3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
siauru keliuku. Taigi, kai pamatydavau tuos kolchozo arklius su iš nasrų krintančiom baltom<br />
putom, barškančiais šonkauliais, apskretusiais šonais ir tokiom liūdnom akim... Baisu net<br />
pagalvoti, kaip jie dar pajėgė dešimtį, o kitą kartą ir daugiau kilometrų per balas ir kelio akmenis<br />
iš tolimiausių pieno surinkimo punktų atitempti tokią naštą. Vežėjas paprastai jų neragindavo,<br />
sėdėdavo ant pasostės susigūžęs ir tiek. Arkliai, regis, iš pačių paskutinių jėgų pritempdavo savo<br />
naštą prie rampos. Tada vežėjas, nušokęs nuo pasostės, vieną po kito sunkiai iškeldavo ir į<br />
pieninės vidų įridendavo dvidešimt, o kitą kartą ir daugiau bidonų, tuomet apsukdavo vežimą ir,<br />
pririšęs arklius, nueidavo vidun. Tuo tarpu vargšai arkliokai mojuodavo galvomis, prunkšdavo ir<br />
lyg prašyte prašydavo pasigailėjimo. O už tvoros Dargienės darže kaip tyčia augo avižos. Dėl tų<br />
avižų pačiame daržo gale netikėto sunykimo niekas nepakėlė jokio triukšmo, bet kai kitąmet<br />
moteriškė pasėjo rugius, ir jie toje pat vietoje ėmė stebuklingai nykti, tuomet ji nebeiškentė.<br />
Pasikvietusi tėtį, apžiūrėjo tvorą, skylę rado. Stovėjau tėtei į chalatą įsikibusi ir net nealsavau. Tą<br />
kartą kaltininkas už rankos nebuvo nutvertas. Padūsavo abu, tuo viskas ir baigėsi. Pieno<br />
statytojai taip pat matė, kad apie tuos arklius sukiojuosi, bet mūsų darže žolės buvo į valias... Tik<br />
vienas Žvirgždinas (tikroji jo pavardė Žvirzdinas) viską suprato ir žiemą iš savo storų kailinių<br />
užančio ištraukdavo riešutų saują ar kokį saldainį...<br />
Prie pieninės po tuo ąžuolu stovėjo didžiulis apskritas kubilas, į kurį subėgdavo šimtai litrų<br />
pasukų ar išrūgų. Miestelyje tuomet beveik kiekviena šeima laikė paršelį ar du. Šerdavo juos<br />
pačių išaugintais runkeliais, bulvėmis, į viralą saują miltų įberdami. Na o pieninėje už kapeikas<br />
galėjai nusipirkti pasukų ar išrūgų paršeliui mitalą pagardinti. Tai ir rinkdavosi čia pusė miestelio<br />
moteriškių ir paauglių. Kol laukdavo, kad iš pieninės imtų šniokšti pasukos, kalbų būdavo! Čia<br />
visas miestelio naujienas galėdavai išgirsti — kas kam gryčią užrašė, kas į ligoninę atgulė, kas<br />
vakarėjant į Pavenčius panelę nusivedė... Kiekviena moteriškė apie kiekvieną miestelio žmogaus<br />
kvėptelėjimą turėjo savo nuomonę ir nebandyk ginčytis, tuoj balsą pakels, neišmanėliu apšauks.<br />
Pasibardavo kartais, bet iki muštynių nė karto nebuvo prieita.<br />
Visoje toje margaskarėje minioje buvo viena kiek kitokia moterėlė. Apvaloko veido ir<br />
drumstai mėlynom akim, žvelgusiom per akinių stiklus. Kai su pilnais kibirais ji pasukdavo<br />
daržų pusėn, tai eidavo taip atsargiai tarsi visai nieko nematydama. Pabandžiau jai padėti, bet<br />
didžiulis kibiras kaip prirakintas prie žemės, nei iš vietos. Kitą sykį moteriškė atsinešė vieną<br />
mažesnį kibirėlį. Tas man tiko. Taip, uždariusios pieninės kiemo vartelius, ir traukdavom abi per<br />
burokų, morkų lysves, kurios kaip tyčia miestelėnų būdavo sukastos vienos iš vakarų į rytus,<br />
kitos — skersai, kol pasiekdavom Puodininkų gatvę. Čia teta Manė (Marija) turėjo ožkelę, o jos<br />
sesuo Elena Spingienė augino paršelį. Pasikvietusi vidun, teta Manė atidarydavo senovinę<br />
komodą, o ten tiek turtų buvo! Šilko, milo audinių, seserų iš Amerikos atsiųstų, buvo kažkokių<br />
pažymėjimų, diplomų, nesuprantama kalba ant labai gražaus spalvoto, blizgaus popieriaus su<br />
visokiais herbais išraitytų. Tai, pasirodo, buvę caro laikų jos tėvo meistrystės pripažinimai (jos<br />
tėvas buvo auksinių rankų kalvis). Turėjo teta Manė ir nemenką gniužulą caro laikų rublių. O jų<br />
istorija buvo tokia. Kai tetos Manės tėvas Adomaitis buvo pakviestas į caro armiją, mama<br />
Karolina, su ja ir jaunesniąja sesute Elena, jo nebesulaukusios, pasileido ieškoti. Sekė, sekė jos<br />
pirmojo pasaulinio karo frontą, kol atsidūrė Maskvoje, Danilovo vienuolyne, tiksliau — priešais<br />
vienuolyną buvusiame karietų kieme (karetnyj dvor). Ten jos ir apsistojo. Judvi su sese žaidė su<br />
vaikais vienuolyno kieme, o mieste siautėjo bolševikų revoliucija. Mamai vis nesisekė surasti<br />
tėvo, nors kasdien, atsitraukusi nuo siuvimo mašinos, užsirišusi skarelę, su laišku rankose traukė<br />
tai į vieną karinį dalinį, tai į kitą. Kol vieną dieną jų kieme pasirodė aukštas, beveik dviejų metrų,<br />
vyriškis... Taigi tėtis atsirado, tačiau revoliuciją laimėjus bolševikams, niekas neišleido Lietuvon.<br />
Nagingasis Adomaitis karietų kieme greit rado darbo — kalė pasagas, taisė ratus. Dėjo pinigėlius<br />
kelionei namo. Pagaliau visiems karo pabėgėliams ir buvusiems svetimtaučiams kareiviams buvo<br />
leista grįžti į gimtąsias vietas. Tėvukai pasitarė — kelionė namo ilga, o čia su tuo auksinukų<br />
maišu visaip gali nutikti, tai nuėjo į banką ir išmainė juos į popierinius. Grįžo į Tryškius, svajojo<br />
kalvę pirkti, bet pasirodė, kad tie caro rubliai čia buvo nieko verti...<br />
Teta Manė žinojo ne vieną stebuklingą žolynų paslaptį, mokėjo daug liaudies dainų, pasakų,<br />
prisiminė daug anų laikų pasakojimų, tad galėjai klausytis nuo ryto iki vakaro...<br />
Ką gamino Viekšnių pieninė? Aišku, sviestą. Jam pieną supirkdavo iš tolimiausių apylinkės<br />
pieno punktų ir iš pavienių viekšniškių, laikiusių karvutes. Vasarą dirbdavo be jokių išeiginių<br />
52
Change language