3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

palikti ramybėje. Taip juos nuolatos plaudavo, vartydavo, kol pagaliau, užlieję parafinu,
išveždavo į Šiaulius.
Vasarą didžiuliame pieninės kieme, pievoje, ant dviejų ilgų karčių, pakilusių nuo žemės apie
pusantro metro, marle aptrauktuose rėmuose džiovindavo kazeiną. Tai buvo varškė, bet
išdžiūvusi saulės atokaitoje ji tapdavo kazeinu, kurį išveždavo į kaučiuko fabriką.
Bet visų gardžiausias daiktas vasarą buvo tėtės ledai. Į medinį kubilėlį tuomet įstatydavo
aukštą aliuminio cilindriuką, o aplinkui apipildavo kapotu ledu ir druska. Didžiausias malonumas
būdavo leidimas pamaišyti tuos ledus, nes nemaišant jie sušoktų į kaulą, o kai maišai, tai gali
kiek ir paragauti...
Elektrą pieninei, kaip ir visam miesteliui, teikė Viekšnių malūnas, 1897 metais pastatytas
P. Lengvenio ir šiandien dar tebestovintis kaip technikos paminklas. Teisybė, ta elektra, Ventos
vandeniui vidurvasaryje nusekus, dažnai gesdavo, tuomet pieninėje įsivyraudavo neįprasta tyla,
tėtis nervindavosi, pykdavo — pienas surūgs, ką tuomet reiks daryti? Po kiek laiko elektra vėl
atsirasdavo, imdavo gausti visa pieninė ir darbas tęsdavosi vėl...
Žiemą, kai imdavo spausti šaltis, vyrai su rogėmis išsiruošdavo į tikrą ekspediciją. Kaukši
arklio pasaga į Ventos ledą. Vilkstinė stoja. Išsirita keletas vyrų iš rogių, pastuksena į ledą,
pasiklauso, o kartais ima grąžtą ir gręžia. Jei grąžtas baigiasi, o vandens taip ir nėra, vadinasi,
vieta tinkama. Ir kerta eketę, paskui su pjūklu ima pjauti ledą lyg cukraus gabalėlį, tik šie
„ledinukai” apie kubinio metro dydžio. Išpjauna visą eilę, o paskui su kabliais ištraukia iš
atsivėrusios garuojančio vandens properšos ir į roges, o pjūklai toliau žviegia. Saulė žaižaruoja,
nutvieksdama glotnų paviršių visom vaivorykštės spalvom, o pažiūrėsi į ledo luitą giliau, tai ir
burbuliukų pamatysi, tarsi kas ten upės dugne būtų sėdėjęs ir juos į ledą pūtęs, o štai kitoje
vietoje užsimanęs pasislėpti, miglą užleidęs, kitame šone it krištolą ledą nudailinęs, kad spindėtų
ir akintų spalvų spalvom... Ištisi ledo kalnai būdavo pakraunami į roges ir visa vilkstinė
patraukdavo į pieninės kiemą, o ten, rytinėje pastato pusėje, tie ledo luitai tarsi majų piramidės
būdavo sudedami vienas ant kito ir visas ledo rūmas užpilamas pjuvenomis, kad ir pačią
karščiausią dieną šis šalčio bastionas atlaikytų, neištirptų. Ir neištirpdavo. Tiesa, buvo viena tokia
diena, kai mano ir Elenos Kievišaitės tėvai išėjo į gastrolių atvykusio teatro spektaklį „Romeo ir
Džiuljeta”, o mūsų, vaikų, nesivedė, nes spektaklis apie meilę ir todėl mums užgintas. Taigi,
sėdim mudvi su Kievišų Eliute ant tų pjuvenų, kur ledai jau išimti, čia mes buvom išsikasusios
laiptus, pasidariusios rūmų menes, sutupdę karalių ir karalienę su klevo lapų apykaklėmis ir
svarstom, ką čia tiems „negeriems” tėvams padarius, kad mūsų į spektaklį nenusivedė? Ogi
imkim ir nukaskim ledo kalną! Ir ėmėme kapstyti, kad net pjuvenų pūga pakilo. Laimė, buvo
pavakarys ir ledui nedaug žalos padarėm. Grįžęs tėtė išvertė mane iš lovos, įdavė kastuvą ir abu
ėmėme kasti. Kasėme kasėme, iki tamsą pakeitė ryškios vasaros žvaigždės... Tada suvokiau, jog
griauti visada lengviau, nei tą, ką sugriovei atstatyti...
Ir dar negaliu neprisiminti, kaip vakarais po darbo tėtė skubėdavo pas Maželį į Akmenės
gatvę. Mes tuomet radijo dar neturėjome (tėtės kavalierautinį vokiečiai buvo per karą
konfiskavę). Susėda abu vyrai, suglaudžia galvas ir klauso, per begalinį blerbimą (tuomet
„Amerikos balso” stotį slopino specialiais radijo bangų trukdžiais) klausosi... Išgirdę žodį, kitą,
dar pasitikslina ir vėl ausis ištempia... Tėtis grįždavo kažkaip ypatingai nusiteikęs:
— Amerikonai žadėjo po mėnesio ateiti vaduoti mūsų...
— Tikėk tu jais, — kaip kirviu nukirsdavo mama, — jau kiek metų žada vaduoti, o jų kaip
nėr, taip nėr!
Buvo pieninėje dar viena patalpa — buhalterija. Čia žmonės eidavo apačioje patrepsėdami
kojomis, tarsi į bažnyčią, nes užlipę laiptais už atneštą pieno kibirėlį gaudavo skatiką, kitą.
Kartais prireikdavo kokios pažymos, reikalų būdavo... Erdvioje patalpoje buhalterė Viliušienė,
kasininkė Regina Petrikienė ir pieninės direktorius Babičenka sėdėjo už aukšto bordiūro,
įmantriai ištekintais stipinais. Buhalterė nuolatos barškino skaitliukais, nors ant jos stalo pūpsojo
aritmometras (to meto skaičiavimo mašina), bet ji, matyt, jo nemėgo. Kasininkė Petrikienė
dalino pinigus, o ką veikė direktorius, mano vaikiškas protelis to paaiškinti nemokėjo, nes
direktorius pieninėje beveik nesirodydavo, tik sėdėdavo prie savo stalo ir tiek, bet vienąsyk aš jo
olimpinę ramybę sudrumsčiau ne juokais.
54