3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Sigito Varno nuotr.: Skleipių akmuo, Pavirvytės dvaro fragmentas, Pavirvytės senkapio
radiniai, saugomi Mažeikių muziejuje.
Vaškevičiūtė Ilona. Viekšnių apylinkės archeologijos paminklai [Pavirvytės kapinynas] /
Pranešimas konferencijoje „Anuo metu Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos
125-osioms gimimo metinėms, vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. —
Dalis teksto:
Pavirvytės kapinynas įkurtas Virvytės upės dešiniojo kranto žvyringame iškyšulyje,
aukštesnėje kalvelėje, 100 m atstumu nuo jos vagos ir 8 km atstumu nuo jos santakos su Venta ir
Viekšnių miestelio.
Inhumacijos papročiu palaidota 115 mirusiųjų. Griautiniai kapai nesudaro atskiros grupės
kapinyne. Laidota buvo laikantis eiliškumo principo, todėl tarp griautinų kapų yra įsimaišę ir
degintiniai. Eiliškumo principo laikytasi laidojant ir vyrus, ir moteris, ir vaikus, turtingus
mirusiuosius ir beturčius. Laidota tvarkingomis eilėmis, kurios sudaro tarsi puslankius.
Duobės kastos negilios, griaučiai randami 35—95 cm gylyje nuo dabartinio žemės paviršiaus,
tačiau dažniausiai laidota 40—50 cm gilumoje. Duobės stačiakampės, užapvalintais galais,
235x80—210x70 cm dydžio, vaikų — atitinkamai mažesnės. Tarpai tarp duobių siekia 50—90
cm, o tarp eilių 150—200 cm. Mirusieji guldyti ant nugaros, ištiestomis kojomis, krūtinės srityje
sudėtomis rankomis. Dažniausiai rankos sulenkiamos per alkūnes taip, kad rankų pirštai guli prie
apatinio žandikaulio, retkarčiais viena ranka sulenkiama maksimaliai, o kita — stačiu kampu ir
padedama ant krūtinės. Tokia rankų padėtis vyrauja beveik visuose žiemgališkuose kapinynuose.
Bent dalis mirusiųjų buvo palaidoti karstuose. Dalyje griautinių kapų duobių dugne ir
sampiluose aptikta degėsių bei angliukų. Aiškiai matyti, jog prieš laidojant mirusįjį buvo
atliekamos apeigos su ugnimi. Kartais degėsiai turi aiškiai lokalizuotą vietą, kartais kapuose
degėsiai ir angliukai pasklidę po visą kapo duobės dugną ar sampilą. Kai kuriuose kapuose rasti
akmenys. Pavirvytės kapinyne rastuosius akmenis reikėtų traktuoti kaip nesusijusius su
laidosena. Visų pirma dėl to, jog rasta vos keletas tokių kapų, o be to akmenys kapuose nesudaro
kokios nors pasikartojančios tvarkos. Taigi, nei kapo duobės įrengimu, nei palaidojimo būdu
Pavirvytės kapinynas nesiskiria nuo kitų žiemgališkų kapinynų. 63,4% vyrų palaidoti galva į PR,
12,2% į ŠR, 14,6% į ŠV ir 9,8% į PV. Moterys orientuotos galva į [šioje vietoje sakinys buvo
nutrauktas ir toliau gali būti klaidingas] ŠR-ŠV 63,1% ir tik 36,9% į P-PV-PR. Vaikai laidoti
galvomis į ŠV ir PR. Pagal lytį nustatyti, į kurią pusę buvo orientuoti berniukai, o į kurią
mergaitės — nepavyko. Apžvelgus mirusiųjų orientavimą pasaulio šalių atžvilgiu, peršasi mintis,
jog valstybės kūrimosi išvakarėse šiame Žiemgalos pakraštyje paprotys laidoti vyrus ir moteris
priešinga kryptimi po truputį nyko. Tokio papročio laikytasi laidojant tik apie 63% mirusiųjų.
Šiaurinėje kapinyno dalyje šalia IX—XIII a. kapų buvo palaidoti ir XVII—XVIII a. mirusieji.
Toks reiškinys, kai praėjus 200—300 metų vėl pradedama laidoti anksčiau apleistuose
kapinynuose, būdingas visai Žiemgalai. Tokį procesą matome Šukioniuose, Meldiniuose,
Valdomuose, bei Latvijoje esančiuose Didulių, Rusyšų-Debešų, Skares, Priedišų kapinynuose ir
kt. Tai tarytum vienas iš žiemgališkos laidosenos ypatumų, nes tokio reiškinio nepastebėta buvus
kituose etniniuose junginiuose.
Įkapės, jų kiekis, bei išdėstymo tvarka kape yra vienas tų skiriamųjų bruožų, kurie gali padėti
atsakyti ir į sudėtingus etninius klausimus. Be abejo, visoms baltų gentims būdinga mirusiuosius
išlydėti į „kitą pasaulį” su įkapėmis. Žiemgaliai — viena iš tų baltų genčių, kur mirusieji buvo
laidojami su gausiomis įkapėmis.
Vyrams į kapus būtinai dėti ginklai, darbo įrankiai ir gausūs papuošalai. Moterys laidotos su
darbo įrankiais ir gausiais papuošalais. Nors vyrai Pavirvytėje laidoti su ginklais, tačiau pati
ginkluotė nebuvo įvairi. Tai ietys ir kovos peiliai — kalavijai. Tokia pati ginklų sudėtis vyrauja
ir kituose žiemgalių kapinynuose. Šiame kapinyne rastas 81 ieties antgalis. Iš jų 50 kapuose ir 27
atsitiktinai (į atsitiktinių iečių skaičių neįtraukti 4 įtveriamieji ietigaliai su viena ar dviem
užbarztomis. Tie ietigaliai greičiausiai iš suardytų degintinių kapų. Nes, kaip matysime, tokių
ietigalių nerasta griautiniuose kapuose). Laidota dažniausiai tik su viena ietimi (tokių
palaidojimų net 2/3), rečiau laidota su dviem ietimis ir tik viename kape rasti trys iečių antgaliai.
Bet šiame kape (Nr. 117) trečioji ietis buvo įsmeigta į žemę kapo duobės šone. Tai visiškai
99