3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

išleisti į mokslus jaunesnįjį jų sūnų. Testamente tiksliai nurodyta, kiek kam reikia skirti pinigų
doleriais. Sekdamas savo dėdės kunigo pavyzdžiu, įpareigoja išmokslinti ir kitus asmenis, jei
pats neturės vaikų. Taigi Juozas Aleksandravičius pradeda savo profesinį kelią. 1940 m. vaistinė
nacionalizuojama. Liko dirbti vaistinės vedėju, nebuvo ištremtas. 1956 m. surinkti prisiminimai,
juose atiduodama duoklė sovietų valdžiai, kuri atėmė turtą, stabilumą.
1950 m. Aleksandravičius rašė:
Visą Lietuvos buržuazinės santvarkos laikotarpį farmacijos reikalai buvo visai apleisti, kitų
specialybių žmonių tvarkomi, kurie palaikydavo vaistinių savininkus ir tuomi padalindavo mūsų
luomą į dvi dalis — į privilegijuotus savininkus ir beteisius tarnautojus. Vaistinės būdavo
spekuliacijos objektu, nes tankiai priklausė ne farmacininkams, o šiaip vertelgoms, kurie tarp
savęs konkuruodami paeidavo netgi iki vaistų falsifikacijos.
Tik 1940 m. ir mūsų padangėj nušvito Stalino saulė ir mes tapome savarankiški, laisvi.
Atsimenu, su kokiu susijaudinimu ir džiaugsmu perskaičiau pirmą Šiaulių Rajoninės kontoros
raštą iš kurio supratau, kad ir mes jau turime savo įstaigą, [kuri] mus teisingai tvarkys.
Deja, ta laimė neilgai truko ir užėjus vokiečių okupacijai rajoninės kontoros greit buvo
likviduotos, o tvarkymas grįžo į senas vėžes ir tik 1944 m. sutriuškinus okupantus ir tarybinei
santvarkai grįžus, mes vėl tapome laisvi.
Buržuaziniais laikais vaistinės apyvarta buvo nežymi ir tai daugiausia susidėdavo iš rankinio
pardavimo, nes brangūs gydytojų honorarai buvo mažai prieinami liaudžiai. Užėjus vokiečių
okupacijai, vaistų tiekimas visai sušlubavo ir daugiausia susidėjo iš senų vaistažolių ir šiaip
mažai vaistingų vaistų (nelikvidų), kurių savo krašte išleisti negalėjo. Apie tokius vaistus kaip
diuretin, kalii jodytum, natrii salycilicum ir svajoti negalėjome, tik nuo 1950 m. Šiaulių rajoninės
kontoros vaistų sandėliui iš griuvėsių su dideliu vargu atsikėlus prasidėjo normalus vaistų
aprūpinimas ir apyvartos didėjimas. Novokaino gydymo įvedimas atsiliepė teigiamai į receptūros
vaistinėje padidėjimą, 1928—30 m. Viekšnių vaistinė pagamino tik 2-3 tūkstančius receptų, o
jau 1949 m. jau padarė virš 12 tūkstančių.
Karo audrai siaučiant daug vaistinių tapo sugriauta, sudeginta, apiplėšta, nes vaistinės
personalas dėl karo žygių turėjo jas apleisti.
Man pačiam teko net 3,5 savaite būti patrankų ugnyje, nes visam medicinos personalui
išlekiojus, leido man teikti medicinos pagalbą sužeistiems piliečiams ir mūsų kariuomenės
kariams. Dėka tam Viekšnių vaistinė išliko sveika ir karo audros nepaliesta ir dabar aptarnauja
plačią Viekšnių apylinkę su 25 kolūkiais.
Vaistinės vedėjas J. Aleksandravičius.
[...]. Aleksandravičius rašė atsiminimus ir tikrieji jo jausmai atspindėti 1000 puslapių
dienoraštyje ar atsiminimuose. Dar Kaikaris yra pasakojęs, kad Aleksandravičius rašė
atsiminimus, tai buvo įdomi asmenybė. Viekšniuose jis dirbo iki 1971 m., mirė 1977 m. Vaistinė
perkelta į kitas patalpas 1980 m. Vaistinė Nr. 201.
482