3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ketvirtą klasę, linksmai išsiskyriau, o grįžęs iš atostogų, čia pat netoliese radau jos kapą? Jos
akys iš tolimo rūko tebežiūri į mane...
Prie obelisko palaidota Pelagija Vaiciekauskienė (1899 04 22—1930 03 01). Kai ją laidojo,
čia jau ilsėjosi jos dukrelė Chrizanta Genovaitė, išgyvenusi pasaulyje beveik metus
(1927 08 25—1928 07 15). Bevaikščiodamas po kapines, sutikau viekšniškę Emiliją Drobotienę.
Ji papasakojo šios seniai Amžinybėn išėjusios moters istoriją.
Pelagijos Vaiciekauskienės vyras mėgdavęs nuklysti pas kitas moteris. Vieną dieną ponia liepė
tarnaitei nupirkti gero acto — briaunuotuose buteliukuose. Atėjus pietų metui, vyras ir kiti
namiškiai nesulaukia ateinančios šeimininkės. Eina prie jos kambario durų ir randa jas
užrakintas. Bet tarnaitė sako, kad šeimininkė nėra niekur išėjusi, turinti būti kambaryje. Išlaužė
duris ir rado šeimininkę nusinuodijusią actu. Ji dar buvusi gyva, bet jau niekas nebegalėjo jos
išgelbėti. Kai ją laidojo, sako, vyras stovėjęs prie kapo su mažu vaikeliu ant rankų.
Svirkančių kapeliai: Viekšnių krašto sakmės [2]: Pagal Stefanijos Olšauskytės-Urbonienės
(gimusios 1923 m. Pievėnuose, gyvenusios Skleipių dvare, Gudų kaime, o dabar gyvenančios
Viekšniuose) pasakojimus parengė Bronius Kerys // Vienybė. — 1999. — Rugpj. 19. — Visas
tekstas:
Už Svirkančių kapelių gyveno ūkininkas. Turėjo apie 40 hektarų žemės, samdė 2 vaikius ir 2
merges. Vienai mergei, likus iki Kalėdų porai savaičių, sapne pasirodė graži pana ir sako: „Kada
eisi į Kalėdas, būk gera, užeik į Svirkančių kapelius. Tu rasi ten aukso skrynią. Aš sėdėsiu ant tos
skrynios krašto ir šukuosiuos galvą. Tau nieko nedarysiu. Tu tik mesk į tą skrynią kokį šventą
daiktą, aš pasitrauksiu, ir viskas tau paliks. Ir tu būsi laiminga, ir aš būsiu laiminga. Tik viena
neik, pasiimk žmogų kartu.”
Sapnas yra sapnas. Mergė neėmė į galvą.
Kai atėjo Kalėdos, ta mergė visus išleido į Kalėdas, o pati pasiliko prižiūrėti gyvulių. Buvo
jauna, greita, kai viską sutvarkė, pamelžė karves, žiūri, kad spėtų ir ji nueiti į Kalėdas, į Viekšnių
bažnyčią. Susiruošė, pasiėmė rožančių ir išėjo. Eidama pro Svirkančių kapelius, prisiminė panos
žodžius. Paskui pasakojo: „Pagalvojau — imsiu ir užeisiu. Užeinu, žiūriu — kapelių viduryje
sėdi pana, labai graži, šviesiais ilgais plaukais ir šukuojasi galvą”. Mergė baisiai išsigando,
apsisuko ir išbėgo iš kapelių. Kada bėgo, girdėjo, kaip ta skrynia nubildėjo nudundėjo. Nebėjo
mergė į bažnyčią, parbėgo namo ir atsigulė. Tada jai pasirodė ta pana ir pasakė: „Jei būtum
metusi į skrynią rožančių, ir aš būčiau laiminga, ir tu būtum laiminga. Dabar aš turiu kentėt, ir tu
likai nelaiminga.”
Kai parvažiavo iš Kalėdų šeimininkai su namiškiais, mergė viską jiems papasakojo, bet iš
lovos nebesikėlė ir po trijų dienų mirė. Tuos ūkininkus paskui išvežė į Sibirą, namus nugriovė.
Svirkančių kapeliuose yra buvusios kelios mūrytos koplytėlės. Dabar beliko tik pamatų
akmenys. Arčiau prie vartų, kraštinė (pietinė) koplyčia buvo pastatyta ūkininkui Lapučiui.
Pirmojo pasaulinio karo metu, kai vokiečiai jau grįžo namo, užėjo pas Laputį du vokiečiai. Pas
Laputį tuo metu buvo kaimynas. Jie tuos vokiečius uždarė tvarte. Tą pačią dieną, po kokių kelių
valandų, vėl pasirodė vežimai — važiuoja keliu bent keli vežimai. Uždarytieji vokiečiai išdaužė
tvarto langelį ir pradėjo vokiškai šaukti. Vokiečiai sustojo, rado tuos du vokiečius užrakintus.
Anus paleido, tada nuėjo į namą, rado Laputį su tuo kaimynu ir abudu nužudė. Vaikai pasakojo,
kad subadė durtuvais.
Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis (Šiaulys Kostas). Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis
dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą
ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė ano.
Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį, bet
nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau lovos būdavo, ir uždegė. Kas
aniem pasakė, kad Šiaulėlis išėjęs į malūną. Tie, kurie malūne kartu lošė, pasakojo — į malūną
įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”,
— sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė.
Šiemet su šeima, giminaičiais kapelius išvalėm, sutvarkėm, pastatėm ir pašventinom naują
kryžių. Šiemet dar noriu ten, kur buvo koplytėlė Lapučiui, pastatyti naują koplytėlę su skulptūra.
Skulptūra kainuos apie 400 litų. Kas nori, gali prisidėti prie kapelių tvarkymo.
81