3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

agregatų). Šioje kiemo dalyje buvo dar viena daržinė, bet kur kas mažesnė už pirmąją, nes ji
buvo skirta pieninės pagalbinėms medžiagoms — sviestinio popieriaus rulonams, marlės
ritiniams, didžiuliams sieros rūgšties stiklo buteliams, sietams ir t. t. Šios daržinės turinį
sužinojau vėliau, kai mokyklos karnavalui suknelėms prireikė marlės, parafino ripkoms. Palei
tvorą augo galingos liepos, o jų papėdėje stūksojo nesuprantamas tvarinys, supiltas iš pjuvenų,
toks didelis didelis kalnas, beveik iki antrojo aukšto langų. Kadangi namiškiai sukosi iškraudami
sunkvežimį, nebuvo ko paklausti kas čia, todėl pamaniau, ar tik čia nebus užkasti ir paslėpti dar
vieni rūmai. Turbūt labai gražūs, jei taip slepiami — pamaniau sau. Ir tikrai, tai buvo Ventos
ledo rūmai, paslėpti po storu pjuvenų sluoksniu, kad ir pačią karščiausią vasaros dieną jie
neištirptų. Šaldymo įrangos pieninė tuomet neturėjo, o gamybai reikėjo šalčio. Taigi, daug ledo.
Bet apie tai vėliau. Antrame aukšte mūsų laukė pailga virtuvė su šalto, tarsi šaltinio, vandens
čiaupu. Gardesnio vandens, regis, per visą savo gyvenimą nesu niekur ragavusi. Už sienos toks
pats pailgas miegamasis, o už jo buvo svetainė su apskrita juoda skarda aptraukta krosnimi. Jos
viršus ir apačia buvo įmantriai išraityti tarsi kokios turo figūros iš šachmatų lentos. Tas
kambarys, kaip vėliau paaiškėjo, dažniausiai buvo skiriamas svečiams, nes Viekšniuose
viešbučio nebuvo, o tų tikrintojų iš Šiaulių, iš Vilniaus važiuodavo ir važiuodavo. Vienas sergsti
sanitarines sąlygas, kitas — buhalteriją, trečias — darbo saugą ir t. t. Negi eis atvykėlis į
komercinę (taip tuomet vadino vietos užkandinę) valgyti. Tai mamai tekdavo būti atvykėliui ir
už virėją, ir už patalynės skalbėją, o ir gardesnį kąsnį jam prilaikyti tekdavo.
Pieninėje tuomet dirbo laborantas Vincas Norvaišas, darbininkai Albina Krutinienė, Alfonsas
Čiužas ir dar pora moteriškių, kurių vardų, gaila, jau nebepamenu. Kiek vėliau čia dirbti atvyko
meistrė Semaškienė. Garo katilo krosnį kūreno Liudvikas Motuzas, dėželes sviestui iš lentučių
kalė ir kitus staliaus darbus dirbo Jonas Maželis. Pieninės turtą saugojo sargelis Milieška. Buvo
1951 metų vasara. Pokaris. Duonos eilėse prie parduotuvės reikėdavo stovėti nuo aušros. Kartą
per virtuvės langą mama pamatė Albiną, nešančią duonos kepalėlį ir šaukia:
— Alba, kur gavai duonos?
— Pasiskolinau vaką ir gavau dounas!
— Ką pasiskolinai?
— Vaką, vaką, pontel!
— Ką tokį?
— Norvaišas Liuselę...
Toks tatai mano mamai, Kaune praleidusiai jaunystę, buvo žemaitiškos kalbos krikštas. Bet ji
greitai suprato, kad ir pasiskolinęs svetimą vaiką, be eilės parduotuvėje gali gauti duonos
kepalėlį. Jai tai nieko, pasijuokė abi moteriškės, tuo viskas ir baigėsi, o štai tėtei, aukštaičiui nuo
Utenos, žemaitiškos kalbos krikštas baigėsi labai liūdnai. Ką ten ir besakyti, tėtis išties mėgo
palyginti aukštaitiškų ir žemaitiškų žodžių skambesį, o tai toli gražu ne visiems patikdavo. Kaip
ten buvo, kad ėmė Liudvikui ir paporino, jog štai tas daiktas Aukštaitijoje taip vadinamas, o
Žemaitijoje, matgi, — taip. Liudvikas tik pakėlė dideles akis, pažiūrėjo į tėtį, apsisuko ir nuėjo.
Nuo tos dienos nei žodžio nepratarė. Jam sako tėtis: „Liudvikai, reikia tą ir tą padaryti”. Ir
nežino, padarys ar ne — jokio atsako. Bet viską Liudvikas padarydavo, tik žodžio nė vieno nei
su kabliu neištrauksi. Tėtis ir taip suka galvą, ir taip, kodėl Liudvikas su juo nustojo šnekėti. Po
kurio laiko bendradarbiai jam paaiškino, girdi, Liudvikas sakęs, jog jis poniškai (atseit
aukštaitiškai) nemokąs kalbėti, tai tuomet iš vis verčiau nekalbėsiąs. Ir nekalbėjo. Septynerius
metus. Toks jau tas žemaitiškas būdas. O prabilo Liudvikas tik tragiško įvykio akimirką, bet apie
tai vėliau.
Palei mūsų virtuvės langą driekėsi du elektros laidai. Kartą išsiploviau dvi nosinaites ir ant jų
jas padžioviau. Po kiek laiko ateinu pažiūrėti ar jos jau išdžiūvo, o jos ėmė ir pasislinko tolyn,
nepasieksi. Ir taip siekiu, ir taip, baisu per langą išgriūti. Nepasiekiu. Tuomet apsidariau
virtuvėje. Žarsteklis tiks. Persisveriu per langą ir siekiu tų baltųjų pasprukėlių. O žarsteklis tai
metalinis, sunkokas. Tik prisiliečiau su juo prie laido, kad trenks mane elektra, žarsteklis kad
žlegtels ant cementinės rampos, visai prie Čiužo kojų... Ką daryti? Apie nosinaites visai
pamiršau. Kad negaučiau nuo mamos pylos, žarsteklį reikėjo parnešti namo. Nusileidžiu į apačią,
perbėgu pieninę, bet už durų mane tik čiupt Čiužas. Vienoje rankoje žarsteklis, kitoje po
pažastim didžioji besispardanti nusikaltėlė. Čiužas tiesiai į laboratorijos duris:
50