3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Dažniausiai vaistinės buvo farmacininkų nuosavybėje. Daug rečiau jos buvo nuomojamos.
Miesto vaistinei turėjo vadovauti provizorius, dvejus metus studijavęs farmaciją carinės Rusijos
universiteto Medicinos fakultete. Kaimo vaistinės vedėju galėjo būti ir provizoriaus padėjėjas.
Tai žmogus trejus metus dirbęs vaistinės mokiniu ir išlaikęs provizoriaus padėjėjo egzaminą
universitete sudarytoje komisijoje. Toks asmuo turėjo menką teorinį pasirengimą, bet galėjo
vadovauti ir kaimo vaistinei. Paprastai vaistinėje dirbdavo pats vaistinės savininkas ir vienas arba
keli samdomi mokiniai. Provizoriaus padėjėją samdydavo tik didesnės miestų vaistinės. Jam
reikėjo sumokėti apie 30-45 rub. mėnesinį atlyginimą, o mokinys dirbo už 8 kartus mažesnį
atlygį.
Pavyzdžiui, Telšių vaistininkas L. Geldneris, norėdamas įrodyti savo „skurdžią” padėtį ir
pabrėžti, kad atidarius dar vieną vaistinę, jo padėtis būtų kritiška, Kauno gubernijos gydymo
valdybai smulkiai aprašė 1866 m. pajamas ir išlaidas. Telšiuose tuo metu veikė viena vaistinė,
kuri aptarnavo 7989 miesto gyventojus. Vaistininkas nurodė, kad per tuos metus buvo parduota
vaistų pagal 7182 receptus, už kuriuos gauta 2515 rb. (vidutiniškai 35 kapeikos už vieną
receptą). Be receptų parduota vaistų už 455 rublius. Iš viso pajamos sudarė 2970 rb. Toliau
aprašė išlaidas: namo remontui — 500 rb., knygoms, žurnalams, laikraščiams, popieriui su
antspaudais — 100 rb., vaistinės šildymui — 100 rb., 6 procentai pajamų, t. y. 180 rb., buvo
skirti vaistinės atsargoms įsigyti, 800 rb. — medikamentams, 100 rb. — „medicininiam stiklui”
— tai yra vaistinės indams. Atlyginimams: vedėjui — 300 rb., prov. padėjėjui, mokiniams ir
darbininkams — iš viso 500 rb. 370 rb. liko savininkui. Vaistininkas minėjo, kad vargingų
žmonių tarpe plinta cholera ir jiems vaistai parduodami pigiau. Visi šie duomenys Geldnerio
padailinti, tačiau įdomi informacija apie vedėjo darbo užmokestį, kuris per mėnesį mažesnis nei
30 rub., ir suma išleidžiama spaudai.
Nuomininkui buvo sunku pelningai išlaikyti vaistinę kaime. Taigi, patekusi į nuomininkų
priežiūrą, Viekšnių vaistinė stabilumą prarado.
1873 m. vaistinę iš Geldnerių įpėdinių nuomoja Rietavo vaistininkas Julijonas Surkovas.
KAA 1878 m. rašytas dokumentas sako, kad vaistinės vedėjas vaist. pad. A. Relanderis (gal
Canderis, bet jis, regis, buvo Vilniaus vaistinės vedėjas) išvyksta į S. Peterburgą, Vasiljevo salą,
į Pėlio vaistinę dirbti. Mačius rašo, kad 1880—1884 m. šią vaistinę nuomavo Zeidleris,
sulenkėjęs vokietis iš Vilniaus. Jis pats save vadino lietuviu. Vaistinė neturi tikrojo globėjo ir
prižiūrėtojo.
Viekšnių muziejuje saugomos signatūros 1862 m. ir 1871 m. Tai receptų kopijos, užrašytos
Geldneriams esant savininkais. Išanalizavus jų turinį paaiškėjo, kad dažnai būdavo vartojami
skysti vaistai ir piliulės. Vienoje signatūroje — kalio jodatas ir destiliuotas vanduo. Šis vaistas
galėjo būti vartojamas nuo išsekimo, esant kalio trūkumui. Gydytojas rekomendavo gerti 3 kart
dienoje po šaukštelį. Vaisto kaina 75 kapeikos. Antrajame recepte buvo išrašyti macines —
graikiško riešuto luobelė (būna žalia), aromatinė tinktūra skoniui pagerinti ir ekstraktas
colocyntium — šis komponentas liuosuoja vidurius, o visas vaistas gerina virškinimą. Kainos
neįžiūrėjau. Trečiame recepte — kanapių ekstraktas (indiškos kanapės). Pridėjus rišamųjų
medžiagų suformuojama 30 piliulių. Kaina 70 kapeikų. Kas 3 val. po dvi piliules. Nuotaikos
pagerinimui, depresijoms gydyti. Ketvirtasis receptas — geležies acetatas (Klaproto lašai),
karčiųjų migdolų vanduo ir cinamono sirupas. Po šaukštą skysčio 4 kartus dienoje išsekimui,
mažakraujystei gydyti. 95 kapeikos.
Vaistinė parduodama iš varžytinių ir ją įsigyja vaistinės nuomininkas ir vedėjas Vincentas
Aleksandravičius (1853—1926, mirė sulaukęs 73 metų). Jis šios vaistinės savininkas ir vedėjas
nuo 1883 (gal nuo 1886) iki 1926 m. Pirmus metus nuomavo vaistinę iš Geldnerio įpėdinio
Oskaro Geldnerio, 1886 m. ją nusipirko. Nuo 1890 m. Rusijos medicinos sąrašuose skelbiamos
vaistininkų tautybės. Vincentas Aleksandravičius nurodo esąs lietuvis katalikas. Vincentas augo
globojamas dėdės, Žagarės klebono.
Kodėl pasirinko Vincentas šią specialybę? Tyrinėjant XIX a. antros pusės ir XX a. pirmos
pusės farmacininkų profesinį kelią, teko pastebėti, kad šią profesiją dažniausiai rinkosi
jaunuoliai, metę mokslus kunigų seminarijoje, taip pat neturtingų valstiečių vaikai, norėję išeiti į
žmones. Dalis žmonių galvojo, kad tai puikus kelias dirbti savo tėvynės labui. Tai, kad minėtas
kunigas bendravo su Daukantu, leidžia manyti, kad jam buvo nesvetimos Tautinio sąjūdžio
480