3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— Kas ten tame Šarkių mauzoliejuj buvo palaidotas?
— Dvė Šarkytės. Vėskas. I visi gėmėnės pasipiktinę bovo, kam anas ne į kapus laiduojo, vuo
ten. Vida Šarkytė pati pirmuoji mėrė. Tai buvo kokiais 1936 metais. Vuo už kuokių metų, a
dviejų — Marytė Šiuipytė. Kokių pėnkių metų, šėšių metų galiejo būt. Man pasakuojo tuo Šarkio
sesuo Lemežienė. Ji kurį laiką gyveno tėn. Alberts Šarkis, kaip mėrė, ta Vida pirmuoji mėrė,
sako, cielą pakėlį surūkis papirosų. Kaip tie vaikai mėrė, dar buvo berniuks gėmės. I juos išvežė.
1941 metais. Atskyrė... į Rešiotus pateko. I tas vaiks mirė tėn. Ir parvažiavę, po karo, ta Šarkienė
bovo atvažiavusi čia į Viekšnius. Ana čia neapsistuojo, negyveno.
Buvo Šarkio tų brolių. Alfredas, Albinis, sesuo Emilija ir Jucienė sesuo bovo. Pėnki iš vėso
bovo. Tai jis, kadangi bovo turtingiausias, pajiemė vėsą tą ūkį i visėms atidalėno dalis. Geras
gydytojas skaities. Chirurgas buvo. Bet buvo padaręs kažkuokią tai klaidą. Kažką tai užsiuvęs
žydelkai pilve. Alberts Šarkis. Jis ne pats statė. Pinings statė. Pastatė klėtį naują, daržinę, tvartą
pastatė, kumetyną pastatė, i paskui da linų džiuovyklą tuokią. I pirmieji siloso bokštai bovo.
Nedideli tie bokštai siloso bovo. Su stogeliu. Prie Žibikų pušyno anuo žemės, dabar yr tvėnkiniai
tėn. Bovo durpyns. Durpyne bovo užveisęs kultūrines žoles. I tus siloso bokštus išveždavo tas.
Andriuška Augustinas. Atsiminimai / Augustino Andriuškos pokalbiai su Bronislovu Keriu.
— 2007. — Liep. 7—8. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
— Rušino koplytelės kor dvė bovo, dvė koplytelės i kryžius, kuriuos čia kapuos?
— Senūsiuse. Naujųjų nebovo. Naujiejie, kumat aš pašte dėrbau, ka naujūsius aš... vėsos tuos
pušys, tėn mono vėsos dėigtos. Muotrėškos dėigė pagal kelio tus jau medžius, vuo aš dėigiau tas
pušis, anuos sakuos — nemuoku aš dėigt pušėis. Nu tada aš, tas kerčiuo kor tuos pušys bovo, je
dabar daug išpjautų yr. Tada aš tas pušis dėigiau. Če liob visumat užtvins tas. Vėiškelis —
pavasarį, rudenį par vėiškelį neišvažiousi. Liob važious vingiaas. Neišejo mašėnos. Pirmuoji
truoba kor y, untruoji truoba Sidabro ta kor bovo Sidabrienės — če jau užtvins, kad jau kalnaas
eisem par aplinkou. Rušinienė bovo mėrusi, ka ons pastatė, i taa Rušinienee, kap Rušinienė
mėrė, Smetuono laiki tap, tap ons i pastatė.
— Ta Rušinienė, ta Juozo muotėna?
— No.
— Vuo dėlkuo nugriouvė paskui, kor pradingo?
— No, pradiejo plytos griūt. Tas kryžius viel nupovo, tų nupjuovė. Dar Anė gyva tebebovo,
ka ana tų kryžių nupjuovė. Tujau po karo i nuvarė tas koplyčias. Vuo tus šventūsius nunešė
bažnyčiuo. Kazimierą i Pranciškuoną. Bažnyčiuo y. Pri Panelės Švenčiausios altuoriaus sudieta.
Lauritzen Ekkehard. Soldatenfriedhof Vieksniai. — Hamburg, 22. Juni 2008 / Kopijuota iš
interneto 2008. — Birž. 22. // http://www.lauritzen-hamburg.de/vieksniai.html. — Tekste:
Auf dem deutschen Soldatenfriedhof in Vieksniai sind ca. 250 Soldaten begraben. Das
Gelände liegt am Rande eines litauischen Friedhofs. Nach der Eroberung durch die Sowjets
wurden die deutschen Gräber geschleift. Gelegentlich an der Oberfläche gefundene
Erkennungsmarken wurden von den Ortsansässigen weggeworfen.
Das jetzt auf dem Friedhofsgelände stehende Eisenkreuz wurde in Eigeninitiative von Herbert
Schlüter errichtet, einem ortsansässigen Deutschen, der als Kind mit seiner Mutter in der Zeit der
russischen Invasion kurzzeitig nach Ostpreussen flüchten musste, dann aber mit russischer
Erlaubnis zurückkehren durfte. Gegen seinen Vater, einen politisch unbeschriebenen Klempner,
sprach nach Rüchsprache mit den lokalen Behörden nichts. So durfte er zurückkehren und wohnt
jetzt unmittelbar neben dem Gräberfeld.
Tekstai prie nuotraukų Nr. 1053A, 1053B, 1053C:
Vieksniai Friedhof 1944. Nach dem Einmarsch der Roten Armee wurde der Soldatenfriedhof
von den Russen verwüstet. Etwa 250 deutsche Soldaten sind hier begraben. Joachim Bernd
Johler aus meiner Familie ist während der Kurlandschlacht in Vieksniai gefallen, sein Leichnam
konnte aber als einer von zweien der dort Gefallenen „nicht geborgen” werden. So bleiben nur
die Gräber der anderen und die Landschaft um den Fluss Venta als Ort der Erinnerung. Foto:
Wenka-Barbara Kramer.
91