3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Šiurkus T. Talentingas menininkas: [Antanas Kazlauskas] // Vienybė. — 1974. — Birž. 8. —
Tekste: Gimė 1905 m. Padvarėlių kaime prie Akmenės. Baigė Viekšnių mokyklą. Joje piešti ir
lipdyti mokė P. Brazdžius. A. Kazlauskas nulipdė Mindaugo biustą, kuris išliko.
Strakšys A. Paragiuose // Vienybė. — 1974. — Spal. 26. — Tekste: Vilniaus dailės darbų
kombinato architekto Donato Daukšos Lazdynų Pelėdos sodybos restauravimo projektas. Dirbo
Klaipėdos dailės kombinatas. Ekspozicijos autoriai — Telšių muziejaus darbuotojai Antanas
Ramonas ir Vytas Valatka.
Rajonas švenčia pergalę // Vienybė. — 1975. — Geg. 13. — Tekste: 1975 05 08 atidengtas
paminklinis akmuo Pakalupės kaime prie Viekšnių geležinkelio stoties. 1944 10 09 čia mūšyje
žuvo 51-osios armijos 120 karių, taip pat N. Minajevas, P. Šilovas.
Rajonas švenčia Pergalės trisdešimtmetį // Vienybė. — 1975. — Geg. 15. — Tekste: Ir apie
paminklinio akmens Pakalupės kaime atidengimą.
Rozga Leopoldas. Lapkritis Paragiuose // Vienybė. — 1975. — Lapkr. 29.
Mėčienė R., Vilimienė J. Po rajoną // Vienybė. — 1976. — Liep. 17.
Muturas Algimantas. Saugokime archeologijos paminklus // Vienybė. — 1979. — Liep. 24.
— Tekste: Gyvolių, Viliošių piliakalniai, Santeklių, Klyšių, Viliošių senkapiai.
Šulcienė D. Kai norai geri // Vienybė. — 1980. — Spal. 14. — Tekste: Viliošių piliakalnis,
Viliošių ir Klyšių senkapiai.
Šeržentienė Danutė. Kur piliakalniai rymo: Kraštotyros ir paminklosaugos baruose //
Vienybė. — 1981. — Gruod. 26. — Tekste:
Šiūruoja supa vėjas pageltusias smilgas kalno papėdėje, ir surūdiję papartėliai taip liūdnai prie
žemės prigludę. Jau ruduo baigėsi...
Tylu ir kalnelyje, Viliošių senkapiais pavadintame. Tik lapus numetęs galingas ąžuolas po
Dabikinės slėnį dairosi, Viliošių kaimo senolių atminimą bei ramybę saugo. Nuo senkapio į
dešinį Dabikinės krantą pažvelgus, ir Viliošių piliakalnis matyti. Jis dar Pilale vietinių gyventojų
vadinamas. Toks neišvaizdus šiokiu metu, plačiai išsiliejusios upės viksvynuose įsibridęs. Ir
senkapis, ir piliakalnis gal dėl kuklios savo išvaizdos ir turistų dėmesio tiek nepatraukia. [...].
Mėgsta turistai mūsų senuosius Viekšnius. Šią vasarą čia juos svetingai sutiko pirmojo
lietuvių aviatoriaus A. Griškevičiaus memorialinis muziejus ir etnografinė ekspozicija gretimame
kambarėlyje. Jo įkūrimo iniciatoriai — dideli kraštotyrinio darbo entuziastai A. Gedvilas ir A.
Sriubaitė — visuomenininkai, tačiau visad maloniai aprodo muziejų, pabūna gidais, keliaujant
po žilą, Viekšnių praeitį. Nepriekaištingai tvarkomi A. Griškevičiaus ir anksti užgesusio poeto L.
Skabeikos kapai. Ateinančią vasarą bus pradėtas restauruoti šios gyvenvietės centre Vytauto
paminklas. Džiugu, kad ir gyvenvietės Tarybos vykdomajam komitetui, ir visuomenininkams
nėra svetimi paminklų tvarkymo reikalai.
Nuo Viekšnių į vakarus, Žibikų miške, ilsisi legendinis Meilės arba Juodasis mitologinis
akmuo. Čia jau liūdniau. Kad ir žinai tą miškelį, bet surasti jame akmenį sunku — nėra jokios
rodyklės. O tas akmuo — ne šiaip sau riedulys, tai — pagonybės laikų palikimas, nors daug jo
paslapčių dar ir neatskleista. Vis dėlto tokių riedulių ne taip jau daug Lietuvoje. Tačiau Viekšnių
apylinkės Tarybos vykdomasis komitetas jau davė žodį, kad ateinančią vasarą kelią prie Juodojo
akmens parodys graži ąžuolinė rodyklė.
Antroje kelio pusėje — taip pat žilos praeities liudininkai — Žibikų senkapiai. Dar išlikusi jų
akmeninė tvora, bet jau taip storai samanomis akmenys apaugę, kad ir paparčio krūmui to
sluoksnio įsikibti užtenka. Nedaugelis pravažiuojančių žino, kad tie senkapiai Švedkalniu ar
Švedkapiais senųjų gyventojų vadinami. Gal ir tikrai priglaudė ši žemė ne vieną atėjūną iš
anapus Baltijos, Žemaičiuose paplėšikauti užsimaniusį...
7