14.08.2013 Views

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

SHOW MORE
SHOW LESS

Create successful ePaper yourself

Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.

idėjos. Todėl kunigas Aleksandravičius, galėjo pastūmėti savo sūnėną šiuo profesijos keliu<br />

žinodamas, kad jis galės grįžti į Lietuvą ir užsitikrinti sau ir dvasinę, ir materialinę gerovę.<br />

Mokėsi Maskvos universitete, diplomą gavo 1881 m. Draugavo su aušrininkais, su medicinos<br />

studentu iš Žagarės Antanu Buivydu. Čia matome tradicinį lietuvybės atgimimo žmogaus<br />

sąmonėje kelią. Rinkinyje „Mūsų senovė” [Mūsų senovė. — Kaunas, 1938. — T. 2. — Nr. 3 (8).<br />

— P. 519—521] publikuojamas studento A. Buivydo laiškas, rašytas 1884 m. provizoriui<br />

Aleksandravičiui į Viekšnius. Atsakydamas savo draugui dėl nuogąstavimų, jog jis prastai moka<br />

lietuvių kalbą ir dirbdamas vaistinėje mažai gali prisidėti prie lietuvybės, Buivydas pataria, kad<br />

reikia tiktai tvirto noro. Siūlo užmiršti merginas, mesti į šalį lenkiškas knygas ir gazietas ir<br />

skaityti Aušrą ir lietuviškas knygas. Iš Buivydo laiško galima suprasti, kad tik vienas iš<br />

nedaugelio kaip Aleksandravičius galėjo grįžti į savo tėvynę ir gyventi tarp saviškių. Kiti jo<br />

bendramoksliai pasklido po plačiąją Rusiją. Įsitvirtinti Viekšniuose jam padėjo dėdė kunigas<br />

Aleksandravičius. Dėdė nupirko vaistinę ir įpareigojo jį išleisti į mokslus gimines, ką Vincentas<br />

ir padarė. Padėjo broliui ir kt. giminaičiams. Vincento pirmoji žmona — Žagarės vaistininko<br />

pulkininko Kazlausko duktė. 1885 m. ji jauna mirė. Antrą kartą vedė 1892 m. rygiškę Kotryną<br />

Kerberdytę. (Mačiaus rankraščio kopija). Su antra žmona Kotryna susilaukė šešių vaikų. Trys jo<br />

sūnūs mirė Rusijoje. Sunūs Juozas tapo farmacininku ir savo tėvo vaistinės paveldėtoju. [...].<br />

Vincentas Aleksandravičius — jo visuomeninė veikla<br />

Rinko liaudies medicinos žinias, užrašinėjo liaudies dainas ir padavimus. Kaip ir Aglinskas, ir<br />

kt. vaistininkai. Baigęs mokslus Rusijoje, pirmiausia ten ir dirbo. Lietuvoje uždarbis mažas,<br />

sunku įkurti vaistinę, nėra lėšų ją nupirkti. Bet tautinis atgimimas, kunigas ragina sūnėną grįžti<br />

namo ir dirbti tėvynės labui. 1883 m. grįžta. Kada Aleksandravičius pirko vaistinę, pats jis rašo,<br />

kad iš Oskaro Geldnerio vaistinę pirko 1886 m. sausio 20 d. Gal iki tol jis nuomavo ją iš<br />

įpėdinių. 1884 m. ateina laiškas iš Buivydo į Viekšnius, ir čia Aleksandravičius jau dirba.<br />

Aleksandravičiaus vaistinėje dirbo jis ir mokiniai, kartais vienas, o kartais du. Būdavo metų, kai<br />

pasamdydavo ir prov. pad. Apie darbą vaistinėje Elžbieta Avižonytė, vėliau Jasiukevičienė rašė,<br />

kad uždirbdavo 5 rub. per mėn., dirbo nuo 8 val. ryto iki 10 val. vakaro, dar budėdavo vaistinėje,<br />

kad savininkas draudė skaityti cicilikų knygas. Anūkė Aleksandravičiūtė rašo, kad senelis<br />

Vincentas artimai bendravo su Biržiškų šeima, su miestelio klebonu J. Zaleckių, Biržiškos knyga<br />

psl. 86 — kad visi trys buvo Viekšnių tradicijų kūrėjai. Vaistininko namuose lankydavosi ir<br />

Prano Mašioto šeima, kunigas Vienožinskis, gydytojas Vladas Nagevičius.<br />

1923 m. gautas prašymas įsteigti antrąją vaistinę Viekšniuose ir klausiama, ką apie tai mano<br />

Viekšnių vaistinės savininkas Vincentas Aleksandravičius. Pagal galiojančius normatyvus<br />

galima steigti vaistinę jei gyventojų skaičius didesnis nei 3000. Aleksandravičius rašo, kad<br />

pateikti duomenys, jog Viekšniuose gyvena apie 6000 gyventojų yra klaidinantys, nes prieš karą<br />

šis skaičius buvo dirbtinai pučiamas norint, kad per Ventą būtų pastatytas tiltas. Iš tiesų jis<br />

nurodo, kad Viekšniuose gyvena apie 2300 žmonių. Gyventojų ženkliai sumenko miestelį<br />

nusiaubus gaisrui. Aleksandravičius sako, kad mirus populiariam daktarui Biržiškai, ir jo<br />

vaistinės apyvarta sumažėjo.<br />

Vienas iš sūnų turėjo baigti farmaciją ir tęsti tėvo praktiką. Tuo keliu pasuko Vincento sūnus<br />

Juozas (1896—1977). Juozas mokėsi gimnazijoje Rygoje, tačiau [...], netikėtai šeimai, sugrįžo į<br />

Viekšnius ir pranešė, kad nori dirbti vaistinėje. Mama Kotryna buvo labai nepatenkinta, ji<br />

svajojo, kad sūnus, baigęs gimnaziją, studijuos inžineriją ir paseks jos dėdės, garsaus tiltų<br />

inžinieriaus, profesiniu keliu. Nebaigęs pilno gimnazijos kurso galėjo stoti į kunigų seminariją<br />

arba pradėti darbą vaistinėje. Tuo tarpu tėvas Vincentas negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo, kad<br />

turės įpėdinį vaistinėje. 1912 m. jis dirbo tėvo vaistinėje mokiniu.<br />

1916 m. Peterburgo karo akademijoje jis išlaikė egzaminus ir gavo provizoriaus padėjėjo<br />

diplomą. 1916—1917 m. dirbo karo ligoninės vaistinėje, 1917—1918 Jekaterinoslavo<br />

gubernijoje. Grįžo į nepriklausomą Lietuvą. Baigęs Peterburge Karo medicinos felčerių mokyklą<br />

1920 m. Juozas įstojo į Kauno Aukštuosius kursus, vėliau tęsė studijas universitete ir 1925 m. su<br />

pirmąją laida gavo chemiko vaistininko diplomą. Tais pačiais metais mirė ir mama, ir tėvas<br />

vaistininkas. Juozas Aleksandravičius tapo vaistinės vedėju. 1925 m., dar likus metams iki<br />

mirties, vaistininkas Vincentas Aleksandravičius parašė testamentą, kuriame visą turtą (žemę)<br />

Rygoje jis palieka savo dukrai, o vaistinę sūnui Juozui. Pastarąjį įpareigoja prižiūrėti motiną ir<br />

481

Hooray! Your file is uploaded and ready to be published.

Saved successfully!

Ooh no, something went wrong!