3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

aštuose gėlė — beveik nieko nereiškiantis dalykas, o akmuo — šventas. Viekšnių žydų kapinių
vakarinėje dalyje esančioje aukštumėlėje, manoma, kažkada stovėjo kapinių sargo namelis. Gal
kada nors perskaitę ir išvertę į lietuvių kalbą sužinosime, kur ilsisi viekšniškių žydų Giršos
žmonos Zlatos, Iciko žmonos Cipos, Bencelio žmonos Cirkės ir dukros Chaimės, Volifer
Abraomo, Maušos Krup, Mendelio Korzono, Josifo Beselio, Abraomo Krimo, Leizerio Fišer,
Markul Faivel, Leizerio Volfo ir jo sūnų Leibos, Dovydo ir Volfo bei kitų, prisidėjusių prie
miestelio suklestėjimo ir puoselėjimo, palaikai.
Eselinienė-Kriaučiūnaitė Zelma. Latvelių kapinės / Broniaus Kerio pokalbis su Zelma
Eseliniene. — 2004. — Liep. 20. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
„Latvelių” kapinės
— Aš du nabaštėkus žinau. Vėins bov — pas mono tievus karšinuos tuoks Pricis Sakalauskis.
Tuoks iš tetės kažkuoks, no tuolėms giminaitis. No i tas y tėn palaiduots. Bet aš buvau daa
kuokių devynių ar aštounių metų tuokia dar. Ir yra tuo Aduomo Sakalauskė mama. Ir anuo tetis
tėn tėkriausee y, kor bov tas Aduomėlis, paskom Mylė ir Ancė kor bov, tad tėj irgi iš mon tetės,
tuolimi gėmėnės.
— A tai viekšniškis Adomėlis tas?
— Ne ne ne, Palnuosūs kur bov. Ons mėrė, tuokiuos Švažienės muotėnos metėnės bov, i tuos
metinies bov i, sak, va kap ej iš kambare į pryminę, išvėrt par slėnkstį. Mon krėkšt tievs ons
bovo. Mūsa... kol bov tėn va kor sakau Rimonaitis kur gyveno, seniau bov tuokia Garalienė,
paskou ana mėrė, bovo anuos duktie, i ta anuos duktie pardevė tam Rimonaičiou. Tai ta
Garalienė prižiūriejo tus mūs kapus. No, tus senučius tai kų aš atsiminsu, ka aš negėmusi buvau
kada anėj mėrė. Nes tetis mono pri pamuotės augo, o kor ta pamuotė palaiduota, aš iš vėso net
nežinau. O tas senuolis, tai lygee per savaitę, ons tik savaitę, ons septintuo rugpjūčio mėrė,
skaituos, vuo aš keturiuoliktuo gimiau, tai kų galiu tų tų kapavėitę atsimint. Nu vuo dabar va tuo
Sakalauskio, tuo Aduomelio mamą ka laiduojuom, tai mon tetis jau mėrės bov, bovau kuokių
septyniuolėkos metų, kad aš pati jau arklį vadžiau, su arklees važiavuom. Nu va, vuo putuo
daugiau aš nesu ne buvusi.
Vaišnienė Sigutė. Parodos kviečia lankytojus // Būdas žemaičių. — 2004. — Rugs. 17:
Nuotraukoje: „Ponia Wenka Kramer su Herbertu Šliterių šalia vokiečių karininko kapavietės.
Pagal už nugaros matomus medžius, takelį 1944-ųjų metų nuotraukoje ir buvo atpažinta
palaidojimo vieta”. — Tekste:
Vokietė atvyko prie pirmosios meilės kapo
Paprastai esame linkę manyti, jog romantiškos istorijos vaizduojamos tik knygose ar
filmuose. Tačiau atidžiau pasižvalgius, kilniųjų žmogaus jausmų apraiškų nemaža ir pilkoje
kasdienybėje.
Miunchene gyvenanti septyniolikametė karininko dukra Wenka (dabartinė pavardė Kramer)
su savo pirmąja meile karininkų mokyklą baigusiu dvidešimtmečiu leitenantu Hubertu Hampelu
išsiskyrė 1942-aisiais metais. Jaunus žmones atskyrė karo audros — jaunajam karininkui teko
išeiti į frontą. Likimas Hubertą atvedė Lietuvon ir 1944 metais, dalyvaudamas mūšiuose
Dauginiuose, ties vadinamuoju „rupūžkalniu”, vokiečių leitenantas žuvo drauge su 252 kitais
Vokietijos armijos kareiviais.
Žuvusieji buvo pervežti į Viekšnių kapines ir keliomis eilėmis sulaidoti. Senieji viekšniškiai
prisimena šitas masines laidotuves. Bendrojo kapo vieta buvo nufotografuota. Taip jau atsitiko,
kad viena iš artimiesiems skirtų nuotraukų pateko į mylimojo netekusios Wenkos rankas.
Metai bėgo, Wenka ištekėjo, susilaukė sūnaus, palaidojo vyrą. Ir štai prieš trejus metus
internete pamatė tokią pat vokiečių kareivių kapavietės nuotrauką, kokią turėjo pati. Iš čia ir
sužinojo, jog buvęs mylimasis guli Viekšnių žemėje. Per septyniasdešimt metų turinti moteris
ryžosi uždegti žvakelę ant jaunystės meilės amžinojo poilsio vietos. Viena pati atkeliavusi į
Vilnių, iš ten — naktiniu traukiniu į Mažeikius, nė žodžio nemokėdama lietuviškai, ji sugebėjo
atkakti į Viekšnius. Patarta žmonių susipažino su puikiai vokiškai kalbančiu Herbertu Šliteriu. Jo
padedama pagal nuotrauką surado tikslią laidojimo vietą, aptvarkė kapavietę. Šiemet ponia
Wenka po trejų metų pertraukos antrąkart atkeliavo jau kaip Šliterių šeimos viešnia. Apsilankiusi
88