3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

tėi rūmaa nebovo, paprasti bovo ir anie. Diltuo pastatyta tap gražee, aplinka graži, gieliems
apsuodinta.
Vuo muokykla va ta mumis ekskursija, puo tus kiaulininkus mumis liob vadžiuos. Po fabrėką
tonkee eidavuom ekskursija, vesdavo muokytuoja. Į kiaulininkus Sirutavičio tėn. Ažiūriet vėskų.
Tuokios vėsos karvės šiemargos bovo, vėsa bonda bovo. Tėn tuos pri pat muokyklos bovo,
aptvertos ganyklos bovo, aptverta su vieloms ganykla bovo. Mes tas karves matiem. Mėlžiejos
mėlždavo tas karves, matydavuom. I tuos karvės bovo netuoli muokyklos.
Kap tik rusaa atejo, tujau padėrbo elektrėnę iš Kapienų. Mumis da išvarė kėrstė, žėnaa, tų
mėšką. Kažkap vyraa kėrto, mus reikiejo šakas geniet. Tujau pat kap užejo rusaa. I tujau padėrbo
elektrėnę Kapienūse. Rusaa padėrbo elektrėnę. Kapienūse bovo karvės ir Kairiškiūse
Sirutavičiaus. Rožė, tėn gyveno tievaa ont kalno. Netuoliej gyveno Rožiaus Juonio tuo tievaa.
Tuokia maža truobelė bovo. Kų tas Rožė turiejo, a ko, a mėnamą linų mašėną turiejo, ruods,
nebžinau, linams mint mašėną. Tėik aš daugiau... į tus Kapienus tėik i teidavau.
Vėsaduos būdavo vardėnės. Tų tai geraa žinau. Kėik jau ejau į tuo muokyklą, vėsada per tas
švėntės vėsada būdavo. I tėn pri tų rūmų einam tėn šuokt, einam sveikint, i moms i valgyt
doudavo, vėskų tėn. Nu tik tebovo do sūnaa i dukra. Lialia vadindavo dukterelę. Ons vėsą laiką
tuoks. Susitraukęs, su lazdele vakščiuos, ne iš paniberijos su lazdele. Nebovo da sens. Vuokiečių
laike išbiego tėk, pasitraukė. Pirmuosios žmuonuos tas viens bovo. Ontruos žmuonuos bovo
dukra ir sūnus bovo. Lialia, labai graži mergaitė bovo ta duktie anuo. I žmuona bovo labai graži.
— A tie sūnai nieko nedėrbdavo?
— Anėi sudėntaa bovo, taas laikaas studijavo. I ta duktie studijavo. Da jauni bovo. Tuos
pėrmuosios žmuonuos jau gal ir, gal jau bovo, kų dėrbo, nežinau. Ta aš ontruosios žmuonuos tik
tepažinau tų. Ta mergaitė, ta anuo duktie bovo už munį vyresnė. Labai graži Lialė Sirutavičiūtė.
Iš muokyklos dėinų. 1937 metai tas bovo. Vuo tas [sūnus] pasilėko čia Lietuvuo. Per karą dar
bovo Pabugenie pas Pluonį. Kartu tėn buvuom pas Pluonį, nu tuokiam sklepe kažkuokiam.
Potam Šiauliūs gyveno.
Visi išmėrėj. Aš tik jau vėina i besu. Nu ne iš Kairiškių, bet, žinaa, ka aš į muokyklą ejau tėn,
iš pat ontruos klasės, priaugusi esu. Kažkaap eidavau, susitikdavuom, vakščiuos visumet po
dvarą, lazdelę pasijiemis, apėi tų fabrėką, a ta teip vaikščiodavo.
Biržietytė-Kriščiukaitienė Gražina. Viekšnių pieninė [Atsiminimai]. — Vilnius. — 2010-
09-03. — Tekstas atsiųstas Bronislovui Keriui:
Kai klausdavau savo tėtės, Viekšnių pieninės vyr. technologo, Antano Biržiečio, kada
pastatyta pieninė, jis liepdavo bėgti laukan ir pažiūrėti, kokio dydžio ąžuolas, augęs prie pat
pieninės pietinės pusės. Pagal ąžuolo stotą, šakas, ramsčiusias antrojo aukšto mūsų svetainės
langus, buvo galima spėti, kad jis čia stūkso jau nuo prieškario. Vėliau miestelio laikrodininkas ir
fotografas, pas kurį retsykiais tėtis užsukdavo palošti šachmatais, Jonas Kinčinas pasakojo, jog
Viekšniai pieninę turėję dar 1914 metais, o šis raudonšonis pieno bendrovės pastatas iškilęs 1930
metais. Štai tuomet ir buvo pasodintas ąžuoliukas.
Nesiimu aiškintis, kas buvo šio dailaus pastato architektas, statytojai, vėliau čia dirbę
darbuotojai, kaip buvo perkama įranga, ką ir kiek tuomet pieninė gamino. Norėčiau tik
papasakoti tai, ką mačiau ir patyriau čia, lakstydama po erdvų pieninės kiemą, kokius žmones
prisimenu, ir tai, kuo viekšniškiams, mano manymu, buvo šis raudonų plytų pastatas.
Man buvo šešeri, kai maiše laikydama spurdančią katę Meri, išlipau iš sunkvežimio kabinos.
Priešais, kaip man tada atrodė, stovėjo raudoni rūmai su čerpių stogu, baltais iškilumais
apvedžiotais aukštais langais. Priešais dvejos durys, vienos viename šone, kitos kitame, ilga
cementinė rampa. Kairėje didžiulė daržinė, pro kurios praviras duris matėsi kalnai akmens
anglių, malkų rietuvės. Palei tvorą ilgi, per metrą nuo žemės pakilę rąstai (arkliams rišti). Tėtis
nuėjo vidun pasilabinti, o vairuotojas sunkvežimiuką su visa mūsų manta pasuko link katilinės.
Tai buvo ilgokas, plačiomis durimis, pajuodęs priestatas, prisišliejęs prie pagrindinio pastato.
Sunkvežimiukas, apsukęs katilinę, sustojo prie laiptų, vedančių į buhalteriją ir pienininko butą
(taip tuomet vadino šio pastato šeimininką, nes jis gyveno čia virš nuolatos gaudžiančių pieninės
49