3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Ne vieną vėlyvą vakarą, kai nutyla senųjų Viekšnių kapinių varnos ir šią ramybės vietą
paskubomis apleidžia visi gyvieji, ilgam sustoju prie mokyklos ir net suolo draugės Augutės
kapo.
Skaičiuojant metais, tai buvo taip seniai, ketvirtoje klasėje, paskutinę dieną prieš vasaros
atostogas. Pirmame suole, prieš mokytojos stalą, Augutė ir aš. Po paskutinės pamokos,
nepamenu, katras iš mudviejų, pradėjome neįprastą žaidimą — atsisveikinimą. Kaip į gyvus
kreipėmės į mokytojos paliktus ant stalo pieštukus, parkerį, kitus daiktus. Augutė bučiavo juos,
dėkojo už tai, ką jie padarė gero. Įsižaidėme tarsi pagauti kokio keisto jausmo. Mačiau tik tokias
keistas jos akis... Vasarą praleidau toli, kaime už Obelių. Grįždamas jau Šiaulių geležinkelio
stotyje sužinojau, kad Augutė žuvo. Vienuolikos metų.
Kai po daugelio klajonių metų grįžęs antkapyje pamačiau Augutės nuotrauką, nebepažinau.
Akyse tik tas atsisveikinimas. Prisimenu aš, prisimena Vidmantas, gal dar kuris iš klasės, bet
viskas jau kaip rūke. Rūke pradingsime ir mes. Jei yra pomirtinis gyvenimas, ar sutiksime jame
Augutę? Jei sutiksime, tai kokią — amžinai jauną, ar tokią kaip mes? Jei jauną, kaip
pasiteisinsime, kad po jos mirties gyvenome šitiek metų ir nieko nenuveikėme? Ar buvo verta
gyventi? Ar bus kam prisiminti mūsų kapus, ar pradings jie kaip ne vienas šiose kapinėse?
Augutės kapas pietiniame kapinių pakraštyje. Čia pat Venta ir viena iš mėgiamiausių vaikų
maudymosi vietų. Maudėsi čia ir Augutė, bet kiek vandens Venta nutekėjo nuo tada...
Kapinių takeliu, pro neatmenamai seniai pasvirusį mūrinį koplytstulpį ateinu prie ilgamečio
vaikystės draugo Alberto ir jo brolio kapų. Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai
brangiausių žmonių, draugų daugiau ne gyvenime, bet kapuose. Ne vienam anksčiau gūdžios
kapinės virsta atsiminimų kupinais nameliais, o tikrieji namai — vienišumo vieta. Skaudžiausia,
kad tai suprantame per vėlai — kai patiems taip.
Visai čia pat, tik nusileidus šlaitu žemyn, mano senelio kapas. Bet jo nėra. Ant senelio kapo
šlaitu žemyn užslinko kitų kapų antkapiai. Tiesiai ant senelio kapo stovi kito kapo antkapis. Net
kelis kitus kapus, antkapius tvarkyti mūsų šeimai atrodė šventvagiška, o palaidotųjų artimieji
nesusiprato... Belikome tik du žinantys. Po mūsų atsiras dar vienas nežinomas kapas — mūsų
senelio kapas.
Vėl pakilus šlaitu, pietrytiniame kapinių pakraštyje, akį traukė bene 1951 metais
išsižudžiusios šeimos penki kapai. Dabar čia jau lygi vieta. Čia pat, netoli aukšto obelisko jaunai
mirusiai P. Vaiciekauskienei, yra Aleksandro Moro (1813—1898) kapas. Aleksandras buvo
Tryškių apylinkės dvarininko, kartu Vilniaus universiteto dvarų ūkvedžio Mykolo Moro (mirusio
1830 m.) sūnus. Baigė Kražių gimnaziją ir apie 60 metų dirbo Šiaulių pavieto bajorų maršalkos
raštininku ir sekretoriumi. Mykolas Biržiška savo knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir
Šiauliuose”, išleistoje 1938 m., rašė, kad A. Moras „pasižymėjo nepaprastu dorumu ir, be kita ko,
domėjosi lietuvių raštija; kiek žinau, jis turėjo asmens pažintis su vyskupu Valančium, Daukantu,
Ivinskiu ir gaudavo iš jų žemaitiškųjų raštų... Aleksandro liko reikšmingi Šiaulių ir plačios
apylinkės istorijos užrašai”. Žinoma, kad Aleksandras padėjo kalendorių leidėjui L. Ivinskiui,
pats per pažįstamus platino jo 1878 m. išleistą kalendorių. L. Ivinskiui mirus, aprašė jo
gyvenimą, bet, atrodo, niekur to aprašymo neišspausdino.”
Prie Aleksandro Moro kapo buvo pastatytas medinis kryžius su įrašu lenkų kalba. Netoliese
turėtų būti ir jo sūnaus, Daubiškių dvarininko Antano Moro (1846—1917) žmonos Darijos
Vasiljevnos Olsuvjevaitės-Morienės (1836—1911) prieglaudos vaikų kryžius su įrašu lenkų
kalba. Kur jis ir Aleksandro Moro kapas, jau nerandu. Liko tik M. Biržiškos prisiminimai:
„Aleksandras Moras yra palaidotas Viekšnių katalikų kapuose, o čia pat už mūro, stačiatikių
kapuose, ir geroji Morienė... Jos karstas randasi greta jos uošvio, bet jau anapus mūro —
stačiatikių kapuose. Katalikų pusėje randame ir jos prieglaudos vaikų kryžių”.
Iš tolo matyti ant kiek aptrupėjusio kryžiaus —„Darya Moro”. Darija buvo grafaitė, caro
Aleksandro II žmonos freilina. Šiauliuose pas giminaičius Zubovus susipažino su dešimčia metų
už ją jaunesniu Antanu Moru, už jo ištekėjo ir atvyko gyventi į Daubiškius.
Iš pradžių Morai gyveno senuosiuose dvaro rūmuose. 1888 m. pastatė naujus, kurie iki 1915
metų buvo gražiausi rūmai apylinkėje. Morai savo vaikų neturėjo, įsūnijo svetimą. Įsūniui Ignui
paaugus, Morai pradėjo kviestis pas save kaimynų dvarininkų vaikus kartu su Ignu mokytis. Pas
Morus gyveno, mokėsi ir pramogavo ir M. Biržiška. Pati Darija Morienė kurį laiką bandė
67