3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

otmistrui nesisekė ūkininkauti. Senatvėje, gyvendamas savo senoje sodyboje, turėjo prašyti
vaikų pagalbos, nes laukai buvo apleisti, trobesiai seni, o nederlius visai pribaigė. Palikęs žmoną,
1818 m. išsidangino į Viekšnius, pas sūnų. Čia ir mirė.
Prie pat koplytstulpio — Juozapo sūnaus Antano Daugirdo (1788—1856) antkapio akmuo su
jau sunkiai įskaitomu įrašu. Gal todėl M. Biržiškos knygoje klaidinga gimimo data. A. Daugirdas
1818 m. pirko žemes, kurios vėliau buvo vadinamos Antanavo dvaro žemėmis, dar miškų, o
1827 m. ir Bugių dvarą.
A. Daugirdas buvo girininku Vilniaus, vėliau Breslaujoje ir Zarasų apskrityje. 1841—1846 m.
Šiaulių apygardos miškų urėdu. 1846—1852 m. jau gyveno savo Antanavo dvare, 1852—
1856 m. Bugių dvare.
Sunku patikėti, kad po šia gerokai į žemę susmegusia akmens plokšte palaidotas rūstus
viršininkas, despotiškas, smulkmeniškas, bet teisingas tėvas ir šeimininkas, prieš kurį ne tik
tarnai, bet ir šeimos nariai drebėjo. Girininko uniforma tada buvo sidabru siūta, prie jos priklausė
kalavijas, pentinai ir trikampė kepurė. Važinėjo karieta arba „koču” — svyruokliniu briku.
Laiškus rašydavo ant balto popieriaus paauksuotais kraštais, beje, tais laikais rašalu ir žąsies
plunksna. Kaip ir dauguma to meto dvarininkų, kalbėjo lenkiškai žemaitišku žargonu,
pridėdamas dar ir rusiškų žodžių.
Apie A. Daugirdą ir jo dvarą parašyta knyga — V. Daugirdaitės-Sruogienės mokslinio darbo,
1938 m. išspausdinto leidinyje „Senovė”, antras leidimas: V. Daugirdaitė-Sruogienė. Žemaičių
bajoro ūkis 19 amžiaus pirmoje pusėje. — 2 leid. — V, 1995. — 144 p. Ką čia minėjau apie
Daugirdus, yra iš šios knygos. Deja, niekam nerūpėjo tą knygą bent parodyti mūsų krašto
gyventojams. Pats ją gavau tik Šiaulių bibliotekoje. Knyga svarbi ne tik S. Mažrimaitei ir
kitiems, kurių protėviai minimi, bet ir krašto istorijai, nes kruopščiai aprašyta tai, ko jau
neįmanoma sužinoti. Net šiandieniniams šunų „mylėtojams” būtų naudinga žinoti, kad bajoras,
dvarininkas pirko vaistus Viekšnių įnamei nuo savo šuns įkandimo.
1847 m. A. Daugirdas savo kalendoriuje užrašė: „Viekšnių klebonijoje kiek įsismaginau
išgėręs su kaimynais F. ir P. Kontrimais. Paskui užėjęs pas Joselį, sutikau... Pirmą pažintį padarę
išgėrėm porterio ir šampano. Nuo to vyno visiškai nustojau sąmonės ir jėgų. Pirmą kartą savo
gyvenime pagiriomis sirgau. Daugiau taip nedarysiu”. O buvo tuomet gal 59 metų.
Viename laiške „pasisako jausiąsis visai laimingas, jei paliksiąs vaikams savo ilgų metų darbo
vaisius ir ramiai baigsiąs gyvenimą kur nors arti bažnyčios. Jis svajojo apie bernardinų bažnyčią
Telšiuose, bet tam jo norui nebuvo lemta išsipildyti, nes jis mirė savo dvarelyje”.
A. Daugirdo vaikai — Adomas, Julija, Aleksandras, Rainoldas, Konstancija. Adomas (1811—
1868) — Klyšių dvarininkas, palaidotas Akmenėje. Konstancijos (apie 1812—1897) antkapis,
gerokai į žemę susmegęs akmuo, netoli tėvo kapo. Aleksandras (1815—1901) — valstybės
tarėjas, palaidotas Vilniuje. Apie Juliją dar nieko nežinau.
Rainoldas Daugirdas (1826—1906) — Bugių dvarininkas, palaidotas Viekšnių kapinių
viduryje. Daugirdams, matyt, patiko Pavirvytės Paulavičiūtės. Rainoldas pasipiršo Edvardo
Paulavičiaus seseriai, bet gavo neigiamą atsakymą ir tokio „įžeidimo” ilgai nepamiršo. Vėliau
vedė Juozepą Matusevičiūtę (1838—1904), palaidotą čia pat. Jų sūnus Kazimieras Daugirdas
(1865—1946. 10. 29) vedė to paties E. Paulavičiaus nebe seserį, o dukterį Jadvygą. Kazimiero ir
Jadvygos duktė Vanda Daugirdaitė, gimusi 1899. 08. 16 Piatigorske, daugumai Viekšnių krašto
gyventojų gerai žinoma kaip rašytojo Balio Sruogos žmona, mokslininkė, kelių knygų ir
daugelio kitų publikacijų autorė. K. Daugirdas palaidotas greta tėvų.
Tėvų darbus tęsia Dalia Sruogaitė, K. Daugirdo anūkė. Šiemet žurnale „Kultūros barai”
(Nr. 2), jos straipsnyje „Netikslumai tekstuose apie Balį Sruogą”, yra ir mums įdomių žinių:
„Vasaras Sruoga praleisdavo uošvio Kazimiero Daugirdo ūkyje, Būgiuose prie Viekšnių, kur iš
Būgių miško medžių tenai buvo suręsta garsioji „vila”, vėliau išardyta ir Kaune vėl sustatyta.
Tarp senų rastų kvepėjo Kamanų pelkių samanos, ir žiemą būdavo joje taip smagu, kad arbata,
vos stiklinėn įpilta, apsitraukdavo leduku”.
Gal prieš 20 metų Žemaitiją nusiaubė vietovardžių normintojai. Administracinio-teritorinio
suskirstymo žinynui, ko gero, visai neatsižvelgiant į vietos žmonių kalbą, buvo pateikta daugybė
pakeistų — „sunormintų” vietovardžių. Kad yra prie Skaudvilės Būgai, Ignalinos rajone
Būgeliai, Biržų rajone Būginiai, prie Pandėlio Būginiškiai, tai ir mes, visą gyvenimą rašę Bugiai,
69