3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

ūsime priversti rašyti sudarkytai — Būgiai. Aklai vadovaujantis nesąžiningai atliktu darbu,
Bugių pavadinimas pakeistas ne tik D. Sruogaitės straipsnyje, bet ir V. Daugirdaitės-Sruogienės
knygoje, nors rašoma, kad „atspausta iš „Senovės” IV tomo”.
Klaidžiodamas kapinėse, aptinku metalinį kryžių: „Czanai ilsis Dëwuje Jonas Sydabras
studentas universiteto. Gimė 1855 m. sausio 16 d. Mirė 1881 m. lëpos 11 d.” Šis iš „Pakalupės
sodos” kilęs Petrapilio universiteto studentas buvo gerai vertinamas A. Biržiškos.
Keisčiausia man ta sunki antkapio plokštė su įrašu: „A 1894. Gasp. Bitowt. S. T. D. Can. C.
So...” Tikriausiai, čia kapas M. Biržiškos minėto Kasparo Bytauto, gimusio 1769 m., o mirusio
ne 1894 m., kaip antkapyje įrašyta, bet 1834 m. gegužės 4 d. K. Bytautas — kunigas,
kanauninkas, 1807 m. pastatydino Užlieknės koplytėlę, o 1812 m. koplyčią Viekšnių kapuose,
1890 m. nugriautą. Būtų tai kapas vieno iš seniausių Viekšnių kunigų, o kad lotyniškas,
neperskaitomas įrašas, žmonių kiek ir primirštas.
To nepasakytum apie kunigo J. Zaleskio kapą: „Garbės kanauninkas kunigas Juozapas
Zalėskis. 1838—1910. Išbuvęs Viekšnių džiakonu 38 m. Viekšnių klebonu 41 metus”. Anot
M. Biržiškos: „Doras, bet šaltas, kunigo pareigas ėjo sąžiningai. Parakvijonys reiškė jam daug
pagarbos ir didžiavosi turį ponišką kanauninką, kokio artimesnieji kaimynai neturėjo. Jiems jis
buvo didžiausias autoritetas bemaž visuose reikaluose. Pamokslai, evangelijos ir giesmės vis liko
žemaitiškos, su žmonėmis ne kitaip, kaip tik žemaitiškai kalbėjo”.
Viduryje kapinių akį patraukia iš kitų išsiskiriantis metalinis paminklas: „Czionaj palaidojem
musu tiewa Waleryona Pancerzynskia isz Aszwienu — Bugiu. Amžina atilsi douk jam Pone!”
Toliau jau lenkiškai užrašytos datos: 1825. 04. 23—1889. 02. 15. Žmonės, taip pat ir
M. Biržiška, visus Pancerzynskius vadino Pančerinskiais. V. Pančerinskis — Ašvėnų
dvarininkas, Bugių dvarininko Rainoldo Daugirdo bendraamžis ir artimiausias kaimynas — tarp
jų sodybų gal tik pora šimtų metrų. Ką nors daugiau sužinoti apie visus Pančerinskius jau sunku.
Kaip tik šią žiemą sniegas gal nepataisomai sugriovė namo dalį. Sunku sužinoti, kur buvo kiti
dvarai, nes 1923 metais buvo Bugių kaimas, trys Bugių dvarai, vienas Ašvėnų dvaras, Meižių
kaimas ir du Meižių dvarai. Bugių kaime buvo 5 ūkiai su 24 gyventojais, Bugių dvaruose gyveno
ir dirbo 26, 12 ir 25 žmonės, iš viso 63. Tuo tarpu Ašvėnų dvare buvo 3 ūkiai su 67 žmonėmis.
Meižių kaime buvo 9 ūkiai su 49 gyventojais. Meižių pirmame dvare gyveno ir dirbo 23, Meižių
antrame dvare — 27 žmonės.
Remiantis M. Biržiška, įrašais antkapiuose, žmonių atminimais, galima sužinoti, kad
V. Pančerinskio žmona buvo Antanina Rūpeikaitė (1827—1906). Jų vaikai — Česlovas,
Kristupas, Feliksas, Sobieslovas. Česlovas (1827—1908) — inžinierius, baigęs Petrapilio
institutą. Dirbo Rusijoje, gal Urale, sukūrė lenkišką šeimą. Mirė Vilniuje. Kristupas Dorpate
baigė veterinarijos mokslus. Iš jo buvo daug tikimasi, todėl paliktas prie instituto. Tačiau
1900 m., būdamas Charkove, nusižudė. Feliksas (1862—1914) Dorpate baigė medicinos
mokslus ir gydė Viekšnių, Laižuvos apylinkėse. Jo kapas Viekšnių kapinėse uždengtas plačiausia
betono plokšte.
Sobieslovas — dvarininkas, po tėvo valdė Ašvėnų dvarą. Jo žmona Sofija Bondzkevičiūtė
pagimdė dvi dukteris ir 1911 m. mirė. Yra žmonių, prisimenančių Sobieslovą, tik nėra
kraštotyrininkų, kurie viską užrašytų ir paskelbtų. Kraštotyrininkų visame rajone vos keletas, o
jiems darbų begalės. Visai netyčia sužinojau, kad Marškonės dvaras buvo išdalintas Lietuvos
savanoriams ir įkurtas vien savanorių Marškonės kaimas. Melioratorių laikais kaimas buvo
pavyzdingai sunaikintas, bet žmonės žinomi, jų vaikai daug ką galėtų papasakoti, gal parodyti
nuotraukų, dokumentų. Darbas ne vienam žmogui. Reikalingi sąžiningi, darbštūs
kraštotyrininkai.
Dar minimas Vitalis Pančerinskis (1853—1917), gal Sobieslovo pusbrolis. Jo žmona — Adelė
Liodzinskaitė iš Viekšnių. Vitalio ir Adelės vaikai — Edvardas ir Genovaitė. A. Pančerinskienė
su vaikais kurį laiką gyveno atskirai nuo vyro tėvų namuose Viekšniuose. Vaikams mokantis
Šiaulių gimnazijoje, gyveno kartu Šiauliuose. Vėliau grįžo į Viekšnius. Mirė 1936 m. Edvardas
po gimnazijos baigė medicinos mokslus Kijevo universitete, buvo, pasak M. Biržiškos,
medicinos kandidatas. Kurį laiką gyveno savo ūkyje (kol kas nežinau, kur), o nuo 1933 m.
Viekšniuose. Gydė Viekšnių apylinkėse. Genovaitė ištekėjo už inžinieriaus Radavičiaus. Pasak
M. Biržiškos, gyveno „apie Viekšnius ūkyje”. Kur, bijau spėlioti, nes nežinau dar, kuri
70