3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
— Veizėk, Antanai, tavo Grožė-Rožė (taip tik jis vienas mane vadino) mane užmušti su ta<br />
kačiarga norėjo!<br />
Tėvui dar nespėjus net išsižioti, nuo savo mėgintuvėlių atsisuka Norvaišas:<br />
— Statyk ją ant kėdės! — paliepia ir jau aš nei gyva, nei mirusi stoviu viduryje laboratorijos<br />
ant tos nelemtos kėdės. Norvaišas rimtu veidu klausia:<br />
— Tai, panelyt, pas mus jau kačiargomis pradėjo lyti? Oi negerai, negerai...<br />
— Kačiarga buvo viena — lemenu išsigandusi, — aš tik norėjau nuo laidų nosines pasiekti ir<br />
mane papurtė...<br />
— Papurtė, kur gi ne... — mįslingai nutęsė Norvaišas — Prisileis, mat, ragana, kad ją kas<br />
kačiargom baksnotų, tai ir gavai per nagus.<br />
— Ragana?!<br />
— O tai kas tave papurtė?<br />
Atsargiai nučiuožiu nuo tos kėdės ir susirangau tėtei ant kelių. Čiužas tebestovi tarpdury, o<br />
Norvaišas, pakėlęs prieš šviesą butirometrą (pieninės mėgintuvėlį, tokį buteliuką su kamščiu,<br />
kuris baigėsi kokiu 10 cm plokštuma, su skaičiukais priekyje ir gale apskritu burbuliuku), jį<br />
apverčia ir barkšteli nagu. Darbas labai svarbus, čia, kaip sakydavo tėtė, Norvaišas kiekvienos<br />
karvutės pieno riebumą nustato. Padėjęs butirometrą į stovą ir kažką užrašęs į pailgą knygą,<br />
pasisuka į mane:<br />
— Ir kas per laikai, — skėsteli rankom Norvaišas, — vaikai jau ir raganų nebijo, o mes tai<br />
bijodavom, ir ne tik raganų, bet ir žydų. Jei jau prasikaltai, tai tėvai bematant žadėdavo žydui<br />
atiduoti. Tuomet žydų Viekšniuose daug gyveno. Ir jei jau kuris nusidėjęs krikščionių vaikas<br />
jiems papuldavo, tai jie jį papjaudavo ir į macus, į macus (pyragėlius, valgomus per šventes)...<br />
Įsikniaubiau į tėtės baltą chalatą, nors senoji Beržanskienė (pieninės valytoja) man ir buvo<br />
sakiusi, jog vokiečių laikais per miestelį visus žydus išvarė kažkur link Mažeikių ir visus alei<br />
vieno sušaudė. Žinoti žinojau, bet per kūną pagaugais nuėjo, juk per Užgavėnes tai jie visgi<br />
beldžiasi į duris, ir ką gali žinoti, gal dar gali pačiupti...<br />
Matydamas mano išgąstį, Norvaišas tarsi susigėsta per daug prigąsdinęs ir jau kiek švelnesniu<br />
balsu tęsia:<br />
— Žmonės pasakoja, kad Smetonos laikais, o ko gero ir dabar taip, bet tuomet jau tikrai<br />
nebuvo laimingesnio vaiko kaip viekšniškis. Tik pagalvok, čia pat Venta, gali sau pliuškentis kol<br />
nuo šalčio ims dantys barškėti, ar su meškere metrinę lydeką vakarienei ištraukti. O jau<br />
Juodeikio pušynėlyje ar Sonteklių girioje kiek grybų, kiek uogų būdavo. Teisybė, to gero ir<br />
šiandien yra, bet štai Puodininkų gatvėje jau nebeliko nei Urvikių, nei Spingių puodų dirbtuvių.<br />
O, būdavo, nulekia pulkelis miestelio vaikų ir vėpso, kaip puodžiai molį rankomis tarsi tešlą<br />
minko, didžiules krosnis kūrena, paskui lange kokį ąsotį ar švilpynę pastato. Viekšnių puodžius<br />
visa Žemaitija, ką ten Žemaitija, visa Lietuva žinojo... Dabar ką — tik viena Valerija<br />
Pakalniškienė, liaudies menininkė, švilpynę kokią padaro ir tiek. O tada per jomarką Viekšniuose<br />
kokių tik švilpynių galėdavai pamatyti — ir lapiukų, ir zuikučių, ir įvairių įvairiausių<br />
paukštukų... Visas orkestras...<br />
Norvaišo balsas vis plaukia tolyn, tik aš jau jo nebegirdžiu. Man ima vaidentis tarsi anų<br />
laimingų vaikų molinukai kažkur ima švilpti, visas orkestras, ne ką prastesnis už mokytojo<br />
Deniušio dūdų orkestrą. Po kurio laiko Norvaišos balsas vėl pasiekia mano ausis:<br />
— Kaip sako senieji viekšniškiai, smagu tuomet būdavo Viekšniuose. Iš Kauno ministrai,<br />
profesoriai, rašytojas Balys Sruoga vasaroti atvažiuodavo, mat netoliese buvo jo žmonos<br />
dvarelis, o ir Lazdynų Pelėdos tėviškė čia pat... Miestelis rengdavo grožio karalienės rinkimus.<br />
Vienais metais, sako, išrinko Emiliją Giedrienę, kitais — Eleną Spingienę... Nebūdavo nei<br />
vienos šventės, nei vienų laidotuvių, kad dūdų orkestras negrotų. O jau kai panaitės ir ponios<br />
pamatydavo mokytoją Deniušį su pakeltu prie lūpų trimitu žygiuojantį priešais orkestrą —<br />
alpdavo visos. Oi gražus vyras buvo! Ir yra, ką aš čia dabar šneku — susigriebė Norvaišas,<br />
prisiekęs mokytojo Vinco Deniušio orkestro dūdorius.<br />
Esu išgąsdinusi ne vien geraširdį Čiužą, bet ir nemenkai nusikaltusi pieninės kaimynei<br />
Dargienei. Tik nieko su savim tuomet padaryti negalėjau. Į pieninės kiemą vedė siauras duobėtas<br />
keliukas, nors šalia pėstiesiems dar anais laikais buvo nutiestas stambių šaligatvio plytų takas, o<br />
arkliams, įsukusiems iš brukavotos (akmenimis grįstos) Vytauto gatvės, tekdavo klampoti tuo<br />
51
Change language