3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

tos senos kapinaitės priglaudė 1708—1711 metų karų ir marų aukas — tais metais maras ir kitos
epidemijos pasiglemžė daugiau kaip trečdalį Žemaitijos gyventojų.
Žibikų kaimo gyventojai senovėje turėję gražias mirusiųjų pagerbimo tradicijas. Viena iš jų
buvo vadinamosios „kryžaunos dienos”. Ūkininko Antano Barkausko sodyboje kabojęs varinis
varpas. Pavasarį, varpu paskambinus, žmonės rinkdavęsi į šią sodybą, prie joje stovėjusio
kryžiaus, ir melsdamiesi bei giedodami aplankydavę visus kaimo kryžius. Ši kelionė
pasibaigdavo kapinaitėse. Vasarą Žibikų gyventojai, nešini vėliavomis, rinkdavęsi prie kapinių
kelionei pėsčiomis į Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Taip su malda, su Dievo palaima žmonės ir
gyveno.
Praeito šimtmečio pradžioje, matyt, sustiprėjus bažnyčios įtakai, aplinkinių kaimų
mirusiuosius jau imta laidoti Viekšnių kapinėse, prieš tai už jų vėles pasimeldus bažnyčioje.
Tačiau būta atvejų, kuomet Žibikų pušyną vėl užtemdydavo liūdesys ir raudos. Čionai laidoti
atveždavo ir iš toliau nelaimingai ar staiga mirusius, mat bažnyčia neteikdavo maldos paslaugų ir
neleisdavo laidoti pašventintose kapinėse savižudžių ar be bažnyčios gyvenusių ir be atgailos
mirusių. Apie vienas tokias gausias laidotuves papasakojo 80 metų Žibikuose ir Viekšniuose
išgyvenusi Stasė Grušienė.
Tai atsitikę 1933 ar 1934 metais, per rugiapjūtę. Mažame miškelyje netoli Viekšnių nusižudė
du įsimylėję jaunuoliai — neva keršydami mergaitės tėvui, kuris griežtai pasipriešinęs jų
vedyboms. Mergaitė buvusi nėščia. Jos mylimasis buvęs iš miestelio, mokėjęs rimoriaus
(pakinktų dirbėjo) amatą. Matyt, turtingesnio žento norėjusiam ūkininkui toks netiko. Jaunuoliai
nutarę nesiskirti amžinai, tačiau viename kape nebuvo palaidoti. Emiliją Pikevičiūtę palaidojo
senosiose Viekšnių kapinėse, neva kaip auką, o Simoną Ružauskį, vadintą žudiku — mat jis
nušovęs mergaitę ir po to nusišovęs pats, — į Viekšnių kapines neįleido. Jis buvo palaidotas
Žibikų pušyno prieglobstyje.
Kadaise Žibikų kapinaitės buvo gausiai žmonių lankomos, į jas buvo įeinama pro dailius
arkinius vartus, viduje stovėjo mediniai kryžiai ir koplytstulpiai. Bet ilgainiui kapinių vaizdas
ėmė keistis, vasarą nebepražysdavo gėlės, vis mažiau kas beužsukdavo pataisyti kapų. Vieni
kapelių prižiūrėtojai patys išėjo amžinybėn, kitus karų, tremčių ir vienkiemių naikinimo bangos
išblaškė po tolimus kraštus, iš kur nesugrįši kada panorėjęs. Dabartinėms kartoms ši žemelė
nebyli ir nedaug tepasakanti.
...O gyvenimo traukinys vis skuba ir skuba — jau į trečiąjį tūkstantmetį Ir keleiviai jame
neužsibūna — vieni išlipa jiems skirtoje stotelėje, kiti įlipa, nepasirinkdami nei išlipimo laiko,
nei vietos.
Kerys Bronius. Paminklas ištikimybei: Viekšnių krašto sakmės [1] // Vienybė. — 1999. —
Rugpj. 3. — Visas tekstas:
Palnosų kaimo bibliotekininkas, kraštotyrininkas Bronius Kerys pateikė mūsų redakcijai
pluoštą savo krašto žmonių pasakojimų. Daugelis jų pagrįsti tikrais atsitikimais, tikrai gyvenusių
žmonių nutikimais, bet, perėję per ne vienos kartos žmonių lūpas ir atmintį, yra įgavę ir šviesios
romantikos, paslaptingumo, o jaunajai kartai gal pasirodys kaip tikros žemaičių sakmės.
Redakcija.
Nuo pat vaikystės laikų, lankydamasis senosiose Viekšnių kapinėse, geriausiai jausdavausi jų
pietiniame pakraštyje, prie aukšto obelisko — stelos. Tiesa, netoliese palaidotas mano tetušis —
senelis. Bet aš jį mažai prisimenu — mačiau vieną kartą, kai buvau 4 metų, ir dar kartą, jau
mirštantį, kai buvau beveik 5 metų. Ir atsimenu ne veidą. Matau jį, tokį nediduką, nešantį
katiliuką su ką tik išvirta tiršta pieniška putra. Ir dar atsimenu tokį nudilusį jo šaukštą. Šitiek
sudilti jis galėjo tik per kokį pusšimtį metų. Pats tetušis išgyveno apie 89 metus. Gal todėl ir mes,
visi vaikai, mėgome ir mėgstame savo daiktus, ilgai nesiryžtame su jais išsiskirti.
Taigi, atėjęs į kapines, visuomet sustoju prie stelos. „PRAEIVI, KAS TU — AŠ BUVAU.
KAS AŠ — TU BŪSI. NEPAMIRŠKI”. Žiūriu į jaunos moters nuotrauką, bet mąstau apie savo
gyvenimą. Baigiasi mano gyvenimas, o aš tebesu ištikimas savo būsimai žmonai, kurios,
tikriausiai, niekuomet nebebus. O čia palaidota moteris, neištvėrusi vyro neištikimybės. Gal jos
gyvenimas nulėmė mano gyvenimą? Gal mano gyvenimą nulėmė ta mergaitė, su kuria, baigęs
80