3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ISTORIKŲ ĮKAITAI?
Kultūros paveldo centro archeologai laikinai darbus nutraukė. Kaip sakė L. Motuzienė, rajono
paminklotvarkininkė ją informavusi, kad moteris daržus galinti sėti, o su naujuoju sodu teksią
palaukti.
— Gera sakyti — „palaukti”, o ką man daryti? — klausia L. Motuzienė. — Buvau nusipirkusi
sodinukų, vaiskrūmių... Kur juos turėjau dėti? Atidaviau giminaičiams. Norime daryti kapitalinį
namo remontą. Ruošiausi pirkti statybines medžiagas, atsivežti žvyro, žemės. Visko teko
atsisakyti. Visi darbai sustojo neribotam laikui. Nusipirkom namą, sklypą, jie — mūsų
nuosavybė. Deja, nieko daryti negalime. Suprantu, valdžia dabar neturi lėšų nuodugnesniems
archeologiniams tyrinėjimams. Jie gali palaukti. O kuo mes dėti? Net ir parduoti sodybos dabar
nebepavyktų.
Anot L. Motuzienės, po šio netikėto radinio jų sklype Viekšniuose sklandančios įvairiausios
kalbos. Ne tik kad karas, maras čia suguldė šiuos žmones, bet ir kad čia sulaidoti bėgančios
Napoleono kariuomenės likučiai.
Muturas Algimantas. Tie žydeliai iš Viekšnių // Būdas žemaičių. — 2003. — Rugpj. 8. —
Nr. 93 (685): iliustruota. — Visas tekstas:
2002-aisiais, vasaros ekspedicijos metu, Mažeikių muziejui atsirado galimybė dar kartą
pasidomėti iki Antrojo pasaulinio karo Viekšniuose gyvenusia žydų bendruomene. Šį kartą
domėtasi ne tiek čia gyvenusių žydų papročiais, tradicijomis, kiek kapinėmis.
Miestelio kapinės yra vienos iš didžiausių rajone. Žydų kapinės dar yra Laižuvoje, Leckavoje,
Židikuose, Sedoje, Mažeikiuose. Pastarosiose dviejose vietovėse jos labai nuniokotos ir
sunaikintos. Viekšnių žydų kapinės užima 1,4 ha teritoriją. Iš vakarų pusės ribojasi su katalikų
kapinėmis. Teritorija aptverta vieline tvora, kuri iš pietų pusės niekdarių pradėta ardyti. Ką ten
tvorą nunešti! Jokių problemų. Ir pokario metais niekdariai nešė šimtus kilogramų sveriančius
paminklinius akmenis. Belieka manyti, kad naktimis praradusieji sąžinę tempė iš kapinių žydų
kultūros paminklus ir klojo į statomų namų pamatus. Kažin, ar malonu gyventi ant kapinių
paminklų pastatytuose namuose?! Ar nevaikšto bildukai? Ar nereikia kunigo, kad pašventintų
namų kampus? Na, tikriausiai jie gyvena ramiai, nes jau užaugo kita žmonių karta, kuri
nebežino, kas vogė paminklus.
Manytina, kad prieškariu kapinėse galėjo būti daugiau kaip tūkstantis paminklinių akmenų.
Dabar jų išlikę tik apie 160. Antkapinių akmenų yra vakarinėje ir šiek tiek pietinėje dalyje. Yra
keletas sudvejintų paminklų (Mozės knyga). Paminklo gamybai naudotas lietuviškas akmuo.
Aversinė (priekinė) pusė padailinta ir iškaltas tekstas senąja hebrajų kalba. Visi paminklai yra
stačiakampės formos, pastatyti vertikaliai. Ant vienos kapavietės yra lieto betono plokštė,
paguldyta horizontaliai. Nėra jokio užrašo. Kelių akmenų priekinė pusė nušlifuota, gerai matosi
tekstai, Dovydo žvaigždė. Nėra išlikusių puikiai ornamentuotų akmenų. Gausiai ornamentuoti
antkapiniai paminklai — retokas atvejis Lietuvoje, tačiau užrašų gausa jie pirmauja Europoje.
Laiko, vėjų ir lietaus nugludinti tekstai šiandieną sunkiai įskaitomi ir išverčiami į lietuvių kalbą.
Pabandysiu keletą tekstų paaiškinti.
Paminklo viršutinėje dalyje esančios dvi raidės reiškia: čia ilsisi. Raidės dažnai būna iškaltos
šešiakampės Dovydo žvaigždės centre. Tai reiškia, kad kapas priklauso judėjų tikybos velioniui.
Štai vienas tekstas: „Kagan Jakub Zap. Kad tavo siela įsipintų į amžinai gyvenančių sielų
vainiką”. Manytina, kad tekstas iškaltas XIX a. pabaigoje.
Ant kito paminklinio akmens aiškiai įskaitoma — Rahmel. Tai gali būti ir pavardė, ir vardas.
Jeigu prisimenate, žydai ilgą laiką pavardžių neturėjo. Emanuell reiškia mylintis Dievą. Ell
hebrajų kalba — Dievas. Data neįskaitoma (nutrupėjusi). Užrašas galėjo būti iškaltas XX a.
pradžioje. Akmens priekinė pusė šlifuota. Šių metų liepos mėnesį iš Izraelio atvykęs ir kapinėse
apsilankęs Rahmel giminaitis teigė, kad šioje vietoje ilsisi keturios jo senelių kartos: senelė,
prosenelė, jos mama ir t. t.
Dar vienas akmuo byloja, kad 1912 m. buvo palaidota moteris, žydų tautos dukra, Jahodos
dukra.
Dabar kapinėse retkarčiais nupjaunama žolė. Iki Antrojo pasaulinio karo kapines prižiūrėjo
visuomeninė organizacija Chebra Kadiš. Ypatingos priežiūros kapams nereikėjo, nes žydų tautos
87