3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Bučaitė S. Šeštinės // Vienybė. — 1992. — Birž. 20. — Tekste: „Anot ponios Pralgauskienės,
jos jaunystės laikais Kairiškių Apžadų kapeliuose susirinkdavo daug žmonių, atvykdavo ir ponai
Sirutavičiai. Būdavo didžiulės gegužinės...”
Čibirienė Janina. Šeštinės // Vienybė. — 1993. — Geg. 15. — Visas tekstas:
Krikščioniška šventė Šeštinės — Kristaus žengimo į dangų paminėjimo diena. Dalyvaudami
šeštinių procesijoje, tikintieji palydėdavo drauge su apaštalais dangun žengianti Atpirkėją.
Ši šventė, matyt, buvo sutapatinta su gilioje senovėje maždaug tuo metu švęsta
gyvulininkystės švente.
Šeštinės švenčiamos šeštąjį ketvirtadienį po Velykų. Pirmadienis, antradienis ir trečiadienis
prieš Šeštines — vadinamos Kryžiavos dienos. Tomis dienomis tikintieji giedodavo litaniją prie
atskirai pastatytų kryžių arba kapinaitėse. Pagiedoję litaniją, giedodavo giesmę, prašydami
giedros ar lietaus, gero derliaus, sveikatos. Po to visi tylomis sukalba po trejus, penkerius ar
septynerius poterius. Per Kryžiavas dienas nebuvo dirbama kai kurių žemės ūkio darbų, ypač
stengdavosi nesėti daržų, nesodinti bulvių. Šeštinių šventėje šeimininkė savo šeimynai virdavo
po 6 pyragiukus, kiaušinius ar šešias kiaulės kojas su žirniais, gruce, nes tikėjo, kad kiaulės gerai
vesis ir miltų nepritrūks. Šeštinės — mažiukų šventė. Nelaimingas tas piemenėlis, kuriam
tekdavo ganyti Šeštinių dieną. Tėvai stengdavosi jį kaip nors pavaduoti.
Tokie „Šeštinių atlaidai” rengiami Kairiškiuose, ant Apžadų kapelių.
Apžadų kapeliai atsirado labai seniai. Kaip prisimena vyresnieji vietiniai gyventojai (jų
proseneliai pasakoję), ant kalnelio prie vienos pušies piemenims pasirodydavęs Marijos
atvaizdas. Taip prie tos pušies ir pradėjo melstis. Tačiau atsirado tokių, kuriems tai nepatiko, ir
liepė tą pušį nukirsti, tačiau Marijos atvaizdas pasirodydavęs ir ant kelmo. Ant to kalnelio,
nukirtus pušį, liko mažytės pušelės, kurios šiandien jau yra matomos iš tolimiausių kaimų. Taip
ši vieta tapo lyg ir mažyčiu „Kryžių kalneliu”, ant kurio žmonės statė savo kryžius, tikėdamiesi,
kad Kristus, žengdamas į dangų per Šeštines, nuneš jų slapčiausius norus, suteiks sveikatos.
Ši Šeštinių šventė — atlaidai bus rengiami gegužės 20 d. (ketvirtadienį), nuo 16 val.,
Kairiškiuose ant Apžadų kapelių. Po pamaldų bus rengiama gegužinė — koncertas. Gros kaimo
kapela „Gunda” iš Mažeikių. Bus autoparduotuvė ir prekybiniai kioskai.
Į šią šventę pastaraisiais metais atvyksta daug žmonių iš Ventos, iš Viekšnių, Mažeikių ir visų
aplinkinių kaimų. Tikimės, kad ir šiemet prie Apžadų kapelių susirinks gausus būrys ir mažų, ir
didelių, ir jaunų, ir vyresnių.
Deja, už koncertą gegužinę teks ir pinigus mokėti muzikantams,
Janina ČIBIRIENĖ. Kairiškių kultūros namų direktorė.
Imbrienė Vilhelmina. Nepamirškime protėvių // Vienybė. — 1993. — Geg. 22.
Jonikienė Roma. Už vartų — istorija // Vienybė. — 1995. — Lapkr. 4. — Tekste:
Tautodailininkas iš Akmenės Stasys Adomaitis ėmėsi perpiešti, nufotografuoti metalinius
kryžius, vartus, taip pat ir Viekšnių senosiose kapinėse.
Kerys Bronius. Randevu Viekšnių kapinėse // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 10, 14, 17, 21,
24, 28; Rugs. 4. — Visas tekstas:
„Kiekvienas žmogus kaipo toks — vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis. Galbūt
todėl kiekvienas žmogus turi ką nors palikti po savęs. Sūnų, knygą ar paveikslą, ar paties
pastatytą namą, arba bent porą vyžų, arba sodą, išaugintą savo rankomis. Ką nors, ką gyvenime
lietė tavo pirštai, kur po mirties ras prieglobsti tavo siela. Žmonės žiūrės į tavo išaugintą medį ar
gėlę, ir tą minutę tu būsi gyvas”, — kalbėjo Viktoras Gerulaitis savo radijo laidoje „Tautos
gaida”. Būna, kad negali nieko palikti po savęs. Kai visai blogai, atrodo, nebeįmanoma toliau
gyventi, einu į kapines, prie draugų kapų ir tikinu save, kad dar galima kentėti, nėra taip blogai,
kaip jiems. Gyventi, matyti saulę, supančią gamtą, nors ir labai kenčiant, vis tiek geriau negu
mirti.
66