3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Ruškys Vytautas. Po rajoną — dviračiais // Vienybė. — 1982. — Saus. 19. — Tekste:
Viliošių piliakalnis — miniatiūrinis. Atrodo, ta liepomis apaugusi kalvelė tilptų tarp delnų.
Bet tu prieik, kai aplink — Ventos intako Dabikinės upelio vandenys. Tarp ajerų brendame
basomis. Gal todėl, kad šis piliakalnis netoli Šiaulių—Mažeikių geležinkelio ir plento, gal kad
šalia beveik poros šimtų gyventojų Viliošių kaimas, pribridę išvystame, kaip ir pridera, šio
objekto pasą — prie betoninio stulpelio pritvirtinta ketaus plokštė byloja, jog šis paminklas
saugomas valstybės. [...]. Užsukome į vieną kitą Viliošių kaimo kiemą. Žmonių atmintis išsaugo
savo nugyvento amžiaus įvykius, gilesnė senkapių ir piliakalnio istorija jiems irgi mįslė. Beveik
išvažiuodami iš kaimelio, susitikome žvaliai išrodantį daugiau kaip 70 metų senuką P. Pukinską.
Prisiminė jis savo nugyventą amžių, savo darbus, daugiau kaip šimto metų senumo Liepojos—
Romnų geležinkelį, kurio kelių kilometrų ruožą prižiūrėjo beveik visą savo amžių. Prie jo ir
trobelę pasistatęs.
— Jei anksčiau, buržuaziniais laikais, per dieną tik vienas kitas garvežys prapūškuodavo, tai
dabar sąstatai dunda ir dunda. Juk kokie tapo Mažeikiai. Keičiasi laikai, — samprotauja senukas.
— Gal ką žinote apie čia pat esančius senkapius, — bandome pakreipti naujojo pažįstamo
mintis.
— Seni jie. Dar po karo pats kasiau vienam kryžiui duobę. Ir iškasiau odinį diržą, du
metalinius žiedus, keletą pinigų. Ant jų senosios Lietuvos herbas su vyčiu.
Žinoma, per maža žinių, tuo labiau, kad žmogus nėra išsaugojęs senienų. Tiksliai nustatyti
senkapių amžių sunku, nes vytis buvo vaizduojamas feodalinės ir buržuazinės Lietuvos herbe.
Senkapiai laukia detalesnių tyrinėjimų, laukia archeologinių ekspedicijų.
Viliošių kaime anksčiau, matyt, gausi buvusi Švažų giminė. Ir dabar tebestovi Ventos
pakrantėse medžiais apaugusios kelios jų sodybos.
— Prieš keletą metų tai vieni, tai kiti ragino keltis į gyvenvietę, — pasakoja Stasys Švažas. —
O kur aš, pensininkas, beeisiu, čia esu pripratęs.
Pripratęs prie savo medinio namo, sodo, aukštų senų medžių. Nenorėtų skirtis ir džiaugiasi,
kad tas kalbas beveik visi užmiršo, gal jau nebejudins. Raminome senuką, kad jau praėjusi
beatodairiško sodybų kilnojimo kampanija, kad sodybų kėlimas nėra savitikslis dalykas.
Svarbiausia, kad netrukdytų laukų dirbti ir patiems žmonėms būtų patogu. Juk Kuršėnų—
Mažeikių plentas čia pat, o žemdirbiams tikrai netrukdo, nes sodybos prigludusios Ventos
slėnyje.
Už kelių šimtų metrų kito Švažo, Beno, sodyba. Tos tikrai niekas neturėtų griauti ir
šeimininkų raginti kitur kraustytis. Prie svirno ir pirties pritvirtintos lentelės, skelbiančios, jog tai
architektūriniai paminklai ir yra saugomi valstybės. Bet vėl kita bėda — ar bebus verta saugoti,
nes šeimininkas tvarkosi kaip jam patogiau: svirną jau visą uždengė šiferiu.
Autoriaus nuotraukoje: Viliošių kaimo gyventojo B. Švažo pirtis — tolimos praeities
liudininkė.
Rozga Leopoldas. Akmenės rajono istorijos apybraiža. — Akmenė, 1990. — 48 p. — P. 4, 5.
— Tekste: Gyvolių piliakalnis.
Rozga Leopoldas. Akmenės kraštas. — Naujoji Akmenė: „Vienybės” redakcija, 1992. —
48 p. — P. 31. — Tekste: Keliaudami Virvytės pakrantėmis prieš srovę, pasieksime vaizdingą
Gyvolių piliakalnį, kurį, kaip ir kitas šio krašto istorines vietas, šio amžiaus pradžioje tyrinėjo
profesorius L. Kšivickis. Netoliese ir vienas iš liaudies technikos paminklų — Gudų malūnas su
vaizdingomis apylinkėmis.
Kerys Bronius. Gyvolių piliakalnis // Vienybė. — 1993. — Spal. 6. — Visas tekstas:
„Žemaičiuose kalvų vardų yra tiek daug ir tokių reikšmingų, anekdotų taip gausu, kad tiesiog
nuodėmė yra tiems, kurie ten gyvendami ir turėdami progos surankioti visas tokias svarbias
smulkmenas, leidžia joms pamažu nykti”, — rašė Liudvikas Kšivickis (1859—1941) 1928 m.
išleistoje knygoje „Žemaičių senovė”. Žemaitijoje L. Kšivickis lankėsi nuo 1890 m.
Atostogaudamas pas čia gyvenusius V. Zubovą, V. Janavičių, A. Mikševičių, susidomėjo
piliakalniais. Vėliau keliavo po Žemaitiją ieškodamas piliakalnių, rastuosius bent kiek tyrinėjo.
57