3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

skubiai remontuoti, restauruoti, deja, pačios Viekšnių krašto bendruomenės, parapijos jėgomis ir
lėšomis.
Sutikau ir kapinių prižiūrėtoją — gailėjosi, kad pranyksta kapai, smerkė protėvių niekinimą,
ant jų kaulų laidojant. Mačiau moteris, tvarkančias vieną kapą po kito, bet jų per mažai, kad
tokios reikšmingos kapinės būtų sutvarkytos pavyzdingai, gerai. Kultūringas lankytojas, turistas,
kraštotyrininkas pirmiausia apžiūri bažnyčią, kapines, po to muziejus ir kitką. Seniai apmaudu,
kad lankytojai negali įlipti į bažnyčios bokštą, iš kurio matomas Šatrijos kalnas. Už tokią
galimybę ir aš, ir kiti žmonės nepagailėtų po kokius 10 litų. Gal bažnyčiai greit atsipirktų
specialių laiptų įrengimas.
Randevu (prancūziškai — randez-vous) reiškia ne tik pasimatymą, susitikimą, bet ir „ateikite,
atvykite”. Taigi, ateikite, atvykite į Viekšnių senąsias kapines! Čia daug darbo kraštotyrininkams,
krašto patriotams.
Vėlavičienė Birutė. Sielos šventė Svirkančiuose // Vienybė. — 1996. — Rugs. 4. — Tekste:
Kryžiaus pašventinimas senosiose Svirkančių kapinėse. — Visas tekstas:
Rugpjūčio 23-ioji Svirkančių, Gudų ir kitų aplinkinių kaimų gyventojams bus įsimintina ne
tik kaip Juodojo kaspino diena. Tą saulėta ir gražią rugpjūčio pavakarę kaimiečiai, numetę
kasdieninius, vis niekaip nesibaigiančius darbus, skubėjo į senuosius Svirkančių kapelius. Čia jų
laukė neeilinis įvykis. Jau prieš gerą pusmetį kapinaitėse, Onos ir Zofijos Bučienių, Alberto
Bučiaus, Stefanijos, Jono ir Antano Urbonų pastangomis atsirado didelis, gražus kryžius. Jis
visiems byloja: čia ilsisi žmonės, tokie pat, kaip ir mes: kadaise džiaugęsi gyvenimu, juokęsi,
kūrę planus ateičiai, mylėję. Ir turbūt niekada negalvoję apie mirti. Praūžęs karas taip nuniokojo
kapines, jog nežinodamas galėjai praeiti pro jas, net neįtardamas, kad čia išėjusių Anapilin
ramybės vieta.
Artėjo šešiolikta valanda. Iš visų pusių rinkosi žmonės. Ypač malonu buvo matyti šalia
senyvų, pagyvenusių žmonių ir jaunus veidelius. Vaikai žingsniavo šalia mamyčių, senelių, o
rankose nešė kryželį ar žvakutę, o kas ir rudenėjančių gėlių puokštę. Jau prie vartelių visus sutiko
kunigas, dabar klebonas Kauno rajone, trumpam sugrįžęs į gimtinę — J. Urbonas. Prasidėjo
kryžiaus šventinimo apeigos. Žmonės klausėsi gražių kunigo žodžių, meldėsi, giedojo. Žiūrėjau į
juos, į darbo nualintas jų rankas, į saulės ir vėjo nugairintus veidus ir širdyje jutau didžiausią
palaimą. Mačiau, kad tą patį jaučia ir visi čia susirinkę. Tarp mūsų nebuvo pykčio, neapykantos,
pagiežos.
Maldoje visi susijungėme su tais, kurie išėjo Anapilin. Ne balsu, o širdimi visi giedojome
giesmę „Marija, Marija”. Pasimeldę neskubėjome į namus. Visi būreliais šnekučiavosi, dalijosi
prisiminimais. Džiaugėsi ir iš šių vietų kilęs kunigas J. Urbonas, kad galėjo sutikti savo kaimo
žmones, kad galėjo pasimelsti už mirusius, aplankyti gimtinę ir pašventinti kryžių. Žiūrėjau į šį
gražų renginį ir mintyse prieštaravau poetui Just. Marcinkevičiui, kuris teigė, jog „Mūsų žemėje
visada per maža gerų žodžių: meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių...” Bent jau čia, kapinėse, jų
tikrai nebuvo per mažai. Visi susirinkusieji ėjo ir dėkojo ne tik kunigui, bet ir jo mamai —
Stefanijai Urbonienei, kuri ir buvo šios šventės iniciatorė. Pabūni, pabendrauji su tokiais geros ir
taurios sielos žmonėmis ir pačiam norisi būti į juos panašiam.
Birutė Vėlavičienė. Svirkančių pradinės mokyklos vyresnioji mokytoja.
Akmenės kraštas / Teksto autorius Leopoldas Rozga; Dailininkas Aloyzas Janulis;
Nuotraukos Jono Danausko. — Vilnius: Atkula, 1998. — 32 p. — P. 24—27, 29, 31. — Tekste:
Skyriai „Viekšnių seniūnija”, „Viekšniai Ward”, „Die Gemeinde Viekšniai”. — Nuotrauka:
„Tučių kaimo kapinaitės”.
Triaušys Darius. Viekšnių senosios kapinės. — Viekšniai. — 1998. — Rankraštis. — Tekste:
Kapinių plotas 2,8 ha. Lietuvių, katalikų dalis — 2,15 ha. Rusų dalis — 0,65 ha.
Lietuvių, katalikų kapinėse:
1. Metaliniai kalti ir lieti kryžiai 146
2. Senieji akmeniniai ir mūriniai kryžiai 389
3. Akmeniniai kalti kryžiai 16
73