3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Autoriaus nuotraukoje: Viliošių kaimo gyventojo B. Švažo pirtis — tolimos praeities
liudininkė.
Ruškys Vytautas. Po rajoną dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 21: ir Viekšnių
muziejaus nuotrauka. — Visas tekstas:
Ir pirtelės tik vienas stogo kraštas išsaugojo šiaudų, medinių lentelių priedangą. Tai mūsų
senojo kaimo reliktai, negi ir juos pasiglemš naujųjų pertvarkymų banga?
— Sužinojo „Raudonosios vėliavos” kolūkio valdyba, kad reikia tuos pastatus remontuoti,
davė rugių — denkis stogą. Bet kur aš užsiimsiu. Reikia ir laiko, ir sugebėti. Be to, tai ne vieno
žmogaus darbas. Uždengiau šiferiu.
Patogiau, tvirčiau, greičiau. Tokiais principais žmogus rėmėsi gilioje senovėje, tokie išliko
šiandien, tad, atrodo, nebūtų dėl ko priekaištauti ir šios sodybos šeimininkui. Jam irgi reikia
gyventi. O tą grožį, prisiminimus apie senovę norime turėti visi. Visų reikia pagalbos.
Žinoma, galima priekaištauti paminklų apsaugos žinyboms, apylinkės, kolūkio pareigūnams,
kaltinti dėmesio stoka. Bet lazda turi du galus. Turėtume pareikalauti atsakomybės ir iš paties
B. Švažo. Jis tiesioginis senovės reliktų šeimininkas, įsipareigojęs saugoti šį liaudies turtą.
Netrūko feodalinėje Lietuvoje tuo metu bent pačių valstiečiams prieinamiausių
pasilinksminimo, jei vadintume šių dienų terminais, įstaigų smuklių. Jose žmogus dažniausiai
palikdavo ne tik savo sielą, nes čia išliedavo pašnekovams savo pergyvenimus ir „filosofijas”,
bet ir paskutinius marškinius. Netrūko tokių smuklių ir Žemaitijoje, ir mūsų rajone. Žmonės jas
puikiai prisimena. Tik kai paklausėme B. Švažo, gal netoliese yra išlikusi kokia buvusi smuklė,
net nustebome:
— Yra, ir dirba, — žvilgtelėjęs į laikrodį, tarė žmogus ir pradėjo aiškinti, kaip iki jos nukakti.
Vis dėlto spėjome susivokti, kad tokiu vardu viliošiškiai vadina savo kaimo parduotuvę, kur
galima nusipirkti ir išgerti, ir užkąsti. Tačiau mums reikėjo tikros buvusios karčemos. Taip, tokia
buvusi čia pat, bet dabar tik medžiai belikę. Žydas ją valdęs, batus taisęs, o jų savininkus
vaišinęs už gryną pinigą. Vėliau gyvenę Pranas ir Domas Stulpinai, bet dabar savo amžių
atgyvenusi smuklė nugriauta.
Užtat kitą dar radome Palnosų gyvenvietės Santeklių gatvėje. Tiesa, gerokai pakiužusi, stogas
jau šiferiu dengtas, nes šiame name irgi žmonės gyvena. Ir jos nebeilgas amžius. Aplink kyla
gražučiai baltučiai mūriniai namukai, dar labiau pabrėždami senojo namo skurdumą. Tad
neatsitiktinai senosios karčemos pastatas numatomas restauruoti ir perkelti į Papilę.
Nuo Palnosų ranka pasiekiami Viekšniai. Gražūs Ventos slėniai, blizga plačios upės vandenys.
Pajungė juos sau žmogus, netoli miestelio centro užtvenkęs upę, prie jos pastatė malūną.
Ir dabar šio krašto žemaičiai tame pačiame malūne mala grūdus. Taip pripratę, nors galėtų ir
elektra naudotis.
Prie daug ko žmogus pripranta. Pripranta ir prie daiktų. Ypač kurie primena artimus žmones.
Užtat nenoromis Juozas Krutinis, gyvenantis netoli Viekšnių, Pakalupės kaime, skyrėsi su plūgu,
lopšiu, lova, viekšniškės Eufemija Kievišienė, Eugenija Lukošienė su skaromis, sulankstoma
kėde, virtuvės įrankiais. Vienais dar naudojamais, kitais palėpėje dailiai sudėtais. Juk tie daiktai
— šimto metų senumo, saugo tėvų ir senelių atminimą. Bet kad A. Sriubaitė gražiai prašė,
atidavė. Atidavė, nes pažįsta šią moterį beveik visi viekšniškiai. Nuoširdi, mandagi ji buvo
medikė. Tik sveikata privertė atsisakyti šio darbo. Bet sielos niekas nepakeitė. Išliko meilė krašto
praeičiai, kultūros palikimui. Apolonija — kraštotyros entuziastė. Ji ir surinko daugiausia
senovės reliktų prie A. Griškevičiaus memorialinio muziejaus steigiamai kraštotyrinei
ekspozicijai. Pati ir prižiūri. Daug atiduoda širdies, bet būdama jautri, pergyvena ir dėl
smulkmenų, nors ne visada jos tėra dėmesio vertos. Vis dėlto viena mintis ilgai neramina.
— Dar pavasarį baigėme rinkti eksponatus. Prikalbėjome žmones, jog visi galės į juos
pasižiūrėti. Sutiko, atidavė už dėkui, nors visiškai neseniai iš Vilniaus vienas kitas atvažiavęs ir
nemažus pinigus siūlė, — kalba A. Sriubaitė. — Bet va, praėjo vasara, o ekspozicija vis nebaigta
sutvarkyti, viena nespėju.
Iš tiesų, vasarą visi atostogavo. Bet ir tokiu metu atsirado talkininkų: LTSR Mokslų
Akademijos Istorijos Instituto etnografijos ekspedicijos nariai suregistravo eksponatus, Kauno
politechnikos instituto studentų statybinio būrio „Jaunoji gvardija” jaunuoliai padėjo senienas
9