3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

nuo ankstyvo ryto (tėtė vasarą keldavosi ketvirtą valandą ryto) iki vakaro. Kiekvieno atnešto
kibirėlio ar atridento bidono pieną tėtis pirmiausia ragaudavo, po to pasemdavo samtelį
Norvaišos analizėms. Tik tada pieną buvo galima pilti į svarstykles su didžiuliu apskritu
ciferblatu. Kai knygoje būdavo užrašyta kas ir kiek to pieno pristatė, jis būdavo leidžiamas į
žemiau esančią didžiulę vonią, vėliau jį separuodavo ir grietinėlė imdavo tekėti vamzdžiais į
gretimą patalpą, kur stovėjo didžiulis apskritas, kokių 3 metrų skersmens ir 5 metrų ilgio medinis
sviesto muštuvas su delno didumo stiklo langeliais šonuose. Tad pro juos galėdavai matyti, kaip,
muštuvui besisukant, skysta grietinėlė virsta sviestu. Tuomet muštuvą stabdydavo ir, atidarę jo
dureles, su žarna pildavo vandenį, ir vėl paleisdavo, tik kiek lėčiau. Šią procedūrą kartodavo
keletą kartų, kol paragavę nuspręsdavo — gana. Tuomet prie muštuvo durelių atsistodavo dviese
ir su medinėmis mentimis kabindavo sviestą, dėdavo jį į dėželę, retsykiais jį pamušdavo mediniu
muštuvu, tokiu kaip statinėje raugiant kopūstus, po to dėdavo ant svarstyklių ir žiūrėdavo, kad
svoris būtų tinkamas. Sunkus tai buvo darbas, kol iškabini keletą šimtų kilogramų sviesto,
apgramdai viduje esantį volą, visus muštuvo kampus. Tuomet belieka tik jį išplauti ir laukti kito
karto. Viekšnių sviestas Šiaulių apskrityje tuomet būdavo labai giriamas. Kai žmonės klausdavo
kaip čia taip, tėtis tik gudriai šypsodavosi:
— Kiekviename darbe savas sekretas... Jei Smetonos laikais protingi žmonės nebūtų mums
iškasę to artezinio šulinio (berods, jis 40 metrų gylio), kažin kaip mums čia būtų su ta kokybe ir
mūsų geru vardu...
Mat, pagal ano meto technologiją, šiandien, deja, jau ji pamiršta, sumuštą sviestą, nuleidus
pasukas, tekdavo perplauti vandeniu (tą dar ir šiandien žino kaimo moterys). Tad taip ir
nesuprasi, ar tas Viekšnių sviestas, specialistų taip giriamas, buvo toks geras nuo tų giluminių
vandens versmių ar nuo to begalinio kruopštumo, kurio tėtis reikalaudavo iš visų. Kiekvienas
pieninės rakandas turėdavo blizgėti kaip veidrodis, nes pienas, sakydavo jis, tai toks dalykas, jei
bent kiek nešvaros gaus — viskas, iš jo jokio gero produkto nepagaminsi, o ir gerą vardą bus
sunku susigrąžinti. Tėtis nebuvo griežto būdo, nešaukė, negirdėjau net keikiantis, jei išsprūsdavo
koks „po galais”, mat Utenos gimnazijoje jį mokė tik lotynų ir graikų kalbų. Rusų jam prisiėjo
mokytis tik Viekšniuose, kai darbe ėmė siuntinėti visokias rusiškas instrukcijas, dokumentų
formas. Šios kalbos jį mokė mama, mokėjusi tris užsienio kalbas. Taigi, jei ir būtų norėjęs
rusiškai keiktis — nemokėjo. Todėl pasakęs, kad čia dar reikia patvarkyti, nenueidavo. Stovi,
būdavo, žmogui už nugaros ir laukia kol šis viską sutvarkys. Tada tik tarsteli: „Va, kaip gražu”,
— ir nueina. Gal kai kam ir nepatiko šis jo būdo bruožas, bet žmonės nepykdavo, nes žinojo, kad
jis kitaip nemoka... Kiekvieną miestelyje sutiktą, nukėlęs kepurę palabindavo, mokėjo išklausyti.
Kad ir ką besakytų kokia Viekšnių bobulytė, atnešusi į pieninę kibirėlį pieno, apie paskutinį
kunigėlio pamokslą ar apie geliančius sąnarius, tėtis niekada jos nepertraukdavo, tik
palinksėdavo galva, o jei pats imdavo pasakoti, turėjo tikrai fenomenalią atmintį, tai tik klausyk.
Smetonos laikais jam Vilkiškiuose nuo pat pamatų prisiėjo statyti pieninę, vėliau joje ir dirbti.
O pasakodavo jis taip, tarkim, tai nutiko tokiais metais, tokį mėnesį, tokią dieną, tuomet buvęs
trečiadienis... Taigi, kartą, bandydamas naują Vilkiškių pieninės įrangą, netyčia įkišo dešinės
rankos didįjį pirštą ten kur nereikia, ir jį su visu nagu taip pasuko, kad kraujas upeliais ėmė
taškytis. Nagas visą gyvenimą taip ir liko kreivas. O tėčiui tuomet teko mokytis rašyti kaire
ranka, nes reikėjo ataskaitas pildyti, prašymus Pieno centrui rašyti, kad iš Švedijos pieninei
nupirktų trūkstamą įrangą... O štai tada ir tada jie su Vilkiškių jaunimu (bei panelėm mokytom)
dviračiais numynė net į Bitėnus, į Poškos muziejų, ir į Jonines ant Medvėgalio kalno... O tada ir
tada su Vydūnu buvo susitikęs... Iš visų mokslų labiausiai mėgo matematiką, svajojo būti
mokytoju, bet tai jau kita istorija.
Pamenu, kaip laiptais į buhalteriją kažkas užnešė pereinamąją raudoną vėliavą, gautą „už
puikius gamybinius pasiekimus”. Po to visas kolektyvas kieme fotografavosi prie rūtom
apipintos tą vasarą pagamintos 1000-osios medinės sviesto dėžutės, svėrusios 25 kg. Buvo ir
balius su visais pieno punktų vedėjais... Tai tiek apie tą ypatingą Viekšnių pieninės sviestą.
Tačiau be sviesto čia dar gamindavo ir olandiškus sūrius. Šalia tos patalpos, kur mušdavo
sviestą, buvo drėgna belangė. Čia lentynose išrikiuotos noko didžiulės sūrių galvos. Į kiekvieną
jų būdavo įspaudžiami guminiai skaičiukai, nurodydavę pagaminimo datą. Procesas nebuvo
trumpas. Sūriai nokdavo, pasidengdavo pelėsiu, juos reikėdavo nuplauti ir vėl kuriam laikui
53