3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

žūties vietoje Dauginiuose, pasirūpinusi paminkline lentele ant kapo, septyniasdešimt septynerių
metų moteris pasiryžusi praėjus kuriam laikui ir vėl atvykti.
Beje, čia, Viekšniuose, savo žuvusiojo tėvo kapavietę atrado ir Kelne gyvenanti ponia Hak.
Pasirodo, tikrųjų jausmų neužgesina nei laikas, nei atstumas, nei galimos kliūtys.
Muziejininkas Algimantas Muturas. Dingę kaimynai // Būdas žemaičių. — 2004. —
Gruod. 22. — Nr. 148 (892). — Tekste:
Visam žydų mažeikiškių sportiniam judėjimui vadovavo Kalmanas Rachmelis. Jo senelis
Aranovičius ir senelė Keilė (mergautinė pavardė Goldman) iki XIX a. pabaigos gyveno
Viekšniuose, Tirkšliuose. Jie užaugino 5 vaikus. Dukra Hana 1875 m. ištekėjo už Rachmelio ir
gyveno Mažeikiuose. 1928 metais mirė ir buvo palaidota Viekšnių žydų kapinėse. Ant jos kapo
išlikęs paminklinis akmuo. Jame išgraviruota: „Ei, mūsų motina! Mūsų širdžių paguoda. Išėjusi
savo gražiausiomis dienomis. Mūsų vaikai tęs tavo darbus. 1928. 03. 05. (5688 m.)”. Taigi
vienas iš jos sūnų Kalmanas Rachmelis Mažeikių mieste, Laisvės g. 40, tarpukariu buvo tabako
parduotuvės savininkas. Laisvės g. Nr. 5 turėjo įvairių prekių parduotuvę. Buvo vedęs Tabergaitę
(Taberg). Tačiau su ja ilgai negyveno, nes žmona jauna anksti mirė. Brolis Izraelis prasidėjus
Antrajam pasauliniam karui spėjo išvykti į Palestiną.
K. Rachmelis 1941 metų rugpjūčio 3 dieną su kitais mažeikiškiais žydais buvo sušaudytas
pavenčiuose. Kai kurie liudytojai teigia, kad K. Rachmelis sužeistas į pažastį pakilo iš duobės ir
garsiai rėkė: „Mūsų kraujas netylės! Mūsų kerštas sugrįš!”. Tačiau dar po vieno šūvio balsas
nutilo. Taip ir baigėsi mažeikiškių žydų sporto istorija.
Masiulienė Rita. Apžadų kapeliai // Papilė [Serija „Lietuvos valsčiai”] / [Sudarytojai Vida
Girininkienė, Leopoldas Rozga, Rita Regina Trimonienė, Povilas Krikščiūnas, Juozas Pabrėža;
vyriausioji redaktorė Vida Girininkienė]. — Vilnius: Versmė, 2006. — D. 2, 3. — 752 p. —
P. 241—246: iliustruota. — Tekste:
Prabėgusių amžių pėdsakų galima užtikti trijose vietose šalia Kairiškių: maro kapeliuose
(gyvenvietės gale į Tryškių pusę), prie koplytėlės, pastatytos buvusių kapinių vietoje (prie kelio į
Viekšnius) ir Apžadų kapeliuose, esančiuose 2,5 km nuo Kairiškių prie miško keliuko į Ventos
pusę. Apžadų kapeliuose nelaidojama.
Apžadų kapelius mokslininkai vadina Kairiškių senkapiu. Čia rastas akmens kirvis byloja,
kad šiose vietose žmonių gyventa prieš 1,5 tūkstančio metų. Nuo seno šias vietas gaubia ir
įvairiausi padavimai. Pasakojama, jog koplytėlės vietoj kadaise buvusi bažnyčia, o aplink —
miestas. Esą ir pinigų užkastų rasta. Žmonės rovę kelmus ir įrankis atsitrenkęs į kažką kietą.
Vienas rovėjas pakėlęs galvą betraukdamas skrynią, o čia Montvydas — muzikantas — beeinąs.
Ir kiti kartu dirbę pakėlę galvas. Bet Montvydas pranyko. Ir skrynia pradingusi. Kiek bekasė —
nebesurado. Dar kiti pasakoja, kad čia kadaise augo didžiausi pušynai. Žmonės pradėjo kirsti.
Kirtę kirtę ir palikę tik dvi aukščiausias pušis. Piemenys po nakties pastebėjo, kad apie jas keliais
nušliaužta. Pušis aptvėrė. Po nakties — nušliaužta apie tvorelę. Tada suprato, kad čia — šventa
vieta. Pradėjo garbinti, statyti kryžius, medines skulptūrėles, vėliau pastatė koplytėlę. Ant vartų
esantis įrašas sako, kad tai turėjo būti apie 1815 m. Kitas įrašas sako, kad nauji vartai buvo
pastatyti 1932 m.; juos gamino kalvis Krutinis iš Užventės kaimo, o mūrijo Jurevičius. Apie tai
byloja vartų apačioje esantis užrašas: „Bromas pastatytas dievobaimingų ir geraširdžių žmonių
aukomis bei darbu 1815-1932”.
Tvorelė atnaujinta apie 1954-1955 m. Už suaukotus pinigus Stanislova ir Juozas Prielgauskai
per pažįstamus nupirko Ventoje cemento, bet tą vasarą nesurado meistro ar dar kažkas sutrukdė
ir cementas paseno. Tada kitais metais už savo pinigus nupirko cemento, pasamdė Alfonsą
Vaitkevičių, kuris išliejo cementinius tvorelės stulpelius. Eigulys Stanislovas Dapšys davė
medžio, ir tvorelė buvo atnaujinta.
Sovietų laikais naujus kryžius buvo draudžiama statyti, bet žmonės draudimo nepaisė. Avižlių
kaimo gyventojas Jonas Beniušis mena, kad pokaryje padaręs keletą kryžių. Juozas Dapšys 1987
metais pastatydino kryžių. Tais pačiais metais rajono vykdomojo komiteto nurodymu kryžius
buvo nugriautas. J. Dapšys dėl to labai sielojosi ir netrukus mirė.
89