3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

L. Kšivickis pirmasis apžiūrėjo ir Gyvolių piliakalnį. Vėliau piliakalnį tyrinėjo P. Tarasenka,
1948 ir 1966 m. Istorijos institutas, piliakalnis aprašomas „Lietuvos TSR archeologijos atlaso”
antrojoje dalyje, išleistoje 1975 m. Piliakalnis ištirtas nepakankamai — piešiamas visai ne tokios
formos, aprašymuose yra netikslumų, nenustatytas piliakalnio amžius. Nežinomas ir tikras jo
pavadinimas. Rajone piliakalnis vadinamas Švedkalniu. Apie tokius pavadinimus L. Kšivickis
rašė: „Daugelį piliakalnių žmonės „Švedų kalnais” yra pavadinę. Ypač inteligentai pasirodo yra
nežinėliai! Paprastai jie nežino, kaip liaudis šį ar aną piliakalnį vadina. Jie tenkinasi vien „Švedų
kalno” vardu”.
Piliakalniais vadinamos atskiros kalvos arba aukštumų dalys, rečiau lygių laukų dalys, kurios
turi žymių, jog kadaise žmonės joms suteikė dirbtinę išvaizdą (Tarasenka P. Lietuvos piliakalniai.
V., 1956). Minėtame atlase Gyvolių piliakalnis skiriamas ne prie neaiškių, spėjamų, sunaikintų,
bet prie tikrųjų krantinių piliakalnių. Statant krantinį piliakalnį, dažniausiai parenkama kalva ar
šiaip aukštesnė vieta prie upės. Vienas piliakalnio kraštas sutapatinamas su krantu, dažniausiai
aukštu skardžiu, iš kitų pusių — nuo pakrantės galuose ir slėnio — piliakalnis atskiriamas giliais
perkasais-grioviais ir pylimais. „Kartais krantino tipo piliakalniai būdavo sustiprinami tik
perkasu arba pylimu, kurie atskirdavo piliakalnių aikštelę nuo kitos kyšulio dalies... Tačiau
dažniausiai šio tipo piliakalniai būdavo sustiprinami perkasu ir pylimu drauge” (Tarasenka P.).
Kad nereikėtų daug kasti, buvo ieškoma į upę įtekančių upelių stačiais, aukštais krantais. „Gana
dažnai piliakalniams buvo parenkamos kalvos didelės upės ir mažo upelio santakoje”
(Michelbertas M. Senasis geležies amžius Lietuvoje. V., 1986). „Dažnai pasitaiko, kad upės
susieina smailiu kampu ir tarp jų atsiranda stati siaura aukštuma, kartais keliolika metrų aukščiau
už vandens paviršių. Šitokia paviršiaus forma lengvino pilių statymo būdą. Būtent: lyginta šonai,
atkirsta išsidavimai į santakas, kasta nuo puolamojo šono griovys ir pilta užuvaras. Ypač dažnai
gali matyti tokių tvirtumų Varduvos paupiais, kurios iš apačios turi trikampio pavidalą (pav.,
Vaidaguose, netoli Gaurės). Radau jų ir kitur, kaip šit, Gyvaliuose paliai Virvyčios upę ir
Palėvenėje.” Šios rūšies piliakalniai yra sunkiausia atrasti (Kšivickis L.).
Gyvolių piliakalnis yra pietiniame Gyvolių kaimo pakraštyje, Virvytės dešiniame, čia
rytiniame krante. Dabar Virvytė siauresnė ir teka kiek toliau nuo piliakalnio. Senvagė rodo, kad
Virvytė ne juosė piliakalnį, kaip rašoma atlase, bet tekėjo ir teka pro šalį.
B. Kviklio knygos „Mūsų Lietuva” ketvirtame tome rašoma: „Iš kelio pusės atrodo tik
paprastas žemas kalnelis, o iš rytų ir šiaurės — aukštas, besileidžiąs stačiu skardžiu į Virvytę”.
Čia dvi klaidos — ne iš rytų, bet tik iš vakarų, o iš šiaurės ne Virvytė, bet jos intakas kol kas
bevardis upelis. „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje” (1985) netgi rašoma, kad piliakalnis kitame
krante.
Piliakalnis geriausiai apsaugotas nuo puolimo iš vakarų ir šiaurės. Vakaruose Virvytė, status
kranto šlaitas, net dabar apie 25 m į viršų tenka kopti 50—60 laipsnių kampu, dažniausiai ropom.
Iš vadinamos Ubago pelkės pietryčiuose atitekėjęs šaltiniuotas upelis suko rytine piliakalnio
papėde, toliau juosė piliakalnį iš šiaurės rytų ir šiaurės, čia pat įtekėjo į Virvytę. Kuo arčiau
santakos, tuo gilyn graužėsi upelis ir atskyrė piliakalnį nuo šiauriau esančios tokio pat aukščio
Virvytės pakrantės apie 30—40 m pločio giliu tarpekliu. Šioje vietoje patekti į piliakalnį
įmanoma tik apie 15 m leidžiantis stačiu šlaitu iki upelio, persikeliant per jį, vėl apie 15 m stačiu
šlaitu ropščiantis į viršų. Upelio aukštupio link šlaitai žemėja ir piliakalnį iš rytų pusės mažiau
besaugo.
Pietiniame gale statytojams teko kasti griovį, atskiriantį piliakalnį nuo piečiau esančios
Virvytės pakrantės. Šis perkasas ir rodo, kad čia piliakalnis. Atlase rašoma, kad griovys buvęs
50 m ilgio. Pietinis piliakalnio galas buvo paaukštintas. Matyt, žemė iš kasamo griovio buvo
kelta ant piliakalnio, ir čia palei pietinį kraštą supiltas pylimas — (pagal atlasą 18 m ilgio ir 2 m
iškilęs virš piliakalnio aikštelės).
Piliakalnio viršutinė aikštelė ilgesnė pietų—šiaurės, maždaug 15 laipsnių, kryptimi. Viduryje
— 54,50 m ilgio. Aikštelės ribos dar gana aiškios. Ilgiausio, vakarinio aikštelės krašto,
sutampančio su Virvytės kranto šlaito viršumi, ilgis 45,80 m. Priešingo, rytinio aikštelės krašto
ilgis apie 42 m. Šiauriniame gale aikštelės plotis 30 m, pietiniame gale tik apie 19 m. Labiausiai
apgadinta, nukasta aukščiausia, pietinė aikštelės dalis. Pylimo nebematyti, ir pietinis pakraštys
jau žemesnis už aikštelę. Gerokai užslinkęs ir griovys.
58