3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Subačienė Zita. Ten, kur Venta // Šiaulių kraštas. — 1994. — Liep. 20. — Tekste:
Sunku surasti Lietuvoj vietą,
Nors ir žibėtų rasa ant rūtų,
Kur už tėvynę kraujo nelieta,
Kur padavimais garsi nebūtų.
Maironis
Kiek yra piliakalnių prie Ventos?
Ventos apylinkėse susiėjo kuršių, žemaičių ir žiemgalių gyvenamos žemės. Kuršius nuo jų
rytinių kaimynų skyrė Ventos upė, o nuo skalvių pietuose — didžiuliai miškai ir pelkės. Kuršiai
buvo turtingiausia gentis, ji valdė gintaro prekybą su Romos imperija, todėl beveik visos į baltų
kraštus atvežtos romėnų monetos ir prekės liko jos teritorijoje (A. Butrimas). Savo mirusiuosius
kuršiai degino.
Į rytus nuo Ventos gyveno žiemgaliai. Jų kapai nėra tokie turtingi kaip kuršių, juose mažiau
ginklų, tačiau gausu žemdirbystės įrankių. Matyt, jie apsigyvenę derlingose Mūšos baseino
žemėse, buvo puikūs žemdirbiai. Mirusiųjų jie nedegino.
Žemaičiai gyveno Ventos, Virvytės, Minijos aukštupiuose. Tai buvo pati karingiausia gentis,
jų kapuose randama daug ginklų, mirusieji laidojami su žirgais. Žmonės šiose vietose gyveno iš
senų laikų. Kuršėnų apylinkių smėlio kasyklose rasti du geležies amžiaus kapynai. Vienas
gilesnis kapas turėjo akmenų sienas. Bacaičių dvaro laukuose prie Ventos rasta titnago skeveldrų,
molinių indų šukių. Gargždelių dvare, netoli Kuršėnų, 1847 m. rastas iš akmenų sukrautas
rūselis, kuriame rasti sulenkti žmogaus griaučiai. Toks laidojimo būdas priskiriamas ankstyvajam
bronzos amžiui (B. Kviklys). Ir ne tik Kuršėnų laukuose. Žemė saugojo daug istorijos paslapčių,
kurias pamažu įmena archeologai. Jų dėka mes ir sužinome, kad senieji amžiai buvo neramūs,
dažnai kruvini. Tai ir gotų žygiai per baltų žemes bei kiti neramumai tautų kraustymosi metu, ir
vikingų puldinėjimai, bet daugiausia kančių baltų gentims atnešė Ordinas. Kalavijuočių (ant jų
apsiaustų buvo išsiuvinėti raudonas kryžius ir kalavijas) agresija į baltų žemes buvo tokia
galinga, jog iki 1230 m. latviai ir estai buvo nukariauti. Į lietuvių žemes kalavijuočiai pirmąkart
įsiveržė 1229 m., bet, matyt, gavo stiprų atkirtį, nes septynetą metų nesirodė.
Senas kovas mena piliakalniai, ant kurių senovėje stovėjo stiprios pilys. Tai ir Šilėnų,
Ramučių, Rekčių piliakalniai prie Ventos į šiaurę nuo Kuršėnų, ir du piliakalniai Papilėje: vienas
netoli tilto, jį supo Venta su upeliu, o iš pietinės pusės — pylimas, išlikęs iki šių dienų. Kitas,
įrengtas iškyšulyje į rytus nuo pirmojo. Papilė minima 1253 m. Vartbergės kronikoje, kur
kalbama apie Ordino žygį prieš lietuvius. Ir Gyvolių (Švedkalnės), ir Daubarų piliakalniai netoli
Ventos. Kitoje Viešetės pusėje gerokai sunaikintas, imant žvyrą, stovi antras Daubarų piliakalnis.
Netoli jo upelio šlaite — senkapiai. Vieną iš ten rastų kaukolių antropologai mano esant
mongoliškos kilmės. Kur Gilupis įteka į Ventą, stovi Jautakių piliakalnis. Manoma, kad ant jo
kažkada stovėjo aukuras. Netoli Leckavos stovi didelis 190 m ilgio, 35—50 m pločio Mantvydų
piliakalnis, o nuostabiai gražioje vietoje, kur Vadakstis įteka į Ventą, kažkada stovėjo kuršių
pilis.
Zabiela G. Lietuvos medinės pilys. — Vilnius, 1995. — P. 198, 203, 211. — Tekste: XI—
XV a. pradžios piliakalnių sąrašas. Gyvolių piliakalnis: Aikštelė keturkampė, 1000—2000
kvadratinių metrų, perimetras 100—200 m., kultūrinis sluoksnis, gynybiniai įrenginiai iš vienos
pusės, pylimas, griovys, pylimo aukštis nuo aikštelės 1—2 m., iš išorės 2—5 m., šlaitai statūs, jų
aukštis 10—20 m., gamtinės kliūtys iš trijų pusių.
Vaitkevičius V. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. — Vilnius, 1998. — 744 p. —
Tekste: Gyvoliai: Piliakalnis. Padavimai: 1. Senų senovėje ant piliakalnio degdavo šventoji
ugnis, kurią saugodavo ir prižiūrėdavo vaidilutės. Čia buvo šventykla. 2. Baudžiavos laikais ant
piliakalnio buvo baudžiami, mušami žmonės. — Nurodyta literatūra.
60