3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Kartą mama mane išsiuntė pagrybauti, liepė toli neiti, tik pereiti lieptą, į kairę, link gegužinės
aikštelės, miškelyje kazlėkų pažiūrėti. Už futbolo aikštės, kairėje, gili bombos išrausta smėlio
duobė, o toliau — buvę tarybinių karių kapai. Buvę, nes prieš keletą metų karius iškasė, išvežė į
Akmenę, ten bendrame karių kape palaidojo. Žmonės kalbėjo, kad baigiantis karui Viekšniuose
buvę smarkūs mūšiai, rusai vokiečių iš miestelio niekaip negalėjo išvaryti. Pusę miestelio
subombardavę kol pagaliau jį užėmė, o tada nugalėtojai iš to džiaugsmo kad pasigėrė — juodai.
Tuo tarpu vokiečiai nuo stoties ėmė ir sugrįžo. Nugalėtojai, naktį be kelnių iš patalo išversti, ėmė
blaškytis... Šnekama, kad tą naktį visi stoties kelio pakraščiai buvo rusų lavonais nukloti. Po to
net dviems iš jų buvo suteikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai... Taigi, tų dienų atgarsių
Viekšnių pušynėliuose dar ilgai galėjai aptikti. Pereinu aš nuo tų buvusių kapų į kitą pusę ir po
viena pušele žiūriu, kažkas žvilga. Ėmiau rankom krapštyti, ogi ten tvarkingai sudėtos dailiai
nušlifuotos žalzganos, labai panašios į gintarą plytelės. Gražumėlis! Aš jas į krepšį, į krepšį ir
namo. Išgirdusi buhalterijoje tėtės balsą, praveriu duris ir kažkodėl, pribėgusi prie Babičenkos
stalo, ištraukiu vieną plytelę. Direktorius buvo aukštas, stotingas, frontus perėjęs vyras, kad
griebs iš manęs krepšį:
— Visi lauk! Greitai!
Išbėgam. Po kurio laiko pasirodo Babičenka:
— Ar žinai, mieloji, ką tu parnešei? — klausia, — taigi čia tolas, galėjo sprogti bet kurią
akimirką, visą pieninę į orą būtų išnešęs, laimė, kad dagčiai supuvę. Viską apžiūrėjau —
nepavojinga. Ale mat tai tau, tie vaikai!..
Dabar apie Liudviką ir jo žemaitišką būdą. Tuokart pieninėje buvo remontuojamas garo
katilas. Liudvikas ir dar vienas augalotas vyras, berods, elektrikas, krapštėsi katilo viduje. Tėtis,
kaip visada, kad ir kokie darbai pieninėje bebūtų, stovėjo greta. Mama mus pakvietė pietų. Mes
nuėjome. Tik pradėjus valgyti, atlekia Liudvikas ir jo pirmieji žodžiai po septynerių metų tylos
buvo:
— Nelaimė!.. Nelaimė!
Bėgam laiptais žemyn. Katile guli susmukęs vyriškis. Tėtė su Liudviku jį iškėlė, paguldė ant
žemės, o man liepė bėgti daktaro. Lekiu kiek kojos neša, o čia pro šalį miestelio daktaras
Andrius Petrašiūnas su visu daktaro lagaminėliu beeinąs. Pustekini bėgame prie katilinės. Pulsas
dar buvo, bet po keletos minučių žmogus užgeso. Ir pakilo miestelyje kalbos. Liudvikas tokio
uždaro būdo, gal jiedu tame katile susipyko, gal Liudvikas jį... Tėtė labai pergyveno, o išgirdęs
tokias kalbas sakydavo „didžiausia nesąmonė!” Valdžios verdiktas buvo griežtas, juk kažką už
tokį nelaimingą atsitikimą darbe reikėjo nubausti, ir nubaudė jį. Taip po septynių darbo metų,
visų pagyrimų, krūvos garbės raštų, mums teko išsikraustyti iš Viekšnių pieninės į Puodininkų
gatvelėje nebaigtą statyti namą, o Liudvikas nuo tada niekados nepraeidavo pro šalį netaręs tėtei
žodžio ir nepaspaudęs rankos. Į mūsų butą atsikraustė pienininkas Mačionis iš Kauno. Vėliau, iki
pieninės uždarymo, jai vadovavo Bronislovas Kavaliauskas.
Tėtė pradėjo dirbti meistru Dabikinės pieninėje, po kiek laiko sugrįžo į Viekšnius, bet čia
pieninės pajėgumai ėmė menkti, reikalas sukosi link uždarymo, tuomet tėtė, vos prašvitus,
rytiniu autobusu pradėjo važinėti į Mažeikių pieninę, iš kurios ir išėjo į pensiją. Ir atgulė jis į
Viekšnių žemę šalia mano mamos ir brolio.
O kas viekšniškiam buvo pieninė, spręskite patys — viena kita kapeikėlė pokario našlei ar
daugiavaikei šeimai, pragyvenimo šaltiniu čia dirbusiems darbuotojams ir pulkui pieno punktų
vedėjų, viekšniškių pasižmonėjimo vieta ar kažkieno čia nugyventų pačių gražiausių,
darbingiausių gyvenimo metų aidas, dalelytė spalvingos Viekšnių istorijos.
55