3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

vyras ir nuo to laiko paliko be jokių pragyvenimo lėšų... Todėl neatbūtinai reikalinga, kad mano
uošvė persikeltų gyventi pas mane, kuriai aš pasižadu teikti pragyvenimą ligi jos gyvos galvos”.
Netoliese marmurinis [juodo akmens] kryžius. Kondratowicz Wladyslaw. 1824. 06. 15—
1903. 11. 09. V. Kondratavičius buvo Svisločės, 1851—1860 m. Šiaulių, vėliau Suvalkų
gimnazijų matematikos mokytoju. Pensijos sulaukęs, apsigyveno savo Meškelių dvare. Žmona
(Pranciška Šimanskaitė 1843—1925. 01. 20), dukterys Jadvyga ir Marija buvo labai malonios,
vaišingos ir nekvailos, nors pats V. Kondratavičius šaipydavosi: „Žmona turi būti jauna, graži,
bet kvaila — tokią ir turiu”. Tarsi prieštaraudamas sau, visai nesikišo į Meškelių dvaro ūkio
reikalus — viską tvarkė moterys. Sūnaus Vytauto neleido mokyklon — mokė pats. Vėliau
Vytautas buvo žinomas kaip geras ūkininkas, išleidęs kelias knygeles lenkų kalba visuomenės
gyvenimo klausimais.
V. Kondratavičius buvo tuo metu labai gerbiamo rašytojo Vladislovo Sirokomlės — Liudviko
Kondratavičiaus (1823—1862) giminaitis. Gal todėl pats, sūnus Vytautas, duktė Marija šį bei tą
parašinėdavo. M. Biržiškai jis matematikos mokytojas.
Ko tik nėra buvę Viekšniuose! Štai: Moncewicz Floryan 1829. 05. 04—1902. 02. 21. Tais
laikais dauguma mūsų krašto „ponų” laikė save žemaičiais, „žemaičių bajorais”, nors kalbėjo
lenkiškai. Tai ir Florijonas Moncevičius buvo žemaitis, dirbo Maskvos pašto apygardos
viršininko padėjėju. Išėjęs į pensiją, vertėsi prekyba namais Kaune, Liepojoje, vėliau persikėlė į
Viekšnius. Čia, Vytauto gatvėje, pasak M. Biržiškos, seniau vadintoje Naująja, Cerkovnaja ar
tiesiog „Kiaulių ulyčia”, pirko sklypą su gražiais namais. Anot M. Biržiškos: „senis Moncevičius
buvo labai malonus žmogus, mėgdavo juokauti (mus, vaikus, pagaudamas kutendavo,
sakydamas „kurki, kurki”) ir jo šeimyną visi mėgo”.
Dabar, kai Lietuvoje vėl pradėjo rastis bajorai, kunigaikščiai, kai šitiek žmonių bando
išsiaiškinti savo kilmę, tenka pradėti rimtai vertinti tokius pat bandymus praeityje. Visai galimas
dalykas, kad netoli Biržiškų kapo, prie gana prabangaus kryžiaus, yra tikrų gediminaičių kapas:
„Po didžiųjų [didžjų] vargų, gausiųjų [gausjų] darbų ir sunkjų ligų tšjonai radome sav atilsį.
Pluogų ukininkai: Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. 1827—1888. Barbora Gediminienė-
Beržanskienė-Klausutienė. 1828—1893. Imperatoriško Petrapilės universiteto studentas
Liudvikas Gediminas-Beržanskis-Klausutis. 1864—1888”. Prie šio kapo turėsime dar ne karta
ateiti, nes, pasirodo, ši Barbora Beržanskienė ir buvo ne kartą spaudoje minėta Viekšnių
knygnešė, didelio uždraustų knygų sandėlio saugotoja. Pas Beržanskius sandėlis buvo įrengtas
rūpinantis giminaičiui kunigui M. Šiuipiui (B. Beržanskienė buvo Šiuipaitė). Rašoma, kad
knygos į čia buvo gabenamos vežimais, čia suskirstomos ir perduodamos į Laižuvos, Leckavos,
Akmenės, Tirkšlių apylinkes. B. Beržanskienė buvo sukaupusi nemaža, biblioteką. O kad
Beržanskių sodyba, ją supantys medžiai matėsi pro gimtinės langą, tai net po daugelio metų ir
man teko laimė skaityti išlikusių knygų.
Jono ir Barboros sūnus, studentas Liudvikas Beržanskis, laikomas aušrininku, nes yra parašęs
keletą žinučių „Aušrai”. Minint „Aušros” 100 metų sukaktį, Čikagoje perspausdinti turimi
„Aušros” numeriai. Kartu išspausdintas J. Dainausko straipsnis, kuriame minimas ne Jonas, bet
brolis Liudvikas Beržanskis: „Rašė Auszroje pasirašydamas „J. K-gis” (1884 m.), „J. K. Dagys”,
„J. Kadagys (1885 m.)”. Pavyzdžiui, „Aušros” 1885 m. Nr. 4-5 rašė: „Vėksznei. Vėkszniszkiams
vyko praėjusį metą iszrinkti gerą starsziną Simaną Virkutį. Szis vyras nei laszo degtinės negeriąs
ir kysziu ar dovanu neimąs — kokiu ant nelaimės retai tėra starszinu — taip gražei veda
gaspadorystę savo valscziaus, kad žmonės nebemoka kaip besidžiaugti...”
Kitas Jono ir Barboros sūnus Jonas Beržanskis (1862—1936) tiek daug ką yra veikęs, kad
1933 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas apdovanojo jį LDK Gedimino ordino tėvūno laipsniu.
Tarp kitų darbų, J. Beržanskis 12 metų tyrinėjo savo kilmę. Šeimos kilmės studiją, pavadintą
„Lietuvių heraldika”, patvirtino Lietuvos bajorų sąjunga ir notaras.
Perėjau senąsias kapines, pažvelgdamas tik į vieną ar kitą įrašą, pamąstydamas, kaip visai čia
pat glūdi krašto istorija, tik jau ne visi įrašai įskaitomi.
Kapinių paminklai daug kartų vienų ar kitų žmonių fotografuoti, yra bandyta užrašyti visus
reikšmingus įrašus. Bet patys viekšniškiai tokių duomenų neturi. Daugelį įrašų be specialių
priemonių jau sunku perskaityti. Bet blogiausia, kad daug antkapių, kryžių, skulptūrų reikėtų
72