3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Nežinomas kapas Užbravarėse: Viekšnių krašto sakmės [3]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-
Urbonienės (gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, dabar
gyvenančios Viekšniuose) pasakojimą parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 31.
— Visas tekstas:
Kada vežė žmones į Sibirą, atvažiavo stribokai į Uogiškių kaimą išvežti Jasučių šeimos.
Broliai Jasučiai gulėjo kitame namo gale. Jie iššoko pro langą ir pabėgo. O tėvus, jau senukus,
išvežė į Sibirą, ir jie ten mirė. Jasučių namas buvo prie pat kapelių. Niekas nežinojo, kad tuose
kapeliuose pasiliko tykoti stribokai. Kai po kelių dienų broliai Jasučiai parėjo namo ir lindo pro
langą, stribokai pradėjo šaudyti ir abu nušovė.
Kaime gyvenusiam Gauronskiui buvo liepta nušautuosius brolius Jasučius atvežti į paventį
prie Viekšnių. Ans prisidėjo į ratus šiaudų, paguldė Jasučius ir atvežė į tą vietą, kur tie šieno
kupsteliai (už Viekšnių, už tilto per Ventą, vakarinėje kelio pusėje, tarp žemyn einančio keliuko
ir atkalnių krūmų). Ant žemės paklojo kiek šiaudų ir paguldė Jasučius. Tų šiaudų liko ir ratuose.
Kai parvažiavo namo, tą naktį Gauronskiui sapne Jasučiai ir sako: „Tu mumis Užbravarėse
palikai, bet mes pas tave kiekvieną naktį ateisim. Kad mūsų krauju sukruvintus šiaudus išmetei
prie tvarto.” Tai vakarais Gauronskis ir matydavo — du pasisuka į jo kelelį ir atein į kiemą.
Aš ėjau į Viekšnius, žiūriu — guli broliai Jasučiai šiauduose pamesti. Sako, iškasė duobę ir
juos sulaidojo.
[Jasutis Stasys, Kazio, gimęs 1881 metais, ištremtas iš Uogiškių kaimo 1948 metų gegužės 22
dieną. Tą pačią dieną iš Uogiškių kaimo ištremta Daujotų šeima].
Tomkevičienė Emilija. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš
diktofono:
Vokiečius laidojo Viekšnių naujosiose kapinėse, per pirmus vartelius įėjus, kairėje. Čia laidojo
vokiečius per karą. Tik per šitą karą. Kasė duobes ir vežė. Senesnių aš nežinau. Kad čia vokiečių
nebuvo.
Šiuipys Antanas. Atsiminimai. — 2000. — Liep. 28. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš
diktofono:
Ten susiduria trys kaimai. Trikampis toks. Pagal upelį ateina Paventės kaimas. Už upelio
Lėlaičių kaimas. Kairėje pusėje kelio jau buvo kaip ir Žibikų kaimas. Senais laikais ten buvo
karčiama. Ta karčiama buvo jau Lėlaičių kaime. Dar nuo caro laikų ten, aplink karčiamą, būdavo
kiekvienais metais jomarkas Stanislovo. Maždaug iki 1924 metų. Suvažiuodavo ūkininkai, daug
daug žmonių. Ir suvažiuodavo daug čigonų. Ten netoli dar yra miškelis, vadinamas „čigonyne”.
Gal čigonai ir ten apsistodavo. Atvažiuodavo jie maždaug prieš porą savaičių ir siaubdavo
apylinkes — varažydavo, kits vištas vogdavo.
Tame trijų kaimų susikirtime seniau, matyt, yra buvusios kapinės. Ten stovėjo trys kryžiai.
Vienas buvo mūsų, Šiuipių, šeimos pastatytas. Atmenu dar, kaip darė tą kryžių, ant žardienos.
Kaimynai, tokie Virkučiai darė. Paskui, kai šventino, 1934 metais, buvo balius. Šalia stovėjo
medinis kryžius, už kelių metrų. Vienas, betoninis, su metaliniu viršum ir dabar dar tebestovi.
Muturas Algimantas. Kur Alberto Švažo kapas? // Būdas žemaičių. — 2000. — Rugs. 19. —
Visas tekstas:
Laikraštyje „Būdas žemaičių” Nr. 51 (2000 liepos 4 d.) straipsnyje „Žuvo už laisvę”, rašiau
apie viekšniškių Alberto Švažo ir Prano Šiuipio žūtį. Rugpjūčio mėnesį, Mažeikių muziejininkų
ekspedicijos metu, lankiausi Viekšniuose. Teko išgirsti įvairių istorijų apie šiuos vyrus. Girdėtos
istorijos ir dabartiniai įvykiai Viekšnių kapinėse privertė mane dar kartą pasidomėti šiais
žmonėmis. Teko kalbėtis su vietiniais viekšniškiais ir net su šių vyrų giminaičiais.
Pranas Šiuipys prieš karą gyveno Pavenčių kaime, mažame, į pirtį panašiame, namelyje.
Žemės turėjo labai mažai, todėl daugiausia tarnavo pas ūkininkus. Didžiavosi savo gimine. Jo
brolis buvo 1919 metų savanoris ir Klaipėdos krašto vaduotojas. 1940 m. labai trumpai buvo
įsijungęs į partizaninę veiklą. Atėjus vokiečių valdžiai, vėl tarnavo pas ūkininkus. 1944 m.,
atėjus tarybų valdžiai, įsigijo pasą. Pastovaus darbo neturėjo. Bandė verstis smulkia prekyba,
82