvenimą nesu niekur ragavusi. Už sienos toks 

pats pailgas miegamasis, o už jo buvo svetainė su apskrita juoda skarda aptraukta krosnimi. Jos 

viršus ir apačia buvo įmantriai išraityti tarsi kokios turo figūros iš šachmatų lentos. Tas 

kambarys, kaip vėliau paaiškėjo, dažniausiai buvo skiriamas svečiams, nes Viekšniuose 

viešbučio nebuvo, o tų tikrintojų iš Šiaulių, iš Vilniaus važiuodavo ir važiuodavo. Vienas sergsti 

sanitarines sąlygas, kitas — buhalteriją, trečias — darbo saugą ir t. t. Negi eis atvykėlis į 

komercinę (taip tuomet vadino vietos užkandinę) valgyti. Tai mamai tekdavo būti atvykėliui ir 

už virėją, ir už patalynės skalbėją, o ir gardesnį kąsnį jam prilaikyti tekdavo. 

Pieninėje tuomet dirbo laborantas Vincas Norvaišas, darbininkai Albina Krutinienė, Alfonsas 

Čiužas ir dar pora moteriškių, kurių vardų, gaila, jau nebepamenu. Kiek vėliau čia dirbti atvyko 

meistrė Semaškienė. Garo katilo krosnį kūreno Liudvikas Motuzas, dėželes sviestui iš lentučių 

kalė ir kitus staliaus darbus dirbo Jonas Maželis. Pieninės turtą saugojo sargelis Milieška. Buvo 

1951 metų vasara. Pokaris. Duonos eilėse prie parduotuvės reikėdavo stovėti nuo aušros. Kartą 

per virtuvės langą mama pamatė Albiną, nešančią duonos kepalėlį ir šaukia: 

— Alba, kur gavai duonos? 

317

— Pasiskolinau vaką ir gavau dounas! 

— Ką pasiskolinai? 

— Vaką, vaką, pontel! 

— Ką tokį? 

— Norvaišas Liuselę... 

Toks tatai mano mamai, Kaune praleidusiai jaunystę, buvo žemaitiškos kalbos krikštas. Bet ji 

greitai suprato, kad ir pasiskolinęs svetimą vaiką, be eilės parduotuvėje gali gauti duonos 

kepalėlį. Jai tai nieko, pasijuokė abi moteriškės, tuo viskas ir baigėsi, o štai tėtei, aukštaičiui nuo 

Utenos, žemaitiškos kalbos krikštas baigėsi labai liūdnai. Ką ten ir besakyti, tėtis išties mėgo 

palyginti aukštaitiškų ir žemaitiškų žodžių skambesį, o tai toli gražu ne visiems patikdavo. Kaip 

ten buvo, kad ėmė Liudvikui ir paporino, jog štai tas daiktas Aukštaitijoje taip vadinamas, o 

Žemaitijoje, matgi, — taip. Liudvikas tik pakėlė dideles akis, pažiūrėjo į tėtį, apsisuko ir nuėjo. 

Nuo tos dienos nei žodžio nepratarė. Jam sako tėtis: „Liudvikai, reikia tą ir tą padaryti”. Ir 

nežino, padarys ar ne — jokio atsako. Bet viską Liudvikas padarydavo, tik žodžio nė vieno nei 

su kabliu neištrauksi. Tėtis ir taip suka galvą, ir taip, kodėl Liudvikas su juo nustojo šnekėti. Po 

kurio laiko bendradarbiai jam paaiškino, girdi, Liudvikas sakęs, jog jis poniškai (atseit 

aukštaitiškai) nemokąs kalbėti, tai tuomet iš vis verčiau nekalbėsiąs. Ir nekalbėjo. Septynerius 

metus. Toks jau tas žemaitiškas būdas. O prabilo Liudvikas tik tragiško įvykio akimirką, bet apie 

tai vėliau. 

Palei mūsų virtuvės langą driekėsi du elektros laidai. Kartą išsiploviau dvi nosinaites ir ant jų 

jas padžioviau. Po kiek laiko ateinu pažiūrėti ar jos jau išdžiūvo, o jos ėmė ir pasislinko tolyn, 

nepasieksi. Ir taip siekiu, ir taip, baisu per langą išgriūti. Nepasiekiu. Tuomet apsidariau 

virtuvėje. Žarsteklis tiks. Persisveriu per langą ir siekiu tų baltųjų pasprukėlių. O žarsteklis tai 

metalinis, sunkokas. Tik prisiliečiau su juo prie laido, kad trenks mane elektra, žarsteklis kad 

žlegtels ant cementinės rampos, visai prie Čiužo kojų... Ką daryti? Apie nosinaites visai 

pamiršau. Kad negaučiau nuo mamos pylos, žarsteklį reikėjo parnešti namo. Nusileidžiu į apačią, 

perbėgu pieninę, bet už durų mane tik čiupt Čiužas. Vienoje rankoje žarsteklis, kitoje po 

pažastim didžioji besispardanti nusikaltėlė. Čiužas tiesiai į laboratorijos duris: 

— Veizėk, Antanai, tavo Grožė-Rožė (taip tik jis vienas mane vadino) mane užmušti su ta 

kačiarga norėjo! 

Tėvui dar nespėjus net išsižioti, nuo savo mėgintuvėlių atsisuka Norvaišas: 

— Statyk ją ant kėdės! — paliepia ir jau aš nei gyva, nei mirusi stoviu viduryje laboratorijos 

ant tos nelemtos kėdės. Norvaišas rimtu veidu klausia: 

— Tai, panelyt, pas mus jau kačiargomis pradėjo lyti? Oi negerai, negerai... 

— Kačiarga buvo viena — lemenu išsigandusi, — aš tik norėjau nuo laidų nosines pasiekti ir 

mane papurtė... 

— Papurtė, kur gi ne... — mįslingai nutęsė Norvaišas — Prisileis, mat, ragana, kad ją kas 

kačiargom baksnotų, tai ir gavai per nagus. 

— Ragana?! 

— O tai kas tave papurtė? 

Atsargiai nučiuožiu nuo tos kėdės ir susirangau tėtei ant kelių. Čiužas tebestovi tarpdury, o 

Norvaišas, pakėlęs prieš šviesą butirometrą (pieninės mėgintuvėlį, tokį buteliuką su kamščiu, 

kuris baigėsi kokiu 10 cm plokštuma, su skaičiukais priekyje ir gale apskritu burbuliuku), jį 

apverčia ir barkšteli nagu. Darbas labai svarbus, čia, kaip sakydavo tėtė, Norvaišas kiekvienos 

karvutės pieno riebumą nustato. Padėjęs butirometrą į stovą ir kažką užrašęs į pailgą knygą, 

pasisuka į mane: 

— Ir kas per laikai, — skėsteli rankom Norvaišas, — vaikai jau ir raganų nebijo, o mes tai 

bijodavom, ir ne tik raganų, bet ir žydų. Jei jau prasikaltai, tai tėvai bematant žadėdavo žydui 

atiduoti. Tuomet žydų Viekšniuose daug gyveno. Ir jei jau kuris nusidėjęs krikščionių vaikas 

jiems papuldavo, tai jie jį papjaudavo ir į macus, į macus (pyragėlius, valgomus per šventes)... 

Įsikniaubiau į tėtės baltą chalatą, nors senoji Beržanskienė (pieninės valytoja) man ir buvo 

sakiusi, jog vokiečių laikais per miestelį visus žydus išvarė kažkur link Mažeikių ir visus alei 

vieno sušaudė. Žinoti žinojau, bet per kūną pagaugais nuėjo, juk per Užgavėnes tai jie visgi 

beldžiasi į duris, ir ką gali žinoti, gal dar gali pačiupti... 

318

Matydamas mano išgąstį, Norvaišas tarsi susigėsta per daug prigąsdinęs ir jau kiek švelnesniu 

balsu tęsia: 

— Žmonės pasakoja, kad Smetonos laikais, o ko gero ir dabar taip, bet tuomet jau tikrai 

nebuvo laimingesnio vaiko kaip viekšniškis. Tik pagalvok, čia pat Venta, gali sau pliuškentis kol 

nuo šalčio ims dantys barškėti, ar su meškere metrinę lydeką vakarienei ištraukti. O jau 

Juodeikio pušynėlyje ar Sonteklių girioje kiek grybų, kiek uogų būdavo. Teisybė, to gero ir 

šiandien yra, bet štai Puodininkų gatvėje jau nebeliko nei Urvikių, nei Spingių puodų dirbtuvių. 

O, būdavo, nulekia pulkelis miestelio vaikų ir vėpso, kaip puodžiai molį rankomis tarsi tešlą 

minko, didžiules krosnis kūrena, paskui lange kokį ąsotį ar švilpynę pastato. Viekšnių puodžius 

visa Žemaitija, ką ten Žemaitija, visa Lietuva žinojo... Dabar ką — tik viena Valerija 

Pakalniškienė, liaudies menininkė, švilpynę kokią padaro ir tiek. O tada per jomarką Viekšniuose 

kokių tik švilpynių galėdavai pamatyti — ir lapiukų, ir zuikučių, ir įvairių įvairiausių 

paukštukų... Visas orkestras... 

Norvaišo balsas vis plaukia tolyn, tik aš jau jo nebegirdžiu. Man ima vaidentis tarsi anų 

laimingų vaikų molinukai kažkur ima švilpti, visas orkestras, ne ką prastesnis už mokytojo 

Deniušio dūdų orkestrą. Po kurio laiko Norvaišos balsas vėl pasiekia mano ausis: 

— Kaip sako senieji viekšniškiai, smagu tuomet būdavo Viekšniuose. Iš Kauno ministrai, 

profesoriai, rašytojas Balys Sruoga vasaroti atvažiuodavo, mat netoliese buvo jo žmonos 

dvarelis, o ir Lazdynų Pelėdos tėviškė čia pat... Miestelis rengdavo grožio karalienės rinkimus. 

Vienais metais, sako, išrinko Emiliją Giedrienę, kitais — Eleną Spingienę... Nebūdavo nei 

vienos šventės, nei vienų laidotuvių, kad dūdų orkestras negrotų. O jau kai panaitės ir ponios 

pamatydavo mokytoją Deniušį su pakeltu prie lūpų trimitu žygiuojantį priešais orkestrą — 

alpdavo visos. Oi gražus vyras buvo! Ir yra, ką aš čia dabar šneku — susigriebė Norvaišas, 

prisiekęs mokytojo Vinco Deniušio orkestro dūdorius. 

Esu išgąsdinusi ne vien geraširdį Čiužą, bet ir nemenkai nusikaltusi pieninės kaimynei 

Dargienei. Tik nieko su savim tuomet padaryti negalėjau. Į pieninės kiemą vedė siauras duobėtas 

keliukas, nors šalia pėstiesiems dar anais laikais buvo nutiestas stambių šaligatvio plytų takas, o 

arkliams, įsukusiems iš brukavotos (akmenimis grįstos) Vytauto gatvės, tekdavo klampoti tuo 

siauru keliuku. Taigi, kai pamatydavau tuos kolchozo arklius su iš nasrų krintančiom baltom 

putom, barškančiais šonkauliais, apskretusiais šonais ir tokiom liūdnom akim... Baisu net 

pagalvoti, kaip jie dar pajėgė dešimtį, o kitą kartą ir daugiau kilometrų per balas ir kelio akmenis 

iš tolimiausių pieno surinkimo punktų atitempti tokią naštą. Vežėjas paprastai jų neragindavo, 

sėdėdavo ant pasostės susigūžęs ir tiek. Arkliai, regis, iš pačių paskutinių jėgų pritempdavo savo 

naštą prie rampos. Tada vežėjas, nušokęs nuo pasostės, vieną po kito sunkiai iškeldavo ir į 

pieninės vidų įridendavo dvidešimt, o kitą kartą ir daugiau bidonų, tuomet apsukdavo vežimą ir, 

pririšęs arklius, nueidavo vidun. Tuo tarpu vargšai arkliokai mojuodavo galvomis, prunkšdavo ir 

lyg prašyte prašydavo pasigailėjimo. O už tvoros Dargienės darže kaip tyčia augo avižos. Dėl tų 

avižų pačiame daržo gale netikėto sunykimo niekas nepakėlė jokio triukšmo, bet kai kitąmet 

moteriškė pasėjo rugius, ir jie toje pat vietoje ėmė stebuklingai nykti, tuomet ji nebeiškentė. 

Pasikvietusi tėtį, apžiūrėjo tvorą, skylę rado. Stovėjau tėtei į chalatą įsikibusi ir net nealsavau. Tą 

kartą kaltininkas už rankos nebuvo nutvertas. Padūsavo abu, tuo viskas ir baigėsi. Pieno 

statytojai taip pat matė, kad apie tuos arklius sukiojuosi, bet mūsų darže žolės buvo į valias... Tik 

vienas Žvirgždinas (tikroji jo pavardė Žvirzdinas) viską suprato ir žiemą iš savo storų kailinių 

užančio ištraukdavo riešutų saują ar kokį saldainį... 

Prie pieninės po tuo ąžuolu stovėjo didžiulis apskritas kubilas, į kurį subėgdavo šimtai litrų 

pasukų ar išrūgų. Miestelyje tuomet beveik kiekviena šeima laikė paršelį ar du. Šerdavo juos 

pačių išaugintais runkeliais, bulvėmis, į viralą saują miltų įberdami. Na o pieninėje už kapeikas 

galėjai nusipirkti pasukų ar išrūgų paršeliui mitalą pagardinti. Tai ir rinkdavosi čia pusė miestelio 

moteriškių ir paauglių. Kol laukdavo, kad iš pieninės imtų šniokšti pasukos, kalbų būdavo! Čia 

visas miestelio naujienas galėdavai išgirsti — kas kam gryčią užrašė, kas į ligoninę atgulė, kas 

vakarėjant į Pavenčius panelę nusivedė... Kiekviena moteriškė apie kiekvieną miestelio žmogaus 

kvėptelėjimą turėjo savo nuomonę ir nebandyk ginčytis, tuoj balsą pakels, neišmanėliu apšauks. 

Pasibardavo kartais, bet iki muštynių nė karto nebuvo prieita. 

319

Visoje toje margaskarėje minioje buvo viena kiek kitokia moterėlė. Apvaloko veido ir 

drumstai mėlynom akim, žvelgusiom per akinių stiklus. Kai su pilnais kibirais ji pasukdavo 

daržų pusėn, tai eidavo taip atsargiai tarsi visai nieko nematydama. Pabandžiau jai padėti, bet 

didžiulis kibiras kaip prirakintas prie žemės, nei iš vietos. Kitą sykį moteriškė atsinešė vieną 

mažesnį kibirėlį. Tas man tiko. Taip, uždariusios pieninės kiemo vartelius, ir traukdavom abi per 

burokų, morkų lysves, kurios kaip tyčia miestelėnų būdavo sukastos vienos iš vakarų į rytus, 

kitos — skersai, kol pasiekdavom Puodininkų gatvę. Čia teta Manė (Marija) turėjo ožkelę, o jos 

sesuo Elena Spingienė augino paršelį. Pasikvietusi vidun, teta Manė atidarydavo senovinę 

komodą, o ten tiek turtų buvo! Šilko, milo audinių, seserų iš Amerikos atsiųstų, buvo kažkokių 

pažymėjimų, diplomų, nesuprantama kalba ant labai gražaus spalvoto, blizgaus popieriaus su 

visokiais herbais išraitytų. Tai, pasirodo, buvę caro laikų jos tėvo meistrystės pripažinimai (jos 

tėvas buvo auksinių rankų kalvis). Turėjo teta Manė ir nemenką gniužulą caro laikų rublių. O jų 

istorija buvo tokia. Kai tetos Manės tėvas Adomaitis buvo pakviestas į caro armiją, mama 

Karolina, su ja ir jaunesniąja sesute Elena, jo nebesulaukusios, pasileido ieškoti. Sekė, sekė jos 

pirmojo pasaulinio karo frontą, kol atsidūrė Maskvoje, Danilovo vienuolyne, tiksliau — priešais 

vienuolyną buvusiame karietų kieme (karetnyj dvor). Ten jos ir apsistojo. Judvi su sese žaidė su 

vaikais vienuolyno kieme, o mieste siautėjo bolševikų revoliucija. Mamai vis nesisekė surasti 

tėvo, nors kasdien, atsitraukusi nuo siuvimo mašinos, užsirišusi skarelę, su laišku rankose traukė 

tai į vieną karinį dalinį, tai į kitą. Kol vieną dieną jų kieme pasirodė aukštas, beveik dviejų metrų, 

vyriškis... Taigi tėtis atsirado, tačiau revoliuciją laimėjus bolševikams, niekas neišleido Lietuvon. 

Nagingasis Adomaitis karietų kieme greit rado darbo — kalė pasagas, taisė ratus. Dėjo pinigėlius 

kelionei namo. Pagaliau visiems karo pabėgėliams ir buvusiems svetimtaučiams kareiviams buvo 

leista grįžti į gimtąsias vietas. Tėvukai pasitarė — kelionė namo ilga, o čia su tuo auksinukų 

maišu visaip gali nutikti, tai nuėjo į banką ir išmainė juos į popierinius. Grįžo į Tryškius, svajojo 

kalvę pirkti, bet pasirodė, kad tie caro rubliai čia buvo nieko verti... 

Teta Manė žinojo ne vieną stebuklingą žolynų paslaptį, mokėjo daug liaudies dainų, pasakų, 

prisiminė daug anų laikų pasakojimų, tad galėjai klausytis nuo ryto iki vakaro... 

Ką gamino Viekšnių pieninė? Aišku, sviestą. Jam pieną supirkdavo iš tolimiausių apylinkės 

pieno punktų ir iš pavienių viekšniškių, laikiusių karvutes. Vasarą dirbdavo be jokių išeiginių 

nuo ankstyvo ryto (tėtė vasarą keldavosi ketvirtą valandą ryto) iki vakaro. Kiekvieno atnešto 

kibirėlio ar atridento bidono pieną tėtis pirmiausia ragaudavo, po to pasemdavo samtelį 

Norvaišos analizėms. Tik tada pieną buvo galima pilti į svarstykles su didžiuliu apskritu 

ciferblatu. Kai knygoje būdavo užrašyta kas ir kiek to pieno pristatė, jis būdavo leidžiamas į 

žemiau esančią didžiulę vonią, vėliau jį separuodavo ir grietinėlė imdavo tekėti vamzdžiais į 

gretimą patalpą, kur stovėjo didžiulis apskritas, kokių 3 metrų skersmens ir 5 metrų ilgio medinis 

sviesto muštuvas su delno didumo stiklo langeliais šonuose. Tad pro juos galėdavai matyti, kaip, 

muštuvui besisukant, skysta grietinėlė virsta sviestu. Tuomet muštuvą stabdydavo ir, atidarę jo 

dureles, su žarna pildavo vandenį, ir vėl paleisdavo, tik kiek lėčiau. Šią procedūrą kartodavo 

keletą kartų, kol paragavę nuspręsdavo — gana. Tuomet prie muštuvo durelių atsistodavo dviese 

ir su medinėmis mentimis kabindavo sviestą, dėdavo jį į dėželę, retsykiais jį pamušdavo mediniu 

muštuvu, tokiu kaip statinėje raugiant kopūstus, po to dėdavo ant svarstyklių ir žiūrėdavo, kad 

svoris būtų tinkamas. Sunkus tai buvo darbas, kol iškabini keletą šimtų kilogramų sviesto, 

apgramdai viduje esantį volą, visus muštuvo kampus. Tuomet belieka tik jį išplauti ir laukti kito 

karto. Viekšnių sviestas Šiaulių apskrityje tuomet būdavo labai giriamas. Kai žmonės klausdavo 

kaip čia taip, tėtis tik gudriai šypsodavosi: 

— Kiekviename darbe savas sekretas... Jei Smetonos laikais protingi žmonės nebūtų mums 

iškasę to artezinio šulinio (berods, jis 40 metrų gylio), kažin kaip mums čia būtų su ta kokybe ir 

mūsų geru vardu... 

Mat, pagal ano meto technologiją, šiandien, deja, jau ji pamiršta, sumuštą sviestą, nuleidus 

pasukas, tekdavo perplauti vandeniu (tą dar ir šiandien žino kaimo moterys). Tad taip ir 

nesuprasi, ar tas Viekšnių sviestas, specialistų taip giriamas, buvo toks geras nuo tų giluminių 

vandens versmių ar nuo to begalinio kruopštumo, kurio tėtis reikalaudavo iš visų. Kiekvienas 

pieninės rakandas turėdavo blizgėti kaip veidrodis, nes pienas, sakydavo jis, tai toks dalykas, jei 

bent kiek nešvaros gaus — viskas, iš jo jokio gero produkto nepagaminsi, o ir gerą vardą bus 

320

sunku susigrąžinti. Tėtis nebuvo griežto būdo, nešaukė, negirdėjau net keikiantis, jei išsprūsdavo 

koks „po galais”, mat Utenos gimnazijoje jį mokė tik lotynų ir graikų kalbų. Rusų jam prisiėjo 

mokytis tik Viekšniuose, kai darbe ėmė siuntinėti visokias rusiškas instrukcijas, dokumentų 

formas. Šios kalbos jį mokė mama, mokėjusi tris užsienio kalbas. Taigi, jei ir būtų norėjęs 

rusiškai keiktis — nemokėjo. Todėl pasakęs, kad čia dar reikia patvarkyti, nenueidavo. Stovi, 

būdavo, žmogui už nugaros ir laukia kol šis viską sutvarkys. Tada tik tarsteli: „Va, kaip gražu”, 

— ir nueina. Gal kai kam ir nepatiko šis jo būdo bruožas, bet žmonės nepykdavo, nes žinojo, kad 

jis kitaip nemoka... Kiekvieną miestelyje sutiktą, nukėlęs kepurę palabindavo, mokėjo išklausyti. 

Kad ir ką besakytų kokia Viekšnių bobulytė, atnešusi į pieninę kibirėlį pieno, apie paskutinį 

kunigėlio pamokslą ar apie geliančius sąnarius, tėtis niekada jos nepertraukdavo, tik 

palinksėdavo galva, o jei pats imdavo pasakoti, turėjo tikrai fenomenalią atmintį, tai tik klausyk. 

Smetonos laikais jam Vilkiškiuose nuo pat pamatų prisiėjo statyti pieninę, vėliau joje ir dirbti. 

O pasakodavo jis taip, tarkim, tai nutiko tokiais metais, tokį mėnesį, tokią dieną, tuomet buvęs 

trečiadienis... Taigi, kartą, bandydamas naują Vilkiškių pieninės įrangą, netyčia įkišo dešinės 

rankos didįjį pirštą ten kur nereikia, ir jį su visu nagu taip pasuko, kad kraujas upeliais ėmė 

taškytis. Nagas visą gyvenimą taip ir liko kreivas. O tėčiui tuomet teko mokytis rašyti kaire 

ranka, nes reikėjo ataskaitas pildyti, prašymus Pieno centrui rašyti, kad iš Švedijos pieninei 

nupirktų trūkstamą įrangą... O štai tada ir tada jie su Vilkiškių jaunimu (bei panelėm mokytom) 

dviračiais numynė net į Bitėnus, į Poškos muziejų, ir į Jonines ant Medvėgalio kalno... O tada ir 

tada su Vydūnu buvo susitikęs... Iš visų mokslų labiausiai mėgo matematiką, svajojo būti 

mokytoju, bet tai jau kita istorija. 

Pamenu, kaip laiptais į buhalteriją kažkas užnešė pereinamąją raudoną vėliavą, gautą „už 

puikius gamybinius pasiekimus”. Po to visas kolektyvas kieme fotografavosi prie rūtom 

apipintos tą vasarą pagamintos 1000-osios medinės sviesto dėžutės, svėrusios 25 kg. Buvo ir 

balius su visais pieno punktų vedėjais... Tai tiek apie tą ypatingą Viekšnių pieninės sviestą. 

Tačiau be sviesto čia dar gamindavo ir olandiškus sūrius. Šalia tos patalpos, kur mušdavo 

sviestą, buvo drėgna belangė. Čia lentynose išrikiuotos noko didžiulės sūrių galvos. Į kiekvieną 

jų būdavo įspaudžiami guminiai skaičiukai, nurodydavę pagaminimo datą. Procesas nebuvo 

trumpas. Sūriai nokdavo, pasidengdavo pelėsiu, juos reikėdavo nuplauti ir vėl kuriam laikui 

palikti ramybėje. Taip juos nuolatos plaudavo, vartydavo, kol pagaliau, užlieję parafinu, 

išveždavo į Šiaulius. 

Vasarą didžiuliame pieninės kieme, pievoje, ant dviejų ilgų karčių, pakilusių nuo žemės apie 

pusantro metro, marle aptrauktuose rėmuose džiovindavo kazeiną. Tai buvo varškė, bet 

išdžiūvusi saulės atokaitoje ji tapdavo kazeinu, kurį išveždavo į kaučiuko fabriką. 

Bet visų gardžiausias daiktas vasarą buvo tėtės ledai. Į medinį kubilėlį tuomet įstatydavo 

aukštą aliuminio cilindriuką, o aplinkui apipildavo kapotu ledu ir druska. Didžiausias malonumas 

būdavo leidimas pamaišyti tuos ledus, nes nemaišant jie sušoktų į kaulą, o kai maišai, tai gali 

kiek ir paragauti... 

Elektrą pieninei, kaip ir visam miesteliui, teikė Viekšnių malūnas, 1897 metais pastatytas 

P. Lengvenio ir šiandien dar tebestovintis kaip technikos paminklas. Teisybė, ta elektra, Ventos 

vandeniui vidurvasaryje nusekus, dažnai gesdavo, tuomet pieninėje įsivyraudavo neįprasta tyla, 

tėtis nervindavosi, pykdavo — pienas surūgs, ką tuomet reiks daryti? Po kiek laiko elektra vėl 

atsirasdavo, imdavo gausti visa pieninė ir darbas tęsdavosi vėl... 

Žiemą, kai imdavo spausti šaltis, vyrai su rogėmis išsiruošdavo į tikrą ekspediciją. Kaukši 

arklio pasaga į Ventos ledą. Vilkstinė stoja. Išsirita keletas vyrų iš rogių, pastuksena į ledą, 

pasiklauso, o kartais ima grąžtą ir gręžia. Jei grąžtas baigiasi, o vandens taip ir nėra, vadinasi, 

vieta tinkama. Ir kerta eketę, paskui su pjūklu ima pjauti ledą lyg cukraus gabalėlį, tik šie 

„ledinukai” apie kubinio metro dydžio. Išpjauna visą eilę, o paskui su kabliais ištraukia iš 

atsivėrusios garuojančio vandens properšos ir į roges, o pjūklai toliau žviegia. Saulė žaižaruoja, 

nutvieksdama glotnų paviršių visom vaivorykštės spalvom, o pažiūrėsi į ledo luitą giliau, tai ir 

burbuliukų pamatysi, tarsi kas ten upės dugne būtų sėdėjęs ir juos į ledą pūtęs, o štai kitoje 

vietoje užsimanęs pasislėpti, miglą užleidęs, kitame šone it krištolą ledą nudailinęs, kad spindėtų 

ir akintų spalvų spalvom... Ištisi ledo kalnai būdavo pakraunami į roges ir visa vilkstinė 

patraukdavo į pieninės kiemą, o ten, rytinėje pastato pusėje, tie ledo luitai tarsi majų piramidės 

321

ūdavo sudedami vienas ant kito ir visas ledo rūmas užpilamas pjuvenomis, kad ir pačią 

karščiausią dieną šis šalčio bastionas atlaikytų, neištirptų. Ir neištirpdavo. Tiesa, buvo viena tokia 

diena, kai mano ir Elenos Kievišaitės tėvai išėjo į gastrolių atvykusio teatro spektaklį „Romeo ir 

Džiuljeta”, o mūsų, vaikų, nesivedė, nes spektaklis apie meilę ir todėl mums užgintas. Taigi, 

sėdim mudvi su Kievišų Eliute ant tų pjuvenų, kur ledai jau išimti, čia mes buvom išsikasusios 

laiptus, pasidariusios rūmų menes, sutupdę karalių ir karalienę su klevo lapų apykaklėmis ir 

svarstom, ką čia tiems „negeriems” tėvams padarius, kad mūsų į spektaklį nenusivedė? Ogi 

imkim ir nukaskim ledo kalną! Ir ėmėme kapstyti, kad net pjuvenų pūga pakilo. Laimė, buvo 

pavakarys ir ledui nedaug žalos padarėm. Grįžęs tėtė išvertė mane iš lovos, įdavė kastuvą ir abu 

ėmėme kasti. Kasėme kasėme, iki tamsą pakeitė ryškios vasaros žvaigždės... Tada suvokiau, jog 

griauti visada lengviau, nei tą, ką sugriovei atstatyti... 

Ir dar negaliu neprisiminti, kaip vakarais po darbo tėtė skubėdavo pas Maželį į Akmenės 

gatvę. Mes tuomet radijo dar neturėjome (tėtės kavalierautinį vokiečiai buvo per karą 

konfiskavę). Susėda abu vyrai, suglaudžia galvas ir klauso, per begalinį blerbimą (tuomet 

„Amerikos balso” stotį slopino specialiais radijo bangų trukdžiais) klausosi... Išgirdę žodį, kitą, 

dar pasitikslina ir vėl ausis ištempia... Tėtis grįždavo kažkaip ypatingai nusiteikęs: 

— Amerikonai žadėjo po mėnesio ateiti vaduoti mūsų... 

— Tikėk tu jais, — kaip kirviu nukirsdavo mama, — jau kiek metų žada vaduoti, o jų kaip 

nėr, taip nėr! 

Buvo pieninėje dar viena patalpa — buhalterija. Čia žmonės eidavo apačioje patrepsėdami 

kojomis, tarsi į bažnyčią, nes užlipę laiptais už atneštą pieno kibirėlį gaudavo skatiką, kitą. 

Kartais prireikdavo kokios pažymos, reikalų būdavo... Erdvioje patalpoje buhalterė Viliušienė, 

kasininkė Regina Petrikienė ir pieninės direktorius Babičenka sėdėjo už aukšto bordiūro, 

įmantriai ištekintais stipinais. Buhalterė nuolatos barškino skaitliukais, nors ant jos stalo pūpsojo 

aritmometras (to meto skaičiavimo mašina), bet ji, matyt, jo nemėgo. Kasininkė Petrikienė 

dalino pinigus, o ką veikė direktorius, mano vaikiškas protelis to paaiškinti nemokėjo, nes 

direktorius pieninėje beveik nesirodydavo, tik sėdėdavo prie savo stalo ir tiek, bet vienąsyk aš jo 

olimpinę ramybę sudrumsčiau ne juokais. 

Kartą mama mane išsiuntė pagrybauti, liepė toli neiti, tik pereiti lieptą, į kairę, link gegužinės 

aikštelės, miškelyje kazlėkų pažiūrėti. Už futbolo aikštės, kairėje, gili bombos išrausta smėlio 

duobė, o toliau — buvę tarybinių karių kapai. Buvę, nes prieš keletą metų karius iškasė, išvežė į 

Akmenę, ten bendrame karių kape palaidojo. Žmonės kalbėjo, kad baigiantis karui Viekšniuose 

buvę smarkūs mūšiai, rusai vokiečių iš miestelio niekaip negalėjo išvaryti. Pusę miestelio 

subombardavę kol pagaliau jį užėmė, o tada nugalėtojai iš to džiaugsmo kad pasigėrė — juodai. 

Tuo tarpu vokiečiai nuo stoties ėmė ir sugrįžo. Nugalėtojai, naktį be kelnių iš patalo išversti, ėmė 

blaškytis... Šnekama, kad tą naktį visi stoties kelio pakraščiai buvo rusų lavonais nukloti. Po to 

net dviems iš jų buvo suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai... Taigi, tų dienų atgarsių 

Viekšnių pušynėliuose dar ilgai galėjai aptikti. Pereinu aš nuo tų buvusių kapų į kitą pusę ir po 

viena pušele žiūriu, kažkas žvilga. Ėmiau rankom krapštyti, ogi ten tvarkingai sudėtos dailiai 

nušlifuotos žalzganos, labai panašios į gintarą plytelės. Gražumėlis! Aš jas į krepšį, į krepšį ir 

namo. Išgirdusi buhalterijoje tėtės balsą, praveriu duris ir kažkodėl, pribėgusi prie Babičenkos 

stalo, ištraukiu vieną plytelę. Direktorius buvo aukštas, stotingas, frontus perėjęs vyras, kad 

griebs iš manęs krepšį: 

— Visi lauk! Greitai! 

Išbėgam. Po kurio laiko pasirodo Babičenka: 

— Ar žinai, mieloji, ką tu parnešei? — klausia, — taigi čia tolas, galėjo sprogti bet kurią 

akimirką, visą pieninę į orą būtų išnešęs, laimė, kad dagčiai supuvę. Viską apžiūrėjau — 

nepavojinga. Ale mat tai tau, tie vaikai!.. 

Dabar apie Liudviką ir jo žemaitišką būdą. Tuokart pieninėje buvo remontuojamas garo 

katilas. Liudvikas ir dar vienas augalotas vyras, berods, elektrikas, krapštėsi katilo viduje. Tėtis, 

kaip visada, kad ir kokie darbai pieninėje bebūtų, stovėjo greta. Mama mus pakvietė pietų. Mes 

nuėjome. Tik pradėjus valgyti, atlekia Liudvikas ir jo pirmieji žodžiai po septynerių metų tylos 

buvo: 

— Nelaimė!.. Nelaimė! 

322

Bėgam laiptais žemyn. Katile guli susmukęs vyriškis. Tėtė su Liudviku jį iškėlė, paguldė ant 

žemės, o man liepė bėgti daktaro. Lekiu kiek kojos neša, o čia pro šalį miestelio daktaras 

Andrius Petrašiūnas su visu daktaro lagaminėliu beeinąs. Pustekini bėgame prie katilinės. Pulsas 

dar buvo, bet po keletos minučių žmogus užgeso. Ir pakilo miestelyje kalbos. Liudvikas tokio 

uždaro būdo, gal jiedu tame katile susipyko, gal Liudvikas jį... Tėtė labai pergyveno, o išgirdęs 

tokias kalbas sakydavo „didžiausia nesąmonė!” Valdžios verdiktas buvo griežtas, juk kažką už 

tokį nelaimingą atsitikimą darbe reikėjo nubausti, ir nubaudė jį. Taip po septynių darbo metų, 

visų pagyrimų, krūvos garbės raštų, mums teko išsikraustyti iš Viekšnių pieninės į Puodininkų 

gatvelėje nebaigtą statyti namą, o Liudvikas nuo tada niekados nepraeidavo pro šalį netaręs tėtei 

žodžio ir nepaspaudęs rankos. Į mūsų butą atsikraustė pienininkas Mačionis iš Kauno. Vėliau, iki 

pieninės uždarymo, jai vadovavo Bronislovas Kavaliauskas. 

Tėtė pradėjo dirbti meistru Dabikinės pieninėje, po kiek laiko sugrįžo į Viekšnius, bet čia 

pieninės pajėgumai ėmė menkti, reikalas sukosi link uždarymo, tuomet tėtė, vos prašvitus, 

rytiniu autobusu pradėjo važinėti į Mažeikių pieninę, iš kurios ir išėjo į pensiją. Ir atgulė jis į 

Viekšnių žemę šalia mano mamos ir brolio. 

O kas viekšniškiam buvo pieninė, spręskite patys — viena kita kapeikėlė pokario našlei ar 

daugiavaikei šeimai, pragyvenimo šaltiniu čia dirbusiems darbuotojams ir pulkui pieno punktų 

vedėjų, viekšniškių pasižmonėjimo vieta ar kažkieno čia nugyventų pačių gražiausių, 

darbingiausių gyvenimo metų aidas, dalelytė spalvingos Viekšnių istorijos. 

Degutis Alfonsas. Atsiminimai ir satyriniai vaizdeliai. — Tryškių seniūnija, Bružų kaimas: 

Rankraštis, 2010. — 12 puslapių. — Bronislovo Kerio pastaba: 2010 metais pas mane apsilankė 

Alfonsas Degutis ir perdavė man savo rankraščių kopijas. Iš viso 12 puslapių. Man perduotuose 

tekstuose yra ir atsiminimų apie Viekšnių kraštą. Juos čia perrašiau, kelias praleistas — Viekšnių 

kraštui nesvarbias ar rankraščių kopijose neperskaitytas vietas pažymėdamas daugtaškiais 

laužtiniuose skliaustuose: 

Kolonizavimo grėsmė Žemaitijoje 

Antrojo pasaulinio karo frontas jau buvo toli vakaruose, bet Latvijoje vokiečiai tvirtai 

tebelaikė gynybą. Pluogų kaime, kur ir mano tėviškė, girdėjosi artilerijos kanonados, bombų 

sprogimai. Link Latvijos važiavo ešelonai pilni rusų kareivių. Viekšnių geležinkelio stotyje 

kareivių ešelonai visuomet sustodavo ir stovėdavo dvi valandas. Vos sustojus, iš vagonų į 

artimesnes kaimiečių sodybas, palikę ginklus traukiny, tekini po vieną, po du bėgdavo kareiviai. 

Kadangi gyvenome per kilometrą nuo stoties, visuomet ir pas mus apsilankydavo. Būdavo, įeina 

į virtuvę, atbula ranka pabeldžia į duris, paklausia: 

— A možna? — nors pats jau įėjęs. Kitas žodis: 

— Kak živiom? 

Tėvai, iš jų jau kiek pramokę rusiškai, atsakydavo: 

— Dabar visiems blogai, karas. 

Ir tuoj pat rusas prašydavo: 

— Dai pakušatj. 

Mama visuomet turėdavo išvirusi neluptų bulvių ir cukrinių runkelių sirupo. Greitai sėdasi 

prie stalo ir, nusilupę nagais bulves, sūdo į sirupą, valgo. Kartą užėjo du karininkai, jiems mama 

padėjo šakutes ir peilius, tačiau šie bulves vis tiek luposi nagais. 

Tėvas ne vieno kareivio teiravosi: 

— Jūsų tokia didelė ir turbūt turtinga šalis, tai kodėl jūsiškiai visuomet alkani? 

Tiek kareiviai, tiek karininkai atsakydavo tą patį — esą jų šalis visko pertekusi, bet jie į frontą 

važiuojantys taip greitai, kad maisto gurguolės atsiliekančios. Kiek prisimenu, daugiausiai visi 

jie buvo jauni, bet kartą mus aplankė ir vienas pagyvenęs, sprendžiant iš žilos, gal savaitę 

neskustos barzdos. Mama jo bevalgančio paklausė: 

— Tu toks senas, o dar važiuoji į frontą? 

— Cha cha cha, — nusijuokė šis, — ja choču vojevatj, — paskui, kiek susimąstęs, palingavo 

galvą. 

Mama ir vėl: 

— Jūsų tokia turtinga šalis. Nesuprantu, kodėl jūs visi visuomet alkani? 

323

— Nieko (rusiškas keiksmažodis) mes neturim. Jei liksiu namie, mirsiu lėta bado mirtimi. 

Fronte gal nušaus staigiai, o gal ir gyvas liksiu. Fronte duoda valgyt, o kol ten nuveža, maisto 

reikia pasiieškoti patiems. Todėl jūsų kaimiškose stotyse ešelonai ir stovi po kelias valandas. 

Mama bandė teirautis daugiau, tačiau šis apsimetė nesuprantąs, negirdįs. Ėmė pasakoti esąs 

muzikantas, grodavęs vestuvėse. [...]. Kartą užėjo du kareiviai lietuviai. Pavalgę pasakojo: 

— Kai mus pagauna, sakome, kad beieškodami maisto nesuspėjome į traukinį. Vėl veža į 

Latvijos frontą. Kitame sustojime vėl išlipame maisto. Traukiniui nuvažiavus, einame netoli 

geležinkelio į frontui priešingą pusę. Taip jau trečias kartas. Gal Dievas padės sulaukti karo 

pabaigos, gal liksime gyvi. 

Mūsų valstiečiai maisto turėjo pakankamai, tik buvo sunku kai reikėjo apdirbti laukus, nes 

vokiečiai atsitraukdami atėmė geresnius arklius. Traktorių tuomet ūkininkai neturėjo. [...]. 

Baigėsi antrasis pasaulinis karas. Po kiek laiko kaime pasirodė pirmieji duoneliautojai civiliai 

rusai. Jų būrys paprastai būdavo toks: vienas vyras — demobilizuotas kareivis, trys ar keturios 

moterys ir du ar trys paaugliai. Atvažiuodavo prekiniais traukiniais. Vengdavo sodybų arti miško. 

Mano tėvai sakydavo: 

— Kad mes jau nebeturime ko duoti. Eikite į tolimesnes sodybas. 

Šie atsakydavo, kad bijantys, kad iš miško šaudoma. [...]. Pasirinkę šiek tiek vieni 

išvažiuodavo, atvažiuodavo kiti. Suteikti nepažįstamiems nakvynę valdžios buvo uždrausta, o jie 

ir neprašydavo. Stoties keleivių salė nakčiai buvo rakinama, atvykėliams tekdavo nakvoti lauke, 

nors buvo žiemos pradžia. Prieš tai prie stoties buvo iš ūkininkų prievolių surinktos bulvės, čia 

buvo likę šiek tiek šiaudų, tai ir buvo atvykėlių nakvynės vieta. 

Buvo duoneliautojų ir vokiečių. Vasarą kelis kartus buvo užėjusi viena vokietė. Tą pačią 

vasarą sykį buvo užėję du vokietukai. Vienas gal kokių penkiolikos metų, kitas jaunesnis. [...]. 

Atėjo 1948 metai. Lankiau tuomet gretimo Rekečių kaimo pradinės mokyklos trečią klasę. 

Ištrėmė pirmuosius ūkininkus. Mūsų mokinių beliko tik pusė. Gal po trijų savaičių Rekečių 

mokyklą pradėjo lankyti du apiplyšę rusiukai Golyšovas ir Razencovas. Nemokėjo nė žodžio 

lietuviškai. Reketiškiai vaikai sakė, kad jų šeimos apgyvendintos išvežtų į Sibirą Giedros ir 

Opulskio ūkiuose. Mokyklą lankė gal porą savaičių, vėliau prapuolė. Mokytoja kaimynų klausė, 

kur šiedu dingę. Sužinojome, kad pas jų tėvus buvo atėję iš miško ginkluoti vyrai ir Golyšovo 

tėvas gavęs antausį. Įspėję, kad po savaitės sugrįšią ir jeigu dar juos rasią, iššaudysią. [...]. 

Žalionės kaimo gyventojai pasakojo, kad gretimame Skleipių kaime gyvenę ūkininkai Račiai. 

Artėjant frontui, jie pasitraukę į Vokietiją, mat Račienė buvusi vokietė. Po karo į tuščią sodybą 

atsikėlusi gyventi Safronovų šeima, mažų vaikų neturėję. Septyniolikmečiai Safronovų sūnūs 

ėmę vagiliauti, todėl žmonės pasiskundę Purvių miške besislepiantiems „Vyčio” būrio 

partizanams. Tie liepę Safronovams išsikraustyti. Kelis kartus įspėję — nepadėjo. Tuomet 

partizanai panaudoję ginklą. Vienas kolonistas buvęs nušautas, kiti išsilakstė. [...]. 

Gegužės 1-oji 

Ėjo 1950-ieji metai. Mokiausi tuomet Viekšnių vidurinės mokyklos penktoje klasėje. Mūsų 

klasė buvo suformuota vien iš berniukų, kurių buvome virš trisdešimt. Kitos dvi penktosios buvo 

vien iš mergaičių. Kai kurie mokytojai mūsų klasę vadindavo žvėrinčiumi. Taigi, jau ryt gegužės 

1-osios šventė. Klasės auklėtoja griežtai prisakė, kad turėsime dalyvauti parade. Kas neateis, 

turės atsivesti tėvus. Tai pirmosios rytą į mokyklą susirinkome beveik visi. Mums išdalino 

raudonas vėliavėles. Į miestelio centrą ėjome tomis vėliavėlėmis mosuodami ir sakydami 

„šviesus kelias, šviesus kelias”. 

Miestelio centre pastatyta tribūna. Ten dabar pėsčiųjų tako pradžia. Sulipo kalbėtojai. 

Vedantysis pranešė: 

— Žodį turi draugas [...]. 

Pirmasis kalba jau pramokęs lietuviškai „vyresnysis brolis”: 

— Giguži pyrmu yr didili darbo žmogeliukų švienti..., — ir t. t. 

Toliau: 

— Žodį turi draugas [...]. 

Šis apsilaižė lūpas ir kiek patylėjęs pradėjo greitakalbe, kaip iš automato. Mes nieko 

nesupratome. Kalbėjo neilgai. Toliau vedantysis praneša: 

— Žodį turi Žibikų kolūkio pirmininkas draugas Milieška. 

324

Jis tikras žemaitis, kalba aiškiai ir suprantamai: 

— Gegožės pėrmuojė y baisiausė švėntė. A galiejė pėrmo žmuonys pamislyt, ka važious so 

mašėnuoms? Vuo dabaa ė karvės, ė kiaulės važiou. Vuo kėik mūsų kulkuozos y baguots. Torem 

(neatmenu, kiek) arklių galvų. Torem (neatmenu, kiek) karvių galvų. Torem (neatmenu, kiek) 

kiaulių galvų... 

Perskaičiavęs viską galvomis, kalbą baigė. Kai mitingas pasibaigė, mes grįžome į mokyklą 

atiduoti vėliavėlių. Kadangi buvo „baisiausė švėntė”, suprantama, pamokų nebuvo. Mes išėjome 

namo. 

Pieno agentas 

1957 metais baigiau Viekšnių vidurinę mokyklą. Didelis noras buvo išmokti lakūno amato. 

Tačiau jau buvo visiškai aišku, kad ten lietuvio nepriims. Bandžiau stoti į lėktuvų mechanikų 

mokyklą, kur priėmimas buvo baigus septynias klases ir be stojamųjų egzaminų, tačiau gavau 

neigiamą atsakymą, nors sveikatos ir gabumų užteko. Veterinoriumi ar agronomu tapti nenorėjau, 

tad teko pradėti darbininko kelią. 

Ėmiausi staliaus amato. Iš pradžių pas savo buvusius vidurinės mokyklos mokytojus. Vėliau 

Viekšnių Stalių dirbtuvių vedėjas Kazimieras Kėvišas, sužinojęs, kad man tas darbas išeina, 

priėmė į savo dešimties stalių brigadą. Tos dirbtuvės šalia senosios Aleksandravičiaus vaistinės 

tebestovi ir dabar, tik priestatais apmūrytos. Dirbtuvės pastatytos iš raudonų plytų. Sienos storos. 

Storos, stiprios medinės lubos. Tokios pat stiprios storos durys. Tai buvusi kadaise Vakso klėtis. 

Tiek pirmosios sovietinės rusų okupacijos metu, tiek vokiečių, paskui vėl rusų metais čia buvo 

įrengtas kalėjimas. Visi staliai pagyvenę, aš jauniausias, tad įdomu buvo klausytis jų 

prisiminimų. Pasakojo vyrai ir apie kitapus Virvytės upės Purvių, Ramoniškių miškuose veikusį 

„Vyties” partizanų būrį. [...]. Pasakojo apie sovietinius lagerius — Antanas Vaitkus ir Valis 

Teniūkas buvo tuose lageriuose kentėję. 

O kartą buvę taip: Gudų ar Gyvolių kaime, netoli Purvių miško, pas ūkininką kūlė javus. Kaip 

tik tuo metu po kaimą vaikščiojo pieno agentas — prižiūrėtojas, kad ūkininkai laiku atiduotų 

valstybei prievoles, ypač pieną. Mat tuomet buvo ne tik mokesčiai, bet reikėjo dar duoti pieno, 

grūdų, šieno, mėsos, vilnų, bulvių, cukrinių runkelių. Kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau. 

Taigi, dūzgia kuliamoji, talkininkai — ūkininko kaimynai darbuojasi su šakėmis. Greit bus 

pietų metas. Šeimininkės verda pietus. Užeina ir agentas — čia jau tikrai gaus pavalgyti. Sėdi, 

laukia ką šeimininkės padės ant stalo. Tik staiga žvilgt pro langą, o ten apie daržinę su 

automatais ant pečių jau vaikšto miško broliai. Kitas jau link trobos ateina. Agentui striokas. 

— Gaspadinelės, pakavokit mane, — prašo. 

Šios greit sugalvoja — atverčia lovoje patalynę su visu šiaudų čiužiniu, paguldžiusios agentą, 

vėl užverčia. Miško broliai, pavaikščioję po kambarius, pašnekinę šeimininkes, išeina. Patraukia 

link miško. Pavojus praėjo. Šeimininkės palaisvina iš lovos agentą, bet kambaryje pasklinda 

negeras kvapas. Kaip nepasklis — agentas pridėjo į kelnes. 

Penkmečio plano aptarimas 

Buvo gal 1960-ieji metai. Viekšniuose be stalių dirbtuvių dar veikė buvusi P. Požerskio 

lentpjūvė, mechaninės dirbtuvės, koklinė, pieninė. Taigi, sukvietė visų įmonių darbo liaudį į 

Vytauto gatvėje nacionalizuotą nemažą trobą. Susodino ant suolų. Prieš mus už stalo sėdi ant 

kėdės aktyvistas, buvęs pieno agentas Putrius. Už jo ant suolo — įmonių vedėjai. Gal žmogus 

buvo persišaldęs ir dar pametęs nosinę. O gal jos iš vis neturėjo. Jam varva nosis, tad laikas nuo 

laiko vis brūkšteli rankovės galu. Už jo sėdi linksmo būdo mūsų stalių vedėjas Kazimieras 

Kėvišas. Kai tik Putrius rankovės galu sau brūkšteli, Kazimieras tuoj pat braukia sau visa ranka 

nuo pat alkūnės. Mes — chi chi chi, cha cha cha. 

— Į penkmečio plano svarstymą reikia atsinešti rimtai, — perspėja Putrius. 

— Ką atsinešti, pusę litro? — pasigirsta iš salės. 

— Užkandos, — prideda kiti. 

Kad ir nieko „neatsinešėme”, vis tik penkmečio planą apsvarstėme. Mat tais laikais „darbo 

liaudis” buvo labai „vieninga”. 

325

Sulaukė saviškių 

Pluogų kaimo pakraštyje gyveno toks Vaičkus. Sakėsi esąs komunistas-pogrindininkas. Kai 

1940 metais atėjo jo ilgai laukti „išvaduotojai”, kažkokios jų šventės metu liepė jam pasakyti 

kalbą, prieš tai davę pasiruošti du mėnesius. Vaičkus buvo labai mažos iškalbos. Taigi, galvojo 

galvojo ką sakyti, ir, nieko nesugalvojęs, paprašė kad jį pakeistų viekšniškis žydelis Zarcinas. Šis 

taip pat prijautė komunistams, ir, būdamas geros iškalbos, surėžė kalbą, tačiau nepataikė pagal 

partijos liniją, už ką buvo uždarytas į Vakso klėtį-kalėjimą. Zarcinas tardomas pasakė, kad kalbą 

prašė už jį pasakyti Vaičkus. Areštavo ir Vaičkų. Taigi, draugai pasielgė visai nedraugiškai. 

Vėliau tardytojai išsiaiškino, kad Vaičkus partinę liniją žinojo, bet nemokėjo pasakyti, o Zarcinas 

pasakyti mokėjo, tačiau partinės linijos nežinojo. Tai vėliau abu paleido. 

Vaičkus turėjo draugą ir bendražygį Joną Turkauską. Kai kas kalbėjo, kad tai sulietuvinęs 

pavardę Ivanas Turko. Abu jie buvo Rekečių kaimo kolchozo kūrėjai. Kadangi Vaičkus buvo 

plika galva ir su barzdele, vietiniai jį vadino Leninu, o Turkauską — Stalinu, nes buvo su vešliais 

juodais plaukais. 

Fašisto bomba 

Buvo Viekšniuose gal pirmasis milicininkas toks Margis. Viena jo akis visuomet būdavo 

užrišta juodu odiniu tvarsčiu. Sučiupęs pažeidėją sakydavo: 

— Mazilėli, eisem į mėlėsėj, — ir, aišku, ten nuvesdavo. 

Tebeskraidė ir kare žinomi kaip naktiniai bombonešiai PO-2 — faneriniai dviviečiai 

ketursparniai lėktuvėliai, mūsų ūkininkų vadinami avinvagiais. Būdavo, nusileis lygesnėje 

dirvoje, capt „buožės” — stambesnio ūkininko, aviną į antrą kabiną, ir pakyla. 

Buvo valdžios išleistas įsakymas sunešti į stribyną visokius rastus ar turimus ginklus. Tad ir 

prinešė uolesnieji gyventojai visokių kariškų ir nekariškų. Stribai [aukštaičių taip pavadinti 

„stribai” Lietuvoje veikė 1944—1954 metais] radinius sukišo po kieme stovėjusia klėtimi. Čia 

pat gyveno ir stribas Lakačiauskas su savo šeima. Tad jo sūnus Kostas, dar paauglys, 

bežaisdamas kieme, išsitraukė iš paklėčio artilerijos šovinio tūtą ir, užmovęs ant dalgio priekalo 

mieto, ėmė plaktuku kalinėti. Pataikė per kapsulę. O toje tūtoje buvę parako. Plykstelėjo ugnis. 

Tūtą reaktyvinė jėga išmetė per namo stogą ir džangt ant gatvės akmeninio grindinio. Tuomet 

dauguma Viekšnių gatvių buvo grįstos akmenimis. Ir pasitaikyk taip, kaip tik tuo metu skristi 

avinvagiui. Margis, prie paradinių stribyno durų ėjęs sargybą, nieko nelaukęs į lėktuvą pradėjo 

pilti iš automato. Matyt, kulipkos pradėjo gerokai kapoti faneras, kad lakūnas staigiai nėrė 

žemyn ir, išlyginęs lėktuvą palei pat viekšniškių stogus, nuskrido. Išbėgo stribų viršininkas: 

— Į ką, Margi, šaudai? 

— Liekė fašists ir bombą metė, tik ta nespruoga, untaa ont gatvės gol. 

Viršininkas eina bombos pažiūrėti. 

— Durniau tu, Margi, patrankos gilzės nuo bombos neskiri! 

Kitą dieną pribuvę daug načalnikų aiškintis, kodėl vidury Viekšnių lėktuvą apšaudė. Margis 

gavęs antausių, bet iš tarnybos nebuvo atleistas. 

Kalvis Rušinas 

Gyveno Pakalupės kaime netoli geležinkelio stoties toks senukas Rušinas. Sakėsi dar per 

Pirmąjį pasaulinį karą buvęs pagautas rekrūtu į caro armiją. Ir su vokiečiais tekę pakariauti. 

Mokėjo jis šiek tiek kalviauti. Nukaldavo bulvėms kasti gerveles, lenktinius peilius. Savo 

gaminius parduodavo Viekšnių turgelyje, taip pat kaimynams. 

Grįžo sovietiniai „išvaduotojai”. Be patento jokiais savo gaminiais prekiauti neleidžia. O 

patentas kainavo kelis kartus brangiau, negu iš tos gamybos uždarbis. Už nelegalų darbą vieną 

dieną susilaukė neprašytų svečių ir Rušinas. Atėjo du rusai načalnikai ir vienas lietuvis. Rušino 

kalvė — maža molinė lūšnelė. Pro duris gali įeiti tik labai susilenkęs. Viskas aprūkę, suodina. 

Načalnikai liepia lietuviui lįsti vidun apžiūrėti, kiek ir kokių įrankių tas kalvis turi, mat reikia 

viską aprašyti. Šis apžiūrėjęs išlenda. Reikia papasakoti, ką ten rado. O rusiškai tepramokęs 

mažai. Žino, kad „išvaduotojai” savo kalboje dažnai mini kūjį, tik kažkaip vietoj „k” sako „ch”. 

O ir jų vėliavoje taip pat kūjis, dar pjautuvas. Tad savo načalnikams kiek bemokėdamas aiškina 

rusiškai: 

— Nu, tas starik turi vieną bolšoj chuj ir dar kelis mažus chujačiukus, daugiau ničevo. 

326

Milicijos įgaliotinis Cholodnikovas 

Vienu metu Viekšniuose milicijos įgaliotiniu buvo toks Cholodnikovas. Mokėjo lietuviškai, 

savo pareigas atlikdavo labai uoliai. [...]. Ant jo plikės matėsi nemažai randų. Bene svarbiausias 

jo užsiėmimas buvo gaudyti smulkiuosius prekeivius, tada vadintus spekuliantais. Šie, 

daugiausia moterėlės, parveždavo iš Rygos mielių, moterims kaproninių kojinių, siūlų, adatų, 

žibintuvėliams baterijų, lempučių. Nebylys Gelžinis turėdavo detalių dviračiams. Vietinėse 

parduotuvėse tokių „deficitų” nebuvo. Visi šie „spekuliantai” Viekšnių turgelyje savo prekėmis 

prekiaudavo slapta, iš po skverno. Pagautam su įkalčiais prekeiviui grėsė didelė bauda ir netgi 

kalėjimas. Per laiką įgaliotinis Cholodnikovas viekšniškiams įkyrėjo tiek, kad šiems ėmė baigtis 

kantrybė. Nučiupo kartą įgaliotinis vieną moterėlę ir jau konfiskuoja jos prekes. Ogi žiūri, kad 

aplink vis tirštesniu ratu renkasi vis pikčiau kalbantys turginiai. Čia jau pavojus. Ėmė bėgti. O 

visas turgus paskui, šaukdami: 

— Vilką genam, vilką genam! 

Matyt, negreitas buvo, kad turginiai pavijo ir prie Liaugaudo trobelės prispaudė. Sako, kad 

kažkas iš vyrų kumštim buktelėjo, moterys per vyrų galvas apmėtė kiaušiniais, nors šie tuo laiku 

buvo gana nepigūs. 

Sekančią dieną iš rajono atvažiavo milicijos vadovybė. Prasidėjo tardymai. Buvo daug 

apklaustų. Bet visi tvirtino: 

— Nieko nematėm, nieko nežinom, — todėl kaltų nesurado. 

Vėliau Cholodnikovas buvo iškeltas kitur, nes padarė pražangą — neteisėtai konfiskavo 

piliečio Kerio vilnas. Mat Kerys teisėtai laikė porą avių ir patyręs skriaudą nepabūgo pasiskųsti 

aukštesnei načialstvai. 

Bronislovo Kerio pastaba: Tuomet buvau gal kokios penktos ar šeštos klasės mokinys, gal 

maždaug tokio amžiaus. Mokiausi vienoje klasėje su Cholodnikovo sūnumi. Tais metais, kai jau 

buvo pašalę, šokdamas ant sušalusio arimo, kritau ir susilaužiau dešinę ranką. Ranka buvo 

sugipsuota ir teko daugiau sėdėti namie. Buvo žiemos vakaras, nepamenu, kur buvo mano sesuo 

ir brolis, bet jų namie nebuvo. Virtuvėje buvo tetė ir mama, o aš kitame kambaryje. Elektros pas 

mus dar nebuvo. Virtuvėje jau buvo uždegta didelė stalinė žibalinė lempa su baltu „kliošu”. 

Išgirdau virtuvėje kažkokį triukšmą, pravėriau į virtuvę duris ir matau milicininką su uniforma 

priešais mano tėvus. Atrodo, kad milicininko rankoje šmėstelėjo kažkoks raudonas daiktas, gerai 

nemačiau, tik mačiau, kad kažkas raudono. Negirdėjau, kas ką sakė, bet pirma mano mama, 

paskui ir tėvas pro mane ir antras duris nieko nesakydami išbėgo į lauką. Aš pabėgti negaliu, nes 

apsirengęs plonai, basom kojom, o su sugipsuota, parišta ranka ir negaliu greitai apsirengti. 

Matau pro duris kaip virtuvėje milicininkas paima lempą ir lyg nori ją trenkti į grindis, bet paskui 

eina į tą kambarį, kuriame aš. Aš greitai užlipu ant pagalbinės krosnies mūrelio ir sėdžiu nuleidęs 

basas kojas. Po mano kojomis krosnis, o ant jos padžiautos vilnos. Milicininkas užsismaukęs 

uniforminę kepurę, galvos aukštyn nekelia ir manęs, atrodo, visai nemato. Nematau ir aš jo akių. 

Iš po mano kojų suima į glėbį vilnas, dar kažką ir atgal per virtuvę nešasi į kiemą, kur, pasirodo, 

stovėjo jo rogės su arkliu. Vilnos draikosi, krenta jam iš glėbio, čia pat prie krosnies kelis kartus 

lenkiasi paimti nukritusių ant grindų. Matau tik jo uniforminės kepurės viršų. O tėvai tuo tarpu 

nubėgo pas kaimyną Antaną Mačių, gyvenusį už kokio šimto ar dviejų šimtų metrų. A. Mačius 

iki karo Lietuvos kariuomenėje buvo ulonas, atėjus rusams, pasitraukė pas partizanus, bet kai 

buvo paskelbta, kad kas nenusikaltę, gali grįžti namo, sugrįžo į savo namus ir nebuvo 

represuotas. Mama į kiemą grįžo pirmoji ir kol milicininkas nešiojo vilnas į roges, mama tas 

atneštas vilnas iš rogių paimdavo. Milicininkas atneša glėbį ir eina kitų, o mama tuo tarpu 

pasiima atneštąsias. Taip kad, gal manydamas, kad vežasi vilnas, milicininkas iš kiemo išvažiavo 

su tuščiomis rogėmis. Tuo tarpu, kaip mano tetė paskojo, A. Mačius užstoja kelią 

išvažiuojančiam milicininkui ir grasinančiai klausia: 

— Žinai, kas aš esu? 

Matyt, kad milicininkas A. Mačių pažino ir jokių veiksmų nesiėmė. Pamatę, kad milicininko 

rogės tuščios, nebetrukdė važiuoti toliau į Viekšnius. Tas parvažiavo į Viekšnius ir sukėlė 

aliarmą, kad Pakalupės kaime jį užpuolė banditai. Tomis dienomis skandalas buvo nemažas. Pas 

mus į namus atvažiavo tardytojas. Nors aš ir nepilnametis, bet tardė ir mane, viską užsirašinėjo, 

nes buvau vienintelis matęs, ką milicininkas darė kambaryje. Aiškiai buvo suprantama, kad 

327

enkamos žinios prieš milicininką, o ne prieš mus ar A. Mačių. Pagrindinis klausimas buvo — ar 

buvo milicininkas išsitraukęs ginklą, ar aš jį mačiau. Matyt, tai buvo visų svarbiausia. Į 

grasinimą ginklu buvo griežtesnis požiūris. Aš tai iki tol gyvenime jokio ginklo nebuvau matęs, 

tad ir pamatęs kažin ar būčiau supratęs kas tai. Kelis kartus kartojau, kad lyg ir šmėstelėjo akyse 

kažkas raudonas, bet kas, nemačiau. Man tuo viskas ir baigėsi. O kitą rytą, beeinantį į mokyklą, 

prie mokyklos mane pasitiko daugybė vaikų, visi žiūrėjo į mano sugipsuotą ranką ir klausinėjo 

kaip man ją peršovė... Nei tada, nei dabar nekaltinu Cholodnikovo. Žmonės kalbėjo, kad kare ar 

kur jis buvo kontūzytas, gal sužeista galva, minimi randai. Iš tikrųjų visa tai didelė nelaimė. Ir su 

Cholodnikovo sūnumi neblogai sugyvenau, atrodo, kiek laiko ir viename suole sėdėjome. 

328

2.2. 1863—1864 METŲ SUKILIMAS 


pasakojimų ir raštų). — Kaunas, 1938. — 380 p. — P. 34—36. — Tekste: 

1863 m. „Bal. 12 (24) d. sukilėliai pasirodė Viekšnių apyl. Kontrimų Birbiliškėje ir Tučiuose, 

Stankūno Skleipiuose, Paulavičiaus Pavirvytėje, asesoriaus Bagdzevičiaus Gyvoliuose. Bal. 13 

(25) d. Viekšnių bažnyčioje sukilėlių priesaika; vaistininkas Teodoras Geldneris (Goeldner) gavo 

juos pavaišinti, o tą pačią dieną Viekšnių gydytojas Bonaventūras Andriejauskis buvo šaukiamas 

prie sukilėlių sužeisto Vanago netoli Laižuvos. Viekšniuose sukilėliai suėmė (vėliau paleido) 

tūkstantininką (tysiatskį) Račinskį, lankėsi tos pat parakvijos Ant. Pančerinskio Meižiuose, 

nakvojo Antanavo miške ir bal. 14 (26) d. ištraukė į Laižuvos ir Akmenės miškus; įvyko 

susirėmimas Pakamanio (maskoliai) — Latvelių (sukilėliai) sodoje, kur žuvo kun. Šidlauskis 

[...], ten pat palaidotas Vaičekauskio žemėje. Bal. 14 (26) d. bene kiti sukilėliai aplankė Viekšnių 

par. Būgių Rainoldą Daugirdą, Ašvėnų Valerijoną Pančerinskį ir nuėjo į Purvių mišką, o Viekšnių 

bažnyčioje klebonas Rupertas Bortkevičius gavo perskaityti manifestą. [...]. Liepos 13 (25) d. 

susirėmimas Akmenės valsč. prie Rekečių. Rugpiūčio 2 (14) maskoliai puolė iš Viekšnių 

Chominskio Stočkus, vijosi sukilėlius į Tirkšlius ir apie Plėnakių sodą juos išsklaidė. Rugp. 10 

(22) susirėmimas tarp Viekšnių ir Tryškių, Kapėnų miške. [...]. Tryškių miške žuvo Viekšnių — 

Tryškių apylinkių jaunuolių, tarp jų Klyšių Jonas Daugirdas, Maskvos, paskui Petrapilio univ. 

studentas. [...]. Tučių dvarininkas Peliksas Kontrimas, domėjęsis lietuvių kalbos dalykais, 

Daukanto bičiulis, atsidūrė Šiaulių kalėjime ir ten mirė, o Tučiai buvo atiduoti maskoliui 

Sisojevui, ir tik Nepriklausomosios Lietuvos vyriausybė šiojo sūnus iš ten išvarė. Iš Myk. 

Tanskio atimta Marškonė, o jis pats ištremtas. Buvo patekęs kalėjiman ir Boguslavo dvarininkas 

Peliksas Chominskis, bet paskui paleistas. Nukentėjo dar Ant. Pančerinskis, kuris palaikęs 

santykius su sukilėliais, ir už tai iš jo atimti Meižiai, kurie teko maskoliams (dabar Homolickių). 

Dėl Pisankos dalyvavimo sukilime Viekšnių dvaras buvo užimtas kazokų [...], o paskui 

padalintas tarp burliokų, kurie neužilgo buvo čia atkelti (Ferma, arba Derevnia), ir cerkvės, kuri 

jiems buvo pastatyta (dvaro griuvėsiai su sodnu, tvenkinys, malūnas). [...]. Žinios apie 1863 m. 

įvykius mano paimtos iš Archivnyje materialy Muravjovskago Muzieja k 1863—1864 g., 

I, 1913 m., ir II, 1915 m.; Stan. Zieliñski, Bitwy i potyczki 1863—1864, 1913; St. Ličkūno 

1863—64 m. žemaičių sukilimas Mažeikių apylinkėje („Karo Archyvas” VI, 1935). Beje, 

viekšniškiai pasakoja, jog paskutinysis Viekšnių dvaro šeimininkas (storasta) Stanislovas Pisanka 

(jį vadina dar Pasenka) išvedęs žmones į Laižuvos sukilėlių būrį, birželio 13 d. pralaimėjęs pas 

Kamanų pelkes, maskolių atvarytas dvaran buvęs prikankintas, o birželio 14 d. apie 4 val. popiet 

pas Meškelių senkapius berže pakartas; nors pakasimo vietą maskoliai arkliais užmindę, kad nė 

ženklo nebliktų, bet sukilėliai slaptai atkasę ir palaidoję kapeliuose.” — P. 34: Nuotrauka ir 

tekstas: „Meižių dvarininkas Antanas Pančerinskis (Viekšnių apyl.), nukentėjęs dėl 1863 m. 

sukilimo.” 

Barauskas A. 1863 metų sukilimas Akmenės teritorijoje // Pergalės vėliava (Mažeikiai). — 

1963. — Gruod. 23. — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 

Восстание в Литве и Белоруссии 1863—1864 г. — Maskva, 1965. — P. 192, 193. — 

Tekste: 

Kauno gubernatoriaus G. A. Krigerio pranešimas apie sukilėlių būrių veikimą. 1863 04 12 

Pisarskio būrys buvo užėjęs į Kontrimų Birbiliškės ir Tučių dvarus, kunigaikščio Liubeckio 

Kapėnus, Stankūno [gal Skleipius], Paulavičiaus Pavirvytę, Bogdzevičiaus Gyvolius. 1863 04 13 

sukilėlių būrys (iki 100 žmonių) atvyko į Viekšnius, bažnyčioje prisiekė, pateikę raštišką 

Pisarskio įsakymą, privertė vaistininką Geldnerį duoti pusryčius. Tą pačią dieną būrys buvo 

užėjęs į Meižių dvarą pas Antaną Panceržinskį. Čia prievarta paėmė kumelę, vežimą, maisto, 

drabužių. Tada išvyko į Antanavos mišką, čia pernakvojo. 1863 04 14 išvyko į Laižuvą, po to į 

Akmenę. Čia miške pernakvojo. Būrys sukilėlių 1863 04 14 buvo atėjęs ir į Bugių dvarą pas 

Rainoldą Daugirdą, pareikalavo maisto ir po dviejų valandų išėjo į mišką. Tą pačią dieną 5 

sukilėliai buvo atėję į Ašvėnų dvarą pas Valerijoną Panceržinskį, pavalgę išėjo. Pisarskio buvo 

329

įsakyta sekmadienį — balandžio 14 d. Viekšnių bažnyčioje po mišių perskaityti sukilėlių 

manifestą. 

Nezabitauskas A. 1863 metų sukilimo veiksmai Akmenės rajone // Vienybė. — 1967. — 

Rugpj. 8. — Žinios aprašui: Iš kitų leidinių. 

Nezabitauskas A. 1863 metų sukilėliai // Vienybė. — 1968. — Birž. 8. — Tekste: 1863 04 26 

kautynės Pakamanio — Latvelių kaime. 1863 06 13 sukilėlių būrys sumuštas Kamanų pelkėse. 

Stanislovas Pisanka suimtas ir pakartas berže prie Meškelių senkapio. Kunigas Antanas 

Gargasas, gimęs Rekečių kaime. 

Maksimaitienė O. Lietuvos sukilėlių kovos 1863—1864. — Vilnius, 1969. — P. 113, 132, 

141. — Tekste: 

„Viekšnių apylinkėse dvarininkas Jonas Leckus buvo suorganizavęs būrį, kuris veikė drauge 

su Tučių dvarininko Felikso Kontrimo būriu. [...]. Leckaus ir Kontrimo būriai birželio 13 d. 

kovėsi su kariuomene prie Kamanų pelkių, netoli Viekšnių. Leckus buvo sugautas ir pakartas. 

Kontrimas su būriu pasitraukė į Kegrių mišką. Sulaukusi pastiprinimų ir suvariusi apylinkių 

gyventojus, kariuomenė apsupo Kegrių mišką ir paėmė daug sukilėlių; kiti spėjo pasitraukti. 

Kontrimas pateko į priešų rankas ir mirė Šiaulių kalėjime.” Nurodyta literatūra. 

Dr. Kostas R. Jurgėla. Lietuvos sukilimas 1862—1864 metais: Sukilimo šimtmečio 

sukakčiai pagerbti. — Boston: Išleido Juozas Kapočius, 1970. — 720 psl. — P. 555—556, 633. 

— Tekste: 

LXXVIII. SUKILIMAS IR KUNIGAI 

(5) Kun. Antanas Gargasas (Gargas) — Jono s., g. 1835 VIII 16 Rekėčių km., Viekšnių v., 

Šiaulių pav., kilęs iš valstiečių, 1849 (pagal Liet. Enciklop. 1848) baigęs Varnių seminariją 

Darbėnų, paskiau Varnių vikaras, pagal Liet. Encikl., „už nemoralinius darbus 1856 konsistorijos 

nutarimu uždarytas 6 metams Varnių kunigų pataisos namuose. Išleistas kurį laiką buvo Varnių 

vikaras. Gavęs vysk. Valančiaus leidimą, 1863 V 11 išėjo į Šimkevičiaus vadovaujamą sukilėlių 

būrį... kun. Veitas, Atsiminimai iš 1863 m., Mūsų Senovė II:1 1937.” Pagal vysk. Kubickį, 1863 

gegužės mėn. įstojo į Matusevičiaus partiją, „pasakė du kurstančiu pamokslu”, Lydavėnuose 

skelbė „lenkų revoliucinį manifestą”, saikdino sukilėlius, buvo ginkluotas pistalietu ir karabinu. 

1863 VI 2/14, kai 15 sukilėlių atvyko į Varnius, jis raitas vadovavo „kaip Varnių gyventojas”. 

Pagal bylos duomenis, sukilėliai viešai nuplakė šnipais įtartus „vietinius vokiečius bajorus 

Berentą ir sūnų, malūnininkus”, jaunas Berentas gavo 200 botago smūgių, tėvas dusyk tiek; 

„dalyvavo pristavo buto apiplėšime”, kai sukilėliai nuplakė ir išsivedė pristavą Ciechanovskį „į 

dalinį, pakarti” už pranešinėjimą apie sukilėlius ir dėl nesutikimo atsisakyti savo tarnybos 

rusams. Pagal Telšių pav. karinio viršininko pranešimą buvo nuplaktas ir penkiašimtininkas ats. 

puskarininks Skaugirdas, o senis šimtininkas Danilavičius buvo surištas varomas gatvėmis ir 

mušamas kardais, kai jis suklupo — kun. Gargasas kardu perkirto jo galvą ir kaklą, po to pusgyvį 

nuvežė už miesto ir pakorė už kojų. Po to kun. Gargasas „nuvyko pas pažįstamus ir pasigėrė”, ir 

jo bendrai turėjo jį palikti Varniuose, o rytdieną užėjo rusų dalinys ir jį suėmė. Karo lauko 

teismas 1863 IX 23 / X 5 nuteisė atimt kunigystę ir pilietines teises, Krymo karo kryžių ir 

medalį, ir sušaudyti. IX 30/X 12 gen. baronas von Maidelis konfirmavo. 1863 X 7/19 

egzekucijos vietoje Telšiuose buvo paskaityta konfirmacija ir kun. Gargasas buvo sušaudytas. 

Egzekucijai vadovavo Astrachanės grenadierių pulko 2jo batal, vadas mjr. Puščin, stebėjo 

Narvos pėst. p. štabs-kpt. Oviečkin, to paties pulko chorunžas Dombrovskij ir Maskvos atsargos 

dragūnų p. poručikas Gramotin. 758 Bet štai kaip Bičkauskas-Gentvila nupasakoja „iš 

baudžiauninkų kilusio” kun. Gargaso likimą: esą „Varnių kunigai, įvilioję A. Gargą į senelių 

prieglaudą, perdavė jį kariuomenės būriui, iškviestam su M. Valančiaus žinia. ... Varniuose ... 

sušaudytas. Vyskupas M. Valančius tardymo komisijai pateikė atsiliepimą, kuriame apibūdino 

A. Gargą kaip „labai blogo elgesio” kunigą, tokiu būdu asmeniškai prisidėdamas prie mirties 

sprendimo. Šiuo atveju išryškėjo tikroji pozicija, kurią kunigai ir vyskupas buvo užėmę dviejų 

priešiškų klasių kovoje.” 759 Kai kun. Gargaso kolegos mėgino jį nuo rusų paslėpti — tarybiniam 

330

istorikui valia teigti, kad jie jį „įviliojo” ir pasišaukė rusus... Galų gale, jis sušaudytas Telšiuose, 

o ne Varniuose. 

758 Kubicki, Bojownicy Kapłani, II d., II t., 221—225; Vosstanije v Litvie i Bielorussii..., 226; 

Lietuvių Enciklopedija, VII, 14. 

759 Bičkauskas-Gentvila, 1863 m. sukilimas, 274; visą pp. 271—280 skirsnį autorius pavadino 

„Reakcinis dvasininkijos vaidmuo 1863 metų sukilime.” 

RUSŲ KARO LAUKO TEISMŲ KAUNO GB ĮVYKDYTOS EGZEKUCIJOS: 

13. Gargasas Antanas Jono s., gim. 1825, kunigas, Varnių vikaras, sušaud. Telšiuose 1863 X 

7/19 (žr. pp. 555-6). 



1863 m. pavasarį prie Kamanų sukilėliai ne kartą kovėsi su caro kariuomene. [...]. Miestelio 

gatvės ir apylinkės mena atkaklias šio krašto gyventojų kovas už šviesesnį gyvenimą. Aktyviai 

viekšniškiai dalyvavo 1831 m. sukilime (parapija turėjo pristatyti sukilėlių kariuomenei 584 

pėstininkus ir 65 raitelius). Plačiame Viekšnių valsčiuje, kuriam tuo metu priklausė ir nedidelis 

Mažeikių kaimelis, galinga banga nuvilnijo 1863 metų sukilimas. 1862 metų rudenį gretimuose 

Antanavo ir Daubiškių dvaruose buvo išvaduoti rekrūtai, 1863 m. balandžio 12 d. apie 100 

sukilėlių Viekšnių bažnyčioje paėmė priesaiką. Sukilėlių būriui vadovavo pats Viekšnių dvaro 

valdytojas S. Pisanka. 

Kuckailienė Genovaitė (Lietuvos TSR Kauno centrinio valstybinio archyvo vyr. mokslinė 

bendradarbė). Prieš šimtą dvidešimt... // Vienybė. — 1984. — Geg. 1. — Visas tekstas: 

Praėjo 120 metų, kai 1863—1864 metų sukilimas pažadino lietuvių tautą kovai prieš carizmą 

dėl nacionalinio išsivadavimo, kai pilietinių teisių reikalaująs sukilėlių manifestas, agrariniai 

dekretai ragino kovoti už visuomenės pertvarkymą demokratiniais pagrindais. Tik archyvinių 

dokumentų pageltę lapai prikelia iš užmaršties žūtbūtines kautynes, tūkstančius žinomų ir 

nežinomų didvyrių, atidavusių gyvybę už Tėvynės laisvę ir liaudies laimę. 

Šiais metais sukanka 80 metų, kai mirė vienas iš jų — Šiaulių pavieto sukilėlių karinis 

viršininkas Jonas Stanevičius (slapyvardė „Pisarskis”). 

Zigmo Sierakausko draugas ir bendramintis, Rusijos armijos karininkas Jonas Stanevičius 

gimė 1823 metais Lyduvėnuose, Raseinių apskrityje. Jo tėvui, aktyviam 1831 metų sukilimo 

dalyviui, nuo carizmo represijų pasisekė pabėgti į Prancūziją. Vėliau ten nuvyko ir žmona su 

sūnumis. 

Prasidėjus 1848 metų revoliucijai, sūnus Jonas papildė prancūzų proletariato kovotojų eiles. 

Nuslopinus revoliuciją, įstojo į samdinių legioną ir išvyko kariauti į Alžyrą, kur gavo karininko 

laipsnį. 

1853 metais Jonas Stanevičius bandė nelegaliai grįžti į Lietuvą, bet buvo prie sienos 

sulaikytas ir kareivių ištremtas į Kaukazą. Amnestuotas talentingas jaunuolis ir carinėje 

kariuomenėje užsitarnavo karininko laipsnį. Atvykęs į Peterburgą, dirbo generalinio štabo 

akademijos bibliotekininku. Užimamos pareigos sudarė palankias sąlygas užmegzti glaudžius 

ryšius su revoliucinių ratelių nariais, su Zigmu Sierakausku, Bronislavu Zaleskiu ir kitais. 

Įsigijęs Šiaulių apskrityje Kaunatavo dvarą, jame apsigyveno su šeima ir ruošėsi sukilimui. 

Paskirtas Šiaulių pavietu sukilėlių kariniu viršininku, Jonas Stanevičius-Pisarskis jau 1863 

metų pradžioje pradėjo organizuoti sukilėlius Biliūniškių miške (dabar Akmenės rajono Papilės 

tarybinio ūkio teritorija), prie dvarininko Važinskio palivarko. Pisarskio būrys rinko savanorius, 

skelbė sukilėlių manifesto teiginius, ėmė maistą iš dvarininkų. Artimiausio Vegerių dvaro 

savininkas Pranas Mackevičius buvo Šiaulių politinės sekimo komisijos apkaltintas, „...kad 

vasario 10-ją jo namuose įvyko teatro vaidinimas, kurio turinys priešiškas valdžiai. Iš aktorių 

vieni išėjo į gaują, o kiti įtariami dalyvavimu sukilime. Pats Mackevičius kaltinamas dar ir 

padėjimu sukilėliams maisto produktais”. 

331

Prijaučiantieji sukilimui patys atveždavo į sukilėlių bazę gyvulių, pinigų, ginklų ir, kad jų 

neįtartų, apsiskųsdavo policijai, kad juos apiplėšė sukilėliai. Tryškių dvaro savininkas Mykolas 

Tanskis ir Viekšnių valsčiaus Meižių dvarininkas Antanas Panceržinskis buvo ištremti į 

tolimiausias Sibiro gubernijas, konfiskavus jų turtą ir atėmus visas teises dėl to, kad jie „palaikė 

asmeniškus ryšius su Stanevičiumi, pristatydavo jo gaujai jautieną ir miltus ir prikalbėjo stoti į 

gaują du jaunus žmones...”. Tuo pačiu Panceržinskis vis skundėsi policijai, kad sukilėliai laikas 

nuo laiko niokoja jo dvarą. 

Sukilėliai, grasindami savo karo lauko teismu, iš dvarininkų reikalavo ne tik produktų, ginklų, 

arklių, bet ir paskelbti valstiečiams, kad jie atleidžiami nuo visų prievolių, kad nemokamai gauna 

žemės. Bažnyčių klebonams buvo įsakyta skelbti sukilėlių manifestą. Papilės klebonas kunigas 

Vaišvila, Simono Daukanto globėjas, gavo sukilėlių būrio vado Pisarskio nurodymą, kad 

manifestą bažnyčioje būtinai perskaitytų pirmąją velykų dieną, kai susirinks į pamaldas 

daugiausia žmonių. Kunigui šį pavedimą atlikus, jį pradėjo persekioti žandarai ir ieškojo progos 

susidoroti. Rugpjūčio 20 dieną Šiaulių miesto ir apskrities caro valdžios karinis viršininkas jau 

raportavo Kauno gubernijos valdytojui: „Iš Papilės žydų visuomenės... gavau prašymą, kuriame 

kaltinamas Papilės kunigas Vaišvila tuo, kad kvietė žmones eiti į sukilimą, taip pat nemokėti 

mokesčių ir rinkliavų valstybei. Prie pirmos apklausos tai pasitvirtino, ir todėl dėl Vaišvilos 

nusižengimų aš jau daviau neatšaukiamus nurodymus. Pranešdamas tai, prašau paskirti kitą 

kunigą, nes po Vaišvilos arešto Papilės bažnyčia jo nebeturi”. Vyskupas Motiejus Valančius, 

pasirašydamas „nuolankiausias tarnas”, jau rugsėjo 14 dieną pranešė, kad nurodymas įvykdytas. 

Sutelkęs sukilėlių jėgas Biliūniškių miške, Jonas Stanevičius-Pisarskis su liaudies kovotojų 

grupe balandžio 11 dieną užėmė Papilę ir pareikalavo, kad pristavas atsisakytų savo pareigų. 

Sudeginęs kaimo bendruomenės valdybos, teismo ir policijos bylas, susirinkusiems prie 

bažnyčios paskelbė, kad esama valdža panaikinama. 

(Bus daugiau). 

Lazdynų Pelėda-Marija Lastauskienė. Praeities šmėklos // Vienybė. — 1989. — Kovo 18, 

21, 28 ir tęsiniai. — Tekste: Ištrauka iš M. Lastauskienės-Lazdynų Pelėdos autobiografinio 

romano. „Pristatyti šio kūrinio ištrauką paprašėme rašytojos anūką Rimantą Matulį.” Rimantas 

Matulis: 

„Šio romano situacija yra kiek komplikuota, nes didelę jo dalį dar rašytojai M. Lastauskienei 

gyvai esant, parašė jos duktė Stasė Matulienė. Įteikiant leidyklai mašinraštį, [...] ji pažymėjo 

savo įterptas vietas. [...]. Skelbiant [...] ištrauką iš „Praeities šmėklų”, manau, tikslinga atkurti 

tikruosius romano herojų vardus. [...]. Romane minimas aktyvus 1863 metų sukilimo dalyvis 

Prušinskas yra Lazdynų Pelėdos tėvo Nikodemo Ivanausko uošvis Pečkevičius, o pats 

Nikodemas, garsus Žemaitijos bažnytinių paveikslų tapytojas, pavadintas Erazmu. Karolina yra 

tikras Lazdynų Pelėdų motinos vardas, o Pagyžių dvaras — rašytojų tėviškė Paragiai. Dvaro 

šeimininkai Ivanauskai pavadinti Janauskais. Visi kiti romano herojai taip pat tikri asmenys, taip 

savo dukteriai Stasei pasakojusi Lazdynų Pelėda-Marija Lastauskienė. Tačiau kitų herojų 

tikrąsias pavardes ir vardus dar nepavyko išaiškinti. O gal ir nebepavyks? [...]. Lietuvos 

respublikinėje M. Mažvydo bibliotekoje yra išlikusi Nikodemo Ivanausko kalba, pasakyta XX 

amžiaus pradžioje Valstybės Dūmoje. [...]. Taip pat tikra yra istorija apie žuvusį sodietį iš Paragių 

kaimo. Stasė Matulienė pasakojo, kad jų šeimoje dažnai buvo apie tai kalbama, ir šio sodiečio 

mirtis prisidėjusi, kad Nikodemas Ivanauskas gerokai nusivylė 1863 metų sukilimu. [...]. Ši 

romano ištrauka — pirma jo publikacija spaudoje.” 


BRĘSTA NAUJA AUDRA 

Dešimtmečiai po 1831 metų sukilimo ne tik neišsprendė, bet dar labiau paaštrino 

baudžiavinius santykius, jie ėmė nebeatitikti nei valstybės, nei liaudies interesų, pažangiau 

mąstantys dvarininkai tai vienur, tai kitur patys panaikindavo savo dvaruose baudžiavą, 

ieškodavo kitų, našesnių ūkininkavimo formų. Caro išleistasis 1863 metų vasario 19-osios 

manifestas dėl baudžiavos panaikinimo buvo priverstinis aktas, bandymas sumažinti įtampą 

332

šalyje. Tačiau jis iš esmės nepakeitė valstiečių santykio su žeme. Valdžios visokeriopai remiami, 

dvarininkai daug kur stengėsi išvaryti buvusius baudžiauninkus nuo žemės ir ją įtraukti į savo 

valdas. 

Valstiečius labai alino rekrūtų prievolės, ypač išaugusios Krymo karo (1853—1856) metais. 

Tūkstančiai jaunų vyrų buvo praktiškai visam gyvenimui atplėšiami nuo gimtojo krašto ir nuo 

šeimų, grėsmė už kad ir mažiausią nepaklusnumą būti atiduotam į rekrūtus lydėjo kiekvieną 

baudžiauninką. O nelaimingųjų kaimynams prisidėdavo papildoma našta — savo kaimo rekrūtus 

jie turėjo aprengti, išmaitinti ir pristatyti į paskirtas vietas. Štai ir kaupėsi valstiečių 

nepasitenkinimas, apmaudas, besiribojantys su neviltimi. Tokia padėtis rimtai grėsė ne tik 

baudžiavinei sistemai, bet ir patiems dvarininkams, į kuriuos pirmiausiai ir būtų atsigręžusi 

varguolių rūstybė. Todėl dvarininkai stengėsi tą augantį bruzdėjimą ir nepasitenkinimą nukreipti 

sau naudinga linkme — už atsiskyrimą nuo Rusijos, išsaugant Lietuvoje ir Lenkijoje tą pačią 

santvarką. Gal ir dėl to Lietuvos ir Lenkijos dvarininkai taip aktyviai dalyvavo būsimajame 

sukilime. 

Jo brendimą bene aiškiausiai pranašavo dažnėjantys valstiečių pasipriešinimai imant į 

rekrūtus. Archyvuose išlikę nemažai dokumentų apie tokius konfliktus. 

Šiaulių apskrityje tuomet Viekšnių valsčius buvo vienas stambiausių, jam priklausė plati 

teritorija palei Ventos upę bei į rytus nuo jos. Viekšnių valsčiui priklausė ir mažas kaimelis 

Mažeikiai, ilgainiui daug kartų juos pralenkęs ir tapęs stambiu miestu, priklausė ir Leckavos 

dvaras pačiame Kuršo pasienyje. Šiame kaime valsčiaus bendruomenė 1862 metų gruodžio 

7 dieną turėjo pagauti keletą jaunuolių į rekrūtus. Aplinkinių kaimų dešimtininkai, surinkę 50 

vyrų, patraukė į Leckavos dvaro kluoną paimti valstiečio Ivano (matyt, Jono) Gailiaus. Kluone 

tuo metu buvo kuliami javai. Pamatę, kad atvykusieji stengiasi užremti duris, kluone buvusieji 

vyrai visi kaip vienas čiupo šakes, kirvius ir taip pasitiko užpuolėjus. Rekrūto gaudytojai gavo 

nešdintis nieko nepešę, vienas gaudytojų, keturiasdešimtmetis vyriškis, buvęs mirtinai primuštas, 

o rekrūtas ir jo aktyviausi gelbėtojai per Vadaksties upelį pabėgo į kaimyninę Kuršo guberniją. 

Šio valstybei priklausiusio dvaro valdytoju buvo Stanislovas Pisanka, valdęs lygiagrečiai ir 

Viekšnių dvarą, vėliau — aktyvus būsimo sukilimo dalyvis. Užuot atsiprašinėjęs rekrūto 

gaudytojus dėl incidento, S. Pisanka juos kaip reikiant išplūdo ir prigąsdino, kad šie nepraneštų 

aukštesnei valdžiai. 

Po keletos dienų panašus incidentas kilo ir Akmenėje. Kristupas ir Matas Užuliniai, Jonas ir 

Matas Žukauskai, Antanas Bernotas ir dar šeši jų bendraamžiai, sužinoję, kad gruodžio 12 dieną 

jiems teks kaip būsimiems rekrūtams traukti burtus, pabėgo į Vadaksties dvarą, ir anuomet jau 

buvusį Kuršo gubernijoje. Šio dvaro savininkas Bredšneideris bėgliams parūpino ginklų ir leido 

šaudyti bei mušti visus, kurie vėl kėsintųsi juos gaudyti. 

To paties mėnesio 22 dieną A. Daugirdui priklausiusiame Antanavo dvare buvo bandoma 

sulaikyti besislapstantį rekrūtą Juozapą Dovydauską iš Pakamanių kaimo, priklausiusį Viekšnių 

bendruomenei. 

Tačiau gaudytojai J. Dovydauską rado ginkluotą pistoletu, kirviu ir šakėmis. Su juo buvo dar 

trejetas taip pat ginkluotų vyrų. Bičiuliai ne tik išvadavo rekrūtą, bet ir gerokai prikūlė 

gaudytojus. 

Naktį į 1863 metų sausio 2-ąją Daubiškiuose buvo išvaduotas į rekrūtus paimtas šio kaimo 

valstietis K. Šidlauskas. Tokių atvejų būta daugelyje kitų dvarų, rodėsi, kad žmonės jauste jautė, 

jog jų sveikatos ir kraujo prireiks ne svetimose šalyse, o čia pat, gimtinėje. 

1863 METŲ SUKILIMAS PRASIDEDA 

Auštant 1863 metų pavasariui, kovo pradžioje, Biliūniškių miške, netoli kurio gūžėsi senas 

palivarkas, Šiaulių pavieto (apskrities) sukilėlių karinis viršininkas Jonas Stanevičius, pasirinkęs 

Pisarskio slapyvardį, ėmė telkti savo būrius. Tai buvo keturiasdešimtmetis vyras, žinantis, kas tai 

yra karas, ir sąmoningai pasirinkęs ginkluotą kovą. Jis buvo 1831 metų sukilėlio sunūs, 

dalyvavęs mūšiuose Alžyre, ten tapęs karininku, slapta grįžtant į Lietuvą pagautas ir kareiviu 

išsiųstas į carinės Rusijos kariuomenę. Tik po amnestijos jam buvo leista grįžti ir apsigyventi 

Šiaulių apylinkėse. Įsiliepsnojus sukilimui, J. Stanevičius su broliu Povilu patraukė į Biliūniškių 

miškus. Strateginiu atžvilgiu tai buvo itin patogi vieta kariuomenei burtis ir naujokams mokyti. 

333

Iš vakarų — Mickiškės, iš pietų — Raudėnų miškai, čia pat — sunkiai prieinama Juodoji pelkė 

buvo patikima apsauga nuo netikėto užpuolimo, o prireikus buvo patogu nedidelėmis grupelėmis 

pasitraukti, nesibaiminant pasalų, nes priešas galėjo ateiti tik iš vienos pusės. 

Pirmasis susirėmimas su caro kariuomene įvyko jau kovo 27 d. netoli Kuršėnų, prie Žygaičių 

kaimo. Kovo 29-ąją (čia visur datos — senuoju stiliumi) J. Stanevičiaus vadovaujami sukilėliai 

užėmė Tryškius. 

Kovo 30-ąją buvo Velykos, tad į Papilę susirinko daug žmonių. S. Daukanto paskutinysis 

globėjas kunigas I. Vaišvila, įlipęs sakyti pamokslo, J. Stanevičiaus įsakymu perskaitė sukilėlių 

manifestą ir paaiškino kai kuriuos jo punktus. O tuo metu į miestelį jau žengė sukilėlių būriai. 

Dalgiais, šakėmis, nemažai ir šautuvais ginkluotų vyrų užgriuvo seniūniją, pasiėmė ten buvusius 

pinigus, policijos nuovadoje pasiėmė visas pristavo bylas. 

Žmonės po pamaldų ilgai dar nesiskirstė, klausėsi sukilėlių, nepatikliai šnibždėjosi, 

nežinodami, tikėti ar netikėti jų pažadais. „Visi Lenkijos sūnūs, nežiūrint tikėjimo, gymio, kilmės 

ir rango, yra laisvi ir lygiateisiai šalies piliečiai”, — skambėjo jų ausyse manifesto žodžiai. 

Norėjosi tikėti, kad dvarų ir valstybiniams valstiečiams turi būti atiduota žemė, kurią jie valdė, o 

mažažemiams valstiečiams už aktyvų dalyvavimą sukilime būsią atrėžta po trejetą margų žemės 

(margas buvo 0,56 hektaro plotas). Ne viskuo galėjo patikėti baudžiauninkai, sakysim, kad 

dvarininkai bus tokie geraširdžiai ir dovanos žemę, bet sukilimo verpetas vis traukė į save būrius 

žmonių, o pasitikėjimo teikė tai, kad pirmomis savaitėmis šiose apylinkėse kariuomenei nesisekė 

kovoti su sukilėliais. 

Balandžio pradžioje J. Stanevičiaus būryje buvo jau per 200 vyrų, būrys buvo manevringas, 

veikė greitai, sumaniai keitė dislokavimosi vietas. Štai už poros dienų po demonstratyvaus 

sukilėlių pasirodymo Papilėje majoras Svirskis su dviem pėstininkų kuopomis ir eskadronu 

dragūnų atskubėjo bausti sukilėlių į Biliūniškes, tačiau sukilėlių nerado. Kariškiai apmaudą 

išgiežė sudegindami palivarką, turėjusį per 300 metų. 

Balandžio 12 dieną J. Stanevičius su savo būriu pradėjo pirmą didelį reidą po dabartinio mūsų 

rajono apylinkes. Pakeliui užsukdami į Birbiliškes, Tučių, Kapėnų, Skleipių, Pavirvytės ir 

Gyvolių dvarus, sukilėliai atžygiavo į Viekšnius. Čia balandžio 13 d., per pamaldas, bažnyčioje 

davė priesaiką, kunigas R. Bortkevičius turėjo paskelbti sukilimo manifestą, o vaistininkas 

Geldneris — pavaišinti visus būrio kovotojus, dalyvavusius šiame žygyje (apie 100 žmonių). Tą 

pačią dieną, areštavę Viekšnių tūkstantininką Račinskį, sukilėliai pro Meižių dvarą pasuko 

nakvynės į Antanavo mišką. Iš Meižių dvarininko Panceržinskio atėmė kumelę, ratus, drabužių ir 

maisto. Kitą dieną sukilėliai pro Laižuvą patraukė į Akmenę, bet ties Pakamanių ir Latvelių 

kaimais susidūrė su kariuomene. Žuvo keletas sukilėlių ir su jais buvęs kažin koks kunigas, bet ir 

kariškiams šios kautynės nebuvo sėkmingos, nes Kauno gubernatorius Krygeris gana išsamiame 

raporte apie jas nė neužsimena. Be to, susidūrimas su kariuomene nesutrukdė sukilėlių maršo ir 

neprivertė nė jo krypties pakeisti: į Akmenę atėjo apie 130 žmonių būrys. Jis sušaukė miestelio 

gyventojus, kurie turėjo išklausyti sukilimo manifestą, iš bendruomenės kasos pasiėmė 478 

rublius ir 69 kapeikas, palikdamas būrio iždininko Overskio raštelį. 

Akmenėje į sukilėlių būrį įsiliejo naujų jėgų, tad bažnyčioje surengta naujokų priesaikos 

ceremonija. Pailsėję ir pasivaišinę klebonijoje, prisakę jau senyvam klebonui K. Kasakauskui po 

savaitės dar kartą paskelbti manifestą, J. Stanevičiaus vadovaujami sukilėliai patraukė Žagarės 

pusėn. Tačiau apie tolimesnį J. Stanevičiaus būrio žygį duomenų nėra išlikę. Iš visko sprendžiant, 

šis reidas neliko be pasekmių. Netrukus Klykolių apylinkėje susikūrė Suginčių kaimo valstiečių 

būrys, vadovaujamas Gasparo Balčiūno, o Vegerių dvare suaktyvėjo šio dvaro ūkvedžio Juozo 

Markevičiaus vadovaujama sukilėlių grupė. 

Kol dalis kovotojų, vadovaujama būrio vado J. Stanevičiaus, žygiavo per dabartinį Akmenės 

rajoną į rytus, kiti Biliūniškių sukilėliai užsuko į Bugių ir Ašvėnų dvarus, rekvizavo maisto 

produktus ir pasuko į Purvių miškus. 

KAUTYNĖS BILIŪNIŠKĖSE 

Biliūniškių kaimas ir šiandien apsuptas miškų. Ten, kur skambėjo 1863 metų sukilėlių dainos, 

trečiame šio amžiaus dešimtmetyje, 1925 metais, pastatytas paminklas (autorius K. Skerstonas) 

sukilėliams, stojusiems į žūtbūtinę, nelygią, bet šventą kovą su nepalyginamai gausesne ir geriau 

334

ginkluota caro kariuomene. Paminklas įprasmino ne tik kovose dėl laisvės pralietą sukilėlių 

kraują, bet ir jų reikšmingas pergales, įėjusias į sukilimo istoriją. 

Dabar prisiminkime pirmąjį J. Stanevičiaus sukilėlių susidūrimą su caro kariuomene. 

Manoma, kad mūšis įvyko balandžio 2—4 dienomis. Sužinojęs, kad majoras Svirskis su dviem 

pėstininkų kuopomis ir eskadronu dragūnų traukia į Biliūniškes, J. Stanevičius savo karius 

išvedė į pasalą apie 1,5 km nuo paties dvarelio. Nesitikėdamas užpuolimo, rusų kariuomenės 

būrys žygiavo tankia vora. Priartėjus kariuomenės kolonai, sukilėliai į ją atidengė smarkią ir, 

matyt, taiklią ugnį. Labiausiai nukentėjo priekyje joję dragūnai, o už jų žygiavę pėstininkai 

nukentėjo mažiau ir, greit susigriebę, perėjo į puolimą. Sukilėliai pasitraukė, palikdami du 

žuvusius ir keletą sužeistų, kurie pateko rusų nelaisvėn. Keršydami už klastingą pasalą, kareiviai 

Biliūniškių palivarką sudegino. 

Po keleto dienų J. Stanevičius sugrįžo į Biliūniškes jau su gausesniu — apie 200 sukilėlių 

būriu ir, įsitvirtinęs palivarko griuvėsiuose, ėmė laukti naujo kariuomenės puolimo. Netrukus 

pirmasis rusų kareivių būrys atslinko nuo Telšių ir susirėmė su apsaugoje stovėjusiais sukilėliais. 

Tuo metu pasirodė kariuomenė ir nuo Viekšnių. Netrukus kariuomenė ėmė artintis ir nuo 

Kuršėnų. Sukilėliams nepalikus apsaugos prie greta buvusios pelkės, kareiviai per ją prasigavo ir 

įsiveržė į patį sukilėlių pozicijų centrą. Vis dėlto ir šį sykį skaudžiau nukentėjo baudėjai. Vėl 

išgelbėjo J. Stanevičiaus gudrumas. Vienu metu, kai sukilėlių ugnis prispaudė kareivius prie 

dirvos, nors ir neturėdamas jokių rezervų, sukilėlių būrio vadas J. Stanevičius visu balsu 

sukomandavo: „Dalgininikai, pirmyn!” Kariuomenė, išgirdusi šaukiant dalgininkus, ėmė bėgti iš 

praktiškai laimėto mūšio, sukilėliai bebėgančių baudėjų daug išguldę, o patys ir šiame mūšyje 

praradę tik porą sužeistų, porą žuvusių. 

Bandydamas pateisinti šias ir panašias kariuomenės nesėkmes, Kauno gubernijos antrojo 

skyriaus vadas generolas Maidelis savo raportuose pripažino sukilėlių kovinės taktikos 

meistriškumą. „Sukilėlių būrių formavimas, — rašė jis, — paprastai atliekamas dideliuose 

miškuose ir didelėje paslaptyje, ir ne viename, o keliuose punktuose vienu metu. Kiekviename 

punkte susirenka grupės po 20 ar 30 žmonių, kur jie apmokomi, aprengiami, apginkluojami, ir 

kai šios atskiros grupės jau paruoštos, tuomet jos susijungia, sudarydamos kelių šimtų žmonių 

būrį. Kariuomenei nelengva būdavo persekioti sukilėlius, gerai pažįstančius vietoves ir remiamus 

gyventojų. Be to, balandžio 23 d. J. Stanevičius lietuviškai paskelbė atsišaukimą į gyventojus, 

įspėdamas, kad neskųstų dėl jų laisvės kovojančių sukilėlių, išdavikams grasindamas net mirties 

bausme. „Jeigu kova ir toliau vyks su tokiu pasisekimu, kaip ligi šiolei, — skelbė atsišaukimas, 

— netrukus visi būsime laisvi”. 

Tačiau ne visuomet išvargusius, nuolat kariuomenės persekiojamus sukilėlių būrius lydėjo 

tokia sėkmė. Daug daugiau buvo skaudžių, kruvinų pralaimėjimų, šimtai vyrų didvyriškai žuvo 

kautynių laukuose. 

Turėdamas užduotį priimti ginklų siuntą iš užsienio Palangos apylinkėse, J. Stanevičiaus 

būrys vengė kautynių, tačiau gegužės 9 dieną buvo užkluptas prie Tryškių ir sutriuškintas. Pasak 

to mūšio dalyvių atsiminimų, sukilėliai skubiai sustoję kvadratu ir kovęsi. Čia netekę 48 žmonių. 

Kariuomenės duomenimis, Tryškių kautynėse žuvę 200 sukilėlių ir dar 15 patekę nelaisvėn. 

Sukilėliai netekę daug arklių, šautuvų ir medikamentų. Kariškių žuvę tik 2, o buvę sužeista 28. 

Galima manyti, kad J. Stanevičiaus būrys nebuvo taip žiauriai sutriuškintas, nes po nepilnos 

savaitės, gegužės 14 d., prie Tučių kaimo vėl kovėsi su trimis caro kareivių kuopomis, šiame 

mūšyje nelaisvėn patekę 2 sukilėliai. 

Vėliau J. Stanevičius prie Varnių savo būrio likučius papildė, suburdamas naują būrį, ir kurį 

laiką kovėsi kartu su A. Mackevičiaus vadovaujamais sukilėliais. 

Po 1920 m. žemės reformos Biliūniškių dvaro žemes įsigijęs ūkininkas Juozas Čeponis 

pasakojo, kad ir po 60 metų žemėje rasdavęs ginklų liekanų. Ketvirtame šio amžiaus 

dešimtmetyje Biliūniškėse mirė 112 metų sulaukęs Petras Bartašius, gerai atminęs sukilėlių 

kovas. 

Nedaug Žemaitijoje tėra paminklų 1863 metų sukilėliams. Tad Biliūniškių paminklas vertas, 

kad prie jo stabteltų ekskursantai ir kitokie keliautojai, nes jis mena pergalingus sukilėlių mūšius. 

335

PERGALINGASIS PAPILĖS MŪŠIS 

Šias kautynes istorikai vadina sukilėlių kovinės taktikos pasididžiavimu. Tai buvo vienas iš 

nedaugelio susirėmimų su gerai ginkluota ir gausia caro kariuomene, kai sukilėliai šventė 

pergalę. Jis pelnytai įrašytas į svarbiausių sukilimo kautynių sąrašus. 

Šios kautynės susijusios su vieno žymiausių sukilimo vadų Žemaitijoje Boleslovo Dluskio- 

Jablonovskio vardu. Tai buvo sudėtingo likimo talentingas žmogus, Vilniaus gimnazijos ir 

Maskvos universiteto auklėtinis. Septyniolikos metų atiduotas į kariuomenę ir ištarnavęs joje 

9 metus, B. Dluskis vėliau įsigijo gydytojo profesiją ir dirbo Pasvalyje. Įsiliepsnojus sukilimui, 

jam buvo duota užduotis vadovauti sukilėlių veiksmams Žemaitijoje ir organizuoti iš Anglijos su 

ginklais išsiųstos ekspedicijos saugų išlaipinimą ir laivų iškrovimą Palangos apylinkėse. 1863 

metų birželio mėnesį į jo būrius įsijungė Žemalės dvarininko, Telšių pavieto sukilėlių viršininko 

A. Groso vadovaujami sukilėliai. Tuomet sustiprėjęs būrys išžygiavo į Panevėžio apskritį 

susijungti su Z. Sierakausko vadovaujamais sukilėlių daliniais. Tuo metu B. Dluskio būriuose 

buvo apie pusketvirto šimto kovotojų. Pakeliui sužinojęs apie Z. Sierakausko pralaimėjimą prie 

Biržų, B. Dluskis savo sumanymo atsisakė ir nusprendė grįžti į pajūrį. Nuo Gruzdžių pro 

Kruopius jo būrys birželio 21 dieną pasiekė Papilės apylinkes, kur ir įvyko kautynės. Dėl mūšio 

vietos nėra vieningos nuomonės. Caro kariuomenės dokumentuose sakoma, kad jis įvykęs prie 

Draginių, o sukilimo dalyvių atsiminimuose teigiama, kad tai įvykę Dabikinės pušyne, vadinasi, 

netoli dabartinės Ventos gyvenvietės. Vis dėlto realiausia versija, kad kautynių būta Draginių 

kaimo teritorijoje, netoli Zabikų pelkės. 

Tą pačią birželio 21 dieną iš Kuršėnų į Papilę su 4 kuopomis kareivių atvyko pulkininkas 

Denisovas, gavęs užduotį ieškoti sukilėlių Akmenės miškuose. Vakare į kariuomenės stovyklą 

atėjusi moteriškė ir pranešusi, kad sukilėlių būrys nakvojąs miške netoli Draginių. Dar naktį 

kariuomenė išskubėjo ton pusėn. Sukilėlius rado gerai įsitvirtinusius apkasuose, už medžių, 

duobėse. Atakuodami kareiviai turėjo įveikti pelkę ir tankius krūmus. Kariuomenė atidengė ugnį, 

bet sukilėliai atsakė tuo pačiu ir sužeidė 6 karininkus. Po poros valandų prasidėjo nauja ataka, 

kariuomenė bandė sukilėlius apsupti, bet jų pozicijų užimti nepajėgė, o išviliojami į atvirą lauką 

sukilėliai nepasidavė. Kautynės trukusios net 12 valandų, jose žuvę 3 karininkai ir 28 kareiviai, o 

sužeisti 4 karininkai ir 46 kareiviai. Žinios apie mūšio rezultatus skirtingos. Kariškių 

duomenimis, miške sukilėlių buvę net pusantro tūkstančio, o žuvę apie 300. Pasak pačių 

sukilėlių, jų buvę tik apie 400, žuvę apie 15, o kariškių žuvę net 200. Viena aišku, kad pulkininko 

Denisovo kariuomenės dalinys sukilėlių neįveikė ir grįžo į Papilę, o Vilniaus karo apygardos 

valdžia dėl to labai pyko. 

Paties B. Dluskio prisiminimuose sakoma, kad Akmenės miškuose sukilėliai buvę ilgesnį 

laiką, iš čia jis siuntinėjęs žmones žvalgybon ir į aplinkinius kaimus pirkti maisto, skelbti 

sukilimo manifestą. 

Naudodamasis gera pozicija, vadas nusprendęs čia laukti kariumenės ir, aplinkybėms 

palankiai susiklosčius, gal net pirmas ją atakuoti. Svarbiausia, kad sukilėlių nepavykę įstumti į 

pelkę. 

Po šio pergalingo mūšio B. Dluskis net ketinęs pulti Papilę ir visai išvaikyti ten stovėjusią 

kariuomenę, tačiau sužinojo, kad pulkininkui Denisovui atsiųstas pastiprinimas, tad šio 

sumanymo atsisakė. 

Deja, ir šio būrio tolesnis likimas skaudus. Maždaug po savaitės B. Dluskio sukilėlius 

kariuomenė sutriuškino netoli Pajūrio miestelio. Būrio likučiai susiliejo su J. Stanevičiaus būrio 

likučiais ir dar kurį laiką kovėsi A. Mackevičiaus būriuose. 

MAŽESNIŲ BŪRIŲ ŽYGIAI 

Čia aprašytieji sukilėlių mūšiai su caro kariuomene nebuvo vieninteliai mūsų rajono 

teritorijoje. Nemaža būta ir kitų — didesnių ir mažesnių — susidūrimų su kariuomenės daliniais, 

dauguma jų baigėsi sukilėlių pralaimėjimu, jų būrių išblaškymu, juose buvę dešimtys ir šimtai 

sukilėlių žuvo arba pateko nelaisvėn ir baudėjų buvo pakarti ar ištremti. 

Kurį laiką susijungę kovojo Vegerių ir Klykolių sukilėliai. Jie birželio mėnesį buvo surengę 

pasalą nuo Papilės traukusiam kariuomenės daliniui. Du — raitelių ir pėstininkų — būrius 

Akmenės apylinkėse buvo sutelkęs Mečislovas Jankauskas. Su savo kovotojais birželio 12 d. jis 

336

traukė prie Žagarės kautis su kariuomene ir buvo sutriuškintas, žuvo 37 sukilėliai, o 10 pateko į 

kareivių rankas ir buvo pakarti bei palaidoti su žuvusiaisiais. Ir pats būrio vadas M. Jankauskas 

sužeistas pateko į tramdytojų rankas ir buvo pakartas, o išsigelbėjusieji kovotojai buvo priversti 

slėptis nuo persekiotojų Kamanų pelkėse. 

Kamanų pelkės galėtų papasakoti ir daugiau dramatiškų epizodų, kaip narsiai Akmenės ir 

Viekšnių apylinkių sukilėliai kovėsi su Rusijos imperijos kariuomene. Viekšnių apylinkėse su 

savo būriais kurį laiką klajojo ir kovėsi jau ryšium su 1831 metų sukilimu minėtas Kapėnų 

dvarininkas F. Kontrimas, J. Leckus ir Viekšnių bei Leckavos dvarų valdytojas S. Pisanka. Šie 

būriai 1863 metų birželio 13 d. kovėsi su rusų kariuomene ties Kamanų pelkėmis ir buvo 

sumušti. Į kareivių rankas pateko ir buvo pakarti J. Leckus bei S. Pisanka, o F. Kontrimo būrys 

spėjo pasitraukti į Kegrių mišką, bet čia netrukus buvo apsuptas ir išblaškytas. Nemažai šio būrio 

kovotojų su savo vadu pateko į priešo rankas. F. Kontrimas netrukus mirė Šiaulių kalėjime. 

S. Pisanka buvęs pakartas ant beržo ties Meškelių kaimo kapinaitėmis ir ten pat užkastas. 

Nors kareiviai arkliais užtrypė kapą, žmonės slapta S. Pisanką perlaidoję Meškelių kapinaitėse. 

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse senieji viekšniškiai prisimindavę, kad Stočkų dvaro 

savininkas, caro generolas, kurio žemėje buvo Meškelių kapinaitės, kartą girtas ėmęs į jas 

šaudyti, keikdamas S. Pisanką. Tai nugirdę dvaro darbininkai, kurie patys kadaise kovojo 

S. Pisankos būryje. Jie ryžęsi atkeršyti generolui ir bene 1868 metų rudenį dvaro savininką, 

bevažiuojantį tamsoje, užmušę. Nors įtariamieji buvo tardomi, tačiau viskas paaiškėjo tik po 

pirmojo pasaulinio karo, kai nebeliko caro valdžios. 

Papilėje 1863 m. liepos 20 d. caro kareiviai sušaudė sukilime dalyvavusį valstietį Juozą 

Ziberką. Buvo suimtas ir ištremtas sukilėlių manifestą, kad ir ne savo valia, skelbęs Viekšnių 

kunigas R. Bortkevičius, į kalėjimą uždarytas ir S. Daukanto globėjas, Papilės kunigas 

I. Vaišvila. 

Rugpjūčio 3 d. nuo Viekšnių pusės kariuomenės dalinys ėmė persekioti vėl pasirodžiusius 

J. Stanevičiaus vadovaujamus sukilėlius, kurie traukėsi pro Tirkšlius, bet ties Plienakiais buvo 

pavyti ir turėjo kautis. Čia žuvę 5 sukilėliai. Rugpjūčio 10 d. sukilėlių grumtynės su kariuomene 

įvyko Kapėnų miške. O bene paskutinis mūsų rajono teritorijoje sukilėlių mūšis su juos 

persekiojusia kariuomene bus įvykęs lapkričio 1 d. Pranašesnių kariuomenės jėgų spaudžiami, 

sukilėliai išsisklaidė, žiemą nebepajėgė išsilaikyti ir priešintis. Kai kurie sukilėliai, kaip ir 1831 

metais, patraukė į užsienį, kiti pasidavė priešo malonei, dvarininkai Muravjovui Korikui ėmė 

siųsti malonės prašymus su ištikimybės carui priesaikomis. Daugelio sukilėlių kapus dragūnai 

arkliais užtrypė, kad nė pėdsako neliktų, kad užželtų žole. Tačiau žmonių atmintyje dar ilgus 

dešimtmečius buvo gyvi legendomis perpinti prisiminimai apie kovas su rusų caro galybe. 

Sukilimas yra reikšmingas puslapis ir Akmenės rajono istorijoje. 

VĖL IMPERIJOS GNIAUŽTUOSE 

1863—1864 metų sukilimą caro valdžia nuslopino žiauriai ir negailestingai, nemažai sukilimo 

dalyvių ir jiems padėjusių ar bent prijautusių valstiečių, dvarininkų ir kunigų buvo pakarta, 

ištremta, uždrausta tapo lietuviška raštija, sukilimo dalyvių dvarai, žemės atiduoti sukilimą 

malšinusiems kariškiams ir Rusijos didikams. Įprastas reiškinys tapo vadinamosios 

„egzekucijos” — gyventojų nubaudimas už nepaklusnumą arba mokesčių nemokėjimą, įvedant į 

kaimus kariuomenę, kurią gyventojai turėdavo išlaikyti, šerti kazokų arklius. Caro valdžios 

propaganda intensyviai apdirbinėjo gyventojų protus, valstiečius įtikinėjo, kad sukilimas buvęs 

„ponų ir kunigų išmonė”, jis tik nualinęs valstiečius. Savaip perpratę tokius aiškinimus, daug kur 

valstiečiai maištininkais („miatežnikais”) ėmė vadinti pačius caro valdžios žandarus. 

O sukilimo atgarsiai liko giliai įsirėžę žmonių širdyse, valstiečiai ir miestelių gyventojai 

neslėpė savo simpatijų buvusiems sukilėliams, juos rinkdavo net valsčių pareigūnais, o žmonės, 

smerkę sukilimą, ilgai dar po jo numalšinimo susilaukdavo keršto. Jau 1866 metais tokia byla 

iškelta Viekšnių valsčiaus raštininkui Juozui Šliačkai. 

Kartą valsčiaus sueigoje vienas valstietis, matyt, norėdamas įsiteikti šimtininkui, ėmė piktai 

šnekėti ant sukilėlių. Ir anksčiau jis buvęs žinomas savo parsidavimu valdžiai. Raštininko 

Šliačkos paraginti, trys Viekšnių valstiečiai po sueigos negailestingai primušė koneveikusį 

337

sukilimą kaimyną. Raštininkas jam iškeltoje byloje buvo kaltinamas neteisingu 1861 metų 

vasario 19-osios nuostatų aiškinimu bei skundų rašymu valstiečiams. 

Viekšnių gydytojas Andžijevskis, gydęs sužeistuosius, pateko į ištrėmimą Sibiran, kur ir mirė. 

Caro įsakymu dvaras iš Viekšnių seniūno buvo atimtas ir atiduotas (išdalintas) čia atkeltiems 

baltgudžiams — unitams. Jiems buvo paskirtas ir popas. Prieš dvaro rūmus pastatė cerkvę, o 

popui atidavė buvusio dvaro malūną, kuris buvo ant Kalupio upelio. 

Viekšnių rusifikacija rusai rūpinosi jau nuo XIX a. vidurio. 1859 m. sąrašuose minima, kad 

tada buvo rusų cerkvė (greičiausiai mediniai maldos namai). Po 1863 m. sukilimo Viekšnių žemė 

pradėta kolonizuoti rusais, atsiunčiant čia burliokų. 1865 m. iš Pažaislio atsiųstas neramus 

kunigas vienuolis Vosylius, kuris apskundė katalikų kleboną kun. Rupertą Bortkevičių 

generalgubernatoriui Kaufmanui, esą klebonas simpatizavęs sukilėliams. Gubernatorius įsakė 

vyskupui M. Valančiui atimti iš R. Bortkevičiaus Viekšnių kleboniją ir paskirti vikaru. Klebonas 

buvo iškeltas į Sedą, o nauju Viekšnių klebonu paskirtas kun. Sideravičius. 1875 m. iš 

medžiagos, kuri atliko sustabdžius Ventos-Dubysos vandens kelio darbus (kanalas prasidėjo nuo 

Viekšnių), buvo pastatyta cerkvė, atsiėjusi 12.000 rublių. 

Senajame Kontrimo dvarelyje, kuriame dar 1958 m. buvo Tučių septynmetė mokykla, yra 

išlikęs didžiulis šulinys, kurio rentinys išmūrytas iš akmenų, o stogas turi varpinės išvaizdą. Iki 

pusės šulinys išklotas grindimis: vanduo semiamas sukant didžiulį medinį ratą, traukiantį kibirą, 

šio dvaro viename kambaryje savo laiku gyveno S. Daukantas. 1864 m. rusų kariuomenei 

apylinkėse malšinant sukilimą, šiame dvarelyje sudeginę daugybę vertingų rankraščių. Mat 

Kontrimą kažkas išdavęs rusams, jis buvo nuvežtas į Šiaulių kalėjimą, kur ir nukankintas. 

Valstiečių nepasitenkinimas valdžia vėl reiškėsi. Protestuodami prieš nemažėjantį išnaudojimą 

ir nacionalinę priespaudą, gyventojai kartais net visu kaimu pasipriešindavo valdžiai, 

atsisakydavo mokėti grobuoniškus mokesčius. 1870 metų pabaigoje Kruopių ir gretimo Gruzdžių 

valsčių gyventojai atsisakė mokėti mokesčių nepriemokas, apskrities taikos tarpininkas 

pasikvietė kariuomene „egzekucijai”. 

1874 metų vasario 3 d. Viekšnių valsčiaus Stočkų dvaro rekrūtas Jonas Gulbinauskas su kitais 

dvaro bernais jėga pasipriešino, gaudytojams. „Kas bus — tebūnie, o mes neturime ko prarasti”, 

— guodėsi vaikinai. 

Kitais, 1875 metais, Kruopių valsčiaus Šakynos seniūnijos valstiečio Kriščiūno šeima 

pasipriešino valsčiaus viršaičiui, atvykusiam aprašyti taip sunkiai užgyvento turto. Į Puzinų 

valdomą Kruopių dvarą 1877 metų birželio 24 dieną atsibogino viršaitis, pristavas, antstolis ir 

tūkstantininkas prievarta iškraustyti dvi vadinamųjų „laisvųjų žmonių” šeimas. Pas 

nelaiminguosius bematant susirinko jų giminės ir kaimynai ir jėga išgrūdo valdžios atstovus. 

Trys šio incidento dalyviai buvo nuteisti kalėti po metus ir daugiau. 

Kruopių valsčiaus gyventojams, be abejo, netrukus tapo žinomi 1878 metų liepos—spalio 

mėnesiais buvę valstiečių maištai kaimyniniame Žagarės valsčiuje. Bandant iškraustyti „laisvųjų 

žmonių” Karolio ir Kristupo Klegerių, Vinco Zubino ir Benedikto Sabulio šeimas iš Ližikų 

dvarui priklausiusių pastatų, jų šeimos du kartus pasipriešino antstoliui ir pristavui, pastarąjį 

dargi sužeidė. Trečią kartą caro valdininkai pasikvietė žandarus. 

Tačiau gretimų Minkių, Narbūčių kaimų gyventojai subėgo talkon, apie 50 žmonių būrys 

nuginklavo žandarus ir kartu su pristavu išlaikė iki kitos dienos ryto. Maištautojams nubausti 

valdžia į kaimus atsiuntė 2 kuopas kareivių, 27 asmenys buvo nubausti įvairų laiką kalėti. 

Tais pačiais 1878 metais Sablauskių kaime buvo rastas užmuštas Dabikinės dvaro eigulys, 

neleisdavęs valstiečiams nė žabaro paimti iš dvaro miškų. Buvo įtariamų, tačiau įrodyti kaltės 

valdžia negalėjo. 

Gedvilas Algirdas. Prieš 130 metų, sukilimo dienomis: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. 

— 1994. — Bal. 13. — Visas tekstas: 

Nelabai seniai į mano rankas pateko iš vieno kolekcionieriaus [Antano Sidabro] gautas 

buvusio Vilniaus generalgubernatoriaus generolo Muravjovo archyvo medžiagos šeštasis tomas, 

kuriame nemaža žinių apie 1863—1864 metų sukilimo įvykius dabartinio mūsų rajono 

teritorijoje. Tai daugiausia caro valdininkų pranešimai, raportai, skundai Kauno ir Vilniaus 

gubernatoriams. Charakteringa, jog Lietuvos vardas visai neminimas, figūruoja tik pavadinimas 

338

„Šiaurės vakarų kraštas”. Tai ryškiai atspindi carizmo rusifikacijos ir kolonijinės politikos 

užmačias. Tiek šio tomo įvade, tiek skelbiamuose dokumentuose ryškėja vienpusiškas, 

tendencingas šių dokumentų traktavimas. Tik iš aprašomų konkrečių faktų, kai kurių dokumentų 

(atsišaukimų tekstų) išryškėja didžiulis sukilimo dalyvių pasiaukojimas ir aktyvi veikla 

priešinantis okupantams. 

Lietuva pernai rudenį paminėjo bene kruviniausią carinės okupacijos epizodą — Kražių 

skerdynes. Pažvelkime, nors ir epizodiškai, kas sukilimo metais dėjosi mūsų rajono kaimuose, 

miesteliuose, parapijose. Dar 1862 metų balandžio 8-ąją Kauno gubernijoje buvo platinamas 

atsišaukimas, kurio faksimilė įdėta archyvų rinkinyje. „Broliai žemaičiai! Tas parkapotas kryžius 

(jo vaizdas atsispindi tekste) yra paveikslu persekiojimo nuo maskolių mūsų vieros, mūsų 

bažnyčios ir mūsų brolių, yra čia išstatytas, kad atmintume, jog ši diena paznočyta nuo bažnyčios 

ant maldos už kenčiančius brolius, už mūsų vierą ir tikrą teisybę, taipogi, kad mestumėt visokius 

blogus senus papratimus, gyventumėt zgadoj ir vienybėj...” Pastaroji mintis, beje, tebėra aktuali 

ir šiandien, po 130 metų. 

Toliau viename raporte rašoma, kad jau 1863 metų kovo 29-osios rytą aštuoni sukilėliai, 

ginkluoti dvivamzdžiais šautuvais, pistoletais ir kardais, atvyko pas Stulpiną į Tryškių dvarą, kur 

prie jų prisijungė kiti sukilėliai. Kovo 30-ąją, 6 val. vakaro, raiti į Papilę atvyko devyni 

sukilėliai, ginkluoti dvivamzdžiais šautuvais, revolveriais ir kardais. Jie grasinę atimti gyvybę 

pristavui Geraltovskiui, jei jis toliau eis savo pareigas ir bandys skųstis vyresnybei. Iš jo atėmė 

turėtus ginklus. Vėliau sukilėliai nuvyko į pristavo raštinę, grasino raštininkui Borovskiui, atėmė 

susirašinėjimo bylas, piniginius dokumentus. Po to įsiveržė į teismo tardytojo Šukevičiaus butą, 

kur paėmė dokumentus ir ginklus. Iš ten ginkluoti vyrai nuvyko į Papilės valsčiaus valdybą, 

kirviais sukapojo pinigams laikyti skrynią ir paėmė 591 rublį bei 59 kapeikas sidabriniais, pasų 

blankus, o vėliau nuvyko prie bažnyčios, kur buvo susirinkę žmonės švęsti Velykų. Ten viešai 

pareiškė, jog išvaikė policiją, kuriai niekas neturi paklusti, o sukilėlių vadovybė veltui 

atiduosianti valstiečiams žemę, kurią iki šiol valdė. 

Šiame epizode atsispindi ne tik sukilėlių veikla, bet ir jų agrarinės programos pobūdis, turėjęs 

įtakos kovoje dėl išsilaisvinimo iš carinės priespaudos. Toliau rašoma, kad, keliaudami į 

Tryškius, sutiko Papilės kleboną I. Vaišvilą, kuriam įteikė sukilėlių manifestą ir raštiškus 

ginkluotų pajėgų vado Pisarskio pasirašytus nurodymus, kaip paskelbti sukilimo manifestą. 

Kovo 31 dieną, po šventų Mišių, kun. I. Vaišvila Papilės bažnyčioje paskelbė manifestą 

tikintiesiems, nepaisydamas pristavo draudimo. 

Kiek vėliau Šiaulių ispravnikas savo raporte Muravjovui jau rašo apie įvykius Viekšniuose. 

Pažymima, kad balandžio 11—13 dienomis Viekšnių sukilėlių vadas Pisarskis nurodė Viekšnių 

klebonui R. Bartkevičiui net grasindamas mirties bausme, paskelbti balandžio 14 Viekšnių 

bažnyčioje sukilėlių manifestą, ką jis ir padarė. Be to, kunigas dar priėmė apie 100 sukilėlių 

priesaiką. Pasibaigus Mišioms, Viekšnių vaistininkui Geldneriui buvo įsakyta pavaišinti 

sukilėlius pusryčiais. Čia pateikiami faktai tendencingi, nes ir klebonas, ir vaistininkas tai darė 

neverčiami. Tai aišku ir iš to, kad už aktyvią paramą sukilėliams ir vienas, ir kitas caro valdžios 

buvo represuoti kaip sukilėlių bendrininkai. Toliau rašoma, kad sukilėliai, kurių gretose jau buvo 

130 žmonių, taip pat ir vienas kunigas, balandžio 15-ąją atvyko į Akmenę. Ten taip pat viešai 

buvo paskelbtas sukilėlių manifestas, užimta valsčiaus valdyba, iš kurios buvo konfiskuota 478 

rubliai ir 69 kap. Dar pagausėjus sukilėlių gretoms, t. y. prisidėjus keliolikai medžiotojų, 

Akmenės bažnyčios šventoriuje buvo priimta pastarųjų priesaika, sugiedotas sukilėlių himnas. 

Minima, kad manifestą skaitė tuometinis klebonas K. Kasakauskis. Kiek vėliau sukilėliai išvyko 

į Šiaulius, kur nubaudė rykštėmis šimtininką Zvanauskį prigrasinę, jei jis toliau vykdys savo 

pareigas, būsiąs pakartas. Po šio įspėjimo pastarasis ir pristavas Ožinskis atsisakė savo pareigų. 

Iš ten balandžio 22 d. sukilėliai patraukė į Šeduvą, vėliau į Panevėžį, kur prie jų prisidėjo dar 

daugiau sukilėlių iš dvarininko Ropo žmonių. Grįždami atgal, jie sunaikino visus Šeduvos 

tūkstantininko dokumentus. Toliau rašoma, kad balandžio 22 Pisarskio vadovaujama kita 

sukilėlių grupė privertė dvaro valdytoją A. Gurčiną pamaitinti jo sukilėlius grasindama mirtimi. 

Taip pat raštu įsakė Kuršėnų šimtininkui Kovierai palikti savo pareigas ir nepranešti vyresnybei 

apie sukilėlių pasirodymą. Dėl to šimtininkas atsisakė užimamų pareigų. 

339

Čia pateikiama medžiaga, be abejo, neatspindi visų sukilimo raidos įvykių, kovų ir represijų, 

nes aprašoma tik tai, kas užfiksuota Muravjovo archyvų dokumentuose. Kaip žinome, esant 

pernelyg skirtingam jėgų santykiui, sukilimas buvo žiauriai numalšintas. Apie tai byloja ir 

paminklas sukilėliams Biliūniškėse. Žinoma, kad dalis sukilėlių palaidota kažin kur Kamanų 

rezervato apylinkėse. Tiksliai nežinoma laidojimo vieta, nes caro žandarai reikalavo, kad 

palaidotų sukilėlių kapai būtų sulyginti su žeme. 

Dimavičiūtė-Kuckailienė Genovaitė (Kauno kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo 

pavaduotoja). Simonas Daukantas ir sukilimo atšvaitai: Specialiai „Vienybei” // Vienybė. — 

1994. — Liep. 23 (Nr. 57). — Tekste: Kauno miesto archyve saugomas buvusios Kauno 

gubernijos gubernatoriaus kanceliarijos fondas. Fondas F. 50. III apyrašas, 161 byla. 

„Laikinojo lauko teismo sprendime rašoma, kad „Peržiūrėjus atsiųstą generolo leitenanto 

barono Maidelio karinio teismo bylą apie Šiaulių apskrities dvarininkus: Antaną Pancerokinskį 

(49 metų), Mykolą Tanskį 37 metų (Tryškių dvaro savininką) ir laisvai praktikuojantį Viekšnių 

miestelio vaistininką Bonaventūrą Andrijauskį (30 metų), sulaikytus už dalyvavimą maište, 

nustatyta, kad teisiamieji lankydavosi Biliūniškių miške [...] J. Stanevičiaus-Pisarskio 

vadovaujamoje maištininkų gaujoje...” 1863 m. lapkričio 22 d. pranešime [...] teigiama, kad 

„vaistininkas Andrijauskis prisipažino, jog buvo Stanevičiaus gaujoj du kartus gydyti sužeistų 

sukilėlių. [...]. Be to, jį dvarininkas Tanskis kartą be vežėjo vežė į gaują.” 

Dimavičiūtė-Kuckailienė Genovaitė (Kauno kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo 

pavaduotoja). Simonas Daukantas ir sukilimo atšvaitai: Specialiai „Vienybei” // Vienybė. — 

1994. — Liep. 23 (Nr. 57). — Visas tekstas: 


Per kūlgrindas atėję 


Išsaugoję lietuviškąjį žodį 

kaip ugnį šventą pelenuos. 

Nors žūdavom verpetuose kovos, 

skandinome akivaruos 

šalmus Europos išdidžios. 

Vieninteliai prieš teutonų kalaviją 

nenulenkėm galvos. 


Nemeilūs ir atkaklūs, 

per kūlgrindas atėję 


Istorija mus kels kaip kardą, 

ir reiks stovėt už laisvę Lietuvos. 

Juk tebeskamba dalgiai 

piliakalniuos šventuos 

ir tebevirpa širdyse 

aidai sukilėlių dainos... 

Tarsi rudens šalnos užgauti lapai gelsta ir dūlėja archyvuose dokumentai. Jie, kaip amžinieji 

liudininkai, išvengę šimtmečių audrų, kartais netikėtai prikelia iš užmaršties mums nežinomas 

brangių žmonių gyvenimo akimirkas ar svarbaus įvykio detales. Detales, taip reikalingas 

mozaikiniam vaizdui... 

Kauno miesto archyve saugomas buvusios Kauno gubernijos gubernatoriaus kanceliarijos 

fondas. Jo 1863—1864 metų dokumentų foliantų kiekvienas lapas alsuoja sukilimo gaisru, kurio 

liepsnos atšvaitai užkliudo ir Simono Daukanto, prisiglaudusio Papilės klebonijoje, artimiausius 

žmones. 

50-to istorinio fondo trečiojo apyrašo šimtas šešiasdešimt pirmoje byloje randame Šiaulių 

miesto ir apskrities karinio viršininko 1863 metų rugpjūčio 20 dienos raportą Kauno gubernijos 

340

gubernatoriui: „Iš Papilės žydų bendruomenės ir aplinkinių gyventojų gavau pranešimą, 

kaltinantį Papilės kunigą Vaišvilą parapijiečių raginimu dėtis prie sukilimo, nemokėti mokesčių 

ir rinkliavų valstybei. Pirmosios apklausos metu šie faktai pasitvirtino, todėl dėl Vaišvilos 

nusižengimų įstatymams aš jau daviau neatšaukiamus nurodymus. Tai pranešdamas prašau 

paskirti kitą kunigą, nes po Vaišvilos arešto Papilės bažnyčia jo neturi”. 

1863 metų rugsėjo 14 dieną vyskupas Motiejus Valančius siunčia raštą gubernatoriui, kuriame 

teigia, kad paskyrė kunigą Rimavičių ir apie tai dar rugpjūčio 24 dieną pranešęs Šiaulių miesto ir 

apskrities kariniam viršininkui. 

Po metų, 1864 m. gruodžio 10 d., vyskupas vėl kreipėsi į gubernatorių: 

„Maloningas viešpatie, neseniai paleistas iš arešto buvęs Papilės bažnyčios kunigas Vaišvila, 

mano nuomone, neatidėliojant turi būti pervestas iš Papilės (Šiaulių apskrities) į kitą vietą, kad 

nenutrūktų ryšiai su parapijiečiais, todėl norėčiau jį pasiųsti į Pievienių filiją (to paties 

apskrities). 

Praslinkus porai metų po Simono Daukanto mirties, Motiejus Valančius vėl rašo 

gubernatoriui: „... Joniškio altaristą kunigą Jurgį Brilingą ir Krakių vikarą norėčiau sukeisti 

vietomis. Prašyčiau pranešti, ar Jūs neprieštarausite”. 

Tikriausiai gubernatorius užklausė savo pavaldinį, nes 1866 metų gruodžio 10 dieną Šiaulių 

apskrities karinis viršininkas jam atsako: „Turiu garbės pranešti, kad Joniškio bažnyčios vikaras 

Jurgis Brilingas yra gero elgesio ir politiškai patikimas. O vikaras Ignotas Vaišvila atvyko į 

Krakius tik spalio mėnesį, nors dar balandžio 20 d. raštu Nr. 2288 tai padaryti jam buvo 

nurodyta. Slapta jį sekti turėjo policija, bet Vaišvila šiuo metu elgiasi padoriai, kad būtų 

politiškai nepatikimas — nepastebėta... Perkelti į Joniškį tikslinga, nes ten jis bus vietinės 

policijos prižiūrimas”. Matyt, toks atsakymas nepatenkino Kauno gubernijos valdytojo, nes 

gruodžio 28 d. viršininkas vėl jam rašo: „... kunigas Ignotas Vaišvila 1864 metais buvo tardomas 

už revoliucinio manifesto perskaitymą parapijiečiams. Tačiau Jūsų pirmtako 1864 m. spalio 21 d. 

nurodymu Nr. 12313 paliktas pirmykštėj vietoj, nes manifestą skaityti jį privertė sukilėliai ir jis 

buvo pavestas vyskupo Valančiaus atsakomybei ir policijos priežiūrai. Bet vyskupas Valančius 

1864 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 1452 pranešęs, kad jis neatsako už Vaišvilos patikimumą, kol 

šis gyvensiąs Papilėje, nes bendrausiąs su parapijiečiais, seniai pažįstamais, ir vėl lengvai 

galėsiąs suklysti...” 

Pagaliau gubernatorius 1867 m. sausio 11 d. siunčia vyskupui leidimą: „Neturiu jokių 

priežasčių ar prieštaravimų, kad sukeistumėt vietomis Vaišvilą ir Brilingą”. 

Vartant archyvinius dokumentus dėmesį patraukė ir Viekšnių vaistininko Bonaventūro 

Andrijauskio, už sukilėlių gydymą ištremto į Sibirą, pavardė, nes prisiminiau profesoriaus 

Vytauto Merkio teiginį, kad Simonas Daukantas „...kreipdavosi taip pat į neseniai įsikūrusią 

Viekšnių vaistinę. Tarp šios vaistinės 1862 metų receptų aptiktas Daukanto raštelis (1970 m. dar 

tebebuvęs Viekšnių vaistinėje), kur prašoma vaistų akims gydyti ir nuo reumatinių skausmų”. 

Besklaidant pageltusius lapus, atsiskleidė dar viena sukilimo dienų atkarpėlė. Laikinojo lauko 

teismo sprendime rašoma, kad „Peržiūrėjus atsiųstą generolo leitenanto barono Maidelio karinio 

teismo bylą apie Šiaulių apskrities dvarininkus: Antaną Pancerokinskį (49 metų), Mykolą Tanskį 

37 metų (Tryškių dvaro savininką) ir laisvai praktikuojantį Viekšnių miestelio vaistininką 

Bonaventūrą Andrijauskį (30 metų), sulaikytus už dalyvavimą maište, nustatyta, kad teisiamieji 

lankydavosi Biliūniškių miške (Šiaulių apskr.) J. Stanevičiaus-Pisarskio vadovaujamoje 

maištininkų gaujoje...” 

1863 m. lapkričio 22 d. pranešime Kauno gubernijos kariuomenės II skyriaus vadui teigiama, 

kad „vaistininkas Andrijauskis prisipažino, jog buvo Stanevičiaus gaujoj du kartus gydyti 

sužeistų sukilėlių. Teisindamasis paaiškinęs, kad pirmą kartą jis praleido gaujoj keletą dienų, nes 

jį, važiuojantį pas ligonį, apsupo ginkluoti sukilėliai ir privertė važiuoti su jais. Antrąjį kartą 

buvęs nuvežtas į gaują apgavus. Bet toks Andrijauskio pasiteisinimas nepagristas jokiais 

įrodymais ir yra atmestinas dėl to, kad apie savo buvimą gaujoj nepranešė viršininkui. Iš 

Viekšnių receptų knygos, kuria rėmėsi teisindamasis dėl nebuvimo darbe Andrijauskis, aišku, 

kad jis vien tik per gegužės mėnesį iš miestelio išvyko 5 kartus, ir kiekviena jo išvyka trukdavo 

nuo 3 iki 5 dienų. Be to, jį dvarininkas Tanskis kartą be vežėjo vežė į gaują”. Todėl Laikinasis 

karo lauko teismas. „... pripažino teistinu vaistininką Bonaventūrą Andrijauskį (30 metų), 

341

neturintį nejudinamo turto, tik pinigus, nešiojamus kartu su savimi rūbuose, ir ūkiškus 

reikmenis”. Už dalyvavimą sukilime „... nutaria atimti visas ypatingąsias ir pirmumo teises ir 

išsiųsti gyventi į Tobolsko guberniją, o turtą konfiskuoti”. 

Kaip ir Boneventūras Andrijauskis, 1863 metais į Tobolską buvo ištremtas ir Varnių kunigų 

seminarijos rusų kalbos dėstytojas Dominykas Bociarskis, buvęs Maskvos universiteto lietuvių 

grupės vadovas ir pasididžiavimas. Su juo, matyt, bendravo ir Simonas Daukantas, paskutinį 

kartą 1861 metais aplankęs Varniuose savo bičiulį Vladimirą Andriejauskį. Dominykas 

Bociarskis ir tremtyje vadovavo vienai iš pirmųjų tremtinių slaptai organizacijai. Jai negalėjo 

nepriklausyti ir Bonaventūras Andrijauskis, gydęs Papilėje Simoną Daukantą ir sukilėlius. Taip 

toli į Sibirą nusidriekė ir mūsų šviesuolio puoselėtos laisvės idėjos. 

Lazdynų Pelėda [Marija Lastauskienė]. Šviesuliai ir šešėliai. Praeities šmėklos: Romanai. 

— Vilnius, 1996. — 396 p. — Tekste: Po romanų — kraštotyrai vertingi Stasės Lastauskaitės- 

Matulienės atsiminimai, V. Daujotytės analizė ir S. Papečkienės pastabos. 


pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 138 p. — [Kopija 

yra Viekšnių muziejuje]. 


medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — Tekstuose nurodyta literatūra. — Skyriai: 

V. Liutkus. Atsiminimų žaibas į praeitį. 

A. Varnas. Rajono archeologinė praeitis. 

A. Nikžentaitis. Keletas pastabų dėl pirmojo Mažeikių paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. 

K. Misius. Mažeikiai 1661—1917 metais. 

Z. Butkus. Ginčas su Latvija dėl Mažeikių (1919—1921 m.). 

K. Misius. Stalinistinės represijos ir kovos už Lietuvos laisvę Mažeikiuose. 

E. Rimša. Mažeikių ir aplinkinių rajonų miestų heraldika. 

M. Baužienė. Mažeikių bažnyčia — vienas iš daugelio Vytauto Landsbergio-Žemkalnio 

projektuotų sakralinių pastatų. 

V. Ramanauskas. Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė. 

M. Žiaurienė. Mažeikių švietimo ištakos. 

L. Skabickienė. Mažeikių miesto kalba, jos tradiciškumas ir šiuolaikinės apraiškos. 

A. Jonauskienė. Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos istorija. 

T. Jurkuvienė. Šiaurės Žemaitijos liaudies drabužių ornamento bruožai. 

E. Spudytė. Prieverpsčių ornamentai Telšių apskrityje. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Pančerinskiai // Broniui Keriui. — 1997. — Geg. 7. 

— Tekste: 

„Į 1863 m. sukilimą įsimaišiusiam Antanui Pančerinskiui caro valdžia konfiskavo jo Meižių 

dvarelį ir padovanojo jį kažkokiam sukilimą malšinant nusipelniusiam caro policijos pristavui. 

Šis, tos dovanos visai nevertindamas, Šiauliuose klube jį pralošė kortomis tame pat mieste 

stovėjusio pėstininkų pulko vadui Zamkauskui ar Zamkovskiui.” 

Riauka Adomas, Rozga Leopoldas. Šviesa virš Tučių dvaro griuvėsių: Mūsų kaimų 

biografijos // Vienybė. — 1999. — Kovo 16. — Nr. 29: ir nuotraukos.— Visas tekstas: 

Daugelis Žemaitijos dvarų kadaise buvo ir kultūros bei patriotizmo židiniai. Taip galima 

pasakyti ir apie Viekšnių krašte buvusius dvarus, kurių dabar belikę vien griuvėsiai. Važiuodami 

iš Viekšnių į Pievėnus, pakelėje paliekame Kondratavičių Meškelius ir Chominskių giminei 

priklausiusį Boguslavo dvarą. Į pietus nuo jų, didelių girių apsuptas, kadaise stovėjo Felikso 

Kontrimo Tučių dvaras. Nuo jo, sakysim, ranka pasiekiamas buvo Felikso giminaičio ir 

bendrapavardžio Pranciškaus Kontrimo Birbiliškės dvaras. 

342

Stabtelkim buvusio Tučių dvaro sodyboje, kurią nūnai baigia užgožti krūmai ir piktžolynai. 

Šimtamečiai klevai ir uosiai nepapasakos, kad čia kadaise kryžiavosi net dviejų sukilimų kovų 

keliai, kad čia svečiuodavosi paliegęs, bet siela didis Simonas Daukantas. Dvarą Feliksas 

Kontrimas paveldėjęs iš savo tėvo Jurgio, matyt, tarp 1820 ir 1830 metų. Tai buvo anuo metu 

labai išsilavinęs ir patriotiškų nuostatų žmogus, žinomas ne tik Viekšnių krašte. Turtingiausias ir 

įtakingiausias Žemaitijos dvarininkas Irenijus Oginskis XIX a. pirmoje pusėje ketino leisti 

žemaitišką laikraštį liaudžiai. 1997 metais išleistoji „Žemaitijos istorija” rašo: „Redaktoriumi 

buvo siūlomas F. Kontrimas, S. Daukanto mokslo draugas ir bendramintis, Tučių dvaro (netoli 

Viekšnių) savininkas”. Apie artimą F. Kontrimo ir S. Daukanto bičiulystę yra rašę bene visi 

Daukanto biografai, tik niekas nėra aiškinęsis, kaip ir kada ji prasidėjo. Galima prielaida, kad 

F. Kontrimas apie 1817—1822 metus irgi studijavo Vilniaus universitete ir susipažino su 

vyresniu už save S. Daukantu. Vien prisiminus, kad tuo metu universitete mokėsi S. Stanevičius, 

D. Poška, A. Mickevičius, būsimasis Čilės universiteto įkūrėjas I. Domeika ir daugybė kitų 

talentingų ir patriotiškai nusiteikusių jaunuolių, suprantamos F. Kontrimo etinės ir politinės 

nuostatos. Vienaip ar kitaip, senatvėje S. Daukantas Tučiuose ne tik viešėdavo, bet ir ne vienerius 

metus laikė dalį savo bibliotekos, vadinasi, dvaro savininku labai pasitikėjo ir jį pažino, o 

bręstant 1863 metų sukilimui, gal norėdamas bičiulį apsaugoti, dalį savo knygų sudegino. Žinant, 

kad mūsų laikus pasiekusi S. Daukanto biblioteka viršijo 300 knygų, manytina, jog ir Tučių 

dvare buvo laikoma ir, be abejonės, skaboma ne viena dešimtis knygų. 

Šių apylinkių žmonės F. Kontrimą dar ilgai minėję už jo gerumą, dosnumą, meilę savo 

tėvynei. Tačiau jo būta ir sumanaus politiko bei diplomato. 1831 metų sukilimo dienomis 

F. Kontrimas jau buvo Viekšnių parapijos viršininkas, būtent jam buvo adresuojami Šiaulių 

apskrities sukilėlių valdžios reikalavimai, kad parapija pristatytų į sukilimo būrius 584 

pėstininkus ir 65 raitelius. F. Kontrimas ne tik vykdė sukilėlių nurodymus, bet ir pats kovotojus 

priglausdavo, šelpdavo. Tų| metų liepos 28 d. caro kariuomenės šimtininkas Vološinas su 50 

kazokų ir dviem jėgerių pulko kuopomis užgriuvo Tučius ir aptiko vakarykščiai juose buvusio 

J. Sirevičiaus sukilėlių būrio pėdsakus. Neturėdamas kitos išeities, F. Kontrimas paaiškino, kad 

sukilėliai tikrai pražygiavo per kaimą Tryškių pusėn. Gal tikėjosi, kad bus spėję sumėtyti pėdas ir 

pasislėpti? Tačiau kariuomenė kitą dieną sukilėlius dabartinio Telšių rajono teritorijoje tikrai 

pasivijo ir sumušė, 20 sukilėlių žuvo, 19 pateko nelaisvėn. F. Kontrimas tuomet represijų 

išvengė, o kai kas sakydavęs, neva jis sukilėlius išdavęs. 

Tačiau įsiliepsnojus 1863 metų sukilimui, F. Kontrimas suorganizavo sukilėlių būrį, kuris 

susijungė su kito šių apylinkių dvarininko Jono Leckaus vyrais ir 1863 metų birželio 13 d. kovėsi 

su rusų kariuomene netoli Kamanų pelkės. Čia J. Leckus pateko į nelaisvę ir buvo pakartas, o 

F. Kontrimas su likusiais kovotojais pasitraukė per Ventą į Kegrių mišką, tačiau buvo apsuptas ir 

sutriuškintas, F. Kontrimas pateko į nelaisvę ir mirė ar žuvo Šiaulių kalėjime. Jo dvarą valdžia 

atidavė kažin kuo carui nusipelniusiam rusų generolui Sysojevui. Pats atsargos generolas čia 

negyveno, tik atvažiuodavo paviešėti. Jo sūnus dvarą valdė iki pat nepriklausomos Lietuvos 

valstybės žemės reformos. 

Tučiai ir šiandien užima didžiulį plotą, ir tebeskaidomi į keletą kaimų. XIX amžiuje buvo 4 

Tučių kaimai ir 4 dvarai, o 1923 metų gyventojų surašymo duomenys užfiksavo du Tučių 

kaimus, dvarą ir palivarką Viekšnių valsčiuje ir dar vieną Tučių kaimą Telšių apskrities Nevarėnų 

valsčiuje. Per abu Viekšnių valsčiaus Tučių kaimus buvo 48 ūkiai, o juose 295 gyventojai. 

Pokario metais dideli šių apylinkių miškai glaudė ir tikrus rezistentus, ir sovietinio saugumo 

agentų gaujas. Okupacinė valdžia į tolimus kraštus ištrėmė 6 šeimas, kuriose buvo 24 asmenys. 

Šiandien iš buvusių dvaro pastatų belikę žole ir krūmais apaugę griuvėsiai, tik istoriją 

žinančiam bylojantys apie nenumaldomą laiko tėkmę ir nuožmiai praeitį naikinusius pastaruosius 

dešimtmečius. Aplinkui nelikę nė vienos sodybos, vietovė niūroka ir paslaptinga. Seni medžiai 

dar liudija buvus parką. Po jais kadaise glaudėsi gausybė pastatų — svirnas, arklidės, tvartai, 

spirito varykla, „ledaunyčia”. Didelis, stogeliu dengtas šulinys akmeniniu rentiniu sunaikintas 

dar visai neseniai. Patį gyvenamąjį pastatą negalima buvo vadinti rūmais. Tai buvo paprasta 

didelė medinė troba, kurios viename gale ilgai buvo pieninė. Buvusiuose savininko kambariuose 

nebuvę spindinčios prabangos, puošnių baldų, tik kuklios uosinės kėdės, krėslai, sofos, ant sienų 

kaboję senolių portretai. Kieme į apsamanojusius medžių kamienus jaugusios metalinės 

343

grandinės, nežinia kam tarnavusios. Gal prie jų buvo rišami ir viešai plakami nusikaltėliai, 

arkliavagiai? 

Pro pat dvarą kadaise tekėjo upeliukas Kepenis. Dabar tai tiesutėlis į Bugenį vedantis gilus 

griovys B-1. O kadaise čia buvęs gilus ir žuvingas tvenkinys, kurį dar mena šias vietas drenavę 

melioratoriai. Tvenkinio dugnas ir šlaitai buvę grįsti akmenimis, o viduryje buvusi salelė. Dvi 

Sysojevo dukterys mėgdavusios po tvenkinį irstytis valtele ir nuogos kaitintis salelėje. Vienos 

dukters vardas buvęs Karolina. Gal dėl to ir didžiausias dvaro miškas taip pavadintas. Dabar 

Karalinė — mėgstama medžiotojų, o rudenį — grybautojų dažnai lankoma vieta. Kalbama, kad 

viena duktė mirusį ir ją palaidoję čia pat, dvaro ir kaimo kapinaitėse, kurios nūnai virtusios tikru 

sąvartynu. 

Atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, netrukus pradėta žemės reforma. Dvarų 

savininkams buvo paliekama iki 90 hektarų, o likusios žemės išdalinamos šalį gynusiems 

savanoriams, kumečiams. Ir ponui Sysojevui matininkas paliko tik 90 hektarų. Šis be galo 

supykęs, visokiais žodžiais iškoneveikęs matininką, o paskui ir pats išvykęs jam težinomais 

keliais. 

Bene 1926 metais dvaras buvo likviduotas, jame įkurdinta pradinė mokykla, kurią uždarė tik 

1977 metais, visiškai ištuštėjus čionykščiams kaimams. Ilgus dešimtmečius Tučių „tarybinis” 

ūkis buvo ekonomiškai atsilikęs, tad sovietinė valdžia ypač uoliai naikino vienkiemius ir žmones 

keldino į gyvenvietes. Tačiau užuot susigundę patogumais, daugelis apskritai paliko šias vietas. 

Gali būti, kad ištuštėjęs dvaro pastatas kėlė pavojų, o pritaikyti jo kitiems tikslams niekam 

nerūpėjo, tad ūkio vadovybė ir jį nugriovė. Šiame pastate 24 metus gyvenusi ir mokytojavusi 

Emilija Vaglienė su nuoskauda ir ilgesiu prisimena buvusį dvaro grožį, senojo parko ošimą. Gal 

tikrai šiame ąžuolų ir klevų ošime dar girdėti 1831 metų Telšių pavieto sukilėlių dainos posmas: 

Ar maž pralėjom ašaru, 

Kad kožnom rudeni 

Rekrutams ukazay cara 

Liep iemt paskutini 

Waika Motinay, o seserei broli. 

Nebe mums iau poniavosi, 

prakeiktas Maskoli. 

Gedvilas Algirdas. 1863 metų sukilimo pėdsakais: Iš kraštotyrininko užrašų // Vienybė. — 

2000. — Bal. 27. — Visas tekstas: 

Kai ką šia tema esu rašęs 1994 metų „Vienybės” 29 numeryje. Sklaidydamas sukilimo 

malšintojo generolo Muravjovo archyvo šeštąjį tomą, aptikau naujų žinių, susijusių su sukilimo 

eiga Akmenės ir Viekšnių apylinkėse. Jose minimi Daugirdų dvaras Bugiuose ir Meižių 

dvarininkas Panceržinskis. 

1863 metų balandžio 13-osios vakarą, temstant, kolegijos asesorius Ignatijus Vanagas, 

grįždamas namo, kelyje netoli Laižuvos susitiko su kažin kokiais keturiais žmonėmis, kurie, jam 

paklausus, kas tokie, iššovė į jį, sužeidė dešinę ranką, o patys išsilakstė. Žaizdą apžiūrėjo 

pakviestas iš Viekšnių gydytojas Andžijevskis, sužeidimas pasirodė nesunkus. 

Balandžio 14-ąją atvykusi į Bugius, pas dvarininką R. Daugirdą (istorikės V. Daugirdaitės- 

Sruogienės senelį), sukilėlių grupė įsakė juos pavalgydinti ir, praėjus dviem valandom, 

pasitraukė į mišką. Tą pačią dieną atvykę pas dvarininką Valerijoną Panceržinskį, penki 

sukilėliai, ginkluoti šautuvais, revolveriais ir kardais, įsakė juos pamaitinti ir po to pasitraukė. 

Vėliau, po balandžio 15-osios, buvo gautas Viekšnių valsčiaus seniūno pranešimas, kad 

sukilėliai pasislėpė Purvių miške. Balandžio 15-ąją sukilėlių vadas Pisarskis to mėnesio 13 d. 

paimtą į nelaisvę Viekšnių tūkstantininką Račinskį paleido, įspėjęs, kad atsisakytų tūkstantininko 

pareigų ir apie sukilėlių pasirodymą nepraneštų viršininkams. Priešingu atveju jis nedelsiant 

būsiąs pakartas. Turėdamas penkis mažus vaikus ir bijodamas mirties bausmės, Račinskis 

atsisakė tarnybos, prašydamas vietoje jo paskirtį ką nors kitą. Vis dėlto valdininkas įskundė, kad 

jam esant nelaisvėje, grupė sukilėlių su juo užėjo į Meižius, pas dvarininką Antaną Panceržinskį, 

iš jo paėmė vežimą, arklį, maisto, aprangos ir iškeliavo į Antanavo mišką. Jame pernakvoję, 

344

nuvyko į Laižuvą. Ten jis iš nelaisvės ir buvęs paleistas, tačiau žino, kad iki jo arešto sukilėliai 

balandžio 12-ąją lankėsi Birbiliškėje ir Tučiuose, pas dvarininką Kontrimą... 

Akivaizdu, kad raportus generalgubernatoriui Muravjovui rašė jo agentai, todėl raštuose 

sukilėliai vaizduojami kaip despotai, plėšikai, pripažįstantys tik smurtą. Tai turėjo skatinti 

Muravjovą imtis kuo griežčiausių represijų. Malšintojai, ypač kazokai, smurto negailėjo ir savo 

viršininkų įsakymus vykdė labai uoliai. Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus 

memorialiniame muziejuje, Viekšniuose, saugomas vieno Fermos kaimo gyventojo dovanotas to 

meto varinis medalis su užrašu „Za usmirenije”, kuriuo galėjo būti apdovanotas kuris nors 1863 

metų sukilimo malšintojas. 

345

2.3. ANTRASIS PASAULINIS KARAS 

Antkapinis paminklas — obeliskas Degimų kaime. Miškelyje netoli buvusios Degimų 

kaimo mokyklos. Čia palaidoti septyni vietiniai gyventojai, nukankinti 1943 metų gegužės 19 

dieną. Obelisko tekste: 

POZDNIAKAS I. 

POZDNIAKAS K. 

POZDNIAKIENĖ F. 

VAITIŠKEVIČIUS A. 

BELANAS I. 

SVISTŪNAS N. 

CHRIŠČENAVIČIUS N. 

1943. V. 19 

KAUTYNĖSE SU VOKIEČIŲ FAŠISTINIAIS OKUPANTAIS ŠIOSE APYLINKĖSE 

1944 M. SPALIO 9 D. DIDVYRIŠKAI ŽUVO 120 KARIŲ 4-OSIOS ARMIJOS 

KOVOTOJŲ, TARP JŲ TARYBŲ SĄJUNGOS DIDVYRIAI MAJORAS N. MINAJEVAS, 

VYR. SERŽANTAS P. ŠILOVAS // Iš įrašo paminkliniame akmenyje Pakalupės kaime prie 

Viekšnių geležinkelio stoties — mūšio ir žuvimo vietoje. 

Černa A. 2. Šūviai prie upės // Pergalės vėliava. — 1959. — Birž. 10. — Tekste: Degimai, 

Bobulina, Savarina ir aplinkiniai kaimai. 1943 05 19. 

Neužmiršime (Apie buržuazinių nacionalistų nusikaltimus hitlerinės okupacijos metais 

Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 73, 94—100 ir kt. — Tekste: Išvežta į Vokietiją 

žmonių: Iš Viekšnių valsčiaus 317, Akmenės valsčiaus 504, Laižuvos valsčiaus 71. Įvykiai 

Degimuose, Bobulinoje, Savarinoje ir aplinkiniuose kaimuose. 

Virpša K. Neliūdėk, ąžuolėli // Pergalės vėliava. — 1962. — Geg. 10. — Tekste: Mūšis 

Pakalupės kaime prie stoties. Truko pusantros valandos. Vokiečių: du pėstininkų batalionai, 12 

tankų, 10 savaeigių pabūklų, 15 šarvuotų transporterių. „Tigrai” ir „Ferdinandai”. Nukauta 170 

vokiečių karių. 

Frolovas P. Žygdarbis prie Viekšnių // Pergalės vėliava. — 1962. — Gruod. 27. — Tekste: 

1944 metų rugpjūčio mėnesį mūšis prie Viekšnių. Rusų pabūklų baterija, vadovaujama Ivano 

Novoženovo, priešinosi puolantiems vokiečių tankams (aštuoniolikai), vėliau dar ir savaeigiams 

pabūklams „Ferdinand”. Išsilaikė 6 valandas. Žuvo visi. 

Marinskas A., Miltenis S. Jie Tėvynei brangiausia aukojo // Vienybė. — 1965. — Geg. 18. 

— Tekste: Degimai ir aplinkiniai kaimai. 1943 metai. 

Virpša K. Trys kartos viename kelyje // Vienybė. — 1967. — Geg. 30. — Tekste: Degimai ir 

aplinkiniai kaimai. Kostas Janko, Viktoras Vaitiškevičius, Aleksas Vaitiškevičius. 

Virmauskas K. Apie ką skamba noktiurnai // Vienybė. — 1967. — Liep. [...], 13. — Tekste: 

Dauginiuose Antanas Čijunskas 3 metus slėpė žydaitę Cilę. 

Virmauskas K. Nežinomi, bet nemirtingi // Vienybė. — 1968. — Liep. 20 ir tęsiniai. — 

Tekste: 

Tarybiniai partizanai. Partizanų vadas M. Sagaidakas. Degimai, Bobulina, Savarina ir 

aplinkiniai kaimai. 1944 m. vasarą žuvo buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, partizanų 

ryšininkas Bugiuose Petras Janulevičius. Partizanai slapstėsi Meižių kaime pas siuvėją Praną 

Skirmontą (1942 m. rudenį), Bugiuose pas eigulį Igną Tupiką (kuris turėjo porą šautuvų, dėžę 

346

šovinių), Tučiuose pas Bagdoną. Santeklių kaime batsiuvys Vincas Putrius taisė partizanų batus, 

buvo ryšininku. 1944 05 01 partizanai išplatino atsišaukimų, iškėlė vėliavų. 

Virmauskas K. Jei ne raudonžvaigždžiai kariai... // Vienybė. — 1970. — Vas. 14. — Tekste: 

Mūšis Pakalupės kaime prie stoties 1944 10 09. 

Viekšniai // Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. — Vilnius, 1971. — T. 3. — P. 739. 

Maksimavičius P. Mirtimi už gyvenimą // Vienybė. — 1971. — Liep. 27. — Tekste: Mūšis 

Pakalupės kaime prie stoties 1944 10 09. 

Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944. — Vilnius, 1973. — D. 2. — P. 181—182. 

Strakšys A. Komendantas: Apybraiža // Vienybė. — 1974. — Spal. 25. — Visas tekstas: 

Ruduo tais metais buvo saulėtas ir sausas. Jau buvo spalio pradžia, bet dar dulkėjo keliai, 

žaliavo ąžuolai ir alksniai, tiktai vienur kitur geltonavo beržų kupetos eglių ir pušų žalumo 

drobėse. 

Viktoras Maksimovas, trisdešimtmetis kavaleristas, kratėsi studebekery kaimo keliukais iš 

Papilės link Viekšnių. Nepažinojo jis šito krašto. Ką tik iš Latvijos, iš Viesytės, su savo būriu ir 

komendanto pažymėjimu atskubėjo į Papilę. Miestas degė, dar kvepėjo parako dūmais, žmonės 

pasimetę, karo baisybių prislėgti, įvedė čia tvarką, atkūrė civilinį gyvenimą, manė, ilgiau pabus 

su gerais, nuoširdžiais papiliškiais, tais rusų kaimelio gyventojais už Ventos, bet ir vėl atėjo 

ketvirtosios smogiamosios armijos štabo viršininko raštas, kad reikia skubėti į Viekšnius. Žinia, 

karas. Frontas, ilgiau sustojęs prie Papilės ir Kruopių, pritvinko didelės galios, didelių jėgų ir 

ūžtelėjo nesustodamas į vakarus, prie jūros. 

Viekšnius privažiavo vidurdienį. 

Miestelis degė. 

Vakarų pusėj dar dunksėjo sprogimai, kaleno kulkosvaidžiai, padrikos automatų serijos 

piaustė orą. 

Tiltas per Ventą buvo išsprogdintas. 

— Per upę, — įsakė Viktoras. 

Vidury Ventos studebekeris užspringo. Pro šalį traukė vilkstinės vilkikų, ėjo pėstija, ujo 

arklius gurguolininkai. Ir niekas nekreipė dėmesio į vidury upės įstrigusį miestelio komendantą. 

Pagaliau vienas sutiko atsilikti nuo kolonos ir pagelbėti draugui. 

— Už ūsus, — pasakė juokdamasis. — Budiono ūsus gerbiu. 

— O šitą? — parodė Viktoras durklą. Miestelis buvo kaip išmiręs. Namų durys atviros, langai 

išdaužyti, vėjas grindiniu gainiojo popieriaus skiautes, pūkus ir kitokį šlamštą. Tarp jų voliojosi 

vokiečių lavonai, perskeltomis galvomis, sudraskytais viduriais, nutrauktomis rankomis. Kas 

kardą pakelia — tas nuo kardo ir žus, prisiminė Viktoras. 

Pirmą, ką sutiko komendantas mieste, buvo vaistininkas Juozas Aleksandravičius. Jis vienas 

nepasitraukė iš Viekšnių. Jei žūti, pasakė, tai žūti namuose. Tik vėliau Viktoras sužinojo, kad 

vaistininkas okupacijos metais išslaugė rusų lakūną, šis, perėjęs fronto liniją, stojęs eskadrilėn ir 

neleidęs bombarduoti Viekšnių. Kiek šiuose žodžiuose tiesos — sunku pasakyti, bet žmonės šitai 

pasakojo. 

— Tai nuo ko pradėsim, tėvuk? — paklausė Viktoras. 

Vaistininkas nieko neatsakė. Ir sakyti nereikėjo. Darbo atsirado savaime. Nespėjo adjutantas 

prikalti komendantūros iškabos, kai pro duris įsiveržė popas. 

— Leiskit, komendante, pas savus, — iškėlė rankas. 

Pasirodo, popas tas atvežtas iš Novgorodo. Ištremtas. Kaip pavojingas fiureriui. Regis, ano 

dievas kitoks... 

Atsirado grupė leningradiečių, atsiųstų į darbus. Visi veržiasi pas savus, į savo žemę, pas 

artimuosius. Ir prisiminė Viktoras Papilę. Kai tiktai atidarė komendantūrą, atėjo moteriškė. 

— Aberuchtina aš, — prisistatė. — Ir mano vyras čia, ir berniukas. 

Pasirodo, jinai kilusi iš šio krašto. Keturioliktaisiais kaizeriui užpuolus Rusiją, traukėsi į 

Rytus, karo maišaty vienoj stotelėj pasimetė su motina, liko vienut vienutėlė tarp svetimų 

347

žmonių, ją priglaudė, išmaitino, nedavė mirti, paskui, įsikūrus taryboms, įtaisė į vaikų 

prieglaudą, ten užaugo, įstojo į komjaunimą, išmoko amato, pradėjo dirbti Maskvoj, gamykloj, 

draugai priėmė partijon. O čia didžiulė naujiena: Lietuva — tarybinė! Atsivėrė durys į gimtąją 

žemę. Keturiasdešimt pirmaisiais nutarė praleisti atostogas gimtinėje. Atvažiavo visa šeima. Ir — 

karas! Į stotį nebespėjo. Liko priešo užnugary su partiniu bilietu. Namiškiai išsigando — esi 

komunistė, dar mes per tave nukentėsime, gyvenk, kaip išmanai. 

Priglaudė ją papiliškis Aleksejus Šišovas. Partinį bilietą paslėpė spaliuose ant pirtelės. 

Ir atėjo moteris su tuo partiniu bilietu pas karo komendantą. Keturi metai nario mokestis 

nemokėtas bet išsaugojo. Nesuplėšė, vadinasi, tikėjo... 

Pirmu ešelonu Viktoras Maksimovas išsiuntė Aberuchtinų šeimą į Maskvą, o pats apsigyveno 

pas Aleksejų Šišovą, patikimą tarybinį žmogų. 

Viekšniuose — vėl tas pats. Karas išblaškė žmones iš gimtųjų namų kaip paukščius iš lizdų. Ir 

daug metų reikės, kol jie susirinks po gimtuoju stogu, bet ir susirinkę sėdės tylūs, prisimins tuos, 

kurie negrįžo ir nebegrįš, nes jie guli tolimoj svečioj šaly. 

Miestely keletas žmonių, grįžę į namus, susisprogdino ant minų. Ir komendantas rašo įsakymą 

— savavališkai namų neužiminėti, tik su komendantūros leidimu, patikrinus minininkams. 

Atsirado sergančių, o ligoninės nėra. Ir komendantas rašo siuntimą — priimti į ligoninę 

Papilėje, nors žino — ten tiktai karo ligoninė, ir civilių niekas neturėtų priimti. Bet miesto 

komendanto parašas verčia pagalvoti. Ir griežtas, rusiškas tonas... 

Jau spalis, o mokyklos pastatas tuščias. Mokytojai išlakstę po kaimus, vaikai bastosi 

gatvėmis, tėvai užeina į komendantūrą: komendante, kuomet mokslo metų pradžia, frontas jau 

prie Mažeikių, laikas vaikams į mokyklą... 

Viktoras kviečiasi mokytoją Joną Žilevičių. Reikia atidaryti mokyklą, karas karu, o 

gyvenimas — gyvenimu, Ir Žilevičius eina į kaimus, suieško mokytojus, prasideda pamokos. 

Pirma rugsėjo — spalio vidury. 

Į komendantūrą nuolatos užbėga jaunas, guvus vaikinukas, pavarde Visminas. Būsi pionierių 

vadovu mokykloje, pasakė komendantas. Buvo. Bet ir mokytojaudamas neužmiršo 

komendantūros. Tuoj kas, ir atbėga — ar taip reikia daryti, komendante, patarkite. Ir ūsorius 

komendantas prisimindavo savo pionierišką vaikystę, miestelį prie Civilios upelio, Volgą, Uralą, 

kur mokėsi, savo tėvą — agronomą ir savo specialybę — zootechniką. Viską suardė karas. 

Surado malūnininką. Girnos turi suktis, pasakė, žmonėms reikia, valgyti, reikia šerti gyvulius, 

žmonėms reikia gyventi. 

Gyvenimas įėjo į normalias vėžes. Atkūrė Tarybų valdžią. Valsčiaus pirmininko pareigas 

pradėjo eiti Vladas Narutavičius. 

Komendantui pranešė: kaime slapstosi tipas, kursai karo metu šaudė žmones. Reikia suimti. 

Pasiuntė vyrus — grįžo tuščiomis: pabėgo. Kitą vakarą išėjo pats su keliais kariškiais. Apsupo 

trobą. Pasibeldė. Įleido. 

— Dokumentus! 

Anas norėjo sprukti pro langą, bet iš ten žiūrėjo juoda automato akis. Žudikas pateko į 

teisingumo rankas. 

Tą tamsią naktį, pasiuntęs suimtąjį komendantūron, su Ivanu Balandinu vienudu pasuko į 

Viekšnius. Vienam name, kursai vakar buvo tuščias, degė šviesa. Netvarka, pagalvojo Viktoras, 

buvo įsakymas be komendanto leidimo mieste neapsigyventi. O jo niekas nepaprašė to leidimo. 

Savivaliavimas. 

Šeimininkas naktinius svečius sutiko nepatenkintas. Į komendanto priekaištavimus, kodėl 

įsikėlęs gyventi, atsakė murmėjimu. 

— Duktė papasakos, — įsiterpė Balandinas. — Jinai — komjaunuolė... 

Ir Viktoras prisėdo. 

Istorija, kurią papasakojo mergaitė, buvo kažkuo panaši į tą, kurią išgirdo Papilėje. Viekšniškę 

Liubov Busil, komjaunuolę, pirmaisiais Tarybų valdžios metais pasiuntė į Vilnių, į juristų kursus. 

Guvią mergaitę paskiria respublikos teisingumo liaudies komisariato registratūros vedėja. Ir štai 

karas. Bombarduoja Vilnių. Miestas dega. Tarybinės įstaigos evakuojasi į šalies gilumą. 

Išvažiuoja paskutinės automašinos. O ji vykdo uždavinį — viena pati didžiuliuose rūmuose 

degina archyvą, kad jis nepatektų vokiečiams į rankas. 

348

Kai baigė — nebebuvo kas ją vežąs. Ir ji pėsčia ruošiasi traukti į Viekšnius, nes į rytus, kur 

išvažiavo draugai ir sesuo Tatjana, kelias atkirstas. Šiaip netaip įsibrauna į vagoną ir grįžta į 

gimtuosius namus, kur praleidžia visą okupacijos siaubą. 

— Rytoj ateikit į komendantūrą, — pasakė Viktoras. — Man reikalinga vertėja. 

...Po mėnesio ji tapo Viktoro žmona. 

O vakaruose dar siautė karas. Kareiviai žygiavo į mūšius. Daug dienų ir naktų jie nešė kovos 

vėliavą, kol ją išskėlė virš Reichstago. Iš Viekšnių Maksimovą pasiuntė į Mažeikius, iš Mažeikių 

— į Plungę, iš ten — į Kretingą, nuaidėjus pergalės saliutui, kaip kavaleristas filmavosi filme 

„Pulko sūnus”, o į Viekšnius parjojo ant žirgo Raketa, kurį vadas dovanojo. Pokario metu su 

žmona išvyko į Taškentą, dirbo didžiulio „Tachtaaralsko” tarybinio ūkio vyriausiuoju 

zootechniku, vėliau tas pačias pareigas ėjo Kuršėnų tarybiniame ūkyje, o dabar dirba Mažeikių 

kompresorių gamykloje. Su karine uniforma nesiskiria — dėsto karinį parengimą, šiemet jį 

sutikau karinėje moksleivių stovykloje prie Viekšnių, dalyvavo respublikiniame jaunimo 

sąskrydyje „Tų dienų šlovė neišblės” Alytuje, matėme jo nuotraukas respublikinėje spaudoje. 

Stovi toks pat, kaip anuomet, pasitempęs, tiesus ir jaunas, nors šiemet jau sukako šešiasdešimt. 

Tų metų lyg nebūta, kai užsivelka uniformą. 

...O Viekšniai jam — antrieji namai. Antroji gimtinė. Miestas, kuriame palikta širdies dalelė. 

Gyvenimo dalelė, ir pati skaudžiausia. Išaugino sūnų. Tvirtą. Stiprų. Ir žuvo geologinėj 

ekspedicijoj, gelbėdamas kitus. Geliančia širdim tėvas supylė kapą Lietuvos žemėj. O žinojo — 

šalia to kapo netrukus bus kitas. Sunkios ligos prikaustyta prie lovos gulėjo duktė Lilija, net 

brolio karsto palydėti negalėjo. Turėjo ji ilgas kasas, gražias akis, buvo pilna jaunystės žavesio, 

linksmutė bendraklasių būry. Baigė vidurinę. Įstojo universitetan. Ir grįžo namo, ligos 

kankinama. Medikai buvo bejėgiai. Ir jauną kūną pakirto mirtis. Grįžo abu iš kapinių, baisaus 

praradimo prislėgti, atrodė, neatsigaus, neatsipeikės, bet... Medikai kartais bejėgiai, o laikas 

viską gydo. Net širdies žaizdas. Tik kapų kauburėliai primena jaunystės žavesį, ir į smilkinius 

muša kraujas: kodėl? kodėl? kodėl?.. Ir atsakymo nėra, o yra tiktai gyvenimas, yra dienos, pilnos 

prisiminimų, rūpesčių, ieškojimų, ir svarbiausia — nepalūžti, pakelta galva žengti gyvenimo 

keliu, nes tu — žmogus. 

Pakelta galva per gyvenimą žengia ir jis, pirmasis Viekšnių komendantas Viktoras 

Maksimovas. Tiek ant savo pečių pernešęs, tiek išgyvenęs. 

Greičius R. Išvadavimas: 5. Žemėje ir danguje // Vienybė. — 1974. — Spal. 26. — Tekste: 

Mūšis Pakalupės kaime prie stoties 1944 10 09. Lėktuvai atakavo į Viekšnius vykstančią 

vokiečių mašinų koloną. Baigdamas Viekšnių išminavimą žuvo išminuotojų vadas kapitonas. 

Mitinas P. Žygdarbis nemirtingas // Vienybė. — 1974. — Spal. 26. — Tekste: Mūšis 

Pakalupės kaime prie stoties 1944 10 09. Sunaikinta 12 „Tigrų” ir „Panterų”. 

Greičius R. Prie geležinkelio stoties // Vienybė. — 1974. — Gruod. 3. — Tekste: Mūšis 

Pakalupės kaime prie stoties 1944 10 09. Kaimo gyventojas Juozas Krutinis pasakojo: Žuvusieji 

nebuvo palaidoti. Jis ir kaimynai palaidojo juos prie pat geležinkelio. Kai vokiečiai pasitraukė, 

sukalė medinius paminklus su raudonomis žvaigždėmis viršuje. 

Strakšys Adolfas. Artimi. — Vilnius: Mintis, 1975. — 64 psl. — Apie žmones ir įvykius 

Degimų, Birbiliškės, Bobulinos, Savarinos kaimuose ir kai kuriose kitose Viekšnių krašto 

vietovėse. Visas autoriaus tekstas čia ir skyriuje apie Degimų kaimą. — Tekste: 

Jau pašiaušti rugienų šeriai, bet dar kvepia vasaros žemė. Pro rasotus alksnių lapus, nūnai jau 

gelstančius, veržiasi rytmečio saulė ir blizga ant sutraukytų voratinklių gijelių. Soduose bumbsi 

obuoliai, rasotos ir sodrios svyra slyvų kekės. 

Rugsėjo pirmoji. Antroji mūsų gimimo diena. 

Tą dieną tartum atgyja, tartum atgimsta senoji Akmenės rajono Degimų mokykla. Pilna 

klegesio ir vaikystės. Ir balsų. Pirma diena. Po vasaros. Po šieno kaugių kvapo. Po rugio dainos. 

Ir karvių baubimo, ir nevaržomo ėriukų laigymo. 

349

Šaižus skambutis akimirkai sustabdo visus. Vyresnieji klegėdami pasuka į savo klases. Jie turi 

pasirinkę sau suolą ir draugą, su kuriuo sėdės. Dar vasarą, kai statydavo sunkius pėdus į gubas, 

kai vakarais gindavo karves iš ganyklų. Mažiukai eina susikaupę, susirūpinę. Jiems anapus 

slenksčio prasideda kitas gyvenimas, kitokios dienos. Nerūpestinga vaikystė visam laikui 

paliekama ant laiptelių, priešais nutrintas duris. 

Mokytoja Marija Perminienė įsiveda juos į klasę. Keli suolai. Stalas. Langas į sodą. Ir 

mokytojos akys. Jau beveik trisdešimt metų ji šioje mokykloje, o rugsėjo pirmąją jaudinasi kaip 

anuomet, keturiasdešimt ketvirtaisiais, kai švietimo skyriaus vedėjas ją pasiuntė čia, į tą 

užkampį, Degimais vadinamą, kažkodėl jai, jaunutei paaiškindamas: 

— Banditų ten nėra. Nebijok. 

Bet nepasakė kodėl. 

Paskui suprato. Pamatė vaikus ir suprato. Be žodžių. O paskui buvo žodžiai. Apie tų kaimų 

tragediją. Vaikų tragediją. Ir mokyklą, kur ši tragedija vyko. 

Klasėje tyla. Smalsios akutės žiūri į mokytoją. 

— Vaikai, — sako ji, — mano mažyliai, atminkite šią dieną. Ir šią klasę atminkite. 

Keturiasdešimt trečiųjų gegužės devynioliktą, ievoms žydint, šioje klasėje kankino jūsų tėvus. 

Prie šio stalo rašė jiems mirties nuosprendį. Pro šias duris juos vedė sušaudyti. Šios klasės sienos 

buvo kruvinos, kai aš pradėjau čia dirbti. Atminkite žuvusiuosius. 

Taip prasideda pirmoji pamoka... 

—1— 

Pavasaris tais metais buvo šaltas ir nejaukus. Dar gegužiui įpusėjus, jauni Degimų vyrai 

eidavo rytmečiais arklių į ganyklą su kailinukais ar storą milinį švarką apsivilkę. Nenoromis 

sprogo medis, ir grūdas, pasėtas į žemę, tarsi kažko bijodamas, leido želmenį. Vyturys pakildavo 

į apsiniaukusią padangę, jau gerokai įdienojus, ir tuoj šaudavo atgal, į pilkus žemės grumstus, 

kurie jau būdavo vidurdienio saulės įšildyti. Retą kurį vakarą pavirvyty tesučiulbdavo, 

tesujurguodavo lakštingala, o ievos, sukrovusios kvepiančius žiedus, laikė juos suspaudusios, 

tarsi Babulino kaimo motinos savo vaikus vystykluose. 

Vakare į Kosto Janko langą kažkas pasibeldė. Abu su žmona pritilo. Vis dar tas nerimas iš 

keturiasdešimt pirmųjų liepos, kai išvedė brolį Vladą ir sušaudė prie Kužių, netoli Šiaulių. Visos 

naktys tokios, nors jau dvi žiemos nusnigo, nupūgojo su vėtromis ir antrą pavasarį ievos krauna 

žiedus. 

Į langą vėl pabeldė. 

— Įleisk, Verut... 

Bet apsigalvojo: 

— Geriau aš pats... 

Už durų, ant priebučio akmenų stovėjo Arkadijus su draugu. Už jo — Aleksas Vaitiškevičius. 

Kaimynas. Apsikabino. Savo platų delną atkišo Mykolas Sagaidakas. 

Virtuvėje uždangstė langus, uždegė žiburį. Vera sumojo — regis, išalkę. Pastatė ant stalo 

dubenį, atriekė juodos ruginės duonos, kurią neseniai buvo kepusį. 

Baigėsi antri karo metai. 

Susėdo už plataus stalo, Mykolas prisiminė neužmirštamą keturiasdešimt pirmųjų birželio 

dvidešimt antrą. Buvo Telšiuose vakaruškoje. Paskui su komjaunimo komiteto instruktorium 

Šidagiu nuvažiavo pas jo tėvą. Šis dirbo nacionalizuoto dvaro ūkvedžiu. Išaušo rytas. Dešimtą 

valandą pradėjo dundėti. Perkūnija? Danguj nė debesėlio, o toks dundesys! 

Tėvas nuėjo pas kaimyną, kuris turėjo radiją. Grįžo kaip nesavas. 

— Kas bus, vaikai? Karas... 

Senasis Šidagis pakinkė arklius, išvežė juodu į Telšius, į partijos apskrities komitetą. Sutiko 

pirmąjį sekretorių Antaną Baužą. Šis sustabdė, pažiūrėjęs į abu, pasakė: 

— Neišsivaikščiokit. Būkit savo vietoje. Skambino iš karinio komisariato — reikia arklius 

mobilizuoti, mašinas. Tu, Mykolai, gerai rusiškai kalbi, persakinėsi. Esi komjaunimo komiteto 

darbuotojas, ir šito neužmiršk. 

Netrukus jis ėmėsi darbo. 

350

O pirmadienį virš mobilizacinio punkto praūžė okupantų lėktuvai. Bombardavo tiltą. Ir vėl 

tyla. Vėl darbas. Kai baigė, pulkininkas padėkojo už pagalbą ir pasiuntė atgal į Telšius. Partijos 

apskrities komitete tuščia. Atviros durys, langai. Tik Antaną Baužą savo kabinete užtiko. 

— Kur visi? 

— Jau išvažiavo. O tu kur buvai? 

— Arklius mobilizavome. 

— Ak, tiesa... Palauk, gal mašiną surasim. Parbėgo į butą, o čia — tėvas. Stovi toks 

išsigandęs, nesiskutęs, baisiai suvargęs. 

— Kas gi dabar, sūneli? Visi žino, kas tu, nepaglostys tavęs fašistas. 

— Rusija plati, tėvai, Rusija priglaus mus. Mes — jos vaikai. 

— Teisingai, sūneli, Rusija — mūsų namai. Bet motina atsisveikinti nori. 

Parvažiavo į Babuliną. O mama jau ant slenksčio. Akys pilnos ašarų. Brolis Sergejus, — 

dviem metais jaunesnis, ir tam ašaros pasirodė. Okupantų čia dar nebuvo, bet karas jau atėjo į 

mažą Sagaidakų trobelę. Valgis nelindo, springo kažkur gerklėj, tarytum valgytų ne duoną su 

rūgusiu pienu, o graužtų salsvą beržo tošį. 

— Sergejus tave iki Tryškių palydės, o tu — toliau, — pagaliau tarė motina. 

Ir šokosi ruošti kelionėn. Įdėjo į terbelę duonos, kiek turėjo — lašinių, išbučiavo. Kieme 

nerimo dėdės bėris. Sėdo į brikelę ir nudulkėjo. Kai atvažiavo į Tryškių stotį, dar stovėjo 

traukinys, pūškavo garvežys, kareiviai, užsiropštę ant vagonų stogų, iš kulkosvaidžių šaudė į 

mišką, iš kurio sklido padriki šūviai. Sumojo — baltaraištininkai. Garvežys sucypė, sušniokštė, 

giliai atsiduso, stumtelėjo vienas kitą vagonai, ir viltis ištrūkti iš šio krašto dingo kartu su 

paskutiniu vagonu stotelės gale. Liko tiktai saulėje blizgantys bėgiai, kuriais jau nebevažiavo 

tarybiniai traukiniai. 

Užuolankom grįžo namo. Tėvas jau buvo prikrovęs daržinėlėje šalinę šieno. Ten Mykolas ir 

tūnodavo. Gyvenimas tapo kalėjimu. Dienos pasidarė baisiai ilgos, valandos slinko labai lėtai, o 

saulė atrodė prikalta prie dangaus ir tyčia nekrypo į vakarus. Užtat naktys būdavo trumpos. 

Baisiai trumpos. Naktys būdavo jo gyvenimas, laisvė, išplėšta iš fašistų. 

Buvo liepos vidurys. Motina anksti išvirė pietus, skubėjo į laukus. Mykolas įsigavo trobon 

pavalgyti, bet nespėjo baigti sriubos, kai motina, žvilgterėjusi pro langą, sušuko: 

— Viešpatie brangus, okupantai! Bulašo ganykloj ana su kulkosvaidžiu guli. 

Mykolas šoko į savo slėptuvę, bet kelią pastojo policininkai ir baltaraištininkai. 

— Sagaidakas?! Komjaunuolis? Ruoškis, — pasakė vienas policininkas, tryškietis. 

Išsivarė trise, motinai raudant. Pakeliui dar suėmė Aleksą ir Joną Prokopčikus. Rėkaudami 

baltaraištininkai trenkėsi iš trobos į trobą, kas gyvas — varė į pavirvytį, į Vlado Deniščiko 

sodybą. Žmonės ėjo, palikę savo darbus, nemelžtas karves, nelesintus ančiukus, neužmigdę 

pokaičio kūdikių. Į Deniščiko kiemą pasipūtę žvalgėsi J. Urbonavičius, A. Glodenis, P. Zamaras, 

J. Sabeckis ir kiti Tryškių policininkai, vietiniai parsidavėliai, kurie pirštu rodė į aktyvistus, 

komjaunuolius: tas apie bolševikus sukiojosi, anas Nikolo Svistūno skaitykloje aštrias kalbas 

sakė... Tarp ginkluotųjų puikavosi baltaraištininkų vadas telšietis Alfonsas Svilas, Telšių miesto 

ir apskrities komendantas, kartu su Mykolu amatų mokykloje mokęsis Vladas Velička. 

— Dabar tau galas, — metė šis, bėgdamas pro šalį. — Šaudysime. Didelis šaudymas bus. 

A. Svilas ilgai netardė. Sudarė sąrašus ir paaiškino, jog buvę pranešta, kad Babulino 

raudonieji turį kulkosvaidžių, netgi lengvųjų patrankėlių, bet kratos metu to neradę. Tačiau dėl 

šventos ramybės didysis reichas imąs juos savo globon — nuvešią į Tryškius, o iš ten — į 

Šiaulius, į kalėjimą. O paskui teis, nes jie — raudonieji. 

Prie A. Svilo pribėgo J. Urbonavičius ir parodė į Viktorą Vaitiškevičių: 

— Tą svoločių sušaudyt. Moprietis, raudonųjų vadas. Viktoras buvo stalius. Jaunas 

išsimokino statyti trobas ir visam kaimui buvo reikalingas. Turėjo aštrų liežuvį. Jis buvo 

sumanaus proto ir didelių mėlynų akių. Bet ne už tai Babulino komjaunuoliai priėmė jį į savo 

būrį — už neapykantą engėjams ir didžialaukiams, už svajingas kalbas apie tą laiką, kai 

naujakurių žemė išaugins duoną, už lapelių platinimą tamsiom naktim, kai dar Smetona valdė. 

Jis vienas visam kaime gyveno nesituokęs bažnyčioje. Žmona jo laukėsi kūdikio... 

Kažkas surado kastuvą ir liepė kastis duobę. Iki kelių iškasė. Baltaraištininkams nusibodo 

laukti. 

351

— Užteks! Ko prieš mirtį nori? 

— Užsirūkyti, — Viktoras atsirėmė į kastuvą. Veidas jo buvo ramus, kakta prakaituota. Žinia, 

liepa — vasaros vidurys. 

Kažkuris padavė papirosą. Viktoras giliai patraukė keletą dūmų ir numetė. 

— Dabar šaudykit, gyvatės... 

O kitus, su jais ir Mykolą, išvarė į Tryškius, paskui — į Šiaulius. Kas naktį dunksėjo geležinės 

kalėjimo durys, aidėjo šūksmai ir prakeiksmai, žmones varu sodino į mašinas ir vežė šaudyti. 

Priėjo eilė ir Mykolui. Išvedė tardymui. Paskui vėl. Tik ne vieną. Būrelį. Teiravosi nedaug: 

mokeisi amatų mokykloje, buvai komjaunuolis? Apie tai, kad dirbo apskrities komjaunimo 

komiteto įskaitos sektoriaus vedėju, matyt, nežinojo. Nebuvo pranešta. Ir tai buvo jo laimė. 

— Bolševikai jau sumušti, — pasakė, — Maskva užimta. Jūsų giesmė sugiedota. Fiureris 

davė nurodymą išleisti jus namo. Atminkite tai... 

Išėjo su dėde Juozapu Vaitiškevičiumi ir dar vienu. Pakeliui užsuko pas kažkokį valstietį, 

gavo duonos puskepalį ir vėl ėjo. Kai peržengė namų slenkstį, motina nepažino. Tik šunelis iš 

pasuolės išlindo ir lyžtelėjo ranką — saviškis parėjo! 

— Vaikeli tu mano... 

Pirmą sykį už Mykolą į Tryškius registruotis nuėjo motina, antrąsyk — jis pats. Trečio karto 

nebuvo. Trečias kartas galėjo baigtis mirtimi. Kaip Tadui Vaitiškevičiui, Užvenčio komsorgui. 

Nespėjęs pasitraukti, jis nuo pat karo pradžios slapstėsi namuose. Vieną dieną užgriuvo 

keturiese, išvedė ir sušaudė. 

Didelis gedulas buvo ir mažoje Tado pusbrolio trobelėje. Ant rankų rankelių, vis bėgdama, vis 

klupdama, į kapus palydėjusi vyrą, Marija Vaitiškevičienė viena pati išnešiojo abu sūnus. Manė 

— paguodos sulauks, užvadėlis bus, o paėmė jos Viktorą kaip plėšiką koki, kaip žmogžudį, 

pasivedėjo į šalį ir... Užkasė čia pat, prie namo, nė akių užspausti neleido. Ir biro juoda žemė ant 

stingstančių rankų, ant melsvų akių, lyg nesuprantančių, kas atsitiko, ant basų, suskirdusių kojų. 

— Komjaunuolius kaip šunis... Tokiems nėra vietos kapuose, — pagrasė policininkai. 

Naktim nemigo motina, blaškėsi, vis bėgo prie lango, vis žvelgė į tamsą, lyg laukdama ko. 

Paskui krisdavo į lovą aimanuodama. Sulaikęs kvapą, atvirom akim į nakties tamsą žiūrėjo 

Aleksas. Žvėrys, žvėrys... 

Motina keliais ėjo apie policininkų kojas, maldavo — leiskit palaidoti sūnų. Naktimis 

sapnuojasi... — Pasiuskis, — pasakė pagaliau. 

Nubėgo tekina pas Andrių Šlapiką. Jis irgi į Deniščiko kiemą tuomet buvo atvarytas su broliu 

Apolinaru. Jį paleido, o Apolinarą išvarė į Tryškius. Andrius tylėdamas pasiėmė kastuvą, 

pagalando į akmenį ir susikaupęs patraukė prie duobės. Tokio baisaus darbo jam neprisiėjo 

dirbti. Prie kapo suklupusi raudojo Marija. Laikydamas motiną už pečių, ašaras braukė Aleksas. 

Nedrąsiai atslinko kaimynai, kurių trobelės čia viena prie kitos glaudėsi. Aiktelėjo, kai pasirodė 

drabužiai. Atsargiai nubraukė žemę nuo akių, nuo kruvinų žaizdų, lyg sunkiai sužeistą pakėlė ant 

rankų ir iš duobės padavė broliui. Tas irgi laikė atsargiai, tarsi bijodamas pažadinti, o ašaros 

sruvo, aštrus aštrus gumulas spaudė gerklę. Moterys juodų skarelių kampais šluostėsi akis ir 

tylėdamos lydėjo klaikią procesiją... 

O vieną naktį į kaimą, vilkdamas peršautą koją, parklibikščiavo Vladas Deniščikas, baisią 

naujieną parnešdamas. Kaimo vyrų, kuriuos anąkart išsivarė, nebėra. Mušė ir kankino juos 

Tryškiuose, Šiauliuose, ten surūšiavo it gyvulius kokius ir susodino į sunkvežimius. Aplinkui 

kaip uodai aplipo policininkai, vokiečiai ir išvežė link Kuršėnų. Ties Kužiais mašinos pasuko į 

dešinę, pavažiavo pusantro — du kilometrus, vėl pasuko į dešinę, į mišką. Kvepėjo beržų lapais, 

rypavo griežlės rugiuose, žemė alsavo vakaro vėsa. Miško pievaitėje juodavo baisi duobė. Čia 

pat, šviežiame durpžemy, subesti kėpsojo kastuvai. 

Mašinos sustojo prie pat duobės. Girtas policininkas, baisiai keikdamas ir klupdamas, 

siūbuodamas, atidarė bortą. Laipino po vieną. Išmeta lauk, storu, kaip rankos riešas, rimbu 

trenkia per galvą ir stumia į duobę. O ant jos krašto su automatais, atsiraitoję rankoves, stovi 

baltaraištininkai ir leidžia seriją po serijos. 

Pastvėręs Vladą Deniščiką, baltaraištininkas susvirduliavo, rimbas švilptelėjo pro šalį, ir 

Vladas metėsi į krūmus. Prie duobės kilo baisus sąmyšis, ėmė šaudyti, pradėjo vytis, aidėjo girtų 

komandos. Išgelbėjo miškas ir tamsa. Tiktai niekšų kulka pervėrė ir sudraskė koją. Patūnojo 

352

kiek, o kai baltaraištininkai nulalėjo į Šiaulius, pradėjo šliaužti. Net suvirpo visas, kai pasiekė 

vietą, iš kur pabėgo. Žemė dar buvo šilta, kapas kilnojosi... 

Visos kaimo moterys užsirišo juodas skarutes. Babulino sodžiaus motinos gedėjo savo sūnų, 

žmonos — vyrų, vaikai — tėvų. Karas atėjo į šiaudines pastoges, į kiekvieno namus. Ir kaimas 

tapo kareiviu. 

Mykolas nebėjo registruotis. Ir jam prasidėjo karas. Namuose gyventi nebegalėjo — patraukė 

į Skurvydiškius, prabuvo ten, kol aprimo šaudymai ir didžioji savivalė, ir vėl sugrįžo pas motiną, 

į gimtąjį kaimą. Babuline pasikalbėjo su Aleksu Vaitiškevičiumi, Vaitiškevičiūtėmis, savariniškiu 

Aleksu Bogdeliu. Jie ir sudarė pogrindinę komjaunimo organizaciją. Vėliau jos susikūrė 

Luokėje, Nevarėnuose, kituose kaimuose. Paskui surado ryšį su karo belaisviais. Čia jiems 

padėjo sesuo Sonia. 

Keturiasdešimt antrųjų rugpiūčio devintą gimė „Raudonųjų Žemaičių” partizanų būrys, 

kuriam vadovauti ėmėsi Tarybinės armijos karininkas Ivanas Nesterovas. Pradžia buvo 

nesėkminga. Pačią pirmąją dieną, per steigiamąjį susirinkimą, juos užpuolė baltaraištininkai su 

vietiniais pakalikais. Suėmė tėvą ir brolį Sergejų. Tėvą paleido, Sergejų išvežė į Šiaulių kalėjimą. 

O partizanus Griška Kriukovas nuvedė į Laižuvą, paskui — pas Praną Skirmantą į Meižius, 

vėliau pas gudiškį Joną Šiuipį, savariniškį Kostą Pozdniakovą. Ten ir laikėsi. 

Tais metais hitlerininkai pajuto šiuose kraštuose partizanus esant — Spalio švenčių išvakarėse 

vyrai prie Laižuvos išardė geležinkelio ruožą. Visą dieną nėjo traukiniai. 

Pirmomis kovų dienomis Mykolas artimai susidraugavo su Arkadijum Karabelskiu, 

slapyvarde „Juodasis”. Jis buvo Tarybinės armijos karininkas. Kilimo iš Moldavijos, tarnavo 

Tauragėje. Pirmomis karo valandomis jų pulkas stojo į mūšį su vokiškaisiais okupantais. 

Kaudamiesi traukėsi, pateko desantininkams į nagus, kalėjo koncentracijos stovyklose, o paskui 

buvo atsiųstas darbams į Maldenių kaimą. Čia dirbo daugiau pirmųjų karo dienų iškankintų vyrų. 

Sklido kalbos, kad visus belaisvius, darbymetę užbaigus, vėl suvarys į stovyklas. Arkadijus 

naktimis sapnuodavo iškankintus veidus, be laiko užgesusius žmones, kuriuos gyvieji užkasdavo 

durpyne. 

— Reikia bėgti, — tarėsi vyrai, — Negi vėl į vergovę? 

O vieną dieną per pietus kiemą užgriuvo visas būrys hitlerininkų. 

— Važiuojam, — pasakė Arkadijui. 

Jau! Nusmelkė kaulus, širdis suspurdėjo, bet dėjosi ramus. 

— Apsirengti reikia. Negi basas į Tryškius eisiu... 

Laimei, niekas įkandin nesekė. Arkadijui to tiktai ir tereikėjo. 

Kai šeimininko šnekinamiems „svečiams” nusibodo laukti ir jie atidarė duris, pamatė tiktai 

atvirą langą ir tuščią pamiškę. 

Kur eiti — jis žinojo. Buvo sutarta. Jei kas, rinktis pas komjaunimo Telšių apskrities komiteto 

atsakingą darbuotoją Mykolą Sagaidaką. Ten jau laukė vyrų. Tylomis vienas kitam paspaudė 

rankas. 

Partizanų būrys ėmė augti. Vieną vakarą pažįstami suvedė su Pranu Gaudiešiumi. Ivanas 

Nesterovas nenorėjo patikėti naujoku, pakvietė Mykolą ir prisakė išbandyti priklydėlį, kuris 

giriasi turįs taiklią akį, kažkada tarnavęs Smetonos kariuomenėje, galįs bet kokį uždavinį atlikti, 

nes įgrisusios okupantų prievolės. Be to, kažkokią bylą jam užvedę, kiek ten reikia — ir atsidursi 

reiche. Jau geriau čia parsidavėliams kailį karšti, kad doriems žmonėms gyventi netrukdytų. 

Proga atsirado. Reikėjo Tryškių policininkams Antanui Meinoriui ir Antanui Dagiliui, kurie 

perdaug akylūs pasidarė, liežuvius nukirpti. Sužinojo, paryčiais jiedu vykstą į Papilę. 

— Būk atsargus, — įspėjo Nesterovas, pasivėdėjęs Mykolą į šalį. — Nenuleisk akių. Visko 

gali būti... 

Rytą jie jau buvo miške. Galvoj it bitės avily nerimo mintys, Mykolas žiūrėjo į savo rasotus 

aulinius ir galvojo apie žmones, su kuriais susitiko ir su kuriais dar susitiks, apie dienas, kurias 

nugyveno ir kurias nugyvens, kol frontas atslinks iki Papilės. 

— Tu nesijaudink, — nutraukė mintis Gaudiešius. — Būk šaltas ir ramus. Tik gerai 

nusitaikyk... Jei važiuos gretimais — aš kertu tolimąjį. Jei nespėsi — pribaigsiu. Tfu... 

Mykolas nužvelgė valstietį nuo galvos iki kojų. Kaip jis gali taip kalbėti — „kertu”, 

„pribaigsiu”, tartum ne apie žmones, o apie paprasčiausius daiktus šnekėtų... 

353

Krito abu. Kaip važiavo, taip ir sudribo kelio dulkėse. Nusegė pistoletus. Dagilis ant dviračio 

rankenų buvo užsikabinęs portfelį. Atidarė, o čia sąrašai. Pozdniakovas, Sagaidakas, Janko, 

Deniščikas, Vaitiškevičius... 

— Rupūžės! Rupūžės, sakau, — keikėsi Gaudiešius. — Ne medaliams tos pavardės, ne... Čia, 

brolau, jiems mirties nuosprendis. Pažįsti parašą?.. Čijunskėlis, jūsų seniūnas... 

Tą naktį pernakvojo pas Antaną Paulauską. Gaudiešius po šio žygio tapo „Raudonųjų 

Žemaičių” partizanų būrio kovotoju. 

— Už Stalingradą, vyručiai, — pertraukė Mykolo prisiminimus Arkadijus. — Kad ši vasara 

būtų mūsų... 

Penketas pakėlė puodukus. Visų akys nukrypo į kampą, kur stovėjo šautuvai, ištikimi 

partizanų draugai. Arkadijus nusišluostė ašarą. 

...Sėdėjo vyrai pas Kostą Janko, gėrė karštą pieną. Šeimininkas ištraukė iš palovio buteliuką 

naminės, Aleksas atnešė lašinių. Žodis po žodžio prisiminė prabėgusias dienas, kalbėjo apie būrį, 

kuris auga, bet niekaip negali užmegzti ryšio su centru. Teklė Pozdniakovienė pasišovusi net į 

Vilnių važiavo, bet ir iš ten grįžo tuščiomis. Žinia, centras kažkur yra, o kur — skelbimų lentoje 

neparašyta. Konspiracija — svarbiau visko. Bet sužinos, svarbu parodyti, kad partizanai yra. 

Kiek siuto hitlerininkai, kai geležinkelį išardė! O kai tuos du iš Tryškių paklojo — specialų būrį į 

valsčių atsiuntė. Bet raudonieji žemaičiai neišsigando: įsitaisė vokiečių uniformas (suprantama, 

ne turguje pirko) ir dienos metu baltaraištininkus aplankė, ginklus atėmė, į užpakalį įkrėtė. 

Kaime dabar ramiau pasidarė... 

— O dabar laikas, — priminė Ivanas, kurio niekas pavarde nevadindavo, tiktai vardu ir 

slapyvarde „Didysis”. — Visokius žemė nešioja... Gal kas matė mus. 

Tylomis pakilo iš užstalės. Tylomis pasiėmė ginklus. Tylomis išėjo pro duris. Tylomis sustojo 

prie vartelių. Pirmas paspaudė visiems rankas Aleksas Vaitiškevičius ir nėrė į tamsą. Jeigu kas, 

jis kalbės garsiai, kad Ivanas su Arkadijum ir Mykolu žinotų, ką daryti. Bet buvo tylu. Tik 

ambrijo tolimų sodybų šunys, Kairiškių ir Tryškių pusėj be perstojo riaumojo mašinos. Priešas 

kaupė jėgas. Tik kažin — traukiasi ar ruošiasi puolimui. Juk jau gegužė, o hitleriniai okupantai 

— vasaros paukščiai. 

Suūkė girioj pelėda, atsiliepė jai užsimiegojusi varna, plonyčiu balsu pritarė užsisapnavęs 

šunelis. Kostas užkabino vartelius. Pasiklausė valandėlę, kaip tolo nutolo per rasotą žolę 

žingsniai, ir juodi siluetai ištirpo nakty. 

Toli rytuose aušo gegužės devynioliktoji. Jau šviesėjo, kai Kostas Janko pašoko iš lovos ir 

vienmarškinis atstūmė sklendę. Būrys okupantų, atkišę automatus, suvirto į vidų. — Krata! 

Kostas spyrėsi į batus. Vieną koją apsiavė ir lyg peiliu kas širdin: eilėraščiai! Suras juos, prieš 

Hitlerį parašytus — kilpa ant kaklo. Jis nepastebimai atitraukė stalčių ir palinko prie lango. Tik 

atvers — ir į dilgėles sąsiuvinį! Daugiau jokių įkalčių nesuras. Pistoletas patikimoje vietoje, 

kieme, virbų krūvoje. Tik žinodamas surasi... 

Hitlerininkas pastebėjo gestą. Trenkė šautuvo buože, ir jis sukniubo. Pamatęs ant palangės 

sąsiuvinį, paėmė, pasklaidė ir sulankstęs įsikišo kišenėn. 

— Einam! Gyviau!— paragino automatu. 

Priemenėj Kostas užsimetė ant marškinių sulopytus kailinukus. Vis šilčiau. Ir išėjo, saulės 

tekėjimo sutiktas, taip ir nespėjęs antrą koją apsiauti. 

—2— 

Rytas buvo žvarbus ir drėgnas. Saulė dar nebuvo patekėjusi, o Kairiškių pusėj jau degė 

raudona pašvaistė. Iš durpynų ir laukų kilo balzganas rūkas ir plaukė pakrūmėm per arklių 

nugaras. Dar miegojo kaimo šunys. Balkšviems trobų kampams šypsojosi kūdikiai, rankas 

atmetę, sapnuodami pasakų pievas ir stebuklingos pilies karalaites. 

Tą gegužės rytmetį kažkas tyliai pabarbeno į Pozdniakovų langą ir prislopintu balsu paklausė: 

— Teta, ar pas jus svetimi šiąnakt nemiega? — tai kaimynų Anastazijos balsas. 

— Nežinau, nežinau... Trobelėj vaikai, gal su Vladu kas nors ant kūtės... 

Balsas kaip staiga pasigirdo, taip staiga ir nutilo. Nespėjo dar visi namiškiai sukilti, kai 

suambrijo šunys, ant ilgų pasaitų iš rūko tempdami uniformuotus hitlerininkus. Daug jų, iš visų 

pusių. 

354

Motina sukliko ir šoko pro duris. 

Ant žiogrių kabojo kibiras karvei melžti. Pasičiupusi jį, skubiais žingsniais pasuko į tvartą. 

— Vladai, mes apsupti. Fašistai! Ar yra kas pas tave? 

Sučežėjo šiaudai, šlumštelėjo kažkas nuo tvarto, sugirgždėjo daržinaitės durys. Du vyrai šoko 

į rūką. Čia pat upelis. Karklynai. Ten toliau, už lomos, miškas. Toje lomoje žmonės ganydavo 

karves, ir ji visa kaip ant delno nuo Pozdniakovų kiemo. Hitlerininkai atidengė ugnį ir pasileido 

įkandin. 

Vladas nušoko nuo kūtės ir spėjo įslinkti trobelėn. Čia jau šeimininkavo hitlerininkai. Išmetė 

iš lovos Anisiją, penkiametę Onutę. Motina stovėjo prie durų ir nežinojo, kur dėti rankas. Čia pat 

rūgo kubilas duonos. Pakėlė kailinių kraštą. Gražiai sukilusi, sutrūkinėjusi, kvepianti. Reikėjo 

minkyti ir dabar būtų buvę patogiausia. Hitlerininkas numojo ranka, o vlasovietis metė: 

— Ne duona šiandien mums rūpi, motin!.. Vienas atsivertė storą knygą. 

— Kostas Pozdniakovas? — paklausė ir pridėjo tėvavardį. 

— Taip, — atsakė Vladas, valydamas šiaudgalius. 

— Katras? Nematau aš Konstantino Pozdniakovo. Motina tyli. 

— Stalius jis, — sako Vladas. — Į darbą išėjęs. 

— Kur? 

— Nežinau, kažkur Telšių pusėj... 

Sode sulojo šunys, kilo didelis triukšmas. Šūkaliojo hitlerininkai, skėsčiojo rankomis 

vlasoviečiai ir policininkai. Tarp jų partizanų nebuvo. „Ačiū dievui, — atsiduso Vladas, — Griša 

su draugu pabėgo”. 

Bet džiaugsmas buvo per ankstyvas. Okupantai perdavinėjo iš rankų į rankas švarką, kepurę, 

paltą. Vladas atpažino drabužius. Viešpatie, nejaugi nušovė? Nepabėgo? 

Vienas įėjo į kambarį, padavė tam su knyga šovinius. 

— Švarko kišenėj radom. 

— O tiedu? 

— Pabėgo. 

— Žiopliai... Sugauti reikėjo. Arba vietoj! Partizanai! 

Ilgai dar kalbėjo, šūkaliojo nesuprantama kalba, paskui buvo sukomanduota: iki siūlelio 

menko išversti namus, sodą, išnaršyti pakrūmes, nes ne iš kitur, o iš čia išbėgo tie du su 

šoviniais. 

Būrys hitlerininkų suvirto ant tvarto ir pirmiausia, ką jie pamatė, buvo guolis. Pridėjo rankas 

— šiltas. 

— Kas gulėjo, šeimininke? 

— Aš, — už motiną atsakė Vladas. 

— Vadinas, tu? — apžvelgė pelų pribirusią galvą. — Apieškot! 

Fašistai durtuvais ėmė badyti šiaudus, kurių čia devynios galybės buvo priversta. Į tuos 

šiaudus Vladas ir įkišo šautuvą, kai Griša su draugu šoko nuo tvarto. 

Pas Vladą dažnai užsukdavo partizanai — buvę karo belaisviai. Sausio pabaigoj ar vasario 

pradžioj užėjo Arkadijus Karabelskis. Reikią jam nusigauti iki Viekšnių geležinkelio stoties, o 

vienam nesą kaip: užšoksiąs ant išdavikų — lietuviškai nė žodžio. Permiegojo. Pailsėjo. O kitą 

vakarą patraukė kartu per pusnis, per sniegą. Viekšnių geležinkelio stoty jo laukė du vyrukai. 

Arkadijus pamojo ranka, ir Vladas grįžo namo. 

Vakar irgi. Atėjo Griša su Vania. Pavargę. Su automatais. Griša dar tempė šautuvą, o Vania 

turėjo pistoletą. 

— Čia tau, — pasakė. — Naktimis neramu, slankioja visokie, o mums, Volodia, reikia ryt 

naktį būti Kamanose. Uždavinys. 

Griša buvo jaunas, kokių dvidešimties metų vaikinas, juodplaukis garbanius. Vania irgi toks 

pat, vidutinio ūgio, iki karinės tarnybos dirbęs mokytoju ir dabar mėgstąs nurodinėti ir patarinėti. 

...Hitlerininkai šautuvo nerado. Durtuvai smigo greta, trūko gal kokio centimetro ar daugiau, 

bet laimė šypsojosi, ir Vladas lengviau atsiduso. Bet kas čia? Purvinu batu vienas paspyrė 

pagalvę. Ši nulėkė nuo aukšto, o ant auksinių šiaudų juodavo pistoletas. Viešpatie, kaip per 

skubėjimą pamiršo! 

355

Vladą stumtelėjo šautuvo buože ir išvarė. Būrys ėjo neskubėdamas. Priekyje risnojo šuo, 

didumo sulig veršiu. Iš šonų su automatais slinko hitlerininkai. Saulės atokaitoj blizgėjo jų 

ginklai, švysčiojo šalmai. Protarpiais pro fricų milines išnirdavo Vlado nugara. Būrys dingo už 

karklų ir alksniukų. 

— Tai kaip, motin? — paklausė vlasovininkas. — Kur vyras, Konstantinas Pozdniakovas, 

partizanų ryšininkas? 

— Sakė juk sūnus, uždarbiauti išėjo. Kur — nežinau. Neklausiau. Ir nerūpi man — matot, 

kiek vaikų... 

Kieme vėl suburbuliavo. Atvarė Chriščenavičių, devyniolikmetį kaimynų sūnų, ir Joną 

Pozdniakovą. 

— Eisi kartu, — pasakė Pozdniakovienei. 

— Leiskit bent duoną pašaut, — parodė į ližę. Hitlerininkas suprato ir numojo ranka. 

Neskubėdama ji ėmė tešlą, dėjo ant ližės, kur jau gulėjo sausi klevo lapai. Pluta nuo lapų 

būdavo labai skani, kvepianti. Glostė šlapiu delnu kepaliukus, paskui raumeningomis rankomis 

ėmė už ližės galo ir šaudė į krosnį. Į pagranduką, kuris dabar atitekdavo Onutei, neužmiršo 

įminkyti lašinukų. Ilgai ir rūpestingai jį dailino, viršuje nykščiu įbrėžė kryžių ir šovė į krosnį pro 

įkaitusių anglių kalną. Paskui užrėmė angą skardos gabalu ir pasakė Ninai: 

— Šitą netrukus išimk. O visus kepalus tegul teta Zina ištraukia, — ir apsiverkė. 

Vaikai puolė ant kaklo. Nesavu balsu klykė Onutė. 

— Neverkit, vaikai, — guodė mama. — Viskas bus gerai. Patampys ir paleis. Ar maža mus, 

vargšus, tampė? Vienus anksčiau, kitus vėliau. Tik tu, Ninut, nepamiršk palesinti ančiukų, kad 

nenuleiptų. Juk gyventi reikės, gyvi į žemę nelįsim. 

Fricas pakėlė automato buožę motinai prie krūtinės, o vamzdį atkišo į vaikų tumulą. Paskui 

užtrenkė duris. 

Išvarė visus tris. O į juos žiūrėjo pilnas langas mažyčių akučių. 

—3— 

Joną Kornejų pažadino nepažįstami balsai kieme. Ko gi tiems fašistams tokį ankstyvą rytmetį! 

Jonas gerai mokėjo vokiškai — dalyvavo keturioliktųjų kare, buvo nelaisvėje, kelis bado metus 

praleido Vokietijoje. Ne, ne prieš gera tai! 

Praskleidė užuolaidą. Hitlerininkų buvo pilnas kiemas. Nutirpo kojos: suuodė nelabieji. Kas 

be ko — užeidavo. Išsidžiovindavo autus prie ugniakuro. Duonos abišalė ar lašinukų bryzas ant 

stalo atsirasdavo. Juk savi. Į didelę nelaimę patekę. Mes tai pataluose, o jie po žalia egle, po 

skarotu dangumi. Šautuvas, kad ir brolis, bet nešildo, ir ne močia — karštų kopūstų su lašiniais 

neišverda. 

Ant slenksčio, užgoždamas visą tarpdurį, kad ir katė nepralįstų, išsižergė seniūnas Antanas 

Čijunskas. 

— Turi, rupke, plienčikų, ar ne? Greičiau! 

— Nepažįstu tokių, seniūne, neregėjau. 

— Visi jūs tokie. Kol už gerklės nepaimi, nepažįstat. O naktį visas kaimas čeža. Kas nušovė 

Tryškių policininkus? Ar ne jūsų Sagaidakas su tuo Arkaška, a? 

— Jums, ponas, geriau žinoti... 

— Žinau, be tavęs žinau. 

Tą naktį partizanai nebuvo užėję. Išnaršęs trobą, tvartą, daržinę ir nieko nesuradęs, Čijunskas 

su savo sėbrais vėl sugrįžo ir, išsikėtęs vidur aslos, sukomandavo: 

— Renkis! Ir duonos pasiimk. Gal prisieis toli keliauti. 

Pakeliui užsuko pas Juozą Karecką. Išsivarė jį ir sūnų. Paskui per ganyklas ir krūmus 

nusibeldė pas Aleksejų Janko. Raišai Jankienei paliepė eiti kartu. O Aleksejus liko — namuose 

darė kratą. 

Buvo aišku — okupantai žino, ko ieško. Jų buvo pilnas kaimas, pilni krūmai. O žmones vis 

vedė ir vedė takais. Sodžius sukilo. Lakstė vienas pas kitą, klausinėjo: kaip jūsiškiai, manąjį jau 

išvarė; negirdėjai, kas bus tiems, kuriuos išvarė, ir kur juos išvarė. 

356

—4— 

Mykolas Belanas tą rytą atsikėlė anksti. Turėjo jauną eržiliuką. Labai jau išdykęs kumelys 

buvo. Rišk kaip nori, o paryčiu, žiūrėk, ir ištraukęs kuolą. Brido per rytmečio rasą pažiūrėti, ar 

bėriukas po nakties tebėra. Štai ir kumelys. Snaudžia, galvą panarinęs. Patapšnojo šeimininkas 

kumeliui kaklą, o čia iš krūmo išlindo automatas, paskui ir žmogus, juoda uniforma apsirengęs. 

— Stok! Kur eini? 

Parvarė namo. Policininkas neatstojo nė per žingsnį. Sugavau, girdi, lyg ir pabėgti norėjo, jau 

prie arklio buvo. O viršininkas — į sąrašus. Pavartė, pasklaidė. 

— Belanas Alfonsas? 

— Ne. Mykolas. 

— Juozas? 

— Ne, Mykolas. 

— O kas tiedu tau? 

— Broliai. 

— Ak šitaip... — ir užvertė knygą. 

— Veskit! Ten pakalbėsim kaip su broliu. 

Po sunkaus darbo tąnakt kietai miegojo Svistūnų šeima. Eufemija vakar buvo Tryškiuose. 

Nikolajus sirguliavo, ir žmona už jį ėjo registruotis. Policininkai piktai pasakė: 

— Žiūrėk, kad sekantį kartą būtų jis pats... Bet sekančio karto nebebuvo. 

Rytą į kiemą sugužėjo hitlerininkai. Visus išvertė iš lovų. Išsigandęs į ateivius žiūrėjo 

dešimtmetis Valentinas, nieko nesuprasdama trynė akutes mažoji Galina. Muistėsi prikeltas iš 

šilto patalo Leonidas. Vidutinysis. 

O okupantai šeimininkavo troboje. Paskui išsitraukė popieriaus lapus. 

— Svistūnas Nikolajus? 

— Aha... 

— Parodyk pasą. 

— Neturiu. 

Nikolajus Svistūnas buvo suimtas pirmosiomis karo dienomis. Ilgai jį laikė Tryškiuose, 

paskui išvežė į Šiaulius. Per didįjį aktyvistų šaudymą išliko gyvas — Svistūnų tame krašte daug, 

ir policininkai nesusigaudė, kurį turi savo rankose. Kitaip jie Nikolajaus nebūtų paleidę, nes jis 

dar Smetonos laikais daugsyk buvo suimtas, kalintas kaip pogrindininkas. Nuo dvidešimt 

pirmųjų metų ėjo prieš ponus. Jo pastogėje rasdavo prieglobstį pogrindininkai. 

Svistūną paleido, bet paso neišdavė, prisakę kiekvieną savaitę registruotis Tryškių valsčiaus 

policijos nuovadoje. Nikolajus žinojo — ateis jo ieškot hitlerininkai, susiprotės, ką paleidę, bet 

netikėjo, kad tokį ankstyvą rytą, vos praaušus, ir toks būrys su šunimis, taip baisiai ginkluoti. 

— Jei be paso — renkis. 

Ir Nikolajus išėjo, policininkų apsuptas. 

—5— 

Iš atokesnių sodybų tą rytą į mokyklą skubėjo vaikai, bet kelią jiems pastojo policininkai: 

— Eikit žvirblių šaudyt. Jūsų ten nereikia. 

Mokykla tą dieną virto didžiuliu kalėjimu. Ją apsupo ginkluoti fašistai su šunimis Šalia 

stovėjo keli sunkvežimiai, lengvieji automobiliai. Regis, ne eiliniai ir ne žemo rango gestapo 

viršininkai atvyko. Juk jau kuris laikas į apskritį skrido telegramos: Babulino, Savarino ir 

Degimų kaimuose naktimis siaučia partizanai; jie nesigėdi ir dienos metu pasirodyti kaime; jie 

nušovė vokiečių kareivį prie Mažeikių; prie Laižuvos išardė bėgius; Tryškiuose iškilmingai 

palaidoti policininkai, kritę ankstų rytmetį nuo partizanų kulkų; Degimuose apšaudė mūsų 

draugą, ištikimiausią didžiosios Vokietijos bičiulį Stasį Donėlą; per Gegužės Pirmąją paskleisti 

lapeliai, Degimuose suplevėsavo vėliava; Tryškių policininkai gauna įspėjimus su parašu 

„Raudonieji Žemaičių partizanai”. 

Už vieną policininką — penki civiliai, už vieną vokietį — dešimt! Kitaip neįvesime tvarkos 

šitame, miškų apsuptame kampe. 

Auštant [1943 m.] gegužės devynioliktajai, į šį kampą pajudėjo sutelktos okupantų jėgos. 

Įsakymas: nė vieno partizano — gyvo! Nė vieno jų rėmėjo — namuose. Neramiuosius tegu 

357

nuramina kapo duobė, Šiaulių kalėjimas ir koncentracijos stovyklos Vokietijoje! Būti atsargiems! 

Partizanai aršiai ginkluoti, turi patrankų, netgi tankų. 

Tardė nedidelėj klasėj, langais į šiaurę. Ant plataus stalo, kur mokytojai pasidėdavo knygas ir 

dienyną, stovėjo butelis degtinės ir stiklinė, kampe — statinė vandens. Pasieny sustumtos kėdės. 

Iš kampo į kampą žingsniavo hitlerininkas. Jis ir klausinėjo. Policininkas persakinėjo lietuviškai. 

Atvarė į mokyklą Vladą Pozdniakovą. Pakeliui smarkiai sumušė. Policininkas nuplėšė 

marškinius, parvertė ant kėdžių, ir sušvilpė bizūnas. 

— Kur partizanai? Kur ginklai? Tankai, patrankos?.. 

Nuo skausmo aptemo sąmonė. Apipylė vandeniu. Išvarė į kiemą. Čia pastumdė — ir atgal. Ir 

vėl viskas iš pradžių. Paskui leisgyvį įmetė į didžiąją klasę, pietų pusėj, kur kažkada mokėsi. 

Užmuštomis akimis atvarė Mykolą Belaną. 

— Sakyk teisybę, ryšininke! Ką žinai apie partizanus? Kas užvakar buvo užėjęs? 

Užvakar buvo užsukę du partizanai. Pavalgydino ir išleido į kelią. Bet iš kur jie žino, juk jo 

trobelė nuošaly... 

— Nežinau... Paklausė kelio į Tučius, parodžiau ir nuėjo. 

— Ginkluoti? 

— Nemačiau. 

— Sakyk teisybę! 

Stiprios rankos parvertė ant kėdės, užsimojo bizūnu, o hitlerininkas lenkė stiklinę ir šypsojosi. 

Paskui neskubėdamas išsitraukė pistoletą ir staigiu smūgiu suvarė vamzdį parkritusiam Mykolui 

į burną. Kraujas užspaudė gerklę. Mykolas išspiovė du dantis. Kažkas užpylė puodą vandens, 

liepė stotis į kampą, iškelti rankas ir žiūrėti aukštyn. Kampas buvo kruvinas, už tinko 

užsikabinęs, styrojo kuokštas moteriškų plaukų. 

Trinktelėjo durys. 

— Pažįsti? 

— Pa... Mano brolis, — tai Juozo balsas. 

— Ir tu toks būsi, — policininkas stvėrė Mykolą už plaukų ir atkragino galvą. Jo veidas buvo 

kruvinas. 

— Na?! Kalbėk, ryšininke. Kur partizanai? Kur ginklai? 

— Nežinau. 

— Ak nežinai? — policininkas pakėlė ranką. Nuo bildesio Mykolas atsigręžė. Kitame 

kambario kampe kepurnėjosi policininkas, išsitepęs krauju uniformą, šluostėsi perskeltą lūpą. 

Juozas Belanas buvo stiprus vyras ir nesileido mušamas. Keli policininkai užgulė jį. Pašėlusiai 

zvimbė bizūnai. Iš pradžių girdėjosi aikčiojimas. Paskui viskas nutilo. Šliukštelėję puskibirį 

vandens, įstūmė į salę. 

O policininkai jau tardė Joną Kornejų: 

— Ką pasakysi apie plienčikus? Arkadijus užeina? 

— Nepažįstu tokio... 

— O tu prisimink pirtį... 

Pirtį Jonas prisimena. Paprašė partizanai, tai ir iškūreno. Suėjo vyrai. Ginklus į kampą sustatė. 

Išsipėrė kaip reikiant. Paskui alučiu atsigaivino, kortom „durnių” supliekė. Ir, atrodo, pašalinių 

nebuvo... 

Kosto Janko ilgai netardė. Kelis žodžius paklausė ir atidarė duris į salę. Čia jau buvo pilna 

žmonių. Nuo lūpų kraują valėsi Nikolajus, vienintelis Chriščenavičių sūnus. Komjaunuolis. Vis 

ruošėsi pas partizanus. Dar vakar buvo pas kapitoną Sašką miške. Pranešė, kas nauja Tryškiuose, 

o šiandien... Gretimais sėdėjo Aleksas Vaitiškevičius. Tik devyniolikto pavasario sulaukęs. 

O kiek kankintas ir muštas, brolį palaidojęs ir pusbrolį. Kada čia pas Kostą Janko būreliu buvo 

užsukę, Arkadijaus ir Kosto eilių klausėsi! 

Nuo vieno prie kito lakstė Teklė Pozdniakovienė: 

— Ar tai tu čia, Vladuk? Viešpatie, kaip jie, nekrikštai, tave! O jūs žinot — mane paleis. 

Mušė, po teisybei, skaudžiai, paskui pasiteiravo vokiškai, kiek vaikeliui metų? Ji pasakiusi — 

vienuolika. Tai Grišai tiek. O kiek Onutei, Anisijai? Juk vokietis klausė, kiek mažiausiajam. 

Reikėjo sakyti — penkti. Juk Onutė neseniai iš vystyklų... 

Pirmame suole sėdėjo Nikolajus Svistūnas. Visuomet optimistas, savimi patenkintas. 

358

— O manęs nemušė, — atsisuko jis į kaimynus. — Sakė, pakarsim. Už senus griekus. 

Tarpdury pasirodė policininkas su bizūnu rankoje. Tas pats, kuris mušė anam kambary. 

Pliauškindamas per aulą, pašaukė: 

— Janko Kostas! 

Kostas su viena apauta koja nuklibikščiavo link durų. Prie stalo stovėjo hitlerininkas ir vartė 

jo, Kosto, eilėraščių sąsiuvinį. Paskui vienas ėmė skaityti rusiškai, lietuviškai, vokiškai. 

Hitlerininkas raudo, apatinė lūpa trūkčiojo. Ranka, kai pylėsi degtinę, virpėjo. 

— Gulk! Bus tau „Hitler kaput”. 

Ir policininkas užsimojo. Paskui užpylė vandens rėčką ir pasakė: 

— Einam! Einam, einam, „Hitler kaput”. 

Bet hitlerininkas paėmė aną už rankos — girdi, nereikia. 

Kai Kostas įsvirduliavo į salę, žmonės aiktelėjo: jis buvo neatpažįstamas. Niekas nieko 

neklausinėjo, tik Jonas Pozdniakovas vis dar bumbėjo po nosim, jog galėjęs atsikelti anksčiau, 

tuomet būtų spėjęs nuvažiuoti į Viekšnius, į turgų, linų parduoti ir nebūtų patekęs čia... 

—6— 

Tą dieną Jonas Rimauskis ruošėsi sodinti bulves. Žemė jo tarp miškų, saulės įšildyta, ne taip 

greit šaltom naktim ataušdavo. 

Paryčiu pažadino beldimas į duris. Iš pradžių pagalvojo, gal Arkadijus ar Ivanas, bet tuoj pat 

susigriebė: anie belsdavo į langą, prie miegamojo, žinojo, kur lova, niekuomet triukšmo 

nekeldavo. Tyliai, kaip savi. O čia beldžia, net stiklai virpa. 

Jonas atidarė duris. Ant slenksčio stovėjo seniūnas Antanas Čijunskas. Už jo didelis būrys 

vyrų juodomis milinėmis. 

Iškrėtė visus kampus kampelius. Net vaiką, ir tą iš lopšio prikėlė, o čiužinį išmetė. 

Jonui suvirpo širdis. Užeidavo — nėra ko slėpti. Pavalgyti paprašys — duodavo, tabako 

išaugindavo. Prieš kelias dienas buvo užsukęs Arkadijus su grupele. Draugus paliko čia, o pats 

nuėjo pas Mykolą Jakimavičių. Pavalgė vyrai, papypkiavo, ir staiga net širdis apmirė: keliu 

okupantų mašinos su kareiviais. Laimė, nesustojo, o nuburzgė Kapėnų pusėn. 

O kiek tokių susitikimų! Kiek dienų ir naktų! Kiemas prie pat miškų. Vieta patogi, kaimynai 

patikimi. Visi savi žmonės, vieni kitų gyvenimus žinojo. 

— Partizanai, plienčikai užeina? — spiria Čijunskas. Ir šypsosi. Taip šypsojosi ir mokytojas 

Henrikas Milaševičius. Slapstėsi tuomet pas juos žydukė Cilė. Dieną — miške, vakare — troboj. 

Sykį, vos tik ji atėjo iš girios, įkandin atsekė mokytojas. Įėjęs į trobą, mindžikavo prie durų, 

akimis varstydamas visus kampus. Pagaliau nuraudęs paklausė: 

— Girdėjau, šeimininke, turit striukę parduoti? 

Apie jokius pardavimus ir kalbos nebuvo. Mokytojas vis tiek savo, sėdi už stalo, pasakoja 

kaimo istorijas, juokauja, bet, rodos, laukia ko. 

Pagaliau pakilo. Balta kaip kreida iš kamarėlės išlindo Cilė ir ilgai sėdėjo, neatgaudama 

kvapo. Jos juodos akys, rodos, sakė: ilgiau čia būti nebegaliu, mane susekė... 

Ji išėjo į mišką. Paskui ilgam, iki karo pabaigos, kartu su Ivanu Kiseliovu apsigyveno pas 

kalvį, irgi Antaną Čijunską. 

— Kur partizanai? 

— Ieškokit, — tyliai atsakė Jonas. 

— Taip ir žinok, mane dar atsiminsi, — sušnypštė seniūnas. — Eime, vyrai! 

Kai išaušo, keliu iš Babulino nuvarė Kostą Janko, Aleksą Vaitiškevičių. Didelį būrį kaimiečių, 

klumpėmis apsiavusių. 

— Kažkas ne taip. Eime, moč, bulvių rinkti. Kad neįtartų. 

Atkasė kapčių. Bulvės per žiemą buvo išsilaikiusios gerai, nesudygusios, didesnes pylė 

maistui, mažesnes — kiaulėms ir sėklai. Kai maišai buvo pilni, užvertė kapčiaduobę, išlygino. 

Nuvežė į lauką bulves, išmėtė maišiukus, kad būtų arčiau nešti į vagas, pakinkė arklį į plūgelį, ir 

vaga po vagos, vaga po vagos. Jonas ištiesia nugarą. Atsidūsta. Dar vienas pavasario darbas 

baigtas. Belieka nuakėti ir laukti sudygstant. 

Jau buvo bebaigiąs iškinkyti arklį, kai pamiškėje pasigirdo šūviai. Arklys pasileido namo, o jis 

su žmona sukrito į griovį. Žiūri, nuo miško, nuo pelkių, bėga du civiliai su ginklais. Puolė į 

359

Mykolo Jakimavičiaus kiemą, stabtelėjo, lyg ieškodami, kur pasislėpti, paskui metėsi per lauką į 

miškelį, priešais Rimauskius. Pribėgo kanalą, užsimojo šuoliui ir... sukniubo šalia vienas kito. 

Du jauni vaikinai, jaunėlesnis strazdanotu veidu, gulėjo vienas šalia kito, atmetę rankas su 

automatais, miliniais drabužiais apsivilkę. Veidai tokie pažįstami. Vieną, atrodo, vyrai Lionia ar 

Vania vadindavo. Pavardžių niekas ir nesakydavo. Ir vardai kažin ar teisingi būdavo — juk ne 

tėviškės žeme vaikščiojo; aplinkui okupantai, policija, o geriausias draugas — automatas. 

— Kuris Sagaidakas? — įspitrino akis į Rimauskį policininkas. 

— Nepažįstu... 

— Nepažįsti? Savo kaimyno Mykolo nepažįsti? „Dėdė Mykolas”, ar ne taip? 

Kas jo, „dėdės Mykolo”, šaunaus vaikino, šioje žemėje nepažinojo! Dieną pražygiuos, 

būdavo, per kaimą, šautuvą ant pečių užsimetęs. Užeidavo su Arkadijum, su Gaudiešiumi. 

— Sugrįš dar mūsų dienos, kaimyne, — kalbėdavo, — po Maskvos ir Stalingrado ateis laikas 

Minskui ir Vilniui... Pamatysit! O nuo Vilniaus kiek čia iki Šiaulių ir Tryškių... 

Atvedė Mykolą Jakimavičių. Nei jis, nei kiti nepasakė žuvusiųjų vardų. 

Rimauskį pavarė namo. Žiūrėjo jis iš savo kiemo ton pusėn — juodas laukas lyg varnų 

priskridęs. Tiek kariuomenės! Būrelis atsiskyrė, sėdo į mašiną ir nuvažiavo Degimų pusėn. 

Surikiavo ir kitus, o Rimauskio pusėn vėl pasuko dviese. Policininkai įsakė kasti duobę. Atvarė 

dar kelis kaimynus. Kasė tylėdami. Kuomet duobė buvo gerokai virš galvos, paėmė žuvusius, 

suguldė greta kaip brolius, galvas apdengė vatinuku. Ir pabiro žemė ant nežinomų Rusijos sūnų, 

kritusių tolimame Savarinos kaime, kuris tiktai kariniuose žemėlapiuose tepažymėtas. Ir niekad 

motinos nežinos, kur jų sūnūs galvas paguldė. Motina žemė paslaptį saugo amžiais. 

Vyrai supylė kauburėlį. Policininkai mostelėjo ranka — išsklaidyti žemę, užlyginti. Ir patys 

pradėjo mindyti juodžemį. O paskui pagrasino pirštu: 

— Jei kas mėginsit... 

Bet vieną naktį čia atsirado kapas, o sodžiaus vaikai ant jo pasodino gėlių. 

Tą vasarą prie Oriolo ir Kursko jiems saliutavo pabūklų salvės... 

—7— 

Po pietų klyksmas mokytojų kambary nutilo. Po kiemą, aukštai iškėlę šalmais apmautas 

galvas, rankas ant automatų padėję, vaikščiojo hitlerininkai, bėgiojo vietiniai Tryškių 

policininkai, kažką visiems atskirai aiškino mokytojas Henrikas Milaševičius. Nuo Kapėnų pusės 

atlėkusi juoda lengvoji mašina sustingo prie mokyklos durų. Iš jos iššoko du jauni vyrai, įbėgo į 

priemenę ir smuko tiesiai į mokytojų kambarį. 

— Viskas! Du zuikius išvarėme, daugiau nieko neradom. 

— O patrankos, tankai? 

Vyrai šyptelėjo ir numojo ranka: 

— Du plienčikai norėjo pabėgti, atsišaudė, bet mes... 

— Sagaidakas? 

— Ne. 

— Neatpažino? 

— Niekas... 

Vienas skubiai parašė raštelį, įdėjo į tūtelę, pririšo balandžiui prie kojos ir paleido pro langą. 

Paskui susėdo prie stalo. Poilsiui. Kažkas pastatė butelį naminės. Čia pat puodukas, duonos 

abišalė. Sėdėjo budeliai tarp kruvinų sienų ir laukė. O didžiojoje salėje žmonės irgi laukė. Savo 

likimo laukė... 

Vėl trankiai atsidarė durys. Policininkas skaitė pavardę po pavardės. Dvylika. Salėj mirtina 

tyla, tiktai Teklė Pozdniakovienė vis negali nusiraminti: jos mažajai Onutei puspenktų metukų, o 

ji pagalvojo, kad klausė, kiek mažajam berniukui... 

Būrys policininkų išvarė tą dvylika. Kieme suburzgė mašina. Viešpatie, argi ir juos sušaudys... 

Juk pirmomis karo dienomis išvaryti į kaimą nebegrįžo broliai Makaras, Mykolas ir Vladas 

Svistūnai, Matvejus Jermontavičius, Andrius, Anikondas ir Aleksas Kaminskai, Apolinaras 

Šlapikas, Vladas Janko... 

Išvedė ir Savarinos kaimo gyventojus. Po du. Nikolą Chriščenavičių ir Joną Pozdniakovą, 

Juozą Belaną ir Teklę Pozdniakovienę. Į automobilį pro kareivių rikiuotę sodino irgi po du. Ir 

360

vežė šiaurės pusėn. Ten, kur prieš pusvalandį pasigirdo šūvis. Matyt, signalinis. Paskui serijos 

viena po kitos draskė pačią širdį. 

Kieme stovėjo mašina. Juoda. Puošni. Tokiomis dideli okupantų viršininkai važinėja. Iš abiejų 

pusių nuo mokyklos durų iki mašinos — kareivis prie kareivio, musė nepraskris. Pirmą į mašiną 

įlaipino Nikolajų Svistūną, paskui liepė sėsti Aleksui Vaitiškevičiui, Kostui Janko. Už vairo — 

kažkoks civilis. Šalia — irgi. Su pistoletu rankoje. 

— O mudu, Svistūnai, juk pažįstami. Prie Smetonos, pameni, sėdėjai. Dabar — liepto galas... 

— išsišiepė vienas. 

Pavažiavusi kiek už karklynų, mašina sustojo. Prišoko prie jos hitlerininkas, atidarė dureles, 

užlaužė rankas Svistūnui. Policininkas suėmė Aleksą ir ištempė iš mašinos. Prie Kosto pristojo 

vairuotojas ir tas, sėdėjęs priekyje. Vienas sugriebė už parankės, kitas įsikibo kaire ranka, 

dešinėje laikydamas pistoletą. Taip jį traukė iš mašinos ant kelio. Staiga Kostas pajuto, kad slysta 

iš kailinukų. Nežinia iš kur atsiradusi jėga permetė per griovį, ir jis pasileido per avižom apsėtą 

lauką į mišką. Rodos, tą pačią akimirką sukaleno automatas, jam pritarė kulkosvaidis. Kulkos 

caksėjo į suvoluotą dirvą, keldamos dulkių kamuolėlius. Dar sekundę, dar, dar... 

O prieky šniokštė Birbiliškės miškas. 

—8— 

Vakare atėjo teta Zina su vaikais. Žiburio nedegė. Sėdėjo visi susiglaudę ir laukė — gal sugrįš 

kas. Gal dėdė Jonas, o gal mama. Gal Vladui pasisekė pabėgti pakeliui į Tryškius. Keliai ten 

vingiuoti, pavasariais pabiurę... 

Uždarė kūtėj karvę ir avį, užrėmė tvartuko duris, bet niekas neparėjo. Teta išvirė valgyti — 

durų niekas nepaklebeno. Susigūžė visi lovoje, tylėjo ir laukė. Užmigo Onutė, nulinko Anisijos 

galvelė. Po vidurnakčio parėjo tėvas. Sustojo kaip įbestas prie slenksčio, pažiūrėjo į brolienę, į 

mažuosius ir... Ašaros sublizgo akyse, nuriedėjo per skruostus, ir jis nusisuko, tik sunkus atodūsis 

išsprūdo. 

Paskui apkabino vaikus, išbučiavo. 

— Gyvensim kaip nors, sulauksim savo dienų... 

Naktį kaimas nuščiuvo. Hitlerininkai ir policininkai išvažiavo. Ketvirtadienio pavakare čia iš 

vienos pakrūmės, čia iš kitos žmonės baikščiai rinkosi prie kapo. Žemė toje vietoje sutrypta, 

duobė suminta. Ant jaunų alksniukų draikėsi plaukų kuokštai... Liejosi prislopinta rauda. 

Pozdniakovas, vaikus apsikabinęs, žiūrėjo į juodai suplūktą žemę, į kruviną žolę. Nina ir 

Griša verkė. Mažieji, į juos nusižiūrėję, irgi pratrūko ašarom. Žmonės pasakojo, kad jų mamą 

atvarė, kai duobėje gulėjo vienas ar du nušauti. Paliepę nusirengti ir pačiai gulti į duobę. Ji 

nepaklausė budelių. Tada prišokęs hitlerininkas norėjęs atbulą įstumti. Virsdama ji įsikibo į 

fašistą, ir abu griuvo į durpžemį. Fricas keikėsi, siuto, o išsikabarojęs paleido seriją. Taip ir 

sukniubo pačiame kamputyje, raudonu, praplyšusiom rankovėm megztuku apsivilkusi, paprasta 

rusų moteris, ištiesusi pagalbos ranką savo tautiečiams... 

Moterys, nepaisydamos policininkų sakymo — kad ši vieta būtų sulyginta su žeme, — 

priejuostėmis nešė žemę iš suartų laukų, pylė didelį kapą, kokio niekada nebuvo pylusios. Nešė 

vaikai. Nešė ir senukai. Kažkas pasodino gėlių. Jos niekuomet toje žemėje neaugo. Čia durpynas, 

šiūravo viksvos, žėlė vilkdagiai, lingavo karklai, tik vienas kitas alksnis bandė kelti galvą, bet ir 

tas neaugo taip, kaip paežėse ar palaukėje. Čia buvo bado žemė. 

Vėlai išsiskirstė kaimas. Dieną kapas buvo sulygintas su žeme, o naktį vėl jis iškilo, ir gėlės 

sužydėjo. 

Žydi jos ir šiandien. 

—9— 

Akyse raibuliavo raudoni ratilai. Aplinkui nebuvo nei alksnių, nei karklų, nebuvo žemės ir 

dangaus nebuvo. Trūko oro. Krūtinėje daužėsi širdis, tvinkčiojo smilkiniuose, perštėjo gerklė, 

basos kojos nejautė, į ką remiasi. Nieko aplinkui nebuvo, tiktai veržimasis į priekį, pašėlęs 

bėgimas ir didelis širdies tuk-tuk-tuk, nuo kurio, rodos, visa žemė kunkuliuoja ir dunda savo 

gelmėse... 

361

Prie upelio atsikvėpė. Anoks tas upelis — įsibėgėjęs peršoktum. Bet vis dėlto upelis! Kostas 

iki kelių įbrido į vandenį ir sustingo: į jį žiūrėjo susivėlusi prakaituota galva. Lašai nuo kaktos 

krito į skaidrų vandenį, ir tas veidas, kuris žvelgė į jį, ištirpdavo, išnykdavo lyg sapnas. 

Paskui pavartė rankas tarytum kokius šakalius. Ir tiktai tuomet, baltų debesų atspindy, pamatė 

raudonas dėmes. Jis atsmaukė rankovę. Dešinėje, per pačius raumenis, perėjo kulka. Skaudėjo ir 

kairiąją. Vėl rankas pamerkė į vandenį. Gera buvo taip stovėti, sulenkus skaudančius kelius, 

girdint širdies tvinksėjimą, žiūrėti į raibuliuojantį vandenį ir džiaugtis, kad esi gyvas, gyvas kaip 

vakar ir užvakar, kaip nuo pat vaikystės dienų. Kas parodė kulkai kelią pro šalį, kas neleido jai 

truputį pasukti į dešinę ar kairę? Kulkos, rodos, pagailėjo jo. Tai buvo jo laimė, jo lemtis. 

O akyse vėl raudoni ratilai, širdis tuk-tuk-tuk. Jis trim šuoliais peršoko upelį ir pasileido į 

mišką. Šakos braižė veidą, kojos kliuvo už kelmų, sausėlių, pernykščių smilgų. Sustoja atgauti 

kvapo, ir, atrodo, atsiveja tie su šautuvais, juodom ir mėlynom milinėm, kurie šįryt prikėlė iš 

lovos, ir... Dėjo mintį prie minties, vaizdą prie vaizdo, bet negalėjo suprasti, kodėl jį išvedė, 

kodėl statė prie duobės. Už tą eilėraštį? Už dainas tas? Negali būti, kad už eilėraščius šaudytų 

žmones. Ir dainas. 

O širdis tuk-tuk-tuk. Ir, rodos, anų žingsniai jau čia pat. Ir vėl šakos braižo veidą, kojos 

nebejaučia skausmo. Toliau, toliau nuo tos vietos, nuo Degimų mokyklos, nuo karklynais 

apžėlusios pievos, kurios vidury juodavo durpžemio kalnas su įbestais kastuvais. 

Jau sutemo, ir naktis atėjo. Pro debesis įsižiebė žvaigždės ir vėl pranyko. Kažkur toli amsėjo 

šunys, ganyklose prunkštė arkliai, ūkavo pelėdos. Žinojo — toje pusėje, kur balsai, turėtų būti 

sodžius, žmonės. Bet į kiekvienas duris nepasibelsi. Nežinai, kas už jų laukia. Draugas ar priešas. 

Paryčiu susirietė po egle. Baisiai gėlė kulkų nutvilkytus šonus, negalėjo pajudinti dešinės 

rankos. Galva svaigo nuo miško kvapų. Nuovargis įveikė. Kai pabudo, jau buvo įdienoję. Čireno 

vyturys. Švietė saulė. Atsargiai išsėlino jis į miško pakraštį, sustojo už krūmokšnių. Netoliese 

kažkokia šeimyna sodino bulves. Dar kartą apžvelgė lauką. Nieko įtartino nebuvo. 

Valstietis pristabdė arklius. Slėpdamas kruvinus skudurus, Janko sustojo atokiau. 

— Pas Jarmontavičių man, pas Kostą. Į Birbiliškes... 

— O! Pats gerokai prakišai, — artojas parodė botagu į priešingą pusę. — Va ten... — 

Pašaukęs mergaičiukę, paliepė: — Palydėk žmogų. 

Jarmontavičius sutiko, rankas išskėtęs. Paskui atsitraukė: „Kur tave taip, brolau?”. Stebėtis 

nebuvo kada. Nusivedė į trobą, už stalo pasodino, sriubos įpylė, duonos abišalę padėjo. Ir 

klausėsi. Ausys nenorėjo tikėti, galva neišnešė viso to baisumo, kuris užgriuvo šitą žmogų ir 

kuris dar gyvas kaip vakarykštė diena vidurnakčio sapnuos. 

Jau buvo vakaras, kai Jarmontavičius atnešė klumpes, davė kojines, vatinuką. Kostas bijojo 

čia ilgiau likti. Juk dieną atėjo, kaimas matė. Kaimas turi akis ir ausis. Kaimas turi liežuvį. 

Kojos nešė į Degimų pusę. Norėjosi greičiau duoti žinią namiškiams — iš proto visi eina. 

Išvežė sušaudyti, nuo duobės pabėgo, o kas toliau. Nieko nėra baisiau, kaip laukimas prie juodo 

nežinios lango. 

Tyliai pabarbeno į Stepono Lencevičiaus langą. Šioje sodyboje ramu. Vakar ją aplenkė 

gestapininkai. Bet žmonės geri. 

— Kostas? Gyvas?! 

— Matot, — atsirėmė į durų staktą. 

Šimtas gramų naminės sušildė kraują, o Lencevičius jau kailiniokus ant nugaros — ir pro 

duris: 

— Pas tavąją bėgu, pas žmoną, — pasakė nuo slenksčio. — O pats čia jau kaip nors... 

Kostas pasiėmė vatinuką ir išėjo į mišką. Ten jo namai, jo židinys, ten jo lova ir patalas. Žalias 

miškas ir eglių vienodas ūžesys. 

...Policininkai nepamiršo savo aukos. Sekančią dieną užgriuvo Kosto namus. 

— Kur vyras? — prirėmė žmoną prie sienos. — Kur slepi? Su Sagaidaku susidėjo?.. Blogai, 

oi blogai jam baigsis... 

— Ar begali būti blogiau? 

Policininkai iškurnėjo pro duris. Bet šios atkampios sodybos neužmiršo. Tuo labiau, kad 

Juozui Sabeckiui buvo labai paranku naktį iš savo kiemo pabėgėt pavirvyčiu ir iš netyčių 

žvilgtert: ar kartais neparsirado? Bet Kosto namais tapo žalioji giria. 

362

—10— 

Surikiavo aštuoniolikos žmonių būrį. Išvarė į mokyklos kiemą. Čia iki mašinų iš abiejų pusių 

lyg žalia spygliuota gyvatvorė sustoję hitlerininkai su automatais. Vienas prie slenksčio visiems 

dėjo antrankius. Surakina du kaimynus — ir į mašiną. Susodina kaimiečius vidury, iš šonų ir gale 

ginkluoti policininkai sutupia. Į antrą mašiną ir į trečią ropščiasi hitlerininkai. 

Į Tryškių daboklę atvežė vėlų vakarą. Uždarė mažytėje kameroje. Gal kokių dešimties 

kvadratinių metrų. Naktį prastovėjo stati. Trošku. Kvėpuoti nėra kuo. Olga Miklaševičienė vos iš 

proto neišėjo. Ji čia, o sūnus pateko į pirmąją grupę. Kas jam?.. 

Laimei, bene trečią dieną jis pasirodė Tryškiuose. Leido pasimatyti su motina. Papasakojo, 

kaip vežė kasti duobių, kaip žiauriai šaudė žmones. Tada Vladas Pozdniakovas sužinojo, kad jo 

mamą sušaudė ar ne pačią pirmąją. Ir jam pasidarė vis tiek: ką nori, tegu daro. Anoks čia 

gyvenimas buvo. Vos dvi klases baigė. Užėjus Taryboms, į žmones galėjo prasimušti. O tas „į 

žmones”, jo supratimu, išsimokinti kalviauti, nusipirkti įnagius, susiręsti Degimų sankryžoje 

mažą kalvikę ir čia dienų dienas darbuotis. Kalvėje niekuomet nenuobodu, visuomet pilna 

žmonių. 

Bet jo svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Prasidėjo karas. Vieną po kito okupantai suėmė 

kaimynus, su kuriais savo mintimis dalijosi. Paskui atėjo partizanai. Mykolas Sagaidakas, 

Arkadijus Karabelskis, Didysis Ivanas ir dar daug kitų. Gyvenimas tarp miškų, toli nuo kelių ir 

kelelių vėl įgavo savo prasmę, kaip anais, keturiasdešimtaisiais. Partizanai atsinešdavo sugadintų 

šautuvų. Išardys, būdavo, juos, užsikiš užantin, už pamušalo, slapta keliaus į Tryškius pas kalvį, 

kur mokėsi amato, ir abu meistraudavo. Daug ginklų sutaisė. Partizanai, ką ir besakyti, dėkojo 

jam už tai. 

Vieną dieną daboklės kieme sustojo penki sunkvežimiai. Keturi su kareiviais, vienas — 

tuščias. Vėl išrikiavo po du, surakino rankas, susodino į mašinas. Dvi automašinos su kareiviais 

važiavo prieky, dvi — iš paskos, o suimtųjų mašina — vidury. 

Šiauliuose koloną sustabdė vidury aikštės. Čia jau buvo suvaryta daugybė žmonių. Ant 

pakylos užsiropštė hitlerininkas ir pradėjo kalbą, Girdi, Degimų, Babulino ir Savarinos kaimuose 

sutriuškinta didelė partizanų gauja, grupė aršiausių sušaudyta vietoje ir užkasta pelkėse, kitiems 

reichas parodė kilniaširdiškumą ir atvežė čia, į sunkiųjų darbų kalėjimą. 

Uždarė visus į mirtininkų kamerą. 55-ąją. Iš jos niekas gyvas neišeidavo. Jei ne kulka 

nutraukdavo gyvybės siūlą, tai bado šmėkla negailestingu dalgiu pribaigdavo pačius stipriausius 

vyrus. 

Toks likimas laukė ir šių žmonių. Atėmė produktus, kuriuos namiškiai buvo atnešę, rūkalus. 

Dienos davinys — 200 gramų duonos, arbata, puslitris pašvinkusios kopūstų sriubos. Taip 

kankino ištisą mėnesį. Paskui perkėlė į 53-iąją kamerą. Pradėjo išleisti į lauką. Penkiolikai 

minučių. Rankos už galvos ir žingsniuoja ratu. Taip ir eidavo Mykolas Belanas, Vladas 

Pozdniakovas, Juozas Kareckas... Paskui išvežė į darbus prie aerodromo. Apgyvendino 

koncentracijos stovykloje. Visą dieną darbuose, naktį — šalty, vėjy. Apipuolė parazitai, 

įsisiautėjo ligos. Kas rytą kaliniai išveždavo iš stovyklos po 20—30 mirusių badu. Nebūdavo 

dienos, kad dešimt ar daugiau nenušautų policininkai už tai, kad parsinešė cigaretę, bulvę kokią, 

kad pasakė ne tokį žodį arba... visai nieko nepasakė. 

Čia žmogus turėjo užmiršti save. Užmiršti turįs vardą, pavardę, gimtąjį kaimą, motiną, namus. 

Žmogus čia buvo numeris. O numerį galima nutrinti. Fašistai „trynė” automatų serijom. Gyvus 

numerius... 

Savo tikrąjį vardą ir pavardę Vladas Pozdniakovas atgavo tik po šešių mėnesių. Grįžo į 

gimtąjį kaimą gruodžio speigams spiginant. 

—11— 

Gegužės atokaitoje Griša šildė įraudusias nuo rasos kojas, žaloji čia pat šlamštė žolę. 

— Sveikas, Grigorijau, — balsas iš krūmų privertė krūptelėti. Atsigrįžo. Krūmuose stovėjo 

Mykolas Sagaidakas. Tas pats, kuris slapstėsi jų daržinėje, peludėje, kuris dienos metu 

nebijodavo raudonarmiečio uniforma ir šautuvu per petį, aukštai iškėlęs galvą, pereiti per kaimą, 

duodamas visiems suprasti, kad šiuose kraštuose ne fašistų valdžia. 

363

Griša puolė jam į glėbį. Apkabino per kelius. Ant didelių Mykolo batų, aplipusių šapais, 

nukrito ašara. 

— Žinau, vaikeli, žinau jūsų nelaimę, — ištarė Mykolas. — Augsite, mažučiai, be mamos. 

Klausykite tėvelio, remkitės vienas į kitą, kaip tie medžiai, ir išgyvensite. Mes, partizanai, jūsų 

irgi neužmiršime. 

Mykolo rankose buvo didelis, naujas krepšys. Lyg iš pasakų skrynios jis traukė iš jo 

megztukus, kelnes, švarkelius. Visi rūbeliai nauji, gražūs. Tokių Pozdniakovų vaikai nebuvo 

matę. Motina išausdavo vasarai marškones kelnes, žiemai — milines. 

— O rūkalai — Vladui. Pasiuskit į kalėjimą. Bet tėvui neprasitark, kad iš manęs gavai. 

Nereikia. Sakyk — miške radau. O čia — mano ir Arkadijaus dovana. 

Pasišokinėdamas nuo vienos kojos ant kitos, Griša parbėgo namo ir viską papasakojo Ninai. 

Tėvas pakraipė galvą — sekasi gi vaikams. Tokį radinį užtiko! Gal nujautė, o gal ir ne, bet patarė 

tų drabužių nesivilkti, nesipuikuoti kaime. Nina su Griša paslėpė rūbus pernykščiame šiene. 

Bet vaikai lieka vaikais. Kaip iškęsi tokią grožybę turėdamas! Ateis, būdavo, Eugenija 

Visockaitė, Nina pasipuošia plona suknute. Mergaitės neturėdavo paslapčių, buvo atviros, kaip 

atviri būna vaikai. 

O vieną dieną suėmė tėvą. Klausinėjo apie kažkokį belaisvį, jo laikrodį, ginklą ir vis mušė 

vaikų akyse. Kai šis nebesikėlė, išsivežė į Tryškius. 

Dar nebuvo praėjusi savaitė po didžiojo žiaurumo kaime. Nuo sušaudytųjų kapo dienomis 

raudavo gėles, o kauburėlį sulygindavo su žeme. Visi tyliai keikė mokytoją Henriką Milaševičių, 

kuris gretindavosi prie kaimiečių, kartu su jais gerdavo degtinę, traukdavo „Internacionalą” ir 

kitokias keturiasdešimtųjų metų dainas, maloniai šnekučiuodavosi su vaikais apie naktinius 

svečius, o tą gegužės devynioliktąją pats, užsikabinęs šautuvą, vaikščiojo po mokyklos kiemą. 

Žmonės suprato, kodėl hitlerininkas skaito pavardes iš knygų, iš sąrašų, kodėl buvo kiemų, 

kuriuos gestapininkai aplenkė... 

Praėjo diena, o tėvelis negrįžta. Praėjo kita. Ir trečią dieną tėvelio nebuvo. Teta Zina, 

apžvelgusi tas keturias poras akučių, nusišluostė ašaras: juk aną rytą vokiečiai ieškojo Kosto, o 

ne Teklės. Dabar surado ir išvedė. Jie nedovanos. 

Vieną dieną gal po poros savaičių, kai suėmė tėvą, į kiemą vėl įdardėjo vežimas policininkų. 

— Perdaug jau valdiški tapo jūsų namai, svetingi, — bandė juokauti vienas ir paklausė Niną, 

ar ji pažįstanti tėvo braižą. Ši palingavo galvą. 

— Skaityk, — padavė raštelį. 

— „Nina, atiduok viską, ką mums atnešė į namus banditai, ir klausyk, ką aš tau sakau, 

bučiuoju tave, tėvelis”, — garsiai perskaitė Nina. 

— Matot, — pakėlė ranką policininkas. — Matot. Atiduok viską, ką atnešė banditai. 

Policininkai patys išrausė šieną, ištraukė drabužius, kuriais vaikai taip džiaugėsi, kurie buvo 

tokie šilti ir švelnūs. 

— Dabar, ponaičiukai, prašom į mūsų karietą, — įsakė policininkas, įmetęs į ratus drabužių 

ryšulį. 

Niną tardė aukštas vyriškis su akiniais ir didelėmis apžėlusiomis rankomis. 

— Kas atnešė drabužius? Arkadijus? 

— Niekas neatnešė. Griša miške rado. 

— O ką tėvas rašo? Skaityk: „Nina, atiduok viską, ką mums atnešė į namus banditai”... 

„Atnešė”... o ne „Griša rado”... Tėvas rašo. Jo braižas? O gal ne jo?.. 

— Jo... 

— Matai, Nina, kokia tu negera. Tėvelio neklausai. O jis parašė: „Klausyk, ką aš tau sakau”... 

— Veskit pas tėvelį, — ėmė verkti Nina. — Veskit... Jis negalėjo taip parašyti. Griša rado 

ryšulį... 

— Bet parašė. 

Tardytojas neištvėrė. Ji atsipeikėjo ant grindų. Akyse buvo žalia, lakstė dideli ratilai, 

susiliedami ir apsitraukdami migla, o iš tos miglos išplaukdavo batas su blizgančiomis vinimis. 

Tas batas spaudė ją prie grindų. 

— Įkrėsk šitam gyvuliukui, — pasakė tardytojas kažkam. — Kad nesikandžiotų. 

364

— Užteks protui apšviesti, — sulaikęs pakilusią ranką su rimbu, jis paėmė mergaitę už 

apykaklės ir pastatė ant kojų. — Tu jau nebe vaikas ir turi suprasti, kad mes nejuokaujame. Eik į 

kiemą, apgalvok viską, prisimink, su kuo susitikinėjo tėvas, kas pas jus užeina, kur ginklai, ir 

tave išleisim namo. O jei... Taip ir žinok. Ir tau kulka, ir broliui tas pats. 

Vienas policininkas, kuris vertė iš vokiečių kalbos, priėjo, apkabino per pečius, paglostė 

nuspaustą kaklą ir švelniai tarė: 

— Aš tau garantuoju gyvybę, jei tu man viską papasakosi. 

Kieme į akis plykstelėjo saulė. Atsisėdo Nina kamputy, ir lyg kažkas apšvietė protą: 

neprisipažinti! Tylėti! Nė žodžio, kad Sagaidakas davė ryšulį. Jie juk nieko nežino! Nieko! Jei 

tėvelis būtų pasakęs, kad ryšulį atnešė, tai būtų pasakęs ir kas atnešė, ir čia mūsų neklausinėtų. 

Prislėgtas kieme sėdėjo Griša. Jo dar netardė. Jis laukė savo eilės. 

— Ar muša? 

— Ne... 

Jis nuleido akis. Nina buvo apsiverkusi, sprandas nubrozdintas. Ji paėmė Grišą už rankų ir 

paklausė: 

— Tu nenori, kad tėvelį sušaudytų? 

— Ne! Ne! — akys buvo pilnos ašarų. 

— Tylėk... Kas bebūtų, tylėk... Ryšulį radom... 

Griša nuėjo, atsisėdo ant rąstigalio ir susiėmė rankutėmis galvą. Sėdėjo taip nejudėdamas, 

kaip tėvas tą naktį, kai išvedė motiną. Išmoko būti tylus. O juk anksčiau nuo jo balso trobos 

langai zvimbdavo. 

Po pusvalandžio Niną vėl pašaukė. Iki pat vakaro taip. Saulei leidžiantis, iškankinta ji vėl 

stovėjo prie tardytojo stalo. 

— Kalbėsi, bolševikų išpera tu, ar ne? 

Nina susitraukė, laukdama smūgio į nugarą, bet šaižiai ir pratisai sučirškė telefonas. 

Tardytojas pakėlė ragelį. Klausėsi išsitempęs. Matyt, kalbėjosi su aukštu viršininku. Paskui 

atraportavo: 

— Ji nieko naujo nepasakė. Ta pati maldelė. 

Nina suprato — apie ją. 

— Klausau, — sumušė kulnais tardytojas ir padėjo ragelį. Paėmęs spausdinimo mašinėlę, 

surašė Ninos parodymus, perskaitė ir liepė pasirašyti. Paskui pašaukė Grišą. Surašė jo 

parodymus ir riktelėjo: 

— Namo, šunyčiai! Ir žinokit — geriau po kojų mums nesimaišyt. 

Namuose laukė išsigandusios sesutės. Uždegė žiburį. Po kambarį plaukiojo biaurūs šešėliai. 

Baugu, atrodo, iš visų kampų kažkas tyko. O naktį sapnavosi didelis juodas batas su aštriomis 

vinimis, kurios smigo tiesiai į veidą. Suklikusi atsibudo. 

Tėvą tiek sumušė, kad jis stebuklais parėjo namo. Rankų nepajudino, peilio ir to 

neišlaikydavo — prašydavo, kad Griša ar Nina duonutės, dar motinos keptos, atriektų. Viena 

ausim apkurto. Sakėsi, jį taip mušę, kad sąmonę praradęs, o kai atsitokėjęs, gestapininkas ėmęs 

kažką diktuoti. Jis rašęs ir pats nežinojęs, ką rašąs. 

—12— 

Atėjo karštos rugpiūčio dienos. Partizanai Kazys Nutautas ir Pranas Tumavičius nusprendė iš 

Tryškių saviškius išvežti. Žinojo — Tarybų valdžios aktyvistų šeimoms fašistai nedovanos. 

Pabėgėliai apsigyveno Birbiliškės kaime pas Alfonsą Lipnį. Žmogus jis tykus, dirba žemę, toli 

nuo politikos, bet arti miško. Be to, dar — giminaitis. Netrukus ramus Lipnio kiemas tapo 

panašus į čigonų taborą. Teklė Tumavičienė su dukra, Elena Nutautienė, Antanas Būda su žmona 

gyveno kaip viena šeima: virė viename katile, kepė vienoje keptuvėje, ir visi, susėdę ant klėties 

priegrindo ar po dideliu kryžiumi, politikuodavo, peršaukdami vienas kitą, svarstydavo, ką daryti 

su tais, kurie suiminėjo ir šaudė žmones, rinko kailinius bešąlantiems prie Stalingrado 

hitlerininkams, siautėjo Degimų, Savarinos ir Babulino kaimuose. 

— Mes juos išsvilinsim, — juokėsi Pranas Tumavičius, atėjęs iš miško. — Sugrosim tokį 

atsisveikinimo maršą, kad laukai skambės. 

365

Tam keturiasdešimt ketvirtųjų rugpiūty reikėjo ginklų — plikom rankom priešo nepaimsi. Tad 

visas būrys ir apgulė Domo Plonio sodybą. Čia, pajudėjus Kuršėnų frontui, iš Tryškių suplaukė 

nemaža kupeta ponijos. 

Domas Mačius paskui dantimis griežė — piemenys, o taip apstatė! Bet, keik nekeikęs, į 

Tryškius grįžo nuginkluoti, džiaugdamiesi, sveiki kudašių išnešę. 

Vyrai susirado kulkosvaidį. Juo vieną naktį nuo Šarkalnio palydėjo besprunkančius iš Tryškių 

policininkus. Ginklų atsirado daugiau... Ir drąsos. 

Tomis kalbomis ir gyveno Lipnių kiemas. Gyveno vasaros saule. Tykiomis, šiltomis naktimis, 

tuo dideliu laukimu, kurį griausmas nešė nuo Papilės pusės. 

Iš Birbiliškės miškų tą rugpiūčio pavakarę jie išėjo trise — Kazys Nutautas, Pranas 

Tumavičius ir Apolinaras Janavičius. Jie dažnai užsukdavo pas savuosius, apsiskusdavo, 

apsitvarkydavo ir vėl į mišką. 

— Užbėgsiu namo, — pasiprašė Apolinaras Janavičius. — Nutrynė kojas, reikia vilnonių. 

Paryčiu sugrįšiu. 

Taip ir atsisveikino. O Kazys ir Pranas patraukė Lipnio sodybos link. Nusiplovė dulkes, 

barzdas nusiskuto ir sulipo ant tvartuko. Ant šiaudų dabar bene geriausias poilsis. 

Gerokai įdienojus, kieme sukliko moterys: 

— Policija!.. 

Vikriai nuo tvarto nusliuogė Kazys Nutautas ir pasileido per nepiautus javus. Įkandin jo šoko 

Elena ir Pranas. Kazį lydėjo sėkmė. Priblokštas kulkosvaidžių serijos, jis virto į javus, kurie tais 

metais buvo ypač aukšti, metėsi į priekį, persirito per kelio pylimą, vėl į griovį, į krūmus ir į 

mišką. Nutautienė su Tumavičiumi pateko į kulkosvaidžių ugnį ir sukrito. Policininkai abiem 

užlaužė rankas, parsivarė į kiemą ir pradėjo mušti, vis klausinėdami, kas su jais buvo, kur 

Sagaidakas, kur kiti partizanai, kur ginklai. 

— Visus, visus iššaudyti! — užriko aukštas, su ruda barzda ir ūsais. — Iš eilės! 

Barzdočius šoko į vidų. 

— Kur gaspadorius? 

— Nėra, — atsakė Lipnienė, glausdama neseniai gimusį kūdikį. 

Laimei, Alfonsas užtruko kalvėje, kur nunešė taisyti plūgelį. Po pietų buvo žadėjęs arti 

rugiams dirvą. Kalvė, kaip vyrai juokdavosi, — kaimo radijas. Ten visos naujienos, kurių dabar 

netrūksta — naktimis dunda ir dunda, net lova dreba. Karas grįžta į šitą žemę. 

Po kryžiumi gulėjo surištas Tumavičius. Policininkas jam trenkė šautuvo buože į veidą. Šalia 

stovėjo Elena Nutautienė. Pirmoji baimė buvo praėjusi. Vienas džiaugsmas šildė krūtinę — jos 

vyro kieme nėra. Kazys gyvas! Ir tai šią saulėtą valandą, erzeliuojant po kiemą policininkams, 

svarbiausia. 

Iš daržinės išėjo policininkas, atsargiai kaip pavojingiausią miną nešdamas raudoną vėliavą ir 

šautuvą. 

— Kinkykit arklius ir visus banditpalaikius vežkit į Tryškius, — užrėkė barzdočius. 

Netoli kiemo ganėsi Tumavičiaus arklys. Prie klėtelės stovėjo vežimas. Paliepė Elenai kinkyti. 

Ji — kaimo vaikas, tą darbą iš mažumės mokėjo. Kinkė skubėdama, mikliai mazgydama vadeles, 

tarytum dangumi plauktų juodi lietaus debesys, o pievoj gulėtų išdžiūvęs šienas. Taip, rodos, 

geriau. Mintys, žiūrint į pakinktus, į prakaituotas vadeles, alsuojant arklio šiluma, slinko į praeitį, 

į užmarštį. 

Baigė kinkyti ir Lipnio bėrių porą. Tuomet policininkai puolė į vidų, keikdami tempė ir krovė 

į ratus drabužius, batus, mėsą — ką tiktai geresnio radę troboje. Kai viską sunešė, sukrovė, ant 

visų rakandų užmetė Praną Tumavičių, paliepė sėsti Elenai. Vienas atžagaria ranka į vežimą 

įvertė Teklę Tumavičienę. Ši iššoko lauk, pasigriebė beropinėjančią po kiemą Alvinutę, 

prisispaudė prie krūtinės ir atsisėdo ratų gale, nuleidusi kojas. 

Sustojo miške. Alksnyne. Policininkai paliepė Tumavičienei persėsti. Girdi, poriniame 

arkliams per sunku. Paskui sukirto bėriukui ir zovada nudardėjo per duobes. 

Antras vežimas liko alksnyne. 

Pirmąją nusivarė Eleną. Ji dar netikėjo. Ji dar kažko laukė. Ji buvo jaunutė. Tais metais jai 

sukako dvidešimt. Dar keli mėnesiai, ir ji bus motina. Dar keli mėnesiai... 

— Rankas aukštyn! — sukomandavo. 

366

— Kur Nutautas?.. Sagaidakas? Vesk į bunkerį... 

— Nežinau... 

Automato serija perkirto rankos pirštus. Elena sukliko ir sukniubo. Jos klyksmą pakartojo 

giria, aidas atnešė jį ant savo sparnų į Lipnių kiemą. 

— Mes tave visą suvarpysim, tada pasakysi!.. Elena susigūžė... Šūvio ji nebegirdėjo... 

Į tą pačią vietą atvedė Praną Tumavičių. Irgi neišgavo nieko. Ilga serija vėl perskrodė girios 

tylą, nusinešdama jauną gyvenimą. 

...Sekmadienio rytą pas Joną Grūšą atėjo kaimynė Stasė Lukšaitė. Pranešė baisią naujieną. 

Duktė Elenutė... Jonas Grūšas išėjo į Tryškius. 

— Jokių velnių! — rėžė Glodenis. — Tavo duktė — banditė, o banditams — vienas kelias... 

— Jums — banditė, o man — duktė. Aš noriu ją palaidoti... 

— Tavo duktė — banditė, vadinasi, ir tu — banditas, — tęsė Glodenis. — Areštuot! 

Dvi dienas Joną Grūšą išlaikė daboklėje. Girdėjo, kad su vaiku ant rankų policijoje skuto 

bulves Teklė Tumavičienė, girdėjo, kaip policininkai plūdo ją, vadino visokiausiais žodžiais, 

atvirai kalbėjo — jei ne tas rupūžiokas, kulka į kaktą ir kvit. 

Trečią dieną pasakė: 

— Laidokit. Tik jei Tumavičių pajudinsit — patys ton duobėn atsigulsit... 

Eleną pašarvojo gerajame trobos gale. Subintavo galvą. Apraišiojo rankos pirštus. Peršautą 

megztinį pakabino prie trobos durų. Baugiai šnibždėjosi žmonės: kaimas pilnas įtartinų vyrų. 

Nužiūri kiekvieną, kas kur eina. Regis, laukia. Ar tik ne Kaziuko... Sako, gyvas. Pabėgęs. Ar 

iškęs neatėjęs, ar iškęs. Juk nepilni meteliai kaip vedę, ir toks baisus likimas... 

Kazys buvo čia pat. Verkdamas gniaužė kumščius ir vis kartojo: aš turiu nueiti pas Elenutę, aš 

turiu ją pamatyti. Petras Teresas, kaimynas, kantriai įrodinėjo: ką laimėsi, žmogau, ką — visas 

kaimas čeža, tik ir laukia tavęs pasirodant. Dvi aukos yra, kam reikia trečios, kam... 

— Trys, — pataisė Kazys, ir rauda užėmė gerklę: akyse stovėjo Tumavičių Alvinutė, 

betupinėjanti paknopstom po kiemą... 

Teresas atsiduso: 

— Tu čia manęs palauk, valgyti atnešiu... 

Suspausta širdim Kazys Nutautas pakrūmėmis patraukė pas Zosę Būdaitę, kuri jį priglaudė ir 

paslėpė, paskui papasakojo apie laidotuves. Tryškių klebonas užsispyrė ir neleido Grūšų Elenos 

laidoti šventoje vietoje, girdi, susidėjo su miškiniais, laukė bolševikų, tokiai tik į pakaruoklių 

kapines. 

Apolinaras Janavičius į būrį negrįžo. Jis vaikštinėjo Tryškių gatvėmis. 

—13— 

Ruduo tais metais buvo vėlyvas ir šiltas. Lyg didžiulis šepetys vėl žaliavo tėvo nakčia pasėti 

rugiai. Rugsėjo pabaigoje nukasė ir supylė į kaupus bei rūsį bulves. Tvarte kriuksėjo pora 

peniukšlių. Į abi daržinaitės šalines privertė rugių. Rytuose vis dundėjo ir dundėjo. Tokiu vėlyvu 

laiku tai nebuvo griaustinis. Virš kaimo praskrisdavo lėktuvai su raudonomis žvaigždėmis. 

Nutilo nuščiuvo dešimtininkai ir kiti palaižūnai. 

— Vaikučiai, jau greit, labai greit, brangieji, vėl gyvensim kartu, — kalbėjo Kostas 

Pozdniakovas, žiūrėdamas į savo atžalas. Vlado jų tarpe nebuvo — grįžo iš koncentracijos 

stovyklos kaip šakalys, atsigavo kiek ir patraukė į Latviją. Sofiją tėvas pasiuntė į Sagaidako būrį. 

Po kruvinosios gegužės devynioliktosios būrys persikėlė į Mažeikių apskritį, į Balėnų ir Sedos 

girias, įsitaisė ten geras žemines, sudarė būrio nuostatus, programą, kur juodu ant balto buvo 

užrašyta — naikinti fašistus, komendantus, karininkus, policininkus, parsidavėlius. Vado 

slėptuvę puošė raudona vėliava, su kuria vyrai tarėsi išeiti sutikti Tarybinę armiją. 

Programą partizanai šventai vykdė, garsas apie juos sklido po šį Žemaitijos kampą. Prie Sedos 

kelio, kuriuo į Mažeikius laisvai parpdavo okupantų motociklai, partizanai pastatė pasalą. Keturi 

fašistai nebepakilo. 

Mažeikių apskrities policijos viršininkas Juozas Fabijonavičius sunerimo. Tiek daug kalbėjo 

apie partizanų sutriuškinimą Degimuose, o čia vėl, pačioj panosėj. Fašistai niršo: koks tu 

viršininkas, kad tvarkos įvesti nesugebi... 

367

Per Spalio šventes — naujas siurprizas. Ryšininkai gerokai padirbėjo — paruošė raudonas 

vėliavas su užrašais „Mirtis vokiškiesiems okupantams!”, „Tegyvuoja Tarybų Lietuva!”. 

Pasidalijo vyrai į grupes, rudens vėjams ūžaujant, brovėsi per miškus į Pievėnų, Miškaičių, 

Žiūrlaukės kaimus, o kiti pasiekė ir Degimus, kur ilsėjosi ryšininkų palaikai. Virš kaimų 

suplevėsavo raudonos vėliavos. 

Policininkai siuto, statė pasalas. Vieną naktį pas Pozdniakovą pasibeldė Mykolas. Sustojo 

tarpdury, atsirėmė į staktą, automatą suspaudęs. Paskui pasakė: 

— Gaudiešiaus nebėra. 

Ėję jie į Miciškes. Pranas Gaudiešius pasiprašęs aplankyti namiškių. Mykolas siūlęs apsaugą. 

Kam ji, numojęs ranka Pranas, ir nuėjęs vienas. O prie namų laukusi pasala. Gyvas nepasidavęs. 

Atsišaudęs iki paskutinio šovinio. 

Avižliuose žuvo Arkadijus. Irgi pasala. Baltaraištininkai džiūgavo — Sagaidakas nušautas! 

Zovada lėkė policininkai per kaimus, kol privažiavo Babuliną. Ištempė iš trobos tėvą, įmetė į 

brikelį. 

— Tavo komsomolcą nupylėm, — rėkavo. — Nupylėm! Girdi tu, dvasna! 

Tėvas sėdėjo brikelio gale, mėlynais pirštais suspaudęs gardis, ir tylėjo. Galvoje buvo tuščia ir 

baisu. Nuo to baisumo ir neaiškumo norėjo šaukti, klykti visu balsu, bet sukando dantis ir tylėjo. 

Apstoję ratu, atvedė prie nušautojo. Kišenės jo išverstos, tik tabako kruopelytės rudavo, 

garbanota galva išdidžiai atmesta, tartum sakė savo priešams: ką jūs dar man galit padaryti, ką? 

— Arkaška, Arkadijau! — norėjo sušukti. — Kaip jie tave! 

Bet nepasakė. Tylėjo. Verčiau tegu priešas nežino. 

— Nepažįstu, — ištarė senasis Sagaidakas ir nusisuko. — Ne. 

Ir Kostą Pozdniakovą nuvežė prie nušauto partizano, vaikų numylėtojo Arkadijaus. Bet ir 

Kostas papurtė galvą — nepažįstąs. Taip fašistai ir nesužinojo, ką nušovę. Kaimo vyrai užkasė jį 

paventy. 

Partizanai įsigijo rašomąją mašinėlę, ryšininkų perduotas žinias perspausdindavo ir 

iškabindavo matomose vietose. Taip šio krašto žmonės sužinodavo, kas dedasi Tėvynės karo 

frontuose, kodėl taip niršta fašistai. 

Visiems iki kaulo smegenų įgriso Tryškių valsčiaus viršaitis Feliksas Misiulis. Užkietėjęs 

nacionalistas pirmosiomis karo dienomis sušaudė komunistą pogrindininką Mečį Visminą, kuris 

dar aštuonioliktaisiais kūrė Tarybų valdžią Pievėnuose, komunistą Feliksą Taurinską, 

komjaunuolius Joną Jarucką, Judiną Calskį. Jonas Milašius tuomet liko gyvas — galvažudžiai su 

baltais raiščiais jį tiktai sužeidė. Jis iššliaužė iš lavonų krūvos, parsigavo į namus, bet kraujo 

ištroškęs Misiulis susekė pėdsakus ir čia pat, tėvo sode, sušaudė. 

— Mirtis fašistų pakalikui! 

Nuosprendį įvykdyti pavedė Mykolui Sagaidakui ir Aleksandrui Pozdniakovui. Aršus 

nacionalistas, Tarybų valdžios priešas, savo tautos išdavikas sulaukė negarbingo galo. 

...Tai buvo keturiasdešimt ketvirtųjų gegužės švenčių išvakarėse. Švenčių dieną buvo 

numatyta iškelti vėliavas, išplatinti lapelius. Partizanai po žygio ilsėjosi. Budėjo tiktai sargyba. Ir 

staiga: 

— Prie ginklų! 

Partizanų žemines puolė Telšių vidaus rinktinės kareiviai, Telšių ir Mažeikių apskrities 

policininkai. Rytas buvo šaltas, vėjuotas. Mykolas su kulkosvaidžiu išpuolė iš žeminės. 

Sprogimas, ir jis pajuto, kad visą kūną apėmė silpnumas. Iš kažkur atsiradusi Petronelė 

Visminienė sugriebė Mykolą, nutempė į saugesnę vietą, aprišo žaizdas. Naktį būrys susirinko 

sutartoje vietoje. Nebeatėjo Grigorijus Kriukovas, sunkiai sužeisti Valius Visminas ir jo sesuo 

Adolfina pateko į baudėjų rankas. Valius mirė nuo žaizdų Nevarėnų policijos daboklėje. Adolfiną 

išvežė į Telšius. „Policijos” žurnale Nevarėnų policijos viršininkas I. Brencius rašė apie akciją 

prieš partizanus Balėnų miške, apie slėptuvėje surastą vėliavą, programą, apie du nušautus 

partizanus, suimtą partizanę... 

Ivanas Nesterovas, būrio vadas, buvo nepatenkintas ir suirzęs. Sėdėjo suspaudęs šautuvą ir 

lenkė pirštus, skaičiuodamas partizanų žygius. Antri partizanavimo metai, o kas nuveikta? Keli 

policininkai, keli hitlerininkai, Tirkšlių valsčiaus viršaitis, lapeliai, atsišaukimai, vėliavos... 

Suprantama, tai irgi nemažai. O daugiau kas? Ryšio neturime. Būtų sprogmenų, kelius 

368

užminuotume. Su laužtuvu ne ką padarysi, ypač dabar, kai geležinkeliai saugomi. Bėgių karas 

vyksta kitur, o ne čia. Pro Mažeikius ir Laižuvą sąstatai kasdien su kareiviais ir tankais į rytus 

važiuoja. Mūšiai jau Minsko prieigose. O mes? 

— Reikia veržtis pas saviškius, užmegzti ryšius, nurodyti koordinates, — atsistojo jis. — 

Tuomet, vyručiai, vokiečiams mes tokiu peiliu į nugarą, tokiu peiliu... 

Ilgai svarstė vado pasiūlymą. Pagaliau Balėnų miško partizanų vadu vieningai išrinko Mykolą 

Sagaidaką, o savanoriais į Ivano grupę įstojo Vasilijus Valovas, Vasilijus Dabrovskis, Stepanas ir 

Aleksandras Kuznecovai. Grupė susidėjo maistą, pailsėjo prieš žygį, atsisveikino su visais ir 

iškeliavo į rytus, iš kur saulė teka. 

— Laukit sugrįžtant, — pasakė ir parodė į dangų. — Mes iš ten, parašiutais... 

O netrukus atėjo skaudi žinia. Grupė pateko į pasalą. Nelygioje kovoje krito Ivanas 

Nesterovas, Vasilijus Dubrovskis, Stepanas ir Aleksandras Kuznecovai. Vasilijų Valovą sužeidė. 

Jis atsidūrė hitlerininkų naguose. 

Partizanai sunkiai pergyveno didelį netekimą. Su Ivanu jie buvo susigyvenę kaip vaikai su 

geru tėvu. Iš pat pirmos dienos su juo ranka rankon, petys petin. Iš pat pirmo žygio, kai su įniršiu 

ardė Laižuvos geležinkelio bėgius. Kartu su tais stipriais vyrais žuvo ir viltis susisiekti su 

Didžiąja žeme, gauti kovines užduotis ir sprogmenis. Vėl vieni priešo okupuotame krašte. 

O įvykiai Tėvynės karo frontuose keitė vienas kitą. Išvaduotas Vilnius! Kelių keliais į 

Žemaitiją papliupo atplaišos. Prigužėjo pilnas Plinkšių dvaras, Mažeikių „valdžia” globojo juos, 

maitino. Partizanai nutarė sukiršinti tą širšių lizdą. Išstatė pasalą. Turtas pateko į partizanų 

rankas. Baltaraištininkai sunerimo: nejauku ilgiau pasilikti šiame gūdžių miškų krašte. 

— Niekis, — numojo ranka Pievėnų mokytojas, šaulys, buržuazinės armijos karininkas 

Pranas Kučinskas. — Mums reikia organizuotis ir tuos miškinius išnaikinti... Galimas daiktas, 

vokiečiai paliks Lietuvą, ir mes, lietuviai, turim ruoštis tolesnei kovai. 

Kučinskas partizanams buvo žinomas kaip keturiasdešimt pirmųjų metų žudynių 

organizatorius, artimas Felikso Misiulio bičiulis. Jo rankos suteptos darbo žmonių krauju. 

Nuosprendį priėmė vienbalsiai. Gūdžią naktį išdaviką ir parsidavėlį nusivarė į Birbiliškės mišką. 

— Tėvynės išdavikui — mirtis! — sukomandavo Mykolas Sagaidakas. 

O mūšiai jau virė prie Kruopių, Žagarės, Papilės. Vos keliolika kilometrų, vos keliolika 

tūkstančių žingsnių iki laisvės. 

Tomis spalio dienomis visi gyveno didelėmis viltimis. 

Kostas iš Birbiliškės parėjo į namus, tvarkė kiaulėms gardus, sumetė ant tvarto šiaudus. 

Užsuko Juozas Ivaševičius. 

— Sekmadienį iškūrensiu pirtį. Ateik. Išsipersi, išsimaudysi... 

— Tai kad... 

— Ką, kaimynu nepasitiki?.. 

Ivaševičiaus pirtis buvo gera. Išsivanoję, išsikaitinę abu išvirto pro atsiknojusias laukujas 

duris. Kostas, vantelę po pažastim pasibrukęs, buvo besukąs į namus, bet kaimynas sulaikė: 

— Girdėjai, rusai jau čia pat. Tokia proga... Ivaševičius įbėgo i trobelę, po kelių minučių 

grįžo, ir abu kaimynai susėdo neįrengtame Pozdniakovų trobos gale. 

Buvo pats vidurdienis. Griša su Nina skynė paskutinius obuolius. Mat, tėvas prisakė, jei kas 

— sušvilpk, kiek gali, sušuk... Sodas visgi aukštoje vietoje. Iš čia viskas matyti. 

Griša pasuko į kiemą: gal kas iš anos pusės... 

— Stok! — valdingai sušnypštė kažkas. — Nė iš vietos! O patys iš visų pusių į vidų. 

— Rankas aukštyn! Mesk ginklą! 

Tėvas ginklo neturėjo. Tik šluotelę. Ji dar buvo šlapia ir garavo rudeninės saulės ruože, 

besiskverbiančiame pro sientarpį. 

Subėgo vaikai. Ivaševičius šluostėsi į šlaunis savo delnus, lyg sunkų darbą atlikęs. Tėvui 

policininkas virvagaliu rišo rankas. 

— O dabar keliaukim... Skubėk, skubėk, Konstantinai, rusai jau prie Papilės... 

— Leiskit nors su vaikais atsisveikinti... 

Tėvas norėjo pakelti ranką, paglostyti Onutės, Anisijos ir Grišos galvutes, bet virvė neleido. 

— Likit sveiki, mano brangučiai. Gyvenkit laimingi, vaikeliai. 

369

Rytą Nina išskubėjo į Tryškius. Juk tėvas nieko nepasiėmė. Kaip išėjo iš pirties, taip ir 

ištempė, nevalgiusį, vasariškai apsirengusį. Baikščiai peržengė slenkstį. Čia ją hitlerininkas 

spaudė kaustytu batu prie žemės. 

— Pas ką, pas ką tokį? 

— Pas tėtę, Kostą Pozdniakovą. Policininkas atstūmė ryšulį. 

— Tam jau nieko nebereikia. Konstantiną Pozdniakovą išvežė į Vokietiją. 

Atsivėrė gretimos durys, kyštelėjo nemaloni galva. 

— A-a-a, Nina, Pozdniakovaitė?.. Prašau, prašau, porai žodžių pas mane, — pakvietė dirbtinai 

saldus, pilnas kažkokios paniekos, ironijos balsas, Ninai nusmelkė širdį. 

Įžengė į kambarį ir sustingo. Prie sienos, šlapiais plaukais, su iškeltom į viršų rankom stovėjo 

tėvas. Greta Ksenija Visockienė, komjaunuolis Aleksandras Skalskis. 

— Viešpatie, ar ir jus visus atvežė?.. Už ką jus, mano brangieji... 

— Ne, tėtuk, valgyti atnešiau... 

— Man, regis, jau nebereikia, — pasakė, lyg abejodamas, lyg skaitydamas kažkokį raštą. — 

Pažadėk man, Ninočka, kai tik sugrįš mūsų armija, visi visi pas tetą į Maskvą. Raisa patikimoj 

vietoj. Šiauliuose. Ji išgyvens. Gal jau laisva. Ir jūs, vaikučiai... 

— Gerai... gerai... — Nina nori apkabinti tėvelį, bet priėjęs policininkas paėmė už rankos ir 

nutempė į kitą kampą, pagrasęs pirštu: stovėk! 

Po kelių minučių pašaukė Kseniją Visockienę. 

— Ninočka, brangioji Ninočka, — išrėkė ji, eidama atbula, — mus be teismo nuteisė 

sušaudyti. Atminkit, be teismo! 

Nina žvilgterėjo į tėvelį. Jis užmerkė akis ir nieko nepasakė. Visuomet taip darydavo, kai 

būdavo labai sunku. Iškeltos rankos virpėjo ir linko per alkūnes. Pečiai trūkčiojo. 

Vėl atsidarė durys, ir ant slenksčio pasirodęs policininkas išvedė Niną. 

Jiedu su tėtuku atsisveikino žvilgsniais. 

Už stalo sėdėjo storas policininkas, sukiodamas tarp pirštų pieštuką, parodė Ninai kėdę 

priešais. 

— Kada matei paskutinį kartą pusbrolį Sašą? 

— Nepažįstu tokio... — bambtelėjo. 

Aleksandras Pozdniakovas, tėvo jaunesnysis brolis, gyveno Balėnuose. Palaikė ryšį su 

„Raudonųjų Žemaičių” būrio partizanais. Jo sūnus, Ninos pusbrolis, buvo būryje pas „dėdę 

Mykolą”. 

— Su kuo tėvelis susitinka? 

— Su Ivaševičium, — piktai metė Nina. Policininkas paraudo. 

— Kiek tau metų? 

— Trylika. 

— Moki vokiškai? 

— Kodėl ne... 

— Gali keliauti... Mauk iš Tryškių neatsigrįždama. Štiš!.. 

Nina dar atsigrįžo į duris, už kurių buvo tėvelis, užsimerkė ir pamatė jį su iškeltom didelėm 

rankom, kaip ąžuolą paraisty, kuris šį pavasarį neišskleidė lapų, ir pasileido per miestelį, 

nematydama nei kelio, nei šaligatvio. 

Ji nežinojo, kad šį vakarą juos visus tris — tėvelį, Kseniją Visockienę ir Aleksandrą Skalskį 

— surištom rankom išveš į durpyną, patiems lieps išsikasti duobę ir sušaudys paskubom, 

nesidairydami, nes rytuos vis arčiau ir arčiau dunda... 

Tai buvo keturiasdešimt ketvirtųjų spalio 2 dieną. Spalio penktą Tryškiuose suplevėsavo 

raudonoji vėliava. 

—14— 

Džiaugsmas ir ašaros susiliejo į vieną. Kaime — Tarybinė armija. Okupantai su savo sėbrais 

pasitraukė link Viekšnių ir Mažeikių. Ten virė įnirtingi mūšiai. 

— Vaikeliai, reikia tėtuką parsivežti, — pasakė teta Zina. — Važiuojam ieškoti. 

370

Su frontu grįžo Aleksas. Abu su Griša pasikinkė į ratus bėriuką ir išvažiavo Tryškiuosna. Ten 

žmonos jau ieškojo Visockis, sūnaus — Skalskiai. Žmonės parodė, kur nuvarė du vyrus — vieną 

pagyvenusį, kitą — visai dar vaiką, ir vieną moterį. 

Kalvis Čijunskas iš neobliuotų lentų sukalė karstą, apiprausė, aprengė velionį, išklojo karstą 

nekultais rugiais, aptraukė juos drobule ir paguldė šio kiemo šeimininką. Troboj vietos nebuvo. 

Tad iššlavė daržinės tarpiką, padarė iš rąstgalių nedidelį paaukštinimą ir ant jo pastatė karstą. Jau 

buvo vakaras. Kažkas atnešė žibalinį žibintą ir pakabino aukštai ant balkio šalinėje, pilnoje 

rugių, tėvo išaugintų ir sukrautų čia. Sviro varpos, gale — stačios rogės, o vidury, tarpike, tarp tų 

varpų ir rugių pėdų — karstas su tėvu. Prie jo kojų — sulig karstu Onutė ir Anisija. Atokiau 

Griša ir Nina. Sofija su Mykolo Sagaidako vyrais dar tebebuvo anoj fronto pusėj. 

Nebylys Serafimas Ivaševičius iškasė duobę bendrame kape, šalia Teklės, kaip buvo prašęs 

velionis. Kaime visi žinojo, kokioje vietoje guli kiekvienas šešių sušaudytųjų. 

Jau užkasė kapą, jau sulygino su senuoju, o jie keturi, vienas už kitą mažesni, vis tebestovėjo. 

Suprunkštė arklys, kuriam nusibodo vienoje vietoje mindžikuoti, vėsiam rudenio vėjui pučiant. 

Visi sėdo į ratus ir žingine pasuko į namus, Ten laukė nelesintos antys, nemelžta karvė, nešertos 

kiaulės, kurias tėvas pigiai buvo pirkęs Birbiliškėse. 

— Rytoj mudu, Griša, į malūną, — šeimininkiškai pasakė Nina. — Poryt į Birbiliškės mišką... 

Baigiasi malkos. 

Kaimo vaikas nežus. Kaimą maitina žemė. Kaimas žino, kur slepiasi gyvenimo versmė. 

Žinojo tai ir Pozdniakovų vaikai. Jie buvo nebe vaikai. Mažiausiajai Onutei suėjo šešeri, o 

Grišai, vieninteliam vyrui šioje pastogėje, stojo keturiolikti... 

—15— 

Su mokytoja Marija Perminiene vaikštinėjome po tuščias klases. Antrame aukšte, kur ji 

išgyveno bene dvidešimt devynerius metus, vyrai kėlė išleistuves. Liūdna. Jai išvažiavus, nutils 

šios klasės. Čia daugiau nebekrykštaus vaikai. Nebebus rugsėjo pirmųjų, niekas nebepasakos: 

— Keturiasdešimt trečiųjų gegužės devynioliktąją čia... 

Nieko nepadarysi. Laikas daro savo. 

Ištuštėjo ir Pozdniakovų sodyba. Šalti tušti namai. Pamečiui du dideli netekimai. Niną 

pasiėmė Aleksas į Tryškius. Čia ji dirbo, mokėsi. Paskui įsikūrė Kaune, išsivežė ir Anisiją. Sofija 

apsigyveno Klaipėdoje. Iki tol dirbo Mažeikiuose civilinės metrikacijos biure, vėliau — 

Akmenės valsčiaus pirmininke. Pas ją išvyko Onutė. Griša baigė karininkų mokyklą, vadovavo 

liaudies gynėjams. 

Buvo dar skausmo našlaičių šeimoje. Dvidešimt ketverių tesulaukęs žuvo brolis Nikolajus. Po 

kurio laiko paaiškėjo, kas pakirto brolį. Kartą Griša dalyvavo operacijoje prie Gudų malūno. 

Apsupo gaują banditų. Vienas įsiropštė į medį ir tūnojo tarsi lūšis. Pamatęs skubančius kareivius 

ir liaudies gynėjus, neišlaikė — paleido šūvį. Jaunas vaikinas krito į kelio smėlį. Kai iš medžio 

nudribo suglebęs kūnas, vyrai net akis išplėtė: tai buvo visų degimiškių nekenčiamas seniūnas 

Antanas Čijunskas. Čia pat gulėjo automatas. Mūsiškis. Su raidėm ant buožės: „N. P.” — 

Nikolajus Pozdniakovas. Štai kas nužudė brolį! Žudikas ir išdavikas gavo galą. Netrukus į 

teisingumo rankas pateko ir jo sūnus Antanas, kartu su tėvu buvęs gaujoje. 

Kostas Janko šiandien žemaičių sostinėje Telšiuose. Mena karo dienas, kelionę ištaigingu 

„opeliu”, šuolį į gyvenimą ir dar antrą šuolį iš traukinio, kuris vežė vergovėn į Vokietiją. 

Nina Pozdniakovaitė-Karpec dabar klaipėdietė. Baigė prekybos technikumą. Sūnus Igoris jau 

paskutiniame Kauno medicinos instituto kurse, Svetlana — devintokė, muzikos mokyklos 

moksleivė. 

Anisija Pozdniakovaitė-Klimienė dirba Kauno radijo gamykloje. Saviveiklininkė. Skaičiau jos 

laišką, kuriame aprašo dukters vardynas. Vardatėviu pats gamyklos direktorius buvęs. Manau, 

neapsiriksiu pasakęs, Anisija — gerbiamas žmogus gamykloje. 

Vladas Pozdniakovas, vos išvadavus Mažeikių valsčių, atėjo į miliciją. Paskui buvo perkeltas 

atsakingam darbui į Vilnių. Čia ir dabar gyvena su šeima. Augina dvi dukras. 

Grišą Pozdniakovą sutikau Šiauliuose, partijos rajono komitete. Instruktorius. Aleksas ir 

Tadas bene toliausiai įsikūrė — Kaliningrado srityje. 

371

...Aidi žingsniai tuščiame mokyklos pastate. Mokytoja prisimena pirmas dienas Degimuose. 

Tylūs vaikai klasėje. Pirmoji pažintis. Vardas, pavardė? Kur tėvelis? 

— Sušaudytas Degimuose. 

— Žuvo kare. 

— Sušaudytas Kužiuose... 

Nelaimingi karo vaikai. Bet darbštūs. Subrendę. Tvirtai įsikibę į gyvenimą. O kas įsikimba, 

tas ir atsistoja. 

Prisimename Mykolą Sagaidaką. Aukštą, plačiapetį. Drąsų vyrą. Šiemet jį sutikau Vilniuje, 

romantiškoje Ramunių gatvėje, kur turi gražų namuką. Ilgas valandas naršėme po anas dienas. 

Kodėl taip, o ne kitaip? Jauni buvom, karšti... 

Mykolas — milicijos majoras, jau pensininkas. Senelis. Viena duktė dėsto universitete, kita 

studijuoja. Pergyveno visus galiūnus, grįžę iš Saksonijos, ir Mykolo tėvas, sesuo Sofija. Sunkiai, 

bet pergyveno. 

Kazį Nutautą sutikau Šiauliuose. Dirba televizorių gamykloje. Prieš tai su šautuvu rankose 

kovojo su Tėvynės priešais, nespėjusiais pasprukti į užjūrį ir pasislėpusiais Žemaitijos miškuose. 

Kova baigėsi, ir jis — taikiame darbe. Šoferiauja. Gamykloje gerbiamas žmogus. Liaudies 

draugovės štabo viršininkas. 

Birbiliškės kaime tebegyvena Alfonsas Lipnys. Komunistas. Skyriaus šeimininkas. Dar 

tebestovi tas tvartelis, ant kurio partizanai miegodavo. 

Vasarą aplankiau Mariją Vaitiškevičienę. Maža trobelė, jau visai besusmenganti į žemę. 

Daržinė atvira, vėjas nuplėšė duris ir nebėra kam ant vyrių užkelti. Darže baltuoja kopūstų 

galvos, žaliuoja morkos... Užderėjo gerai, bet nebėra kam valgyti, — kiekgi vienai senutei 

reikia... 

Sutikau ją atsirėmusią į tvorą, bežiūrinčią ton pusėn, kur keturiasdešimt trečiųjų gegužės 

devynioliktosios rytą išvedė Aleksą. Viktoras jau seniai buvo apraudotas ir apverktas, ant jo kapo 

žydėjo gėlės. Paskui slapta, paknopstom, per pavasario arimus ji nešė rūtas ant Alekso kapo. 

Liko viena kaip pirštas. Mažoje trobelėje ant Virvytės kranto, tarp išlakių liepų ir šakotų obelų, 

dar vyro sodintų. 

Į jos trobelės duris dar kartą beldėsi baltaraištininkai su vokiečiais. Liepė susirišti ryšulį, 

įsidėti duonos ir lašinių, jei turi, ir keliauti iš gimtųjų namų, kur visko buvo — ir džiaugsmo, ir 

skausmo. Skausmo, tur būt, daugiau, skausmas lyg juodas šešėlis užgožė laimingas minutes ir 

valandas. 

Marija tuomet atsisveikino su tėviške, su gyvenimu. Kur ten begrįši iš Vokietijos. Jei badu 

nemirsi — užmuš... 

Neužmušė. 

Išgyveno. 

Grįžo į gimtuosius namelius keturiasdešimt penktųjų vasarą. Karui praūžus, pergalės 

džiaugsmui per krantus išsiliejus. Ir visą laiką Babuline. Savo trobelėje. Rodo Garbės raštus, 

kuriais už gerą darbą kolūkyje apdovanota buvo, jaunystės nuotraukas, pasakoja apie Viktorą, 

apie Aleksą. Nė vieno nebėra. Ji visus pergyveno. 

Neseniai norėjau dar kartą pasikalbėti su žuvusių komjaunuolių motina. Rudenėjančiais 

laukais pasiekiau sodybą. Tušti laukai. Tuščios obelys. Ir trobelė tuščia. Skersai išilgai pilkom 

lentom užkalti langai. Ir durys. 

— Išvažiavo, — pasakė kaimynai, — ir, matyt, nebesugrįš. 

Išsivežė aštuoniasdešimtmetę senutę į Rokiškį Viktoro sūnus. Ir išvažiavo motinėlė, savo 

vaikus prisimindama, su savo kaimynais atsisveikindama. Kaip anuomet, kai į Vokietiją išvežė 

vyro brolį Juozapą Vaitiškevičių, žmoną Stefą, sūnus Arkadijų ir Nikolajų, dukrą Akuliną. Visą 

šeimą. Juozapą sušaudė. Kiti grįžo. Grįžo ir Aleksas Deniščikas, ir Lidija Jankaitė, ir Tania 

Bortelytė. Daug kas grįžo, o daug kas ir liko Vokietijos žemėje, ir niekas nežino, kur jų kapai. 

Karas ėjo per visų širdis, per visų gyvenimus. 

Kiekvieną pavasarį gegužės devynioliktąją į Degimus, kur palaidoti partizanų ryšininkai ir 

globėjai, suvažiuoja artimieji — didžiulė Pozdniakovų šeima su visom atžalom, Eufrosija 

Svistūnienė, Marija Vaitiškevičienė, Elena ir Petras Chriščenavičiai. Susėda prie vartelių, ant 

372

suoliukų, žaliojoje vejoje, kuria anais metais nuteistieji žengė paskutinius žingsnius, prisimena 

prabėgusius laikus, žuvusius žmones, pergyventą vargą. 

O ant kapų žydi gėlės. Ir groja orkestras. Ir skamba pagarbos žodžiai. Gyvenimui. Kovai. 

Pergalei. Jūs buvote jų nešėjai. Jūs atidavėte žemei tai, ką brangiausio turėjote, ir Jūsų žemė 

šiandien tokia saulėta ir ūksminga. Jums ūžia girios, Jums siūruoja rugiai, Jums žydi ievos ir 

vyšnios, Jums skamba dainos. Graži žemė virš Jūsų. Mūsų žemė. Jūsų žemė. Žmonių žemė. Ir 

Jūs kartu su mumis. Kaip ta žydra padangė virš mūsų. Kaip vėjas nuo jūros. Kaip paukščių 

čiulbėjimas. Jūs buvote lyg saulėtekiai fašizmo vidurnakty. Jūs amžinai mums artimi, ir mes Jūsų 

neužmiršime. 

Niekada! 

Kol švies Saulė Žemėje. 

BAIGIAMASIS ŽODIS 

Štai ir baigėsi mūsų pasakojimas apie karą, kuris įsiveržė į šiaudines kaimo žmonių trobeles, į 

paprastų žmonių gyvenimus. Šie pilkos žemės artojai galėjo gyventi ramiai, bet jie nuėjo su 

mumis, kai karas jau pirmąją dieną kategoriškai paklausė kiekvieną: su kuo tu, žmogau? 

Mes tada buvome jauni, dvidešimtmečiai, kaip šiandien mūsų vaikai, ir mes žinojome — su 

kuo. 1942 metų rugpiūčio 9 dieną, niekieno neįpareigoti, įkūrėme partizanų būrį. Štai jo 

branduolys: Tarybinės armijos karininkai — oriolietis Ivanas Nesterovas, penzietis Grigorijus 

Kriukovas, leningradietis Stepanas Kuznecovas, Arkadijus Karabelskis, Miša Mažasis, Vasia 

Šviesusis, Aleksas Vaitiškevičius, Vasilijus Valovas ir šių eilučių autorius. Vėliau į būrį įstojo 

Pranas Stoškus ir Pranas Gaudiešius. Tokia buvo pradžia. 

Žvėriškai susidorojus su mūsų ryšininkais Akmenės rajono kaimuose 1943 metais, 

persikėlėme į Mažeikių rajono Balėnų ir Sedos girias. Į mūsų būrį įstojo aštuoniolikmetis 

Aleksandras Pozdniakovas, Stasys Visminas, Petronėlė Visminienė, Kazys Nutautas, Marija 

Pozdniakovaitė, Aleksandras Kuznecovas, Vasilijus Dubrovskis, Antanas Riauka, o 1944 metų 

gegužės švenčių išvakarėse — Vacys Visminas, Bugis Rimgaila, Valys Visminas, Adolfina 

Visminaitė. Medikamentais mus aprūpindavo Kazimiera Giedraitė ir Elzbieta Orvydaitė. 

Būrys augo. Keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą jo gretose jau buvo Vladas Miknius, Juozas 

Jautakis su žmona Zita, Sofija Pozdniakovaitė, Aleksandras Bružas. Ryšininkėms K. Giedraitei ir 

E. Orvydaitei padedant, į būrį įsiliejo 18 karo belaisvių, dirbusių Mažeikiuose. Jie atsinešė 

šautuvą ir pistoletą. Toks didelis kovotojų būrys ir sutikome Tarybinę armiją išvaduotoją. Buvę 

karo belaisviai stojo į veikiančiąją armiją, o mes, vietiniai, ėjome ten, kur liepė partija ir sąžinė. 

Turėjome skaudžių nuostolių. Žuvo nuo policininkų rankų partizano Aleksandro Pozdniakovo 

tėvas Aleksandras, jo brolis Viktoras, sesuo Klavdija, ryšininkai Alfonsas Pundzius ir Modestas 

Liseckas iš Balėnų, Benediktas Meškys iš Avižlių, Petras Janulevičius iš Bugių. 

Mes buvome jauni, neturėjome ryšio su Didžiąja žeme. Ir mūsų nuveikti darbai nedideli. Bet 

vien tai, kad mes tokie buvome Akmenės rajono Birbiliškės, Ramoniškės, Kamanų, Mažeikių 

rajono Balėnų ir Sedos miškuose, drausmino pakalikus, o doriems žmonėms sakė: toji jėga, 

užplūdusi šį kampą keturiasdešimt pirmųjų birželio 22-ąją, neamžina, ir jai greit ateis galas. 

Tomis juodomis dienomis ir tai buvo svarbu! 

Žmonės mylėjo mus, dalijosi paskutiniu duonos kąsniu, nes mes buvome jų gynėjai ir ateitis. 

Švenčiant Pergalės 30-metį, su gilia meile prisimenu visus brangius mums žmones, padėjusius 

išgyventi tą sunkų metą. Ši knygutė tebūna atminimas tiems, kurie karo dienomis pasirinko 

tikrąjį kelią. 

Mykolas Sagaidakas. „Raudonųjų Žemaičių” partizanų būrio grupės vadas. 

Rajonas švenčia pergalę // Vienybė. — 1975. — Geg. 13. — Tekste: 1975 05 08 atidengtas 

paminklinis akmuo Pakalupės kaime prie Viekšnių geležinkelio stoties. 1944 10 09 čia mūšyje 

žuvo 51-osios armijos 120 karių, taip pat N. Minajevas, P. Šilovas. 

Rajonas švenčia Pergalės trisdešimtmetį // Vienybė. — 1975. — Geg. 15. — Tekste: Ir apie 

paminklinio akmens Pakalupės kaime atidengimą. 

373

Plungė Petras. Žygdarbio keliu. — Kaunas: „Šviesa”, 1977. — P. 37—55. — Tekste: 

Vasarą bekeliaudamas buvusių mūšių vietomis, atsilankiau į Viekšnius, nedidelį miestelį 

Akmenės rajono pakraštyje. Apsistojau vidurinės mokyklos bendrabutyje, kur tuo metu buvo 

įsikūrę ir Dailės instituto studentai. 

— Mes čia jau trečia savaitė gyvename, — paaiškino akiniuotas plačiapetis vyriškis. — 

Studentai atlieka vasaros darbų praktiką, o mums su draugu, — jis parodė į nediduką juodbruvį 

dėstytoją, — tenka garbė vadovauti. Rytoj mokykloje atidarome studentiškų darbų parodą. 

Kviečiame apsilankyti. 

— Ačiū už kvietimą. O ką jūs čia piešiate? 

— Tematika įvairi. Žmonės, jų darbas. Ir peizažo užgriebiame. Gražios čia apylinkės. Ir 

žmonės geri, įdomūs. 

Prisiminiau, kad vienas mano apybraižos herojų, kurio kovų kelias mane atvedė čia, — 

majoras Nikolajus Minajevas, — irgi mėgo piešti, tapyti. Jis taip pat su malonumu būtų ėmęsis 

tapyti spalvingą Viekšnių peizažą. Ventos ir Virvytės santakoje dabar geltonuoja vasarnamiai, 

kuriuose poilsiauja Naujosios Akmenės cemento gamyklos dirbantieji; akį patraukia pėsčiųjų 

tiltas ties centriniu stovyklos pastatu, grakščiai apkabinantis upę ir primenantis vaivorykštės 

lanką; plaukiojimo bazėje supasi prirakintos prie grandinių valtys: čiupk irklus ir leiskis 

pasroviui pušaitėmis pasipuošusia Venta iki pat Viekšnių! Gali sustoti pušynėlyje, kur įrengta 

šokių aikštelė, nuo aukštoko upės kranto pasigrožėti žalumoje skendinčiu miesteliu. Mėgsta 

viekšniečiai šį pušynėlį, vaikščioja pavieniui ir pulkeliais, ypač jaunimas, šiltomis vasaros 

sekmadienių popietėmis susirinkęs į šokius, ir mažai kas teatkreipia dėmesį į pakrante nuo pat 

Virvytės besidriekiantį griovį. Dabar jis apgriuvęs, apaugęs medžiais bei krūmais ir mažai 

bepastebimas. Tai buvę apkasai, karo palikimas. 

Jaunimui tai maža ką tepasako, o vyresniosios kartos žmonės viską mena... Senas 

geležinkelininkas pensininkas, buvęs Viekšnių stoties darbuotojas, virpančiomis iš susijaudinimo 

lūpomis, slapčia patrindamas ašara sužvilgusias akis, pasakoja apie mūšį prie geležinkelio 

stoties. Dabar čia ramiai banguoja kolūkio ir profesinės technikos mokyklos pagalbinio ūkio javų 

laukai, juose dirbą kolūkiečiai ir mokiniai linksmai mojuoja pro šalį dundančiam keleiviniam 

„Vilnius—Mažeikiai”, o tada riaumojo ugnimi spiaudantys „tigrai” ir „panteros”, nuo 

sprogstančių sviedinių liepsnojo laukas. Senas geležinkelininkas niekada nepamirš šito baisaus 

mūšio, nes tada nuo fašistinio tanko sviedinio žuvo jo sūnus ir žmona. Nukentėjo ir daugiau 

nespėjusių pasitraukti iš mūšio vietos gyventojų. Tai buvęs tikrai pragariškas mūšis, geriau jo ir 

neprisiminti. Bet argi galima pamiršti tai, kas taip skaudžiai pervėrė širdį? Apkasų duobės apžėlė 

žole, sviedinių išrausta žemė subangavo javais, o sužeista širdis vis neužgyja. Ar pastebės tuos 

išgyvenimus senojo geležinkelininko veide jauni dailininkai, tapydami jo portretą? 

O kokiomis spalvomis nutapyti Nikolajų Minajevą, buvusį 119 šaulių divizijos 349 artilerijos 

pulko 3 diviziono vadą?.. Jam buvo tik dvidešimt devyneri, kai, pergalingai triuškindamas 

hitlerininkus, su savo kariais priartėjo prie Viekšnių. Pro žiūronus jis žvelgė į vaizdingas Ventos 

ir Virvytės santakos apylinkes, prie miškelio prigludusią Viekšnių geležinkelio stotį. Bet ne 

peizažo grožis tada rūpėjo. Šiose apylinkėse buvo įsitvirtinę svastikuoti, šalmus užsimaukšlinę 

hitlerininkai. Reikėjo smogti stipriai ir staigiai, kad priešas ir atsikvošėti nespėtų. Tokiam 

smūgiui visada ir buvo pasiruošę tarybiniai artileristai, kuriuos iš mūšio į mūšį vedė majoras 

Nikolajus Minajevas. Šiose miškeliais pasidabinusiose, rugiais ir vasarojumi kvepiančiose 

apylinkėse jis ir žuvo, atlikęs žygdarbį, už kurį po mirties jam buvo suteiktas Tarybų Sąjungos 

Didvyrio vardas. Mūšiuose prie Viekšnių pasižymėjo ir daugiau patriotų: Piotras Šilovas, 

vadovavęs minėto artilerijos pulko štabo baterijos žvalgybos skyriui, jo bendrapavardis 

leitenantas Semionas Šilovas (abiem suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai) ir kiti. 

N. Minajevas ir P. Šilovas palaidoti Akmenės karių kapinėse, S. Šilovas liko gyvas ir grįžo į savo 

gimtąjį Muromą. 

Kokius žygdarbius atliko šie jauni patriotai? Kas jie tokie? Kuo daugiau žinoti apie jų 

gyvenimą knietėjo ne tiktai Viekšnių ir Akmenės vidurinių mokyklų kraštotyrininkams, 

pionieriams, kai, saliutuodami prie N. Minajevo ir P. Šilovo kapų, pagerbdavo jų atminimą. „Iš 

kur jie? Tur būt, jauni žuvo?” — klausinėjo vieni kitus žmonės, susirinkę į kapines Pergalės 

dieną pagerbti žuvusiųjų didvyrių. Išsamiai atsakyti į visus klausimus buvo nelengva. 

374

Viekšnių vidurinės mokyklos pionieriai ir jų vyresnioji vadovė pirmieji ėmė rinkti žinias apie 

Nikolajų Minajevą. Jo vardu vėliau, 1961—1962 mokslo metais, buvo pavadinta mokyklos 

pionierių draugovė. Akmenės vidurinės mokyklos kraštotyrininkai sudarė medžiagos apie Piotrą 

Šilovą rinkimo planą. Praėjo kiek laiko, ir jų albumuose susikaupė laiškų, kuriuose buvo 

pasakojama apie mūšius prie Viekšnių, apie didvyrių vaikystės bei mokyklinius metus, jų 

gyvenimą iki karo ir sunkų kovų kelią. Savo prisiminimus viekšniečiams atsiuntė 

V. Maksimovas, pirmasis išvaduotų Viekšnių komendantas. Jis rašė: „Dėl Viekšnių vyko 

atkaklūs mūšiai. Vietos gyventojai evakuavosi kas kur, bet dauguma traukė Laižuvos kryptimi. 

Geležinkelio stoties rajone kovėsi Minajevas...” Iš Mažeikių karinio komisariato gautose 

apdovanojimų raštų kopijose buvo trumpai aprašyta, už ką N. Minajevui ir P. Šilovui siūloma 

suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrio vardą. Pamažu išryškėja aplinkybės, kuriomis buvo atlikti 

žygdarbiai. Geriau žinomas pasidarė ir visas didvyrių gyvenimas. 

... Liepos mėnesį, išvadavus Aukštaitiją iki Vegerių — Papilės — Kuršėnų — Kurtuvėnų — 

Raseinių — Seredžiaus ribos, fronto padėtis kurį laiką nesikeitė: hitlerininkų kariuomenės vadai, 

pajutę, kad jų armijų grupuotės „Šiaurė” ir „Centras” gali būti atkirstos viena nuo kitos, sutelkė 

daug tankų ir smogė kontrasmūgį, o Tarybinės Armijos dalys sėkmingai jį atrėmė ir ruošėsi 

naujam puolimui, kurio tikslas buvo išvyti grobikus iš Žemaitijos ir baigti išvaduoti Lietuvą. 

Ruošėsi puolimui ir papulkininkio Sergejaus Jegorovo vadovaujamas 349 artilerijos pulkas. 

Piotras Šilovas apžiūrėjo aparatūrą, patikrino, kaip veikia ryšių priemonės, kuriomis buvo 

kalbamasi su sekėjais, koreguojančiais artilerijos ugnį. Pasiteiravęs skyriaus draugų, kaip sekasi, 

atsisėdo ant sviedinių dėžės, išsiėmė iš kišenėlės apglamžyto popieriaus lakštelį, pieštuką ir 

susimąstė. Pro šalį ėjęs pulko vadas pasiteiravo: 

— Apie ką svajojame, vyresnysis seržante? 

Piotras, išgirdęs pažįstamą papulkininkio balsą, pašoko nuo dėžės, išsitempė: 

— Namiškiams noriu parašyti, draugas pulko vade. Laukia... 

Papulkininkis sustojo, pažvelgė į išsitempusį seržantą, beveik pašnabždom sukomandavo 

„laisvai” ir tarė: 

— Teisingai pastebėjote, vyresnysis seržante. Laukia! Ir mūsų sugrįžtant laukia, ir mūsų 

laiškų, ir mūsų pergalių laukia. Pergalių dabar nešykštime, tiesa? 

— Grynų gryniausia, — atsakė Šilovas. — Labai pergalingi metai, draugas pulko vade. Apie 

tai ir noriu parašyti. Nors iš radijo pranešimų ir taip aišku, kad pergalingi, bet vis vien noriu 

keletą žodelių nuo savęs. 

Papulkininkio veidą nušvietė šypsena, ir Piotras suprato, kad vadas šiandieną ypač gerai 

nusiteikęs. Nors pulko vadas visada būdavo santūrus, tačiau jo veide kaip veidrodyje atsispindėjo 

visi fronto rūpesčiai ir džiaugsmai. Kariai juos pamatydavo vado veide greičiau, negu spėdavo 

išgirsti iš jo lūpų. 

— Taisyk, seržante, batus žygiui, — pastebėjęs jo dulkinus batus, šypsodamasis pasakė 

Jegorovas, ir Piotras suprato: — greitai vėl pulsime. 

Jis pamatė vado rankoje rūkstantį papirosą, pasikasė žandą: 

— Ech! Skanaus dūmelio, vade, užsitraukus prieš mūšį... 

Papulkininkis ištiesė jam „Zvezda” pakelį. Šilovas paėmė vieną papirosą. 

— Aš čia... ne vienas, o su draugais. Ir jie rašo į namus... — papsėdamas, kad geriau įsidegtų 

papirosas, murmėjo Šilovas. 

— Ir gudrus gi tu, vyresnysis žvalge, — pastebėjo papulkininkis ir vėl ištiesė papirosų pakelį, 

kurį tuojau pat išpešiojo susispietę štabo baterijos kariai. 

Tuo metu į štabo būstinę skubėdamas traukė majoras Nikolajus Minajevas. Pamatęs pulko 

vadą besišnekučiuojantį su štabo baterijos kariais, pasuko prie jų. 

— Trečio diviziono vadas majoras Minajevas, — prisistatė jis pulko vadui. — Atvykau jūsų 

įsakymu. 

— Sveiki atvykę, majore, — atsakė papulkininkis, ištiesdamas majorui dešinę. Žvilgterėjęs į 

laikrodį, pridūrė: — Prašau eiti su manimi. Pradėsime pasitarimą. 

Minajevas pritariančiai linktelėjo galvą ir nužingsniavo su papulkininkiu į štabą, kur jau 

rinkosi dalinių vadai. 

375

Likęs vienas, Šilovas vėl palinko prie apglamžyto popieriaus lapelio. Prisiminė jis gimtuosius 

namus Malaja Izmenka kaime, plačiuose Novosibirsko laukuose, prisiminė mamą... Ką ji dabar 

veikia?.. Piotras Šilovas buvo vos trijų mėnesių, kai mirė jo motina. Namuose pasirodė kita 

moteris, kuri ir tapo mažajam Petiai mama. Taip Piotras ją vadino ir laiškuose iš fronto. „Pas mus 

dabar ramu, mama. Sėdime prie tylinčių pabūklų ir rašome laiškus. Pamiškėje linksmai 

raudonuoja šermukšniai, gražus čia ruduo. O namuose kas naujo? Kaip tavo sveikata, mama?” 

Išaušo vėsokas spalio penktosios rytas. Tirštas rūkas dengė atšalusią per naktį žemę. Migloje 

skendėjo medžiai, sodybos, gerai nebuvo galima įžiūrėti nei priešo, nei savų pozicijų. Visi 

žinojo, kad tuojau turi prasidėti puolimas, buvo jam pasiruošę ir laukė signalo. Dalinių vadai 

keiksnojo rūką, žvilgčiojo į laikrodžius. Pėstininkai, prigludę prie apkasų, laukė, kada pagaliau 

ryto tylą sudrums artilerija. Artileristai, lipte prilipę prie pabūklų, laukė trumpos komandos 

„Ugnis!” Tokia komanda buvo duota 10 valandą 30 minučių. Prasidėjo puolimas. 

Leitenantas Semionas Šilovas vadovavo pėstininkų kuopai, kuri jau buvo pasižymėjusi, 

vaduojant Sevastopolį. Užsigrūdinę mūšiuose kariai dažnai puldavo priešą, vedami tankų. Ir čia, 

Ventos prieigose, leitenanto Semiono kuopos kariai pirmieji pakilo į ataką. Puolimą rėmė tankų 

dalinys. Bendromis jėgomis pavyko pralaužti priešo įsitvirtinimų liniją ir prasiveržti į užnugarį. 

Negi sustos leitenantas Semionas su savo kuopa! Galima buvo veržtis, apeinant flangus, 

padedant naikinti hitlerininkus iš užnugario pirmojoje linijoje. Tačiau Semiono žvilgsnis krypo į 

vakarus, kur žvalgybos pranešimais už Virvytės vokiečiai buvo įsirengę antrąją gynybos liniją. 

„O kas, jeigu dabar man į ją patraukus? Hitlerininkų tikriausiai tenai nedaug: visi ginasi pirmoje 

linijoje. Kai trauksis iš jos, pasitiksiu „balandėlius” iš antrosios”... — mąstė leitenantas 

Semionas. Savo ketinimus jis išdėstė pulkininkui K. Chrapovickiui. 

— Apie tą patį ir aš pagalvojau, — atsakė pulkininkas. — Veik! Ir nedelsdamas, kad 

besitraukiantis priešas tavęs neaplenktų. Užimkite priešo pozicijas pirmieji ir kaip reikiant 

sutikite jų šeimininkus, kai tiktai šie pasirodys! 

— Klausau, užimti priešo pozicijas ir kaip reikiant sutikti jų šeimininkus! — atsakė 

leitenantas Semionas Šilovas. Susodino savo kuopą ant tankų ir nudulkėjo pavente Viekšnių link. 

Paskui juos veržėsi ir daugiau karių. Tankai nėrė per lauką, aplenkdami panikos apimtus 

vokiečių pėstininkus, ir netrukus pasiekė Virvytės upę. Gili ir plati toje vietoje Virvytė iš lėto 

plukdė vandenis į Ventą. Tankai negalėjo įveikti šios upės, metėsi ieškoti brastos, o Semionas 

negalėjo laukti nė minutės. 

— Palikti tankus! — įsakė savo kariams Semionas. — Toliau atakuosime vieni, o tankistai 

savo ugnimi mus parems. 

Ir jis pirmas su automatu rankose ėmė bristi į šaltą Virvytės vandenį: — Kuopa, paskui mane 

pirmyn! Nors ir nedaug, bet vokiečių kitame upės krante būta. Jie tuojau ėmė šaudyti į 

besikeliančius per Virvytę Semiono karius. Tarškė kulkosvaidis, sproginėjo minos, į viršų 

išmušdamos purslotus vandens stulpus. Bet Semiono Šilovo vadovaujami kariai nepabūgo, 

plaukte perplaukė upę ir įsiveržė į gilias tranšėjas. 

— Geros tranšėjos, — juokavo Semionas. — Išmokėme fricą apsikasti! Ilgai grožėtis priešo 

apkasais neteko, nes pasirodė „tikrieji” jų šeimininkai, palikę pirmąsias pozicijas. Ir koks kilo 

sąmyšis, koks siaubas apėmė fašistus, kai iš pačių įrengtų tranšėjų sudrioksėjo Semiono kuopos 

ugnis! Užvirė mūšis, kurį laimėjo tarybinių karių narsa ir pasiaukojimas. Iš priešo buvo atimti 

8 šarvuoti transporteriai, 1 savaeigis pabūklas ir 4 kulkosvaidžiai: užkluptas netikėtos ugnies, 

priešas metė juos ir leidosi bėgti. Bet kur pabėgsi nuo taiklios Semiono karių ugnies: taip ir liko 

fašistai gulėti netoli savo mašinų, o Semionui bataliono vadas spaudė dešinę, dėkodamas už 

pergalę ir trofėjų. 

Kai Semionas Šilovas narsiai kovėsi Ventos ir Virvytės santakoje, Piotras Šilovas ir Nikolajus 

Minajevas veržėsi prie Viekšnių pagal geležinkelį Šiauliai—Mažeikiai. Pasukus nuo geležinkelio 

į pietus, iki miestelio būtų vos keli kilometrai. Minajevas matė pro žiūronus nublukusius senų 

trobesių stogus, miestelį, dešiniąja Ventos pakrante vinguriuojantį vieškelį, viršum kurio vyko 

oro kautynės: tarybiniai naikintuvai kovėsi su „Foke Vulf” lėktuvais, o grupė smogikų atakavo 

prie miestelio susitelkusią hitlerininkų autokoloną. Taip, iki miestelio tiesiai per laukus būtų tik 

pora kilometrų, bet laukuose riogsojo gilus stropiai priešo išraustas prieštankinis griovys. Buvo 

nutarta veržtis pagal geležinkelį Mažeikių kryptimi, iš Šiaurės apeinant miestelį su visais priešo 

376

įrengtais įtvirtinimais bei prieštankiniais grioviais. Bet judėti į priekį buvo labai sunku: 

hitlerininkai priešinosi iš paskutiniųjų. 

Pagaliau priešas nebeišlaikė spaudimo ir ėmė trauktis Viekšnių geležinkelio stoties link. 

„Įsitvirtins stotyje”, — pamanė Minajevas. Hitlerininkai susprogdino geležinkelio stotį ir 

traukėsi toliau Mažeikių kryptimi, ryto rūko pridengti. Minajevo divizionas užėmė geležinkelio 

stoties rajoną. Į šiaurę nuo geležinkelio buvo miškas. Majoras nujautė, kad čia slepiasi fašistai. 

Priešo kareivių turėjo būti ir už prieštankinio griovio kairėje. Bet jie irgi nešaudė. Tokia padėtis 

nepatiko Minajevui, ir jis paskambino pulko vadui Jegorovui. 

— Draugas pulko vade, priešas atidavė geležinkelio stotį be mūšio ir toliau traukiasi 

nesipriešindamas. Kad nepatektume į spąstus? 

— Jūs, majore, labai atsargus, — pasigirdo ragelyje pulko vado balsas. — Tai gerai. Į spąstus 

lįsti nereikia. Bet ir vietoje stovėti nereikia. Iš kitos miestelio pusės jus pasitiks mūsų tankai. Ir 

tada... Jūs suprantate, kas tada. — Suprantu, draugas pulko vade, — atsakė Minajevas ir, padėjęs 

ragelį pažiūrėjo į žemėlapį, nors ir be jo buvo aiškus tolesnio puolimo planas. Nepatinka man tas 

miškelis už geležinkelio, — neva sau, neva prie siųstuvo prigludusiam radistui tarė Nikolajus. — 

Juk ten tikrai turėtų būti priešo kareivių. Tūno ir džiaugiasi, kad praeisime pro šalį, o tada... Ne, 

balandėliai! Ne jūs mus, o mes jus apsupsime.” 

Pakėlęs akis nuo žemėlapio, Nikolajus dar kartą apžvelgė apylinkę. Ypač atidžiai pro žiūronus 

stebėjo jis pamiškę. Ir neveltui: prityrusi karininko akis įžiūrėjo tenai užsimaskavusio priešo 

pėdsakus. Ką daryti? Sulaikyti pro geležinkelio stotį prasiveržusius pėstininkus? Leisti jiems 

žygiuoti toliau, o miškelio „šeimininkus” atakuoti čia esamomis jėgomis? Bet jo žinioje tik 

divizionas, kurio tikslas — padėti pėstininkams. 

Nikolajus nutarė pasikalbėti su pulko vadu. Šiaip ar taip, padėtis rimta. O jeigu pulko vadas 

vėl prikiš atsargumą? Bet argi atsargumas — blogas karininko bruožas? Ne, anaiptol ne! Jau 

devinti metai jis nešioja karišką uniformą (ją užsivilko dar gerokai prieš karą), sukaupė nemažą 

kovinę patirtį. Svarbiausia — išmoko įspėti priešo kėslus, atsargiai, bet narsiai kautis. 

Atkaklumą, vyriškumą ugdė ir tėvas Gavrila, kai jie gyveno Oriolo srityje, Lykovo kaime. 

Prasidėjus pilietiniam karui, tėvas išėjo į frontą ir žuvo nuo kazokų kulkos. Tada Nikolajus 

padėjo motinai uždirbti duoną. Vėliau patraukė kariniai mokslai, ir Minajevas pasirinko 

karininko profesiją. 

Miškelyje už geležinkelio buvo ramu, bet Nikolajus nerimo ir prašė ryšininką greičiau 

sujungti su pulko vadu. 

— Vadas užimtas, — teisinosi radistas. — Baigs kalbėti, — sujungsiu. 

Po kelių minučių ragelyje pasigirdus vado balsui, Nikolajus tarė: 

— Čia vėl majoras Minajevas... 

Ir jis išdėstė pulko vadui savo samprotavimus dėl susidariusios naujos padėties. Tačiau šį 

kartą priešas aplenkė Minajevą. Vos tiktai jis baigė kalbėti, radistas pranešė: 

— Vokiečių tankai! Nuo Ventos slenka link geležinkelio! 

„Taip ir maniau... — sušnabždėjo Minajevas. — Be mūšio praleido mūsų pėstininkus pro 

geležinkelio stotį, o dabar stengsis mus apsupti.” Jis įsakė atidengti ugnį į priešo tankus. Dūmų 

kamuoliai apgaubė pirmąjį „tigrą”. Bet priešas savo kėslų neatsisakė. Sveikieji „tigrai” ir 

„panteros” toliau veržėsi per lauką geležinkelio link. Sukriokė tankų motorai ir šiaurinėje 

geležinkelio pusėje: iš rūku ir migla pridengto tylaus miškelio hitlerininkai atidengė uraganišką 

ugnį. Pakilo į ataką tylomis į vakarus, už stoties pasitraukę priešo pėstininkai. Į stoties rajoną 

užėmusius tarybinius pėstininkus ir Minajevo artileristus priešas šaudė iš trijų pusių, tačiau 

pagrindinis ugnies kumštis buvo nuo Ventos besiveržią tankai, kurie siekė susijungti su miškelyje 

už geležinkelio įsitvirtinusiu daliniu. Minajevas ir jo artileristai stojo į žūtbūtinį mūšį. Tačiau 

jėgos buvo labai nelygios. Vienas po kito buvo sudaužyti visi majoro turimi artilerijos pabūklai, 

o priešo tankai vis siaurino ir siaurino ruožą, pro kurį pėstininkai dar būtų galėję išeiti iš 

apsupimo. 

— Draugas majore, — išgirdo Minajevas ryšininko balsą. — Žuvo pėstininkų pulko vadas, 

nėra kam vadovauti. O pėstininkai grumiasi narsiai. Jie atkirto priešo pėstininkus nuo 

prasiveržusių tankų. Tačiau padėtis sunki. 

377

Tada Minajevas ir ryžosi gelbėti pėstininkų dalinį, pasitelkdamas į pagalbą uždengtose 

pozicijose likusią pulko artileriją. Bet dėl to reikėjo iššaukti į save savųjų ugnį. 

— Kitos išeities nėra, mano brangieji, — tarė Minajevas kariams. — Sujunkite mane su pulko 

vadu. 

Radistas nedelsdamas ėmėsi darbo, o kai ragelyje pasigirdo papulkininkio Sergejaus Jegorovo 

balsas, Nikolajus Minajevas tarė: 

— Draugas pulko vade! Prašau atidengti artilerijos ugnį į mūsų kvadrate esantį priešą. 

— Bet tenai ir jūs, draugas majore, — sunerimo pulko vadas. — Kaip aš šaudysiu į jus? 

— Kitaip negalima, — tarė Minajevas. — Kai duosite komandą, mūsiškiai ims trauktis tolyn 

nuo tankų. Trauksimės pagal pietinį geležinkelio šlaitą. Nedelsdami atidenkite ugnį. Ar girdite 

mane? 

— Girdžiu jus gerai, majore Minajevai. Linkiu sėkmingai išvesti dalinį į numatytas pozicijas. 

Minajevas atidavė radistui ragelį, įsakė pranešti visiems geležinkelio stoties rajone esantiems 

pėstininkų pulko kariams, kad, pamatę tris raudonas raketas, tuojau trauktųsi į naujas pozicijas. 

Paaiškino, kur ir kaip trauktis, o pats vėl paėmė ragelį, kuriame jau skambėjo pulko vado balsas: 

— Po trijų minučių atidengiame ugnį. Traukitės! 

Į viršų pakilo raketos, ir arčiau priešo tankų buvę pėstininkai pirmieji ėmė trauktis prie 

geležinkelio pylimo. Pulko artileristai atidengė ugnį į nurodytą taikinį. Tačiau pirmieji šūviai 

nebuvo taiklūs. Minajevas, kumščiuose suspaudęs žiūronus, tyliai keikėsi: „Tai prakeikimas! Tai 

velniava! Kur žadėti tankai? Jie turėjo jau pasirodyti! Kurgi jie?” 

Tankai nesirodė. Kaip styga išsitempė prie aparato palinkęs radistas, suklykė nesavu balsu ir 

krito negyvas. Minajevas nuėmė nuo jo galvos ausines, susisiekęs su pulko artileristais, ėmė 

koreguoti jų ugnį. 

— Dešiniau... Per toli! Arčiau! Dar arčiau! Puiku. Vienas „Ferdinandas” jau išlėkė į orą. Nuo 

prakaito sudrėkę plaukai lipo prie kaktos, išdžiūvo gerklė. 

— Draugas majore, pėstininkai jau pasitraukė iš pavojingos zonos. Traukitės ir jūs, — 

šūktelėjo šalia jo atsiradęs Piotras Šilovas. Jis buvo sužeistas į galvą ir kairę ranką ir traukėsi iš 

žvalgavietės. 

Majoras nepaklausė seržanto, įsakė jam nedelsiant pasitraukti drauge su visais, o pats liko 

savo pozicijose koreguoti artilerijos ugnies. 

Grįždamas iš sekyklos prie savo baterijos ir slapstydamasis nuo zvimbiančių kulkų, Piotras 

Šilovas įsirito į apkasą jau netoli pulko vadavietės ir vėl pajuto geliantį skausmą aukščiau 

kairiosios alkūnės. 

— Įkando, gyvatės! — sudejavo, dešine spausdamas sužeistą ranką. — O mūsų tankai 

kažkodėl vėluoja. Negi neateis į pagalbą?.. 

— Ateis, — atsakė seržanto Šilovo draugas Genadijus, ištuštėjusią automato apkabą 

pakeisdamas nauja. — Jie veržiasi čia iš kitos miestelio pusės ir greitai turi pasirodyti. Paleidęs 

porą trumpų serijų į priešo apkasus, pridūrė: 

— Jie veržiasi, o mes sustojome. 

— Veržėmės ir mes, — iš skausmo sukandęs dantis, atsakė Šilovas. — Ir veršimės! 

— Kur majoras? — pasiteiravo Genadijus, — Ne kartu atsitraukėte? 

— Jis liko tenai. Koreguoti ugnies. O juk tai mano pareiga, supranti? Mano! — ėmė 

karščiuotis Piotras. — O jis įsakė man trauktis. 

— Tu sužeistas. Eik į sanbatą. Piotras mostelėjo dešine: 

— Suspėsiu. Pirma reikia nutildyti fricus. Ir jis liko mūšio lauke. 

Jausdami kad ir laikiną pranašumą, vokiečiai ir toliau atakavo S. Jegorovo pulko pozicijas. Jų 

tankai suriaumojo jau visai netoli P. Šilovo apkaso. 

— Majoras Minajevas nutilo. Tavęs teiravosi pulko vadas, — įvirtęs į apkasą su racija ant 

nugaros pranešė Piotro skyriaus žvalgas. — Einu koreguoti ugnies. 

P. Šilovas patempė palaidinę, pasitaisė automatą ir grioviu ėmė šliaužti vadavietės link. Staiga 

jis pamatė, kad vienas priešo tankas, pasukiojęs pabūklo vamzdį į vieną, į kitą pusę, irgi ėmė 

artėti prie pulko vado apkaso. „Štai ką sumanė, biaurybė, — pasibaisėjo Šilovas. — Sunaikins 

vadavietę. Kas tada vadovaus mūšiui? Ne, šito nebus!” 

378

Bet ką daryti? Kaip padėti pulko vadui sulaikyti priešo tanką? O gal jis pats susidoros? Ne, 

nesusidoros: neturi prieštankinių ginklų. P. Šilovas apsižvalgė, ieškodamas išeities, delnu 

perbraukė išdžiūvusias lūpas. „O gal ši plieninė biaurybė apsigalvos, pasuks į šoną? — toptelėjo 

mintis. — Juk nežino, kur vadavietė”. Ne, „pantera” ropojo tiesiai į pulko vadavietę. Šilovui 

pasirodė, kad ji net padidino greitį. Dar minutė, ir ji pasieks vado apkasą. Narsiajam artileristui, 

užsigrūdinusiam mūšiuose prie Narvos, Leningrado, apdovanotam medaliu „Už drąsą” ir trečio 

laipsnio Šlovės ordinu, plūstelėjo kraujas į veidą, sutvinkčiojo smilkiniuose. 

Jis paėmė nuo žemės prieštankinę granatą, suspaudė ją rankose. 

— Nepraeisi, biaurybe! — šliauždamas prie ugnimi spiaudančios „panteros”, kartojo 

dvidešimt penkerių metų jaunuolis komunistas Piotras Šilovas. — Už viską sumokėsi! Už majorą 

Minajevą, už jo draugus! Matyt, ir „pantera” pastebėjo karį su granata rankoje. Ji kryptelėjo į 

šoną ir, tarškėdama vikšrais, pasileido tiesiai į Piotrą. Šilovas vikriu šuoliu šoko prie tanko, metė 

po jo vikšrais granatą, šaukdamas: „Še tau, biaurybe!” Stiprus sprogimas sudrebino orą, ir 

„pantera” ėmė suktis vietoje bejėgiu „vilkiuku”. Šilovas mėgino pasitraukti, bet sukniubo žolėje, 

pakirstas skeveldrų, o žemių grumstai ir dulkės apdengė jį. 

— Sužinokite, kas tas karys, kuris puolė po tanku ir išgelbėjo mus, — įsakė pulko vadas. 

— Tas karys, draugas pulko vade, — mūsų žvalgų vyresnysis Piotras Šilovas, — veikiai 

atsakė jam vadavietėje buvęs būrio vadas J. Demjeniukas. — Nulenkime prieš didvyrį galvas. 

Eidamas N. Minajevo gatve į geležinkelio stotį, išgirdau linksmai dainuojant. Dainavo gatve 

žygiuojantis pionierių būrys. Nors darželiuose prie namų žydėjo jurginai, tačiau daina priminė 

pavasarį: 

Skambėk, pavasarėli, 

Vai lingu lingu li... 

Miesto pakraštyje, pasistatęs molbertą prie gražiausios sodybos (apie tai bylojo prie namo 

prikalta daili lenta), jaunuolis tapė paveikslą. 

Vaizdingos Viekšnių apylinkės. Jos prašyte prašosi dailininko teptuko. 

Sagaidakas M. 1943 metų gegužės 19-oji // Vienybė. — 1978. — Geg. 25. — Tekste: 

Degimai, Bobulina, Savarina ir aplinkiniai kaimai. 

Gerasimovas I. Ugnį į save // Vienybė. — 1979. — Geg. 8. — Tekste: Mūšis Pakalupės 

kaime prie stoties 1944 10 09. 

Frolovas P. Prisimena maršalas // Vienybė. — 1979. — Rugs. 22. — Tekste: Pagal 

I. Bagramiano atsiminimų knygą, išleistą 1977 metais: „Atsitraukus vokiečiams, kai kur 

sumažėjo budrumas. Taip buvo ir 119-osios šaulių divizijos puolimo zonoje. Išvadavo Viekšnius, 

o vokiečiai, 37 tankų, šarvuotų transporterių palaikomi, perėjo į kontrataką. Priešakinės 

prieštankinės jėgos žuvo, ir priešas pajudėjo į divizijos užnugarį, kur susirėmė su majoro 

N. Minajevo divizionu”. 

Jasaitienė O. „Ugnį į mane!” // Vienybė. — 1979. — Spal. 25. — Tekste: Mūšis Pakalupės 

kaime prie stoties 1944 10 09. Radijo stoties viršininkas M. Minikajevas apie paskutinį pokalbį 

su N. Minajevu. 

Inis L. Paskui žydinčią obelį. — Vilnius, 1980. — P. 35—46. — Tekste: Mūšis Pakalupės 

kaime prie stoties 1944 10 09. Rusų buvo apie 150. Šešios prieštankinės patrankos, traukiamos 

arklių. Spalio 9 dieną turėjo apsupti ir užimti Viekšnius. Perėję naktį geležinkelį, nutarė pailsėti. 

Rado tuščius vokiečių apkasus. Auštant užpuolė vokiečiai. — P. 44: Vokiečiai pasitraukė iš 

Viekšnių mūšio dieną, — sakė ir Pakalupės kaimo gyventojas Juozas Krutinis. 

Sejavičius P. Kad metai atminimo neištrintų // Vienybė. — 1980. — Bal. 15. — Tekste: 

Kraštotyrininko Antano Grigo veikla. „Bevaikščiojant po kautynių lauką, proftechnikos 

mokyklos pradinio karinio rengimo vadovui Antanui Grigui kilo mintis įamžinti tarybinių karių 

379

didvyriškumą, pastatant prie Viekšnių geležinkelio stoties, mūšio vietoje, paminklinį akmenį. 

[...]. 1975-ųjų gegužės 9-osios iškilmės Viekšniuose jau vyko prie paminklinio akmens.” 

Grigas Antanas. Neturime teisės pamiršti: Rajono išvadavimo iš hitlerinės okupacijos 

36-osioms metinėms // Vienybė. — 1980. — Rugs. 25. — Visas tekstas: 

Koks veržlus mūsų gyvenimo ritmas! Kiekvieną dieną sužinome vis naujų darbo didvyrių 

vardus — tai kosmoso užkariautojai, Baikalo-Amūro magistralės statytojai, niekad 

nepavargstantys žemdirbiai. Savų darbo švyturių, darbu sau šlovę pelniusių žmonių turi 

kiekviena profesija, kiekviena respublika, rajonas, kolektyvas. Tai — mūsų dienų heroika. Tačiau 

džiaugdamiesi savo darbais ir laimėjimais, neturime teisės pamiršti, kad taikaus darbo pergalėms 

sąlygas sudarė tie, kurie beveik prieš ketvertą dešimtmečių pasiaukojamai, negailėdami savo 

kraujo ir gyvybės, kovėsi už mūsų Tėvynės laisvę. 

Su kiekvienu pavasariu ir rudeniu mes vis labiau atitolstame nuo tų kraupiųjų dienų, kai 

sprendėsi mūsų Tėvynės ateitis. Man, mūsų auklėtiniams, nemačiusiems savo akimis kautynių 

ugnies, nelengva įsivaizduoti ir suvokti ilgų ir sunkių Didžiojo Tėvynės karo kelių heroiką. 

Tačiau žinome, kad tie metai skaudžia, šiurpia lemtimi palietė visą mūsų šalį, milijonus šeimų. Ir 

iki širdies gelmių jaudina skaičius — 20 milijonų. Tiek mūsų tėvų, brolių, seserų paaukojo savo 

gyvybę už mūsų šiandieninį gyvenimą. Argi tai galima pamiršti! 

Tačiau mūsų dienų jaunimas dar turi neįkainojamą galimybę susitikti ir bendrauti su gyvais 

anų nemirtingų įvykių dalyviais, klausytis iki širdies gelmių jaudinančių jų prisiminimų. Tačiau 

metai nenumaldomai bėga, ateities kartos apie tarybinių žmonių žygdarbius Didžiajame Tėvynės 

kare sužinos tik iš knygų, istorijos vadovėlių, kino filmų. Ir mūsų pareiga — siekti, kad nebūtų 

užmirštas nė vienas tų žūtbūtinių kovų epizodas, užrašinėti, kaupti kovų veteranų prisiminimus, 

mūšių relikvijas. Nes ko nepadarysime mes, kiti jau nebegalės padaryti. 

Viekšnių vidurinės kaimo profesinės technikos mokyklos administracija, visuomeninės 

organizacijos prieš porą metų ėmėsi kilnaus darbo — rinkti medžiagą apie Suvorovo ordino 119 

šaulių diviziją, vadavusią iš hitlerinės okupacijos mūsų rajoną ir ypač pasižymėjusią 1944 m. 

spalio 9 d. mūšyje ties Viekšniais. Šios divizijos kariams — majorui N. Minajevui ir vyresniajam 

seržantui P. Šilovui po mirties suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai. Tačiau neapsiriksime 

sakydami, jog kiekvienas, kritęs kautynių lauke, — didvyris. Todėl nepamirštame ir kitų 

tarybinių karių, žuvusių už rajono ir mūsų apylinkės išvadavimą, kaupiame žinias ir apie 

viekšniškius — Didžiojo Tėvynės karo dalyvius. 

Be savo tiesioginio tikslo, šis darbas suteikia palankias galimybes tobulinti moksleivių — 

būsimųjų žemdirbių patriotinį, internacionalinį auklėjimą, ugdyti vaikinų širdyse meilės Tėvynei, 

tarybinių tautų neišardomai draugystei jausmą. 

Pradėdami šį darbą, jokios bazės nei medžiagos neturėjome. Patirties — taip pat. Padėjo ne tik 

didelės šio darbo prasmės suvokimas, bet ir jaudinantys susitikimai. 

Dar ir dabar iš atminties neišblėsta nuoširdus N. Minajevo mamos akių žvilgsnis. Švenčiant 

rajono išvadavimo iš hitlerinės okupacijos 30-ąsias metines, ji su savo artimaisiais apsilankė 

mūsų mokykloje. Nuvykome parymoti ir į jos didvyrio sūnaus paskutinio mūšio vietą. Kartu 

buvo ir N. Minajevo bendražygis Ivanas Gerasimovas, kuris turėjo kelių kovos draugų adresus. 

Taip prasidėjo ir dabar tebesitęsiantis intensyvus susirašinėjimas su įvairiausiuose šalies 

kampeliuose gyvenančiais divizijos kovotojais. 

Daug naujo mūsų mokyklos kraštotyrininkams suteikė rajono išvadavimo 35-mečio iškilmės, 

į kurias atvyko būrys brangių svečių. Kaip nesidžiaugti, kad šiandien mums jau žinomos 232 šios 

divizijos kovotojų pavardės, veteranų arba žuvusių karių artimųjų adresai. O aplankuose — nauji 

jaudinantys svečių pasakojimai. Tvarkydami mūšių vietoje pastatyto paminklinio akmens 

aplinką, negalime neprisiminti buvusios pulko medicinos sesers Z. Beloborodovos iki ašarų 

sujaudinusio pasakojimo. Po mūšio laukas ties geležinkelio stotimi sėte nusėtas žuvusiais ir 

sužeistais. Smilksta pamušti fašistų tankai. Jauna medicinos seselė skuba dar vienam suteikti 

pagalbą, perrišti, suvilgyti vandeniu išdžiūvusias sužeistųjų lūpas. Ir... priešais tankas. Jo 

vairuotojas tyčiodamasis vaikosi beginklę medicinos seserį. Laimei, pasitaikė išdžiūvęs šulinys, 

išgelbėjęs kovotojos gyvybę. Divizijos veteranė gyvena ir dirba Sverdlovske, tačiau ir po 35-erių 

metų atpažino tų nepamirštamų kautynių vietas. 

380

Negaliu neprisiminti ir artilerijos diviziono, kuriam vadovavo majoras N. Minajevas, radisto 

Ivano Jevgaščino prisiminimų. Tai jis, vadui įsakius, perdavė tarybiniams artileristams kraują 

stingdančią komandą: „Ugnį — į mane!” Kitos išeities priešo tankų apsuptiems tarybiniams 

kariams nebuvo. Kiek pasiaukojimo, kiek ryžto vardan pergalės prie mažytės stotelės 

„Viekšniai”, kuri ne visuose žemėlapiuose pažymėta... 

Plaukia Viekšnių KPTM moksleiviams laiškai iš Kaliningrado, juos rašo J. Kulikova, iš 

Sverdlovsko — tai I. Gusevo laiškai. Dažnai parašo M. Volodarskis, A. Kožarinas, Gubanovų 

šeima. Mes dėkingi jiems už kiekvieną prisiminimų eilutę, už atsiunčiamus asmeninius ano meto 

daiktus, kovinių apdovanojimų liudijimus. Tai — brangios relikvijos, kurioms visuomet atsiras 

vietos mokyklos visuomeninio muziejaus stenduose. 

Prisimindami toli gyvenančius veteranus, nepamirštame ir tų, kurie kasdien tarp mūsų. Visad 

laukiami moksleivių susirinkimuose, kituose mokyklos renginiuose, iškilminguose minėjimuose 

I. Babičenka, I. Rubliovas, M. Grečiškinas, S. Saračinskas, A. Škiela, S. Žukauskas, J. Geležinis, 

J. Pocius. Mes dėkingi jiems už rūsčiųjų dienų žygdarbiais dvelkiančius pasakojimus, už 

neįkainojamą pagalbą, auklėjant jaunąją žemdirbių kartą meilės daugianacionalinei mūsų 

Tėvynei dvasia. 

Nemaža jau sukaupta medžiagos kukliame mūsų mokyklos revoliucinės, kovinės ir darbo 

šlovės muziejuje. Džiugu, kad viskas čia įrengta ir padaryta mūsų pačių rankomis. Muziejuje ne 

kartą lankėsi Akmenės, Mažeikių, Joniškio, Šiaulių, Telšių rajonų pedagogai ir moksleiviai, 

atsiliepimų knygoje savo įrašus paliko Latvijos, Ukrainos, Baltarusijos profesinių technikos 

mokyklų moksleiviai. Ateityje muziejų stengsimės dar sumaniau panaudoti mokymo ir auklėjimo 

procese. Čia bus rengiamos istorijos ir visuomenės mokslų kai kuriu temų pamokos, čia bus 

įteikiami komjaunimo bilietai būsimiesiems mechanizatoriams. O mokyklos kraštotyrininkai 

stengsis, kad ir ateityje turtėtų muziejaus ekspozicija, kad dar labiau plėstųsi ryšiai su kovų 

veteranais. 

Antanas GRIGAS. Viekšnių vidurinės kaimo profesinės technikos mokyklos direktoriaus 

pavaduotojas, Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos rajono skyriaus tarybos narys. 

Ruškys V. Tavo svajonių pradžia: Konkursui „Jaunieji tarybų šalies patriotai” / Autoriaus 

nuotraukoje: pasakoja J. Krutinis // Vienybė. — 1982. — Rugs. 11. — Tekste: 

Kai mokykloje žiemą kažkuris mokytojų pasiūlė pavasariop, atsisveikinant su mokykla, 

organizuoti dviračiais žygį po rajoną, Klykolių aštuntokai pasigavo tuos žodžius, įtraukė į 

trečiojo trimestro komjaunuoliško darbo planus. 

Tinkamiausias laikas — pavasariškas gegužis. Kasmet daugeliui jis atneša ir skaudžių 

prisiminimų. Nedyla iš atminties keturių dešimtmečių senumo kovų prieš fašistus žaizdos. 

Jaunoji karta neužmiršta tėvų ir senelių žygdarbių. Visoje šalyje gegužės mėnesį komjaunuoliai, 

pionieriai įsijungia į Atminimo sargybos akciją. Į sargybą stojo ir aštuntokai. 

Klykoliai pačiame Latvijos TSR pasienyje. Tačiau 1944 metų vasaros pabaigoje ir rudenį ši 

gyvenvietė, kaip ir kaimyniniai Vegeriai, fašistams slydo iš rankų. Ir sienų kitokių nebuvo, 

išskyrus fronto liniją. Nebuvo ribų tarp gyvenviečių, rajonų, respublikų. Pasekime ką rašo tų 

metų „Tiesa”. 

„Dalis Mažeikių apskrities, už Ventos upės, buvo išvaduota spalio pradžioje. Dėl Mažeikių 

tebevyko mūšis. Vokiečių karinė vadovybė metė dar papildomai jėgų Mažeikiams išlaikyti... 

Dešiniajame Ventos krante susidarė lyg koks nedidelis maišas apie 12—17 km ilgio šiaurės 

kryptimi nuo Mažeikių ligi Vadaksties upės ir apie 20 km pločio. Pagaliau spalio mėnesio iš 29 į 

30 naktį vokiečiai, padeginėdami namus, sprogdindami sandėlius ir varydamiesi su savimi 

ramius gyventojus, ėmė trauktis. O ryto metą šioje apylinkėje jau nebebuvo nė vieno vokiečio”. 

(Iš 1944 m. lapkričio 24 d. „Tiesos”). 

Nors spalio pabaigoje tie įvykiai jau buvo tolokai nuo Klykolių, tačiau beveik iki žemės 

nudegęs kaimas tebevirpėjo nuo ką tik praūžusios karo audros. 

Apie tai vaikams mažai tereikėjo pasakoti. Daugelio jų tėvai patys prisimena anų laikų 

baisumus. Ir savo vaikams papasakoję apie juos. 

Sustojome atsikvėpti. Surėmę dviračius visi pritūpė pagriovyje. 

381

— Kažin, ar begali šiandien tai pasikartoti? — pratarė kažkuri iš mergaičių. 

Veiduose lengva šypsenėlė, leidžianti suprasti, jog jie, aštuntokai, tikrai tuo netiki. Netiki, nes 

išaugo iš to amžiaus, kai žaisdami „karą” įsivaizduodavo, kad karas įdomus. 

„Kelių dienų mūšiuose dėl Žemaitijos tarybinė aviacija buvo be paliovos ore... 

Pirmąją Žemaitijos kautynių dieną mūsų lakūnai sėkmingai šturmavo vokiečių artilerijos ir 

minosvaidžių baterijas, autokolonas, pėstininkus ir tankus, kurie bandė priešintis mūsų 

kariuomenės judėjimui. 

...devyniukė mūsų šturmuotojų ore gavo per radiją įsakymą: 

— Atakuokite mašinų koloną kelyje į Viekšnius! 

Lakūnai surado taikinį, susirikiavo atakos rikiuote ir puolė aštuonis kartus. Buvo sunaikinta 

tiršta vokiečių masė, daug tankų ir automašinų. 

Atsitraukdami iš kautynių vietos šturmuotojai per radiją išgirdo pranešimą: 

— Į jus eina penkiolika „Foke-Vulf”... 

Apie besiartinančią vokiečių gaują radijo stotis pranešė ir tarybinių naikintuvų eskadrilei, 

budėjusiai ore. Prie Viekšnių kilo oro mušis. Buvo atmuštos visos vokiečių atakos ir nukirsti du 

„Foke-Vulf”. 

(Iš 1944 m. spalio 25 d. „Tiesos”). 

Prie Viekšnių baisu buvo ne tik ore. Kas dėjosi žemėje? Ji vaitojo. Nuo išdraskytų apkasų, 

nuo sprogimų, bet labiausiai — gedėdama didvyriškai žuvusių savo sūnų. Taip krito ir Tarybų 

Sąjungos Didvyriai P. Šilovas, N. Minajevas. Šiandien jų žuvimo vietoje rymo paminklinis 

akmuo, prie kurio pasikviečiame netoli gyvenantį pensininką J. Krutinį. Pražilusi beveik 

aštuoniasdešimtmečio senuko galva, bet jis gerai mena 1944-uosius. 

— Anapus Ventos, kairiajame upės krante, buvo tarybinių karių pozicijos, o šiapus, prie 

geležinkelio, — fašistų įtvirtinimai. Apkasas prie apkaso, kad tik išsilaikytų. Tačiau vieną naktį į 

juos prasiveržė būrys tarybinių karių. Rytą atbirbia motociklu vokiečių karininkas, o čia — 

rankas aukštyn! — prisimena mūsų pašnekovas. 

— Įsiuto hitlerininkai, kilo atakon, siuntė tankus, bet viskas veltui — tarybiniai kariai 

nesitraukė. Atmušinėjo atakas. Laukė pastiprinimo. Ir išgirdo iš užnugario tankų džeržgėjimą. 

„Mūsiškiai?” Tačiau ant tankų bokštelių niūrūs kryžiai. Apsupti! Užvirė dar atkaklesnis mūšis. 

Netrukus į tą vietą ėmė kristi sviediniai ir iš kairiojo Ventos kranto. Gal klaida? Ne, to paprašė 

apsuptieji. Matydami, jog žiedas vis mažėja, jie per radiją perdavė prašymą savo artilerijai 

atsukti pabūklus į jų pozicijas. Ugnį iššaukti į save tuo metu buvo geriausia išeitis. 

Nakvynės vietą kaip tik pasirinkome kairiajame Ventos krante. Vos spėjome iki sutemų 

pasistatyti palapines. Suliepsnojo laužas, vaikams pasiūlom prie jo surengti bendrą vakarienę. 

Tačiau vienoje palapinėje sumuštinius jau kramtė Romas, Algis, kitoje ir mergaitės dėliojo 

maistą. Sunku buvo įkalbinti: 

— Susėdus prie bendro stalo bus įdomiau, draugiškiau. 

— Mums ir taip įdomu, — atkirto Jolanta. 

— Jums — kelioms, o kolektyvui? Kelionėje visur turime būti kartu. O tu, Jolanta, kaip 

komjaunimo sekretorė, labiausiai tai turėtumei suprasti. Juk kažin ar taip didvyriškai būtų kovęsi 

ir N. Minajevo kariai, jei kiekvienas tik apie save būtų galvojęs. 

Praaušus rytui geriau apžiūrėjome savo poilsio vietą. Pro medžius blykčiojo Ventos vandenys, 

o prisiartinę arčiau išvydome tolyn bėgančius pusmetrinius griovelius. Tai buvo apkasai, 

tarybinių karių įsitvirtinimo vieta. Iš čia prasiveržė ir N. Minajevo kariai. 

Vėl mes ant dviračių. Riedame link Papilės. Vėl Tarybinės Armijos kovų pėdsakais. 

(Pabaiga kitame numeryje). 



1944 m. vasarą Kamanose buvo įsikūrusi partizanų grupė, vadovaujama LKP Mažeikių 

apskrities komiteto pirmojo sekretoriaus A. Kondrato. [...]. Pirmomis hitlerinės okupacijos 

dienomis fašistai ir jų lietuviškieji pakalikai nužudė apie 800 viekšniškių, tarp jų komjaunuolius 

A. Ulskį, A. Trainauską, S. Geislerį, kitus tarybinius aktyvistus. [...]. 

382

Maždaug už poros kilometrų nuo gyvenvietės, dešinėje Šiaulių—Mažeikių plento pusėje, 

netoli geležinkelio stūksantis paminklinis akmuo primena, kad šioje vietoje 1944 m. rudenį žuvo 

tarybiniai artileristai — majoras N. Minajevas, seržantas P. Šilovas ir jų kovos draugai. Mūšyje 

apsupti gausesnio priešo, kariai nusprendė gyvi nepasiduoti, nukreipė į save atokiau stovėjusios 

savo divizijos pabūklų ugnį ir sunaikino daug fašistų. N. Minajevui ir P. Šilovui už šį žygdarbį po 

mirties suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai. Drąsuoliai palaidoti Akmenės karių kapinėse. 

Jų paskutinio mūšio vietoje kraštotyrininkai pastatė paminklinį akmenį, prie kurio vaikinams ir 

merginoms įteikiami komjaunimo bilietai, rengiami gyventojų susitikimai su mūšių vietas 

aplankančiais kovų veteranais ir žuvusiųjų artimaisiais. 

Raudonis Antanas. Sunki tolimo kelio pradžia: Specialiai „Vienybei” / Spaudai paruošė 

L. Rozga // Vienybė. — 1983. — Birž. 21. — Teksto pradžia: 

Antanas Raudonis — respublikinės reikšmės personalinis pensininkas, pogrindininkų kovos 

už socialistinę Lietuvą dalyvis, buvęs komjaunimo darbuotojas, Didžiojo Tėvynės karo 

veteranas, pokario metais — LLKJS Mažeikių apskrities komiteto pirmasis sekretorius. 

Mūsų redakcijai atsiųstuose prisiminimuose 16-osios lietuviškosios divizijos kovotojas 

A. Raudonis pasakoja apie pirmąsias Didžiojo Tėvynės karo savaites, apie sunkų tarybinių 

aktyvistų atsitraukimo kelią, ėjusi ir per mūsų rajoną. Daugeliui šis kelias tapo kelio į didžiąją 

Pergalę prieš fašizmą pradžia. A. Raudonio rašinius skelbiame ne pirmą kartą. 

Seniai puoselėjau minti parašyti apie pirmąsias Didžiojo Tėvynės karo dienas. Laikas tarsi 

rūsčioji upė bėga nusinešdamas užmarštin daugelį gyvenimo epizodų, detalių, žmonių vardus ir 

aplankytų vietovių pavadinimus. Bet tos dienos taip ryškiai įsirėžusios atmintin, kad jų vaizdus 

išdildys tik mirtis. Šiandien, kai visas pažangusis pasaulis galingai kelią balsą už taiką, prieš 

imperialistų užmačias sukurstyti naują baisų ir viską naikinantį karą, tarybiniai žmonės negali 

likti abejingi. Mūsų, vyresniosios kartos tarybinių žmonių, atmintyje gyvas karo siaubas, kurį 

patyrėme jau pirmomis jo dienomis. 

1941 metų vasarą dirbau LLKJS Ylakių valsčiaus komiteto sekretoriumi. Rudenį kaip buvusį 

pogrindininką LKP valsčiaus komitetas mane rekomendavo į kursus, kurie vyko Kaune. Juos 

baigiau 1941 metų balandžio mėnesį ir buvau paskirtas komjaunimo Sedos valsčiaus komiteto 

sekretorium. Nors dirbau Sedoje, bet karą sutikau gimtuosiuose Ylakiuose. Birželio 22 d. buvo 

futbolo rungtynės tarp Ylakių ir Sedos. Mūsų komandą globojo komjaunimas, ir aš, kaip 

valsčiaus sekretorius, ją lydėjau. Po rungtynių sediškius greit išsiunčiau namo, pats nuėjau pas 

savo šeimą, radau mamą bestovinčią prie aplūžusio namelio. Buvo aišku, kad ne šiaip sau tiek 

lėktuvų su kryžiais padangėje. Vieškelyje Ylakiai—Skuodas pavakare pasirodė pirmieji 

besitraukiantys raudonarmiečių daliniai. 

Parvykau į savo komjaunimo Sedos valsčiaus komitetą, vyniojau į laikraščius protokolus, 

komjaunuolių sąrašus. Kitą dieną 11 valandą išvažiavau vienas Mažeikių pusėn. Baltaraiščių 

mačiau jau Sedoje, 3 baltaraiščiai pastojo kelią per Ventos tiltą, nulaipino nuo dviračio, 

reikalauja parodyti, kas maiše ir portfelyje. Pradūrę šautuvo durtuvu maiše skylę teiraujasi, kam 

tie komunistiški laikraščiai, gal pasirengęs platinti? Ogi vežu į tėvo mėsinę vyniojimui, atsakau, 

kažkuris sulaikiusiųjų net prisimena mane matęs tėvo parduotuvėje, nors iš tikrųjų nei tėvo, nei 

mėsinės nebuvo, tuo labiau Mažeikiuose. Portfelį lyg ir visai pamiršo, nors jame, be maisto, 

gulėjo VKP (b) istorija su vardiniu užrašu, kad dovanojama labai gerai LKP CK kursus 

baigusiam jaunuoliui. Tik paskui supratau, kiek rizikavau. 

Mažeikiuose vėl nemalonūs vaizdai. Nuėjau į geležinkelio stotį, radau keliolika žmonių, 

stoviniavo laukdami traukinio. Milicijos skyriuje tuščia, tik popierių skiautės ant grindų. 

Apskrities vykdomajame taip pat tuščia, tvarkinga, tarsi pietų būtų visi išėję. Atvežtuosius 

dokumentus nebėra kam perduoti. Sargo sandėliuke radau kastuvą ir popieriaus, suvyniojau 

kruopščiai savo komjaunuoliško darbo paslaptis ir iškasęs duobę užverčiau žeme. Po karo grįžęs 

atkasiau, deja, viskas jau buvo sutrūniję. Sutikau partijos apskrities komiteto instruktorių Šiurylą 

ir sargą, nutarėme važiuoti kartu Akmenės pusėn. Sėdome ant dviračių ir pamiške išvažiavome. 

Deja, užvažiavau ant kažin kokio savartyno ir pradūriau padangą. Mano bendrakeleiviai to 

nepastebėję nuvažiavo pirmyn, o aš likau su pradurta padanga, portfeliu ir jo pavojinguoju 

turiniu, kurį numesti neturėjau jėgų. Bet savo nuostabai matau važiuojant merginą. Ir dar vyrišku 

383

dviračiu. Pažinau — Barstyčių komjaunimo organizacijos sekretorė, buvo ką tik išrinkta, vardu 

Aldona, pavardės neprisiminiau. Tapom pakeleiviais. Pasisodinau merginą ant dviračio rėmo ir 

pajudėjom. Regis, nė nepajutom, kaip pasiekėm Medemrodės apylinkes, Pakamanių kaimą. 

Čia lyg iš po žemių išdygo baltaraištis su šautuvu, jam iš paskos dar du. Pasigirdo komanda 

sustoti. Greit susižvalgę ėmėsi tikrinti mano portfelį, apsidžiaugė radę raudonviršę knygelę su 

įrašu. Griebė kaip alkani šunes mėsos gabalą. Tarę, kad merginų nesuiminėja, padavė Aldonai 

dviratį ir įsakė grįžti atgal į Mažeikius. O tu, rusų berne, eisi su mumis, su pašaipa prakošė. 

Pavarė kokius 50 metrų į šoną, pareikalavo pakelti rankas, šautuvo buože apdaužė alkūnes, 

rankos taip ir nusviro žemyn. Dabar, pasakė vienas, aš būsiąs ramus. 

Pasirodo, mano sulaikymo vietoje baltaraiščių buvo gal pusantro šimto vyrų, gerai 

apsirengusių, dauguma avėjo aulinius batus, visi su odinėmis striukėmis, su perpetėmis, ant 

galvų buržuazinės Lietuvos kareivių ir šaulių kepurės su vyties siluetu. Visi ginkluoti naujais 

vokiškais šautuvais. Dalis šių galvažudžių užsiiminėjo rikiuotės pratimais, kiti ardė ginklus, 

mokėsi svaidyti granatas, badė durtuvais iškamšas. Stiprūs, jauni vyrai, visi trumpai kirptais 

plaukais. Visų nuotaika gera, jaučiasi pergalingai. 

Pakėlė mus, tris vyrus, varo puskilometrį, atvaro keliuku į sodybą. Kieme stovi kokių 40-45 

metų moteris ir šaukia rankom galvą susiėmusi, ką jūs, velnio sutvėrimai, darote! Mano rūsį 

kapu ketinate paversti? 

Pajutau troškulį, kreipiausi į varančiuosius, leiskite paprašyti šeimininkės vandens. Tas, kur 

ėjo priekyje, šūktelėjo: „Gaspadine, duok vandens mirtininkams, tegul dar pagers iš uzbono, 

paskui galės siurbti kiek norės Kamanų pelkėse”. 

Moteris atskubėjo su dideliu ąsočiu, vandenyje pamerkta naminės duonos riekė. Godžiai 

rijome išmirkusius kvepiančius trupinius, kol nieko nebeliko. Tada moteriškė mus visus 

peržegnojo, trenkė ąsoti į žemę ir sušuko baltaraiščiams: „Kad jūs sutrūktumėt kaip tas mano 

uzbonas, kad jus žemė prarytų už tų vaikų kančias”. Po karo sužinojau, kad ta moteris 

Pakamanių kaimo gyventojo Škultino Kazimiero žmona buvo. Dėkingas aš jai už save ir už tuos 

du man nepažįstamus vaikinus, su kuriais godžiai gėrėme duona kvepiantį vandenį. 

O mus suvarė į tą rūsį ant supuvusių burokų. Rūsys didelis ir stiprus, iš viršaus žemėmis 

apipiltas ir stogas, cemento lubos, dvejos durys... Viduje jau radome bene dešimtį nelaimingųjų. 

Atvedusieji užrakino laukutines rūsio duris, pastatė sargybinį su vokišku šautuvu. Matyt rūsio 

tvirtumas nekėlė plėšikams abejonių, nes ilgai niekas nebesirodė, tik sargybinis kartkartėm 

šūkaliojo, kad ramiai sėdėtume. Ką daryti? Kaip pabėgti iš šios skylės? Patyliukais ėmėme tartis. 

Mano kišenėje liko peiliukas. Nutariau — pradrošiu staktą, peiliu atkabinsiu vidinių durų kablį, o 

laukutines — laušim. Mano likimo draugai išrovė kelis kuolus. Įrėmėme į patį durų vidurį ir — 

tiesiai ant sargybinio, kuris, matyt, klausėsi, ką mes veikiame, dabar guli paslikas, akis pastatęs ir 

nė krust. Pasipustėme kojas — ir į Kamanų pelkes. Išsiskirstėme kas sau. Man pasidarė bloga. 

Kai atsipeikėjau, saulė ritosi vakarop. Rugiais ir krūmais priėjau Akmenę, bet drįsk eiti į 

miestelį! Matau, ateina keliu senutė rankose rožančių varstydama. Užkalbinau gražiai, pagarbiai, 

pasakiau, kad einu į Akmenę. O senutė man: „Tik neik prie bažnyčios, ten pilna bolševikų su 

šautuvais”. Širdyje apsidžiaugiau: vadinasi, Akmenėje dar savi! 

Drąsiai einu į šventorių, o ten daug pažįstamų — mažeikiečių, ylakiškių, sediškių — beveik 

visas apskrities partinis ir komjaunimo aktyvas su šeimomis, šiokiu tokiu transportu. Regis, vėl 

žemę pajutau po kojomis. Davė man šautuvą — karabiną, ir dar naganą, tik per abu vos penki 

šoviniai. Bet vis dėlto ginkluotas... [...]. 

Ruškys Vytautas. Tradicijas tęsia jauni // Vienybė. — 1983. — Rugs. 13, 15. — Tekste: 

Atgyja kovų šlovė 

Partijos rajono komitetas gavo netikėtą laišką. „Daugiau kaip 30 metų praėjo po Didžiojo 

Tėvynės karo. Labai norėtume aplankyti rajoną, pažvelgti, kaip pasikeitė mūsų vaduoti miestai ir 

kaimai”, — rašė buvusios A. Suvorovo ordino 119 šaulių divizijos karo veteranų tarybos 

pirmininkas A. Kožarinas. 

Nelengva buvo Tarybinei Armijai išlaisvinti iš okupacijos Akmenės rajoną. Vegeriai, 

Kruopiai, Viekšniai, Akmenė. Antkapiuose šimtai pavardžių. Tik kažin ar visos? Ar viską žinome 

apie kritusiuosius? 

384

Vieną priėmimo dieną į LKP RK pirmojo sekretoriaus kabinetą užėjo jaunas vyriškis. 

— Antanas Grigas. Viekšnių profesinės technikos mokyklos dėstytojas, — prisistatė. 

Apie šį karinio rengimo vadovą buvo gerų atsiliepimų. Tai jo sumanymu mokykloje įsteigtas 

revoliucinės, kovų ir darbo šlovės muziejus. Iš pradžių surinko medžiagą apie pirmuosius 

mechanizacijos mokyklos žingsnius. Paskui žmonės atnešė išsaugotus buržuazijos valdymo 

laikais Viekšnių apylinkėse pogrindyje leistus komunistinius spausdinius. Muziejus turtėjo 

kasdien, bet vis atrodė: dar daug nesurinkta eksponatų, neužrašyta prisiminimų. Entuziastai 

susitikinėjo su mokyklos darbuotojais A. Škiela, S. Žukausku, mokomajame ūkyje dirbančiais 

V. Dargiu, B. Elekšiu, Viekšnių miestelio gyventojais J. Pociumi, A. Noreikiu, S. Saračinsku, 

A. Gelžiniu, A. Balvočiumi. Jie — Didžiojo Tėvynės karo veteranai, ne tik vadavę šalį nuo 

fašistų, bet keli iš jų ir šturmavę Berlyną. O kas iššlavė fašistus iš Viekšnių? Ar prisimenamos 

visų gyvųjų pavardės, ar daug žinome apie amžinai šioje žemėje likusius ilsėtis kareivėlius? Ar 

užtenka pagarbą išreikšti perskaičius antkapio lentoje iškaltas pavardes, laipsnius, gimimo 

metus? Juk kiekviena tokia eilutė — žmogaus likimas. O gal ir žygdarbis? Tada iškeliavo 

pirmieji laiškai į karinius komisariatus, šalies archyvus. Atėjo pirmosios žinios apie nemirtingus 

žygdarbius atokiame Žemaitijos kampelyje. 

— Piotras Šilovas (1922—1944). Apdovanotas trečio laipsnio „Šlovės” ordinu. Vadovavo 

artilerijos pulko štabo žvalgybos baterijos skyriui. Pasižymėjo mūšyje ties Viekšniais. Vyresnysis 

seržantas, gelbėdamas pulko vadą su prieštankine granata krito po fašistų tanku. 

— Nikolajus Minajevas (1915—1944). Apdovanotas Tėvynės karo I ir II laipsnio, 

Raudonosios vėliavos ordinais. Vadovavo 349 artilerijos pulko divizionui. Ties Viekšniais priešo 

tankai atakavo šio diviziono pozicijas. N. Minajevas, matydamas, jog hitlerininkai apsupo 

divizioną, iššaukė viso pulko ugnį į save. Mūšyje N. Minajevas žuvo. 

Tik po trisdešimties metų viekšniškiai surado siūlo galą, nors visą kamuolį išvynioti ir dabar 

ne taip lengva. Valstybės archyvų darbuotojai atsiuntė tik tuos du konkrečius išrašus iš Tarybų 

Sąjungos Didvyrių vardams gauti pristatytų karių dokumentų. O kiek istorijų bendražygių 

širdyse. 

— Mes ieškosime ryšių su gyvaisiais, rinksime prisiminimus, bet kritusiųjų tuo labiau 

negalime užmiršti. Norime Viekšniuose pastatyti paminklą, — pagaliau A. Grigas išklojo 

svarbiausią apsilankymo tikslą. 

— Faktai surinkti, dokumentų netrūksta. Pasiūlymas reikšmingas. Manau, Partijos rajono 

komitetas pritars ir parems, — tada užtikrino sekretorius. 

1975 metų Pergalės šventės išvakarėse prie paminklinio akmens pražydo gėlės. 

Važiavo žmonės. Buvę kariai. Jų giminės. Plaukė laiškai. Žmonės dėkojo. 

O viekšniškiai ieškojo naujų adresų. Naujų ryšių. 

Neužmiršo šių pastangų partijos komitetas. Nuolat domėjosi. Ir tą A. Kožarino laišką perdavė 

A. Grigui. 

— Buvę 119-osios šaulių divizijos kariai pas jus atvažiuoja. Būkite jų šefai, turėsite progos 

daugiau sužinoti,— paakino partijos komiteto darbuotojai. 

Šimtai adresų 

Ilgai A. Grigas neatitraukė akių nuo laiško. „Iš kur jūs žinote, kad ties Viekšniais žuvo 120 

karių? Netiesa. Kai po mūšio išsirikiavo mūsų 634 motošaulių pulkas, rikiuotėje stovėjome tik 

13... O kovėsi bent keli pulkai”. 

Iš kur jūs žinote? Po kruopelytę, po žinelę iš archyvų surinkta. Tada, kai buvo priimtas 

sprendimas statyti paminklinį akmenį, kiekvienas faktas pertikrintas. Atvažiavo 119 šaulių 

divizijos veteranai, su jais iki smulkmenų prisimintos anos dienos. Ir še tau, ne viską, pasirodo, 

žinome. 

Rajonas šventė išvadavimo iš fašistinių okupantu 35-ąsias metines. Laukti svečiai atvažiavo ir 

į Viekšnius. Iškilminga eisena pasuko link geležinkelio. Link tų vietų, kur vyko aršiausi mūšiai, 

kur Tarybų Sąjungos Didvyrių mirtimi krito P. Šilovas ir N. Minajevas. 

Ruduo draskė lapus. Pražilę veteranai žvelgė į plačius, ištuštėjusius laukus, bet matė ne vešlią 

žolę, o sviedinių išdraskytus apkasus. Dar tolokai buvo iki paminklinio akmens, kai iš eisenos 

atsiskyrė moteris ir nubėgo pirmyn. Suklupo prie žeminės neužversto šulinėlio. 

385

— Negalėjau užmiršti tos vietos. Ją naktimis sapnuoju, — braukdama ašarą pasakojo 

Z. Beloborodova. — Karo metais buvau sanitarė. Gelbėjome bejėgius, bet dar galinčius gyventi 

kareivius. Prie Viekšnių irgi nebuvo lengviau. Netikėtai užnugaryje, visai čia pat, išgirdau 

džergesį. Šmėkštelėjęs kryžiumi, mano pusėn pasisuko tankas. Plyname lauke nebuvo kur 

slėptis, tad fašistai ketino sutraiškyti vikšrais. Bet pasitaikė šis šulinėlis. Geležinė pabaisa 

pasisukiojo, šiek tiek užvertė žemėmis, tačiau sužeistas kareivėlis ir aš likome gyvi. 

Svečiai papasakojo ir daugiau istorijų. Kad taip visas išgirdus, užrašius, — tada gimė 

A. Grigui mintis ir neapleidžia iki šiol. 

— Jau turime 232 divizijos veteranų adresus. Laukia kruopštus, ilgas, bet įdomus ir naudingas 

darbas. Esame sugalvoję konkretesnę šio kraštotyrinio darbo sistemą, tolygiau su mokyklos 

darbuotojais, moksleiviais pasiskirstysime veiklos barus, — sako šios iniciatyvos pradininkas 

A. Grigas. 

Į mokyklą atėjo dešimtys laiškų. Veteranai, jų vaikai, anūkai siunčia ano meto dokumentus, 

nuotraukas. Majoro N. Minajevo radistas I. Jevgašinas, perdavęs lemtingą didvyrišką vado 

įsakymą, išsaugojo kario planšetę ir padovanojo muziejui. M. Volodarskis rašo: „Didžiajame 

Tėvynės kare buvau pirmosiose linijose — žvalgybos skyriaus viršininku... Prisimenu P. Šilovą, 

N. Minajevą. Tą dieną per radiją girdėjau, kaip majoras Minajevas paskutinėmis mūšio 

minutėmis iššaukė artilerijos ugnį. „Ugnį į mane”. Šiuos žodžius jis pakartojo triskart. Tai buvo 

paskutinės vado komandos”. 

Vis dėlto dažnai mokyklos kraštotyrininkai mąsto apie I. Nakoniečnyjaus iš Novopolocko 

laišką. „...rikiuotėje stovėjome tik 13...”. Laukia naujos paieškos. 

Karo veteranai ir liaudies gynėjai, gyvenantys „Raudonosios vėliavos” kolūkyje / 1984 

metais žinias surinko Palnosų kaimo bibliotekos bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas 

tekstas: 

Karo veteranai: 

1. Erlickas Stasys, Antano, g. 1913 m. 

2. Urbonas Jonas, Vlado, g. 1921 m. 

3. Kriaučiūnas Alfonsas, Jono, g. 1921 m. 

4. Malūkas Jonas, Juozapo, g. 1922 m. 

5. Balsys Jonas, Jono, g. 1923 m. 

6. Dagelis Feliksas, g. 1923 m. 

7. Dačkauskas Vladas, Jono, g. 1924 m. 

8. Jasmontas Alfonsas, Juozo, g. 1926 m. 

1. Rimonis Kazys, g. 1924 m. 

Liaudie gynėjas: 

Balsys Jonas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos 

bibliotekininkas Bronius. Kerys. — Visas tekstas: 

Okupacijos metu gyvenau Padvarių kaime su tėvais. Turėjome čia 10 hektarų žemės ūkelį. 

1944 metais, vykstant mūšiams, vedžiau namo gyvulius ir buvau skeveldros sužeistas. Frontas 

praėjo ir mane jau gydė rusų gydytojai. Dėl to sužeidimo šaukimą į karinę tarnybą gavau tik 

1945 metų sausio mėnesį. Sausio 6 ar 7 dieną atvažiavau į Mažeikių karinį komisariatą. Iš 

Mažeikių į Vilnių važiavome ilgai. Vokiečiai bombardavo Mažeikių geležinkelio stotį ir ilgai 

nebuvo traukinio. Iš Vilniaus išsiuntė į Kozelską, šešioliktąją lietuviškąją diviziją. Ten ruošė 

frontui, mokė. Kartą darbuose smarkiai peršalau ir mane paguldė į ligoninę. O tuo metu atėjo 

įsakymas vykti į frontą. Draugai išvažiavo o aš likau Kozelske ligoninėje. Nepakliuvo į frontą ir 

draugai — kol nuvažiavo iki Mažeikių, pasibaigė karas. 

Iš Kozelsko mane išsiuntė į Maskvą, o iš ten į Možaiską, į miško darbus. Kartą, vežant 

malkas, mašina virto ir buvau sunkiai sužeistas. Išvežė mane į Maskvą, kur ligoninėje išgulėjau 

apie aštuonis mėnesius. Iš čia buvau demobilizuotas. 

386

Dačkauskas Vladas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo 

bibliotekos bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas tekstas: 

Karo metu gyvenau Papilėje. Praėjus frontui, gavau šaukimą ir 1944 metų lapkričio 25 dieną 

atvykau į Šiaulių karinį komisariatą. Iš Šiaulių į Vilnių, o paskui į Kijevą. Kijeve tris mėnesius 

buvo apmokymai. Po amokymų mus išsiuntė į frontą. 

Atvykome į Latviją — Lūšę ir buvome paskirti į atsarginį rezervinį pulką. Čia išbuvome apie 

mėnesį. Tuo metu pasibaigė karas. Iš Lūšės mane išsiuntė į Šiaulių aviacijos pulką, kuriame, 

būdamas šaltkalviu mechaniku, ištarnavau dar 4 metus. 

Dagelis Feliksas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos 

bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas tekstas: 

Iki karo gyvenau pas tėvus Akmenės rajono Klykolių apylinkės Kesių kaime. Buvome 

naujakuriai. Susikūrus Tarybų valdžiai, buvome gavę žemės iš turtingo ūkininko sklypo. Tėvas 

buvo kalvis, o aš jo padėjėjas. Pasidėjus karui, okupacijai, tas ūkininkas žemę atėmė. 

1944 metų rudenį praėjo frontas. Netekau tėvo — susisprogdino ant minos. Ir tik 1945 metų 

kovo mėnesio pradžioje gavau šaukimą iš Mažeikių karinio komisariato. Ir pradėjau tarnybą 

Tarybinėje Armijoje. Mus, naujokus, išvežė į Vilnių, o iš ten pakliuvau į Gorkio srities miestelį 

Kulebakai. Kartu tarnavo daug lietuvių. Buvo numatyta mus siųsti į frontą, todėl apmokymai 

vyko dieną naktį. Buvau automatininkų būryje, pirmu numeriu prie lengvojo kulkosvaidžio. 

Tačiau į frontą pakliūti nepavyko, nes buvo daug belaisvių ir reikėjo juos saugoti. Dešimt 

belaisvių saugodavo du automatininkai. Vėliau atvežė belaisvių vlasovininkų. Tie buvo įsiėdę 

kaip jaučiai, gerai aprengti užsienietiškom uniformom. Tuos reikėjo gerai saugoti. Jei kur 

vesdavo tai penkis vlasovininkus vesdavo šeši automatininkai. Vienas vlasovininkas buvo 

susirgęs, tai teko stovėti prie jo lovos sargyboje ligoninėje. 

Čia ir karas pasibaigė. Vieną rytą mus išrikiavo, atrinko būrį ir staigiai išvežė į Jaroslavlio sritį 

remontuoti tiltų. Darbas buvo sunkus, viską nešiojom rankom. 

1947 metais mane pervedė į Vilnių, šešioliktąją lietuviškąją diviziją. Čia buvo labai griežta 

disciplina, nes dauguma karininkų nebuvę fronte, jauni, laikėsi statuto. Iš čia 1947 m. vasario 

mėnesį buvau demobilizuotas. Po karo gyvenau Kepurlaukių kaime, į Palnosus persikėliau 

maždaug prieš 17 metų. 

Erlickas Stasys. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos 


Gimiau ir augau Palnosų kaime. Okupacijos metu stengiausi nesirodyti vokiečiams, 

slapsčiausi. Praėjus frontui, gavau šaukimą į Mažeikių karinį komisariatą ir 1945 m. sausio 6 

dieną buvau paimtas į armiją. Iš Mažeikių ilgai važiavome į Vilnių. Nebuvo traukinių į tą pusę. 

Vilniuje išbuvome apie dvi savaites. Išvežė į Brianską, po to į Kozelską, buvome apmokomi 

kitose vietovėse. Paskutinė — Voronežas. Čia teko saugoti sandėlius, stovėti sargyboje. Iš čia 

1945 m. lapkričio mėnesį buvau demobilizuotas. 

Jasmontas Alfonsas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo 

bibliotekos bibliotekininkas Bronius Kerys. — Visas tekstas: 

Okupacijos metu gyvenau Renave Mažeikių rajone. Eidavau tarnauti į gretimus kaimus už 

pusvaikį, o paskui už vaikį. 1944 metais dirbau pas pusseserę Židikuose. Praėjus frontui, buvo 

iškabinti skelbimai dėl mobilizacijos visų vyrų nuo 18 iki 35 metų amžiaus, todėl į Mažeikių 

karinį komisariatą atvykau be šaukimo. 

Iš Mažeikių mus išvežė į Vilnių, o iš ten į Baltarusiją, Vitebsko srities miestą Vetrinas. Čia 

buvome apmokomi, ruošiami frontui. Po apmokymų buvo medicininė komisija. Sveiki siunčiami 

į frontą, o sergantys siunčami gydymui. Taip jau pasitaikė, kad susirgau furunkulioze, todėl 

buvau išsiųstas į Polocką gydymui. Ten gydantis pasibaigė karas. Pasveikęs vėl grįžau į Vetriną, 

savo dalį. Čia ištarnavau apie dvejus metus. Dažniausiai dirbdavau pagalbiniame ūkyje darže. 

Baigiantis privalomai tarnybai, išsiuntė į Vitebską tvarkyti milžiniškų sandėlių. Čia baigėsi mano 

tarnybos laikas, tad mane išsiuntė į Minską ir iš čia demobilizavo. 

387

Malūkas Jonas. Atsiminimai / 1984 metais atsiminimus užrašė Palnosų kaimo bibliotekos 


Iki karo gyvenau su tėvais Stočkų kaime ir tarnaudavau apylinkėse už pusvaikį. Prasidėjus 

karui, dirbau Medemrodėje. Viską mečiau ir skubiai sugrįžau pas tėvus į Stočkų kaimą. Čia ir 

praleidau okupacijos metus. 

1944 metais praėjo frontas ir 1945 metų vasario mėnesį buvau iškviestas į Mažeikių karinį 

komisariatą. Iš Mažeikių kartu su kitais buvau išsiųstas į Vilnių, o iš ten į Kirovą. 

Kirove tris mėnesius buvome apmokomi. Čia sužinojome apie karo pabaigą. Apmokymai 

buvo nutraukti ir mus išsiuntė į darbo batalioną Možaiske. Čia 3 mėnesius kirtome miškus. Kartą 

surinko visus, kurie truputį nusimanė statyboje, tame tarpe ir mane, ir išsiuntė į Maskvą. Čia 

dirbau statybose, vėliau stalių dirbtuvėse apie 9 mėnesius. Iš čia buvau demobilizuotas. Grįžau 

namo pas tėvus į Stočkų kaimą. Pradėjau dirbti traktorininku. Dirbau įvairiose vietose, kol, 

giminaičių kviečiamas, apsigyvenau Palnosų kaime. 

Rozga L. Maskva—Akmenė—Berlynas: Rajono išvadavimo 40-mečiui // Vienybė. — 1984. 

— Rugpj. 4. — Tekste: 

Netrukus pačių atkakliausių ir kruviniausių kautynių arena buvo lemta tapti Akmenės žemei. 

Iškilus grėsmei, kad didelė Rygos karinė grupuotė bus apsupta, hitlerinė vadovybė nusprendė 

pradėti didelį puolimą Benės—Žagarės ruože ir atstumti, o jei pavyks — ir apsupti veržliai 

puolančius Tarybinės Armijos dalinius. Vien nedideliame ruože nuo Benės iki Papilės buvo sutelktos 

4-oji, 5-oji ir 14-oji priešo tankų divizijos, joms pagalbon atskubėjo rinktinė tankų 

divizija „Didžioji Vokietija”. Taigi į kovą priešas metė per 800 tankų ir savaeigių pabūklų. 

Prasidėję 1944 metų rugpjūčio pradžioje, mūšiai užsitęsė iki vėlyvo rudens ir pareikalavo 

didžiulių aukų. [...]. 

Generolo pulkininko Šernerio vadovaujamai priešo grupuotei, susitelkusiai Šiaurės 

Žemaitijoje ir Kurše, triuškinti buvo nukreipta ir Vyriausiosios karinės vadovybės rezervo 45-oji 

artilerijos brigada. Vienas iš jos pulkų, ties Papile forsavęs Ventą, jos kairiuoju krantu prasiveržė 

į Viekšnių—Palnosų ruožą, vėl, atkakliai kaudamasis, forsavo Ventą. Kiti du pulkai atsidūrė 

Žagarės ir Vegerių—Ugrių apylinkėse. Prasidėjo įnirtingos grumtynės, užsitęsusios daugiau kaip 

trejetą mėnesių. 

Rozga L. Tula — Viekšniai — Bukareštas // Vienybė. — 1984. — Rugs. 8. — Visas tekstas: 

Vaduojant Akmenės rajoną iš hitlerinės okupacijos, vieną ryškiausių ir šlovingiausių puslapių 

įrašė 119-oji Suvorovo ordino šaulių divizija. Neilgai ji žygiavo per mūsų rajoną, tačiau kautynės 

su priešu čia, Ventos pakrantėse, ir jos kovų kelyje buvo pačios aršiausios bei pačios 

garbingiausios, Divizijos veteranų tarybos nario, atsargos seržanto Aleksejaus Kožarino ir 

Viekšnių vidurinės profesinės technikos mokyklos kraštotyrininkų vadovo A. Grigo pastangomis 

gana tiksliai ir konkrečiai atkurti šio Tarybinės Armijos junginio istorijos etapai, parašyti 

divizijos kovų istorijos matmenys. Jais iš esmės ir pagristas šis pasakojimas. 

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad 119-oji šaulių divizija buvo formuojama tris kartus. 

Pirmosios dvi formuotės, gynusios Maskvą, Kalininą ir Stalingradą, paskui buvo performuotos ir 

gavo kitus numerius bei pavadinimus. Trečią kartą 119-oji šaulių divizija tarybinių Ginkluotųjų 

Pajėgų generalinio štabo įsakymu buvo pradėta formuoti 1943 metų balandžio 22 dieną Tulos 

srityje. Pirmuoju divizijos vadu buvo paskirtas pulkininkas I. Panovas. Naujojo junginio 

pagrindą sudarė iš fronto sugrąžinti buvusiųjų Uljanovsko, Kalinkovičių ir Maskvos karo 

inžinerijos mokyklų kursantai, Tolimųjų Rytų laivyno jūreiviai. Formavimo periode kariai plačiai 

susirašinėjo su Gorkio srities darbo žmonėmis. Laiškuose buvo pasakojama apie karių 

laimėjimus, apie pasiaukojamą užnugario darbininkų triūsą. Šis susirašinėjimas tapo ypač 

brangus tiems kariams, kurių artimieji liko fašistų okupuotoje teritorijoje. 

Divizijos pulkai pirmą kartą į kautynes stojo 1943-iųjų rugpjūčio 5 dieną Kalugos srityje. Tuo 

metu divizijai vadovavo generolas majoras I. Chorunas, už pasižymėjimą Pilietinio karo 

frontuose pelnęs tris Raudonosios vėliavos ordinus. Paskui dalyvauta Smolensko apylinkių 

388

išvadavimo operacijoje. Nuo spalio 28 dienos divizija kovėsi Pskovo srityje, vaduodama Nevelio 

rajoną. 

Lapkričio 4 d. divizijos 421 ir 365 pulkai pasiekė Vitebsko srities Polocko rajoną ir kurį laiką 

kovėsi ranka rankon su baltarusių partizanais priešo užnugaryje. 

1944-ųjų vasarą, prasidėjus „Bagrationo” operacijai, divizija dalyvavo išvaduojant Polocką ir 

kitus miestus bei gyvenvietes. Jos pavadinimas Didžiojo Tėvynės karo istorijos muziejuje 

Minske įrašytas kartu su kitų respubliką vadavusių dalinių pavadinimais. 

Liepos 18 ir 19 dienomis divizija pasiekė Latvijos TSR sieną. Netoli Kraslavos buvo sužeistas 

ir nuo žaizdų mirė 365 pulko vadas pulkininkas A. Smorgunovas. Už didelius nuopelnus 

išvaduojant Daugpilį divizijos kariams buvo pareikšta Vyriausiojo kariuomenės vado padėka, o 

421-ajam pulkui suteiktas Dvinos vardas. Vėliau divizija dalyvavo mūšiuose vaduojant Stučkos, 

Jelgavos, Bauskos rajonus. Už dalyvavimą kautynėse 1944 metų liepos mėnesį prasiveržiant prie 

Rygos įlankos divizija buvo apdovanota Suvorovo II laipsnio ordinu. 

1944-ųjų spalio 5 dieną tarybinė vadovybė numatė pradėti galingą puolimą nuo Šiaulių, kurio 

tikslas buvo išvaduoti Tarybų Lietuvą, išeiti prie Baltijos jūros ir atkirsti Kuršo grupuotę nuo 

hitlerinės armijos dalinių, gynusių Kenigsbergą. Nepaprastai slapta reikėjo pergrupuoti didžiules 

pajėgas, kad lemiamame ruože būtų sudaryta ir technikos, ir gyvosios jėgos persvara. Per keletą 

naktų į Šiaulių, Kuršėnų, Šeduvos apylinkes buvo permesta apie pusė milijono kareivių, labai 

daug technikos. Spalio 6-osios išvakarėse į šiaurės vakarus nuo Šiaulių susitelkė ir 119-oji 

divizija. Ji gavo įsakymą nedelsiant pradėti puolimą Mažeikių kryptimi ir spalio 9-osios rytą 

pasiekė Viekšnių geležinkelio stotį. Čia užvirė patys rūsčiausi divizijos istorijoje mūšiai su 

atkakliai besipriešinančiomis hitlerininkų pajėgomis. Divizija išugdė du Tarybų Sąjungos 

Didvyrius — N. Minajevą ir P. Šilovą. Abiem drąsuoliams Didvyrio vardai buvo suteikti už 

žygdarbius prie Viekšnių tą lemtingą spalio 9 dieną. Fašistų tankams ir pėstininkams prasiveržus 

į vadavietę ir ją apsupus, 3-iojo artilerijos diviziono vadas majoras N. Minajevas iššaukė 

diviziono artileristų ugnį į save. Kartu su žvalgais, ryšininkais žuvo vadas, tačiau priešas brangiai 

sumokėjo už jo mirtį. Artileristai sunaikino daug tankų ir kareivių. 

...Pamatęs, kad priešo tankas pasuko į artilerijos pulko vado papulkininkio Jegorovo 

vadavietę, vyresnysis seržantas P. Šilovas su granatų, ryšuliu krito po jo vikšrais ir savo gyvybės 

kaina išgelbėjo vadą. 1945 metų kovo 24 dieną N. Minajevui ir P. Šilovui po mirties buvo 

suteikti Tarybų Sąjungos Didvyrių vardai. 

Nors ir atkakliai priešinosi hitlerininkai, jie galingo Tarybinės Armijos dalinių smūgio 

Lietuvos teritorijoje nepajėgė sulaikyti. Netrukus divizija pasiekė Ežerės apylinkes, paskui 

dalyvavo išvaduojant Rygą. Čia, Kuršo „katile”, su priešu divizija kovėsi iki pat 1945-ųjų 

pavasario. Tuomet hitlerininkų grupuotė Kuršo miškuose tapo nebepavojinga. Dalis čia 

kovojusių dalinių buvo perduoti kitiems frontams, puolusiems Berlyno kryptimi. Balandžio 22 

dieną divizija kartu su visu 83-iuoju šaulių korpusu buvo priskirta 22-ajai armijai ir perėjo į 

Vyriausiosios karinės vadovybės rezervą. Dalis kareivių ir karininkų buvo perkelti į kitus 

dalinius, o likusieji traukiniu buvo išsiųsti į Rumuniją. Jie Pergalės dieną sutiko Bukarešto 

prieigose. 

Divizijos veteranų taryba yra išaiškinusi jau 342 buvusių jos kovotojų adresus, palaiko ryšius 

su jais, fiksuoja veteranų prisiminimus. Divizijos kovų vietose įkurti devyni mokykliniai kovų 

šlovės muziejai, nušviečiantys jos šlovingą kelią. Jie veikia Latvijos TSR Kraslavos ir Daugpilio 

miestuose, Tulos, Pskovo, Vitebsko srityse. Tarp jų yra ir Viekšnių vidurinės profesinės 

technikos mokyklos kovų ir darbo šlovės muziejus. Jo steigėjas, didelis kraštotyros ir patriotinio 

moksleivių auklėjimo entuziastas pedagogas A. Grigas yra sukaupęs nemažai divizijos veteranų 

laiškų, prisiminimų, nuotraukų. Divizijos veteranai ne kartą lankėsi mūsų rajone, buvusių mūšių 

vietose. Kiekvienas toks apsilankymas eksponatais praturtina ir mokyklos muziejų. 

Tarybų Sąjungos Didvyrių N. Minajevo ir P. Šilovo paskutinių kautynių lauke Viekšnių PTM 

kraštotyrininkų iniciatyva prieš dešimtmetį atidengtas paminklinis akmuo. Šį rudenį kovų šlovės 

vieta bus rekonstruota, dar gražiau sutvarkyta. 

Nuotraukose: 349 artilerijos pulko 2-ojo diviziono vadas majoras I. Gusevas (dešinėje) ir 

žvalgų skyriaus vadas seržantas M. Volodarskis. 

389

Rozga L. 5. Viekšniai: Žygdarbių pėdsakais // Vienybė. — 1984. — Spal. 9. — Visas tekstas: 

Amžiams bėgant, Viekšniams nebuvo lemta išaugti į didelį miestą, pagarsėti stambiomis 

įmonėmis. Tačiau Didžiojo Tėvynės karo istorijoje miesto prie srauniosios Ventos vardas 

minimas ne vieną kartą ir minimas su didele pagarba. Nes Viekšniams prieš ketvertą 

dešimtmečių buvo lemta tapti didelių kautynių arena, būti didžiulio tarybinių karių 

didvyriškumo, begalinio pasiaukojimo dėl Tėvynės laisvės liudininkais. Ir nors kautynės čia 

truko kur kas trumpiau, negu prie Vegerių ar Kruopių, jų šlovė verta, kad ją prisimintų būsimos 

gyventojų kartos. 

Kai 1944 metų spalio pradžioje I Pabaltijo fronto daliniai pradėjo lemiamą operaciją, 

siekdami išvaduoti Žemaitiją ir išeiti prie Baltijos jūros, vieni kariniai daliniai nuo Šiaulių 

pasuko tiesiai į vakarus, o 22 gvardijos šaulių korpusas ėmė pulti į šiaurę, siekdamas išeiti prie 

Latvijos ir Lietuvos respublikų ribos, tarp Ežerės ir Aucės. 119-osios šaulių divizijos ir jai 

talkininkavę artilerijos ir tankų kariuomenės daliniai pasiekė Papilę, forsavo Ventą ir kairiuoju 

jos krantu patraukė tolyn. O spalio 9 dieną į rytus nuo Viekšnių, netoli geležinkelio linijos, 

tarybiniai kariai sutiko didelį hitlerininkų pasipriešinimą. Prasidėjo garsusis Viekšnių mūšis, 

kuriame vyresnysis seržantas P. Šilovas ir majoras N. Minajevas įvykdė žygdarbius, už kuriuos 

po mirties jiems buvo pripažintas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. 

Kai fašistų tankų būrys ėmė supti tarybinius artileristus, dar niekas negalėjo nujausti, kad 

kautynės vystysis taip nepalankiai. 349-asis artilerijos pulkas patyrė didelių nuostolių. Kai iškilo 

mirtinas pavojus, ne tik N. Minajevas, bet ir kitų trijų artilerijos divizionų vadai iššaukė kovos 

draugų ugnį į save. Vienas iš jų buvo kapitonas Ivanas Gerasimovas. Šiame mūšyje, netoliese 

sprogus sviediniui, jis neteko sąmonės ir atsidūrė priešo nelaisvėje. Tik po 23 metų jį pasiekė 

buvusio fronto vado maršalo I. Bagramiano padėkos laiškas. Reikia paminėti ir kitus šių 

kautynių didvyrius — vyresniuosius leitenantus Černiavskį, Šaršebkiną, majorą Žerdevą, 

jaunesnįjį leitenantą Sadovskį ir daugelį kitų, žvelgusių mirčiai į akis, bet, nepasidavusių priešui. 

Mena aršius mūšius su nekenčiamu priešu ir kitos Viekšnių apylinkės. Spalio 7 dieną 

kautynės įsiliepsnojo prie Žibikų kaimo. Jose didelį ryžtą parodė 1258 šaulių pulko kovotojai. 

Vienas iš jų buvo jaunesnysis seržantas Aleksejus Chromovas. Su šešiais savo skyriaus kariais jis 

vienas pirmųjų įsiveržė į Žibikų kaimą ir paėmė nelaisvėn grupę hitlerininkų. Už didvyriškumą 

prie šio žemaičių kaimelio karys buvo apdovanotas 2-ojo laipsnio Šlovės ordinu. 

Kautynes prie Viekšnių iki šiol prisimena Urale gyvenantis totorių tautos sunūs 

M. Minikajevas, buvęs mokytojas chersonietis V. Makarjinas, baškiras M. Alojarovas. Jis už 

didvyriškumą kautynėse prie Viekšnių pelnė pirmojo laipsnio Tėvynės karo ordiną. Gvardijos 

leitenantas M. Alojarovas vadovavo sunkiųjų savaeigių pabūklų baterijai. Trys savaeigiai 

pabūklai tuomet buvo priskirti šauliams, besiveržiantiems į žemaičių krašto šiaurinę dalį. 

Baterijos vadas taikliais savo pabūklo šūviais Viekšnių apylinkėje sunaikino savaeigį priešo 

pabūklą, du prieštankinius postus, šarvuotį ir devynis kulkosvaidžių lizdus. Tai buvo paskutinės 

leitenanto kautynės mūsų krašte. Kitą dieną jis buvo sunkiai sužeistas ir ilgai gydėsi ligoninėje. 

Daug tokių didvyriškų pavyzdžių galėtų paminėti Viekšnių 67-osios vidurinės profesinės 

technikos mokyklos darbo ir kovų šlovės muziejaus steigėjas kraštotyrininkas A. Grigas. 

Kraštotyrininkai surado dešimtis gyvenvietę vadavusių veteranų, siunčia jiems laiškus, pasakoja 

apie pasikeitimus, taikos metais įvykusius šioje apkasų žemėje. Ir patys daugelio laiškų, 

nuoširdžių padėkos žodžių sulaukia. Šiomis dienomis prasidėsiančių rajono išvadavimo 

40-mečio švenčių dalyviai taip pat aplankys senuosius Viekšnius, pagerbs žuvusių kovos draugų 

atminimą. 

Rozga Leopoldas. Žygdarbių pėdsakais: 6. Kairiškiai // Vienybė. — 1984. — Spal. 11. 

Rozga Leopoldas. Žygdarbių pėdsakais: 8. Kamanos // Vienybė. — 1985. — Saus. 24. — 

Tekste: „1944 metų vasarą, tegul ir trumpą laiką, čia bazavosi tarybinių partizanų grupė, 

dokumentuose vadinama Katkaus grupe. Jai vadovavo buvęs LKP Mažeikių apskrities komiteto 

pirmasis sekretorius A. Kondrotas... [...]. Grupėje buvo 10 vyrų. [...]. Įsikūrė rytiniame Kamanų 

pakraštyje, apie 5—7 km. nuo Akmenės miestelio.” 

390

Rozga L. „Ugnį į mane!” [Apie Nikolajų Minajevą] // Vienybė. — 1985. — Vas. 23: ir 

nuotrauka. — Visas tekstas: 

Oriolo žemėje, išraižytoje upių ir upelių slėniais, daubomis, raguvomis, yra daug niekuo 

nepasižyminčių kaimelių. Nuo seno juose gyveno, vargo žmonės, čia ir numirdavo, nusinešdami 

su savimi nepatirtą džiaugsmą, svajones, kurių taip ir nepavyko įgyvendinti. Nelengvas 

gyvenimas čia buvo žmonėms, nors žemė ir nebloga, derlinga. Tik priklausydavo ji ne tiems, 

kurių rankos ją dirbdavo. 

Niekas šiandien nebeatspės, apie ką svajodavo, ko tikėjosi Lykovoje kaime gyvenęs Gavrila 

Minajevas, augindamas du sūnelius. Vargu, ar svajonės galėjo būti džiaugsmingos, juk siautėjo 

pirmasis pasaulinis karas, apie kurio baisumus žinios pasiekdavo atokiausius Rusijos užkampius. 

Nedidelis džiaugsmas karo metais auginti sūnus, nes akivaizdžiai matai, koks nepastovus 

gyvenimas, kiek jaunų vyrų nusineša karas. 

Bet į Rusiją padvelkė kiti vėjai. Netrukus visas pasaulis sužinojo, kad šioje didelėje ir 

atsilikusioje valstybėje valdžią paėmė darbo liaudis. Negalėjo su tuo susitaikyti imperialistai, iš 

visų pusių apsupę jauną bolševikų valdomą valstybę pasmaugti panoro. Visi, kas galėjo rankose 

laikyti ginklą, buvo pašaukti ginti Tarybų valdžios. 

Į Pilietinį karą išsiruošė ir Minajevų šeimos galva. Išėjo ginti savo sūnų rytojaus. Ir žuvo 

kruvinose kautynėse. Tuomet mažajam Nikolajui, gimusiam 1915 m. birželio 15 d., ėjo tik 

ketvirti metukai. 

Sunki buvo berniukų vaikystė. Kad galėtų išlaikyti vaikus, motinai teko daug ir sunkiai dirbti, 

o Kolia augo pas senelius. Paūgėjęs pradėjo lankyti mokyklą, užsirišo pionieriaus kaklaraištį. 

Netrukus kaimuose ėmė burtis valstiečiai į kolūkius. Pionieriai, kaip raštingesni kaime, irgi 

įsijungė į kolektyvizacijos verpetą, skaitydavo kaimynams laikraščius, aiškindavo, kas tai per 

daiktas — kolūkis. O baigęs keturias klases, ir pats ėmė kolūkyje dirbti, norėjo padėti šeimai. 

Taip ir klostėsi tarybinio jaunuolio biografija. Mokykla, darbas, įstojo į komjaunimą, vakarais 

— savišvieta. Penkiolikmetis Kolia Minajevas — jau komjaunimo kuopelės sekretorius. 

O paskui atėjo laikas apsivilkti kario milinę, atlikti būtiną karinę tarnybą. Ją baigęs, Kolia 

pasiliko tarnauti liktiniu, 1939 metais tapo komunistu. Betarnaujantį Oriolo mieste, jį ir užklupo 

Didysis Tėvynės karas. Netrukus jis tapo prityrusiu artileristu, jautėsi laimingesnis už brolį, 

tankistą, kuris buvo sunkiai sužeistas ir tapo invalidu. Nikolajui sekėsi, daug sunkių kilometrų 

nužygiavo su savo divizionu, siųsdamas sviedinį po sviedinio į nekenčiamą priešą, galop — 

vydamas jį iš tarybinės žemės. Nedažnai aplankydavo motiną sūnaus laiškai, bet užtat kiek 

džiaugsmo suteikdavo. Juose minėdavo negirdėtus miestus, džiaugdavosi, kad vis toliau į 

vakarus ritasi fašistų ordos. Ir tą 1944-ųjų spalio dieną, rašydamas atokvėpio valandėlę laišką 

motinai, majoras negalvojo, kad tai paskutinis jo laiškas. 

Bet nebespėjo 119-osios šaulių divizijos 349-ojo pulko artilerijos diviziono vadas majoras 

Nikolajus Minajevas išsiųsti laiško motinai. Spalio 5-osios rytmetį prasidėjęs tarybinių karių 

puolimas Baltijos jūros pusėn tęsėsi. Jų divizija traukė į šiaurę, Mažeikių pusėn, perkirto 

geležinkelio liniją. Tačiau naktį atsitiko taip, kad priekyje žygiavęs dalinys stabtelėjo trumpam 

pailsėti, o 349-asis pulkas ir jame buvę artileristai atsidūrė pirmojoje linijoje. Kai išaušo spalio 

9-osios rytas, paaiškėjo, kad pulkas atsidūręs priešo užnugaryje. Iš vienos pusės geležinkelio 

linija, o į vakarus, kur tolumoje matyti Viekšnių miestelis, priešo tankai. Du priešo batalionai, 

remiami 12 tankų, 10 pabūklų ir 15-os šarvuočių, ėmė supti tarybinius karius. Kai priešo mašinos 

visiškai priartėjo prie nespėjusių įsitvirtinti tarybinių karių, artilerijos diviziono vadas majoras 

N. Minajevas įsakė per radiją iššaukti savo artilerijos ugnį. Tarybinių pabūklų sviediniai ėmė 

sproginėti aplinkui, naikindami fašistus, jų techniką. Deja, neaplenkė ir savų, nes majoras buvo 

nurodęs savo vadavietės koordinates. Pasibaigus kautynėms, mūšio lauke liko apie 170 priešo 

kareivių, rūko pamušti trys kryžiais paženklinti tankai ir priešo šarvuotis. Tačiau šios pergalės jau 

nebeišvydo majoras Nikolajus Minajevas, žuvęs čia, Žemaitijoje, didvyrio mirtimi. Tik lapkričio 

mėnesį apie sūnaus mirtį sužinojo didvyrio motina, kai ją aplankė adjutantas, atvežęs paskutinį 

laišką, nuotrauką ir keletą asmeninių daiktų. Ir dar jis atvežė motinai paskutinius sūnaus žodžius, 

pasakytus tą kautynių rytmetį: „Šios išvaduotos žemės niekam nebeatiduosime...” 

391

O 1945 metų kovo 24 dieną buvo paskelbtas TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 

įsakas, kuriuo Nikolajui Minajevui po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos Didvyrio vardas. 

Didvyris palaidotas Akmenės karių kapinėse. 

Oriolo žemė brangi lietuvio širdžiai, nes čia savo kovų kelią pradėjo 16-oji lietuviškoji 

Klaipėdos šaulių divizija. Oriolo stepėse E. Mieželaitis išvydo niekam nežinomą kaimelį 

„Litvą”, įkvėpusį sukurti dainingą, graudų eilėraštį. Oriolo srityje, prie Aleksejevkos, 

žūtbūtiniuose mūšiuose su nuožmiu priešu žuvo daug mūsų tautos sūnų ir dukterų. Šiame 

tolimame Rusijos krašte žuvo ir viekšniškiai brolis ir sesuo komjaunuoliai Paškevičiai — Julius 

ir Aldona. Ties Viekšniais, Lietuvos žemėje didvyrio mirtimi krito Oriolo žemės sūnus Nikolajus 

Minajevas. Gyvenimo ir kraujo ryšiai sujungė tuos, regis, nieko bendro neturinčius kraštus. 

Ruškys Vytautas. Keli eskizai partizanų portretams: Kelionių susitikimai // Vienybė. — 

1987. — Geg. 1 (Nr. 52—53), Geg. 5 (Nr. 54), Geg. 7 (Nr. 55), Geg. 9 (Nr. 56): iliustruota. — 


1. Vadas 

Apie Didžiojo Tėvynės karo žygdarbius yra daug literatūros. Žinome, kokie sunkūs 

išbandymai teko svarbiausiems šalies miestams Maskvai, Leningradui, kaip kovojo Kaukazo 

tautos, kuo iš užnugario rėmė Uralas, kaip pavojingi priešui buvo Baltarusijos miškų partizanai. 

O ką mena, ką pakėlė mūsų pačių rajonas? 

TSRS istorijos kursas nepilnoje vid. mokykloje reikalauja, kad mokytojai pamokose remtųsi 

ne tik vadovėlių, bet ir kraštotyrine medžiaga. Daug naudos duoda senelių pasakojimai, kuriuos 

vaikai noriai persakinėja. Bet apie partizaninį judėjimą rajone 1941—1945 metais vis niekaip 

nepavykdavo išgirsti. Tik praėjusiais metais viena mergaitė prasitarė: 

— Mano senelis pasakojo, kaip jis Latvijoje dirbusius karo belaisvius supažindino su 

partizanais. 

Deja Latvalių kaimo valstietis E. Mišeikis konkrečiai nieko nebepajėgė prisiminti. Vis dėlto 

siūlo galą jau turėjome. Spaudoje pavyko aptikti, jog Akmenės rajone kovojo „Žemaičių 

raudonųjų partizanų” būrys. Jam vadovavo M. Sagaidakas, kuris dabar gyvena Vilniuje. Sužinoję 

tikslesnį veterano adresą, išsiuntėme laišką. Kvietėme užsukti į mokyklą, prisiminti savo 

bendražygius. 

Netrukus sulaukėme atsakymo: 

„Labai apsidžiaugiau, gavęs laišką iš jaunų žmonių. Kvietimu apsilankyti jūsų krašte kol kas 

negaliu pasinaudoti, nes šlubuoja sveikata. O daugiausia sužinoti apie partizanų kovas prieš 

okupantus ir buržuazinius nacionalistus galite keliaudami po Viekšnių apylinkes. Gerai 

prisimenu Meižių kaime gyvenusius mūsų ryšininkus Praną Skirmontą, Igną Bartkų, taip pat 

Joną Rimkų, Joną Turkauską iš Bugių kaimo, dabar Viekšnių gyvenvietėje įsikūrusius Martyną 

Vaivadą, Ciciliją Vaičienę. Negalima užmiršti partizano Vasilijaus Valovo. Šie žmonės geriausiai 

gali papasakoti apie pasipriešinimo judėjimą, apie okupantų žiaurumą ir jų atneštas nelaimes 

mūsų kraštui”. 

Į žygi išsiruošėme dviračiais. Ne pirmoji tokia kelionė, bet visai kitomis akimis vaikai žvelgė 

ir į anksčiau pravažiuotus kelius, miškus, kaimus. Dabar ieškojom požymių, kurie primintų 

partizanų dienas ir naktis. Tačiau labiausiai laukiamas gyvas žodis. 

Bet geriausia pažintį pradėti paties M. Sagaidako prisiminimais. Kas geriau už buvusį vadą 

gali žinoti būrio gyvenimą? Apsilankęs pas jį Vilniuje, sužinojau, kad veteranas jau seniai 

grupuoja anų laiku įvykius, ketindamas pats imtis plunksnos. 

Nuošalūs Viekšnių apylinkės miškai nepatyrė didesnių karo baisumų — frontas ritosi per 

didžiausiuosius miestus. Užtat jo aidai prikėlė tuos, iš kurių Tarybų valdžia 1940-aisiais buvo 

atėmusi žemės perteklių. Turbūt nėra baisesnės išdavystės, kada savi savus žudo. Mažeikiuose, 

Kuršėnuose ir kitur žmones šaudė patys lietuviai, baltaraiščiai. Būtent toks būrys apsupo 

Bobulinos kaimą ir suėmė daug čia gyvenusių vyrų. Tardė, tyčiojosi, kankino... Galiausiai šaudė. 

Jų aukomis tapo nemažai Pievėnų apylinkės aktyvistų. 

Tačiau kai kuriems 1940-ųjų metų komjaunuoliams ir komunistams pavyko išvengti areštų. Jų 

laukė pogrindinis darbas. Slapčia atkurtos ir gausinamos komjaunimo organizacijos. Jų nariai 

rinkdavo ginklus, klausėsi Maskvos radijo, išgirstas žinias platino tarp gyventojų. 

392

Kiekvienas toks veiksmas — rizika, bet neapykanta buvo stipresnė. Taip Michailo tėvo ūkyje 

1942 metų rugpjūčio 9 dieną išdrįsta sušaukti susirinkimą. Paskatino į buožių ūkius nuo 

pavasario atvežti karo belaisviai. Buvę tarybiniai kariai netruko pastebėti žmones, 

simpatizuojančius Tarybų valdžiai, ir ėmė prašyti supažindinti su partizanais. Bet arti nieko 

negirdėti. Užtat patiems kilo idėja pradėti ginkluotą kovą. Tokį nutarimą priėmė būrin susirinkę 

komjaunuoliai P. Pocius, V. Brančelis, J. Vaitiškevičius, N. Chriščianovičius, A. Vaitiškevičius, P. 

Peštenis, taip pat karo belaisviai vyresnysis leitenantas I. Nesterovas, leitenantai G. Kriukovas, 

A. Karabelskis. 

Mūsų rajono apylinkėse veikę partizanai nebuvo užmezgę ryšių su respublikos partizaninio 

judėjimo centru, neturėjo susisiekimo su Didžiąja žeme. Buvo veikiama savo jėgomis ir pagal 

savo supratimą. Bet tikslas visų vienodas — kuo labiau kenkti priešui. 

Pirmoji akcija buvo skirta Didžiojo Spalio revoliucijos 25-osioms metinėms. Partizanai netoli 

Laižuvos miestelio išardė geležinkelio bėgius, ir traukinių eismas nutrūko kelioms dienoms. Kita 

darbo žmonių šventė, Gegužės 1-oji, vėl nugąsdino okupantų valdžią — Pievėnų, Degimų ir 

kituose kaimuose suplevėsuodavo vėliavos su užrašais „Mirtis vokiškiesiems okupantams!”, 

„Tegyvuoja Tarybų Lietuva!” Sunkiu perspėjimu fašistų pakalikams tapo dviejų Tryškių 

nuovados policininkų mirtis — juos partizanai likvidavo paprašyti Šiaudinės gyventojų. 

Pogrindininkų veiksmai vertė priešą įtempti jėgas. Kovai prieš Žemaitijos partizanus Tryškių 

miestelyje buvo dislokuota viena vlasovininkų kuopa. Iki karo pabaigos fiurerio pakalikai 

šniukštinėjo po kaimus, tik miško ir nakties privengė. 

Tačiau visų žmonių prigąsdinti neįmanoma. Partizanai turėjo patikimų ryšininkų. Jie 

aprūpindavo maistu, drabužiais, teikdavo informaciją, taip pat prireikus nebijodavo įsileisti 

pastogėn. Kovotojų atmintyje išliko Avižlių kaimo valstietis Benediktas Meškys, kuris ne tik 

kepė skanią duoną būriui, bet ir daug apie jį žinojo. Tik kiek gestapininkai bekankino sučiuptą 

ryšininką, jokios informacijos neišgavo. 

Labiausiai pašiurpino 1943 metų gegužy įvykdytas žvėriškas susidorojimas su ištikimais 

ryšininkais. Atsirado išgamų, kurie, matydami suaktyvėjusį partizanų judėjimą Birbiliškės 

miškuose, pranešė Tryškių policijai. Ši pagalbon pasikvietė Telšių savisaugos batalioną, 

vlasovininkų kuopą ir didelį būrį Žemaitijos krašto policininkų. Nakčia baudėjai apsupo 

Bobulinos, Degimų, Savarinos kaimus. Iškratytos valstiečių sodybos, o įtartini jų gyventojai 

suvaryti į Degimų pradinę mokyklą. Pakliuvo ryšininkai Fiokla Pozniakovienė, Aleksas 

Vaitiškevičius, Nikolajus Chriščianovičius, Jonas Belanas, Mykolas Svistūnas ir kiti. Norėta 

sužinoti partizanų bazavimosi vietas, bet veltui. Žmonės buvo sušaudyti čia pat, prie mokyklos, 

kaimynų akivaizdoje. 

Baimė ir siekimas pakirsti partizanų bazę po savaitės policininkus paskatino dar vienai 

suėmimų bangai. Areštuoti ryšininkai Josifas ir Olga Vaitiškevičiai,Vladas Pozdniakovas, 

Sergejus ir Sofija Sagaidakai bei kiti. Jie išvežti darbams į Vokietiją. 

Vis dėlto žiaurios represijos nenuslopino liaudies neapykantos. Surandami kiti ryšininkai, 

partizanų gretas papildo nauji kovotojai. 

Saugumo sumetimais 1943 metų rudenį partizanų būrys persibazuoja į Balėnų ir Sedos girias. 

Užmezgamos naujos pažintys su vietiniais komjaunuoliais ir komunistais. Jie parodo kelią į 

miškus iš Mažeikių darbo stovyklos pabėgusiems aštuoniolikai karo belaisvių. Stiprėja keršytojų 

gretos. 

Naujose vietose taip pat reikia laikytis atsargiai. Ypač dideliu išmėginimu tapo 1943 m. 

gegužės pradžioje Telšių ir Mažeikių apskričių policijos suorganizuota baudžiamoji ekspedicija. 

Balėnų miške įsikūrę partizanai buvo apsupti naktį. Tik sargybinio B. Rimgailos budrumas 

išgelbėjo nuo netikėto užpuolimo. Apie įtartiną bruzdesį jis pranešė vadui, kuris akimirksniu 

sukėlė visą stovyklą ir įsakė užimti ugnies pozicijas. Tad į pasigirdusį riksmą „Jūs apsupti, 

pasipriešinimas betikslis” atsakyta kulkosvaidžio ir automatų ugnimi. Atkakliai pasipriešinę 

partizanai be aukų pasitraukė į saugesnę vietą. Baudėjai pametė pėdsakus, nerado jų ir su 

šunimis. Tačiau partizanai neketino tūnoti apsupimo žiede, nutarė ieškoti spragų. Susidūrę su 

pasala, žuvo žvalgybos viršininkas G. Kriukovas, partizanas V. Visminas, A. Visminaitė sužeista 

pateko į nelaisvę. Kiti kovotojai sėkmingai prasiveržė į Sedos girią. O kitą naktį, betraukiant 

žinomais keliais į Birbiliškės mišką, vėl pakliūta į pasalą, laimei, mirtinų kulkų nepasitaikė. 

393

Kuo labiau artėjo grįžtantis frontas, tuo greičiau augo partizanų entuziazmas. Norėdami 

kovoti veiksmingiau, gauti ginklų, sprogstamosios medžiagos, jie ryžosi susisiekti su Didžiąja 

žeme. Grupė patyrusių kovotojų bandė eiti per fronto liniją ties Vegeriais. Tačiau čia vyko 

įnirtingi mūšiai, daug buvo sutraukta kariuomenės ir spragų vyrai nerado. Vėl prisiėjo kovoti 

kaip liepė širdis. 

O partizanams rankos reikėjo tvirtos. Jausdami galą, į Vokietiją pradėjo bėgti įvairaus plauko 

okupantų pakalikai. Jie vežėsi nemažai prisiplėšto turto, iš valstiečių pagrobtų gyvulių. 

Partizanai šiuos turtus atimdavo, išdalydavo neturtingiems valstiečiams. 

Kai kurie okupantų bendrininkai bandė slėptis miškuose. Su viena gauja Tučių miške susidūrė 

„Žemaičių raudonųjų partizanų” būrys ir ją išblaškė. 

O karo pabaiga būriui buvo palyginti rami. Iš tolo patrankų ir lėktuvų gaudesiu grūmojęs 

frontas 1944 m. spalyje lyg ir išnyko. Ne iškart tebuvo galima suprasti, jog Mažeikių—Telšių 

keliu ūžiantis vokiečių tankų dalinys paniškai bėga. Tik išėję iš Balėnų miško ir užsukę pas 

gyventojus, partizanai įsitikino — vokiečiai pasitraukė. Net vyrai nesulaikė ašarų, sutikdami 

kitądien pasirodžiusius tarybinius karius. Bet sustoti dar nebuvo galima. Reikėjo galutinai išvyti 

sužeistą žvėrį. Ir partizanai liko kovos rikiuotėje — dauguma buvusių karo belaisvių apsivilko 

kariškas uniformas ir papildė Tarybinės Armijos dalinius, o kiti partizanai buvo paskirstyti į 

vietos valdžios organus. 

2. Penkis kartus sužeistas 

„Būtinai aplankykite Valovą. Nė vienas iš mūsų kovotojų nepatyrė tiek išbandymų, kiek 

Vasilijus. Bet ištvėrė. Tik nežinau, kokia jo sveikata senatvėje — juk net penkiskart nuo 

sužeidimų lopytas”, — išsiskiriant patarinėjo ir dvejojo M. Sagaidakas. 

Deja, namuose Valovo neradome. 

— Guli ligoninėje, — nurodė žmona, o sužinojusi, kad norime išgirsti jo žodį, susigraudino: 

— blogai jam, vaikeliai, ligos kankina... 

Kieme žydėjo vyšnaitės — žemė šventė pavasarį. Pavyko įsiprašyti į ligoninės palatą ir 

perduoti atgimstančios gamtos nuotaiką bent gvazdiko žiedeliu. 

— Nėra metų, kad kas „nesustreikuotų”. Dabar plaučius daktarai gydo. Karo laikų „dovanos”, 

— lyg ir bando juokauti pižamą užsimetęs naujasis pažįstamas. 

Iš Kaukazo kilęs vaikinas karinę tarnybą atliko Baltijos pakrantėje. Vasaros laukė labiausiai 

— juk artėjo grįžimo į namus laikas. 

Tačiau svajones sugriovė karas. Sunkus buvo pirmas fašistų smūgis prie Liepojos. 

Mūsų mašinų kolonai pavyko atsitraukti iki Žemaitijos, prisimena Vasilijus. Bet kažkur tarp 

Tryškių ir Telšių vis dėlto susidūrėm su priešu. Buvau sužeistas — sviedinio skeveldros išdraskė 

kojas. Padėjo du vairuotojai Nikolajus ir Semionas. Pirmą akimirką nuo priešo pavyko pasislėpti 

— frontas greitai nudundėjo į rytus. Tačiau vėliau nemokančiam lietuvių kalbos, sužalotam, 

vilkinčiam tarybinio kario uniformą okupuotame krašte buvo sunku išlikti. Vis dėlto esu be galo 

dėkingas tam vienišam senučiukui, kuris be žodžių, be aiškinimų priglaudė mus. Jis žinojo, 

kokiomis žolelėmis gydyti žaizdas. O mums reikėjo ir maisto. Iš pradžių sveikesnieji draugai 

eidavo jo ieškoti, bet sykį nebegrįžo. Kas žino — gal papuolė į nelaisvę, gal žuvo — nieko iki 

šiol neišgirdau. Net pavardžių nesužinojau. Kada šiek tiek apgijo žaizdos, sustiprėjau, uniformą 

pakeičiau senuko duotais drabužiais ir išėjau į apylinkes pasižvalgyti. Nuklydau toli ir atgal 

nebeatsekiau kelio. O kieno pasiklausi, jei nei vardo, nei vietovės pavadinimo nežinai. Iš anksto 

nepagalvojau, jog prireiks, o pasišnekėti vienas kito kalbos nemokantiems nebuvo įmanoma. Gal 

ir anas doras žemaitis palaikė mane žuvusiu. 

Atklydo į Purvių miškus, kurių pašonėje buvo įsikūrusių ir rusų tautybės žmonių. Ilgai 

slapstėsi Savarinos kaime. Valstiečiai suvedė su kitais tokio pat likimo vyrais. O kai susipažino 

su vietiniais, su pogrindžio komjaunimo kuopelei vadovavusiu M. Sagaidaku, kilo mintis pradėti 

organizuotą kovą prieš okupantus. 

Buvo įvairių operacijų, visos jos siutino priešus. 1944 metų gegužės 1 dieną Sedoje, 

Mažeikiuose mūsų išklijuotos proklamacijos sukėlė įniršio audrą, mena V. Valovas. Keli 

ginkluoti būriai apsupo Balėnų mišką, kuriame buvome apsistoję. Būrys slapčia ėmė trauktis link 

Pievėnų. Mudu su Maryte Juknevičiene išėjome į žvalgybą. Netikėtai susidūrėme su 

baltaraiščiais, kurie atidengė ugnį. Marytė spėjo laimingai pasitraukti, o aš, nebegalėdamas 

394

pajudinti kairės kojos, sukniubau vietoje. Priešai, matyt, ketindami mane sužeistą pačiupti, šoko 

artyn. Iš brauningo paleidau šūvį, sustabdydamas baltaraiščius, bet ir iššaukdamas mirti į save. 

Čia ir partizanai ėmė šaudyti. Atsidūriau kryžminės ugnies centre. Virš galvos tik švilpia kulkos, 

ir atrodo, kad kiekviena tau skirta. Gal gelbėjo atsitiktinumas. Kai priešas atsitraukė, turėjau jėgų 

draugams riktelėti, kad esu saviškis, kad jie nebešaudytų. 

Bendražygiai iš šakų surišo neštuvus. Nešė link Sedos miškų. Juose ir apsistojome. Gydytis 

baigiau Balėnų miškuose. Vaistų atnešdavo ryšininkai. 

Artėjant fronto linijai, aktyvesni darėsi ir partizanai. Partizanų grupė ketino kur nors prie 

Kruopių pereiti fronto liniją. Bet mūšiai griaudėjo prie Vegerių, ir apie Akmenę knibždėte 

knibždėjo vokiečių. Ryšininkai tikino, kad toliau eiti pavojinga. Jie taip pat supažindino su trimis 

Latvijoje dirbančiais karo belaisviais, kurie norėtų patekti pas partizanus. 

Nutarėm Piotrą, Grišą ir Ivaną nuvesti į Balėnų miškus. Tačiau čia pagrindinių jėgų surasti 

nepavyko. Teko grįžti atgal prie Kamanų pelkių. Naujokai netikėtai pasisiūlė iš Latvijos atvesti 

daugiau vyrų. 

Numatyta susitikimo vieta. Sutartu laiku Vasilijus atėjo prie eigulio pirtelės. Griša čia jau 

laukė ir kiek nustebo, neišvydęs visos grupės. Ne mažiau nustebo ir partizanas: 

— Daugiau neparsivedei? 

— Kalbėjau — bailiai. Sako, pažiūrėsime, kas bus toliau. 

Ką darysi, dviese patraukė per Kamanų pelkes. Prie vieno ežerėlio Griša pasiūlė: 

— Pavargom, praalkom, sėskim pusryčių. 

Naujasis pažįstamas papjaustė lašinių, svogūnų, duonos. Sočiai užkando. Galima būtų ir 

snūstelti, vėl užsiminė naujokas. 

— Aš tuo tarpu išsimaudysiu, — Vasilijus pasidavė dar kaitrios rudens saulės glamonėms. 

Čia pat jis nusijuosė diržą su pistoletu, padėjo ant žemės automatą. Tik nespėjo partizanas 

gerai į vandenį įbristi, kai pastebėjo iš abiejų pusių pakrantę supančius policininkus. Žvilgtelėjęs 

į Grišą, pastebėjo jo ironišką šypseną ir akimirksniu suvokė: išdavikas. Puolė prie ginklų. 

Driokstelėjo šūvis. Partizanas griebėsi už krūtinės ir susmuko ant žolės. 

Nejutau, kur mane tempė. Atgavau sąmonę Akmenėje, prisimena V. Valovas. Atvežė prie 

ligoninės. Mušė. Išėjusi moteris bandė policininkus gėdinti: „Kam daužote. Jis ir taip baigiasi”. 

Iš tiesų klaikiai atrodžiau: kruvinas, perbalęs. Užtat paliko nejudantį gulėti ratuose. Visur 

skubėjimas. Vieną akimirką atsirado vaikų. Paprašiau cigarečių, degtukų. Surado. Dūmas tarsi 

suteikė jėgų. Vieno civiliai apsirengusio vyriškio paprašiau nuleidžiamas iš ratų. Klupčiodamas 

pajudėjau į priekį. Iš pradžių ėjau mokyklos link, paskui smukau į krūmus. Netrukus išgirdau 

šūkaliojant, ieškant. Bet nesurado. Sunku patikėti, iš kur beturėjau jėgų pasiekti Medemrodę, 

Pakamanius. Čia užėjau pas pažįstamą ryšininkų Jasučių šeimą. Dominikas, Juozas, Rožė visada 

padėdavo, bet tąsyk tik perrišo žaizdą, pamaitino ir patarė trauktis toliau nuo fronto — aplink 

fašistai. Ašvėnų kaime priglaudė Antanas Rimkus. Norėjo žmogus kviesti daktarą, nes mano 

organizmas nusilpo, bet vis dėlto nutarėme nerizikuoti. Ir būti ilgiau nebegalėjau — aplink pilna 

kareivių. Kitas ryšininkas, Vincas Putrius, nuvedė į Palnosus pas Martyną Vaivadą. Bet vėl vos 

ne akis į akį susidūriau su fašistais. Dėl tos pačios priežasties negalėjau slapstytis ir pas Ceciliją 

Vaičienę. Ramiau buvo prie Meižių ežero, kur gyveno Vaitkus. Apgijo krūtinė. Vėliau 

C. Vaičienė sugrąžino į Palnosus, pas Montvilą. 

Čia sužeistas partizanas ir sulaukė saviškių. Iškart buvo paguldytas į karo ligoninę Žagarėje. 

Pavyko laikinai atstumti ligą, nors ir dabar rentgenologai visada pastebi tą plaučiuose pasilikusį 

švino gabalėli. Bet jis nesutrukdė vėl apsivilkti tarybinio kario milinę. Vėl frontas. Vėl žvalgyba, 

kaip ir partizanų būryje. 

Ir vėl sužeidė. Rytų Prūsijoje skeveldros suvarpė veidą. 

Pasveikęs Vasilijus vėl grįžo į frontą, kuris jam baigėsi ten, kur ir prasidėjo — Liepojos 

pusėje. Iki paskutinės karo dienos čia fašistai nesudėjo ginklų. 

Kiekvienas sužeidimas skausmingas, o paskutinis ypač. Netekau kairės rankos vidurinio 

piršto, — atgniaužia kumštį V. Valovas. — Taip ir vargstu visą amžių. 

Vargstu, — kieksyk girdėtas šis žodis, tačiau niekada dar nebuvo tekę suvokti jo tokia prasme. 

Kaip frontininko, partizano, kuris iš tiesų patyrė daug vargo, skausmo, apmaudą. 

395

Paskui frontininkas gavo invalidumo pensiją, tačiau kiek galėjo, dirbo. Statė Akmenės 

cemento gamyklą, vairavo krovininę automašiną. 

3. Bendražygiai 

Sunkūs išbandymai tekdavo partizanams, bet ne mažesnę naštą pakėlė ir jų ryšininkai. Visus 

priešas svėrė tomis pačiomis, tik dvi padalas teturinčiomis svarstyklėmis: už ar prieš. Tačiau tikri 

patriotai nepabūgo. Reikėdavo maisto — dalindavosi, reikėdavo ginklų — ieškodavo, reikėdavo 

vaistų — parūpindavo. 

Taip anuos laikus apibūdina dabar viekšniškis, o tuomet, okupacijos metais, Palnosų kaime 

gyvenęs Martynas Vaivada. Tik nebegali jis tiksliai pasakyti, kada pasuko tuo pavojingu, bet 

reikalingu keliu. Trobelė stovėjo pamiškėje, tad pirmąsyk čia partizanai galbūt užėjo atsitiktinai. 

Ne be baimės ir vėliau juos įsileisdavo šeimininkas — karo laikais visus persekiojo netikrumo 

jausmas, nuolatinio pavojaus nuojauta — tačiau šnekėdavosi nuoširdžiai. Ką girdėjęs, ką matęs, 

viską Martynas atvirai išklodavo, patardavo. Ir stalas nestovėdavo tuščias, o ant jo likusį maistą 

įdėdavo vyrams į kelią. Ilgainiui partizanai pasiūlydavo imtis ir atsakingesnių užduočių. 

Ne kartą esu važiavęs į Rimšių kaimą prie Papilės, — prisimena M. Vaivada. Jo gyventojai 

turėjo pasislėpę ginklų iš 1941 metais praėjusių mūšių. Čia gyvenęs brolis Leonas padėdavo 

susipažinti su tokiais žmonėmis. 

Bevežant ginklus, teko susidurti su baltaraiščiais, bet išradingumas padėjo išvengti nelaimės. 

Didelį pavojų patyriau jau paskutiniaisiais okupacijos metais. V. Putrius atvedė sunkiai 

sužeistą partizaną V. Valovą. Savo namuose patyręs ryšininkas jį bijojo laikyti. 

Su baime priėmėme sužeistąjį. Slaugėme, valgydinome. Bet kai ir pas mus ėmė šmižinėti 

fašistų kareiviai, kurie stengdavosi ir į trobą užsukti, pats partizanas sunerimo. Kas gali būti 

tikras, kad kartą svetima akis nepažvelgs ir į slapčiausią kamarą. 

Pavakare pasiėmiau arklį, kitą daviau Valovui, ir abu, atseit, išvedėme gyvulius naktigonėn. 

Pačioje pamiškėje buvau nužiūrėjęs rugių gubą, kuri ir priglaudė partizaną. Žmona jam kasdien 

nešdavo valgyti, tiesa, irgi negero žvilgsnio prisisaugodama — su krepšiais, atseit, eidavo 

šviežios žolės. 

Ir štai vieną pavakarę aplink sodybą vokiečiai ėmė kurti stovyklą. Nei ko klausę, nei ko prašę, 

guolį ėmė klotis iš rugių pėdų. Atrodo, pultumei, prašytumei neliesti nekultų varpų, bet ar 

paklausys. Gali būti ir priešingai — sukelsi įtarimą. Sustingau prie lango, matydamas, kaip 

mažėja gubų. Jau beliko paskutinė prieš tą, pamiškėje. Galvojau, kad tik Valovas neišsiduotų. 

Matyt, gelbėjo laiminga žvaigždė. Ar jau to pakloto užteko, ar per toli atrodė paskutinė guba, bet 

vokiečiai Jos nebelietė. 

Supratau, kad šįsyk pavojus praėjo, bet naktį vis tiek nesudėjau bluosto. Širdį kuteno nerimas 

— ar gali taip arti miegoti priešai. Ar neatsitiks kas nors? 

Vos praaušus, fašistų būrys lyg niekur nieko patraukė savo keliu. Bet kas tikras, kad jų vietos 

neužims kiti? 

Tą patį rytą nutarėme keltis į Bugius. Pasikinkiau arklius, į vežimą įsidėjau ratą, atseit, pas 

kalvį važiuoju. Gerai dar, kad šovė mintis pasiimti ir dalgį. Antraip vargu ar būtų pavykę išvengti 

susitikimo su baltaraiščiu Gruzdžiu, kurio sodyba buvo pakeliui. Jau karo pradžioje tasai 

nacionalistas buvo pagarsėjęs savo juodais darbeliais. Jis prie Laižuvos sudegino tiltą per 

Vadaksties upę, kad sutrukdytų nuo fašistų besitraukiantiems kariams, tarybiniams aktyvistams. 

Ir tąsyk lyg tyčia jisai stoviniavo kieme, įdėmiai sekė artėjantį vežimą. Sprendimas gimė 

akimirksniu — Valovas užsimetė ant peties dalgį ir, kiek turėdamas jėgų, tvirtai patraukė 

palaukėmis. 

— Kas ten nuėjo? — iškart užšnekino Gruzdys. 

— Žmogus prašėsi pavežamas, sakė kažkur netoliese žada šienauti. 

— Ar kartais ne Valovas? 

— Nežinau. Aš tokio nepažįstu. 

Apsimestinis naivumas ne vienam ryšininkui padėjo išvengti pavojų. Kitas žmogus, kad ir 

neturėdamas piktų ketinimų, tik iš smalsumo stengdavosi pakreipti kalbą apie mišką, tačiau 

paslaptį reikėjo saugoti. Būtent toks kažkieno neatsargumas, o gal specialių provokatorių 

landumas — M. Vaivadai taip ir nebeteko sužinoti — užsiundė policiją. Ji užgriuvo, kai namuose 

tebuvo viena žmona. 

396

— Kas pas jus naktimis lankosi? Kur vyras? — biro klausimai, palydimi smūgių. 

Pamatę sodybos link žingsniuojantį vyriškį, „svečiai” išsislapstė kieme. 

— Stok, rankas aukštyn, — įsakmus balsas pasitiko šeimininką ir iškart rėžė: — Kas buvo 

užėjęs praėjusią naktį? 

M. Vaivada iš anksto turėjo paruoštą atsakymą: 

— Vokiečių saugumiečiai, persirengę partizanais. 

— Nemeluok, — riktelėjo vienas iš aršiausių policininkų, ir į burną įgrūdo pistoleto vamzdį. 

Išbėgo žmona. Plaukai išsitaršę, veide išgąstis. Puolė vyriausiajam kojas bučiuoti. 

— Nesižemink. Nėr už ką. Šiandien išvaro, rytoj paleis. 

Bet žmonos neįtikino raminantys žodžiai. Policininkų pasityčiojimai ir paskui ilga nežinia, 

laukimas sutrikdė nervų sistemą. Paskui, kai nudundėjo karas, moteris ne vienerius metus gydėsi, 

bet jos atmintis taip ir sustingo nepakeliamose praeities akimirkose. 

Iš tiesų buvau patekęs į mirties nagus, — linguoja galvą M. Vaivada. Viekšniuose pamačiau 

irgi suimtą P. Janulevičių. Tik uždarė mudu į skirtingas kameras. Pas jį taip pat užeidavo 

partizanai. Jie čia gaudavo maisto, vaistų. Tik kai vežė į Mažeikius, galėjome šnektelti. 

— Dabar tikrai nebegrįšim, — pagalvojau balsu. 

— O koks tas mūsų gyvenimas, — tokiu pat tonu atsakė Petras. — Tik gaila, kad 

nebesulauksime išvadavimo. 

Iš tiesų, tolumoje jau buvo girdėti patrankų kanonada, bombarduoti atskrisdavo tarybiniai 

lėktuvai. Geležinių paukščių labai bijojo fašistai ir jų padlaižiai. Dar Viekšniuose po vieno tokio 

antskrydžio visą mūsų sargybą tarsi kas šluote būtu nušlavę. Jei ne spyna ant durų ir grotuoti 

langai, lengvai galėjome pasprukti. 

Mažeikiuose tardyti ėmėsi patys vokiečiai. Mušė, spardė, ant kaklo užnėrė virvę ir smaugė. 

Reikalavo nurodyti partizanų bazavimosi vietą, pasakyti ryšininkų pavardes. 

Mačiau, kaip po kankynių vokiečiai išsivedė P. Janulevičių. Jis nešėsi kastuvą. Supratau — 

sušaudys. 

Likome vieni du su tuo pačiu policininku, kuris mušė žmoną, grūdo pistoletą į burną, o čia 

vertė vokiečių klausimus. Pasisakė pavardę — Fabijonavičius. Įsidėmėjau visam laikui. Paskui 

mačiau po karo. Per televizorių rodė, kaip teisė keletą nacionalistų, kurių būrelyje pažinau ir 

buvusį aršų policininką. Ekrane atrodė toks prislėgtas, o tada pasitikėjimas veržėsi per kraštus. 

— Žinai, ką, juk mudu lietuviai, galim šnekėti kaip broliai. Sakyk viską kaip buvo, — sviedė 

Fabijonavičius kepurę ant tardymo kabinete esančios sofos. Atseit, uniformą nešioja per 

prievartą, o iš tikrųjų galvoja kitaip. 

Tvirtinau tą patį, kaip ir anksčiau. 

— Na gerai, nenori apsieiti be bėdų, tylėk. Patirsi ką reiškia vokiečio ranka, — paraudonavo 

policininkas ir uždarė į malkinę laukti, kol grįš fašistai. Nežinau, ką jie bebūtų darę, bet jų ranką 

spėjau pajusti. Kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, o labiausiai skaudėjo krūtinę, kaip vėliau 

paaiškėjo, lūžęs šonkaulis. 

Kamara neatrodė tvirta. Keliais smūgiais galėjau išmušti lentas, bet triukšmas tuoj atkreiptų 

dėmesį. Vis dėlto pastebėjau plyšį. Tilpau išlįsti. Iš tos laimės užmiršau ir atsargumą. Stebiuosi, 

kodėl nepasukau į miškus, o išdrįsau traukti keliu. Net iki Viekšnių pavežė vokiečių 

sunkvežimis. O kai sutikau savo kaimyną Vaičkų, tas gerokai nustebo: 

— Žmonės šneka, kad tave... sušaudė. 

Ne, likau gyvas. Kol atėjo Tarybinė armija, slapsčiausi pas Santekliuose gyvenusį V. Putrių. 

Po karo eina jau penktas dešimtmetis, bet Cecilija Vaičienė ir dabar, prisimindama tuos laikus, 

negali sulaikyti ašarų. Kiek stiprių vyrų palūžo, o ji, moteris, ištvėrė. 

Buržuazijos valdymo metais mergavo pas ūkininkus, tad turtų jokių nesusikrovė. Nė savo 

pastogės neįsigijo. Karo metais samdėsi kambarėlį iš viekšniškio Staponkaus. Nebuvo jis 

partizanų ryšininkas, bet tiek gerai, kad apsimetė nematąs naktimis pas nuomininkę užeinančių 

ginkluotų vyriškių. Tik paskui, kai juos pastebėjo kažkuri bobutė ir po miestelį pasklido kalbos, 

reikėjo kraustytis kitur. Cecilija susirado niekieno negyvenamą trobelę Pakalupės kaime. 

Tiksliau, ten stovėjo sukiužęs vėjo perpučiamas lauželis, kuris todėl ir buvo paliktas, kad geriau 

apsimokėjo naują namą statyti, negu aną lopyti. Užtat čia buvo saugiau. 

397

Bet policija šį tą suuodė. Atėjo kvietimas į Viekšnius. Būtų žinojusi kokiu tikslu, galėjo 

pabėgti pas partizanus. Juk ne į vieną žygį kartu traukta, visko patirta, matyta. Tiesa, baimė ėmė 

visada. Žiemos metu eidavo ne tik vorele, bet būtinai taikydavo į vedlio pėdas — tegu atrodo, 

jog vieno žmogaus žingsniuota. Lengviau judėti vasarą, bet kartais reikėdavo laikytis tiek tyliai, 

kad girdėdavai, kaip širdis plaka. 

Viekšniuose iškart suėmė, — mena C. Vaičienė. Parodė bylą su P. Skirmanto parašu. Atseit, 

išduota. Iš tiesų, pas šitą žmogų partizanai dažnai užeidavo. Jis siūdavo drabužius. Ilgai maniau, 

kad tai tiesa, bet pastaruoju metu svarstau — ar nepatikėjome provokacija? Antraip kodėl 

tardytojai reikalavo pasakyti tokius duomenis, kuriuos galėjo išgirsti iš Skirmanto. Gyniausi 

nieko nežinanti, nors policininkai Fabijonavičius, Stankevičius nėrėsi iš kailio, mankštindami 

kumščius. 

Paskui išvežė į Mažeikius. Čia vėl laukė panašūs kankinimai ir reikalavimas išduoti draugus. 

Galiausiai atsidūriau Šiaulių kąlėjime. Per keturis mėnesius pakėliau tiek skausmo, kiek per 

visą gyvenimą nepatyriau. Dažnai vesdavo tardyti. Už stalo sėdėdavo vokietis, o mušdavo 

lietuviai. Plakdavo „bananais” iki sąmonės netekimo. Per kelias dienas atsigaivelioji kameroje, ir 

vėl naujos kankynės. Tačiau nepratariau nė žodžio. Sakiau: geri[au] mirsiu, bet draugų 

neišduosiu. 

O likimą mačiau aiškų — sušaudys. Juk kiek tokių pasmerktųjų išlydėta pro vartus. Galiausiai 

fašistai visai suįžūlėjo — žudė kalėjimo kieme. Apie aštuoniasdešimt žmonių suvertė čia pat, į 

sviedinio išmuštą duobę. 

Vieną vakarą išgirdau, kad atėjo eilė ir man. Viską apgalvojau, gailėjausi gyvenimo, tuo 

labiau, kad frontas jau čia pat. Galbūt todėl fašistai taip skubėjo. 

Išgelbėjo naktį prasidėjęs tarybinių lėktuvų antskrydis. Visi sargybiniai išsislapstė rūsiuose, 

netikėdami, kad grandinėmis surakinti kaliniai įveiks trigubai už žmogų aukštesnę tvorą. Bet ir 

baisiausia rizika yra palyginti menkas dalykas, jeigu gresia mirtis. Be to, kaliniai seniai ruošėsi 

pabėgimui: buvo nužiūrėtos kopėčios, padaryti raktai grandinėms atrakinti. 

Nebeatsimenu, kaip atsidūriau anapus tvoros. Kojos atlaikė šuolį, bet riešą nutvilkė skausmas. 

Pataikiau ant plytų — ir dabar tebėra išlikęs kaulų lūžio randas. 

Nežinojau, kuria kryptimi bėgti. Kurioj pusėj Viekšniai, galėjo parodyti tik vietiniai žmonės. 

Bet ne to prašiau pirmą sutiktąjį, o vandens. Tiek buvau troškulio iškankinta, jog nesąmoningai iš 

kalėjimo pasičiupau puoduką. Kad turėčiau kuo pasemti vandens. 

Kartu su A. Pranauskiu nuo Antanavos suradome kelią į Viekšnius. Bet mūsų rūbai, išvaizda 

galėjo atkreipti fašistų dėmesį. Vadinasi, eiti keliu pavojinga. O miškais — klaidu... 

Išgelbėjo sutiktas geras žmogus. Jis priėmė nakvoti, davė valgyti, o rytą pakinkė arklius ir 

nubildino iki pat Papilės. Toliau vietovę atsekėme patys. 

Karo metais Joną Turkauską persekiojo nuolatinė baimė būti įskųstam okupantams už 

pažangias pažiūras. Tiesa, 1940-aisiais jis neįsitraukė į Tarybų valdžios atkūrimą, bet 1918— 

1919 metų pėdsakas liko visam gyvenimui. Tada Viekšniuose buvo suorganizuotas valsčiaus 

revoliucinis komitetas, kurio liaudies švietimo komisaru tapo J. Turkauskas. Jaunasis mokytojas 

aktyviai dalyvavo įkuriant Tarybų valdžią, nors jis daug ko nesuprato, nežinojo, išskyrus vieną 

dalyką — gyvenimą turi tvarkyti darbo liaudis, o ne saujelė išnaudotojų. 

Šviesiausias protas komitete buvo Jonas Vaičkus, kuris Petrograde dalyvavo Spalio 

revoliucijos įvykiuose, tarnavo Raudonojoje gvardijoje. Grįžęs į gimtinę, matytu rusų tautos 

pavyzdžiu jis sukėlė ir savo krašto žmones. 

Bendri siekimai suartino abu Jonus. Draugai kartu traukėsi nuo kariuomenės. J. Turkauskas 

siūlė pasiekti Ukrainą, kur geležinkelininku dirbo tėvas. Tačiau pareiti sienos nepavyko. 

Raudonosios Armijos karininkas patarė: 

— Grįžkite atgal. Tokių žmonių kaip jūs reikia vietoje. Juk kova už šviesesnį rytojų tik 

prasideda. 

Prisiminė tuos žodžius J. Turkauskas ir prasidėjus Didžiajam Tėvynės karui. Ar ne tokia pat 

situacija? 

Jonas Vaičkus buvo kelerius metus sėdėjęs Šiaulių kalėjime, jau pačiomis pirmomis karo 

dienomis kažkas kyštelėjo liežuvį ir jį suėmė vokiečiai, — pasakoja J. Turkauskas. Vis dėlto jam 

398

pasisekė. Matyt, tardytojas neturėjo visų žinių, nes neklausinėjo apie praeitį, o tik domėjosi, kuo 

verčiasi. Sužinojęs, kad žemės ūkio darbais, karininkas net patapšnojo per petį: 

— Gut, gut. Kas turi ūkį, nėra komunistas. Komunistai yra proletarai. 

Ir paleido namo. Sunku pasakyti, kas laukė manęs, jei būčiau likęs savo sodyboje. Ne sykį 

baltaraiščiai ieškojo, bet žmona atsakydavo, kad nežinanti, kur dingau. Iš tikrųjų įsikūriau vieno 

giminaičio ūkyje Rekečių kaime. Iš svetimų tik Vaičkus žinojo, kur esu. Kai mudu 

susitikdavome, kalba sukdavosi apie kovą. 

— Reikėtų pradėti organizuoti partizanų būrį, — ne sykį svarstė Vaičkus, bet vieni pradėti 

neturėjome galimybių. 

Užtat kaip nudžiugome, sužinoję, kad yra kas tuos takus mina. Visaip padėdavome 

partizanams — valgydindavome, rengdavome, suteikdavome žinių. Kadangi dauguma partizanų 

buvo rusai, man, tekdavo išversti jų kalba parašytus atsišaukimus. 

Ypač neramu pasidarė paskutiniaisiais karo mėnesiais. Partizanai atkakliau kovojo prieš 

okupantus, o šie dar įnirtingiau ieškojo pasipriešinimo dalyvių. Išgirdęs, kad suimta daug prie 

Kamanų miškų gyvenančių žmonių, pats irgi saugojausi. Pamatydavau ginkluotų žmonių 

grupelę, ir išeinu kur į palaukę — vis didesnės galimybės pasprukti. Iš tiesų, vienas kartas 

nemelavo. Turėjau slėptis miške, kuriame persekioti fašistai be gausesnių jėgų vengė. 

Šiandien — Tarybinės liaudies pergalės Didžiąjame Tėvynės kare 1941—1945 metais šventė. 

Tai — visos mūsų liaudies, visos pažangios žmonijos šventė. Tačiau ji brangiausia tiems, kas 

patyrė karo baisumus, kas stengėsi iš savo žemės išvyti priešus, sunaikinti fašizmą jo paties urve. 

Žinoma, nuolat tykojo pavojų ir mirties grėsmė, tačiau laisvės, šviesaus gyvenimo troškimas 

buvo stipresnis už ją. Žmonėms, nebojusiems šių pavojų — mūsų pagarba. 

Ir šie partizanų, jų ryšininkų portretų eskizai primena tik dalelę akimirkų kelyje į pergalę. 

Niūniavaitė Stasė. Skaudus jaunystės sonetas // Vienybė. — 1989. — Vas. 16. — Tekste: 

N. Chriščianovičius. Įvykiai Degimų ir aplinkiniuose kaimuose. — Visas tekstas: 

Jaunuolis, apie kurį noriu parašyti, buvo vietinis Savarinos kaimo ruselis, vienintelis sunūs 

gana pasiturinčių tėvų, net ne komunistas, jį 1943 m. gegužės 19 d. prie Degimų mokyklos 

sušaudė kartu su kitais vietiniais rusais hitlerininkai. 

Kokia ilga pavardė, o koks trumpas jo gyvenimas. Jis visiems laikams liko dvidešimtmečiu 

jaunuoliu. 

Aš, senatvei pasibeldus, noriu susitikti su juo, anų metų kaimo kvepiančiu vėju, šienu... 

Kaip ten viskas buvo? Daug ką dengia užmaršties ūkas 

1943 m. birželis. 

Stoty laukė manęs brolis Jonas su arkliais. Grįžau iš Vilniaus atostogų, tikėdamasi greit grįžti 

atgal. Deja, kaip išvažiavau, viską palikusi, taip ir besugrįžau tik 1944 metų rudenį. 

Brolis vežė mane pavakary, saulei leidžiantis. Tryškiuose pilna vokiečių ir mūsų lietuvių, 

pasiryžusių gintis nuo rusų, kurie jau bloškė Hitlerio armiją atgal. 

Brolis pliauški botagu arkliukams per šonus, skubina. 

Aš viskuo tikėjau, buvau patikli, žingeidi, bijojau rusų, kurie „žvaigždes nugaroje raižys 

atėję”. 

Tačiau mielai šokdavau pas Usnį ant dirvonėlio su rusų belaisviais, ypač patiko toks juodas 

Alikas, belaisvis iš Radvilavičiaus dvaro, kuris turėjo gerą balsą, skrendantį laukais už kelių 

kilometrų (Dabar laikrašty rašo, kad jis, tas Alikas Karabelskis, buvęs partizanas, kai pabėgo iš 

dvaro į Serbentavos miškus). Tačiau šio vaikino man patiko daina, plaukianti iš jaunos krūtinės. 

Kažkokia be galo ilgesinga daina. Ir nesuprantami žodžiai. Lyg tai jis buvęs moldavas, iš šiltos 

šalies, o man tada jie visi buvo rusai belaisviai... 

Taigi Kolia Chriščianovičius, vietinis ruselis, juos pavalgydino, apkirpo. Ir už tai... 

— Stase, tavo Kolios nebėra... — sako brolis tą birželio kvepiantį vakarą. 

— O kur jis? 

— Vokiečiai sušaudė. Jau prieš mėnesį. 

Brolio balse nei gailesčio, nei pykčio... Pasakoja lyg apie tolimą įvykį. Ir stebi mane iš šono, 

kaip aš jaučiuosi... 

399

Ne viena vasara prašokta su Kolia. Grįždavau iš gimnazijos. Maldeniuose nuobodu: darbai ir 

bažnyčia: per savaitę — daržai, laukai, vienintelė pramoga Tryškių atlaidai. O pati didžiausia 

linksmybė — Stankaus svirne vakarėlis... Grįstos grindys. Stankienė visuomet leisdavo pašokti. 

Ten aš ir pajutau, kad Kolios stiprios rankos moka apkabinti mane, „miesto panelę”, kad jo gilios 

liūdnos akys nepaleidžia manęs... Per visų kaimo mergaičių galvas susiranda mane šokiui. Švari 

burnelė su vėjo nugairintom lūpom, graži baltų dantų šypsena... 

Kolia! Mielas kaimo vaikas! Jis bijojo prisiliesti prie manęs, gimnazistės, džiaugdavosi, 

galėdamas mane palaikyti už rankos.. 

Mūsų „pasimatymai” būdavo skiriami pas Jurgius Žalius, pas mano draugės Jadzelės tėvus. 

Ten patogiau jam būdavo. Tėvai manydavo, kad Kolia pas Žaliukus atvažiuojąs su dviračiu. 

Kai tik jis pasirodydavo, Jadzė tuoj atlekia pas mane ir išsiveda... Tačiau Žaliai — ne durni, 

ėmė suprasti, ko tas Kolia taip dažnai lankosi pas juos. Žalienė, garsiakalbė, dainininkė, bet 

mėgstanti „pašnekėt”, ėmė ir padrožė mano Mamai: 

— Veiziek, Niūniaviene, kad tas burliokiukas neapdirbtų jūsų Stasės... Kur buvęs, kur 

nebuvęs pas mus ir atlekia, neva pas vaikėzus, o tyko jūsosios... 

Žalys, pajutęs kuo tai kvepia, uždraudė Jadzei man pranešinėti: 

— Kad nor, tegu ein pas Niūniavus, atsirado, mat čia... 

O pas mus visi prieš tą burliokiuką... 

Sykį Kolia mane lydi iš Žalių. Sustojom prie daržinės, švelniai laikomės už rankų, tik kad 

pasipils kruša bulvių, pagalių... 

Pasirodo, brolis su piemeniu rauna bulves iš kero ir svaidosi. 

Parėjęs į kambarį žvengia: 

— Praginiau Stasės kavalierių... Cha, cha, cha... 

Aš rėkti: 

— Piemeny, tu neraliuotas! Gėdos turėtum! 

— Kad parsineši vaiką, tai žinosi, priduria mama. 

— Bepročiai, jis manęs už mažojo pirštelio nedrįsta paliest. 

Čia sududena tėvas ant motinos: 

— Nelok, kad tik ta Stasė gautų Chriščianuką... Veins vaikis. Tėvai arkliais kaip smakais 

važinėjas. 

(Tėvui gerovės viršūnė buvo geri arkliai. Kas juos turėjo, tas buvo ponas). 

Daug gėdos teko iškęsti dėl to jaunuolio Kolios, kurio aš, tikriausiai, nemylėjau, tik iš 

nuobodulio, laikui praleisti susieidavau... 

O, be to, toks mano charakteris: jei neleidžia, per britvą pulsiu... 

Sekmadienio pavakarė. Stankaus kiemas ir svirnas pilnas jaunimo: ruskiukai iš Savarinos, 

Bobulinos kaimų. Ūkininkaičiai ir ūkininkaitės iš Maldenių ir Degimų. Mudvi su Jadzele mieliau 

šokome su ūkininkais ruskiukais, negu su tais gaspadorių vaikais, stovinčiais taip rimtai, kad 

kiaušinis nuo galvos nenuriedės. Ūkininkų sūnūs pyksta ant ruselių, kam šie, plikšiai, mergas 

nuvilioja... 

Šoku su Kolia. Buvau, rodos, aštuoniolikos. Brolis, mažesnis už mane vaikėzas, su pančiu 

rankoje prie viso jaunimo kad užšauks: 

— Mama liepė parvaryti tave, tokią paną, namo, kad vaiko su burliokiukais po pakrūmes 

nepasidarytum... 

Visas vakarėlis raitėsi iš juoko. Patiko keturiolikmečio brolio „valdžia”. 

Aš, palikusi Kolią, per laukus verkdama parbėgau namo. Ėmiau klykti: „Pasikarsiu iš gėdos! 

Kam pasiuntėt Joni?” 

Ciocelė ramina: „Nieks jo nesiuntė. Kū klausai piemens. Juk jis vaiks tebėr”. 

Įsiknisau į šieną daržinėje, ir tris dienas neėdusią niekas manęs neparprašė į trobą. 

O brolis jaučiasi didvyriu esąs. Akėja pūdymą ir šaukia Žaliukui Adoliui, mūsų kaimyno 

Jūzapo Žalio sūnui: „Tai kad parvariau mūsų paną iš vakarėlio, tai dabar neėda ir nebegeria iš 

sarmatos”. 

Kūkčioju šiene įsiknisus, girdžiu, ciocelė bara brolį: 

— Joneli, argi gražu ant seserėlės taip šnekėti? O Jei seserėlė numirs iš širdies skausmo, liksi 

vienas... Gali jai širdis sprogti. 

400

(Deja, buvo siaubingų įvykių mano gyvenime, bet toji mano širdis, matyt, geležinė. Nesprogo. 

O Brolelis mano jau tiek metų po žemele! O Brolužėlis mano vėliau, kai pats pamilo, buvo 

mano geriausias draugas!) 

Parsivedė mane ciocelė nuo šieno, nuglostė, nuramino... Ji nuostabiai mokėjo „aptvarstyti” 

širdies žaizdas. Ta mano ciocelė, niekada niekieno nemylėta, nebučiuota, buvo jautri svetimam 

džiaugsmui ir skausmui. Atrodė, ji per mane „išmylėjo” save. 

Sykį Kolia lydėjo mane iš gegužinės į Maldenius. Kiek tos vasaros nakties?! Nepajutom, kaip 

ėmė aušti. Stovim už sodo galo po klevais, tik girdim — mano tėvas su mama išeina, lasavodami 

per laukus. 

Girdžiu tėvo balsą: „Beprote, vakarėlis seniai baigės, kur tu ją ten berasi?” 

Motina: „O gal kas atsitiko, vis tiek einam”. 

Jie pasuko per pievas ant Stankaus. 

— Kolia, sėsk ant dviračio ir dumk, o aš sprunku į trobą. 

Ciocelė greit įstūmė mane į lovą, o pati išbėgusi ėmė šaukti tėvus, kad grįžtų, nes Stasė — jau 

lovoj mieganti... 

Būčiau gavusi tada sumirkytom vadžiom, bet ciocelė apgynė. 

Dieve, Dieve... Kur tikrai reikėjo mane primušti, ten — liko amžina paslaptis... Nežinojo 

Motina, tik prieš mirtį jai pasisakiau, kai jau buvau po trisdešimties. O čia dėl Kolios... Tiek daug 

triukšmo dėl nieko. Neatsimenu, ar Jis mane bent pabučiavo?.. 

Taip. Rodos, du kartus. Vieną kartą — šaltą Naujųjų Metų naktį (1943 metų), parlydėjo iš 

Žalių ir ties mūsų daržine, tvoroms šaudant nuo speigo, prisilietė prie mano lūpų... Jis nedrįso... 

O aš jau buvau sutrypta vieno pono... 

Jis nedrįso... O jam bebuvo likę gyventi 4 mėn. ir 19 dienų. 

Man baisu, bet aš esu įsitikinusi, kad Kolią įstūmė duobėn skaistų, tyrą kaip ašara jaunuolį, 

neturėjusį moters... 

Jeigu jis buvo drovus su manimi, kuri pati linkau į jo rankas kaip prisirpusi vyšnių kekė, tai 

koks jis bebuvo su savo rusaitėmis kaimietėmis, baikščiomis kaip pabaidytos avelės? 

Žiūriu į jo mažulytę nuotraukėlę, gautą iš redaktoriaus... 

Dieve mano, dieve! Į mane žvelgia jaunystės kvepiančių vasarų jaunuolis, su tokiu liūdnu 

žvilgsniu, su kažkokia nuostaba ir klausimu: 

— Už ką mane, dvidešimtmetį, sušaudė? 

O kaip jis buvęs primuštas, pasakojo man vėliau Degimų mokytoja Perminienė. 

... Su perkirstu antakiu, iš kurio sunkėsi kraujas, su kruvinom, sukepusiom lūpom... Su lūpom 

kruvinom, nespėjusiom išbučiuoti merginos... Jo jaunas kūnas nespėjo palikti dalelės savęs... 

Taip ir liko seni jo tėvai be marčios ir be anūko... 

Praėjo daug metų po tos baisios tragedijos. 

Sugrįžo paukščiai į savo lizdus. Grįžau aš iš Rusijos. Ir tėvai grįžo. 

Aš taip ir neištekėjau. 

Prieš mirtį mano galingasis tėvas Vincentas Niūniava pasakė: 

— Parėjom iš Tryškių su Chriščianovičiene. Kviečiau užeiti, bet skubėjo į Savariną. Sakiau, 

kad esi tu parvažiavusi... 

— Ką kalbėjot, tėveli? 

— Pasakė moteriška: „Matai, Niūniava, gal būtumėm susigiminiavę, gal duktė būtų marti 

buvusi?”... ir pravirko. 

Nutilo tėvas. Tylėjau ir aš. 

Tą 1943 metų vasarą, kai tik brolis parvežė mane iš stoties, rytui išaušus, nuskubėjau į 

Degimų alksnynus ieškoti sušaudyto Kolios kapo... 

Mama vėl šaukė: „Ką misliji, ką darai?”, kai pamatė mane išeinančią su raudonų pinavijų 

glėbiu... 

Ne rusaitė, o lietuvaitė, ir dar — buožikė, padėjo pirmąsias gėles ant jų kapo... 

401























































402








civilio. 






































kūnų. 








403























































404

























atėjūnų. 







laistančius. 






















405








gaspadinę. 








prakeiktieji. 







































406


partizanais? 








Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 32— 

34. — Tekste: Vokiečiai rajone pasirodė 1941 06 26. Pasitraukė 1944 10 10. 


HITLERINĖS OKUPACIJOS DIENOMIS 

Hitlerinės Vokietijos kariuomenė rajono teritorijoje pasirodė birželio 26 dieną. Praradusios 

tarpusavio kontaktus, tarybinės karinės dalys traukėsi netvarkingai, kai kurios atsidūrė 

užnugaryje ir turėjo veržtis iš apsupimo. Taip atsitiko ir 105-ojo pasieniečių būrio likučiams, 

kurie traukėsi pro Šemetaičius ir prie Ventos buvo užklupti vokiečių. Nenorėdami pasiduoti 

nelaisvėn, pasieniečiai susikovė su daug stipresniu vokiečių būriu ir visi žuvo. 

Jau pirmosiomis hitlerinės okupacijos dienomis rajone, kaip ir visur Lietuvoje, prasidėjo 

masinės egzekucijos. Vietinių aktyvistų, ryšinčių baltais raiščiais, padedami, okupantai masiškai 

areštavo ir vežė į Mažeikius šaudyti žydus iš Viekšnių, Akmenės, Vegerių, iš Papilės nemažai 

pasmerktųjų buvo išvežta ir sušaudyta Kuršėnuose. Kartu su žydais sunaikinta nemažai nekaltų 

gyventojų, kurie vienaip ar kitaip buvo pasireiškę tarybinės okupacijos metais. Grupė nekaltų 

žmonių buvo sušaudyta Šiaudinės miške. 

1942 metais Degimų ir Savarinos kaimų apylinkėse susibūrė bolševikinis „Raudonųjų 

žemaičių” partizanų būrys, kurio pagrindą sudarė iš nelaisvės pabėgusių tarybinių karininkų 

grupė ir vietiniai gyventojai, kurių čia nemažai rusų tautybės. 1943 metų gegužės 19 d. 

hitlerininkai Degimų kaime surengė egzekuciją, tardė daugelį šio kaimo gyventojų, o 7 netoliese 

esančiame miškelyje sušaudė. 

Yra žinoma, kad dalį nužudyti pasmerktųjų Akmenės jaunuolių išgelbėjo Judrelių kaime 

okupacijos metais gyvenęs dvarininkas V. Zubovas. Paėmęs šiuos jaunuolius iš Akmenės 

aktyvistų neva darbams savo ūkyje, o paskui juos paleidęs ir prisakęs daugiau nepatekti į akis 

ginkluotiems hitlerininkų talkininkams. 

Okupacijos metai pademonstravo tikrą šio krašto gyventojų internacionalizmą, o paprasčiau 

sakant, atjautą nelaimėn patekusiems rusų kareiviams, kurie, pabėgę iš įvairių koncentracijos 

stovyklų, čia, palyginti nuošaliose vietose, rasdavo prieglaudą. Kruopių apylinkėse gyventojų 

padedamas, visą okupacijos metą išsislapstė buvęs tarybinis kareivis Nikolajus Kočnevas, vėliau 

tapęs žymiu fotografu, sukaupęs didžiulę įvairių tautų ir kraštų rašytojų portretų kolekciją. 

Papilės apylinkėse okupacijos metu slapstėsi gausi, net 12 asmenų grupė, kurią šelpė ir slapstė 

B. Repšienė ir jos kaimynai. 

Okupacijos metais Akmenės rajono teritorijoje nebuvo didesnių pasipriešinimo akcijų, 

partizanų grupės buvo negausios ir žymesnių diversijų nepajėgė surengti. Gyventojai nenoriai 

vykdė okupantų paskirtas prievoles, slapstėsi nuo tarnybos okupantų kariuomenėje ir vežimo į 

Vokietiją. Kauno istorijos muziejuje yra saugoma keletas atsišaukimų, karo metais išleistų 

Suginčių kaime, raginusių tikėti, jog hitlerinė invazija baigsis Vokietijos pralaimėjimu. 

KAUTYNIŲ VERPETE 

1944 metų vasarą vis garsiau iš rytų pusės griaudėjo artilerijos kanonada. Birželio mėnesį 

pradėjusi garsiąją operaciją „Bagrationas”, Raudonoji armija per pusantro mėnesio, energingai 

puldama, atsivijo vokiečius nuo Smolensko žemės į Pabaltijį. Taip veržliai puolant, atsiliko 

užnugario tarnybos, sutriko šaudmenų tiekimas, tad į Šiaulių—Jelgavos liniją I Pabaltijo fronto 

407

kariuomenė išėjo gana išsekusi. Rugpjūčio 7 d. 67-osios Perekopo šaulių divizijos daliniai įžengė 

į Akmenės rajono teritoriją ir užėmė Kruopius. 

Taip sparčiai plėtojant puolamuosius veiksmus, nebeteko reikšmės partizanų grupės, liepos 

mėnesį nuo Biržų atžygiavusios į Akmenės rajoną, veiksmai. Partizanų grupei vadovavo buvęs 

LKP Mažeikių apskrities komiteto pirmasis sekretorius A. Kondrotas. Grupė įsikūrė Kamanų 

pelkėse ir turėjo teikti informaciją veikiančiajai armijai bei organizuoti diversijas ir ginkluotą 

pasipriešinimą hitlerininkams. Tačiau tarybinei kariuomenei pasiekus šias vietas, visas rajonas iš 

esmės tapo karo lauku ir partizanų grupė šiaip taip pasitraukė atgal, vos nenukentėjusi nuo savo 

armijos kontržvalgybininkų. 

Mūsų rajono teritoriją pasiekę šaulių daliniai buvo silpnai remiami artilerijos ir aviacijos, 

tankų beveik visai neturėjo, čia, tarp Kuršėnų ir Aucės, susidūrė su galingu hitlerininkų 

pasipriešinimu. Šiame ruože išsidėstė nuo Rygos atitrauktos keturios vokiečių tankų divizijos, 

vadovaujamos sumanaus generolo pulkininko Šernerio. Tarp jų buvo ir garsi savo nuopelnais 

divizija „Didžioji Vokietija”. Atsitrenkusios į tokį galingą šarvuotą kumštį, Raudonosios armijos 

pajėgos sustojo. Per Akmenės rajoną fronto linija nuvingiavo nuo Papilės per Menčius, 

Pašakarnius, Klykolius iki Aucės, kautynės tęsėsi daugiau kaip du mėnesius, kol spalio 10 d. 

vokiečiai galutinai buvo išstumti iš rajono teritorijos. Rugpjūčio 16—17 dienomis vokiečiai 

pabandė galingu smūgiu pralaužti tarybinės kariuomenės fronto liniją ir prasiveržti Jelgavos 

pusėn. Tuo būtų atkirsta ir apsupta nemaža Raudonosios armijos dalinių grupuotė, prasiveržusi į 

Rygos pajūrį. Smūgis iš dalies pavyko, vieną 67-osios divizijos kuopą prie Klykolių vokiečių 

tankai kone visiškai sunaikino ir pasistūmėjo iki Jautmalkių bei Minkių, tačiau toliau pulti 

nebeįstengė ir turėjo vėl sugrįžti į pradines pozicijas. 

Apie kautynių Akmenės rajone atkaklumą liudija jau tai, kad vien Akmenės ir Kruopių karių 

kapinėse palaidota per 1600 žuvusių Raudonosios armijos kareivių ir karininkų, penkiems iš jų 

— majorams M. Chalevickiui ir N. Minajevui, leitenantui artileristui G. Pečkovskiui, 

vyresniajam seržantui P. Šilovui ir grandiniui I. Protiveniui po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos 

didvyrio vardas, dar penketas karių šį aukščiausią TSRS kovinės šlovės pripažinimą pelnė 

būdami gyvi. O iš viso per Akmenės rajoną pražygiavo daugiau kaip 12 Raudonosios armijos 

divizijų, neskaitant kitų, smulkesnių junginių. 

Deja, išvaduotojų atėjimas buvo paženklintas ir beprasmėmis taikių gyventojų aukomis. 

Keletas nekaltų vietinių gyventojų pirmomis rugpjūčio dienomis buvo nužudyti Kanteikių kaime. 

Nemažai taikių gyventojų žuvo apšaudomi ir bombardavimo metu. Per rajono teritoriją į vakarus 

kartu su vokiečių kariuomene plūdo didžiulis vietinių gyventojų srautas nuo Joniškio, Žagarės ir 

net Pasvalio. Šį traukimąsi vaizdingai aprašė lietuvių išeivijos rašytojas M. Katiliškis romane 

„Išėjusiems negrįžti”. Bijodami bolševikinių represijų, pasitraukė į Vakarus nemažai ir Akmenės 

rajono gyventojų — viekšniškių, papilėniškių, akmeniškių. 

1944 m. rudenį Viekšniuose, mokyklos teritorijoje, tarp buvusios progimnazijos ir pradinės 

mokyklos pastatų, žemėje buvo užkasta nemažai ginklų — automatų ir keletas kulkosvaidžių, 

kurie ten išliko iki 1973 metų. Matyt, tuos ginklus užkasę žmonės pasitraukė į Vakarus ir jais 

pasinaudoti nebegalėjo. [Viekšnių kraštotyrininko Antano Sidabro pastaba: Karo metu Viekšnių 

mūrinėje pradinėje mokykloje buvo įsikūrę vokiečiai. Pirmame aukšte buvo ligoninė, antrame 

aukšte visokios įstaigos, o rūsyje dar kažką remontuodavo. Į mokyklą veždavo ir dalį karo 

trofėjų — gerus ir sugadintus rusiškus pėstininkų ginklus. Prieš atsitraukdami, vokiečiai iškasė 

gilią duobę ir į ją sumetė tuos rusiškus ginklus, pasenusius ir nebereikalingus vaistus. Galimas 

dalykas, kad ant tos duobės dar pasivažinėjo su sunkia technika, nes dauguma ginklų buvo 

sulankstyti. Statydami vadinamąjį mokyklos bendrabutį, statybininkai pamatams kasė gilias 

duobes, todėl ir prisikasė iki užkastų gelžgalių ir vaistų]. 

Rozga Leopoldas. Šviesos spindulys ant nukryžiuotos žemės: 1944-ųjų vasaros kelionė nuo 

Kruopių iki Papilės Mariaus Katiliškio romane „Išėjusiems negrįžti” // Vienybė. — 1990. — 

Liep. 12. — Tekste: 

Matote, kaip iš nuotraukos ir kelias, ir Daubiškių kaimo panorama. Kiek reikėjo pastabumo ir 

atminties jėgos, kad kartą pamatytą vaizdą po daugelio kraštų ir metų aprašytum taip tiksliai ir 

spalvingai! 

408

Užfiksuoti romane ir Viekšniai. Vėl su įprasta švelnia ir nepakartojama M. Katiliškio ironija. 

„Viekšnių miestelį troškino dūmai. Nieko panašaus, tai ne karo padarinys tas gaisras. Kažkoks 

berazumis padegęs medines trobas, skeptiškai nušvietė padėtį paišinas pilietis. Visuomenė dabar 

intensyviai gaudo tą zakristijoną, kad atsitemptų ir įmestų jį į ugnį. Jis perplaukęs upę, bet tai 

nieko negelbės. Moka ir kiti per upę plaukti ir jį sugaus. Ir gerai padarys, kad gyvą sudegins, — 

tvarka visuomet reikalinga.” 


1992. — 48 p. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laiko verpetai // Vienybė. — 1994. — Lapkr. 5, 9, 


Pažvelgiau į spalio 5-osios kalendorių ir krūptelėjau. Ši diena viena iš šiurpiausių mano 

gyvenime, o šiemet net jubiliejine: prieš 50 metų karo lavina užgriuvo mano gimtuosius 

Viekšnius. 

1944 m. vasara buvo nerami. Kažkur rytuose jau girdėjosi duslus patrankų dundesys. 

Suaugusieji vaikščiojo susirūpinę, dažnai kalbėdami apie artėjantį pavojų, spręsdami dilemą: ką 

daryti, ar pasilikti savo namuose, ar trauktis kur nors į kaimą, o gal, pasikinkius arklius, leistis į 

tolimą kelionę vakarų kryptimi. 

Pro mano gimtuosius namus važiavo ir važiavo daugybė šeimų iš Aukštaitijos, Vidurio ir Rytų 

Lietuvos, tolimiausių vietovių. Daugelis vedėsi karves, pririštas prie vežimų. Ratuose pūpsojo 

manta, ant jos sėdėjo seneliai ir vaikai. 

Mūsų šeimai pajudėti iš namų buvo labai sudėtinga. Mano tėvas, Juozas Aleksandravičius, 

nestiprios sveikatos žmogus, dar I pasaulinio karo metu Karpatuose, tarnaudamas caro armijoje 

peršaldęs kojas, kentėjo nuo reumato, broliukas — invalidas, bobutė po insulto nevaikščiojo, 

tėvelio tetai jau per 80 metų. Ilgai svarstę, tėvai nutarė pasilikti. 

Mano gimtieji namai — senoji Viekšnių vaistinė — stovi kamputyje prie tuometinės erdvios 

turgaus aikštės, į kurią žvaigždiniu būdu įsilieja net kelios gatvės. Arčiausiai, dešinėje, Akmenės 

gatvė, kuri tada buvo pagrindinė susisiekimo su Šiaulių kryptimi esančiais miesteliais arterija. 

Dabartinio plento nebuvo, visas judėjimas vyko per miestelio centrą kurio išplanavimas, beje, 

dabar bjauriai sugadintas, pagal nežinia kokių architektų projektus vos ne viduryje aikštės įkišus 

maisto parduotuvės ir valgyklos pastatą, toliau be jokios tvarkos buities paviljoną, profesinės 

technikos mokyklos ir kitus pastatus. Apie senųjų istorinių miestelių centrų sujaukimą 

respublikinėje spaudoje nemažai rašė architektai ir istorikai. Labai gaila kad, ši „mada” palietė 

gražų ir mielą Žemaitijos miestelį Viekšnius. 

Bet grįžkime į 1944 metų vasarą. Mums, vaikams, viskas buvo įdomu ir mes nesupratome 

artėjančios grėsmės. Oras nuostabus, karšta, saulėta, kasdien maudydavomės Ventoje, 

džiaugėmės šiluma. Į miestelį ir jo apylinkes privažiavo daug įdomių žmonių, pasitraukusių iš 

Kauno ir Vilniaus. Į Bugių dvarelį parvyko ir gerbiamoji mūsų istorikė Vanda Daugirdaitė- 

Sruogienė su dukterimi Dalia. Mes sulaukėme mano brolio, tuomet uždaryto Kauno universiteto 

studento, ir jo sužadėtinės Irenos Skomsgirdaitės. Jie buvo pasiryžę trauktis į Vakarus, bet 

trumpam sustojo Viekšniuose ir... įstrigo. O broliui tikrai reikėjo pasitraukti nuo artėjančių 

bolševikų, nes jis Kaune dalyvavo 1941 m. sukilime prieš sovietus. Tarp kitko, už Lietuvos 

laisvę jis kovojo ir vokiečių okupacijos metais. Cituoju Kanadoje leidžiamų „Tėviškės žiburių” 

1992 m. Nr. 7 „Vokiečių okupacijos metu „Sakalo” (Prano Staškonio) grupėje, kuri projektavo, 

konstravo trumpų bangų slaptą siųstuvą, B. Kontrimas (tai mano brolis, jo tėvas buvo Viekšnių 

gydytojas Edvardas Kontrimas, miręs 1925 m. — Z. N-A. pastaba) buvo vyriausias 

konstruktorius, pagaminęs „Žalgirį”... Užbėgsiu įvykiams už akių. Praūžus frontui, brolis su 

Irena grįžo į Kauną, kur vėl įsijungė į pogrindžio veiklą prieš naujuosius okupantus, tačiau ši 

veikla tęsėsi neilgai. 1946 m. buvo išduotas, suimtas ir žuvo Magadano lageriuose, o nuo 

suėmimo spėjusioms pasislėpti žmonai Irenai ir jos motinai kurį laiką slaptą prieglobstį suteikė 

šviesaus atminimo Viekšnių medicinos seselė Amelija Putraitė. 

1944 m. vasarą kelis kartus pėsti buvome nuėję į Bugius, kur daugiausiai kalbėjome apie 

ateitį. Vis sukosi klausimas: „Ką daryti?” Įnirtingi mūšiai vyko ties Šiauliais, paskui frontas 

409

atsirito iki Papilės ir... sustojo. Beveik kiekvieną dieną į Viekšnių kapines atveždavo laidoti 

žuvusiuosius, daugiausiai apdegusius tankistus. Su draugėmis nubėgdavome pažiūrėti ir 

pašiurpusios stebėdavome tas liūdnas apeigas. Tiek senosiose, tiek naujosiose kapinėse rikiavosi 

tvarkingi balti beržiniai kryžiai su užrašais. Gaila, nekilo mintis nurašyti tas pavardes. Visas 

plotas nuo vartų iki seno akmeninio kryžiaus, kairėje ir dešinėje tako pusėje naujosiose kapinėse 

buvo prismaigstyta tų kryželių, kuriuos po karo barbariškai sunaikino naujoji valdžia. 

Į Viekšnius prigužėjo daugybė vokiečių kareivių. Mūrinėje mokykloje įsikūrė karo ligoninė. 

Sekmadieniais bažnyčioje jų kapelionas laikė mišias. Kelis kartus medinėje (dabar nugriautoje) 

mokykloje vyko rimtos simfoninės muzikos koncertai. Į vaistinę atėjęs kapelmeisteris prašė 

paskolinti mūsų pianiną, tačiau tėvelis, bijodamas jo netekti, paprašė užeiti vėliau, o per tą laiką 

pianiną paslėpė vaistinės sandėlyje, kur, apkrautas vaistų dėželėmis, jis išbuvo per frontą ir net 

buvo peršautas, laimei nesugadinant jo stygų. 

Vokiečių komendantūra įsikūrė Biržiškų name. Mes su Irute dažnai nubėgdavome pas 

profesorių Biržiškų ištikimąją Anusėlę, buvusią auklę, jai nunešdamos mamos įduotos karštos 

sriubos ar kitokio maisto, nes ji buvo likusi viena saugoti namo ir jame esančių daiktų. Anusėlė 

glaudėsi kambarėlyje prie virtuvės, o iš kitų kambarių, užimtų kariškių, sklisdavo muzika, garsus 

klegėjimas. 

Vokiečių kareiviai nebuvo piktybiški, atvirkščiai, jie buvo drausmingi, ramūs, net geranoriški 

civilių gyventojų atžvilgiu. Kartą su mama, grįždamos iš parduotuvės, pamatėme prie vieškelio 

ant akmeninio stulpelio, nuo seno skirto arkliams pririšti, sėdintį jaunutį kareivį, kažką laikantį 

rankoje. Pastebėjęs mūsų nustebusius žvilgsnius, jis atgniaužė delną ir parodė švenčiausiosios 

Mergelės Marijos paveikslėlį. Kadangi abi su mama gerai kalbėjome vokiškai, užsimezgė 

pokalbis. Kareivis paaiškino, kad čia, po alyvomis, jam ramu, toliau nuo draugų jis ateinąs 

pasimelsti. Mamai pagailo to jaunuolio ir pakvietė užeiti. Bruno Bochmas buvo katalikas, 

mobilizuotas karui baigiantis iš mokyklos suolo. Nuo to laiko jis dažnai pas mus užbėgdavo. 

Kartą prasitarė, kad armijos kareivių nereikia bijoti, nes baisūs esą tik „SS” daliniai ir 

„rudmarškiniai”. 

Netruko ir jie pasirodyti: ėmė gaudyti civilius gyventojus iš miestelio ir kaimų, varyti apkasų 

kasti. Didelį prieštankinį griovį išrausė ties Raudonskardžiu, perkirsdami svarbų kelią Akmenė— 

Viekšniai—Mažeikiai. Apkasai jau vingiavo palei Virvytę, Santeklių miške, taip pat Ventos 

kairiajame krante, kur iškirto visus krūmus ir medžius, matyt, kad matomumas būtų geresnis. 

Mūsų didelis daržas buvo už miestelio pirties, prie vadinamųjų Užbravarių. Ten kareiviai ėmė 

kasti apkasus, tad skubiai turėjome sudoroti derlių, nukasti bulves. 

Esesininkai suėmė daug gyventojų, įtariamų prijaučiant bolševikams. Į jų būrį pakliuvo ir 

visai nekaltų žmonių. Juos išvežė į Mažeikių kalėjimą. Tarp jų buvo ir tėveliui gerai pažįstami 

Augustinas Pundzius, Antanas Kaminskas ir kt. Jų šeimų nariai, atbėgę pas mano tėvelį, prašė 

gelbėti. O frontas jau visai priartėjęs, susišaudymas vyko maždaug už 8 km. Visą gyvenimą 

vadovaudamasis humanistiniais idealais, mano tėvas Aleksandravičius pasiryžo jiems padėti. 

Kaip šiandien prisimenu, kaip mes su mama maldavome tėvelį nerizikuoti, nevažiuoti į 

Mažeikius. Bet kur ten perkalbėsi užsispyrusį žemaitį! Kitos priemonės neturėdamas, tėvas 

vežime paslėpė 6 litrus spirito ir išvažiavo likimo laimės svetimiems žmonėms ieškoti. 

Sovietinei kariuomenei artėjant, visa apskrities valdžia buvo didelėje panikoje. Pacituosiu 

tėvelio atsiminimus: „Nė su vienu aukštu Lietuvos pareigūnu Mažeikiuose susikalbėti negalėjau. 

Apskrities viršininkas pas saugumo viršininką pasiuntė, o šiojo niekur surasti negalėjau. Kaip 

kvailas gatvėmis vaikščiojau. Pro kalėjimą praeidamas, išgirdau viekšniškių suimtųjų šauksmus, 

prašymus juos gelbėti. Visai nusiminiau, nebežinojau ko griebtis. Gatvėje sutikau priešais 

ateinantį Lietuvos kariuomenės pulkininko uniforma pasipuošusį karininką Matulionį. Studentu 

būdamas, jį, dar jauną leitenantą, gerai pažinau, tai priėjęs savo rūpesčius jam išdėsčiau. Šis man 

į žandarų viršininką kreiptis patarė ir pats mane pas to pareigūno vertėją, jauną gražią moterį į 

butą nuvedė. Man paprašius, ta ponia suimtuosius gelbėti neatsisakė ir pas jos šefą eiti liepė. 

Grįžęs prie vežimo, pasiėmiau spiritą ir su pilnu portfeliu nuėjau į Dakinevičiaus namą, kuriame 

buvo žandarmerija. Mano laimė, viršininkas mane priėmė, o jam kažkur išėjus, vertėja patarė 

apie reikalą kol kas nekalbėti, tik žandarą gerai prigirdžius, prašyti. Pasirodo, kad tos pačios 

nakties 24 val. Mažeikių civilinė administracija pasitraukė, o jos vietoje karinis komendantas 

410

valdžią perimti turėjo, šis gi rytojaus rytą visus kalinius be jokio teismo sušaudyti ruošėsi. Atėjus 

vakarui, pralinksmėjusiam žandarui savo prašymą išdėsčiau, bet jis apie tai nė kalbėti 

nepanorėjo. Jo vertėjos Kolbergienės užtarimo žodžiai irgi nieko nereiškė. Žinodamas, kad tas 

pareigūnas labai stiprią galvą turi ir išgerti neatsisako, nutariau jį toliau vaišinti, o pats savo 

taurelę atsargiai ant grindų išpildavau. Svaigalus baigiant, į netoli esančią vaistinę užbėgęs iš 

pažįstamos provizorės Eugenijos Motuzaitės du kg spirito pasiskolinau. Žmonių gelbėjimui ji 

neatsisakė paskolinti, tik prašė greit grąžinti. 

Jau artėjo naktis, o užsispyręs vokietis vis nepasidavė. Galų gale suminkštėjęs žandaras 

saugumo viršininką Fabijonavičių pažadinti liepė ir, šiam pasirodžius, suimtuosius viekšniškius 

paleisti įsakė. Šis apie 50 lietuvių, dar tiek pat rusų parašiutininkų palikęs, išleido. Tikslą 

pasiekęs, savo vežiman išleistą A. Pundzių įsisodinęs, Viekšnių link išvažiavau”. 

Rytą tėvelis vėl išsiruošė į Mažeikius, norėdamas atiduoti skolą vaistininkei Motuzaitei, ir 

sužinojo, kad likusius kalėjime žmones vokiečiai sušaudė, o išsiblaivęs žandarų viršininkas 

niekaip negalėjo suprasti, kaip tiek daug suimtųjų išvakarėse dingo iš kalėjimo. 

Labai įdomu, ar dar yra gyvų tada tėvelio išgelbėtų žmonių? Būtų įdomu, jei jie atsilieptų. 

Tą neramią vasarą mano tėvelis padėjo dar vienam viekšniškiui. Sklaidau jo atsiminimus: 

„Vieną karštą vasaros dieną išgirdome, kad suėmė mokytoją J. Žilevičių ir į Sedos kalėjimą 

išvežė. Tą pačią dieną suimtojo žmona atėjo ir verkdama po malonės prašymu pasirašyti paprašė, 

tai jai nieko nesakęs, pirmoje vietoje aiškiai pasirašiau. Žinodamas, kad Sedoje stovinčiame 

lietuvių batalione mano pažįstamas kunigas Šidlauskas tarnauja, jam laišką, prašydamas 

mokytojui padėti, nusiunčiau. Už kelių dienų, truputį pavargęs, J. Žilevičius grįžo ir kito 

suėmimo vengdamas, miestelį palikęs, kaime apsigyveno”. 

Pirmojo pasaulinio karo metu Viekšnių miestelis ir jo gyventojai labai nukentėjo, daug namų 

sudegė, apdegė ir bažnyčia. Turėdamas šitą karčią patirtį ir vis bijodamas naujo karo, mano tėvas 

nutarė savo sode išmūryti gerą storom sienom rūsį, tiesiog gelžbetoninį bunkerį, taikos metais 

pritaikytą daržovių laikymui. Virš jo skliautų supylė storą žemių sluoksnį, išvedė ventiliacijos 

angą-kanalėlį, padarė geležines nuleidžiamas duris, už jų betoniniai laiptai ir dar vienos, 

apkaustytos, storos ąžuolinės durys. Į šitą rūsį 1944 m. vasarą sunešė dideles dėžes, į jas supylė 

šiek tiek grūdų, sudėjo rūbų ir kitų daiktų. Tėvelis ten paslėpė keletą labai jo vertinamų knygų, 

kaip antai anglišką ir lenkišką enciklopedijas, taip pat Mykolo Biržiškos jam padovanotą 

lietuvišką enciklopediją. 

Spalio 5 d. miestelyje jautėsi nerimas. Santeklių ir geležinkelio stoties pusėje girdėjosi 

intensyvus šaudymas. Mūsų vaistinės sanitarė Stasė Žukauskaitė, pasiklausiusi šitų garsų, taikliai 

apibūdino: „Verd kap bulbynė!” Sugulėme nenusirengę, bet užmigti negalėjome. Staiga visą 

namą sudrebino sprogimas. Ūžė lėktuvai, buvo „pakabintos lempos” — taip vadinome 

apšvietimui kariuomenės naudojamas raketas, — birbė tankai, pliūpsėjo automatų serijos. 

Išsigandę sulindome į rūsį po virtuve. Tas rūsys buvo išmūrytas iš didelių keturkampių tašytų 

akmenų, kuriuos caro laikais statybininkai buvo atgabenę iš Skandinavijos. Mat buvo planuota 

iškasti kanalą, jungiantį Ventą su Dubysa. Tam tikslui norėta ištiesinti Ventos vingius, o krantus 

išgrįsti šitais akmenimis. Vėliau, projekto atsisakius, tuos akmenis pardavinėjo gyventojams, ir 

mano senelis jų taip pat nusipirko. 

Į šitą rūsį anga labai siaura, laiptai įviji, tad ligonės bobutės niekaip įnešti negalėjome. Be to, 

ji maldavo jos nejudinti, tad teko ją palikti kambaryje. Su ja pasiliko ir antroji bobutė, sakydama, 

kad jai jau laikas mirti ir nieko nebijanti. 

O aš dar niekad nebuvau taip bijojusi, kaip tą naktį. Retsykiais brolis išlipdavo pasidairyti. Iš 

vienos tokios žvalgybos grįžęs, kažką pašnibždėjo tėveliui, ir abu išėjo. Išgirdome virtuvėje 

žvanginant raktus, kurie visada ten kabėdavo ant sienos. Paskui abu vyrai grįžo ir pasakė: 

„Nekelkit panikos, elkitės ramiai. Kraustysimės į sodo rūsį, nes miestelis dega”. 

Bobutę paguldė ant neštuvų, miegantį mažąjį broliuką nunešė su visa lovute, suaugę griebė 

patalynę, rūbus, o mane ir Irutę brolis, paėmęs už rankų, išvedė į kiemą, liepęs pasilenkus bėgti. 

Buvo šviesu nuo rausvos gaisrų pašvaistės, kulkos zvimbė virš galvų, atsimušdamos į ūkinio 

pastato plytinę sieną, Nuo šūvių mus saugojo mūrinė tvora, palei kurią ir bėgome. Šalia esančioje 

dabartinėje stalių dirbtuvėje kaleno kulkosvaidis. 

411

Įpuolėme į rūsį. Užleido sunkias geležines duris, ir pasijutome saugesni. Moterys ėmė garsiai 

kalbėti litaniją. Gal pirmą kartą gyvenime taip karštai meldžiausi ir aš. 

Staiga į duris subarbeno. „O Jėzau!” — garsiai sušukome, mirtinai išsigandę. Dar sykį 

pabeldus, tėvelis paklausė: „Kas ten?” Pasirodo, atbėgo kaimynas Antanas Stančikas prašyti 

pagalbos, nes sužeidė jo žmoną. Jų šeima glaudėsi netoli pirties iškastoje slėptuvėje. Tėvelis tuoj 

pasiryžo eiti. Mes į ašaras. O jis ramiai atsakė: „Kaip aš galiu neiti? Juk aš medikas, turiu suteikti 

pagalbą!” Tėvas dar caro kariuomenėje buvo baigęs felčerių mokyklą, o paskui Kauno Vytauto 

Didžiojo universitete įsigijęs chemiko-vaistininko diplomą. 

Netrukus tėvelis grižo ir pasakė, kad ten, toje žeminėje, pasruvusiai kraujais ligonei pasilikti 

neįmanoma ir jis pakvietęs visą Stančikų šeimą kraustytis pas mus. 

Vos jie įsikūrė, vėl beldimas į duris. Šį kartą, ant kupros užsivertęs sužeistą Marijoną Jencaitę, 

atbėgo kaimynas Kazys Jedinka. 

Tą naktį, nebegalėdami iškęsti šaudymo, pas mus dar atsikraustė Vlado Jedinkos, Akavicko, 

Lavickų šeimos, atėjo Biržiškų auklė Anusėlė su šuniuku Gnomu. Savo bunkeryje jau turėjome 

ne tik sužeistųjų, senučių, bet ir vaikų, nes Lavickų duktė Aldona atsinešė dar dvi savo mažas 

mergytes. 

Rytą šaudymas truputį aprimo. Sužinojome, kad tą naktį sovietų kareiviai, persikėlę ties 

malūnu per Ventą, buvo užėmę miestelį iki bažnyčios, bet paryčiais buvo išstumti. Viekšniuose 

įsitvirtino vokiečiai ir dar laikėsi beveik mėnesį. 

Civilių gyventojų beveik neliko, išskyrus senelių prieglaudą, globojamą vienuolių, ir mūsų 

„bunkerį” su 27 žmonėmis. 

Nors ir ekstremaliomis sąlygomis, bet gyvenimas įėjo į vėžes. Anksti rytą, tarp 5 val. ir 7 val., 

nebuvo šaudoma, tada bėgdavome į namus apsitvarkyti, šį tą išvirti, pamelžti karvę. Lavickai 

buvo atsivedę ožką, tai ir jos pieną pildavome į bendrą katilą. Kiek prisimenu, dažniausiai mūsų 

moterys išvirdavo kruopų sriubos su antiena. Frontui artėjant, tėvelis, nuvažiavęs į mūsų ūkį 

Sprogiškės kaime, parvežė ančių, kurios dabar ir gelbėjo, maitinant gausią „šeimą”. O kartą 

mūsų geroji virėja Barbora Meškytė (vėliau Maneikienė), talkinama kitų moterų, iškepė net 

duonos. Tėvelis rašo: „Daug gyventojų pas save priglaudęs, jų maitinimu pasirūpinti turėjau, tad 

kiekvieną rytą, dar rudens rūkui gaubiant žemę, savo bailias moteris į mūsų virtuvę lydėdavau ir 

jų padrąsinimui pats su jomis pabūdavau”. 

Ant spiritinės lemputės rūsyje virindavome švirkštus. Brolio sužadėtinė, medicinos sesuo, 

talkino tėveliui, perrišdama sužeistas moteris, leisdama vaistus. M. Jencaitei į koją buvo 

susmegusios net kelios patrankos sviedinio skeveldros, o Stančikienei į krūtinę. Bijodamas 

kraujo užkrėtimo, tėvelis joms duodavo tablečių, leisdavo ampulių. 

Kartais vaistų atbėgdavo prieglaudos vedėja Sikorskaitė (jei neklystu, tokia buvo jos pavardė). 

Ji pasakojo, kad jų prieglaudoje mirus senutei, tekę jos kūną mažais ratukais vežti palaidoti į 

kapines ir, kulkoms zvimbiant, kasti duobę. 

Ne kartą matėme už Ventos degančias sodybas, kurias vokiečiai naktį iš miestelio 

apšaudydavo padegamaisiais sviediniais, matyt, norėdami turėti geresnį matomumą ir šitaip 

apsisaugoti nuo netikėto užpuolimo. Degė Jurciaus, Šarkių ir kitų ūkininkų pastatai. 

O miestelyje gaisras ir vėl, kaip per pirmąjį pasaulinį karą, nepalietė senosios mūsų vaistinės. 

Vėliau girdėjome žmones kalbant, kad šis namas Aukščiausiojo saugomas, nes jame senovėje 

gyvenęs žydų rabinas, jis laikomas šventuoju, garsėjęs daugybe gerų darbų. 

Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti vokiečių kareiviai, šnipinėdami, ką mes darome, kodėl pasilikome. 

Apsilankydavo vokiečių karo komendanto adjutantas, jaunutis kareivėlis, kurį tėvelis 

pavaišindavo skaniu naminiu vynu. Kartą jis perspėjo, jog jo vadovybė ketina iš mūsų rūsio 

išvaryti visus vyrus, mobilizuoti juos apkasams kasti Latvijos pasienyje. Žinodamas, kad 

Lavickas alergiškas jodui, tėvelis kelis kartus storai patepė jo ranką iki peties 10 proc. spiritiniu 

šito preparato tirpalu. Ranka paraudo, atsirado baisios vandeningos pūslės. Vėl cituoju tėvelio 

memuarus: „Neva man padėti gydyti sužeistuosius, rytojaus dieną atėjęs kariškas gydytojas, į 

Lavicką rodydamas, kas jo rankai, paklausė. Šiam gi vokiškai nemokant, kad jau 5 mėnesius 

išbėrimu serga, išverčiau. Kai paprašytas parodyti bintus atvyniojo, tai medikas nieko suprasti 

negalėjo ir, galvą kraipydamas, ligoniui gulėti patarė. Kitoms sužeistosioms sulfidino tabletes 

gerti patarė”. 

412

Vokiečiai ėmė grasinti tėveliui, jog visus mus išvarys. Gerasis adjutantas perspėjo, kad gali 

būti, jog per ventiliacijos angas į mūsų rūsį įmes granatų arba užminuos geležines duris. Tėvas 

angas užkimšo pagalvėmis, o užminuoti ar kitaip mus sunaikinti vokiečiai nespėjo, nes vieną 

naktį, spalio mėnesio pabaigoje, miestelį paliko ir pasitraukė į Latviją. Tiesa, jiems pasitraukus, 

prie savo rūsio radome kažkokius minavimo įrenginius. 

Mums, prie nuolatinio šaudymo pripratusiems, tyla atrodė spengianti. Prisimenu, kad namai 

išdaužytais langais, dviejose vietose sviedinių pramuštu stogu atrodė baisiai nejaukūs. 

Į laisvę iš rūsio ištrūkę, ėmėme vaikščioti po miestelį, visai nežinodami, kokie baisūs pavojai 

mums grėsė. Pasirodo, vokiečiai buvo užminavę. Daug žmonių nukentėjo nuo minų. 

Frontui nusiritus tolyn, tėvas išsiruošė į savo ūkį. Jis prisimena: „Vokiečių tankų sugadintu, o 

vėliau nuo lietaus įmirkusiu keliu palengva per stotį iki Purvėnų nuvažiavęs, toliau įprasta 

kryptimi Antanavos dvaro link pasukau, pamatęs per upelį susprogdintą tiltą, pievom pasukęs, 

brasta pravažiuoti panorėjau, bet mane pamačiusių Purvėnų kaimo ūkininkų Ūkanio ir Stelingio 

šauksmais sustabdytas buvau. Jie pranešė, kad tos pievos užminuotos. Tada su didele baime iš 

vežimėlio išlipau ir arklį atgal sukdamas ankstesnėmis vėžėmis atgal išvažiavau. Vėliau 

sužinojau, kad toje pakelėje net kelioliką žmonių vokiečių padėtos minos užmušė arba sužalojo”. 

Toliau tėvelis pasakojo, kad jam pasisekę mažais keliukais į savo ūkį Sprogiškės kaime 

patekti. Deja, šita mylima sodyba neilgai džiugino mūsų šeimą. Tarybinė santvarka privertė 

užmiršti tėvelio įprastą kelionę ir ryšį su mylima žeme. 

Dar daug būtų galima pasakoti apie anuos žiaurius laikus, bet bijau įkyrėti. Tiesiog pabėriau 

žiupsnelį prisiminimų iš savo neramios vaikystės. Dieve duok, kad niekada mūsų brangiai 

tėviškei netektų patirti karo baisumų! 

Baipšys S. Nuotykiai padangėje ir žemėje. — Kaunas, 1995. — 230 p. — Tekste: 1944 metai 

Žemaitijoje, savisaugos būrių organizavimas, frontas prie Papilės. — P. 125—128: 

„Iš Tryškių pasukau Viekšnių link. Čia įklimpau į vokiečių armijos masę, kuri žygiavo 

vieškeliu, einančiu šiaurės kryptimi dešiniuoju Virvyčios krantu. [...]. „Adleriukas” puikiai įveikė 

brastą, bet upės krantas buvo toks status, kad nors visą gazą grūdau mašinos gerklėn, paskutinių 

10 m. vis vien negalėjo įveikti. [...]. Užkopęs į kalną, visai netoli, tame pat vakariniame 

Virvyčios krante, pamačiau didelį dvarą. Nuėjau prašyti pagalbos. Dvaro šeimininkė pasiūlė 

aštuonis vyrus. Jie visi tarp savęs kalbėjo rusiškai.” 

Elekšis Juozas. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — Knygoje skyriai: „Veža į Sibirą”, 

„Šaudo žydus”, „Šaudo brolį” [mobilizacija į rusų kariuomenę], „Šturmuoja bunkerį” 

[rezistencija], „Aš mačiau” [karas] ir kt. — Tekste: 

„Trisdešimt dvi dienas gaudė frontas virš Ventos. Pirmąsias dienas praleidome [Lėlaičių 

kaime] iš akmenų sumūrytame rūsyje. [...]. Baugu lindėti tokiam akmeniniame karste, kai į rūsio 

akmenis vis šaižiai tr-r-r-r-r sprogsta kulkos. Tik po kelių sekundžių atskrenda duslus iš vokiečių 

tankų paleistos stambaus kalibro kulkosvaidžio serijos garsas: pur-r-r-r-r. O tų tankų kitoje 

Ventos pusėje vieškeliu [Viekšniai—Mažeikiai] važinėja net vienuolika. [...]. Pasirodo rusų 

bombonešiai, taikosi bombarduoti tankus, bet tuoj išdygsta vokiečių naikintuvai. Bombonešiai 

bėgdami išmeta bombas, rodos, tiesiai ant mūsų galvų, bet jos iš inercijos skrenda, skrenda, kol 

sprogsta net už kelių sodybų Šiuipienės laukuose, pačių rusų pozicijose. Pagaliau prabyla rusų 

artilerija. Greta tankų sprogsta trys sviediniai. Šie tuoj slepiasi už Milių kaimo namų. Išlenda iš 

už namo, paleidžia šūvį ir vėl į priedangą. Vienas jų slepiasi arčiausiai Ventos, už Radzio 

sodybos. Virš galvų pralekia švilpdamas ir traškėdamas rusų sviedinys, ir ant Radzio trobos 

plyksteli didžiulis ugnies kamuolys, pakyla nepaprastai juodi dūmai. Tankas dumia toliau, į 

miškelį, o iš sodybos per kelias minutes lieka vien mūrinis kaminas. [...]. Rusai įsako trauktis iš 

pirmųjų linijų — vokiečiai vos už kokių trijų keturių šimtų metrų, kitoje Ventos pusėje. [...]. 

Lėlaičių dalyje, vadinamosiose Samotiškėse, apsistojome pas tolimus gimines Kugrius. [...]. 

Didžiosios artilerijos dvikovos vykdavo prie Viekšnių. Prasidėdavo paprastai nuo pavienių šūvių. 

Jie tankėdavo ir tankėdavo, kol susiliedavo į vientisą grumėjimą. [...]. Pagaliau frontas 

nudundėjo į Kuršą. [...]. Niekas nebuvo kaime užmuštas ir net sužeistas per tas baisias trisdešimt 

dvi dienas, kai frontas ėjo pačiu kaimo pakraščiu, Ventos upe. Sudegė taip pat vos keli pastatai.” 

413

Elekšis Juozas. Šaudo brolį // Elekšis J. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — P. 23—28. 

— Tekste: 

„Mobilizacija! Vos atėjo rusai, ir tuoj mobilizacija. [...]. Rusų mobilizacijai kaimas [Lėlaičių] 

ruošėsi seniai: kasė slėptuves, rengė jas namuose ir daržinėse, tvartuose, miške. Mūsų namuose 

įrengtos trys slėptuvės. [...]. Nelaimė užgriuvo per Kūčias. Dieną netikėtai pilna troba privirto 

enkavėdistų. Kiemas taip pat pilnas kareivių. Vėl didžiulis šuo. Brolis [Benas] spėjo įšokti į 

bulvių rūsį. Visur krečia. Liepia atidaryti rūsį. Karininkas griežtu balsu sako tėvui, kad jei atras 

sūnų, tai jį nušaus pirmąjį, o po to ir visą šeimą. [...]. Rūsyje nieko neranda, net ant bulvių 

buvusio guolio. [...]. Brolis kažkur dingo. Visa kariuomenė išvirsta pas kaimyną Vaičių. [...]. 

Netikėtai visi pamatome brolį. Jis ramiai pro kaimynų rūsį žygiuoja takeliu į mišką. [...]. Staiga 

iš kaimyno kiemo tekinas išlekia automatininkas ir artėja prie brolio. Šis nieko nejaučia ir toliau 

ramiai eina pagrioviu per gilų sniegą. Staiga jis krūpteli ir atsisuka. Pamato kareivį ir leidžiasi 

bėgti. Kareivis tuoj pradeda pilti iš automato. Kaimyno sodyba sujuda kaip skruzdėlynas. Iš visų 

pastatų išlėkę kareiviai tratina į brolį. Du ant tvoros pasistato rankinius kulkosvaidžius ir šaudo 

tiesiu taikymu. Brolis staiga pasilenkia. Ugnis sekundei nutyla, matyt, visi pagalvojo, kad kliudė. 

Mes nespėjome net išsigąsti. Tuo tarpu bėglys, pasirodo, tik paėmė į rankas medpadžius ir 

vienom kojinėm dar greičiau skuodžia į mišką. Dabar šaudo ten, šūkauja. Pagaliau viskas nutyla. 

[...]. Iš miško vėl pradeda lįsti atgal grįžtantys kareiviai. Jų centre kažkoks tumulas. Geriau 

įsižiūrėję matome — vedasi iš visų pusių apstotą brolį. [...]. Pašėlusios brolio gaudynės labai 

išgąsdino kaimo vyrus — po vieną ėmė važiuoti registruotis. [...]. Kai po baisaus apšaudymo 

suėmė brolį Beną, mes vis guosdavomės, gal mūsų neveš, — nors ir per jėgą pagautas, tas dabar 

tarnauja sovietų kariuomenėje, tolimoje Vengrijoje. Karo pabaigoje net dalyvavo labai trumpame 

susišaudyme su miške apsuptais vokiečiais. Dėl to vėliau buvo apdovanotas medaliu už pergalę 

prieš Vokietiją.” 

Maksimaitienė O. Lietuvos istorinė geografija ir kartografija. — Vilnius, 1995. — P. 66, 70. 

— Tekste: 1944 m. spalio 5—8 d. vokiečiai pasitraukė iš Kuršėnų, Telšių, Plungės, Sedos, 

Mažeikių, Tryškių, Viekšnių. Rusai atėjo į Akmenę, Mažeikius, Židikus, Ylakius, Sedą spalio 8 

dieną. 


pedagoginio universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 138 p. — P. 54— 

64. — [Kopija yra Viekšnių muziejuje]. 

Paulauskas Vaclovas. Kunigas mirties šokyje. — Vilnius, 1997. — 168 p. — Tekste: [1944 

metų rudenį Viekšniuose, Padvarėliuose]. 

Juozo Kriaučiūno pratarmė „Kunigas Vaclovas Paulauskas”. — Tekste: 

„Rygoje gyvenusių ir Lietuvoje, Padvarainių kaime, Viekšnių valsčiuje, Mažeikių apskrityje 

įsigijusių ūkį Paulauskų šeimoje 1910 m. sausio 15 d. — pačiame viduržiemyje gimė berniukas, 

kuris buvo pakrikštytas Vaclovo vardu. [...]. Gerai besimokantį Vaclovą leido į Viekšnių vidurinę 

keturklasę mokyklą, kurią jis baigė 1926 metais. Tėvas jau buvo miręs, tad Vaclovo tolesnis 

mokymas kėlė sunkumą, bet 1928 metais jis baigė 6 Kauno jėzuitų gimnazijos klases. Arklio 

spyris į galvą pažeidė regėjimą, reikėjo gydyti akis. Tai trukdė mokymąsi. Vėliau regėjimas 

stabilizavosi. Vaclovas nuo vaikystės norėjo tapti kunigu, todėl 1931 m. įstojo į Telšių kunigų 

seminariją, kurią 1938 m. baigė ir buvo įšventintas kunigu. [...]. 1995 m. sausio 16 d., išvakarėse 

sulaukęs 85 metų amžiaus, buvo pašauktas amžinybėn. [...]. Palaidotas Marijos Nekalto 

Prasidėjimo seselių vienuolyne Putname, Dangaus Vartų kapinėse.” 

Knygoje yra skyriai: „Paskutinis sudie!”, „Procesija”. — Tekste: 

„Baigiantis Žibikų pušynui, išvydau savo brangiuosius Viekšnius. [...]. Viekšniai! Mano 

vaikystės didžiausias ir gražiausias miestas, kuriame visos gatvelės ir namai žinomi, bet taip 

labai bijojau atitrūkti nuo mamos ar vyresniųjų ir paklysti. [...]. Šiandien Viekšniai kalbėjo nebe 

paslaptimi, bet lavoninės šiurpu. Nameliai tušti, tokie paskurę, tikros kaukolės, vėpsančios 

tuščiais langų rėmais. [...]. Gatvės, ypač iš rytų vedančios į vakarus, pilnos, net perpildytos, bet 

414

ne viekšniškių. [...]. Gatvėmis vilnija beveik vieni vyrai: ginkluoti ar tik uniformuoti. Šią pusę 

tvenkia tankios karo žandarmerijos „šperės”. [...]. Mane vieni praleidžia tik „Pulko pažymėjimą” 

parodžius, antriems užtenka lapelio, kur įrašyta, kad vykstu į Padvarėlius. [...]. Už miestelio 

gyvosios užtvaros baigėsi, bet platūs laukai priraityti visokiausių apkasų ir prieštankinių kanalų. 

[...]. Mano gimtasis kaimelis lyg lapkričio mėnesį — nykus ir sutryptas. Ir čia nemažai 

užmaskuotų mašinų ir kareivių. [...]. Viekšnių parapijoj buvo toks paprotys, kad, užbaigę Žolinių 

atlaidus, išeidavome į kapines. [...]. Žmonėms taip pat ši tradicija patiko, todėl į Žolines 

suplaukdavo didesnioji dalis iš dvylikos tūkstančių parapijos. Neatsilikdavo ir kaimynai, ypač 

tie, kurie ką nors artimą turėjo Viekšniuose palaidoję. Ir tūkstantinė minia užkimšdavo Mažeikių 

gatvę, nuo pat šventoriaus iki kapinių. Įvairiausių vėliavų miškas, altorėliai, rožančius, žodžiu, 

visas turtingasis procesijos inventorius, kokį tik pati didžiausioji vyskupijos parapija ir tegalėjo 

turėti, Žolinėse buvo iškeltas ir pastatytas šios procesijos prieky. Po to sekė pats didžiausias 

viekšniškių patrūbočių orkestras, beveik šimtas choristų, dvasiškiai ir minia. Gaudė varpai, kol 

tik visa minia nesutilpdavo kapinėse. Toks daugiakalbis buvo tas varpų balsas, šaukiąs į kapines, 

kad visi miestelio namai likdavo tušti. [...]. Perkimšta gatvė ir šiandien, lyg Žolinėse. Ne, vėliavų 

nė nesidairykite, jos sudėtos į geležim kaustytas dėžes ir kažkur į kaimus išvežiotos. Bet varpai 

— tyli! Aišku, jie tebekaba ten, aukštame bokšte ir tai visi trys, pagal dydį išsirikiavę: Jonas, 

Petras ir Juozapas. Viekšnių varpai šio karo nebebijo. [...]. Juk negali Viekšnių parapija savo 

varpus dukart atiduoti karo reikalams. Pirmojo karo metu varpų varį vokiečiai išsivežė, bet šie 

plieniniai...” 

Perminas Edvardas. Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Kada rusai traukėsi, įtarė, kad aš irgi priešas — brolis kunigas, kunigų užvažiuodavo dažnai. 

Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur paminklus 

dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą, šautuvus atstatė. 

Aš išėjau — anie galvojo, kad aš bėgsiu. Anie varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į Vykdomąjį. 

Viršaitis (ans buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų karininkai ir 

Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo. Sako apie mane — ans čia gyvena 

su motina, teturi 7 hektarus žemės. Tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką. Tie karininkai pasiima 

mane į mašiną ir važiuojam į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į Laižuvos pusę — 

Pluogų kaime prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju mirti — žiūrėjau į 

saulę, gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau Laižuvos kelią. Už Viekšnių 

priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau Pluogų kaime pilni laukai, pagrioviai prigulę rusų 

kareivių. Kiti būriais eina keliu į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų iki štabo, priekyje 

pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų, skubančių, vos ne 

bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane išlaipina. Karininkas 

rusiškai klausia manęs — buvai fašistu? Nebuvau, — sakau. Ar būsi fašistu? Nebūsiu. 

Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo. 



Spal. 7, 12: ir nuotraukos. 

Stankus Jonas. Grėsmingas pabūklas viekšniškių negąsdina // Santarvė. — 2000. — Bal. 15. 

— Tekste: Paminklo rusų kariams, žuvusiems Pakalupės kaime prie geležinkelio stoties, likimas, 

patranka muziejininko, kraštotyrininko A. Grigo kieme. „Kaliningrado remonto gamykloje 

oficialiai gavome nurašytą 45 mm. toliašaudį prieštankinį pabūklą.” 

Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. — 

Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p. 

— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste: 

415

Didžiojo tėvynės karo dalyvių, tiesiogiai dalyvavusių mūšiuose sąrašas: 

1. Čiužas Petras, g. 1911 m., Lėlaičių km. 

2. Elekšis Benas, g. d. nežinoma, Lėlaičių km. 

3. Končius Juozapas, g. 1911 m., Užlieknės km. 

4. Perminas Alfonsas, g. d. nežinoma, Užlieknės km. 

5. Perminas Antanas, g. 1914 m., Užlieknės km. 

6. Putramentas Zigmantas, g. 1919 m., Užlieknės km. 

7. Sidabras Tadas, g. 1917 m., Medžialenkės km. 

8. Stonys Tedeušas, g. 1920 m., Užlieknės km. 

9. Šlaustas Aleksas, g. 1922 m., Užlieknės km. 

10. Švatas Vitalijus, g. 1927 m., Medžialenkės km. 

Čia nurodytos gyvenamosios vietos po karo, nes gimimo vietos tiksliai nėra žinomos. 

Tadas Sidabras 1939 m. tarnavo Lietuvos armijoje, karo metais 16-ojoje lietuviškojoje 

divizijoje, 240-ajame pulke. Dalyvavo mūšiuose Latvijoje. Tadas buvo ryšininkas laidininkas ir 

telefonistas. Apdovanotas Ginkluotųjų pajėgų 60-mečio, Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 

30-mečio medaliais, Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 40-mečio, TSRS 50-mečio, Mažeikių 

rajono išvadavimo 30-mečio ir 40-mečio ženkliukais. 

Petrą Čiužą ir Antaną Perminą karas suartino. Jie, patekę į armiją, Rusijoje drauge lankė kelių 

mėnesių kursus, fronte kovėsi viename pulke, karo audra abu nuvedė iki Čekoslovakijos. 

Antanas Perminas yra pasakojęs, kad jam yra tekę kariauti Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, 

Austrijoje, o pergalę šventė Čekoslovakijoje. Turi medalį už Berlyno paėmimą. Vitalijus Švatas 

kilęs iš Sedos, į kariuomenę pateko 1945 m.: buvo mobilizuotas į Tarybinės gvardijos 

Raudonosios vėliavos 295-ąjį pulką Rytprūsiuose (Itemburge). Po savaitės apmokymų, 

ginkluotas automatiniu pistoletu, dalyvavo mūšiuose Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje. 

Berlyno šturmo metu buvo kontūzytas. Pergalę sutiko Čekoslovakijoje. Pulkas, kuriame tarnavo 

V. Švatas, po karo pėsčiomis grįžo iš Čekoslovakijos į Baltarusiją. Po to Vitalijus dar tarnavo 

Baltarusijos karinėje apygardoje iki 1948 m.: dirbo išminuodamas laukus prie Lenkijos sienos, 

padėjo likviduoti S. Banderos gaujas. Dėl sveikatos sutrikimų iš Tarybinės armijos buvo 

demobilizuotas. Turi septynis apdovanojimus: medalius už drąsą ir ištikimybę, Berlyno 

paėmimą, už pergalę prieš Vokietiją, J. Stalino padėką, ženklą „Tarybinei Armijai 50 m.”, medalį 

pergalės Didžiajame Tėvynės kare 30-mečiui. 

Benas Elekšis iš Lėlaičių tarnavo sovietų kariuomenėje tolimoje Vengrijoje. Karo pabaigoje 

dalyvavo trumpame susišaudyme su miške apsuptais vokiečiais. Dėl to vėliau buvo apdovanotas 

medaliu už pergalę prieš Vokietiją. 

Alfonsas Perminas, prasidėjus rusų mobilizacijai, bėgo į Vokietiją, bet rusai pagavo ir išsiuntė 

į armiją. Kariavo Lietuvoje. Aleksas Šlaustas, kilęs iš Medžialenkės, tarnavo 16-joje 

lietuviškojoje šaulių divizijoje. Kovoti teko Lietuvoje ir Latvijoje. 

Pacevičius Jonas. [Pasakojimas Daubiškių pagrindinės mokyklos renginyje 2004 m. vasario 

mėnesio 13 dieną]. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Nu, aš šiek tiek prisimenu nepriklausomą Lietuvą ir prieš okupaciją, 1938—1939 metus. 

Gyvenau šalia, ten, kur dabar gyvenu. Kur Montvilai gyvena, ten mano senoliai gyveno, ir aš ten 

gyvenau. Aš ten lankiau pradinę mokyklą. Ta mokykla buvo ten einant ant Akmenės, jeigu žinot, 

Klyšių dvaras toks buvo, po kaire. Reikėdavo eiti į dešinę per Dabikinę į kalną. Jasutis ūkininkas 

gyveno ir ten jis... Ten valdžia nuomojo vieną kambarį. Ir ten vienam kambary buvo mokykla. 

Visi keturi skyriai viename kambary. Ne klasės skaitės — skyriai. Viena mokytoja dirbo su 

visais. Vienam skaičiuot užduod, užduod tenai, kitam rašyt, kitam piešt. Vaikščios prie visų ana 

ir mokino. Viena pati mokytoja. Jinai jau mirusi yra. Jos dukra gyva dar. Yra ištekėjusi už 

Naciaus. 

Nu, nueit būdavo sunku. Jokių mašinų nebūdavo. Nieks kelių nevalydavo. Žiemos metu 

nuvažiuodavom su arkliais. Jeigu labai daug užpustyta — neleisdavo iš viso. Namuos, 

prisimenu, laikrodis buvo toks su svarmenimis tokiais, grandinėlė, patrauki, ten kažkas sveria 

žemyn ir tas laikrodis eina. Tikslumo jo nieks nežinojo. Kiek turi rodyti, kaip turi rodyti. Kartais 

416

iš viso sustojęs iš ryto būna. Nu, mano baba ta, sako — kiek gali būt daugmaž laiko? Sugalvojo 

kiek, pasuko ir tvarka jau. Kai tik prašvisdavo, mas ir eidavom į mokyklą. Nu, būdavo taip, porą 

kartų buvo taip — nuėjom į mokyklą, laukiam, laukiam — nėra mokytojos. Atsibost laukt, einam 

atgal namo. Sakom — nebuvo mokytojos. Ta mokytoja galbūt ateidavo pagal laiką, vistiek bus. 

Ji gyveno kaip tik netoli mokyklos. Pieninė ten buvo važiuojant ant Akmenės. Mokytoja 

Puodžiūnienė. Nu vo tiek. 

Buvo čia arčiau kažkur mokykla, Pakabučiuose gal. Patogiau būtų eit. Ten visi mano draugai 

ėjo, ėjau ir aš. Tėvs sako — arčiau, geriau bus ten. Nuvedė mane čia, į tą mokyklą. Vieną dieną 

pabuvau, kitą čia parbėgau. Nepatiko ne mokytoja, vaikai visi. Nu va. 

Dabar su kuprinėmis eina. Tada tokių kuprinių nieks net nesvajojo, kad gali būti tokių. 

Būdavo tokios, mes žemaitiškai vadinom, skrabaliankos. Iš faneros sukaltos dėžutės. Susidedi. 

Ten ir rašalo buteliukas įdėtas, ir knygos. Ir valgyt ka įsidedi — kaip tik barška, skraba. Tai 

vadinom skrabaliankom. Nu, man tai gerai buvo, kad tėvas kalvis buvo, dar jis mokėdavo, šita, 

medžiagos turėdavo, kitais metais su nauja ta skrabalianka. Kitiems... tokioms senoms. Nu, 

anksti išeini, valgyt nesinori. Nieko nėr, kad ką nors išvirt, gerai pavalgyt namuose. Valgyklų ten 

jokių nebuvo niekur, niekokių bufetų nebuvo kaip dabar ka yra. Įdėdavo valgyt, visada į tą 

skrabalianką. Nu, be to maisto — duonos aptepdavo, taukų, ko nors, visada pieno butelį. Su 

laikraščiu užkiš užkiš. Tokių nebuvo kaip dabar. Nusineši, išgeri pieno, užvalgai... 

Nu, apavs bovo kuoks. Nieks... dabar yr tokių pas jus, kurie nežinot, kas yr naginės. Nežinot. 

O man teko eit į mokyklą su naginėms. Iš karvės odos, iš veršio odos padarytos tokios kaip 

tapkės su auliukais. Užsiriši — labai lengva, gerai. Dabar tokias nešioji — niekur nesirodytum. 

Arba su tupeliems. Kas nežinot irgi. No, kelnės būdavo tokios trumpos visų. Biški žemiau kelių, 

nes kojinės ilgos būdavo. Tos medžiagos sunkej būdavo nusipirkt. O iš tų vilnų — žmonės 

augindavo avis, galėdavo patys kojines, galėdavo ilgas numegzt. 

Nu, radijo nebuvo jokio. Čia kur gyvenvietėj gyvenu, vienas žmogus turėjo radiją. Atrodo, 

kad jis Rimkus buvo pavardė. O ta radija, kadangi elektros nebuvo, buvo ta baterinė. Vieną kartą 

tėvs mane buvo nusivedęs pažiūriet, pasiklausyt to radijo. Ale girdiet ką buvo galima tik 

ausiniemis... O taip jokio telefono, nieko, nieko. Nieko nebuvo, je kuoks gaisras, ar kas. Ka i 

telefons būtų buvęs... Gaisrinės — buvo pora arklių pakinkyta, buosas įdėtas į ratus, vandens 

pripilta. Man yr tekę matyt kai važiuoja į gaisrą miesteliu. Kažkur gelžinkelio stoty degė — kol 

nuvažiuosi, kol nuvažiuosi, vistiek nieko neblėks... Taip buvo. 

Nu ką dar... Nu taip buvo iki 1940 metų. Keturiasdešimtais metais rusai užeje. Nu, kiek aš 

prisimenu, į mokyklą buvo atvažiavęs atstovas iš švietimo skyriaus Akmenės rajono. Sako — 

vaikai, kas norėsit paskraidyt lėktuvu? No, visi mes, lėktuvu skraidyt mes jau... — Reikia įsirašyt 

į pionierius, tada galėsit skraidyt. 

Nu, gerai, visi įsirašėm į pionierius. Parėjau namo, pasakiau tėvams, tėvs sako — atsirašyk. 

Kaip atsirašysi, ka jis daugiau nebeatvažiavo. Ir be to kitais metais vokiečiai okupavo Lietuvą. 

Tai taip ir liko. 

Vokiečiai kaip, keletą metų čia pabuvoję, prisiminimai neblogi. Okupantai lieka okupantais, 

bet taip jau žmonėms civiliams nieko nedarė. Mokyklos sode Daubiškiuose, ten, kur buvo, žinot, 

čia buvo dalinys užnugario. Ten vokiečiai gyveno — dabar tebėr apkasai dar... 

No viens vokietuks ateidavo pas mus. Pas tėvą mano. Jis mokėjo šiek tiek rusiškai. Tievs 

mokiejo. Nu jis atnešdavo kartais kokių daiktų, batus tokius kareiviškus yr atnešęs, da kažką ten. 

Tėvas anam parūpindavo tos naminės degtinės, lašinių ir jie ten kalbėdavosi. No, o šiaip 

vokiečiai norėdavo tą maistą pakeist. Aišku, pas žmogų užėję prašydavo to maisto. Mes jau 

žinojom, vokiečių kalbos nemokėjom, kas yr špėk, aier, butter žinojom, ka paprašydavo. Jie 

duodavo markių — visada užmokėdavo. 

Pas mus vienu momentu buvo apsistoję vokiečiai, gyveno. Bet mes pabėgom, pasitraukę kitur. 

Tai kai parėjom jau atgal gyvent, tai mūsų tualetas buvo nuneštas, nuneštas tolyn už tvarto ir dar 

ten toliau pastatytas. Ir duobė iškasta... Kokia kultūra karo metais buvo. Ten patrankos buvo 

netoli mūsų, irgi apkasai iškasti tokie... Šiukšlių duobė iškasta, buteliai sumesti, konservų 

dėžutės. Sumetėj išvažiuodami užkasė. 

No, jau keturiasdešimt ketvirtais metais jau pradėjo rusai. Netoli Šiaulių mūšiai vyko su 

vokiečiais. Smarkus buvo girdėt bombardavimas, viskas. No, vokiečiai palengva pradėjo 

417

trauktis. Ir iš Daubiškių dvaro išvažiavo, da pamojavo mums tas vokietukas. Lėktuvai pradėjo 

skraidyt, dažnai naikintuvai. Vokiečių bombonešiai ten skrisdavo, rusus tus bobmardavo. Nu, 

turėjom apkasus išsikasę pasislėpt. Man labai patikdavo — lėktuvą pamatai, iš karto į apkasą. 

No, vieną kartą nebespiejau — netoli Ventos buvau nuėjęs, pradėjo šaudytis, vokiečių 

naikintuvai. Bandžiau bėgt, no galvoju — nebspėsiu, krėtau ont žemės i vėskas... 

Paskum prieš galą, prieš atsitraukiant vokiečiams, nakvojo karininkai pas mus troboj. Naktį 

kažkas atvažiavo... No, o ant ryto, kai tėvas atsikėlė, sako — antroj pusėj Ventos, kur gyveno 

Šidlauskas, Jasutis, kiti žmonės, ūkininkai gyveno, tas bova spalio mėnuo — sako, kasa kažką, 

gal tie žmonės, sako, ar bulves ieško, ar duobes kasa bulvėms, ar ką nors ten kavot. Pasirodė, jų, 

rusų žvalgai jau atėjo, iš tos pusės, ten už Ventos ir kasė sau apkasus. 

No, o vokiečiai, jei nesat pastebėję — pastebėkit, apkasus buvo išsikasę kitoj Ventos pusėj, iki 

pat Viekšnių, lig Mažeikių. Kitoj Ventos pusėj apkasai yr. Ir laukė, kol rusai ateis iš tos, iš ten, tai 

yra — iš šios pusės kad ateis rusai. Kelsis per Ventą, jie galės šaudyt. Rusai iš kitos pusės 

atslinko į čia. Kiek prisimenu, pasakojo tėvukas, buvo išbridę žvalgai, čia kur Navickas gyvena. 

Per Ventą išbrido jie, paprašė ūkininko Triaušio drabužių civilių, persirengė, įsidėjo granatas į 

krepšį tokį ir ėjo link mūsų čia. Ventos krantas ir kelias arčiau. Motociklininks važiavo, tėj metė 

granatą. Sako, pasilenkė ir viskas, ir dingo, nekliudė jo. Paskum bova uždegėj mašiną prie 

Sakalauskio. Benzovežis degė, da pats mačiau. Paskum vieną vokietį nušovė vėliau už mokyklos 

prie to parko. Ir jie taip pat palaidojo, tie vokiečiai. Dar ilgai rusų laikais buvo tas kryžius. 

Kryžius darydavo iš beržo. Tai paskum, kai ėjo melioracija, dar buvo iškasę tuos kaulus... 

Nu, rusų paskiau daugiau atsirado antroj pusėj Ventos. Jau, sako, bus blogai. Pri pat kelio 

esam, viskas, čia vokiečių daug važiuos, pradės šaudyti, reik dingt iš čia. Nu ir nubėgom ten pas 

savo tus senelius, ten, kur dabar Montvilai gyvena. Iš jų dar toliau — ten pas Pukinskus tokius. 

Buvo geras kanalas toks gilus, ten sukritom į tą kanalą, nes jau rusai pradėjo šaudyt. Šaudyt visą 

laiką. Į šią pusę ten. Ir buvo dar mūsų šuniukas mažylis toks, kulkos tos švilpia, o jis gaudo jas, 

nepašauksi, nesiklauso nieko. Nu ir viena kulka kliudė jam, ir nušovė jį. 

Ten, maždaug Pukinsko sodyboj buvo uždegę šiaudų krūvą tokių. Bet vyrai nubėgo užgesino 

— būtų sudegęs ir tvartas, ir namas. Nu, tievs sako čia vistiek, čia dar blogiau bus. Sako, bėgam 

už geležinkelio, ten gyveno toks Unika, jis turėjo išsikasęs slėptuvę. Nu ir kanalu kanalu tuo iki 

pat geležinkelio reikėjo nušliaužt mums. Visą laiką šaudė rusai, kulkos švilpė, reikėjo šliaužt visą 

laiką. Dabar, pašliaužus netoli geležinkelio, atvažiavo vokiečių traukinys šarvuots — du vagonai. 

Rusai pamatė tą traukinį, pradėjo iš patrankų šaudytį jį. O mes netoli geležinkelio. Bet į tą 

traukinį nepataikė, tiktai į tą pylimą. O tas traukinys nuvažiuoja lig Viekšnių, grįžt atgal į Ventos 

gyvenvietės, ten jau nematyt. 

Bėgai nuo vilko, užbėgai ant meškos — mūsų pačių name ne vienas stiklas nebuvo peršautas. 

Vo ten, kur pas tą Uniką kai nubėgom, į tą bunkerį, ten tuoj pat atvažiavo vokiečiai, pasistatė 

tankus, išsikasė apkasus ir prasidėjo mūšis. Tada pirmą kartą išgirdau tą žodį — pancer, pancer... 

Rodės ten — daug mūšio čia vyksta. Išdaužė tą visą beržyną, išlaužė tas šakas visokias, viską. Tą 

vokiečių karininką atsimenu — prie įėjimo į tą bunkerį stačias stovi, su žiūronais žiūri, davinėja 

komandas visokias ir vadovauja mūšiui. Paskum vienas rusų pasiuntinys iš karto krito ant tos 

slėptuvės viršaus... Sprogo tokie skeveldrai, į pilvą viena įlindo, kita į kulnį. Tus vokiečių 

kareivius išvarė iš to praėjimo, iš tos slėptuvės. Įnešė tą karininką ten, tas kits, kur tą perėmė 

vadovavimą, pažiūrėjo, sako — kaput, — pasakė. Dar atsidarė konservų dėžutę, užvalgė ir davė 

komandą. Dėjo ant tankų ir išvažiavo visi. Nu ryto ka atsikėlėm, šovinių, juostų visokiausių, 

kulkosvaidžius palikę. Pilna. Nebespėjo bepasiimt ar ką. No, ir po to, kiek laiko palaukus, tėvs 

sako — jau ateina nuo geležinkelio rusai. Nuogais šautuvais, ilgais durklais. Du tokie žvalgai 

ateina. Ateina — nemcy jest? Sako — nietu. — Kuda ušli? Paruodė tėvs. Dar buvo saulėgrąžų 

pridėta ten, nuimta. Susirinko. Prisidėjo tų saulėgrąžų, susisiekė ir nuėjo toliau. No, biški praėjus 

kokiam tai laikotarpiui ir užplūdo kiti rusai. Atvažiavo, pasistatė patrankas visokias, pasiruošė 

šaudyt anėj. 

Nu ir po nakties tada toks ūkininkas pasigedo arklio... Nu ir tada jie galvojo, kad vyks mūšis 

koks tų rusų su vokiečiais. Jie mus išsiuntė, į Ventos gyvenvietę išvažiavom mes. Iš nelaimės ten, 

negalėjom būt. Išvažiavom ten. Ten pabuvom, nežinau kelias paras. Bet nieks nesišaudė. Leido 

gįžt atgal. Atgal grįžtant, ant vežimo buvo uždėtas dviratis. Privažiavus, kareiviai, ar ėjo pėškom, 

418

aš neatsimenu, pamatė tą dviratį, sako — o, mašyna, davaj. Jie dviratį pavadino „mašyna”. Ar 

nebuvo matę, ar kaip ten, nežinau. Tą dviratį atėmė, bet užlipt ant jo nemokėjo. Važiuot 

nemokėjo, nusivarė jį. Nu toks viens atvejis buvo. Kits atvejis iš rusų tada atsimenu — į namus 

buvo užėję kareiviai. Atėjo, — zakuritj jestj, — tėvo paklausė. Tėvs davė užsirūkyt, turėjo tą 

žiebtuvėlį, tas užsidegt, tas pasiėmė žiebtuvėlį. Nu ir dar yra trys kareiviai užėję, atėję atėmė 

miltų maišą, kiek ten turėjom vilnų ir dar lašinių kiek turėjom. Susikrovė į mašiną ir išvažiavo. 

Nu tiek. Nu, o taip dėl kitos netvarkos, tai stalą subadytą atradom parėję, su tais durtuvais 

subadytas. Ir viename kambary, kur nebuvo grindų, ten dabar kur miegame, tualetą buvo 

pasidarę sau — tingėjo išeit į lauką. Nu tai tiek. 

419

2.4. 1941 METŲ SUKILIMAS 


Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 5, 27—34 ir kt. — Tekste: 

Mačius Juozas, Ignato s., gimęs 1896 m. Gyvolių kaime. 1919—1940 m. Lietuvos 

kariuomenės administracinės tarnybos kapitonas. Vokiečių okupacijos metais buvo Viekšnių 

nacionalistų būrio štabo viršininku. Iki arešto — Viekšnių gimnazijos mokytojas. 

Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m. lapkričio 26 d.: 

1941 m. birželio 23 dieną Viekšniuose Tarybų valdžios jau nebuvo. [...]. Miestelyje sutikau 

mokytoją Milčių (Antanas Milčius buvo tautininkų partijos narys, pirmaisiais vokiečių 

okupacijos metais — Lietuvių nacionalistų partijos narys). Mes susitarėme sušaukti pasitarimą. 

[...]. Pasitarimas įvyko tą pačią dieną. Dalyvavome: aš — Mačius, mokytojas Milčius, kunigas 

Senkus, mokytojas Aleksas Zabkus (vokiečių okupacijos metais buvo Lietuvių nacionalistų 

partijos Viekšnių organizacijos steigėjas), buvęs leitenantas. Pasitarime dalyvavo septyni 

žmonės. Kitų neprisimenu. Pasitarimui vadovavo Milčius. [...]. Buvo priimtas kreipimasis į 

Raudonosios Armijos karius, raginantis nesipriešinti vietinei valdžiai, atiduoti ginklus. Šis 

kreipimasis buvo padaugintas šapirografu ir iškabinėtas Viekšnių miestelyje. [...]. Nutarėme 

susirinkti kitą dieną. 

Naktį į birželio 24-ąją į Viekšnius atėjo Raudonosios Armijos daliniai. Mūsų ginkluota 

sargyba išbėgiojo. Ryto metą atėjęs į miestelį, pamačiau raudonarmiečius. Mūsų iškabinėtos 

vėliavos, išklijuoti lapeliai su kreipimusi buvo nuimti. [...]. Aš vėl sugrįžau į Sonteklių kaimą. 

Birželio 27-ąją buvo pranešta, kad mokytojo Milčiaus esu kviečiamas į mišką, į Maigų kaimo 

rajoną, kur susirinko daug žmonių ir laukė manęs. Miške aš radau Milčių. Ten buvo ir Zabkus, 

Šmidtas iš Mažeikių miesto, vokiečių tautybės, matyti, prisiųstas iš gestapo, kunigas Paulauskas. 

Susirinko apie dešimt žmonių; vieni jų buvo apsiginklavę šautuvais, kiti — revolveriais. Man 

buvo pasiūlyta jiems vadovauti. Aš neatsisakiau. Šiame pasitarime buvo nutarta iš lietuvių tarpo 

sudaryti patikimų žmonių grupę, apginkluoti ją ir užpulti Viekšnius. Aš daviau visiems nurodymą 

klausyti tik mano įsakymų. 

Atėjęs į Viekšnių miestelį, aš paėmiau visą vadovybę į savo rankas, vadinau save miesto ir 

viso valsčiaus komendantu. [...]. Aš organizavau Viekšnių miestelio ir valsčiaus „partizanus”. 

Aš Viekšnių miestelyje organizavau „partizanų” štabą, kurio vadovybėje buvome: aš — 

Mačius, Milčius (aš jį paskyriau savo padėjėju), Zabkus (aš jį paskyriau pirmojo „partizanų” 

būrio vadu) ir Jasutis (paskirtas antrojo būrio vadu, atsakingas už tiekimą. Mirė 1943 m.). 

Tamašauską aš paskyriau tardyti areštuotuosius ir kiek vėliau — policijos viršininku (Zenonas 

Tamašauskas buržuazinės santvarkos metais buvo Viekšnių valsčiaus policijos viršininkas, 

tautininkų partijos narys. Vokiečių okupacijos laikotarpiu — Viekšnių valsčiaus policijos 

viršininkas ir Lietuvių nacionalistų partijos narys). Kunigą Senkų aš paskyriau savo padėjėju. 

Padėjėjams ir „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus įtartinus asmenis ir tuos, kurie 

priešinsis naujajai valdžiai bei mano įsakymams, areštuoti komunistus ir komjaunuolius. Aš 

įsakiau sulaikyti ir nuginkluoti Raudonosios Armijos pareigūnus. Visi suimtieji buvo atvaromi į 

„partizanų” štabą ir sodinami į kalėjimą. Buvo sulaikyti 40—50 karių ir atiduoti vokiečiams kaip 

karo belaisviai. 

Nuo birželio 27-osios iki liepos 15-osios buvo areštuota 80—100 civilinių asmenų, jų tarpe 

Viekšnių miestelio žydas komunistas Mendelis Kacas. Jį areštavo mano „partizanai”. Vokiečiai, 

kurie tuo metu buvo mūsų štabe, įsakė jį sušaudyti. Aš Kacą atidaviau vokiečiams, ir pastarieji jį 

sušaudė. 

Liepos 9-ąją mano patvarkymu į Mažeikių kalėjimą buvo perduoti septyni žmonės: 

Šišnickienė, Viekšnių valsčiaus partinės organizacijos sekretoriaus žmona; Gerulskis, Tarybų 

valdžios metais dirbo pašte; Liaukešinas, dirbo savo ūkyje Žibikų kaime, ir kt. Juos visus 

sušaudė Mažeikiuose. Kiek žmonių persiuntė į Mažeikių kalėjimą mano „partizanai” man 

įsakius, tiksliai pasakyti negaliu, nes šį reikalą tvarkė mano padėjėjas — mano dešinioji ranka — 

tardytojas Tamašauskas. Maždaug pusė sulaikytų žmonių buvo nugabenta į Mažeikių kalėjimą. 

420

Aš sudariau ketvertuką, į kurį įėjau aš, policijos viršininkas Tamašauskas, kunigai Paulauskas 

ir Senkus. Tam ketvertukui vadovavau aš. Jo posėdžiuose mes spręsdavome areštuotųjų likimą; 

tardydavau aš ir Tamašauskas. 

1941 m. liepos mėnesį aš, kaip Viekšnių komendantas, iš Mažeikių miesto komendanto 

Pečiulio gavau raštišką įsakymą, kuriame buvo nurodyta visus Viekšnių valsčiaus gyventojus 

žydus suvaryti į specialiai įrengtą stovyklą — getą. Suimami buvo visi žydai — nuo mažiausio 

iki seniausio. Vykdydamas šį įsakymą, aš savo „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus 

vyriškosios lyties žydus. Liepos 8—10 dienomis mano „partizanai” ir keli vokiečių kareiviai 

areštavo 150—200 valsčiaus žydų vyrų. Jie buvo uždaryti į viela aptvertą sinagogą. Liepos 14— 

15 d. buvo organizuota pakartotina operacija pasislėpusių žydų — vyrų, moterų ir vaikų — 

išgaudymui. Į sinagogą buvo suvaryta maždaug 500 žmonių. [...]. Iš Mažeikių vokiečių 

žandarmerijos buvo gautas įsakymas visus geto žydus su sargyba pristatyti į Mažeikius. Žydus 

šaudė Mažeikiuose nuo rugpiūčio 8 iki 15 dienos. 

Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m. gruodžio 1 d.: 

Pirmą kartą vokiečių kareiviai pasirodė birželio 30-ąją. [...]. Pavalgę ir pagėrę jie išvažiavo. 

Liepos pradžioje į Viekšnius atvyko vokiečių artilerijos pulkas. Pulko vadas pulkininkas manęs, 

kaip Viekšnių miestelio burmistro, klausė, kodėl žydai dar ne gete. Aš delsiau, tačiau vis dėlto 

apie 500 žydų buvo suvaryti į aikštę. Vokiečiai ir „partizanai” iš jų tyčiojosi, kirpo barzdas ir 

plaukus, mušė. Tai buvo liepos 3-ąją. 

Nuo liepos 2 dienos, Mažeikių valdžiai patvarkius, „partizanai” man nebebuvo pavaldūs: jie 

veikė kaip pagalbinė policija. Jiems vadovavo valsčiaus policijos viršininkas Tamašauskas. 

Savicko Juozo parodymai: 

Su Tamašausku areštavau 20 žmonių: Viekšnių milicininką Poderį, pašto viršininką 

Martinėną, Stočkų kaimo valstietį Jagėlą, redakcijos darbuotoją Stonį, Viekšnių miestelio kalvį 

Bogužą, Liauksminą, Šultę (pastarieji du buvo Žibikų tarybinių ūkių komisarai), Čekų apylinkės 

pirmininką Jarkūną, Šišnickienę, Viekšnių karšyklos darbininką Levinską. Žinau, kad jie visi 

buvo komunistai. Kitų neprisimenu. Visus areštuotuosius nugabenome į Mažeikių saugumo 

policiją. 

Pakalniškis Jokūbas, Juozo s., gimęs 1906 m. Rygoje. Buržuazijos valdymo metais turėjo 

molinių indų dirbtuvę. [...]. Viekšnių ginkluoto nacionalistų būrio dalyvis, gavo sušaudyto žydo 

Manskio lininių audinių fabrikėlį. 

Iš Pakalniškio Jokūbo parodymų: 

Aš esu areštavęs apie 15 žydų šeimų, Viekšnių miestelio gyventojų. Atrodo, liepos 5 dieną, iš 

ryto, aš atėjau į štabą. Susirinko „aktyvistai”. Pirmuoju atvariau komjaunuolį Žvirblį, po jo — 

dantų gydytoją Gelfandą. Leitenantas Zabkus mums įsakė nueiti į Turgaus gatvę ir areštuoti ten 

gyvenančias žydų šeimas. [...]. Moteris ir vaikus nuvarėme į sinagogą, o vyrus uždarėme į 

daržinę, kuri buvo netoli jos. 

Visų tų žydų neprisimenu, bet galiu kai kuriuos nurodyti, būtent: kino mechaniką Peisoką su 

žmona ir 10 metų dukra, Adelsoną su žmona ir dviem dukromis (viena 16, kita — 18 metų), 

Kinsbergą su žmona ir dviem seniais (tėvu ir motina), Peisakovičių senį su sene. Tų areštuotų 

šeimų butus užantspaudavo Viekšnių miestelio fotografas Daukša ir policininkas Jarašauskas. 

Buvo sudaryta žydų turtui dalinti komisija iš šių miestelio gyventojų: dviejų seserų Klibyčių, 

vaikų gydytojos Emilijos Potriūtės, gimnazistų Valės Pundziūtės, Taučiaus ir Libskio. Ši 

komisija konfiskuotą turtą surašė ir išdalijo „aktyvistams”. Dalį išsivežė vokiečiai, o likusius, 

blogiausius daiktus, pardavė iš varžytinių. Daug rūbų ir baldų išvežė štabo narys Zabkus, 

Taučius, daug drabužių — seserys Klibytės, o taip pat Potriūtė ir Pundziūtė. [...]. Viekšnių 

„partizanų” būrio štabas po 20 dienų žydus nugabeno į Mažeikius. Jie visi buvo sušaudyti žydų 

kapinėse. 

421

Virpša K. Liaudis nepamirš // Vienybė. — 1967. — Gruod. 19. — Tekste: Viekšniuose 

Lietuvos karininkai Juozas Mačius, Antanas Milčius, Aleksas Zabkus. Policijos viršininkas 

Zenonas Tamašauskas, vėliau pasitraukęs į užsienį. 

Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944. — Vilnius, 1973. — D. 2. — P. 181—182. — 

Tekste: Tenis Pranas, Jono, gimęs 1903 m. Medžialenkės kaime. 1941 06 30—1941 07 07 buvo 

Viekšnių partizanų būrio štabe. 1941 m. birželio 30 partizanai pradėjo suiminėti žmones. 

Pradžioje ir aktyvistus žydus, vėliau — likusius žydus. 1943—1944 m. P. Tenis buvo Viekšnių 

valsčiaus viršaičiu. Tardymo 1945 01 10 dokumentai. — [Pavardė „Tenys” žinoma Viekšnių 

krašte. „Tenis” — dėl blogo vertimo iš rusų kalbos]. 

Raudonis Antanas. Sunki tolimo kelio pradžia: Specialiai „Vienybei” / Spaudai paruošė 

L. Rozga // Vienybė. — 1983. — Birž. 21. — Teksto pradžia: 

Antanas Raudonis — respublikinės reikšmės personalinis pensininkas, pogrindininkų kovos 

už socialistinę Lietuvą dalyvis, buvęs komjaunimo darbuotojas, Didžiojo Tėvynės karo 

veteranas, pokario metais — LLKJS Mažeikių apskrities komiteto pirmasis sekretorius. 

Mūsų redakcijai atsiųstuose prisiminimuose 16-osios lietuviškosios divizijos kovotojas 

A. Raudonis pasakoja apie pirmąsias Didžiojo Tėvynės karo savaites, apie sunkų tarybinių 

aktyvistų atsitraukimo kelią, ėjusi ir per mūsų rajoną. Daugeliui šis kelias tapo kelio į didžiąją 

Pergalę prieš fašizmą pradžia. A. Raudonio rašinius skelbiame ne pirmą kartą. 

Seniai puoselėjau minti parašyti apie pirmąsias Didžiojo Tėvynės karo dienas. Laikas tarsi 

rūsčioji upė bėga nusinešdamas užmarštin daugelį gyvenimo epizodų, detalių, žmonių vardus ir 

aplankytų vietovių pavadinimus. Bet tos dienos taip ryškiai įsirėžusios atmintin, kad jų vaizdus 

išdildys tik mirtis. Šiandien, kai visas pažangusis pasaulis galingai kelią balsą už taiką, prieš 

imperialistų užmačias sukurstyti naują baisų ir viską naikinantį karą, tarybiniai žmonės negali 

likti abejingi. Mūsų, vyresniosios kartos tarybinių žmonių, atmintyje gyvas karo siaubas, kurį 

patyrėme jau pirmomis jo dienomis. 

1941 metų vasarą dirbau LLKJS Ylakių valsčiaus komiteto sekretoriumi. Rudenį kaip buvusį 

pogrindininką LKP valsčiaus komitetas mane rekomendavo į kursus, kurie vyko Kaune. Juos 

baigiau 1941 metų balandžio mėnesį ir buvau paskirtas komjaunimo Sedos valsčiaus komiteto 

sekretorium. Nors dirbau Sedoje, bet karą sutikau gimtuosiuose Ylakiuose. Birželio 22 d. buvo 

futbolo rungtynės tarp Ylakių ir Sedos. Mūsų komandą globojo komjaunimas, ir aš, kaip 

valsčiaus sekretorius, ją lydėjau. Po rungtynių sediškius greit išsiunčiau namo, pats nuėjau pas 

savo šeimą, radau mamą bestovinčią prie aplūžusio namelio. Buvo aišku, kad ne šiaip sau tiek 

lėktuvų su kryžiais padangėje. Vieškelyje Ylakiai—Skuodas pavakare pasirodė pirmieji 

besitraukiantys raudonarmiečių daliniai. 

Parvykau į savo komjaunimo Sedos valsčiaus komitetą, vyniojau į laikraščius protokolus, 

komjaunuolių sąrašus. Kitą dieną 11 valandą išvažiavau vienas Mažeikių pusėn. Baltaraiščių 

mačiau jau Sedoje, 3 baltaraiščiai pastojo kelią per Ventos tiltą, nulaipino nuo dviračio, 

reikalauja parodyti, kas maiše ir portfelyje. Pradūrę šautuvo durtuvu maiše skylę teiraujasi, kam 

tie komunistiški laikraščiai, gal pasirengęs platinti? Ogi vežu į tėvo mėsinę vyniojimui, atsakau, 

kažkuris sulaikiusiųjų net prisimena mane matęs tėvo parduotuvėje, nors iš tikrųjų nei tėvo, nei 

mėsinės nebuvo, tuo labiau Mažeikiuose. Portfelį lyg ir visai pamiršo, nors jame, be maisto, 

gulėjo VKP (b) istorija su vardiniu užrašu, kad dovanojama labai gerai LKP CK kursus 

baigusiam jaunuoliui. Tik paskui supratau, kiek rizikavau. 

Mažeikiuose vėl nemalonūs vaizdai. Nuėjau į geležinkelio stotį, radau keliolika žmonių, 

stoviniavo laukdami traukinio. Milicijos skyriuje tuščia, tik popierių skiautės ant grindų. 

Apskrities vykdomajame taip pat tuščia, tvarkinga, tarsi pietų būtų visi išėję. Atvežtuosius 

dokumentus nebėra kam perduoti. Sargo sandėliuke radau kastuvą ir popieriaus, suvyniojau 

kruopščiai savo komjaunuoliško darbo paslaptis ir iškasęs duobę užverčiau žeme. Po karo grįžęs 

atkasiau, deja, viskas jau buvo sutrūniję. Sutikau partijos apskrities komiteto instruktorių Šiurylą 

ir sargą, nutarėme važiuoti kartu Akmenės pusėn. Sėdome ant dviračių ir pamiške išvažiavome. 

Deja, užvažiavau ant kažin kokio savartyno ir pradūriau padangą. Mano bendrakeleiviai to 

nepastebėję nuvažiavo pirmyn, o aš likau su pradurta padanga, portfeliu ir jo pavojinguoju 

422

turiniu, kurį numesti neturėjau jėgų. Bet savo nuostabai matau važiuojant merginą. Ir dar vyrišku 

dviračiu. Pažinau — Barstyčių komjaunimo organizacijos sekretorė, buvo ką tik išrinkta, vardu 

Aldona, pavardės neprisiminiau. Tapom pakeleiviais. Pasisodinau merginą ant dviračio rėmo ir 

pajudėjom. Regis, nė nepajutom, kaip pasiekėm Medemrodės apylinkes, Pakamanių kaimą. 

Čia lyg iš po žemių išdygo baltaraištis su šautuvu, jam iš paskos dar du. Pasigirdo komanda 

sustoti. Greit susižvalgę ėmėsi tikrinti mano portfelį, apsidžiaugė radę raudonviršę knygelę su 

įrašu. Griebė kaip alkani šunes mėsos gabalą. Tarę, kad merginų nesuiminėja, padavė Aldonai 

dviratį ir įsakė grįžti atgal į Mažeikius. O tu, rusų berne, eisi su mumis, su pašaipa prakošė. 

Pavarė kokius 50 metrų į šoną, pareikalavo pakelti rankas, šautuvo buože apdaužė alkūnes, 

rankos taip ir nusviro žemyn. Dabar, pasakė vienas, aš būsiąs ramus. 

Pasirodo, mano sulaikymo vietoje baltaraiščių buvo gal pusantro šimto vyrų, gerai 

apsirengusių, dauguma avėjo aulinius batus, visi su odinėmis striukėmis, su perpetėmis, ant 

galvų buržuazinės Lietuvos kareivių ir šaulių kepurės su vyties siluetu. Visi ginkluoti naujais 

vokiškais šautuvais. Dalis šių galvažudžių užsiiminėjo rikiuotės pratimais, kiti ardė ginklus, 

mokėsi svaidyti granatas, badė durtuvais iškamšas. Stiprūs, jauni vyrai, visi trumpai kirptais 

plaukais. Visų nuotaika gera, jaučiasi pergalingai. 

Pakėlė mus, tris vyrus, varo puskilometrį, atvaro keliuku į sodybą. Kieme stovi kokių 40-45 

metų moteris ir šaukia rankom galvą susiėmusi, ką jūs, velnio sutvėrimai, darote! Mano rūsį 

kapu ketinate paversti? 

Pajutau troškulį, kreipiausi į varančiuosius, leiskite paprašyti šeimininkės vandens. Tas, kur 

ėjo priekyje, šūktelėjo: „Gaspadine, duok vandens mirtininkams, tegul dar pagers iš uzbono, 

paskui galės siurbti kiek norės Kamanų pelkėse”. 

Moteris atskubėjo su dideliu ąsočiu, vandenyje pamerkta naminės duonos riekė. Godžiai 

rijome išmirkusius kvepiančius trupinius, kol nieko nebeliko. Tada moteriškė mus visus 

peržegnojo, trenkė ąsoti į žemę ir sušuko baltaraiščiams: „Kad jūs sutrūktumėt kaip tas mano 

uzbonas, kad jus žemė prarytų už tų vaikų kančias”. Po karo sužinojau, kad ta moteris 

Pakamanių kaimo gyventojo Škultino Kazimiero žmona buvo. Dėkingas aš jai už save ir už tuos 

du man nepažįstamus vaikinus, su kuriais godžiai gėrėme duona kvepiantį vandenį. 

O mus suvarė į tą rūsį ant supuvusių burokų. Rūsys didelis ir stiprus, iš viršaus žemėmis 

apipiltas ir stogas, cemento lubos, dvejos durys... Viduje jau radome bene dešimtį nelaimingųjų. 

Atvedusieji užrakino laukutines rūsio duris, pastatė sargybinį su vokišku šautuvu. Matyt rūsio 

tvirtumas nekėlė plėšikams abejonių, nes ilgai niekas nebesirodė, tik sargybinis kartkartėm 

šūkaliojo, kad ramiai sėdėtume. Ką daryti? Kaip pabėgti iš šios skylės? Patyliukais ėmėme tartis. 

Mano kišenėje liko peiliukas. Nutariau — pradrošiu staktą, peiliu atkabinsiu vidinių durų kablį, o 

laukutines — laušim. Mano likimo draugai išrovė kelis kuolus. Įrėmėme į patį durų vidurį ir — 

tiesiai ant sargybinio, kuris, matyt, klausėsi, ką mes veikiame, dabar guli paslikas, akis pastatęs ir 

nė krust. Pasipustėme kojas — ir į Kamanų pelkes. Išsiskirstėme kas sau. Man pasidarė bloga. 

Kai atsipeikėjau, saulė ritosi vakarop. Rugiais ir krūmais priėjau Akmenę, bet drįsk eiti į 

miestelį! Matau, ateina keliu senutė rankose rožančių varstydama. Užkalbinau gražiai, pagarbiai, 

pasakiau, kad einu į Akmenę. O senutė man: „Tik neik prie bažnyčios, ten pilna bolševikų su 

šautuvais”. Širdyje apsidžiaugiau: vadinasi, Akmenėje dar savi! 

Drąsiai einu į šventorių, o ten daug pažįstamų — mažeikiečių, ylakiškių, sediškių — beveik 

visas apskrities partinis ir komjaunimo aktyvas su šeimomis, šiokiu tokiu transportu. Regis, vėl 

žemę pajutau po kojomis. Davė man šautuvą — karabiną, ir dar naganą, tik per abu vos penki 

šoviniai. Bet vis dėlto ginkluotas... [...]. 

Vilkys Aloyzas. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. — 

Vas. 25. — Nr. 24 (4670): ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Fronto garsai jau aidėjo iš už Dabikinės, galingai dundėjo patrankos, naktimis Papilės pusėje 

blykčiojo raketos, o vakaruose liepsnojo gaisrų ugnis. Akmenės žemė kentė paskutinius priešų 

žingsnius. Viekšnių miestelyje žydo Giberio trobikėje, kurią už septynius litus nuomojo dar nuo 

buržuazijos valdymo laikų, išgąstingai vieni prie kitų spaudėsi Žiaugų šeimos nariai. Tiesa, ta 

trobelninkų šeima per karą gerokai paaugo: vyriausiajam Žiaugų sūnui Alfonsui savi šeimyniniai 

rūpesčiai galvą kvaršino — greit trisdešimtmetis. Dukterys Adė ir Stefanija, į mergas išėjusios, 

423

taip pat tėvų namuose nesėdėjo. Karas visai nualino žmones, ir sunku visiems buvo duonos kąsnį 

prasimanyti. Tuo labiau tokiems skurdžiams, kaip Žiaugos, kurie nei savo žemės, nei savo 

kampo neturėjo. Smalsus ir gyvas jauniausiasis Žiaugų vaikas Liudvikas atidžiai sekė įvykius. 

Neseniai jam suėjo šešiolika. 

Kada žmogui gerai? Kai jis turi kur prisiglausti, sočiau pavalgyti, gali ir į mokyklą eiti. O jų 

šeima? Daržininkai, net savo gyvulių nelaikę, paūgėjusios seserys turtingesnių miestelio žydų 

šeimose tarnavo. Alfonsą vaistininkas Aleksandravičius samdė gyvulius prižiūrėti ir žemę 

apdirbti, todėl Alfonsas ir liko nė vienos klasės nebaigęs. Tėvas su arkliuku ką nors vežiodavo. 

Liudvikas, jauniausiasis, 1941-aisiais keturias pradžios mokyklos klases baigęs, irgi turėjo eiti 

uždarbiauti, nes trumpam švystelėjusią Tarybų valdžios aušrą karo liepsnos užgesino. O juk 

atrodė, viskas dabar bus taip gerai, nugalėjo teisybė, lygybė. Tarybų valdžia Žiaugoms iš 

Sovaičiuose gyvenusių Trušinskų, kurie valdė 60 hektarų, lauko atrėžė devynetą hektarų, tėvas 

net du arklius nusipirko. Turbūt visą savo gyvenimą Liudvikas prisimins, kaip skaudu, kai staiga 

viltys žlunga. 

Žinoma, kai kas tokių jausmų nesupras — sakys: matai, pagailo turtų, ne savo prakaitu 

sukrautų. Kokie turtai? Ne jie vargšams žmonėms ramybę drumstė. „Ar yra šioje žemėje 

teisybė?” — pabalusiomis lūpomis šnibždėjo motina, kai pirmosiomis karo dienomis iš Kamanų 

raistų, kur slapstėsi, laukdami vokiečių, parslinko didelis būrys baltaraiščių ir grasino iššaudyti 

visus, kurie su bolševikais bičiuliavosi. O Žiaugos buvo pravardžiuojami „Stalino vaikais”. Net 

iš bažnyčios sakyklos kunigai Arlauskas ir Senkus ne tik „dievo žodį” tomis baisiomis dienomis 

skelbdavo. Ne mažiau jiems rūpėjo ir politika, keturiasdešimtaisiais metais žmonių sąmonėje 

įsigalinčių komunistinių idėjų kompromitavimas. Liudvikas matydavo, kaip kunigas Senkus, tas 

pats, kuris tikybą prieš karą mokykloje jam dėstydavo, iškėlęs galvą, rimtu veidu, lyg kokį 

šventą ir iškilmingą darbą dirbtų, eidavo gatve į baltaraiščių štabą, namą stūksantį ant kalniuko 

Viekšniuose. O baltaraiščiai „planingai” vykdė savo juodąjį darbą. Pirmiausia naikino žydus ir 

tarybinius aktyvistus. 

Šiurpulys pereidavo per visą kūną, kai Liudas regėdavo tuos nežmoniškumo vaizdus. Štai 

įkinko žydus į vežimą, uždeda jiems pavalkus lyg kokiems arkliams, šmaukšteli botagu: traukite, 

stipenos. Traukia sunkiai, kaip tikri kuinai, o baltaraiščiai iš juoko leipsta, dar taikosi kaustytu 

batu įspirti. Žmonių akyse sumišimas, nerimas ir siaubas. 

Liudvikas klausosi po miestelį sklindančių kalbų. Baltaraištis Jasutis gyręsis, kaip su šautuvo 

buože auksinius dantis išmušęs. Kam, girdi į Mažeikius varomiems žydams auksas — jiems 

duobės jau paruoštos. Žiaurus Jasutis, bet ir senis Pikevičius didžiuojasi savo sumaniu sūnumi 

baltaraiščiu. Visi buožės žemes atsiėmė, tik jiems to dar negana — plėšia ir plėšia sušaudytųjų 

žydų, tarybinių aktyvistų turtą. Liudviko motina Petronėlė Žiaugienė dėkoja dievui, kad 

Trušinskai tik pusę žemės atsiėmė ir po velėna nepakišo, nors, visi viekšniškiai mato, trys 

Trušinsko sūnūs su baltais raiščiais. 

Tai per tokius žmones valstiečiai tiesiai iš lauko patekdavo į sunkvežimius: apkasų kasti arba 

darbams į Vokietiją. 

— Išėjo toks Kanavolas iš Viekšnių apkasų kasti vokiečiams, ir žuvo, — savo jaunystę 

prisimena Liudvikas Žiauga. — O man pasisekė. Bet kiek prisikentėjau, patyriau ir permąsčiau!.. 

Taip, apie tuos kruvinus laikus svarią nuomonę gali pasakyti Liudvikas Žiauga. Jokios 

saldžios demagogų kalbos negali apgauti žmogaus, kuris gyvenimo išminties sėmėsi ne iš 

bažnyčios pamokslų ar užjūrio „balsų”. 

Paskui, 1944-aisiais, devyniolikmetis Liudvikas, aplankęs seserį Stefaniją Sovaičiuose, kur ji 

su savo vyru tarnavo ūkininko Daugirdo ūkyje, grįžo į Viekšnių miestelį. Netoli namų pateko į 

pasalą, vokiečių žandarmerija gaudė jaunus vyrus ir moteris darbams į Vokietiją. 

— O! tu jaunas, sveikas — didžiajam Vokietijos reichui tiksi, — tarsi kokią malonę darydami, 

okupantai pasakė vaikinui, o jų padlaižiai lietuvių fašistai prie sūnaus neprileido net motinos, 

kuri atnešė duonos. 

Pabėgti nepasisekė, stipri sargyba juos saugojo Sedos mokykloje lyg kalinius uždarytus. 

Paskui Kretingoje sodino į ešelonus. Tris ar keturias dienas prekiniai vagonai stuksėjo: Sakso-nija. 

424

Vergai. Tikri vergai. Daugybė jų. Lietuviai, rusai, lenkai, latviai, baltarusiai. Kiekvienos tautos 

darbininkai su savo ženklais ant drabužių. Vergvaldžiams svarbu buvo žinoti, kas kur dirba. 

Bijojo pasipriešinimo, organizuotos kovos, bijojo vadovaujančios rusų įtakos. Todėl dykų nelaikė 

— stengėsi nuvaryti kaip darbinius arklius. Varydavo, prisimena tuos siaubingus metus 

Liudvikas, prie pačių sunkiausių, pavojingiausių darbų — pramonė šlubavo abiem kojom, nes 

amerikiečiai be paliovos bombarduodavo. Kiek darbo vergų iš visų šalių buvo palaidota po 

pastatų griuvėsiais! Tačiau, kad ir kaip fašistai troško, padoraus darbo našumo nepasiekė savo 

dienas baigiančioje plėšikų ir žudikų imperijoje. 

Kas ten besupaisys, ką kuris veikia tuose užkeiktuose griuvėsiuose, — pasakoja Liudvikas 

Žiauga. — Sargybiniai vokiečiai turbūt irgi jausdavo, jog pastangos beprasmiškos: griuvėsių 

plytas iš vienos vietos į kitą kilnoti. Todėl tik visą laiką žiūrėdavo, kad judėtume. Gana dažnai 

mus kilnodavo iš vienos vietos į kitą. Teko dirbti fabrikuose, ir prie Berlyno, ir žemės ūkyje. 

O kaip baigėsi Žiaugos odisėjos, kad jis — čia, Lietuvoje, savo gimtinėje? 

— Traukėmės prie Elbės, nes artėjo frontas. Jautėme — tai mūsų išvadavimas, tik vokiečiai 

mūsų nepaliko — varėsi kartu, tad per tą sąmyšį galų gale ir pasitaikė proga pasprukti. 

Pabėgome devyniese. 

Atėjo diena, kai juos išvadavo Tarybinė Armija. Apklausė, išdavė dokumentus, vyresniesiems 

pasakė: suteikiama teisė su ginklu rankose mušti fašistus, padėti Pergalę priartinti. O Liudvikas 

Žiauga grįžo į namus. Į Viekšnius, kur į kelią akis pražiūrėję tėvai. Bet vaikinas buvo jau tiek 

matęs ir pergyvenęs, kad greitai apsisprendė: bus kovotojų už teisybę pusėje. 

Liudviko rankos spaudžia kulkosvaidžio juostą. Jis, lengvojo kulkosvaidžio pirmasis numeris, 

štai taip ne vieną vakarą ir naktį tūno kartu su kulkosvaidžio pirmuoju numeriu Vytautu Tupiku, 

gaudydami akimis ir ausimis kiekvieną šešėlį, kiekvieną šakos trekštelėjimą. Kiek jau buvo 

pasalų, susišaudymų ir tikrų mūšių! Nieko nepadarysi, tokia jau liaudies gynėjo dalia. Kelią lydi 

kraujas ir mirtis. Draugų ir priešų. Platūs liaudies gynėjų keliai po visą Mažeikių apskritį. Kartais 

jie siunčiami ir į kitas apskritis, kad bendromis jėgomis greičiau banditus, liejančius naujakurių, 

pirmųjų kolūkiečių, moterų, senelių ir vaikų kraują, išnaikintų. Liaudies gynėjus dažnai pasiekia 

kraupios žinios iš įvairių apskrities kampelių: visur negali suspėti, ne tiek jų jau daug. Reikia 

tiltus saugoti, gatvėse patruliuoti, net ir penkias paras pavojų kupiname poste atbudėję, būdami 

laisvi, pagal pavojaus signalą būstinėn sušaukiami ir siunčiami į mūšį. Ir vis atminty iškyla 

nekaltai nužudyti dori žmonės. Valstietis Balsys Akmenėje pirmas į kolektyvinį ūkį įsirašė — iš 

sodybos tik pelenai liko. Kanteikių kaime didvyriškai žuvo liaudies gynėjas Alfonsas Garbenis ir 

Stasys Baškys, žuvo paprastas valstietis Aleksas Žlabys su žmona. Karpėnų miškuose banditavo 

Žabokų Vincė su Klevuku. Jie išžudė ne vieną šeimą, ir patys atpildo miškuose susilaukė. O kas 

nužudė Juozą Varnavičių? Žmogus invalidas buvo, rankų neturėjo gintis — vis tiek nepasigailėjo 

galvažudžiai. 

Kai taip pasalose guli, vis neišeina iš galvos kraupi tragedija, įvykusi Gudų malūne. Nelygios 

jėgos buvo, net 14 banditų užpuolė malūną, kuriame laikėsi keletas liaudies gynėjų iš Mažeikių 

apskrities. Krito karininkai Drupinas ir Pozdniakovas. Banditai net arklius turėjo. Klastingi buvo, 

kad pėdsakus supainiotų, valstiečiams sakė: esame Mažeikių milicininkai. Liudvikas su draugais 

kritusius rado už degančios daržinės. Užtat paskui kovos bendražygiai banditams nebedavė nė 

valandėlės ramybės — pusantros savaitės juos po miškus vaikėsi, kol apsiautė... Jono Šiušės, 

stambaus ūkininko iš Ramoniškių, gauja priėjo liepto galą. 

— Kartą Uogiškių miške apsupome banditus, kėlusius balių Šeštinių proga, — pasakoja 

Liudvikas Žiauga. — Vieni su kulkosvaidžiais likome pasaloje, o kiti nuėjo šukuoti miško. 

Banditai buvo sutriuškinti. Tada ir prisiminiau karo metus, kai į Viekšnius atvažiavo vaikų 

konfirmuoti Telšių vyskupas. Jis taip karštai per pamokslą kvietė melstis už vokiečių armijos 

pergales, kad tik į Lietuvą raudonieji negrįžtų, kad mes visi liktume fašistų vergijoje — štai kas 

rūpėjo Lietuvos katalikų bažnyčiai ir jos galvoms. Gal todėl ir nuo mūsų rūstybės sprunkantys 

banditai savo buveinėse dažnai palikdavo maldaknygių, rožančių, „šventų” paveikslėlių — kartu 

su ginklais. 

Nutolo nerami ir kovinga Liudviko Žiaugos jaunystė. Komunistas ginklą vėliau pakeitė į 

traktorių — kaip buvo malonu dirbti išlaisvintą ir atiduotą liaudžiai žemę. Štai greitai jau 20 

425

metų, kai jis darbuojasi melioratorių kolektyve: iš pradžių su buldozeriu, o kai pablogėjo 

sveikata — perėjo šaltkalviu į mechanines dirbtuves. 

Šiemet Liudvikas išeis į pensiją. Poilsis tikrai užtarnautas, daug jėgų atiduota visuomenei, 

nesislapstyta už kitų nugaros, visada žengti pirmosiose kovotojų gretose. Toks Liudvikas ir 

šiandien — principingas, tiesaus žodžio į vatą nevyniojantis. To jis moko ir savo šeimos 

jaunuosius narius — vaikus. 

Rozga Leopoldas. Audros perblokštas // Vienybė. — 1991. — Rugpj. 3. — Tekste: 1941 m. 

birželio 23—29. Sukilimas. Viekšnių kunigas kanauninkas Jonas Navickis. 

[Mačys Juozas]. Dirbau Lietuvai // Vienybė. — 1991. — Spal. 16. — Nr. 95. — Visas 

tekstas: 

Juozas Mačys — laisvosios Lietuvos karininkas. Tai šviesus žmogus, vokiečių okupacijos 

metais daug kam nuoširdžiai padėjęs. Jis buvo Viekšnių valsčiaus viršaitis. Už tai, kad dirbo 

Lietuvai ir jos žmonėms, Tarybų valdžia Juozą Mačį buvo nuteisusi, išvežusi į Sibiro lagerius. 

1990-ųjų spalyje Juozas Mačys po mirties reabilituotas. 

J. Mačio tarnyba Lietuvos kariuomenėje įvertinta Gedimino ordinu, Nepriklausomybės, 

Kūrėjo-savanorio, Latvijos nepriklausomybės medaliais. 

Spausdiname ištraukas iš Juozo Mačio asmeninio dienoraščio, manydami, kad aprašyti 

epizodai sudomins ir mūsų skaitytojus, ypač viekšniškius. 

Po 1863 m. sukilimo Žemaitijoje, Santeklių miško pakraštyje, tarp Virvytės ir Ventos išaugo 

sodyba. Toje mano širdžiai brangioje sodyboje 1896 metais ir gimiau. Trobelę, tvartelį ir 

daržinėlę savo rankomis pastatė ir išdabino mano tėveliai: Ignas ir Egnė. 


upeliai: Gaišupis ir Rudupis. Netoliese — Skruzdynės beržai, drebulės, alksniai ir ąžuolai bei 

šimtametė pušis, į kurią įkeltas Dievo Motinos paveikslas. Už trobelės vešėjo sodelis. Jame, be 

kitų medžių, augo ir šešiakamienė motutės obelis. O pavasarį, kai sodas apsipildavo baltais 

žiedais ir sužydėdavo motutės darželis, dažnas praeivis sustodavo pasigėrėti tuo vaizdu arba 

užeidavo atsigerti. 

Mano tėvams gimė šeši vaikai. Auklėjo mus griežtai, pratino prie darbo, patys rodydami 

pavyzdį. Žiemą mokydavomės skaityti. Pirmieji mūsų elementoriai — maldaknygė „Aukso 

altorius” ir giesmių knyga „Kantičkos”. 

Šeštadieniais ir sekmadieniais pas mus lankydavosi kaimynai Dumbrys ir Sakalas. Jie buvo 

seni latviai, turėjo kankles, mokėjo gražiai skambinti ir žinojo daug įdomių pasakų. Kanklių 

muzika, dainos ir pasakos visus gerai nuteikdavo. Klausydavome nedrįsdami nė žodelio pratarti. 

Dumbrio ir Sakalo pasakas papildydavo tėvelis su motute. Papasakodavo apie Dabikinės kalną, 

apie karalienės Kotrynos vieškelį, kuriuo ėję Gedgaudo, Sierakausko ir Pliaterytės pulkai, apie 

kapelius lies Padvariais. 

Pradžios mokyklą buvau baigęs ir labai norėjau toliau mokytis. Paprašiau, kad nors tris dienas 

paganytų už mane gyvulius, o aš linksmas nudūmiau į Viekšnius pas pradžios mokyklos 

mokytoją Margaliką prašyti mokyklos baigimo pažymėjimo. Mokytojas tuojau surado 

pažymėjimą ir padėjo parašyti prašymą gimnazijos direktoriui. Dar tą pačią dieną tuos popierius 

nulakinau į gimnaziją Michailui Žeroninui. Direktorius apžvelgė mane, liepė trumpai nusikirpti 

plaukus, įsigyti uniformą ir nedelsiant ateiti į pirmą klasę, nes jau dvi savaitės, kaip prasidėjęs 

mokslas. Be to, dar davė penkis rublius pradžiai. Tėvai buvo mirę, kas mane rems — nežinojau. 

Rytojaus dieną parėjau į Santeklius ir papasakojau broliui Jonui savo planus. Brolis atsakė: 

„Gerai, kad nori mokytis, bet aš tau padėti negaliu, nebent duonele. O motutės paliktus pinigus 

jau išleidau”. 

Tada nuėjau pas Viekšnių kleboną kanauninką Jarulaitį, kuris mane pradžiugino, žadėdamas iš 

Šiaulių parvežti knygas, o už mokslą, esą, sumokėsiąs gimnazijos kapelionas kun. Domarkas. 

Mūsų gimnazija buvo Bažnyčios gatvėje prieš dr. Biržiškos namus, kurio trys sūnūs — 

Mykolas, Vaclovas ir Viktoras — vėliau tapo profesoriais. 

426

Mokiausi neblogai. Iš tėvų komiteto gaudavau 5 rb, iš kun. Domarko 12 rb mokesčiui už 

mokslą. Iš namų šiek tiek paremdavo maistu. 

Ėjo pirmasis pasaulinis karas. Sumušti Samsonovo daliniai traukėsi per Viekšnius, bet gavę 

pastiprinimą, susilaikė prie Ventos. 

1915 m. palikau Lietuvą ir aš. Norėjau nuvykti pas savo tetą į Petrapilį, bet nuvažiavau tik iki 

Rezeknės. Iš čia per Daugpilį grįžau į Rygą. Ten patekau į „Lietuvių komitetą” ir apsigyvenau 

bendrabutyje, įrengtame moterų neveikiančioje gimnazijoje. 

Vaižganto patartas, grįžau į savo mylimus Viekšnius. Tą pačią naktį vokiečiai pralaužė frontą 

ties Paulianka ir perėjo Ventą. Prieš aušrą vokiečiai patraukė keliu Viekšniai—Laižuva Ringių 

[Rengių] link. Nakčiai į apkasus jie buvo susinešę daug bažnytinių rūbų iš Viekšnių bažnyčios, 

kuriai sudegus, apeigos vyko Sovaičių kaime pas ūkininką Klimą. 

Kariuomenei praėjus ir nužygiavus Rygos pusėn, aš nuėjau į Viekšnius pas savo geradėją kun. 

Jarulaitį. Jis man išdavė leidimą nuvykti į Daubiškius. Ten apsistojau pas Ružę, brolienės 

tėviškėje. Rudenį kun. Jarulaitis rekomendavo mane mokytoju į Žiogaičių pradžios mokyklą. 

Mano mokiniu buvo poetas Leonas Skabeikis. 

Baigęs vokiečių kalbos kursus, mokiausi lotynų kalbos pas matematiką ir lotynistą Ivanauską 

(Lazdynų Pelėdos brolį). Daug gero iš jo išmokau, ypač pamėgau darbą. Retkarčiais nueidavau 

pas brolį į Santeklius pavalgos pasiimti ar užsidirbti, jei to, ką gaudavau už pamokas, 

neužtekdavo. 

Mačys Juozas. Tarnavau Lietuvai // Vienybė. — 1991. — Spal. 19, 23. — Nr. 96, 97: 

nuotraukos: „1920 metai. [Juozas] Mačys — Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio 9 pulke 

Marijampolėje”. „1938 metai. Juozas Mačys — Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo 

skyriaus darbuotojas”. — Visas tekstas: 

1917 m. paklausiau M. Biržiškos patarimo ir atvažiavau į Vilnių. Čia išlaikiau egzaminus į 

paskutinį mokytojų seminarijos kursą. Seminarijos direktorius tada buvo Aleksandras 

Stulginskis, agronomas, būsimasis prezidentas. Iš pradžių gyvenau pas Biržiškas, vėliau perėjau į 

bendrabutį prie šv. Teresės bažnyčios, į buvusio vienuolyno patalpas. 

1919 metais įstojau Karo mokyklon. Ją baigiau puskarininkio laipsniu. Buvau paskirtas į 

9-ojo LDK Vytenio pulko penktąją kuopą (žiūr. nuotrauką). 1920 m. gavau leitenanto laipsnį ir 

skyrimą į 9-tą kuopą Utenon, į užtvarą prieš lenkus Skiemonyse. 

Mūšiai su lenkais. Mano baras tarp Kretonių ir Murmių kaimų, iki Švenčionėlių. Vėliau 

buvojau Kaune, Žasliuose ir kitur. 1926 m. ir 1934 m. — perversmai. Lankau universitetą, 

ekonominės teisės fakultetą, gaunu kapitono laipsnį. Kuri laiką dirbau kariuomenės štabo 

Spaudos ir švietimo skyriaus bibliotekoje. 

Pagaliau atėjo ir 1941-ieji. Rusai traukiasi. Mane iškvietė į Maigų mišką. Ten radau mokytoją 

Milčių, kun. Paulauską ir kitus. Gaunu užduotį vadovauti Viekšnių komendantūrai. 

Išleidžiu kaimynus iš kalėjimo. Vieni pyksta ir vadina mane minkštaširdžiu, o kiti — banditų 

karalium. Mano partizanai savivaliauja, viską turiu tvarkyti pats. 

Buvau spiriamas sankcionuoti žydų šaudymą, bet griežtai atsisakiau. Žydus išvarė į 

Mažeikius. 

1944 m. rudenį atvežiau bulvių pyliavą į Viekšnius, čia sutikau Strigūną, kuris pasiūlė man 

dirbti jo pavaduotoju, tik liepė NKVD išsiimti dokumentus. Tada nežinojau, kad dirbsiu ne 

Viekšniuose, o Vorkutoje, kad pradėsiu tremtinio ir kalinio dalią... 

Vorkuta. Šaltis vis stiprėja. Krauname pabėgius. Gavau skylėtus veltinius. Kairės kojos 

autkojis vis lenda lauk. Paėjau į šalį ir pritūpiau, norėdamas susitvarkyti. Nepajutau, kaip 

prislinko sargybinis, pasipylė smūgiai kojomis ir šautuvo buože. Spardė keikdamas tol, kol 

pavargo. Niekas mūsų čia žmonėmis nelaiko. Keiksmai, prievarta, patyčios. 

Gavau žinią, kad man atėjo siuntinys. Pasiėmiau terbelę ir nuskubėjau atsiimti. Kai patikrintus 

ir išnaršytus produktus sukrėtęs į maišelį išėjau iš barako, prieš mane atsistojo Peslys. Jis ištiesė 

ranką. Ką galėjau padaryti? Mano gultų kaimynui pralaužė galvą kastetu ir liko nenubaustas. 

Atidaviau. Mus laikė kartu su žmogžudžiais. Mes tinstame iš bado, o jie šaiposi ir tyčiojasi iš 

„lietuviškų banditų”. 

427

Nejaugi čia, šaltoje tundroje, padėsiu savo kaulus? Nejaugi nebepamatysiu Lietuvos? Esu 

sutinęs, kojos kaip kaladės, atsikelti nebegaliu. O naktys tokios ilgos! Kol sulaukiu ryto... 

Galvoju, galvoju. Kiek klaidų padariau! Jei galėčiau viską pradėti iš naujo! Mintys painiojasi ir 

nebeužtenka valios išlaikyti plunksnakotį... 

Mane išgelbėjo draugai lenkai. Jie maistu ir priežiūra pastatė mane ant kojų. O buvau jau 

nurašytas, net į ligoninę manęs nebeėmė. 

Ir vėl tęsiu savo golgotą. 

Vis tebesapnuoju Tirkšlius. Nuvarė mane ten iš Viekšnių pėsčią, sumuštą, nevalgiusį, 

negėrusį, ir pasmerkė kančioms. Kankinimus man primena pažastų liaukos, kurios vis tinsta ir 

skauda. Matyt, tada, kai pakabinę už rankų daužė, pažeidė kažką. Majoras vis stengėsi iš manęs 

sužinoti tai, ko aš pats nežinojau: 

— Prisipažink! 

— Aš viską papasakojau. 

— Tu mus kvailiais laikai! — trinkt pistoletu per galvą. Antrą, trečią kartą. Nuvirstu. Aplieja 

vandeniu, pasodina šlapią ant kėdės ir vėl: 

— Prisipažink, kokiose fašistinėse organizacijose veikei! 

— Jokiose... Smūgis į galvą. 

— Kas yra LLA? 

Mažeikiuose per tardymą buvo užmušti Rimkus ir Perminas, o vienas jaunas vyras nuo 

mušimo apkurto. 

Stengiausi į viską žiūrėti ramiai. Jei likimas mane taip skaudžiai baudžia, vadinasi, esu kaltas. 

Kada nors gal nusikaltau, bet kuo? Ką padariau ir ką nuskriaudžiau? Jei žinočiau, kur klydau, 

būtų lengviau. 

Dažnai prisimenu kelionę į Šiaurę, nelaimės draugų mirti. 

Kai mus išvežė iš Lukiškių kalėjimo, visi dar laikėmės ant kojų, bet jau antrą kelionės savaitę 

tarp išvežamųjų pradėjo siausti dizenterija. Dejuodami ir kraujuodami grūdomės prie skylės 

vagono grindyse... Alkis, troškulys, smarvė, lavonai, utėlės... 

Traukinys sustojo kažkokioje akmenuotoje dykynėje. Kas pajėgė, tempė laukan mirusiuosius. 

Rausėm akmenis, sulenkę dvilinkus kišome ten lavonus, vėl krovėm ant jų tuos pačius akmenis. 

Tremtyje daug metų kreipiausi, rašiau į visas TSRS teisingumo instancijas, bet jokių rezultatų. 

Vien tik neigiami atsakymai, kad aš „nuteistas teisingai ir pagrįstai”, kad mano kaltė „visiškai 

įrodyta”. Aš, gelbėjęs žmones iš baisios karo nelaimės ir jos sunarpliotų pinklių, liekų 

pasmerktas? Pasmerktas vien dėlto, kad tą dariau, vykdydamas pareigas. Gelbėti žmones nuo 

arešto ir mirties man padėjo J. Aleksandravičius, J. Levitas, Putraitė ir kiti. Įsitikinau ir supratau, 

kad TSRS valstybės saugumas laikosi žiaurumo pagrindu. Jei drįsti turėti savo nuomonę — esi 

priešas be jokių išlygų. 

Mirė Stalinas. Ką atneš mums jo mirtis? Laisvę ar dar sunkesnę vergiją? Žmogus yra stiprus. 

Kiek daug jis gali pakelti. Atrodo, kad viskas baigta, daugiau nebegaliu. O vis dėlto galiu. Ir dar 

galėsiu, kol švies vilties žvaigždė. 

Kalbama, kad amnestija mūsų nelies. 

1955 m. spalio 25-ąją sukako vienuolika metų, kai netekau laisvės, ir dešimt metų, kai esu 

Vorkutoje, Vorkutoje gavau invalidumą, tad mane perkėlė į Mordoviją. 

1956 m. birželyje tarsi iš naujo gimiau — grįžtu į Tėvynę. 

Dirbu naktiniu sargu. Už 50 metų triūsą gaunu 7 rb — invalido pensiją. Viskas nubraukta: ir 

piemenavimo laikas, ir 21 metai, ištarnauti Lietuvos kariuomenėje, ir mokytojavimas 

Viekšniuose, ir 12 metų Vorkutos šachtose. Sūnus ligonis. Neseniai mirė žentas, puikus žmogus, 

palikęs tris mažus vaikus. Maža džiaugsmo, savo grįžimu suteikiau ir žmonai, neturėdamas nei 

sveikatos, nei pinigu. Viekšniuose aplankiau vaistininką Aleksandravičių, tėvelių kapus. Miknius 

ir jo bičiulis, kurio nepažinau, siekė pabučiuoti man ranką, dėkodami už tai, ką padariau gero 

žmonėms. 

Parašiau pareiškimą vykdomojo komiteto pirmininkui, kad grąžintų man daržinę. Gavau du 

neigiamus atsakymus. Vieną iš AT prezidiumo pirmininko, kuriam rašiau dėl reabilitacijos ir 

pensijos. Antrą iš Viekšnių. Esą, daržinės man negalį grąžinti, nes esu nereabilituotas. 

428

Kiekvienas viekšniškis, turįs laisvą valią ir sąžinę, pasakys, kad nusikaltimų nepadariau. 

Pavojaus Tėvynei metu buvau ten, kur kiekvienas doras žmogus privalo būti. Aš negalėjau 

ramiai tūnoti ir žiūrėti, kaip žudomas kunigas, kaip nušaunamas žydas. Tie patys komunistai 

užtikrino mane: „Tamstos liaudies teismas neteis”. Aš atvykau į Viekšnius iš Santeklių tada, kai 

ten nebebuvo jokios administracinės nei karinės valdžios, atvykau negalvodamas, kad pats galiu 

patekti į pasalą... Niekas tada nesuprato ir dabar, po daugelio metų nesupranta, kokiu būdu tas ar 

kitas komunistas ar komjaunuolis gyvas išliko. Mane apkaltino ir nuteisė pagal bendrą formulę, 

nors niekas neįrodė nė vieno mano nusikaltimo. Visi faktai, kurie mane išteisina, teismo metu 

buvo paversti kaltinimais... 

Mano dienos suskaitytos. Pavargau, be galo pavargau... 

Mano Tėvyne Lietuva, mano sielvarto žvaigždele, kaip troškau darbuotis Tavo labui! Bet 

jaučiu, kaip senka jėgos, kaip vėsta kraujas gyslose, ir dėkoju Apvaizdai, kad leido man parvykti 

į Lietuvą. Esu laimingas, kad galėsiu atsigulti amžinam poilsiui savo žemėje, Lietuvoje, kurią 

mylėjau ir kuriai darbavausi... 

Mačys R. Virventas: Vienos mergaitės istorija. — Klaipėda, 1993. — 154 p. 






































429
























Rozga Leopoldas. Tolstantys brangūs pasauliai // Vienybė. — 1994. — Bal. 16. — Tekste: 

Apie Živilės Mačytės-Antanaitienės prisiminimus ir tėvo dienoraščio ištraukas knygoje 

„Virventas”. — Visas tekstas: 

Apie tarpukario Lietuvos kariuomenės kapitoną, hitlerinės okupacijos metų Viekšnių 

komendantą Juozą Mačį jau esame pasakoję „Vienybės” puslapiuose. Šį kartą jį prisiminti 

paskatino karininko dukters Živilės Mačytės-Antanaitienės prisiminimų, knyga „Virventas” — 

reto nuoširdumo ir įtaigumo pasakojimas, primenantis ir skaidrias P. Mašioto istorijas jaunimui, 

ir rūsčius V. Gustainio prisiminimus apie bolševikinės tremties pragarą. 

„Virventas” — tai Virvytės ir Ventos kraštas, kuriame prabėgo ir prisiminimų autorės, ir jos 

tėvo jaunystė. Būtent šiam kraštui ir jo žmonėms, įvykiams, kurių liudininkė buvo paauglystės 

metais knygos autorė, ir skirta didesnioji prisiminimų dalis. Iš knygos puslapių tarsi gyvi 

išplaukia to meto Viekšnių, Santeklių, Gudų ir kitų vietovių žmonės, kurių kiekvieno gyvenimas 

— atskiras pasaulis, kupinas darbų, rūpesčių, bet ir šviesių akimirkų nestokojęs. Nuo 

nerūpestingų vaikystės žaidimų iki skriaudų ir neteisybės apkartintos jaunystės pokario 

dešimtmečiais per bręstančios mergaitės pasaulėjautos prizmę autorė atsigręžia į anuos įvykius ir 

žmones, įdomiai ir gyvai piešia Viekšnių gimnazijos ir paties miestelio kasdienybę 1940—1946 

metais, savo prisiminimus perpindama su tėvo dienoraščio pastraipomis. 

Ir puslapis po puslapio vis ryškėja autorės tėvo — teisingo, kuklaus, doro žmogaus 

paveikslas. Kadaise išgelbėjęs iš mirties nagų ne vieną žydą, buvusį komjaunuolį ar sovietinį 

aktyvistą, J. Mačys nesijautė niekam nusikaltęs ir, rizikuodamas tiek savo, tiek visos šeimos 

likimu, nebėgo iš tėvynės. Deja, nežmoniškos sovietinio „saugumo” ir represijų mašinos buvo 

įtrauktas, o kartu kentėjo šeima. Šiurpą kelia prisiminimų epizodai apie raudonųjų „išvaduotojų” 

nežmoniškumą — ką galėjo atėmė, ko negalėjo — išvogė, dukrai užgynė mokslą universitete, 

sunaikino visas svajones ir viltis. Ir, kaip paprastai kad būna, neatsirado kas viešai pasakytų 

teisybę, kas jei ne žmogų, tai bent jo vardą apgintų. Vis dėlto prisiminimų autorė nepamiršo 

dorų, sąžiningų žmonių — o tokių būta ir tarp okupacinės kariuomenės kariškių, ir tarp meno 

žmonių, ir tarp paprastų kaimo gyventojų. Negali nejaudinti tasai ilgesingas sunaikintos 

jaunystės vaizdinys, kurį lyg saulės spindulys gaiviai atšviečia žmogaus širdies gerumo, tikėjimo 

tiesa dvelksmas. Ir dar svarbu pažintinė šios knygelės vertė — ji tarsi pratęsia garsiuosius 

430

M. Biržiškos prisiminimus „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, pateikdama ryškius vėlesnės 

kartos viekšniškių portretus. Tad šio krašto skaitytojui ji turėtų būti ypač brangi. 

Į trumpo gyvenimo rėmus įspraustam žmogaus protui nelengva suvokti savo likimo logiką — 

kodėl taip dažnai doras ir sąžiningas turi kentėti ir skursti, o niekšai ir padugnės, tukdami 

pertekliuje, tik šaiposi? Simboliškos ir buvusio karininko, paskui — jau paliegusio tremtinio 

dienoraščio eilutės: 

„Niekas nenori žinoti teisybės, niekam neįdomūs faktai. Kiekvienas viekšniškis, turįs laisvą 

valią ir gryną sąžinę, pasakys, kad nei klaidų, nei nusikaltimų, susijusių su žmogaus gyvybe, 

nepadariau. (...) Mano didžiausias nusikaltimas yra tas, kad tikėjau teisybe ir tebetikiu. (...) Mano 

tėvyne Lietuvą „mano sielvarto žvaigždele”, kaip troškau darbuotis tavo labui...” 

Reikia tik paaiškinti, kad knygos viršelyje vietoj autorės vardo įrašytas jos nelaimingo, 

nesveiko brolio vardas, o pati knygelė kukliomis autorės lėšomis išleista tik trejeto šimtų 

egzempliorių tiražu, tad iškart pasmerkta tapti bibliografine retenybe. Gražiai pasielgė rajono 

Švietimo skyrius, užpirkęs porą dešimčių knygos egzempliorių mokyklų bibliotekoms. 

Brandišauskas V. Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą (1940 06—1941 09). — Vilnius, 

1996. — P. 76—77. — Tekste: 

Vien iš kariškių susiformavo Viekšnių būrys. Jo nariai birželio 23 d. „komunistų 

administracijai pabėgus, [...] užėmė visas įstaigas ir sargybos postus. Antanas Dargis mokyklos 

bokšte tuoj pakėlė didžiulę tautinę vėliavą.” Birželio 23 ir 27 teko dalyvauti susišaudymuose su 

raudonarmiečiais; birželio pabaigoje iš 18 buvusių kariškių „susidarė ekspedicinis būrys, kuris 

gaudė komunistus, blaškė atsitraukiančius raudonarmiečius ir atlikdavo kitas užduotis. [...]. Taip 

būrys veikė iki liepos 3 d., pakol į laisvus Viekšnius atvyko nemažas vokiečių karių dalinys.” — 

P. 84: Sukilimo metu žuvusių partizanų sąraše — Antanas Dargis. Knygoje remiamasi ir žurnale 

„Kardas” (1990. — Nr. 1. — P. 12—16) skelbtomis žiniomis. 

Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse. 1940—1944. — Vilnius, 1996. — P. 72. — 

Tekste: „Viekšniuose buvo nužudytas 77 metų amžiaus klebonas kanauninkas J. Navickis. Tame 

pat miestelyje gyvenęs advokatas Barakauskas, suėmusių jį raudonarmiečių varomas, iš 

nuovargio ir susijaudinimo apalpo ir mirė. Viekšniuose nužudytas miestelio gyventojas 

Jurevičius.” 

Kriaučiūnienė Živilė. Lietuva, mano sielvarto žvaigždele: Rytoj Viekšniai paminės 

Nepriklausomybės kovų dalyvio, Lietuvos kariuomenės kapitono, poeto, Sibiro tremtinio Juozo 

Mačio gimimo 100-ąsias metines // Diena. — 1996. — Vas. 15: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Dar ne taip seniai Viekšnių vidurinės mokyklos parodėlėje kabėjo Juozo Mačio nuotrauka, po 

kuria buvo parašyta „baltaraiščių vadeiva”. Niekam nerūpėjo, ar tai buvo tiesa. Netgi dabar, 

pasikeitus politinei situacijai ir vertinimams, jo negalėtume pavadinti nei baltaraiščiu, nei 

sukilėliu — jis juo nebuvo. 

Paprasčiausiai jis nebuvo iš tų žmonių, kurie įvedinėja tvarką su pistoletu rankoje, kurie gali 

šaudyti ar suiminėti savo idėjinius priešininkus. Priešingai. Tapęs Viekšnių komendantu tuo 

bevaldžiu laikotarpiu, kai rusai pasitraukė, o vokiečiai dar nebuvo atėję, Juozas Mačys supykdė 

daugelį vietinių „aktyvistų”, pareiškęs, kad žmogaus politiniai įsitikinimai — jo asmeninis 

reikalas, už tai esą negalima bausti. Ir ryžtingai paleido iš kalėjimo ten uždarytus žmones. 

Jis nesuprato, kuo nusikalto žydai. Jam griežtai užprotestavus, žydai Viekšniuose nebuvo 

šaudomi, juos išvežė į Mažeikius. Policininkams miške nušovus žydaitę, Juozo Mačio nurodymu 

iš valdiškų lėšų buvo padarytas karstas ir mergina palaidota žydų kapinėse. Nieko nuostabaus, 

kad Šiaulių gestapas įtraukė jį į juoduosius sąrašus. 

Greitai Juozas Mačys įsitikino vokiečių žiaurumu, žlugo iliuzijos, kad jie padės Lietuvai 

atgauti nepriklausomybę. Jis tapo viršaičiu, kad padėtų savo gimtajam miesteliui, o pamatė, kiek 

mažai tegali padaryti. Todėl gavęs iš pažįstamo gydytojo Kaune pažymą, kad jam pakrikę nervai, 

pasitraukė iš viršaičio pareigų ir pradėjo mokytojauti Viekšnių gimnazijoje. 

Nepaisydamas nieko, jis tikėjo gėriu, teisingumu, žmonių padorumu. Meilė tėvynei, pareiga, 

sąžinė jam buvo šventi dalykai, ir jis neabejojo, kad kitiems žmonėms — taip pat. Karui 

431

aigiantis, į Lietuvą vėl įžengus Raudonajai armijai, pažįstami ir nepažįstami įkalbinėjo jį 

trauktis į Vakarus. Visiems Juozas Mačys ramiai atsakydavo: „Aš niekam nieko bloga 

nepadariau, mano sąžinė švari. Už ką mane turėtų suimti?” Lygiai taip pat ramiai, caro laikų 

mokslo draugo pakalbintas ateiti dirbti į vykdomąjį komitetą, nuėjo į NKVD susitvarkyti 

dokumentų. O juk turėjo pagalvoti, kad 1941 metais liko neištremtas vien todėl, jog paleistas iš 

kariuomenės į atsargą kaip politiškai nepatikimas, išvažiavo iš Kauno į gimtuosius Viekšnius, 

nusprendęs dirbti žemę, kurios buvo gavęs kaip savanoris. 

Nežinia, kaip jis pats vertino savo naivumą, NKVD rūsiuose marinamas badu, daužomas per 

galvą revolverio rankena, kankinamas, pakabintas ant rankų, Tirkšlių NKVD būstinėje. 

„Tardomajam pabūti Tirkšliuose, — vėliau sakė jis, — vadinasi, pabūti pragare”. 12 ilgų metų 

teko praleisti Vorkutos ir kituose lageriuose, ne kartą būti per plauką nuo mirties. Tuo baisiau, 

kad 1956 metais grįžęs į Lietuvą, ne kartą turėjo progos pasakyti: „Sibire man buvo geriau”. 

Negavo senatvės pensijos, nes „neturėjo darbo stažo” (nebuvo įskaityti nei Lietuvos 

kariuomenėje ištarnauti metai, nei mokytojavimas Viekšniuose, nei Vorkutos katorga), niekaip 

negalėjo prisiregistruoti Kaune, kur apsigyveno pas seserį. Gavo tik 7 rublius invalidumo 

pensijos, todėl senas ir ligotas žmogus buvo priverstas dirbti naktiniu sargu. 

Jis mirė 1966-aisiais nuo vėžio, kuris prasidėjo Tirkšliuose sumuštose pažastų liaukose ir 

persimetė į skrandį bei kepenis. Paskutinis įrašas jo užrašų knygelėje buvo toks: „Mano tėvyne 

Lietuva, „mano sielvarto žvaigždele”, kaip troškau darbuotis tavo labui, bet... jaučiu, kaip senka 

jėgos, kaip vėsta kraujas gyslose, ir dėkoju Apvaizdai, kad leido man parvykti į Tėvynę. Dėkoju, 

kad galėsiu atsigulti amžinam poilsiui man brangioje žemėje. Viešpatie, priimk mano sielą!” 

Atsigulė jis ne Viekšniuose, netoli kurių — Gyvolių kaime — gimė, kur palaidoti anksti mirę 

jo tėvai, kur lankė Viekšnių pradinę mokyklą, vėliau progimnaziją; ne Kaune, kur daugelį metų 

dirbo Karo, vėliau Sanitarijos puskarininkių mokyklose, Spaudos ir švietimo skyriuje prie 

Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo, kur buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio 

Gedimino ordinu ir medaliais. Palaidotas Juozas Mačys Palangoje, kur tuo metu gyveno jo dukra 

Živilė Antanaitienė. Palangos kapinių žemė jau buvo priglaudusi jauną jo žentą, o netrukus, 

nepraėjus nė metams, šalia amžinam poilsiui atsigulė ir žmona Viktorija Mačienė. 

Bauža Kostas. 1941 m. sukilimas Viekšniuose // Vienybė. — 1996. — Birž. 12. — Visas 

tekstas: 

1940—1941 m. Viekšniuose viešpatavo rusai. Per metus jie įvykdė nacionalizaciją, nemažai 

žmonių suėmė, kalino, kankino. 1941 m. birželio 14—15 dienomis iš Viekšnių buvo ištremta 

apie 10 žmonių: Panceržinskių, Pocių, Kiudulų šeimos, taip pat J. Bazaras ir J. Šliauderis 

(1941—1952 m. Lietuvos tremtiniai. — V. — 1993. Kn. 1.). 

Anot A. Anušausko, Mažeikių apskrityje 1941 m. suimta ir ištremta 313 žmonių. Lyginant su 

kitomis apskritimis, tai nedidelis skaičius. Tai rodo, kad Mažeikių apskrityje, tuo pačiu ir 

Viekšnių valsčiuje, 1941 m. sovietinis susidorojimas nebuvo toks ryškus ir stiprus, kaip to meto 

Lietuvoje (A. Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas. — V. — 1996, p. 101). 

Represijos, trėmimai, plėšikavimas, prarasta laisvė visos Lietuvos visuomenėje brandino 

būsimąjį 1941 m. sukilimą. 

Kaip pažymi Lietuvos išeivis P. Marutis, sovietinis įsakymas uždaryti organizacijas paskatino 

žmones organizuotis slaptai, be protokolinės užuomazgos. Įstatymas atiduoti šaulių turėtus 

ginklus vertė juos slėpti bei nepaklusti okupantams. Visa tauta nerimavo, žmonės ieškojo būdų 

vienytis. Net 30 skirtingų organizacijų 1941 m. siekė vieno tikslo — pasipriešinti Maskvos 

okupacijai. 

Apie antrąjį pasaulinį karą Viekšniuose medžiagos yra sovietmečiu leistame dokumentų 

rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944 m.” (V. — 1973. — T. 2), knygoje 

„Neužmirškime” (V. — 1960), atsiminimų straipsniuose: Kidas E. Dvasiškių tėvelių žygiai 

(Mažeikių tiesa — 1948, rugsėjo 19), Puodžiutė E. Bado-maro metai (Mažeikių tiesa — 1947, 

birželio 5) ir kt. 

Įvykiai tuose šaltiniuose nušviesti vienpusiškai: parodytos vokiečių padarytos skriaudos, 

išaukštinti rusų karių bei sovietinės valdžios veiksmai. Stengtasi parodyti, jog visi hitlerines 

okupacijos metu tarnavę valdininkai be abejonės kalti. 

432

Atgavus nepriklausomybę, pasirodė eilė straipsnių, atsiminimų, kuriuose vėl bandyta 

išsiaiškinti, kas vis dėlto vyko Viekšniuose pirmomis karo dienomis. (Aleksandravičiūtė- 

Navickienė Z. Laiko verpetai (Vienybė — 1994, lapkričio 5, 9), Rimgaila V. Karininkas iš 

Viekšnių (Vienybė — 1995, lapkričio 22). Naujų faktų pateikia V. Brandišauskas knygoje 

„Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą 1940 06—1941 09” (V. — 1996). 

Atsitraukdami iš Viekšnių pirmomis karo dienomis, rusai enkavedistai suėmė ir nukankino 

Viekšnių kleboną dekaną J. Navicką. NKVD tikriausiai įtarė jį organizuojant antisovietinį 

pasipriešinimą Viekšniuose. E. Kidas 1947 m. apie kunigo J. Navicko mirtį rašo taip: „netikėtai 

žuvo”. Apie antikomunistinės grupuotės kūrimą Viekšniuose E. Kidas rašė: „Lyg šikšnosparniai 

tamsią naktį jie suskrisdavo į kleboniją (...) Susirinkusių išgamų pasitarimams asmeniškai 

vadovavo kunigai Navickas ir Senkus. Viekšniuose buvo įkurta slapta fašistinė organizacija, į 

kurią įstojo apie 30 buvusių aktyvių smetonininkų, buožių sūnelių, kaip Zapkus, Meilius, keletas 

šaulių, policininkų. Apginkluoti šiai gaujai „dvasios vadovai” taip pat nemažai pasidarbavo. 

Bažnyčios prieglobstyje jie įrengė sandėlį ginklams, gaunamiems iš užsienio...” 

V. Brandišauskas, vadovaudamasis nežinomo autoriaus politine apžvalga (MA CB RS — 

F. 9 - 3105), teigia, kad Viekšniuose buvo susiformavęs vien kariškių būrys, dar prieš prasidedant 

Antrajam pasauliniam karui. Šio būrio nariai birželio 23 d., komunistų administracijai pabėgus, 

užėmė visas įstaigas, sargybos postus. Antanas Dargis mokyklos bokšte tuoj pakėlė didžiulę 

tautinę vėliavą. Birželio 23 ir 27 dienoms būriui teko dalyvauti susišaudyme su 

raudonarmiečiais. Birželio pabaigoje iš 18-os buvusių kariškių susidarė ekspedicinis būrys, kuris 

gaudė komunistus, blaškė atsitraukiančius raudonarmiečius ir atlikdavo kitas užduotis. Taip 

būrys veikė iki liepos 3 d., kol į Viekšnius atvyko nemažas vokiečių karių dalinys. 

Knygoje „Neužmirškime” pažymima, kad birželio 23 d. miestelyje dar buvo platinami 

kreipimaisi į Raudonosios Armijos karius, raginantys nesipriešinti, vietinei valdžiai atiduoti 

ginklus. 

1941 m. devyniuose Mažeikių, apskrities valsčiuose (tarp jų ir Viekšniuose) veikė 13 

partizanų būrių, o sukilimo metu žuvo 15 partizanų (tarp jų A. Dargis iš Viekšnių). 

Sovietinėje literatūroje buvo bandoma parodyti, kad sukilimas vyko dėl plėšikiškų barbariškų 

tikslų, siekiant pasipelnyti ir susidoroti su pačiais aktyviausiais Lietuvos darbo visuomenės 

nariais. 

E. Puodžiutė sukilimo dalyvius kaltino, esą jie su ginklais „užpuldinėjo krautuves, prekių 

sandėlius ir ten pagrobtą turtą tempė į savo landynes.” Ir tik po to, pasigrobę, jie pradėjo valyti 

miestelį nuo komunistų. Tai netiesa, jei ir grobė kai kurie nužmogėję, tai vėliau. 

Anot J. Savicko parodymų („Neužmirškime”) pirmomis dienomis buvo suimta apie 100 

žmonių, tarp kurių buvo nemažai komunistų, komjaunuolių, milicijos darbuotojų. Iš jų po 

filtravimo paleido 50—60, o likusius nusiuntė į Mažeikių kalėjimą. 

Tik liepos 8—10 dienomis pradėjo suiminėti Viekšnių žydus. 

Nuvertus sovietinę valdžią, Viekšniuose buvo sudaryta vietinė valdžia. Miestelio ir valsčiaus 

komendantu pasiskelbė J. Mačius, partizanų būrių vadais — A. Zabkus ir Jasutis, policijos 

viršininku valsčiuje tapo Z. Tomašauskas. 

Rozga Leopoldas. Sukilimo aidas // Vienybė. — 1996. — Birž. 22. — Visas tekstas: 

Kad ir nuošalus nuo didžiųjų politikos ir kultūros centrų mūsų rajonas, jo žmonės niekuomet 

nebuvo provincialai savo sielomis. Mūsų žemėje išlikę kone visų sukilimų prieš Rusijos 

okupaciją pėdsakai. Ir po 1831-ųjų, ir po 1863—1864-ųjų, ir po 1905 metų sukilimų iš dabartinio 

mūsų rajono teritorijos buvo tremiamų ir represuojamų. 

Ateinančią savaitę pažymėsime 1941-ųjų metų birželio sukilimo 55-ąsias metines. Vokietijai 

pradėjus karą su Stalino valdoma Sovietų Sąjunga, atsirado vilties kibirkštėlė atkurti 

nepriklausomą Lietuvos valstybę. Sukilimas apėmė visą šalį, nors jam ir nebuvo lemta pasiekti 

užsibrėžto tikslo — Vokietijos okupacinė valdžia taipogi nenorėjo nė girdėti apie Lietuvos 

nepriklausomybę. Bet sukilimas pademonstravo nepalenkiamą mūsų tautos nuostatą stalininės 

kariaunos atžvilgiu. Sukilėlių būreliai trukdė raudonosios armijos dalinių ir Maskvos statytinių 

atsitraukimą, priešinosi ginklu — darė tai, ko nebuvo padaryta 1940-aisiais, kuomet Maskvos 

kariauna mūsų šalį okupavo. 

433

„Vienybėje” jau pasakojome apie ano meto įvykius Viekšniuose. Šią savaitę viekšniškiai 

pagerbs bolševikų kankinio kanauninko Jono Navicko atminimą. 

Prie kunigo Benedikto Vanago kapo šiomis dienomis stabtels ir Kruopių seniūnijos 

gyventojai. 1941 m. birželio 24 dieną šis 36 metų dvasininkas buvo rusų kariškių nukautas 

besitraukdamas su kitais gyventojais į Gembūčių kaimą. 

Kartu su juo netoliese tą pačią 1941 metų birželio 29-ąją buvo palaidoti ir žuvę sukilimo 

dalyviai Antanas Morkus, Jonas Šlaustas bei Vladas Adomaitis. 

Kinkių kaimo kapinaitėse bus prisimintas aną tragišką birželį Papilėje nužudytas Steponas 

Marcinkus, o Papilės senosiose kapinėse — Jonas Stankaitis, Antanas Rupšys, Pranas Jankūnas, 

Steponas Gauronskis, Kazys Narščius ir Jonas Petrauskas, žuvęs anomis dienomis. 

Birželio sukilimo negalima sieti su tų metų liepos mėnesį prasidėjusiomis žydų naikinimo 

akcijomis. Sukilimas buvo gaivališka patriotų reakcija į bolševikinės valdžios represijas, į 

inteligentijos, kariškių areštus, į tūkstančių nekaltų gyventojų trėmimus. 

Kad toji reakcija buvo pamatuota, liudija ir besitraukiančių sovietinės valdžios aktyvistų ir 

kariškių įvykdytos žudynės. Rytoj Rainiuose Žemaitijos krašto žmonės nusilenks čia nukankintų 

73 nekaltų gyventojų atminimui. Tarp žuvusiųjų Rainiuose, priminsime, buvo ir ketvertas su 

mūsų rajonu susijusių vyrų: iš Kairiškių kilęs Kostas Bučius, iš Suginčių kilęs Adomas Simutis, 

Medemrodės dvare ūkvedžiu dirbęs Česlovas Šalkauskas bei anksčiau Viekšniuose mokytojavęs 

Antanas Dibisteris. 

„Komunistams pasitraukus, atgijo laisvės viltys. Per radiją suskambėjo bolševikų uždraustas 

tautos himnas, Lietuvos tautinės vėliavos buvo keliamos kiekviename mieste”, — apie tą 

laikotarpį rašė „Lietuvos istorijoje” mūsų kraštietė profesorė Vanda Sruogienė. 

Mačytė-Antanaitienė Ž. Širdies dalelė Viekšniuose: Dviejų dalių apysaka. — Klaipėda, 

1997. — 320 p. — I dalis: Virventas. II dalis: Našlė. — Tekste: J. Mačio prisiminimai: 

„Vis dar tebesapnuoju Tirkšlius. Tardomajam pabuvoti Tirkšliuose, vadinasi, pabuvoti 

pragare. Nuvarė mane ten sumuštą, pėsčią, nevalgiusį, negėrusį ir pasmerkė naujoms kančioms. 

Tą periodą man primena pažastų liaukos, kurios vis tinsta ir skauda. Matyt, tada, kai pakabinę už 

rankų daužė, kažką pažeidė. [...]. Ir štai aš, gelbėjęs žmones iš baisios karo nelaimės ir jos 

sunarpliotų pinklių, lieku pasmerktas. Pasmerktas vien dėl to, kad tą dariau, būdamas 

atitinkamose pareigose. Gelbėti žmones nuo arešto man ypatingai padėjo J. Aleksandravičius, J. 

Levitas, seserys Putraitės ir kiti. [...]. Viskas nubraukta: ir piemenavimo laikas, ir dvidešimt 

vieneri metai, ištarnauti Lietuvos kariuomenėje, ir mokytojavimas Viekšniuose, ir dvylika metų 

Vorkutos šachtose. [...]. Niekas nenori žinoti teisybės, niekam neįdomūs faktai. Kiekvienas 

viekšniškis, turįs laisvą valią ir gryną sąžinę, pasakys, kad nei klaidų, nei nusikaltimų, susijusių 

su žmogaus gyvybe, nepadariau. Nei savo, nei kitos tautos atžvilgiu nenusidėjau, tarybinių 

įstatymų nepažeidžiau. Pavojaus metu buvau ten, kur kiekvienas doras žmogus privalo būti. [...]. 

Aš atvykau į Viekšnius iš Santeklių tada, kai ten nebebuvo jokios administracinės nei karinės 

valdžios, atvykau negalvodamas, kad pats galiu žūti. Niekas tada nesuprato ir dabar po daugelio 

metų nesupranta, kokiu būdu tas ar kitas komunistas ar komjaunuolis gyvas išliko.” 

Knygos tekste: „Tėvą kažkas iškvietė į Maigų mišką. Jis, žinoma, nuėjo, negalėjo nenueiti. 

Grįžęs papasakojo mamai, kad jam įsakyta pasiskelbti Viekšnių komendantu. Norėjęs atsisakyti, 

bet pagalvojęs, kad bus geriau, jei per tokią suirutę jis tapsiąs komendantu, o ne kas kitas. Gal jis 

galėsiąs būti naudingas savo gimtajam miesteliui. Šiuo metu Viekšniuose baisu. Kariuomenės 

nėra, milicija išsilakstė, o vietiniai ir nevietiniai „aktyvistai” ėmė suvedinėti asmenines sąskaitas. 

[...]. Mes persikraustėme į vaistininko Aleksandravičiaus namą prie pašto. Patiko man ta vieta: 

nedidelis sodas, daržas, pagalbiniai pastatai, aplink verandą — alyvų krūmai. Iš vienos pusės 

paštas ir Vytauto gatvė, kurios gale mūsų mokykla, iš kitos, kiek toliau, senasis šventorius. [...]. 

Girdėjau, kaip skundėsi mamai, kad vokiečiai privertę jį patvirtinti policijos viršininku 

Tamašauską. Tėvui atrodė, kad nebus iš to nieko gero, nes tai žiaurus žmogus ir per daug linkstąs 

į vokiečius. [...]. Tėvas komendantu teišbuvo dvidešimt tris dienas, o po trijų mėnesių pertraukos 

tapo viršaičiu. Jo sekretorius — senasis Levitas. [...]. Dar tėvas tebebuvo Sibire, kai „Tiesoje” 

V. Žeimantas parašė apie jį šmeižikišką, pilną melo straipsnį, kurį pavadino „Tai šlykštu...” [...]. 

Kai tėvas grįžo, parodžiau tą straipsnį jam. Jis parašė man: „Ką apie mane rašo, ar gerai, ar 

434

logai, — „man vis tiek pat”. Kaip Vienažindis sako: „Ar aštrių dagių, ar žalių rūtų jūs man 

vainiką nupinsit, man užmokesnis vienodas būtų, ar mane peiksit, ar girsit”. Man vis tiek. 

Mirusiam žmogui vis tiek pat. Juk tiems rašytojams aš esu miręs arba mirsiu ryt nuo jų 

neteisybės. Ar ne vis tiek pat ir jiems, ir man?” [...]. Ką galiu pasakyti apie tris didžiulius tėvo 

bylos Nr. 30149/3 tomus? Šitą daug kartų besikartojančią rašliavą priskirčiau fantastikos žanrui. 

Vis dėlto reikia ypatingų gabumų, kad iš šūdo sugebėtum išsunkti vašką. [...]. Vėliau ir 

Viekšniuose atsirado „inteligentų”, kurie, naudodamiesi tais pačiais enkavedistų šaltiniais, 

stengėsi apjuodinti tėvą taip brangioje jam gimtinėje. [...]. Ir visgi tėvo byloje nebuvo nieko 

konkretaus. Jeigu manęs paklaustų dabar, kokiais baisiais nusikaltimais, vertais dvidešimties 

metų katorgos, jį kaltino — nežinočiau ką atsakyti. Organizavo nacionalistinį būrį? Na ir kas 

nuostabaus? Tai kiekvieno normalaus, garbingo Lietuvos piliečio reakcija į kuo žiauriausią 

okupaciją. 


diktofono: 



prisegė man ir daug kam iš jaunimo tautinės vėliavos ženkliukus. Obalsis buvo toks — už Dievo 

garbę, už teisybę, prieš komunizmą! Buvau įtikintas taip. Pats dar prisisegiau prie krūtinės šventą 

kryžiuką. Jau buvo jaunimo, norinčio kelt bažnyčios bokšte tautinę vėliavą. Sakė, atein vokiečiai 

jau. Kanauninkas šventoriuje sako — vyrai, neskubėkit, neskubėkit. Neleido kelt dar. Kažkurią 

dieną paskelbė, kad nuo Mažeikių atvažiuoja armijos rusų. Išlakstėm visi. 

Gyvenau su mama Čekų kaime, šitame pačiame name. Buvau nevedęs, ūkininkavau. Zabkus 

Aleksas užbėgo pas mane į namus, paskui toliau pas mūsų kaimyną Lipskį. Lipskiai buvo trys 

jauni vyrai. Lipskis Antanas tebėra gyvas Vakaruose. Buvo rašyta laikraštyje apie jį. Zabkus 

organizavo tus partizanus. Paskyrė mane ryšininku. Antanas Galminas (1916 metų gimimo) iš 

Kegrių turėjo pranešt man, o aš toliau. Vokiečių dar nebuvo. Bet kai viskas susimaišė, niekam 

jokio ryšio nereikėjo, taip ir nereikėjo nieko perduot. 

Prijungė prie partizanų ir mane. Mokytojas Milčius Antanas man ir dar vienam partizanui 

įsakė padaryti kratą pas komunistą Keršį, gyvenusį Naujakuriuose. Davė brauninką. Aš įėjau, 

brauninką atstačiau — rankas aukštyn! Tam Keršiui kišenes peržiūrėjom, padarėm trumpą kratą 


Keršio. Brauninką grąžinau Milčiui. 

Kada rusai traukėsi, įtarė, kad aš irgi priešas — brolis kunigas, kunigų užvažiuodavo dažnai. 

Tie trys — Jasiuliukas (jo tėvas duoną Viekšniuose išduodavo), Zajančauskis (kur paminklus 

dirbo) ir Pocius (rusų laikais dirbo ūkinių prekių krautuvėje) — apsiautė namą, šautuvus atstatė. 

Aš išėjau — anie galvojo, kad aš bėgsiu. Anie varosi mane į Viekšnius. Nuvarė į Vykdomąjį. 

Viršaitis (ans buvo ne vietinis) rėžė kumščiu į stalą, nusikeikė. Įeina du rusų karininkai ir 

Bogužas, kalvis. Bogužas komunistas buvo, bet mane užstojo. Sako apie mane — ans čia gyvena 

su motina, teturi 7 hektarus žemės. Tik buvo prisisegęs tautinį ženkliuką. Tie karininkai pasiima 

mane į mašiną ir važiuojam į štabą. Štabas tuo metu buvo už Viekšnių, į Laižuvos pusę — 

Pluogų kaime prie Šimkaus, Lipskio sodybos kieme. Galvojau, kad važiuoju mirti — žiūrėjau į 

saulę, gamtą atsisveikindamas. Įsukom į Laižuvos gatvę, toliau Laižuvos kelią. Už Viekšnių 

priemiesčio, vadinamo Naujakuriais, ir toliau Pluogų kaime pilni laukai, pagrioviai prigulę rusų 

kareivių. Kiti būriais eina keliu į Laižuvos pusę. Likus gal kokiems 100 metrų iki štabo, priekyje 

pamatėm būrį civilių, gal 30 žmonių — komunistų, milicininkų, viršininkų, skubančių, vos ne 

bėgte bėgančių irgi į Laižuvos, Maigų miško pusę. Mašina sustoja. Mane išlaipina. Karininkas 

rusiškai klausia manęs — buvai fašistu? Nebuvau, — sakau. Ar būsi fašistu? Nebūsiu. 

Karininkas nusikeikė — kebene matj, jaunas dar, eik namo! Ir nuvažiavo. 

Tuo pačiu Laižuvos keliu skubu į priešingą pusę, atgal į Viekšnius, namo. Nepriėjęs 


pagriovelio sėdi kanauninkas J. Navickas. Kelio vakarinėje pusėje, ant pakelės griovio krašto. 

Kanauninkas išsigandęs, paraudęs, prakaitas bėga. Su Kiviliu 1937—1938 metais kartu 

tarnavome Lietuvos kariuomenėje Tauragėje, septintame pulke, ryšių kuopoje, 100 žmonių 

435

vienoje kuopoje buvome. Ir nuotrauką turiu. Ans toks keistas, savotiškas ir kariuomenėje buvo. 

Greičiausiai, komjaunuolis buvo. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane, 

stebėdamasis paklausė — ar tave paleido? Paleido, — sakau. Kanauninkas gal manęs 

nebepažino. Sako, vyrai, aš čia palivarką turėjau... Aplinkui laukai pilni rusų kareivių. 

Kanauninkas sėdi ant pagriovelio, Kivilis jį su šautuvu saugo. Niekaip negalėjau pagelbėti. Mane 


susirinkau daiktus ir išėjau, namie nenakvojau, slapsčiausi kol vokiečiai atėjo. [...]. Tas Kivilis 

paskui buvo partorgu. Jis Mažeikiuose, girdėjau, tualete nusišovė partorgu bedirbdamas. Jo 

buvusi žmona, dabar Tiškienė, gyvena čia kažkur. 

Ka žydus varinėjo, anie ravėjo šaligatvius, ten, einant ant mokyklos. Aš ėjau su reikalais per 

miestą, tie partizanai, kurie saugojo tuos žydus su šautuvais, pasijuokė iš manęs, kad aš 

pasitraukiau. Jo, aš tokio darbo daryt negalėjau, man sąžinė neprileido, ir aš nesidėjau prie anų. 

Pasiuskit jūs. Tas žydas man nieko blogo padaręs nebuvo. Ir tokį darbą daryt, uiii..., negal, negal. 








































436







perduoti. 















































437




































E. Perminas). 



















438




























Kriaučiūnas Stanislovas. 1941 metai. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Viekšniuose šalia Kontrimų namo [to namo, kuriame vėliau buvo paštas, mokykla, kultūros 

namai], kiek į pietus, buvo [ir dar tebėra] didelis namas, kuriame buvo policija, štabas. J. Mačys 

— mano dėdė. Aš stovėjau prie vartų, kada tuos keturis — Gerulskį, kur pašte dirbo, 

komjaunuolį, gal Zarciną, Zarcinienę, Jurkūną — mačiau tik, kad keturis, susodino į mašiną ir 

išvežė į Mažeikius. Ten sušaudė. J. Mačys būktai protestavo, nepasirašė. Pasirašė kunigas 

Paulauskas, iš Padvarių. Jis buvo gestapo įgaliotinis. [...]. Kanauninką J. Navicką iš namų išvedė 

penktadienį, apie 12 valandą. Sušaudyt išvarė po pietų, apie ketvirtą valandą. Patys lietuviai. 

Viekšniuose dar nebuvo nė vieno ruskio. Rusai pasirodė tik vakare. Lig to laiko kanauninkas J. 

Navickas buvo nuvarytas, sulikviduotas, ir anie su gaisrinės mašina visi išbėgo. Tą vakarą visi 

išvažiavo. Visi tie aktyvistai. Vakare atvažiavo kelios rusų mašinos. Viduryje miesto, ten, kur 

dabar takelis, liepos auga, buvo keli namai. Du mūriniai dviejų aukštų. Buvo gaisrinė, mėsinė, 

žydų batų dirbtuvė, Veisio ir kitų krautuvės. Gaisrinė buvo tos namų eilelės rytiniame gale, 

pačiame Viekšnių centre. Prie gaisrinės pastato buvo visokie gaisrinės daiktai ir stovėjo stulpas 

su vėliava. Ten, kur dabar laikraščių kioskas. Aktyvistai išvažiavo su gaisrinės mašina. Vėliavą 

paliko iškeltą. Kada atvažiavo rusai, trispalvė dar tebeplevėsavo. Rado kažkur kirvį, nuvertė 

stulpą, vėliavą nutraukė ir čia pat ant stulpo kirviu sukapojo. 

Vaitkevičius Pranas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Gaisrininkų buvo dvi komandos. Žydų komanda ir lietuvių komanda. Ratai buvo, motoras 

buvo. Nuvažiavę į gaisrą, iškeldavo iš ratų motorą, prijungdavo viską ir gesindavo. Žydai geriau 

gesino kaip lietuviai. Žydų dvi poros važiuodavo. 

439

Partizanai, kurie prie žydų šaudymo buvo? Borusas buvo — miręs, Gaudiešius Kostas — 

miręs, partizanas buvo, Meižis partizanas buvo, prie žydų. Kiek tokių čia buvo, nė vieno nebėr 

gyvo, to partizano. 

440

2.5. ŽYDŲ ŽUDYMAS. HOLOKAUSTAS 


Mažeikių apskrityje). — Vilnius, 1960. — P. 5, 27—34 ir kt. — Tekste: 

Mačius Juozas, Ignato s., gimęs 1896 m. Gyvolių kaime. 1919—1940 m. Lietuvos 

kariuomenės administracinės tarnybos kapitonas. Vokiečių okupacijos metais buvo Viekšnių 

nacionalistų būrio štabo viršininku. Iki arešto — Viekšnių gimnazijos mokytojas. 

Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m. lapkričio 26 d.: 

1941 m. birželio 23 dieną Viekšniuose Tarybų valdžios jau nebuvo. [...]. Miestelyje sutikau 

mokytoją Milčių (Antanas Milčius buvo tautininkų partijos narys, pirmaisiais vokiečių 

okupacijos metais — Lietuvių nacionalistų partijos narys). Mes susitarėme sušaukti pasitarimą. 

[...]. Pasitarimas įvyko tą pačią dieną. Dalyvavome: aš — Mačius, mokytojas Milčius, kunigas 

Senkus, mokytojas Aleksas Zabkus (vokiečių okupacijos metais buvo Lietuvių nacionalistų 

partijos Viekšnių organizacijos steigėjas), buvęs leitenantas. Pasitarime dalyvavo septyni 

žmonės. Kitų neprisimenu. Pasitarimui vadovavo Milčius. [...]. Buvo priimtas kreipimasis į 

Raudonosios Armijos karius, raginantis nesipriešinti vietinei valdžiai, atiduoti ginklus. Šis 

kreipimasis buvo padaugintas šapirografu ir iškabinėtas Viekšnių miestelyje. [...]. Nutarėme 

susirinkti kitą dieną. 

Naktį į birželio 24-ąją į Viekšnius atėjo Raudonosios Armijos daliniai. Mūsų ginkluota 

sargyba išbėgiojo. Ryto metą atėjęs į miestelį, pamačiau raudonarmiečius. Mūsų iškabinėtos 

vėliavos, išklijuoti lapeliai su kreipimusi buvo nuimti. [...]. Aš vėl sugrįžau į Sonteklių kaimą. 

Birželio 27-ąją buvo pranešta, kad mokytojo Milčiaus esu kviečiamas į mišką, į Maigų kaimo 

rajoną, kur susirinko daug žmonių ir laukė manęs. Miške aš radau Milčių. Ten buvo ir Zabkus, 

Šmidtas iš Mažeikių miesto, vokiečių tautybės, matyti, prisiųstas iš gestapo, kunigas Paulauskas. 

Susirinko apie dešimt žmonių; vieni jų buvo apsiginklavę šautuvais, kiti — revolveriais. Man 

buvo pasiūlyta jiems vadovauti. Aš neatsisakiau. Šiame pasitarime buvo nutarta iš lietuvių tarpo 

sudaryti patikimų žmonių grupę, apginkluoti ją ir užpulti Viekšnius. Aš daviau visiems nurodymą 

klausyti tik mano įsakymų. 

Atėjęs į Viekšnių miestelį, aš paėmiau visą vadovybę į savo rankas, vadinau save miesto ir 

viso valsčiaus komendantu. [...]. Aš organizavau Viekšnių miestelio ir valsčiaus „partizanus”. 

Aš Viekšnių miestelyje organizavau „partizanų” štabą, kurio vadovybėje buvome: aš — 

Mačius, Milčius (aš jį paskyriau savo padėjėju), Zabkus (aš jį paskyriau pirmojo „partizanų” 

būrio vadu) ir Jasutis (paskirtas antrojo būrio vadu, atsakingas už tiekimą. Mirė 1943 m.). 

Tamašauską aš paskyriau tardyti areštuotuosius ir kiek vėliau — policijos viršininku (Zenonas 

Tamašauskas buržuazinės santvarkos metais buvo Viekšnių valsčiaus policijos viršininkas, 

tautininkų partijos narys. Vokiečių okupacijos laikotarpiu — Viekšnių valsčiaus policijos 

viršininkas ir Lietuvių nacionalistų partijos narys). Kunigą Senkų aš paskyriau savo padėjėju. 

Padėjėjams ir „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus įtartinus asmenis ir tuos, kurie 

priešinsis naujajai valdžiai bei mano įsakymams, areštuoti komunistus ir komjaunuolius. Aš 

įsakiau sulaikyti ir nuginkluoti Raudonosios Armijos pareigūnus. Visi suimtieji buvo atvaromi į 

„partizanų” štabą ir sodinami į kalėjimą. Buvo sulaikyti 40—50 karių ir atiduoti vokiečiams kaip 

karo belaisviai. 

Nuo birželio 27-osios iki liepos 15-osios buvo areštuota 80—100 civilinių asmenų, jų tarpe 

Viekšnių miestelio žydas komunistas Mendelis Kacas. Jį areštavo mano „partizanai”. Vokiečiai, 

kurie tuo metu buvo mūsų štabe, įsakė jį sušaudyti. Aš Kacą atidaviau vokiečiams, ir pastarieji jį 

sušaudė. 

Liepos 9-ąją mano patvarkymu į Mažeikių kalėjimą buvo perduoti septyni žmonės: 

Šišnickienė, Viekšnių valsčiaus partinės organizacijos sekretoriaus žmona; Gerulskis, Tarybų 

valdžios metais dirbo pašte; Liaukešinas, dirbo savo ūkyje Žibikų kaime, ir kt. Juos visus 

sušaudė Mažeikiuose. Kiek žmonių persiuntė į Mažeikių kalėjimą mano „partizanai” man 

įsakius, tiksliai pasakyti negaliu, nes šį reikalą tvarkė mano padėjėjas — mano dešinioji ranka — 

tardytojas Tamašauskas. Maždaug pusė sulaikytų žmonių buvo nugabenta į Mažeikių kalėjimą. 

441

Aš sudariau ketvertuką, į kurį įėjau aš, policijos viršininkas Tamašauskas, kunigai Paulauskas 

ir Senkus. Tam ketvertukui vadovavau aš. Jo posėdžiuose mes spręsdavome areštuotųjų likimą; 

tardydavau aš ir Tamašauskas. 

1941 m. liepos mėnesį aš, kaip Viekšnių komendantas, iš Mažeikių miesto komendanto 

Pečiulio gavau raštišką įsakymą, kuriame buvo nurodyta visus Viekšnių valsčiaus gyventojus 

žydus suvaryti į specialiai įrengtą stovyklą — getą. Suimami buvo visi žydai — nuo mažiausio 

iki seniausio. Vykdydamas šį įsakymą, aš savo „partizanams” daviau nurodymą areštuoti visus 

vyriškosios lyties žydus. Liepos 8—10 dienomis mano „partizanai” ir keli vokiečių kareiviai 

areštavo 150—200 valsčiaus žydų vyrų. Jie buvo uždaryti į viela aptvertą sinagogą. Liepos 14— 

15 d. buvo organizuota pakartotina operacija pasislėpusių žydų — vyrų, moterų ir vaikų — 

išgaudymui. Į sinagogą buvo suvaryta maždaug 500 žmonių. [...]. Iš Mažeikių vokiečių 

žandarmerijos buvo gautas įsakymas visus geto žydus su sargyba pristatyti į Mažeikius. Žydus 

šaudė Mažeikiuose nuo rugpiūčio 8 iki 15 dienos. 

Iš Mačiaus Juozo parodymų 1944 m. gruodžio 1 d.: 

Pirmą kartą vokiečių kareiviai pasirodė birželio 30-ąją. [...]. Pavalgę ir pagėrę jie išvažiavo. 

Liepos pradžioje į Viekšnius atvyko vokiečių artilerijos pulkas. Pulko vadas pulkininkas manęs, 

kaip Viekšnių miestelio burmistro, klausė, kodėl žydai dar ne gete. Aš delsiau, tačiau vis dėlto 

apie 500 žydų buvo suvaryti į aikštę. Vokiečiai ir „partizanai” iš jų tyčiojosi, kirpo barzdas ir 

plaukus, mušė. Tai buvo liepos 3-ąją. 

Nuo liepos 2 dienos, Mažeikių valdžiai patvarkius, „partizanai” man nebebuvo pavaldūs: jie 

veikė kaip pagalbinė policija. Jiems vadovavo valsčiaus policijos viršininkas Tamašauskas. 

Savicko Juozo parodymai: 

Su Tamašausku areštavau 20 žmonių: Viekšnių milicininką Poderį, pašto viršininką 

Martinėną, Stočkų kaimo valstietį Jagėlą, redakcijos darbuotoją Stonį, Viekšnių miestelio kalvį 

Bogužą, Liauksminą, Šultę (pastarieji du buvo Žibikų tarybinių ūkių komisarai), Čekų apylinkės 

pirmininką Jarkūną, Šišnickienę, Viekšnių karšyklos darbininką Levinską. Žinau, kad jie visi 

buvo komunistai. Kitų neprisimenu. Visus areštuotuosius nugabenome į Mažeikių saugumo 

policiją. 

Pakalniškis Jokūbas, Juozo s., gimęs 1906 m. Rygoje. Buržuazijos valdymo metais turėjo 

molinių indų dirbtuvę. [...]. Viekšnių ginkluoto nacionalistų būrio dalyvis, gavo sušaudyto žydo 

Manskio lininių audinių fabrikėlį. 

Iš Pakalniškio Jokūbo parodymų: 

Aš esu areštavęs apie 15 žydų šeimų, Viekšnių miestelio gyventojų. Atrodo, liepos 5 dieną, iš 

ryto, aš atėjau į štabą. Susirinko „aktyvistai”. Pirmuoju atvariau komjaunuolį Žvirblį, po jo — 

dantų gydytoją Gelfandą. Leitenantas Zabkus mums įsakė nueiti į Turgaus gatvę ir areštuoti ten 

gyvenančias žydų šeimas. [...]. Moteris ir vaikus nuvarėme į sinagogą, o vyrus uždarėme į 

daržinę, kuri buvo netoli jos. 

Visų tų žydų neprisimenu, bet galiu kai kuriuos nurodyti, būtent: kino mechaniką Peisoką su 

žmona ir 10 metų dukra, Adelsoną su žmona ir dviem dukromis (viena 16, kita — 18 metų), 

Kinsbergą su žmona ir dviem seniais (tėvu ir motina), Peisakovičių senį su sene. Tų areštuotų 

šeimų butus užantspaudavo Viekšnių miestelio fotografas Daukša ir policininkas Jarašauskas. 

Buvo sudaryta žydų turtui dalinti komisija iš šių miestelio gyventojų: dviejų seserų Klibyčių, 

vaikų gydytojos Emilijos Potriūtės, gimnazistų Valės Pundziūtės, Taučiaus ir Libskio. Ši 

komisija konfiskuotą turtą surašė ir išdalijo „aktyvistams”. Dalį išsivežė vokiečiai, o likusius, 

blogiausius daiktus, pardavė iš varžytinių. Daug rūbų ir baldų išvežė štabo narys Zabkus, 

Taučius, daug drabužių — seserys Klibytės, o taip pat Potriūtė ir Pundziūtė. [...]. Viekšnių 

„partizanų” būrio štabas po 20 dienų žydus nugabeno į Mažeikius. Jie visi buvo sušaudyti žydų 

kapinėse. 

Virmauskas K. Apie ką skamba noktiurnai // Vienybė. — 1967. — Liep. [...], 13. — Tekste: 

Dauginiuose Antanas Čijunskas 3 metus slėpė žydaitę Cilę. 

442

Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944. — Vilnius, 1973. — D. 2. — P. 181—182. — 

Tekste: 

Tenis Pranas, Jono, gimęs 1903 m. Medžialenkės kaime. 1941 06 30—1941 07 07 buvo 

Viekšnių partizanų būrio štabe. 1941 m. birželio 30 partizanai pradėjo suiminėti žmones. 

Pradžioje ir aktyvistus žydus, vėliau — likusius žydus. 1943—1944 m. P. Tenis buvo Viekšnių 

valsčiaus viršaičiu. Tardymo 1945 01 10 dokumentai. — [Pavardė „Tenys” žinoma Viekšnių 

krašte. „Tenis” — dėl blogo vertimo iš rusų kalbos]. 

Sarapinienė P. Tau gyvename, žeme: Apybraiža apie Aleksą Raubutą // Vienybė. — 1984. — 

Rugpj. 28. — Tekste: 

Kalvis, mokėsi kalviauti Tryškiuose pas Pozniaką. Iš pradžių kalviavo Šiaudinės dvare, po to 

dirbo buvusioje Kiršos kalkinėje. Įstojo į komjaunimą. 1941 m. grįžo pas tėvus į Kairiškių 

apylinkę. „Kartą Aleksas su savo draugu Miltiniu važiavo dviračiais iš Tryškių. Buvo liepos 

pabaiga. [...]. Iš Balsių miškelio išniro keli baltaraiščiai, pastojo jiems kelią. [...]. Miltiniui 

pasakė nešdintis, o Aleksui metė: „Tu eisi su mumis. Reikia pagalbos.” Kai baltaraiščiai priėjo 

miškelį, Aleksas pamatė nebaigtą kasti duobę, šalia įbestus kastuvus. Duobę kasė du 8—9 metų 

žydų tautybės vaikai. O tolėliau, prie nulaužto berželio, gulėjo Kairiškių kartono fabriko 

darbininko lavonas. „Lipk į duobę ir kask”, — vienas iš atlydėjusių paliepė Aleksui. Kasė 

Aleksas. „Na, užteks. Ne toks jau darbininkas esi”, — sakė banditų padlaižys Urbonas. „Geriau 

pažiūrėk, kaip žydukus „krikštysime”. Suklupdė vaikus prie Kondroto lavono ir liepė bučiuoti. 

Vaikai bijo, verkia, klykia... Po to baltaraištis Sabeckis Aleksui sako: „Dar nelabai raudonas esi, 

dumk namo. Bet kitą kartą...” Po tos siaubo kupinos dienos Aleksas pražilo.” 


Rugpj. 28: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

„... Ir atlėkė devyngalvis slibinas, ir visoj karalystėj nei dieną, nei naktį nebuvo ramybės. Ir 

išėjo trys broliai, visi kaip vienas, su piktuoju slibinu pasigalynėti, žmonėms taikos ir laimės 

parnešti...” — pradėdavo pasaką senoji Raubutienė. Septyni vaikai, aplink motiną sutūpę, sulaikę 

kvėpavimą, gaudyte gaudė kiekvieną žodį, o mažose širdelėse pamažu kaupėsi neapykanta 

drakonui... 

Aleksiukui patikdavo tie ilgi žiemos vakarai, nors maža spingsulė šykščiai apšviesdavo 

trobelės vidų, nors kiekviena kambario kertelė knibždėte knibždėjo paslaptingų šešėlių. Tačiau 

taip būdavo tik žiemą. O ateidavo vasara, ir Aleksiukui vėl tekdavo palikti namus ir per 

pavasario polaidžius klampoti pas naują ūkininką. Retai kuris mažąjį piemenuką iš namų ratuose 

išsiveždavo — kuo daugiau vaikščios piemuo, tuo greitesnis bus... 

Nelepino piemens ir Papilės ūkininkas Bogužas. Pravirkdavo Aleksiukas, į kvepiančią žolę 

įsikniaubęs, gimtus namus prisiminęs. O ūkininkas: 

— Tai ką, pasūdyt žolę sumanei? Taupyk ašaras, jų dar reikės. 

Ir nueidavo plačiu žingsniu, dėl viso pikto galvijus suskaičiavęs, — ar nepraganė 

bežliumbdamas varlys. 

Aleksiukas buvo darbštus vaikas, ir aplinkinių kaimų ūkininkai mielai samdė jį. Žinojo, kad 

tas, bandą ganydamas, tikrai neužmigs, o kad labai jau namų pasiilgsta, — niekis. 

Kai po dienos darbų sumigdavo ūkininko šeimyna, Aleksiukas tyliai nuslinkdavo nuo krosnies 

ir bėgdavo namo, į Budriškius. Namo... Nors minutėlei prisiglausti prie lietum ir vėju kvepiančių 

motinos rankų, nors valandėlei pasėdėti ant gimtų namų slenksčio. O paskui — tebūnie kas bus! 

Na ir kas, kad ūkininkas už tokius naktinius žygius ausį skaudžiai nusuks, ar plaukus papeš? 

Užtat jis buvo namuose, kur tokia kvapni barščių sriuba ir tokios miltingos didelės bulvės. 

Suprato Aleksiukas, kad bloga būti mažam ir silpnam, ot, jeigu būtų stiprus, ne tik buožę, bet 

ir pasakų drakonus nugalėtu... 

Vakarais, kada Aleksiukas mirkydavo vandenyje ražienų subadytas, perštinčias kojas, motina, 

ant pečių uždėjusi ranką, tardavo: 

— Gal neilgai tau, Aleksiuk, teks buožėm nugarą lenkti. Rasi, geresnių laikų sulauksime... 

443

Atėjo 1938-ieji metai. Aleksiukas jau visai į Aleksą išaugo, ir kaimo vaikai jau nebedrįsta jo 

piemeniu vadinti. Tėvas žadėjo Aleksą leisti mokytis kalvystės amato pas Pozniaką. 

Ir taip vieną ankstyvą rytmetį Aleksas, savo kuklią mantą susikrovęs, iškeliavo į Tryškius, 

prisistatė kalvystės „meistrų meistrui” Pozniakui. Paauglys meistrui patiko. 

Meistras Alekso nebarė, nestumdė, leido jam dumples papūsti, paprašė padėti ir arklį 

pakaustyti. Bet labiausiai Aleksas laukdavo tų dienų, kai susirinkę prie kalvės, miestelio vyrai 

apie naujus laikus prašnekdavo. Pakalbėdavo jie ir apie neramumus pasaulyje, apie vokietį, kuris 

vis nerimsta. Tada daug kas iš susirinkusiųjų prisimindavo pirmąjį pasaulinį karą, per kurį tiek 

daug artimų ir pažįstamų galvas padėjo. 

Atėjo ilgai lauktoji diena, Aleksas, „diplomuotas” kalvis, sugrįžo į savo gimtinę. Iš pradžių 

kalviavo Šiaudinės dvare, po to dirbo buvusioje Kiršos kalkinėje. Įstojo į komjaunimą. Tačiau 

1941-aisiais prasidėjo Didysis Tėvynės karas. 

Baltaraiščiai, senas „skriaudas” atminę, siautėjo kaimuose ir miesteliuose, žudė naujakurius, 

komjaunuolius, aktyvistus, naujo gyvenimo kūrėjus. Neramu pasidarė. Ir Aleksui teko sugrįžti 

pas tėvus, į gimtąsias Kairiškių apylinkes. Ir Kairiškiuose tai vienur, tai kitur sutratėdavo 

automatai, šiurpiai nakties tyloje nuaidėdavo riksmas. Liejosi nekaltų žmonių kraujas. Šiaudinės 

miškas priglaudė Alekso pusbrolį Joną, kuris baltaraiščiams „prasikalto” tik tuo, kad kaimo 

jaunimui organizuodavo šokius, o kartais sakydavo ugningas kalbas apie naują, geresnį 

gyvenimą. 

Žmonės, išgąsdinti Šiaudinės miško tragedijos, nakčiai kuo tvirčiau užsisklęsdavo duris, o 

dieną stengėsi būti būryje — gal neišdrįs baltaraiščiai už žemės lopinėlį kraujo gerti. 

Kartą Aleksas su savo draugu Miltiniu važiavo dviračiais iš Tryškių. Buvo liepos pabaiga. 

Švietė karšta saulė, žieduose dūzgė bitės. Buvo ramu, tylu, ir nesinorėjo tikėti, kad kažkur 

sproginėja bombos, dega miestai ir kaimai, žūsta žmonės. Iš Balsių miškelio išniro keli 

baltaraiščiai, pastojo jiems kelią, liepė nulipti nuo dviračių. Pavedėję keletą žingsnių keliuku, jie 

Miltiniui pasakė nešdintis, o Aleksui metė: 

— Tu eisi su mumis. Reikia pagalbos. 

Negera nuojauta suspaudė Aleksui širdį, tačiau bėgti nebuvo kaip — ginkluoti baltaraiščiai 

kaipmat paleis pavymui kulką. Reikėjo paklusti. 

Reikėjo laimėti nors laiko, kad galėtum galvoje surikiuoti pakrikusias mintis ir nuspręsti, ką 

daryti. 

Kai baltaraiščiai priėjo miškelį, Aleksas pamatė nebaigtą kasti duobę, šalia įbestus kastuvus. 

Duobę kasė du 8-9 metų žydų tautybės vaikai. O tolėliau, prie nulaužto berželio, gulėjo Kairiškių 

kartono fabriko darbininko lavonas. 

— Lipk į duobę ir kask, — vienas iš atlydėjusių paliepė Aleksui. 

Kasė Aleksas. 

— Na, užteks. Ne toks jau darbininkas esi, — sakė banditų padlaižys Urbonas. — Geriau 

pasižiūrėk, kaip žydukus „krikštysime” ... 

Suklupdė vaikus prie Kondroto lavono ir liepė bučiuoti. Vaikai bijo, verkia, klykia... 

Po to baltaraištis Sabeckis Aleksui sako: 

— Dar nelabai raudonas esi, dumk namo. Bet kitą kartą... 

Po tos siaubo kupinos dienos Aleksas pražilo. 

Paskui atėjo 1944-ieji. Aleksą pašaukė į Tarybinę Armiją. Neilgas tasai kareivio mokslas. Po 

to perkėlė į Kirovą, vėliau į Mažeikius. Apsistojo Lūšės miškuose, kur kasdien karius mokė 

įvairių karinių gudrybių. Aleksas nesunkiai perprato visą sudėtingą karo techniką, per pratybas jį 

vadas gyrė. Dar trys senųjų Raubutų sūnus — Anatolijus, Fiodoras, Viktoras — gynė Tėvynę. Iš 

pradžių broliai net vienoje kuopoje buvo, tačiau kartą vadas pasakė: 

— Reikia išskirti brolius į skirtingas kuopas. Dar pakirs priešo kulka visus keturis iš karto. 

Iš čia, iš Lūšės miškų, visi kariai ir buvo pasiųsti į frontą. 

O hitlerininkai Latvijoje įnirtingai priešinosi. Dėl kiekvienos žemės pėdos. Tačiau artileristai, 

kurių kuopoje buvo ir Aleksas juos apipildavo kulkų, sviedinių kruša. O apsupties žiedas vis 

standžiau veržė priešus. Fašistai pasidavė. 

444

Braukė Aleksas nuo kaktos prakaitą, neįgudusiom rankom suko suktine ir žiūrėjo, kaip 

nugalėti vokiečiai meta į krūvą šautuvus, granatas, pistoletus. Geroka krūva išaugo 

„užkariautojų” ginklų. 

Dar teberūko pamušti priešo pabūklai, dar garavo sviedinių išrausta žemė, kai buvo gauta 

komanda žygin. Artileristai buvo išvargę, bet linksmi. O po kelių dienų išrikiavo kuopos vadas 

karius ir pranešė: 

— Pergalė! Vokietija kapituliavo! 

Vokiškieji fašistai buvo nugalėti, tačiau dar kariavo japonai. Reikėjo duoti ir jiems atkirtį. 

Aleksas su broliais buvo pasiųstas į Turkmėniją. Čia brolis Viktoras mirė. Palaidojo jį ten, kur 

vėjas, tarp smėlio barchanų įsisupęs, amžinybės dainą niūniuoja... 

Grįžo Aleksas Raubutas į Kairiškius 1946 metų gegužį. 

1954 metais sėdo prie traktoriaus vairolazdžių. Ir taip — iki pensijos. 27-eri metai jis, tartum 

būtų ištikimo kario priesaiką davęs, arė ir sėjo ją, gimtąją žemę, nesiskųsdamas ir nedejuodamas, 

kad sunku, kad negera, kad galėtų jį pakeisti jaunesni, stipresni. Ir žemė buvo dosni. Kiekvieni 

metai atseikėdavo vis didesnį derliu, vis geriau, šviesiau pradėjo gyventi gimtųjų Kairiškių 

žmonės. Dėl to buvo verta kovoti. Dėl to yra verta gyventi. 

Ir kentėti, kad jaustum, kaip žemė pavasario žiedais ir rudens laukų dosnumu dėkoja tau ir 

kitiems už širdies kaitrą, dalinamą metu metais, už prakaito lašus. Gražūs gimtinės laukai, 

gražios prošal skubančios dienos. Dėl jų — tokių nuostabių — verta gyventi... 

Vilkys A. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. — Vas. 25: ir 

nuotrauka. — Tekste: 

„Liudvikas matydavo, kaip kunigas Senkus, tas pats, kuris tikybą prieš karą mokykloje jam 

dėstydavo, iškėlęs galvą, rimtu veidu, lyg kokį šventą ir iškilmingą darbą dirbtų, eidavo gatve į 

baltaraiščių štabą, namą, stūksantį ant kalniuko Viekšniuose. O baltaraiščiai „planingai” vykdė 

savo juodąjį darbą. Pirmiausia naikino žydus ir tarybinius aktyvistus. Šiurpulys pereidavo per 

visą kūną, kai Liudas regėdavo tuos nežmoniškumo vaizdus. Štai įkinko žydus į vežimą, uždeda 

jiems pavalkus lyg kokiems arkliams, šmaukšteli botagu: traukite stipenos. Traukia sunkiai, kaip 

tikri kuinai, o baltaraiščiai iš juoko leipsta, dar taikosi kaustytu batu įspirti. [...]. Liudvikas 

klausosi po miestelį sklindančių kalbų. Baltaraištis Jasutis gyręsis, kaip su šautuvo buože 

auksinius dantis išmušęs. Kam, girdi, į Mažeikius varomiems žydams auksas — jiems duobės 

jau paruoštos. Žiaurus Jasutis, bet ir senis Pikevičius didžiuojasi savo sumaniu sūnumi 

baltaraiščiu. [...]. Liudviko motina Petronėlė Žiaugienė dėkoja dievui, kad Trušinskai tik pusę 

žemės atsiėmė ir po velėna nepakišo, nors, visi viekšniškiai mato, trys Trušinsko sūnūs su baltais 

raiščiais.” 



















445





















































446









































su ginklais. 









447























































448








civilio. 






































kūnų. 








449























































450

























atėjūnų. 







laistančius. 






















451








gaspadinę. 








prakeiktieji. 







































452


partizanais? 




















































453

















Elekšis Juozas. Šaudo žydus // Elekšis J. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — P. 16—19. — 

Tekste: 

„Gera piemeneliui šiltą dieną, kai banda rami. [...]. Tokią puikią dieną ir išgirdau kažkokius 

keistus garsus. Jie pasigirdo kitoje Ventos pusėje [žiūrint iš Lėlaičių, Paventės kaimų], kažkur už 

klebono palivarko. Tas garsas artėjo, ir vis negalėjau suprasti, kas tai. Aišku, tai buvo ne daina. 

Gal giesmė, gal kažkoks niūkimas, gal aimana. Kažko neramu pasidarė širdyje. Dar minutė, ir 

nuo to nesuprantamo garso, nuo nežinios būčiau dūmęs namo, palikęs likimo valiai bandą. Bet 

štai kelyje pasirodė keista eisena. Ginkluotų žmonių lydima, ėjo kolona. Gale riedėjo du vežimai. 

Žaibiškai perplaukiau Ventą. O dangau! Varo šaudyti žydus. Jaunų vyrų jau nesimato. Sako, juos 

jau sušaudė. Vežimuose keli visai sukriošę seniai. Varovų rankose ne tik šautuvai, bet ir baltai 

nudrožtos lazdos, kurios kartais paskatina nelaiminguosius. Kolona eina vos ne pustekiniais, 

rodos, skubama į kokį svarbų renginį. Kaip nuožmiai atrodo tie varantys žmonės! Rodos, ir tave 

čiups, pastatys į tą koloną. Atgal skuodžiu jau tekinas. Vos spėjau grįžti prie bandos, šaukia 

tėvas. [...]. Taip kartodavosi visada, kai kelyje į Mažeikius pasirodydavo baisioji kolona. 

Supratau — tėvai nenorėjo, kad matyčiau, kas darosi kelyje. Tačiau aš mačiau! Mačiau, nes 

ganydamas paventy pirmas ją išgirsdavau ir pamatydavau. Verksmas visada pasigirsdavo 

Giedros pakalnėje. Ar ten nuo kaitros ir kelio ištroškę nelaimingieji puldavo prie pakely 

stovėjusio šulinio, ar čia, kur mažiau žmonių, iš aukų grobdavo turtą, dabar jau niekas 

nepasakys. Tik kartą teko matyti žydšaudžius grįžtančius — sustojo maudytis. Linksmi, kalbūs, 

bet jų skleidžiami garsai kėlė kažkokį šiurpą, net baisu buvo prisiartinti. Nusirengė. Tokie pat 

žmonės... Sprukau kuo toliau. Pritilo kaimas. Žmonės buvo pritrenkti. Tarėsi, ką dabar šaudys 

toliau. [...]. Gyvenimas, rodos, ėjo sena vaga, bet jis toks nebebuvo. Žmonės, kurie visada 

sakydavo teisybę į akis, pasmerkdavo kiekvieną blogą poelgį, dabar nieko nesakė net egzekucijų 

dalyviams. Mūsų mokytojo brolis buvo pats kruviniausias žydšaudis. Su siaubu žmonės kalbėjo, 

kad nušovęs devyniasdešimt devynis. Visur lakstęs kaip patrakęs — norėjęs nušauti šimtąjį. 

Nebebuvo ko. Viekšniuose tebuvo apie penkis šimtus žydų — kiti taip pat norėjo pasižymėti... 

[...]. Atsilankydavo kaime ir akcijų dalyviai, bet niekas nedrįsta jų klausinėti. Dažniausiai jie 

prasitardavo patys, kad nešaudė, tik varinėjo į egzekucijas. Mačiau, kaip varė! Jie ir jų artimieji 

vis teisindavo susidorojimą. Tarp kitų pateisinimų buvo ir toks — žydai nukankino Kristų. [...]. 

Žydšaudžių giminės pasigirdavo ir gautu turtu. [...]. Brutalumas, su kuriuo buvo susidorojama su 

žydais, tiesiog paralyžavo ne tik nelaiminguosius, bet ir visus žmones. [...]. Žmonės tada taip pat 

buvo šoko būsenoje. Niekas nėjo žiūrėti į varomuosius, niekas nemėgino sustabdyti nusikaltimo. 

Rodos, turėjo žmonės užgulti kelią, kunigai išeiti iš bažnyčių su Švenčiausiais sakramentais. Net 

paniekos žydšaudžiams niekas nedrįso viešai parodyti.” 

454

Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Nejaugi mes visi kalti? // Vienybė. — 1995. — 

Kovo 8. — Visas tekstas: 

Mūsų šalies Prezidentas A. Brazauskas Izraelyje tautos vardu atsiprašinėjo už žydų naikinimą 

nacių okupacijos metu. Ar tai reikalinga? Nejaugi visa mūsų tauta kalta dėl kelių žmogžudžių? 

Kodėl mūsų tautos niekas neatsiprašo už jai padarytas skriaudas ir žudymą? Kodėl lietuvių tautą 

vadina žydšaudžių tauta? Juk tai netiesa! 

Noriu nuklysti į praeitį. Prieš karą Viekšniuose, kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, didžiąją 

gyventojų dalį sudarė žydų tautybės žmonės: krautuvininkai, keli stambūs pirkliai, amatininkai, 

gydytojai. Lietuviai gražiai su jais sugyveno. Maloniai pirkėjus aptarnaudavo medžiagomis 

prekiaujantis Beržanskis, visada besišypsanti skrybėlaičių gamintoja Naftalinienė, kanceliarinių 

prekių krautuvės savininkas Aizikmanas ir kiti. Iš stoties keleivius parveždavo vasarą atviru 

vežimu, o žiemą lyg ir karieta du vežėjai: Bentskis ir Apkis. Prie pat bažnyčios gyveno gražus 

stotingas dantų gydytojas Gelfandas. 

Iš vaikystės prisimenu, kaip šie mūsų kaimynai švęsdavo šeštadienį, kaip languose degdavo 

žvakės, kaip vyrai traukdavo į sinagogą, o iš namų sklisdavo tęstinės, kažkokios paslaptingos ir 

ilgesingos jų giesmės — raudos. Nors miestelyje buvo atskira žydų mokykla, bet kažkodėl ir 

mūsų klasėje (tada vadinamame pradinės mokyklos skyriuje) mokėsi keli žydukai. Prisimenu, 

vienas berniukas buvo labai storas, atrodo, Dodzikas vardu. Mes jį mėgdavome už tą storumą 

paerzinti, bet šiaip mylėjome už geraširdiškumą. 

Klasėje mokėsi ne tik žydų tautybės vaikai kartu su mumis, lietuviais, bet ir latviai, rusai. Ir 

niekada mums nekildavo mintis, jog jie kitokie, negu mes, jog turėtume su jais nedraugauti ar 

kaip nors skriausti. Visi puikiausiai sugyvenome. 

Viena mano geriausių draugių buvo stačiatikių šventiko Černajaus duktė Lena, 1944 m. su 

tėvais pasitraukusi į Vakarus nuo artėjančių bolševikų. Vėliau labai draugavome su kalvio 

Kuchalskio dukra Galia. O ir dabar artima draugystė tebesieja mus, klasės draugus, su iš Fermos 

kaimo kilusiomis rusaitėmis. 

Tik dabar kažkodėl dažnai užsimenama apie lietuvių nacionalizmą, nepakantumą 

kitataučiams. Niekaip nenoriu su tuo sutikti. Ar kur nors pasaulyje dar yra tokia geranoriška 

nacionaliniu klausimu tauta, kaip lietuviai?! Jau greičiau mes leisime sau užlipti ant sprando 

kitataučiams, negu juos skriausime! 

O kaip mūsų miestelio žmonės jaudinosi, kai užėję vokiečiai suėmė visus žydus. Moteris 

uždarė į sinagogą, o vyrus į šalia vaistinės esantį pirklio Vakso sandėlį. Ir vėl sklido jų ilgesingos 

giesmės, pusbalsiu kalbamos maldos. 

Kartą mačiau, kaip turgavietėje prieš mūsų namus išdidus vokietis, sėdėdamas ant žirgo, liepė 

suimtam žydų rabinui nusiimti šventą kepuraitę — jarmulką ir nušluostyti žirgo pauodegį. 

Senukas verkdamas net suklupo, o vokietis jam spyrė auliniu batu. 

Tikiuosi, kad dar daugelis viekšniškių prisimena gerą specialistą, malonų ir gražų gydytoją 

T. Lipmaną. Jį suimtą laikė atskirai nuo kitų įkalintų žydų ir kartais atvesdavo į vaistinę paimti 

ligoniams vaistų. Kartą pažįstamas sargybinis liko vaistinėje, o tėvelis gydytoją pakvietė pas mus 

į butą arbatos išgerti. Mačiau, koks jis buvo susijaudinęs! Tėvelis jam pasiūlė: „Daktare, per 

mūsų sodelį yra išėjimas link Ventos, bėkite! O aš kaip nors išsisuksiu”. Daktaras Lipmanas 

liūdnai padėkojo, bet atsisakė, paaiškinęs, kad be savo žmonos jis niekur nebėgsiąs. 

Netrukus vieną vakarą, kai jau buvau beužmieganti, pamačiau, kaip į miegamąjį įbėgusi 

mamytė ima mano mėgiamus raudonus kaspinus, kuriuos įpindavau į kasas, juos karpo ir skubiai 

siuva ant balto audeklo iš jų padarytą raudoną kryžių. Nustebusi paklausiau, kam tai. Tada 

mamytė paaiškino, jog siuvanti gyd. Lipmano žmonai medicinos seselės baltą gaubtą, o jam tokį 

raištį ant rankovės, nes tą naktį ruošiamasi žydus varyti į Mažeikius. Koks bus jų likimas, niekas 

nežinojo, bet mano tėvai tikėjosi, kad medicinos darbuotojų ženklai Lipmano šeimai gali padėti 

išlikti. 

Baisi buvo ta naktis! Girdėjome varomų žydų verksmą, dejones. O rytą sužinojome apie jų 

liūdną likimą. Grįžę girti žydšaudžiai papasakojo, kad gyd. Lipmanas, norėdamas padrąsinti savo 

tėvynainius, paėmęs už rankos savo mylimą žmoną, pats pirmas atsistojo ant paruoštos duobės 

krašto... 

455

Taip, ši žydų naikinimo akcija buvo baisi, nežmoniška. Bet joje nedalyvavo lietuvių tauta, o 

tik paskiri nužmogėję jos atstovai, vokiečių nacių vadovaujami. Miestelio gyventojai gailėjo 

savo kaimynų, verkė ir smerkė tuos kelis žmogžudžius. Tėvelis pasakodavo, kad Viekšniuose 

žydų nešaudė, o išvarė į Mažeikius todėl, kad mūsų miestelio viršaitis J. Mačys nesutiko 

pasirašyti mirties nuosprendžio, nors ir kaip jam iš apskrities atidūmę vokiečiai grasino. O 

vokiečiai laikėsi formalumo — turėjo būti parašas. 

Prisimenu, kaip vėliau buvo pasakojama, kad nė vienas šitų žmogžudžių nesulaukė laimingos 

mirties: vienas nukritęs nuo stogo užsimušė, kitas girtas nuskendo ir pan. O vienas baisiausių 

žydšaudžių, Levis Dargis, ilgai girtas slankiodavo miestelio gatvėmis, gąsdindamas praeivius. 

Kas su juo toliau nutiko, nebežinau. 

Manau, kad dar yra prisimenančių įvykį, sukrėtusį visus viekšniškius 1943 m. pavasarį. Tada 

pas Ramoniškių kaimo kalvį Šimkų buvo rasta iš Telšių geto pabėgusi žydaitė, kurią ši šeima 

daugiau kaip metus slėpė savo sodyboje. Šitą merginą vokiečių žandarai atvežė į Viekšnius ir 

liepė sušaudyti. Nuovados viršininkas ilgai delsė, nenorėdamas vykdyti šio įsakymo, miestelio 

viršaitis Mačys net tarėsi su mano tėveliu, kaip mergaitę būtų galima išgelbėti. Tačiau vieną naktį 

girtas policininkas Liobė, nusivedęs ją į Kegrių mišką, peršovė. Sužeista mergaitė atsipeikėjo, 

visa kruvina nušliaužė pas Užventės kaimo ūkininką Jodeikį ir pasibeldė į langą. Jodeikio duktė 

sirgo džiova, tad nepabijojo priimti sužeistąją, sakydama, kad ir šiaip jai neilgai belikę gyventi. Ji 

paprašė pakviesti med. seserį Ameliją Putraitę, kad ši peršautajai suteiktų pagalbą. Vokiečių 

įstatymais už žydų slėpimą buvo sušaudoma visa šeima, todėl išsigandęs ūkininkas Jodeikis, 

pabijojęs pasekmių, savo samdiniui įdavė ne dukters laišką seselei Putraitei, o pranešimą 

policijai. Žudikas Liobė tuoj prisistatė ir, atgal į mišką nuvedęs, kalinę pribaigė. 

Iš Kapėnų kaimo į miestelį ėję žmonės pamatė griovyje prie kelio gulintį žydaitės lavoną, 

labai išsigandę pranešė viršaičiui. Šis liepęs sukalti karstą ir merginą palaidoti žydų kapinėse. 

Kiek prisimenu, tai įvyko prieš pat Velykas, Didžiąją savaitę. Velykų rytą iš bažnyčios grįžę 

namiškiai pašiurpę pasakojo, kad dabar jau tikriausiai žandarai suimsią mūsų gerbiamą kunigą 

Klemensą Arlauską, nes šis, bažnyčioje pamatęs tą nedorąjį žudiką, griausmingu balsu jį iš 

bažnyčios išvaręs. 

Štai kaip tėvelis aprašo tą įvykį: „Atėjus Velykoms, kaipo „geras” katalikas, Liobė su kitais 

policininkais nuėjo bažnyčion, o pamokslą sakantis kunigas K. Arlauskas, juos pamatęs, labai 

supyko ir už nekaltos mergaitės nužudymą iš bažnyčios išvarė, ir ateityje nekaltu krauju 

suteptomis rankomis bažnyčios durų paliesti neleido. 

Tais pačiais metais žydelkaitę išdavęs girtas ūkininkas Jodeikis, pasibaidžiusio arklio įspirtas, 

mirė”. 

Jau vien tie keli pavyzdžiai rodo lietuvių nuostatą žmogžudžių, šaudžiusių ir kankinusių 

žydus, atžvilgiu. Man atrodo, kad kiekvienoje tautoje galima atrasti įvairių išsigimėlių, ypač jei 

juos skatina valdžią turintieji okupantai, šiuo atveju, naciai. Tad negi mes visi atsakome už kelių 

padarytus nusikaltimus? Ir nejaugi visų mūsų vardu Prezidentas turi atsiprašinėti? 

Kerys Bronius. Mūsų senieji „brokeriai” // Vienybė. — 1995. — Geg. 13. — Visas tekstas: 

Jų sapno niekas neįspės, 

Kaip niekas neįspės kančios 

Prasmės, nei galo, nei pradžios, 

Ir viską saugos paslaptis... 

V. Mykolaitis-Putinas 

Makleriai, brokeriai, faktoriai, komisionieriai seniau Lietuvoje buvo vadinami — tarpininkais. 

„Mejeris, kuris dvarininkams, ypačiai Klyšių Daugirdams, ėjo faktoriaus, tarpininko... pareigas”, 

— rašė Mykolas Biržiška knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose”, išleistoje tik vieną 

kartą 1938 m. Kaune. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė savo moksliniame darbe „Žemaičių bajorų 

ūkis pirmoj pusėj devyniolikto šimtmečio” rašė: „Viekšnių prekyba buvo išimtinai žydų rankose, 

todėl ir jei reikėjo kas iš ūkio parduoti, teko naudotis žydų patarnavimu. Žydai vaikščiodavo ar 

važinėdavo po dvarus ir kaimus, supirkinėdavo smulkius produktus, kaip kailius, paukščius, avis, 

apynius ir t. t., suieškodavo dvarininkams, kas jiems reikia pirkti, prirodydavo kur yra geras 

arklys, gera karvė parduoti. Varydavo įvairius reikalus, patys tuo būdu uždarbiaudami, kai kada 

456

nulupdami brangiau, apgaudinėdami, jei kas duodasi apgaudinėjamas, bet be jų dvarininkai 

nemokėdavo apsieiti. Nekartą žydai, pirkdami iš dvaro javus, už pristatytus į miestelį dvaro 

arklius sumokėdavo tuoj gyvais pinigais. Tuo laiku žydai — vienintelis ūkiui kredito šaltinis”. 

M. Biržiška rašė: „Žydai pas mus ilgai buvo šaukiami tik vardais. Pavardes jiems priverstinai 

ėmė teikti apie 1820 m., bet jos prigijo bene tik 80-aisiais metais”. Kraštotyrininkė Amelija 

Urbienė yra užrašiusi dalį Viekšnių žydų pavardžių, vardų, pravardžių. Viekšniškių dar 

nepamiršti krautuvininkai Izraelštamas, Mackibuckis, Pekeris Mauša, Peisachovičius, Icka 

Parka, Šiši, Cyrė, Goldmanas, Rochė Blankaitė, Maušelis, Rabinovičienė-Lipkė, Eizikmanas, kiti 

prekybininkai, amatininkai — siuvėjas Kalmanas Orkis, skardininkas Vaineris, arbatinės 

savininkas Jankelis, puodininkas Hintendorfas, puodais prekiavęs Klafas Zelikis. Prisimenami 

Abe Potes-Apkis, Šij Michel-Šikis, Irša Gindė, Šotlandas, Blanka, Giberis Leiba, Kaplanas, 

Rubinšteinas ir dar daug viekšniškių, bet tie prisiminimai tarsi apgaubti liūdesiu ir gailesčiu. 

Viekšnių apylinkėse, už geležinkelio, Marškonės kaime, gal iki 1930 m. gyveno du žydai, 

sako, vedę seseris. Manoma, kad gerokai iki 1930 m. Palnosų kaime buvusioje karčemoje 

apsigyveno Jankelis Byrka. Kai palnosiškis Juozas Samulevičius, būdamas 18 metų, 1930 m. 

tarnavo pas Jankelį darbininku, Jankelis Palnosuose jau seniai gyvenęs. Toliau už geležinkelio 

turėjo 18 hektarų žemės, apie 8 karves, du arklius. Rytiniame namo gale buvo parduotuvė su 

iškaba. Šeima nedidelė — žmona ir duktė ar įdukra. Pats Jankelis, vienas ar su viekšniškiu 

padėjėju, supirkinėdavo grūdus, kiaušinius, „skūreles” ir pardavinėdavo Mažeikiuose ar kitur. 

Pasakojama, buvęs geras žydas, už darbą gerai mokėdavęs ir gerai maitindavęs. 

Prasidėjus karui, Jankelis su šeima liko gyventi Palnosuose. Senieji palnosiškiai prisimena 

nuo Akmenės pusės per Palnosus į Viekšnius varomus žydus. Žydai vis ėjo ir ėjo — tiek daug jų 

buvo. Išvarė ir Jankelį su šeima. Atvaryti į Viekšnius žydai kurį laiką buvo laikomi šiulėje. Ne 

vienam viekšniškiui pavykdavo perduoti žydams maisto — daug žydų viekšniškiams buvo gerai 

pažįstami. Dabar jau sunku ką nors tiksliai nustatyti, tačiau pasakojama, kad kažkas padėjo ir 

Jankeliams. 

Jei apie kurių nors žydų likimą ne viskas žinoma, tai Jankelio ir jo šeimos likimas žinomas. 

Dabar jau miręs sargybinis yra pasakojęs: žudynių vietoje, miške už Mažeikių, buvo iškasti 

grioviai-duobės. Per kiekvieną duobę perdėta lenta. Žmones varė ant lentos ir šaudė. Nušautieji 

krito į duobę, tad šaudžiusieji savo rankų krauju nesitepė. Jankelis, jo žmona ir duktė atėjo ant 

lentos kartu, susiėmę už rankų... 

Gedvilas Algirdas. Nevienareikšmiškas požiūris // Vienybė. — 1995. — Geg. 27. — Tekste: 

„Tolimasis svečias iš karto nepatikėjo, kad Viekšniuose veikė atskira žydų pradinė mokykla. 

Kiek vėliau p. M. Smitui parodžiau išlikusį namą, kuriame toji mokykla veikė.” — Visas tekstas: 

Tiek spaudoje, tiek kituose informacijos šaltiniuose rašoma ir kalbama apie žydų tautos 

genocidą, hitlerininkų vykdytą jų okupuotose šalyse Antrojo pasaulinio karo metais. Ne 

paslaptis, jog Lietuvoje dalis mūsų tautiečių talkino hitlerininkams rengiant masines žydų 

žudynes. Įvairiai ir net prieštaringai komentuojami tiek Premjero A. Šleževičiaus, tiek 

Respublikos Prezidento A. Brazausko atsiprašymai dėl dalies lietuvių dalyvavimo šioje 

barbariškoje veikloje. Retsykiais pasigirsta samprotavimų apie valstybės vadovų perdėtą 

nuolankumą. Tačiau juk tokių žudynių ir žudikų būta. Ar gali pasireikšti kaltė be kaltųjų? Patys 

kaltininkai neatsiprašys daugelio jų nebėra gyvų. 

Praėjusių metų vasarą Viekšniuose lankėsi žydų tautybės pilietis M. Smitas, atvykęs net iš 

Pietų Afrikos. Jis su dar vienu savo tautiečiu, atvykusiu iš Rygos, kreipėsi į mane informacijos 

apie Viekšniuose gyvenusių ir karo metais netoli Mažeikių sušaudytų beveik visų viekšniškių 

žydų žuvimo aplinkybes. Pasirodo, jo senelė iki 1934 metų gyvenusi Viekšniuose, čia turėjusi 

audinių parduotuvę ir tik todėl, kad anksčiau iš Viekšnių išsikėlė, jai pavyko pasitraukti iš 

Lietuvos iki fašistinės okupacijos. Turėdamas šiokios tokios informacijos apie viekšniškių žydų 

lemtį, sutikau ja pasidalinti su svečiais ir pabūti vienos dienos gidu apsilankant Viekšnių žydų 

kapinėse bei jų nužudymo vietoje. Be to, svečiai pabuvojo aviacijos pradininko A. Griškevičiaus 

memorialiniame muziejuje, ypač domėjosi etnografinio skyriaus ekspozicija. Poną M. Smitą 

maloniai nustebino muziejuje saugoma mūsų kraštietės kraštotyrininkės A. Urbienės surinkta itin 

gausi ir didžiai vertinga medžiaga apie Viekšnius. Svečiams buvo netikėta, kad kraštotyrininkė 

457

išsamiai aprašė viekšniškius žydų tautybės verslininkus, jų veiklos pobūdį. Tai rodo, jog 

viekšniškiai buvo tolerantiški žydams, draugiškai su jais sugyveno, bendravo. Tolimasis svečias 

iš karto nepatikėjo, kad Viekšniuose veikė atskira žydų pradinė mokykla. Kiek vėliau p. 

M. Smitui parodžiau išlikusi namą, kuriame toji mokykla veikė. Pastatą svečias tuoj pat 

nufotografavo įvairiais rakursais. Deja, buvusio žydų sinagogos pastato neliko nė pėdsako, jis 

nugriautas statant gyvenamuosius namus Žemės ūkio mokyklos darbuotojams, ir toji žinia jį kiek 

nuvylė. Tik sužinojęs, jog „modernizuojant” senąją Viekšnių dalį, būta daug ir kitų nugriovimų, 

perstatymų ir naujų nevykusių statinių, jis suvokė, kad naujieji architektai nevertino senosios 

architektūros, Viekšnių senamiesčio. Toji informacija įgalino jį realiau ir nevienpusiškai įvertinti 

dabartinę situaciją. 

Apsilankęs Viekšnių žydų kapinėse, ponas Smitas pamatė, kad ten naujai pastatytas jo 

tautiečiams paminklas, kapinės aptvertos nauja tvora ir normaliai prižiūrimos. Kaip tik tuo metu 

kapinėse pora viekšniškių šienavo gerokai ūgtelėjusią žolę. Su šiais žmonėmis svečias 

pasikalbėjo, pasidomėjo ankstyvesne kapinių būkle, padėkojo. Man svečias pasakė, kad pagal jų 

religiją kapinės neturi būti puošiamos, tad jį patenkina situacija. Beje, tiek kapinėse, tiek kitur 

svečias stengėsi kuo daugiau nufotografuoti išlikusius paminklus ir senuosius Viekšnių pastatus. 

Po to nuvykome į masinių žudynių vietą netoli Mažeikių, kuri taip pat gana gerai prižiūrima — 

išlikę anksčiau statyti paminklai, gana seniai pastatytas paminklas žudynių aukoms. 

Suvokęs, jog pavenčiuose nužudyta keletas tūkstančių jo tautiečių, svečias buvo sukrėstas, 

paprašė keletai minučių juos abu palikti vienus, kaip supratau, maldai. Grįždami į Viekšnius, visą 

kelią važiavome tylėdami. Atsisveikindamas p. M. Smitas man iš tiesų nuoširdžiai padėkojo, 

sakė, jog prieš tai Latvijoje lankėsi panašiose tragiškose vietose ir jam atrodą, kad čia, Lietuvoje, 

tiek Viekšniuose, tiek žudynių vietoje, daugiau pagarbos ir dėmesio skiriama žydų kapinėms. 

Pakartotinai prašė perduoti jo padėką A. Urbienei bei vienam iš viekšniškių kolekcionierių 

[Antanui Sidabrui], iš kurio aš buvau pasiskolinęs keletą nuotraukų bei negatyvų, atspindinčių 

žydų gyvenimą Viekšniuose. Jų autorius buvo tarpukario laikų Viekšnių fotografas Kinčinas. 

Kaip matome, žydų tautos, ypač jaunesnės kartos, atstovai neturi pagiežos visai lietuvių 

tautai, objektyviai suvokia, kad kiekvienoje tautoje, taip pat, anot svečio, ir žydų tautoje būta 

atplaišų, degradavusių atskirų žmonių, linkusių nusikalsti ir daryti kitiems pikta. 

Bauža Kostas. 1941 m. sukilimas Viekšniuose // Vienybė. — 1996. — Birž. 12. — Tekste: 

Rusai pasitraukė 1941 06 23. Žydai pradėti suiminėti 1941 m. liepos 8—10. — Visas tekstas: 

1940—1941 m. Viekšniuose viešpatavo rusai. Per metus jie įvykdė nacionalizaciją, nemažai 

žmonių suėmė, kalino, kankino. 1941 m. birželio 14—15 dienomis iš Viekšnių buvo ištremta 

apie 10 žmonių: Panceržinskių, Pocių, Kiudulų šeimos, taip pat J. Bazaras ir J. Šliauderis 

(1941—1952 m. Lietuvos tremtiniai. — V. — 1993. Kn. 1.). 

Anot A. Anušausko, Mažeikių apskrityje 1941 m. suimta ir ištremta 313 žmonių. Lyginant su 

kitomis apskritimis, tai nedidelis skaičius. Tai rodo, kad Mažeikių apskrityje, tuo pačiu ir 

Viekšnių valsčiuje, 1941 m. sovietinis susidorojimas nebuvo toks ryškus ir stiprus, kaip to meto 

Lietuvoje (A. Anušauskas. Lietuvių tautos sovietinis naikinimas. — V. — 1996, p. 101). 

Represijos, trėmimai, plėšikavimas, prarasta laisvė visos Lietuvos visuomenėje brandino 

būsimąjį 1941 m. sukilimą. 

Kaip pažymi Lietuvos išeivis P. Marutis, sovietinis įsakymas uždaryti organizacijas paskatino 

žmones organizuotis slaptai, be protokolinės užuomazgos. Įstatymas atiduoti šaulių turėtus 

ginklus vertė juos slėpti bei nepaklusti okupantams. Visa tauta nerimavo, žmonės ieškojo būdų 

vienytis. Net 30 skirtingų organizacijų 1941 m. siekė vieno tikslo — pasipriešinti Maskvos 

okupacijai. 

Apie antrąjį pasaulinį karą Viekšniuose medžiagos yra sovietmečiu leistame dokumentų 

rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944 m.” (V. — 1973. — T. 2), knygoje 

„Neužmirškime” (V. — 1960), atsiminimų straipsniuose: Kidas E. Dvasiškių tėvelių žygiai 

(Mažeikių tiesa — 1948, rugsėjo 19), Puodžiutė E. Bado-maro metai (Mažeikių tiesa — 1947, 

birželio 5) ir kt. 

458

Įvykiai tuose šaltiniuose nušviesti vienpusiškai: parodytos vokiečių padarytos skriaudos, 

išaukštinti rusų karių bei sovietinės valdžios veiksmai. Stengtasi parodyti, jog visi hitlerines 

okupacijos metu tarnavę valdininkai be abejonės kalti. 

Atgavus nepriklausomybę, pasirodė eilė straipsnių, atsiminimų, kuriuose vėl bandyta 

išsiaiškinti, kas vis dėlto vyko Viekšniuose pirmomis karo dienomis. (Aleksandravičiūtė- 

Navickienė Z. Laiko verpetai (Vienybė — 1994, lapkričio 5, 9), Rimgaila V. Karininkas iš 

Viekšnių (Vienybė — 1995, lapkričio 22). Naujų faktų pateikia V. Brandišauskas knygoje 

„Siekiai atkurti Lietuvos valstybingumą 1940 06—1941 09” (V. — 1996). 

Atsitraukdami iš Viekšnių pirmomis karo dienomis, rusai enkavedistai suėmė ir nukankino 

Viekšnių kleboną dekaną J. Navicką. NKVD tikriausiai įtarė jį organizuojant antisovietinį 

pasipriešinimą Viekšniuose. E. Kidas 1947 m. apie kunigo J. Navicko mirtį rašo taip: „netikėtai 

žuvo”. Apie antikomunistinės grupuotės kūrimą Viekšniuose E. Kidas rašė: „Lyg šikšnosparniai 

tamsią naktį jie suskrisdavo į kleboniją (...) Susirinkusių išgamų pasitarimams asmeniškai 

vadovavo kunigai Navickas ir Senkus. Viekšniuose buvo įkurta slapta fašistinė organizacija, į 

kurią įstojo apie 30 buvusių aktyvių smetonininkų, buožių sūnelių, kaip Zapkus, Meilius, keletas 

šaulių, policininkų. Apginkluoti šiai gaujai „dvasios vadovai” taip pat nemažai pasidarbavo. 

Bažnyčios prieglobstyje jie įrengė sandėlį ginklams, gaunamiems iš užsienio...” 

V. Brandišauskas, vadovaudamasis nežinomo autoriaus politine apžvalga (MA CB RS — 

F. 9 - 3105), teigia, kad Viekšniuose buvo susiformavęs vien kariškių būrys, dar prieš prasidedant 

Antrajam pasauliniam karui. Šio būrio nariai birželio 23 d., komunistų administracijai pabėgus, 

užėmė visas įstaigas, sargybos postus. Antanas Dargis mokyklos bokšte tuoj pakėlė didžiulę 

tautinę vėliavą. Birželio 23 ir 27 dienoms būriui teko dalyvauti susišaudyme su 

raudonarmiečiais. Birželio pabaigoje iš 18-os buvusių kariškių susidarė ekspedicinis būrys, kuris 

gaudė komunistus, blaškė atsitraukiančius raudonarmiečius ir atlikdavo kitas užduotis. Taip 

būrys veikė iki liepos 3 d., kol į Viekšnius atvyko nemažas vokiečių karių dalinys. 

Knygoje „Neužmirškime” pažymima, kad birželio 23 d. miestelyje dar buvo platinami 

kreipimaisi į Raudonosios Armijos karius, raginantys nesipriešinti, vietinei valdžiai atiduoti 

ginklus. 

1941 m. devyniuose Mažeikių, apskrities valsčiuose (tarp jų ir Viekšniuose) veikė 13 

partizanų būrių, o sukilimo metu žuvo 15 partizanų (tarp jų A. Dargis iš Viekšnių). 

Sovietinėje literatūroje buvo bandoma parodyti, kad sukilimas vyko dėl plėšikiškų barbariškų 

tikslų, siekiant pasipelnyti ir susidoroti su pačiais aktyviausiais Lietuvos darbo visuomenės 

nariais. 

E. Puodžiutė sukilimo dalyvius kaltino, esą jie su ginklais „užpuldinėjo krautuves, prekių 

sandėlius ir ten pagrobtą turtą tempė į savo landynes.” Ir tik po to, pasigrobę, jie pradėjo valyti 

miestelį nuo komunistų. Tai netiesa, jei ir grobė kai kurie nužmogėję, tai vėliau. 

Anot J. Savicko parodymų („Neužmirškime”) pirmomis dienomis buvo suimta apie 100 

žmonių, tarp kurių buvo nemažai komunistų, komjaunuolių, milicijos darbuotojų. Iš jų po 

filtravimo paleido 50—60, o likusius nusiuntė į Mažeikių kalėjimą. 

Tik liepos 8—10 dienomis pradėjo suiminėti Viekšnių žydus. 

Nuvertus sovietinę valdžią, Viekšniuose buvo sudaryta vietinė valdžia. Miestelio ir valsčiaus 

komendantu pasiskelbė J. Mačius, partizanų būrių vadais — A. Zabkus ir Jasutis, policijos 

viršininku valsčiuje tapo Z. Tomašauskas. 

Mačytė-Antanaitienė Ž. Širdies dalelė Viekšniuose: Dviejų dalių apysaka. — Klaipėda, 

1997. — 320 p. — I dalis: Virventas. II dalis: Našlė. — Tekste: J. Mačio atsiminimai: 

„Vis dar tebesapnuoju Tirkšlius. Tardomajam pabuvoti Tirkšliuose, vadinasi, pabuvoti 

pragare. Nuvarė mane ten sumuštą, pėsčią, nevalgiusį, negėrusį ir pasmerkė naujoms kančioms. 

Tą periodą man primena pažastų liaukos, kurios vis tinsta ir skauda. Matyt, tada, kai pakabinę už 

rankų daužė, kažką pažeidė. [...]. Ir štai aš, gelbėjęs žmones iš baisios karo nelaimės ir jos 

sunarpliotų pinklių, lieku pasmerktas. Pasmerktas vien dėl to, kad tą dariau, būdamas 

atitinkamose pareigose. Gelbėti žmones nuo arešto man ypatingai padėjo J. Aleksandravičius, J. 

Levitas, seserys Putraitės ir kiti. [...]. Viskas nubraukta: ir piemenavimo laikas, ir dvidešimt 

vieneri metai, ištarnauti Lietuvos kariuomenėje, ir mokytojavimas Viekšniuose, ir dvylika metų 

459

Vorkutos šachtose. [...]. Niekas nenori žinoti teisybės, niekam neįdomūs faktai. Kiekvienas 

viekšniškis, turįs laisvą valią ir gryną sąžinę, pasakys, kad nei klaidų, nei nusikaltimų, susijusių 

su žmogaus gyvybe, nepadariau. Nei savo, nei kitos tautos atžvilgiu nenusidėjau, tarybinių 

įstatymų nepažeidžiau. Pavojaus metu buvau ten, kur kiekvienas doras žmogus privalo būti. [...]. 

Aš atvykau į Viekšnius iš Santeklių tada, kai ten nebebuvo jokios administracinės nei karinės 

valdžios, atvykau negalvodamas, kad pats galiu žūti. Niekas tada nesuprato ir dabar po daugelio 

metų nesupranta, kokiu būdu tas ar kitas komunistas ar komjaunuolis gyvas išliko.” 

Knygos tekste: „Tėvą kažkas iškvietė į Maigų mišką. Jis, žinoma, nuėjo, negalėjo nenueiti. 

Grįžęs papasakojo mamai, kad jam įsakyta pasiskelbti Viekšnių komendantu. Norėjęs atsisakyti, 

bet pagalvojęs, kad bus geriau, jei per tokią suirutę jis tapsiąs komendantu, o ne kas kitas. Gal jis 

galėsiąs būti naudingas savo gimtajam miesteliui. Šiuo metu Viekšniuose baisu. Kariuomenės 

nėra, milicija išsilakstė, o vietiniai ir nevietiniai „aktyvistai” ėmė suvedinėti asmenines sąskaitas. 

[...]. Mes persikraustėme į vaistininko Aleksandravičiaus namą prie pašto. Patiko man ta vieta: 

nedidelis sodas, daržas, pagalbiniai pastatai, aplink verandą — alyvų krūmai. Iš vienos pusės 

paštas ir Vytauto gatvė, kurios gale mūsų mokykla, iš kitos, kiek toliau, senasis šventorius. [...]. 

Girdėjau, kaip skundėsi mamai, kad vokiečiai privertę jį patvirtinti policijos viršininku 

Tamašauską. Tėvui atrodė, kad nebus iš to nieko gero, nes tai žiaurus žmogus ir per daug linkstąs 

į vokiečius. [...]. Tėvas komendantu teišbuvo dvidešimt tris dienas, o po trijų mėnesių pertraukos 

tapo viršaičiu. Jo sekretorius — senasis Levitas. [...]. Dar tėvas tebebuvo Sibire, kai „Tiesoje” 

V. Žeimantas parašė apie jį šmeižikišką, pilną melo straipsnį, kurį pavadino „Tai šlykštu...” [...]. 

Kai tėvas grįžo, parodžiau tą straipsnį jam. Jis parašė man: „Ką apie mane rašo, ar gerai, ar 

blogai, — „man vis tiek pat”. Kaip Vienažindis sako: „Ar aštrių dagių, ar žalių rūtų jūs man 

vainiką nupinsit, man užmokesnis vienodas būtų, ar mane peiksit, ar girsit”. Man vis tiek. 

Mirusiam žmogui vis tiek pat. Juk tiems rašytojams aš esu miręs arba mirsiu ryt nuo jų 

neteisybės. Ar ne vis tiek pat ir jiems, ir man?” [...]. Ką galiu pasakyti apie tris didžiulius tėvo 

bylos Nr. 30149/3 tomus? Šitą daug kartų besikartojančią rašliavą priskirčiau fantastikos žanrui. 

Vis dėlto reikia ypatingų gabumų, kad iš šūdo sugebėtum išsunkti vašką. [...]. Vėliau ir 

Viekšniuose atsirado „inteligentų”, kurie, naudodamiesi tais pačiais enkavedistų šaltiniais, 

stengėsi apjuodinti tėvą taip brangioje jam gimtinėje. [...]. Ir visgi tėvo byloje nebuvo nieko 

konkretaus. Jeigu manęs paklaustų dabar, kokiais baisiais nusikaltimais, vertais dvidešimties 

metų katorgos, jį kaltino — nežinočiau ką atsakyti. Organizavo nacionalistinį būrį? Na ir kas 

nuostabaus? Tai kiekvieno normalaus, garbingo Lietuvos piliečio reakcija į kuo žiauriausią 

okupaciją. 

Gedvilas Algirdas. Gimnazistė pranoko politikus // Vienybė. — 1997. — Spal. 4: ir 

nuotrauka „Tarpukario Viekšnių žydų šeima” (Viekšniškio fotografo J. Kinčino nuotraukos 

fotokopija). — Tekste: „Vėliau, jau apsigyvenęs Viekšniuose, sužinojau, jog dalis mūsų tautiečių 

tyčiojosi iš žydų ir čia. Visi Viekšnių žydai buvo suvaryti į sinagogą, kuri laikinai tapo jų 

įkalinimo vieta. Buvo sušaudytos ir šešios Viekšnių gimnazijos žydų tautybės abiturientės. 

Išsigelbėti pavyko tik vienam kitam. Tarp tų laimingųjų buvo gydytojas Ch. Rakuzinas, vokiečių 

kalbos dėstytojas, gimnazijos mokytojas Eidelmanas. Jie išsigelbėjo tik per atsitiktinumą, nes 

vasaros atostogų metu iš Viekšnių buvo išvykę.” 

Drobotienė Emilija (gimusi 1924 m.). Atsiminimai. — 1999. — Kovo 26. — Žodžiu. 

Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Bova tuoks Šeinis. Baguots žyds bova. Anuo sūnų Vilniuj nušuovė. Tievs matė, tėn pat krėta 

infarktu. Vuo Šeinaitė i dabar gyva yr. Pabiego, Rygoj gyven. [...]. 

Pri bažnyčes darželiūse bova „Gelžinis vėlks”, bova Panelė Švenčiausia, koplyče tuoke. Anuo 

nugriuovė keturiasdešimtaas metaas. Čia Mažuono darbs bova. I tų konėga apdėrbo ons so 

Kančiauskiu. Kančiauskis bova už muokinį pas Liniovą. Tuoks Daviduonis šaudė žydus. 

Fotografs Žukauskis irgi šaudė žydus. 

460


diktofono: 

Ka žydus varinėjo, anie ravėjo šaligatvius, ten, einant ant mokyklos. Aš ėjau su reikalais per 

miestą, tie partizanai, kurie saugojo tuos žydus su šautuvais, pasijuokė iš manęs, kad aš 

pasitraukiau. Jo, aš tokio darbo daryt negalėjau, man sąžinė neprileido, ir aš nesidėjau prie anų. 

Pasiuskit jūs. Tas žydas man nieko blogo padaręs nebuvo. Ir tokį darbą daryt, uiii..., negal, negal. 

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga. (Gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Kai 1943 metų rugsėjo 19 dieną Dauginiuose šventino naujai pastatytą bažnyčią, buvo 

atvažiavęs į Dauginius A. Zabkus su žmona. Albertas ar Kęstutis buvo jų „furmonu”. Pas mumis 



šaudymo. Tėvą B. Kondratavičių išvežė į Sibirą. 

Kazimieras ir Levis Dargiai buvo iš Viekšnių. Kada pajudėjo rusai nuo Mažeikių į Viekšnius, 

jų tėvas pasikorė. Motina buvo Viekšnių mokyklos sargė. Mokykloje jie ir gyveno. Kazimieras 



dažė bažnyčią, gyveno pas mumis — Labanauskius. Levis sakėsi, kad šaudė žydus. Pasakojo 

pats: viena žydaitė, varoma prie duobės, sakanti — Levi Levi, ką aš tau padariau, kad varai mane 

sušaudyti? Kartu į mokyklą ėjom. Man reikėjo ją nušauti. Aš pats nešoviau. Atidaviau kitam. 

Kitas nušovė. Paties Dargio Levio žodžiai. Levis buvo toks bjaurus. Šaukdavo — mane smaug 

žydai. Vieną kartą prisigėrė degtinės, krito ant grindų, ka daužo, ka daužo su peiliu grindis. Kada 

atėjo rusai, Levis bėgo iš Viekšnių į Tryškius. Su dviem vyrais buvo užėjęs į Dauginius pas 

mumis. 


mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kada lydavo, užtvindavo. 

Valgyt per skylę paduodavom. Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė 

Cylė. Ana mūsų labai saugojosi. Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. 

Atvažiuodavo į svečius keli vežimai policininkų. Pilnas kiemas būdavo policininkų. Vokiečių 

laikais Cylė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui pasibaigus, Cylė mūsų 

nebebijojo. Ana man viską pasisakė. Sakė — už vis geriausiai man pas Čijunskį. O pas kitus kai 

slapstausi, anie mane išprievartaut nori. Aš jai suknelę, paltą daviau. 




















461



























perduoti. 




























462

uvo. Greičiausiai komjaunuolis koks. Dabar Kivilis žinojo, kad aš suimtas. Pamatęs mane, 





















































463


E. Perminas). 














































Laurinaitis Antanas [Torontas, Kanada]. Viekšnių mokykla dviejų okupacijų metais // 

Vienybė. — 1999. — Gruod. 16. — Tekste: „Iš mūsų klasės dingo dvi žydaitės — Cipa 

Magidaitė ir Jakobsonaitė. Visi žinojome, kur jos atsidūrė.” 

464

Kriaučiūnas Stanislovas. Kalmanai. — 2000. — Kovo 10. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Kalmanai buvo trys broliai. Kalmanas Reifas (Rapolas) turėjo odų dirbtuvę. Broliai turėjo 

krautuves. Reifas Kalmanas vienintelis iš visų išvarytų į Mažeikius sušaudyti žydų liko gyvas. 

Išlipo iš kapo duobės gyvas ir parėjo į Viekšnius. Čia kažkas, gal vaistininkas 

J. Aleksandravičius, jį aptvarkė, padėjo pereit pas partizanus į miškus. Vėliau Reifas perėjo 

frontą ir pateko į 16 diviziją. Kada karas baigėsi, Reifas tais pačiais metais atvažiavo į Viekšnius, 

pardavė savo ir brolių namus. Padėjo kaimynė Tautkaitė — ji tuomet buvo valdžioj. 

Kriaučiūnas Stanislovas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 24. — Žodžiu. Tekstas perrašytas 

iš diktofono: 

Kacas su broliu turėjo batų dirbtuvę ir krautuvę. Žydus dažniausiai vadindavo vardais. 

Sakydavo — Kacas, Kacas. Ar tik nebuvo Kalmanas. 1941 metais buvo kitas tiltas, prie tilto 

Ventoj buvo tokia salelė. Liepos mėnesį nuvarė Kacą į tą salelę ir nušovė. Mūsiškiai, lietuviai. 

1941 metų sukilime buvo visi aršieji. Tokie Daujotai buvo, Grušas kažkoks, Dargis Levis, 

Korsakas Algis, vietinis. Milčius, mokytojas. Labai puikus žmogus. 

Šišnickienę, Gerulskį, kur dirbo pašte, turbūt, tą Jurkūną ir Zerciną. Zercinas buvo senais 

laikais, kaip čia pasakius, trockininkas. Gerulskis dirbo pašte. Kai mes 1940 metais mokykloje 

lankėme rusų kalbos kursus, jis buvo vyresnis už mane gal kokiais 5 ar 6 metais, o aš buvau tik 

15 metų. Labai puikus vaikinas, ir už ką, kas jį įdavė... Šišnickienę dėl vyro paėmė. Šišnickis 

buvo partijos sekretorius. Ans pabėgo, o žmona liko. Šišnickis pralaukė Latvijoje, paskui grįžo. 

O žmona jau buvo sušaudyta. Tuos keturis tada išvežė. Į mašiną susodino. Mačius jau buvo, 

visam tam vadovavo. Jo štabas buvo. Jie visi buvo 1941 metais. Ir Jokūbas Pakalniškis, ir 

Antanas Spingys. 

1941 metais birželio mėnesio 27, turbūt, penktadienį kunigą Navicką išvarė. Aš tik mačiau 

kaip išvarė. Ir kas varė. Yra tų žmonių vaikai. Vienas jau mirė, nebėr, o kito duktė dar yra... 

Pociaus Kazimiero jau taip pat nebėra nieko. Strikauskis, paskiau, Borusas, palaidotas kaip 

Borysas. Pats aršiausias. Impulevičiaus dar batalione dalyvavo vokiečių laikais. Ten ir Vaitkus, 

Strikauskis, ir dar vienas. Keturi buvo iš Viekšnių Impulevičiaus batalione. 

Žydus vyrus buvo uždarę į Vakso klėtį prie vaistinės. Sinagogoj buvo moterys. Už Balvočiaus 

namo buvo toks trijų aukštų namas, krautuvė apačioj, po karo buvo senelių prieglauda, tai ten 

buvo dar uždaryta vyrų žydų. Ir buvo tame žaliame name, kur sudegė, vidury miesto. Išvarė į 

Mažeikius iš ryto trečią ar ketvirtą valandą. 

Dargio Levio tėvas Albertas Dargis dirbo mokykloj sargu. Pasikorė. Levį Dargį sutikau 1945 

metų rudenį kariuomenėj, Minske, skirstymo punkte. Per rikiuotę girdžiu šaukia — „Dargis”. 

Jėzau Marija — Levis! Nu kaip gali Levis būt, žydšaudis Levis? Už kokių gal poros savaičių 

mus aprengė, išvežė į miškus prie Lenkijos sienos, ten miškai buvo išdeginti, valyt miškų. Buvo 

sekmadienis. Einu prie šulinio. Levis stovi poste, kareivis. Aš einu draugą Kazimierą atsitempiu. 

Dabar mes šturmuojam — ko tyli, ko nieko nesakai? Ko norit, vyrai, sako lietuviškai, aš, sako, 

po pusvalandžio baigsiu, pasikalbėsim. Ans, mat, perėjo frontą prie Papilės, pakliuvo į Šiaulius. 

Šiauliuose įstojo į rusų kariuomenę. Paskui, kada buvo demobilizuotas, grįžo į Šiaulius. Kažkur 

dirbo ir čia jį išaiškino. Būktai, sako, jį vežė į Mažeikius. Prie Papilės šoko iš sunkvežimio bėgt 

ir jį nušovė. 

Per karą Švažas Albertas dirbo mitybos skyriuj, maisto korteles išdavinėdavo. Jis ten 

vadovavo. Ten dirbo seserys Klibaitės, Pundziūtė. Kada žydų turtą dalino, jie visi ten toj 

komisijoj buvo. Pirma taip jau varžytinės eidavo, paskui namais pardavinėjo. Putraitė, kuri čia 

vėliau buvo seselė, vadovavo tai labdarai. Labai puikus žmogus. Ją, kai jai buvo 75 metai, būtų 

labai stipriai paminėję, jei nebūtų ten prisikišusi. Kliudė, kad buvo prisidėjusi stipriai. 

Čia netoli gyveno žydas Jaščikas. 1939 metais nusimaudė, parėjo namo. Širdies priepuolis. Ir 

mirė. Paskui tik mamą, žmoną ir vaiką sušaudė. Kada rudenį jau varžytinės eina, langą atidarė. 

Nu, ta Putraitė man pažįstama buvo. Jaščikas buvo buvęs futbolistas. Sakau, panele, atiduokit 

man mano kaimyno sportinius drabužius. Ana man po nosim ir pakišo špygą. Paskui, kai dirbau 

ligoninėj, sakau — sesele, matot, kada špyga badėt, dabar susitinkam kada reikia kartu dirbt. 

465

Tomkevičienė Emilija. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Aš puikiai mačiau, kaip žydus išvarė. Trečią valandą iš ryto. Žydai nešėsi ryšulius kiek kas 

pakėlė. Jiems pasakė, kad iš Mažeikių juos veš kažkur tai darbams. Nu, žinoma, lietuviai varė 

juos, nė vieno vokiečio nebuvo. Viekšniškiai, lietuviai čia stovėjo. Sako, kada praėjo kapines, 

pasuko ant Mažeikių, senieji žydai pradėjo tuos savo ryšulius mesti. Nebegalinčius eiti pradėjo 

šaudyti. Tada ten prasidėjo šauksmai. Suprato, kad ne į darbus veda. Pradėjo svaidyt tuos savo 

ryšulius, daiktus visus. O iš paskos važiavo padvados ir rinko tuos turtus. 

Gydytojas Lipmanas buvo labai geras gydytojas. Kai jį paėmė, sukilo čia žmonės. Kiek čia 

žmonės prirašė tų visokių prašymų vokiečiams, kad jį paliktų! Kada turėjo stot į eilę 

sušaudymui, anų paliko. Ans paklausė — kaip žmona? Žmoną šaudysim, — pasakė. Ans stojo 

šalia — šaudykit kartu. 

Buvo čia toks Kasparavičius Feliksas laiškininku. Iš kažkur čia. Aukštas, jaunas bernas, ir 

anas kaip tik varė tuos žydus. Po tų šaudymų, ar už dienos, ar už dviejų, atėjęs į vaistinę, ans 

plekšnoja sau per pilvą. Turėjo tokį vokišką kitelį. Sakau, ko čia tą pilvą dabar masažuoji? Sako, 

— pažiūrėk, kiek žydo kraujo čia. Rodo — kitelis aptaškytas krauju. Žmogus nejautė jokio tokio 

gailesčio, nieko. Ir ans greitai pranyko. Kur ans pranyko, nežinau. 

Kas dar žydus saugojo, varė... Vaikščioja čia, nelabai toli. Ir ans vaikščioja, ir ans dabar yra 

didžiausias katalikas, ans eina giedodamas visur. Yra čia dar ne vienas. Vieną dieną po Viekšnių 

žydų sušaudymo ateina pas mane tas Jasutis. Atsineša tokį čemodanėlį. O aš žinojau, kad ans 

varė, aš mačiau, kaip ans varė. Tokie draugai nelabai malonūs. Sako, — aš turiu reikalą. Sakau, 

— bet aš neturiu laiko, labai skubu. Nu, biški biški pavyziek, čia Lipmano vaistai sudėti, — 

sako. Sakau, — kam tau, žmogau, tai reikalinga, kur tu dėsi? Sako, — niekas neturi, o aš turiu, 

vo! 

Toks Jasutis. Užsimušė. Vistiek, yra likimas. Tas Jasutis žydus šaudė. Prie mokyklos, cerkvės 

tame sename name tada gyveno vienas iš tų. Anie ten po žydų šaudymo susirinko visi, laistyt 

reikėjo — įvykis ne kasdieninis. Ten laiptai į antrą aukštą. Ir tas Jasutis nulipo laiptais, kada 

beliko du laipteliai — krito ir užsimušė. Iš karto. Ir grindys ne cemetinės, bet paprastos medinės. 

Vaitkevičius Pranas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Gaisrininkų buvo dvi komandos. Žydų komanda ir lietuvių komanda. Ratai buvo, motoras 

buvo. Nuvažiavę į gaisrą, iškeldavo iš ratų motorą, prijungdavo viską ir gesindavo. Žydai geriau 

gesino kaip lietuviai. Žydų dvi poros važiuodavo. 

Partizanai, kurie prie žydų šaudymo buvo? Borusas buvo — miręs, Gaudiešius Kostas — 

miręs, partizanas buvo, Meižis partizanas buvo, prie žydų. Kiek tokių čia buvo, nė vieno nebėr 

gyvo, to partizano. 

Vaitkevičienė Eugenija. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 25. — Žodžiu: 

Viekšnių žydai. Naftalinas saldainių krautuvę turėjo. Leibeliai tokie prie tilto krautuvę turėjo, 

mama eidavo ten drabužių plauti. Krautuves turėjo žydai Beržanskis, Šeinis. Apkis turėjo tokį 

diližaną. Ant žydo Sajaus pleciaus yra pasistatę Anužis, Šiaulys ir Balvočius. Sajus pasakė 

Balvočiui: Ui, pasistatyk ant ratelių, Balvočiau, jei reiks — nuvažiuosi. Sajelis gyvena Rygoj, 

prieš kokius 4 metus buvo atvažiavęs. 

Buvo Putraitė panelė tokia. Žydų turtus dalijo. Liub, žiūrėk, šauks per langą — dalija žydų 

turtus. Buvo dar Dovydonis toks. Čia Raudonasis Kryžius buvo. Putraitė Raudonajame Kryžiuje 

buvo. Grigaus nebėr, gyveno čia Padvariuos už Mačiaus. Žydai buvo suvežę paslėpt pas Grigų 

turto. Grigus papuolė su dešrom arklinėm. Dirbo dešras ir papuolė. Policijoj dirbo toks Šašas iš 

Marškonės kaimo. Gyveno netoli Lungio. Tai Šašas iš Grigaus paimtą žydų turtą vežė kavot pas 

Lungį. Kinčinėlis buvo toks. Ans tą kanauninką Navicką varė. Dargis kaikoks buvo. 

Tomkevičienė Emilija. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu: 

Viekšnių žydai. Vainorius — kur senasis paštas buvo, čia ans turėjo tokią dirbtuvėlę — darė 

arkliams pakinktus. Grinbergas tilto gatvėj turėjo parduotuvę. Jofė irgi buvo prekybininkas. Šikis 

466

turėjo puodų dirbtuvę. Vytauto gatvėj, Baranauskas dabar gyvena, prie „Minijos” toks namelis. 

Tai šitas jo namelis. Samdė darbininkus, buvo ponas. Veisas buvo žydelis. Turėjo čia kioską, čia 

vidury. Atrodo, kad jis siuvėjas buvo. Siuvo kepures, vyrams darbines kelnes. Golbergas irgi 

parduotuvę turėjo. Leras buvo, kur Jedinkus, čia ant kampo. Buvo didžiausia visuose 

Viekšniuose avalynės parduotuvė. Leras buvo labai turtingas. Ir turėjo labai gražią dukrą. Vieną 

dukrą, bet labai gražią. Nepasakysi, kad ji žydaitė buvo. Vienas Beržanskis turėjo medžiagų 

parduotuvę. Ten, kur dabar A. Griškevičiaus muziejus, gyveno tokie broliai Beržanskiai. Anie 

miltais targavojo. Viekšniuose buvo kelios kepyklos. Anie toms kepykloms pristatinėjo miltus. 

Pirko grūdus ir malė Viekšnių malūne. Sumaldavo ir čia pardavinėdavo tuos miltus. Jenkelis 

buvo. Ten, kur dabar turgelis, buvo pastatytas toks mažas kioskelis, ten jis prekiavo veršiena 

mėsa. Išpardavė vieną veršelį, tada paskers kitą. Nebuvo šaldytuvų. Per vasarą, per karščius 

turėjo ten tokį staliuką, po tuo staliuku — kibirą ledo. Bliumas irgi turėjo parduotuvę. Tokių 

smulkių — silkės, cukraus, druskos. Ir turėjo labai seną mamą. Netoli šimto metų. Ta mama 

visada sėdėdavo tarpdury tos parduotuvės, ir kviesdavo. eini pro šali, — užeik, užeik, čia pigiai, 

čia yra to, čia yra to... Šmitienė buvo našlė. Šmitaitė buvo dantų gydytoja ir labai graži panelė. 

Tik baigė mokslus, pradėjo dirbti ir sušaudė. Čia Goldmano salė buvo. Tokia didelė salė, kur 

kinus rodydavo. Ten Goldmanaitės buvo. Dvi senos panelės. Jos išnuomodavo tą salę. Leibas irgi 

turėjo krautuvę, irgi tokių smulkių, čia pat Akmenės gatvėj. O Jenkelis buvo kupčius toks, 

važiavo su arkliuku po kaimus. Ans pirks šerius, odas, turės druskos, degtukų, mainys. Ans čia 

gyveno, Viekšniuos. Bet arkliukas toks vos vos paeinantis buvo. 

Vokiečius laidojo Viekšnių naujosiose kapinėse, per pirmus vartelius įėjus, kairėje. Čia laidojo 

vokiečius per karą. Tik per šitą karą. Kasė duobes ir vežė. Senesnių aš nežinau. Kad čia vokiečių 

nebuvo. 

Kivylis buvo. Kivylis ne vietinis, atvažiavęs buvo. Ans čia buvo ar partijos sekretorius, 

žodžiu, prie valdžios, kažkoks viršininkas. Jis gyveno su tokia, dabar Tiškiene Ona, žinot, 

Svirkančiuos. Ans dalyvavo prie kanauninko... [...] Pas Liniovą, akmenskaldį, [...] darė 

paminklus, buvo jo padėjėjas... Šitas varė, Šišnickis ir Kivylis. Šitie varė kanauninką sušaudyt. 

Ūdra Povilas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Reifa buvo pabėgęs iš to šaudymo. Iš Mažeikių, kaip ten, pabėgo. 

Muturas Algimantas. Šeštadienis — „šabas” — poilsio diena // Būdas žemaičių. — 2001. — 

Vas. 23 (Nr. 15): I dalis; 

Kovo 3 (Nr. 17): II dalis; 

Kovo 9 (Nr. 19): III dalis; 

Kovo 16 (Nr. 21): IV dalis; 

Kovo 22 (Nr. 23): V dalis; 

Kovo 30 (Nr. 25): VI dalis; 

Bal. 6 (Nr. 27): VII dalis; 

Bal. 18 (Nr. 30): VIII dalis; 

Bal. 20 (Nr. 31): IX dalis; 

Geg. 1 (Nr. 34): X dalis; 

Geg. 15 (Nr. 38): XI dalis; 

Geg. 22: XII dalis; 

Geg. 29 (Nr. 42): XIII dalis; 

Birž. 5 (Nr. 44): XIV dalis; 

Birž. 12 (Nr. 46): XV dalis; 

Birž. 19: XVI dalis; 

Birž. 26 (Nr. 50): XVII dalis; 

Liep. 3: XVIII dalis; 

Liep. 10: XIX dalis — pabaiga. 

Muturas Algimantas. Rozga Leopoldas. Žydai, kurių nepažįstame // Vienybė. — 2001. — 

Rugs. 6, 11, 13, 18, 20, 25, 27. — Nr. 102, 103, 105, 106, 108, 109, 111. 

467

Muturas Algimantas. Pavenčiuose žydų laukė mirtis: Pradedame naujų muziejininko 

Algimanto Muturo rašinių ciklą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią ir žydų holokaustą 

Mažeikiuose. Beje, ši medžiaga iki šiol niekur nebuvo publikuota // Būdas žemaičių. — 2006. — 

Geg. 26. — Nr. 56 (1098). — Tekste: 

Buvusi krakiškė E. S. prisimena, kaip buvo varomi žydai iš Viekšnių. „Aš tada su tėvais 

gyvenau Krakiuose, prie vieškelio Krakiai—Naikiai. Žiūrim — ateina vieškeliu didžiausias 

būrys žmonių. Mama pradėjo šaukti: „Atvaro! Atvaro! Imkit puodelius, kibirus ir einam prie 

vieškelio! Einam girdyti žmonių”. Mes turėjome didelį cementinį šulinį. Visa kolona ir sustojo 

prie mūsų namų. O kolona — gal kilometro ilgio. Žmogus prie žmogaus. Po 3-4 surikiuoti. 

Vežimuose vežė šimtamečius senelius. Ėjo iš Akmenės. Buvo karšta diena, vieškelis baisiai 

dulkėjo. Visi buvo labai ištroškę. Kai ėjo pro mus, jau buvo liepos mėnuo, pietų metas. Kokia 

diena, jau nebeprisimenu. 

Viena žydė ant kelio buvo pagimdžiusi vaiką. Sudraskiusi savo marškinius ir susivyniojusi 

vaiką laikė ant rankų. Mama tai žydei sako: „Tu negerk vandens, aš tau atnešiu pieno”. Kur 

buvęs, kur nebuvęs, prišoko sargybinis ir sako mamai: „Ak, tu užjauti tą žydelką?! Gal ir tu nori 

kartu eiti?” Abi sutriko. 

Lydėtojus tada vadino partizanais. Kodėl — nežinau. Jie visi buvo paprastai apsirengę — 

švarkais, kelnėmis. Jokių uniformų, jokių ženklų neturėjo. Nemačiau nė vieno vokiečio. Man 

atrodo, varovai buvo visi lietuviai. Jie visi turėjo šautuvus. Važiavo dviračiais iš šonų, o viduriu 

vieškelio ėjo žydai. Varovų nebuvo daug. Kai vėl jiems liepė eiti, vienas iš jų sušuko: „Pirmyn, 

Stalino armija!” 

Kai pavenčiuose ganiau karves, dienos metu vis girdėjau, gal porą savaičių, šūvius.” 

Daujotas Povilas, Noreikis Pranciškus. Kalninė. Kumetynas / Povilas Daujotas ir 

Pranciškus Noreikis papasakojo Broniui Keriui 2006. — Birž. 4. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš 

diktofono: 

Povilas Daujotas: 

— Kalnėnė, ooi, ta čia bovo pri kelio senuojo, vuo tas bovo untrapus gelžkelio, tas palverks 

bovo už gelžkelio, untruo pusie. Kalninie? Žyds tas gyveno, Jankelis. Jankelis vardo, pavardie 

bovo Birka. Birka Jankelis. Vuo vuo ta žmuona bovo Tomelė. Mejeraatė bovo buvusi. Mejerelė 

Tomė. A duktie bovo Chaikė. Aš nežėnau a tėkra, ar augintinė bovo. 

Šita vėina pati tebovo, ta vėina karčiama bovo. Stadala bovo, tuokia klietis bovo pri galo i 

truoba. Ons bovo prisistatis tuokį klietį. Skaituos, grūdus nupėrks... Eiziks untaa iš Vėikšnių liub 

atvažious... Anėi liub su Eiziku čia visumet prekiaut’, pėrks grūdus. Tėi žydaa liub lieks kėts 

kėtam už akių... Prekiaudavo. 

Pranciškus Noreikis: 

— Da su tete mono atsisveikino. Kažkuokį duovanelę tetee atnešė. A tėn šaukščiukų kuokių 

atnešė. Atmenu tuo stadalą ka bovo. Stadala ta bovo puonaa kur suvažious. Baliavuodavo anėi 

tėn. Anuo pusie bovo kartys tuokios pririštos, kor arklem prisirėšt vasarą. 

Povilas Daujotas: 

— Aš gailious, labaa gailious, aš dabaa tonkee i sapne anus... Tėn anų žemė bovo už 

gelžkelio, keturių hektarų bovo. Tėn Puoderis pasistatis ont tuokio... tėn bovo kėtkart dvaro 

kumetyns bovo, Sonteklių dvaro kumetyns tėn bovo, kor Puoderis, tuo vėituo. Tuoliau bovo tėn 

tuo Sadauskio žemė, kor bovo Jankelis nupėrkis, tuoliau bovo. Tėn vėins kumetyns, ontrs 

kumetyns bovo, da kumatyne pėrtės bovo šiuopus gelžkelio. Aš i tuo pirtie esu bovis, da tuoks 

nedidelis buvau. Aš prisimenu dvėdešims pėrmų metų vėskų, vuo aš esu devyniuolėktaas metaas 

gėmės. Aš vėskų atsėmenu. Iš tų laikų dar. 

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbiai su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 7—8. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Beišėno giminaitis bovo tas jau žydšaudis, Liotkus. Mėižis. Mėižis tas bovo pasiutėsnis už 

vėsus. Nežinau, vėins dar kuoptuoms lėpo bažnyčios buokštą verst nuoriejo. Ta tėi pajodėno 

468

kuoptas, tas su kuoptuoms nurėitiejo. Nu ta tėi žmuonis, sako, pajiemė kuoptas tas atiemė. Lėpo 

tataa bažnyčią ardyt jau. Neaukštaa tebovo palėpis. 

ВЕКШНЯЙ // Российская Еврейская Энциклопедия. — Kopijuota iš interneto 2010-04- 


ВЕКШНЯЙ, поселок в Акмянском р-не (Литовская Республика). Изв. с 14 в. В 1792 

получил Магдебургское право. С 1795 — в составе Рос. империи. В 19 — нач. 20 в. — 

местечко Векшни Шавельского у. Виленской, с 1842 — Ковенской губ. В 1918—40 — в 

составе Литовской Республики, в 1940—91 — Лит. ССР. В 1766 в В. проживало 274 еврея, 

в 1847 — 1120, в 1897 — 1646 (55,8%), в 1940 — ок. 600 евреев. Евреи жили в В. с сер. 

17 в. В 19 в. в В. имелись 2 синагоги — летняя и зимняя; иешива. Раввинами и рук. 

иешивы были: до 1840 — Шабтай Йофе, в 1840—48 — раби Иекутиэль-Залман, Йосеф 

Шалуфер, в 1881—88 — Элиягу-Борух Комай, в 1880—1901 — Аба-Яков Борухов 

(1848—?), в 1901—03 — Арье-Лейб Липкин, Иекутиэль-Залман Левитас, в 1898—1914 — 

Борух Левинберг, в 1919—24 — Шлойме Файнзильбер (1871—1941), впоследствии — 

раввин в Кейданах (совр. Кедайняй), возглавлял Объединение раввинов Литвы. В кон. 19 

— нач. 20 в. в В. активно действовало отд-ние «Хибат Цион». Летом 1915 евреи В. были 

депортированы во внутр. р-ны России. Часть из них вернулась в В. после 1918. 

Большинство евреев В. занимались разл. торговлей, было неск. кр. торговцев лесом. Евреи 

владели 65% мелких пром. пр-тий, им принадлежали мельница и эл. станция. Действовали 

Еврейский народный банк, отд-ние «Объединенного кредитного об-ва еврейского с. х-ва 

Литвы», разл. благотворит. орг-ции. Работали 2 школы сети «Явне» и «Тарбут», еврейская 

б-ка. Функционировали отд-ния разл. еврейских партий. Спорт. об-во «Маккаби» 

насчитывало ок. 100 чл. Раввином в 1925—41 был К. Магид. В июне 1941, до оккупации 

В. герм. войсками, местные литовцы убили неск. евреев. В нач. июля 1941 все евреи 

мужчины были собраны в зимней синагоге и использовались на принудит. работах. 4 авг. 

1941 все евреи В. были отправлены в Мажейкяй и расстреляны на еврейском кладбище.В 

нач. 1990 на месте старого еврейского кладбища в В. установлен памятный знак с 

надписями на идише, иврите и лит. языке. В В. род.: А.-И. Гродзненский, З. Ефройкин, 

И. Ефройкин, А. Идельсон; Ицхок Шапиро (1895—1941), один из основателей и пред. 

«Союза евреев — борцов за независимую Литву». 

469

2.6. TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ 

Kviklys Bronius. Mūsų Lietuva. — 2-oji (fotogr.) laida. — Vilnius, 1992. — T. 4. — P. 431. 

— Pirmas leidimas 1968 m. — Tekste: 1944 08 03 Viekšniuose įkurta Tėvynės apsaugos 

rinktinė: Antanas Kenstavičius, Jonas Čėsna, Izidorius Jatulis, Vincas Tamošiūnas, dr. 

J. Steponavičius ir kiti. Išblaškyta 1944 m. spalio 7—8 dienomis prie Sedos. 

Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. — 

48 p. — P. 28. — Tekste: 

1944 metų vasarą Mažeikiuose susikūrė Tėvynės apsaugos rinktinė. Jos štabo įkūrimo 

susirinkimas įvyko Viekšniuose 1944 metų liepos 29 dieną. Susirinkime dalyvavo Akmenės, 

Joniškio, Pasvalio, Rokiškio, Svėdasų, Utenos, Zarasų ir kitų Lietuvos vietovių atstovai. Tačiau 

rinktinė buvo silpnai ginkluota ir neturėjo vokiečių kariuomenės pasitikėjimo. Kurį laiką ji buvo 

užėmusi gynybos pozicijas netoli Viekšnių, vėliau, rugsėjo—spalio mėnesiais, grįžo netoli 

Papilės, bet artėjant lemiamam rusų puolimui, buvo pakeista vokiečių daliniais, tik ir jie 

nepajėgė rimčiau pasipriešinti veržliam raudonosios armijos puolimui 1944 metų rudenį. 

Kazlauskas Vladas. Tėvynės apsaugos rinktinė (1944): Pasipriešinimo okupacijai idėja // 

Lietuvos aidas. — 1994. — Geg. 26. — Nr. 102: iliustruota. — Visas tekstas: 

Straipsniai pasaulio lietuvių spaudoje apie 1944 metų liepos-spalio mėnesiais organizuotą 

lietuvių savanorių kovą prieš atslenkančią antrąją bolševikų okupaciją daugumai Lietuvos 

gyventojų, išskiriant Žemaitiją nuo Dubysos iki Ventos, yra nežinomas dalykas. Nieko 

nuostabaus, kad okupacijos metu apie gerai organizuotą pasipriešinimą bolševikams nebuvo 

paranku kalbėti, nes Rytų Lietuvos savanoriai kartų su Žemaitijoje veikusiais „Vanagais”, 

rugpjūčio pradžioje užsklendę fronto barą tarp Ventos ir Virvytės upių, sustabdė bolševikų 

veržimąsi į Vakarus. Todėl dabartiniai, net labai aukšti, valdininkai nežino, kas buvo Tėvynės 

apsaugos rinktinė, kuri spaudoje vadinama įvairiai. Dažniausiai Tėvynės apsaugos rinktine, o 

kartais — Tėvynės apsaugos pulkais. Teisingai ir teisiškai šis kovinis junginys būtų vadintinas 

Lietuvių savanorių divizija. 

Paskutinėmis 1944 metų birželio dienomis rytų pusėje jau girdėjosi patrankų šūviai. Sumušti, 

bet vis dar tikintys „neue Waffen” (naujo ginklo) stebuklu vokiečių kareiviai, atkakliai 

priešindamiesi bolševikams, traukiasi į vakarus. Zarasų apskrities viršininkas — kunigas, 

psichologijos daktaras Jonas Steponavičius sukviečia apskrities patriotinį aktyvą pasitarti, kaip 

sutikti antrąją bolševikų okupaciją. Buvo nutarta vieniems pasilikti vietoje, organizuoti judrius 

partizanų būrius ir pagal situaciją kautis su bolševikais. Kitiems — trauktis į vakarus, organizuoti 

lietuvišką junginį ir kautis su bolševikais fronto sąlygomis. Pats daktaras J. Steponavičius apie 

tai kalbėjo optimistiškai, matyt, tikėdamas naujo ginklo efektyvumu, dar nežinodamas tiesos apie 

jo kūrimą. O tiesa buvo tokia. Norvegijos fiorduose, Vemarko elektros jėgainėje, vokiečiai jau 

1943 metu kovo pradžioje turėjo pasigaminę 18 sunkiojo vandens cilindrų. Aštuoni norvegų 

diversantai rezistentai, vadovaujami Helbergo, 1943 kovo 4 naktį susprogdino jėgainę. Vokiečiai 

ją greit atstatė ir tęsė sunkiojo vandens gamybą. Bet 1943 lapkričio 16 šimtas penkiasdešimt 

anglų bombonešių ant Vemarko elektrinės numetė tūkstančius bombų. Matydami, kad anglai ir 

toliau neleis gaminti sunkųjį vandenį, vokiečiai ryžtasi jo atsargas išgabenti keltu. Keltą su 

kroviniu susprogdina norvegų rezistentas Hankelidas. Taip žlugo „neue Waffen” idėja, kurią 

vokiečių kareiviai dar ilgai puoselėjo. Tikėjo tuo, rugpjūčio mėnesį tūnodami apkasuose prie 

Ventos, ir Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai. Daugiau kaip 100 neblogai ginkluotų Zarasų 

krašto vyrų, vadovaujami apskrities policijos vado Vinco Tamošiūno, leitenanto Vlado Garsio ir 

paties daktaro Jono Steponavičiaus, patraukė į Žemaitiją. Nors čia dar veikė civilinė valdžia, 

kurios veiklą kontroliavo negausūs pulkininko Maederio vadovaujami vermachto daliniai, 

Mažeikių apskrities viršininko kapitono Izidoriaus Jatulio ir karininko S. Baipšio iniciatyva 

kūrėsi savanorių būriai. Jie savo apylinkėse gynė žmones nuo plėšikaujančių raudonųjų partizanų 

bei rudmarškinių, kurie vis reikalavo duoklių. 

470

Juridinis savanorių įteisinimas 

Gausūs savanorių būriai iš visos Lietuvos susibūrė Žemaitijoje. Juos reikėjo juridiškai 

įteisinti, kad būtų pilnateisiai kovotojai prieš bolševikus, turėtų reikiamų ginklų, aprangos, 

maisto. 

1944 liepos 28 Pievėnų bažnytkaimyje susirinko keturiolikos didelių savanorių būrių vadai 

aptarti tolesnio pasipriešinimo bolševikams planą. Buvo kreiptasi į Žemaitijoje esančios 

vermachto grupės vadą pulkininką Maederį. 

Paskirstytos ir pareigos. Tėvynės apsaugos rinktinei vadovauti išrinktas kapitonas Izidorius 

Jatulis, štabo viršininku paskirtas kapitonas Jonas Čėsna, ypatingos tarnybos viršininku — 

Zarasų policijos viršininkas Vincas Tamošiūnas. O idėjinis Tėvynės apsaugos rinktinės kūrėjas 

daktaras Jonas Steponavičius liko Rinktinės štabo konsultantu. 

Jonas Steponavičius gimė 1880 m. kovo 30 d. Zoknių kaime, Zarasų apskrityje. Baigęs Rygos 

gimnaziją, Vilniaus kunigų seminariją ir Petrapilio dvasinę akademiją teologijos magistro 

laipsniu, 1906 m. įšventintas kunigu. Psichologiją studijavo Miunchene, Berlyne, Leipcige, gavo 

filosofijos daktaro laipsnį. 1912 m. paskirtas Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vikaru. Buvo „Ryto” 

draugijos pirmininkas, Lietuvos banko, Lietuvos mokslo ir Lietuvos dailės draugijų narys. 

Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, buvo paskirtas Kaukazo armijos lietuviškų 

dalinių kapelionu. Tbilisio lietuviams sakydavo patriotinius pamokslus, dalyvavo tautiečių 

kultūriniame gyvenime. Grįžęs į Lietuvą, Kaišiadorių apskrityje kūrė savivaldybes. Daug padėjo 

Lietuvos kariuomenei kovoti su Želigovskio gaujomis. 1920 m. buvo suimtas ir ištremtas į 

Gardiną. 1921 m. grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į politinę veiklą. Lietuvos Steigiamajame Seime iki 

1927 m. buvo Krikščionių demokratų partijos deputatas. 

1927 m. J. Steponavičius ėmė vadovauti Zarasų vidurinei mokyklai. Jo rūpesčiu ši mokykla 

išaugo į Zarasų komercinę Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1933 m. persikėlė mokytojauti į Utenos 

gimnaziją. Čia, atsitraukęs nuo administracinių reikalų, vėl grįžo prie pamėgtos psichologijos. 

1937 m. išleista jo „Organinė psichologija”, o 1939 m. — „Psichologija, jos objektas ir 

metodas”. 

Kunigas dr. J. Steponavičius, sutikęs būti Zarasų apskrities viršininku, suorganizavo platų 

tinklą Lietuvos laisvės armijos (LLA) organizacijos, o 1944 m., fronto lavinai artėjant, su dideliu 

būriu zarasiškių savanorių traukėsi į Vakarus. Drausmingas, gerai organizuotas Zarasų krašto 

savanorių būrys 1944 m. liepos pabaigoje pasiekė Žemaitiją. Liepos 28-ąją Viekšnių valsčiuje šie 

būriai padėjo pamatą Lietuvos savanorių divizijai. 

J. Steponavičius buvo divizijos siela, jos idėjinis vadas. Nuėjęs kančių kelius, 1947 m. 

gruodžio 8 d. mirė Vangene (Vokietijoje). 

Oficialiai dokumentuose figūravo kapitonų I. Jatulio ir J. Čėsnos pavardės, jie tvarkė 

organizacinius Rinktinės reikalus, bet svarbesnius — su vermachto vadovybe — J. Steponavičius 

ir pulkininkas Mečys Kareiva. 

Fronte prie Ventos ir Virvytės 

Po Pievėnų pasitarimo buvo skubiai suformuotas Tėvynės apsaugos rinktinės štabas. 

Savanorių būriai, suskirstyti į kuopas, apginkluoti prancūziškais šautuvais, rusiškais lengvaisiais 

kulkosvaidžiais ir įvairių markių rankinėmis granatomis, jau rugpjūčio 3 d. užėmė pozicijas prie 

Ventos ir Virvytės. Fronto barą laikė du batalionai. Pirmajam batalionui vadovavo kapitonas 

Ignas Povilavičius, antrajam — leitenantas A. Kenstavičius. Fronte vykdavo vietinės reikšmės 

mūšiai. Bolševikai nebandė veržtis per savanorių pozicijas. Po trijų savaičių mūsų dalinį pakeitė 

vokiečiai, o mūsiškius atitraukė į užnugarį pailsėti ir pasiruošti būsimoms kautynėms. 

Paskutinės kautynės — Seda 

Būdami užfrontėje (Sedoje), daliniai intensyviai tobulino karybos žinias, kasė žiedinės 

gynybos apkasus pačioje Sedoje, laukdami bolševikų oro desanto, tobulino lauko žvalgybos, 

elgesio su įvairiais ginklais įgūdžius. Daliniams besiruošiant, rugsėjo paskutinėmis dienomis 

gavome žinią, kad nuo infarkto mirė pulkininkas Mečys Kareiva, vykdamas iš pasitarimo su 

vokiečių vadovybe. Jis kariškai palaidotas Sedos kapinėse. Po Sedos kautynių ten atgulė ir žuvę 

Rinktinės karininkai: ketvirtos kuopos vadas kapitonas A. Počebutas, bataliono vadas mjr. 

A. Puodžiūnas. Trečiasis kautynėse žuvęs leitenantas Virbickas palaidotas Salantų kapinėse. 

471

Spalio 7 išvakarėse visi užfrontėje esantys pirmo pulko batalionai gavo įsakymą ruoštis 

skubiam žygiui. Rytinėje Sedos pusėje prie Varduvos turėjome sulaikyti bolševikų puolimą. 

Vyrai, daugiausia beūsiai gimnazistai, knygas iškeitę į granatas, gana entuziastingai sutiko šią 

žinią, nes ramus užfrontės gyvenimas buvo nusibodęs. Tamsoką spalio 6 naktį daliniai išžygiavo 

į kautynes prie Sedos. 

Iki vidurnakčio susirinko visi daliniai. Pirmas ir antras savanorių batalionai užėmė pozicijas 

rytinėje miestelio pusėje, užnugaryje tyvuliavo Varduva. Trečias batalionas — atsarginis — 

turėjo geresnes strategines pozicijas. Jis buvo paliktas vakarinėje upės pusėje — Barstyčių link. 

Tėvynės apsaugos rinktinės savanoriai, kurių gretose buvo daug Žemaitijos „Vanagų”, greitomis 

iškastuose apkasuose laukė bolševikų tankų diviziono puolimo, ginkluoti tik prancūziškais 

šautuvais, turėdami kapitono Počebuto vadovaujamą sunkiųjų kulkosvaidžių ir minosvaidžių 

kuopą bei keliolika pancerfausto mirtininkų. 

Pasakoja kuopos vadas leitenantas V. Kačergis: „Spalio 6 dienos pavakaryje dulkė lietus. 

Vieškeliu nuo Mažeikių per Sedą traukėsi Kurše sumuštos vokiečių armijos voros. Rytuose, 

Šiaulių pusėje matėsi lietuviškų sodybų gaisrai ir girdėjosi kovos ūžesys. Ir tokiomis 

aplinkybėmis, neturėdami kaimynų nei dešinėje, nei kairėje, nei artilerijos paramos, lietuvių 

Tėvynės apsaugos rinktinės vyrai be baimės stovėjo ugniavietėse prie ginklų. Nepriklausomos 

Lietuvos mokyklose patriotiškai išauklėtas jaunimas, taip pat buvę policijos tarnautojai, 

Nepriklausomybės kovose užgrūdinti visų laipsnių savanoriai karininkai ir kareiviai ramiai 

stovėjo prieš siaubingą armiją. Įtemptai laukiant prabėgo naktis ir išaušo miglotas spalio 

septintosios rytas. Nebaigta komplektuoti, ginkluota tik lengvaisiais pėstininkų ginklais, 

savanorių divizija, jos trys batalionai (vienas atsarginėse pozicijose) negalėjo atremti boševikų 

tankų. Sunaikinę pancerfaustais aštuonis bolševikų tankus ir daug gyvosios jėgos, du savanorių 

batalionai buvo išblaškyti. Ypač nukentėjo pirmo bataliono pirmoji kuopa, gynusi fronto barą 

tarp Telšių ir Pievėnų kryžkelių. Sedos kapinėse ilsisi apie 70 jos karių”. 

Po penkiasdešimties metų 

Laikas atidengti tyčia užverstą istorijos lapą. 

Šių metų spalio 2 dieną, minint kautynes prie Sedos, organizuojamas buvusių karių 

suvažiavimas. Jo dalyviai — buvę Tėvynės apsaugos rinktinės kariai — gaus šiam jubiliejui 

pagamintus ženklelius, emblemas ir leidinį „Tėvynės Apsaugos pulkai, 1944-ji”. Kviesime 

(pareiškusius norą) 1941 m. birželio sukilėlius ir Vietinės rinktinės karius. Prašome užsienyje ir 

Lietuvoje gyvenančius buvusius karius sužinoti, kas iš buvusių Rinktinės karių negalės atvykti. 

Jeigu komisija gaus jų adresus, pasistengs nusiųsti visą minėjimo medžiagą. Gal jie žino žuvusių 

savo draugų ir pažįstamų pavardes? (Sedos kapinėse guli daugiau kaip šimtas Tėvynės apsaugos 

rinktinės karių, iš kurių komisijai žinomos tik 8 pavardės). Komisija būtų dėkinga buvusio 

Rinktinės štabo viršininko kapitono Jono Čėsnos dukrai, jeigu ji galėtų atsiųsti iš savo tėvo 

asmens archyvo I ir II bataliono karių sąrašų kopijas. Tada būtų lengviau nors apytikriai nustatyti 

besiilsinčių Sedos kapinėse karių pavardes. Minėjimo komisija lauktų nors trumpų fronto 

gyvenimo atsiminimų ir iš buvusio II bataliono vado leitenanto Antano Kenstavičiaus, 

vadovavusio batalionui nuo 1944 m. rugpjūčio pradžios užsklendžiant bolševikų veržimąsi prie 

Ventos ir Virvytės. Komisijos nariai yra buvę minėto bataliono kariai ir esant palankioms 

sąlygoms planuoja išleisti leidinį „Pirmose linijose prie Ventos”. Su tokiu pat prašymu komisija 

norėtų kreiptis į leitenantą Vladą Garsį, atvedusį Zarasų krašto savanorius į Tėvynės apsaugos 

rinktinę. 

Komisija norėtų išaiškinti kuo daugiau Sedos kautynėse kritusių pavardžių, todėl kreipiasi ne 

tik į buvusius karius, bet ir į Sedos senbuvius. 1944 m. spalio 7 apie 16 val., bolševikams 

palaužus Sedos prieigose mūsų karių pasipriešinimą ir nutilus paskutiniams šūviams, miestelyje 

atsirado vietos milicija tvarkai palaikyti. Ji galėjo su kritusiųjų karių daiktais surinkti ir jų 

dokumentus. Galėjo juos kur nors ir paslėpti, kad nepatektų slenkantiems paskui kariuomenę 

NKVD daliniams. Žuvusių karių dokumentai enkavedistams, reikia manyti, nepateko: nebuvo 

jokių KGB rajono skyrių represijų žuvusiųjų artimiesiems. Sprendžiant iš visko, dokumentai yra 

paslėpti arba sunaikinti Sedoje. 

472

Štabo dokumentus operatyvinio skyriaus viršininkas leitenantas Paužuolis sakė sudeginęs 

pasitraukimo metu prie Klaipėdos. Tad Sedos kapinėse ilsisi Nežinomieji kareiviai. Jų pavardes 

nustatyti galima tik padedant atsikračiusiems baimės asmenims. 

Rozga Leopoldas. Tėvynės apsaugos rinktinės sukakčiai // Vienybė. — 1994. — Rugs. 24. — 

Teksto pradžia: 

Šį pavasarį gana plačiai buvo paminėtas Lietuvos vietinės rinktinės įkūrimo ir žlugimo 

penkiasdešimtmetis. Gal, kad šiai rinktinei vadovavo garsusis generolas P. Plechavičius, gal, kad 

ji skaudžiai nukentėjo nuo lenkų „Armija krajova” būrių ir pačių hitlerininkų, jos vardas ir 

istorija dažnai prisimenami ir nūnai neblogai žinomi. 

Bet anuomet, prieš 50 metų, buvo susikūręs ir kitas lietuvių karinis junginys, turėjęs taurų 

tikslą ginti Lietuvą nuo artėjančių raudonųjų išvaduotojų. Bet kad jis buvo išimtinai pasitelktas 

hitlerinių okupantų žinion, kad nespėjęs daugiau nuveikti, tapo išblaškytas, ne dėl savo kaltės, jis 

ir prisimenamas rečiau. Bet kaip istorinis faktas jis vertas prisiminimo, juolab, kad glaudžiai 

susijęs su mūsų rajono istorija, o jame dalyvavo ir iš mūsų rajono kilusių žmonių. 

1944 metų liepos pradžioje iš rytų veržliai artėjant raudonosios armijos daliniams, kartu su 

hitleriniais okupantais traukėsi ir daugybė Rytų Lietuvos gyventojų — ir politinių veikėjų, 

inteligentų, ir paprastų ūkininkų, vienos ir kitos propagandos suklaidintų ar suagituotų. Jų 

traukimosi kelias pro Panevėžį, Gruzdžius, Žagarę, Akmenę, Viekšnius vedė į vakarus. Tačiau tų 

metų liepos 7-9 dienomis frontas net trims mėnesiams stabilizavosi ties Šiauliais, Kuršėnais, 

Papile, Rudausiais, Karpėnais, Auce. Tad ir pabėgėlių srautas sustojo Sedos apylinkėse. Atsirado 

daugybė vyrų, mokančių valdyti ginklą ir besiviliančių sugrįžti į gimtąsias vietas. Buvusios 

Lietuvos kariuomenės kapitonai K. Jatulis ir J. Čėsna ir sumanė juos sutelkti į karinį junginį. 

Liepos 10 d. Mažeikiuose įvyko būrio suvažiavimas, tiksliau — šiai idėjai pritariančių 

susirinkimas, o jau liepos 29 d. Viekšniuose, čionykščio apsaugos būrio būstinėje įvyko 

steigiamasis susirinkimas. Jame dalyvavusieji Joniškio, Meškuičių, Pasvalio, Pašvitinio, 

Rokiškio, Svėdasų, Utenos, Zarasų atstovai ir šeimininkų teisėmis disponavę Viekšnių bei 

Akmenės patriotai, iš viso 14 asmenų, parengė bendruosius rinktinės formavimo principus ir 

sudarė jos štabą. 

Praktinis Tėvynės apsaugos rinktinės, vietos gyventojų paprasčiau vadintos Žemaičių rinktine, 

formavimas vyko Plinkšėse, Sedoje, Telšiuose. Tas dienas labai vaizdingai romane „Išėjusiems 

negrįžti” vėliau pavaizdavo rašytojas Marius Katiliškis, pats patekęs į šį tragiškų mūsų tautai 

įvykių verpetą ir tarnavęs šios rinktinės pirmojo pulko raštininku, 

Iš Telšių rinktinė buvo pasiųsta į frontą „užkimšti” niekieno nesaugomo ruožo ties Papile. 

Prastai ginkluoti, bet su gera nuotaika kariai traukė pro Eigirdžius ir Tryškius, nakvojo Kairiškių 

dvare, o paskui buvo išskirstyti po aplinkinius viensėdžius. Iš čia rinktinės žvalgai naršydavo 

visą trikampį tarp Ventos ir Virvytės upių. Paskui rinktinės pulkai, vadovaujami majoro 

A. Urbono ir pulkininko leitenanto M. Kareivos, buvo įkurdinti jau per porą kilometrų nuo 

Papilės miestelio, kairiajame Ventos krante, maždaug Kalniškių, Griežių, Rimšių, Augustaičių 

kaimų linijoje. Rašytojas M. Katiliškis buvo aršaus susišaudymo liudininkas, kai buvo smarkiai 

sugriautas ir sudegintas Papilės miestelis. Štai jo atodūsis: „... dūmai dar ilgai kabėjo ir temdė 

padangę. Ir naktį žioravo bjauria pašvaiste. Tą dieną sugriovė Papilę, seną ir garsingą vietovę. 

Taip buvo naikinamos mūsų gyvenvietės, pilys ir sėdybos. Kiek ilgai jų galėjo užtekti?” Gal 

trejetą rugpjūčio ir rugsėjo savaičių išbuvę priekinėje fronto linijoje, rinktinės kariai buvo 

atitraukti, juos pagaliau pakeitė kažin kur Vokietijoje suformuoti kadrinių karių daliniai, nes 

lietuviai buvo ir prastai apmokyti, ir dar prasčiau apginkluoti, vokiečiai jais, kaip, ir 

Plechavičiaus kariais, nepasitikėjo. 

Nuo Papilės rinktinė pro Šiaudinę traukė vėl Sedos pusėn. 

Baipšys Stasys. Nuotykiai padangėje ir žemėje. — Kaunas, 1995. — 230 p. — Tekste: 1944 

metai Žemaitijoje, savisaugos būrių organizavimas, frontas prie Papilės (P. 119—122). 

473

Kazlauskas Vladas. Kovos dvasia. — Vilnius, 1995. — 280 p. — P. 77, 112—113, 125— 

126. — Tekste: 

Viekšnių valsčiaus apsaugos būrys. „Vadovaujamas j. ltn. Alekso Zabkaus, atėjo kovoti su 

reguliaria bolševikų kariuomene 1944 m. liepos 29 d. ir sulaikė jos veržimąsi į vakarus.” Tokiu 

būdu viekšniečiai iš pirmo savanorių pulko kartu su Zarasų krašto kariais užtvėrė bolševikams 

kelią. „Laikyti aktyviai kovojusius kautynių baruose ties Viekšniais, Zaventės bei Daubiškių 

pozicijose.” 

1944 07 28 Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio būstinėje pasitarimas. 1944 07 29 nutarta 

vadintis Tėvynės apsaugos rinktine. Prisijungė visi Mažeikių apskrities apsaugos būriai. Štabas 

įkuriamas Pievėnuose. Rugpjūčio 3 d. Plinkšiuose sudaromas I lietuvių pulkas. 

Vietinė rinktinė (Povilas Plechavičius ir kt.) sukurta anksčiau už Tėvynės apsaugos rinktinę. 

1944 m. liepos pradžioje jos likučiai, spaudžiami fronto, traukėsi į Žemaitiją ir ten Tėvynės 

apsaugos rinktinėje sudarė kovos branduolį, o nuo rugpjūčio mėnesio pradžios užsklendė fronto 

barą tarp Ventos ir Virvytės. Kovėsi prie Papilės, Tryškių, Viekšnių, Sedos ir Barstyčių. 

Kazlauskas Vladas. Tėvynės apsaugos rinktinė. — Vilnius: Lietuvos Šaulių Sąjunga, 1997. 

— 380 p. — Tekste: „Knygoje pateikiami autentiški Tėvynės apsaugos rinktinės štabo ir pirmojo 

lietuvių savanorių pulko dokumentai, pradedant 1944 m. liepos 28 d. ir baigiant 1944 m. spalio 

6 d.” 

Ventos frontas 1944 metai / Vladas Kazlauskas. — Vilnius: Lietuvos Šaulių Sąjunga, 1998. 

— 272 p. — Iliustruota. 

Knygoje skyriai: 

Vladas Kazlauskas. Pratarmė: P. 3. 

Augustas Mylė. Jaunystė su šautuvu: P. 5. 

Juozapas Paūžuolis. Paskutinė rinktinė: P. 64. 

Vincas Seibutis. Nuo Užpalių iki Dancigo: P. 95. 

Linas Janulionis. Kovėmės ir žuvome už Lietuvą: P. 136. 

Vladas Kazlauskas. Kova ir žūtis už Lietuvos laisvę: P. 173. 

Juozas Kuckailis. Po penkiasdešimt istorinės tylos metų: P. 249. 

Riauka Adomas. Žuvo nepaklusę prievartai: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. — 

1998. — Rugpj. 4. — Tekste: 

„Albertas Švažas buvo kilęs iš Rekečių kaimo mažažemių šeimos, baigęs 6 gimnazijos klases, 

gimęs 1918 metais. Tėvas ir prosenelis — geležinkelininkai. Albertas buvęs Lietuvos 

kariuomenės savanoris, tarnavęs Radviliškyje, 2-ajame inžineriniame batalione, geležinkelio 

kuopoje. Grįžęs iš kariuomenės, gyveno gimtajame Rekečių kaime ir dirbo geležinkelyje. Buvo 

„Tėvynės apsaugos rinktinės” narys, telkęs bendraminčius Viekšniuose, 1944 m. liepos mėnesį 

su besitraukiančių banga patekęs į Plinkšes, kur organizavosi rinktinės batalionas. [...]. Galima 

tik spėlioti, kodėl A. Švažas su kitais kovotojais nepasitraukė į Vakarus, o grįžo gimtinėn.” Žuvo 

kartu su Pranu Šiuipiu Milių kaime, bunkeryje 1948 01 07. 

Raustys A. Papilė // Vienybė. — 1998. — Rugpj. 11. — Tekste: 

„1944 metų rudenį kairiajame Ventos krante, tarp Kairiškių, Čiuinių, Gudų, keletą savaičių 

vokiečių pozicijose budėjo Tėvynės apsaugos rinktinės 1 pėstininkų savanorių pulkas (2 

batalionai ir prieštankinė kuopa). Šiam junginiui vadovavo majoras Alfonsas Urbonas. Tačiau 

artėjant naujoms kautynėms, lietuvius iš fronto linijos atšaukė, pozicijas užėmė kadrinė vokiečių 

kariuomenė.” 

Muturas Algimantas. Žuvo už laisvę // Būdas žemaičių. — 2000. — Liep. 4. — Tekste: 

„1944 m. aktyvesni viekšniškiai pradėjo burtis į LLA. Pagal Lietuvos Kovos Sąjungos 

rekomendacijas, LLA įsijungė į Tėvynės apsaugos pirmąjį pulką. Viekšnių vyrus subūrė Jonas 

474

Čėsna (neseniai atvykęs gyventi iš Kauno), mokytojas Aleksas Zapkus ir Viekšnių kooperatyvo 

prekių paskirstymo punkto vedėjas Albertas Švažas. Šiems trims vyrams organizacinis darbas 

sekėsi neblogai, nes jau liepos mėnesį 30 viekšniškių savanorių išvyko į Plinkšes. Čia buvo 

kuriama Tėvynės apsaugos rinktinė. Liepos 29 d. viekšniškiai pirmo pulko sudėtyje jau dalyvavo 

kautynėse ties Viekšniais, Zavente ir Daubiškiais. Tada pulkas ryžtingai pasipriešino tarybinės 

armijos puolimui. 1944 m. rugsėjo 7 d. apsaugos rinktinės štabo įsakyme Nr. 38 paminėtos 

A. Zapkaus, A. Švažo ir kitų viekšniškių pavardės.” 

Kazlauskas Vladas. Paniekinę mirtį. — Vilnius, 2002. — P. 68—186. — Tekste: 

[Puslapis 68] 

IV skyrius. TĖVYNĖS APSAUGOS RINKTINĖ 

1. Pirmasis savanorių pulkas 

Sąjungininkų atidengtas antrasis frontas Normandijoje žymiai palengvino bolševikų 1944 

ofenzyvą Pabaltijo kryptimi. 1944 m. į Lietuvą veržiasi bolševikų divizijos. Antrojo pasaulinio 

karo baigtis aiški. Vokietija ir jos sąjungininkai paklupdyti. Lietuvai vienas pasirinkimas — stoti 

į žūtbūtinį mūšį prieš antrąją bolševikų invaziją. 

Generolo Povilo Plechavičiaus pastangos, Vietinės rinktinės batalionais iš dalies sulaikyti 

bolševikus, nesėkmingos. Nesėkmių priežastis — nacijų kišimosi politika, Vietinės rinktinės 

išformavimas. Esant kritiškai situacijai, Lietuvos likimą į savo rankas paima tautinės-politinės 

krypties vyrai — Lietuvos generalinis tarėjas generolas Petras Kubiliūnas, jo tarybos sekretorius 

daktaras Jonas Steponavičius, mobilizacinio štabo viršininkas pulkininkas Adolfas Birontas. Jų 

pastangomis išformuotos Vietinės rinktinės kariai prie apskričių karo komendantūrų randa 

prieglobstį nuo nacių represijų, ruošiasi kovai prieš bolševikus. Lietuvos laisvės armija — 

pagrindinė tautinė karinė organizacija — ragina Lietuvos jaunimą — šaulius, atsargos karius, 

moksleivius kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Rytų Lietuvoje daktaro J. Steponavičiaus, 

V. Tamošiūno, Žemaitijoje majoro S. Baipšio, kapitonų I. Jatulio bei J. Čėsnos suorganizuoti 

kovos būriai, 1944 m. liepos 28 d. nutaria fronto sąlygomis kautis prieš bolševikus. Šio tikslo 

realizavimą praktiškai pateikiame 1944 m. liepos 28 d. Pievėnų bažnytkaimyje įvykusiame 

savanorių būrių vadų susirinkime. 

1944 m. liepos pabaigoje, kai bolševikai artėjo prie Šiaulių, vieškeliu, einančiu per Viekšnius, 

iš rytų į Lietuvos vakarus pradėjo traukti vilkstinės pabėgėlių, kilusių iš Šiaurės rytų Lietuvos, 

jau užimtos bolševikų. 

Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio būstinė, prie kurios nuolatos stovėdavo sargyba, buvo prie 

pat kelio. Juo traukdami pabėgėlių būriai pastebėdavo sargybą. Pabėgėlių būrių vadai ateidavo į 

būstinę pas valsčiaus apsaugos vadą kapitoną J. Čėsną pasiteirauti apie bendras aplinkybes bei 

pasitarti, ką toliau daryti. Gavę raminančių žinių, kad Viekšnių valsčiaus apsaugos vyrai nemano 

trauktis be pasipriešinimo, pabėgėlių būrių vadai čia sustodavo. 

1944 m. liepos 28 d. pabėgėlių būrių vadai buvo pakviesti rytojaus dieną, 9 val. susirinkti 

Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio būstinėje pasitarti. 

1944 m. liepos 29 d. susirinkta pasitarti. Atvyko Zarasų, Joniškio, Svėdasų, Meškuičių, 

Pašvitinio, Pasvalio, Rokiškio, Utenos ir kitų apylinkių pabėgėlių vadai, iš viso 14 vyrų. 

Pasikeitus nuomonėmis ir pasiginčijus, buvo pritarta pasiūlymui — visiems telktis Platelių 

apylinkėje ir pradėti veikti organizuotai, susisiekti su visais kitais vadais. Tikslas: sukurti 

bolševikų neužimtoje Tėvynės dalyje esančias jėgas ir, bendradarbiaujant su vokiečių 

kariuomene, kovoti prieš mirtiną priešą. 

Pasiūlymus vienbalsiai priėmus, nutarta naujai kuriamam junginiui duoti vardą „Tėvynės 

apsaugos rinktinė”. Čia pat sudaryta Rinktinės vadovybė — štabas: rinktinės vadas — kapitonas 

I. Jatulis, štabo viršininkas — kapitonas J. Čėsna, politinis patarėjas — dr. J. Steponavičius, ūkio 

patarėjas — p. V. Tomašiūnas ir kitoms pareigoms kapitonas M. Piliponis, jaun. leitenantas 

V. Vaitiekūnas ir jaun. leitenantas T. Tamošaitis. Tėvynės apsaugos rinktinė pradėjo tvarkytis 

kariniais pagrindais. Prie jos prisijungė visi Mažeikių apskrities apsaugos būriai, kurie jau 

veikė kaip Lietuvos pagalbinė policija. Pagal šį nutarimą, prašant vokiečių karinei vadovybei, 

475

Viekšnių valsčiaus apsaugos būrys, sustiprintas Zarasų vyrų būrelio, liko vokiečių karinės 

vadovybės dispozicijoje. Kautynių baras — Viekšnių apylinkėje. 

1944 m. liepos 30 d. vėl susirinko visų būrių vadai. Pasikeista nuomonėmis. Išryškėjo 

nuomonių skirtumai, tačiau padarytas bendras nutarimas — Mažeikių apskrities apsaugos 

būreliai remia Vermachto kovą su bolševizmu (Viekšnių pozicijose), jiems visomis galimomis 

priemonėmis talkina Zarasų vyrai. Norintieji prisidėti prie centralizuotų jėgų 1944 m. liepos 

31 d. iki 9 valandos susirenka Tėvynės apsaugos rinktinės štabo būstinėje, Pievėnuose ir čia 

gauna įsakymą žygiuoti į telkimosi rajoną. Neatvykusieji gali vykti kur kas nori. 

1944 m. liepos 31 d. įsakymu išvykta. Pakeliui į Nevarėnus gautas vokiečių karinės 

vadovybės pageidavimas rinktis Sedos rajone. 

1944 m. rugpjūčio 1 d. susitelkta ir kurtasi Sedos rajone. 

1944 m. rugpjūčio 3 d. Plinkšėje, vokiečių karinei vadovybei (pulkininkui Mäter [Maeder]) 

pritarus, iš Tėvynės apsaugos rinktinės išsirutuliojo Pirmasis lietuvių pulkas. Tą dieną pulkas 

išrikiuotas apžiūrai. Po apžiūros visos kuopos rikiuotėje buvo atvestos į aikštę priešais rūmus. 

Prie vėliavos stiebo išsirikiavo garbės sargyba — Vyčio kryžiaus kavalieriai ir seni savanoriai 

kūrėjai. Pirmąjį lietuvių pulką sveikino pulko vadas kapitonas I. Jatulis. Vėliavos pakėlimo 

ceremonijai vadovavo pulko štabo viršininkas kapitonas J. Čėsna. Vėliavą pakėlė savanoris 

kūrėjas, Vyčio kryžiaus kavalierius, jaun. puskarininkis A. Mėlynis. 

1944 m. rugpjūčio 4 d. Pirmasis lietuvių pulkas jau veikė nuo Latvijos sienos iki Telšių 

miesto pietinės ribos. Vėliau pulkas savo veiklą išplėtė, nes buvo suformuota kuopa Tveruose. 

Prie jos prisijungė Žarėnų būrys. Visame Žemaitijos fronte nuo Latvijos sienos iki Kaltinėnų 

veikė pulko kovos bei žvalgybos daliniai, glaudžiai bendradarbiaudami [su] Vermachtu. 

Daugelyje vietų šie daliniai kovėsi su bolševikais. Antro bataliono vadas leitenantas 

A. Kenstavičius atstatė Mažeikių apskrityje pairusią administraciją ir grąžino visuomenės rimtį. 

Tokia bendrais bruožais Tėvynės apsaugos rinktinės ir Pirmojo lietuvių savanorių pulko 

užuomazga. Jų pastangomis per kritiškas 1944 m. rugpjūčio pirmąsias dienas buvo prilaikytas 

bolševikų veržimasis į Žemaitijos gilumą. 

476

[Puslapis 70] 

1. Fronto draugystė su Vermachtu 

Pievėnų susitarimas kovojant už Lietuvos laisvę fronto sąlygomis prieš bolševikus, įpareigojo 

Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybę materialiai aprūpinti savanorius: ginkluote, apranga, 

maitinimu. Savanorių turimi ginklai — įvairios markės šautuvai su labai ribotu šovinių kiekiu, 

lengvieji kulkosvaidžiai ir daugiausia puolamosios rankinės granatos - galėjo būti panaudoti tik 

trumpalaikėms partizaninio pobūdžio, o ne ginamosioms apkasų kautynėms. Esant tokiai 

padėčiai, reikėjo skubiai rasti išeitį, nes bolševikų daliniai nesulaikomai veržėsi į Vakarus. 

Įvertindama tokią padėtį, Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybė jau antrą po Pievėnų susitarimo 

dieną geriau ginkluotus ir turinčius kautynių patirtį Viekšnių, Papilės ir Zarasų krašto savanorius, 

Vermachto labai negausios grupuotės vadovybės prašymu pasiunčia savo vyrus sustabdyti 

bolševikų veržimąsi. Minėtu laiku, artimoje užfrontėje, skubotai buvo skirstomi į kuopas 

savanoriai, jų vadovybė, atliekamas naujokų apmokymas. Tuo metu Mažeikių ir Telšių apskričių 

teritorijose buvo nedideli Vermachto „Herren Gruppe Nord” daliniai, kurie praktiškai nesugebėjo 

sulaikyti bolševikų slinkimo į Vakarus. Tokiu būdu, mūsų savanoriai laikinai išsprendė uždavinį, 

kurio nesugebėjo atlikti Vermachto kariai. 1944 m. liepos 31 d. Tėvynės apsaugos rinktinės 

pirmo bataliono dvi kuopos užėmė kovos pozicijas prie Papilės miestelio, vakariniame Ventos 

upės krante (žr. schemą). Antro bataliono atskiros kuopos buvo išdėstytos artimoje užfrontėje, 

kaupė savanorių resursus, atliko strateginių objektų apsaugą bei intensyviai ruošėsi karybos 

srityje. 

Tolimesnis Tėvynės apsaugos rinktinės štabo rūpestis buvo juridinis rinktinės įforminimas iš 

Vermachto vadovybės. Tuo tikslu TAR štabo vadovybė 1944 m. rugpjūčio 2 d. oficialiai kreipėsi 

į Žemaitijos kovų sektoriuje veikusias „Herre gruppe Nord” grupuotės vadą pulkininką Maeder 

žemiau išdėstytu tekstu: 

477

Ekscelencija 

Pone Pulkininke Maeder, 

Lietuvių Tėvynės apsaugos dalinys Sedoje reiškia nuoširdžią padėką už leidimą karinei 

organizacijai veikti prieš bendrą priešą — bolševizmą. Mūsų žmonės, karininkai ir kariai, neturi 

nieko bendro su ankstesnėmis lietuvių formacijomis. Mūsų dalinyje susibūrę žmonės iš įvairių 

Lietuvos sričių. Jie supranta, kad dabar tėra viena galimybė: viešai ir nuoširdžiai kartu su 

kariuomene ginti paskutinę laisvą mūsų tėvynės žemę. Mūsų dalinyje daugiausia yra buvusių 

policininkų ir senų kareivių, apmokytų pagal lietuvių kariuomenės statutą. Dalinį sudaro įvairių 

laipsnių karininkai ir apmokyti vyrai. Todėl mums lengviau būtų paveikti tautą ir verbuoti jaunus 

žmones, jeigu dalinys įgautų aiškų karinį pobūdį, tinkamą drausmę, tvarką ir būtų pavadintas 

„Pirmu lietuvių pulku”. Mūsų dalinio savanoriai Jūsų vadovybėje jau stovi susibūrę prie 

Viekšnių ir Pievėnų, kiti, kurie bazuojasi prie Sedos, yra kariškai apmokomi ir dabar, kaip 

žvalgybos daliniai veikia Sedos, Telšių, Tryškių ir Plungės apylinkėse. 

Plinkšių dvaras, 

1944 m. rugpjūčio 2 d. 

Pasirašo: 

I. Jatulis, kpt. ir Tėvynės apsaugos 

rinktinės vadas 

J. Čėsna, kpt. ir štabo viršininkas 

Dr. J. Steponavičius, 

Zarasų apskrities viršininkas, 

Lietuvos tarybos generalinis sekretorius ir 

patarėjas prie Tėvynės apsaugos štabo. 

478

[Puslapis 72] 

Nors bolševikų daliniai 1944 metų liepos 31 dieną Viekšnių ir Zarasų krašto savanorių prie 

Ventos ir Virvytės upių buvo sustabdyti, Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybei buvo aišku, kad 

tai yra laikinas reiškinys Rinktinės daliniai buvo ginkluoti tik lengvaisiais pėstininkų ginklais ir 

pancerfaustais. O tikėtasi greita Vermachto sunkiųjų ginklų parama didelių vilčių neteikė. 

Vokiečių armijos „Herren Gruppe Nord” grupuotė sumušta Rytų fronte, nors ir turėjo skambų 

pavadinimą, bet buvo tik jos praeities vizija. Pati grupuotė turėjo permestos iš Afrikos fronto 

„Sturm Vogel" tankų divizijos likučius ir mažą pėstininkų kiekį. 

Tokiu atveju, Žemaitijos kovų sektoriuje Tėvynės apsaugos rinktinė savo karių skaičiumi, 

kurių buvo apie 7 tūkstančiai, kelis kartus viršijo ten esančių Vermachto dalinių skaičių. 

Rinktinės vadovybė, pasitikėdama štabo patarėjo daktaro Jono Steponavičiaus iniciatyva ir jo 

ryšiais su Vermachto generaliniu štabu gauti reikiamos ginkluotės, stengėsi formuotai 

organizuoti savanorių telkimą. Tuo tikslu Tėvynės apsaugos štabas 1944 metų rugpjūčio mėn. 14 

dieną kreipėsi į Žemaitijos ir joje radusius prieglobstį į kitus Lietuvos piliečius, savanoriais stoti į 

Rinktinės kovos dalinius ir ginti Lietuvos laisvę. 

479

[...] 

ORGANIZACINIS ĮSAKYMAS NR. l 

Tėvynės apsaugos štabas 

1944 m. liepos mėn. 29 d. Plinkšiai 

Visi veikiantys Viekšnių rajone ir Mažeikių apskrityje lietuvių kovos daliniai, visiems dalinių 

vadams vienbalsiai nutarus, sujungiami vienon vadovybėn ir gauna pavadinimą — Tėvynės 

apsauga. 

Tikslas 

Didesniam pajėgumui pasiekti ir planingiau vykdyti apsaugą ir globoti iš kitų sričių 

besitraukiančius kovos dalinius. Visų dalinių vadų vienbalsiu sutikimu sudaroma ši vadovybė: 

1. Kpt. Izidorius Jatulis — Tėvynės apsaugos vadas. 

2. Kpt. Jonas Čėsna — štabo viršininkas. 

3. Kpt. Motiejus Pilyponis — rikiuotės skyriaus viršininkas. 

4. Kpt. Vladas Kuodis — rikiuotės skyriaus viršininko pavaduotojas. 

5. Ltn. Tamošaitis — žinių skyriaus viršininkas. 

6. Ltn. Tamošiūnas — ūkio viršininkas. 

7. Dr. Steponavičius — ypatingiesiems reikalams. 

8. Ltn. Žukauskas — adjutantas. 

9. Ltn. Vladas Vaitiekūnas — prie štabo. 

Pasirašo: 

Kpt. I. Jatulis 

Apsaugos vadas 

Ltn. V. Vaitiekūnas 

480

KOVINĖS PARENGTIES ĮSAKYMAS Nr. 2 

Tėvynės apsaugos štabas 

1944 m. liepos mėn. 30 d. Plinkšiai 

Zarasų apskrities Tėvynės apsaugos daliniams (užimantiems fronto barą). 

1. Žinios apie priešą 

Priešo reikia laukti iš krypčių: Kuršėnai, Žagarė, Auce. Šiose vietovėse pastebėti priešo 

žvalgybos daliniai. 

2. Įsakymas 

Tėvynės apsaugos daliniai gavo iš Vermachto nurodymą ginti Viekšnius. 

3. Veikla 

Įsakau iš apmokytų ir ginkluotų Tėvynės apsaugos vyrų sudaryti kuopą, kurios uždavinys — 

ginti Viekšnius. Šios kuopos vadu skiriu ltn. Zapkų Aleksą. 

4. Tiekimas 

Šaudmenų reikalauti iš vietoje veikiančios vokiečių kariuomenės vadovybės. Neapmokytus ir 

neapginkluotus Tėvynės apsaugos vyrus siųsti Pievėnų kryptimi. 

5. Kiti būriai 

Akmenės, Klykolių ir Papilės Tėvynės apsaugos būriai priešui spaudžiant prisijungia prie ltn. 

A. Zapkaus kuopos. 

6. Ryšiai 

Tėvynės apsaugos štabas kilnosis Pievėnų—Nevarėnų kelio ašimi. 

7. Sanitarija 

Ltn. A. Zapkaus kuopa iš Viekšnių būrio gauna sanitarinę pagalbą su personalu ir 

medikamentais. 

ĮSAKYMO PAPILDYMAS 

Pasirašo: 

Kpt. I. Jatulis 

Pulko vadas 

Ltn. K. Žukauskas 

Adjutantas 

Lietuvos pagalbinės policijos Papilės būrio Vadui, 

Priešui spaudžiant trauktis per Akmenę į Viekšnius ir, susijungus su Akmenės ir kitais būriais, 

prisistatyti į Viekšnius ltn. A. Zapkaus žinion, kurio dalinys užima gynimo barą aukštumose į 

pietus nuo Viekšnių. 

Perdavė Tėvynės apsaugos adjutantas ltn. K. Žukauskas. 

481

Tėvynės apsaugos rinktinė 

1944 m. rugsėjo mėn. 7 d. 

[...] 

ĮSAKYMAS NR. 43 

Mažeikių apskrities, Viekšnių valsčiaus apsaugos būrio (buv. LPP) savanorius, pagal žemiau 

dedamą sąrašą, laikyti aktyviai kovojusius kautynių baruos ties VIEKŠNIAI—ZAVENTĖS bei 

DAUBIŠKIŲ pozicijose, kurios priklausė Vermachto pulkininko Maeder kovos grupės barui. 

Ltn. Zapkaus Alekso būrio savanoriai: 

1. Zapkus Aleksas 

2. Švažas Albertas 

3. Tenys Alfonsas 

4. Tenys Simonas 

5. Gorodneckas Adomas 

6. Čijunskis Antanas 

7. Raiba Kazys 

8. Pacevičius Antanas 

9. Švažas Eduardas 

10. Želvys Kazys 

11. Labanauskas Kazys 

12. Vėlavičius Alfonsas 

13. Trušinskas Kazys 

14. Šilbajoris Alfonsas 

15. Kondratavičius Albertas 

16. Nagys Stasys 

17. Jankauskas Jonas 

18. Ivaškevičius Jonas 

19. Kondrotavičus Kęstutis 

20. Dargis Leonas 

21. Šimkus Antanas 

22. Balnaitis Jonas 

23. Tartejūnas Povilas 

24. Bružas Juozas. 

Pasirašo: 

Kpt. Jonas Čėsna 

Tėvynės apsaugos štabo viršininkas 

482

[Puslapis 99] 

Visi į kovą už Tėvynę! 

Nors bolševikų daliniai 1944 metų liepos mėn. 29 dieną Viekšnių ir Zarasų krašto savanorių 

prie Ventos ir Virvytės upių buvo sustabdyti, Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybei buvo aišku, 

kad tai yra laikinas reiškinys. Rinktinės daliniai buvo ginkluoti tik lengvaisiais pėstininkų 

ginklais ir pancerfaustais. O greitu laiku tikėtis iš Vermachto sunkiųjų ginklų paramos didelių 

vilčių neteikė. Vokiečių armijos Herren Gruppe Nord grupuotė, sumušta Rytų fronte, nors ir 

turėjo skambų pavadinimą, bet buvo tik jos praeities vizija. Pati grupuotė turėjo permesto iš 

Afrikos fronto „Sturm Vogel” tankų divizijos likučius ir mažą pėstininkų kiekį. Tokiu atveju 

Žemaitijos kovų sektoriuje Tėvynės apsaugos rinktinė savo karių skaičiumi, kurių buvo apie 7 

tūkstančius, kelis kartus viršijo ten esančių Vermachto dalinių skaičių. Rinktinės vadovybė, 

pasitikėdama štabo patarėjo daktaro Jono Steponavičiaus iniciatyva ir jo ryšiais su Vermachto 

generaliniu štabu gauti reikiamos ginkluotės, stengėsi forsuotai organizuoti savanorių telkimą. 

Tuo tikslu Tėvynės apsaugos štabas 1944 metų rugpjūčio 14 dieną kreipėsi į Žemaitijos ir joje 

radusių prieglobstį kitus Lietuvos piliečių savanoriais stoti į Rinktinės kovos dalinius ir ginti 

Lietuvos laisvę. 

[Puslapis 113] 

Kaip buvo minėta, Tėvynės apsaugos rinktinės vadovybė privalėjo rūpintis ir karių šeimomis. 

Tam reikalui reikėjo paramos iš vietinių gyventojų. Dauguma tam reikalui nebuvo abejingi. Apie 

tai byloja žemiau pateikti dokumentai. 

Viekšnių žemės ūkio kooperatyvo „Talka” valdybai 

PRANEŠIMAS 

Š. m. liepos mėn. 30 d. Tėvynės apsaugos rinktinei atsitraukiant iš Viekšnių ir vykstant į 

Tėvynės apsaugos rinktinės numatytus koncentracijos rajonus, kooperatyvo „Talka” iždininkas 

ponas Bružas Juozas tėvynės apsaugos rinktinės štabui perdavė kooperatyvo „Talka” smulkius 

pinigus, būtent: popierinius, sveikus, vartojimui tinkamus pinigus — 6498,20 RM, metalinius, 

sveikus, vartojimui tinkamus pinigus — 2,30 RM, popierinius, suplyšusius, vartojimui 

netinkamus pinigus — 393,00 RM. 

Iš viso: 6893 RM. 

Šeši tūkstančiai aštuoni šimtai devyniasdešimt trys 0,5 RM. 

Visi pinigai buvo smulkių kupiūrų, ne stambesni kaip penkios RM, tik kelios kupiūros po 20 

RM buvo suplyšusios netinkamos toliau vartot. 

Šią sumą pinigų š. m. rugpjūčio mėn. 4 d. perėmė 1-ojo lietuvių savanorių pulko einąs ūkio 

viršininko pareigas p. Tamošiūnas bei to pat pulko iždininkas ltn. Smalėnas. 

Tėvynės apsaugos 

rinktinės štabas 


Nr. 157 

Pasirašė: 

Kpt. J. Čėsna 

Štabo viršininkas 

Ltn. J. Smalėnas 

Kanceliarijos viršininkas 

1-ojo lietuvių savanorių 

pulko štabas 


483


VI skyrius. PĖSTININKAI VENTOS FRONTE 

Anksčiau buvo minėta, kad po Pievėnuose įvykusio 1944 m. liepos 28—29 d. savanorių būrių 

vadų pasitarimo, praslinkus dviem dienoms, savanorių daliniai, turintys šautuvus, lengvuosius 

kulkosvaidžius bei rankines granatas, skubiai buvo pasiųsti į Ventos frontą sulaikyti skubančius į 

Vakarus bolševikų dalinius. Pirmieji Ventos fronte savanoriai buvo suskirstyti į 3 kuopas, sudarė 

Pirmojo savanorių pulko pirmo bataliono pagrindą, kuriam dar priklausė skrajojantis 

smogiamasis Viekšnių savanorių būrys ir Zarasų krašto dvi savanorių kuopos, papildytos 

pasvaliečių bei [Pašvitinio] savanoriais. 

Pirmajam savanorių batalionui vadovavo kapitonas Ignas Povilavičius, o bendram Ventos 

fronto barui komandavo majoras Alfonsas Urbonas. 

Dėl nuoseklumo paminėsime pirmąsias savanorių kuopas bei „skrajojantį Viekšnių savanorių” 

52 vyrų dalinį, kuris priklausė (kaip ir zarasiškių savanoriai) Vermachto pulkininko Maeder 

kovos grupei. Skrajojantis smogiamasis Viekšnių savanorių būrys, kuriam vadovavo leitenantas 

A. Zapkus, tokį pavadinimą gavo, nes skubiam uždaviniui vykdyti panaudodavo gaisrininkų 

mašiną, į kurią susodindavo keliolika savanorių ir greitai pasiekdavo įvykio vietą ir susikaudavo 

su bolševikų žvalgybos daliniais. Vėliau, pozicinio karo sąlygomis, šio būrio vyrai buvo paskirti 

į 9-ąją kuopą. 

1944 m. rugpjūčio 16 d. ltn. A. Zapkus pateikia Tėvynės apsaugos rinktinės štabui 

dalyvavusių fronte prie Ventos savo karių sąrašą. Jis buvo įformintas 1944 m. rugsėjo 7 d. 

įsakymu. 

Pateikiamas istorinis dokumentas apie aktyvų Viekšnių savanorių dalyvavimą kautynėse. 

Jis buvo skelbtas Tėvynės apsaugos rinktinės fronto laikraščio „Tėvynės gynėjas” 1 numeryje: 

Mažeikių apskrities, Viekšnių valsčiaus Apsaugos būrio savanoriai pagal žemiau pateikiamą 

sąrašą aktyviai kovojo kautynėse ties Viekšniais, Zaventės bei Daubiškių pozicijose, kurios 

priklauso Vermachto pulkininko Maeder kovos grupei: 

1. Aleksas Zapkus 

2. Albertas Švažas 

3. Alfonsas Tenys 

4. Simonas Tenys 

5. Adomas Gorodeckas 

6. Antanas Cijunskis 

7. Kazys Raila 

8. Antanas Šimkus 

9. Kazys Labanauskas 

10. Antanas Pacevičius 

11. Alfonsas Vėlavičius 

12. Zigmas Kilpys 

13. Jurgis Potkalis 

14. Kazys Dargis 

15. Leonas Sakalauskas 

16. Albertas Mikalauskas 

17. Jonas Kuodys. 

18. Jokūbas Pakalniškis 

19. Simas Mikalauskas 

20. Bronius Gerasimavičius 

21. Alfonsas Dicevičius 

22. Leonas Dargis 

23. Kazys Trušinskas 

24. Antanas Čiužas 

25. Kazys Trušinskas 

26. Alfonsas Šilbajoris 

27. Albertas Kondratavičius 

484

28. Stasys Nagys 

29. Jonas Jankauskas 

30. Jonas Ivaškevičius 

31. Kęstutis Kondratavičius 

32. Leonas Dargis 

33. Antanas Šimkus 

34. Jonas Balnaitis 

35. Povilas Tartejūnas 

36. Juozas Bružas 

37. Aleksas Liaugminas 

38. Zigmas Kilpys 

39. Henrikas Pargauskas 

40. Kazys Narsčius 

41. Jonas Banaitis 

42. Algirdas Niūniava 

43. Albertas Kondratavičius 

44. Augustas Vilimas 

45. Jonas Eidintas 

46. Jonas Lizdenis 

47. Antanas Valnavičius 

48. Jonas Prakapas 

49. Pranas Požerskis 

50. Povilas Patejūnas 

51. Kostas Vėlavičius 

52. Adomas Gargasas. 

485


1944 m. spalio 5 d. bolševikų pulkai, remiami [t]ankų ir šarvuočių, prasiveržė 4 km į pietus 

nuo Papilės per Ventos upę į vakarinį jos krantą. 1944 m. spalio 6 d. turimomis žiniomis, du 

priešo batalionai ir tankai į šiaurę nuo Tryškių apie 7 km persikėlė per Virvytės upę į vakarinį jos 

krantą. Galimas priešo tankų ir šarvuočių puolimas Sedos miestelio kryptimi iš rytų ir pietryčių 

krypties. 

Kemtys Vytautas Valensas [Buvęs Tėvynės apsaugos rinktinės karys]. — 2003. — 

Rugpj. 13. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Visi, kas išliko gyvi prie Sedos, visi mes atsidūrėm Šventupyje, Karaliaučiaus srityje. Ten mes 

apsupime ir papuolėm. Zapkus dingo Šventupyje prieš papuolant į nelaisvę. Karininkas lieka 

karininku. Jis buvo sumanus žmogus. Zapkus atsidūrė anapus marių, vadinamojoje Didžiojoje 

Vokietijoje. Zapkus paspruko su išvežamais iš apsupimo sužeistaisiais. Nors apie Zapkų tikslių 

žinių irgi nėra. O mes ten ir palikom. Prieš papuolant į nelaisvę, Zapkaus jau nebebuvo. Tik su 

vienu karininku papuolėm į nelaisvę. 

486

2.7. KOVOS. TRĖMIMAI. REPRESIJOS 

Virpša K. Liaudis nepamirš // Vienybė. — 1967. — Gruod. 19. — Tekste: Ramoniškės kaimo 

apylinkėse Jono Šiušos būrys. Tolyn į Nevarėnų pusę — Prano Belecko būrys. Viekšniuose 

Lietuvos karininkai Juozas Mačius, Antanas Milčius, Aleksas Zabkus. Policijos viršininkas 

Zenonas Tamašauskas, vėliau pasitraukęs į užsienį. 

Virmauskas K. Tėvai ir vaikai // Vienybė. — 1968. — Gruod. 17, 19. — Tekste: Kamanų 

pelkėse. Rezistentas Jonas Adomaitis iš Akmenės, liaudies gynėjas Aleksandras Grotuzas. 

Minimas Byšmanio dvaras, buvęs Viekšnių apylinkėje. 

Kumpikevičius J. Aštuoniolikmečiais išėjo... // Vienybė. — 1974. — Bal. 13. — Tekste: 

Liaudies gynėjas Vasilijus Savostikovas kurį laiką vadovavo būriui Viekšniuose. 

Knabikas S. Jų žygdarbių neužmiršime // Vienybė. — 1979. — Vas. 1. — Tekste: Po karo 

valsčiuje pradėti kurti liaudies gynėjų bei milicijos būriai. Jiems vadovavo F. Pozdniakovas ir 

N. Nikitinas. 1946 10 01 Gudų malūne nužudyti F. Pozdniakovas, N. Trupenas ir du karininkai iš 

Mažeikių. Nužudyti F. Pozdniakovo tėvai, liaudies gynėjo V. Safranovo tėvai, brolis, sesuo. Žuvo 

liaudies gynėjai A. Zibertas, A. Gustys. 


Rugpj. 28: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

„... Ir atlėkė devyngalvis slibinas, ir visoj karalystėj nei dieną, nei naktį nebuvo ramybės. Ir 

išėjo trys broliai, visi kaip vienas, su piktuoju slibinu pasigalynėti, žmonėms taikos ir laimės 

parnešti...” — pradėdavo pasaką senoji Raubutienė. Septyni vaikai, aplink motiną sutūpę, sulaikę 

kvėpavimą, gaudyte gaudė kiekvieną žodį, o mažose širdelėse pamažu kaupėsi neapykanta 

drakonui... 

Aleksiukui patikdavo tie ilgi žiemos vakarai, nors maža spingsulė šykščiai apšviesdavo 

trobelės vidų, nors kiekviena kambario kertelė knibždėte knibždėjo paslaptingų šešėlių. Tačiau 

taip būdavo tik žiemą. O ateidavo vasara, ir Aleksiukui vėl tekdavo palikti namus ir per 

pavasario polaidžius klampoti pas naują ūkininką. Retai kuris mažąjį piemenuką iš namų ratuose 

išsiveždavo — kuo daugiau vaikščios piemuo, tuo greitesnis bus... 

Nelepino piemens ir Papilės ūkininkas Bogužas. Pravirkdavo Aleksiukas, į kvepiančią žolę 

įsikniaubęs, gimtus namus prisiminęs. O ūkininkas: 

— Tai ką, pasūdyt žolę sumanei? Taupyk ašaras, jų dar reikės. 

Ir nueidavo plačiu žingsniu, dėl viso pikto galvijus suskaičiavęs, — ar nepraganė 

bežliumbdamas varlys. 

Aleksiukas buvo darbštus vaikas, ir aplinkinių kaimų ūkininkai mielai samdė jį. Žinojo, kad 

tas, bandą ganydamas, tikrai neužmigs, o kad labai jau namų pasiilgsta, — niekis. 

Kai po dienos darbų sumigdavo ūkininko šeimyna, Aleksiukas tyliai nuslinkdavo nuo krosnies 

ir bėgdavo namo, į Budriškius. Namo... Nors minutėlei prisiglausti prie lietum ir vėju kvepiančių 

motinos rankų, nors valandėlei pasėdėti ant gimtų namų slenksčio. O paskui — tebūnie kas bus! 

Na ir kas, kad ūkininkas už tokius naktinius žygius ausį skaudžiai nusuks, ar plaukus papeš? 

Užtat jis buvo namuose, kur tokia kvapni barščių sriuba ir tokios miltingos didelės bulvės. 

Suprato Aleksiukas, kad bloga būti mažam ir silpnam, ot, jeigu būtų stiprus, ne tik buožę, bet 

ir pasakų drakonus nugalėtu... 

Vakarais, kada Aleksiukas mirkydavo vandenyje ražienų subadytas, perštinčias kojas, motina, 

ant pečių uždėjusi ranką, tardavo: 

— Gal neilgai tau, Aleksiuk, teks buožėm nugarą lenkti. Rasi, geresnių laikų sulauksime... 

Atėjo 1938-ieji metai. Aleksiukas jau visai į Aleksą išaugo, ir kaimo vaikai jau nebedrįsta jo 

piemeniu vadinti. Tėvas žadėjo Aleksą leisti mokytis kalvystės amato pas Pozniaką. 

Ir taip vieną ankstyvą rytmetį Aleksas, savo kuklią mantą susikrovęs, iškeliavo į Tryškius, 

prisistatė kalvystės „meistrų meistrui” Pozniakui. Paauglys meistrui patiko. 

Meistras Alekso nebarė, nestumdė, leido jam dumples papūsti, paprašė padėti ir arklį 

pakaustyti. Bet labiausiai Aleksas laukdavo tų dienų, kai susirinkę prie kalvės, miestelio vyrai 

487

apie naujus laikus prašnekdavo. Pakalbėdavo jie ir apie neramumus pasaulyje, apie vokietį, kuris 

vis nerimsta. Tada daug kas iš susirinkusiųjų prisimindavo pirmąjį pasaulinį karą, per kurį tiek 

daug artimų ir pažįstamų galvas padėjo. 

Atėjo ilgai lauktoji diena, Aleksas, „diplomuotas” kalvis, sugrįžo į savo gimtinę. Iš pradžių 

kalviavo Šiaudinės dvare, po to dirbo buvusioje Kiršos kalkinėje. Įstojo į komjaunimą. Tačiau 

1941-aisiais prasidėjo Didysis Tėvynės karas. 

Baltaraiščiai, senas „skriaudas” atminę, siautėjo kaimuose ir miesteliuose, žudė naujakurius, 

komjaunuolius, aktyvistus, naujo gyvenimo kūrėjus. Neramu pasidarė. Ir Aleksui teko sugrįžti 

pas tėvus, į gimtąsias Kairiškių apylinkes. Ir Kairiškiuose tai vienur, tai kitur sutratėdavo 

automatai, šiurpiai nakties tyloje nuaidėdavo riksmas. Liejosi nekaltų žmonių kraujas. Šiaudinės 

miškas priglaudė Alekso pusbrolį Joną, kuris baltaraiščiams „prasikalto” tik tuo, kad kaimo 

jaunimui organizuodavo šokius, o kartais sakydavo ugningas kalbas apie naują, geresnį 

gyvenimą. 

Žmonės, išgąsdinti Šiaudinės miško tragedijos, nakčiai kuo tvirčiau užsisklęsdavo duris, o 

dieną stengėsi būti būryje — gal neišdrįs baltaraiščiai už žemės lopinėlį kraujo gerti. 

Kartą Aleksas su savo draugu Miltiniu važiavo dviračiais iš Tryškių. Buvo liepos pabaiga. 

Švietė karšta saulė, žieduose dūzgė bitės. Buvo ramu, tylu, ir nesinorėjo tikėti, kad kažkur 

sproginėja bombos, dega miestai ir kaimai, žūsta žmonės. Iš Balsių miškelio išniro keli 

baltaraiščiai, pastojo jiems kelią, liepė nulipti nuo dviračių. Pavedėję keletą žingsnių keliuku, jie 

Miltiniui pasakė nešdintis, o Aleksui metė: 

— Tu eisi su mumis. Reikia pagalbos. 

Negera nuojauta suspaudė Aleksui širdį, tačiau bėgti nebuvo kaip — ginkluoti baltaraiščiai 

kaipmat paleis pavymui kulką. Reikėjo paklusti. 

Reikėjo laimėti nors laiko, kad galėtum galvoje surikiuoti pakrikusias mintis ir nuspręsti, ką 

daryti. 

Kai baltaraiščiai priėjo miškelį, Aleksas pamatė nebaigtą kasti duobę, šalia įbestus kastuvus. 

Duobę kasė du 8-9 metų žydų tautybės vaikai. O tolėliau, prie nulaužto berželio, gulėjo Kairiškių 

kartono fabriko darbininko lavonas. 

— Lipk į duobę ir kask, — vienas iš atlydėjusių paliepė Aleksui. 

Kasė Aleksas. 

— Na, užteks. Ne toks jau darbininkas esi, — sakė banditų padlaižys Urbonas. — Geriau 

pasižiūrėk, kaip žydukus „krikštysime” ... 

Suklupdė vaikus prie Kondroto lavono ir liepė bučiuoti. Vaikai bijo, verkia, klykia... 

Po to baltaraištis Sabeckis Aleksui sako: 

— Dar nelabai raudonas esi, dumk namo. Bet kitą kartą... 

Po tos siaubo kupinos dienos Aleksas pražilo. 

Paskui atėjo 1944-ieji. Aleksą pašaukė į Tarybinę Armiją. Neilgas tasai kareivio mokslas. Po 

to perkėlė į Kirovą, vėliau į Mažeikius. Apsistojo Lūšės miškuose, kur kasdien karius mokė 

įvairių karinių gudrybių. Aleksas nesunkiai perprato visą sudėtingą karo techniką, per pratybas jį 

vadas gyrė. Dar trys senųjų Raubutų sūnus — Anatolijus, Fiodoras, Viktoras — gynė Tėvynę. Iš 

pradžių broliai net vienoje kuopoje buvo, tačiau kartą vadas pasakė: 

— Reikia išskirti brolius į skirtingas kuopas. Dar pakirs priešo kulka visus keturis iš karto. 

Iš čia, iš Lūšės miškų, visi kariai ir buvo pasiųsti į frontą. 

O hitlerininkai Latvijoje įnirtingai priešinosi. Dėl kiekvienos žemės pėdos. Tačiau artileristai, 

kurių kuopoje buvo ir Aleksas juos apipildavo kulkų, sviedinių kruša. O apsupties žiedas vis 

standžiau veržė priešus. Fašistai pasidavė. 

Braukė Aleksas nuo kaktos prakaitą, neįgudusiom rankom suko suktine ir žiūrėjo, kaip 

nugalėti vokiečiai meta į krūvą šautuvus, granatas, pistoletus. Geroka krūva išaugo 

„užkariautojų” ginklų. 

Dar teberūko pamušti priešo pabūklai, dar garavo sviedinių išrausta žemė, kai buvo gauta 

komanda žygin. Artileristai buvo išvargę, bet linksmi. O po kelių dienų išrikiavo kuopos vadas 

karius ir pranešė: 

— Pergalė! Vokietija kapituliavo! 

488

Vokiškieji fašistai buvo nugalėti, tačiau dar kariavo japonai. Reikėjo duoti ir jiems atkirtį. 

Aleksas su broliais buvo pasiųstas į Turkmėniją. Čia brolis Viktoras mirė. Palaidojo jį ten, kur 

vėjas, tarp smėlio barchanų įsisupęs, amžinybės dainą niūniuoja... 

Grįžo Aleksas Raubutas į Kairiškius 1946 metų gegužį. 

1954 metais sėdo prie traktoriaus vairolazdžių. Ir taip — iki pensijos. 27-eri metai jis, tartum 

būtų ištikimo kario priesaiką davęs, arė ir sėjo ją, gimtąją žemę, nesiskųsdamas ir nedejuodamas, 

kad sunku, kad negera, kad galėtų jį pakeisti jaunesni, stipresni. Ir žemė buvo dosni. Kiekvieni 

metai atseikėdavo vis didesnį derliu, vis geriau, šviesiau pradėjo gyventi gimtųjų Kairiškių 

žmonės. Dėl to buvo verta kovoti. Dėl to yra verta gyventi. 

Ir kentėti, kad jaustum, kaip žemė pavasario žiedais ir rudens laukų dosnumu dėkoja tau ir 

kitiems už širdies kaitrą, dalinamą metu metais, už prakaito lašus. Gražūs gimtinės laukai, 

gražios prošal skubančios dienos. Dėl jų — tokių nuostabių — verta gyventi... 

Ercupas A. Kovose užgrūdintas: [Michailas Bugakovas] // Vienybė. — 1985. — Lapkr. 7. — 

Tekste: Vadovavo Viekšnių liaudies gynėjų būriui. Būrio politvadovas S. Saračinskas. Veikimas 

Ramoniškėje, Guduose, vėliau Papilės krašte. Vadovavo Akmenės rajono liaudies gynėjams. 15 

metų dirbo Akmenės rajono Vidaus reikalų organuose, 1969 m. išėjo į pensiją. — Visas tekstas: 

Kai Michailas Bugakovas mąsto apie sūnų, Vilniaus inžinerinio statybos instituto dėstytoją, 

filosofijos mokslų kandidatą, visada palygina, koks skirtingas buvo jo ir sūnaus gyvenimo kelias. 

Jam teko su ginklu gyvenimą ginti: nuo fašistų, o vėliau nuo buržuazinių nacionalistų gaujų, kad 

Nemuno krašto žmonės galėtų ramiai gyventi, atstatyti sugriautą liaudies ūkį. 

Kovų kelią Michailas Bugakovas nuėjo nuo Lipecko iki Berlyno. Jis buvo apkasų grioviais, 

sviedinių išraustomis duobėmis, gaisrų pašvaistėmis nužymėtas. Aštuoniolikmetis vaikinas tėvų 

namus paliko 1942 metais, o 1943-ųjų vasarą ties Tula gavo pirmąjį kovos krikštą. Fašistai, 

patyrę pralaimėjimą prie Maskvos ir Stalingrado, kaip beįmanydami laikėsi kiekviename 

įtvirtinime, be kovos neatidavė nė vieno kaimo ar gyvenvietės. Kova reikalavo tarybinių karių 

pasiaukojimo ir ištvermės. 

Antrojo Baltarusijos fronto armija, kurios gretose kovėsi ir Michailas Bugakovas, pergalingai 

skynėsi kelią į vakarus. 33-ojo motorizuoto pulko kariai vadavo Rusijos miestus, Baltarusiją, 

Lenkiją. Michailas Berlyną pasiekė, kai jame jau plevėsavo Pergalės vėliava. 

Baltarusijos Antrojo fronto gretose vokiškąjį fašizmą triuškino dar trys Michailo broliai ir 

sesuo Jefrosinija. Didysis Tėvynės karas skaudžiai palietė Bugakovus. Aleksandras žuvo. 

Mykolas į namus grįžo kontuzytas, o sesuo Jefrosinija — invalide. Tik Michailo priešo kulka 

nepalietė, kaip jis pats sako, jį ilgiausiame karo kelyje lydėjo lemtis. 

Ir nuaidėjus Pergalės saliutui Michailas Bugakovas dar tarnavo Tarybinėje Armijoje, o paskui 

grūmėsi su vidaus priešais, buržuazinių nacionalistų gaujomis. Buvęs frontininkas kovojo 

Telšiuose, Mažeikiuose. Buržuaziniai nacionalistai, pasitraukę į miškus, siautėjo Sedos, 

Barstyčių bei Ylakių valsčiuose. 

Kraupios žinios į apskrities centrą apie tarybinių aktyvistų nužudymą ateidavo iš Židikų 

valsčiaus. Michailas Bugakovas dalyvavo ne vienoje operacijoje, likviduodamas banditų gaujas. 

1947-aisiais Michailą Bugakovą priėmė į Komunistų partiją. Gyvenimo kelias jį atvedė į 

Viekšnius. Ir čia jis vadovavo liaudies gynėjų būriui. Kai į būrį atėjo frontuose užgrūdintas 

Michailas, lengviau buvo dirbti būrio politvadovui frontininkui Sigizmundui Saračinskui. Abu, 

išėję gerą kovų mokyklą, labai apgalvotai sudarė Ramoniškių miškuose siautėjusių buržuazinių 

nacionalistų gaujos likvidavimo planą. Jis buvo tikslus. Liaudies gynėjai tris paskutinius šios 

grupės banditus apsupo Guduose. 

Toliau kovą su buržuaziniais nacionalistais Michailas Bugakovas tęsė Papilėje. Reikėjo 

skubiai likviduoti Klaišių, Kinkių, Barvydžių ir kituose kaimuose siautėjusią A. Erstiko 

vadovaujamą gaują. Keletą metų Michailas Bugakovas vadovavo mūsų rajono centro liaudies 

gynėjų būriui. Tada pagrindinis liaudies gynėjų uždavinys buvo padėti stiprinti Tarybų valdžią 

kaime. 

Penkiolika metų frontininkas vėliau ištarnavo Vidaus reikalų organuose. Nelengva buvo dirbti 

besikuriančioje cementininkų gyvenvietėje. Daug nemigo naktų teko paaukoti tam, kad po 

dienos darbų žmonės galėtų ramiai ilsėtis. 

489

1969 metais Michailas Bugakovas išėjo į pensiją. Ne toks veterano charakteris, kad nusėdėtų 

namuose. Dažnai užsuka į Vidaus reikalų skyrių pasidomėti, kaip sekasi kolektyvui, pasisiūlo 

padėti. Skyriaus kolektyvas Michailą išrinko milicijos veteranų tarybos pirmininku. 

Toli praeityje liko apkasų metai, Tėvynės likimo rūpestis, nemigo naktys. Tą giliai į atmintį 

įsirėžusią praeitį Michailui Bugakovui šiandien primena koviniai apdovanojimai. Naujosios 

Akmenės miesto pirminė partinė organizacija Didžiojo Tėvynės karo veteraną, aktyvų 

visuomenininką Michailą Bugakovą išrinko delegatu į rajono XXI partinę konferenciją. 

Vilkys A. Šūvių aidai jaunystę mena: [Liudvikas Žiauga] // Vienybė. — 1988. — Vas. 25: ir 

nuotrauka. — Tekste: 

„Paskui, 1944-aisiais, devyniolikmetis Liudvikas, aplankęs seserį Stefaniją Sovaičiuose, kur ji 


pasalą, vokiečių žandarmerija gaudė [...] darbams į Vokietiją. [...]. Grįžo į namus. Į Viekšnius, 

kur į kelią akis pražiūrėję tėvai. Bet vaikinas buvo jau tiek matęs ir pergyvenęs, kad greitai 

apsisprendė: bus kovotojų už teisybę [liaudies gynėjų] pusėje. [...]. Kai taip pasalose guli, vis 

neišeina iš galvos kraupi tragedija, įvykusi Gudų malūne. Nelygios jėgos buvo, net 14 banditų 

užpuolė malūną, kuriame laikėsi keletas liaudies gynėjų iš Mažeikių apskrities. Krito karininkai 

Drupinas ir Pozdniakovas. Banditai net arklius turėjo. Klastingi buvo, kad pėdsakus supainiotų, 

valstiečiams sakė: esame Mažeikių milicininkai. Liudvikas su draugais kritusius rado už 

degančios daržinės. Užtat paskui kovos bendražygiai banditams nebedavė nė valandėlės ramybės 

— pusantros savaitės juos po miškus vaikėsi, kol apsiautė... Jono Šiušės, stambaus ūkininko iš 

Ramoniškių, gauja priėjo liepto galą.” 
































490






















































491



























su ginklais. 



























492












































civilio. 










493





























kūnų. 

























494























































495








atėjūnų. 







laistančius. 





























gaspadinę. 








prakeiktieji. 



496






































partizanais? 









REZISTENCIJA 

Traukiantis vokiečių kariuomenei, ne visi bijoję bolševikinės okupacijos spėjo pasitraukti. 

Nemažai rajono gyventojų tikėjosi pralaukti miškuose ar kitaip slapstydamiesi, kol grįš atgavę 

jėgas vokiečiai, arba kol išsilaipins Amerikos ir kitų Vakarų šalių kariuomenė ir išvaduos 

Lietuvą. Susidarė rezistencijos būrių užuomazga, šiuos būrius netrukus papildė kiti gyventojai. 

Vos tik užėmė kraštą Raudonoji armija, buvo paskelbtas šaukimas į kariuomenę. Buvo aišku, kad 

dar reikės dalyvauti mūšiuose, kurie tebegriaudėjo už keleto dešimčių kilometrų, Kuršo žemėje. 

497

Vengdami karinės tarnybos, nemažai jaunų vyrų taip pat pasitraukė į miškus. Vengiančius tapti 

naujais rekrūtais buvo įsakyta šaudyti vietoje. Prasidėjo rezistencinės lietuvių kovos etapas, 

trukęs beveik dešimtmetį ir nusinešęs nemažai gyvybių, praliejęs daug nekalto kraujo. 

Dabartinio Akmenės rajono teritorija buvo atokus kampelis, tad ir pagrindinės rezistencijos 

pajėgos čia neužklysdavo. Kovotojų būrius sudarė vietiniai gyventojai, šie būriai neturėjo 

reguliarių ryšių su partizaninio judėjimo centrais ir veikė savo nuožiūra. Suprantama, didesnio 

pasipriešinimo parodyti jie ir negalėjo, nes nuo pat pirmųjų mėnesių į kovą su partizanais ir 

nacionaliniu pogrindžiu buvo pasitelkta reguliarioji kariuomenė, veikė gana stiprūs NKVD 

vadovaujamų vadinamųjų „liaudies gynėjų” būriai. Tad partizanai perėmė okupantų taktiką ir 

savo smūgius dažnai nukreipdavo prieš taikius gyventojus — naujakurius, pirmuosius 

kolūkiečius, komjaunuolius, nuolankiai klausiusius okupacinės valdžios. Iš viso nuo rezistencijos 

kovotojų rankos rajone žuvo per septynias dešimtis gyventojų, iš kurių tik nedidelė dalis buvo 

„liaudies gynėjai”, su ginklu rankose kovoję prieš partizanus. 

Bene gausiausios rezistencinės jėgos buvo susibūrusios Kruopių, Papilės ir Gudų apylinkėse, 

kur daugiau miškingų vietų ir patogiau buvo slapstytis bei manevruoti. Daugiausia žmonių žuvo 

Kruopių apylinkėje, taip pat Avižlių kaime, nemažai buvo nužudyta apylinkių pirmininkų, kitų 

tarybinių aktyvistų. 1946 metų rugsėjo 30 d. Gudų malūne prie Virvytės Šiušės vadovaujamo 

rezistencijos būrio grupė kovotojų surengė pasalą, kur ginkluoto susirėmimo metu nušauti du 

Mažeikių karinio komisariato karininkai ir du Viekšnių milicijos darbuotojai. Ir pačių 

rezistencijos kovotojų ne viena ir ne dvi dešimtys padėjo galvas beviltiškoje kovoje. Žuvusių 

partizanų lavonai dažniausiai dienų dienas gulėdavo sudarkyti valsčių centruose, pašventoriuose, 

tikintis, kad kas iš artimųjų atpažins ir bus galima susekti vietos gyventojų ryšius su miško 

kovotojais. Paskui žuvusiųjų lavonai paprastai būdavo suverčiami į žvyrduobes ir durpynus, ir 

taip nelikdavo pėdsako, kad žmogaus būta, kovota, tikėta laisvę sugrąžinti. Tokios slapto 

laidojimo vietos buvo Kruopiuose, Viekšniuose, Akmenėje. 

POKARINIS PENKMETIS 

Išvaduotoje iš hitlerininkų Lietuvoje iš pradžių buvo atkurti ikikariniai teritoriniai dariniai — 

apskritys ir valsčiai. Dabartinio Akmenės rajono teritorijoje buvo Viekšnių, Akmenės ir Klykolių 

valsčiai, priklausę Mažeikių apskričiai, o dalis rajono teritorijos buvo Papilės, Kruopių 

valsčiuose, kurie priklausė Šiaulių apskričiai. Beveik kiekviename kaime buvo sava apylinkės 

taryba su vykdomuoju komitetu. Norėdama patraukti į savo pusę valstiečius, valdžia 

neturtingiesiems davė žemės, kuria jie, deja, neilgai naudojosi, nes po trejeto ketverto metų 

kraštą imta prievarta kolektyvizuoti. 

Karo sugriautam kraštui atstatyti buvo reikalingos statybinės medžiagos, jas iš kitur gabenti 

buvo neekonomiška. Be to, jau prieš karą buvo ištirta, kad Karpėnų kaimo teritorijoje į pat žemės 

paviršių iškyla cementui gaminti tinkamų klinčių klodai. Tad jau 1945 metais Lietuvos TSR 

Liaudies komisarų taryba nusprendė čia statyti cemento fabriką. Nedelsiant buvo pradėti 

tyrinėjimo ir projektavimo darbai, o 1947 metais prasidėjo gamyklos statyba. Daugumą darbų 

atliko kaliniai bei iš įvairių TSRS respublikų suvežti savanoriai. Statybai buvo pasitelkiami ir 

aplinkinių kaimų gyventojai, kurie turėjo arkliais suvežti žemę geležinkelio sankasai. Pirmąją 

produkciją cemento gamykla davė 1952 metų rugsėjo mėnesį, o ilgainiui sutraukė daugelį 

gyventojų iš tolydžio skurstančių aplinkinių kaimų. Nuo pat pirmųjų naujos okupacijos dienų 

„darbininkų ir valstiečių valdžia” ėmė nuožmiai kovoti prieš savo liaudį: darbščiausi ir 

pasiturinčiau gyvenę valstiečiai buvo apšaukiami buožėmis ir apdedami vis didėjančiais 

mokesčiais. Vėl prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą. Ypač gausiai žmonės buvo 

plėšiami nuo žemės ir vežami 1945 metų liepos, 1947 metų gruodžio, 1948 metų gegužės, 1949 

metų kovo mėnesiais. Bene paskutinis masinis trėmimas iš rajono teritorijos buvo 1951 metų 

rugsėjo 20 ir spalio 2 dienomis. Tikslių duomenų nėra, bet galima spėti, kad iš šiandieninio 

rajono teritorijos buvo ištremta apie tūkstantis žmonių. 

Tokiomis sąlygomis, visokeriopai stiprinant gyventojų protų ideologinį apdorojimą, buvo 

pradėti steigti kolektyviniai ūkiai. Vienas pirmųjų 1948 metų balandžio mėnesį kolūkis susikūrė 

Žibikų apylinkėje, praėjus mėnesiui po Lietuvos TSR Ministrų Tarybos ir LKP CK bendro 

nutarimo, kuris, vykdydamas Maskvos nurodymą, paskelbė kursą į kaimo suvisuomeninimą. 

498

Nelengvai ėjo šis procesas, valstiečiai nenoriai atsisveikindavo su žeme ir nuosavybe. Tų metų 

lapkričio mėnesį visoje Mažeikių apskrityje tebuvo 10 kolūkių. Lemtingas kolektyvizacijos lūžis 

įvyko 1949 metais — po jau minėtų masinių trėmimų, susilpnėjus rezistencinei kovai, dar kartą 

mokesčiais prispaudus „pavienininkus”, kurie beviltiškai spyriojosi stoti į kolūkius. 

Charakteringa, kad pirmasis Lietuvoje Lenino kolūkis, įsikūręs 1941 metų vasario 21 dieną, po 

karo „atsigavo” vienas paskutinių rajone, tik 1949 metais. Dauguma to meto kolūkių buvo 

nedideli, jie įsikurdavo viename-dviejuose kaimuose, pasirašius keliolikai ar porai dešimčių 

šeimų. Pavyzdžiui, dabartinio Luokavos kolūkio teritorijoje iš pradžių buvo net 9 smulkūs 

kolūkiai. Vis dėlto pirmaisiais metais jie vertėsi pakenčiamai, nes paveldėjo sveikus ūkininkų 

gyvulius, neblogą inventorių, įdirbtą ir gausiai įtręštą žemę. 1949 metų rudenį surengtoje 

Mažeikių apskrities gyvulininkystės parodoje bene daugiausia premijų pelnė Medemrodės 

tarybinis ūkis — už veislinius galvijus, paveldėtus iš V. Zubovo dvaro. Beje, Judrelių kaime ūkį 

turėjusį medemrodiškio V. Zubovo sūnų Vladimirą Zubovą, išgelbėjusį hitlerinės okupacijos 

metais nemažai buvusių tarybinių aktyvistų nuo mirties, 1945 metais vis dėlto areštavo ir be 

teismo Leningrado apylinkėse kalino. 

Visam politiniam ir ūkiniam gyvenimui ėmė vadovauti TSKP organizacijos, kurios tebebuvo 

negausios, o jose daugumą sudarė iš Rusijos atvykę pagalbininkai. Stiprinant tarybų valdžią, 

aktyviausiai tais metais pasidarbavo komjaunimo organizacijos. Naujieji ideologai pirmiausia 

stengėsi sugriauti ir sunaikinti tai, kas primindavo vietiniams gyventojams buvusį Lietuvos 

valstybingumą. 1948 metais Akmenėje buvo barbariškai susprogdintas Nepriklausomybės 

10-mečio obeliskas, agresyvių ateistų buvo persekiojami ir plūstami tikintieji, dvasiškiai. 

Suprantama, reikėjo, gyventi, reikėjo ir dirbti. Pamažu kėlėsi iš griuvėsių miesteliai, augo ne 

tik cemento fabriko korpusai, panaudojant belaisvių vokiečių kontingentą, buvo atstatytas ir 

buvęs E. Kiršos kalkių fabrikas, Menčių karjeras, kitos smulkios įmonėlės, kiekviename 

kolūkyje veikė klubai, skaityklos, vaikai ėjo į mokyklas. Gyvenimas tęsėsi. 

1950 metais buvo pakeistas Lietuvos TSR administracinis suskirstymas, panaikintos buvusios 

sritys, apskritys ir valsčiai, jų vietoje sudaryti 88 smulkūs rajonai. Vienas iš jų buvo Akmenės 

rajonas. Vėliau jo ribos ne kartą keisis: 1959 metais dalis rajonų buvo panaikinta, tarp jų ir 

Žagarės, tad Akmenės rajonui atiteko buvusio šio rajono dalis. Pagaliau 1962 metais buvo 

panaikintas ir Akmenės rajonas, prijungus didesnę jo dalį prie Mažeikių rajono. Tačiau toks 

stambinimas nedavė naudos, ir 1965 metų pradžioje Akmenės rajonas vėl atkurtas maždaug 

dabartinėse ribose. 

Jau susiformavusio Akmenės rajono raida verta atskirų tyrinėjimų, bet jiems duomenų yra 

daugiau ir labiau prieinamų. Šioje apybraižoje stengtasi nušviesti labiau nuo mūsų nutolusius 

laikus, apie kuriuos nevalia užmiršti, atkuriant savarankišką Lietuvos valstybę, semiantis jėgų ir 

ištvermės nepriklausomybei įtvirtinti. 

Gulago aukos: 1941 06 14—22 tremtinių sąrašas // Vienybė. — 1990. — Liep. 19, 21, 24, 

26. — Tekste: Kai kurie žmonės, ištremti iš Viekšnių krašto: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Amž. Gim. m. Soc. padėtis 

Ašvėnų 

1 Panceržinskis Sobieslovas, Valerijono 72 valstietis 

2 Panceržinskienė Melanija, Vilhelmo 50 valstietė 

3 Tomkevičius Aleksandras 19 tarnautojas 

4 Tomkus Aleksas, Kazio 22 darbininkas 

Birbiliškės 

1 Kontrimas Viktoras, Prano 54 valstietis 

2 Pakarskis Juozas, Adomo 62 valstietis 

Gyvolių 

1 Mikalauskienė Ona valstietė 

Marijampolės 

1 Šimkus Juozas, Adomo 35 valstietis 

2 Šimkienė-Narvydaitė Bronė, Benedikto 28 valstietė 

499


3 Šimkus Juozas, Juozo 4 

4 Šimkutė Genovaitė, Juozo 2 

Meškelių 

1 Kondratavičius Vytautas, Vlado 68 valstietis 

2 Kondratavičienė-Šakytė Rozalija, Felikso 53 valstietė 

Naikių [Meižių] 

1 Panceržinskienė Marija [72 m.] 1869 valstietė 

Pakalupės 

1 Barkauskas Bronius, Tomo 32 tarnautojas 

2 Barkauskienė-Erlickaitė Zuzana, Broniaus 24 namų šeimininkė 

3 Barkauskaitė Danguolė Marija 3 

4 Barkauskaitė Gražina Ona 2 

Pavirvytės 

1 Nagurskienė Viktorija, Andriaus 65 valstietė 

Rekečių 

1 Gontas Bronius, Mykolo 1909 mokytojas 

2 Gontienė-Balytė Barbora, Juozo 1907 namų šeimininkė 

3 Gontaitė Nijolė, Broniaus 2 

Santeklių 

1 Bagnickaitė Ona, Romualdo 65 audėja 

Sovaičių 

1 Kazakevičius Aleksandras, Juozo 55 tarnautojas 

2 Kazakevičienė Eufemija, Jono 50 valstietė 

3 Kazakevičius Valentinas, Aleksandro 17 mokinys 

4 Kazakevičius Alfredas, Aleksandro 15 mokinys 

5 Kazakevičiūtė Elena, Aleksandro 12 mokinė 

Stočkų 

1 Venckus Fricas, Antano 42 valstietis 

2 Venckienė Kotryna, Krisjanio 32 valstietė 

3 Venckaitė Rasa 6 

4 Venckus Jaunius 4 

Tučių 

1 Mačiulienė Bronė, Stasio 29 

Viekšnių 

1 Kentrienė Ona, Jono 70 namų šeimininkė 

2 Kiudulas Jonas, Vlado 1901 policininkas 

3 Kiudulienė Bronė, Juozo 1900 mokytoja 

4 Kiudulaitė Danutė, Jono 1924 mokinė 

5 Kugrys Jonas, Jono 43 mokytojas 

6 Kugrienė-Rimkutė Adolfina 1916 namų šeimininkė 

7 Panceržinskis Eduardas, Vitalijaus 54 gydytojas 

8 Panceržinskienė Marija, Jono namų šeimininkė 

9 Panceržinskaitė Genė, Eduardo 3 

10 Pocius Kazys, Jono 1894 valstietis 

11 Pocienė Monika, Jono 40 namų šeimininkė 

12 Pociūtė Rimutė, Kazio 3 

13 Tėvelis Bronius, Jono 38 mokytojas 

14 Tėvelienė Emilija 1899 mokytoja 

15 Tėvelis Arūnas, Broniaus 10 mokinys 

16 Tėvelytė Gražina, Broniaus 8 

500


17 Tėvelytė Emilija Živilė, Broniaus 4 

Šiaulienė-Keršytė Eleonora. Nekaltas kraujas kaltina // Vienybė. — 1990. — Rugpj. 7. — 


Liepos 14 d. „Vienybėje” išspausdintas straipsnis „Perkelti palaikai” ir mane papiktino. 

Baisiausia tai, kad bijote tiesos. Kodėl neaprašėte. P. Šiurkaus brolių, S. ir J. Šiušų atliktus 

darbus, besislapstant miške? Kokia turėtų būti gėda tikintiesiems, kokia niekšybė — su 

bažnyčios apeigomis už kruvinus grašius palaidojo žmogžudžius. Jie ne save saugojo. Jie 

žiauriausiai kankino ir žudė nekaltus žmones. 

1947 m. liepos 23-iosios naktį buvo nužudyti 4 vyrai: Šauklys Antanas Ramoniškės kaime, 

Pavirvytės kaime — broliai Daveikiai, Tervainis, Skleipiuose — Sopronovų šeima. Tai miško 

brolių vienos nakties darbas. Tų, kuriuos taip garbingai palaidojo. Šaukliui sudaužė veidą 

šautuvo buože, tada šovė. Su Šaukliu kartu miegojo augintinis, Laureckas Bronius, 13 metų 

berniukas. Šauklys augino jį, našlaitį. Už ką nušovė anuos vyrus? Už ką šiandieną Laureckas 

vietoj sveikos kojos turi nešioti protezą? Juk gyvi liudininkai tebesame. Tai tų žmogžudžių, 

Šiurkaus ir Šiušų, darbas. Nepaslėpsite nieko. 

O kiek tų žiaurių žudynių žinome — nė į dešimt tokių lapų nesurašysi. 

Ir dar rašoma, kad kažin kokia moteris užgavo žmogžudžių artimųjų širdis, sakydama tiesą. 

Kodėl bijot rašyti tos moters pavardę? Tai tikras žmogus. Jai gaila tų žmonių, kuriuos išžudė 

banditai. Rašoma, kad kažkas išdavė tuos žmogžudžius. Kas juos išdavė? Nekaltas kraujas 

šaukėsi Dievo, jei jūs juo tikite. Banditai patys save išdavė nekaltų žmonių žudymu. 

Tebūnie prakeikti žmogžudžiai. 

Eleonora ŠIAULIENĖ-KERŠYTĖ 

P. S. Atleiskite už klaidas. Aš Sibire nebuvau. Negalėjau baigti aukštojo mokslo, kaip kad 

labai daug išvežtųjų baigė. 

O tada tarnavom pas buožes. Aš ištarnavau 10 metų. Turbūt nė vienas samdinys nebaigė 

aukštųjų mokslų, nors ir kaip troškome. Liko toj laisvoj Lietuvoj baigti keturi skyriai. 

NUO REDAKCIJOS: Jūsų minimo straipsnio autorė tik aprašė palaikų perlaidojimą ir pati nei 

teisino, nei kaltino perlaidojamųjų. Manome, kad laikraštis turi aprašyti visus svarbesnius 

įvykius, o jau vertinti juos — kiekvieno iš mūsų širdies ir sąžinės reikalas. 

Anušauskas A., Kučinskas V. Lietuvos laisvės kovos: Lietuvos ginkluotosios rezistencijos 

1944—1953 m. kovų žemėlapiai. — Vilnius, 1991. — P. 10, 63. — Tekste: „1946 m. rugpjūčio 

4 d. Rekečių km. nušautas naikintojas K. Gustas (18 m.). [...]. 1946 m. rugsėjo 30 d. Gudų 

malūno teritorijoje patekęs į pasalą su kitais 3 kareiviais žuvo j. leitenantas I. Driupin 

(24 m.). [...]. 1949 m. balandžio 28 d. Tryškių valsčiaus Birbiliškių miške mūšyje nukautas 

liaudies gynėjų būrio narys Makevičius.” Ten pat A. Jockus, A. Leonavičius. 

Lietuvos gyventojų genocidas: 1939—1941. — Vilnius, 1992. — T. 1. — 803 p. — Tekste: 

Kai kurie represuoti Viekšnių krašto gyventojai: 

Ašvėnų 

Panceržinskis Sobieslavas, Valerijono. Suimtas 1941 m. 70 m. amžiaus. Žuvo lageryje 

1942 m. 

Žmona Panceržinskienė Melanija, Vilhelmo. Ištremta 1941 m. 55 m. amžiaus į Tomsko sritį. 

Ten 1954 m. žuvo. 

Tomkus Aleksas, Kazio. Represuotas 1941 m. 22 m. amžiaus. 

501

Birbiliškės 

Kontrimas Viktoras (Vytautas), Prano. Dvarininkas. Ištremtas 1941 m. 54 m. amžiaus. Žuvo 

tremtyje. 

Pekarskis Juozas, Adomo. Ūkininkas. Suimtas 1941 06 14. 62 m. amžiaus. Paleistas 1946 m. 

Žmona Pekarskienė Zuzana, Narcizo. Ūkininkė. 1941 m. ištremta 45 m. amžiaus Paleista 

1956 m. 

Meižių 

Gomolickis Aleksandras, Antano. Ūkininkas. Ištremtas iš Kauno 1941 m. 46 m. amžiaus. 

Žuvo tremtyje. 

Žmona Gomolickaja Raisa, Nikolajaus. Ištremta iš Kauno 1941 m. 42 m. amžiaus. Žuvo 

tremtyje. 

Duktė Gomolickytė Rubackienė Taiza, Aleksandro. Ištremta iš Kauno 1941 m. 14 m. amžiaus. 

Duktė Gomolickytė Galina, Aleksandro. Ištremta iš Kauno 1941 m. 19 m. amžiaus. 

Panceržinskis Edvardas, Vitalijaus. Gydytojas. Suimtas 1941 m. 54 m. amžiaus — lageris, 

tremtis. Pabėgo, 1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. vėl suimtas, ištremtas. Grįžo 1959 m. ir tais 

pat metais mirė. 

Žmona Panceržinskienė Marijona, Jono. Ištremta 1941 m. 32 m. amžiaus. Pabėgo, 1947 m. 

grįžo į Lietuvą. 1949 m. suimta, 1951 m. ištremta. Paleista 1958 m. Grįžo 1961m. 

Duktė Panceržinskytė Genovaitė, Edvardo. Ištremta 1941 m. 3 m. amžiaus. Su tėvais pabėgo, 

1947 m. grįžo į Lietuvą. 1952 m. suimta, ištremta. Grįžo 1967 m. 

Panceržinskienė Marija. Ištremta 1941 m. 72 m. amžiaus. Žuvo 1941 m. kelyje į tremtį. — 

[Knygoje vadinama Edvardo motina]. 

Meškelių 

Kondratavičius Vytautas, Vlado. Ūkininkas. Ištremtas 1941 m. 74 m. amžiaus. Žuvo tremtyje 

1942 m. 

Žmona Kondratavičienė Šakytė Rozalija, Felikso. Ūkininkė. Ištremta 1941 m. 58 m. amžiaus. 

Pabėgo, 1947 m. grįžo į Lietuvą. Mirė 1979 m. 

Gudonienė Marija, Vladislovo. Ištremta 1941 m. 74 m. amžiaus. Žuvo tremtyje 1942 m. 

Pavirvytės 

Nagurskienė Viktorija, Andriaus. Dvarininkė. Ištremta 1941 m. 65 metų amžiaus. Žuvo 

vežama vagone tarp Viekšnių ir Šiaulių. 

Pušinavos 

Janonis Jurgis 1941 m. birželio mėnesį nužudytas besitraukiančių NKVD kareivių. 

Vyčienė Sofija, Mykolo, 35 m. amžiaus, vaikai: Vyčytė Taida, Alberto, 12 m. amžiaus, Vyčys 

Vaitiekus, Alberto, 10 m. amžiaus. Ištremti 1941 m. 

Rekečių 

Gontas Bronius, Mykolo. Mokytojas. Ištremtas 1941 m. 34 m. amžiaus. 

Žmona Gontienė Balytė Barbora, Juozo. Ištremta 1941 m. 36 m. amžiaus. 

Duktė Gontaitė Nijolė, Broniaus. Ištremta 1941 m. 1 m. amžiaus. Iš tremties pabėgo, 1947 m. 

grįžo į Lietuvą. 

Santeklių 

Bagnickaitė Ona, Romualdo. Ištremta 1941 m. 64 m. amžiaus. Žuvo 1941 m. kelyje į tremtį. 

502

Sovaičių 

Kazakevičius Aleksandras, Juozo. Paštininkas. Suimtas 1941 m. 55 m. amžiaus. Žuvo 

lageryje 1944 m. 

Žmona Kazakevičienė Eufemija, Jono. Ūkininkė. Ištremta 1941 m. 49 m. amžiaus. Paleista 

1957 m. 

Vaikai: Alfredas (15 m.), Valentinas (17 m.), Elena (12 m.), Antanina (19 m.) ištremti 1941 

metais. 

Stočkų 

Bertulis Adolfas, Antano. Suimtas 1941 m. 61 m. amžiaus. 

Birzinis Žanas, Jakovo. Dvarininkas. Suimtas 1941 m. 60 m. amžiaus. Žuvo lageryje. 

Viekšnių 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Amž. Socialinė 

padėtis Represijos 

1 Barakauskas advokatas 1941 06 27 mirė arešto metu. 

2 Barkauskas Bronius, Tomo 

3 

Barkauskienė-Erlickaitienė 

Zuzana, Broniaus 

4 Barkauskas Viktoras, B. 

5 

Barkauskaitė Danguolė 

Marija, Broniaus 

6 Barkauskaitė Gražina, B. 

7 Kiudulas Jonas, Vlado 42 

Suimtas 1941m. Sušaudytas 


8 Kiudulienė Bronė Ona, Juozo 41 mokytoja Ištremta 1941 m. 

9 

10 

Kiudulaitė Danutė Birutė, 

Jono 17 Ištremta 1941 m. 

Kugrienė-Naikauskienė- 

Rimkutė Adolfina, Augustino 23 Ištremta 1941 m. 

11 Navickas Jonas, Juozo kunigas Nužudytas 1941 06 27. 

12 Pocius Kazys, Kazio 47 ūkininkas 

Suimtas 1941 m. Žuvo 


13 Pocienė Monika, Jono 40 ūkininkė Ištremta 1941 m. 

14 Pociūtė Rimutė, Kazio 3 Ištremta 1941 m. 

15 Šimkus Juozas, Adomo 35 ūkininkas 

Suimtas 1941 m. Lageris, 

tremtis. 

16 

Šimkuvienė-Narvydaitė 

Bronė, Benedikto 28 ūkininkė Ištremta 1941 m. 

17 Šimkų maži vaikai Ištremti 1941 m. 

503

Iš Eduardo Rimgailos dienoraščio / Buvusio Mordovijos lagerių politinio kalinio 

E. Rimgailos prisiminimus parinko ir apibendrino Kretingos žemės ūkio mokyklos istorijos 

muziejaus vedėjas Vytautas Rimgaila // Gimtinė. — 1992. — Nr. 2 (34). — Vasario 1—29. — 

Tekste: 1946 metais, gyvendamas pas pusbrolį Viekšniuose, E. Rimgaila matė, kaip buvo žudomi 

partizanai. — Visas tekstas: 

Ne per seniausiai pas giminaičius suradau dėdės Eduardo rašytą dienoraštį. Čia aprašytas jo 

gyvenimas nuo vaikystės iki beveik mirties. 1945 m. dėdė buvo demobilizuotas iš sovietinės 

armijos. Sužinojęs, kad yra ieškomas, pas šeimą į Darbėnus negrįžo. Slapstėsi pas giminaičius 

Viekšnių ir Akmenės valsčiuose. Konspiracijos sumetimais dienoraštyje žmonių pavardžių 

nerašė. 

1. ...„1946 m. pavasarį gyvenau pas pusbrolį Viekšniuose. Pusbrolis paprašė manęs, kad aš 

eičiau suarti jo sklypą ir paruošti žemę sodinti daržovėms. Šis sklypas buvo netoli miško. 

Pamiškėje netoli sklypo buvo šiaudais dengta trobelė ir maža daržinė. Čia gyveno sena našlė su 

suaugusia savo dukterimi. Beardamas pamačiau, kai iš miško išėjo du ginkluoti vyrai ir sugulė 

netoli našlės namo. Iš miško išėjo dar du ginkluoti vyrai ir sugulė priešingoje namo pusėje. 

Pagaliau iš miško išėjo dar kokie 10 ginkluotų ir uniformuotų enkavedistų. Jie apsupo našlės 

trobelę ir suėjo į vidų. Praslinkus pusvalandžiui pasigirdo kelios automatų serijos ir baisus 

trenksmas. Kai išsisklaidė juodi dūmai, pamačiau, kad našlės trobelės vietoje liko griuvėsių 

krūva, o daržinaitės vietoje dar svyravo viena sukrypusi siena. Vėliau sužinojau, kad įvyko 

tragedija. Pas senutę našlę name buvo didelė krosnis duonai kepti. Senutei našlei leidus čia po 

krosnimi partizanai įsirengė slėptuvę. Ši slėptuvė turėjo du išėjimus: vieną į kambarį, o kitą į 

lauką. Slėptuvėje ilsėdavosi ir slapstėsi šeši partizanai. Niekas apie tai ilgą laiką nieko nežinojo. 

Bet įvyko nepataisoma klaida. Našlės duktė pradėjo draugauti su vienu vaikinu. Pradėta ruoštis ir 

vestuvėms. Deja, vaikinas pasirodė esąs aktyvus komjaunuolis ir slaptas enkavedistų agentas. 

Įgijęs pasitikėjimą, iš našlės dukters sužinojo, kad yra partizanų slėptuvė, kad slapstosi šeši 

partizanai, kad yra išėjimas į lauką ir kokiu atstumu nuo trobos. Štai kodėl pirmiausiai išėję iš 

miško du enkavedistai ir blokavo šį išėjimą. Kad iš slėptuvės yra išėjimas į kambarį, našlės duktė 

nežinojo, todėl to nežinojo ir enkavedistai. 

Kada partizanai slėptuvėje pajuto ir suprato, kad yra apsupti ir išėjimas į lauką yra blokuotas, 

įvyko trumpas pasitarimas, ką daryti? Ar visiems žūti kartu? Ar vienam dėl kitų aukotis? 

Partizanai slėptuvėje turėjo dvi prieštankines granatas ir daug šovinių. Tačiau šaudyti iš slėptuvės 

nebuvo galimybių. 

Vienas iš partizanų sirgo tuberkulioze ir buvo jau kartą sužeistas, jis nutarė paaukoti savo 

gyvybę, kad kiti liktų gyvi. Jis dvi prieštankines granatas surišo į vieną ryšulį, kad būtų kuo 

didesnė sprogimo jėga. Nutaikęs akimirką, kai enkavedistai apžiūrinėjo krosnį duonai kepti, 

staiga iššoko iš slėptuvės, ištraukė granatų sprogiklių žiedus. Baisus sprogimas didvyrį partizaną 

sudraskė į gabalus, tačiau į gabalus sudraskė ir devynis enkavedistus. Liko gyvi tik keturi 

enkavedistai, stovėję lauko sargyboje. Pasinaudoję sprogimu ir lauke stovinčių enkavedistų 

sąmyšiu, penki likę gyvi partizanai išsiveržė iš slėptuvės per angą, esančią lauke, atsišaudydami 

sėkmingai pasitraukė. 

Vėliau sužinojau, kad tas partizanas, kuris susisprogdino, — ne vietinis gyventojas, buvęs 

šaulių būrio vadas. Nepriklausomoje Lietuvoje dirbęs mokytoju. Jo žmona, taip pat mokytoja, 

jau buvo žuvusi anksčiau. Atsisveikindamas slėptuvėje su partizanais paskutinį kartą, pasakęs: 

— Aš jau, vyrai, nebeturiu ką prarasti. Jeigu jūs liksite gyvi, pasakykite mūsų ainiams, kad 

mes mylėjome savo Tėvynę Lietuvą ir dėl jos nebijojome mirti." 

2. ...„Kiek vėliau, 1946 m. pavasarį, aš išvykau į Akmenės valsčių, Noreikiškių kaimą, pas 

A. Noreikį. Tai buvo pusbrolio žmonos tėviškė. Pats A. Noreikis buvo enkavedistų išvežtas į 

Sibirą. Todėl ūkyje aš atlikau pavasario sėjos darbus. Čia dirbdamas mačiau kitą tragišką įvykį. 

Gale šio kaimo ginkluoti septyni enkavedistai apsupo vieną namą. Eiti į namą nedrįso, todėl 

pradėjo į jį šaudyti. Name buvo du ginkluoti partizanai. Vienas iš jų buvo enkavedistų agentas, 

užverbuotas ir pasiųstas į partizanų tarpą. Enkavedistams apsupus namą, jis pasidavė. Likęs 

vienas partizanas Šliauteris nusprendė gyvas nepasiduoti. Beveik dvi valandas drąsuolis 

partizanas Šliauteris kovėsi su enkavedistais, keturis jų nukovė. Pasibaigė šoviniai. Tada jis su 

504

granata rankoje puolė enkavedistą kulkosvaidininką, gulintį su kulkosvaidžiu kieme po beržu. 

Tačiau partizaną pakirto kulkosvaidžio kulkų serija. Dar kurį laiką enkavedistas nedrįso prieiti 

prie kraujais paplūdusio lavono. Partizano Šliauterio lavoną ir nukautus enkavedistus, likę gyvi 

enkavedistai nežinia kur išvežė..." 

Gal laikraščio skaitytojai papildys aprašytas istorijas, gal kuris atpažins ir savo artimuosius. 

Buvusio Mordovijos lagerių politinio kalinio E. Rimgailos prisiminimus parinko ir 

apibendrino Kretingos žemės ūkio mokyklos istorijos muziejaus vedėjas Vytautas Rimgaila. 

Rimgaila V. Tragiško gyvenimo epizodai // Vienybė. — 1992. — Kovo 4. — Tekste: Eduardo 

Rimgailos dienoraščio ištrauka apie partizanus Viekšnių ir Akmenės valsčiuose 1946 metais. 

1941—1952 metų Lietuvos tremtiniai: Sąrašas. — Vilnius, 1993. — Kn. 1. — P. 38—55. — 

Tekste: Kai kurie žmonės, 1941 metais ištremti iš Viekšnių krašto: 

Eil. Pavardė, vardas, tėvo vardas Gim. m. Ištrėmė Leido grįžti 

Birbiliškės 

1 Kontrimas Vytautas, Prano [Viktoras] 1880 1941 06 14 (1941 10 23) 

Kairiškių 

1 Raščiuvienė Faustina, Leonardo 1912 1941 06 14 

2 Raščiūtė Regina, Antano 1935 1941 06 14 

3 Vasarevičienė Stanislava, Stanislovo 1905 1941 06 14 1957 12 19 

4 Vasarevičius Vitalis, Domo 1935 1941 06 14 1956 01 24 

5 Vasarevičiūtė Dalia, Domo 1941 1941 06 14 1957 12 19 

6 Vasarevičiūtė Nijolė Dominyka, Domo 1932 1941 06 14 1956 01 24 

Latvelių 

1 Garbaliauskas Vladas, Alekso 1905 1941 06 15 mirė 

Marijampolės 

1 Šimkus Juozas, Adomo 1906 1941 06 14 1957 07 25 

2 Šimkus Juozas, Juozo 1937 1941 06 14 1947 

3 Šimkutė Genutė, Juozo 1938 1941 06 14 1947 

4 Šimkus Algirdas, Juozo 1941 1941 06 14 1947 

Meižių 

1 Gomolickij Aleksandras, Antano 1895 1941 06 14 sušaudytas 

2 Gomolickaja Raisa, Nikolajaus 1899 1941 06 14 1956 02 09 

3 Gomolickaja Galina, Aleksandro 1927 1941 06 14 1956 02 09 

4 Panceržinskienė Marijona, Jono 1909 1941 06 14 1958 07 02 

5 Panceržinskaitė Genovaitė, Edvardo 1938 1941 06 14 1958 07 02 

6 Panceržinskienė Melanija, Vilhelmo 1886 1941 06 14 mirė 

Meškelių 

1 Jaščuras Andrius, Henriko 1898 1941 06 14 

2 Kondratavičius Vytautas, Vladislovo 1873 1941 06 14 mirė 

3 Kondratavičienė Rozalija, Felikso 1883 1941 06 14 

4 Starakevič Andrius, Michailo 1892 1941 06 14 

Pavirvytės 

1 Nagurskaja Viktorija, Andriaus 1877 1941 06 14 

Pušinavos 

1 Vyčienė Sofija, Mykolo 1906 1941 06 14 1956 10 19 

2 Vyčiūtė Taida, Alberto 1929 1941 06 14 1954 09 15 

3 Vyčius Vaitiekus, Alberto 1930 1941 06 14 1956 10 19 

Rekečių 

1 Gontienė Barbora, Juozapo 1907 1941 06 14 1957 07 17 

2 Gontaitė Nijolė, Adelė, Broniaus 1940 1941 06 14 1947 11 15 

505


Santeklių 

1 Bagnickaitė Ona, Romualdo 1875 1941 06 14 

Stočkų 

1 Venckienė Katryna, Krišjano 1908 1941 06 14 1958 06 12 

2 Venckus Janis, Frico 1938 1941 06 14 1958 06 12 

3 Venckutė Raima, Frico 1936 1941 06 14 1958 06 12 

Viekšnių 

1 Bezaras Jonas, Antano 1911 1941 06 20 

2 Dumbrauskas Ignas, Jono 1870 1941 06 15 1957 03 20 

3 Kiudulienė Bronė, Juozo 1900 1941 06 14 1958 02 19 

4 Kiudulaitė Danutė, Jono 1924 1941 06 14 1958 02 19 

5 Kugrienė Adolfina, Augustino 1918 1941 06 14 1947 08 15 

6 Pocius Kazys, Kazio 1894 1941 06 14 Mirė 

7 Pocienė Monika, Jono 1906 1941 06 14 1958 01 27 

8 Pociūtė Romanija, Kazio 1937 1941 06 14 1947 

9 Šliauderis Juozas, Juozo 1896 1941 06 15 


Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Viekšnių: 


1 Lungys Albinas, Jono 1902 1948 05 22 1958 01 18 

3 Lungienė Ona, Jono 1907 1948 05 22 1958 01 18 

4 Lungys Alfonsas, Albino 1929 1948 05 22 1958 01 18 

5 Lungys Augustinas, Albino 1934 1948 05 22 1958 01 18 

6 Lungys Pranas, Albino 1940 1948 05 22 1958 01 18 

7 Mačienė Filomena, Prano 1928 1951 10 02 1957 02 19 

8 Mačiūtė Zita, Kasparo 1949 1951 10 02 1957 02 19 

9 Skerstonas Antanas, Benedikto 1881 1948 05 22 1958 01 26 

10 Skerstonienė Kleopa, Antano 1884 1948 05 22 1958 01 26 

11 Skerstonas Jonas, Antano 1929 1948 05 22 1958 01 26 

12 Skerstonienė Elvyra, Vinco 1925 1948 05 22 1956 03 19 

13 Skerstonaitė Stasė, Antano 1923 1948 05 22 1958 01 26 

14 Skerstonaitė Aldona, Antano 1925 1948 05 22 1957 06 05 

15 Skerstonaitė Elena, Antano 1926 1948 05 22 1958 01 26 

16 Šultienė Monika, Jono 1901 1951 10 02 1957 02 19 

17 Šultytė Vida, Prano 1943 1951 10 02 1957 02 19 

18 Urbikienė Bronė, Kazio 1900 1948 05 22 1957 09 26 

19 Urbikas Alfonsas, Teodoro 1934 1948 05 22 1957 09 26 

20 Urbikaitė Marija, Teodoro 1927 1948 05 22 1957 09 26 

21 Vaikasas Antanas, Onos 1900 1949 03 25 1957 04 29 

22 Vaikasienė Stefanija, Juozo 1899 1949 03 25 1957 05 15 

23 Vaikasas Albertas, Antano 1932 1949 03 25 1957 04 29 

24 Vaikasaitė Elvyra, Antano 1927 1949 03 25 1957 04 29 


Tekste: Kai kurie žmonės, po karo ištremti iš Viekšnių krašto: 


Boguslavo 

1 Mikuckis Benediktas, Martyno 1869 1951 10 02 mirė 

506


2 Mikuckienė Juzefa, Julijono 1891 1951 10 02 1957 06 23 

3 Mikuckis Adomas, Benedikto 1919 1951 10 02 1957 06 23 

4 Mikuckis Jonas, Benedikto 1921 1951 10 02 1957 06 23 

5 Mikuckienė Stasė, Stasio 1923 1951 10 02 1957 06 23 

Bugių 

1 Triškienė Adolfina, Igno 1919 1951 09 20 1958 05 31 

2 Triškus Romualdas, Vaclovo 1947 1951 09 20 1958 05 31 

3 Tupikas Ignas, Igno 1895 1951 09 20 1956 05 31 

4 Tupikienė Anelė, Antano 1890 1951 09 20 1956 05 31 

Čekų 

1 Lipskis Juozas, Jono 1873 1945 07 24 mirė 

2 Lipskienė Marta, Antano 1887 1945 07 24 1958 07 28 

3 Visminas Juozas, Prano 1882 1951 10 02 1957 09 08 

4 Visminas Benediktas, Juozo 1925 1951 10 02 1957 09 08 

5 Visminaitė Danutė, Juozo 1935 1951 10 02 1957 09 08 

Dargužiškių 

1 Igorienė Marė, Andrejaus 1869 1948 05 22 1958 06 25 

2 Igoraitė Barbora, Antano 1891 1948 05 22 1958 06 25 

3 Kerienė Pranė, Antano 1909 1948 05 22 1958 06 25 

4 Kerys Alfredas, Jono 1939 1948 05 22 1958 06 25 

5 Kerys Jonas, Jono 1938 1948 05 22 1958 06 25 

6 Kronaitė Petronėlė, Jono 1933 1948 05 22 1958 06 25 

7 Savickaitė Zenta, Kosto 1946 1948 05 22 1958 06 25 

Daubiškių 

1 Gargasas Juozas, Juozo 1886 1948 05 22 1960 01 21 

2 Gargasienė Rozalija, Juozo 1895 1948 05 22 1960 01 21 

3 Gargasas Juozas, Juozo 1921 1948 05 22 1960 01 21 

4 Gargasas Jonas, Juozo 1930 1948 05 22 1960 01 21 

5 Lacius Karolis, Alekso 1883 1951 10 02 mirė 

6 Lacius Artūras, Karolio 1910 1951 10 02 1957 11 15 

7 Lacienė Vanda, Herberto 1925 1951 10 02 1957 11 15 

8 Lacius Edgaras, Artūro 1950 1951 10 02 1957 11 15 

9 Lacius Voldemaras, Artūro 1948 1951 10 02 1957 11 15 

10 Laciūtė Astra, Artūro 1947 1951 10 02 1957 11 15 

11 Majauskas Leonas, Vinco 1898 1948 05 22 1956 06 25 

12 Majauskienė Apolonija, Jurgio 1903 1948 05 22 1956 07 04 

13 Majauskas Pranas, Leono 1929 1948 05 22 1956 06 25 

14 Majauskaitė Adolfina, Leono 1937 1948 05 22 1956 07 04 

15 Majauskienė Filomena, Kazio 1927 1949 03 25 1956 04 09 

16 Pekštys Simas, Simo 1906 1949 03 25 1957 08 08 

17 Pekštys Aloyzas, Simono 1923 1951 10 02 1955 04 25 

18 Pekštienė Aleksandra, Prano 1927 1951 10 02 1955 04 25 

19 Pekštytė Eugenija, Aloyzo 1950 1951 10 02 1955 04 25 

20 Pranauskas Leonas, Juozo 1906 1951 10 02 mirė 

21 Pranauskas Juozas, Antano 1869 1951 10 02 1955 02 08 

22 Pranauskienė Liucija, Adomo 1904 1951 10 02 1958 07 09 

23 Pranauskienė Magdė, Prano 1887 1951 10 02 1955 02 08 

24 Pranauskaitė Teresė, Leono 1942 1951 10 02 1955 02 08 

25 Pranauskaitė Joana, Leono 1939 1951 10 02 1955 02 08 

507


Dauginių 

1 Labanauskas Jonas, Dominyko 1894 1951 09 20 1957 11 28 

2 Labanauskienė Ona, Adomo 1901 1951 09 20 1957 11 28 

3 Labanauskaitė Ona, Jono 1935 1951 09 20 1957 11 28 

4 Prialgauskas Boleslovas, Juozo 1895 1948 05 22 1958 06 26 

5 Prialgauskienė Bronė, Kasparo 1904 1948 05 22 1958 06 26 

6 Prialgauskas Vladislovas, Boleslovo 1934 1948 05 22 1958 06 26 

7 Prialgauskaitė Genovaitė, Boleslovo 1936 1948 05 22 1958 06 26 

8 Prialgauskaitė Birutė, Boleslovo 1946 1948 05 22 mirė 

9 Vaičekauskas Antanas, Antano 1917 1948 05 22 1958 03 27 

10 Vaičekauskienė Justina, Prano 1916 1948 05 22 1958 03 27 

11 Vaičekauskas Vytautas, Antano 1947 1948 05 22 1958 03 27 

12 Vaičekauskaitė Laimutė, Antano 1947 1948 05 22 1958 03 27 

Dauginėlių 

1 Dimša Stasys, Antano 1905 1951 09 20 1958 03 19 

2 Dimša Adolfas, Stasio 1931 1951 09 20 1958 03 19 

3 Dimša Petras, Stasio 1935 1951 09 20 1958 03 19 

4 Dimšaitė Jadvyga, Stasio 1944 1951 09 20 1958 03 19 

5 Dimšaitė Stefa, Stasio 1938 1951 09 20 1958 03 19 

6 Mačytė Stasė, Antano 1910 1951 09 20 1958 03 19 

Gimbetiškės 

1 Čepauskas Kazys, Antano 1888 1949 03 25 1957 01 20 

2 Čepauskienė Barbora, Jono 1890 1949 03 25 1957 01 20 

3 Čepauskaitė Stefa, Kazio 1930 1949 03 25 1957 01 20 

4 Čepauskaitė Efilija, Kazio 1931 1949 03 25 1957 01 20 

Kairiškių 

1 Deniušis Aleksas, Kazio 1894 1948 05 23 1958 10 10 

2 Deniušienė Stefa, Adomo 1913 1948 05 23 1958 10 10 

3 Deniušis Antanas, Alekso 1939 1948 05 23 1958 10 10 

4 Deniušis Jonas, Alekso 1943 1948 05 23 1958 10 10 

5 Deniušytė Danutė, Alekso 1946 1948 05 23 1958 10 10 

6 Deniušytė Jadvyga, Alekso 1940 1948 05 23 1958 10 10 

7 Deniušytė Marijona, Alekso 1937 1948 05 23 1958 10 10 

8 Deniušis Jonas, Vinco 1931 1951 09 20 1958 04 02 

9 Gumuliauskienė Julija, Kazio 1898 1949 03 25 1958 06 28 

10 Gumuliauskas Augustas, Antano 1924 1949 03 25 1958 06 28 

11 Gumuliauskienė Ona, Jono 1924 1949 03 25 1958 06 28 

12 Gumuliauskaitė Ona, Antano 1934 1949 03 25 1958 05 04 

13 Jakubauskienė Emilija, Prano 1921 1949 03 25 1960 02 19 

14 Janauskienė Ona, Felikso 1888 1949 03 25 1960 02 19 

15 Janauskaitė Stasė, Prano 1922 1949 03 25 1960 02 19 

16 Janauskas Stasys, Stasio 1942 1949 03 25 1960 02 19 

17 Šukys Bronius, Jono 1896 1947 12 21 mirė 

18 Šukys Bronius, Broniaus 1937 1947 12 21 1957 08 10 

19 Šukys Apolinaras, Broniaus 1939 1947 12 21 1957 08 10 

20 Šukienė Anastazija, Mykolo 1897 1947 12 21 1957 08 10 

21 Šukytė Adolfina, Broniaus 1937 1947 12 21 1957 08 10 

Kegrių 

1 Bukontienė Ona, Juozo 1856 1951 10 02 1958 06 21 

2 Bukontas Jonas, Jono 1906 1951 10 02 1958 06 21 

508


3 Bukontienė Ona, Vinco 1908 1951 10 02 1958 06 21 

4 Bukontas Jonas, Jono 1939 1951 10 02 1958 06 24 

5 Bukontaitė Janina, Jono 1943 1951 10 02 1958 06 24 

6 Liauksminas Jonas, Juozo 1890 1951 10 02 1958 06 28 

7 Liauksminas Vladas, Jono 1921 1951 10 02 1958 06 28 

8 Liauksminaitė Marija, Jono 1922 1951 10 02 1958 06 28 

Klyšių 

1 Kratavičienė Leonora, Aleksandro 1918 1949 03 25 1958 06 27 

Latvelių 

1 Dimavičienė Brigita, Vinco 1878 1948 05 22 mirė 

2 Dimavičienė Marija, Antano 1910 1948 05 22 1956 09 05 

3 Dimavičius Vladas, Antano 1914 1948 05 22 1956 09 05 

4 Maziliauskas Pranas, Igno 1885 1949 03 25 mirė 

5 Maziliauskienė Marytė, Jono 1889 1949 03 25 mirė 

6 Maziliauskaitė Eufemija, Prano 1931 1949 03 25 nežinoma 

7 Maziliauskaitė Marytė, Prano 1933 1949 03 25 nežinoma 

Meižių 

1 Gladėnienė Barbora, Jono 1896 1948 05 22 1957 06 12 

2 Gladėnas Jonas, Prano 1938 1948 05 22 1957 06 12 

3 Panceržinskis Edvardas, Vitalijaus [II k.] 1887 1952 08 27 1956 12 14 

4 Švažas Antanas, Kazio 1891 1948 05 22 1956 05 15 

5 Švažienė Uršulė, Juozo 1904 1948 05 22 1956 05 15 

6 Švažaitė Barbora, Kazio 1897 1948 05 22 1956 05 15 

Meškelių 

1 Godelis Augustinas, Kazio 1906 1948 05 22 1956 11 17 

2 Godelienė Jadvyga, Jono 1875 1948 05 22 1956 08 19 

3 Godelis Vytautas, Kazio 1931 1948 05 22 1956 08 19 

Pabarškų 

1 Pažerskaitė Ona, Stasio 1889 1948 05 22 1956 04 17 

Pabugenių 

1 Plonienė Bronislava, Alekso 1912 1951 09 20 1957 10 12 

2 Plonys Domas, Domininko 1946 1951 09 20 1957 10 12 

3 Plonys Kazys, Domininko 1943 1951 09 20 1957 10 12 

4 Plonytė Birutė, Domininko 1941 1951 09 20 1957 10 12 

Padvarių 

1 Mačius Steponas, Simo 1901 1949 03 30 1956 06 20 

2 Mačienė Petronėlė, Jono 1901 1949 03 30 1956 06 20 

3 Mačius Edmundas, Stepono 1939 1949 03 30 1956 06 20 

4 Mačius Pranas, Stepono 1931 1949 03 30 1956 06 20 

5 Mačius Stanislovas, Stepono 1927 1949 03 30 1956 06 20 

6 Mačiūtė Rožė, Stepono 1933 1949 03 30 1956 06 20 

Pakalupio 

1 Jesalinis Ernestas, Frico 1913 1949 03 25 1956 11 14 

2 Jesalinienė Mirdza, Frico 1919 1949 03 25 1956 11 14 

Palnosų 

1 Dargienė Anastazija, Prano 1893 1948 11 13 1957 11 19 

2 Dargytė Eufemija, Domo 1929 1948 11 13 1957 11 19 

3 Kontutis Vincas, Leono 1917 1948 05 23 1957 09 12 

4 Vita Jonas, Adomo 1884 1948 05 23 1956 04 18 

5 Vitienė Morta, Juozo 1888 1948 05 23 1956 04 18 

509


Peiliškių 

1 Daniusevičius Benediktas, Stasio 1898 1949 03 27 1953 06 20 

2 Daniusevičienė Zofija, Broniaus 1902 1949 03 27 mirė 

3 Daniusevičius Donatas, Benedikto 1939 1949 03 27 1953 06 20 

4 Daniusevičius Edvardas, Benedikto 1933 1949 03 27 1953 06 20 

5 Daniusevičiūtė Elena, Benedikto 1934 1949 03 27 1953 06 20 

6 Daniusevičiūtė Henrika, Benedikto 1926 1949 03 27 1953 06 20 

7 Daniusevičiūtė Jadvyga, Benedikto 1928 1949 03 27 1953 06 20 

8 Daniusevičius Stasys, Stasio 1868 1949 03 27 mirė 

Ramoniškės 

1 Šušienė Uršulė, Prano 1885 1949 03 27 1958 10 15 

2 Šuša Klemas, Jono 1939 1949 03 27 1958 10 15 

3 Šušaitė Adolfina, Jono 1930 1949 03 27 1958 10 15 

4 Šušaitė Uršulė, Jono 1940 1949 03 27 1958 10 15 

Rekečių 

1 Beržanskis Pranas, Igno 1908 1948 05 22 1957 08 20 

2 Beržanskienė Morta, Stanislovo 1883 1948 05 22 1957 08 20 

3 Beržanskytė Zuzana, Igno 1924 1948 05 22 1957 08 20 

4 Beržanskytė Morta, Igno 1915 1948 05 22 1957 08 20 

5 Beržanskytė Liuda, (Mortos) 1938 1948 05 22 1957 08 20 

6 Beržinskis Juozapas, Prano 1892 1948 05 22 1958 04 14 

7 Beržinskienė Pranė, Jono 1901 1948 05 22 1958 04 14 

8 Beržinskytė Adelė, Juozapo 1937 1948 05 22 1958 04 14 

9 Beržinskytė Ona, Juozapo 1928 1948 05 22 1958 04 14 

10 Beržinskytė Regina, Juozapo 1942 1948 05 22 1958 04 14 

11 Nagienė Antanina, Simono 1901 1948 05 22 1957 10 21 

12 Nagys Albertas, Prano 1933 1948 05 22 1957 10 21 

13 Nagys Antanas, Prano 1926 1948 05 22 1957 10 21 

14 Nagys Pranas, Prano 1930 1948 05 22 1957 10 21 

15 Nagys Vaclovas, Prano 1940 1948 05 22 1957 10 21 

16 Nagytė Malvina, Prano 1924 1948 05 22 1957 10 21 

17 Nagytė Ona, Prano 1936 1948 05 22 1957 10 21 

18 Opulskis Pranas, Jono 1908 1948 05 22 1960 02 24 

19 Opulskienė Bronė, Stanislovo 1909 1948 05 22 1960 02 24 

20 Opulskis Pranas, Prano 1937 1948 05 22 1960 02 24 

21 Opulskytė Bronė, Prano 1939 1948 05 22 1960 02 24 

22 Opulskytė Genė, Prano 1944 1948 05 22 1960 02 24 

23 Opulskytė Valė, Prano 1936 1948 05 22 1958 05 17 

24 Voveris Pranas, Kazio 1898 1948 05 22 1958 06 13 

25 Voverienė Stasė, Juozo 1904 1948 05 22 1958 06 13 

26 Voveris Pranas, Prano 1932 1948 05 22 1958 06 13 

Stočkų 

1 Lukšas Petras, Prano 1889 1948 01 03 mirė 

2 Lukšienė Bronė, Jono 1898 1948 01 03 1958 07 01 

3 Lukšaitė Jadvyga, Petro 1931 1948 01 03 1957 10 02 

4 Meškienė Ona, Antano 1905 1951 09 20 1957 11 10 

5 Meškytė Jadzė, Leono 1929 1951 09 20 1957 11 10 

6 Meškys Antanas, Leono 1936 1951 09 20 1957 11 10 

7 Meškys Pranas, Kazio 1948 1951 09 20 1957 11 10 

510


Tučių 

1 Andriuška Adomas, Jono 1908 1949 03 25 1958 07 26 

2 Andriuškienė Morta, Vinco 1916 1949 03 25 1958 07 26 

3 Andriuška Povilas, Adomo 1938 1949 03 25 1958 07 26 

4 Glodenis Zigmantas, Kazio 1891 1951 10 02 1958 06 12 

5 Glodenis Vladas, Kazio 1908 1951 10 02 1958 06 12 

6 Glodenienė Eufelija, Konstantino 1916 1951 10 02 1958 06 12 

7 Glodenis Zigmas, Zigmanto 1938 1951 10 02 1958 06 12 

8 Glodenytė Eufelija, Zigmanto 1944 1951 10 02 1958 06 12 

9 Glodenytė Ona, Zigmanto 1943 1951 10 02 1958 06 12 

10 Kvedaras Kazimieras, Leono 1900 1951 09 20 1958 05 31 

11 Kvedarienė Stasė, Prano 1917 1951 09 20 1958 05 31 

12 Lemežienė Leonora, Dionyzo 1880 1948 05 22 1958 09 01 

13 Lemežis Jonas, Antano 1906 1948 05 22 1958 09 01 

14 Lemežis Stasys, Antano 1916 1948 05 22 1958 09 01 

15 Lemežis Vladas, Antano 1913 1948 05 22 1958 09 01 

16 Lemežienė Jadvyga, Beno 1923 1948 05 22 1958 09 01 

17 Pocevičius Jurgis, Fortūnato 1919 1951 09 20 1956 03 09 

18 Pocevičienė Bronė, Petro 1923 1951 09 20 1956 05 07 

19 Pocevičius Jonas, Jurgio 1937 1951 09 20 1956 05 07 

20 Pocevičius Stasys, Jurgio 1947 1951 09 20 1956 05 07 

21 Vainavičienė Felicija, Jono 1907 1951 10 02 1958 07 08 

22 Vainavičius Antanas, Tado 1892 1951 10 02 1958 07 08 

23 Vainavičius Jonas, Antano 1932 1951 10 02 1958 07 08 

24 Vainavičiūtė Vincenta, Antano 1933 1951 10 02 1958 07 08 

Uogiškių 

1 Daujotas Povilas, Kazio 1919 1948 05 22 1957 05 06 

2 Daujotienė Bronislava, Stasio 1922 1948 05 22 1957 05 06 

3 Daujotaitė Danutė, Povilo 1947 1948 05 22 1957 05 06 

Užventės 

1 Poželienė Emilija, Petro 1919 1951 05 21 1958 01 14 

Viliošių 

1 Biela Antanas, Benedikto 1884 1948 05 22 mirė 

2 Bielienė Uršulė, Vinco 1885 1948 05 22 1958 12 19 

3 Pikevičius Benediktas, Prano 1908 1948 05 22 1958 12 09 

4 Pikevičienė Justina, Antano 1919 1948 05 22 1958 12 09 

5 Pikevičius Pranas, Benedikto 1944 1948 05 22 1958 12 09 

Žalionės 

1 Baravykas Jonas, Jono 1885 1948 05 22 1958 04 03 

2 Baravykienė Magdė, Juozo 1895 1948 05 22 1958 04 03 

3 Baravykas Klemas, Jono 1920 1948 05 22 1958 04 03 

4 Baravykas Stasys, Jono 1931 1948 05 22 1958 04 03 

5 Baravykaitė Eugenija, Jono 1928 1948 05 22 1958 04 03 

6 Baravykas Klemas, Klemo 1948 1948 05 22 1958 04 03 

7 Baravykienė Efilija, Prano 1926 1948 05 22 1958 04 03 

Žibikų 

1 Beržinskienė Marija, Petro 1923 1951 09 20 1957 11 25 

2 Beržinskienė Barbora, Antano 1881 1951 09 20 mirė 

3 Beržinskaitė Danutė, Kazio 1950 1951 09 20 1957 11 25 

4 Beržinskaitė Aldona, Kazio 1942 1951 09 20 1957 11 25 

511


5 Beržys Juozas, Kazio 1945 1951 09 20 1957 11 25 

6 Beržys Kazys, Kazio 1948 1951 09 20 1957 11 25 

7 Beržys Stanislovas, Kazio 1944 1951 09 20 1957 11 25 

8 Rimkus Jeronimas, Augustino 1927 1949 03 25 1958 06 26 

9 Rimkus Zigmas, Augustino 1924 1949 03 25 1958 06 26 

Elekšis Juozas. Tai — istorijos dalelė // Vienybė. — 1994. — Bal. 9. — Visas tekstas: 

„Pozicijos” laikraštyje (12 nr.) Vanda Kašauskienė pradėjo skelbti dokumentus apie 

pasipriešinimo kovas mokyklose. Įdomu, kad jau pirmame į Maskvą siųstos ataskaitos 

komjaunimo vadams dokumente (1945 m.) minimas Viekšnių gimnazijos mokytojas Apolskis, 

kuris draudęs mokiniams nešioti raudonas penkiakampes žvaigždutes ir dainuoti rusiškas dainas. 

Matyt, čia kalbama apie inteligentiškąjį senuką matematikos mokytoją Apulskį, kuris kažkur 

dingo (buvo nuteistas ar išvežtas?). Penktame dokumente, išsiųstame 1950 m., vėl minima 

Viekšnių vidurinė mokykla, kurios moksleiviai, giedodami bažnyčios chore ir patarnaudami 

kunigui, užsidirbę pinigų pionieriškiems kaklaraiščiams. 

Mano nuomone, apie pokario rezistenciją Žemaitijoje rašoma dar labai mažai, nors kaip tik 

čia ilgą laiką bazavosi rezistencijos vadovybė. Nemažai susidūrimų vyko dabartiniame Akmenės 

rajone, kurie galbūt prilygo garsiajam Kalniškės mūšiui. Žmonės ypač daug kalbėdavo apie 

susirėmimus palatvijy, tiesa, daugiausia ties Leckava, kur rezistentams vadovavo vadas 

slapyvarde „Jokeris”. Kovoje prieš jo būrį buvusi naudojama net šarvuota technika. Beje, tankų 

dalinys stovėjo ir Viekšniuose. Tankai dažnai važinėdavo į Kamanas. Oficialiai buvo sakoma, 

kad jie ten važiuoja į pratybas, tačiau žmonės žinojo, kad ten jie kovoja su „miškiniais”. Tai lyg 

patvirtintų ir tai, kad kartą vieną tanką partempė sudaužytą — be bokštelio ir patrankos. Beje, jie 

kartais važiuodavo ir už Ventos į Kegrių miškų pusę, kur taip pat aidėdavo šūviai, o mokiniai 

aptikdavo nesenų sprogimų išverstą žemę. Kartą kažkur už to miško ilgai buvo šaudoma, rūko 

dūmai, virš miško net suko lėktuvai. Stribai vėliau pasakojo, kad ten nukauti 24 miškiniai (ir 

viena moteris). Beveik visą dieną buvo šturmuojamas rezistentų bunkeris Milių kaime, kur žuvo 

P. Šiuipys ir jo bendražygiai. Po šių kautynių areštuoti Viekšnių mokyklos mokytojai 

O. Virkutytė, B. Mockevičius, kai kurie mokiniai. Viekšnių mokinius ypač sukrėtė Zuzanos 

Šiuipytės (ne giminė žuvusiam rezistentui) suėmimas pamokoje. Kareiviams pasirodžius 

mokykloje, nors buvo pertrauka, pasidarė tylu, regėjosi, nuo kareivių žingsnių subyrės mokyklos 

sienos. Mergaitę išvedant, su ja nedrįso apsikabinti nei draugės, nei atiduoti savo priešpiečių 

kaimynai, net mokytojai. Vienintelė jauna mokytoja Pundziūtė vidury salės pabučiavo mokinę ir, 

nušluosčiusi ašaras, kažkur dingo... 

Neaprašytos ir kautynės ties Kundroto dvaru, kuriose rezistentai nukovė 4 saugumo 

darbuotojus ir be aukų pasitraukė. Jų tarpe atpažintas ir nepagaunamasis paventiškis Lileika. 

Įdomu ir tai, kad Žemaitijoje vyko bene paskutiniai rezistentų susidūrimai. 1954 m. spalio ar 

lapkričio mėnesį kažkur tarp Akmenės ir Papilės apsuptoje sodyboje pritrūkęs šovinių ir 

sudainavęs kažkokią dainą (gal himną) nusižudė rezistentų vadas, kuris pas ryšininkę buvo atėjęs 

ikikarinės Lietuvos kariuomenės karininko (kapitono?) uniforma. Po kelių dienų, prispausti prie 

tvenkinio netoli Tirkšlių, po aršių kautynių nusižudė dar trys rezistentai. 

Liudininkų belieka vis mažiau, todėl būtina skubiai rinkti prisiminimus, nepamirštant net 

kitoje barikadų pusėje buvusių, tų laikų valdininkų. Pavyzdžiui, prieš sunaikinant bunkerį Milių 

kaime pas ūkininkus, ilgai bandą ganė suaugęs jaunuolis, kuris vėliau neva pabėgo į mišką, kartu 

su rezistentais dalyvavo paimant iš Lėlaičių ir Pavenčių jaunuolių kulkosvaidį, šovinius. Tik 

sunaikinus bunkerį, suėmus rezistentus, ginklavusius jaunuolius, paaiškėjo, kas jis buvo iš 

tikrųjų. 

Sovietų sąjunga pasisavino ne tik užsienyje buvusį Lietuvos auksą, bet ir Lietuvoje buvusią 

valiutą, brangenybes. Tuos perdavimus tvarkė A. Drobnys. Jis žinojo, kiek ko buvo pagrobta, o 

Rusijoje, kaip ir slaptų protokolų, dokumentų „nerado”. Vis dėlto net šiuo atveju atsirasdavo 

žmonių, kurie teigdavo, kad nėra ko naudotis stagnatoriaus paslaugomis. Panašiai pasielgtume ir 

neapklausę dar gyvų anų žiauriausių kovos liudininkų. Vien Sablauskių kaimo pokario istorija ko 

512

verta! Prisiminkime, kad paskutinis šiame kaime besislapstantis rezistentas buvo sulaikytas po 

20 metų, kai baigėsi kova, kai jau pradėjo grįžti tremtiniai. O slapstėsi jis vos už kelių metrų nuo 

kontoros esančioje sodyboje. Šios sodybos šeimininkai valė ir prižiūrėjo kontorą! 

Raginčiau surinkti ir užrašyti rezistentų prisiminimus. Tai mūsų tautos istorijos dalelė. 

Elekšis Juozas. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — Tekste: Krašto ubagai, aviacijos 

šventė, Lėlaičių kaimo ir aplinkinių kaimų muzikantai, holokaustas, trėmimai, karas, rezistencija. 

Užgavėnės. Įvairios žinios apie Lėlaičių, Paventės kaimus, jų žmones. Skyriai: „Veža į Sibirą”, 

„Šaudo žydus”, „Šaudo brolį” [mobilizacija į rusų kariuomenę] ir kt. 

Elekšis Juozas. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — Tekste: 

„Karas [Lėlaičių] kaimo vyrams pasibaigė sėkmingai. Visi grįžo, fronte vieną kitą dieną ar net 

valandą pabuvę. [...]. Tik du vyrai iš gretimo [Paventės] kaimo žuvo kovodami rezistentų eilėse. 

Pranas Šiuipys ir Lileika. Pastarasis kovojo labai ilgai, išgarsėjo savo netikėtais pasirodymais ir 

žuvo didvyriškai netoli savo namų, kaimynų mažamečio sūnaus išduotas. [...]. Pranas Šiuipys iš 

Pavenčių kaimo pas mus būdavo dažnai. [...]. Žemės jis turėjo vos vieną hektarą ir mažytę, 

daugiau pirtį primenančią trobelę. [...]. Pradėjus rusams mobilizaciją ir kaimų vyrams sulindus į 

miškus ir bunkerius, Šiuipys taip pat slapstėsi. Trobelėje slėptis nebuvo kur, tai jis kažkur dingo, 

tik retkarčiais pasirodydamas namuose. Kai po įnirtingo šaudymo pagavo mano brolį ir dauguma 

vyrų pasidavė, Šiuipys dingo visai. Vyrų kaimuose nebeliko, bet vis dažniau girdėdavome 

kalbant apie žaliukus. 

Viekšniuose stovėjo net tankai, kurie važiuodavo į Kamanų pelkes, kur dundėdavo patrankos, 

tratėdavo kulkosvaidžiai. Važiuodavo jie ir į Kegrių pušyną. Sakydavo, kad ten važiuodavo į 

šaudymo pratybas, bet žmonės kalbėjo, kad tuose miškuose yra daug žaliukų ir tankai kovoja su 

jais. Kartą iš Kamanų parvilko tanką be bokšto. Keistai atrodė ir Kegrių pušynas. Tankai ten 

buvo išvažinėję miško keliukus, o greta jų vėžių suradome prieštankinių granatų duobes. [...]. 

Kartą kažkur Kegrių miško pusėje vyko didelis mūšis. Miestelyje aiškiai buvo girdėti sprogimai, 

šūviai, virš miško kilo juodų dūmų stulpas, suko lėktuvai. [...]. Tose kautynėse žuvę dvidešimt 

penki žaliukai. 

Daugiausia teko prisiklausyti kalbų apie Pavenčių kaimo gyventoją Lileiką, netoli Šiuipio 

turėjusi nedidelį ūkelį ir varganus trobesius. Jis aktyviai kovojo ilgiausiai. [...]. Lileika greitai 

įrodė, kad su juo juokauti negalima. Įrodė jau vien tuo, kad buvo paskutinis rezistentas tose 

apylinkėse. Ypač imta rūpintis jį pagauti po sėkmingų rezistentams kautynių Kundroto dvare. Čia 

netikėtai apsupo saugumiečių būrį ir visus sunaikino, patys nepatirdami aukų. Žmonės kalbėjo, 

kad net suspėta apie dvarą išsikasti apkasėlius. Didžiausią įspūdį padarė visiems tai, kad ten 

buvo atpažintas ir Lileika. Nuo to laiko Pavenčių kaime eidamas visad sutikdavai kariškius. Net 

žūties dieną Lileika parodė šaltakraujišką drąsą. Jį pražudė pasitikėjimas kaimynais. Atėjęs pas 

kaimyną, jis iš vaiko ėmė reikalauti šovinių. Vaikigalis per kelis kaimus garsėjo savo šovinių 

kolekcija ir net manija jiems. [...]. Iš jo negalėjo išpešti nė vieno šovinėlio. Atsisakė jų duoti ir 

pačiam Lileikai. [...]. Berniūkštis ypač nebuvo spaudžiamas, nes galėjo laisvai išeiti lauk. Išėjęs 

tuoj dūmė į Viekšnius. Tai buvo apie du su puse kilometro. Kol iš Viekšnių atbėgo kariškiai, 

praėjo nemaža laiko, bet rezistentas taip ir nepasigedo berniūkščio. Sodybą apsupo ir norėjo 

paimti jį gyvą. Lileika nepasimetė. Pajutęs pavojų, garsiai sušukęs: „Vyrai, mes apsupti!” ir 

šaudydamas puolęs pro duris. Išsigandę troboje neva esančių vyrų, apsupėjai atšokę nuo durų ir 

langų ir sukritę ant žemės. Vieną gulintį griovyje Lileika net peršokęs. Miškas, deja, buvo 

tolokai. Ilgai šaudė į jį, bet jis bėgo ir bėgo. Parkrito kulkų suvarpytas jau krūmų pakraštyje. 

Tada paaiškėjo, kad ir bėgti jam buvo labai sunku: buvo apsiavęs didžiuliais veltiniais, apsivilkęs 

net dvejus kailinius. 

Teko iš tolo stebėti, kaip šturmuojamas rezistentų bunkeris netoli mūsų sodybos kitoje Ventos 

pusėje. Grįžęs iš mokyklos, išgirdau, kad kitoje Ventos pusėje intensyviai šaudoma. Pamiškėje, 

kažkur prie Lengvenių ir Rimkų sodybų, rūko dūmai, tratėjo automatai. [...]. Galėjau suprasti, 

kad kažkas vyksta netoli Rimkaus sodybos, upelio skardyje esančiame tankiame eglynėlyje. [...]. 

Prieš sutemstant pasigirdo kažkokie duslūs sprogimai, ir viskas nutilo. [...]. Rytą atėję mokyklon 

sužinojome — turgaus aikštėje guli nukauti trys miškiniai. Žadėjome eiti žiūrėti, bet kažkas 

513

pasakė, kad ten guli ir mūsų kaimynas iš gretimo kaimo Pranas Šiuipys. [...]. Kur palaidojo tris 

žuvusius, niekas nežinojo. 

Kai buvo nukautas Lileika ir paguldytas Viekšnių turgavietėje, kartą budėti su arkliu į miestelį 

nuvarė mano tėvą. Po nakties jis grįžo labai susijaudinęs. Papasakojo, kad jam teko vežti laidoti 

garsųjį Lileiką. Kiek paknapsojus jam skirtame kambarėlyje, liepę važiuoti į turgavietę. Stribai 

sugriebę už kojų ir galvos miškinį ir sviedę į vežimą. Liepę vežti į Pastauninką, prie drėgno 

skardžio. Ten jau buvusi iškasta duobė.” 

Elekšis Juozas. Šaudo brolį // Elekšis J. Aš mačiau. — Vilnius, 1995. — 106 p. — P. 23—28. 

— Tekste: 

„Mobilizacija! Vos atėjo rusai, ir tuoj mobilizacija. [...]. Rusų mobilizacijai kaimas [Lėlaičių] 

ruošėsi seniai: kasė slėptuves, rengė jas namuose ir daržinėse, tvartuose, miške. Mūsų namuose 

įrengtos trys slėptuvės. [...]. Nelaimė užgriuvo per Kūčias. Dieną netikėtai pilna troba privirto 

enkavėdistų. Kiemas taip pat pilnas kareivių. Vėl didžiulis šuo. Brolis [Benas] spėjo įšokti į 

bulvių rūsį. Visur krečia. Liepia atidaryti rūsį. Karininkas griežtu balsu sako tėvui, kad jei atras 

sūnų, tai jį nušaus pirmąjį, o po to ir visą šeimą. [...]. Rūsyje nieko neranda, net ant bulvių 

buvusio guolio. [...]. Brolis kažkur dingo. Visa kariuomenė išvirsta pas kaimyną Vaičių. [...]. 

Netikėtai visi pamatome brolį. Jis ramiai pro kaimynų rūsį žygiuoja takeliu į mišką. [...]. Staiga 

iš kaimyno kiemo tekinas išlekia automatininkas ir artėja prie brolio. Šis nieko nejaučia ir toliau 

ramiai eina pagrioviu per gilų sniegą. Staiga jis krūpteli ir atsisuka. Pamato kareivį ir leidžiasi 

bėgti. Kareivis tuoj pradeda pilti iš automato. Kaimyno sodyba sujuda kaip skruzdėlynas. Iš visų 

pastatų išlėkę kareiviai tratina į brolį. Du ant tvoros pasistato rankinius kulkosvaidžius ir šaudo 

tiesiu taikymu. Brolis staiga pasilenkia. Ugnis sekundei nutyla, matyt, visi pagalvojo, kad kliudė. 

Mes nespėjome net išsigąsti. Tuo tarpu bėglys, pasirodo, tik paėmė į rankas medpadžius ir 

vienom kojinėm dar greičiau skuodžia į mišką. Dabar šaudo ten, šūkauja. Pagaliau viskas nutyla. 

[...]. Iš miško vėl pradeda lįsti atgal grįžtantys kareiviai. Jų centre kažkoks tumulas. Geriau 

įsižiūrėję matome — vedasi iš visų pusių apstotą brolį. [...]. Pašėlusios brolio gaudynės labai 

išgąsdino kaimo vyrus — po vieną ėmė važiuoti registruotis. [...]. Kai po baisaus apšaudymo 

suėmė brolį Beną, mes vis guosdavomės, gal mūsų neveš, — nors ir per jėgą pagautas, tas dabar 

tarnauja sovietų kariuomenėje, tolimoje Vengrijoje. Karo pabaigoje net dalyvavo labai trumpame 

susišaudyme su miške apsuptais vokiečiais. Dėl to vėliau buvo apdovanotas medaliu už pergalę 

prieš Vokietiją.” 

Jonikienė Roma. „Klausk, ne ką tau duos Lietuva, o ką tu duosi.” Ramybė gyvybes už 

Tėvynę paaukojusiems: Fotoreportažas iš Viekšnių ir Purvių // Vienybė. — 1995. — Birž. 21. — 

Tekste: Purvių kaimas. Minimi partizanai L. Čijunskis, S. Šiušas, [Pranas] ir [Petras] Šiurkai, 

J. Rimkus. 

Bauža Kostas. Antisovietinis pasipriešinimo judėjimas 1944—1945 m. // Bauža Kostas. 

Viekšnių istorija (1805—1945): Diplominis darbas. — Vilnius: Vilniaus pedagoginio 

universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos istorijos katedra, 1996. — 138 p. — P. 64—66. — 

[Kopija yra Viekšnių muziejuje]. 

LSSR NKGB operatyvinio štabo parengtas vagonų kiekio ir jų paskirstymo įsodinimo 

stotims apskaičiavimas // Grunskis E. Lietuvos gyventojų trėmimai 1940—1941, 1945—1953 

metais. — Vilnius, 1996. — P. 215. — Tekste: 1941 m. numatyta skirti vagonų ir išvežti žmonių: 

Iš Viekšnių: 9 vagonus — 210 žmonių. Iš Mažeikių: 7 vagonus — 157 žmones. 

Paulavičienė R. XX amžiaus Lietuvos mokytojai. — Vilnius, 1996. — 384 p. — P. 211, 223, 

269, 282, 353 ir kt. — Tekste: Kai kurie represuoti Viekšnių krašto mokytojai: 

Adomkavičiūtė-Jonauskienė Benita, Viekšnių vaikų darželio vedėja, suimta 1951 m., grįžo į 

Lietuvą 1956 m. 

Tėvas Pranas mirė tremtyje Kiseliovske (Kemerovo srityje). 

514

Gontas Bronius, Mykolo, 34 m., Rekečių kaimas. 

Žmona Barbora, 36 m., paleista 1957 m. 

Duktė Nijolė, 1 m., grįžo į Lietuvą 1947 m. 

Kindulienė Ona, Viekšniai, represuota 1941 m. [Kitur rašoma, kad tai mokytoja Kiudulienė 

Bronė Ona, Juozo, 41 metų amžiaus]. 

Tėvelis Bronius, 42 m., Mažeikių rajono Juodeikių pradinės mokyklos vedėjas, ištremtas 

1941 m., grįžo į Lietuvą 1960 m. Tais pat metais mirė. 

Tėvelienė Emilija, Broniaus žmona, 36 m., Mažeikių rajono Juodeikių pradinė mokykla, 

ištremta 1941 m., grįžo į Lietuvą 1960 m. 

Sūnus Arūnas, 10 m., dukterys: Emilija, 4 m., Gražina, 8 m. 

Voveris Augustinas, Simono, gimęs 1922 m., Viekšniai, suimtas 1948 m., grįžo į Lietuvą 

1955 m. 

Urba Algimantas. Gyvenimas Lietuvai // Vienybė. — 1996. — Vas. 14: ir nuotrauka. — 


„Po 1963 metų sukilimo Žemaitijoje Santeklių miško pakraštyje, tarp Virvytės ir Ventos, buvo 

įkurta sodyba. Toje mažoje, neturtingoje, bet brangioje mano širdžiai sodyboje 1896 metais aš 

gimiau. Trobelę, tvartelį ir daržinėlę savo rankomis pastatė ir išdabino mano tėveliai: Ignas ir 

Egnė. Kai per lenkmetį iš senelio buvo atimta žemė, kurią jis valdė valstiečio teisėmis, tėvelis 

benusipirko 3 hektarus. Tiek ir teturėjo. 


upeliai — Rudupis, Gaišupis, didesnės upės — Virvytė, Venta. Netoliese — Skruzdynės beržai, 

drebulės, alksniai ir ąžuolai bei šimtametė pušis, į kurią įkeltas Dievo Motinos paveikslas. Už 

trobelės vešėjo sodelis. Jame, be kitų medžių, augo ir šešiakamienė motutės obelis. O pavasarį, 

kai sodas apsipildavo baltais žiedais ir sužydėdavo motutės darželis palangėje, dažnas praeivis 

sustodavo pasigėrėti mūsų sodyba arba užeidavo atsigerti”. Tai — eilutės iš Nepriklausomybės 

kovų dalyvio, garbingo Lietuvos sūnaus ir patrioto Juozo Mačio prisiminimų. Šiam tauriam 

žmogui vasario 8 d. būtų suėję 100 metų. 

Kilęs iš neturtingos valstiečių šeimos, Juozas Mačys praėjo rimtą gyvenimo mokyklą: tarnavo 

pas ūkininkus, vos trylikos metų būdamas, neteko tėvų, ir piemenuko gyvenimas tapo dar 

vargingesnis. Tačiau darbštus vaikinas atkakliai siekė mokslo ir, baigęs pradžios mokyklą, įstojo 

gimnazijon. Pirmojo pasaulinio karo audros nesutrukdė jam toliau siekti savo tikslo ir netrukus 

sėkmingai baigti Vilniaus mokytojų seminariją. Vėliau priimamas į Karo mokyklą. Gavęs 

puskarininkio laipsnį, 1920 metais dalyvavo mūšiuose su lenkais. Perkeltas dirbti į Karo 

mokyklą ir nuolat paaukštinamas, 1935 m. gavo kapitono laipsnį ir išklausė ekonominės teisės 

kursą Vytauto Didžiojo universitete. Kariškio karjera pasibaigė sovietams okupavus Lietuvą. 

J. Mačys paleidžiamas į atsargą. 

Užėjus vokiečiams, jis skiriamais Viekšnių valsčiaus viršaičiu. Doram ir sąžiningam žmogui 

buvo nepakeliama našta vokiečių teroras žydų atžvilgiu, ir kiek įmanydamas, jis stengėsi 

nelaimingiesiems padėti. Bet sugrįžusių raudonųjų tie dalykai nedomino — Lietuvą mylėjęs ir jai 

ištikimai dirbęs kariškis ir inteligentas negalėjo būti mielas proletariato diktatūrai — netrukus 

J. Mačys atsiduria NKVD rūsiuose. Išvežamas į Mažeikių, po to į Šiaulių kalėjimus, tardomas, 

žiauriai mušamas. Sovietinis teismas nepanoro net išgirsti dvidešimties naujakurių, kuriuos 

J. Mačys užstojo būdamas viršaičiu ir neleido atimti iš jų žemės ir kurie susiorganizavę 

nuvažiavo į Šiaulius — jie nebuvo net įleisti į teismo salę. 20 metų Sibiro katorgos — toks buvo 

okupacinio „teisingumo” sprendimas. 

Laiškai iš Vorkutos. Šaltis, alkis, ligos, pasityčiojimai. „Nejaugi čia šaltoje tundroje, padėsiu 

savo kaulus? Nejaugi nebepamatysiu Lietuvos, nebekvėpuosiu gimtinės oru? Nejaugi 

nebeapkabinsiu savųjų?”... „Per eilę metų rašiau į visas TSRS teisingumo instancijas, bet jokių 

rezultatų. Vien tik neigiami atsakymai, kad aš nuteistas teisingai ir pagrįstai ir kad mano kaltė 

visiškai įrodyta”. 

515

O šventas lietuviškas naivume! Normalioje valstybėje gyvenę mūsų žmonės neįsivaizdavo, 

kaip galima nekaltai kalėti, o bet koks teisybės ieškojimas iš anksto pasmerktas. Ne veltui 

sovietinę sistemą kur kas geriau pažinęs A. Solženicynas rašė: „Vargšas žmogau, nieko niekam 

tu neįrodysi. Tai jie tau viską įrodys!” 

Vis dėlto likimo buvo lemta sugrįžti Lietuvon. Deja, šalton ir nesvetingon. „Dirbu naktimis 

sargu. Už savo 50 metų triūsą gaunu 7 rb. — invalido pensiją. Viskas nubraukta: ir piemenavimo 

laikas, ir 21 metai, ištarnauti Lietuvos kariuomenėje, ir mokytojavimas Viekšniuose, ir 12 metų 

Vorkutos šachtose”. 

Tremties metai ir nežmoniškos sąlygos palaužė sveikatą. J. Mačys mirė 1966 m., taip ir 

nesulaukęs reabilitavimo. 

Liko jo žodžiai iš paskutinių laiškų. „Mano tėvyne Lietuva, mano sielvarto žvaigždele, kaip 

troškau darbuotis tavo labui, bet... jaučiu, kaip senka jėgos, kaip vėsta kraujas gyslose, ir dėkoju 

Apvaizdai, kad leido man parvykti į Tėvynę. Dėkoju, kad galėsiu atsigulti amžinam poilsiui man 

brangioje žemėje...” 

Mažeikiai: Praeitis, dabartis ir perspektyvos: Konferencijos, įvykusios 1996 m. kovo 2—3 d. 

medžiaga. — Klaipėda, 1997. — 160 p. — Tekste skyrius: Stalinistinės represijos ir kovos už 

Lietuvos laisvę Mažeikiuose. Tekste: 

„1944 12 24 suimamas dar per pirmąjį bolševikmetį areštuotas Liudas Jasiulis. Jis buvo 

mokęsis Viekšnių gimnazijoje, o nuo 1932 m. — Mažeikių mokesčių inspekcijos tarnautojas.” 

„1945 01 23 suimtas Mažeikių socialinio aprūpinimo tarnautojas Leonas Alekna, g. 1917 m. 

Renave. [...]. 1941 m. — sukilimo prieš bolševikus dalyvis Viekšniuose. Vėliau tarnavo 

pagalbinėje policijoje ir Tėvynės apsaugos rinktinėje. [...]. 1957 m., būdamas tremtyje, L. Alekna 

prašė peržiūrėti bylą ir sumažinti bausmę. Pripažinta, kad nuteistas pagrįstai.” 

1945 metų pabaigoje suimtas Tautkus Antanas, gimęs 1919 m. Viekšniuose, Mažeikių banko 

vyriausiasis buhalteris. 

1946 06 28 NKVD karo tribunolo nuteisti šie, kaltinti su Mažeikių LLA (Lietuvos laisvės 

armijos) kuopa susiję, asmenys: Kenstavičius Tadas, g. 1902 m. Židikų vlsč., gyveno Žibikų 

kaime. Kaltintas buvęs LLA nariu, skaitęs pogrindžio spaudą. Nuteistas 10 metų lagerio ir 

5 metams tremties. Paleistas 1956 m. Norkus Valys, g. 1928 m. Maigų kaime. Mažeikių 

gimnazijos 7 klasės mokinys. Kaltintas žinojęs apie pogrindžio organizaciją, bet nepranešęs 

valdžiai. 

1949 metais represuoti: Čerkasas Jonas, g. 1906 m. Kivylių k., Viekšnių grūdų paruošų 

sandėlininkas. Nubaustas 25 metams lagerio. Gargasienė Stefanija, g. 1908 m. Šiaudinėje, 

mokytoja Viekšniuose. Nubausta 10 metų lagerio. Jankauskas Stasys, g. 1899 m. Santeklių 

kaime, gyveno Meižių kaime savo ūkyje. Nubaustas 10 metų lagerio. Mockevičius Bronius, 

g. 1917 m. Minsko gubernijoje, Viekšnių gimnazijos fizinio lavinimo dėstytojas. Nubaustas 10 

metų lagerio. 

Riauka Adomas. Skaudžią žūtį prisiminus // Vienybė. — 1998. — Kovo 31. — Visas tekstas: 

Artinantis frontui iš rytų, 1944-ųjų vasarą, viekšniškiai Jarušauskai su savo trimis dukromis 

pasitraukė į Vakarus. Tik šešiolikmetis, 1928 metais gimęs jų sūnus Henrikas pasiliko 

gimtuosiuose Viekšniuose, pas savo senelę J. Mažeikienę. Jaunuolis buvo gražus, aukštas, 

atletiško sudėjimo, linksmo būdo. 

Nutilus pabūklų griausmui, guvus vaikinas, nevengdavęs fizinio darbo, tai vienur, tai kitur 

darbavosi, laisvalaikiu bendravo su jaunimu. Neatrodė, kad mano bendraamžis palaikytų kokį 

ryšį su vis aktyviau pasireiškiančiais vyrais iš miško ar bičiuliautųsi su okupantais ir jų tarnais. 

Tačiau saugumiečiai sužinojo, kad Henrikas yra pabėgusio į Vakarus policininko sūnus, ir to 

pakako, kad vaikinas būtų kuo tik nori apkaltintas ir areštuotas. 

Taip ir nutiko. Priešpiet, kol Henrikas buvo darbe, į jo namus atėjo du saugumiečiai. Bute 

padarė kratą. Neva radę ginklą. Gal rado, gal ne, gal tas ginklas tėvo buvo likęs, kas bežino. Po 

kratos saugumiečiai nuskubėjo ant Ventos tilto laukti pareinančio pietų H. Jarušausko. 

516

Mudu abu dirbome lentpjūvėje, už Žibikų pušyno buvusioje plytinėje. Gėrėdamiesi gražiu 

vasaros oru, pietų ėjome ne per tiltą, kaip visuomet, o pasukome žilvičiais apaugusia Ventos 

pakrante. Valtele persikėlėme per upę, ir mano bendraamžis parėjo namo visai iš kitos pusės, 

negu buvo laukiamas. 

Išsigandusi ir susijaudinusi senutė jau kieme pasitiko anūką ir papasakojo, kaip ir kas čia 

buvę. 

— Į enkavedistų rankas geriau nepakliūti! — tik tiek pasakęs ir paskubomis atsisveikinęs su 

močiute, Henrikas davęs kojoms valią ir pasileidęs geležinkelio stoties pusėn. O ant Ventos tilto 

vis dar lūkuriavo antpečiuoti ir ginkluoti okupantų tarnai. Nesulaukę savo aukos, saugumiečiai 

puolė atgal į H. Jarušausko namus, o čia jau bėglio ir pėdos atšalę. Susierzinę atskuodė pas 

mane, suprantama, ir čia jo nerado. Tuomet išsivedė mane, tardė. 

Septyniolikmetis bėglys nenutuokė, kur reikės apsistoti, su kuo susitikti, kur gyventi. Bėgo 

laukais, pamiškėmis — kad tik į priekį, kaip iš narvo ištrūkęs žvėrelis, kol atsidūrė Purvėnų 

kaime, kuris dabar Mažeikių rajone. Čia nuo kariuomenės slapstėsi Steponas Barauskas, Antanas 

Apulskis ir jaunas, 18 ar 20 metų, vokietukas. Po kurio laiko ketvirtuoju pritapo Henrikas. 

Grupelė laikėsi tame pat Purvėnų kaime, tai Žulpų, tai Beinoravičienės, tai Unžienės sodybose. 

Ieškodami ryšių su vietiniais kovotojais, kaime pasirodė dar keturi neva „miškiniai”, 

pasivadinę Aru, Siaubu, Kardu ir Jokeriu. Iš tikrųjų tai buvo persirengę enkavedistai. Juos 

vedžiojo iš gretimo Kurmaičių kaimo Pijus Antanavičius, Stepono Barausko pažįstamas. 

Jaunuoliai ateiviais nepasitikėjo, nesibičiuliavo, bet ilgainiui vis dėlto leidosi enkavedistų 

įtikinami. Pas našlę Apoloniją Unžienę susitiko visi aštuoni — ir tie apsimetėliai „miškiniai”, ir 

anie niekuo nekalti jaunuoliai, nenorėję tarnauti okupantų kariuomenėje. Visi kopėčiomis sulipo 

ant tvarto, pernakvojo. Rytą šio ūkio samdinys Jonas Liaugaudas atnešė pusryčiams košės, pieno 

ir išėjo. 

Netrukus pasigirdo šūviai... Tuoj pat iš daržinės išbėgo vienas su automatu rankose. Jis atėmė 

iš sutikto žmogaus arklį ir nuvažiavo Mažeikių pusėn. Netrukus į A. Unžienės ūkį atburzgė 

mašina, pilna rusiškai ir lietuviškai kalbančių enkavedistų bei stribų. Patys į daržinę eiti bijojo, 

pasiuntė A. Unžienės samdinę Kleopą Mikulskaitę. Mergina, užkopusi ant tvarto, pamatė 

iššaudytus jaunus vyrus. Vienas dar buvo gyvas. Nušautuosius suguldė kieme, gyvąjį nunešė į 

trobą, ten jis netrukus mirė. 

— Tai buvo baisus ir žiaurus atsitikimas. Mano gyvenime tokio daugiau nebuvo, — sako 

tuometinis Unžienės samdinys Jonas Liaugaudas. Aštuoniasdešimt ketverių metų senukas su 

ašaromis akyse prisimena: 

— Pakinkiau arklį, nelaiminguosius sudėjo į ratus ir pavežę laukuose užkasė. Vėliau ta vieta 

buvo paženklinta. Per Vėlines kažin kas slapčia ten uždegdavo žvakutes. 

Nuo mano papasakoto šiurpaus įvykio praėjo pusė amžiaus. Žuvusiųjų palaikai 1990 metais 

iškilmingai perlaidoti Mažeikių kapinėse. Įėjus pro vartus, dešinėje pusėje, akmens plokštėje 

iškaltos pavardės ir vardai: 

APULSKIS ANTANAS 

JARUŠAUSKAS HENRIKAS 

BARAUSKAS STEPONAS 

žuvę 1947 

Ketvirto žuvusiojo nei vardas, nei pavardė nežinomi. 

Andriulis Matas. Dar kartą apie tragediją Purvėnuose: Po to, kai rašėme // Vienybė. — 1998. 

— Bal. 2. — Visas tekstas: 

1947 m. žiemą Kurmaičių, Troškučių ir kituose Mažeikių valsčiaus kaimuose pasirodė 

partizanais apsimetusių sovietinio saugumo agentų grupė, kuriai vadovavo agentas „Siaubas”. Jo 

apgautas Troškučių kaimo gyventojas A. Buta pradėjo organizuoti Lietuvos Laisvės Armijos 

(LLA) Mažeikių kuopą. Kovo 2 d. A. Buta prisiekė ištikimybę Lietuvai „Siaubo” grupės nariui 

„Kardui”, pabučiavo trispalvę ir gavo slapyvardį „Viesulas”. Šioje ceremonijoje dalyvavo ir 

S. Barauskas. Kovo 24 d. A. Buta vėl susitinka su „Siaubo” gaujos nariais ir papasakoja, kad turi 

gerų žmonių Purvėnų kaime, kurie nori steigti partizanų būrį. Paskutinėmis kovo dienomis jis 

517

pristatė „Siaubui” savo būrio narių sąrašą, ginkluotę, slapyvardžius ir kitus duomenis. Jis 

pranešė, kad A. Opulskį paskyręs būrio skyrininku. K. Stelingis esąs tarnavęs kariuomenėje, o 

H. Jarušauskas esąs moksleivis ir turįs rusišką šautuvą. Šie vyrai turi slapyvardžius 

„Dziegoriukas”, „Ancis”, „Žvirkulis”. Gyvena jie Purvėnų kaime arba slapstosi Naikių kaime, 

K. Sidabro namuose. 

Įgijusi Mažeikių, Naikių, Troškučių, Kurmaičių kaimų gyventojų pasitikėjimą, „Siaubo” 

grupė darė ką tik norėjo. A. Butos, A. Skurvydo, K. Stelingio, A. Opulskio jaunas amžius, 

naivumas ir didelis pasitikėjimas subrandino tragediją, kuri įvyko 1947 metų birželio 23 d. 

tuometinio Viekšnių valsčiaus Purvėnų kaime, Apolonijos Undžienės sodyboje. 

Tų metų birželio 20 d. Mažeikių apskrities MGB (valstybės saugumo) vadovybė iš „Siaubo” 

grupės agentų „Sakalo” ir „Tigro” gavo pranešimą, kad A. Buta, S. Barauskas ir H. Jarušauskas 

rengia pasikėsinimą į Kurmaičių apylinkės pirmininką Gabalį ir „liaudies gynėjus” Balaną bei 

Sakalauską. Vadovybė davė nurodymą savo agentams nukreipti A. Butos dėmesį ir veiksmus nuo 

jų rengiamo teroristinio akto ir išvesti juos iš jų veiksmų rajono — Mažeikių, Naikių, Troškučių, 

Kurmaičių kaimų. A. Buta ir A. Skurvydas tuo metu buvo išvykę į Sedos, Židikų, Ylakių 

apylinkes. Ten jie tikėjosi užmegzti ryšius su Mažeikių LLA rinktinės „Alka” štabo ryšininku 

Venckumi („Adomaičiu”). 

Birželio 21 d. agentai „Sakalas”, „Tigras” ir „Tauras” kartu su S. Barausku ir H. Jarušausku 

ėjo į Purvėnų kaimą. Pakeliui prie jų prisidėjo A. Opulskis. Šie trys vyrai ėmė planuoti, kad 

pakeliui reikia užeiti ir nužudyti Lietuvos SSR aukščiausiosios tarybos deputatę Šultienę. 

Agentai tam pasipriešino, sakydami, kad šiuo metu tai daryti labai pavojinga. Tai sukėlė 

jaunuolių įtarimą. Jie ėmė atidžiau stebėti partizanais apsimetusius agentus. Birželio 23 d. po 

žygio vyrai ilsėjosi ant šieno Purvių kaime, A. Undžienės daržinėje. Agentai suprato, kad yra 

sekami, ir susitarė kilus konfliktui panaudoti ginklą. Apie 12 ar 13 valandą agentas „Tigras” su 

ginklu rankoje nulipo nuo šieno. Paskui jį nulipo H. Jarušauskas ir paklausė „Tigrą”, kur jis eina. 

Šis atsakė, kad norįs pasikalbėti su darže dirbančia mergina, ir pakvietė eiti kartu. Sakydamas 

„tau ne merginos rūpi, o tu nori mirties”, H. Jarušauskas staiga kišo ranką į kišenę. „Tigras” 

paleido automato seriją į H. Jarušauską ir leidosi bėgti Mažeikių link, tad tolimesnėse 

grumtynėse nedalyvavo. Išgirdęs šūvius, „Sakalas” atidengė ugnį į A. Opulskį ir agentą „Taurą”. 

Diske baigėsi šoviniai. S. Barauskas išplėšė iš „Sakalo” automato diską, o šis tuo metu spėjo 

pačiupti Barausko automatą ir juo trenkė Barauskui į galvą ir jį užmušė. Tokiu būdu 

A. Undžienės sodyboje žuvo: 

Antanas Opulskis, gimęs 1908 m. Nerimdaičių k., dabartiniame Telšių rajone, Naikių kaimo 

gyventojas; 

Steponas Barauskas, gimęs 1921 m. Šarnelės k., dabartiniame Plungės rajone, Troškučių k. 

gyventojas; 

Henrikas Jarušauskas, gimęs 1928 m. Viekšnių miestelyje, tarnautojų šeimoje, baigęs 4 

gimnazijos klases; 

Volhad Henrik, vokietis, 1946 m. gruodžio 5 d. sovietinės kariuomenės operacijos Viekšnių 

valsčiaus teritorijoje metu sulaikytas ir MGB užverbuotas. Jam buvo suteiktas „Tauro” 

slapyvardis. Vokietis buvo įtrauktas į „Siaubo” grupę ir vaikščiojo užrištu kaklu, kaip sužeistas į 

gerklę ir negalintis kalbėti partizanas. Tikriausiai, jis neišmoko lietuviškai ir saugumo agentams 

tapo nebereikalingas. 

Trys šios kruvinos akcijos aukos mirė iš karto, o H. Jarušauskas 4 valandas išgulėjo be 

medicininės pagalbos ir nukraujavęs mirė. 

Kad nuslėptų šio įvykio aplinkybes ir nebūtų demaskuoti MGB agentai, likusiems jų gaujos 

nariams liepta paskleisti gandą, neva begeriant tarp partizanų kilo konfliktas dėl merginų. 

Partizanas „Jekeris” (jis ir MGB agentas „Tigras”) nušovęs 4 partizanus ir dar sužeidęs „Sakalą”. 

„Siaubo” grupės agentai dar aiškino, kad norį surasti pasislėpusį „Jekerį” ir atkeršyti už tokią 

išdavystę. Sužeistas „Sakalas” neva esąs paslėptas patikimoje vietoje. Šiuos gandus priėmę už 

tikrą pinigą, partizanų rėmėjai pradėjo gausiai tiekti vaistus neva sužeistam „partizanui” gydyti. 

Iš tikrųjų agentai „Tigras” ir „Sakalas” buvo apgyvendinti operatyvinių darbuotojų butuose, ir jų 

tolimesnį likimą sprendė ano meto saugumo vadovybė. 

518

1990 m. Mažeikių sąjūdiečių laikraštis „Žemaičių kraštas” sausio mėn. numeryje rašė apie šią 

tragediją. Straipsnio „Šūviai Undžienės sodyboje” autorė daugiausia rėmėsi amžininkų 

prisiminimais. Aš apie šią tragediją rašau remdamasis sovietiniais archyviniais dokumentais. Kur 

ir kieno buvo tiesa, kas išdavė, manau, nebėra prasmės aiškintis. Tik aišku, kad pokario metais 

mūsų krašto kaimuose dar vyravo nuoširdumas, patiklumas, pagalbos vienas kitam dvasia. Apie 

išdavystes, apgaulę, klastą žmonės tuomet menkai suprato. 

Riauka Adomas. Ką mena „šventoji” pušis // Vienybė. — 1998. — Bal. 18. — Visas tekstas: 

Sovietams okupavus Lietuvą, ne visi mūsų kraštiečiai nusilenkė primestai santvarkai. Vieni 

pasyviai priešinosi, kiti, vengdami persekiojimų, tremties ar tarnybos okupacinėje kariuomenėje, 

patraukė į miškus. Apie primirštus ano meto įvykius sužinome iš pagyvenusių žmonių lūpų. 

Deja, šis informacijos šaltinis nuolat senka, ne vienas senolis išsineša į kapus dalelę mūsų 

istorijos, ir mūsų žinojimas dėl to vis skurdesnis. 

Daug ko nepasakęs, 1989 metais iškeliavo amžinybėn bebaimis Viekšnių krašto partizanų 

ryšininkas Antanas Žylė. Kelis jo prasmingo gyvenimo epizodus man papasakojo artimas Antano 

kaimynas, taip pat buvęs medžiotojas, Alfonsas Degutis iš Pluogų kaimo, dabar gyvenantis 

Mažeikiuose. 

Už trejeto kilometrų nuo Viekšnių prasideda ir Mažeikių pusėn nusidriekia didelis Maigų 

miškas. Į jį nuo Viekšnių atveda senas Laižuvos kelias, atmintinas ir tuo, kad sovietinių okupantų 

tarnai juo 1941 metų birželio 27 d. atvarė miškan ir sušaudė 77 metų Viekšnių bažnyčios kleboną 

kanauninką Joną Navicką. Šalia kelio, netoli tos tragiškos vietos, ir gyveno Antanas Žylė. Tas 

paprastas geležinkelio darbininkas buvo drąsus ir geros širdies, pokario metais jis slapstė dešimtį 

jaunų vyrų. Bėgliai, matyt, nenujautė, kad trumpas bus jų gyvenimas, kadangi nežinojo, jog kartu 

su jais vaikšto ir miega saugumiečių agentas. A. Žylė tą viekšniškį pažinęs, bet anuomet nieko 

blogo neįtaręs. Be kitų, būryje buvęs Stasys Degaitis iš Rekečių, Vacys Daukša iš Viekšnių, 

vienas šiaulietis, visi kiti — aplinkinių kaimų ūkininkų vaikai. Vieni kitus vadino slapyvardžiais, 

kad nuo persekiojimų apsaugotų artimuosius. 

Vyrai turėję dvi slėptuves — „prie pušies” ir „prie pelkės”. Toji pušis ūgiu ir dailumu skiriasi 

nuo kitų, o prie jos liemens prikalta maža koplytėlė. Vietiniai žmonės tą pušį šventąja vadina. 

Gal už penkiasdešimties žingsnių nuo tos pušies ir buvusi slėptuvė — ankšta, joje galima buvę 

tik gulėti. Aukštas podirvio vandens lygis neleidęs gilesnės iškasti. Pasak A. Žylės, jis eidavęs 

neva aplankyti pušies, o iš tiesų vyrams pristatydavęs giminių sunešto maisto ir nunešdavęs 

naujienų. Antra slėptuvė buvusi Sovaičių kaime, į pietus nuo „Spanguolinės pelkės”. Netoliese 

gyvenusi gailestingos širdies moteriškė Strikauskienė, kurios vardo nūnai niekas nebeatmena. Ji 

ištiesdavusi ranką kiekvienam, pagalbos reikalingam, hitlerinės okupacijos metais išslapsčiusi 

pamuštą rusų lakūną. Po karo ji maitindavusi Maigų miško vyrus. Paruošusi karšto viralo, ji 

išeidavusi į kiemą ir imdavusi garsiai šaukti neva vištas: „put - put - put!” Išgirdę sutartą ženklą, 

iš miško ateidavo pavalgyti vienas, jam sugrįžus — kitas. 

Šaltis, drėgmė, nervinė įtampa ir nuolatinė pavojaus nuojauta sekino laisvės išsiilgusius vyrus. 

Geradarių globojami, jie pamažu stūmė dienas, kol vieną kartą negavo žinios, kad kviečiami 

jungtis su Mažeikių ir Žemalės partizanais. Pasimatyti norėję ir kažin kokie „užventukai”. 

Reikėjo persikelti per Ventą. A. Žylė nuo šio žygio vyrus atkalbėjęs. Tačiau su mažeikiškiais toks 

susitikimas įvykęs miške, prie pat Mažeikių. „Anie” — NKVD smogikai — atėję gerai ginkluoti, 

vilkėdami Lietuvos kariuomenės uniformomis, ant krūtinių prisisegę apdovanojimus. Kvietė į 

savo slėptuvę, sakė turį gero alaus. Matyt, įtarę kažką negero, maigiškiai į slėptuvę nėjo. Bet 

atkaklūs saugumiečiai ir antrą kartą juos prisiviliojo. Visi susirinko miške, prie buvusios 

skerdyklos (dabar ten — Mažeikių autotransporto įmonė). Bet ir šį sykį maigiškiai į slėptuvę 

nelindo. Tuomet iš pasalų buvo sušaudyti. Tai įvyko 1948 m. rugsėjo 8 dieną. Kur žuvusieji 

užkasti, iki šiol nežinoma. 

Savaime aišku, gyvas išliko išdavikas. Niekas apie šias skerdynes nebūtų sužinojęs, jei, nors 

ir sužeistas į šoną ir šlaunį, nebūtų sugebėjęs pabėgti Vacys Daukša. A. Žylė apiplovęs ir 

sutvarstęs su liūdna žinia užklydusio Vacio žaizdas. „Dabar eisiu prie pelkės, į bunkerį”, — 

pasakęs A. Žylei sužeistasis. A. Žylė pataręs nebevaikščioti į senas vietas, bet Vacys atsakęs, kad 

nebeturi kur kitur eiti. Strikauskienė sakiusi, kad pas ją Vacys Daukša užėjęs su tuo neva irgi 

519

pabėgusiu „viekšniškiu”, kiek pasėdėję ir išėję į mišką. Netrukus pasigirdęs šūvis, ir 

„viekšniškis” parėjęs vienas. Pasakęs, jog daugiau draugų nebeturįs ir eisiąs kitų ieškoti. 

Toji nemažo vyrų būrio žūtis šiandien kai kuriems gali atrodyti beprasmė. Mano pašnekovas 

Alfonsas Degutis atsakė: „Ne, ji nebuvo beprasmė. Partizanai palaikė nepriklausomybės dvasią. 

Tais laikais lankiau Rekečių pradinę mokyklą. Ištremtųjų Giedros ir Opulskio ūkiuose buvo 

apgyvendinti atvykėliai iš Rytų. 

Pirmą klasę ėmė lankyti du berniukai — Rožencovas ir Golyšovas. Jiedu nemokėjo nė žodžio 

lietuviškai. Pas jų tėvus neva atėję iš miško ginkluoti vyrai ir liepę per keturias dienas 

išsikraustyti ten, iš kur atvyko, kitaip būsią blogai. Naujakuriai nelaukė nė keturių dienų, 

išsikraustė kažin kur kitur.” 

Andriulis Matas. Buvo rūstūs pokario metai... (Rajono istorijos puslapiai) // Vienybė. — 

1998. — Geg. 5. — Tekste: 

„[1945 m.] Liepos 29 d. Viekšniuose nakvoję raudonarmiečiai išėmė Nacienės namų lango 

stiklą, įlindo vidun ir apiplėšė. Rugpjūčio 3 d. 15 kareivių, iš Viekšnių važiuodami Papilėn, 

užsuko į D. Kryžiaus namus. Ten padarė kratą ir atėmė maisto produktų, o šeimininką areštavo ir 

išsivežė kartu į Tryškius. Tačiau parą išlaikę, paleido. Rugpjūčio 21 d. Viekšniuose sulaikyti 3 

kareiviai su dviem arkliais. [...]. Viekšnių valsčiuje buvo nutarta ištremti Juozo Mineikio iš Čekų 

kaimo 3 asmenų šeimą.” — Visas tekstas: 

Pokario metų įvykiai tebėra vienas sudėtingiausių ir skaudžiausių mūsų valstybės istorijos 

puslapių. Okupacinė tarybų valdžia LLA (Lietuvos Laisvės Armijos) karius bei partizanus 

vadino banditais, o represijų bei trėmimų organizatorius — didvyriais. Naikintojų (istrebitelių) 

būrių nariams taip ir neprigijo liaudies gynėjų titulas. Raudonosios armijos karius tik bolševikų 

propaganda tevadino išvaduotojais. 

LLA kariai, partizanai pogrindyje rengė ir platino atsišaukimus, kviesdami gyventojus 

nevykdyti okupacinės valdžios nurodymų, perspėdavo gyventojus apie ruošiamas represijas, 

trėmimus, o ištremtųjų ūkiuose trukdė apsigyventi kolonistams. Nuo pokario partizanų rankos 

žuvo nemažai slaptų okupacinės valdžios agentų, informatorių, aktyvistų. Suprantama, kaip ir bet 

kuriame pilietiniame kare, žuvo ir nekaltų asmenų, okupantams talkinusių asmenų šeimų narių. 

Teisiniu požiūriu tai smerktina. Bet ir okupantai nepaisė nei teisės normų, nei žmoniškumo — 

trėmė ir kitaip naikino partizanų šeimų narius, inteligentus, pasiturinčiau gyvenusius valstiečius, 

iš karto juos paskelbdami buožėmis. 

Pirmaisiais pokario metais Lietuvoje buvo daug mus „išvadavusios” ir „pamirštos” išvesti 

kariuomenės. Daug degradavusių kariškių plėšikavo ir valkatavo. Antai 1945 m. liepos 28 d. 

keturi raudonarmiečiai sunkvežimiu ZIL iš Viekšnių važiavo Akmenės link. Pakeliui, Viliošių 

kaime, užsuko į Zemlienės (ar Želvienės) sodybą ir ją apiplėšė, išnešė rūbų, patalynės, maisto 

produktų. Liepos 29 d. Viekšniuose nakvoję raudonarmiečiai išėmė Nacienės namų lango stiklą, 

įlindo vidun ir apiplėšė. Rugpjūčio 3 d. 15 kareivių, iš Viekšnių važiuodami Papilėn, užsuko į 

D. Kryžiaus namus. Ten padarė kratą ir atėmė maisto produktų, o šeimininką areštavo ir išsivežė 

kartu į Tryškius. Tačiau parą išlaikę, paleido. Rugpjūčio 21 d. Viekšniuose sulaikyti 3 kareiviai 

su dviem arkliais. Dalinio vadas jiems buvo davęs raštišką leidimą tikrinti gyventojus. Gavę tokį 

leidimą, kariai ne tik tikrino, bet ir atėmė 5 arklius, tris iš jų pardavė ir pinigus pragėrė, o su 

likusiais dviem buvo sulaikyti. 

Būdingas įvykis, nutikęs gruodžio 22 d. Menčiuose. Du raudonosios armijos dezertyrai 

užsuko į šio kaimo gyventojo Raudžio sodybą. Ten tarp atėjūnų kilo konfliktas, vienas iš 

dezertyrų išsitraukė pistoletą ir šovė į savo sėbrą, o pats šoko ant arklio ir nujojo Latvijos pusėn, 

bet, netoli nuskubėjęs, buvo sulaikytas. Peršautasis paguldytas ligoninėn. Tyrimo metu nustatyta, 

kad šie dezertyrai seniai bastėsi ir plėšikavo Akmenės valsčiuje. 

Okupantai negailėjo ir savo tautiečių. Naktį iš spalio 18 į 19 Menčių kaime, pas pažįstamą 

kalvį, girtuokliavo NKVD įgulos leitenantas G. Drogalcevas, karo belaisvių stovyklos viršininkas 

Vikulskis ir seržantas Gaurilovas. Vyrai išgėrė 2,5 litro naminės. Tuomet Vikulskis grįžo į 

belaisvių stovyklą. Likusieji du kariškiai žinojo, kad gretimame Sablauskių kaime gyvena rusės 

moterys. Patraukė į svečius. Pasiekę Sablauskius, girti atėjūnai įsilaužė į kaimo pakraštyje 

buvusią trobą, bet ir grasindami ginklu, iš jos šeimininko invalido nieko nepešė. Užėję į kitą 

520

sodybą, prisistatė partizanais, su ginklais rankose reikalavo degtinės ir privertė šeimininką eiti 

kartu ir parodyti, kur tos rusės moterys gyvena. Įėję vidun, prisistatė, pasisveikino ir padėjo ant 

stalo butelį. Matyt, moteriškės svečius priėmė maloniai, nes atnešė alaus, užkandos. Viena iš 

moterų buvo inžinierė hidrologė V. Čistozvonova. Išgėrę degtinę, vyrai susiruošė namo ir 

pakvietė Čistozvonovą palydėti. Neapdairi moteris matyt sutiko. Po poros dienų už 300 metrų 

nuo namo, kuriame gyveno rusės, buvo rastas išprievartautos V. Čistozvonovos lavonas. Moteris 

buvo nušauta trimis šūviais. Netrukus Drogalcevas prisipažino padaręs šį nusikaltimą. 

Jau 1945 metais prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai. Birželio mėnesį buvo numatyta 

ištremti šias Akmenės valsčiaus gyventojų (neva partizanų) šeimas: akmeniškę Valeriją Ivoškienę 

su 4 vaikais, iš Sablauskių kaimo Beną Kiudulą (2 suaugę, 2 vaikai), Praną Laurinaitį (3 suaugę, 

2 vaikai), Antaną Kiudulą (3 suaugę, 3 vaikai), A. Kraujutį, Domą Mikužą (3 suaugę, 2 vaikai), 

Oną Mačiulienę (3 suaugę asmenys), trijų asmenų Barboros Čižienės šeimą iš Tupikų kaimo ir 

Juliją Mantvidienę (3 suaugę, 1 vaikas) iš Alsių. Viekšnių valsčiuje buvo nutarta ištremti Juozo 

Mineikio iš Čekų kaimo 3 asmenų šeimą. 

Iš viso Mažeikių apskrityje 1945 m. liepos 24 d. buvo ištremtos 39 šeimos — 139 žmonės. 

Trėmimams ir kitoms skriaudoms mūsų krašto gyventojai neliko abejingi — bėgo, slapstėsi, 

visokiais būdais priešinosi. Miškuose susibūrė partizanų būriai. Veikė LLA struktūros. Taip buvo 

ir dabartinio Akmenės rajono teritorijoje. Akmenėje įsikūrusio 329-ojo NKGB pulko vadovybei 

buvo žinoma, kad Eibučių ir Stipirkių kaimuose slapstosi Bučkaus vadovaujamas partizanų 

būrys. Liepos 12 d. kariškiai surengė operaciją — kratė šių kaimų gyventojų sodybas, skersai ir 

išilgai šukavo miškelius. Pavyko areštuoti Bučkų, jo pavaduotoją Tamašauską ir dar šešis 

partizanus. Buvo suimti dar 4 kariškiams pasirodę įtartini asmenys. Visus išvežė tardyti į 

Mažeikius. Tolesnį šių žmonių likimą archyvų dokumentai nutyli. 

Taip pat buvo žinoma, kad Barsukų kaimo teritorijoje veikia Pociaus vadovaujamas partizanų 

būrys. Jau tuomet ėmė rastis vietinių išdavikų. Kažin koks agentas „Šestoj”, okupantų 

perverbuotas buvęs partizanas, siunčiamas į Pociaus būrį išsiaiškinti tikslią jo dislokacijos vietą 

ir, atsiradus galimybei, atvesti NKGB kareivius ir sunaikinti partizanus. 

Okupantams buvo žinomas Šiaulių apskrityje veikęs Mykolo Mačiulio partizanų būrys. Daug 

šio būrio narių buvo iš Akmenės valsčiaus Sablauskių kaimo. Ten tebegyveno jų šeimos, kuriose 

buvo apie 40 asmenų. Pats būrio vadas buvo gimęs 1922 m. Kanteikių kaime. Būryje buvo jo 

broliai Steponas, Vincas, Edvardas. Jauniausias iš brolių — Vincas — kurį laiką dirbo Kegrių 

pieno supirkimo punkte. Tame pačiame būryje buvo ir trys broliai Laurinaičiai — Antanas, 

Kazys ir Benas. M. Mačiulio būrys veikė Kruopių, Papilės, Žagarės valsčiuose, keletą kartų 

pasirodė ir Akmenės valsčiaus kaimuose: užpuolė Sablauskių medicinos punktą, Šventupių 

miške susišaudė su NKGB kariškiais. Tuomet žuvo 4 partizanai. Nuo pat susikūrimo šį būrį sekė 

agentai „Šestoj”, „Deviatka”, „Ąžuolas”, „Kraujutis”; Tai buvę įvairių būrių partizanai, patekę į 

NKGB pinkles, tačiau nepraradę partizanų pasitikėjimo. Buvo dedama daug pastangų Mačiulio 

būrį sunaikinti. Dabikinės pieninę pradėjo nuolat saugoti istrebitelių būrys. 

Gruodžio 2 d. partizanų būrys apsilankė Karpėnų kaime. Apie 20 val. jis apsupo naikintojų 

būrio kovotojo Kosto Rakštikio namą. Įėję vidun, rado dar vieną naikintoją, Vincą Klovą. 

Pastarąjį išsivedė į kiemą ir nušovė, o K. Rakštikį išsivedė kartu, kad parodytų, kur gyvena kiti 

naikintojų būrio kovotojai. Atėję prie Vegerių žemės reformos komisijos pirmininko 

T. Povorotovo namų, partizanai liepė Rakštikiui belstis į langą, kad įleistų vidun. Duris atidarė 

Povorotovo žmona, o namo šeimininkas tuo metu ėmė šaudyti į ateivius. Ugnimi atsakė ir 

partizanai, pro langą įmetė granatą. Susišaudymo metu buvo nukautas K. Rakštikis, o sužeisti 

Povorotovai suspėjo pabėgti. Eidami per kaimą, partizanai dar užsuko pas ką tik iš tarnybos 

raudonojoje armijoje grįžusį Vladimirą Markulį, paėmė jo kareivišką milinę, batus ir nuėjo 

Kruopių pusėn. Šio apsilankymo metu tarp partizanų buvo atpažintas Juozas Paulauskas. Šį įvykį 

tyrusių NKGB pareigūnų išvadose sakoma, kad partizanus į Karpėnus ir atvedė buvęs šio kaimo 

gyventojas J. Paulauskas, mat žemės reformos komisijos pirmininkas Povorotovas važinėjosi iš 

Paulausko atimtu arkliu. J. Paulauskas turėjo dėl ko neapkęsti naujosios valdžios ir jos tarnų: iš 

jo buvo atimtas kruvinu prakaitu uždirbtas turtas, žemė, pats jis priverstas slapstytis miškuose. 

Rūstūs ir pavojingi buvo 1945-ieji metai vakarykščio karo žaizdų neužgydžiusiame krašte, už 

skriaudą buvo atsilyginama kerštu, į smurtą atsakoma smurtu. Neabejoju, kad Naujosios 

521

Akmenės ir Akmenės seniūnijose dar yra tų įvykių liudininkų, kurie gali papildyti ir patikslinti šį 

pasakojimą. 

Andriulis Matas. Dar keli pokario metų epizodai // Vienybė. — 1998. — Geg. 14. — Tekste: 

„Intensyvėjo pasipriešinimas ir miškingame Viekšnių valsčiuje. Jau 1945 metų birželio 

pradžioje Žalionės kaime partizanai apsupo kolonistų Safronovų sodybą. Įvyko tragedija... [...]. 

Viekšnių valsčiaus MGB vadovybė jau birželio 10 d. į šias miškingas apylinkes pasiuntė 

kariuomenę. Prasidėjo kratos ir tardymai. Šiurkiškių kaime, vienkiemyje, MGB kariškiai aptiko 

ginkluotų žmonių grupę. Susišaudymo metu buvo nukauti 3 nežinomi asmenys. Vietiniai 

gyventojai jų neatpažino arba vengė atpažinti. [...]. Pirmaisiais pokario metais saugumui jau 

buvo žinoma, kad Viekšnių valsčiuje telkiama pogrindinė organizacija, kurioje figūruoja 

S. Vozgirdas iš Rekečių kaimo, J. Kulvinskas iš Žibikų ir viekšniškis J. Kulvinskas. [...]. Tais 

pačiais metais [1946] už bendravimą su partizanais buvo areštuoti ir nubausti Meškelių kaimo 

gyventojai P. Vainutis, V. Raustys, Viekšnių valsčiaus gyventojas Zubinas.” — Visas tekstas: 

Maskvoje 1945 metų gegužyje griaudėjo pergalės prieš fašistinę Vokietiją saliutai. Bet 

okupuotos Lietuvos gyventojų jie nedžiugino, nes kamavo nežinia ir netikrumas dėl rytojaus, 

naujųjų okupantų kariuomenė nesirengė niekur išvykti. Miškuose būrėsi nespėję pasitraukti į 

Vakarus kariškiai, nenorintys tarnauti raudonojoje armijoje vyrai, patriotai idealistai, dar kupini 

vilčių, kad Lietuva ryt poryt bus laisva. Didysis karas su fašizmu baigėsi, o pilietinis, tautos 

pasipriešinimo okupacijai karas tik plieskėsi. 

Intensyvėjo pasipriešinimas ir miškingame Viekšnių valsčiuje. Jau 1945 metų birželio 

pradžioje Žalionės kaime partizanai apsupo kolonistų Safronovų sodybą. Įvyko tragedija... 

Situacijai Lietuvoje ji vargu ar galėjo daryti įtaką, o patiems rezistencijos dalyviams turėjo 

skaudžių pasekmių. Viekšnių valsčiaus MGB vadovybė jau birželio 10 d. į šias miškingas 

apylinkes pasiuntė kariuomenę. Prasidėjo kratos ir tardymai. Šiurkiškių kaime, vienkiemyje, 

MGB kariškiai aptiko ginkluotų žmonių grupę. Susišaudymo metu buvo nukauti 3 nežinomi 

asmenys. Vietiniai gyventojai jų neatpažino arba vengė atpažinti. Pas nukautuosius rastas 

pistoletas, dvi granatos, 70 šovinių. Tuo pat metu Užpelkių kaime kita saugumo kareivių grupė 

irgi aptiko 3 vyrus. Pabandžius areštuoti, šie leidosi bėgti ir buvo nušauti. Aplinkiniai atpažino, 

kad nušauti Avižlių kaimo gyventojai A. Šiurkus, B. Ivoškus ir A. Poškus. 

Pirmaisiais pokario metais saugumui jau buvo žinoma, kad Viekšnių valsčiuje telkiama 

pogrindinė organizacija, kurioje figūruoja S. Vozgirdas iš Rekečių kaimo, J. Kulvinskas iš Žibikų 

ir viekšniškis J. Kulvinskas. 

Šie įvykiai baigia išblėsti iš žmonių atminties, o archyvų dokumentai negausūs, rašyti to meto 

sovietinio saugumo darbuotojų, tad atspindi jų požiūrį ir vertinimus. Dauguma saugumo 

pareigūnų anais laikais buvo iš kitur atsiųsti, nemokėjo lietuviškai, tad dokumentuose gali būti 

netikslumų, iškraipytų vardų ir vietovardžių. Skaitytojų prašome tokius netikslumus pataisyti, o 

įvykių aplinkybes patikslinti ir papildyti, tai pasitarnautų objektyvioms tiesos paieškoms. 

Prasidėjo 1946 metai. Vasario 13 dieną, 15 valandą, Mažulių kaime, netoli Medemrodės, 

Šliautario vienkiemyje, kilo gaisras ir buvo nušautas žmogus. Apie jo buvimą šiame vienkiemyje 

pranešė Papilės valsčiaus MVD agentas, ėjęs su anuo įtartinu žmogumi, matyt, partizanu, į jo 

būrį. Po įvykio buvo areštuotas Šliautaris ir jo dukra. 

Tais pačiais metais už bendradarbiavimą su partizanais buvo areštuoti ir nubausti Meškelių 

kaimo gyventojai P. Vainutis, V. Raustys, Viekšnių valsčiaus gyventojas Zubinas. 1947 metų 

balandžio mėnesį MGB akiratin pateko, o liepos mėnesį buvo likviduota Alfonso Navicko miško 

formuotė. Joje buvo: 

Alfonsas Navickas, Stasio, g. 1928 m. Kalvių k.; 

Stasys Navickas, Jono, g. 1906 m. Kalvių k.; 

Stasys Navickas, Stasio, g. 1929 m. Kalvių k.; 

Apolonija Navickienė, g. 1908 m. Kalvių k.; 

Antanas Norkus, Jono, g. 1902 m. Kalvių k.; 

Jonas Butnorius, Jono, 23 metų, iš Akmenės m.; 

Antanas Laukutis, Stasio, g. 1923 m. Kivylių k.; 

522

Klemas Jurevičius, Klemo, g. 1919 m. Vegerių k.; 

Jonas Dvariškis, Nikodemo, g. 1926 m. Kesių k. 

Į šią formuotę nusiųstas MGB agentas „Pyragas” saugumui pranešė, kad gegužės 30 d. pas jį į 

namus atėję Laukutis ir Butnorius. Abu buvę ginkluoti. Agentas pasiteiravęs, iš kur jiedu gavo 

ginklų. Šie atsakę, kad ginklų parūpino A. Navickas. Įteikdamas ginklus, A. Navickas skyręs 

užduotį: nuo šiol jie privalą drąsiai naikinti partinius ir tarybinius aktyvistus. Jis pats ateisiąs į 

bunkerį, kartu rengsią pasalas bei derinsią veiklą. Vyrai sakė, kad gyvi tarybų valdžiai 

nepasiduos. Naujieji partizanai nusprendę pirmiausia sunaikinti Akmenės MGB operatyvinį 

įgaliotinį Kovalenką, „liaudies gynėją” komjaunuolį Galminą ir Kivylių apylinkės pirmininką 

Butnorių. Tam jie parengę planą: prie kelio į Klykolius surengti pasalą ir sunaikinti Kovalenką. 

Galminą planuota sunaikinti jam einant po darbo į namus iš Kivylių į Medemrodę. 

Gavę iš savo agento tokių žinių, saugumiečiai nusprendė birželio 9 d. surengti operaciją ir 

areštuoti A. Navicką, Laukutį ir Butnorių. Operacijos metu Medemrodėje pavyko areštuoti tik 

A. Navicką ir J. Dvariškį. Kiti būrio nariai, tikriausiai išsigandę Akmenės valsčiaus mokytojų 

Jaručio ir Rimkaus arešto, operacijos išvakarėse pasislėpė, saugumiečiams jų surasti nepavyko. 

Kad galėtų areštuoti kitus organizacijos narius, į Medemrodės apylinkes vėl buvo pasiųstas 

agentas „Pyragas”. Liepos 11 d. jis susitiko su Laukučiu ir Butnoriumi. Kitą dieną agentas 

saugumui pranešė, kad Laukutis ir Butnorius birželio 13 d., anksti rytą, eis į savo bunkerį, kuris 

yra antrame Medemrodės miško kvartale. 

Čia saugumiečiai ir surengė pasalą. Agentui „Pyragui” buvo liepta eiti kartu su Laukučiu ir 

Butnoriumi ir suteiktos instrukcijos, kaip elgtis, kai saugumiečiai bandys vyrus areštuoti. Buvo 

liepta, priartėjus prie bunkerio, pulti ant to iš partizanų, katras bus ginkluotas, ir ginklą atimti. 

Tuo metu saugumiečiai puls iš pasalos ir visus paims gyvus. Tačiau tą lemtingąjį rytą Laukutis, 

eidamas į bunkerį, pastebėjo kariškių seržantą Erochtiną ir skubiai parengė automatą kovai. 

„Pyragas” šoko ant jo, tačiau tuo momentu Laukutis iššovė. Agentas krito negyvas. Kariškių 

seržantas atidengė ugnį į Laukutį. Šis irgi krito. Butnorius šoko į krūmus ir leidosi bėgti, tačiau 

pataikė ant saugumiečių pasalos, kurioje laukė pats MGB operįgaliotinis Kovalenka. Nuo jo 

kulkos Butnorius žuvo. 

Po kurio laiko netoli bunkerio buvo sulaikyta Laukučio motina su krepšeliu maisto produktų. 

Likviduojant šią miško formuotę, buvo areštuota 11 žmonių, iš jų 9 partizanų rėmėjai. Areštų bei 

kratų metu rasti ir atimti 3 automatai, 3 vokiški šautuvai, 3 pistoletai, 3721 šovinys ir 10 apkabų 

šoviniams. 

Taip Akmenės valsčiuje buvo likviduota A. Navicko formuotė. Kurį laiką liko neareštuotas 

S. Navickas. Formuotės vado šeima nuo areštų bei trėmimų slapstėsi Latvijoje. 

Riauka Adomas. Sunkiai numalšinamas skausmas: Masinių trėmimų pradžios 50-mečiui // 

Vienybė. — 1998. — Geg. 19. — Tekste: 

Trėmimas iš Rekečių kaimo 1948 metais. „Dar neaušo gegužės 22-osios rytas, dar pats 

vidurnaktis. Okupantų valdžios tarnų būrys: aktyvistai, stribai, kareiviai, ginkluoti ilgais 

gremėzdiškais šautuvais, traukė nuo Viekšnių miestelio geležinkelio stoties link. Traukė į 

Rekečių kaimą. Būriui vadovavo po karo Viekšniuose apsigyvenęs rusas (dabar jau miręs), kuris 

nešėsi šešių šio kaimo šeimų sąrašą. Jame buvo 33 vardai — tėvų, vaikų, senelių. [...]. 

Įsidėmėkime jų pavardes: Antanina Nagienė, Albinas Lungys, Pranas Voveris, Pranas Opulskis, 

Juozas Beržanskis, Morta Beržanskienė. [...]. Gal jie ir buvo labiau už kaimynus prasigyvenę 

(Rekečių kaime anuomet gyveno 22 šeimos), bet tik per savo begalinį darbštumą. [...]. „Apie 

trečią valandą nakties pasigirdo garsus beldimas į duris ir langus”, — prisimena nūnai gražaus 96 

metų amželio sulaukęs Albinas Lungys. Iš savo bendraamžių, nuėjusių tremties golgotą, jis 

vienintelis gyvas.” A. Lungio, sūnaus Augustino, Prano Voverio, Zuzanos Beržanskytės 

prisiminimai. — Visas tekstas: 

1948 metų gegužės 22-oji sudrebino visą Lietuvą. Nepalikdami ramybėje nei kūdikių, nei 

senelių, okupantai trėmė lietuvių tautą katorgon — be teismo, be kaltės. Apsinuogino 

stalinistinio bolševizmo akla neapykanta žmogui ir sadistiškas noras jį sunaikinti. Tai skaudus 

mūsų tautos istorijos puslapis, kurio užmiršti nevalia. 

523

Tą skausmą saugo gimtoji mūsų žemė, jo neišdildė ir nenugludino laiko tėkmė. Mažą dalelytę 

skausmingų ano pavasario pergyvenimų tepapasakos likę gyvi tremtiniai — Viekšnių seniūnijos 

Rekečių kaimo ūkininkai ir jų vaikai. 

Dar neaušo gegužės 22-osios rytas, dar pats vidurnaktis. Okupantų valdžios tarnų būrys: 

aktyvistai, stribai, kareiviai, ginkluoti ilgais gremėzdiškais šautuvais, traukė nuo Viekšnių 

miestelio geležinkelio stoties link. Traukė į Rekečių kaimą. Būriui vadovavo po karo 

Viekšniuose apsigyvenęs rusas (dabar jau miręs), kuris nešėsi šešių šio kaimo šeimų sąrašą. Jame 

buvo 33 vardai — tėvų, vaikų, senelių. Pagal tą sąrašą reikėjo visus tuos gyventojus užklupti, 

suimti ir pristatyti į Mažeikių geležinkelio stotyje jau laukiantį ešeloną. Kas buvo tie 

nelaimingieji? Tai paprasti ūkininkai, nuo darbo sulinkę, pūslėtomis rankomis, sugrubusiais 

veidais. Įsidėmėkime jų pavardes: Antanina Nagienė, Albinas Lungys, Pranas Voveris, Pranas 

Opulskis, Juozas Beržanskis, Morta Beržanskienė. 

Pavasaris jau artinosi prie vasaros slenksčio. Tos šešios vieno nedidelio kaimo gyventojų 

šeimos, paprasti žemdirbiai, jau buvo suarę ir apsėję savo prosenelių ir tėvų jiems perduotą 

žemę. Arė, akėjo, bėrė grūdą, nenujausdami, kad rudenį derlių kuls jau kiti. O derlius būdavęs 

geras. Žemės tie ūkininkai neturėjo labai daug — nuo 25 iki 35 hektarų. Tačiau okupantai juos 

laikė buožėmis, vadinasi, priešais, kuriuos būtina ištremti į Sibirą, atimti jų žemę ir turtą. Gal jie 

ir buvo labiau už kaimynus prasigyvenę (Rekečių kaime anuomet gyveno 22 šeimos), bet tik per 

savo begalinį darbštumą. Nuolatinių samdinių neturėjo, jų ir nereikėjo, nes šeimos buvo gausios, 

po 6—8 žmones. Tad patys įstengdavo atlikti daugumą ūkio darbų, auginti ir prižiūrėti gyvulius. 

Vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbų, kartais, atrodytų, ne pagal jėgas sunkių. Kaimo 

gyventojų šeimos tarp savęs gražiai sutarė, greta buvo jų žemės, o trobesiai buvo tvarkingai 

išrikiuoti pagal tiesų kelią, kuris ėjo per patį kaimo vidurį. 

— Apie trečią valandą nakties pasigirdo garsus beldimas į duris ir langus, — prisimena nūnai 

gražaus 96 metų amželio sulaukęs Albinas Lungys. 

Iš savo bendraamžių, nuėjusių tremties golgotą, jis vienintelis gyvas. Senolis vis 

pamąstydamas iš lėto pasakoja: 

— Į vidų įėjo trys ar keturi civiliai apsirengę vyrai (viekšniškiai, daugelis jų taip pat mirę) ir 

pasakė, kad mus „išveža”. Perskaitė iš anksto parašytą sprendimą ar protokolą. 

Senukas jų paklausęs: „O kodėl mus vešite, juk mes nieko blogo niekam nepadarėme?” Bet 

atėjūnai tik paraginę greičiau rengtis kelionei. Įsakė griežtai ir piktai. „Puolam šen, puolam ten, 

rankos dreba, viskas iš jų krinta”, — senuko akys pritvinsta ašarų, prisiminus gyvenimo draugę 

žmoną Oną, labai ji verkusi. 

— „Verkėm visi, o tie vis ragina skubėti. Įsimetėme į vežimą šiek tiek patalynės, įsidėjome į 

maišą maisto ir, lydimi apsaugos, išvažiavome iš savo kiemo”. 

— Pamenu, kai paskutinį kartą pažvelgiau į tėvų sodybą, kurioje prabėgo gražiausios 

vaikystės dienos, neapsakomas liūdesys suspaudė širdį, — įsiterpia į pokalbį nūnai 

šešiasdešimtmetis Albino Lungio sūnus Augustinas. 

Rytui išaušus, visi 6 vežimai su Rekečių kaimo ūkininkų šeimomis pajudėjo Viekšnių 

miestelio pusėn. Pasmerktieji, lydimi ginkluotų trėmėjų, sako, pėsčiomis nuėję tuos porą 

dešimčių kilometrų iki Mažeikių. Išvargę, vidurnaktį prikelti, nusiminę tremtiniai pavakare 

pasiekė Mažeikių geležinkelio stotį. 

— Buvo gražus ir šiltas metas. Žydėjo sodai, prie namų — alyvos. Svaiginantis gamtos grožis 

šį kartą slėgė širdis, dar sunkiau ir liūdniau darėsi pagalvojus, kad nežinia kokiam laikui, gal 

amžinai paliekame namus, gimtąjį kraštą. Kokia neteisybė ir tamsa! — atsimena Pranas Voveris, 

kuriam anuomet buvo 16 metų. 

— Nutolus kokius 50 žingsnių nuo kiemo, panorau paskutinį kartą prisiskinti žiedų. Buvau 

begrįžtanti prie alyvų krūmo, bet sargybinis neleido, grąžino atgal, — sako Zuzana Beržanskytė. 

Anuomet jai buvo pati jaunystė, 23 metai. Tad viskas įsirėžė atmintin. 

Kai mergina kilstelėjusi šiaudinį čiužinį — pasiimti ten slėptų mažmožių ir nuotraukų, du 

sargybiniai stryktelėję į kojas ir atstatę savo šaudykles. Tokie buvo skrupulingi ir atsargūs, 

prisimena moteris. 

O Mažeikių stotyje jau laukė ilgas prekinių vagonų sąstatas. Į vieną tokį vagoną sukišo 

Rekečių kaimo žmones. „Stovėjome ten, kol visus vagonus prigrūdo. Saugojo rusai kareiviai. 

524

Pašaliniai buvo griežčiausiai vejami nuo vagonų”, — pasakoja mano pašnekovai. Pasak jų, ar ne 

trys dešimtys ešelonų tomis dienomis vežė Lietuvos žmones. Vienas iš palydovų Pranui Voveriui 

pasakęs, kad jų ešelono numeris aštuonioliktas. 

Kitos dienos pavakare traukinys pasijudinęs. Vieni verkė, kiti meldėsi, kažkur vyrai dainavo: 

„Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus...” Tik įvažiavęs į Rusijos teritoriją, traukinys šen bei ten 

stabteldavo. Niekas nežinojo nei kur veža, nei kur išlaipins, uždarytuose vagonuose buvo tvanku, 

silpnesni duso. Pro grotuotus langelius slinko neįprasti, nejaukūs vaizdai, lingavo šakomis 

svetimi miškai, drumzlinus vandenis nešė nežinomos rūsčios upės, ir pavasaris nepuošė nuo karo 

dar neatsigavusios Rusijos — aplink nykuma, tuštuma. 

Bene po 18 dienų traukinys prisiartinęs prie Irkutsko. Dar šiek tiek pavažiavo. Vergai buvo 

išlaipinti Taišeto rajone, Suetichos gyvenvietėje. Mūsų akimis, būtų kaip ir miestas: 18 

tūkstančių gyventojų. Ten buvo įsikūręs milžiniškas miško perdirbimo kombinatas. Atvežtuosius 

apgyvendino tamsiuose ir drėgnuose barakuose ir išvarė dirbti į tą miško pramonės milžiną. 

Tremtinių pareiga buvo dirbti ir tik dirbti — nesvarbu, ar tu paauglys, ar žilagalvis senelis, 

ligonis ar tik nusilpęs dėl maisto stokos. 

Reketiškiai tremtyje išbuvo po 8 ir daugiau metų. Kasdieniniai jų palydovai buvo šaltis, ligos, 

skurdas, neteisybė. Ir begalinis tėvynės ilgesys. Dabar tų, kurie anuomet, išvežant, buvo sodybų 

šeimininkai, išskyrus tik A. Lungį, jau nebėra. Anuometiniai vaikai ir jaunuoliai, ištvėrę tremties 

skriaudas, dabar jau patys seneliai, auginantys savo vaikų vaikus. Tragiškiesiems pokario 

įvykiams nutolus, išblėso nuoskauda bei keršto budeliams troškimas. Tremtinių balsuose 

negirdėti pagiežos ir neapykantos. Tik kiekviename žodyje tasai skausmas, gyvas kaip ir 

skriauda, iki šiol. 

Riauka Adomas, Janušonytė Rūta. Liūdnos sukakties paminėjimas: [Tremties 50-mečio 

paminėjimas Viekšniuose] // Vienybė. — 1998. — Birž. 2. — Tekste: 

„Prie seno medinio pastato K. Grabys [...] pasakė, kad iš šio, tuomet buvusio administracinio 

pastato buvo valdomas Viekšnių valsčius. Čia buvo sudarinėjami tremiamų žmonių sąrašai. 

Netoliese išlikęs namas, kuriame prieš 50 metų buvo įsikūrusi stribų būstinė. Miestelio centre, 

kur prieš pusšimtį metų ant turgavietės akmenų grindinio gulėjo išniekinti partizanų palaikai, 

padėtos gėlių puokštės. Prie partizano H. Jarušausko namelio į susirinkusius kreipėsi žuvusio 

rezistento pusseserė O. Rimeikienė.” — Visas tekstas: 

Tą šeštadienio rytą, nepabūgę atvėsusio oro, į tremties 50-mečio paminėjimą susirinko 

Viekšnių seniūnijos Sibiro tremtiniai, juos užjaučiantys miestiečiai. Dalyvavo seniūnas 

A. Kuodys, būrelis moksleivių, mokytojų. Dalyvių rankose — tremtinių ir tautinės vėliavos. 

Pirmiausia bažnyčioje pasimeldėme, kad visus jungtų nuoširdi meilė Dievui, užuojauta tragiškai 

pasibaigusiems gyvenimams, atminimas tų, kurių šiandien jau nėra tarp mūsų. Šv. Mišias aukojo 

ir pamokslą pasakė kunigas V. Dvaržeckis. Po pamaldų tremtinių organizacijos pirmininkas 

T. Januškevičius žmones pakvietė aplankyti anų metų įvykius menančias vietas. 

Prie seno medinio pastato K. Grabys (1948 m. dirbęs valsčiaus kelių meistru) pasakė, kad iš 

šio, tuomet buvusio administracinio pastato buvo valdomas Viekšnių valsčius. Čia buvo 

sudarinėjami tremiamų žmonių sąrašai. Netoliese išlikęs namas, kuriame prieš 50 metų buvo 

įsikūrusi stribų būstinė. Miestelio centre, kur prieš pusšimtį metų ant turgavietės akmenų 

grindinio gulėjo išniekinti partizanų palaikai, padėtos gėlių puokštės. Prie partizano 

H. Jarušausko namelio į susirinkusius kreipėsi žuvusio rezistento pusseserė O. Rimeikienė. 

Prisiminusi jaunuolio tragišką likimą, ji vylėsi, kad šiam Lietuvos patriotui, žuvusiam nuo 

klastūno kulkos, kada nors bus atidengta memorialinė lenta. 

Renginys tęsėsi vidurinės mokyklos salėje. Degant daugybei žvakučių žalio vainiko viduryje, 

Tremtinių organizacijos vadovas T. Januškevičius perskaitė Sibire ir tėvynėje mirusių Viekšnių 

seniūnijos tremtinių pavardes, pasimeldėme už jų vėles. Tremtyje gimusi literatė I. Žiurauskienė 

paskaitė savo kūrybos eilių. Šiai liūdnai sukakčiai atminti skirto renginio dalyviams vyresniųjų 

klasių mokiniai, vadovaujami mokytojos E. Piekienės, parodė montažą. Gėlių padėta ant 

tremtinių kapų. 

525

Andriulis Matas. Klastos ir išdavysčių pėdsakai: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. — 

1998. — Birž. 25. — Tekste: 

„Dar 1948 metų kovo mėnesį saugumui buvo žinoma apie Viekšnių valsčiuje veikusią miško 

formuotę. Nežinota tik, kas jai vadovauja, kiek narių ir jos dislokacijos vieta. Pagal MGB 

vadovų parengtą planą į šį būrį buvo pasiųstas vietinis agentas „Garsukas”. Iki rugsėjo mėnesio 

jam pavyko užmegzti ryšius su šiuo būriu ir išsiaiškinti, kad jam vadovauja Stasys Degaitis, 

gimęs 1907 m. Raseinių apskrityje. [...]. Šio rezistentų būrio kovotojai nustatyti du. Adolfas 

Daukša, gimęs 1919 metais Akmenės valsčiuje. [...]. Kitas kovotojas buvo Kazys Šaulys iš 

tuometinio Laižuvos valsčiaus Žiopelių kaimo, gimęs 1909 m. [...]. 1948 m. rudenį, naktį iš 

rugsėjo 8 į 9 dieną, Maigų miške S. Degaitis buvo nušautas, o po savaitės, naktį į rugsėjo 14-ąją, 

tame pačiame Maigų miške, bunkeryje, buvo nukautas ir A. Daukša.” Minimas partizanas Benas 

Paulauskas („Jūreivis”) iš Purvėnų. — Visas tekstas: 

Pokario metais vykdydami lietuvių tautos genocidą, atvykėliai rusakalbiai okupantai ne kažin 

ką būtų įstengę nuveikti be pačių lietuvių sąmoningos ar nesąmoningos pagalbos. Tuo laiku 

atsirado ne viena dešimtis lietuvių MGB talkininkų — agentų, informatorių, pranešėjų, 

konspiracinių butų savininkų. Vieni iš jų anuometinio saugumo talkininkais tapo savo noru, kiti, 

vengdami tarnybos raudonojoje armijoje. Dar kiti taip vengė tremties į Sibiro platybes. Buvo 

tokių, kurie neišlaikė saugumiečių šantažo ir sutiko būti tarybinio represinio aparato talkininkais 

ir tarnais. Buvo tokių, kurie nuėjo tarnauti okupantams iš keršto dėl nužudytų artimųjų. Buvo ir 

tokia saugumo talkininkų kategorija: žmonės, patys nejausdami ir nežinodami, priešams uoliai 

teikė žinias. Ach, tas ilgas liežuvis... Saugumiečiai turėjo tokį terminą, kurį pažodžiui neišversi: 

ispolzovatj v tiomnuju — kvosti žmogų, jam pačiam nežinant ir nesuprantant, kam ir ką jis 

kalba, kam perduoda žinias. Iš šalies atrodydavo, kad užsimezgė draugiškas bendraminčių 

pokalbis. Šiandien labai sunku benustatyti, kas buvo tie talkininkai. Sovietinis saugumas mokėjo 

priversti juos tarnauti, bet mokėjo ir paslėpti. Jų pasižadėjimai tarnauti ir anketiniai duomenys po 

1990 metų tikriausiai atsidūrė Rusijoje, kita dalis dokumentų buvo sunaikinti čia pat, Lietuvoje. 

Uoliausiems ir naudingiausiems talkininkams buvo suteikiama po keletą slapyvardžių, ir mažai 

tikimybės, kad kada nors kas nors juos iššifruos. LLA ir miško formuočių vadus, štabų narius 

sovietų valdžia stengėsi kuo greičiau sunaikinti, tad šiandien beveik visi jie vaikšto žvaigždžių 

takais. Eiliniai LLA ir kitų formuočių nariai, ryšininkai, globėjai bei rėmėjai mažai ką žinojo apie 

sukurtąsias pogrindžio struktūras, ryšių kanalus. Tai buvo vadų ir štabų narių mirtina paslaptis. 

Tad šiandien buvę eiliniai pogrindžio kovos dalyviai nedaug gali suteikti konkrečios 

informacijos. Ir žmogaus atmintis juk ribota. Ilgainiui pogrindžio kovotojų gretos smarkiai kito, 

vis daugiau kadrinių karininkų žūdavo kautynėse, rezistenciniam judėjimui, jo formuotėms vis 

dažniau imdavo vadovauti eiliniai kaimo berniokai, patys mažai uostę parako, nedaug 

teišmanantys apie konspiraciją. 

Saugumo užverbuotieji talkininkai agentai buvo skatinami pinigais, o agentai smogikai 

gaudavo nuolatinį atlyginimą. Šiandien galima tik stebėtis mūsų senelių ir tėvų lietuvišku 

nuoširdumu ir patiklumu. Jie pasitikėdavo bet kokiu, net gerai nepažįstamu žmogumi, naktį 

pasibeldusiu į namus ir prisistačiusiu tikru lietuviu, ieškančiu ryšio su miško vyrais. 

Taigi šiek tiek pasigilinkime į ano meto saugumo organų veiklos metodus ir užverbuotųjų 

kraštiečių darbus. 

Dar 1948 metų kovo mėnesį saugumui buvo žinoma apie Viekšnių valsčiuje veikusią miško 

formuotę. Nežinota tik, kas jai vadovauja, kiek narių ir kur jos dislokacijos vieta. Pagal MGB 

vadovų parengtą planą į šį būrį buvo pasiųstas vietinis agentas „Garsukas”. Iki rugsėjo mėnesio 

jam pavyko užmegzti ryšius su šiuo būriu ir išsiaiškinti, kad jam vadovauja Stasys Degaitis, 

gimęs 1907 m. Raseinių apskrityje, turintis aukštąjį išsilavinimą. 1945 m. už dalyvavimą 

1941 m. birželio sukilime jis buvo kalinamas, o paleistas iš kalėjimo gyveno nelegaliai, turėjo 

slapyvardį „Kadagys”. Šio rezistentų būrio kovotojai nustatyti du. Adolfas Daukša buvo gimęs 

1919 metais Akmenės valsčiuje, į būrį įstojo 1948 m. birželio 11 d. ir gavo slapyvardį „Beržas”. 

Kitas kovotojas buvo Kazys Šaulys iš tuometinio Laižuvos valsčiaus Žiopelių kaimo, gimęs 

1909 m., nuo 1944 m. gyvenęs nelegaliai Jie turėjo rankinį kulkosvaidį, po 2 šautuvus ir 

automatus. S. Degaičio būta veiklaus žmogaus, jis ieškojo ryšių su Viekšnių bei Mažeikių 

526

apylinkėse veikusiomis miško formuotėmis. Tų ryšių beieškodamas, pateko į saugumiečių, 

apsimetusių tikrais Lietuvos patriotais, pinkles. Apsimetėliai „partizanai” keletą kartų susitiko su 

S. Degaičiu, į susitikimus jie ateidavo apsirengę LLA karių uniformomis, ant krūtinių užsikabinę 

Vyčio kryžius. Susitikimuose pats S. Degaitis agentams papasakojo, kad su kitais būriais ryšių 

nepalaiko, tačiau žino ir pažįsta daug vienišų partizanų ir prireikus juos tuoj pat galėtų sušaukti. 

Jis žinojo, pas ką užeina Viekšnių LLA kuopos vadas K. Stelingis. Apsimetėliai agentai 

„Ąžuolas”, „Dobilas”, „Vilius” sutarė su Degaičiu kartu veikti ir bendradarbiauti. Gavę tokių 

žinių, saugumiečiai suplanavo, kaip, pasinaudojant S. Degaičio ryšiais ir patiklumu, išsiaiškinti ir 

sunaikinti vienišus partizanus. Tuo pačiu buvo nuspręsta per jį užmegzti ryšį su K. Stelingiu, jau 

buvo žinoma, kad jo slapyvardis „Daugis”. Saugumiečiai tikriausiai pasinaudojo S. Degaičio 

paslaugomis, netrukus jis tapo jiems nebereikalingas. 1948 m. rudenį naktį iš rugsėjo 8 į 9 dieną, 

Maigų miške S. Degaitis buvo nušautas, o po savaitės, naktį į rugsėjo 14-ąją, tame pačiame 

Maigų miške, bunkeryje, buvo nukautas ir A. Daukša. „Garsukas” nenurimo ir toliau. Jis su 

dviem MGB agentais „Birute” ir „Pantera” bei partizanais S. Knabiku ir B. Pukinsku apsigyvena 

bunkeryje. „Garsukas” — šio fiktyvaus partizanų būrio vadas. Netoliese, kitame bunkeryje, 

glaudžiasi LLA kuopos vadas K. Stelingis. Šie vyrai pastoviai susitinka, bendrauja. Į „Garsuko” 

bunkerį pas S. Knabiką dažnai ateina jo sesuo, Viekšnių miestelio gyventoja Ieva Butkienė. Ją, 

taip pat klastos neįtariančią, saugumiečiai panaudoja aiškindamiesi, kur bazuojasi Žemaičių 

apygardos štabas, kiti nelegaliai gyvenantys Viekšnių apylinkių žmonės. 1949 m. birželio 

pabaigoje, siekdamas nustatyti, kur yra Žemaičių apygardos štabas, „Garsukas” pasiunčia 

I. Butkienę pas MGB organams jau žinomą partizanų ryšininkę B. Ūkanienę. Liepos 3 d. 

„Garsukas” savo šeimininkui praneša, neva B. Ūkanienė pažadėjusi artimiausiu metu perduoti 

apygardos štabo direktyvas, įsakymus bei literatūrą. Be to, ji pažadėjusi surengti „Garsuko” 

susitikimą su Žemaičių apygardos štabo atstovais. Tokiu pat būdu saugumas sužinojo, jog 

Viekšnių apylinkėse slapstosi nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kapitonas Jagminas. Čekų 

kaime neva ji pati buvusi su šiuo kariškiu susitikusi. Taip pat išsiaiškinta, kad Viekšnių kunigas 

yra suorganizavęs pogrindinę antitarybinę grupę. Apie tai buvę sužinota per jaunesnį kunigą, 

matyt, vikarą Jeronimą, kuris taip pat bandė burti slaptą būrelį, tačiau kai buvo išaiškinta ir 

likviduota J. Čerkaso grupė, kitos savaime nutraukė veiklą. 

Agento „Garsuko” pastangomis 1949 m. rugpjūčio mėnesį agentai smogikai „Dobilas”, 

„Pantera”, „Vilius”, „Birutė” ir „Sotka” fiziškai sunaikino K. Stelingį, Mažeikiuose 1920 m. 

gimusį Stasį Knabiką, slapyvardžiu „Aušra” ir iš Purvėnų kaimo kilusį 25 m. partizaną Beną 

Paulauską, slapyvardžiu „Jūreivis”. Saugumiečiams buvo žinoma, kad K. Stelingio grupėje buvo 

7 asmenys. Be „Garsuko”, žinias apie K. Stelingio veiklą rinko agentai „Žuvis”, „Algirdas” ir 

„Aldona”. 

„Garsukas” buvo įgijęs didelį ir Lukšo vadovaujamos miško formuotės pasitikėjimą. Su šia 

formuote „dirbo” agentai „Akula”, „Valė”. 1949 m. balandžio 16 d. „Valė” susitiko su Lukšo 

ryšininke S. Šniukštaite, kuri papasakojo seniai žinanti apie „Bizūno” partizanų būrį, 

vadovaujamą „Garsuko”. Gegužės mėnesį buvo parengtas Lukšo būrio likvidavimo planas. 

Nuožmi ir negailestinga kova tęsėsi, pareikalaudama vis naujų aukų. 

Andriulis Matas. Pasipriešinimo židiniai ir okupantų teroras: Iš rūstaus pokario metraščių // 

Vienybė. — 1998. — Liep. 2. — Tekste: 

„Saugumui 1948 metais buvo žinoma, kad Viekšnių valsčiuje veikia miško formuotė, kuriai 

vadovauja 1928 m. gimęs Pranas Petrikas, Leono sūnus, iš Pabarškų kaimo. Be jauno grupės 

vado, joje buvę dar šie asmenys: Jurgis Pocius, Fortunato sūnus, gimęs 1919 m., nepažymėta, iš 

katro Tučių kaimo, formuotės rėmėjas; Bronė Ūkanienė, Kazio duktė, gimusi 1916 m., 

Marijampolės kaimo gyventoja, formuotės ryšininkė; Kazys Žilinskas, Kazio sūnus, gimęs 

1922 m., formuotės rėmėjas iš Tučių; Augustas Liaugaudas, Stasio sūnus, gimęs 1920 m., 

formuotės rėmėjas iš Tryškių valsčiaus; Leonas Meškys, Antano sūnus, 1897 m. gimęs Stočkų 

kaimo gyventojas, laikytas formuotės rėmėju; Jadvyga Meškytė, Leono duktė, gimusi 1928 m., 

formuotės ryšininkė iš to paties Stočkų kaimo.” — Visas tekstas: 

527

Pokario okupacinės valdžios saugumui 1948 metais buvo žinoma, kad Viekšnių valsčiuje 

veikia miško formuotė, kuriai vadovauja 1928 m. gimęs Pranas Petrikas, Leono sūnus, iš 

Pabarškų kaimo. 

Be jauno grupės vado, joje buvę dar šie asmenys: 

Jurgis Pocius, Fortunato sūnus, gimęs 1919 m., nepažymėta, iš katro Tučių kaimo, formuotės 

rėmėjas; 

Bronė Ūkanienė, Kazio duktė, gimusi 1916 m., Marijampolės kaimo gyventoja, formuotės 

ryšininkė; 

Kazys Žilinskas, Kazio sūnus, gimęs 1922 m., formuotės rėmėjas iš Tučių; 

Augustas Liaugaudas, Stasio sūnus, gimęs 1920 m., formuotės rėmėjas iš Tryškių valsčiaus; 

Leonas Meškys, Antano sūnus, 1897 m. gimęs Stočkų kaimo gyventojas, laikytas formuotės 

rėmėju; 

Jadvyga Meškytė, Leono duktė, gimusi 1928 m., formuotės ryšininkė iš to paties Stočkų 

kaimo. 

Užsibrėžta šią dar nespėjusią pasireikšti formuotę kuo skubiau sunaikinti, tam pasitelkiant ne 

ginkluotą kariuomenę, o jau įprastą saugumo pareigūnams klastą. Pagal saugumo kabinetuose 

sugalvotą „legendą” MGB agentas „Karolis” užmezgė ryšį su šia miško formuote. 1948 m. 

lapkričio viduryje agento ūkyje apsilankė P. Petrikas su savo bendražygiais ir už kažin kokią 

suteiktą paramą šeimininkui padovanojo batus ir skutimosi įrankius. Išeidami vyrai paprašė 

šeimininką išvaryti naminės ir pažadėjo artimiausiu metu užsukti pasilinksminti. Nežinia, ar tasai 

pasilinksminimas įvyko, bet 1949 m. gegužės mėnesį MGB agentai „Birutė”, „Pantera” ir jau 

žinomas mums „Garsukas” susitiko Marijampolės kaimo gyventoją Stasį Ūkanį, kuris 

papasakojo, neva formuotės vadas P. Petrikas dėl kažin kokios merginos susipykęs su savo būrio 

nariu Akučka, slapyvardžiu „Pulemiotčikas”, ir jį nušovęs. Apie tai sužinojusi partizanų 

Žemaičių apygardos vadovybė. Jei tikėsime saugumo archyvų dokumentais, P. Petrikas buvęs 

iškviestas į apygardos štabą ir ten fiziškai sunaikintas. 

Bene nuo 1946 metų miškingoje Akmenės, Kruopių ir Papilės valsčių teritorijoje veikė 

Antano Jakubausko vadovaujama miško formuotė „Vinkšna”. Jos veiklą, kaip galima spėti, nuo 

pat pradžių sekė MGB agentai „Ąžuolas” ir „Plunksna”. Tačiau, matyt, to nepakako, nes 

saugumas karštligiškai ieškojo vis naujų agentų. Sablauskių kaime gyveno viena pasiturinčio 

ūkininko šeima. Už tai, kad turėjo 50 ha žemės, o du jo sūnus slapstosi nuo tarnybos raudonojoje 

armijoje, 1945 m. šeimininkas su žmona buvo ištremti į Sibirą. Tačiau jo būta drąsaus žmogaus. 

1947 m. jis pabėgs iš Sibiro tremties ir, grįžęs į Lietuvą, ims slapstytis. Vienas sūnus, 

tikėdamasis atgauti tėvų ūkį, 1946 m. legalizavosi, tačiau, saugumiečių prispaustas, turėjo 

pasakyti, kur slepiasi jo brolis. 1947 m. rugsėjo mėnesį legalizavosi ir antrasis brolis. Tačiau 

sovietinė valdžia tik savo propagandos priemonėmis teigė, jog legalizavęsi asmenys nebus 

baudžiami ir galės ramiai gyventi. Iš tiesų jie visomis įmanomomis priemonėmis buvo verčiami 

tapti išdavikais, slaptais agentais. Saugumas nepaleido iš savo akiračio ir Sablauskių kaimo 

ūkininkų šeimos. Broliai galbūt tikėjosi, kad už suteiktą slaptą paslaugą gaus tikrą laisvę, kad 

nebereikės slapstytis ir tėvui. Vienaip ar kitaip, vienas iš brolių buvo pasiųstas į A. Jakubausko 

būrį ir įspėtas: jeigu nesąžiningai tarnaus okupacinei valdžiai, tėvas su motina vėl bus ištremti. 

Be šių asmenų, A. Jakubausko būrį 1948 metais sekė MGB agentai „Litas”, „Fridis”, 

„Saulytė”, „Rastenis”, „Ričardas”, „Grybauskas”, „Ąžuolas”, taip pat naujai užverbuotas agentas 

„Marytė”. A. Jakubausko būryje buvo 11 žmonių, jis turėjo 3 ryšininkus ir 7 rėmėjus. Taigi, 

beveik tiek pat buvo saugumo agentų, sekusių kiekvieną miško formuotės žingsnį. 

Vis dėlto rezistentams pavykdavo ištrūkti iš saugumo akiračio. 1949 m. sausio 11-osios naktį 

jie įvykdė teroristinį aktą prieš Akmenės „liaudies gynėjus”, naikintojus Garbenį ir Baškį, kurie 

tą naktį užsibuvo Kanteikių kaime, Domo Laurinaičio sodyboje. Praradę budrumą, jiedu 

prisivaišino ir sumigo. Nepigiai šis išpuolis kainavo pačiai miško formuotei. Staiga buvo 

areštuoti tą naktį pas Domą Laurinaitį nakvoję Leonas ir Jonas Laurinaičiai. Tardymo metu 

nustatyta, kad apie „liaudies gynėjų” apsilankymą A. Jakubausko formuotės vyrams pranešė 

Genė ir Valė Laurinaitytės. Buvo areštuotas ir formuotei priklausęs Alfonsas Greitjurgis. 

Tų pačių metų balandžio, gegužės ir liepos mėnesiais agentas „Kiudulas” nuolat pranešinėjo, 

kad Akmenės valsčiaus Pašakarnių kaimo gyventojas Jonas Kinčinas palaiko ryšius su miško 

528

formuotėmis, pats dalyvavo teroristiniame akte prieš Rapkevičių, ieško būdų, kaip įsigyti ginklų 

ir savo kalbomis grasina kolūkiečiams bei sovietiniams aktyvistams. Matyt, J. Kinčinas ilgai 

nebuvo atviras su „Kiudulu”, bent jau nesileido į ilgas kalbas ir neprasitarė, kuriai formuotei 

priklauso. „Kiudului” pagalbon buvo pasiųstas agentas „Ąžuolas”. MGB pareigūnai supynė tikrą 

voratinklį: „Ąžuolui” buvo nurodyta kaip nors susitikti ir susipažinti su „Kiudulu”, jam 

papasakoti „legendą” apie ryšį su mišku. 

Išeina, kad du agentai vienas kitą tikrino ir tarsi verbavo, kad apdumtų akis įtariamam 

Pašakarnių gyventojui. Netrukus „Kiudulas” saugumo pareigūnams papasakojo, ką išgirdęs iš 

„Ąžuolo”. Taip bendromis pastangomis buvo prisigretinta prie nieko neįtariančio J. Kinčino, 

netrukus MGB vadovybė jau žinojo, kad šis „Ąžuolą” laiko rimtu ir vertu pasitikėjimo vyru. 

Balandžio 14—21 dienomis saugumo agentas „Bružas” savo darbdaviams pranešinėjo, kad 

A. Jakubausko vadovaujamos formuotės ryšininkė Ona Norvaišienė, sužinojusi, jog ji MGB 

ieškoma, skubiai išvažiavusi į Rygą ir gyvenanti ten pajūryje, pas savo seserį, o jos vyras Kostas 

Norvaišas, slapyvardžiu „Meižys”, esąs miško formuotėje. 

Maždaug tuo pačiu metu agentas „Dangis” vadovybei pranešė, jog jau minėtoje 

Laurinaitienės sodyboje lankęsis vienas iš A. Jakubausko vyrų ir bandęs užmegzti ryšį su Šlaustu 

ir kad ši moteris įvairiais būdais grasinanti aplinkiniams už tai, kad areštuoti du jos sūnūs ir 

duktė. Agentas „Saulytė” informavo MGB vadovus, jog A. Jakubausko vadovaujami ginkluoti 

vyrai dažniausiai bazuojasi Šventupių miškuose, dažnai lankosi Draginių kaime, Meškienės bei 

Joniškio sodybose. Agentas „Fridis” informavo, kad rugsėjo 11-osios naktį pas jį buvęs atėjęs 

pats A. Jakubauskas, slapyvardžiu „Ancis”, Juozas Šemeta — „Tėvas”, Steponas Erstikis — 

„Papartis”. Rugsėjo mėnesį buvo užverbuotas ir apmokytas naujas agentas „Varna”. Tačiau kitas 

agentas „Rastenis” apie „Varną” surinko kompromituojančių žinių, neva šis hitlerinės okupacijos 

metais dirbęs pagalbinėje policijoje, saugojęs suimtuosius ir turėjęs ginklą. „Varnos” tėvas ir 

brolis esą ištremti, o 1948—1949 metais į jo namus užeidavę A. Jakubausko vadovaujami vyrai. 

Tad buvo nuspręsta „Varnai” tikrųjų kortų neatskleisti, naudotis juo jam pačiam nežinant ir 

neįtariant, kaip kad saugumo buvo įprasta. 

Andriulis Matas. Stengėsi palaužti „Vinkšną”: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. — 

1998. — Liep. 9. — Tekste: „MGB vadovybė nustatė, jog broliai Andrijaičiai [Kostas ir Stasys] 

yra Jono Šiušos vadovaujamos miško formuotės [...] ryšininkai ir aktyvūs pagalbininkai. Buvo 

rengiamas planas J. Šiušos formuotei likviduoti.” — Visas tekstas: 

Galima tik stebėtis „Vinkšnos” formuotės vado Antano Jakubausko apsukrumu. Nuolat 

supamas tokios gausybės MGB agentų, jis vis išvengdavo jam spendžiamų pinklių. MGB savo 

ruožtu dėjo daug pastangų šiai miško formuotei likviduoti. Be keleto ar net keliolikos agentų, 

šiam tikslui buvo pasitelkta ir jau pagarsėjusi „Garsuko” agentų — nelegalų grupė. Siekiant šią 

grupę įvesdinti į A. Jakubausko formuotę, buvo panaudotas agentas „Ričardas”. Ir šį kartą jam 

pačiam nežinant. Jis buvo pasiųstas į Sovaičių kaimą, pas „Garsuko” ryšininkę M. Strikauskienę. 

Čia jis turėjo susipažinti su „Garsuku” ir jo sėbrais. Kaip prisimenate, ši agentų smogikų gauja, 

apsimesdama „dorais partizanais”, veikė Viekšnių apylinkėse. 1950 m. sausio 8 d. „Ričardas” 

susitiko su „Garsuku”, „Pantera” ir jiems papasakojo apie savo ryšius su A. Jakubausko 

formuote. Sausio 15 d. agentas „Garsukas”, MGB vadovybei nurodžius, pasiguodė „Ričardui” 

neturįs ryšių su jokiomis miško formuotėmis, tačiau tokius ryšius esą norėtų užmegzti. Nieko 

apie tikrąjį pašnekovo statusą neįtariantis „Ričardas” atsakė žinąs vieną žmogų, kuris palaiko 

ryšius su Žemaitijos partizanų apygardos štabu. Dar po 10 dienų vėl susitikęs su „Garsuku”, 

„Ričardas” pasakė susitikęs su kažin kokiu „Ignu”, Papilės geležinkelio stoties darbuotoju. O šis 

turįs ryšį su „Kęstučio” apygardos partizanais. „Ričardui” jis pareiškęs, jog pirmiausia turi 

išsiaiškinti, kas tasai „Garsukas”, ir jeigu gausiąs teigiamą atsakymą, padėsiąs užmegzti ryšį su 

„Kęstučio” apygarda. MGB vadovybė skubiai instruktavo „Garsuką” ir jo „partizanus”, kaip 

jiems toliau elgtis. 

Jau iš šių epizodų matyti, kad MGB vadovai nepasitikėjo net savo agentais samdiniais. Ne 

kartą buvo tikrinama „Ričardo” ištikimybė, jo sąžiningumas. Jau įprastais MGB metodais jo 

veikla buvo tikrinama, pačiam to nė nenutuokiant. Be to, partizanų formuotėse, tarp jiems 

prijaučiančių, buvo nemažai saugumo užverbuotų šnipų, kurie savo ruožtu teikdavo informaciją, 

529

tad apie bandymus apgauti arba apsimetinėti greit buvo sužinoma. Kuršėnų MGB gavo žinių, 

kad Akmenės saugumiečių neseniai užverbuota agentė „Marytė” nenori tarnauti saugumui. 

Vasario mėnesį ji susitikusi su A. Jakubausku ir pasisakiusi esanti užverbuota ir kokią užduotį 

gavusi. A. Jakubauskas rekomendavęs jai ir toliau bendradarbiauti su MGB tinklu ir kartu 

palaikyti ryšius su juo. 

MGB nesišlykštėjo ir purviniausių metodų, ir nuožmiausios klastos. 1950 m. buvo atliekama 

agentūrinė operatyvinė operacija, kurios metu siekta miško formuotės narį Steponą Lazdauską 

išvesti į legalią būklę, jį užverbuoti ir paversti vidiniu agentu. Šioje operacijoje darbavosi agentai 

„Rastenis” ir „Fridis”. Buvo parengtas kruopštus operacijos planas. Jį realizuojant, per „Fridį” 

buvo suorganizuotas „Rastenio” susitikimas su A. Jakubausko seserimi ir jo ryšininke 

O. Milevičiene. „Rastenio” prašoma, ji turėjo susitikti su S. Lazdausku ir pasakyti, kad su juo 

nori susitikti „Rastenis”. Kiti formuotės nariai, matyt nujausdami negera, neleido S. Lazdauskui 

užmegzti ryšio su nežinomu asmeniu, nepaklausius net grasino sušaudyti. Kad įtikintų partizaną, 

MGB vadovybė kartu su „Rasteniu” parašo tam pačiam „Rasteniui” laišką, neva nuo 

S. Lazdausko tėvo, tremtinio Kazio Lazdausko. „Laiške” buvo prašoma „Rastenio” susitikti su 

sūnumi Steponu ir įkalbėti jį išeiti iš miško formuotės. Už tai tėvui neva būsią leista iš tremties 

grįžti į Lietuvą. Šis laiškas Steponui Lazdauskui vis dėlto buvo perduotas. 

Savaip įdomi ir charakteringa MGB operacija su broliais Andrijaičiais, parodanti MGB 

žaidimo „taisykles”. 1948 m. MGB organai sužinojo, kad broliai Andrijaičiai palaiko ryšius su 

miško formuotėmis, veikiančiomis Akmenės, Papilės ir Viekšnių valsčiuose. Neva, broliai gauna 

antitarybinių lapelių ir platina juos aplinkiniuose kaimuose. Gegužės 19 d. MGB agentas 

„Vilkas” savo vadovybei pranešė, kad pas jį į namus atėjęs vienas iš Andrijaičių ir pakvietęs eiti 

kartu į Gramiškių mišką, į susitikimą su partizanais. Jiems atėjus į mišką, Andrijaitis du kartus 

sušvilpęs. Iš miško gilumos išėję 5 vyrai. Vienas iš jų ėmęs klausinėti „Vilką”, kokia jo pavardė, 

ką jis dirba, apie šeimą. Davęs jam keturis antisovietinius lapelius ir liepęs juos išklijuoti 

Šventupių pamiškėje bei Akmenėje. Išsiskiriant partizanas perspėjęs, kad jeigu kam papasakos 

apie šį susitikimą, bus sušaudytas. Kad pagąsdinimas būtų įtikinamesnis, davęs pabučiuoti 

šautuvą. 

MGB pareigūnams atsirado galimybė įslaptinti savo agentą „Vilką” ir padėti jam pelnyti 

miško formuotės narių pasitikėjimą. Buvo surengtas tikras vaidinimas. Gegužės 28 d. „Vilkas” 

ateina pas Andrijaičius ir pasisako, kad prieš savaitę gautuosius lapelius išklijavo Akmenėje prie 

pašto, prie malūno ir ant tilto. Kad lapeliai tikrai išklijuoti, reikėjo patvirtinimo. Tam į MGB 

būstinę, kaip liudininkai, buvo iškviesti prieš paštą gyvenęs Varneckis ir agentas „Ąžuolas”. 

Varneckis bendravo su Andrijaičiais, tačiau negalėjo nutuokti, kad „Ąžuolas” yra MGB agentas 

ir tuos pačius Andrijaičius seka. Po apklausos MGB būstinėje buvo suorganizuotas „netikėtas” 

Varneckio susitikimas su „Ąžuolu”. Varneckis nieko neįtardamas pasisakė, kokiu tikslu buvęs į 

MGB iškviestas. Kalbos matyt pasklido. Liepos 13 d. Vilkas susitiko su Steponu Andrijaičiu, 

kuris padėkojęs už antitarybinių lapelių išklijavimą. Jiedu abu nuėjo į Žardelių mišką ir čia 

susitiko su 6 vyrais. „Vilkas” pažinęs Steponą Lazdauską iš Kanteikių bei Adolfą Matą iš 

Purvėnų. Visi miško vyrai buvę ginkluoti, išskyrus A. Matą, kuris susišaudyme su kareiviais 

buvęs sužeistas į dešinę ranką ir pametęs šautuvą. Partizanai prašė „Vilką” padėti apsirūpinti 

maisto produktais. Kitą dieną „Vilkas” vėl susitiko vakarykščius vyrus, kurie pasakė, jog 

Žardelių miške būsią tik iki vakaro, o paskui išeisią į Ramoniškių mišką susitikti su ten jau 

anksčiau atėjusiais partizanais. Nusakė ir maršrutą, neva eisią pro Barvydžių mišką, Jonlaukius, 

pro Andrijaičio sodybą į Šiupylių mišką. Iš ten pro Pašilės malūną, per tiltą suksią į Ramoniškių 

mišką. Ten jie ketiną prabūti porą savaičių ir paskui vėl grįžti į Žardelių mišką. 

Kad dar labiau sutvirtintų partizanų pasitikėjimą „Vilku”, MGB darbuotojai surengė dar vieną 

aferą. Liepos 18 d. „Vilkas” atvyko į Akmenę ir neva atsitiktinai užsuko į aludę. Čia jo jau laukė 

gerokai įkaušę du stribai. Jie garsiai kalbėjo, kad naktį bus karinė operacija, tad jiedu negali 

girtuokliauti. Neva išgirdęs tokią „naujieną”, „Vilkas” skubiai nuėjo pas Steponą Andrijaitį ir tai 

papasakojo. Andrijaitis atsakęs, kad partizanai yra išėję į Ramoniškių mišką, tad joks pavojus 

jiems negresia. Dar padėkojęs „Vilkui” už suteiktą žinią, nors šiuo atveju ir nevertingą. „Vilkas” 

pasiguodęs Andrijaičiui, kad partizanai juo nepasitiki. Andrijaitis atsakęs, kad nuo šiol juo bus 

visiškai pasitikima, nes jis jau gerai patikrintas. 

530

Kitas MGB agentas — „Žemė” savo vadovybei pranešė apsilankęs pas Kostą ir Stasį 

Andrijaičius ir sužinojęs, kokius jiedu turi ginklus. Iš „Vilko”, „Žemės” ir „Margaritos” 

pranešimų MGB vadovybė nustatė, jog broliai Andrijaičiai yra Jono Šiušos vadovaujamos miško 

formuotės, veikusios Akmenės, Viekšnių ir Papilės apylinkėse, ryšininkai ir aktyvūs 

pagalbininkai. Buvo rengiamas planas J. Šiušos formuotei likviduoti. 

Andriulis Matas. „Vyčio” formuotės likimas: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. — 

1998. — Liep. 30. — Nr. 85 (5904). — Visas tekstas: 

Jau 1948 metais iš agentūrinių pranešimų MGB vadovybė nustatė, kad Akmenės valsčiaus 

Vyčių bei Ratininkų miškuose veikia partizanų formuotė, kuriai vadovauja 1921 metais Kruopių 

valsčiuje gimęs Pranas Beleckis. Kaip ir kitos formuotės, ši taipogi buvo apraizgyta slaptų 

agentų ir seklių voratinkliu, buvo sekamas kiekvienas partizanų žingsnis ir laukiama progos juos 

sunaikinti. Saugumo agentai „Medis”, „Grybas”, „Lukošius” išsiaiškino, kad broliai Pranas, 

Stasys ir Jonas Beleckiai bei Stasys Vasiliauskas jau 1944 metais ėmė slapstytis nuo tarnybos 

raudonojoje armijoje. 1945 m. liepos pabaigoje Stasys Beleckis legalizavosi, J. Beleckį 

sovietiniai čekistai nušaus 1947 metais. Brolių suburta grupelė netrukus peraugo į organizuotą 

struktūrą, kuriai vadovauti ėmėsi ar buvo išrinktas Pranas Beleckis. Ilgai ji veikė miškinguose 

Akmenės bei Kruopių valsčiuose. Kartais formuotėje būdavo iki 13 vyrų, vienus žuvusius arba 

pasitraukusius pakeisdavo pritapę kiti. Nuolat formuotėje buvo broliai Beleckiai, Jonas Šiuša, 

Petras Šiurkus. Formuotė vadinosi „Vyčio” būriu. Gana ilgai jis išvengė saugumo agentūros 

spendžiamų kilpų ir sugebėdavo laiku pasitraukti nuo čekistų operacijų bei kariuomenės 

išpuolių. 

Lemtinga šiam būriui buvo 1949 metų vasara. Gavę išsamius agentų „Domna” ir „Saulytė” 

pranešimus, MGB agentūros vadovai parengė ir liepos 6—11 dienomis realizavo karinę 

operaciją Purvių bei Ramoniškių miškuose. Operacijos metu čekistams „Vyčio” formuotę 

pavyko likviduoti. Žuvo jos vadas Pranas Beleckis, slapyvarde „Malūnininkas”, Antanas 

Čijunskas — „Meška”, Stasys Šiuša — „Elnias”, Pranas Šiurkus — „Kalvis”, Petras Šiurkus — 

„Labutis”, Jonas Šidlauskas — „Šalmas”, Stasys Dimša — „Raitelis”, Adomas Rimkus, 

slapyvarde „Jokūbas”. Gyvi buvo areštuoti A. Žukauskas — „Tauras”, Zenonas Kuodis — 

„Voras”, Alfonsas Čijunskis — „Ežys”, Katrė Šiurkaitė. Buvo sulaikyti formuotės ryšininkai 

Stasė Meškaitė, Kazys Smilgys, Ona Naguckytė. Pavyko pasislėpti Jonui Šiušai ir Algirdui 

Beleckiui. Matyt specialiai liko neareštuota ir jų rėmėja bei pagalbininkė Meironienė. Pas ją 

skubiai ir buvo nusiųsta MGB agentė „Saulytė”, gavusi įsakymą kuo skubiau ir kuo tiksliau 

išsiaiškinti, kur slapstosi paskutiniai formuotės partizanai. Matyt, Meironienė saugumo agente 

visiškai pasitikėjo, nes neilgai trukus saugumas areštavo Algirdą Belecką slapyvarde (Kregždė), 

Aleksą Liaugminą ir pačią ryšininkę Meironienę. Likvidavus formuotę, buvo areštuota ir keletas 

P. Belecko ir jo vyrų pagalbininkų bei rėmėjų. 

Taip baigėsi dar vienos mūsų rajono teritorijoje veikusios miško formuotės istorija. Jos, kaip 

ir daugybės kitų, net ir daug kartų gausesnių būrių, likimas buvo dėsningas, jėga įveikė jėgą. 

Nūnai, po daugelio metų, vargu ar kas begali tiksliai suskaičiuoti, kada, kur ir už ką paguldė 

galvas šimtai ir tūkstančiai Lietuvos vyrų ir moterų, daugiausia — jaunų ir sveikų. Tad rašant ir 

mąstant apie rūsčiuosius pokario metus ir ano meto žmonių likimus, būtina atsižvelgti į 

tuometinę realybę. Ėmus masiškai tremti pasiturinčiau gyvenusius ūkininkus, partizanų šeimų 

narius, nebeliko nei socialinės, nei materialinės atramos partizanams, visuomenė vis mažiau 

suprato ir simpatizavo jų kovai, nes paprasčiausiai neturėjo jokios informacijos apie tos kovos 

tikslus, metodus ir principus. Dabar matome, kokį tankų ir galingą slaptų agentų tinklą buvo 

sukūrę saugumo organai. Jeigu partizanai išsiaiškindavo kurį nors išdaviką ar slaptą saugumo 

agentą ir represuodavo, okupacinė valdžia tai pateikdavo kaip partizanų terorą prieš taikius ir 

nekaltus gyventojus. 

Nereikia pamiršti, kad partizanai neturėjo jokių viešosios informacijos priemonių, kuriomis 

būtų galėję aiškinti savo kovos tikslus ir okupantų klastos metodus, informuoti apie partizanais 

apsimetusių saugumo samdinių būrius. Privalu suprasti ir varganai gyvenusius ano meto kaimų 

bei miestelių žmones. Dieną siaubiami ir terorizuojami stribų bei saugumiečių, jie nežinojo, kas 

pasibels naktį — tikri partizanai ar apsimetėliai, tik žinojo, kad karšto valgio lėkštė ar ateiviams 

531

įduotas gal paskutinis duonos kepaliukas gali atsigręžti tremtimi, kalėjimu, o gal ir mirtimi. Tad 

materialinė pagalba partizanų būriams silpnėjo, vyrams tekdavo ir jėgą panaudoti, kad 

apsirūpintų maistu, apranga, amunicija. Dar vienas aspektas: pirmieji miško formuočių vadai, 

patriotai idealistai, beveik visi žuvo jau pirmaisiais ar antraisiais pokario metais, jų vieton 

stodavo paprasti, nedaug mokslų ragavę ir ne visuomet pelus nuo grūdų pajėgdavę atskirti kaimo 

vaikinai, kuriems kovos azartas kartais apsukdavo galvas, atbukindavo ir savisaugos, ir 

teisingumo jausmus. Šiandien sunku pasakyti, kodėl rezistencijos vadovai nesustabdė ar 

nebegalėjo sustabdyti stichiškai prasidėjusį pilietinį karą, kurio baigtis jau buvo aiški. Tad kaip ir 

kiekviename pilietiniame kare, ir Lietuvoje pokario metais neišvengta ir nekaltų aukų, ir 

nepelnytų skriaudų. Kas, kad tas skriaudas išprovokavo okupantai. Ne visuomet žmogus tai 

galėjo žinoti ar bent nujausti. Tuos, kurie įsivėlė į okupantų pinkles ir sąmoningai tapo agentais 

informatoriais, įvertins istorija ir Aukščiausiasis. Kita vertus, negalima smerkti ir niekinti visų iki 

vieno stribų, milicininkų ar net to paties saugumo pareigūnų, nes jau dabar žinoma daugybė 

atvejų, kuomet miško formuotės šiose struktūrose turėjo savo rėmėjų, pagalbininkų bei 

informatorių, juk ne šiaip sau partizanų kova tęsėsi taip ilgai, juk ne paprasti kaimų valstiečiai 

jiems pranešdavo apie rengiamas ar dar tik planuojamas čekistų operacijas, pasalas. 

Tad kol nevisiškai aišku, kas buvo kas, reikia fiksuoti to meto liudininkų prisiminimus, 

žuvusiųjų vardus ir įvykių datas bei aplinkybes. Tegu dar po keleto dešimtmečių jau naujos 

visuomenės kartos sudės taškus ir įvertins, kas buvo ir kas nebuvo teisus. 

Riauka Adomas. Žuvo nepaklusę prievartai: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. — 

1998. — Rugpj. 4: Nuotraukose: Onai Perminienei brolį Praną Šiuipį beprimena nuotrauka; 

Albertas Švažas buvo kilęs iš Rekečių kaimo. — Visas tekstas: 

Antrą kartą, 1944 metais, sovietams okupavus Lietuvą ir krašte paskelbus mobilizaciją, 

žmonės, nėję kariauti vokiečių pusėje, nepanoro mirti ir už sovietinę santvarką. Todėl šimtai 

jaunų vyrų atsidūrė miškuose arba slapstėsi kur pakliuvo, tikėdami, kad Vakarų valstybėms 

padedant, Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė. Šiuo nelengvu keliu pasuko ir dvidešimt 

perkopęs Pranas Šiuipys. Nei jis ginklo savo rankose kada buvo laikęs, nei jam jo reikėjo. Iš 

pradžių slapstėsi savo gimtajame Lėlaičių kaime, buvusiame Viekšnių valsčiuje. Netrukus čia 

slėptis tapo pavojinga, nes NKVD kariuomenė ir stribų būriai šaukiamuosius medžiojo lyg miško 

žvėris. Todėl tekę pasitraukti toliau nuo savo namų. Nemažą lanką apsukęs, Pranas susitiko tokio 

pat likimo vyrus: Leoną Jonuškį ir Albertą Švažą. Vyrai Milių kaime, L. Jonuškio tėvų 5 ha 

miškelyje, upelio skardyje, iš storų rąstų įsirengė gerą bunkerį. Tokių slėptuvių, matyt, buvo ne 

viena, o bent dvi ar trys, tačiau ši vyrus traukusi labiausiai. Vietovė romantiška, patogi: vienoje 

pusėje Venta, kitoje Ubaginės ir Maigų miškai. Išėjus iš slėptuvės, nepertoliausiai keliukas, 

šonuose nudėtas didžiuliais lauko akmenimis, kuriais žiemą nepalikdamas pėdų galėjai nueiti į 

vieškelį Viekšniai—Mažeikiai. Aplinkui Milių, Krakių, Maigų ir Lėlaičių kaimai, tada priklausę 

Viekšnių valsčiui. 

Pasak čia gyvenusių žmonių, prie šių jaunuolių ilgainiui pritapęs ir Simonas Čiužas iš 

Pakalupės kaimo. Kokia buvusi jų draugystė ir kiek ilgai ji tęsėsi, nėra žinoma. 

Atėjo 1948-ieji metai. Sausio septintoji dar neaušo, snigo ir pamažu pustė. Bunkeryje nakvojo 

trys vyrai. Simono Čiužo nebuvę. Jaunuoliai nejautė, kad tai paskutinės jų gyvenimo valandos. 

Kad šnipas, kaip jį bepavadintume, enkavedistams tiksliai nupasakojo bunkerio vietą... O gal 

pats ir atvedė juos. 

— Dar su tamsa, apsigaubę maskuojančiais baltais chalatais, pasipylė kareiviai. Galėjo jų būti 

per penkiasdešimt, — sako 83-ejų metų buvęs Milių ūkininkas Alfonsas Virkutis, dabar 

gyvenantis Krakiuose. Matyt, buvusi išdavystė, spėja senukas, mat labai jau tiesiai link to 

bunkerio ėję kareiviai ir sustoję maždaug per šūvį. O kiti supę mišką. Ūmai pasigirdęs automatų 

tratėjimas, granatų sprogimai, šūksmai. Jis nematęs, bet žmonės kalbėję, kad jaunuoliai mėginę 

prasiveržti, bet iš visų pusių buvę apsupti. Per susišaudymą sužeistas į galvą rusų leitenantas 

Lukošiaus arkliais skubiai buvęs nuvežtas į Mažeikius. Gerai ginkluoti ir ištreniruoti kariškiai 

glaudžiu žiedu ėmę slinkti artyn bunkerio. Pasigirdęs šūksmas: „Pasiduokite! Jūs apsupti! Visi 

žūsite!” 

532

Jaunuoliai buvę pasiryžę geriau mirti, negu pasiduoti. Partizanavę keletą metų, jie žinojo kas 

laukia. Tačiau lemiamą valandą kitaip pasielgė Leonas Jonuškis. Kai čia pat mirtis, matyt, 

neišlaikė jo nervai, staiga iššokęs iš bunkerio, jis pasidavė enkavedistams. Slėptuvėje liko du 

vyrai. Čekistams žūt būt reikėjo jų gyvų. Kad užmegztų pokalbį su „belaisviais”, nerizikuodami 

gyvybėmis, jie pasitelkė svetimus žmones. Enkavedistai greitai atsivarę iš arčiausiai buvusios 

sodybos Kazimierą Butą, kažkodėl prisirišę virve ar grandine, jį įvarę į bunkerį. Pasigirdo 

šūviai... Sužeistas į kojas, K. Buta išvirtęs lauk iš slėptuvės. Tada atsivedė kitą ūkininką — 

Domą Rimkų, kuris pabūgęs pirmtako likimo, priešinęsis ir maldavęs pasigailėti. Bet lietuvio 

gyvybė nieko nekainavo atėjūnams. Partizanai, supratę čekistų pinkles, į beginklį žmogų 

nebešaudė. A. Rimkaus dukra Stasė Pranauskienė, dabar Krakių gyventoja, žinanti, kad tada jos 

tėvukui P. Šiuipys pasakęs: „Gyvi nepasiduosime! Mirtis mums nebaisi”. Tuomet liepta pristatyti 

šiaudų. Kai tuos šiaudus sukišo į bunkerio angą, prišokęs kariškis uždegęs. Iš žeminės ėmę virsti 

dūmų ir ugnies kamuoliai. Spėjama, kad jaunuoliai, praradę viltį išsigelbėti, susisprogdinę 

paskutine granata. 

Vis dėlto ir tuomet į bunkerį lįsti enkavedistai dar nerizikavę. Atsivarę apie 90 metų senuką 

Adomą Šilainį, iš Amerikos grįžusį Krakių kaimo ūkininką, kurį privertę įlipti į slėptuvę. Jis 

vėliau sakęs, kokį ten šiurpų vaizdą išvydęs. Tarp tuščių šovinių gilzių ant kruvinos žemės gulėję 

sudarkyti dviejų vyrų kūnai... Juos čekistai sumetę į A. Virkučio roges ir išvežę į Viekšnių 

miestelį. Netrukus žuvusieji buvo padrėbti miestelyje, ties stribų būstine. Stribai slapta stebėdavę 

praeinančius — ar kas nesustos, ar nepravirks motina, apkabindama sūnų. O tada tiesus kelias į 

Sibirą. Po kelių parų juos užkasė atšlaitėje už Ventos, tuomet vadintoje „Pastauninku”. Vėliau 

žuvusiųjų tėvai gavę žinią, kad palaikus Leono ir Prano draugai nakčia perlaidojo. O kur tas 

kapas šiandien, nežinoma. 

Sekantį rytą po bunkerio šturmo prasidėję areštai. Buvo suimti tų partizanų ryšininkai — 

Viekšnių valsčiaus tarnautojai Juozas ir Ona Virkučiai, gyvenę prie kelio šalia Milių kapinaičių. 

Areštuoti ir abu L. Jonuškio, pasidavusio čekistams, broliai Jonas ir Pranas. 

— Aš ir buvęs mano kaimynas Jonas Balvočius po dešimtį metų praleidome Sibire, — sako 

buvęs Lėlaičių malūno savininkas Jonas Silkinis. — Išvien ėjau su miško vyrais: parūpindavau 

akumuliatorius bunkeriui apšviesti, duodavau maisto, rūkalų. 

Kas tie jauni žmonės, taip drąsiai žvelgę mirčiai į akis? Senesnieji kaimynai juos prisimena 

buvus kilniais kovotojais, vargusius, tačiau nevarginusius jų. Aišku, KGB duomenimis, jie buvo 

„banditai, liaudies priešai”. P. Šiuipio sesuo Ona Perminienė, moteris jau virš septyniasdešimties, 

žvelgdama į brolio nuotrauką kalba: 

— Buvo drąsus, stiprus ir sumanus vyras. Doras lietuvis. Gal savo nelaimę nujautė, kad su 

didele širdgėla žvelgė į artėjantį frontą. 

Pasak Onos Perminienės, jų tėvai turėję tris hektarus žemės. Augę šeši vaikai — nuo dviejų 

tėvų, nes našlaudama mama dar kartą ištekėjusi. Pranas eidavęs uždarbiauti. Paskutiniais metais 

tarnavęs bernu Tadeušo Gaudiešiaus ūkyje, Lėlaičių kaime. Albertas Švažas buvo kilęs iš 

Rekečių kaimo mažažemių šeimos, baigęs 6 gimnazijos klases, gimęs 1918 metais. Tėvas ir 

prosenelis — geležinkelininkai. Albertas buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, tarnavęs 

Radviliškyje, 2-ajame inžineriniame batalione, geležinkelio kuopoje. Grįžęs iš kariuomenės, 

gyveno gimtajame Rekečių kaime ir dirbo geležinkelyje. Buvo „Tėvynės apsaugos rinktinės” 

narys, telkęs bendraminčius Viekšniuose, 1944 m. liepos mėnesį su besitraukiančių banga 

patekęs į Plinkšes, kur organizavosi rinktinės batalionas. Šias žinias suteikė rezistento brolis, 

Sibiro tremtinys Edvardas Švažas, dabar gyvenantis Švenčionėliuose. Galima tik spėlioti, kodėl 

A. Švažas su kitais kovotojais nepasitraukė į Vakarus, o grįžo gimtinėn. 

Leono Jonuškio trumpa jaunystė bėgusi Milių kaime, tėvų ūkelyje, prie gyvulių bandos ir 

plūgo. Grįžo iš lagerio jau be sveikatos, netrukus mirė. 

Tų sunkių pokario metų grandinėje būta daug žūčių bei skriaudų. Šis atvejis skaudus tuo, kad 

paprastiems kaimo vaikinams buvo atimta gyvybė vien dėl to, kad nėjo į okupanto kariuomenę ir 

slapstėsi. Nuo šių tragiškų įvykių prabėgo jau penkiasdešimt metų. Tai skausmingai istorijai 

atminti Daugįnių bažnyčios klebonas Romualdas Žiulpa ir žuvusiųjų giminės numato vaikino 

žūties vietoje pastatyti ąžuolinį kryžių. 

533

Beje, kunigas R. Žiulpa, padedamas Mažeikių seniūnijos, jau pastatė 8 metrų ąžuolinį kryžių 

Purvėnuose, nuo klastūno kulkos žuvusio viekšniškio H. Jarušausko ir jo draugų A. Apulskio, 

S. Barausko žūčiai atminti. 

Riauka Adomas. Įamžintas rezistentų atminimas // Vienybė. — 1998. — Rugs. 10: 

iliustruota: „Kryžius Purvėnuose žuvusiems rezistentams atminti”. — Tekste: 

„Miškų apsuptas Purvėnų kaimas dabar yra Mažeikių rajono teritorijoje, tačiau glaudžiai 

susijęs su netolimais Viekšniais. Čia dar Viekšnių parapija. Kaimas niekuomet neužmirš 1947 

metų birželio 23-iosios. Tą dieną netoliese stovėjusioje Apolonijos Unžienės sodyboje 

apsinakvoję trys kovotojai dėl Lietuvos laisvės buvo sušaudyti KGB agentų. Dabar šią tragediją 

visiems primins skuodiškio tautodailininko Kazimiero Karpausko išdrožtas aukštas ąžuolinis 

kryžius. [...]. Kryžius [1998 09 01] pastatytas šalia Purvėnų pradinės mokyklos, netoli vyrų 

žūties vietos. Tai atminimas [...] Antanui Apulskiui, 1908 m. gimusiam Naikių kaimo gyventojui, 

kilusiam iš Viekšnių seniūnijos Rekečių kaimo, 1928 m. gimusiam Viekšnių miestelio gyventojui 

Henrikui Jarušauskui ir 1921 m. gimusiam Troškučių kaimo gyventojui Steponui Barauskui”. — 


Miškų apsuptas Purvėnų kaimas dabar yra Mažeikių rajono teritorijoje, tačiau glaudžiai 

susijęs su netolimais Viekšniais. Čia dar Viekšnių parapija. Kaimas niekuomet neužmirš 1947 

metų birželio 23-iosios. Tą dieną netoliese stovėjusioje Apolonijos Unžienės sodyboje 

apsinakvoję trys kovotojai dėl Lietuvos laisvės buvo sušaudyti KGB agentų. Dabar šią tragediją 

visiems primins skuodiškio tautodailininko Kazimiero Karpausko išdrožtas aukštas ąžuolinis 

kryžius. Jį supa tvorelė, plytelėmis išgrįstas takas. Kryžius pastatytas šalia Purvėnų pradinės 

mokyklos, netoli vyrų žūties vietos. Tai atminimas Lietuvos laisvės nesulaukusiems Antanui 

Apulskiui, 1908 m. gimusiam Naikių kaimo gyventojui, kilusiam iš Viekšnių seniūnijos Rekečių 

kaimo, 1928 m. gimusiam Viekšnių miestelio gyventojui Henrikui Jarušauskui ir 1921 m. 

gimusiam Troškučių kaimo gyventojui Steponui Barauskui. 

Rugsėjo 1-ąją į kryžiaus pašventinimo iškilmę, nešini vėliavomis, gėlėmis ir žvakėmis, 

rinkosi žuvusiųjų giminės, artimieji, Sibiro tremtiniai ir buvę politiniai kaliniai net iš trijų rajonų. 

Iš tolimo JAV Bostono miesto su sūnumi atskrido viena iš trijų Henriko Jarušausko seserų — 

Elena. Kaip frontui artinantis išsiskyrė su broliu, taip ir nebeturėjo laimės pasimatyti, dabar gali 

tik apraudoti. Kryžių pašventino ir šv. Mišias prie jo aukojo Viekšnių parapijos kunigas, buvęs 

tremtinys Romualdas Žulpa. Jis ir buvo šio kryžiaus pastatymo iniciatorius. 

Gausiame būryje — baltaplaukė kaip obelis, jau 92 metų sulaukusi žuvusio partizano Antano 

Apulskio žmona Uršulė. Kadaise ji neteko ir vyro, ir namų. Vargo Sibiro tremtyje. Prieš akis vėl 

atgyja tie pusės amžiaus senumo įvykiai ir drasko širdį skausmu. 

Purvėnų mokyklos aikštelėje tą dieną skambėjo giesmės, dainos, eilės. Giedojo, dainavo ir 

deklamavo Mažeikių ir Telšių tremtinių chorai, Purvėnų mokyklos pradinukai. Mitinge kalbas 

pasakė mažeikiečiai — poetė Sofija Šviesaitė, politinių kalinių sąjungos pirmininkas Antanas 

Kazlauskas, Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Liudvika Domarkienė, Telšių politinių kalinių 

bendrijos pirmininkė Stefanija Kryževičienė, buvęs partizanas Povilas Bagdonas, partizanų 

ryšininkė Stasė Gabsevičienė, Viekšnių tremtinių sąjungos pirmininkas Teofilis Januškevičius, 

miestelio gyventojai Ona Rimeikienė ir Adomas Riauka, viešnia iš JAV Elena Jarušauskaitė- 

Bačiulis. 

Paskui iškilmių dalyviai atėjo į lauką, kuriame kadaise stovėjo partizanus priglausdavusi 

A. Unžienės sodyba. Netoliese, pamiškėje — vieta, kurioje, sumesti į negilią duobę, daugelį 

metų išgulėjo žuvusiųjų palaikai. 1990 metais jie perlaidoti Mažeikių kapinėse. 

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. // Broniui Keriui. — 1998 09 11. — Žodžiu: „Visi 

tada šnekėjo, kad [J. Navicko žudikai] Mažonas, [Jonas] Šešnickis ir Meižis. Visą laiką taip buvo 

šnekama. Ar tai teisybė, ar ne — nežinau. Meižis paskui dingo be žinios. Mažonas gyveno 

Viekšniuose, kiek laiko buvo vykdomojo komiteto pirmininku, paskui duobkasiu kapinėse. 

O Šešnickis, nežinau, kiek čia teisybės, prieš mirtį pasikvietė kunigą ir priėjo išpažinties.” 

534

Riauka Adomas, Degutis Alfonsas. Rezistentai: Archyvai: Lietuvos kariuomenės dienai // 

Būdas žemaičių (Mažeikiai). — 1998. — Lapkr. 20. — P. 4: „Nuotr.: Alfonsas Čijunskas „Ežys”. 

Apsuptyje priešo rankose likęs gyvas partizanas”. — Visas tekstas: 

Laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistytas patriotų ir tironų krauju. (T. Džefersonas). 

„Vyčio” būrys 

Pirmaisiais pokario metais kūrėsi stambūs partizanų būriai. Viekšnių valsčiaus apylinkėse jų 

buvo keleri. Žemaičių apygardos, „Šatrijos” rinktinės „Vyčio” būrys bazavosi Purvinės, 

Ramoniškių miškuose. Būrį sudarė aplinkinių kaimų jaunuoliai, slėpęsi nuo kariuomenės arba 

trėmimo į Sibirą. Šiame rašinyje atpasakojami to būrio dalyvių ir įvykių liudininkų prisiminimai. 

Purvinės miško partizanai buvę drausmingi ir plačiai žinomi savo veikla, drąsa, staigiais 

išpuoliais prieš okupanto tarnus. Tai vietinę tarybinę valdžią labai nervino ir ji šaukėsi 

stambesnių kariuomenės junginių, anot jų — „banditams” sunaikinti. Stribai „miškinių” bijoję ir 

negausūs jų būreliai į mišką vieni nėję. 

Partizano atsiminimai 

1949 metai. Birželis. Išaušo saulėtas vasaros rytas. Sargybą ėjęs Jonas Dilbitis, kilęs iš 

Žalionės kaimo, pamatė slenkant stovyklos pusėn automatais ginkluotus vyrus. Jis buvo 

medžiotojas ir turėjo taiklią akį. Tai jam padėjo iš karto nušauti du enkavedistus. Tačiau po 

atsakomosios šūvių papliūpos partizaną sužeidė į kaklą ir paėmė dar gyvą. Tolesnis jo likimas 

nežinomas. Žmonės kalbėję, kad vėliau nuo žaizdų miręs. Tai buvusi pirmoji auka. Išgirdę šūvius 

stovykloje vyrai sutriko. Bet netrukus suprato, kad „šukuojamas” miškas. Aplink jį išstatyta 

sargyba, pasalos. Trys tūkstančiai gerai ginkluotų ir ištreniruotų karių buvo suvežta iš Mažeikių, 

Kuršėnų, Šiaulių. Per dešimtį kaimo bernų, tai ne armija ir priešintis nebuvę prasmės. 

„Vienintelis tikslas — karžygiškai kautis ir prasiveržti iš apsupties”, — pasakęs „Vyčio” būrio 

vadas Pranas Beleckas. Prisimena partizanas Alfonsas Čijunskas, „Ežys”, gimęs 1929 m., kilęs iš 

Dauginių kaimo, dabar gyvenantis Telšiuose. 

— Nelengva viską pasakojant vėl išgyventi savo tėvo ir gerų draugų žūtį, — sako to mūšio 

dalyvis Alfonsas Čijunskas. Čia reikia pasakyti, kad mūsų pašnekovo tėvukas Antanas Čijunskas, 

gimęs 1902 m., buvo Dauginių, Bugoslavos [Boguslavos], Degimų ir kitų aplinkinių kaimų 

ilgametis prieškario seniūnas. Dėl to jam okupantas atseikėjo 2,5 metų tremties į Belamor-kanalo 

darbus. Nežiūrint į tai, 1948 metais prie durų vėl atburzgė sunkvežimis išvežti jį ir šeimą. To 

buvo per daug. Su dvidešimtmečiu sūnumi Alfonsu abu pabėgo į mišką. „Daugiau aš į Rusiją 

nebevažiuosiu. Jei jau skirta mirtis, tai geriau savo žemėje”, — nusprendęs tėvas. 

— Apsupime jis žuvo. Aš išlikau gyvas per stebuklą, — susimąsto partizanas ir tęsia širdį 

draskančius prisiminimus: 

— Vakare iš mūsų kuopos partizano Jono Šidlausko ištremtų jo tėvų ūkio „nugvelbėm” karvę 

ir vedėmės į mišką maistui. Ta kelionė su gyvuliu mane taip priveikė, kad parėjęs susirgau 

plaučių uždegimu. Ryte, sirgdamas pakilau iš patalo su 41° temperatūros, bet teko kautis. 

Kažkuriuo metu miške nukritau be sąmonės. Atgaivintas pajutau esąs nelaisvėje. Vėliau — 

tardymas, Sibiras. Dvidešimt penki metai kalėjimo, — atsidūsta politkalinys Alfonsas Čijunskas. 

Laisvės kovotojų žūtis 

Gerai suplanuotas NKVD kariuomenės puolimas prasidėjo nuo Kairiškių gyvenvietės pusės. 

Partizanai traukėsi į Šiaurę Ventos upės link. Ne sykį miške mūšio metu laisvės kovotojai vienas 

po kito krito ir, peržengti okupanto, pasiliko gulėti. Tai Petras Šiurkus „Labutis” iš Avižlių 

kaimo, Pranas Šiurkus „Kalvis” iš Užpelkių kaimo, Stasys Šiūša „Elnias” iš Ramoniškių kaimo. 

Kvartalinėje miško linijoje kulka nukirto Adomą Rimkų „Jokūbą” iš Tryškių. Pervargęs ir 

atsiskyręs nuo kitų, buvo pašautas ir buvęs Dauginių seniūnas — penkiasdešimtmetis Antanas 

Čijunskas „Meška”. Iki mūšio pabaigos buvo gyvas, vėliau pribaigtas. 

Likusieji kovotojai artinosi prie Dvariškių [gal Daubiškių] kaimo. Būrio vado Prano Belecko 

rankose vėl sukaleno „Dikteriovo” [Degtiariovo] kulkosvaidis. Miško palaukėje sutikę žvalgų 

grupę keletą jų nukovė ir prasiskynė kelią. Trys partizanai atsišaudydami traukėsi per rugių lauką 

ir netrukus pasiekė Ventą. Plaukdamas per upę sužeistas į šlaunį vadas P. Beleckas nuskandinęs 

savo kulkosvaidį. Kartu, su peršauta ranka, ištrūko iš apsupties Stasys Dimša „Raitelis” iš 

Dauginių kaimo ir Jonas Šidlauskas „Šalmas” iš Uogiškių kaimo. 

535

Politkalinys, „Vyčio” būrio ryšininkas Stasys Vėlavičius, gyvenantis Viekšniuose (kilęs iš 

Ramoniškių kaimo), būdamas kalėjime kalbėjosi su Zenonu Kuodžiu „Voru” iš Užpelkių kaimo. 

Jam sakęs, kad toje palaukėje į enkavedistų nagus patekęs peršautomis kojomis, o Adomas 

Žukauskas, „Tauras” iš Pavirvytės kaimo, gulėjęs nuo jo maždaug už 20 žingsnių bet apie jį po 

to Stasys Vėlavičius nieko negirdėjęs. Be to, Stasys Vėlavičius girdėjęs žmonių kalbas, kad tie 

trys partizanai laisve džiaugėsi neilgai. Naktį, atgal perbridę Ventą, atėjo į Uogiškių kaimą. Ten, 

mažame miškelyje, žaizdų ir nuovargio kamuojami užmigę. Nežinia, ar pikta akis nužiūrėjo, ar 

atsitiktinumas lėmė, ar pagal rasos brydę juos atsekė 30-ies stribų būrys. Apsupę partizanus 

bandė paimti gyvus. Vadas P. Beleckas, tai pajutęs, vieną stribą nušovęs. Bet čia pat suvarpyti 

kulkų krito ir visi trys kovotojai už laisvę. Tai toks to narsaus būrio likimas. 

Drąsūs Lietuvos sūnūs, iki paskutinio kraujo lašo kovoję su okupantais, didvyriškai žuvo. 

Riauka Adomas, Degutis Alfonsas. Rezistentai // Vienybė. — 1998. — Lapkr. 26. — Visas 

tekstas: 

Laisvės medis turi būti 

Kartkartėmis palaistytas 

Patriotų ir tironų krauju. 

(T. Džefersonas) 

Vyčio būrys 

Stambesni partizanų junginiai veikė pirmaisiais pokario metais. Viekšnių valsčiaus apylinkėse 

laikėsi keli būriai. Kruopiškio Prano Beleckio (Malūnininko) pastangomis buvo sukurtas 

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Vyčio būrys. Jis būriavosi Purvinės, Ramoniškių 

miškuose. Į jį atėjo aplinkinių kaimų jaunuoliai, vengę tarnybos okupantų kariuomenėje arba 

tremties į Sibirą. 

Purvinės partizanai buvę žinomi kaip veiklūs kovotojai. Vietinei tarybinei valdžiai jie 

pridarydavę didelių nemalonumų — Skleipių malūne [gal Gudų malūne] buvo nukauti 4 

saugumiečiai. Okupantus nervino, tad jie pasišaukė stambesnę kariuomenės įgulą, anot jų, 

„banditams” sunaikinti. Stribai miškinių bijoję ir negausūs jų būreliai į mišką vieni nėję. 

Partizano prisiminimai 

1949 metais išaušo gražus birželio rytas. Katalikai vakarykščiai buvo atšventę Sekmines, 

meldėsi bažnyčioje. Miško vyrai gyveno savo įprastą atsiskyrėlių gyvenimą ir nieko neįtarė, kad 

prie jų artėja NKVD kariuomenė ir ankstyva mirtis. Sargybą ėjęs Jonas Dilbitis pastebėjo jų 

stovyklos kryptimi slenkančius būrius. Bėgti ir pranešti vyrams apie pavojų buvo vėlu, prisiėjo 

atidengti ugnį. Buvęs medžiotojas ir turėjęs taiklią akį iškart paguldė du piešus. Bet po 

atsakomųjų šūvių papliūpos partizaną sužeidė ir paėmė gyvą. Tolimesnis jo likimas nežinomas. 

Žmonės kalbėję, kad nuo žaizdų miręs. Po šūvių vyrai sutriko. Netrukus įsitikino, kad 

„šukuojamas” miškas. Trys tūkstančiai gerai ginkluotų ir ištreniruotų karių buvę suvežti iš 

Mažeikių, Kuršėnų, Šiaulių. Partizanų pusėje tebuvo per dešimt kaimo bernų. Tai ne armija, ir 

priešintis, stojant į kovą, nebuvę prasmės. Partizanas Alfonsas Čijunskas-Ežys, gimęs 1929 m., 

kilęs iš Dauginių kaimo, prisimena: „Mūsų tikslas buvo karžygiškai kautis ir prasiveržti iš 

apsupties”. 

— Nelengva pasakojant vėl išgyventi savo tėvo ir gerų draugų mirtį, — sako Alfonsas 

Čijunskas, dabar gyvenantis Telšiuose. 

Mūsų pašnekovo tėvukas — Antanas Čijunskas, 1902 m. gimęs, buvęs Dauginių, Boguslavos, 

Degimų ir kitų aplinkinių kaimų prieškario ilgametis seniūnas. Dėl to okupantai jam atseikėjo 

keletą metų tremties į Belomoro kanalo statybą. 1948 metais prie durų vėl atburzgė sunkvežimis. 

Šeimai liepė kraustytis į Sibirą. To buvę perdaug... Tada su dvidešimtmečiu sūnumi Alfonsu abu 

ir pabėgo į mišką, o šeimą išvežė. „Daugiau aš į Rusiją nebevažiuosiu. Jei jau skirta mirti, tai 

geriau savo žemėje”, — sakė tėvas. 

— Apsupime jis žuvo. Aš išlikau gyvas tik per stebuklą, — sako politkalinys Alfonsas 

Čijunskas. 

— Abu su Jonu Šidlausku iš tėvų ūkio pasiėmėm karvę. Ta kelionė, vedant gyvulį iki 

stovyklos, privargino, prisimetė plaučių uždegimas, o rytą, pakilęs iš po apkloto, karščiuodamas 

536

puoliau į kautynes ir kažkur kritau be sąmonės. Tardymai. Sibiras. Kalėjimas, — pasakoja 

Alfonsas Čijunskas. 

Laisvės kovotojų žūtis 

Gerai suplanuotas NKVD kariuomenės puolimas, prasidėjęs nuo Kairiškių gyvenvietės, 

nebuvęs be vietinių išdavikų nuorodos, — taip sako tuos laikus menantys žmonės. Partizanai 

traukėsi į šiaurę, Ventos upės link. Vieni traukėsi, kiti vyrai stabdė puolančius. Užvirė kautynės. 

Laisvės kovotojai vienas po kito krito pakirsti, o kiti kentė skausmą, kol užgeso gyvybė. Ten liko 

gulėti Petras Šiurkus-Kalvis iš Avižlių kaimo, Pranas Šiurkus-Labutis iš Užpelkių kaimo, Stasys 

Šiuša-Elnias iš Ramoniškių kaimo. Pereinant kvartalinę liniją kulkos pakirto Adomą Rimkų- 

Jokūbą iš Tryškių. Dauginių seniūną — Antaną Čijunską-Mešką, pasak jo sūnaus, radę dar gyvą, 

bet čia pat kariškiai pribaigė, nesuteikdami medicinos pagalbos. Likę kovotojai artinosi į palaukę 

prie Dvariškių kaimo [gal Daubiškių kaimo]. Čia sutikę žvalgų grupę, keletą jų nukovę, 

prasiskynę kelią (vėliau žmonės matę, kaip kariškiai saviškius žuvusius krovę į sunkvežimį). 

Trys partizanai dar atsišaudydami traukėsi, pasiekė Ventą. Plaukiant per upę vadas P. Beleckas 

nuskandinęs savo kulkosvaidį. Buvęs sužeistas į šlaunį jis ir į ranką Stasys Dimša-Raitelis iš 

Dauginių kaimo. O Jonas Šidlauskas-Šalmas iš Uogiškių liko sveikas. 

Politinis kalinys, Vyčio būrio ryšininkas Stasys Vėlavičius, gyvenantis Viekšniuose (kilęs iš 

Ramoniškių kaimo), kalėjime kalbėjosi su kaliniu Zenonu Kuodžiu, to paties būrio partizanu iš 

Užpelkių kaimo. Sakė, kad palaukėje į enkavedistų nagus patekęs peršautomis kojomis. 

O Adomas Žukauskas-Tauras iš Pavirvytės kaimo, gulėjęs maždaug už 20 žingsnių. Apie jį 

vėliau nieko negirdėjęs. Be to, Stasys Vėlavičius žinąs, kad tie trys partizanai savo laisve 

džiaugėsi neilgai. Naktį, perbridę Ventą, atėjo į Uogiškių kaimą. Ten, mažame miškelyje, žaizdų 

ir nuovargio kamuojami, sumigę. Nežinia, ar pikta akis, ar atsitiktinumas, o gal pagal brydę juos 

atsekė 30 stribų būrys. Apsupę partizanus, norėjo paimti gyvus. P. Beleckas vieną stribą nušovęs. 

Suvarpyti kulkų, krito visi trys kovotojai. Toks buvęs to narsaus būrio likimas. Lietuvos sūnūs, 

iki paskutinio kraujo lašo kovoję su okupantais, žuvo didvyriškai. 

Riauka Adomas. Malda prie Šiurkiškių kryžiaus: mūsų kaimų biografijos // Vienybė. — 

1998. — Gruod. 10: ir nuotrauka. — Visas tekstas: 

Nuo Kairiškių gyvenvietės atvingiuoja siauras žvyruotas keliukas, ir nedidelėje miško 

laukymėje pasimato vieniša sena sodyba. Tai ūkininko Jono Šiurkaus ir jo žmonos Monikos 

buvęs gyvenimas. Jiedu valdė 4 hektarų žemės rėželį, augino tris sūnus ir dukterį. Kaimynystėje 

gyveno dar trys Šiurkų šeimos — Jono, Kazimiero ir Antano, taip pat turėjusios po 4 ar 5 

hektarus žemės. Panašaus dydžio buvo ir Juozo Šliauterio ūkis. Gal nuo Šiurkų gausumo ir pats 

kaimas vadinosi Šiurkiškėmis. Tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metais tai buvęs labai 

vieningas lietuviškas kaimas, iš visų pusių supamas didelio Purvių miško. Kaimo pakraščiu į 

Avižlį gurgėjo miškų upeliukas Miklinys. 

Berods, nėra dokumentų, liudijančių, kuomet Šiurkiškių kaimas atsirado, nėra iš jo kilusių 

mokslo ar meno garsenybių. Pirmojo tarpukario Lietuvos gyventojų surašymo metu, 1923 

metais, Šiurkiškėse buvo 6 ūkiai su 36 gyventojais. Gal kaimo gyvenimas ir toliau būtų tekėjęs 

ramia, įprastine vaga, jei ne rūstieji pokario metai, skausmu paženklinę ir šį, nuošaliai nuo 

žmonių akių buvusį kaimelį. Nuo pat vaikystės tėviškėje gyvenantis Kostas Šiurkus su žmona 

Zita man priminė tą skausmingą epizodą, kuris nūnai primirštas, o kadaise apie jį kalbėjo visa 

apylinkė. 

— Mūsų tėvai gyveno neturtingai, — pasakoja Kostas. — Tačiau partizanus pokario metais 

rėmė visos kaimo šeimos. Rėmė ir mano tėvelis. Naktį ateidavo vyrai iš miškų, dieną stribai ir 

kareiviai šukuodavo sodybas. Partizanai visuomet su baudėjais prasilenkdavo. Kurį laiką Dievas 

mus saugojo, susišaudymų nebuvo. Tačiau vieną kartą partizanų ir kareivių keliai susikirto. 

— Išaušo 1945 metų birželio dešimtosios rytmetis, — atsidūsta mano pašnekovas. — 

Partizanai užsuko jau švintant, pusryčiavo, kalbėjosi. Staiga prasivėrė durys. Į kambarį 

susijaudinęs įbėgo sargybinis ir perspėjo: „Sodybą supa NKVD kariuomenė!” Mes, vaikai, tų 

jaunų vyrų nepažinome, tačiau atmintyje išliko toks „desantininkas Kazys”. Taip jį saviškiai 

vadindavo. Nugirdome, neva tai buvęs kaunietis, ėjęs karo mokslus, o dabar į Lietuvą 

atskraidintas iš Vakarų ir nuleistas parašiutu. 

537

Trumpai pasitarę, partizanai išskubėjo laukan. Kareiviams jau buvo pavykę prisiartinti prie 

mūsų sodybos ir ją apsupti. Prasidėjo smarkus susišaudymas. Partizanų būta narsių ir neblogai 

ginkluotų. Vėliau kaimo vyrai patyliukais sakydavo, jog, pašovę du kareivius, rezistentai 

prasiveržė iš apsupties ir pasitraukė į miško gilumą. Sodyboje liko tik „desantininkas” Kazys, 

kuriam per susišaudymą sužeidė kojas, tad jis nebegalėjo trauktis su kovos draugais. Tačiau, 

įkritęs į bulvių rūsį jis ir vienas kovėsi. Dar kokias porą valandų sproginėjo granatos, pokšėjo 

šūviai. Galop šaudymas baigėsi ir į kiemą ėmė slinkti enkavedistai. Partizanas Kazys rūsyje jau 

buvo negyvas, tačiau veidas ir rankos nesudraskyti — matyt, pats nusišovė, kad gyvas nepatektų 

priešui į rankas. 

Kariškiai nuožmiai naršė sodybą, išsivarė į kiemą tėvelį, jo seserį Elzbietą, kuri buvo 

nesveika, kaip dabar sakytume, psichiškai atsilikusi, ir seną tėvelio motiną. Ant jų baudėjai ir 

išliejo savo pyktį, čia pat, prie namų kampo, sušaudė tėvelį. Persigandusi Elzbieta ėmė bėgti, bet 

tuojau ir ją pakirto kariškių kulkos. Senelė visuomet vaikščiojo sulinkusi ir atrodė labai sena, tad 

baudėjai jos pasigailėjo ir paliko gyvą. Mudu su broliu Jonuku slėpėmės karvės tvarte, o Povilo 

ir Justinos su mama nebuvo namuose, — tęsia pasakojimą Kostas Šiurkus. 

Joną Šiurkų ir Elzbietą Šiurkute palaidojo Šiaudinės kapinaitėse, o dėl „desantininko” Kazio 

kariškių būrio vadas pasakęs: „Miške gyveno, miške tegul ir ilsisi!” Žodžiu, kapinėse laidoti 

uždraudė. 

Kaimo žmonės berods iš parašiuto pasiuvo žuvusiam partizanui marškinius, nuprausė. 

„Kaimynai Antanas ir Kazimieras Šiurkai ir mano tėvelis Jonas Šiuša sukalė karstą ir miške, 

šalia keliuko, žuvusį partizaną užkasė. Ilgainiui toje vietoje pasodinome ąžuoliuką”, — pasakoja 

buvusi politinė kalinė iš Ramoniškės kaimo Ieva Šiušaitė-Šukienė, dabar gyvenanti Viekšniuose. 

1959 metais Jono ir Elzbietos Šiurkų žuvimo vietoje pastatė kryžių ir jo akmenyje iškalė 

žodžius: „Jonas Šiurkus ir Elzbieta Šiurkutė žuvo nuo budelių rankų 1945.06.10.” Anuomet tai 

buvo pavojingas užrašas, vis dėlto jis išliko iki šių dienų. 

Našle likusi Monika Šiurkienė patyrė nemažai vargo, kol išaugino vaikus ir nukaršino seną 

tėvo motinėlę. 

Baigiantis mūsų pokalbiui, sodybos šeimininkas Kostas atsinešė šių metų gegužės 14 dienos 

„Vienybę”, kurioje aprašyta ta pati istorija, tik kitaip, remiantis KGB dokumentais. Rašinio 

autorius cituoja ano meto saugumiečių raštą: „...Šiurkiškių kaimo vienkiemyje MGB kariškiai 

aptiko ginkluotų žmonių grupę. Susišaudymo metu buvo nukauti trys nežinomi asmenys. 

Vietiniai gyventojai jų neatpažino arba vengė atpažinti. Pas nukautus rasta pistoletas, dvi 

granatos, 70 šovinių...” 

Akivaizdu, kad KGB agentai įžūliai melavo ir savo viršininkams. Jei tikėsime šiuo melu, 

vaikai nepažino savo tėvo ar senutė motina — savo sūnaus ir dukters. Sodybos šeimininko akyse 

ir dabar tebestovi kraupus tos dienos vaizdas, artimųjų ašaros. Netiesa ir granatos, šoviniai, 

pistoletas... Kostui mama sakydavusi, jog tėvelis tokių daiktų niekad į rankas neėmęs. Tegu šis 

rašinys pasako tiesą apie nekaltai nužudytus Šiurkiškių gyventojus. 

Pats Šiurkiškių kaimas sovietinės kolektyvizacijos metais palaipsniui tuštėjo, 1959 metais 

jame bebuvo 18 gyventojų, 1970 metais — 10, dabar belikę pora sodybų. Tačiau išliko ir kaimo 

vardas, ir atminimas apie jį kadaise ištikusią tragediją. 

Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare, 

Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose) Nežinomas kapas Užbravarėse // Alvydui 

Adomaičiui ir Bronislovui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Kada vežė žmones į Sibirą, atvažiavo stribokai į Uogiškių kaimą išvežti Jasučių šeimos. 

Broliai Jasučiai gulėjo kitame namo gale. Jie iššoko per langą ir pabėgo. O tėvus, jau senukus, 

Jasučius išvežė į Sibirą ir jie ten mirė. Jasučių namas buvo prie pat kapelių. Niekas nežinojo, kad 

tuose kapeliuose pasiliko tykoti stribokai. Kai po kelių dienų broliai Jasučiai parėjo namo ir lindo 

pro langą, stribokai pradėjo šaudyti ir abu nušovė. 

Kaime gyvenusiam Gauronskiui buvo liepta nušautuosius brolius Jasučius atvežti į paventį 

prie Viekšnių. Ans prisidėjo į ratus šiaudų, suguldė Jasučius ir atvežė į tą vietą, ten, kur tie šieno 

kupsteliai (už Viekšnių, už tilto per Ventą, vakarinėje kelio pusėje, tarp žemyn einančio keliuko ir 

atkalnių krūmų). Ant žemės paklojo kiek šiaudų ir paguldė Jasučius. Tų šiaudų liko ir ratuose. 

538

Kai parvažiavo namo, tą naktį Gauronskiui sapne Jasučiai ir sako: „Tu mumis Užbravarėse 

palikai, bet mes pas tave kiekvieną naktį ateisim. Kad mūsų krauju sukruvintus šiaudus išmetei 

prie tvarto.” Tai vakarais Gauronskis ir matydavo — du pasisuka į jo kelelį ir atein į kiemą. 

Aš ėjau į Viekšnius, žiūriu — guli broliai Jasučiai šiauduose pamesti. Sako, čia iškasė duobę 

ir juos sulaidojo. 

[Jasutis Stasys, Kazio, gimęs 1881 metais, ištremtas iš Uogiškių kaimo 1948 metų gegužės 

mėnesio 22 dieną. Tą pačią dieną iš Uogiškių kaimo ištremta Daujotų šeima]. 

Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare, 

Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Svirkančių kapeliai // Alvydui Adomaičiui ir 

Bronislovui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis [Šiaulys Kostas]. Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis 

dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą 

ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė anuo. 

Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį ir 

nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau buvo, ir uždegė. Kas aniem 

pasakė, kad Šiaulėlis išėjo į malūną. Sako, į malūną įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas 

pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”, — sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai 

nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė. 

Riauka Adomas. Paskutinis Viekšnių valsčiaus rezistentas: [Šiuša Jonas, Jono] // Vienybė. — 

1999. — Kovo 9. — Visas tekstas: 

Istorijai būtina tiesa, visa tiesa — be politikos ir 

baltų dėmių. Kitaip ji nebus gyvenimo mokytoja. 

Matas Krigeris, teisininkas 

JAUNYSTEI būdinga romantika ir drąsa pasižymintis gražus mėlynakis jaunuolis Jonas Šiuša 

gimė miškų apsuptame Ramoniškės kaime. Tasai 19 sodybų anuomet glaudęs miškingas 

kampelis reikšmingas jau tuo, kad čia, sraunaus Uogio upeliuko pakrantėje, kadaise stovėjo 

senoviška sodyba, kurioje vaikystės metus praleido būsimasis teatro ir kino aktorius bei 

režisierius, plačiai išgarsėjusio Panevėžio dramos teatro įkūrėjas ir ilgametis vadovas Juozas 

Miltinis. Kas žino, gal ir dar vienu iš šio kaimo kilusiu menininku šiandien galėtume didžiuotis, 

jei ne viena po kitos kraštą nusiaubusios okupacijos, jei ne nuožmusis karas. 

Jono Šiušos tėvai — Jonas ir Uršulė — Ramoniškėje valdė 18 hektarų. Buvo sodas, gražūs 

trobesiai. Dabar, kaip ir kitų šio kaimo sodybų vietose, čia tuščias laukas su vienišais senais 

uosiais, klevais ir pamatų akmenimis. Sodybos šeimininkai išaugino keturias dukras ir tris sūnus. 

Dvynukai Jonas su Stasiu buvo gimę 1923 metais, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną — 

Vasario 16-ąją. Jonas nuo mažens mėgęs piešti ir norėjęs savo talentą lavinti, tad gyveno 

Telšiuose ir lankė amatų mokyklą. Sovietinei kariuomenei okupavus Lietuvą, įsitraukė į 

pasipriešinimo veiklą. Netrukus saugumas susekė nepatyrusių jaunuolių grupę, teko skubiai 

mesti mokslą ir bėgti iš Telšių. O pusbrolį Kostą Bučių, metais vyresnį bendraklasį, suėmė 1941 

metų vasario 15 dieną ir po keturių mėnesių žiauriai nukankino Rainiuose. Išvijus sovietinius 

okupantus, Rainių kankinių palaikai buvo apžiūrėti ir iškilmingai perlaidoti. Laidotuvėse 

dalyvavęs Jonas, be savo pusbrolio, išvydo nukankintus ir keletą kitų savo draugų. Pasak Ievos 

Šiušaitės-Šukienės, gyvenančios Viekšniuose, brolis labai susijaudinęs, matydamas žvėriško 

teroro aukas, ir užsidegęs begalimu kerštu budeliams. 

NACIŲ okupacijos metais Jonas Šiuša dar tęsęs mokslą, bet vėliau, draugų prikalbintas, 

metęs jį ir su ginklu išėjęs kovoti su Lietuvoje veikusiais raudonaisiais partizanais, kurių 

aktyvumas, vokiečiams karą pralaimint, ėmė didėti. Frontui prisiartinus, bandęs pasitraukti į 

Vakarus, tačiau pavėlavęs. Tuomet iš Klaipėdos grįžo tėviškėn. Daugeliui jaunų vyrų anuomet 

atrodė saugiau slėptis miške, negu sėdėti namuose ir laukti šaukimo į raudonąją armiją arba 

saugumiečių. Į mišką pasitraukė ir Jonas. Netruko susitelkti vienminčių būrelis. Anuomet daug 

kas tikėjo, jog netrukus prasidės naujas Vakarų valstybių ir Sovietų Sąjungos karas, tad 

bolševikai turės trauktis iš Lietuvos. Tuos gandus nuolat kurstė užsienio radijo stotys. 

539

Suprantama, kad daug kas į miškus bėgo stichiškai, o atgal kelio nebebuvo — nebent taptum 

išdaviku. Netrukus susiformavo partizanų Žemaičių apygarda. Rytinę Žemaitijos dalį kontroliavo 

šios apygardos Šatrijos rinktinė, kuriai priklausė ir kruopiškio Prano Beleckio vadovaujamas 

„Vyčio” būrys. Kovotojai priėmė priesaiką, Jonas gavo slapyvardį „Balandis”. Maždaug 13 ar 15 

jaunų vyrų junginys bazavosi Purvinės miškuose, o atrama buvo aplinkui mišką išsibarstę 

kaimai. Juose partizanai turėjo nemažai pagalbininkų bei rėmėjų. 

Dabar Žerkščiuose gyvenantis Antanas Levanas, anuomet Užpelkių kaime vertęsis batsiuvio 

amatu, prisimena: 

— Aš tuos vyrus aprūpindavau apavu, nes avalynę jie greit nudrengdavo. Atėjęs į sutartą 

vietą, pamatuodavau kojas, o pasiuvęs batus, ten pat nunešdavau. Negaliu skųstis, už darbą 

sumokėdavo. 

JONUI Šiušai ir jo bendražygiams laiko tėkmė sruveno kasdienybės vaga. Tiesa, vargu ar 

buvo įmanoma tai vadinti kasdienybe ir prie jos priprasti. Juk nuolat tykojo pavojai. Užduotis 

atlikę vyrai grįždavo stovyklon pavargę, alkani, peršlapę, kartais tik po keleto dienų. Prie laužo 

džiovindavosi rūbus. Pavalgius ir pailsėjus, vėl atgimdavo viltis ir humoras. Tyliai 

suskambėdavo ir malda, ir daina. Laisvalaikiu Jonas piešdavęs. Vienas to meto piešinys yra 

išlikęs pas seserį Ievą, pusbrolis Kostas Korsakas Telšiuose taip pat turi tokį prisiminimą. 

„VYČIO” būrys ilgai išvengė susidūrimų su okupantų kariuomene. Tačiau valdžia ėmė 

persekioti artimuosius. Pirmąsias 1948 metais suėmė Ievą ir Genę Šiušaites. Už ryšius su broliu 

jas nuteisė ir ištrėmė į lagerį. Grįžo sovietinėje kariuomenėje atitarnavęs brolis Stasys. Dėl Jono 

ir jam ėmė siuntinėti šaukimus į saugumą, tardyti. Nepakęsdamas persekiojimo, netrukus ir jis 

išėjo į mišką, pas brolį. 1949-aisiais į Sibirą išvežė ir tėvus. 

TUO METU partizanų pasipriešinimas jau silpo, kaimuose buvo sutverti kolchozai, į Sibirą 

išvežė daugumą rezistentus rėmusių ūkininkų. Ėmė rastis vis daugiau išdavikų, o visuomenė, 

matydama, kad sovietinė valdžia įsitvirtino ilgam ir jokie „amerikonai” nebeateis, vis mažiau 

rezistentus berėmė. Žmonėms norėjosi taikaus ir ramaus gyvenimo, intensyvėjo okupantų 

propagandos ir agitacijos srautas, tad vargu ar prasminga šiandien priekaištauti, kodėl žuvusių 

rezistentų vieton nestojo nauji tūkstančiai jaunuolių. Mirtis buvo kasdieninė ir vis artimesnė 

partizanų palydovė, su tuo jos artumu nebuvo įmanoma apsiprasti net ir labai dvasiškai stipriems. 

Žuvus kovos draugui, tuoj ateidavo mintis: kieno eilė rytoj? Be abejo, jėgas stiprino 

patriotizmas, malda, tikėjimas savo aukojimosi teisumu. Vis dėlto ir „Vyčio” būrį ištiko skaudi 

nelaimė. 1949 metų pavasarį, tuoj po sekminių, gausios kariuomenės apsuptas, žuvo beveik visas 

„Vyčio” būrys. Tuomet buvo nukautas ir Stasys Šiuša — „Elnias”. Jonas tą dieną buvęs išsiųstas 

atlikti kažin kokios užduoties, tad liko gyvas ir jo gyvenimo kelias tęsėsi. 

TELŠIUOSE gyvenantis politinis kalinys Alfonsas Čijunskas, kilęs iš Dauginių kaimo, 

anuomet partizanavęs su Jonu Šiuša ir Purvinės miško kautynėse patekęs nelaisvėn, savo buvusį 

bendražygį apibūdina kaip „laimės kūdikį”. Susirėmimuose su priešu Jonas kaudavęsis sumaniau 

už kitus, atrodė, jog nežino, kas tai yra baimė, tad ir sunkiausioje situacijoje rasdavo išeitį. Kartą 

Gurskinės miške, dabartiniame Telšių rajone, bunkeryje ilsėjosi 8 partizanai. Su jais buvo ir 

vienas išdavikas, nurodęs saugumui partizanų slėptuvės vietą. Kai vyrai pasijuto apsupti, įvyko 

smarkus susišaudymas. Saugumo agentas ėmęs šalintis nuo kitų partizanų. Pamatęs, kaip 

bendražygiu laikytas vyriškis pabrėžtinai aiškiai prie krūtinės spaudžia baltą skepetaitę, kad 

puolantys kariškiai atskirtų, Jonas suprato klastą ir staiga, nešinas dviem automatais, puolė 

bėgliui už nugaros. Tokiu būdu Jonas kartu su išdaviku ištrūko iš beviltiškos apsupties, o visi kiti 

kovotojai žuvo arba buvo suimti gyvi. 

NETEKĘS visų kovos draugų, Jonas liko vienas — paskutinis Viekšnių apylinkių partizanas. 

Ilgainiui jis prisitaikė prie naujų sąlygų, tapo dar atsargesnis. Juk jaunystėje labai nesinori mirti. 

Užpelkių kaime tarp krūmų vieniša stūksojo Nauskiu pravardžiuoto „amerikono” Antano 

Šiurkaus sodyba. Šeimininkai jau buvo išvežti į Sibirą, jų sūnus, Pranas Šiurkus, slapyvardžiu 

„Kalvis”, Jono bendražygis, jau žuvęs. Sodyboje apsigyveno Ona Račkauskienė, o atokiau nuo 

sodybos buvusioje daržinėje Jonas įsirengė slėptuvę. Nežinia kiek laiko ten ir gyveno. Išmoko 

moteriškų darbų, nes apsimetęs moteriške, mažiau keldavo įtarimų ir kalbų. Apsivilkęs suknele, 

paravėdavo aplinkiniams gyventojams daržus, kai ką pasiūdavęs, net austi buvo išmokęs. Turėjęs 

moterį kuri juo rūpinosi ir, matyt, mylėjo. Tai buvo našlė Bronė Deniušienė. 

540

BEVEIK aštuonerius metus mirties išvengusiam jaunam vyrui paskutinė valanda išmušė 

atsitiktinai. Vieną dieną pas jį į bunkerį atėjusi jo draugė, o jai iš paskos atsekęs mažas ir piktas 

jos šuniukas. Jis pasilikęs tupėti prie daržinės durų, o tuo metu pro šalį ėjusius stribus užpuolęs 

įnirtingai lodamas. Kai stribai šuniuką pavijo šalin, šis puolė prie bunkerio angą dengusio 

akmens, norėdamas sprukti vidun. Persekiotojai bematant viską suprato. Kai kas spėja, neva būta 

ir išdavystės. Buvo 1953 metų ruduo. 

Stribams apsupus daržinę, kiek turėjo šovinių, Jonas Šiuša kulkosvaidžiu atsišaudė. Šūvius 

girdėję pamiškės gyventojai sakė, jog nelygios kautynės trukusios keletą valandų. Kai viskas 

nutilo, vienas po kito pasigirdę dar du šūviai. Po to Jonas Šiuša svyruodamas išėjęs iš daržinės ir 

kažin ką tęsiamai sušukęs. Ir tuojau nugriuvęs ant žemės negyvas. Ką jis šaukė okupantų 

talkininkams, šiandien jau niekas nebepasakys. O baudėjai abu sumetę į vežimą ir pajudėję 

Papilės link. Pas vieną žmogų kūlę javus, tad vežimo palydovai dar šūktelėję: „Ateikite 

pasižiūrėti banditų!” Bronė Deniušienė, pasak mačiusiųjų, dar buvusi gyva, Papilės gydytojas 

Mėlynis jai suteikęs pagalbą, bet, matyt, gydyti neleido ir moterį dar gyvą padrėbė šalia nukauto 

partizano ant gatvės grindinio. Gal instinktyviai moteris mirdama dar apsikabinusi draugą ir taip 

užgesusi. Kur amžiną poilsį rado jų palaikai, iki šiol nežinoma. 

KAI KAS sako, kad Jonas Šiuša buvęs žiaurus, kad jo poelgiai dažnai nesiderinę su partizanų 

kovos metodais. Nesiimu nei teisinti, nei smerkti seniai žuvusio rezistento. Dabar jau žinoma, 

kad buvusiame Viekšnių valsčiuje veikė net keletas saugumo suformuotų gaujų, kurios 

kompromitavo tikrųjų partizanų vardą ir stengėsi juos sunaikinti, o nepavykus, bent supriešinti 

su gyventojais. Kita vertus, nuo jaunų dienų patyręs okupantų smurtą, netekęs brolio, seserų, 

tėvų ir draugų, vienų vienas kaip vilkas, persekiojamas priešų ir kiekviename žingsnyje lydimas 

mirties šešėlio, jis vargu ar galėjo turėti švelnių jausmų okupacinei valdžiai ir jos rėmėjams. 

Susidėvi ir metalas, ką besakyti apie trapią žmogaus psichiką. Aukščiausiasis mato, kuomet mes 

teisūs, ir kuomet ne... 

Švežaitė N. Tremties dienų prisiminimai: [Kairiškių pagrindinės mokyklos devintokės 

Neringos Švežaitės (mokytoja R. Masiulienė) rašinys apie tremtinių Čepauskų šeimą iš 

Gimbetiškės kaimo] // Vienybė. — 1999. — Birž. 12. 

Andriulis M. Kur žuvo Stasys Degaitis? // Vienybė. — 1999. — Birž. 29. 

Andriulis M. Dabikinės dvaro paslaptis // Vienybė. — 1999. — Liep. 8, 10, 13. 


diktofono: 

Rusams atėjus, kai prasidėjo mobilizacija, atėjo du rusų kareiviai, pagavo mane, išvarė į 

Malūno gatvę ir uždarė gal žydo Šeino sklepe. Ten Savickis krautuvininkas begulys, kaldrą gerą 

apsiklojęs. Pons begalinis buvo. Mūsų namuose nakvodavo du rusų karininkai, leitenantas ir 

kapitonas. Dieną dirbdavo baltojoje ligoninėje raštinėje. Mane kai suėmė, mama verk, sesuo 

verk, anie sako — pažiūrėsim. Ryto metą anie nuėjo pas tuos, kurie mane saugojo, pakalbėjo su 

karininkais. Tada karininkas, iš tų, kurie mane saugojo, sako — dėlko nestojai į komisiją? Sakau 

— aš senų metų. O atrodžiau jaunas — neauginau nei barzdos, nei ūsiukų. Ans sako — ar stosi? 

Kada reik? Sekmadienis papuolė. Į Akmenę, ten rusų komisariatas buvo. Ar eisi? Eisiu, — sakau. 

Ir paleido mane. Nueinu į tą komisariatą, prisistatau. Liepė pasiimti, ko reikia kareiviui, ir 

prisistatyti į Mažeikius. O namie bunkeris jau padarytas. Kai tik rusai pasijudino nuo 

Stalingrado, pasidariau daržinėje, kur javus kuldavom. Ten, kur pirtis dabar. Pareinu iš Akmenės, 


— bunkerį. Karininkai pareina nakvoti kiekvieną vakarą. Klausia mano mamos, sesers, ar 

negrįžau iš Akmenės. Jos sako — negrįžo. Pasvarstė karininkai — gal mane į Šiaulius išvežė... 

Kai karas baigėsi, paskelbė, kad tų „dezertyrų”, kurie prisiregistruos, nebaus. Po to dar kokį 


541

Labanauskaitė-Perminienė Jadvyga. (gimusi 1924 m. Dauginių kaime, gyvenanti Čekų 

kaime). Atsiminimai. — 1999. — Rugpj. 15. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 


mobilizacijos. Tvarte buvo toks kambarėlis, bunkeris po avių gardu. Kada lydavo, užtvindavo. 

Valgyt per skylę paduodavom. Vokiečių laikais pas kaimyną Antaną Čijunską slapstėsi žydaitė 

Cylė. Ana mūsų labai saugojosi. Mamos brolis buvo partizanas, švogeris dirbo vachmistru. 

Atvažiuodavo į svečius keli vežimai policininkų. Pilnas kiemas būdavo policininkų. Vokiečių 

laikais Cylė slapstėsi pas Paulauskį, Labanauskį, Čijunskį. Karui pasibaigus, Cylė mūsų 

nebebijojo. Ana man viską pasisakė. Sakė — už vis geriausiai man pas Čijunskį. O pas kitus kai 

slapstausi, anie mane išprievartaut nori. Aš jai suknelę, paltą daviau. 

Mes sužinojom iš Cylės, kad siaus Dauginius ir gaudys tuos naujokus. Cylė sako — tegul 

atein pas mane, aš priimsiu į buvusią savo slėptuvę. Brolis nėjo. Pasislėpė kambaryje po pečiu. 

Ten buvo daug vietos. Tą naktį mano mama susapnavo, kad reikia keltis ir vest sūnų iš namų. 

Atsikėlė tą rytą ir išėjo su Apolinaru. Pas Labanauską Adomą, tetės brolį, ten slėptuvės buvo 

labai geros. Tik išėjo, apspito namus kokie 30 stribokų. Ruskiai, Savarinos komunistai. Maniau, 

kad mama jau parein, atidarau duris — pilnas kambarys priėjo. Tėvą tardo virtuvėje, mane 

gąsdina visokiais būdais. Atvedė prie pečiaus, kur brolis slapstėsi, klausia — kas čia miega? Aš 

čia miegu, — sakau. O dėlko čia degtinė? Man dantis skauda, aš išgeriu, — sakau. O dėlko čia 

miegi? Sakau — rusai užeina, mergaites niekina, aš ir slapstausi. Pasilipo ant pečiaus, pasiėmė 

automatą, sako — nušausiu, paskui — granatą mesiu. O aš šaukiu, kiek tik balso turiu, kad tėvas 

girdėtų, ką sakau. O tetę virtuvėj tardo. Palipo ant aukšto, svaido vantas, viską. Liepia apsirengti, 

riša rankas — vešim į Sibirą. Parneša šiaudų glėbį — uždegsim namą. Nieko nesakau. Tetę 

išsivedė į daržinę, svirną kratą daryti. Lauke tyčia šovė, sako — tavo tėvą nušovėm, dabar tave 

nušausim. Paėmė automatą, įvarė mane į virtuvę, virtuvės grindys buvo betoninės, kritau ant 

grindų, pabėgau į lauką, kritau ant sniego ir gatava buvau. Parnešė anie mane sukibę į vidų, 

apipylė šaltu vandeniu. Paskui, mama jau buvo parėjusi, vienas dar buvo atėjęs pažiūrėti, kas 

man. Mama užpyko — tik mauk laukan greičiau, ko čia dar. Pati pirmoji atbėgo mums pagelbėt 

ta žydaitė Cylė. 

Riauka Adomas. Kryžius rezistento gimtinėje // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 28. — Tekste: 

Apie rezistentus Praną Šiuipį (1922—1948 01 07) ir Albertą Švažą (1918—1948 01 07). 

P. Šiuipio gimtinėje Lėlaičiuose pašventintas naujas kryžius P. Šiuipiui ir A. Švažui. Milių kaime 

yra Jonuškio miškelis, kuriame „okupantų kariuomenės apsupti, nelygioje kovoje ir žuvo laisvės 

kovotojai P. Šiuipys ir A. Švažas. Netoli anuomet buvusio partizanų bunkerio, prieš penkis 

dešimtmečius jų krauju aplaistytoje žemėje, įkastas nedidelis kryžius, ant kurio prikalta lentelė 

su žuvusiųjų vardais.” — Visas tekstas: 

Pakeliui iš Viekšnių į Užlieknę, prie Mažeikių rajono ribos, prasideda senas Lėlaičių kaimas. 

Šalia žvyrkelio, 3 hektarus turėjusio neturtingo ūkininko Šiuipio žemėje, išlikusios senos 

kapinaitės. Už jų — pokario metų rezistento, paprasto Žemaitijos kaimo vaikino Prano Šiuipio 

gimtinė. Kapinaitėse greta vienas kito pastatyti du dailūs ąžuoliniai kryžiai. Vienas paskirtas 

Barauskų giminei, o antrasis — rezistentui Pranui Šiuipiui ir jo likimo broliui atminti. 

Ąžuoliniame šio kryžiaus stiebe išskobtas užrašas: 

Lietuva, dėl Tavęs mes numirti išėjom 

Pranas Šiuipys — 1922 

Albertas Švažas — 1918 

Žuvo — 1948 01 07 

Rugpjūčio 14 dieną, šeštadienį, už šiuos žuvusiuosius Viekšnių bažnyčioje buvo aukojamos 

šv. Mišios. Joms pasibaigus, giminės, artimieji viekšniškiai ir mažeikiškiai nuvyko į Lėlaičius 

dalyvauti kryžiaus pašventinimo apeigose. Lietuvos laisvės kovotojų atminimui skirtą kryžių 

pašventino ir pamokslą pasakė kunigas R. Žiulpa. Apie savo dėdės — partizano Prano Šiuipio — 

jaunystę kalbėjo mokytojas pensininkas Alfonsas Šiuipys. Žodį tarė Politinių kalinių ir tremtinių 

sąjungos Viekšnių grupės pirmininkas Teofilis Januškevičius, mažeikietis Šaulių sąjungos 

atstovas Alfonsas Degutis, kai kurie kiti apeigų dalyviai. 

542

Dalis jų aplankė ir Mažeikių rajono Milių kaime esantį Jonuškio miškelį, kuriame anais 

rūsčiais metais, okupantų kariuomenės apsupti, nelygioje kovoję ir žuvo laisvės kovotojai 

P. Šiuipys ir A. Švažas. Netoli anuomet buvusio partizanų bunkerio, prieš penkis dešimtmečius jų 

krauju aplaistytoje žemėje, įkastas nedidelis kryžius, ant kurio prikalta lentelė su žuvusiųjų 

vardais. Daugelio čia apsilankiusiųjų nuomone, į miško tankmę reikėtų praskinti takelį kad 

norintys galėtų čionai ateiti padėti gėlių, parymoti. Gal atsirastų rėmėjų, kurie padėtų atstatyti ir 

kuklų bunkerį? Regis, tai būtų pirmoji mūsų krašto partizanų memorialinė vieta. Gal šiam 

tauriam darbui jėgas suvienys patriotiškai nusiteikę moksleiviai ir politinių kalinių bei tremtinių 

atstovai? 

Nežinomas kapas Užbravarėse: Viekšnių krašto sakmės [3]: Pagal Stefanijos Olšauskytės- 

Urbonienės (gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar 

gyvenančios Viekšniuose) pasakojimą parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 31. 


Kada vežė žmones į Sibirą, atvažiavo stribokai į Uogiškių kaimą išvežti Jasučių šeimos. 

Broliai Jasučiai gulėjo kitame namo gale. Jie iššoko pro langą ir pabėgo. O tėvus, jau senukus, 

išvežė į Sibirą, ir jie ten mirė. Jasučių namas buvo prie pat kapelių. Niekas nežinojo, kad tuose 

kapeliuose pasiliko tykoti stribokai. Kai po kelių dienų broliai Jasučiai parėjo namo ir lindo pro 

langą, stribokai pradėjo šaudyti ir abu nušovė. 

Kaime gyvenusiam Gauronskiui buvo liepta nušautuosius brolius Jasučius atvežti į paventį 

prie Viekšnių. Ans prisidėjo į ratus šiaudų, paguldė Jasučius ir atvežė į tą vietą, kur tie šieno 

kupsteliai (už Viekšnių, už tilto per Ventą, vakarinėje kelio pusėje, tarp žemyn einančio keliuko ir 

atkalnių krūmų). Ant žemės paklojo kiek šiaudų ir paguldė Jasučius. Tų šiaudų liko ir ratuose. 

Kai parvažiavo namo, tą naktį Gauronskiui sapne Jasučiai ir sako: „Tu mumis Užbravarėse 

palikai, bet mes pas tave kiekvieną naktį ateisim. Kad mūsų krauju sukruvintus šiaudus išmetei 

prie tvarto.” Tai vakarais Gauronskis ir matydavo — du pasisuka į jo kelelį ir atein į kiemą. 

Aš ėjau į Viekšnius, žiūriu — guli broliai Jasučiai šiauduose pamesti. Sako, iškasė duobę ir 

juos sulaidojo. 

[Jasutis Stasys, Kazio, gimęs 1881 metais, ištremtas iš Uogiškių kaimo 1948 metų gegužės 22 

dieną. Tą pačią dieną iš Uogiškių kaimo ištremta Daujotų šeima]. 






















543

























perduoti. 






























544





















































E. Perminas). 

545














































Riauka Adomas. Gimęs amžių takoskyroje: Laikas ir likimai // Vienybė. — 1999. — Spal. 

26: ir nuotraukos. — Tekste: 

„1919 metais išdalijus Stočkų dvarą, Jonas išėjęs už berną pas Benediktą Mikuckį į 

Boguslavo kaimą.” Po karo buvo kolūkio „Artojėlis” pirmininku. Už tai, kad partizanams (Jonui 

Šiušai ir kitiems trims) atidavė aviną, buvo suimtas, 1950 m. nuteistas 25 metams kalėjimo ir 5 

metams tremties. „Suėmė Mažeikių turguje. Į areštinę jį nusivedęs viekšniškis Paškevičius, 

segėjęs leitenanto antpečius.” Grįžo į Tučių kraštą 1955 metais. Iki pensijos dirbo kolūkyje 

kerdžiumi. 

546

Jonikienė Roma. Prisikėlimo, emocijų ir įvykių dešimtmetis // Vienybė. — 1999. — Gruod. 

2. — Tekste: Akmenės rajono Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos, tremtinių choro įkūrimo 

dešimtmečio paminėjimas. Minimi viekšniškiai J. Riaukienė, J. Bacevičienė, B. Aleksaitytė, 

T. Januškevičius, V. Kenstavičius. Teofilis Januškevičius apdovanotas antrojo laipsnio, 

Vladas Kenstavičius (po mirties) — trečiojo laipsnio politinių kalinių ir tremtinių žymekliais. 

Riauka Adomas. Augino tėvai penkis sūnus: Iš rūstaus pokario metraščių // Vienybė. — 

2000. — Saus. 4. — Visas tekstas: 

Zigmas Vasiliauskas yra Joniškio rajono Biriūnų kaimo gyventojas. Daug laiko ir jėgų jis 

paaukojo, siekdamas išsiaiškinti savo mamos Joanos Beleckaitės-Vasiliauskienės brolių likimą 

bei jų žūties aplinkybes. Jo paprašytas, ir aprašau tai, ką pavyko sužinoti. Tegu šis pasakojimas 

bus nusilenkimas Lietuvos laisvės kovotojams broliams Beleckams, jų patriotizmui ir 

vyriškumui. 

Vidutiniokai Vincas ir Ieva Beleckai nuo seno gyveno Apušroto kaime, miškingame Kruopių 

valsčiuje, augino vaikus, mylėjo dosniai prakaitu aplaistomą savo žemelę. Jie valdė 12 hektarų 

miško ir 8 hektarus dirbamos žemės. Nedideli plotai, bet tvarkingai ūkininkaudami, Beleckai 

pasistatė gražius pastatus, į svetimą kišenę nelindo. Beleckams gimė penki sūnūs ir dvi dukterys. 

Drausmingoje ir šviesioje ūkininkų šeimoje vyravo tautinės savigarbos jausmas, patriotinė 

protėvių dvasia. Visi, kas šią šeimą pažino, atsiliepdavo tik gerai — darbštūs, tikintys, anksti 

kyla į darbą, sekmadienius švenčia. Vaikai, jei ne svetur, tai namuose dirbo, dykai duonos 

nevalgė. 

Tekėjo kaip upė metai. Suaugo vaikai. Paseno tėvai. Keitėsi laikai. 1940-ųjų vasarą į Lietuvą 

atidundėjo bolševikų tankai. Dvidešimtmetis Pranas Beleckas grįžo iš tarnybos Lietuvos 

kariuomenėje puskarininkiu. Kai po ketverių metų tie patys rusų tankai sugrįžo, nešdami skurdą, 

tremtis ir kitokias skriaudas, pagal amžių kariuomenėje tarnauti jau buvo tinkami visi penki 

Beleckų sūnūs. Visi buvo prasilavinę ir gerai suvokė kraštą ištikusią nelaimę: ar rudas, ar 

raudonas — toks pat okupantas. Todėl broliai Beleckai nutarė neiti į svetimą kariuomenę, o 

laukti išmušant valandos, kuomet galės vyti lauk neprašytus okupantus. 

Apušroto sodžiaus 24 ūkininkų sodybos glaudėsi tarp didelių miškų. Vienas miško kampas 

siekė pačią Beleckų sodybą: išgriuvai iš trobos — ir tiesiai į girią. 

Rusai su savo pagalbininkais stribais suprato, kad penki vyrai iš patriotiškai nusiteikusios 

šeimos eis ne su jais, o prieš juos, tad nuo netikėtų jų apsilankymų neužsiverdavo durys. Ir vis 

tas pats klausimas: 

— Kur vaikai? 

Pirmasis krito vyriausias sūnus Jonas. Jis buvo išėjęs užkuriu į kaimyninę sodybą. Vieną rytą 

auštant sulojo šunys. Priėjęs prie lango ir pamatęs ateinančius uniformuotus vyrus, Jonas bėgęs 

miško pusėn, bet pakeliui jį pakirto atėjūnų kulka. Tą patį pirmąjį naujos okupacijos rudenį, 

1944-aisiais, kančiose nutrūko ir antrojo Beleckų sūnaus, Stasio, gyvenimas. Apsimetę 

partizanais, saugumiečiai jauną vyrą, trijų vaikų tėvą, ilgai vedžiojosi po sodybas ir miškus — 

gal suves su tikrais rezistentais. Stasys klastą pajuto ir nieko neišdavė. Tuomet saugumiečiai 

atėjo jau atvirai ir išsivedė, jau piktuoju reikalavo išduoti miško vyrus. Spėjama, kad Stasį 

kankino tol, kol užmušė. 

Trečiasis Beleckų sūnus, Vladas, gimęs 1923 metais, buvo mokęsis Šiaulių gimnazijoje. 

Buvęs labai gabus mokslui ir sugebėdavęs viską dirbti. Be to, dar mokėjęs gražiai armoniką 

virkdyti, buvęs draugų mėgiamas ir daug jų turėjęs. Vladas daug padėdavęs ir partizanams. 

Broliui Pranui 1945 metų pavasarį jis parūpino dokumentus vykti traukiniu į Dzūkiją, kur buvęs 

šaukiamas partizanų vadų suvažiavimas. Deja, nelaimė ir jam pastojo kelią: kuliant javus tėvų 

ūkyje, atėjo ir areštavo. Tėvai apie Vladą jokių žinių nebegavo, tik po daugelio metų 

dokumentuose aptikta, jog jau po savaitės vaikiną nuteisė penkiolikai metų, o kaip ir kur žuvo, 

nežinoma. 

Nuo pat pirmųjų okupacinės sovietų kariuomenės sugrįžimo dienų net atokiausiuose 

kaimuose įsivyravo teroras ir baimė. 1944 metų gruodžio 25 d. Apušroto kaimą kaip širšės 

užplūdo rusai ir stribai. Matyt, įtarė sodybose esant partizanų. Pirmiausia pelenais paleido 

pakeliui į Spaigius buvusią Maskoliūnų sodybą. Iš šios sodybos penki sūnūs buvo išėję į miškus. 

547

Sudegino ir Gedžiaus namus, nes jo sūnus taip pat buvo miške. Beleckams gaisru seniai grasino, 

jei neprisistatys ieškomas sūnus Pranas. Suprantama, kolaborantai jo nesulaukė, tad išliejo pyktį 

ant tėvų ūkio. Užgriuvusių nelaimių sukrėsta, Ieva Beleckienė tik verkė ir meldėsi. 

Nebeturėdami savo pastogės, senieji Beleckai glaudėsi tai vienur, tai kitur. Kartą, matyt pasiilgę 

savo kaimo, sugrįžo į Apušrotą. Tikriausiai, kam nors pranešus, buvo suimti ir 1947 metų kovo 

pabaigoje ištremti į Sibirą be teisės sugrįžti. 

Tėvus ištrėmus, gimtajame krašte liko du sūnūs. Jauniausiasis, 1926 metais gimęs Algirdas, 

buvo pramokęs siuvėjo amato ir ėjo per kaimus siūdamas. KGB agentai netruko suuosti, kas 

tasai keliaujantis siuvėjas, ir iš Žvyrelės vienkiemio netoli Akmenės kartą išsivedė tardyti. Antrą 

sykį saugumiečiai aukos nebesulaukė. Vėl pašauktas į tardymą, jis išėjo į mišką, pas brolį Praną. 

Okupantai ir jų parankiniai nepamiršo ir dukterų. Joana Vasiliauskienė augino 5 vaikus, tarp 

jų — ir mano pašnekovą Zigmą. Saugumiečiai nepaleido jos iš akių, daug kartų tardė, grasino 

represijomis. Joanos vyras Stasys Vasiliauskas ne vienerius metus išbuvo miškuose, kovose du 

kartus buvo sužeistas, namiškiai sužeistą parsigabeno ir gydė bunkeryje, bet 1948 metais jį 

okupantai suėmė ir nuteisė 25 metams kalėti. Grįžo po 13 metų kalėjimo ir 1966-aisiais mirė. Tik 

Antanina Beleckaitė-Bružienė išvengė represijų, tačiau melioracijos buvo nukeldinta iš Apušroto 

kaimo. 

Mano pašnekovas, partizano sūnus Zigmas, ypač mylėjo ir gerbė savo dėdę Praną Belecką. 

Tai buvęs kresnas, stiprus ir labai drąsus vyras. Draugavęs su Jonu Šiuša, taip pat užgrūdintu 

partizanu. Jiedu eidavę kur pavojingiausia, naktimis neretai apsilankydavę ir Akmenės bei 

Viekšnių miesteliuose. Trylikamečiui Zigmukui meldžiantis Velykų naktį Akmenės bažnyčioje, 

kažkas ant peties uždėjęs sunkią ranką. Atsigręžęs išvydo dėdę Praną su Jonu Šiuša. „Kaip 

gyveni, Žebenkščiuk?” — išgirdęs švelnų klausimą. Taip berniuką vadino miškų vyrai, nes jis 

dažnai jiems atnešdavęs ryšulėlį su maistu ir vaistais. 

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Vyčio būrys, vadovaujamas Prano Belecko, buvo 

kaltinamas, kad kautynėse prie Gudų malūno nukovė 4 saugumiečius: leitenantą Pozdniakovą su 

palydovais. Saugumas akylai sekė kiekvieną partizanų žingsnį, ieškodamas progos juos 

sunaikinti. Ir proga pasitaikė. 

1949 metų birželio mėnesį, vakarykščiai atšventę Sekmines, „Vyčio” partizanai nakvojo 

Purvinės miške. Dar neprašvitus, mišką apsupo kariuomenė. Būta išdavystės. Mišką ėmė šukuoti 

nuo Kairiškių link Ventos upės. Nors 14 palyginti silpnai ginkluotų partizanų negalėjo ilgai 

priešintis, kautynių triukšmą girdėjo aplinkiniuose kaimuose. Dalis būrio kovotojų žuvo iš karto, 

kiti pasislėpė miškų tankmėje. Trys partizanai atsišaudydami pasiekė Daubiškių kaimo palaukę. 

Prasiskynę kelią pro sargybą, partizanai per rugių lauką pasiekė tankiais žilvičių krūmais 

apaugusią Ventos upę. Perplaukę Ventą, jie atsidūrė laisvėje. Tai buvo Stasys Dimša-Raitelis iš 

Dauginių kaimo, Jonas Šidlauskas-Šalmas iš Uogiškių ir Pranas Beleckas-Malūnininkas, būrio 

vadas. Jis buvęs sužeistas į šlaunį, o Dimša — į ranką. Sulaukę nakties, partizanai vėl grįžo į 

kairįjį Ventos krantą ir pasuko į J. Šidlausko gimtąjį Uogiškių kaimą. Negavę prieglobsčio pas 

vieną ūkininką, jie patraukė į nedidelį miškelį ir, žaizdų bei nuovargio nukamuoti, kietai sumigo. 

Tuo metu apie 30 stribų būrys ieškojo likusių gyvų Purvinės miško partizanų. Ar piktas liežuvis, 

ar rasoje likusi brydė nurodė kelią. Persekiotojai užklupę partizanus miegančius. Stribų 

vyresnysis, prisiartinęs prie miegančiųjų, spyręs koja ir liepęs keltis. Pranas Beleckas visuomet 

revolverį nešiodavęsis prie diržo, matyt, ir miegodamas ranką laikęs ant ginklo. Staiga nusimetęs 

apklotą, jis šovė į stribą. Pastarajam nugriuvus, pasipylė šūviai. Kulkų suvarpyti, visi trys 

kovotojai žuvo. 

Tą kartą iš 14 Purvinės miške stovyklavusių partizanų žuvo 8, tarp išsigelbėjusių buvo 

jaunesnysis Prano brolis Algirdas. Jis su likusiais bendražygiais dar apie porą mėnesių laikėsi, 

bet vieno susišaudymo metu irgi buvo nukautas. 

Kai kas gal sakys, kad tos jaunos gyvybės buvo beprasmės aukos ir nieko anuomet nepakeitė. 

Tiesa, jie neatliko kažin kokių istorinių žygdarbių, nevertė nuo bėgių traukinių. Jų šventas ir 

taurus tikslas buvo — netarnauti okupantams. 

Brolių Beleckų tėvas, atodūsiais lydėdavęs vakaruose, kur gimtinė, nusileidžiančią saulę, po 

keleto metų atgulė amžinojo įšalo žemėn. Motinai Ievai Beleckienei, daug prisikentusiai, 

netekusiai sveikatos, okupantai leido sugrįžti į Tėvynę. Jau sunkiai pasiligojusi, mama dar laukė 

548

sugrįžtančio bent vieno sūnaus, netikėjo, kad visų nebėra. Paskutinį kartą Motina paglosčiusi 

buvusios sodybos pamatų akmenis — tarsi mylimų sūnų kapą. 

Štai toks vienos doros ir laisvę bei tėvynę Lietuvą mylėjusios ūkininkų šeimos likimas. 

Muturas Algimantas. Žuvo už laisvę // Būdas žemaičių. — 2000. — Liep. 4. — Visas 

tekstas: 

1944 m. aktyvesni viekšniškiai vyrai pradėjo burtis į LLA. Pagal Lietuvos Kovos Sąjungos 


Čėsna (neseniai atvykęs gyventi iš Kauno), mokytojas Aleksas Zapkus ir Viekšnių, kooperatyvo 

prekių paskirstymo punkto vedėjas Albertas Švažas. Šiems trims vyrams organizacinis darbas 

sekėsi neblogai, nes jau liepos mėnesį 30 viekšniškių savanorių išvyko į Plinkšes. Čia buvo 

kuriama Tėvynės apsaugos rinktinė. Liepos 29 d. viekšniškiai pirmo pulko sudėtyje jau dalyvavo 

kautynėse ties Viekšniais, Zavante [Zavente] ir Daubiškiais. Tada pulkas ryžtingai pasipriešino 

tarybinės armijos puolimui. 1944 m. rugsėjo 7 d. apsaugos rinktinės štabo įsakyme Nr. 38 yra 

paminėtos A. Zapkaus, A. Švažo ir kitų viekšniškių pavardės. 

Po to buvo mūšis prie Sedos. Kas domisi karo ir pokario metų mūsų krašto istorija, žino, kad 

Tėvynės apsaugos rinktinė buvo išsklaidyta, fašistinė kariuomenė išvyta. Atėjo nauja, tarybinė, 

santvarka. Naujoji valdžia pradėjo persekioti, kalinti ir tremti tuos Lietuvos žmones, kurie 

priešinosi tarybų valdžios atėjimui. Į tokių „nusikaltėlių” sąrašus pateko Albertas Švažas ir kiti 

viekšniškiai. Vengdamas bausmės Albertas negrįžo į Viekšnių apylinkes. Jis tada įsijungė į 

rezistencinę veiklą... „Antrajam būriui, kuris turėjo bazę Gegrėnų kaimo apylinkėse, vadovavo 

Albertas Švažas. Pastaruoju metu jis buvo Žemaičių legiono tiekimo skyriaus viršininku...” 

(Knyga. Archyviniai dokumentai apie nacionalistų antitarybinę veiklą. Vilnius. Mintis. 1966. Iš 

A. Kubiliaus parodymų). Pagal tuometinės Mažeikių apskrities LLA „Alkos” rinktinės štabo 

ryšininko — kovotojo Liudo Raudonio prisiminimus, A. Švažas kurį laiką buvo Alkos rinktinės 

štabo ūkio dalies vedėju. Tada šios rinktinės štabas bazavosi Alsėdžių, Platelių, Kalvarijos, 

Sedos, Ylakių apylinkėse. Šiam štabui įsivėlus į tarybinių saugumiečių pinkles A. Švažas 

atsidūrė Plinkšių apylinkėse. Jam tada pavyko išsisukti iš kėgėbistų rankų. Kadangi jis buvo ne 

vietinis, plinkšiškiai LLA kovotojai jo nepažinojo ir nepasitikėjo, tad į savo būrį jo nepriėmė. 

Tada A. Švažas užmezgė ryšius su Tirkšlių LLA kovotojais. Tačiau ir čia kilo nesutarimų. 

A. Švažas nesutiko būti eilinis kovotojas. Norėjo būti vadas. Tirkšliškiai nesutiko jam paklusti, 

todėl jis grįžo į savo gimtąsias Viekšnių apylinkes. Kurį laiką slapstėsi Palnosų kaime, Domo 

Dargio sodyboje. Netrukus ir čia pasidarė nesaugu. 

Per daug dažnai sodyboje pradėjo lankytis tarybiniai kareiviai, stribokai ir šiaip aktyvistai. 

Alberto būta tokio žmogaus, kuris negalėjo sėdėti sudėjęs rankas. Ieškojo ryšių su vietiniais LLA 

kovotojais. Taip ėjo iš sodybos į sodybą, iš pamiškės į pamiškę. Kai kur išsikasdavo bunkerį, kai 

kada pamiegodavo pakrūmėje ar šieno kaugėje. 1947 m. vasarą atsidūrė Milių kaime, 

tuometiniame Viekšnių valsčiuje. Susirado bendraminčius, besislapstančius Leoną Joniškį ir 

Praną Šiuipį nuo tarnybos tarybinėje kariuomenėje. Netrukus prie jų prisigretino aktyvus ir 

„labai didelis kovotojas” už Lietuvos nepriklausomybę viekšniškis, MGB agentas Keršys 

(slapyvardis — Stasys). Visi keturi vyrai kurį laiką gyveno Milių kaime, Kazio Butos sodyboje. 

Po to apie 200 m. nuo šios sodybos, link miško, įsirengė patogų bunkerį. Jame galėjo gyventi 

5—6 vyrai. Įsigijo daugiau ginklų, šaudmenų, pradėjo galvoti apie rimtesnę savo veiklą. 

Rugpjūčio mėnesį A. Švažas artimiau susipažino su Milių kaimo gyventoja mokytoja Ona 

Virkutyte. Ši buvo Akmenės rajone, Dabikinės vaikų namuose, įsikūrusios pogrindinės 

antitarybinės organizacijos „Lietuvos demokratinė kovos sąjunga” 43-ojo skyriaus narė — 

ryšininkė. Jos dėka A. Švažas du kartus susitiko su LLA Žemaičių apygardos štabo ryšininku 

A. Preibiu „Aušra”. A. Švažas parašė keletą antitarybinių lapelių tekstų, kuriuos įdavė 

O. Virkutytei, o ši perdavė į Dabikinę, pogrindinės organizacijos štabą. 

1956 m. tuometinės Pabaltijo karinės apygardos KGB prokurorai apklausė Viekšnių buvusį 

viršininką Loktianovą, MGB agentus Keršį, Čiužą, Antanavičių. Iš apklausos protokolų matyti, 

kad šiuos vyrus į būrį subūrė minėti agentai. Pirmieji buvo L. Joniškis ir P. Šiuipys. 1947 m. 

vasarą prisijungė ir A. Švažas. Minėti prokurorai išsiaiškino, kad Dabikinėje susibūrusi 

549

antitarybinė organizacija ir LLA Žemaičių apygardos štabas veikė vadovaujami tarybinių 

saugumiečių. 

Taip vyrai sutiko 1948-uosius. Sausio 3 d. Stasys savo darbdaviams pranešė, kad Miliuose, 

bunkeryje, gyvena anksčiau paminėti vyrai. Apskrities MGB davė Stasiui užduotį sausio 7 d. 

palikti bunkerį. Šeštą dieną Stasys pasakė, kad eina aplankyti pažįstamos merginos ir daugiau į 

bunkerį negrįžo. Sausio 7 d. į Milių kaimą atvyko Mažeikių apskrities MGB viršininko 

pavaduotojas Vasiljevas, 32-o šaulių pulko antro bataliono vadas — MGB kapitonas 

Semionovas, Viekšnių MGB viršininkas, kapitonas Loktionovas, 32-o šaulių pulko antro 

bataliono grandies vadas — MGB leitenantas Ceblocovas, komendantas — MGB jaunesnysis 

leitenantas Vasiliauskas, 32-o šaulių pulko antro bataliono MGB seržantas Volkovas ir penkiolika 

tarybinių kareivių. Bunkerio vietą Stasys žemėlapyje buvo seniai parodęs. Be to, į bunkerio vietą 

iš K. Butos sodybos vedė sniege paliktos pėdų žymės. Nuo bunkerio angos į miško gilumą buvo 

dar vienas sniege išmintas takelis. Kareiviai, priartėję prie bunkerio, pasiūlė pasiduoti gyviems. 

Iš bunkerio niekas neatsiliepė. Kareiviai pasiuntė K. Butą atkelti į bunkerį įėjimo angos dangtį. 

Jam šito padaryti nepavyko. Tada K. Butai buvo liepta iškapoti dangtį kirviu. Kai šis ėmėsi šio 

darbo, pro bunkerio ventiliacijos angą pasipylė šūviai. Per valandą laiko iš vienos ir kitos pusės 

paleidžiant po keletą šūvių kareiviams pavyko iškapoti angos dangtį. Vėl buvo pasiūlyta 

pasiduoti. Iš bunkerio nebuvo atsakyta. Tada kareiviai pro angą įmetė keletą granatų. Po kurio 

laiko į bunkerį vėl buvo pasiųstas K. Buta. Jam liepė bunkeryje esantiems žmonėms pasakyti, 

kad šie pasiduotų. Iš bunkerio išlindęs K. Buta rankose laikė sugedusį automatą. Jam ginklą 

įdavė bunkeryje esantys vyrai ir liepė pasakyti kareiviams, kad jie gyvi nepasiduos. Po 10—15 

minučių iš bunkerio išlindo Leonas Joniškis. Jis kareiviams pareiškė, kad likusieji du gyvi 

nepasiduos. Link bunkerio angos kareiviai metė granatą. Ši nepasiekusi angos sprogo ir sužeidė 

K. Butą ir kareivį Starbijevą. Tada kareiviai į bunkerio angą vėl sumetė keletą granatų, paleido 

signalines raketas. Po pusvalandžio į bunkerį buvo pasiųstas kareivių sulaikytas Ignas Žulpa. 

Šiam pabandžius įlįsti į apgriautą bunkerį, iš ten pasipylė šūviai. Kareiviai matydami, kad jų 

mestos granatos pro bunkerio dangtį nepadaro žalos, kitoje bunkerio vietoje nukasė sniegą ir 

žemę. Kulkosvaidžiu bunkerio lubose prašaudė angą ir pro ją į vidų sumetė keletą granatų. Tik 

tada iš apgriauto bunkerio buvo ištraukti dviejų vyrų lavonai. Tai buvo Albertas Švažas, Prano, g. 

1916 m., ir Pranas Šiupys, Antano, g. 1922 m. Nužudytųjų palaikai buvo išvežti į Viekšnių 

MGB, mat tarybiniai saugumiečiai juos privalėjo dar nufotografuoti. Kur vėliau buvo padėti vyrų 

palaikai, gal žino kai kurie viekšniškiai? 

Taip baigėsi dar vieno LLA Žemaičių legiono Alkos rinktinės kovotojo Alberto Švažo 

trumpas gyvenimas. 

Muturas Algimantas. Kur Alberto Švažo kapas? // Būdas žemaičių. — 2000. — Rugs. 19. — 


Laikraštyje „Būdas žemaičių” Nr. 51 (2000 liepos 4 d.) straipsnyje „Žuvo už laisvę”, rašiau 

apie viekšniškių Alberto Švažo ir Prano Šiuipio žūtį. Rugpjūčio mėnesį, Mažeikių muziejininkų 

ekspedicijos metu, lankiausi Viekšniuose. Teko išgirsti įvairių istorijų apie šiuos vyrus. Girdėtos 

istorijos ir dabartiniai įvykiai Viekšnių kapinėse privertė mane dar kartą pasidomėti šiais 

žmonėmis. Teko kalbėtis su vietiniais viekšniškiais ir net su šių vyrų giminaičiais. 

Pranas Šiuipys prieš karą gyveno Pavenčių kaime, mažame, į pirtį panašiame, namelyje. 

Žemės turėjo labai mažai, todėl daugiausia tarnavo pas ūkininkus. Didžiavosi savo gimine. Jo 

brolis buvo 1919 metų savanoris ir Klaipėdos krašto vaduotojas. 1940 m. labai trumpai buvo 

įsijungęs į partizaninę veiklą. Atėjus vokiečių valdžiai, vėl tarnavo pas ūkininkus. 1944 m., 

atėjus tarybų valdžiai, įsigijo pasą. Pastovaus darbo neturėjo. Bandė verstis smulkia prekyba, 

dažnai važinėjo į Klaipėdą. Kažkokiu būdu jam dingo tarybinis pasas, o tuo metu tai buvo baisus 

nusikaltimas. P. Šiuipys pradėjo slapstytis. Susipažino su A. Švažu. Pastarasis gimė 1918 m. 

Rygoje. Mokėsi Juodeikių kaimo (Židikų valsč.) pradžios mokykloje, Mažeikių ir Šiaulių 

gimnazijose. Mokslų nebaigė, nes tėvai nebegalėjo materialiai padėti. Šeimoje buvo šeši vaikai. 

1937 m. savanoriu išėjo tarnauti į Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Tarnavo Radviliškyje, 

vėliau — Vilniaus geležinkelio stoties komendantūroje. Jam buvo suteiktas vyresniojo 

puskarininkio laipsnis. Baigęs karo tarnybą, įsidarbino Linkaičių ginklų fabrike. Netrukus grįžo į 

550

Viekšnius ir pradėjo remontuoti geležinkelį. 1941—1944 m. dirbo Viekšniuose prekių 

paskirstymo išdavimo punkto vedėju. Šiame punkte buvo sudaryta viekšniškių komisija, kuri 

sprendė kam, kiek ir ko parduoti ar dykai atiduoti. Pradėjus kalbėti apie šios komisijos darbą, 

senųjų viekšniškių atmintis kažkodėl visiškai susilpnėja. Kokių nors archyvinių dokumentų apie 

šios komisijos darbą kol kas nepavyko rasti. 

1948 m. sausio 3 d. Milių kaime žūva abu vyrai. Po to keletą dienų, jų palaikai voliojasi prie 

tuometinio Viekšnių saugumo pastato. Viekšniškis fotografas Kinčinas užfiksavo šitą vaizdą. Tai 

šiurpi nuotrauka. Negalime jos publikuoti. Taigi šioje vietoje ir prasideda legendos bei įvairios 

istorijos. Vieni viekšniškiai sako, kad vyrų palaikai buvo užkasti už Ventos tilto, netoli kryžkelės 

Viekšniai—Žibikai—Svirkančiai, apie 30—40 m nuo kelio pylimo. Tą vietą viekšniškiai vadina 

pastauninku. Kiti sako, kad duobė prie pat kelio pylimo. Statant naująjį tiltą per Ventą, kapas 

atseit likęs po kelio pylimu. Kiti viekšniškiai sako, kad, praėjus keletui dienų po palaidojimo, 

kažkas iškasė žuvusių vyrų palaikus, valtimi perkėlė per Ventą ir palaidojo senosiose Viekšnių 

kapinėse. Kiti sako, kad tai buvo padaryta pavasarį. Apie šį paslaptingą palaidojimą nežinomi 

vyrai pranešė A. Švažo broliui ir P. Šiuipio seseriai. Kas tai galėjo padaryti? Viekšniškiai nežino, 

arba nenori pasakyti, nes bijo. Įdomus dalykas — pastaraisiais metais Viekšnių senosiose 

kapinėse vyksta keisti dalykai. Sakykime taip, ant tariamojo A. Švažo ir P. Šiuipio kapo 1990 m. 

buvo pastatytas medinis kryžius ir lentelė su užrašu — Lietuvos partizanai. Tiesa, jau nuo seno 

čia stovėjo medinis kryžius, tačiau jis paseno ir nuvirto. Atrodo, pernai toje pačioje vietoje buvo 

pastatytas metalinis kryžius su betoniniu pagrindu. 

Užrašas D. S., kaip viekšniškiai aiškino, tai — Doičen Soldaten. Ši kol kas tariama kapavietė 

yra netoli centrinių kapinių vartų, dešinėje pusėje. Ne seniai nugriautas ir toje vietoje stovėjęs 

ūkinis pastatėlis. Kas tvarkosi Viekšnių kapinėse, nelabai aišku. Ne vienas viekšniškis teigė, kad 

tikrai šioje vietoje yra palaidoti mano minimi vyrai. Vokiečių kareivių kapai yra šiek tiek toliau. 

Viekšniškiai kalba apie senutę, artimą A. Švažo giminaitę, mirusią gal prieš porą metų, kuri yra 

pašnibždėjusi ir parodžiusi šių vyrų kapą. Aš tikiu, kad Viekšniuose yra dar ne vienas drąsus 

žmogus, kuris tiksliai gali parodyti kapavietę. Išdrįskite, užeikite pas Viekšnių miestelio seniūną 

ir pasakykite. Tada žuvusiųjų artimieji galės normaliai sutvarkyti kapavietę, ir baigsis jau keleri 

metai po Viekšnius sklandančios gražios ir negražios legendos. 

Riauka Adomas. Šimtametis: „Ilgaamžiškumo paslaptį mielai atskleisčiau...” // Santarvė. — 

2000. — Gruod. 2. — Tekste: Lapkričio 26 dieną Viekšnių gyventojui Jonui Plekaičiui sukako 

100 metų. — Visas tekstas: 

Lapkričio 26-oji neeilinė diena buvo ne tik pačiam jubiliatui Viekšnių miestelio gyventojui 

Jonui Plekaičiui, švenčiančiam savo 100 metų sukaktį, bet ir gausiai jo giminei. Jubiliatą 

sveikino dvi dukros, trys sūnūs, trylika anūkų ir proanūkių, viekšniškiai politkalinių ir tremtinių 

atstovai, kaimynai, pažįstami. Prie vaišių stalo visi linkėjo jubiliatui sveikatos, dalijosi 

džiaugsmais ir rūpesčiais, pasakojo įspūdžius, prisiminimus. 

GAMTA PADĖJO IŠSAUGOTI SVEIKATĄ IR STIPRYBĘ 

— Sulaukus šimto metų, dabar kiekviena diena man bus dar brangesnė, negu iki šiol, nes 

gyvenimo limitas jau išnaudotas su kaupu, — juokavo jubiliatas. 

Su Jonu Plekaičiu malonu bendrauti. Nepaisant gilios senatvės, sveikai atrodo, viską puikiai 

prisimena, yra šnekus, mielai randa kalbą ir su jaunu, ir su pagyvenusiu. Ilgo gyvenimo paslaptį 

sakosi mielai atskleistų, jeigu tokią žinotų. Tikriausiai turįs Dievo palaimą... 

1900 m. lapkričio 26-ąją atėjęs į šį pasaulį, nuo mažų dienų buvęs pratinamas prie darbo ir 

niekuomet gyvenime netinginiavęs. Dar vaikelis Stočkų dvare jau piemenavo, vėliau ten pat 

bernavo. Aręs, akėjęs, bėręs grūdą į gimtąją žemelę, daug vagų išvertęs dvaro laukuose. Nebuvę 

laiko šlaistytis pakampiais, girtauti. 

1919-aisiais išparceliavus dvarą, Jonas išėjo bernauti pas Benediktą Mikuckį Boguslavo 

kaime. Po sunkių dienos darbų krisdavęs ilsėtis, o rytmetį keldavęs su ankstyvaisiais vieversiais. 

Užkabinęs pusmarškonės košės, vėl kibdavo į darbą. Dabar dar tie vaizdai atgyja: ankstyvas 

rytas, žemėn krenta rūkas, pamažėle teka saulė, pievoje žolę peša karvės. Graži gamta, grynas 

oras, gera nuotaika padėję išsaugoti sveikatą ir stiprybę. 

551

Jaunystėje kartais ir dūmelį užtraukdavęs, ir taurelę išlenkdavęs, bet, anot Jono, su saiku, tad 

ir sveikatai žalos nepatyręs. Žemės darbams tiesiog dūšią atiduodavęs. Taip buvę įprasta ir taip 

buvę gerai. Kaimuose buvo pilna jaunimo. Savaip gražios, įdomios buvusios sodybos. Visi 

sutartinai dirbę, smagiai ir gražiai linksminęsi ir nesiskųsdavę blogu gyvenimu. Pasak senolio, 

dabar, deja, apstu nenorinčių sunkiai dirbti, tik dejuojančių, kad blogai. Niekaip nesuprantąs 

vieno: dar taip neseniai rankas iškėlę džiaugėmės laisva Lietuvėle. Dabar, laisvę jau gavus, 

keikiame tos „laisvės pravadninką” V. Landsbergį. Vieni streikuoja, kiti piketuoja, treti kelius 

blokuoja. Kodėl tokia darbšti mūsų tauta savarankiškai nesugeba gerai tvarkytis? Po šia saule 

gyvendami supraskime, kad darbas ir tik darbas yra kiekvieno iš mūsų gerovės šaltinis, nors ir 

kokia santvarka būtų, mintija senolis. 

Lietuvos kariuomenėje netekę tarnauti, buvęs vienintelis motinos sūnus, todėl neėmė. Vedė 

Jonas Plekaitis jau 37-erių sulaukęs. Nors ir vėlokai, pasak jo, dar viską suspėjo. Į žmonas 

paėmęs 12 metų už save jaunesne to paties Stočkų dvaro darbininkę Teodorą Beržanskytę. 

Sulaukusi 87 m., pernai pati pasimirė. „Nugyvenome ilgą ir gražų gyvenimą. Nors iš savo darbų 

turtų nesusikrovėme, bet buvome laimingi, nes vienas kitą gerbėme ir mylėjome, dorais ir 

darbščiais žmonėmis užauginome savo atžalas Danutę, Zitą, Joną, Petrą ir Antaną”, — sako 

šimtametis. 

ŠIRDYJE TEBENEŠIOJA NUOSKAUDĄ 

Nors senolis Jonas nelinkęs minėti slogios praeities, tačiau vieną savo gyvenimo istoriją galįs 

pavadinti skausmingiausia, liūdniausia. Iki šiol tebenešiojąs širdyje nuoskaudą, kad sovietmečiu 

nekaltai buvęs nuteistas kalėti. 

Pokario metais Tučių apylinkėje nedidelio kolchozo „Artojėlis” pirmininku išrinko Joną 

Plekaitį, tuomet gyvenusį Viktoro Mandrijausko dvaro pastate, kur susikerta Telšių, Mažeikių ir 

Akmenės rajonų ribos. Šiose miškingose vietose laikėsi partizanai, o dienomis būriais siautė 

stribai. Kartą sutemus į Plekaičio langą pabarbeno... Tai buvo keturi partizanai, dabar prisimenąs 

tik Joną Šiušą iš Žalionės kaimo. Miškiniai paprašė avinuko maistui. Papjovęs, nulupęs ir 

atidavęs. Siūlomų pinigų nenorėjęs paimti, bet vyrai pasakė: „Imk, pravers” ir išėjo savais 

keliais. Pikta akis nužiūrėjo, ir Viekšnių saugumiečiams buvo pranešta, kad J. Plekaitis turįs 

reikalų su banditais. 

Kažkodėl kolūkyje pirmininko nepanoro areštuoti, tad suėmė Mažeikiuose, kai su arkliuku 

nudardėjo pinigų į banką. Penktojo kūdikio besilaukianti žmona akis pražiūrėjo, o vyras vis 

negrįžta. Prisikankinusi, kad grįžtantis su pinigais bus nužudytas išvažiavo ieškoti. Mieste rado 

išbadėjusį palaidą arklį ir sužinojo apie vyro areštą. 

Saugumiečiai Joną tardė, visaip koneveikė, banditų ryšininku vadino. „Ko prašė — daviau, 

nieko nepranešinėjau, nebuvau joks ryšininkas”, — teisinosi J. Plekaitis. Tik niekas jo 

nesiklausė. 1950-aisiais Šiauliuose nuteisė 25-eriems metams kalėjimo ir 5-eriems tremties. 

Atsidūrė prie Uralo kalnų, Sverdlovsko srityje. Milžiniškame barake dviaukščiai gultai, aplink 

budi sargyba. Nuo ryto iki vakaro nepakeliamai sunkūs miško ruošos darbai, kiti katorgos 

sunkumai. J. Plekaitis buvo užgrūdintas žemės darbų, tad ir lageryje už darbštumą ir 

sąžiningumą prižiūrėtojai jį gerbę. Deja, daug popieriaus tekę prirašyti, kol įrodė, kad čia 

papuolė visai nekaltas, prašė malonės iš okupantų valdžios. Bet ir po Stalino mirties lagerio 

vartai dar negreit atsivėrė. Tik 1955 m. rugsėjo 7 dieną prižiūrėtojas paliepė mesti darbą: „Gali 

važiuoti namo!” 

Grįžo į tą patį nuošalų gimtąjį Tučių kraštą. „Artojėlis”, kuriame pats pirmininkavo, jau buvo 

sujungtas su kitu tokiu pat kolūkiu elgeta „Tarybiniu artoju”. Jame iki pat pensijos dirbo 

kerdžiumi. 

Dabar buvęs politinis kalinys, dvaro laukų artojas Jonas Plekaitis prisiglaudė pas dukrą 

Danutę Juodeikienę. Nėra jai našta, šį tą dar pameistrauja, aplanko žmonos kapą, nueina į 

bažnyčią, pavaikšto po miestelį. 

Toks šiandien Rusijos lagerių nepalaužtas, gyvenimo ir žemės darbų užgrūdintas Jonas 

Plekaitis, žengiantis į antrojo šimtmečio savo gyvenimo metus. Tegul Dievas nepagaili jam 

ištvermės ir sveikatos. 

552

Nabažienė Lina [Lina Martinkutė-Nabažienė]. Užlieknės apylinkės istorijos vingiuose. — 

Užlieknė: Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Užlieknės filialas, 2001. — 59 p. 

— Kompiuterinis leidinys. Tiražas 2 egz. — Tekste: 

XII. Rezistentai, karo dalyviai, tremtiniai 

Trisdešimt dvi dienas gaudė Antrojo pasaulinio karo frontas palei Ventos upę Lėlaičių kaimo 

pakraštyje. Karas kaimo vyrams pasibaigė sėkmingai. Visi grįžo, fronte vieną kitą dieną ar net 

valandą pabuvę. Išsisuko ir tie, kurie ilgiau sugebėjo pasislapstyti. Niekas nebuvo kaime 

užmuštas ir net sužeistas per tas baisias trisdešimt dvi dienas. Sudegė taip pat vos keli pastatai. 

Panašiai šaudymai baigėsi ir gretimuose kaimuose. 

Rusų mobilizacijai kaimas ruošėsi seniai: kasė slėptuves, rengė jas namuose ir daržinėse, 

tvartuose, miškuose. Pašėlusios lėlaitiškio B. Elekšio gaudynės labai išgąsdino kaimo vyrus — 

po vieną ėmė važiuoti registruotis. Vieniems legalizavusiesiems nieko nebedarė, kitiems teko 

Sibire kentėti. Tik du vyrai iš Paventės kaimo žuvo kovodami rezistentų eilėse — Pranas Šiuipys 

ir Antanas Lileika. Pastarasis kovojo labai ilgai, išgarsėjo netikėtais pasirodymais ir žuvo 

didvyriškai netoli savo namų, kaimynų mažamečio sūnaus išduotas. Lileika netoli Šiuipio turėjęs 

nedidelį ūkelį ir varganus trobesius. Jis aktyviai kovojo ilgiausiai ir buvo paskutinis rezistentas 

tose apylinkėse. Ypač imta rūpintis jį pagauti po sėkmingų rezistentų kautynių Kundroto dvare. 

Ten buvo atpažintas ir Lileika. Nuo to laiko Paventės kaime eidamas visad sutikdavai kariškius. 

Net žūties dieną Lileika parodė šaltakraujišką drąsą. Jį pražudė pasitikėjimas kaimynais. Atėjęs 

pas kaimyną, jis iš vaiko ėmė reikalauti šovinių. Vaikigalis per kelis kaimus garsėjo šovinių 

kolekcija ir net jų manija. Iš jo negalėjai išpešti nė vieno šovinėlio. Atsisakė jų duoti ir pačiam 

Lileikai. Koks ten vyko pokalbis, dabar niekas nepasakys. Išėjęs berniūkštis tuoj dūmė į 

Viekšnius. Kol atbėgo kariškiai, praėjo nemaža laiko, bet rezistentas taip ir nepasigedo 

berniūkščio. Sodybą apsupo ir norėjo paimti jį gyvą. Lileika nepasimetė. Pajutęs pavojų, garsiai 

sušukęs: „Vyrai, mes apsupti” ir šaudydamas puolęs pro duris. Išsigandę trobelėje neva esančių 

vyrų, apsupėjai atšokę nuo durų ir langų ir sukritę ant žemės. Vieną, gulintį griovyje, Lileika net 

peršokęs. Miškas buvo tolokai. Ilgai šaudė į jį, bet jis bėgo ir bėgo. Parkrito kulkų suvarpytas jau 

krūmų pakraštyje. 

„Kai buvo nukautas Lileika ir paguldytas Viekšnių turgavietėje, kartą budėti su arkliu į 

miestelį nuvarė mano tėvą. Po nakties jis grįžo labai susijaudinęs, papasakojo, kad jam teko vežti 

laidoti garsųjį Lileiką. Kiek paknapsojus jam skirtame kambarėlyje, liepę važiuoti į turgavietę. 

Stribai sugriebę už kojų ir galvos miškinį ir sviedę į vežimą. Liepę vežti į Pastauninką, prie 

drėgno skardžio. Ten jau buvusi iškasta duobė. Matyt, su tėvu buvo reikiamai pakalbėta, nes jis 

vis nedrįsdavo parodyti laidojimo vietos, tik mostelėdavo kažkur pakrūmėn, skardžio link”, — 

pasakoja J. Elekšis. 

Pranas Šiuipys prieš karą gyveno Pavenčių kaime mažame, į pirtį panašiame, namelyje. 

Žemės turėjo labai mažai, todėl daugiausia tarnavo pas ūkininkus. Rusams paskelbus 

mobilizaciją, P. Šiuipys pradėjo slapstytis iš pradžių gimtajame kaime, vėliau, kai čia slėptis tapo 

pavojinga, teko pasitraukti toliau nuosavų namų. Susipažino su Albertu Švažu iš Rekečių kaimo 

ir Leonu Jonuškiu iš Milių kaimo. Netrukus prie jų prisigretino aktyvus ir „labai didelis 

kovotojas” už Lietuvos nepriklausomybę viekšniškis, MGB agentas Keršys (slapyvardis — 

Stasys). Visi keturi vyrai kurį laiką gyveno Milių kaime Kazio Butos sodyboje. Po to apie 200 m 

nuo šios sodybos, L. Jonuškio tėvų miškelyje, upelio skardyje iš storų rąstų įsirengė patogų 

bunkerį. Jame galėjo gyventi 5—6 vyrai. Įsigijo daugiau ginklų, šaudmenų ir pardėjo galvoti 

apie rimtesnę savo veiklą. 

Taip vyrai sutiko 1948-uosius. Sausio 3 d. Stasys savo darbdaviams pranešė, kad Miliuose, 

bunkeryje, gyvena anksčiau paminėti vyrai. Apskrities MGB davė Stasiui užduotį sausio 7 d. 

palikti bunkerį. Šeštą dieną Stasys pasakė, kad eina aplankyti pažįstamos merginos ir daugiau į 

bunkerį negrįžo. Sausio 7 d. į Milių kaimą atvyko Mažeikių apskrities MGB viršininko 

pavaduotojas Vasiljevas, 32-o Šaulių pulko antro bataliono vadas — MGB kapitonas 

Semionovas, Viekšnių MGB viršininkas kapitonas Loktionovas, 32-o Šaulių pulko antro 

bataliono grandies vadas — MGB leitenantas Ceblocovas, komendantas — MGB jaunesnysis 

leitenantas Vasiliauskas, 32-o šaulių pulko antro bataliono MGB seržantas Volkovas ir penkiolika 

tarybinių kareivių. Bunkerio vietą Stasys žemėlapyje buvo seniai parodęs. Be to, į bunkerio vietą 

553

iš K. Butos sodybos vedė sniege paliktos pėdų žymės. Nuo bunkerio angos į miško gilumą buvo 

dar vienas išmintas takelis. 

Apie bunkerio „šturmą” pasakojamos įvairios versijos — panašios, bet kartu ir skirtingos. 

Pirmoji, matyta vaiko akimis ir papasakota J. Elekšio minėtoje knygoje: „Namo kaip visada ėjau 

su klasioku Domu Rimkumi. Jis ir papasakojo, kas dėjosi prie jų sodybos. Apsupę bunkerį, 

kariškiai privertė jo tėvą lįsti į vidų ir pasiūlyti jame esantiems pasiduoti. Bunkeris buvęs kampo 

formos. Antroji dalis pagilinta, su brustveriu, už kurio sėdėję rezistentai, pasidėję ant jo ginklus. 

Išklausę ultimatumą pasakę, kad sutinka. Pirma išlindęs tėvas, po jo Jonuškis. Kareiviai tuoj 

prišokę ir šiam ištraukę ginklo spyną, ėmė klausinėti, kur kiti. Tada ir sprogusi iš bunkerio 

išmesta granata. Ir prasidėję. Rezistentai iš angos pakaitomis tai iš kulkosvaidžio, tai iš automato 

pliekę į kareivius, neleisdami jiems prieiti artyn. Vienas saugumietis keikdamasis pakilęs ir 

norėjęs mesti angon granatą, bet tuoj buvęs serijos pakirstas. Pagaliau gynėjus pasisekė ugnimi 

nuvaryti gilyn į bunkerį. Kariškiai į angą sumetę daugybę granatų, bet iš ten vis šaudydavo, kai 

jie bandydavo artintis prie angos. Gynėjus patikimai dengdavo bunkerio forma, nes sėdėjo už 

kampo ir brustverio. Tada ambrazūrą prikišę šiaudų, užpylę benzinu ir padegę. [...]. Miškiniai ir 

po to šaudę. [...]. Pagaliau imta ieškoti bunkerio perdengimo, ardyti jo stogą. Kai pavyko atplėšti 

lubas, miškiniai, matyt, suprato, kad jau atėjo mirtis. Iš vidaus ėmė rūkti dūmai — degino 

dokumentus. Saugumiečiai, norėdami juos paimti, skubiai pradėjo mesti į vidų granatas. Tada 

viskas ir nutilo. Kur palaidojo tris žuvusius, niekas nežinojo”. 

Kodėl autorius mini tris žuvusius nelabai aišku. Žinoma, kad žuvo du žmonės. 

Laikraščiuose „Vienybė” (1998 m. rugpjūčio 4 d.) ir „Santarvė” (1998 m. rugpjūčio 13 d.) 

A. Riaukos straipsniuose „Žuvo nepaklusę prievartai” buvo perpasakojama šitaip (cituojama 

„Vienybė”): 

„Žmonės kalbėję, kad jaunuoliai mėginę prasiveržti, bet iš visų pusių buvę apsupti. Per 

susišaudymą sužeistas į galvą rusų leitenantas Lukošiaus arkliais skubiai buvęs nuvežtas į 

Mažeikius. Gerai ginkluoti ir ištreniruoti kariškiai glaudžiu žiedu ėmę slinkti artyn bunkerio. 

Pasigirdęs šūksmas: „Pasiduokite. Jūs apsupti! Visi žūsite!” Jaunuoliai buvo pasiryžę geriau 

mirti, negu pasiduoti. Partizanavę keletą metų, jie žinojo, kas laukia. Tačiau lemiamą valandą 

kitaip pasielgė Leonas Jonuškis. Kai čia pat mirtis, matyt, neišlaikė jo nervai, staiga iššokęs iš 

bunkerio pasidavė enkavedistams. Slėptuvėje liko du vyrai. Čekistams žūt būt reikėjo jų gyvų. 

Kad užmegztų pokalbį su „belaisviais”, nerizikuodami gyvybėmis, jie pasitelkė svetimus 

žmones. Enkavedistai greitai atsivarę iš arčiausiai buvusios sodybos Kazimierą Butą, kažkodėl 

prisirišę virve ar grandine, jį įvarę į bunkerį. Pasigirdo šūviai... Sužeistas į kojas, K. Buta išvirtęs 

lauk iš slėptuvės. Tada atsivedė kitą ūkininką — Domą Rimkų, kuris pabūgęs pirmtako likimo, 

priešinęsis ir maldavęs pasigailėti. Bet lietuvio gyvybė nieko nekainavo atėjūnams. Partizanai 

supratę čekistų pinkles, į beginklį žmogų nebešaudė. A. Rimkaus dukra Stasė Pranauskienė, 

dabar Krakių gyventoja, žinanti, kad tada jos tėvukui P. Šiuipys pasakęs: „Gyvi nepasiduosime! 

Mirtis mums nebaisi”. Tuomet liepta pristatyti šiaudų. Kai tuos šiaudus sukišo į bunkerio angą, 

prišokęs kariškis uždegęs. Iš žeminės ėmę virsti dūmų ir ugnies kamuoliai. Spėjama, kad 

jaunuoliai, praradę viltį išsigelbėti, susisprogdinę paskutine granata. 

Vis dėlto ir tuomet į bunkerį lįsti enkavedistai dar nerizikavo. Atsivedę apie 90 metų senuką 

Adomą Šilainį, iš Amerikos grįžusį Krakių kaimo ūkininką, kurį privertę įlįsti į slėptuvę. Jis 

vėliau sakęs, kokį ten šiurpų vaizdą išvydęs. Tarp tuščių šovinių gilzių ant kruvinos žemės gulėjo 

sudarkyti dviejų vyrų kūnai... Juos čekistai sumetę į A. Virkučio roges ir išvežę į Viekšnių 

miestelį. Netrukus žuvusieji buvo padrėbti miestelyje, ties stribų būstine. Stribai slapta stebėdavę 

praeinančius — ar kas nesustos, ar nepravirks motina, apkabindama sūnų, o tada tiesus kelias į 

Sibirą. Po kelių parų juos užkasė atšlaitėje už Ventos, tuomet vadintoje „Pastauninku”. 

Pati įtikinamiausia versija buvo spausdinta rajoniniame laikraštyje „Būdas žemaičių” 

(2000 m. liepos 4 d.) A. Muturo straipsnyje „Žuvo už laisvę”: 

„Kareiviai, priartėję prie bunkerio pasiūlė pasiduoti gyviems. Iš bunkerio niekas neatsiliepė. 

Kareiviai pasiuntė K. Butą atkelti į bunkerį įėjimo angos dangtį. Jam šito padaryti nepavyko. 

Tada K. Butai buvo liepta, iškapoti dangtį kirviu. Kai šis ėmėsi šio darbo, pro bunkerio 

ventiliacijos angą pasipylė šūviai. Per valandą laiko iš vienos ir kitos pusės paleidžiant po keletą 

šūvių kareiviams pavyko iškapoti angos dangtį. Vėl buvo pasiūlyta pasiduoti. Iš bunkerio nebuvo 

554

atsakyta. Tada kareiviai pro angą įmetė keletą granatų. Po kurio laiko į bunkerį vėl buvo 

pasiųstas K. Buta. Jam liepė bunkeryje esantiems žmonėms pasakyti, kad šie pasiduotų. Iš 

bunkerio išlindęs K. Buta rankose laikė sugedusį automatą. Jam ginklą įdavė bunkeryje esantys 

vyrai ir liepė pasakyti kareiviams, kad jie gyvi nepasiduos. Po 10—15 minučių iš bunkerio 

išlindo Leonas Jonuškis. Jis kareiviams pareiškė, kad likusieji du gyvi nepasiduos. Link bunkerio 

angos kareiviai metė granatą. Ši nepasiekusi angos, sprogo ir sužeidė K. Butą ir kareivį 

Starbijevą. Tada kareiviai į bunkerio angą vėl sumetė keletą granatų, paleido signalines raketas. 

Po pusvalandžio į bunkerį buvo pasiųstas kareivių sulaikytas Ignas Žiulpa. Šiam pabandžius įlįsti 

į apgriautą bunkerį, iš ten pasipylė šūviai. Kareiviai, matydami, kad jų mestos granatos pro 

bunkerio dangtį nepadaro žalos, kitoje bunkerio vietoje nukasė sniegą ir žemę. Kulkosvaidžiu 

bunkerio lubose prašaudė angą ir pro ją į vidų sumetė keletą granatų. Tik tada iš apgriauto 

bunkerio buvo ištraukti dviejų vyrų lavonai. Tai buvo Albertas Švažas, Prano, g. 1916 m., ir 

Pranas Šiuipys, Antano, g. 1922 m. Nužudytųjų palaikai buvo išvežti į Viekšnių MGB, mat 

tarybiniai saugumiečiai juos privalėjo dar nufotografuoti”. 

Kitą dieną po bunkerio šturmo prasidėję areštai. Buvę suimti žuvusiųjų partizanų ryšininkai 

— Viekšnių valsčiaus tarnautojai Juozas ir Ona Virkučiai. Areštuoti ir L. Jonuškio, pasidavusio 

čekistams, broliai — Jonas ir Pranas. Lėlaitiškiai Jonas Silkinis ir Jonas Balvočius po dešimtį 

metų praleido Sibire už pagalbą partizanams. Leonas Jonuškis grįžęs iš lagerio jau be sveikatos ir 

netrukus miręs. 

Šiandien ne taip jau svarbu, kada koks šūksmas pasigirdo šturmuojant bunkerį, kokiu būtent 

momentu pasidavė Jonuškis, kas degino tuos šiaudus, nuo kieno granatos — savo ar kareivių — 

žuvo vyrai. Tokie ir kiti skirtumai išryškėja atidžiau įsigilinus į šias istorijas. Tačiau šiandien 

žuvusiųjų artimiesiems kelia nerimą kitas klausimas, kur dabar yra palaidoti žuvę vyrai? 

„Vieni viekšniškiai sako, kad vyrų palaikai buvo užkasti už Ventos tilto, netoli kryžkelės 

Viekšniai—Žibikai—Svirkančiai, apie 30—40 m. nuo kelio pylimo. Tą vietą viekšniškiai vadina 

Pastauninku. Kiti sako, kad duobė prie pat kelio pylimo. Statant naująjį tiltą per Ventą, kapas 

atseit likęs po kelio pylimu. Kiti viekšniškiai sako, kad praėjus keletui dienų po palaidojimo, 

kažkas iškasė žuvusių vyrų palaikus, valtimi perkėlė per Ventą ir palaidojo senosiose Viekšnių 

kapinėse. Kiti sako, kad tai buvo padaryta pavasarį. Apie šį paslaptingą palaidojimą nežinomi 

vyrai pranešė A. Švažo broliui ir P. Šiuipio seseriai. Kas tai galėjo padaryti?”, — tai ir plačiau 

kas šiandien dedasi senosiose Viekšnių kapinėse rašo „Būdas žemaičių”. 

Didžiojo tėvynės karo dalyvių, tiesiogiai dalyvavusių mūšiuose sąrašas: 

1. Čiužas Petras, g. 1911 m., Lėlaičių km. 

2. Elekšis Benas, g. d. nežinoma, Lėlaičių km. 

3. Končius Juozapas, g. 1911 m., Užlieknės km. 

4. Perminas Alfonsas, g. d. nežinoma, Užlieknės km. 

5. Perminas Antanas, g. 1914 m., Užlieknės km. 

6. Putramentas Zigmantas, g. 1919 m., Užlieknės km. 

7. Sidabras Tadas, g. 1917 m., Medžialenkės km. 

8. Stonys Tedeušas, g. 1920 m., Užlieknės km. 

9. Šlaustas Aleksas, g. 1922 m., Užlieknės km. 

10. Švatas Vitalijus, g. 1927 m., Medžialenkės km. 

Čia nurodytos gyvenamosios vietos po karo, nes gimimo vietos tiksliai nėra žinomos. 

Tadas Sidabras 1939 m. tarnavo Lietuvos armijoje, karo metais 16-ojoje lietuviškojoje 

divizijoje, 240-ajame pulke. Dalyvavo mūšiuose Latvijoje. Tadas buvo ryšininkas laidininkas ir 

telefonistas. Apdovanotas Ginkluotųjų pajėgų 60-mečio, Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 

30-mečio medaliais, Pergalės Didžiajame Tėvynės kare 40-mečio, TSRS 50-mečio, Mažeikių 

rajono išvadavimo 30-mečio ir 40-mečio ženkliukais. 

Petrą Čiužą ir Antaną Perminą karas suartino. Jie, patekę į armiją, Rusijoje drauge lankė kelių 

mėnesių kursus, fronte kovėsi viename pulke, karo audra abu nuvedė iki Čekoslovakijos. 

Antanas Perminas yra pasakojęs, kad jam yra tekę kariauti Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, 

Austrijoje, o pergalę šventė Čekoslovakijoje. Turi medalį už Berlyno paėmimą. Vitalijus Švatas 

kilęs iš Sedos, į kariuomenę pateko 1945 m.: buvo mobilizuotas į Tarybinės gvardijos 

555

Raudonosios vėliavos 295-ąjį pulką Rytprūsiuose (Itemburge). Po savaitės apmokymų, 

ginkluotas automatiniu pistoletu, dalyvavo mūšiuose Lenkijoje, Vokietijoje, Čekoslovakijoje. 

Berlyno šturmo metu buvo kontūzytas. Pergalę sutiko Čekoslovakijoje. Pulkas, kuriame tarnavo 

V. Švatas, po karo pėsčiomis grįžo iš Čekoslovakijos į Baltarusiją. Po to Vitalijus dar tarnavo 

Baltarusijos karinėje apygardoje iki 1948 m.: dirbo išminuodamas laukus prie Lenkijos sienos, 

padėjo likviduoti S. Banderos gaujas. Dėl sveikatos sutrikimų iš Tarybinės armijos buvo 

demobilizuotas. Turi septynis apdovanojimus: medalius už drąsą ir ištikimybę, Berlyno 

paėmimą, už pergalę prieš Vokietiją, J. Stalino padėką, ženklą „Tarybinei Armijai 50 m.”, medalį 

pergalės Didžiajame Tėvynės kare 30-mečiui. 

Benas Elekšis iš Lėlaičių tarnavo sovietų kariuomenėje tolimoje Vengrijoje. Karo pabaigoje 

dalyvavo trumpame susišaudyme su miške apsuptais vokiečiais. Dėl to vėliau buvo apdovanotas 

medaliu už pergalę prieš Vokietiją. 

Alfonsas Perminas, prasidėjus rusų mobilizacijai, bėgo į Vokietiją, bet rusai pagavo ir išsiuntė 

į armiją. Kariavo Lietuvoje. Aleksas Šlaustas, kilęs iš Medžialenkės, tarnavo 16-joje 

lietuviškojoje šaulių divizijoje. Kovoti teko Lietuvoje ir Latvijoje. 

Žiauriausios Stalino represijos palietė ir Užlieknės apylinkes. Vienaip ar kitaip nuo to 

nukentėjo daugiau kaip dvidešimt šeimų. Po Stalino mirties ištremtųjų gyvenimas palengvėjo, 

buvo mažiau kontroliuojami. Daugelio grįžusiųjų iš tremties problema — prisiregistravimas. 

Kolūkis nenorėjo priregistruoti. Daugelio tremties vietos ir likimai nežinomi, nes nebėra ko 

paklausti. 

Rausčių šeima iš Meinorių buvo ištremta už tikėjimą Jehovos liudytojais. Tremties vieta — 

Tomsko sritis, Tugansko rajonas, Samolužensko kaimas. Tėvas Albertas Raustys buvo kalėjime, 

o žmona Stanislava važiavo kartu, nors jos netrėmė. Išvežti buvo vaikai Vytautas Raustys, 

Augustinas Raustys su žmona Emilija ir dukra Silva, Justinas Raustys. Pastarojo žmona Monika 

nebuvo tremiama, bet po metų išvyko pas vyrą. Tremtyje jiems gimė trys vaikai. Tolimajame 

Sibire liko palaidotas Vytautas Raustys. Kiti grįžo į gimtinę. Dėl to paties tikėjimo buvo 

ištremtas Stasys Anužis su vaikais, irgi iš Meinorių. 

Medžialenkiškių Kuodžių šeima — Simas Kuodys, Bronislava Kuodienė ir dukra Bronė — 

buvo išvežti į Krasnojarsko kraštą, Krasnoturonsko rajoną, Buzunovo kaimą, nes buvo įtariami, 

kad palaikė Laisvės kovų dalyvius. Ten liko palaidota mama, o ta vieta dabar užlieta 

Krasnojarsko hidroelektrinės vandenimis. 

Į tą pačią vietą už partizanavimą ir žemę buvo ištremta Barauskų šeima iš Lėlaičių — broliai 

Jonas ir Pranas, jų tėvas. Jono žmona Cecilija liko palaidota Krasnoturonske, kaip ir Kuodienė 

užlieta Jenisiejaus vandenimis. 

Buvęs Lėlaičių malūnininkas Jonas Silkinis ir kaimynas Jonas Balvočius po dešimtį metų 

praleido Sibire už pagalbą pokario rezistentams Šiuipiui, Švažui ir Jonuškiui. Silkinis buvo 

politinis kalinys. Užliekniškė Aldona Žibikaitė-Batavičienė buvo išvežta kartu su tėvais 

Balvočiais už tai, kad buvo pasiturintys ūkininkai. Tremties vieta — Krasnojarsko kraštas, Bolšoj 

Ulujaus rajonas, Viesiolovkos kaimas. Tremtyje Aldona ištekėjo už kito tremtinio ir susilaukė 

dviejų sūnų. Grįžo į tėviškę. Užliekniškis Stanislovas Bunkus buvo įkalintas už tai, kad 

nemokėjo okupantams pyliavų ir pasipriešino pyliavų rinkėjams. Iš įkalinimo vietos gavo 

nurodymą su visa šeima išvažiuoti į nurodytą vietą — Bauską Latvijos Respublikoje. Grįžę 

apsigyveno savo namuose. 

Ištremta buvo nemažai stambesniųjų ūkininkų: Stasys Tenys su žmona iš Medžialenkės 

(vaikai — brolis ir sesuo — slapstėsi ir besislapstydami baigė mokyklą), Antano Vaičiaus šeima 

iš Lėlaičių, Adomas Krišmontas su žmona (vaikų neturėjo) iš Medžialenkės, Baltutis (negrįžo), 

Tarvydų ir Jonuškių šeimos iš Meinorių, Robertas Reškys su žmona (jis ten ir mirė, žmona grįžo) 

ir Jurgis Vaičius (dukros buvo pabėgusios, žmona mirusi) iš Užlieknės, Albinas Beinoravičius su 

žmona Rozalija iš Lėlaičių, Šiuipių šeima iš Paventės. Zuzaną Šiuipytę ginkluoti ir uniformuoti 

vyrai išsivedė tiesiai iš mokyklos. Jos brolis Antanas lankoje užlipo ant likusios nuo fronto 

minos. Koją iki kelio teko amputuoti. Taip ir vaikščiojo jis su mediniu ramentu. Negalėjo nei 

lakstyti, nei greit vaikščioti, bet kai atėjo į mokyklą vežti — dingo kaip į vandenį. Po kurio laiko 

jis vėl pradėjo lankyti mokyklą ir taip besislapstydamas ją baigė. 

556

Antanas Čepas iš Lėlaičių buvo ištremtas už partizanavimą. Atvažiavo vežti ir Gaudiešienės 

ūkyje gyvenusių jos giminaičių Končių. Šeima nepasimetė. Kai pamatė atvažiuojant sunkvežimį, 

dūmė viską pametę pakalnėn į Pievio krūmus. Po to šeima dar ilgokai slapstėsi ir išvengė Sibiro. 

Antano Valto šeimai 1953 m. pavasarį teko bėgti iš gimtųjų žemių, kadangi nenorėjo patekti į 

išbuožintojų rankas. Taip atsidūrė Ventspilyje ir išgyveno iki 1958 m. Grįžę apsigyveno 

Užlieknėje. Tikra panika kilo suėmus buvusius Lietuvos karininkus. Ypač visi gailėjo Jasiaus 

Gaudiešiaus. Žmonės stebėjosi, kodėl jis nesislėpė, nebėgo. Paventiškis Petras Tenys, bijodamas 

Sibiro, pasikorė. Žmonos nebeišvežė. Sibiro išvengė tie, kurių sūnūs išėjo į rusų armiją. 

Be galo sunkus buvo tremtinių gyvenimas Sibiro platybėse ir kitur, bet apie itin didelius 

žiaurumus iš buvusių tremtinių neteko girdėti. Galbūt, būtent tų, kurie buvo labiausiai kankinami 

ir engiami, šiandien mes ir nebegalime pakalbinti, nes jų nebėra. 

Rozga Leopoldas. Tada, kai buvo medžiojami žmonės (1) // Vienybė. — 2001. — Vas. 6. — 


Šie metai lietuvių tautai atnešė keletą gedulingų ir kraupių sukakčių. Nepaisant didelio 

nusivylimo šiandiena, nepaisant sunkaus pragyvenimo ir politinių kivirčų, šios sukaktys turėtų 

sukrėsti atmintį ir paskatinti dar kartą įvertinti taiką, demokratiją, nepriklausomybę. 

Jau paminėtas kraupių Sausio 13-osios įvykių dešimtmetis. Prieš akis pirmųjų Lietuvos 

visuomenės trėmimų 60-osios metinės. Manoma, kad per pirmuosius sovietinės okupacijos 

metus vien lageriuose ir tremtyje atsidūrė per 23 tūkstančius Lietuvos gyventojų. Daugumai jų 

tremtis reiškė begalines kančias ir neišvengiamą mirtį. Iki šiol nėra, ir matyt nebus suskaičiuota, 

kiek mūsų šalies žmonių žuvo kalėjimuose, NKVD tardymo kamerose. Daugelio jų bent vardus 

tos sukakties proga prisiminsime, nusilenksime jų atminimui. 

Tačiau reikia prisiminti ir tuos, kurie savo namuose, savo ūkiuose, savo gimtinėje tapo 

sužvėrėjusių sovietinių kolaborantų ir iš baimės paklaikusių raudonarmiečių aklo keršto 

aukomis. Visi žino apie šiurpią Rainių tragediją. Šiame kaimelyje netoli Telšių sovietiniai 

aktyvistai ir rusų kariškiai nukankino 74 Žemaitijos gyventojus, tarp jų iš Kairiškių kilusį 

moksleivį Kostą Bučių, iš Suginčių kaimo kilusį Adomą Simutį ir buvusį Medemrodės dvaro 

ūkvedį, inžinierių Česlovą Šalkauską. 

Užplūdę į Pravieniškių kalėjimą, birželio 24 d. besitraukiantys raudonarmiečiai nužudė apie 

260 čia kalintų nekaltų žmonių ir pačių kalėjimo darbuotojų. Buvo žvėriškai žudomos ir moterys, 

ir bejėgiai senyvi žmonės. Čia žuvo ir du mūsų kraštiečiai — Naujosios Akmenės seniūnijoje 

esančių Vegerių gyventojai Juozas Gasparaitis ir Pranas Skudrys, tuo metu kalinti Pravieniškėse. 

Tokių, tik mažesnio masto žudynių vietų turi kone kiekvienas Lietuvos rajonas. Aukštoji 

Panemunė Kaune, ligoninė ir cukraus fabrikas Panevėžyje, Budavonės miškas Vilkaviškio 

apylinkėse, Juodupės daboklė ir miškas, Papartynės ir Apušroto miškai Rokiškio rajone, Aliejų 

miškas prie Zarasų... Šiame sąraše yra ir Papilė, kur birželio 25 d. sovietiniai aktyvistai sušaudė 

7 šio krašto gyventojus: Steponą Gauronskį, Praną Jankūną, Steponą Marcinkų, Kazį Narščių, 

Joną Petrauską, Antaną Rupšį ir Joną Stankaitį. 

Taip pat seniai žinoma ir ne kartą mūsų rašyta apie Viekšniuose nužudytą kleboną dekaną 

Joną Navicką bei nuo besitraukiančių raudonarmiečių kulkų žuvusį Kruopių kleboną Benediktą 

Vanagą. Kartu su J. Navicku suimtą seną Viekšnių advokatą Juozą Barakauską mirtis ištiko 

netrukus po arešto. 

Deja, tai ne vienintelės ir ne paskutinės raudonojo teroro aukos Viekšnių ir Akmenės krašte. 

Užpernai pakartotinai išleistame papildytame leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas” I tome 

randame per tris dešimtis 1941 m. pavasarį ir vasaros pradžioje žuvusių mūsų krašto gyventojų 

pavardžių. Matyti, kad gyventojai buvo tiesiog medžiojami, net karui dar neprasidėjus. 

Viekšnių seniūnijoje bene skaudžiausi turėtų būti išnykusio Pušinavos kaimo prisiminimai. 

1941 m. birželio 1 d. raudonarmiečiai nušovė čia gyvenusį 37 metų Klemensą Dantą. Po poros 

savaičių į Altajaus kraštą buvo ištremta Šiaulių rajono Atuonių kaime gyvenusi K. Dantos šeima: 

žmona su dviem sūneliais ir dviem dukromis ir septyniasdešimtmetis K. Dantos tėvas. Gal tuo 

pačiu metu raudonarmiečių buvo nušautas ir Pušinavos gyventojas Jurgis Janonis. Birželio 25 d. 

prie pat namų raudonarmiečių nušautas Pušinavos kaimo ūkininkas, 38 m. Stasys Norvaišas, o 

kitą dieną — dvidešimtmetis Jonas Domkus. 

557

Taip pat dar karui neprasidėjus, birželio 16 d., Žibikų kaime kariškių kulkos pakirto iš Telšių 

rajono Mitkaičių kaimo kilusį Kazimierą Oženecką. Matyt, pirmomis karo dienomis Nabuilių 

kaime raudonarmiečiai durtuvais subadė septyniasdešimtmetę Antaniną Dauginienę ir 

aštuoniasdešimties metų senolį Juozą Lukenską. 

Žinynas pateikia duomenis, jog birželio 24 d. Pakalupio kaime, regis, ant Kalupio upelio 

kranto, sovietinių aktyvistų buvęs pakartas 48 m. Kazys Dargis, gyvenęs pačiuose Viekšniuose. 

Viekšnių mieste birželio 25 d. buvęs nužudytas Leonas Dargis. Birželio 27 d. matyt paskutiniai 

besitraukiantys sovietų aktyvistai Užventės kaime nužudė čia gyvenusį dvidešimtmetį Joną 

Pargauską. Netoli Tryškių tą kraupų birželį žuvo Pagojų kaimo gyventojas Juozas Kalnietis. 

Gal dar yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie prisimena tuos įvykius ir nelaimingąsias aukas, 

gal gali apie tai pasakyti raštingesniems kaimynams, kurie praneštų mums arba patys tuos 

prisiminimus užrašytų? 

Rozga Leopoldas. Tada, kai buvo medžiojami žmonės (2) // Vienybė. — 2001. — Vas. 8. — 


Pasklidus žiniai apie prasidėjusį karą, jau nuo 1941 m. birželio 23-iosios pro Laižuvą, 

Akmenę, Kruopius į rytus ėmė plūsti besitraukiančių sovietinių aktyvistų būriai nuo Mažeikių, 

Sedos, Skuodo, Kretingos. Užteko pakeliui išvysti iškeltą trispalvę arba paprasčiausiai 

neparodyti deramo svetingumo, ir grėsė mirtis. 

Birželio 24-osios naktį miške netoli Akmenės buvo nužudytas nuo Pievėnų pasitraukęs 26 

metų amatininkas Pranas Lapšys, kitą dieną netoli Akmenės žuvo taip pat iš Pievėnų pasitraukę 

64 metų ūkininkas Antanas Statkus su dvidešimtmečiu sūnumi Alfonsu, berods pačiame mieste 

nužudytas 77 metų akmeniškis Feliksas Klegeris, birželio 26 d. — keturiasdešimtmetis Gailaičių 

kaimo ūkininkas Morkus Baransevičius. 

Latvelių kaime, prie Kamanų aukštapelkės, birželio 23 d. sovietiniai aktyvistai ar 

raudonarmiečiai nužudė mažeikiškį Bronių ar Stasį Maziliauską, kitą dieną — to paties Latvelių 

kaimo ūkininką, 39 metų amžiaus Petrą Astrauską. Suginčių kaime birželio 26 d. besitraukiančių 

kolaborantų ar raudonarmiečių nužudyta penkiasdešimtmetė Aleksandra Česnutienė. Birželio 

27 d. Rūsteikių kaime žuvo mažeikiškis darbininkas Pranas Lazdauskas. 

Ypač žiaurūs buvo raudonarmiečiai, kuriems visur vaidenosi priešai. Sužvėrėję kareiviai 

nepagailėdavo net mažamečių vaikų. Birželio 24 d. Žiopelių kaime, palatvijy, durtuvais subadyta 

ketverių metukų Kazytė Končiūtė, gal pas gimines patekusi nuo Šilalės. Vėlaičių kaime birželio 

29 d. bėgantis raudonarmietis nušovė 6 metukų Bronę Šimaitę. 

Turėtų ano rūstaus meto aukas paminėti ir Papilės kraštas. Tų metų birželyje Kairiškiuose 

kariškiai nušovė 35 metų Juozą Gasparaitį ir keturiasdešimtmetį Praną Šivicką. Birželio 26 d. 

Barvydžių kaimo laukuose raudonarmiečiai nušovė 25 metų Rimšių kaimo gyventoją Augustiną 

Šliažą, kitą dieną čia tapo nužudyti Mergeluičių kaime gyvenęs miškininkas Jonas Šlaustas ir 

Antanas Morkus iš Rudausių kaimo. Pragalvojų miške birželio 27 d. žuvo Pranas Irnius iš 

Užsienių kaimo, 49 metų miškų darbuotojas, gal bandęs čia ieškotis prieglobsčio. 

Jatmalkiuose sovietiniai pasieniečiai birželio 24 d. nužudė čia ir gyvenusį Jurgį Žibaitį, o kitą 

dieną — jo kaimyną, nė trisdešimties metų neturėjusį Joną Jankauską. Kažkur netoliese, jau 

arčiau Žagarės, birželio 23 d. žuvo trisdešimtmetis Žanis Buivydas iš netolimo Bambalų kaimo ir 

spaigiškis Vladas Adomaitis. Pasak kruopiškių, A. Morkus, J. Šlaustas ir V. Adomaitis buvo 

birželio sukilimo dalyviai, kėlė trispalves. Nedaug nuveikė, tačiau gyvastį padėjo ir palaidoti 

kaip sukilėliai bendrame kape Kruopiuose. 

Žinyne pateiktos ir čia apibendrinamos žinios paimtos iš karo pradžios policijos raportų ir 

pranešimų, kai buvo surenkami ir laidojami žuvusiųjų palaikai, iš įvairių anketų. Todėl gali būti 

ir netikslumų, neaiškios daugelio žūties aplinkybės. Deja, daugelio tų nelaimingųjų neišlikę 

artimųjų, gal kad žuvo atskirai, nepajėgdami pasipriešinti, ir vietinių gyventojų atmintyje jų 

vardų neišliko. O gal ir išliko, tik niekas nepasiteiravo? 

Tad būtų labai naudinga ir reikalinga, jeigu iš šių vietų kilę arba apie tuos įvykius bent ką nors 

girdėję žmonės pabandytų prisiminti anuos įvykius, jų aplinkybes. Parašykite, užeikite į 

redakciją, skambinkite šio rašinio autoriui, stengsimės jūsų pranešimus patikslinti ir pagarsinti. 

Kad bent maldose nelaimingų aukų vardai būtų paminėti. Didelį darbą galėtų atlikti tremtiniai, 

558

mokytojai, pažįstantys savo regionų ir savo gimtųjų vietų žmones ir galintys lengviau juos 

prakalbinti. 

Riauka Adomas. Sakmė apie Žemaitijos kovotojus // Vienybė. — 2001. — Kovo 6. — 

Tekste: Apie knygą „Erškėčių keliu”. Minimas Adomas Knabikas, gyvenęs Krakių kaime, 

paskutinėje sodyboje prieš Naikius. 

Rozga Leopoldas. 4. Tautininkų aukos ant laisvės altoriaus: Kai buvo medžiojami žmonės // 

Vienybė. — 2001. — Rugpj. 30. — Tekste: 

„Papilės bibliotekoje [...] aptikau 1988 m. Čikagoje išleistą knygą „Lietuviai tautininkai — 

komunistų kankiniai”. Tai vardynas, kuriame glaustai paminėti kelių šimtų tautininkų ir jų šeimų 

tragiški likimai. [...]. 

Tarpukario Viekšnių progimnazijos auklėtiniai turėtų prisiminti mokytoją Birutę Bulvičiūtę. 

Baigusi Vytauto Didžiojo universitetą, vokiečių kalbos žinias gilinusi Vienoje, ji keletą metų 

dėstė vokiečių kalbą Viekšniuose, kol ištekėjo už Jurgio Strazdo ir persikėlė į Kauną. Vyras, 

Kauno universiteto dėstytojas, 1944 metais pasitraukė į Vakarus, o ji 1947 metais buvo 

sovietinės valdžios areštuota ir ištremta į Komiją. Po Stalino mirties B. Strazdienei buvo leista 

grįžti į Lietuvą, o 1969 m. ji išvyko pas vyrą, į Kanadą. Ten 1985 metais mirė. [...]. 

Tremtinio dalia buvo lemta ir Viekšniuose daug metų mokytojavusiam Broniui Tėveliui. Jis 

buvo ir šaulys, vadovavo Viekšnių apylinkės jaunalietuviams. Tremties golgotas iškentė visa 

šeima, o pačiam B. Tėveliui nebebuvo lemta grįžti į tėvynę. [...]. 

Tremtyje, Norilske, 1949 m. mirė Viekšniuose darbavęsis mokytojas dzūkas Antanas 

Milčius. Mokytojavęs Ukmergės krašte, Giedraičiuose, vėliau buvęs Sedos progimnazijos 

direktoriumi, jis priklausė ir tautininkams, ir šauliams. Sovietinės okupacijos metais gyveno 

Viekšniuose, čia 1941 m. birželio sukilimo dienomis dalyvavo įsteigiant ginkluotą būrį kuris, 

deja, vėliau susitepė dalyvavimu žydų genocido procese. Nežinia kodėl 1944 metais nepasitraukė 

į Vakarus, 1946 buvo suimtas Kaune. 

Ališauskaitė Regina. Šimtmetis Sovaičių žmonių likimuose // Būdas žemaičių. — 2003. — 

Bal. 4. — Nr. 40 (632). — Visas tekstas: 

Projektas 

Stefanija Končiuvienė kreipėsi į Savivaldybės administraciją su įdomiu projektu. Mokytoja 

pensininkė sumanė parašyti gimtojo Sovaičių kaimo istoriją. 

Šitame kaime gyveno vieni žemaičiai, kitataučių neprisimenama. Minimas 1661 metais 

įvairiais vietovardžiais. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, 1923 

metais Sovaičiuose gyveno 166 gyventojai, buvo 29 ūkiai. Kaimas yra 5 km iki Viekšnių 

geležinkelio stoties. Šitame kaime, kaip liudija rašytiniai šaltiniai, nuo seno gyventa nagingų 

žmonių. Jie tarpukariu sugebėjo patys malūną pasigaminti, garo katilą, kuliamąją... 

Stefanija Končiuvienė jau parengė metmenis, tikisi darbą užbaigti iki rugpjūčio. Jau numatyta 

bendruomenės sueigos data — rugpjūčio 16-oji. Tą dieną bus šventinamas Sovaičių kaimo 

kryžius. Tuomet bus pristatytas ir istorijos projektas. Ąžuolo kryžius, užsakytas dar pernai, jau 

skaptuojamas. Jo fundatorius — Leonas Balys, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. 

Į Savivaldybę moteris kreipėsi, prašydama paramos. Tiriamoji veikla susijusi su nemažomis 

išlaidomis. Bendruomenės nariai remia projektą, tačiau jų galimybės ribotos. Moteris iš kuklios 

savo pensijos važinėja po įvairias vietoves, kur gyvena buvę sovaitiškiai. Brangiai kainuoja 

fotografijos, telefoniniai pokalbiai. Tas išlaidas buvusi mokytoja dar bandytų padengti, bet rūpi 

surinktą istorinę medžiagą tinkamai parengti, padauginti. „Tad Savivaldybė, kurios biudžetą 

sudaro mokesčių mokėtojų pinigai, gal nors menka dalimi prisidės prie Sovaičių bendruomenės 

istorijos 100-mečio įamžinimo”, — ji tikisi. Surinktą medžiagą moteris ketina padovanoti 

muziejui ar bibliotekai. 

Sumanymas suartino 

„Sovaičių kaimo istorija apims tik tą laikotarpį, kuris yra gyvojoje atmintyje, — sakė BŽ 

sumanymo autorė, — riba — 1900-ieji metai. Tai bus gyvo kaimo — su jo žmonėmis, verslais, 

559

gyvensena, likimas per paskutiniuosius 100 metų. Suradau tris senolius, didžiąją savo laiko dalį 

gyvenusius Sovaičiuose. Jie visi yra perkopę per 90 metų. Nors jų pačių amžius solidus, visi 

geros atminties. Prisimena datas, pavardes, ūkius, kultūrinį kaimo foną. Tokie žmonės — svarbus 

radinys istorijai”. 

Sumanymas prikelti užmarštin nueinančius laikus, iki smulkmenų užfiksuoti svarbesnius 

vietos bendruomenės būties niuansus, buvusiai ilgametei Užlieknės mokyklos direktorei Stefai 

Končiuvienei-Gargasaitei seniai nedavė ramybės. Ji po truputį kaupė žinias apie savo gentainius, 

vaikystės dienų draugus ir drauges. Bendraudama ieškojo saviškių, turinčių sąsajų su Sovaičiais. 

Taip vienas per kitą kraštiečiai suartėjo ir tapo netgi artimesni už toli išsklidusius gimines. 

Surasta bendraminčių, padėjėjų ir tarp jaunesniosios kartos atstovų. Tarp jų — Savivaldybės 

Ūkio plėtros skyriaus vyr. specialistė Dalia Grygolaitienė. Jos seneliai yra sovaitiškiai. 

O su Eufemija mokytoja susitiko po... 55-erių metų. Jau rinkdama medžiagą genealoginiams 

medžiams, pasekė ūkininko Lungio kamieną. Jo duktė buvo ištekėjusi už seniūno. Stefa 

prisiminė savo vaikystę. Anuomet pas kaimynus Virkučius pasisvečiuoti dažnai atvykdavo maža 

mergaitė, Fema vardu. Plačiaakė, guvi jos draugė Oną Virkutienę šaukdavo kūma... 

Nerūpestingų dienų paveikslai vėl atgijo, kai moteris nuvyko užrašyti senosios Balvočienės- 

Lungytės prisiminimų. Prie buto durų ją pasitiko Eufemija Balvočiūtė-Ramanauskienė. Daug 

metų jos nebendravo, gal neturėjo kada susitikti, o gal nebuvo tokio poreikio. Dabar, išėjus į 

užtarnautą poilsį, kitaip vertinamas bendravimas, bendros kilmės ištakos, gilesni tarpusavio 

ryšiai. Tik išsikalbėjusios moterys viena kitoje atpažino savo vaikystės žaidimų draugę. Kiek 

tikro džiaugsmo... 

Tarpukario seniūnas 

Eufemijos Balvočiūtės-Ramanauskienės tėvas tarpukariu buvo trijų kaimų seniūnas. Pati 

Eufemija yra mažeikiškių gerai žinoma kaip ilgametė prekybininkė. Ji 35-erius metus išdirbo 

Rajkoopsąjungoje prekių žinove. Eufemijos mama — viena iš vyriausių miesto gyventojų ir tų 

trijų sovaitiškių, kurie Stefai Končiuvienei padeda savo prisiminimais. 

Viename iš žalumynais apsodintų jaukių buvusios ETG gyvenvietės namų butų gyvena dvi 

Eufemijos. Tai motina ir duktė. Vyresnioji Eufemija Lungytė-Balvočienė yra 92-ejų metų 

amžiaus. Jaunesnioji Eufemija Balvočiūtė-Ramanauskienė — jos duktė. 

Tai tarpukario Dargių, Žiogaičių ir Gargždų seniūno šeima. „Starostj trioch derevenj” — 

pagrindinė šeimos tremties priežastis, įvardyta išlikusiuose dokumentuose. Ši seniūno Vinco 

tarnystė nepriklausomai Lietuvos valstybei kainavo gyvybę. Jis mirė 1945 metų sausį 

Archangelsko srityje, Jargynlage, išgyvenęs vos 35-erius metus. 

„Kas jau buvo, tas jau negrįžtamai praėjo, — perbraukusi ranka baltut baltutėlius plaukus, 

šneka Eufemija Balvočienė, — 1949 metais kovo 26 buvom visi trys areštuoti ir išvežti į Sibirą. 

Trys — tai aš, 6 metukų Eufemija ir 4 metų Vincas. Vežė toli — už Uralo, Angaros upės, į tokias 

baisias taigas, kur gyveno buriatai: tokie smulkūs žmonės įkypom juodom akim”... 

Lemtis 

Balvočienę su mažais vaikais išvežė iš Žiogaičių kaimo. Ji iš Sovaičių išsikėlė 1939 metais, 

kai 28 sulaukusi ištekėjo už metais jaunesnio Vinco. Žiogaičiuose jie valdė 30,5 ha žemės. 

Eufemija buvo iš 11 vaikų šeimos. Ji gimė 1911 metais. Užaugo tik 6 vaikai, kiti mirė maži. 

Tarpukariu moterys gimdydavo tiek, kiek Dievas duodavo, bet daug kūdikių neišgyvendavo. 

Dabar gyva likusi ji viena. 

„Iš Sovaičių buvo ištremtos 5 šeimos. Tai — Kazakevičiai: 55 m. Aleksandras ir 50 m. 

amžiaus Eufemija, 3 jų vaikai: Valentinas, 17 metų, Alfredas — 15-kos, o Elena — 12-kos, — 

tremties prisiminimus papildo Stefa Končiuvienė, — Smilgių 5 žmonių šeima, Simonas ir Ona 

Virkučiai, našlys Antanas Meškys su 4 vaikais. Jo žmona Uršulė mirė jauna, tik 27-erių metų. 

Dar Triušinskų šeima, iš viso 7 žmonės”. 

Per gyvenimą abi Eufemijos patyrė daug vargo. 

„Kam pavyko, tie išgyveno”, — močiutė trumpai apibūdina tą sudėtingą metą tremtyje. Jai 

pavyko — nors buvo tik per plauką nuo mirties. 

Kraunant lentas, viena krito žemyn ir trenkė jaunai moteriai per galvą. 6 valandas išgulėjo be 

sąmonės. Niekas jau netikėjo, jog Eufemija pakils. Aplink — bekraštė taiga, arti gydytojų 

560

nebuvo. Kas kaip mokėjo, taip teikė jai pagalbą. Bet atsipeikėjusi moteris buvo parvesta atgal į 

baraką, kuriame laikėsi su šeima. O po to sunkiai, tačiau kabinosi į gyvenimą. Išlikti išliko, bet 

sveikatą prarado, nebegalėjo sunkiai dirbti. Tad, budėdama, sargaudama, užsidirbo 27 rublių 

pensiją. 

Grįžimas 

Todėl šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo reabilituoti tremtiniai, ji dar negrįžo į Lietuvą. 

Sodyba buvo išdraskyta, žemė — nacionalizuota, vyras — žuvęs tremtyje. Kas ten, tėviškėje, jos 

laukė be sveikatos? O Sibire turėjo darbą, buvo jau šiek tiek įsikūrusi. Beje, daug lietuvių, net 

atšiauriausiomis tremties sąlygomis, sugebėjo prasigyventi. Kai kuriuos iš jų net buožino 

pakartotinai — už meilę karvėms, kiaulėms, kitokiai lietuvio ūkininko gerovei. 

Grįžusi į Mažeikius pas Oną Subačienę vaiką prižiūrėjo, kambarį nuomojo. Neturėjo kada, 

kaip dabar kad jaunos moterys, tarpuvartėse uždarbiauti. Ji nėrė, audė, mezgė. 

Mažeikių muziejaus saugyklose saugoma jos puikių rankdarbių kolekcija. Rankdarbių išmoko 

dar vaikystėje. Baigė tris klases, išmoko skaityti, rašyti, skaičiuoti, o toliau jau dirbo ūkio darbus. 

Rankdarbiais rengė šeimą. Taip tradiciškai gyveno dauguma ūkininkų šeimų. 

Našlės 

Jaunesnioji Eufemija anksčiau grįžo į Lietuvą. Apsigyveno Mažeikiuose. Grįžo netekėjusi, 

vos 18 metų. Taip traukė Tėvynė. Apsistojo Vytauto gatvėje, pas Oną Trušinskaitę, kuri irgi buvo 

iš Sovaičių kaimo. Tik po 5 metų 

Eufemijos vyras gavo butą, ir ji susikūrė jaukius namus. Deja, neilgai. Vyras dirbo elektriku. 

Jis žuvo po 6 bendro gyvenimo metų. Antrąkart Eufemija nebetekėjo... Ji pasirinko savo motinos 

dalią — motina irgi dar jaunystėje tapusi našle, nebekūrė kitos šeimos. 

Dar dabar ji su nuoskauda mena atsakingus tarybinius darbuotojus, kurie anuomet jos, 

grįžusios iš tremties, nepriėmė į darbą Elektrotechnikos gamykloje, nesuteikė galimybės 

užsidirbti duonos kąsnį. Pažiūrėjo į dokumentus, pasakė: „Mums tokių nereikia...” Kartais 

susitinka gatvėje tas „veikėjas” praeinančias... Bet, sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. 

Padėjo prigyti tėviškėje jau kiti žmonės. Eufemija technikume įsigijo prekių žinovės specialybę. 

Tai lėmė tolesnį likimą. Eufemija tapo prekybininke, ir to niekada nesigailėjo. 

Tai tik keli epizodai iš vienos Sovaičių kaimo šeimos gyvenimo. Istorija dar tik rašoma. Ir 

kasdien kuriama likusių gyvųjų. 

Nuotraukos autorės ir iš šeimyninio albumo. 

Deniušis Antanas. [Pasakojimas Daubiškių pagrindinės mokyklos renginyje 2004 m. vasario 


Kaip minėjo, kad projektas maždaug apima tuos nuo keturiasdešimtų metų laikotarpį, tai aš 

kažkurtai atitinku tą laikotarpį, nes esu gimęs 1939-ais. Čia netoliese Kairiškiuos gimtinė. 

Sunkūs buvo laikai tada. Mes dejuojam, kad dabar labai sunkūs laikai. Bet palyginus su šiais 

laikais, tai tada buvo žymiai sunkesni, nes pradėjus lankyti Kairiškių mokyklą, teko su sesute eiti 

pamainom. Vieną dieną viens išeidavom, kitą dieną — kitas. Nes buvo viena, kaip sakant, tokia 

medinė dėžutė, į kurią tilpdavo keletas sąsiuvinukų, knygelės kelios. O antram jau kitą dieną 

tekdavo dalia paskui bandą. Nu, žiemos laikas kada prasidėdavo, tada jau galėdavom išeiti abu 

kartu į mokyklą. 

Atėjo ketursdešimt aštunti, prasidėjo didelios represijos prieš kaimo žmones, nes „didžiojo 

brolio” tada ūkininkai šiokie tokie, maždaug kurie turėjo ten penkioleka, šešioleka, dvidešimt ar 

trisdešimt hektarų, buvo įvardinti kaip buožės, reiškia — darbo žmonių išnaudotojai, atseit, 

priešinos naujos santvarkos įvedimui, kolūkių kūrimui, todėl buvo nuspręsta Aukščiausios 

Tarybos, kad reikia deportuot, kad nesimaišytų po kojom, kad būtų lengviau organizuot tuos 

ūkius kolektyvinius. Ir mes pakliuvom į tą bangą. Ir keturiasdešimts aštuntais gegužės 

dvidešimtą rytą buvom susodinti į gurguolę, palydėti iki Tryškių. Ten persodinti į mašiną ir 

atsidūrėme Šiauliuose. Šiauliuose — į vagonus. Ir jeigut, vaikai, žinot, kur yra Baikalas, tai 

atsidūrėm ten už Baikalo. Ulan Udė pravažiavome, dar trejetą šimtų kilometrų į šiaurę ir ten jau 

buvom apgyvendinti. Kelionė truko ilgai, bemaž pusantro mėnesio. Ir visą laiką teko praleisti 

vagonuose. O vagonai tada buvo tie, vadinami, gyvuliniai. Ten sukalti tokie narai, kad galėtų 

561

daugiau sutalpinti dviem aukštais. Ir tais vagonais keliavom. Kol pravažiavom Latvijos teritoriją 

ir, turbūt, Baltarusiją kažkur, buvo aklinai viskas uždaryta, o paskui jau savo reikalais išleisdavo 

porą kartų per parą. Kur nors laukuos sustodavo tas ešelonas, išleisdavo. Ir paskui toliau. Nu, 

taip. Ir pirmas toks sustojimas buvo Novosibirske. Kadangi jau prasidėjo susirgimai, apstojo 

parazitai. Perleido per pirtį, iškaitino rūbus ir keliavom toliau. 

Nuo Ulan Udės pasodino ant atskirų platformų. Ir ten atsidūrėm miškuose. Kaip jau baigėsi 

geležinkelis, buvo japonų belaisvių iškastos žeminės, kur jie ilgus metus buvo laikomi ir dirbo 

prie miško ruošos darbų. Tai jie, matyt, prieš tai jau buvo kažkurtai paleisti — grįžo tėvynėn ar 

dislokuoti į kitą vietą. Tai mes užėmėm ten tas pozicijas jų ir apsigyvenom. Kadangi tas buvo 

vasaros laikotarpis, tai paskui visi augesni, galintys dirbti buvo suorganizuoti statybų būriai. Už 

aštuonių kilometrų eidavo ir buvo rasta vieta, kur, vienu žodžiu, statyt gyvenvietę. Iki žiemos 

buvo pastatyta gyvenvietė šiokia tokia — tie vadinami barakai. Nu, ir visus iš tų žeminių perkėlė 

į tuos barakus. Ten pradėjom lankyti nuo pirmos klasės mokyklą. Nu, gyvenimas buvo labai 

sunkus, kadangi trūko labai maisto produktų. Labai sunki padėtis buvo su duona kasdienine. 

Šeimai duodavo kepaliuką. Tą forminę duonytę turbūt dar jau čia iš jaunimo prisimenat. Va, ir 

tekdavo ant šešių žmonių, reiškia, su tuo kepaliuku parą išsiversti. Pinigą galėjai turėti, bet 

nusipirkti nieko negalėjai, kadangi parduotuvėj, toj parduotuvėj vadinamoj — kokia ten buvo, 

nu, kioskelis — ten atveždavo tą duonytę, retkarčiais cukraus, nu, tokiose dideliose statinėse 

vadinamo to marmelado. Nu, ir didelė šventė būdavo, jeigu jau kartais atveždavo ten vieną kitą 

kepaliuką baltos duonytės arba pasirodydavo žuvies vienas kitas kilogramas. Spūstys buvo 

didžiulės. Į eilę stodavom nuo piet, o atidarydavo, pradėdavo pardavinėt tą duonelę tiktai iš ryto 

apie šeštą valandą. Vot, vaikai pamainom, kadangi tėveliai sunkiai dirbo, tai vaikai pamainom 

eidavom ir stovėdavom tose eilėse. 

Nu, man teko pabūt iki 1956 metų. Baigiau 8 klases. Tiesa, mokslas nuo septintos klasės tada 

dar buvo mokamas. Jeigu jau aštuntą, devintą, dešimtą, tai jau reikėdavo mokėti per du kartus 

per metus. Čia, sugrįžus tėvynėn, teko glaustis pas gimines. Toliau teko mokintis Akmenės 

vidurinėj. 1959-ais baigiant vidurinę, sugrįžo ir tėveliai. Kadangi mirus vadui Josifui Stalinui 

nuo 1953-ių atsirado šioks toks palaisvėjimas, ir kam sukako 16 metų, ir jau galėjo gauti pasą, tie 

jau galėjo išvykti. O tėveliai, reiškia, dar iki 1959-tų prabuvo ten. Nu, ilgainiui ir ten tas 

gyvenimas gerėjo. Pradėjo šiek tiek duoti žmonėm uždirbt. 

Nu, klimatas ten labai atšiaurus. Jeigu žiema prasidėdavo kažkurtai spalį, į pabaigą, tai 

gegužės pirmą ne visuomet dar jau būdavo sniegas ištirpęs. O jeigut paimt ledą, tai kur upokšliai, 

pakalnės, kur krūmynai — išbūdavo ištisą vasarą, galėdavo rasti ledo. Vanduo buvo spiritinis 

upeliuose. Jeigu norėdavom nusimaudyti, tai būtinai po pirma turėjai susikurti laužą, gerai 

išsikaitint ir tada jau į vandenį. 

Vėliau teko baigus vidurinę, nu, šiokią tokią skriaudą patirt, kadangi kaipo tremtinys norėjau 

stoti į universitetą. Dokumentų nepriėmė, parsiuntė atgal. Nu, priėmė, bet paskui parsiuntė atgal 

— egzaminų laikyti neleidžiama. Vienu žodžiu, pagal neigiamą komjaunimo charakteristiką. Tais 

metais buvo toks vajus, kad kiekvienam moksleiviui charakteristikas rašydavo rajono 

komjaunimo komitetas. Nu, teko nusivilt, apraudot, bet paskui atsirado galimybės. Išvažiavau į 

Klaipėdą, žemės ūkio technikumą — nebuvo kontingentas surinktas. Baigus technikumą teko 

atitarnauti Tarybinėje Armijoje. Ir po tarnybos savo darbą pradėjau šitoj teritorijoj — buvusioj 

„Raudonojoj vėliavoj”. Ir po šia diena čia tebegyvenu. 

Nu, 1965-ais parėjus čia dirbt gruodžio mėnesį, žmonės taip pat sunkiai gyveno. Ir aš skaitau, 

kurie nebuvo tremty, gal dar sunkiau. Kai kuriose atokesnėse vietose gyveno žmonės. Kadangi 

vyko arši klasių kova ir žmonės buvo įsukti į tą verpetą. Brolis prieš brolį ėjo. Arba sūnus prieš 

tėvą, tėvas prieš sūnų. Visko buvo. Viską teko pergyvent žmonėms. Kolektyviniuos ūkiuos taip 

pat nieko neuždirbo. Šiek tiek gyvenimas pradėjo gerėti — tai yra nuo 1966—1967-tų metų. 

Kada jau ir kolūkiuose atsirado piniginis atlyginimas, nors kapeikas duodavo. Tad jau skaitės, 

kad jau gavai garantuotai. Kaip sakant, pinigą į rankas, o ne laukei visus metus ir nežinojai, ką 

gausi. Arba metų uždarbį užsidėjai ant kupros ir parsinešei maišiuką. Nu, paskui ūkis, kaip 

sakant, buvo jau atsigavęs, pagerėjo žmonių gyvenimas, ką ir matot patys — tas visas, visus 

medinukus... Gal ir sunkus laikas buvo tiems žmonėm, kurie buvo pripratę savo vietose. 

562

Besiplečiantys ūkio laukai, kaip sako, nuvarė žmones, suvarė į tą gyvenvietę. Nu, bet manau, kad 

ne ką laimingesni būtų tie žmonės ir dabar tuose laukuose vargstantys. 

Tai vot, tiek norėjau maždaug apie tuos laikus pakalbėti ir norėčiau jums palinkėti, kad jaunoji 

karta būtų aktyvūs visuomenėj ir, taip sakant, kautųsi už savo geresnį gyvenimą, ir sulauktų 

žymiai šviesesnės ateities. 

Bučienė Adelė. [Pasakojimas Daubiškių pagrindinės mokyklos renginyje 2004 m. vasario 


No, mono gyvenėms panašus į puono Deniošio. Tuoks tarps, ne vėsos, bet panašee, tuoks 

gyvenėms. Kakraz tėi patys metaa. Pakliuvuom į tuo tėvynę plačią. 

Aš gyvenau Daubiškiūs. Jūs tėkriausee gal i nežinuot tų Daubiškių. Juons tėk žėno mona, 

mona truobelę. Tėn gyvenau, tėn i lankiaus Pakabučiūs į mokyklą, iš tėn mane... Parejau vieną 

vakarą, parejau į namus, ir tėveliai sako — girdiejom, ka bus vežėms. Nu kū, aš galvuoju, reiks 

važiout, kor dingsi ka veš. No, ir ont ryto jau nebnuejau į mokyklą. Pėnktą valondą apsopa mūsų 

tą truobelę. Pėnki. Pėnki — trys rusaa i do lietovee. Do so šautuvaas pri langų. Paprašė įleist. 

Įleiduom. Matyt, saugojo, ka mes nepabiegtomem. No, įejėj anėj sako — renkėtės. Apsirengėm, i 

dabar, kaap apsirengėm, sako — sėskit. Sofa tuokia bova — sėskit ant sofos. Aš taap šalia tetės 

atsisėdau. Tetė sako — šaus dabaa, nušaus muni. Eee, aš tėik persigondau, persinervuojau, jau 

lauku, kumet čia šaus. Bet tas rusas nujieme tų, tų šautuvą, taap pasidieje. I pasakė — esat jūs 

iškelami į kėtą, vėinu žuodžio, kaap ons ten pasakė, nebžėnau, nu iš Lietuvos į kėtą terituoriją. 

Nu ir geraa. Kriaukities vėskų ką kas kų begalit, pasikinkykit arklius ir važioujam. Nu, ir taap i 

bova. Susikriuoviem tų, kų mes teturiejuom. Pasimetėj ne kų i sukriuoviem. Daug kas i palėko. 

Ir atvažiavuom, atvažiavuom čia, aš nemuoku pasakyt, pri Vėikšnių, pri tuo Rauduonskardžio 

atvarė mumis jau. Nu, važioujint sakė, jeigu kų sutėksat jau savo kaimo pažįstamų, nieko 

nesakykit — ne labą dieną, ne sudiev, vėskas, torat jau tyliet ir eit. Nu ir einam. 

Nu atvarė čia, ont tuo Rauduonskadžio, ir išsikruoviem iš tų, iš tų ratų savo vėsą savo tų tortą, 

kų daa pasiiemiem. Nu ir, i dar kas daugiau suvažiavo, suvežė iš kaimų. Nu ir išvežė. Atvažiavo 

mašinos, išvežė į Mažeikius, į Mažeikius. Tėn prabuvom, prabuvom turbūt dvė gal paras tėn. 

Kuol suvežė vėsą pėlną, kol užpildė pėlną tų ešaloną, tus vagonus. 

Prabuvuom, nu ir ketursdešimaštuntaas metaas dvidešimt ontra, turbūt, gegužės, taap vakars, 

saulele leidaas, tuokia rauduona, a, žinuot, kad matau i dabar aš tuo saulę. Tuokia rauduona 

saulele leidaas, ir pajudieje tas traukinys. Nu ta tam vaguone, tėn jau kas buvuom, tėn bova nu 

gal kuoki trisdešimt žmuonių. Nu, ir ir da ir ir gėiduoje, i meldies, i riekė, i šaukė, kuol per vėsa 

tuo Lietuvą išvežė. Nu, važiavuom dvė savaites važiavuom, kuol jau pasėikiem savo. Oblastis 

bova Taišeto rajuons. Taišete mumis išlaipėno. 

Dar važioujint dar daa tuoks nuotykis bova. Jau adarė tus longus, žiūru aš taap per longą. 

Tuokėj naraa... Puons Deniušis, ons panašee pasakuoj ir atsikaruoju dar. Eee, unt tų, nu unt tų, 

naraa kaap yr, tėn tėi vaguonaa tokėi, so taas longelees tokees. Ir aš žiūru par tų longėlį. Par 

tuokius mėškus važioujam. I tuoks vyrs tėn tuoks Laurėckis, ir ons taap nuor žiūriet. I cinkt ons 

par tų longą ir iššuoka. Ajėėj, pradiej šaukt, mėslėj, kad aš iškrėtau. Bet tas vyrs nuoriej pabiegt. 

I pabiego ons į tus mėškus. Sustabdė, tujau pamatė tėi sargybinee, sustabdo tų traukinį kaap anėi 

tėn. Ajėėi, kaap ons tėėn mums... Mūsų tuo vaguono tetė bova dar kap, paskėrdavo a seniūns a 

kap tėn vyrėsnis — maisto parnešt, tvarką tvarkyt tuo vaguono. Žadiejo vėskų anam padaryt i 

mums uždarė, užkalė vėsaa. Neleido ne išlėpt, ne valgyt neatnešė, ne vandens, nieko. Už dviejų 

parų jau paleido, jau mums leido išlėpt, jau kor sustuodavo, nu jau savo tų reikalą atlėkt... 

Nu i nuvažiavuom. Dar dar Sverdlovske varė, nu nuvarė į pirtį, išpierė mumis, išmaudė i 

nuvažiavuom į tų Taišetą. O iš tuo Taišeto jau mumis vežė išlaipint mumis. Tėn bova do 

fabrėkaa. Į tuokius barakus patalpėno. Nu i tėn gyvenuom tūs barakūs aštounis metus. Paskiau 

mes persikieliem į kėtą namioką jau tuokį kultūringėsnį, ne baraką. 

Nu va, ir ir ir kaap jau tas Stalėns žovo mėrė ons, tad jau mumis palaisvėno, galiejuom 

važiout į Lietuvą. Nu ir pėnksdešimts aštontaas metaas grįžuom. A dešimt metų išbuvuom. 

Grįžuom. Nu i grįžėj čia nelabaa kų gero raduom. Nieks mūsų nenuoriejo, nieks ne. Tremtinee 

tėn, nieks nemyliejo mūsų. Ne gyvent kor. Ne ne ne, a, žėnuot, ka Rusijuo beveik tėn bova i 

geriau. Jau tėn turiejee kor gyvent, vuo čia parejee — nie kor gyvent. No į savo grįžte, nieks ne, 

563

nu kaap, gyveno, gyveno Kyziks tėn. Šeima nenuorieje ka mes grįžtumem į tų namą. Ir aš pati 

nenuoriejau... Bjaurūs dalykaa tėn bova. No kad nie kor eit, kor, nie kor eit, reik visvėin, no 

parėjuom. Parėjuom, parėjuom gyvent jau, prijiemė mumis, tuokį mažą kambarėlį jau. Vuo tėn 

jau ta kėta šeima vėskų užiemė. Nu gyvenam. Vuo anėi nein lauk visvėin iš tuo mūsų namo. 

Nenuor užleist mūsų, bet mes vistėik tame kambarėly gyvenam. Ta paskou išeje, išeje. 

Nu taap, pradiejau kuolūkie takelius mint. Dėrbau septyniuolėka metų turbūt, a devyniuolėka, 

nebžėnau — pasimečiau. Išdėrbau devyniuolėka metų, paskiau pasistatiem Akmenie, jau 

palėksam kuolūkį. Pasistatiem tėn, nu jau reik išeit iš tuo kuolūkio. Sutikau Juono žmuoną 

Grąžiną i Bukauskienę turbūt. No pasiūlė dėrbt mokykluo. Virėja. Nu, žėnuot, dar ta virėja iš 

kuolūkio, kuokia čia virėja, kolūkietė, kų tėn gali geraa vėrt. Nu, bet galvuoju, a, kas bus, tas, 

visvėin eiso. Nu i parėjau į Dabiškių muokyklą, į bendrabutį virėja. I tėn išdėrbau, nu nebžėnau, 

gal net septyniuolėka metų, daug išdėrbau. 

Nu va, iš tėn išėjau ir į pėnsiją, i labaa patėnkinta tou darbu buvau, matuot, i dabar vat 

atvažiavau, jeigu būtų bluogaa bovėj, nebūčiau ne atvažiavus. Tėn išdėrbau septyniuolėka metų, 

išejau į pėnsiją i dabar gyvenu Akmenie, ėlsous. Į užtarnautą puoilsį išejau i gyvenu Akmenie ir 

ir ir ir ir lauku nežinau kuo. Vuo tėik, tėik aš kuo galiejau pasakyt. Daugiau daugiau nieko 

nebgaliu bepasakyt. 

Navickienė Albina. [Pasakojimas Daubiškių pagrindinės mokyklos renginyje 2004 m. 

vasario mėnesio 13 dieną]. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

Nežinau, ką čia pasakyt. Gal tiktai tai paskysiu kaip mano šeima suiro ir kaip man sunku vo 

tokio amžiaus kaip jūs. Ketursdešimt penktais metais grįžau iš mokyklos ir tėvelis buvo išvežtas 

į filtro lagerį į Kareliją. Visi buvo, ir ne vien tik mano tėvelis ir daugiau čia tų stambesnių 

ūkininkų, tokie Šidlauskai, Jasučiai, čia jau gyveno už upės. Ir mamos, tarp kitko, trys broliai, ir 

visi buvo į tą Kareliją, į filtro lagerį. Ten be teismo. Ir ten tame lagery, kiek aš paskui rinkau 

žinias, buvo taip, kad sunaikint, tiesiog žmogų sunaikint. Jam valgyt neduodavo. Tai mano 

tėvelis mirė per tris mėnesius. Mamos broliai du mirė, vienas parvažiavo dar, bet antroj dienoj 

mirė. O vienas tai buvo dar gudresnis, tai jisai ten kažkokį kvailį sugalvojo, apsimest kvailiu, tai 

šiaip taip. Jisai ten papuolė į medpunktą ir ir šiaip taip taip dar išliko. O taip visi vuo žuvo. 

Jau mūsų šeima jau belikom aš ir mama. Buvom stambūs ūkininkai, ūkis buvo čia viens iš 

geresnių skaitomas. Ir buvo labai sunku gyvent, dėdavo labai dideles tokias, tokius mokesčius, 

kad tiesiog tu negalėtum išsimokėt. Mama viską išpardavė — ir gyvolius, ir viską. No, jau 

paskui, čia toli vaikščiot į mokyklą, upės, žinot, ka čia Virvytė ir Venta, tai mama samdė tą butą 

Viekšniuose... Ir aš ten mokiaus penktoj klasėj, o mama čia likusi kaime jau labai sunkiai 

gyveno, dėlto, kad jau šitas prie skurdo privedė mokesčiais. Ir prasidėjo išbuožinimas. Atėmė 

visą, paskui, atėmė visą turtą. Ir vieną... Man buvo labai skaudu, kad aš vieną dieną grįžtu iš tos, 

taip gal buvo penktadienis, a ko po pamokų, grįžtu iš Viekšnių, vis tiek per ledus, per kur, 

pavasarį ir visas, trisdešimt gal suvaryti visi, visas mūsų turtas sukrautas, ir ir važiuoja. Ir matos, 

mato, kad aš einu jų jų duktė, ir man labai buvo skaudu, ir šiandien dar skaudu yra prisimint, kad 

pilni grioviai vandens, bet vienas joja ant mūsų gražaus arklio, ir mato, kad aš einu, ir joja tiesiog 

į mane. Tai aš gavau įkrist į tą griovį. Tokia buvo neapykanta, kadangi aš buvau buožės duktė. O 

kas tą darė, tą darė tokie visi nusigėrę tokie, kaip mes dabar ka sakom — ot, o tas prasigėręs, tas 

ten... Buvo tokiu, tokių žmonių. 

Nu ko, po to vežimo prasidėjo išvežimas į Sibirą. Pirma turtą atėmė, paskui į Sibirą. Tai va, 

vieną naktį mane ten iš to buto Viekšniuose paima i nuveža į NKVD tuose Viekšniuose. Į ten aš 

pati pirmoji buvau paimta, dar nieko, nieko nebuvo. Ir vis tik buvo tarp tų — gerų žmonių. 

Mane, mato, kad man tik dvyleka metų ir aš galiu nesusigaudyt, kas čia yra, tai mane vienas 

ruselis, nes aš rusų kalbą mokėjau, nes prieš tai karo metu buvo atvežti rusai ir rusų šeima ir 

moteris su dviem vaikais ir aš bendravau su tais vaikais. Ir aš buvau jau gerokai išmokusi rusų 

kalbą, ta aš jau galėjau susikalbėt. Ir jis man išaiškino — jeigu tu išduosi savo mamą, tai tu 

atsidursi Sibire kur nors. Tu neišduok, — jis man išaiškino. Nu, ar be to, ir aš, pas mane, pas 

vaikus būna toks vis tiek patriotizmas, kad nereikia nieko išduoti, nereikia nieko... Kada mane 

tardė, ten man jie visokias nuotraukas rodė, aš nieko nepažįstu, nieko nežinau, nežinau, iš kur tas 

toks... Kada papuoli į bėdą, nu atsiranda toks toks atvejis... 

564

Nu vot, ir aš prabuvau ten tris dienas, privežė labai daug žmonių, su šeimom, su vaikais, 

priguldė, tiesiog praeit nebebuvo kur. Nu ir dabar jau veža į Mažeikius, kelia į mašinas, ir dar 

pribuvo tų... pastiprinimas NKVD, atvažiavo rusai kokie tai, nežinau iš kur tie. Ir žinau, iš tų 

rusų irgi mane vienas tardė, toks jaunas karinykas, labai gražus, kaip aš šiandien atsimenu, 

jaunas, matyt, gal iš kokios karinės mokyklos ar kur, kur nors. Ir dabar atvežė mamos brolius du. 

Galvoju, man jau nebus blogai, aš viena. O mano mama pabėgo. Pabėgo, pasislėpė, čia kažkur 

per upes išėjo ir ir nuvažiavo į Šiaulius. Ten gyveno jos teta. Ir jau sukėlė mumi visus į mašinas. 

Munį nu kas, aš savo maišo nepanešu, ne nežinau ne su kuo man eiti. Ten visi susikraustė, ir aš 

stoviu prie mašinos, ir atein tas karininkas. Kodėl, sako, tą merginą jūs čia dabar jau... ruošiasi 

mane įkelt į tą mašiną, kodėl, sako, jūs ją vežat? Tai jis mane išgelbėjo. Tai mane pakvietė atgal, 

ir pakvietė vežimą, žinoma, ten... Tų daiktų neturėjau, bet kur aš gyvenau, tie kaimynai, visa 

gatvė, ten buvo sunešę kas duonos, kas makaronų džiovintų, ar ko ten, man vis dar padarė tuos 

paketus, kad aš turėčiau su kuom ant... nors ant kelionės ką nors pavalgyt. Nu vot i taip likau aš. 

Bet tas likimas toks, kad mane paleido, bet turėjau kas savaitę ateit į tardymus. I tardydavo 

nepasakyčiau aš jums, kad čia mane taip tardė labai maloniai, buvo visko. Vienąkart tai buvo 

labai blogai, bet mane išgelbėjo kažkoks, nu buvo trukšmas, kažkas ant tilto pasirodė, ar ten 

miškiniai, kaip mes sakydavom. Nu tai va, ir aš iš to karto pabėgau ir išbėgau, ir nežinau kur. 

Nebėjau ne į tą mokyklą, ne niekur, ka man daugiau nereikėtų eit. Nu ir, kur, kur eit, kur einu, 

ten vieną, dvi dienas mane visi palaiko, ar giminaičiai, ar kas. Sužino kaimynai, ka čia yr buožės 

duktė — jie bijo, ka neįskųstų. O jeigu įskųs, ka laiko buožės dukterį, vėl gali išvežti. I teip aš 

nežinau aš tokia buvau pasidarius kaip perėjūnė. 

Nu i paskui, galvoju, vis tiek kažką tai reik, išvažiavau į kursus. Parekomendavo į Kauną. 

Buhalterijos kursus baigiau. Nu ten ir tokiam kolektyve kol buvau buvau... Vėlinės ten... Prie 

paminklo ėjo ten... Ten kažko tai toks... Vis tiek visi kažkaip priešiškai nusiteikę ta valdžiai tuo 

momentu. Taip kažkaip pasijaučiau tokia, nežinau... Grįžusi iš tų kursų, gavau čia Palnosų, 

nežinau, čia kaip kolūkis bevadinosi „Raudonoji” ne „Raudonoji”... Darbadienius tus 

skaičiuodavau. 

Tai čia susiradau adresą, kad į Plinkšius galiu aš savo galimybėmis įstoti į žemės ūkio 

mokyklą. Ir nuvažiavau ten. Reikia charakteristikos. Charakteristikos man, gali prašyt, niekas 

neduoda. Neduoda todėl, kad tu esi buožės dukra, motina, tuo labiau, pasislėpusi ir tu negali, 

negali stoti mokytis. Bet nuvažiavau, verkiu toj mokykloj, sakau, kur man dabar dėtis, aš neturiu 

nei namų, nei nieko, bet direktorius tos mokyklos Plinkšių dar buvo anas senasis, dar nebuvo 

pakeistas, sako, aš tau padėsiu. Sako, bet tu turėsi manęs klausyti. Nu taip, ir priėmė mane į tą 

mokyklą, ir jis man pasakė — tu įstok į komjaunimą, nes reikia pereit mandatų komisiją. Aš 

vietoj įstojau, nes buvo trys komjaunuoliai, aš turbūt trečioji ir buvau ir už kelių dienų — 

komisija. Nu ką, čia komjaunuolė? — komjaunuolė. Nieks manęs nieko neklausė ir aš teip 

praėjau mandatų komisiją. O kada man jau reikėjo patvirtinimą į komjaunuolius, nuvažiuot į 

Sedą į tą, kaip ten buvo, rajkomas, partkomas — kokia ten įstaiga, tai jau buvo suieškoję mano 

charakteristiką ir viską žinojo. Tai aš nežinau, ką ten jie man prisakė, i ką man jie ten... kaip 

mane ten jie... ką su manim padarė, tai pasistatę, visi, vuo kaip dabar čia ka sėdim, ta aš nežinau, 

kad aš parejau į tus... grįžau atgal į mokyklą aš... nesuprantu... mane taip sudirbo, kas aš esu, kad 

aš... Visai niekad niekas... nu tiesiog pabaisa. Aš ne šiandien nesuprantu, ką jie ten man prisakė. 

Bet mane iš tos mokyklos neišmetė. 

Bet paskui pasikeitė direktorius. Tas direktorius pasikeitė. Man jau irgi... Aš jau jutau, kad 

man ir laiškai yra skaitomi ir viskas... Vis tiek aš buvau persekiojama visą laiką. Nu vot i teip. 

Teip mano prasidėjo mokslai. O be to mum Plinkšių mokykloj ka nuvažiavom buvo labai 

draugiški. Kas toks kolektyvas. Visi buvo dar... Papasakosiu, kad dar tų komjaunuolių, tik, sakau, 

aš gal trečia tik įstojau, nebuvo. Vakarais eidavom pasimelst. Prie durų buvo tokia statula 

Marijos. Ir, nu, visas tas toks dar buvo smetoninis tas toks... Bet po to pakeitė direktorių, viskas 

dingo. Galvą tuojau, kad mokiniai neitų nudaužė tai skulptūrai. Ten gal dabar jau jinai yra kur 

nors... Sako, įmetė į kokį tai prūdą, nežinau. Nu vot, ir viskas, me buvom jau auklėjami visai 

kita, kita kita. 

Dar besimokant dar, tiesa, va, pradėjo sirgti Stalinas, kaip žinoma, tai nereikėjo mokytis, gal 

savaitę mes laiko buvom laikomi taip kaip dabar vuo čia susėdę tokiame raudonajame kampely 

565

vadinamame ir prie radijo ir nė vienas negalėjom nė krapšt. Bijojom, tiesiog bijojom... 

Suimdavo, tiesiog mokinius suimdavo ir jie kažkur juos išveždavo, ir ir nežinau... Buvom labai 

taip auklėjami. Tokioj dvasioje. Nu, baigiau mokyklą, pradėjau dirbt ir čia viskas tas ir pasibaigė. 

Bet vo tokia ta depresija tokia baisi baisi. Gal turit kas klausimų? Čia viskas tas pats. Visi 

kentėjom. Ar išvažiavę, ar neišvažiavę — visi kentėjom. 

Balčiauskienė Ženė. Ar gyva istorinė atmintis? // Būdas žemaičių. — 2004. — Kovo 12: 

Nuotrauka Svečiai ir Palnosų kaimo bibliotekininkai bei projekto atstovai susitikimo metu. — 


„Lietuvos kaimas ir jo žmonės nuo 1940-ųjų metų patyrė didžiulių sukrėtimų ir netekčių. 

Tūkstančiai tremtinių, fizinis ir dvasinis kaimų nykimas. 

Kaip istoriniai įvykiai — okupacijos, trėmimai, rezistencija, kolektyvizacija — paveikė 

Mažeikių rajono Viekšnių seniūnijos Palnosų, Daubiškių, Santeklių, Gyvolių, Dainorių, 

Uogiškių, Gudų, Pavirvytės, Ramoniškių kaimus ir žmones? Kol kas nėra tikslių ištremtųjų 

duomenų, rezistencijos dalyvių ir rėmėjų atsiminimų, ne visos istorinės vietos pažymėtos. Ar 

gyva istorinė atmintis? Ar okupacijos, dvasinės erozijos metai leidžia ugdyti pilietiškai aktyvią 

visuomenę?” 

Tai ištrauka iš Daubiškių pagrindinės mokyklos projekto „Atsigręžk į praeitį su meile ir 

šiluma”, laimėto Švietimo kaitos fondui paskelbus konkursą, skirtą Tarptautinei komisijai nacių 

ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. 

Projekto tikslas — kuo skubiau surinkti medžiagą apie 1940—1953 metų laikotarpį, užrašyti 

įvykių liudininkų atsiminimus, paskatinti mokinius domėtis savo krašto praeitimi, išmokyti juos 

rinkti medžiagą, mokykloje ir bendruomenėje formuoti istorinę atmintį. Jis jau pradėtas 

įgyvendinti. 

Džiugu, kad į mokykloje vykusį Vasario 16-osios paminėjimą atvyko svečių, istorinės 

praeities liudininkų. Projekto vadovas mokytojas Vytautas Krupovisovas kalbėjo apie Lietuvos 

Valstybės atkūrimą, pristatė bendruomenei projektą „Atsigręžk į praeitį su meile ir šiluma”. 

Tremtinių Antano Deniušio, Adelės Bučienės pasakojimuose atgijo šiurpūs tremties vaizdai, 

varginantis kelias atgal, pirmieji kolektyvizacijos žingsniai. Iš buvusio mokytojo Jono 

Pacevičiaus lūpų išgirdome tai, ką jam teko patirti vaikystėje karo ir pokario metais gimtinėje, 

Dainorių kaime, Gyvolių kaimo gyventoja Albina Navickienė prisiminė, ką teko jai, Viekšnių 

progimnazijos moksleivei, išgyventi suimtai ir tardomai. Bibliotekininko Bronislovo Kerio 

atmintyje taip pat išliko ryškių pokario epizodų. Jis pasidalijo ir kraštotyrinio darbo patirtimi, 

patarė, kaip jį atlikti. 

Šis renginys tapo neįkainojama istorijos pamoka ir moksleiviams, ir suaugusiesiems. Viena — 

skaityti atsiminimus, kita — išgirsti gyvą žodį, žvelgti į kalbančius ir galvoti, kaip visa tai 

reikėjo ištverti... 

Projekto vykdytojai mokytojai V. Krupovisovas, Vitalija Bakaitienė, Rasa Vilkaitė, 

konsultuojami aktyvaus, nenuilstamo kraštotyrininko B. Kerio, yra sumanę ne tik susitikimų. 

Bus organizuojamos kraštotyrinės ekspedicijos, žygis dviračiais, akcijos, atminimo ženklų 

statymas, kraštotyrinė mokinių stovykla, atviros pamokos, atminimų vakaras, konferencija. 

Tikimės aktyvios tų gyventojų paramos, kurie gali paliudyti istorinę praeitį, į kurią jaunoji 

karta atsigręžtų su meile ir šiluma. 

Kiršaitė Orinta. Netradicinė šventė Daubiškiuose // Santarvė. — 2004. — Kovo 24. — 

Tekste: 

Šiais metais mūsų mokykloje netradiciškai švęsta ne tik Vasario 16-oji, bet ir Kovo 11-oji. 

Po skaitovės Kristinos Norkutės posmų ir mergaičių ansamblio dainų, mokytojas Vytautas 

Krupovisovas apibūdino ilgą ir sunkų Lietuvos kelią iki Nepriklausomybės atkūrimo dienos — 

1990-ųjų kovo 11-osios. 

Iš mokytojos Dalios Damanskienės pasakojimo sužinojome apie tai, kad jos tėvai ir dviejų 

savaičių broliukas buvo ištremti į Sibirą. Šeima atsidūrė Irkutsko srityje, Taišeto rajone, 

Suetichos kaime. Pasistatė iš rąstų namą, dirbo, rūpinosi pragyvenimu. Po kelerių metų gimė 

dukra Dalia. 

566

Mokytoja prisiminė, kaip tėvai labai ilgėjosi Lietuvos, svajojo greičiau į ją sugrįžti. Vaikų 

gyvenime netrūko įvairių vaikiškų nutikimų. 

Mokytojos teigimu, jiems, vaikams, buvo lengviau, nes šalia buvo jų rūpestingi tėvai. Į 

Lietuvą šeima grįžo po dvylikos metų. 

Mokytoja Rima Mokusienė — tremtinio, politinio kalinio duktė. Ji papasakojo, koks likimas 

ištiko tėvelį ir senelius. 

Mokytojos tėvelis su savo tėvais ir broliais buvo ištremtas į tos pačios srities ir rajono 

Solianichos kaimą. Devyniasdešimtmetis senelis po kelių mėnesių mirė. Tėvelis tremtyje buvo 

nuteistas dešimčiai metų. Iškalėjo kaip politinis kalinys beveik septynerius metus. Jis į Lietuvą 

grįžo taip pat po dvylikos metų. 1990-aisiais jis parvežė iš Sibiro savo tėvo, mokytojos senelio, 

palaikus. Jie buvo perlaidoti Akmenės kapinėse. 

Apžiūrėjome parodos eksponatus: nuotraukas iš mokytojų asmeninių albumų, piešinius 

„Lietuva — šalis gimtoji”. Mokytojos atsakė į mus dominančius klausimus, komentavo 

nuotraukas. 

Šis Kovo 11-osios minėjimas buvo ne tik šventė, bet ir įdomi istorijos pamoka bei laimėto 

projekto „Atsigręžk į praeitį su meile ir švelnumu” renginių tęsinys. 

Orinta KIRŠAITĖ. Daubiškių pagrindinės mokyklos šeštokė. 

Šidlauskas Gintaras [specialiųjų tyrimų specialistas]. Atskleistos sovietinio saugumo 

paslaptys // Kopijuota iš interneto 2004-04-06. — Tekste: 

1946 m. pabaigoje LSSR MVD Mažeikių apskrities skyrius įsteigė agentų smogikų 

specialiąją grupę. Agentai smogikai, turėdami tikslą sunaikinti pasipriešinimo okupantams 

dalyvius, apsimetę Lietuvos partizanų būriu turėjo užmegzti ryšius su tikraisiais partizanais bei 

pogrindinių organizacijų nariais. 1947 02 13 agentų smogikų grupė perduota iš MVD į MGB. 

Planuodama operatyvinę-agentūrinę grupės veiklą, MGB sukūrė priedangos legendą. Pagal ją, 

agentai smogikai veikė kaip tariama Lietuvos laisvės armijos Mažeikių atskiroji kuopa, 

vadovaujama Siaubo, kuris iš tikrųjų buvo agentas smogikas Pranas Levinas-Ąžuolas. Grupė 

pirmiausia siekė užmegzti ryšius su pogrindinių organizacijų vadovais. Įgijus pasitikėjimą, buvo 

provokuojamas šių organizacijų aktyvumas. Tokiu būdu tariamieji „partizanai” nustatydavo jų 

dalyvius, kuriuos netrukus emgėbistai suimdavo, o negalėdami to padaryti — fiziškai 

naikindavo, šį „darbą” pavesdami agentams smogikams. 

1947 06 23 Mažeikių aps. Viekšnių vlsč. Purvėnų k. A. Unžienės sodyboje apsistojusius 

partizanus Steponą Barauską, Henriką Jarušauską ir Antaną Opulskį sunaikino partizanais 

apsimetę MGB Mažeikių apskrities skyriaus agentai smogikai. 

1948 08 08 agentai smogikai nušovė partizaną Stasį Degaitį-Kadagį, o 1948 09 13 — 

partizaną Adolfą Daukšą-Beržą. Pagal smogikų surinktą informaciją partizanus sunaikindavo ir 

kitos MGB kariuomenės grupės. 

Remiantis agentų smogikų pranešimais nuo 1948 m. sausio mėn. suimta daugiau kaip 80 

žmonių, o 1949 m. balandžio mėn. — per 30 žmonių. 

1948 08 05 Mažeikių r. Dagių miško masyve įvykdyta dar vieną akcija. Įvilioję į pasalą, 

smogikai nužudė Žemaičių apygardos „Alkos” rinktinės vadą Kazį Venckų-Adomaitį, rinktinės 

vado pavaduotoją, Sedos kuopos vadą Juozą Jakumą-Spalį, Tirkšlių kuopos vadą Feliksą 

Gerulskį-Bijūnėlį ir Žemalės būrio vadą Kazį Strazdauską-Pilėną. Norėdami įslaptinti tikrąsias 

partizanų žūties aplinkybes ir nesukelti partizanų bei jų rėmėjų įtarimų dėl agentų smogikų 

grupės, emgėbistai inscenizavo kautynes. 

Dėl LSSR MVD-MGB Mažeikių apskrities skyriaus agentų smogikų specialiosios grupės 

nusikalstamos veiklos Mažeikių rajono apylinkės prokuratūra 1999 m. liepos mėn. iškėlė 

baudžiamąją bylą. Šioje baudžiamojoje byloje 1998—2001 m. Specialiųjų tyrimų skyrius vykdė 

parengtinį tardymą atliekančių prokurorų pavedimus. Kruopščiai patikrinus Lietuvos ypatingojo 

archyvo fondus, buvo nustatyta 13 smogikų grupės narių, išaiškintos jų slapyvardžiais 

užslaptintos asmenybės (nepavyko išaiškinti agentų Ivanovas, Algirdas, Rakauskas, Vilius, 

Kuzminas). ST skyrius taip pat surinko ir išanalizavo duomenis apie atskirus jų veiklos epizodus, 

metodus, įvykdytus nusikaltimus bei jų aplinkybes, surinko duomenis apie nukentėjusius nuo 

smogikų grupės (nužudytus, suimtus) laisvės kovotojus, pasipriešinimo dalyvius. Pavyko surasti 

567

ir emgėbistų keturių „Alkos” rinktinės partizanų, kuriuos emgėbistai 1948 08 05 sušaudė Dagių 

miške, sunaikinimo aktą. 

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros pareigūnams su vietos gyventojų pagalba pavyko 

nustatyti tikslią partizanų palaikų užkasimo vietą. 1999 09 16 atlikta jų ekshumacija. 

Ekshumacijoje dalyvavo LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas R. Narvydas, LGGRTC 

darbuotojas P. Girdzijauskas, archeologė A. Cholodinskienė, Mažeikių rajono apylinkės 

prokuratūros pareigūnai. 

Atlikus rastų palaikų teismo medicinos osteologinę ekspertizę nustatyta, kad skeleto Nr. 1 

biologinis amžius mirties metu buvo apie 33—36 m. Skelete rasti 2 kaukolės ir abiejų žastikaulių 

bei kairiojo alkūnkaulio šautiniai kulkiniai sužalojimai. Šio skeleto tyrimo duomenis sugretinus 

su turimais identifikaciniais požymiais, padaryta tikimybinė išvada, kad tai Kazio Venckaus 

palaikai. 

Skeletas Nr. 2 — vyro apie 22—26 m. amžiaus, jame rasti 2 kulkiniai kaukolės sužalojimai. 

Ištyrus šį skeletą, padaryta tikimybinė išvada, kad tai Kazio Strazdausko palaikai. 

Skeletas Nr. 3 — vyro apie 43—45 m. amžiaus. Jame rasti 2 šautiniai kulkiniai kaukolės, 1 

šautinis krūtinės ir 2 dubens sužalojimai. Ištyrus šį skeletą, padaryta tikimybinė išvada, kad tai 

Juozo Jakumo palaikai. 

Skeletas Nr. 4 — vyro apie 23—25 m. amžiaus, jame rasti 3 kulkiniai šautiniai sužalojimai. 

Ištyrus šį skeletą, padaryta tikimybinė išvada, kad tai Felikso Gerulskio palaikai. 

LGGRTC pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 1998 10 07 partizanui Juozui 

Jakumui suteikė kario savanorio statusą (po mirties). Kitų partizanų — K. Venckaus, 

F. Gerulskio ir K. Strazdausko, taip pat kritusių Dagių miške nuo klastingų smogikų kulkų, 

dalyvavimas ginkluoto pasipriešinimo okupantams judėjime įvertintas Specialiųjų tyrimų 

skyriaus iniciatyva — jiems kario savanorio statusas (po mirties) suteiktas 2000 09 20. 

Plastinina Bernarda. Tremties vagonų bildesį stelbė raudos ir Lietuvos himno žodžiai // 

Santarvė. — 2005. — Birž. 14. — Nr. 67 (8861): Sigito Strazdausko ir asmeninio albumo 

nuotraukos: [1.] Patirtus išgyvenimus T. Januškevičius sudeda į eiles. [2.] Teofilis (pirmas iš 

kairės) prie savo namų su broliu ir tremtyje gimusia sesute. [3.] Visa tremtinių Januškevičių 

šeima. [4.] Namas, kurį 1950—1952 metais tremtyje pasistatė Januškevičiai”. — Visas tekstas: 

Viekšniškis Teofilius Januškevičius buvo devynerių, kai kartu su tėvais ir jaunesniuoju broliu 

juos ištrėmė į Krasnojarsko kraštą. Aban rajone lietuvių šeima praleido daugiau kaip šešerius 

metus, ir tik po Stalino mirties grįžo į gimtinę. 

GYVI KARO PRISIMINIMAI 

Pasakodamas apie skaudžius pokario metų vaikystės išgyvenimus, vyriškis mena 

paskutiniuosius karo metus. 1944-ųjų vasarą, artinantis frontui, vokiečiai, vengdami civilių 

gyventojų aukų, Januškevičių šeimą kartu su kitais iškėlė iš gimtojo Rutuliškių kaimo (tuomet 

Kuršėnų valsčius), kuriame jie ruošėsi gynybai. Šeima atsidūrė bunkeryje, nes gyvenamajame 

name įsikūrė laikinas vokiečių štabas. Teofilius mena, kad vokiečiai buvę visai neblogi, vaišinę jį 

bulviniais blynais. 

Kai fronto linija pasitraukė į Vakarus, Januškevičiai grižo į Rutuliškius. Rudeniop sovietai 

pradėjo imti vyrus į kariuomenę. Paėmė ir Teofiliaus tėvą, bet jis su dviem draugais iš Šiaulių 

karinio komisariato pabėgo ir pusantrų metų slapstėsi. 

SOVIETŲ VALDŽIA ĖMĖSI REFORMŲ 

1948-aisiais sovietų valdžia pradėjo pirmąjį išbuožinimą. Buvo išardytas Januškevičių 

klojimas ir svirnas, o visa mediena išvežta į Kuršėnus ir, kaip žmonės kalbėjo, panaudota 

kultūros namams remontuoti. 

Tais pačiais metais vyko žemės reforma. Valdžia nusprendė, kad Januškevičiai turi per daug 

žemės ir per didelį namą. Todėl į priešingą namo galą atkėlė kairiųjų pažiūrų šeimą iš Šiaulių ir 

atrėžė jiems gabalą žemės. Iš 33 hektarų Januškevičiams liko 24,5. „Jiems daugiau ir nereikėjo, 

nes ir tos pačios nesugebėjo apdirbti. Kai mes per Jonus važiavome į atlaidus Kužiuose, jie tik 

pirmą kartą išėjo ravėti runkelių. Mūsų laukai jau seniai buvo nuravėti, runkeliai išretinti, o 

naujakuriai buvo žole apsileidę iki ausų”, — pasakoja Teofilius. 

568

TREMTIES IŠVENGTI NEPAVYKO 

Tai buvo tik visų negandų pradžia. Smilgių apylinkės pirmininkas, kuris buvo Teofiliaus tėvo 

jaunystės draugas, buvo įspėjęs, kad prasidės vežimai. Ėjo 1949-ieji. Mama kaupė džiūvėsius, 

mezgė šiltas kojines. Tėvui vidinė nuojauta sakė, kad reikia būti atsargiam. 

Naktį iš kovo 24-osios į 25-ąją jo namuose nebuvo. Mama vaikams sakė, kad jis su kaimynu 

išvažiavo į turgų. 

„Tą naktį aš kietai miegojau ir nieko negirdėjau. Staiga atmerkiu akis ir prie lovos pamatau 

batus, o greta atremtą šautuvo buožę. Pakeliu žvilgsnį, gi stovi stribokas Sorokinas, vietinis 

Smilgių rusas. Jis pradėjo mane tardyti, kur tėvas. Kaip žinojau, taip ir pasakiau — turguje”, — 

apie tos įsimintinos nakties įvykius pasakoja Teofilius. 

Tarp 4 ar 5 naktinių „svečių” vienas buvęs kariškis, kiti civiliai apsirengę vietiniai stribai. 

Nesant šeimos galvos, jie nesiryžo iš karto imtis veiksnių. Sorokinas suvažinėjo į valsčių, 

parvežė raštelį, ir apie 5 valandą po pietų mama su dviem sūnumis jau sėdėjo ratuose. 

Leitenantas pasitaikęs neblogas žmogus. Mama susikrovė mantą, pasiėmė miltų, kruopų, 

džiūvėsių, o leitenantas liepė papjauti žąsų, vištų ir įsidėti į kelią. Jis dar patarė su savimi neimti 

pusės metų sergančios Teofiliaus sesutės, nes neištversianti tokios kelionės, ir palikti ją pas 

senelį. 

Pavenčių geležinkelio stotyje, susodinti į vagoną ir uždaryti, jie sulaukė ryto. Rytą atėjo tėvas 

ir savanoriškai prisijungė prie šeimos. Su savimi jis turėjo oblių, leistuvą, pjūklą, grąžtą, teblių 

(storą grąžtą medžiui gręžti — B. P.), kurie tremtyje labai pravertė. 

ATSIDŪRĖ KRASNOJARSKO KRAŠTE 

Saulei leidžiantis traukinys pajudėjo Vilniaus kryptimi. Tėvas užgiedojo Lietuvos himną. 

Visos moterys ėmė verkti ir melstis. Pirmasis sustojimas buvo Minske. 

Pro Brianską, Maskvą, aplinkiniais keliais pro Kuibyševą Sverdlovsko link, nuvežė į Kanską, 

kur 1941-aisiais kalėjo buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Kelionė truko visą 

mėnesį. „Į galutinę stotelę Krasnojarsko krašte — Aban miestelį iš traukinio apie 60 kilometrų 

mus vežė senovišku sunkvežimiu, vadinamu „palutarka”. Toks vienišas žmogelis kelionės 

nebeištvėrė, ir vos tik nuvažiavęs mirė”, — apie kelionės sunkumus pasakoja pašnekovas. 

Žmones atvežė į Budiono kolūkio raštinę. Po to laikinai apgyvendino rusų šeimose. 

Praėjus savaitei tėvą išvarė į kolūkio brigadą dirbti su arkliais. Mama, likusi miestelyje su 

vaikais, dirbo lauko darbus. 

Po kurio laiko vienas turtingesnis lietuvis nusipirko iš vietos gyventojo trobą ir priėmė 

Januškevičių šeimą. O 1950-aisiais Teofiliaus tėvas perėjo dirbti ten, kur ir mama, ir susirentė 

namą. Jis buvo labai nedidelis, tad po metų prie jo prilipdė dar tokį pat. 

PATYRĖ ŠALTĮ IR BADĄ 

Rusai gyveno skurdžiai, bet buvo draugiški. Mama juos vaišindavo iš Lietuvos atsivežtu 

cukrumi ir džiūvėsiais. Kai atsargos baigėsi, pirmuosius porą metų teko ir pabadauti. 

1949-1950 metų žiema buvo labai šalta. Keletą dienų buvo net 55 laipsniai žemiau nulio. 

„Buvau nušalęs nosį ir ausis. Būdavo, pili vandenį, o ant žemės krinta ledai. Paukščiai ant 

tvorų sušaldavo negyvai. Nuo maisto trūkumo susirgau mažakraujyste. Labai išgąsdinau savo 

mokytoją, kai, deklamuodamas A. Puškino eilėraštį, nualpau”, — sunkiausius tremties metus 

prisimena Teofilius ir priduria, kad kai nusipirko karvę, tapo lengviau. 

Vėliau, kai jis jau mokėsi 4 ar 5 klasėje, buvo patekęs į saugumo akiratį. 

Ruošiantis Naujiesiems, mokytoja vaikams skyrė užduotis. Teofilius sukūrė eilėraštį, kuriame 

buvo minimas Stalinas. 

Bendraklasiams jis aiškino, kad Stalinas galvojęs apie lietuvius, todėl juos atvežęs čia. Rusai 

jam nerūpėję, nes priešingu atveju jie būtų atsidūrę Lietuvoj. 

Klasėje mokęsis pasų skyriaus viršininko sūnus apie Teofiliaus „filosofiją” papasakojo savo 

tėvui, o šis informavo saugumą. Jau kitą dieną už blogą sūnaus auklėjimą saugumas „paėmė į 

nagą” Teofiliaus tėvą, o šis kaip reikiant nurovė sūnui ausis. 

Tremtiniai Tėvynėn buvo išleisti 1955-ųjų spalį, praėjus porai metų nuo Stalino mirties. 

Tačiau, kol pasiekė gimtinę, atėjo ir 1955 metų pabaiga. Naujuosius Januškevičiai sutiko jau su 

savo artimaisiais. 

569

APIE TREMTĮ — EILĖMIS 

Viekšniuose T. Januškevičius jau 40 metų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jis tapo 

pirmuoju Viekšnių seniūnu. Išbuvo juo vieną kadenciją, nuo 1995-ųjų iki 1997 metų. 

Dabar jau pensininkas, priklauso Viekšnių literatų sambūriui „Vinkšnelė”. Jo eilėraščiai 

pasirodė 2004-aisiais išėjusioje viekšniškių literatų rinktinėje „Žodis tau ir sau”. Eiles pradėjęs 

kurti dar vaikystėje, sovietiniais laikais jis rašė antisovietine tema, už tai galėjo ir nukentėti. 

Eilėraščių neišliko, greičiausiai mama, gelbėdama sūnų, juos sunaikino. Visais laikais kovojęs už 

teisybę, Teofilius ir dabar nevengia valdžios kritikos. Daug eilėraščių skirta tremties temai. 

Eidimtienė Marija. Pažymėta partizanų žūties vieta // Būdas žemaičių. — 2005. — Lapkr. 4: 

Autorės nuotrauka: „Žvakelę uždega Adomas pažinojęs žuvusiuosius”. — Visas tekstas: 

Praėjusį penktadienį Mažeikių rajone pastatytas pirmas paminklas, žymintis pokario 

rezistencinių kovų partizanų žūties vietą. 

Važiuodami Mažeikių—Viekšnių keliu, kiek tolėliau už Krakių, pamiškėje galite pastebėti 

Vyčio kryžiaus formos pilką stulpelį. Įrašas lentelėje byloja, kad šiame miške 1948 metais sausio 

7 dieną žuvo Žemaičių apygardos partizanai — „Alkos” rinktinės narys, grupės vadas Albertas 

Švažas-Vanagas, g. 1918 m., ir Pranas Šiuipys, g. 1922 m. Žūties vieta — miškelyje, už kelių 

šimtų metrų. Kad būtų pažymėta partizanų žūties vieta, iniciatyvą parodė Mažeikių „Sąjūdžio” 

bei Politinių kalinių ir tremtinių organizacijos. Projektą finansavo Mažeikių rajono savivaldybė. 

„Sąjūdžio” Mažeikių skyriaus pirmininkas Antanas Poškus tikisi, kad tokius paminklinius 

žymeklius pavyks pastatyti dar dviejose partizanų žūties vietose. 

Muturas Algimantas. ...geriau tegul gegutė užkukuoja... — Mažeikiai, 2006. — 232 psl.: 

iliustruota. — [BK pastaba: Dėl rusifikacijos lietuviškos pavardės Žiulpa, Šiūša, Šiuipys rašomos 

Žulpa, Šiuša, Šuipys]. — Tekste: 

„Algimanto Muturo knygoje „...geriau tegul gegutė užkukuoja...” 

rašoma apie 1945—1952 metus, rezistencinį pasipriešinimą, įvykusį 

buvusioje Mažeikių apskrityje.” 

IR SUSKRIDO SAKALAI 

[...]. Namiškiai papasakojo, jog Antanas [Čerkasas] labai pergyveno, kad yra laikomas 

išdaviku ir jis nebuvo priimtas į politinių kalinių sąjungą. Kalbantis jis man patvirtino ne kartą 

susitikęs su KGB agentais „Plunksna”, „Ąžuolu”-„Siaubu”, „Dobilu”, Rakausku. Ne sykį 

tvirtino, jog jis šventai tikėjo tais vyrais ir laikė juos dorais Lietuvos patriotais, nes pagal jų 

elgesį, kalbas, nurodymus, nebuvo galima įtarti, kad jie yra niekšai. Dažnai ėjo su jais susitikti į 

Kušlėnų kaimą pas Lapkus. Nuolat susitikdavo Paulauskienės, Beinoravičienės, Antanavičiaus 

sodybose, Kurmaičių kaime; Žulpos sodyboje, palei geležinkelį į Viekšnius. Artimai bendravo su 

LLA vadu A. Skurvydu, LLA Viekšnių kuopos vadu K. Stelingiu. [...]. 

[...]. Čerkasas Jonas, Antano, g. 1906 m. Kivylių kaime, Akmenės raj. Išsilavinimas 4 

pradinės mokyklos klasės. Iki arešto gyveno Viekšniuose, Akmenės g. 16. Dirbo Viekšnių grūdų 

priėmimo punkto sandėlio vedėju. Slapyvardis — „Smuikas”. Vinco Čerkaso brolis. Ryšininkas 

tarp „Sakalų” ir Viekšnių LLA kuopos. [...]. 

DABIKINĖS DVARO PASLAPTIS 

1948 m. sausio mėn. tuometinis Lietuvos TSR valstybės saugumas, Mažeikių apskr., 

Akmenės valsčiuje susekė ir išaiškino pogrindinę antitarybinę organizaciją, kuri buvo 

pasivadinusi Lietuvos demokratinės kovos sąjungos 43-iuoju skyriumi. Sutrumpintai LDKS 

43-iasis skyrius. Saugumiečiai areštavo ir tardė apie 60 žmonių. Kratų metu pas organizacijos 

narius rado 2 kulkosvaidžius, 4 automatus, 8 šautuvus, 5 pistoletus, 2 binoklius, 1 raketinę, 

rašomąją mašinėlę, rašymo ir kanceliarinius reikmenis antitarybinių lapelių dauginimui. Atrastas 

LDKS 43 skyriaus archyvas, kuriame rasti dokumentai: susirinkimų protokolai, organizacijos 

narių sąrašai, priesaikų krauju pasirašytais tekstais, pažymėjimai, antitarybiniai atsišaukimai ir 

kiti dokumentai. Rastas radijo imtuvas ir organizacijos antspaudas. LDKS 43-iasis skyrius buvo 

suskirstytas į tris kuopas: Laižuvos, Akmenės ir Viekšnių. Vadovybė buvo susibūrusi 

570

dabartiniame Akmenės raj., tuometiniuose Dabikinės vaikų namuose. Organizacija kėlė sau 

tikslus: platinti antitarybines proklamacijas, raginti vietos gyventojus nepasiduoti okupacinės 

valdžios reikalavimams, malšinti vietinių partinių tarybinių aktyvistų veiklą, o prasidėjus karui 

tarp JAV, Anglijos ir TSRS, jėga nuversti Tarybų valdžią. Kas tas drąsuolis, išdrįsęs ir sugebėjęs 

okupacinėmis sąlygomis suburti tokią organizaciją? Tai Valentinas Valantinas. Jis gimė 1923 m. 

gruodžio 3 d. Skuode. [...]. 

[...]. Tardymo metu V. Valantinas saugumo tardytojams prisipažino turėjęs tikslą suburti 

pogrindinę organizaciją, kuri priešintųsi Tarybų valdžiai. Jis bandė užmegzti ryšius su 

pogrindinio antitarybinio pasipriešinimo centru, kuriam kontroliuojant turėjo pats sutelkti 

Mažeikių apskrities pogrindininkus kovai prieš Tarybų valdžią. 1947 m. vasarą jis persikelia į 

Dabikinę. Čia atsiveria didesnės galimybės pogrindiniam darbui. Į Dabikinę kartu su juo 

persikelia ir A. Gargasas. Čia jie tęsia anksčiau pradėtą pogrindinę veiklą. 1947 m. antroje pusėje 

į pogrindinę organizaciją buvo pakviesti čia dirbę viekšniškiai: Antanas Kazlauskas, Pranas 

Dargis, Akmenės kooperatyvo buhalteris Leonas Andriulis, Dabikinės vaikų namų buhalteris 

Bronius Karpavičius, auklėtojas Elijus Aliukas, pats vaikų namų direktorius Juozas Piličiauskas, 

pedagogas Domas Andrijaitis, medicinos sesuo Bronė Gendzeliauskienė, Dabikinės pieninės 

laborantas Feliksas Prelgauskas. Kaip teigia archyviniai dokumentai, panašios organizacijos 

kuopos buvo suburtos Akmenės ir Viekšnių valsčiuose. Akmenės kuopai priklausė apie 10 

asmenų: Antanas Kratavičius iš Ivanauskių kaimo, Medemrodės tarybinio ūkio darbininkas 

Vytautas Rumšas, mokesčių inspektorius Antanas Majauskas, parduotuvės Akmenėje vedėjas 

Juozas Kiudulas, Kanteikių kaimo gyventojai Domas ir Stasys Kiudulai, Klemensas 

Abakanavičius iš Smiltynės kaimo ir dar keletas jaunų žmonių. Viekšnių kuopai priklausė apie 

20 žmonių, tarp kurių buvo miestelio gyventojai: Vytautas Urvikis, Antanas Petrikis [tikriausiai 

Petrikas], Aloyzas Šliažas, Karolis Skerstonas. Iš kaimyninio Milių kaimo atvykdavo: Leonas 

Joniškis [tikriausiai Jonuškis], iš Žiogaičių Augustinas Žiulpa, iš Pakalupės Vladas Baltutis, 

Juozas ir Alfonsas Butos, Pranas Paplauskas iš Krakių ir t. t. Apie organizacijos veiklą Antanas 

Kazlauskas savo prisiminimuose kalba: „Iš kur kėgėbistai žinojo, ir iš kur mūsų tiek daug 

suėmė? Buvo pas mus sąrašai. Buvo tokie kai priesaiką priėmė, krauju pasirašyti. Tie sąrašai 

buvo saugojami Laižuvos apylinkėje pas Cirulį [Cyrulį]. Valantinas viską pradėjo Auksodėje. 

Paskui jis buvo perkeltas į Dabikinės vaikų namus. Prieš tai jis Auksodėje buvo įkūręs tą 

organizaciją ir joje jau buvo narių. Tai organizacijai priklausė Dargis Antanas ir kiti, apie tai jau 

yra žinoma. Ten dalyvavo ir Cirulis. Aš gerai nežinau, gal laižuviškiai ir anksčiau yra kokius 

sąrašus sudarę ir dabikiniškiai krauju pasirašinėjo. Priėmus priesaiką visi dokumentai buvo pas 

Cirulį užkasti žemėje, bet suėmus jį, Cirulis nusivežė saugumiečius ir parodė. [...]”. 

„[...]. Į A. Švažo grupę įėjo: pagrindinis buvo Šiuipys Pranas, Leonas ir Jonas Jonuškiai du 

broliai. Pas juos dar buvo Čiužas. Preibys su jais turėjo susitikimą. Apie jų buvimą žinojo Pranas 

Dargis. Albertas Švažas slapstėsi pas Dargį. Buvo tokia mokytoja Virkutytė iš Viekšnių. Ji ten 

maišėsi tarp jų. Jos netoli buvo tėviškė. Vėliau išaiškėjo, kad ji išdavinėjo. Ir brolis išdavinėjo, 

bet tai buvo vėliau. Dabikiniškiai vadinosi LDKS 43-oji rinktinė. Kodėl 43-oji aš nežinau. Tas 

mano paminėtas štabas vadovavo 43-ąjai rinktinei. Poskyriai buvo Laižuvoje, Akmenėje, 

Viekšniuose. Dabikinėje buvo štabas. [...]”. 

„[...]. Buvo tų kuopų ir daugiau. Viekšniams buvo Pranas Dargis. Jis buvo ne tik ryšiui 

palaikyti, bet ir vadovavo. Iš Viekšnių buvo ir daugiau žmonių. Buvo Baltutis Vladas, Urvikis 

Vytautas. Kiela Vytautas žuvo lageryje. Buvo Vaikasas. Jis dar ir dabar gyvena Estijoje. Su jais 

dirbo Pranas Dargis. Aš žinau Viekšniuose Keršį, kuris nuo seno bendravo su Laktionovu, 

Viekšnių NKVD viršininku. Jis vaikščiodavo per ūkininkus, o kur jis apsilankydavo ateidavo 

nelaimė. Keršys provokuodavo ūkininkus prisistatydamas partizanu. Žiogaičių kaime jį visi 

žinojo”. [...]. 

[...]. Pranas Dargis prisimena: „Aš į Dabikinę atvažiavau 1947 m. rugsėjo 1 d. ir pradėjau 

mokytojauti. A. Kazlauskas ir V. Valantinas jau ten dirbo. Jie man pasiūlė būti pogrindžio grupės 

nariu. Aš daviau sutikimą. Man su jais teko bendrauti nepilnus tris mėnesius. 1948 m. sausio 

mėn. mes buvom areštuoti. Man atrodo, grupė jokio pavadinimo neturėjo, o gal man, kaip 

naujokui, konspiracijos sumetimais ne viskas ir buvo pasakoma. Aš daugiau bendravau su 

571

A. Kazlausku. Mes su juo pažįstami nuo mokyklos suolo. Kartu mokėmės Viekšnių mokykloje. 

Mums buvo drąsu kalbėti. V. Valantinas man buvo naujas žmogus. Iš kur kilęs Valantinas aš tada 

nežinojau. Kas jis buvo anksčiau, kur jis dirbo, aš nežinau. Užtai mūsų kontaktai buvo silpni. 

Dar buvo veiklus žmogus mokyklos ūkvedys Albertas Gargasas. Ką jis grupėje veikdavo, aš 

nežinau. Matydavau, kad jie susitinka, pakalba. Man, kaip naujokui, ne viskas buvo sakoma. Dar 

pažinojau mokytoją Šilinskienę. Aš ją pažinojau kaip kruopščią pedagogę. [...]. 

1948 sausio mėn. išgirdau, kad Viekšnių valsčiuje Milių kaime buvo likviduota partizanų 

grupė. Joje buvo Švažas Albertas. Buvo dar tokie Pranai. Pavardžių neprisimenu. Švažą 

pažinojau nuo tada, kai dar mokiausi Viekšnių gimnazijoje. Jis dirbo paruošų skyriuje. 1947 m. 

jis turbūt buvo apsilankęs mano tėviškėje, Palnosų kaime. Kelis mėnesius nelegaliai gyveno. 

Vėliau mano tėveliai pradėjo baimintis, kad pas mus dažnai pradėjo lankytis nepatikimi 

kaimynai. Mūsų ūkis buvo 24 ha žemės. Kasdieniniai patikrinimai, pyliavos — tai be galo 

vargino. Mano tėvelis apie 12 metų išbuvo šio kaimo seniūnu. Tėvelis, matydamas, kad vienas, 

ar kitas iš tų didžiųjų ūkininkų dingsta, labai baiminosi. Tas kaimynų lankymasis buvo labai 

dažnas. Lankėsi kariškiai, saugumiečiai, stribokai. Mano tėvelis Domas Dargis 1946 m. 

pasitraukė į nelegalų gyvenimą. Mes, matydami, kad Švažui darosi pavojinga pas mus gyventi, 

pasiūlėme ieškoti kitos vietos, ir jis išėjo iš mūsų. Kelis mėnesius buvo kažkur kitur. Jis turėjo 

bunkerį. 1948 m. gal sausio mėn. 5 ar 6 d., žodžiu, kelios dienos po naujųjų metų, jo bunkeris 

KGB buvo surastas. Mes tada supratome, kad vyksta negeri dalykai. Vienas iš to bunkerio narių 

pasidavė gyvas. Mes supratome, kad jis gali išduoti, kur kas glaudėsi, ką slėpė ir kas ką darė. 

Pasidarė pavojinga. Aš tas naujienas išgirdęs iš tėvuko, grįžau į Dabikinę, į darbą. Kasdien vis 

išgirsdavome tai Viekšniuose, tai Akmenėje vis kažką areštuoja ir galvojome ar neateis ir mums 

eilė. Aš kelias dienas pasitraukiau iš mokyklos. Dvi dienas prabuvau kaimynystėje. Atrodė viskas 

ramu. Nusprendžiau eiti į darbą. Buvo šeštadienis. Atėjau į Dabikinės mokyklą. Šalia mano 

klasės, kurioje dirbau, buvo mokyklos direktoriaus kabinetas. Devintą valandą buvo skambutis į 

pamoką. Vaikai ėjo į klasę. Aš taip pat iš paskos. Iš direktoriaus kabineto išėjo tas pats Žukovas. 

Pasisveikinome rusiškai. Jis staiga savo rankas sukišo į mano kišenes. Ieškojo ginklo. Ginklo 

nebuvo. Liepė rankas sudėti už nugaros ir eiti su juo. Buvau nuvestas pas Mezjanovą į namus. Aš 

pas jį nuomojau kambarį. Mezjanovas apie 60 uosius metus dirbo Mažeikių elektrotechnikos 

gamyklos komunistų partinės organizacijos sekretoriumi. Pavardė, vardas, pasodino, padarė 

kratą. Žinoma, nieko nerado. Rasti nieko ir negalėjo, nes nieko ir nebuvo. Kartu areštavo ir 

A. Kazlauską. Po kratos mus susodino į sunkvežimį. Kartu susėdo ir kareivių būrelis. Atvežė į 

Akmenę, palaikė kelias valandas ir išvežė į Mažeikius. Atvežė į pastatą, tada čia buvo MGB 

būstinė, o dabar — tuberkuliozinis dispanseris. Tą pačią naktį įvyko pirmoji apklausa. Pasakė, 

kad mano veikla jiems yra žinoma. Jeigu sąžiningai prisipažinsiu, kas su manimi dirbo, sudarys 

lengvatų. Išklok ką žinai, o kiek jiems yra žinoma apie mane, man tai nežinoma. Pirmieji 

apklausinėjimai buvo bevaisiai. Tris savaites buvau uždarytas vienutėje. Kalėjimas tada buvo kur 

dabar yra savivaldybė, rūsyje. Naktimis vesdavo tardyti. Buvo klausiama apie A. Kazlauską, kur 

jis važiavo, su kuo susitiko. Aš buvau naujokas ir apie Dabikinę mažai ką žinojau. Viekšniuose 

bendras mūsų šeimos draugas Jonas Navickas. Tai ir jis buvo areštuotas tuo pačiu metu. Jis buvo 

bažnyčios zakristijonas. Tai buvo klausiama apie jį. Buvo į akistatą suvedę, lygtai aš turėjau 

ginklą. Bet tai buvo netiesa. Balandžio mėn. 10 d. mane išvežė į Vilnių. Dar viena detalė: 

Mažeikiuose mane tardė Mitrofanovas ir Sokolovas. Tardymo metu jie mane pasistatydavo į 

vidurį. Vienas vienoje pusėje, kitas kitoje pusėje stovi. Vienas duoda į ausį, pasvyri. Kitas duoda 

į kita ausį, atstato. Taip daužo ir daužo. Vieną kartą smūgio metu aš staigiai linktelėjau. Ir tada 

vienas iš jų kitam trenkė į ausį. Na, tada man kliuvo. Galvą įkišo tarp kojų ir tada mane 

nulinčiavo. Jie man neinkriminavo nieko. Iš MGB pastato nuvežė į Lukiškių kalėjimą. Čia 

pabuvus kurį laiką iškvietė ir perskaitė ypatingojo pasitarimo sprendimą. Man buvo paskirta 10 

metų. Tai buvo Maskvos sprendimas. [...]”. 

[...]. 1947 m. rudenį P. Dargis ir Andrijaitis užmezgė ryšį su Viekšnių apylinkėse 

besislapstančiais A. Švažu, J. Joniškiu, P. Šuipiu. Vyrai gavo iš A. Švažo ranka rašytų 

antitarybinių lapelių, kuriuos perdavė Gendzeliauskienei. [...]. 

572

[...]. BDPS centras, vadovaujamas J. Markulio, gavęs tokius sąrašus, perdavė KGB. 1948 m. 

sausio 9, 10 d. LDKS 43-ojo skyriaus nariai buvo pradėti areštuoti. [...]. 

KAZLAUSKAS ANTANAS, VINCO, g. 1926 m. Viekšnių valsč. k., išsilav. penkios 

gimnazijos klasės. Dirbo Dabikinės vaikų namų auklėtoju. Areštuotas 1948 m. sausio 10 d. 

Teistas birželio 12 d. 25 metams. 

VOVERIS AUGUSTINAS, SIMONO, g. 1922 m. Viekšnių valsč., išsilav. vidurinis. Dirbo 

Laižuvos valsč. Švietimo skyriaus vedėju. Areštuotas 1948 m. vasario 9 d. Teistas birželio 12 d. 

10 metų. 

VIRKUTYTĖ ONA, JUOZO, g. 1922 m. Viekšnių valsč., Milių k., išsilav. vidurinis. Dirbo 

Viekšniuose mokytoja. Areštuota 1948 m. sausio 11 d., sąlyginai teista spalio 16 d. 

MAJAUSKAS ANTANAS, LEONO, g. 1927 m. Viekšnių valsč., Daubiškių k. išsilav. 

5 klasės, dirbo Akmenėje, mokesčių inspektoriumi. Areštuotas 1948 m. sausio 10 d. Teistas 

gegužės 22 d. 10 metų. 

DARGIS PRANAS, DOMO, g. 1927 m. Viekšnių valsč., Palnosų k., išsilav. vidurinis. Dirbo 

Dabikinės mokyklos mokytoju. Areštuotas 1948 m. sausio 10 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

URVIKIS VYTAUTAS, TEODORO, g. 1931 m. Viekšnių miestelyje, išsilav. 3 gimnazijos 

klasės. Dirbo tėvų ūkyje. Areštuotas 1948 m. sausio 22 d. Nuteistas 10 metų. 

PETRIKAS ANTANAS, ANTANO, g. 1923 m. Viekšnių miestelyje, išsilav. 6 klasės. Dirbo 

tėvų ūkyje. Areštuotas 1948 m. sausio 24 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

ŠLIAŽAS ALOYZAS, ANTANO, g. 1920 m. Viekšnių miestelyje, išsilav. 4 prad. mok. 

klasės. Dirbo Viekšnių keramikos gamykloje. Areštuotas 1948 m. sausio 24 d. Teistas gegužės 22 

d. 10 metų. 

SKERSTONAS KAROLIS, ANTANO, g. 1920 m. Viekšnių miestelyje., išsilav. 4 prad. 

mok. klasės. Dirbo kartu su tėvu kalvėje. Areštuotas 1948 sausio 27 d. Teistas gegužės 22 d. 

10 metų. 

JONUŠKIS LEONAS, LEONO, g. 1914 m. Viekšnių valsč., Milių k., išsilav. 2 prad. mok. 

klasės. Slapstėsi, buvo nelegalioje padėtyje. Areštuotas 1948 m. sausio 7 d. Teistas gegužės 22 d. 

10 metų. 

VIRKUTIS JUOZAS, JUOZO, g. 1922 m. Viekšnių valsč., Milių k., išsilav. 4 gimnazijos 

klasės. Areštuotas 1948 m. sausio 7 d. Teistas spalio 16 d. Sąlyginai paleistas į laisvę. 

ŽULPA AUGUSTINAS, IGNO, g. 1927 m. Viekšnių valsč., Žiogaičių k., išsilav. 4 prad. 

mok. klasės. Dirbo pas ūkininkus samdiniu. Arešto metu gyveno Milių k. Areštuotas 1948 m. 

sausio 6 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

GLODENIS PRANAS, PRANO, g. 1925 m. Viekšnių valsč., Milių k., išsilav. 5 prad. mok. 

klasės. Dirbo tėvų ūkyje Milių k. areštuotas 1948 m. sausio 7 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

NAVICKAS JUOZAS, ANTANO, g. 1901 m. Viekšnių valsč., Dargių k., išsilav. 8 klasės. 

Dirbo Viekšnių bažnyčioje ir gyveno Viekšniuose. Areštuotas 1948 m. sausio 11 d. Teistas 

gegužės 22 d. 10 metų. 

KIELA VYTAUTAS, EDVARDO, g. 1928 m. Kauno mieste, išsilav. 8 gimnazijos klasės. 

Gyveno Viekšniuose. Areštuotas 1948 m. sausio 23 d. Nuteistas 10 metų. 

VAIKASAS JUOZAS, ANTANO, g. 1920 m. Tirkšlių valsč., Plinkšių k., išsilav. 6 klasės. 

Dirbo batsiuviu. Gyveno Viekšniuose. Areštuotas 1948 m. sausio 23 d. Teistas gegužės 22 d. 

10 metų. 

BUTA EDVARDAS, PRANO, g. 1918 m. Mažeikių valsč., Naikių k., išsilav. 4 prad. mok. 

klasės. Dirbo geležinkelio remonto brigados brigadininku. Gyveno Maigų k. Areštuotas 1948 m. 

sausio 16 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

573

BUTA JUOZAS, PRANO, g. 1926 m. Viekšnių valsč., Krakių k., išsilav. 4 prad. mok. klasės. 

Dirbo tėvų ūkyje. Areštuotas 1948 m. sausio 17 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

BUTA ALFONSAS, PRANO, g. 1929 m. Viekšnių valsč., Krakių k., išsilav. 3 prad. mok. 

klasės. Dirbo tėvų ūkyje. Areštuotas 1948 m sausio 17 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

GLODENIS PRANAS, JUOZO, g. 1924 m. Viekšnių valsč., Milių k., mažaraštis. Dirbo 

savo ūkyje. Areštuotas 1948 m. sausio 7 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

JONUŠKIS JONAS, LEONO, g. 1916 m. Viekšnių valsč., Milių k., išsilav. 2 prad. mok. 

klasės. Dirbo savo tėvų ūkyje. Areštuotas 1948 m. sausio 10 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

JONUŠKIS PRANAS, LEONO, g. 1919 m. Viekšnių valsč., Milių k., išsilav. 2 prad. mok. 

klasės. Dirbo tėvų ūkyje. Areštuotas 1948 m. sausio 10 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

PAPLAUSKAS PRANAS, ANTANO, g. 1911 m. Viekšnių valsč., Krakių k., išsilav. 4 prad. 

mok. klasės. Dirbo savo ūkyje. Areštuotas 1948 sausio 29 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

SILKINIS JONAS, ANTANO, g. 1920 m. Viekšnių valsč., Lėlaičių k., išsilav. 4 prad. mok. 

klasės. Dirbo Lėlaičių malūno vedėju. Areštuotas 1948 m. sausio 8 d. Teistas gegužės 22 d. 

10 metų. 

BALVOČIUS JONAS, JONO, g. 1927 m. Viekšnių valsč., Paventės k., išsilav. 2 prad. mok. 

klasės. Dirbo tėvų ūkyje. Areštuotas 1948 m. sausio 8 d. Teistas gegužės 22 d. 10 metų. 

BALTUTIS VLADAS, JONO, g. 1930 m. Viekšnių valsč., Pakalupės k., išsilav. Viekšnių 

progimnazijos 5 klasės moksleivis. Areštuotas 1948 m. sausio 27 d. Teistas gegužės 22 d. 

10 metų. 

Atskirai reikia pakalbėti apie keletą organizacijos narių: Ona Virkutytė 1947 m. rugpjūčio 

mėn. užmezgė ryšį su A. Švažu ir buvo tiesioginė ryšininkė tarp A. Švažo ir LDKS 43-ojo štabo 

ryšininko. 1947 m. gruodžio mėnesį ji pati buvo priimta į LDKS organizaciją. Tą patį mėnesį, 

kartu su broliu Juozu, du kartus suorganizavo susitikimą tarp A. Švažo ir BDPS centro ryšininko 

A. Preibio-„Aušros”. 1948 m. sausio 13 d. buvo areštuota ir tarybinių saugumiečių užverbuota, 

kaip kalėjimo kameros agentė. Mokanti bendrauti ji greitai įsigydavo kameros draugų 

pasitikėjimą. Aktyviai išdavinėjo B. Gendzeliauskienę-„Rūtą” ir dar 7 moteris. Per birželio— 

liepos mėnesius saugumui ji pateikė 17 pranešimų. Už tokią aktyvią veiklą buvo paleista iš 

kalėjimo. Brolis Virkutis dirbo Viekšnių valsč. instruktoriumi. 1947 m. liepos mėnesį užmezgė 

ryšius su A. Švažu, o nuo spalio mėnesio su LDKS nariu D. Andrijaičiu. Areštuotas tardymo 

metu noriai pasakojo apie savo veiklą ir ryšius. Tarybinių saugumiečių buvo užverbuotas 

kalėjimo kameros agentu. Už aktyvią veiklą, po kurio laiko, paleistas iš kalėjimo. 

MGB-KGB PINKLĖSE 

[...]. Viekšniškius sekė ir pastoviai su A. Švažu bei Joniškiu bendravo Viekšnių MGB agentai 

Keršys, „Stasys”, Čiužas, „Garsukas”. [...]. 

TRAGEDIJA KURMAIČIŲ IR PURVĖNŲ KAIMUOSE 

1947 m. žiemą tuometinio Mažeikių valsč. Troškučių bei Kurmaičių kaimuose prasidėjo 

dramatiški, tragiškai pasibaigę įvykiai. Minimuose kaimuose pasirodė LLA vyrai, raginą burtis, 

ginkluotis ir, kai ateis reikiamas momentas, pakilti į mirtiną kovą... 

Kovo 5 d. LLA „Algirdo” atskirosios Mažeikių kuopos vyrai, vadovaujami „Siaubo” 

apsilankė O. Beinoravičienės sodyboje. Namų šeimininkė maloniai juos priėmė, pavaišino... 

„Siaubas” įkalbino kaimo gyventoją A. Kakštį tapti jų ryšininku. A. Kakštys duoda priesaiką: 

pabučiuoja „kuopos vado” adjutanto „Kardo” laikomą vėliavą ir gauna slapyvardį „Ginklas”. 

Mėnesio pabaigoje kuopos vyrai vėl užėjo į minėtą sodybą. Šį kartą sutinka ten ne tik ryšininką 

Kakštį, bet ir A. Barauską, kuris pasisakė pabėgęs iš tarybinės armijos, slapstąsis. Vienam sunku, 

jis norėtų įstoti į kuopą, o daugiau partizanų nepažįstąs, bet žinąs, kad pas jo brolį, gyvenantį 

Kalvarijoje, dažnai ateinąs ir pats partizanų vadas Rumšas. 

Po kelių dienų „Siaubas” pasiuntė savo ryšininką „Vampyrą” pas A. Kakštį, jog šis pakviestų 

A. Barauską ir A. Butą. Vėlai vakare, netoli O. Beinoravičienės namų esančiame pušynėlyje, 

574

susitikti su kuopos vadu atėjęs A. Buta, pasiguodė, kad dabar esąs blogas metas žiema, niekur 

negalima rodytis, nes sniege lieka pėdsakai. Kuopos vadas prieštaravo: „Gana lindėti požemyje! 

Dėl Tėvynės laisvės reikia burtis. Turime būti tvirti, kad galėtume smogti mirtiną smūgį 

raudonajam slibinui. Reikia visus lietuvius patriotus jungti į vieną krūvą, palaikyti ryšius su LLA 

štabu, kuris turi žinoti kiek kokiame būryje yra partizanų, kiek ir kokių turi ginklų”. Vadas 

pasiūlė A. Butai stoti į jo kuopą, bet šis atsisakė. Tada „Siaubas” paragino jį organizuoti savo 

būrį ir pačiam vadovauti. Vyrai sutarė, kad A. Buta bus „Algirdo” kuopos narys, 2-ojo būrio 

vadas ir per ryšininką „Vampyrą” vykdys „Siaubo” duotus nurodymus, nes pastarasis turi ryšį su 

partizanų štabu, iš ten gauna visus įsakymus. „Kardas” atsinešė vėliavą, ir A. Buta priėmė 

priesaiką. Jis gavo „Viesulo” slapyvardį. Vėliau „Siaubas” kalbino ir A. Barauską stoti į kuopą, 

tačiau šis atsisakė, teisindamasis neturįs ginklo, dokumentų nei kur gyventi. Sutarė, kad šis kurį 

laiką apsigyvens pas O. Beinoravičienę. 

Po poros dienų „Siaubas” su savo vyrais užsuko į Troškučių kaimą. Čia J. Žulpos tvarte 

slapstėsi A. Buta, kuris pažadėjo kuo skubiau organizuoti savo būrį ir apie jo veiklą vadui per 

ryšininką A. Kakštį pranešti raštu. Jis pažįstąs du gerus vyrus, tikrus Lietuvos patriotus — 

A. Skurvydą ir K. Stelingį. Po kelių dienų A. Buta parašė, kad į jo būrį tikrai stosią A. Skurvydas 

ir J. Žulpa. 

Antroje kovo mėnesio pusėje „Siaubas” pradėjo primygtinai reikalauti, kad A. Buta jam 

pateiktų savo kuopos narių sąrašą ir žinias apie turimus ginklus, o A. Paulauskienės prašo, kad 

priimtų juos gyventi. Ši pažada paslėpti juos kamaroje. 

Kovo 24 d. „Siaubas” susitinka su Troškučiuose gyvenančiu savo ryšininku Jonu Žulpa kuris, 

nieko neįtardamas, pasidžiaugia žinąs Purvėnų kaime gerų žmonių, taip pat norinčių organizuoti 

partizanų būrį. Besikalbant su A. Buta paaiškėjo, kad šis turįs ryšininką — Juozą Žulpą iš Naikių 

kaimo. Kuopos vado spaudžiamas, A. Buta pačioje kovo pabaigoje pristatė sąrašus. Pirmajame 

būrio nariai: Augustas Skurvydas, Albinas ir Pranas Paulauskai, Juozas ir Jonas Žulpos. Pats 

„Siaubas” prirašo dar A. Opulskį, K. Stelingį, H. Jarušauską, ir nurodo net jų slapyvardžius: 

„Dziegoriukas”, „Ancis”, „Žvirkulis”. A. Opulskio pareigos A. Butos kuopos skyrininkas. 

Antrajame sąraše nurodyta tik gyvenamoji vieta, žinios apie tarnybą dar lietuviškoje 

kariuomenėje, kokiai politinei ar visuomeninei organizacijai priklausė tarpukario metu. 

Pavardžių nėra, tik 8 slapyvardžiai: „Nerys”, „Buketas”, „Bijūnas”, „Ąžuolas”, „Gintaras”, 

„Gestas”, „Ancis”, „Fricas”. 

Balandžio 2 d. „Siaubas” vėl skubina A. Butą greičiau siųsti ryšininką pas A. Opulskį, nes 

prireikė žinių ir apie jo skyriaus žmones... Iš ryšininko Jono Žulpos vadas sužinojo, kad per šv. 

Velykas A. Buta ketinąs aplankyti savo kuopos vyrus, įsikūrusius Naikių kaime Sidabro 

sodyboje. Balandžio 11 d. vėlai vakare ryšininko Jono Žulpos sodyboje įvyko pasitarimas. Jame 

dalyvavo pats namų šeimininkas, A. Skurvydas, A. Buta, „Kardas”. „Siaubo” nebuvo, nes sirgo. 

Pirmininkavo „Vampyras”, kuris pasitarimo dalyvius supažindino su gautais iš centrinio štabo 

dokumentais, taip pat aptarė, kaip palaikyti tarpusavio ryšį, kur ir kaip, esant reikalui, susitelktų 

abi kuopos. A. Skurvydas pažadėjo savąją kuopą papildyti patikimais žmonėmis, gyvenančiais 

netoli Leckavos. 

Balandžio 17 d. F. Mažutis, atėjęs pas „Siaubą”, pasakė, kad yra galimybė apsirūpinti miltais: 

Jautakių — Stulpino malūno vedėjas turįs jų sutaupęs. „Vampyras” ir A. Kakštys, gavę iš 

O. Beinoravičienės arklį, išvažiavo į pavenčius. „Siaubas” su penketu vyrų patraukė per laukus 

pėsčiomis... Parvežtuosius grūdus ir miltus (apie 8 cnt.) F. Mažutis paskirstė taip: 1 cnt. davė 

A. Butai, 1 cnt. — O. Beinoravičienei už arklį, 1 cnt. J. Žulpai ir 1 maišą — krūminukei! Likę 

nuvežti į „Vampyro” sodybą — „Siaubo” kuopai maitintis. 

Lygiai po mėnesio įvyko antrasis pasitarimas, tik šįkart Radzienės pirtyje. Be ankstesnių 

dalyvių į jį atvyko ir H. Jarušauskas bei „Siaubas”. A. Buta informavo susirinkusius, jog 

A. Opulskis yra išėjęs į Sedos, o K. Stelingis į Kuršėnų apylinkes ieškoti ryšio su štabu. 

„Siaubas” paprašė A. Skurvydo surasti patikimų žmonių, pas kuriuos galėtų apsigyventi jo 

kuopa. Šis pažadėjo pasidomėti, o jei nepavyktų rasti, patarė trauktis Kamanų pelkės link, 

kadangi ten turįs gerą pažįstamą. 

Prabėgo 1947 m. vasara. Tik spalio 18 d. vyrai: A. Skurvydas, A. Buta, „Vampyras”, 

„Siaubas” susitinka trečiąkart. Vieta vėl keičiama. Dabar pasirinkta A. Paulauskienės sodyba. 

575

Paaiškėjo, kad A. Buta ir A. Skurvydas, bevaikščiodami po Židikų ir Ylakių apylinkes, susitiko 

su B. Griciaus 20 kovotojų grupe. Po vado B. Griciaus žūties jiems pavyko užmegzti ryšį su 

Mažeikių apskrities LLA „Alkos” rinktinės vadu K. Venckumi-„Adomaičiu”, kuris pasiūlė 

A. Skurvydui būti jo pavaduotoju, bet šiam atsisakius, pasikvietė A. Butą šioms pareigoms. 

Įsakęs susitikti su „Siaubu”, paskyrė A. Skurvydą Mažeikių valsč. LLA kuopos vadu. „Siaubui” 

pasiūlyta būti „Alkos” rinktinės vado K. Venckaus adjutantu, tačiau kol kas „Siaubas” privaląs 

suburti Akmenės ir Vegerių LLA kuopas ir joms vadovauti. Be to, dar turįs pristatyti K. Venckui 

savo atskiros „Algirdo” kuopos narių sąrašą, slapyvardžius ir t. t. „Alkos” rinktinės vadas 

pareiškė, kad Žemaičių apygardos vado „Ivanausko” įsakymu visi veikiantys LLA būriai yra 

sujungti į vieną branduolį, tad ir visas žinias privalą perduoti centrui, įsikūrusiam Vilniuje: čia jie 

gauną visus nurodymus, be to, centras turįs ryšį su užsieniu. Centre rūpinamasi „Alkos” rinktinės 

veiklos zonos plėtimu. Viekšnių partizanų būrio vadu paskirtas K. Stelingis. Ieškoma žmogaus, 

sugebančio organizuoti Akmenės raj. Vegerių kuopą. Su Laižuva galima užmegzti ryšį per 

Mažeikių inteligentiją, konkrečiai mokytoją V. Valantiną, dirbantį Akmenės raj., Dabikinės 

dvare. „Siaubas” pareiškė pasitikėjimą „Vampyru”, susipažinusį su Mažeikių inteligentija, kuri 

ėmėsi aprūpinti vyrus maisto produktais, medikamentais. Tai buvo grupė „Sakalai”. 

Spalio 29 d. „Siaubas”, „Kardas”, „Aras”, „Vampyras” susitiko su Mažeikių pogrindinės 

grupės „Sakalai” bei inteligentijos atstovais A. Čerkasu, ir B. Jurševskiu, kurie pranešė, jog 

A. Skurvydui, A. Butai ir dar vienam žmogui ruošia dokumentus. Prašydamas padėti juos įsigyti, 

A. Skurvydas menkai pažinojo A. Čerkasą ir nepanorėjo pasakyti savo tikrosios pavardės. Tada 

dokumentų ruošėjas A. Čerkasas pareiškė, kad šitame sandėryje ne viską lemia pinigai — būtinas 

dar ir „Siaubo” laidavimas. Kadangi A. Skurvydą Mažeikių kuopos vadu paskyrė K. Venckus- 

„Adomaitis”, nuspręsta laišku kreiptis į jį: jeigu K. Venckus sutiks, tada neprieštaraus nė 

„Siaubas”. Tačiau... ryšys su K. Venckumi palaikomas tik per A. Skurvydą! Kaip pasielgti? 

A. Čerkasas pareiškė, pats rasiąs būdą, kaip perduoti laišką K. Venckui. 

Lapkričio 15 d. „Siaubo” kuopos nariai vėl atėjo pas A. Paulauskienę. Ši išklojo viską: 

A. Buta gyvenąs čia pat, o V. Žulpa — Šiaulių valsčiuje pas kažkokį ūkininką; A. Skurvydas 

išėjęs į Viekšnių valsčių, o pas ją pačią antra savaitė apsistojusi M. Ulskytė. Atklydėlė „Siaubui” 

išpasakojo ilgą savo klajonių istoriją nuo paleidimo iš Mažeikių kalėjimo iki atsidūrimo čia. Pas 

O. Beinoravičienę pabuvusi 3 dienas, M. Ulskytė sužinojo, kad prie plento rusų kareivių sargyba 

tikrina dokumentus, tada L. Beinoravičiūtė ją palydėjo per brastą Luobos kaimo link. Kai 

M. Ulskytė susitiko su savo motina, ši perdavė dukrai K. Venckaus laišką. Luobos kaime 

M. Ulskytė apsistojo pas kažkokią moteriškę, kur po dienos atėjo ir K. Venckus. Kadangi ji buvo 

paleista iš kalėjimo, K. Venckus įtarė jog M. Ulskytė yra užverbuota saugumo. Mergina bijojo, 

kad šis jos nenušautų, tačiau užmezgusi ryšį su A. Skurvydu pasijuto drąsiau. Pagyvenusi 

4 dienas, su K. Venckumi išsiskyrė. Vėliau ji parašė „Siaubui” laišką, kuriame teigė, kad 

B. Gricius-„Diedukas” buvo jos draugas, tad ir palikimas priklauso jai. Išdėstė ir savo 

asmeninius santykius su K. Venckumi bei žuvusiuoju B. Griciumi. Taip pat papasakojo, kad 

K. Venckaus būryje buvo per 20 vyrų, o po Želvio ir B. Griciaus žūties, liko tik 10, jie išsiskirstę 

mažomis grupelėmis. Jos brolis saugumiečiams pasidavęs gyvas. Susitikimo metu pas 

A. Paulauskienę Morta Ulskytė pasisiūlė supažindinti „Siaubą” su A. Skurvydu. Šis sutinka tai 

padaryti po keleto dienų. Susitikę „Siaubas” ir A. Skurvydas pasižadėjo nuolat palaikyti ryšį, be 

to, Kūčių vakarą nutarė susirinkti pas A. Paulauskienę: čia pasimels už žuvusius partizanus ir 

praleis šv. Kalėdas. 

Kaip „Siaubo”, A. Skurvydo ir K. Stelingio vyrai sutiko Kalėdų šventes, sužinoti nepavyko, 

tačiau tolimesnių įvykių raida įrodyta dokumentais: 1948 m. sausio 18 d. areštuotas 

A. Skurvydas ir kiti Mažeikių valsčiaus kuopos nariai; kratos metu rasta A. Skurvydo ataskaita 

LLA „Alkos” štabui, šio štabo įsakymai, K. Venckaus laiškas A. Skurvydui ir kt. 

Kaip liudija archyviniai dokumentai, A. Buta ir A. Skurvydas „Siaubo” nurodymu subūrė 

atskirus savo LLA būrius ir stengėsi būti nepavaldūs „Siaubui”. Pagal „Alkos” štabo nurodymą, 

jie patys bandė kontroliuoti „Siaubo” veiksmus ir jam vadovauti, o „Siaubas” kartais vaizdavo, 

kad jų net klauso. 

576

„Algirdo” kuopa, įgijusi Mažeikių, Naikių, Troškučių ir Kurmaičių gyventojų pasitikėjimą, 

darė ką tik norėjo. Tragedija įvyko 1947 m. birželio 23 d. Viekšnių valsčiuje, Purvėnų kaime, 

Apolonijos Undžienės sodyboje. 

Birželio 20 d. Mažeikių apskrities MGB vadovybė iš „Siaubo” kovotojų „Sakalo” ir „Tigro” 

gavo pranešimą, kad A. Buta, A. Barauskas ir H. Jarušauskas ruošia pasikėsinimą į Kurmaičių 

apylinkės pirmininką Gabalį ir stribokus Balaną, Sakalauską. „Kovotojams iš Kurmaičių” 

vadovybė įsakė nukreipti A. Butos dėmesį ir veiksmus nuo rengiamo pasikėsinimo, išvedant juos 

iš jų veiksmų rajono: Mažeikių, Naikių, Troškučių, Kurmaičių kaimų. A. Buta ir A. Skurvydas 

tuo metu buvo išvykę į Sedos, Židikų, Ylakių apylinkes. Jie norėjo užmegzti ryšį su Mažeikių 

LLA rinktinės „Alka” štabo vadu K. Venckumi. 

Birželio 21 d. tie patys „kovotojai” „Sakalas”, „Tigras”, „Tauras” kartu su A. Barausku bei 

H. Jarušausku ėjo į Purvėnų kaimą. Pakeliui dar prisidėjo prie jų ir A. Opulskis. Šie trys vyrai 

sugalvojo pakeliui užeiti pas Lietuvos TSR aukščiausios tarybos deputatę M. Šultienę ir ją 

nubausti, kam tarnauja tarybų valdžiai. „Siaubo” kovotojai tam pasipriešino sakydami, kad šiuo 

metu tai daryti labai pavojinga. Tai sukėlė kitų trijų vyrų įtarimą. Jie pradėjo stebėti ir sekti savo 

bendražygius. Birželio 23 d. vyrai po žygio ilsėjosi ant šieno Purvėnų kaimo gyventojos 

A. Undžienės daržinėje. Agentai „kovotojai” suprato, kad yra sekami ir susitarė kilus konfliktui 

panaudoti ginklą. Apie 12-13 val. „Tigras” su ginklu rankose nulipo nuo šieno, paskui jį nulipo ir 

H. Jarušauskas. Pastarasis paklausė „Tigro” kur jis eina. Tas atsakė norįs pakalbėti su mergina, 

kuri dirbo darže ir pakvietė eiti kartu. H. Jarušauskas sakydamas „Tau ne merginos rūpi, o tu nori 

mirties” staiga įkišo ranką į kišenę. Agentas į H. Jarušauską paleido automato seriją ir leidosi 

bėgte iš sodybos Mažeikių link. Atgal jis nebegrįžo ir tolesnėse grumtynėse nedalyvavo. Išgirdęs 

šūvius, agentas „Sakalas” atidengė ugnį į A. Opulskį. Diske baigėsi šoviniai. A. Barauskas puolė 

ant „Sakalo”, šis automato buože nustūmė jį nuo savęs. Prasidėjo dviejų vyrų grumtynės. 

A. Barauskas išplėšė iš „Sakalo” automato diską, o šis tuo metu spėjo pačiupti Barausko 

automatą, juo trenkė Barauskui į galvą ir jį užmušė. 

Tąkart Undžienės sodyboje žuvo Antanas Opulskis, gimęs 1908 m. Nerimdaičių kaime, 

dabartiniame Telšių rajone, Naikių kaimo gyventojas; 

Volhad Herik, vokietis, 1946 m. gruodžio 5 d. tarybinės kariuomenės karinės operacijos metu 

Viekšnių teritorijoje sulaikytas ir MGB užverbuotas. Jam duotas slapyvardis „Tauras”. „Siaubo” 

kuopos narys. Vaikščiojo užrištu kaklu, kaip sužeistas į gerklę ir negalintis kalbėti partizanas. Jis 

tikriausiai neišmoko kalbėti lietuviškai ir, matyt, pasidarė saugumiečiams nebereikalingas, todėl 

sunaikintas. 

Steponas Barauskas, gimęs 1921 m. Šarnelės kaime, dabartiniame Plungės rajone, Troškučių 

kaimo gyventojas; 

Henrikas Jarušauskas, gimęs 1928 m. Viekšnių m., tarnautojų šeimoje, išsilavinimas — 

4 gimnazijos klasės; 

Trys šios kruvinos akcijos nariai mirė iš karto, o H. Jarušauskas 4 valandas išgulėjo be 

medicininės pagalbos ir mirė netekęs daug kraujo. 

Norint nuslėpti šio įvykio aplinkybes ir kad nebūtų išaiškinti MGB agentai, „Siaubo” 

„kovotojai iš Kurmaičių” paskleidė gandus jog tarp partizanų, išgertuvių metu, dėl merginų kilo 

konfliktas. Partizanas slapyvardžiu „Jekeris” jis ir MGB agentas „Tigras” nužudė 4 partizanus ir 

dar sužeidė „Sakalą”. „Siaubo” grupės „kovotojai” dar aiškino, kad jie nori surasti pasislėpusį 

„Jekerį” ir atkeršyti jam už tokią išdavystę. Sužeistas „Sakalas” atseit yra paslėptas patikimoje 

vietoje. Tai, matyt, buvo priimta už tikrą tiesą. LLA rėmėjai pradėjo gausiai tiekti vaistus 

sužeistam „partizanui”. Iš tikrųjų agentai „Tigras” ir „Sakalas” buvo apgyvendinti operatyvinių 

darbuotojų butuose, jų tolesnį likimą sprendė tuometinė saugumo vadovybė. 

Augustas Skurvydas, Antanas Buta, Vladas Jungamas, Jonas ir Juozas Žulpos, Pranas 

Degutis, Alfonsas Kačerauskas TSRS ypatingojo pasitarimo nuteisti kalėti po 25 metus. Morta 

Ulskytė, Adelija Gurauskytė, Norbertas Gabalis, Pranė Žulpaitė, Apolinaras Mažutis, Antanas 

Radzis, Juozas Butavičius, Zofija Batakienė, Justinas Gurauskas, Jonas Žitkus, Kazys Petkus, 

Kazys Pakalniškis, Pranas Ulba, Stasė Liaugminienė nuteisti 10 metų konclagerio. 

Kas buvo ta LLA Mažeikių atskiroji „Algirdo kuopa” ir tie „kovotojai iš Kurmaičių”? Tai 

tarybinių saugumiečių-agentų būrys. Jų užduotis, apsimetus dorais LLA kovotojais, organizuoti 

577

naujus LLA būrius buvusioje Mažeikių apskr., platinti proklamacijas, kaupti ginklus, neva kovai 

su okupantais. Subrendus tokiai organizacijai jie turėjo išduoti jos narius tarybinėms jėgos 

struktūroms, pasmerkiant juos tardymams, kankinimams, kalėjimams ir tremčiai. Taip buvo 

vykdomas tautos genocidas. Atskirosios „Algirdo” kuopos nariai, įgiję pasitikėjimą, Mažeikių 

apskr. LLA kovotojų gretose tą ir darė: išdavinėjo, griovė ir naikino tautos nacionalinį 

pasipriešinimą. Jų veiksmams iš tikrųjų vadovavo Mažeikių tarybinio saugumo operatyvinis 

įgaliotinis Mezjanov. Jis kurį laiką gyveno Akmenės rajone, Dabikinėje, o vėliau atsikėlė į 

Mažeikius. Kuopos vadas „Siaubas” Pranas Levinas, g. 1906 m., Akmenės Trečiajame kaime. 

1946 m. lapkričio 2 d. Mažeikių milicija jį susekė ir areštavo, o netrukus ir užverbavo. Jam 

duotas slapyvardis „Vilkas”. 1947 m. vasario 13 d. pagal VRM ministro įsakymą perduotas 

Mažeikių saugumo žinion ir P. Levinui duotas kitas slapyvardis — „Siaubas”; pseudonimas 

„Ąžuolas”. Išdavikų kuopai priklausė šie agentai: 

Klemas Noreikis, g. 1921 m., Kalvių k. Akmenės valsč. Slapyvardis „Kardas”, pseudonimas 

„Dobilas”. „Siaubo” adjutantas. 

Juozas Meižys, g. 1912 m. Šiaulių apskr. slapyvardis „Aras”. 

Juozas Kairys, g. 1918 m. Tauragės apskr. Viekšnių miestelio gyventojas. Slapyvardis 

„Jekeris”. 

Titas Vytautas Antanavičius, g. 1921 m. Kurmaičių k., slapyvardis „Vampyras”, nuo 1946. 02. 

16 jo slapyvardis „Plunksna”. Vyriausias ryšininkas. 

Agentas Barauskas Mažeikių m. gyveno legaliai. 

Vokietis Volhad Enrih. 

Kai negalėdavo paimti gyvų LLA kovotojų, „į talką” būdavo pasiunčiamas „Siaubo” brolis 

Jonas Levinas, agentas smogikas. Slapyvardis „Renė”. 

1947—1948 m. „Algirdo kuopos ir „kovotojų iš Kurmaičių” pastangomis buvo nušauti 6 ir 

areštuoti 80 nacionalinio pasipriešinimo dalyvių. Sekančiais metais šių „kovotojų” dėka už grotų 

atsidūrė dar 70 žmonių. Tokių kovotojais apsimetusių žmonių ypač gausu buvo Viekšnių, Židikų 

ir Sedos apylinkėse. 

KUR ŽUVO STASYS DEGAITIS? 

Kaskart vis tolstantys nuo mūsų pokario metai su savim į nežinią ir užmarštį nusineša daugelį 

įvykių, vardų. Nors daug pastaruoju metu užrašyta ir paskelbta prisiminimų bei dokumentų, 

išleista knygų, bet mūsų tautai juk brangus kiekvienas už Tėvynės laisvę kovojęs žmogus net ir 

tie, kurie klydo ar nespėjo didelių žygdarbių atlikti. 

1948 m. kovo mėn. Mažeikių apskr. MGB vadovybė iš savo agentų bei informatorių sužinojo, 

kad į Laižuvos valsčiaus Žiopelių kaimą pas savo seserį Marytę Šukienę iš Vilniaus atvažiavo 

Stasys Degaitis, Simono sūnus. Jis buvo gimęs 1907 m. Raseinių apskr., baigęs aukštąjį mokslą. 

Matyt, kaip 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, jis 1945-aisiais sovietinės valdžios areštuojamas. 

Kažin kokiu būdu išėjęs į laisvę, gyveno legaliai. Gal atsivežė, o gal jau atvykęs į Žemaitiją, 

įsigijo ginklą ir ėmė vietinius vyrus agituoti priešintis okupacinei valdžiai. 

Suprantama, tokia veikla akylų saugumo seklių neliko nepastebėta. MGB vadovybė ėmė kurti 

planus ir regzti aferas, kaip S. Degaitį pagauti su įkalčiais. Pajutęs grėsmę, S. Degaitis išėjo į 

mišką ir pradėjo slapstytis. Jo sekti saugumiečiai pasiuntė savo agentą viekšniškį „Garsuką”. 

Pastarasis Viekšnių apylinkėse veikusiems LLA kovotojams turėtų būti žinomas ir „Pelėdos” 

slapyvardžiu. Netoli Viekšnių, Rekečių kaime, „Garsukas-Pelėda” užsuko pas šio kaimo 

gyventoją Šimkų, iš kurio sužinojo, jog Degaitis telkiąs kaimo vyrus ir norėtų susitikti su juo, 

„Garsuku”. Šimkui apie tai papasakojusi jo duktė Bronė Šarkienė. „Garsukas” tuojau paprašė 

Šimkų, kad per savo dukrą suorganizuotų tokį susitikimą. 

Kadangi saugumas savo agentus ir smogikus sumaniai užmaskavo, tai ir „Garsukas” daugeliui 

viekšniškių, net patyrusiems ir atsargiems kovotojams, atrodė patikimas asmuo, tikras kovotojas 

už laisvę. Kovo 28 d. B. Šarkienė Gadunavo miške surengė MGB agento apsimetėlio „Garsuko” 

ir S. Degaičio susitikimą. Vyrai maloniai pabendravo, pareiškė vienas kitam pasitikėjimą. 

„Garsukas” pagal MGB vadovybės sukurtą legendą S. Degaičiui prisistatė esąs iš neseniai 

sunaikintos A. Švažo LLA kuopos. Jam neva pavykę pabėgti ir pasislėpti. Po kurio laiko prie 

S. Degaičio prisijungė Adolfas Daukšas, Karolio sūnus, g. 1919 m., [...] slapyvardžiu „Beržas”. 

578

Su S. Degaičiu bendravo ir jau paminėtas Šimkus, tačiau šie du vyrai nežinia dėl ko susipyko, ir 

Šimkus išėjo slapstytis į Latvijos miškus. 

Liepos 11 d. Mažeikių saugumo agentų apsimetėlių grupė („kovotojai iš Kurmaičių”) 

„Ąžuolas-Siaubas”, „Dobilas”, „Vilius” susitiko su MGB informatoriumi „Putinu” (tai galėjo būt 

ir moteris). Apsimetėliai partizanai „Putiną” naudojo jam ar jai to nenujaučiant ir nežinant, tai 

buvo įprastas sovietinio saugumo metodas. „Putinas” gavo užduotį nueiti į Viekšnius, pas 

Keršienę, kurios vyras slapstėsi kartu su S. Degaičiu. Liepos 13 d. „Putinas” įvykdė apsimetėlių 

partizanų nurodymą. Keršienė pasiūliusi parašyti S. Degaičiui laišką ir pranešti, kad su juo nori 

susitikti Mažeikių partizanai. Kaip ir buvo sutarta, „Putinas” per Keršienę gavo S. Degaičio 

laišką, kuriame taip pat buvo išsakytas noras susitikti su mažeikiškiais, nurodyta susitikimo 

vieta, laikas. Per S. Degaitį partizanais apsimetantys saugumo agentai tikėjosi gauti žinių apie 

kitus Mažeikių apylinkėse veikiančius partizanus. 

MGB agentai „Dobilas”, „Ąžuolas-Siaubas”, „Vilius”, „Rakauskas” ir „Vasia” liepos 21 d. 

atėjo į nurodytą vietą. Su S. Degaičiu atėjo jo pasitikėjimą jau įgijęs apsimetėlis „Garsukas”. 

Vyrai nuoširdžiai pasikalbėjo. Iš to pokalbio saugumiečiai suvokė, kad S. Degaitis kol kas neturi 

užmezgęs ryšių su kitomis LLA formuotėmis ir menkai ką težino. Todėl MGB vadovybė 

S. Degaitį ir jo bendražygį A. Daukšą, kaip nenaudingus bei potencialiai pavojingus, nusprendė 

likviduoti. Rugsėjo 8 d. MGB apsimetėlis agentas „Rakauskas” atėjo į Sovaičių kaimą, pas 

S. Degaičio ryšininkę Marytę Strikauskienę, ir perdavė „Ąžuolo-Siaubo” laišką S. Degaičiui. 

Moteris, paabejojusi paprašė „Rakauską” palaukti, o pati kažkur išėjo. Neužilgo grįžo ir 

„Rakauską” nusivedė į pamiškę, prie šieno kupetos. Čia jų laukė S. Degaitis „Kadagys”, 

A. Daukšas „Beržas” ir saugumo agentas „Garsukas”. Perskaitęs „Ąžuolo-Siaubo” laišką, 

S. Degaitis liko patenkintas ir negalėjo nujausti, kad jo sunaikinimo planas jau parengtas. 

Staigaus S. Degaičio dingimo pridengimui, MGB sukūrė ir laiške išdėstė legendą, neva jis, kaip 

išsilavinęs žmogus, kviečiamas dirbti į centrinį LLA štabą. Naktį iš rugsėjo 8 į 9-ąją S. Degaitis 

ir „Garsukas” susitiko su apsimetėliais partizanais, saugumiečiais „Ąžuolu-Siaubu”, „Dobilu” ir 

„Viliumi”, kuriems vadovavo Mažeikių MGB operatyvinis įgaliotinis Mezjanovas, pristatytas 

centrinio LLA štabo atstovu. Sutartoje vietoje susitikę, apsimetėliai S. Degaičiui pareiškė, neva 

čia kalbėtis pavojinga ir geriau pereiti į Krakių mišką. Pakeliui agentai dar bandė išsiaiškinti 

S. Degaičio ryšius su kitomis LLA formuotėmis, bet nieko naujo neišgirdo ir saugumo agentas 

„Vilius” iššovė iš pistoleto. 

Po poros dienų „Garsukas” savo darbdaviams pranešė, jog Maigų miške su juo kartu slapstosi 

A. Daukšas. Rugsėjo 13-osios naktį agentai „Dobilas” ir „Vilius”, vadovaujami to paties 

Mezjanovo, atėjo į Maigų mišką, kur jo laukė „Garsukas”. Jis su „Viliumi” prisiartino prie 

bunkerio, kuriame buvo A. Daukšas. „Garsukas” atkėlė bunkerio dangtį, įlindo vidun, uždegė 

šviesą, A. Daukšą pavaišino cigarete ir ramiai išlindo lauk. Tuo metu agentas „Vilius” pro 

bunkerio angą paleido automato seriją. 

Taip klastingai buvo sunaikinti du besikuriančios LLA nariai. 

ŽUVO UŽ LAISVĘ 

1944 m. aktyvesni viekšniškiai vyrai pradėjo burtis į LLA. Pagal Lietuvos Kovos Sąjungos 


Čėsna (neseniai atvykęs iš Kauno), mokytojas Aleksas Zapkus iš Viekšnių, kooperatyvo prekių 

paskirstymo punkto vedėjas Albertas Švažas. Šiems trims vyrams organizacinis darbas sekėsi 

neblogai, nes jau liepos mėnesį 30 viekšniškių savanorių išvyko į Plinkšes. Čia buvo kuriama 

Tėvynės apsaugos rinktinė. Liepos 29 d. viekšniškiai pirmo pulko sudėtyje jau dalyvavo 

kautynėse ties Viekšniais, Užvente ir Daubiškiais. Tada pulkas ryžtingai pasipriešino tarybinės 

armijos puolimui. 1944 m. rugsėjo 7 d. apsaugos rinktinės štabo įsakyme Nr. 38 yra paminėtos 

A. Zapkaus, A. Švažo ir kitų viekšniškių pavardės. 

Po to buvo mūšis prie Sedos. Kas domisi karo ir pokario metų mūsų krašto istorija, žino, kad 

Tėvynės apsaugos rinktinė buvo išsklaidyta, fašistinė kariuomenė išvyta. Atėjo nauja, tarybinė, 

santvarka. Naujoji valdžia pradėjo persekioti, kalinti ir tremti tuos Lietuvos žmones, kurie 

priešinosi tarybų valdžios atėjimui. Į tokių „nusikaltėlių” sąrašus pateko Albertas Švažas ir kiti 

579

viekšniškiai. Vengdamas bausmės, Albertas negrįžo į Viekšnių apylinkes. Jis tada įsijungė į 

rezistencinę veiklą... 

„Antrajam būriui, kuris turėjo bazę Gegrėnų kaimo apylinkėse, vadovavo Albertas Švažas. 

Pastaruoju metu jis buvo Žemaičių legiono tiekimo skyriaus viršininku...” (Knyga. Archyviniai 

dokumentai apie nacionalistų antitarybinę veiklą. Vilnius. Mintis. 1966. Iš A. Kubiliaus 

parodymų.). 

Pagal tuometinės Mažeikių apskrities LLA „Alkos” rinktinės štabo ryšininko-kovotojo Liudo 

Raudonio prisiminimus, A. Švažas kurį laiką buvo „Alkos” rinktinės štabo ūkio dalies vedėju. 

Tada šios rinktinės štabas bazavosi Alsėdžių, Platelių, Kalvarijos, Sedos, Ylakių apylinkėse. 

Šiam štabui įsivėlus į tarybinių saugumiečių pinkles A. Švažas atsidūrė Plinkšių apylinkėse. Jam 

tada pavyko išsisukti iš kėgėbistų rankų. Kadangi jis buvo ne vietinis, plinkšiškiai LLA kovotojai 

jo nepažinojo ir nepasitikėjo, tad į savo būrį jo nepriėmė. Tada A. Švažas užmezgė ryšius su 

Tirkšlių LLA kovotojais, tačiau ir čia kilo nesutarimų. A. Švažas nesutiko būti niekam pavaldus, 

labiau norėjo vadovauti pats. Tirkšliškiai nesutiko jam paklusti, todėl jis grįžo į savo gimtąsias 

Viekšnių apylinkes. 

Kurį laiką slapstėsi Palnosų kaime, Domo Dargio sodyboje. Netrukus ir čia pasidarė nesaugu. 

Per daug dažnai sodyboje pradėjo lankytis tarybiniai kareiviai ir šiaip aktyvistai. Alberto būta 

tokio žmogaus, kuris negalėjo sėdėti sudėjęs rankas. Ieškojo ryšių su vietiniais LLA kovotojais. 

Taip ėjo iš sodybos į sodybą, iš pamiškės į pamiškę. Kai kur išsikasdavo bunkerį, kai kada 

pamiegodavo pakrūmėje ar šieno kaugėje. 1947 m. gale atsidūrė Milių kaime, tuometiniame 

Viekšnių valsčiuje. Susirado bendraminčius, besislapstančius nuo tarnybos tarybinėje 

kariuomenėje Leoną Joniškį [Jonuškį] bei Praną Šiuipį. Netrukus prie jų prisigretino aktyvus ir 

„labai didelis kovotojas” už Lietuvos nepriklausomybę viekšniškis, MGB agentas Keršys 

(slapyvardis — „Stasys”). Visi keturi vyrai kurį laiką gyveno Milių kaime, Kazio Butos 

sodyboje. Po to apie 200 m. nuo šios sodybos, link miško, įsirengė patogų bunkerį. Jame galėjo 

gyventi 5-6 vyrai. Įsigijo daugiau ginklų, šaudmenų, pradėjo galvoti apie rimtesnę savo veiklą. 

A. Švažas artimiau susipažino su Milių kaimo gyventoja Ona Virkutyte. Ši buvo Akmenės 

rajone Dabikinės vaikų namuose įsikūrusios pogrindinės antitarybinės organizacijos „Lietuvos 

demokratinė kovos sąjunga” 43-ojo skyriaus narė-ryšininkė. Jos dėka A. Švažas du kartus 

susitiko su BDPS štabo ryšininku A. Preibiu („Aušra”). A. Švažas parašė keletą antitarybinių 

lapelių tekstų, kuriuos įdavė O. Virkutytei, o ši perdavė į Dabikinę, pogrindinės organizacijos 

štabą. 

1956 m. tuometinės Pabaltijo karinės apygardos KGB prokurorai apklausė Viekšnių buvusį 

viršininką Loktianovą, MGB agentus Keršį, Čiužą, Antanavičių. Iš apklausos protokolų matyti, 

kad šiuos vyrus į būrį subūrė minėti agentai. Pirmieji buvo L. Joniškis ir P. Šiuipys. 1947 m. 

rudenį prisijungė ir A. Švažas. Minėti prokurorai išsiaiškino, kad į Dabikinėje susibūrusią 

antitarybinę organizaciją ir LLA Žemaičių apygardos štabą prasibrovė tarybiniai saugumiečiai. 

Taip vyrai sutiko 1948-uosius. Sausio 3 d. „Stasys” savo darbdaviams pranešė, kad Miliuose, 

bunkeryje, gyvena anksčiau paminėti vyrai. Apskrities MGB davė „Stasiui” užduotį sausio 7 d. 

palikti bunkerį. Sausio 6 d. „Stasys” pasakė, kad eina aplankyti pažįstamos merginos ir daugiau į 

bunkerį negrįžo. Sausio 7 d. į Milių kaimą atvyko Mažeikių apskr. MGB viršininko pavaduotojas 

Vasiljevas, komendantas — MGB jaunesnysis leitenantas Vasiliauskas, 32-o šaulių pulko antro 

bataliono MGB seržantas Volkovas ir 15 tarybinių kareivių. Bunkerio vietą „Stasys” žemėlapyje 

buvo seniai parodęs. Be to, į bunkerio vietą iš K. Butos sodybos vedė sniege paliktos pėdų 

žymės. Nuo bunkerio angos į miško gilumą buvo dar vienas sniege išmintas takelis. Kareiviai, 

priartėję prie bunkerio, pasiūlė pasiduoti gyviems. Iš bunkerio niekas neatsiliepė. Kareiviai 

pasiuntė K. Butą atkelti įėjimo į bunkerį angos dangtį. Jam šito padaryti nepavyko. Tada K. Butai 

buvo liepta iškapoti dangtį kirviu. Kai jis ėmėsi šio darbo, pro bunkerio ventiliacijos angą 

pasipylė šūviai. Per valandą laiko, iš vienos ir kitos pusės paleidžiant po keletą šūvių, kareiviams 

pavyko iškapoti angos dangtį. Vėl buvo pasiūlyta pasiduoti. Iš bunkerio niekas neatsakė. Tada 

kareiviai pro angą įmetė keletą granatų. Po kurio laiko į bunkerį vėl buvo pasiųstas K. Buta. Jam 

liepė bunkeryje esantiems žmonėms pasakyti, kad šie pasiduotų. Iš bunkerio išlindęs K. Buta 

rankose laikė sugedusį automatą. Jam ginklą įdavė bunkeryje esantys vyrai ir liepė pasakyti 

kareiviams, kad gyvi jie nepasiduos. Po 10-15 min. iš bunkerio išlindo Leonas Joniškis. Jis 

580

kareiviams pareiškė, kad likusieji du gyvi nepasiduos. Link bunkerio angos kareiviai metė 

granatą. Ši nepasiekusi angos sprogo ir sužeidė K. Butą ir kareivį Starbijevą. Tada kareiviai į 

bunkerio angą vėl sumetė keletą granatų, paleido signalines raketas. Po pusvalandžio į bunkerį 

buvo pasiųstas kareivių sulaikytas Ignas Žulpa. Šiam pabandžius įlįsti į apgriautą bunkerį, iš ten 

pasipylė šūviai. Kareiviai, matydami, kad jų mestos granatos pro bunkerio dangtį nepadaro žalos, 

kitoje bunkerio vietoje nukasė sniegą ir žemę. Kulkosvaidžiu bunkerio lubose prašaudė angą ir 

pro ją į vidų sumetė keletą granatų. Tik tada iš apgriauto bunkerio buvo ištraukti dviejų vyrų 

lavonai. Tai buvo Albertas Švažas, Prano, g. 1918 m. ir Pranas Šiuipys, Antano, g. 1922 m. 

Nužudytųjų palaikai buvo išvežti į Viekšnių MGB, mat tarybiniai saugumiečiai juos privalėjo dar 

nufotografuoti. Kur vėliau buvo padėti vyrų palaikai, gal žino kai kurie viekšniškiai? 

Taip baigėsi dar vieno LLA Žemaičių legiono „Alkos” rinktinės kovotojo Alberto Švažo 

trumpas gyvenimas. 

PRIE VENTOS IR VIRVYTĖS VINGIŲ 

[...]. Tais pačiais metais [1946] už bendradarbiavimą su LLA kovotojais areštuoti ir nubausti 

Meškelių kaimo gyventojai P. Vainutis, V. Raustys ir Viekšnių valsč. gyventojas Zubinas. [...]. 

[...]. Okupacinės valdžios saugumo darbuotojai 1948 metais žinojo, kad Viekšnių valsčiuje 

veikia miško formuotė, kuriai vadovauja Pranas Petrikas, Leono, gimęs 1928 m., iš Pabarškų 

kaimo. Apart jauno grupės vado, joje buvę dar šie asmenys: 

Jurgis Pocius, Fortūnato sūnus, gimęs 1919 m., nenurodyta iš kurio Tučių kaimo, LLA 

rėmėjas; 

Bronė Ūkanienė, Kazio duktė, gimusi 1916 m., Marijampolės kaimo gyventoja, ryšininkė; 

Kazys Žilinskas, Kazio sūnus, gimęs 1922 m., rėmėjas iš Tučių; 

Augustas Liaugaudas, Stasio sūnus, gimęs 1920 m., rėmėjas iš Tryškių valsčiaus; 

Leonas Meškys, Antano sūnus, gimęs 1897 m., Stočkų kaimo gyventojas, laikytas rėmėju; 

Jadvyga Meškytė, Leono duktė, gimusi 1928 m., ryšininkė iš to paties Stočkų kaimo. 

Šią, dar nespėjusią pasireikšti miško formuotę, saugumiečiai nusprendė kuo skubiau 

sunaikinti, tam pasitelkiant ne ginkluotą kariuomenę, o klastą. Tai buvo jiems įprastas darbo 

metodas. Pagal saugumo kabinetuose sukurtą legendą MGB agentas „Karolis” užmezgė ryšį su 

LLA kovotojų grupe. 1948 m. lapkričio viduryje agento ūkyje apsilankė P. Petrikas su savo 

bendražygiais. Ūkio šeimininkas suteikė atėjusiems prašomą paramą, atsidėkodamas Pranas 

Petrikas padovanojo jam batus ir skutimosi įrankius. Išeidami vyrai paprašė „savo gero draugo ir 

rėmėjo” išvaryti naminukės ir pažadėjo artimiausiu metu užsukti pasilinksminti. Nežinia, ar tas 

pasilinksminimas įvyko. 1949 m. gegužės mėnesį MGB agentai „Birutė”, „Pantera” ir 

„Garsukas” susitiko Marijampolės kaimo gyventoją Stasį Ūkanį, kuris papasakojo, neva 

P. Petrikas dėl kažkokios merginos susipykęs su savo būrio nariu Akučka, slapyv. — 

„Pulemiotčikas”, ir jį nušovęs. Apie šį įvykį sužinojusi LLA Žemaičių apygardos vadovybė. Jei 

tikėsime saugumo archyvų dokumentais, formuotės vadas Pranas Petrikas buvo iškviestas į 

apygardos štabą ir ten nubaustas mirties bausme. 

1948 m. balandžio gegužės mėnesiais Mažeikių apskrities MGB vadovybė iš savo agentų 

„Algirdo”, „Aldonos”, „Ivanovo” sužinojo, kad Laižuvos valsčiuje, Žiogaičių ir Purvėnų 

kaimuose pasirodė ginkluotų vyrų būrys, kuriam vadovauja buvęs Mažeikių miesto policininkas 

Butkus, kad būryje yra iki dešimties narių. Agentai taip pat pranešė jog šį būrį remia Žiogaičių 

kaimo gyventojas Antanas Vilimas. Birželio mėnesį MGB į būrį infiltravo savo agentą „Algirdą”, 

kuris nustatė, kad būriui priklauso: Augustas Buivydas, Simas Šaulys, Knabikas, Žvirblis. Būrio 

pavadinimas — „Mūsų naujoji pergalė”. Būrio ryšininkas Buknaičių kaimo gyventojas Jonas 

Poškevičius. 

Tų pačių metų rugsėjo 11 d., 11-tą valandą, Laižuvos MGB vadovaujami stribai Dovydų 

kaime, netoli Žibiko vienkiemio, miške, apsupo ir nušovė ginkluotą Joną Šėmį, g. 1890 m., 

slapyv. — „Bijūnas”. 1949 m. balandžio 9-osios naktį Mažeikių MGB agentai smogikai 

„Dobilas”, „Pantera” ir „Vilius”, Mezjanovo vadovaujami, Maigų miške nušovė ginkluotą Petrą 

Šilimą, Antano, g. 1916 m., slapyv. — „Putinas”. 

581

Jau 1948 m. iš agentūrinių pranešimų MGB vadovybė nustatė, kad Vyčių bei Ratininkų 

miškuose veikia LLA būrys, kuriam vadovauja 1921 m. Kruopių valsčiuje gimęs Pranas 

Beleckis. Kaip ir kiti, šis būrys buvo apraizgytas seklių ir agentų voratinkliu ir laukiama progos 

būrį sunaikinti. Saugumo agentai „Medis”, „Grybas”, „Lukošius” iššniukštinėjo, kad Pranas, 

Stasys ir Jonas Beleckiai bei Stasys Vasiliauskas nuo 1944 metų slapstosi miške, vengdami 

tarnybos raudonojoje armijoje. Brolių Beleckių suburta grupelė netrukus peraugo į organizuotą 

struktūrą. Ji ilgai veikė miškinguose Akmenės bei Kruopių valsčiuose. Formuotė vadinosi LLA 

„Vyčio” būriu. Gana ilgai šiam būriui sekėsi išvengti saugumo spendžiamų kilpų ir laiku 

pasitraukti nuo okupacinės kariuomenės išpuolių. 

1944 metų pabaigoje, prieš pat Kalėdas, Beleckių gimtąjį Apušroto kaimą (Kruopių valsč., 

Akmenės raj.) apsupo tarybinė kariuomenė, tikėdamasi surasti čia besislapstančius LLA 

kovotojus. Neradę ko ieškojo, pradėjo kratas ir terorą. Okupantų kareiviai sudegino Gedžiaus 

namus, nes vienas jo sūnus slapstėsi miške. Pakeliui į Spaigius kareiviai taip pat sudegino 

Maskoliūnų sodybą, mat iš šios šeimos net penki sūnūs buvo išėję į mišką, nenorėdami paklusti 

okupantams. Išliedami savo pyktį, kad niekaip nepavyksta sugauti trijų brolių Beleckių, kareivos 

supleškino ir jų gimtąją sodybą, o tėvus ištrėmė į Sibirą. 

1940 m. Pranas Beleckis grįžo iš Lietuvos nepriklausomos kariuomenės puskarininkiu. Po 

keturių metų, kai mūsų krašte vėl pasirodė tarybiniai tankai, visi broliai jau buvo suaugę ir 

tinkami karo tarnybai. Visi jaunieji Beleckiai tvirtai sutarė jokiam okupantui netarnauti ir pradėjo 

slapstytis. Deja, Jonas ir Vladas pakliuvo į tarybinių saugumiečių pinkles ir netrukus pateko 

kalėjiman ir ten buvo nukankinti. Jauniausias sūnus Algirdas, išsimokęs siuvėjo amato, keliavo 

per kaimus siūdamas, todėl saugumiečiai jo ilgai negalėjo surasti. Vis dėlto vieną kartą jiems 

pasisekė vaikiną sugauti. Patardę keletą dienų, paleido A. Beleckį namo, tačiau ramybėje jo 

palikti neketino. Neužilgo pasikvietė tardymui antrą kartą. Algirdas suprato, kad jie neatstos ir 

išėjo į mišką pas brolį Praną „Malūnininką”. Būryje Algirdas gavo slapyvardį „Kregždė”. Tarp 

Kruopių ir Viekšnių nemažas atstumas, tačiau likimas suvedė bendraminčius „Malūnininką” su 

Jonu Šiuša (Šiušė) „Balandžiu”. Pastarasis gimė Viekšnių seniūnijoje, Ramoniškės kaime, 

1923 m. vasario 16 d. Jis buvo vienas iš dvynių. Brolį tėvai pakrikštijo Stasiu. Tėvukai Uršulė ir 

Jonas turėjo 18 ha žemės. Jonukas nuo mažumės mėgo piešti, todėl dar prieš antrą pasaulinį karą 

įstojo į Telšių amatų mokyklą. Netrukus Telšiuose įsitvirtino tarybų valdžia. Jaunasis Jonas Šiuša 

(Šiušė) greitai susirado antitarybiškai nusiteikusių jaunuolių būrelį, kurie planavo priešintis 

atėjūnų valdžiai, tačiau jos pareigūnai buvo budrūs ir pradėjo persekioti įtartiną grupelę. 

Jonui teko grįžti į Ramoniškes. Atėjus naciams, tarybiniai okupantai pasitraukė į rytus. 

J. Šiuša grįžo į Telšius tęsti mokslo, tačiau kraštą vėl užplūdo raudonieji ir prasidėjo šaukimai 

tarnybon į tarybinę armiją. Jonas pasuko į mišką. Čia ir susitiko „Malūnininkas” su „Balandžiu” 

Jonu Šiuša (Šiušė). Už tai, kam Jonas išėjo miškan, saugumiečiai areštavo jo seseris Ievą ir 

Genovaitę. Kurį laiką tardė jas Viekšniuose, paskui, nors niekuo nebuvo kaltos, nuteisė kalėti 

Sibiro koncentracijos lageryje. Tuo tarpu, atitarnavęs tarybinėje armijoje, namo parvyko brolis 

Stasys ir iš karto pateko į rankas Viekšnių saugumiečiams. Prasidėjo nuolatiniai tardymai. To 

nebepakęsdamas, Stasys taip pat pasislėpė miške ir gavo ten slapyvardį „Elnias”. 

„Vyčio” būryje nuolat būdavo apie 13-15 vyrų, pasitraukusius ar žuvusius pakeisdavo kiti. 

„Ežys” Alfonsas Čijauskas šiame būryje buvo nuo pat jo įsikūrimo. Alfonsas gimė ir užaugo 

Degimų kaime. Jo tėvas nepriklausomoje Lietuvoje buvo kaimo seniūnas, todėl tarybų valdžios 

saugumo organų areštuotas ir įkalinamas. 1947 m. iš kalinimo vietos paleistas Antanas Čijauskas 

kartu su sūnumi Alfonsu išėjo į mišką. Tėvas Antanas Čijauskas, gimęs 1904 m., gavo slapyvardį 

„Meška”. Neužilgo tėvas miške žuvo nelygioje kovoje, kiti šeimos nariai buvo ištremti į Sibirą. 

„Ežys” Alfonsas Čijauskas 1949 m. gyvas pakliuvo į tarybinių saugumiečių rankas. Atsivežę į 

Mažeikius jį ilgai kankino ir tardė. Penkiolika metų kalėjo Vorkutos, Intos, Mordovijos 

koncentracijos lageriuose. Už tai, kad dalyvavo lagerio kalinių sukilime uždarytas į griežčiausio 

režimo Vladimiro kalėjimą. 1964 m. paleistas iš įkalinimo vietos, tačiau be teisės sugrįžti į 

Lietuvą. A. Čijauskas apsigyveno Latvijoje. Prasidėjus Atgimimui buvo aktyvus Sąjūdžio 

dalyvis, savanoriškos krašto apsaugos karys, Tėvynės sąjungos narys. 2002 metais A. Čijauskas 

mirė. Jis palaidotas Gadunavo kaimo kapinėse. 

582

Pranas Šiurkus, slapyv. — „Kardas”, „Kalvis”, g. 1924 m., Užpelkių kaime; Petras Šiurkus, 

slapyv. — „Labutis”, g. 1923 m.; Adomas Rimkus, slapyv. „Jokūbas”, g. 1927 m. Tryškiuose; 

Jonas Šidlauskas, slapyv. — „Šalmas”, g. Uogiškių kaime; Stasys Dimša, slapyv. „Raitelis”, g. 

Dauginių kaime; Adomas Žukauskas, slapyv. „Tauras”, g. Pavirvytės kaime. 

Lemtinga šiam būriui buvo 1949 metų vasara. MGB vadovai, gavę išsamius agentų „Domna” 

ir „Saulytės” pranešimus, liepos 6-11 d. parengė ir įvykdė karinę operaciją Purvių bei 

Ramoniškių miškuose. (Kai kurie amžininkai teigia tai įvykus birželio 6 d.) Operacijos metu 

čekistams pavyko likviduoti „Vyčio” būrį. Žuvo vadas Pranas Beleckas, — „Malūnininkas” ir 

beveik visi būrio vyrai. Gyvi areštuoti „Tauras”, „Voras”, „Ežys”, Katrė Šiurkaitė, Stasys 

Kojelis, Kazys Paulauskas, Stasys Velavičius, Pranas Misiulis, Stasė Meškaitė, Kazys Smilgys, 

Ona Naguckytė. Pastarieji buvo „Vyčio” būrio ryšininkai. Matyt specialiai paliko nesuimtą būrio 

rėmėją bei pagalbininkę Meironienę. Pas ją skubiai, MGB pasiųsta, atvyko agentė „Saulytė”. Ji 

privalėjo kuo tiksliau sužinoti, kur slapstosi paskutiniai LLA kovotojai. Meironienė matomai 

visiškai pasitikėjo atvykėle ir suteikė jai informaciją, nes neužilgo saugumas areštavo „Kregždę” 

— Algirdą Belecką, Aleksą Liaugminą ir pačią Meironienę. 

Apie šio būrio ryšininką ir rėmėją Joną Plekaitį Mažeikių rajono laikraštis „Būdas žemaičių” 

1999 m. gruodžio 14 d. rašė: „Pokario metais Tučių apylinkėse buvo priveista daug smulkių 

kolūkių. Vieno jų pavadinto „Artojėliu” pirmininku išrinko Joną... kartą pas J. Plekaitį paryčiais 

užsukę keturi partizanai, ...ir paprašę avinuko maistui. Patys iš avių būrio ir išsirinkę. Pats 

papjovęs, nulupęs ir atidavęs. Vyrai padėkoję ir išėję savo keliais. Bet pikta akis nužiūrėjo ir apie 

J. Plekaitį jau ryto metą buvo pranešta, „kad turįs reikalų su banditais”. Matant visiems 

kolūkiečiams pirmininką areštuoti buvo nepatogu, tad suėmė Mažeikių turguje... Nuteisė Joną 

1950 metais Šiauliuose 25-eriems metams kalėjimo ir 5-iems metams tremties.” 

„Vyčio” būrio sunaikinimui tarybiniai čekistai skyrė ypatingą dėmesį ir ruošėsi jam iš anksto. 

Mažeikių miesto sunkvežimių vairuotojams buvo atimti dokumentai ir prisakyta niekur neišvykti 

nepranešus. 

Stribas L. G. prisimena, kad tarybinei kariuomenei padėti buvo sukviesta kariuomenė iš 

aplinkinių rajonų ir net iš Latvijos ir Estijos, iš viso apie tris tūkstančius kareivių ir stribokų. 

1949 m. birželio 6 d. (liepos 6-11?) rytą Purvinės miško puolimas prasidėjo nuo Kairiškių 

gyvenvietės. Sargyboje stovėjęs Jonas Dilbytis, susišaudęs su kareiviais, buvo sužeistas ir 

paimtas gyvas, jo likimas nežinomas. Antanas Čijunskas „Meška” pasak Algio Belecko, įlipęs į 

eglę, iš jos šaudė, kol jį pašovė, o iškritusį pribaigė kareiviai. Likę gyvi kovotojai veržėsi į 

palaukę prie Daubiškių kaimo. Čia susidūrė su priešo pasala, nukovė keletą kareivių ir pasiekė 

Ventos upę. Vadas Pranas Beleckas „Malūnininkas”, sužeistas į šlaunį, Ventoje nuskandino 

kulkosvaidį. Kartu su juo per upę išplaukė į ranką sužeistas Kazys Dimavičius „Raitelis” ir Jonas 

Šidlauskas „Šalmas”. Vėliau jie grįžo atgal ir, pasiekę Uogiškių kaimą, išvargę miškelyje 

sumigo. Kitą dieną juos apsupo 30-ies stribų būrys. Kautynių metu visi trys vyrai žuvo. 

Adomas Žukauskas „Tauras” ir peršautomis kojomis Zenonas Kuodis „Voras” pavakarėje 

iššliaužė į javais apsėtą palaukę. Ten juos netoli vieną nuo kito ir užklupo kareiviai su šunimis. 

A. Žukauskas, atbuvęs lagerius, gyveno Viekšniuose. Apie savo vyrą Eugenija Žukauskienė gim. 

1925 m. prisimena: „...kai pabėgo iš Mažeikių kalėjimo, slapstėsi savo namo rūsyje. Apie tai 

žinojo tik jo sesuo. Tada gyveno Pavirvytės dvare. Apėjo utėlėmis. Mano pažįstama Šimkienė 

pradėjo sakyti, tegul jis eina į mišką. Ten bus geriau. Ji sako ateisite pas mus. Aš sutvarkysiu. Ji 

buvo ryšininkė. Aš nuvedžiau Adomą pas ją ir palikau. Jis ten susitiko su vyrais iš Ramoniškių 

miško. Ten buvo du Šiušos, vieną iš jų nušovė, kitas pats nusišovė. Buvo du Šiurkai. Buvo 

Sekminių diena ir aš ėjau pas Šimkienę, sakau, paprašysiu jos, kad praneštų Adomui, gal jis 

pareis į namus. Šimkienė buvo siuvėja, todėl pas ją buvo galima vaikščioti laisvai. Einu netoli 

Daugenio sodybos, sutinku moterį. Ji mane perspėja, kad aš neičiau. Sako yra siautėjimas, 

papulsi. Ačiū Dievui, kad ji pasakė. Būčiau ir aš įkliuvusi. Tada buvo daug nušautų. Adomą 

Uogiškių kaime, rugiuose, ir sugavo. Jam peršovė kepurę. Toks Kateiva iš Uogiškių kaimo 

saugumiečiams viską nurodė, kur yra bunkeriai, kur slapstosi vyrai. To Kateivos taip pat nebėra 

gyvo. Dar prieš areštą Adomas slapstėsi pas Juodkų, ant tvarto. Juos tada visus sugavo 

Ramoniškės, Purvynės miškuose ir palaukėse.” 

583

Zenonas Kuodis buvo lageryje Vorkutoje. Alfonsas Čijunskas miške stovykloje sirgo, 

karščiavo ir be sąmonės paimtas gyvas. Grįžęs į Lietuvą, gyveno Telšiuose, mirė 2002 m. 

Algirdas Beleckas „Kregždė” vilkėjo savo paties siūtą tamsiai žalia uniforma. Mūšio metu įlipo į 

eglę ir ten prisirišo. Apačioje ėjo kariuomenė, bet jo nepastebėjo. Jis išbuvo medyje per naktį. 

Dar vieną dieną Algirdas išbuvo miške. Po to nuėjo į Papilės geležinkelio stotį ir traukiniu 

nuvyko į Šilutę pas dėdę. Po keletos savaičių dėdės namą apsupo kareiviai ir „Kregždę” suėmė. 

Grįžęs iš lagerių gyveno Panevėžyje ir dirbo siuvykloje. 1976 m. Algirdas Beleckas neaiškiomis 

aplinkybėmis žuvo. 

Lemtingąją birželio 6 d. (liepos 6-11d.). Jonas Šiūšė buvo išvykęs iš miško atlikti užduoties, 

todėl tąsyk liko gyvas. Žuvus būriui Jonas įsirengė bunkerį šalia žuvusio bendražygio Jono 

Šiurkaus, kurio tėvai buvo ištremti, sodybos, daržinėje. Ten jis išsilaikė iki 1949 m. rugsėjo 31 d. 

Kartą pas jį atėjus jo draugei Bronei Deniušienei, pro šalį ėję stribai atkreipė dėmesį į lojantį 

šunelį ir aptiko bunkerį. Jonas atsišaudė iš kulkosvaidžio. Kautynės truko keletą valandų. Vėliau 

pasigirdo du šūviai. Jonas, išėjęs iš daržinės, kažką sušukęs, ir kritęs negyvas. Deniušienę dar 

gyvą numetė ant grindinio. Kur juos užkasė nėra žinoma. 

Purvinės miške žuvę partizanai buvo užkasti Ramoniškių pamiškėje. Atgimimo metais jie 

perlaidoti Viekšnių kapinėse bendrame kape. [...]. 

JIE NENULENKĖ GALVŲ... 

[...]. „Sakalų” organizacijos nariais tapo šie pedagogai: [...], Viekšnių gimnazijos fiz. lav. 

mokytojas B. Mockevičius. [...]. 

[...]. Į NKVD MGB pinkles patekę žuvo ar kitaip nukentėjo Mažeikių apskrityje dirbę 

dvasininkai. 1944 m. spalio mėn. benešantį partizanams į mišką maistą, saugumiečiai nušovė 

Mažeikiuose kunigavusį Bronių Jurgutį. 1945 m. klebono Vaclovo Rasimo Gerasimavičiaus 

iniciatyva jo palaikai buvo perlaidoti Mažeikių kapinėse. 

1947 m. gruodžio 27 d. ypatingasis TSRS pasitarimas 8 metams lagerio nuteisė Užlieknės 

parapijos kleboną Joną Lukošių. 1951 m. tas pats „pasitarimas” Sedos parapijos klebonui 

Aleksandrui Markevičiui paskyrė 10 metų lagerio. 1949 m. liepos 6 d. Viekšnių parapijos 

klebonas Jonas Ilskis nuteistas 25 metams lagerio. 1957 m. LTSR Aukščiausias teismas 

8 metams lagerio nuteisė Žemalės parapijos kleboną. 1948 m. gegužės 13 d. LTSR karinis 

tribunolas Akmenės parapijos altaristą Vladą Balčiūną nuteisė 10 metų lagerio. [...]. 

Rudnickaitė Ingrida. „Vyčio” būrio partizanų tragedija / Istorinė apybraiža / Darbo vadovė 

Viekšnių gimnazijos lietuvių kalbos vyr. mokytoja Bronė Ežerskienė // Būdas žemaičių. — 2007. 

— Geg. 22, 29; Birž. 5, 12: iliustruota. — Tekste: 

Spausdiname Ingridos Rudnickaitės istorinę apybraižą „Vyčio” būrio partizanų tragiškas 

likimas”. Tai pasakojimas apie tas vietas, kur sekmadienį buvo minimas partizanų atminimas. Šis 

darbas respublikiniame konkurse „Lietuvos kovų už laisvę bei netekčių istorija” laimėjo antrą 

vietą. Darbo vadovė — Viekšnių gimnazijos lietuvių k. vyr. mokytoja Bronė Ežerskienė. 

„Idėjos, jei didžios, nemiršta kaip žmonės...” Maironis 

Ten, kur sraunioji Virvytė draugiškai tiesia ranką Ventai, nuo amžių ošė šimtamečiai Purvinės, 

Ramoniškių, Uogiškių miškai. Tarp miškų prisiglaudusiuose Ramoniškių, Užpelkių, Šiurkiškių 

kaimuose, atokiuose nuo miestų, didžiųjų kelių, kiekvieną rytą su saulės patekėjimu gaidžiai kėlę 

žemdirbius prie įprastų ūkio darbų: sėjos, šienapjūtės, derliaus nuėmimo... 

Atrodo, jog ramus gyvenimas turėjo tęstis per amžius, tačiau ir pačias nuošaliausias vietoves 

pasiekė Istorija. 

Nors Maskvoje 1945 m. gegužės 9 d. griaudėjo pergalės prieš fašistinę Vokietiją saliutai, bet 

okupuotos Lietuvos gyventojai nesidžiaugė, nes kamavo nežinia ir netikrumas dėl rytdienos: 

raudonųjų okupantų kariuomenė nesirengė išvykti. Dideli miškai tapo prieglobsčiu nespėjusiems 

į Vakarus pasitraukti kariškiams, patriotams, idealistams, kupiniems vilčių, kad Lietuva ryt poryt 

bus laisva. Miškuose vyrai slapstėsi nuo tarnybos svetimoje armijoje. 

Pasipriešinimas okupantams intensyvėjo miškinguose Viekšnių valsčiaus Užpelkių, Šiurkiškių 

kaimuose. 1944 m. birželio 10 d. Viekšnių valsčiaus MGB į šias apylinkes pasiuntė kariuomenę. 

584

Kariškiai be gailesčio tardė vietos gyventojus, darė kratas jų namuose. Kostas Šiurkus, kuris tada 

tebuvo 3 metukų berniukas, su siaubu prisimena tragediją, įvykusią jų namuose: „Buvo graži 

1944 m. birželio dešimtoji. Mamytė išėjo pas kaimynus, aš ir vyresnysis brolis žaidėme kieme, o 

tėvelis su savo seseria valgė pietus. Išgirdome šaudant. Vyresnysis brolis suprato, jog gresia 

pavojus. Jis nutempė mane į tvartą, kur abudu, pasislėpę ėdžiose, drebėjome per visą 

susišaudymą. Kariškių prigužėjo pilnas kiemas. Kadangi gyvenome miške, jie įtarė, kad mes 

priglaudžiame partizanus, nes iš miško, esančio už mūsų namo, buvo apšaudyti rusų kariškiai. 

Keletas kareivių išsivedė iš trobos tėvą ir nušovė. Tėvo sesuo Elžbieta bandė bėgti ir pasislėpti 

rugiuose. Į ją kareiviai paleido šūvių seriją. Mūsų būsimoji duona buvo apšlakstyta nekaltu 

krauju. Susišaudymo metu žuvo trys nežinomi asmenys. Pas juos rado pistoletą, 70 šovinių, dvi 

granatas. Tėvelis Jonas ir teta palaidoti Šiaudinės bažnytkaimio kapinaitėse.” 

Prie kelio, vedančio į Užpelkius, auga vešlus ąžuolas, kuris primena, jog čia ilsisi 

desantininkas, per tą patį susišaudymą žuvęs nelygioje kovoje su priešu. 

Tą pačią dieną, kaip mena amžininkai, Užpelkių kaime kita saugumo kareivių grupė aptiko 

tris vyrus, kurie nepasidavė ir žuvo. Aplinkiniai atpažino Avižlių kaimo gyventojus A. Šiurkų, 

A. Poškų ir B. Ivoškų. Tai buvo pirmosios aukos atokiuose Užpelkių ir Šiurkiškių kaimuose. 

Gyventojai, matydami okupantų kėslus, nesėdėjo rankų sudėję. Jie negalėjo susitaikyti su melu, 

apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Vyrai, nenorėdami tarnauti atėjūnams, slėpėsi 

miškuose ir ruošėsi ginti savąjį kraštą, savas sodybas, bočių ir tėvų krauju sulaistytą žemę. 

Iš Kruopių valsčiaus Apušruoto kaimo į Ramoniškių miškus, kur slapstėsi grupelė aplinkinių 

kaimų vyrų, atvyko broliai Algirdas — „Kregždė” ir Pranas — „Malūnininkas” Beleckiai. Jų 

tėvai Ieva ir Vincas Beleckiai valdė 12 hektarų miško ir 8 hektarus dirbamos žemės. Šviesi 

ūkininkų šeima, kurioje vyravo tautinės savigarbos jausmas, patriotinė protėvių dvasia, užaugino 

dvi dukteris ir penkis sūnus. 

1940 metų vasarą, kai į Lietuvą atidundėjo bolševikų tankai, dvidešimtmetis Pranas grįžo iš 

tarnybos Lietuvos kariuomenėje. 1944 metų rudenį, nugarmėjus mūšiams į Vakarus, 

kariuomenėje tarnauti jau buvo tinkami visi penki Beleckiai: Pranas, Jonas, Stasys, Vladas ir 

Algirdas. Vyrai nutarė laukti valandos, kai galės vyti lauk neprašytus svečius. 

Stribai vis varstė Beleckių šeimos duris ir klausinėjo, kur slepiasi sūnūs. Vėlų 1944-ųjų 

rudenį, auštant, kieme sulojo šunys. Jonas Beleckis, priėjęs prie lango, pamatė uniformuotus 

vyrus. Priešams gyvas pasiduoti nenorėjo, tad išbėgo miško link, bet pakeliui jį pasivijo atėjūnų 

kulka. Tų pačių metų rudenį Stasys pateko į saugumiečių, apsimetusių partizanais, rankas. Jie 

jauną vyrą ilgai vedžiojosi po sodybas ir miškus tikėdamiesi, kad suves su tikraisiais rezistentais. 

Stasys klastą suprato ir nieko neišdavė. Spėjama, jog jį kankino tol, kol užmušė. 

Vladas, gimęs 1923 metais, buvęs gabus mokinys, vėliau — nagingas darbininkas, 

muzikantas. Kuliant javus tėvų ūkyje, jį areštavo. Vyras dingo kaip į vandenį. Tik po daugelio 

metų dokumentuose buvo aptikta, kad vaikiną nuteisė penkiolikai metų. Kaip ir kur žuvo, dar ir 

šiandien paslaptis. 

Stribai tėvams Beleckiams grasino padegti, jei neprisistatys ieškomas sūnus Pranas. 

Suprantama, ūkį sudegino, o 1947 metų pabaigoje tėvus ištrėmė į tolimąjį Sibirą be teisės 

sugrįžti atgal. 

Gimtajame krašte su okupantais kovojo jauniausias Beleckių sūnus Algirdas, gimęs 1926 m. 

Jis siūdavo žmonėms apdarus. MGB agentai netruko išsiaiškinti, kas tasai keliaujantis siuvėjas. 

Iš Žvyrelės vienkiemio, esančio netoli Akmenės, kartą išsivedė tardyti, kad išduotų, kur slapstosi 

brolis Pranas. Antrą kartą saugumiečiai tardyme aukos nebesulaukė — Algirdas išėjo į mišką pas 

brolį. Taigi turėdami tokią skaudžią gyvenimo patirtį, degdami neapykanta likę gyvi Algirdas ir 

Pranas Beleckiai sau prisiekė atkeršyti okupantams. Ramoniškių miške likimas brolius suvedė su 

bendraminčiu Jonu Šiuše — „Balandžiu”. 

Jonas ir Stasys Šiušės, broliai dvyniai, gimė 1923 m. vasario 16-ąją ūkininkų šeimoje. 

Tėvukai Uršulė ir Jonas turėjo 18 hektarų žemės, tad paaugę sūnūs buvo pirmieji pagalbininkai. 

Meniškos sielos Jonas, braidydamas pievomis, vaikščiodamas rugių laukais, klausydamasis 

vyturio giesmių, žavėjosi gimtojo sodžiaus gražumu. Vaikiškuose piešiniuose atgydavo 

Ramoniškių, Purvinės miškai, pilni paukščių ir žvėrelių. Prieš Antrąjį pasaulinį karą įstojo į 

Telšių amatų mokyklą. 1940-aisiais Telšiuose įsitvirtinus tarybų valdžiai Jonas greitai susirado 

585

antitarybiškai nusiteikusių jaunuolių, kurie planavo priešintis atėjūnams. Pareigūnai buvo budrūs 

ir pradėjo persekioti įtartiną grupelę, todėl Jonas grįžo į Ramoniškes. Sesuo Ieva Šiušaitė- 

Šiurkienė, gyvenanti Viekšnių miestelyje, prisimena: „1944-ųjų rudenį, kraštą užpuolus 

raudoniesiems, prasidėjo šaukimai tarnybon į tarybinę armiją. Jonas pasakė: „Aš jiems 

netarnausiu. Kiek leis jėgos, kovosiu su pavergėjais. Mes savo kovoje teisingi. Aukščiausiojo 

palaima laimins mūsų žygius.” Palaimintas tėvų ir seserų išėjo kovoti su pavergėjais.” 

Nuo kariuomenės arba trėmimo į Sibirą miškuose bei sodybose besislapstančius vyrus į būrį 

telkė broliai Beleckiai, Jonas Šiušė (Šiuša). Kadangi Pranas, slapyvardžiu „Malūnininkas”, buvo 

stiprus, labai drąsus vyras, turintis kovinės patirties, jam partizanai patikėjo vadovauti Žemaičių 

apygardos „Šatrijos” rinktinės „Vyčio” būriui. 

Trejus metus atitarnavęs sovietinėje kariuomenėje, į namus grįžo Stasys Šiušė. Sesuo Ieva 

pasakojo, jog brolis iš karto pateko į rankas Viekšnių saugumiečiams. Jis buvo tardomas ir 

klausinėjamas, kurgi slepiasi Jonas. Stasys tąkart buvo žiauriai primuštas. Grįžęs namiškiams 

tepasakė: „Manęs rusai gyvo nebematys.” Jis įstojo į „Vyčio” būrį ir pasivadino „Elniu”. 

Būryje, kuris slėpėsi Purvinės, Ramoniškių miškuose, nuolat būdavo apie 13-15 vyrų. 

Alfonsas Čijunskas, slapyvardžiu „Ežys”, būryje kovojo nuo pat jo įkūrimo. Jis gimė ir užaugo 

Degimų kaime, Akmenės rajone. Partizanas, gimęs 1904 m., nepriklausomoje Lietuvoje buvo 

kaimo seniūnas, todėl saugumo organų buvo areštuotas ir nuteistas 2,5 metų tremties į Belomor 

kanalo darbus. 1947 m. iš įkalinimo vietos paleistas. Grįžęs namo, suprato, jog saugumiečiai 

nepaliks jo ramybėje. Ir iš tiesų, 1948 metais prie namų durų vėl atburzgė sunkvežimis išvežti jį 

ir šeimą, bet pasisekė pabėgti. „Daugiau aš į Rusiją nebevažiuosiu. Jei jau skirta mirti, tai geriau 

savo žemėje”, — nusprendęs Antanas. Jis išėjo pas sūnų Alfonsą į „Vyčio” būrį. Kovotojai jį 

vadino „Meška”. „Vyčio” būryje buvo Pranas Šiurkus — „Kardas” arba „Kalvis”, gimęs 

1924 m. Užpelkių kaime; Petras Šimkus — „Labutis”, gimęs 1923 m.; Adomas Rimkus — 

„Jokūbas”; Jonas Šidlauskas — „Šalmas”, gyvenęs Uogiškių kaime; Adomas Žukauskas — 

„Tauras” iš Pavirvytės kaimo. Šie partizanai slėpėsi Purvinės, Ramoniškių, Šiurkiškių miškuose. 

Jie žemėje turėjo gerai įsirengę slėptuvę, tačiau gyvenimo sąlygos buvo sunkios: trūkdavo oro, 

tvyrodavo drėgmė ir puvėsių tvaikas. Landa buvo gerai užmaskuota. Žiemą tokioje patalpoje 

tekdavo išbūti ilgai, nes palikti pėdsakai sniege būtų vyrus išdavę. 

Nors čekistai už partizanų rėmimą gyventojams grasino kalėjimu, tremtimi, dauguma žmonių 

padėjo. Kovotojus, kuo galėdami, rėmė kaimynai, giminės. Triaušiai, gyvenę Avižlių kaime, 

iškūrendavo pirtį. Vyrai galėdavo šiltai pailsėti. Triaušienė išvirdavo vakarienę. 

Ilgametis Viekšnių miestelio klebonas garbės kanauninkas Vincentas Gauronskis prisimena: 

„Gyvenome visai netoli miško. Tuo laikmečiu buvau dar vaikas, todėl tėvai slėpė, kas kiekvieną 

žiemą yra ant šieno mūsų daržinėje.” 

Vaistais partizanus aprūpindavo ryšininkai. Iš Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus, 

vadinamo „Balandėliu”, gaudavo vaistų, tvarsčių. Čekistai akylai sekė Viekšnių ligoninę, joje 

dirbusius gydytojus, medicinos seseles. 

Partizanams padėjo ryšininkai. „Vyčio” būrio ryšininkas ir rėmėjas buvo Jonas Plekaitis. Jo 

duktė Danutė Juodeikienė, gyvenanti Viekšniuose, dalijasi skurdžiais vaikystės prisiminimais: 

„Pokario metais mano tėvelį išrinko „Artojėlių” kolūkio pirmininku. Kartą prieš aušrą užsuko 

keturi vyrai ir paprašė maisto. Tėtis iš avių būrio liepė išsirinkti vieną. Jis pats papjovė, nulupo 

odą, o mėsą atidavė kovotojams. Mama vyrus pavalgydino. Nors buvo dar tamsu, kai partizanai 

padėkoję patraukė savais keliais, tačiau, matyt, pikta akis sekė, kas vyksta mūsų namuose. 

Rytmetį saugumui kažkas pranešė, jog tėvas „turi reikalų su banditais”. Suėmė tėvą Mažeikių 

turguje. Nuteisė 1950-aisiais Šiauliuose dvidešimt penkeriems metams tremties. Sunku buvo 

mamai gyventi be vyriškos rankos.” 

Politkalinys Stasys Vėlavičius, kilęs iš Ramoniškių kaimo, dabar gyvenantis Viekšniuose, 

buvo dar per jaunas, todėl kariuomenėje netarnavo. Jis perduodavo reikiamu adresu partizanų 

raštelius. „Kartą ėjau su kaimynu. Jam matant man vienas iš partizanų įdavė raštelį, kurį aš 

turėjau perduoti mokytojai Jadvygai Vėlavičiūtei, mano pusseserei, gyvenančiai Kapėnuose. 

Aišku, draugo buvau išduotas ir man teko kalinio dalia, — pasakoja Stasys. — Partizanams 

parūpindavome maisto, rūbų, per šalčius — pastogę.” 

586

Stasys prisimena, jog mama išvirdavo pietus, o jis, paauglys, nešdavo juos į sutartą vietą 

miške. Karšto viralo lėkštė, duonos riekė vyrams miške buvo didžiausia Dievo dovana, teikusi 

dvasinės ir fizinės stiprybės. 

Kaip prisimena amžininkai, Purvinės miško partizanai buvę drausmingi, drąsūs, plačiai 

žinomi savo išpuoliais prieš okupantus. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir „Vyčio” būrio vyrai 

kovojo prieš kolchozų kūrimą. Jie platino atsišaukimus, perspėdavo kolaborantus, žmones ragino 

nedalyvauti okupacinės valdžios rinkimuose. Būrys, vadovaujamas bebaimio kovotojo Prano 

Beleckio — „Malūnininko”, buvo kaltinamas, kad kautynėse prie Gudų malūno nukovė keturis 

saugumiečius — leitenantą Pozdniakovą su palydovais. 

Saugumas akylai sekė partizanus ir kūrė planus, kaip juos sunaikinti. Kovotojai ilgai išvengė 

spendžiamų kilpų ir sugebėdavo laiku pasitraukti nuo čekistų operacijų bei kariuomenės 

išpuolių. 

Lemtinga kovotojams buvo 1949 m. vasara. „Vyčio” būrio sunaikinimui tarybiniai čekistai 

ruošėsi iš anksto. Mažeikių miesto vairuotojams atėmė pasus ir įsakė iš miesto niekur neišvykti. 

Į Mažeikius buvo sukviesta kariuomenė ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir Latvijos bei Estijos. 

MGB vadovai, gavę išsamius agentų „Gomna” ir „Saulytės” pranešimus, birželio 6-ąją įvykdė 

karinę operaciją Purvinės bei Ramoniškių miškuose. 

Stasys Vėlavičius prisimena, jog buvo graži vasaros šventė — Sekminės. Kaimas kvepėjo 

pyragais, alumi. Vaišių negailėta ir būrio jaunuoliams. Vakare, atšventę Sekmines, partizanai 

nakvojo Purvinės miške. Dar neprašvitus mišką apsupo kareiviai. Manoma, jog jų buvo apie tris 

tūkstančius, o gal ir dar daugiau... 

Išaušo saulėtas birželio rytas. Partizanų ramų miegą saugojo Jonas Dilbitis iš Žalionės kaimo. 

Jis pastebėjo gerai ginkluotus vyrus, tyliai vienas šalia kito slenkančius stovyklos pusėn. 

Kadangi Jonas buvo puikus medžiotojas ir turėjo taiklią akį, iš karto nušovė porą enkavedistų. Po 

atsakomosios šūvių papliūpos partizaną sužeidė į galvą ir dar gyvą paėmė į nelaisvę. Tolesnis jo 

likimas nežinomas. Sklido gandai, jog nuo žaizdų miręs. Tai buvo tik pirmoji auka... Pažadinti 

šūvių, būrio vyrai nesutriko. Jie iš karto suprato, jog miškas, kuriame slepiasi, „šukuojamas”. 

Saujelė partizanų — tai ne trys tūkstančiai kareivių. Vaikinai suvokė, jog priešintis beprasmiška. 

Likęs gyvas partizanas Alfonsas Čijunskas — „Ežys” pasakojo, kad būrio vadas Pranas Beleckis 

tąkart tepasakęs: „Vyrai, mes turime turtą, kurio priešai neatims — tai tikėjimas į Dievą ir meilė 

savo gimtajai žemei. Šią sunkią valandą vienintelis mūsų tikslas — karžygiškai kautis ir 

prasiveržti iš apsupties.” Priešas puolė nuo Kairiškių gyvenvietės pusės. Partizanams reikėjo 

trauktis į šiaurę, Ventos upės link. Vyrai atsišaudydami per mišką slinko pirmyn. Antanas 

Čijunskas, pravarde „Meška”, įlipo į eglę ir iš jos šaudė tol, kol jį patį kliudė priešo kulka. Narsų 

vyrą, sužeistą, iškritusį iš medžio, galutinai pribaigė kareiviai. Likę gyvi kovotojai veržėsi į 

palaukę prie Daubiškių kaimo, tačiau jie pakliuvo į priešo pasalą. Jėgos buvo nelygios. Laisvės 

kovotojai miške mūšio metu vienas po kito krito ir, sutrypti okupantų kojų, liko gulėti. Tai 

Pranas Šiurkus — „Kalvis” iš Užpelkių, Stasys Šiušė — „Elnias” iš Ramoniškių kaimo, Petras 

Šiurkus — „Labutis” iš Avižlių. 

Kvartalinėje miško linijoje kulka kliudė Antaną Čijunską — „Mešką”. Prasiskynę kelią, 

partizanai per rugių lauką pasiekė žilvičiais ir kitais krūmais apaugusią Ventą. Būrio vadas 

Pranas Beleckis buvo sužeistas į šlaunį. Upėje nuskandinęs kulkosvaidį, kartu su Stasiu Dimša 

— „Raiteliu” bei Jonu Šidlausku — „Šalmu”, išplaukė per upę. Krūmuose sulaukę tamsos, naktį 

vyrai grįžo į kairįjį Ventos krantą ir pasuko į Jono Šidlausko gimtąjį Uogiškių kaimą. Sužeisti, 

mirtinai pervargę ir išalkę tikėjosi rasti prieglobstį. Durys ne visur buvo atviros. Stasys 

Vėlavičius pasakoja, jog J. Šidlauskas užsuko pas savo kaimyną, o ten „svečiavosi” Viekšnių 

stribų viršininkas. Aišku, jis vienas nedrįso stoti į mūšį su partizanais, todėl pasislėpė, o naktį į 

pagalbą pasikvietė draugus. Partizanai, negavę prieglobsčio, žaizdų ir nuovargio nukamuoti, 

miškelyje kietai sumigo. Rytmetį 30-ties stribų būrys patraukė į mišką ir užklupo 

miegančiuosius. Stribų vyresnysis, prisiartinęs prie kovotojų, spyrė į koją ir liepė keltis. 

P. Beleckis, visada revolverį nešiodavęs prie diržo, matyt, ir miegodamas laikė ranką ant ginklo. 

Staiga, nusimetęs apklotą, jis šovė į stribą. Pasipylė šūviai. Kulkų suvarpyti visi trys kovotojai 

didvyriškai žuvo. 

587

Adomas Žukauskas — „Tauras” ir peršautomis kojomis Zenonas Kuodis — „Voras” pateko 

priešams į rankas gyvi... Alfonsas Čijunskas mūšio metu stovykloje sunkiai sirgo ir be sąmonės 

buvo paimtas gyvas. Šių vyrų laukė tardymai ir Sibiro lageris. 

Sumanusis Algirdas Beleckis — „Kregždė” vilkėjo savo paties siūtą tamsiai žalią uniformą. 

Mūšio metu jis įsliuogė į eglę ir prie jos prisirišo. Nors apačioje ėjo kariuomenė, bet partizano, 

kabojusio eglėje, niekas nepastebėjo. Medyje Algirdas Beleckis išbuvo visą naktį, o kitą dieną 

pratūnojo miško tankumyne. Vėliau kovotojas slapstėsi pas dėdę Šilutėje. Po kelių savaičių 

dėdės namą apsupo kareiviai: „Kregždę” suėmė ir ištrėmė į vieną atokiausių Sibiro lagerių. 

Tą lemtingą dieną būryje nebuvo Jono Šiušės. Jis buvo išėjęs į Kairiškius pas Jaugą atlikti 

užduoties, todėl liko gyvas. Kadangi „Vyčio” būrio draugų nebeliko, Jonas glaudėsi pas 

partizanus Birbiliškės miškuose. Tačiau ir čia tykojo pavojai. Partizanų grupelė šventė draugo 

jubiliejų. Prie stalo sėdėjo ir Jonuškis, apsimetęs ryšininku. Kai vyrai apgirto, Jonuškis išėjo 

parsinešti cigarečių. Jis grįžo, bet netrukus trobą apsupo stribai. Jaunuoliai suprato, kad Jonuškis 

— išdavikas. Jonas Šiušė atsišaudydamas traukėsi, priekyje stumdamas parsidavėlį. Aišku, 

„draugo” stribai nenorėjo nušauti... Taip išdavikas išgelbėjo gyvybę partizanui. Jonas Šiušė 

žuvusio bendražygio Jono Šiurkaus, kurio tėvai buvo ištremti į Sibirą, sodyboje, šalia daržinės, 

įsiruošė slėptuvę. Aišku, be gerų žmonių pagalbos negalėjo išgyventi. Jonui sutartu laiku valgyti 

atnešdavo Bronė Deniušienė. Ar pikta akis nužiūrėjo, ar sulojęs juodas šunelis atkreipė po kaimą 

besivalkiojančių stribų dėmesį, kas bepasakys. Nors slėptuvė buvo gerai užmaskuota, priešams 

pavyko ją aptikti. Jonas atsišaudė iš kulkosvaidžio. Nors jėgos buvo nelygios, vis dėlto kautynės 

truko keletą valandų — „Balandis” gyvas nepasidavė. 

Pasigirdo du šūviai: vienas jų buvo skirtas Bronei, o antrąjį, išėjęs iš daržinės ir kažką 

sušukęs, nutaikė sau į širdį Jonas. Taip 1949 m. rugsėjo 3 dieną žuvo paskutinysis „Vyčio” būrio 

partizanas Jonas Šiušė ir jų ryšininkė Bronė Deniušienė. Kur okupantai paslėpė žuvusiųjų kūnus, 

nežinia. Ievai Šiušaitei-Šiurkienei, grįžusiai iš tremties, tebuvo pranešta, jog Joną slapčia 

palaidojo Šiaudinės kapinėse. Žuvusiųjų aštuonių partizanų kūnus čekistai užkasė Dvariškių 

miško palaukėje, o kapą sulygino su žeme. Artimieji tą vietą pažymėjo: aukštai pušyje pritvirtino 

koplytėlę. 

Penkiasdešimt sovietinės priespaudos metų prie partizanų kapo tyliai ošdamos pušys tartum 

kalbėjo, kad lietuvis kilnios idėjos: dėl Dievo ir Tėvynės moka kentėti, pakelti sunkiausius 

gyvenimo išbandymus ir, jei reikia, žūti. 

Krauju apšlakstę gimtinės miškus ir laukus, žuvusieji „Vyčio” būrio partizanai, išaušus 

Laisvės Rytui, amžino poilsio atgulė šventoje Viekšnių kapinių žemėje. Jono Šiušės ir Bronės 

Deniušienės žūties vietoje dukters Danutės Šiušaitės pastatytas paminklas Tėvui primins ir 

ateinančioms kartoms, kad priešas gali išplėšti Laisvę, bet nepajėgia nužudyti meilės Tėvynei. 

Ingrida RUDNICKAITĖ 

Literatūros šaltiniai: 

A. Riauka. „Tėvai ir penki sūnūs” („XX amžius”, Nr. 43, 2001-06-06). 

M. Andriulis. „Vyčio” formuotės likimas” („Vienybė”, Nr. 85, 1998-07-30). 

A. Riauka, A. Degutis. „Rezistentai” („Būdas žemaičių”, Nr. 77, 1998-11-20). 

A. Muturas. „Geriau tegu gegutė užkukuoja”. 

S.Vėlavičiaus, I. Šukienės, V. Gauronskio, D. Juodeikienės atsiminimai. 



— Sliepieties? 

— Noje noje. Sliepiaus. Nu kap nesliepties. Jug aš posę metų išsislapsteu. Jug aš buvau pri 

mėško prigodis, mon mėšks bovo patuogėsnis kap nomaa. 

— I kelintais tais metais bovo? 

— Nu, ka pradiejo į armiją jimt. Su pusbruoliu. Pasidėrbuom bunkerį. Pėrma gyvenuom... 

Rusaa užejo če iš ontro karto. Mama... iš bažnyčios parejo, sako, jau rusaa išsikielė par Virvytę. 

No, tada tujau pat pasikinkė arklius, mama su Kazimieru. I prisidiejo grūdų tėn į Nevarėnus 

išsivežt’. Kap važiavo anėi, rusaa jau nu Telšių bovo pradiejie eit’ par mėšką. Tai rusaa, 

588

kariuomenė ta vėsa, žygiavo unt če. Nu ta tėi kap įvažiavo į mėšką, i niekor nebepavažiavo, par 

naktį išnakvuojo mėškė. Nu ta parvažiavo — kor tu bevažiousi. Vuo tėn [Miliuose] būtom 

pasijiemusi trejetą padvadų — būtumam daugiau gyvulių išsivežė. Vuo ka dabar vėskas palėko, 

vėsė gyvuolee, vėskas kiaurai, vėsė žovo. Če palėkuom taap kaap pėršts. Tetę išvarė su vėsaas, 

puors arklių dar bovo. Kiaulė su vakaas bovo, karvės. Vėskas, kiauraa vėskas išejo ont nieko. 

Išvarė į Latviją. 

— Nu paskiau ka če užejo viel tas kars ontrą kartą, išvažiavau su dvėračiu. Važioujint in tėn, 

unt Nevarėnų, unt Pėivienų važioujint, išbiego tuoks žmuogus unt kelio. Pri monės prikėbo — aš 

negaliu nusikratyt. Ein lėktuvaa tėi ūž, ein. Tas bimt į griuovį. Aš ont kelio, veizo i stuoviu, i 

joukious. Ons sako — kų tu, durni, joukįs... Sako, jug mono žmuoną į žmuonuos muotiną 

užmošo, šįnakt, i truobelę sudegėno Tryškiūse. I nuejuom lig Kontėnių [kaimo]. Viel tėi 

liektovaa ein, ūž. Nariados jouououou viel džiungt į Balėnų mėšką krimt. Uns tujau už tuo 

pastato nukrėto. Vuo aš stuoviu ont kelio. Nu nuvažiavuom tėn, parsiskyriem. 

— Aš nuvažiavau pas diedę. Tėn tuo naktį apsikasiem tų bunkerį tuokį... Nebovo, tik doubę 

išsikasiem, ka jau galiet mon kor pasisliept. No paskiau, ka jau nieks į tuo armiją dar nejiemė, če 

vėskas jau išvaryta, bovo išgainiuota, če nieks nebebovo, jau vėsė bovo išbiegė. Vuo mama su 

bruoliu bovo, kap atvažiavo, tap anėi bovo tėn pasilėkėj, Nevarėnuose. Tėi kareivee nuoriejo 

atimt arklį — diedė užstuojo. Ruskaa diedė muokiejo aiškee. Pasakė, če beženee yr, bieženkee 

nu fronto pabiegė yr. Netor teisiės užtėkt. Mama sugrįžo. Mama bapalėko su Kazimieru če. 

Kazimiers gavo baltą bilietą. Į armėją anam nereikiejo eit. Petras jau senėsnis. 

— Aš tėn Nevarienūs turiejau kurpalius, vėskų nusivežis tėn. Ejau dėrbau, kuol į armiją negal, 

aš galiu laisvaa dėrbt’. Ejau pakėimees dėrbdams. Ale daug ont skuolų. Neapsimuokiejo. No i 

paskiau pradiejau slapstytėis. Jau bijuojo i pusbruolee belaikyt munį. Bijuojo i ciuocė belaikyt, 

tėkra mamos sesou. Tujau daugiau mėški. Mėški nakvuot’ ant kelmelio. Palietą turiejau. 

Apsisiausu. 

— Pas pusbruolį, kūlė su mašina pas tų pusbruolį. Nu, sulėpuom mas su tou pusbruoliu unt 

šiaudaas. Sakuom, če jau daržinie tus šiaudus nešt, palėpuom, sakuom, tėn mūsų nematys 

kareivee kad ateis. A milicija, a kas jau ateis. Šakiem bejamont, šliūkš, atejo kareivee, įpoulė į 

daržėnė, įpoulė i mato. — Lėpkėt žemyn. I išvarė. Išvarė, į Mitkačius nuvarė. Mitkačiūs bovo 

tuokia ūkininko truoba. Tas kamėns didelis bovo. Į tų kamėną mumis suvarė ir uždarė. Ir anėi 

patys išejo, išejo dar žvejuot’, gaudyt. Nu nuryto... vuo aš su medėnees klompes. Parvarė dar 

vėiną i varo mumis į Mažėikius. Nu nuvarė į Mažėikius mumis. Aš su medėnees klompes einu. 

Įvarė muni. Klaus — kėik tu metų? Sakau — septyniuolėka. Tėms i sako, vuo kuodiel tuokius 

pėimenis gaudai. Tuokiej dar į armėją nie jamami. Eik nomėi. Aš pruo tas duris maunu unt 

pušyno. Unt pušyno maunu. Tas bovo, tas šėtaa Vėlks, če vėikšniškis, tėn bovo, tuo milicijuo. 

Sako, — vuo kam anų išleido, jug ons tor dvidešim kuokių metų, — sako. Sako, — ons jau senee 

savo bonduos nebganęs, sako, — ons jau ein sau dėrbdams. Vuo aš dar girdiejau, aš dar 

greičiau... Tėi kareivee, tėn milicininkaa tėi pasiginė munį i parvarė. Parvarė munį, nu, nu reeks 

važiout. Per naktį išbuvuom, išbudiejuom. Tas tėn privaryts pėlns i senų, i jaunų tas skleps vėsas, 

pu žemiems, Mažėikiūse. Privaryts. Nu, nuryto varo į triaukinį. Nu geraa, važioujam. 

Nuvažiavuom į Vėntą. Ligu tas traukinys pradiejo... tas traukinys bovo sustuojis, ligu tas 

traukinys pradiejo jau eit, mes su tou savo pusbruoliu — brinkt išbieguom, išrėitiejuom iš tuo 

vaguono. Durys adaros, kareivee stuoviejo do pri durių. Mes vės stūmiemies stūmiemies, 

vaguons pėlnaa pristumts tap ka vėitos nebovo kor pasisokt. Vedu par tuo... lėnta uždieta už tų 

durių, par tuo lėntą — pūkš, kikivers kikivers — traukinys nuejo. No kor eisem, snėigo yr. 

Einam par, kap tėn tas upis ein... bovo užšalis. Če ejuom tuoliau, buvuom mėški tėn. Nu, kor ėisi. 

Reek pareit į Daubiškius pas Andriošką. Einam par sruovę, kap tas upėlis y tas... kur ein pruo 

Akmenę tas. Dabikinė, je. Unžlėpuom on tuo ledo, tabrakšt tas įlūžo, lig pėtį į undinį. Nu i kor, 

einam. Einam į tuo posę, nu nuvejuom į tuo posę, ont tuo diedės. Nežinuom dabar kami tas diedė 

y, naktis. Veizam, tuoki daržinelė, nupinta iš vyčių. Deg ognis. Kap mums če jau būs geraa jau. 

Apsišildiem, neklausam, kor diedė yr, bet klausam kaimynų. Tėn Šetkų klausiem, kėtą klausiem, 

kor tėi gyven. Sako, neikėt į tų kėimą, kor y pošis. Vuo mums ta, kor pošis y, pošis kėimi bovo 

didžiausi drūkta ta pošis. Vuo tėn mums reikiejo eit. Vuo tas tėn, kor tuo arielką vėrė, biego i 

nubiego į mėšką. Einam viel tou mėšku. Nu atejuom lig tuos vėitos, matuom tuo pušį. Priejuom, 

589

paskrabėnau į longą, tujau diedė priejo pri longo — kas y? Sakau, diedel, įleisk, sakau, šlapi, 

pasidžiuovint nuorem. Įleido, tujau mumis išriedė, devė Untuono, če Mažėikių gatvie gyveno, tas 

jau mėrės dabaa jau, tuo drabužius, i pats savo tievs drabužius devė. Parriedė mumis, nuvedė į 

sklepą, pagoldė. No kor dabar, išguliesem. Dabar ryto met aš sakau, diedele, jagu gali, sakau, 

mes nesuvuoksem, sakau, aš nebsuvuoksiu jau atgal’ nugrįžt’ į Kontenius, į Nevarėnus. No i 

dabaa reek pareit par Sonteklius... Par tuo upę išejuom, par tuo Virvytę. Ejuom mėškaas 

mėškaas... Vuo Pėivienus... negalem į Pėivienus užeit, reek Pėivienus apeit. Einam einam, 

įejuom į tuokį mėšką, einam einam... Nu kor dabaa. Rek eit par tų kėimą. Vuo tami kėimi, žinau, 

ka tėn i tievs ir sūnus yr stribuokaa. Abodo y. Nu reek eit. Upis, Pėivienūs, Stuočkūse. Petras su 

tou pusbruoliu išejo pu pėrma, vuo aš pasėlėkau paskiau. Priejau pri longo, kad i stribuokaa, 

paskrabėnau, tas priejo — kas y? — rokou. Diedele, nuoriu nuveit į Pėivienus. Vuo Pėivienūse 

bovo karėškee, ambulatuorija. Daržinie bovo, klebuonėja ta vėsa bovo kariškių pėlna. — Jagu 

pasisuksi po dešine, sako, nuėisi į Vėikšnius, jagu po kaire, sako, nuėisi į Pėivienus. Nu kap 

tiktaa par tų kėimą išejau, kap mon pasakė, veizu, ka karklyns y, tujau šliūkš pasidaviem tujau 

pat į tuo posę, par Balėnų mėšką, i viel mon Kontenee ir atsidarė. 

— I tris kartus bovo tuokios tuos keliuonės. Ontrą kartą, ka munį pajiemė... Aš tris kartus 

bovau pajimts. Nu ontrą kartą munį viel pajiemė. Munį varė į Tėlšius. Nevarėnūse parnakvėno 

munį. Milicijuo. Trys kareivee varė munį. Į tus Telšius. — Biek, biek, biek. Sakau, kor aš biegso, 

sakau. Anėi susiedo vėins pri vėinuos pušėis, kėts pri kituos pušėis. I monėi lėip — biek. Ne, 

nebiegso, aš laimings, sakau, kad aš žėnau, kad toriu draugus, kas monėi kėlį paruodys kor eit, 

sakau, nesu bovis aš nikame. — Vuo kor tau tų kėlį, tik tu leiskees, — sako. Aš sakau — aš 

niekor nebiegso, munį varykit tik. Navarė į Telšius, pardavė Telšiam. Bovo pasibėngis kars, pu 

karo jau bovo. Žydelka ta daktarė, Blatienė. Grėcius tas papoulė pas kėtą daktarą, vuo aš pas tuo. 

— Ui, mūsų tautą išžudiet, jumis taip pat reikietų nušaut, — monėi sako. Tik mauk greičiau tu 

nomėi. Išeinu, šmakš tų bilietėlį, aš toriu jau tų bilietą, muni iš kumisariato išrašė. Tų Gricioką 

— pripažėno džiuovą, į liguonėnę pagoldė, vuo munį ta žydelka, munį išgrūdo nomėi. No aš ir 

einu, toriu bilietą, toriu kešenie tų bilietą. Paliousouts esu. Aš jau drosee keliu. Keliu pareinu — 

šliūkšt, strėbee pajam munį. — A turi bilietą, iš kor parėini? — Iš Telšių, komisariate buvau. — 

A turi bilietą? Sakau — netoriu. — A turi puopierių? — Netoriu, — sakau. Žinau, kad puopierių 

aš turiesu, anėi muni varė jau į Tėlšius, būs mon puopierį driki driki sudraskys i viel muni 

parvarys. Parvarė, tuo viršininko nebovo, Nevarienų. Ryto metą parvažiavo tas viršininks, nuvarė 

viel munį pas tų. Sakau, buvau Telšiūs, sakau, tėn varė pas daktarę, daktarė munį išginė nomėi. 

— A turi puopierių? Sakau — toriu. Ištraukiau iš kišenės. Sako — vuo dėlkuo draugams 

neruodee? Sakau — anėi, sakau, sudraskys. Sudraskys, supliešys, pasakys ka mes viel miški tavi 

raduom. Sakau, i nedeviau. 

— Nu dar vėiną kartą pajiemė. Trėtįjį kartą ka munį pajiemė, viel bovo sugavė. Į Tėlšius 

nuvarė viel. Iš Telšių jau į traukinį viel varė, tėn važiavuom, par Tryškius. Pabalvė, ruoduos. 

Išlėpau, vėins jau bavažiavau, be draugo. Nu einu viel mėškaas, iš tėn išrėitiejis, mėškaas 

mėškaas. Parejau į Stakminus [Tryškių valsčiuje Stakminių kaimą]. Stakminūse, parejau, tėn į 

Stakminus. Veizu, didelis ūkis, i paskiau pri miškelio tuokio, pri šabakštyno, vėina nedėdelė 

truobelė, tuokia nedėdelė ta truobelė tuokia, i kūtelė. Patarškėnau į longą, jau žiuburys bovo. 

Veizo, Dievo mūkelė padieta unt stalo, nu, mėslėju, če jau, nebijau jau. Paskrabėnau. Tujau pat 

išein — kas y, vaikėli, tavėj? Sakau — ciuocel, kap y, sakau, važiavau į armiją, sakau, paleido 

vėdurius, sakau, kap išlėpau išsilaukiniet, traukinys i nuvejo. Sakau, aš nuoriu ar į Dauginius 

pareit’, arba į Ramuoniškius pareit’. Kad aš pas diedes galiečiau pareit, sakau. — Nu, geraa, 

nakuok. Išvėrė kiaušinių, puorą kiaušinių, svėisto, dounos padiejo tų vakarą monėi. Pavalgiau, aš 

nesakiaus ka jau pabiegis eso. Nuryto aš anaa pasisakiau. Ka pavalgiau, pakielė munį ont 

truobelės, tėn patalaa sudieti, puodėškos sudietos. Tėn išmėiguojau. Pažadėno, jau saulelė 

aukštaa jau. Sakau, ciuocele, vuo kor aš dabar eiso, aš bijau stribuokų. Anėi munį pajims. — A 

žinaa kų, sako, nebijuok tų stribuokų. Šįvakar palauk, pavalgyk, eik viel golt’. Šįvakar aš 

nueisiu, būs anėi nomėi parejė tėi stribuokaa. Mono bruolio sūnaa. Trys kilometraa mums lig 

Tryškių yr, vuo par Tryškius da išeit. Vuot aš nueisiu paklausu, kor anėi būs šįnaktį. Nuejo ana 

tėn, paklausė. Vėins būt’ unt tėlto, į Dauginius ka neparėitum, ont Dauginių če kor ein tas tėlts. 

No ontras kap y če ont Kairiškių. Palaukiem, vakars, brieško. Ana apsisiautė so kosku, su 

590

vėlnuone, munį apsiautė su kosku, vėinam lazdą ir ontram lazdą, abodu su lazduom. Į tus 

Tryškius, par Tryškius išejo če, lig pat tėn — paskutėnė truobelė če ont Kairiškių kap išein iš 

Tryškių. Tap ana par tuo truobelę išleido munį, paržegnuojo i palaimėno. No ir einu, ont 

Ramuoniškių nuoriu pareit. Vės yr telifuons, vės laidaa... Žaliuonie bovo irgi kareivee. Vuo tėi 

telefuonaa — vėsas laids užtėmpts tėn mėškė. Vuo aš einu mėškaas. I vės į tus telifuonus žaranžaran 

įpoulu. Pareinu į tuo Ramoniškę, dar nebovo pabaiga, dar pailsiejau ont kelmo atsisiedis. 

Nu ryto, jau biškį prašvėto. Gėrdo ka rusaa tėn anėi Žaliuonie alatėj. Tad einu pas tuo gaspadėnę, 

tuo savo kūmą. — Bijau aš tavi prijimt, — sako. Če pat roskee. — Ciuoce, sakau, vuo kas tėn tau 

tap kniūk tvarte, daržinie bovo — tėn padėrbts tvarts tuo daržinie, kas tėn gal taap kniūkt? Sako 

— a girdiet? Sakau — einam pasiklausyt. Priejo ir ana pati pri tuos kūtės. — Chhhaa-hhaa, 

chhhaa-hhaa... Pusbruolis. Pataisyts tas anuo bunkeris palei avių gardą. Miešlaa apdieti. Durys 

padietos, ont tų durių miešlaa uždieti, avys vėršou. Tėn ons ir gargaliou. Sakau, ka če eitom 

strėbei, če aiškee girdiet’, sakau, tujau pat i rastom, sakau. Nu kap taap pasakiau, tada jiemė 

ana... sako — eik dabar, — sako. Vuo pėrma — ne, bijau... — Nu eik, sako, neleisk knarkt. Nu ta 

kėik, savaitę išbuvau, tada anų išvežė kėtor kor, ta munį palėko. Kap anų išvežė, tap ir aš išejau. 

Išejau, no kor ėisi? Veizo — pas Racį — aš buvau, Petras ka bovo už vaikį — veizu, ka ta 

daržinie senuovėška i vėsa ta palapėnė pridieta lėnų. Buntaa surėštė surėštė surėštė, sudieti tėi 

buntaa lėnų. Nu, mėslėju, vuo bovo do žagaa ruginių šiaudų žaginių, aš įsikaso į tų vėiną žagą, 

įlyst’ ka galiečiuo. Pešu pešu, jau į posi įlindau, tik bakst monėi į užpakalį su karte. Viel atbols 

išlendu iš tuos... Vuo tėi Racee biks-biks-biks i nubiego į truobą. No kap tėi nubiego, aš viel einu 

i viel pešous į tų žagą. Pešous. I viel su karte. No geraa, mėslėju, ka jūs taap, einu vyziet 

pastuogies kas. Trys eilės lėnų sukriautos. Vėsi buntaa tų lėnų. Nu, mėslėju, aš išsipešu tūse 

lėnūse, če jūs monėi į užpakalį nebdorsėt. Vėiną buntą ištraukiau, ontrą, trėtį, lendu — rataa, 

apvuožti, puorėnee rataa. Un kaladų padieti ir untvuožti. Kuoks mon geroms! Įlindau, tų vėiną 

pakį įsitraukiau, pasiskleidiau. Nu vuo utėlių... vuo utėlių aptekęs. Atejo ta šeštadienio dėina. Ein 

į pirtį. Atejo Racee nusipierė, paskiau muotrėškos dar. A trys anuos bovo. Išlindo senė — ir aš į 

tuo pirtį. Veizo, tuokia geldelė, vėštas kor liob lesint. Veizo, akmenys dar šėlti geraa yr. Įnešo aš 

su to geldele tų undenį. Išsirėdiau plėks, tujau į tų prūdą, tuo ondens įnešiau, vėsus drabužius 

sumetiau sumetiau i pėlu tų garą. Nu ka tėik geraa, tėik geraa! Išlindau, tujau parsiriediau. 

Nebjost nieko nebjutau. Tad išmėiguojau dėin i naktį. Išmėiguojau, vuo nebtoriu ne dounos, nič 

nieko valgyt’. Išlindau, einu pas Racatę, bovau jau už vaikį bovis — Petras kap susėrgo plaučių 

uždegimu, aš stuojau už Petrą tėn dėrbt’, dvė savaiti tėn išdėrbau. Monėi Racee tėi vėsė 

pažįstami geraa bovo. Priejau, paskrabėnau, ta atidarė longą. — Anele, — sakau, — douk monėi 

dounelės. Nebtoriu nieko valgyt’. Nevalgis, sakau, esu, nuoriu valgyt. Munėi atrėikė dounos, 

atpjuovė lašinių ir aš į tų mėšką nuvejau. Vuo tuo Jūzapo Raciaus prašau — Jūzapėli, sakau, 

nueik į Milius, į tievėškė mono, pas bruolį. Parvesk monėi bruolį, kad ons monėi padietų viel į 

Nevarienus nuveit. Racys su dvėračiu nuvažiavo į Milius, su bruoliu parejo, parsivedė tų bruolį. 

Nu i viel par naktį su Petru, i viel mėškaas nudyžiem tėn. 

— A tų tretįjį kartą pabieguot iš traukinio? 

— Noje. 

— Ir aš mėškė būdams, pas ciuocę aš ejau prašyt’ pusryčio. Aš nuoriu kuošės. Mon mėškė 

besiedont — kuošės nuoriejau, sakau — ciuoce, mon išvėrk kuošės. Nu, sako, geraa, aš išvėrso, 

tu ateik. Ana sakė, sako, kada aš tau išvėrso... No ana padiejo žėnklą muonėi unt tuoruos, skurlį. 

Nuejau tėn pas anuo, valgau. Veizu, atein pėnki strėbee. Ana adarė ontruo pusie duris. Vuo tėn ta 

tuora, tuokia šėtaa... senuvėška ta tuora. Aš par tuo tara-ra... Vuo tėi į truobą nejo, tėi ejo pro šalį 

truobuos. Tėi pamatė, kad par tuo tuorą trato, tėi pasioto į munį šaut. Pylė taap... Aš į tus krūmus, 

aš tap kėtor išrėitiejau, bovo mėšks, krūmaa. Aš į tu krūmus įpouliau, vuo tuos šakos unt monis 

tik vėrst, tik vėrst... Šaudė vėsė, pėnki bovo i vėsė, kėik turiejo šuovinių, vėiną patį šuovinį 

bepasėlėko. Vuo mono tėi draugaa kor bovo, mėškėnee, anėi turiejo šautuvus. Bovo išejėj į šio 

posę Balėnų. Sako, mes gėrdam, ka če didžiausis triukšmas, tuoks šaudyms yr. Mes bieguom tevi 

ratavuot’, mes jau žinuom, ka tavi jau... Parbieguom — tošti vėita. 

— Aš jau nuvaryts. Tėn tuokia gyvenvėitelė bovo, šeši kėimelee. Ta munį varė par tus 

kėimus. — A pažįsti, a pažįsti, a pažįsti? Ne vėins neprisipažėno. Vuo kor, batus dėrbis, topelis 

dėrbis... Ir nieks neprisipažėno. 

591

— Kada jau į tuo liguonėnę kad ejuom, tuokart parejuom, su tou Grėciu, stuoviu tėn bunkerie, 

tėn savo kų pasidėrbie daržinie. Mes, modo buvuom daržinie bunkerį pasidėrbie. Šiaudūse, viel 

bovo pridiets pėlns gals vėins. Ta vuot, pasidėrbuom vuožius tuokius. Balsio ta daržinie buvusi, 

sėina be kiminų. I vėsaa aiškee matyt, kas kor ein. I mes tėn buvuom. No i atein Tenys, tas, kor 

šitaa douną vežė, tas. Atein pas mumis, veizam — Tenys, je. Statee ein pas mumis į daržėnę. 

Konteniūse, tėn pat susieds i gyventuos. Ons bovo Nevarienūse, ir ons Nevarienūse pamatė, kad 

y pėlni Nevarienaa, aplink Nevarienus sokaas vėsor enkevedistaa. Turiejo ons tų puopierį 

pasijiemis, kor bovo skelbėmaa prisegti — eikit registruoties, visiem bus duovanuota. Ons atejo 

pas mumis moms paskaityt’. Mes jau iš savo tuo bunkeriaus išlinduom. Devė tų puopierį, 

parskaituom. — Ir ka jūs šįvakar, — sako, — vėsi išeitumet. Ka jūs šį naktį nebebūtumet. Ka jūs 

rytuo išeitumet. Vuo rytuo če būs vėsor enkevedistaa. Šindėin, sako, aplink Nevarienus, vuo ryt 

jau če būs. Esat įskųsti. Esat įskųsti i ruodykities sau. Mes ir išejuom kap tik subrieško geraa. 

Nejuom kelees į Tėlšius, ejuom aplink ežerą. Dvėjou su Grėcioku. Saulelė tekiejo, ta buvuom jau 

Telšiūse. Aplink ežerą apejuom, tap laukaas i nuejuom. No i kada parejau tuo dėiną, jau, 

išnakvuojis jau Nevarienūsi, ta vėsė lėnaa... vuo bovo pelodės pėlnos lėnų, i douba pėlna. I vėsė 

lėnaa iš doubuos, iš peludžių išnešti. Parkratė — tėik ėiškuojo mumis, nuoriejo rast’. 

Nuo vuo tėn, kada aš nakvuojau [Nevarėnuose], ta tėn dar Suobutėlis besuus, Juonis. Tėn 

bovo kalėjime ons pajimts, kada aš parejau. Vėin kartą ka buvau, ir ontrą kartą ons daa tebebovo. 

Tad ons tėik bovo primošts — vėsos ronkos vėinų pūslių. Aš žėnau, ka tavi paleis, — sako. Ons 

monis prašo — tu munį pakark. — Išpliešk iš švarko, — rukou, — pamušalą, douk monėi 

pasismaugt. Nebgaliu beiškentiet’— ne atsigolt’, ne atsiklaupt. Riek i gan ons. — Kap nuorintaas 

a muni nusmauk, a kų. 

— Kor anų tėn... kor tėn mošo anų? 

— Milicijuo, milicijuo. Nevarėnų milicijuo. 

— Pėrmą kartą į kariuomenę pajiemė iš kor? 

— No iš Kontenių [prie Nevarėnų]. 

— Antrą kartą pajienė iš kor? 

— Munį pajiemė viel iš Nevarienų. Nu vuo trėtį kartą muni pajiemė kada aš ejau tų pėitų pas 

ciuocę. Konteniūse. 

— Ak vėsus tris kartus iš tenai pakliuvuot? 

— Je. 

— Vuo dėlkuo negyvenuot Miliuos? 

— Kap išejau, tujau munėi zars... Pasibėngė kars, dar kars tebejo, pasibėngė kars, muni 

supėršo su ta, aš tėn gyvenau. Aš nuoriejau po karo pareit pas mumis. Juk tėn i budinkus 

sudegėno, vėskų kiauraa, vėskų. Vėsė bovo šėši pastataa tėn bovo. Nu Venckienės. Mataa, kad 

anuos vyrs bovo išvežts, skaituos Venckienė bovo palėkusi. Mes ir išsibieguom tujau. Posę metų 

išklaidžiuojuom. Bovo pas Petrą, Petras ka tarnavo Rekečiūs pas Rošėną. Tėn slapsties mono 

žmuona. Mergelka bovo Miliūs pas tievus. Ta pradiejo brigada, tėn pas tievus... Tėn vaks biegs, 

kad i maža, kėš tuo galvelę prie tuo longo. Tėi pradiejo dyvytėis — iš kor tas vaks šėtaa, iš kor 

tas vaks yr. Nu tada i tų vaką, aš jiemiau tų vaką, iš tėn pajiemiau, išvežiau į Laižuviškę, pas 

žmuonuos sėsėrį, pas Liotkų tėn išvežiau. 

— Tėn išejau, paskou diedė supėršo su to Vėnckiene, kap Vėnckų, tų pusbruolį mono... 

Vėnckienė ta bovo iš Urvikių, apsižanėjusi už mono pusbruolio. Urvikiūse tievėškė. Kap jau 

muni paleido, ta žydelka neprijiemė, Nevarienaa tėi muni paleido, aš jau toukart drosee vėsor. 

Tujau pat atsirado vėina muotrėška. Tėn Mitkačiūse [Nevarėnų valsčiuje]. — Tu pareik pas 

muni. Mono vaikiokaa vėsė išbiegė į Klaipiedą, aš vėina pati. Puors arklių yr. Aš netoriu, kas 

mon padietų ūkininkaut’. Ta vėin mienesį aš tėn dėrbau. Tada gavau už vėiną mienesį kostimą 

milinį. Ontrą mienesį jau nuor kad būčiou, sakau — nu douk monėi tuo avį vėiną, senę avį 

pasiskėrt’. Vuo če Miliūs nič nieko, nikuokio gyvuolio nebibovo. Nu devė tuo. Nu paskiau kiaulė 

apsivakavo — tretysis mienou tas bovo. — Gaspadėne, jeigu tap nuori, — sakau, — douk mon i 

puorą paršiukų. — Jegu dousi puorą paršiukų, dar vėiną mienesį būsu. Ana sako, kad — aš 

dousu. Nu, kap jau tėi paršelee atsižindė, pasikinkiau, avį tuo surėšuom į ratus įdiejė, tus 

592

paršiukus... Sakau, — žėnaa kų, šeimininke, tu douk dar munėi tų mažųjį paršėlį, vuo unt torgaus 

nieks nenuories ne pėrkt. — A, žinaa, — sako, — jimk į tų tretįjį, tų mažųjį. I parvežu mamaa. 

— Aš jau nebeparejau. Pas tuo Kuntrauskienę bedėrbont, munį tujau diedė supėršo su ta. 

— O kap Jūs čia atsidūriet, Viekšniuose? Kap tų sklypą čia gavuot? 

— Nu, valdžia devė. Tėn Nevarienūs kap mums konfiskavo... Ka tėn aš su ta Ligeikaate 

buvau susimetrikavis, su Venckiene, ka tėn jau pradiejau gyvent’. Vuo ka Venckienee, kap anų, 

tų Venckų pajiemė, išvežė, tap vėsą tortą ir konfiskavo. Niekuokiuo partijuo, niekou nieko. Vuo 

tad, kad tėi strėbee nuoriejo tuos žemės, vuo strėbee tėn aplinkou gyveno. Anėi nuoriejo iš tėn 

ketursdešims hektarų. Ka liob baigies Nevarienūs skombint, mes iš truobuos apsiriedėj 

paspiejuom į bažnyčią nueit ont sumuos. Tėik buvuom artėj pri miestelio, gyvenuom. 

I ketursdešims hektarų turiejuom. Do mienesius pabovo lagerie i mėrė kalėjime. Tėi tėi be rašto, 

be kuo išvežė. Ne valdžiuos įpareiguots bovo, ne nieko. Tiktaa ka kars pasėbėngė, tėktaa gavuom 

vėsus tus dokumėntus. Mes ėiškuojuom anuo. Deviem į Vilnių prašymus. Ėiškuojuom, kor ons y, 

nežinuojuom, kor ons y. Paskiau ka parvažiavo tas vėins kalinys, iš tuos anuos tievėškės, ta tėn 

nuvažiavuom, ta ons pasakė — ons mėrės tėkraa y, dar doubę, — sako, — padiejuom, 

palaiduojim anų tėn. Kame tėn pajūrie, tolėi Sibire išvežts. Nu dabar ka gavuom tų puopierį tuo 

Vėnckaus, ta parejo, ka ons be kaltybės ir išvežts. I dar tėi strėbee tebebovo gyvi, jug 

galiejuom... Anų pajiemė nu lauko, dėrbont žemę. Į mašėną įsuodėno... 

— No paskiau ir anuo nuoriejo. Jug bovo pajiemie už prievuoles. Iš kor... Arklių nebie, karvių 

nebie, nič nieko nebie, prievuolių tebie, no iš kor pėlseem? Anuo pajiemė į kalėjimą — 

sabotažninkė. Ana išsiediejo keturis mienesius Telšiūse. Nuvažiavau į Tėlšius pas advokatus. Ta 

vėins tuoks gers advokats bovo. Tu vėiziek, — rokou, — žmuonis, ka nebūtom kumunistaa, ka 

būtom kas jau žmuogus y. Turi sudiet’ į liudininkus. Tėn ta Venckienė senuoji bovo jau 

aštoundešimpėnkių metų, nu, vuo Elena posontro metėlių. Vuo muotėna kalėjmi sied. Nomėškio 

nebie. Ta tas advokats kuluoką diejo į stalą — a torėt teisę muotiną atimt nu vaako? Gyvuolius 

atiemiet. Vuo iš kor dous tuo prievuolę? Nu bovo dar tų liudininkų trys a keturi. — Ka būtom 

tujau pat paleista vakou muotina. Nu, paleido, dar pusontrų metų išbuvuom tėn. Če nuo to 

Liobšio arklį aš buvau nupėrkis, ont savo vardo. Prašiau Liobšio, parašyk puopierį, ka mon 

įdoudi dėrbt ėr ganyt. No, tas parašė. Paskiaus, Škėrba turiejo karvę pardout, tuokia gera karvė 

bovo, daug pėino devė. Ta tuo karvę pajiemiem. Tujau pamatė tas, če ons i gyveno dar tas tuoks 

jau pusmeistris, mūsų susieds tas bovis, on jiemė ir įskundė, kad Vėnckienė tor arklį — mateu, 

— sako, — žmuogus tėn ar su arkliu. Tujau pat iš Telšių atvažiavo inspektuoree. Aš tujau tų savo 

puopierį — tas ne Vėnckienės, ons y mono. Nu karvė viel — paprašiau, puopierį parašė, ka 

karvė ganyt yr. 

— Tėi strėbee, pažįstami tėn bovo [Nevarėnuose]. Tokėi mondri bovo. Kap anėi ejo par tus 

žmuonis, ėiškuodami, kor sugaus. Kėtųjį nušavo. Nušavo, parvežė į Nevarėnus, aš jau nematiau, 

parėjusi monėi sakė, kuri jau mumis maitėno su Petru, tėn į tų bunkerį moms devė valgyt, sako, 

— parvežė vėiną vaikioką, sako, — nušavo, kelnes nuleido, už tuo, sako, — užnierė šniūrėlį i 

pakabėno unt tuoruos. No i paskiau viel tėi patys strėbee tėn liob eit unt Gadunavos. Par pušyną 

reikiejo išeit, tėn tuoks kryžius didelis bovo. Ein par tų mėšką i pamatė tų kryžių. Tas Gavrilovs 

sako — vyraa, vyziekit, bandits untaa. No, kors pataikysem. Vėsė šavo, vėsė prašavo. Į tų kryžių. 

Vuo tas Gavriluovs jiemė — toukš i nudaužė tuo kuoje, Dėivo mūkaa. — A mataa, ar aš 

nemuoku šaut? No, ir kaap bovo. Kėik tėn dar pavažiavo, paskou anėi atvažiavo če į Tučius, če 

ontrūsius, jau ėiškuot tų... Tėn viel prisigierė samagono, parsivarė purmuoną, žmuogu jau, 

gyventuojį, su puora arklių, parvežt anus į Nevarienus. Į šauk, ka ginkit i ginkit, tik douk tėms 

arklems, tik douk arklems. Nu, žėnaa, kels doubiets. Geraa, tėi susiedo, tėi ketori į priekį, vuo tas 

užpakalie atsigolė. Tų vamzdį vėsą pasoko ne taap, ne į tus keturis. Tas — tėnkt vuo untgolė unt 

tuo gaidžioko i tam vėsą rėitą nunešė, nutraukė rėitą. Anam nupjuovė tuo kuoją tuo liguonėnie. 

Kuokėi pėnkėsdešims metų kap mėrės. 

593



— Par Žaliuonę kor ejo. Kėta kariuomenė iš kėtuos posės siautė tų mėšką. Vuo anėi balių 

kielies tėi mėškėnee če, Šiurkiškies. Tad anėi bovo gėrtė. Jagu anėi nebūtom bovėj gėrtė, būtom 

šmuotą če... Bet kad anėi bovo gėrtė. 

— Dėltuo ka mes buvuom anus pakavuojie. Tėn doubiej sumesti bovo... Bomba krėtusi, i 

doubie bovo tami mėškė dėdelė išmošta. Tada anėi tus tris karėivius — tus miškinius, sumetė į 

tuo, į biškį žėmių. Tėik ka mažaa tebovo. Ta veizam nuejė, mes tėn Slabys, Miltinis ir aš. Nu i 

veizam, kad jau šunys adraskėj. Ta mes jiemiem tas žemes, apkasiem anus — kasiem aplinkou ir 

metiem. Miltinis i Slabys. 

— A tėn iš Ramoniškių? 

— Je. 

— Vuo tas mėšks kuris bovo? 

— Purvių. 

— Monėi ta Šiūšaatė pasakuojo. Pasakuojo, kap da bovo. Sako, anėi dyvyjuos, kas galiejo 

apmest anus tou žemiem. Kas anus apmetė, kas anus apmetė? Vuo aš anaa sakau — mes 

apmetiem. Žinuojuom, ka Šiūšė tėn y tuo doubie. Pats Šiūšė gyveno kor aš gyvenau. Visi tėi 

Šiūšės, tas Juonis, kur tėn bovo skaitykla, daržinie bovo. Tėn bovo pasidėrbės tas Šiūšė Juonis 

par tų karą, par tų vėsą šaudymą, tėn Juonis bovo pasilėkės dar ons če. Ta dar Juoniou mono 

draugs liob eit dar dounos parnešt. Aba mesuos kų į kriautovę nupėrkt, parnešt. Aš Juoniou liob 

sakyt — Juonėli, tik vyziek, neveskęs savo kumpanėjės pas munį, tik vyziek, sauguokees ka 

nieks nematytom ka susitinkam. Tėi Slabee y visi giminaitee, pusbruolee. Juk ten visi liubam 

susitėkt. Vėiną kartą Šiūšę susitėkuom, uns sako — kas tėn palverke y tuoks nepažįstams 

žmuogus. Mon sako — a tu nežinaa? Ka tu jau tėn priklausaa, tu karts parvažiouji. A nie bruolis 

pamatis, kas tėn tuoks? Sakau, — konėgo tievs, pabiegės nu išvežėmo. — A, mataa, geraa ka 

susėtėkuom. Mes jau žadiejuom anų nušaut. 

— Ons turiejo pasidėrbės, tėn kor bibliuoteka bovo, tėn tame name, tėn tuo daržinie. Kap tėn 

anų aptarnavo kuokia tėn muotrėška. I ta muotrėška, vakari nešdama valgyt, jiemė šunį pasileido. 

Tas šova ir atbiego. Ta muotrėška kap nešė, tas šova atbiego. Tas atbiego aplink tuo daržėnę, 

atbiego, tas piedas ousto. Ta įlindo pas tų į tų bunkerį. Vuo tas šova pasilėkis lauke, tas pradiejo 

kaukt. Vuo papoulė strėbiams nakvuot’ tuo skaitykluo. Tėms jau dyvaa, kas če y, ka tas šova 

laksto aplink tuo daržėnę i luo, taap kauk. Tėi paskiau dėiną ein vyziet. Nu ir atrado. Ta ons pats 

nusišavo, vėdou. 

— Mes ont kalnioko gyvenuom, Dauginienės ta bovo, šiuoposė opės, vuo Šiūšės jau untruo 

pusie tėlto, po ontra pose. Dėdeli medee, dėdeli medee. Paskou kap tus [Šiūšas] išvežė, tėn bovo 

Radavyčė parejis gyvent tėn. Dar daržinie bovo pri pat kelio. Ta tuo daržėnė Radavičioks 

sudegėno. Radavyčė kap dėrbo — drapakavo, akiejo, suvėlko tuokias žuoles. Radavičioks įnešė į 

tuo daržėnę i padegė. I ta daržinie sutvatiejo. 

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Pas ciuocę kad ejau tų pėitų iš tuo mėško, tėn palėkau tašę, palietą palėkau egleliese, 

vėskų. Nu ir įejau unt tų pusryčių, tuos kuošės valgyt. Įejau, veizam ka jau nebtuolėj strėbei ein 

pėnki. Nu kor. Ciuocė sako... mėslėjuom ka į truobą eis, vuo tėi pruo šalį ejo keliu, taks bovo 

pruo šalį einont. Tėi nejo pruo šalį, tėi pamatė, kad aš par tuo tuorą ištratu. Tėi paleido šūvius į 

munį. Apkrėtau vėsas šakuoms išbiegės nuo tuos, ne tuos kuošės besuvalgiau, ne nieko. Pėnki 

bovo i vėsė šuovinius iššaudė, ta tik vėiną patį šuovinį beturiejo. I geraa ka tėi dar bovo tami 

mėškė. Untruo pusie Balienų tuo mėško. Kuol anėi atbiego, monės jau ne znuoko, aš jau 

išvaryts. 

— Ak vis tiek pajiemė tėn Jumis? 

— Nu munį pajiemė, į tus Tėlšius ir išvarė. Ka pajiemė, tujau pat įvarė viel pas ciuocę, 

klausė, — a pažįstat? Ne diedė, ne ciuocė prisipažėno. Sako, — vaikėlis ein į armiją, sako, ons 

įejo, prašė pavalgyt, paklydis sakuos. Užejo, prašė, i mes deviem pavalgyt. Vuo kas ons y, sako, 

594

nežinuom. Diedė sako, — būčiau pavedis į kėlį, paruodis, ka tou keliu eik tėisiau i nuvėisi į 

Tėlšius. Tėi iššavo vėsus tus šuovinius, vuo ka tėi būtom atbiegiėj, būtom anus iššaudėj, kad 

būtom spiejie atbiegt. Būtom anus iššaudėj, būt vėsas kaims nukėntiejis. A ne Dievo valia? 

— Nevarėnūs par naktį parnakvėno, ryto metą viel tus pačius stribius devė tris munį nuvaryt į 

Tėlšius. No anėi munį i nuvarė į Tėlšius. Pėnki kėimaa tėn tuoki, tėi įvarė, — a pažįstat anų? Kor 

nepažins — visėms avalynę dėrbės, visėms taisės, i topeles dėrbės, i basanoškes dėrbės i vėskų 

dėrbės. Aš visėm buvau dėrbės, i nivėins neprisipažino. 

— Bet ten tas kaims bovo... 

— Kontenių. 

— Į Tėlšius tujau į kumisariatą. Iš kumisariato jau į tų sklepą pas tus žmuonis, tėn suvarė. Va 

tėn jau pėlns prikėšts skleps tas, privaryts pėlns pėlnaa, i senėsnių, i jaunėsnių, vėsuokių tėn 

žmuonių. No, nuryto meto jau traukinys bovo ir tujau pat išvarė. No, aš lig Tryškių nevažiavau. 

Pradiejo traukinys biški judiet, ir aš šmurkš lauk iš anų, i tujau pat į krūmus. Iš krūmų viel... einu 

einu, ir mon vakars jau atejo, jau apibrieško geraa. Veizo, kad y didelis ūkis, paskou, veizo, tuoks 

pri krūmų... nedėdelė... namoks — ir kūtelė, ir truoba. Unt longo padieta Dėivo mūkelė... 

— Išbieguot viens pats iš tuo traukinio? 

— Nu dar, do-trys mes išbieguom. Stuotie, ka pradiejo eit. 

— Tryškiuose? 

— Noje. Nu ta muotrėška dvė naktis munį išnakvėno. Aš tujau į Ramoniškę parejau. Tėn pas 

ciuocę. Tėn nenuoriejo ana pėrma prijimt. Savaitę pabuvau. Tų išvežė kėtor, pas paną. No tada aš 

paskou į žagą, pešiaus į žagą... 

— Paskutinį kartą kap pabiegau, parejuom, į tų bunkerį munį parvedė, ta paskiau parejo šitaa 

Tenys kor Juonis bovo. Miškuos, paskiau pas pusbruolį. Tėn pasidariem tų bunkerį. Nu tas Tenys 

i parejo iš Nevarėnų. 

— Jūs patys išejuot į Telšius? 

— Mes tujau pat naktį, aplinkou ežerą. Nu i nuejuom į... 

— Bet patys nuejuot? 

— Patys. Nu tujau iš komisaro puopierius gavuom i mumis pasiuntė į tuo san... polikliniką. 

Nu iš tėn, — uiii, — ta žydelka... Ta Grėcius pasilėko leguoninie, tėn anų pagoldė, vuo munį — 

tik mauk nomėi. Tujau puopierį viel į kešenę tų, kur gavau iš komisariato. Pareinu nomėi — 

bovė nkvedistaa. Ta daržinie bovo pėlna reja, douba bovo pėlna tų lėnų, pakee surėšti. Pelodės 

abėdvi bovo pėlnos, ont doubos bovo apkriauta lėnaas. Ta tėi vėsė lėnaa į lauką išmesti. Tėik 

ėiškuojo mumis. 

— Kap tuos ciuocės pavardie bovo, kor tada kuošę vėrė? 

— Jaraminienė Viktorija. Mamos sesou. Nu i pakiau ka į tus Tėlšius, nuvarė į pušėlių... Nu, 

biek, — vėins pri vėinuos, kėts pri kituos pušėis susiedo ir aš tujau šalip vėino anuo atsisiedau. 

— Nu, biek biek biek... — Kor aš, sakau, biegso, aš džiaugious, ka munį nuvesit. 

Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbis su Bronislovu Keriu. 

— 2007. — Liep. 19. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono: 

— Šiūšė, anėi pėnki bovo. 

— Vuo kor, sakiet, ta biblioteka, skaitykla bovo? 

— No tėn Avižliūse. Ar Avižlee, ar Šiurkiškė, nežinau. Tėn tuo skaitykluo tas Šiūšė turiejo 

pasitaisis daržinie. 

Сообщение Евгения Сергеевича Новикова / 24.09.95 г. Записал В. С. Биргер, 

Красноярск, Об-во „Мемориал” // Kopijuota iš interneto 2010-04-02. — Visas tekstas: 

Евгений Сергеевич НОВИКОВ (р. 1933), русский, жил в дер. ТУПИКЯЙ, р-на 

АКМЯНЕ (Литва), у брата своей матери, Сергея Алексеевича НОВИКОВА (1890-1970), и 

его жены, Василисы Максимовны НОВИКОВОЙ (1889-1975). У него не было отца, а у 

дяди не было своих детей, и мать (сама она жила в г. Векшняй) отдала сына в семью 

брата, которому тоже хотелось иметь наследника. У С. А. НОВИКОВА было большое 

крестьянское хозяйство: 50 гектаров земли и ферма. 

595

В самом начале советской оккупации у них отобрали часть земли, а после 1945 года - и 

почти всё остальное хозяйство. Вслед за этим местное начальство принялось уговаривать 

С. А. НОВИКОВА пойти председателем колхоза, но он отказался наотрез от такой 

„чести”. Ему пообещали это припомнить. 

25.03.49 г., среди ночи, в дом ворвались каратели, дали 10 минут на сборы и погнали 

под конвоем, вместе с другими крестьянскими семьями, в райцентр АКМЯНЕ, а днём - на 

станцию в ВЕКШНЯЙ. Из дер. ТУПИКЯЙ (в неё входило 8 хуторов) в этот раз угнали 

только семью НОВИКОВЫХ. 

Когда депортированных пригнали в райцентр, Сергей Алексеевич вспомнил, что у 

одной женщины в АКМЯНЕ надо было получить деньги. Евгений решил рискнуть и 

убежал из под конвоя, но когда он вернулся с деньгами, оказалось, что дядю с тётей уже 

увезли на станцию. Когда он добрался до ВЕКШНЯЙ и проник через оцепление, он их не 

нашёл: их уже погрузили в вагон. Сам он попал в другой вагон, отдельно от них. 

По дороге, когда на станциях Евгения выпускали за водой и т.п. (а выходил именно он, 

как владеющий русским языком), он каждый раз искал по вагонам дядю и тётю, но нашёл 

только за Уралом и дальше ехал уже в их вагоне. 

Ссыльных выгрузили в АЧИНСКЕ. НОВИКОВЫХ отправили в дер. ВЕСЕЛОВКА 

(теперь её не существует), СИМОНОВСКОГО с/с БОЛЬШЕУЛУЙСКОГО р-на, примерно 

в 18 км к северу от АЧИНСКА. Туда попали на ссылку примерно 8 семей. Других 

ссыльных там не было, кроме нескольких немцев. 

Кроме НОВИКОВЫХ, в ВЕСЕЛОВКУ попала латышская семья, депортированная 

25.03.49 г. из дер. ПАКАЛЮПИС (р-на АКМЯНЕ): 

ЕСАЛИНЬШ Эрнест сын Фрица (р. 1913, лит.: ЕСАЛИНИС Эрнестас Фрицо), 

ЕСАЛИНЯ Мирдза дочь Фрица (р. 1919, лит.: ЕСАЛИНЕНЕ Мирдза Фрицо). 

В ВЕСЕЛОВКУ попали также литовские семьи, депортированные из г. ВЕКШНЯЙ (рна 

АКМЯНЕ): 

АРЛЕЦКИС Йонас Йоно, 

АРЛЕЦКЕНЕ, 

АРЛЕЦКИТЕ Эмилия Йоно (р. около 1932), 

БАЛВОЧУС, 

БАЛВОЧЕНЕ, 

БАЛВОЧЕНЕ Алдона (р. 1929, их приёмная дочь), 

литовская семья, депортированная из г. ПАПИЛЕ того же района (их грузили в состав в 

самом ПАПИЛЕ): 

ЧАПУЛЕНЕ, 

ЧАПУЛИС Казис (р. около 1934), 

ЧАПУЛИС Йонас (р. около 1937), 

ЧАПУЛИТЕ, 

литовская семья, депортированная из того же района (их тоже грузили в ПАПИЛЕ): 

БУТАВИЧЕНЕ или БАТАВИЧЕНЕ, 

БУТАВИЧУС Альгирдас (р. около 1929), 

и литовская семья, депортированная 26.03.49 г. из дер. МЯДВАЛАКЯЙ того же района: 

МАРЦИНКУС Винцас Винцо (р. 1894), 

МАРЦИНКЕНЕ Люда Стасио (р. 1915). 

В ВЕСЕЛОВКЕ ссыльные работали в артели „Обозостроитель”. Они отмечались в 

комендатуре в дер. ЛИСТВЯНКА. В 1949-1950 гг. комендантом был ШАЙДУРОВ. К 

ссыльным он относился в целом нормально, а Василису Максимовну даже отпускал на 

базар в Ачинск (НОВИКОВЫ смогли завести огород и корову, так что имели кое-какие 

продукты на продажу). 

Но Евгения Сергеевича жизнь в неволе всё равно не устраивала. Осенью 1950 г. он 

решил бежать на родину, к матери. Поскольку его предупредили, что на АЧИНСКОМ 

вокзале всё обставлено милицейскими постами, он добрался на попутках до Красноярска 

и там сел на пассажирский поезд. Но перед МАРИИНСКОМ его поймал контролёр 

596

(подвёл литовский домотканый пиджак), а на вокзале сдал в милицию. Это случилось 

9.10.50 г. Его держали в КПЗ на МАРИИНСКОМ вокзале, пока за ним не приехал из 

БОЛ. УЛУЯ помощник коменданта ГАЙДОВ. 

Он повёз Евгения Сергеевича обратно, сначала в АЧИНСК, а потом в БОЛ. УЛУЙ. По 

дороге они заехали в ВЕСЕЛОВКУ, к НОВИКОВЫМ, и Евгений Сергеевич переночевал у 

приёмных родителей (они его смльно ругали за побег и, конечно, жалели). На следующий 

день, 14.10.50 г., его привезли в БОЛ. УЛУЙ и посадили в КПЗ, примерно 25.10.50 г. 

отправили в АЧИНСКУЮ тюрьму. Там он сидел в 4-местной камере для малолеток, на 1 

этаже. С ним сидели мелкие воришки. 

В тюрьме Евгения Сергеевича много раз таскали на допросы к разным следователям. 

Один следователь бил его (по спине), другие не били. На всех допросах от него 

добивались: к кому бежал, с кем хотел встретиться? Простой ответ, что убежал к родной 

матери, следователей почему-то не удовлетворял. 

В АЧИНСКОЙ тюрьме выводили на прогулки на 15-20 минут в день. На нарах в камере 

были постели. Он просидел в тюрьме до весны. 7.04.51 г. особое совещание при МВД 

СССР выписало ему 5 лет по указу от 26.11.48 г. По указу за побег давали 20 лет, но 

Евгению Сергеевичу дали 5 как несовершеннолетнему. В мае ему объявили срок и сразу 

отправили из тюрьмы в лагерь, - здесь же, в АЧИНСКЕ. Это был лагерь краевого 

подчинения (УИТЛиК УМВД) - АЧИНСКАЯ ИТК при кирпичном заводе, около военного 

городка. 

В зоне было 6 жилых бараков, каждый из 4-х секций, с отдельными входами. В каждой 

секции жила бригада, примерно 30 человек. Всего в зоне находилось около 700 

заключённых. Зона была мужская. Там сидели в основном бытовики, с самыми разными 

сроками. У бригадира 8-й бригады Ивана Фёдоровича Чернявского было 12 или даже 15 

лет, за хищение. Одна бригада целиком состояла из чеченцев. Ещё в зоне сидели казахи, а 

в основном русские. Ни одного литовца там не было. 

Вероятно, там не было больше никого, кто сидел бы за побег из ссылки. 58-я статья 

была разбросана по разным бригадам. В 8-й бригаде, где работал Евгений Сергеевич, по 

58-й сидели трое, все довольно пожилые, русские, но не местные. Возможно, 58-я статья 

была и у некоторых чеченцев. Из лагеря гоняли работать на кирзавод, на разгрузку угля из 

вагонов. Одно время работали на строительстве водопровода, строили и жилые дома. 

Однажды в зоне возник конфликт с чеченцами из-за карточного проигрыша, но дело 

ограничилось взаимными угрозами. В 1952-1943 гг. начальником ИТК был майор 

ИВАНОВ. 

Евгения Сергеевича выпустили из лагеря досрочно, и даже ещё до амнистии: 

14.01.53 г., и, естественно, опять отправили в ссылку. Однако комендатура, в порядке 

дополнительного наказания за побег, не пустила его к приёмным родителям, а отправила 

этапом в КАНСК. Там он работал в УНР-297, потом в совхозе в ФИЛИМОНОВО. Только 

в 1956 г. комендатура разрешила ему вернуться в БОЛЬШЕУЛУЙСКИЙ р-н. 

Он приехал в ВЕСЕЛОВКУ, но никого в ней не нашёл: артель закрыли, работы не 

было, и почти вся деревня разъехалась. Ссыльных тоже перевели. НОВИКОВЫ оказались 

в Б. УЛУЕ. Евгений Сергеевич поселился с ними. В Б. УЛУЙ перевели и семью Й. 

АРЛЕЦКИСА. Других раскидали по разным деревням района. На ссылке Альгирдас 

БУТАВИЧУС с Алдоной БАЛВОЧУТЕ поженились и после освобождения вернулись 

вместе с родителями на родину. Раньше других, 14.11.56 г., были освобождены из ссылки 

Э. Ф. ЕСАЛИНЬШ с женой. Они сразу уехали. Семью НОВИКОВЫХ освободили из 

ссылки 13.05.58 г. В. В. МАРЦИНКУС и его жена были освобождены 27.06.58 г. 

Stankutė-Remeikienė Ona. [Partizanai]. — Pokalbis su Bronislovu Keriu 2010-07-02. — 

Perrašyta iš diktofono: 

1991 metais pas mus į namus atėjo mūsų pažįstams, su tėvais visada bendraudavo ta šeima, 

Liaugaudas. Tas Liaugauds vuo tap atėjęs ir sakė: Aš noriu būtinai pasakyti kad jūs žinotumėt 

tiesą apie savo giminaitį Henriką Jarušauską. Aš žinau, sako, kur jis yr palaiduots, ir mums buvo 

tiesiog didelis nustebimas, kad tas Jarušauskas Henrikas yra jau, jau kad jo gyvo nebėra. Nes 

597

mes nieks nežinojom, kad jis yra miręs. O pasirodo, kad jis priklausė, bovo patekęs tarp 

partizanų, tada, tarybiniais laikais, vadinamų miškiniais, ir Purvėnų kaime buvo sušaudytas, 

nušautas, nukautas. Bet ten be kovos buvo nušautas. O tas vėsas įvykis buvo toks, kad tame 

kaime, nuošaly tas Purvėnų kaimas, nuošaly nuo Mažėikių, nuo Viekšnių, prie pat miško. Jie tai 

pas vienus ūkininkus pagyvendavo dienomis, prisiglausdavo, tai pas kitus ūkininkus. O tada jis 

buvo pas ūkininkę, kaip jos ta pavardė... Apoloniją Undžienę. Ir ant klėties, viršuj ant klėties jie 

naktį gulėjo. O iš ryto darbininkas tos šeimininkės, jis jau dešimts metų dėrbo tame ūkyje tos 

šeimininkės, nunešė jiems pusmarškonės košės pavalgyti. Ir jie visi valgė. O jie patys, jau davė 

jiems valgyti, patys išėjo darbouties į laukus, tas ankstus rytas bovo. I laukuose dėrbdami išgėrdo 

šūvius, jau ka tie šūviai kaip jų sodyboje. Ir grįžo, tiesiog bėgte parbėgo pažiūrėti, kas čia vyksta. 

Ir pamatė, kad nuo tos jau klėties nulėpo žmogus, pasiėmęs už rankos sau, ir nubėgo link 

geležinkelio posės. Tas bovo Čiužas. Tas vyriškis, Čiužas. Ir greitai, už kiek ten to laiko, nuo 

Mažeikių atvažiavo kareiviai. Ir liepė tarnaitei, patys nelipo, ir kartu su tuo vyriškiu, kuris 

išbėgo, Čiužu, liepė tai tarnaitei lėptė ant tos klėties ir žiūrėt, išeina, ar yra gyvų, ar ne. Patys jie 

bijojo, čia nieko — tarnaitę nušaus, nu kas čia tokio, ar ne? Ka tik ne juos nušautų. O ta tarnaitė 

buvo labai jauna buvo, ar keturiolikos dar metų. Pavardės aš jos neprisimenu, bet vardą 

prisimenu, kad Kleopa. Ir jinai visa drebėdama užlipo, ir pasakė, kad jie visi yra kraujuose 

paplūdę ir nė vienas nejuda. Taip jinai pasakė, nulipo. I tą istoriją su baisiausiu siaubu... Ir dabar, 

mes irgi 1991 metais buvom pas ją nuvažiavę, ji tada gyveno Laižuvos miestely, i tą istoriją irgi 

papasakojo, kad taip buvo. O kas mes buvom nuvažiavę — aš, mano sesuo ir mano švogeris, 

Juškevičienė Gerda ir jos Juškevičius. Su jais aš buvau nuvažiavusi. Tą viską ji papasakojo irgi. 

Lygiai taip pat kaip tas Liaugauds mums atėjęs papasakojo. Jie tada užlipo, numetė tuos žmones, 

o vienas Henrikas dar nebuvo visiškai miręs. Liepė pakinkyti vežimą, sukrovė į tą vežimą ir 

nuvežė ten į tos sodybos arčiau miško, į galą, iškasė duobę i juos sumetė. O tą moterį, Undžienę 

sekančią dieną iškvietė į Viekšnius, miliciją ar į kitokį tą organą, bet ją tardė. Jinai grįžo, ir ji, 

vargšė, matyt, buvo taip išgąsdinta, ka ji pasikorė. Grįžusi iš to tardymo. Ir liko jos du vaikai. 

598

2 skyrius: viekšnių krašto istorija - Elektroninių išteklių archyvas

Create successful ePaper yourself

Delete template?

Save as template?