3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Mano tėvas pasakodavo: Dvaro skerdžius mokėjo lenkiškai. Adomėlis labai gerai sugyveno su<br />
tuo skerdžiumi. Naktį, kada skerdžius ganydavo arklius, Adomėlis ateidavo pas anų, įlįsdavo į<br />
būdą ir šnekėdavos per visą naktį.<br />
Vieną vakarą skerdžius žiūri — ateina pas jį Adomėlis. Kaip visuomet, sulindo į būdą ir<br />
šnekėjosi iki aušros. Kai tik skerdžius norėdavo eit arklių pažiūrėt, Adomėlis nuramindavo —<br />
niekur neis tie tavo arkliai. Kai pradėjo aušti, Adomėlis pasakė, kad jam jau laikas eiti,<br />
atsisveikino ir išėjo. Ir tik tada skerdžius prisiminė, kad Adomėlis jau palaidotas. Tik tada<br />
išsigando. Žiūri — ir arkliai išsigandę, susigrūdę į būrį, žvalgosi ir prunkščia. Skerdžius nuo tos<br />
nakties arklių nebeganė.<br />
Kerys Bronius. Paminklas ištikimybei. — 1999. — Rankraštis. — Visas tekstas:<br />
Nuo pat vaikystės laikų Viekšnių senosiose kapinėse geriausiai jausdavausi kapinių<br />
pietrytiniame pakraštyje. Prie aukšto obelisko — stelos. Tiesa, netoliese palaidotas mano tetušis<br />
— senelis. Bet aš jį mažai prisimenu — mačiau vieną kartą, kai buvau 4 metų, ir dar kartą, jau<br />
mirštantį, kai buvau beveik 5 metų. Ir atsimenu ne veidą. Matau jį, tokį nediduką, nešantį<br />
katiliuką su ką tik išvirta tiršta pieniška putra. Ir dar atsimenu tokį nudilusį nudilusį jo šaukštą.<br />
Šitiek sudilti jis galėjo per kokį pusšimtį metų. Pats tetušis išgyveno apie 89 metus. Gal todėl ir<br />
mes, visi vaikai, mėgome ir mėgstame savo daiktus, ilgai nesiryžtame su jais išsiskirti.<br />
Atėjęs į kapines, visuomet sustoju prie stelos. „PRAEIVI, KAS TU — AŠ BUVAU. KAS AŠ<br />
— TU BŪSI. NEPAMIRŠKI.” Žiūriu į jaunos moters nuotrauką, bet mąstau apie savo gyvenimą.<br />
Baigiasi mano gyvenimas, o aš tebesu ištikimas savo būsimai žmonai, kurios, tikriausiai,<br />
niekuomet nebebus. O čia palaidota moteris, neištvėrusi vyro neištikimybės. Gal jos gyvenimas<br />
nulėmė mano gyvenimą? Gal mano gyvenimą nulėmė ta mergaitė, su kuria, baigęs ketvirtą klasę,<br />
linksmai išsiskyriau, o grįžes iš atostogų, čia pat netoliese radau jos kapą? Jos akys iš tolimo<br />
rūko tebežiūri į mane...<br />
Prie obelisko palaidota Pelagija Vaiciekauskienė (1899 04 22—1930 03 01). Kai ją laidojo,<br />
čia jau buvo palaidota jos dukrelė Chrizanta-Genovaitė, išgyvenusi beveik metus (1927 08 25—<br />
1928 07 15). Bevaikščiodamas po kapines, sutikau viekšniškę Emiliją Drobotienę. Ji papasakojo:<br />
Pelagijos Vaiciekauskienės vyras mėgo nuklysti pas kitas moteris. Vieną dieną ponia liepė<br />
tarnaitei nupirkti gero acto — kampuotuose buteliukuose. Atėjus pietų laikui, vyras ir kiti<br />
namiškiai nesulaukia ateinant šeimininkės. Eina prie jos kambario durų, randa jas užrakintas. Bet<br />
tarnaitė sako, kad šeimininkė nėra niekur išėjusi, turinti būti kambaryje. Išlaužė duris ir rado<br />
šeimininkę nusinuodijusią actu. Ji dar buvo gyva, bet niekas nebegalėjo jos išgelbėti. Kai ją<br />
laidojo, sako, jos vyras stovėjęs prie kapo su mažu vaiku ant rankų. [Vyras galėjo būti Viekšnių<br />
valsčiaus raštvedys-sekretorius Jonas Voiciekauskas].<br />
Riauka Adomas. Senieji Žibikų kapeliai // Vienybė. — 1999. — Bal. 15. — Tekste: Žibikų<br />
kaimas, M. Biržiška apie kapelius, 80 metų Žibikuose ir Viekšniuose išgyvenusios Stasės<br />
Grušienės pasakojimas apie Simono Ružauskio ir Emilijos Pikevičiūtės tragišką mirtį 1933 ar<br />
1934 metais. — Visas tekstas:<br />
Pakeliui iš Viekšnių į Pievėnus, baigiantis Žibikų miškui, kairėje kelio pusėje ne iš karto ir<br />
pastebėsi medžiais apaugusias kapinaites. Apsamanojusių akmenų tvoros saugomoje ramybėje<br />
čia ilsisi tolimų protėvių kauleliai. Jau nežinia, kuomet ir kas tą smėlingą žemės lopinėlį apjuosė<br />
akmenimis. Matyt, kaip ir daug kur kitur, kai čia apsigyveno žmonės, atsirado ir kapinės, ir jų<br />
tvora, ir kadaise stovėję kryžiai bei koplytstulpiai. Anuomet bažnyčių buvo retai, susisiekimas<br />
sunkus, tad ir stengėsi žmonės savo artimuosius amžinajam poilsiui įkurdinti netoliese — kad<br />
galėtų dažnai aplankyti, kapus prižiūrėti. Žibikų kaimas istorijos dokumentuose pirmą kartą<br />
minimas 1760 metais, jau po visų švedų antplūdžių, kurie šias vietas smarkiai nusiaubė, tačiau<br />
visai tikėtina, kad žmonių čia gyventa jau anksčiau. Šio amžiaus pradžioje kapinaitėse<br />
tebestovėjo ąžuolinis koplytstulpis, datuotas 1760 metais, vadinasi, jau veikusiuose kapuose<br />
pastatytas.<br />
M. Biržiška knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” perteikia savo tėvo prisiminimus,<br />
neva, daktarui A. Biržiškai atvykus į Viekšnius dirbti, žmonės tuos kapelius vadinę kryžiuočių ar<br />
švedų kapais; „žemaičiai neleidę jiems persikelti per Ventą ir kautynėse įveikę.” Gali būti, kad<br />
79
Change language