3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

24. Žibikų kaimo II kapinės: Žibikų kaime prie Pievupio upelio. Akmeninio paminklo dalis,
medinis kryžius.
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose). Svirkančių kapeliai // Alvydui Adomaičiui ir Broniui
Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Už Svirkančių kapelių gyveno ūkininkas. Turėjo apie 40 hektarų žemės, samdė 2 vaikius ir 2
merges. Vienai mergei, likus iki Kalėdų porai savaičių, sapne pasirodė graži pana ir sako: „Kada
eisi į Kalėdas, būk gera, užeik į Svirkančių kapelius. Tu rasi ten aukso skrynią. Aš sėdėsiu ant tos
skrynios krašto ir šukuosiuos galvą. Tau nieko nedarysiu. Tu tik mesk į skrynią kokį šventą
daiktą, aš pasitrauksiu ir viskas tau paliks. Ir tu būsi laiminga, ir aš būsiu laiminga. Tik viena
neik, pasiimk žmogų kartu.” Sapnas yra sapnas. Mergė labai neėmė į galvą.
Kai atėjo Kalėdos, ta mergė visus išleido į Kalėdas, o pati pasiliko prižiūrėt gyvulius. Buvo
jauna, greita, kai viską sutvarkė, pamelžė karves, žiūri, kad spėtų ir ji nueiti į Kalėdas, į Viekšnių
bažnyčią. Susiruošė, pasiėmė rožančių ir išėjo. Eidama pro Svirkančių kapelius, prisiminė panos
žodžius. Paskui pasakojo: Pagalvojau — imsiu ir užeisiu. Užeinu, žiūriu — kapelių viduryje sėdi
pana, labai graži, šviesiais ilgais plaukais ir šukuojasi galvą. Mergė baisiai išsigando, apsisuko ir
išbėgo iš kapelių. Kada bėgo, girdėjo kaip ta skrynia nubildėjo, nudundėjo. Nebėjo mergė į
bažnyčia, parbėgo namo ir atsigulė. Tada jai pasirodė ta pana ir pasakė: „Jei būtum metusi į
skrynią rožančių, ir aš būčiau laiminga, ir tu būtum laiminga. Dabar ir aš turiu kentėt, ir tu likai
nelaiminga.”
Kai parvažiavo iš Kalėdų šeimininkai su namiškiais, mergė viską jiems papasakojo, bet iš
lovos nebesikėlė ir po trijų dienų mirė. Tuos ūkininkus paskui išvežė į Sibirą, namus nugriovė.
Svirkančių kapeliuose yra buvusios kelios mūrytos koplytėlės. Dabar beliko tik pamatų akmenys.
Arčiau prie vartų, kraštinė (pietinė) koplyčia buvo pastatyta ūkininkui Lapučiui. Pirmojo
pasaulinio karo metu, kai vokiečiai jau grįžo namo, užėjo pas Laputį du vokiečiai. Pas Laputį tuo
metu buvo kaimynas. Jie tuos vokiečius uždarė tvarte. Tą pačią dieną, po kokių kelių valandų,
vėl pasirodė vokiečiai — važiuoja keliu bent keli vežimai. Uždarytieji vokiečiai išdaužė tvarto
langelį ir pradėjo vokiškai šaukti. Vokiečiai sustojo, rado tuos du vokiečius užrakintus. Anus
paleido, tada nuėjo į namą, rado Laputį su tuo kaimynu ir abudu nužudė Vaikai pasakojo, kad
subadė durtuvais.
Čia palaidotas ir Šiaulėlis Kuostis [Šiaulys Kostas]. Dar mano tėvukas laidojo. Šiaulėlis
dalino žemę. Atėjo Šiūša pas Šiaulėlį į namus ir liepia įleist. Šiaulėlis neleid. Šiūša išmušė langą
ir lend į vidų. Su kirveliu, kur stogus deng, į kaktą Šiaulėlis. Ir nebelindo. Nebesušaudė anuo.
Praėjo savaitė ar dvi. Šiaulėlis išėjo į Skleipių malūną kortom lošti. Anie nuėjo pas Šiaulėlį, bet
nerado namie. Tada iškratė iš lovos šiaudus, žinot, kaip seniau lovos būdavo, ir uždegė. Kas
aniem pasakė, kad Šiaulėlis išėjęs į malūną. Tie, kurie malūne kartu lošė, pasakojo — į malūną
įėjo trys vyrai. Du įėjo į vidų, vienas pasiliko tarpdury. Paklausė: „Katras esat Šiaulėlis?” „Aš”,
— sako Šiaulėlis. „Eik šen”. Kai nuėjo iki tarpdurio, pokšt į krūtinę ir nušovė.
Olšauskytė-Urbonienė Stefanija (gimusi 1923 m. Pievėnuose, gyvenusi Skleipių dvare,
Gudų kaime, dabar gyvenanti Viekšniuose) Nežinomas kapas Užbravarėse // Alvydui
Adomaičiui ir Broniui Keriui. — 1999. — Žodžiu. Tekstas perrašytas iš diktofono:
Kada vežė žmones į Sibirą, atvažiavo stribokai į Uogiškių kaimą išvežti Jasučių šeimos.
Broliai Jasučiai gulėjo kitame namo gale. Jie iššoko per langą ir pabėgo. O tėvus, jau senukus,
Jasučius išvežė į Sibirą ir jie ten mirė. Jasučių namas buvo prie pat kapelių. Niekas nežinojo, kad
tuose kapeliuose pasiliko tykoti stribokai. Kai po kelių dienų broliai Jasučiai parėjo namo ir lindo
pro langą, stribokai pradėjo šaudyti ir abu nušovė.
Kaime gyvenusiam Gauronskiui buvo liepta nušautuosius brolius Jasučius atvežti į paventį
prie Viekšnių. Ans prisidėjo į ratus šiaudų, suguldė Jasučius ir atvežė į tą vietą, ten, kur tie šieno
kupsteliai (už Viekšnių, už tilto per Ventą, vakarinėje kelio pusėje, tarp žemyn einančio keliuko
ir atkalnių krūmų). Ant žemės paklojo kiek šiaudų ir paguldė Jasučius. Tų šiaudų liko ir ratuose.
Kai parvažiavo namo, tą naktį Gauronskiui sapne Jasučiai ir sako: „Tu mumis Užbravarėse
77