3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

išmokyti jį kalbėti prancūziškai. Bet „Morienės mėginimas mane mokyti greit pasibaigė”. Matyt,
vaikystėje M. Biržiška gerokai bijojo tikros grafaitės, nors vėliau ją ir vadino „gerąja”. Rašė:
„Daubiškių dresūra vėliau man nekartą patarnavo santykiuose su žmonėmis, ypač su
svetimtaučiais”. Tų „gero tono taisyklių” „nemėgau, kai kam jutau kiek ironijos ir vengiau, kiek
galėdamas, su Moriene susitikti, gerai pasijusdamas tiktai „savame” antrajame aukšte, iš dalies ir
Moro kabinete”. Gal todėl ir Morienė „kurį laiką rimtai buvo susirūpinusi, ar aš be kurpiaus
amato kam kitam tiksiąs. O aš tikrai kai kam netikdavau. Pavyzdžiui, verčiamas jodinėti be
balno, jodamas nuslinkau arkliui per užpakalį ant žemės, jis mane spyrė ir tuo baigėsi mano
raitelio karjera”. Nepaisydamas tų vaikystės atsiminimų, M. Biržiška savo knygoje rašė: „Ne tik
tuojau pritapo prie mūsų dvarininkų draugystės, kad ir būdama rusė, stačiatikė, bet ir savaime
radosi jųjų priešakyje. Gražiai mokėdama bene keturias Vakarų Europos kalbas (prancūzų, anglų,
vokiečių ir italų), ji greit pramoko ir lenkiškai, tikriau, sudarė iš rusiškų ir lenkiškų žodžių
kažkokią savotišką kalbą. Gyvenimo nepatyrusi, nepaprastai gera, visada pasirengusi kam padėti,
gražiai apsiskaičiusi ne tik literatūroje, bet ir istorijos, visuomenės ir kitose srityse, švelni,
subtili, ji buvo vienintelė mūsų apylinkėje grafienė (tikriau grafaitė), natūrali dvarininkų vadovė,
visų gerbiama ir daugelio išnaudojama. Nevieno kaimyno vekselius teko jai išpirkti, nevienam
padėti, o kai prieš pat mirtį jos būklė buvo pasvirusi, niekas, išskyrus gimines, nesiskubino jai
padėti”.
Darijai mirus, vyras dvarą pardavė, išsikėlė į Viekšnius, paskui Rusijon. 1915 m. tuos
gražiausius rūmus sudegino vokiečiai. Po poros metų mirė ir Antanas Moras. Jų augintinis Ignas
Moras kurį laiką buvo žinomas kaip bankininkas. Morai savo dvare buvo įkūrę vaikų
pamestinukų prieglaudą, tačiau tiek jų, tiek Morų likimus jau uždengė tas užmaršties rūkas. Iš
viso liko keletas Daubiškių dvaro pamatų akmenų, gal kurie nors parko medžiai ir apleistas
Darijos Morienės kapas.
Dienomis galima vaikščioti nuo kapo prie kapo, ilgam sustojant prie vieno ar kito pamąstyti,
kaip greit praeina žemiškoji garbė. Štai vienas iš didžiausių kapinėse metalinių kryžių. Apie jį
savo knygoje rašė M. Biržiška, juo vis susidomi kalbininkai, bet jau nieko nežinoma apie čia
palaidotąjį. Baigia nykti ir kapas. Išliks tik brolio Mykolo eiliuotas tekstas kryžiuje:
Czionaj ils nej bajoras, nejgi ponas,
Bet tyktaj ukininkas Szujpis Jonas.
Szis pamenklas Jam nu brola Mikola,
Už jo mejle ir douta moksla skola.
Kur jo dusze, to itniwienas ne žina,
Todiel Dieve! Douk jej atilsi amžina.
1824 m. lejpa m. 4 d. gim.—1885 m. rugsieje m. 17 d. mir.
Tikriausiai neatskleidžiamą paslaptį slepia kitas metalinis kryžius su įrašu: „Cze els klebons
tabolskas bazniczes Benediktas Koncewicze, giemes 1836 m. 30 spale, mere 1883 m. 8 d. kowa.
Bowa gimema Weiksznu parapiyes”.
Pirmą kartą pamatęs, negalėjau patikėti savo akimis — tos varnų apterštos kryžiaus liekanos
visai netoli Biržiškų kapo rodo, kad čia palaidoti žinomi Pavirvytės dvarininkai Edvardas
(1837—1894) ir Marija (1840—1905) Paulavičiai. Edvardas buvo mokytojas, vėliau direktorius
Kališo realinėje mokykloje. Į Pavirvytės dvarą parsivežė jam dovanotą Kališo realinės mokyklos
biblioteką ir įsteigė kilnojamą skaityklą. Ja naudojosi ir Biržiškos. Apie tai daug rašė M. Biržiška
savo knygoje, taip pat ir atskirame skyriuje „Pavirvytės bibliotekoje”. Gal čia palaidotas pirmasis
krašto bibliotekininkas? Ir be tyrimų jau dabar galima pasakyti — jei ne pirmasis, tai tikrai
vienas iš pirmųjų.
M. Biržiškos knygoje yra šio antkapio pašventinimo (apie 1910 m.) nuotrauka. Dalyvavo
daug skrybėlėtų damų ir visai dar jaunutė Vanda Daugirdaitė, vėliau Sruogienė.
Netoliese matau kryžių su įrašu: „Vincentas 1927. 10. 27. Ona 1934. 11. 12. Juodeikiai”.
Paskaitinėjęs M. Biržiškos knygą, išsiaiškinau, kad jie ir buvo daugumai viekšniškių žinomo ir
mėgiamo „Joudėikiu pušyneele” savininkai.
Šioje kapinių vietoje akys negali neužkliūti už mūrinio koplytstulpio. Čia palaidotas
seniausias iš krašto Daugirdų — Juozapas Daugirdas (1754. 04—1819. 04. 08). Lydos apskrities
68