3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

palikai, bet mes pas tave kiekvieną naktį ateisim. Kad mūsų krauju sukruvintus šiaudus išmetei
prie tvarto.” Tai vakarais Gauronskis ir matydavo — du pasisuka į jo kelelį ir atein į kiemą.
Aš ėjau į Viekšnius, žiūriu — guli broliai Jasučiai šiauduose pamesti. Sako, čia iškasė duobę
ir juos sulaidojo.
[Jasutis Stasys, Kazio, gimęs 1881 metais, ištremtas iš Uogiškių kaimo 1948 metų gegužės
mėnesio 22 dieną. Tą pačią dieną iš Uogiškių kaimo ištremta Daujotų šeima].
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Gyvolių piliakalnio legenda // Alvydui Adomaičiui
ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Prie Gyvolių piliakalnio gyveno ir gyveno Grybauskai. Kokios 5—6 kartos. Tėvas mums
pasakojo, kad ponia, atrodo, Juzefa Grybauskienė gimdė dvynukes dukteris. Gimdė sunkiai ir
mirė, o dukrelės paliko. Ponią palaidojo ant kalnelio prie piliakalnio. Ant kapo, pačiame kalnelio
viduryje, pastatė labai gražią mūrinę koplytėlę.
Grybauskas buvo didžiausias pijokas. Kai pareidavo girtas, visus išgainiodavo. Dvaro vaikiai
paimdavo mergeles, kad tėvas joms ko nors blogo nepadarytų, ir nusinešdavo į klėtį. Grybauskas
daužydavo klėties duris, bet vaikiai neįleisdavo.
Vieną vakarą, kai dukrelės jau buvo penkerių metų amžiaus, netikėtai parėjo girtas tėvas ir
ėmė visus gainioti. Vaikiai nebespėjo tų mergelių paimti. Tėvas draskėsi, draskėsi, apsvaidė tuos
vaikus ir paliko kieme. O šalta, lietus lynoja. Paskui tos mergelės pasakojo — kur mes eisim,
vaikių bijom prašyt įsileist. Mes bėgam ant kapelių. Ten nesušalsim, nesušlapsim. Kai tik
atbėgom prie koplytėlės, iš kažin kur atėjo jauna, graži moteris, apsirengusi balta labai ilga
suknele. Ana mumis apgaubė ta suknele. Ka jūs, sako, nesušaltumėt, nesulytumėt. Kada išaušo,
ana suknelę nuėmė nuo mūsų. Sako, bėkit, vaikai, dabar jūsų tetė nieko nedarys, o aš, sako,
išeinu į savo namus. Mergelės nepažino tos moters, bet kai papasakojo, visi suprato, kad tai buvo
čia palaidotoji jų motina. Ją palaidojo su balta ilga suknia.
Kai buvau maža, ateidavom čia su tėvu. Tėvas čia lenkiškai melsdavosi. Jau tada, gal prieš 50
metų, koplytėlė buvo apgriuvusi. Daugiau čia niekas nėra palaidotas. Viena Juzefa
Grybauskienė.
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Pavirvytės dvaro legenda // Alvydui Adomaičiui ir
Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
[Mykolas Biržiška yra rašęs, kad 1848 metais Pavirvytės dvare nusižudė 35 metų amžiaus
Domininkas Paulavičius, Juozapo Paulavičiaus (1804—1881) sūnus, Edvardo Paulavičiaus
(1837—1894) brolis. Domininkas palaidotas Pavirvytės dvare. Tikriausiai M. Biržiškos
pateiktose žiniose yra klaida. Domininkas galėjo būti Juozapo (1804—1881) ne sūnus, bet brolis.
Iš 1848 metų atėmę 35 metus, sužinome, kad Domininkas gimė 1813 metais, kai Juozapui buvo
9 metai ir tėvu būti jis negalėjo. Apie Pavirvytės dvare nusižudžiusį Paulavičių, vadinamą ne
Domininku, bet „Adomėliu” pasakojamos legendos].
Paulavičių buvo du broliai. Vienas Adomėlis, kitas nežinau kokiu vardu. Adomėlis buvo su
kuprele. Neturėjo nei žmonos, nei vaikų. Brolis labai apsėdo Adomėlį, kam tas kalba su
kumiečiais. O Adomėlis labai mylėjo kumiečius. Kada anų labai apsėdo, ans ėmė ir pasikorė, dėl
brolio. Mano tėvas yra rodęs Pavirvytės dvare beržą, ant kurio Adomėlis pasikorė. Adomėlį
palaidojo Gudų pušynėlyje. Yra akmuo, jame kryžius iškaltas, daugiau nieko. Jau seniai niekas
negali pasakyti, ar Adomėlis tebėra ten palaidotas, ar perkeltas kitur. Kada pirmą kartą važiavom
pro šalį, tėvas sustojo ir nuvedė parodyti. Pats sukalbėjo „amžinatilsį”. Ne taip seniai su vaikais
tą akmenį pakėlėm, nuvalėm, iškirtom krūmelius, pasodinau rožę. Ten prie Adomėlio auga
gražus ąžuolėlis. Norėjau padaryti metalinę koplytėlę, kad niekuomet nesupūtų, ir ten įkelt, bet
nebeturėjau tiek sveikatos ir pinigų. Tai tik pakabinau paprastą koplytėlę Gudų pušynėlyje prie
kelio, kuriuo ir Adomėlis vaikščiodavo.
78