3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Radavičienė gyveno tame viekšniškiams žinomame „centre” — „Radavičienės dvare”, kuriame
vėliau buvo šokama, rodomi filmai, įsikūrė „Vienybės” kolūkio biblioteka. Ne vienas vakaras ir
naktis ten praleista. Dabar — visur lygus arimas, net metalo ieškikliai nieko nerodo... Visai
įmanoma, kad tas Radavičienės dvaras 1923 metų dokumentuose pavadintas Bugių trečiuoju
dvaru, esančiu vos už 2 kilometrų nuo Viekšnių geležinkelio stoties.
Kas buvo Vitalio tėvai, kol kas nežinau, o ir paties Vitalio gimimo data sutampa su nežinomo
Vladislovo Pančerinskio (1853—1921), palaidoto šalia Valerijono Pančerinskio, gimimo data.
Yra žinoma, kad už Ašvėnų buvusį Meižių dvarą valdė Antanas Pančerinskis, gal Valerijono
brolis (?). Antanas nukentėjo dėl 1863 m. sukilimo — Meižiai iš jo buvo atimti ir atiduoti
rusams. M. Biržiškos laikais tą dvarą valdė Homolickiai. Pasak žmonių, „Gumuleckiai” valdė
dvarą, esantį jau kitoje — vakarinėje Meižių ežero pusėje. Pati ežerą valdė keturi dvarininkai.
Žmonės įsiminė ir dar vieną Pančerinskienę. Dėl jos potraukio vadino tik „Pypkoriene”. Deja,
tai ir viskas, ką šiandien žinau apie Pančerinskius. Kitą dieną radau V. Pančerinskio kapą gražiai
sutvarkytą...
Kai tik pradės dygti grybai, viekšniškiai patrauks į aplinkinius miškus. Ir į „Sisojinę”. Ilgai
nesupratau to įvairiausiai tariamo pavadinimo. O va, kapinėse viskas paaiškėjo prie antkapio:
Aleksandr Ivanovič Sysoev. Mirė 1893. 12. 09. Anastasija Michailovna Sysoeva. Mirė 1908 m.
Anot M. Biržiškos: „Tučiai buvo atiduoti maskoliui Sisojevui ir tik Nepriklausomosios Lietuvos
vyriausybė šiojo sūnus iš ten išvarė”. Bet vardas liko.
Takeliu pro B. Gutmanienės, kurios keptus blynus vaikystėje ne kartą valgiau, kapą ateinu
prie Kegrių kaimo Bukontų kapo: „Čia ilsis Adomas ir Agnieška Bukontai. Adomas mirė 1913.
Pastatė sūnus Domininkas. Nebėra jau ir Domininko (1873. 08. 11—1919. 01. 19). Gimęs
Kegriuose, baigė medicinos mokslus Charkovo universitete. Gydytojas, mokslininkas. Yra
parašęs knygą „Iš Ežerėnų apylinkės lietuvių antropologijos”. Palaidotas Zarasuose. Kitas sūnus,
Domininko brolis Kazimieras, buvo kunigas, rašytojos Šatrijos Raganos globėjas Židikuose. Jų
abiejų biografijos neatsiejamos.
Eidamas į kapinių vidurį, praeinu Jeronimo Kačinsko (1872—1936) kapą. J. Kačinskas buvo
vargonininku Viekšniuose, Papilėje. Jo sūnus, irgi Jeronimas — kompozitorius, dirigentas. Kitas
sūnus Henrikas — aktorius. Abu sūnūs 1944 m. pasitraukė į užsienį. Sūnui Jeronimui 1991 m.
paskirta Lietuvos nacionalinė premija.
Dauguma viekšniškiams žinomiausių žmonių palaidoti kapinių viduryje, čia ir: „Provizorius
Vincentas Aleksandravičius. 1853. 10. 06—1926. 04. 30. Viekšnių vaistinėje išdirbęs 43 metus.
Zofija Aleksandrowicz. 12 grudnia 1885 r. 26 lat. Kotrina Kerbedžiutė Aleksandravičienė.
1863. 02. 08—1926. 03. 28. Z Baranovskich Antanina Ujejska. 1865. 09. 24—1945. 05. 04”.
Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius (1824—1884) savo testamente rašė: „Asz
(klebonas) paliepiu p-ui Vincentui Aleksandravyczei (brolio sūnui), kad jis 6 procentą nuo
5 tukstancziu rubliu, duotu manimi prie nupirkimo aptėkos Vinksznėje...” Šį testamentą Vincento
draugas Antanas Buivydas paminėjo „Aušros” 1885 m. 10—11 numeryje, pasirašydamas „A. I.
B. Žagaras”.
Testamentą vykdydami ir atsirado Viekšniuose Aleksandravičiai. Šiame šeimyniniame kape
pirmiausiai palaidota pirmoji Vincento žmona, Žagarės vaistinės savininko pulkininko
Kazlauskio duktė Sofija. Ji pagimdė sūnų Bronislovą (vėliau jaunųjų Biržiškų draugą) ir 26 metų
mirė. Vincentas 1892 m. vedė Kotryną Kerbedžiūtę, žemaičių bajoro dukterį. Jų vaikai — Janina,
Vincas, Juozas, Kazys, Vanda, Konradas. Pasak M. Biržiškos, Janina jauna mirė, Vincas,
būdamas rusų karininku, 1916 m. žuvo Galicijoje. Juozas paveldėjo Viekšnių vaistinę.
Nesveikavęs Kazys 1916 m. mirė Maskvoje. Vanda kuri laiką buvo vokiečių kalbos mokytoja
Viekšnių mokykloje, 1923 m. ištekėjo už diplomato V. Gilio. Konradas Vytauto Didžiojo
universitete baigė teisės mokslus.
1926. 03. 28 mirė Kotryna Aleksandravičienė, o po mėnesio ir jos vyras Vincentas. Antaniną
Ujejska čia palaidojo Juozas Aleksandravičius. 1938. 11. 23 jis rašė Vidaus reikalų ministerijos
Administracijos departamentui: „Mano uošvė — žmonos motina Antanina Ujejskienė, 69 m.
amžiaus, yra gimusi Bobruiske, Minsko rėdyboje. Prieš Didįjį karą gyveno Kaukaze,
Ekaterinodare. 1921 m. sykiu su vyru norėjo įvažiuoti Lietuvon, bet prie rubežiaus nebuvo į
Lietuvą įsileisti ir jiems pavyko nuvykti Lenkijon, kur apsigyveno Varšuvoje. 1932 m. mirė jos
71