3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

jos steigimui nepagrįsti. Per dvidešimt metų po šio sprendimo patvirtinimo buvo įsteigtos kelios
vaistinės ir tik nuo 1857 m. kasmet naujų vaistinių skaičius pamažu didėjo. Nuostata, steigiant
vaistines atsižvelgti į jau veikiančiųjų vaistinių savininkų nuomonę, buvo įrašyta visuose XIX a.
vaistinių steigimo reglamentuose.
Vyskupo Motiejaus Valančiaus rūpestis
Vaistininkų pareikšta nuomonė turėjo svarią įtaką valdžios institucijų sprendimams ir dažnai,
susidūrus gyventojų bendruomenių interesams su vaistininkų interesais, pastarieji laimėdavo.
1854 m. Kražių vaistinės savininkas prov. Bernardas Šteinbergas prašė Kauno gubernijos
gydymo valdybos leidimo įsteigti Kražių vaistinės skyrių Varniuose. Telšių vyskupas Motiejus
Valančius pritarė šiam pageidavimui ir gydymo valdybai rašė, kad „1850 m. perkėlus
archijerijinį namą iš Alsėdžių į Varnius, kur be to yra ir katedros kapitula, eparchialinė
seminarija, konsistorija taip pat parapijinės bažnyčios, šito miestelio gyventojų skaičius žymiai
padidėjo ir čia reikalinga vaistinė [...] ir aš nuolankiai prašau, kad gydymo valdyba padėtų
p. Šteinbergui gauti leidimą”. 1854 m. pateiktas ir žydų bendruomenės vyresniojo pageidavimas,
kad būtų atidaryta vaistinė Varniuose. Artimiausių vaistinių savininkai dėl noro steigti vaistinę
Varniuose Kauno gubernijos gydymo valdybai pareiškė savo nuomones. Arčiausia nuo Varnių,
už 28 km. buvo Telšių vaistinė. Jos savininkas prov. Leopoldas Geldneris parašė, kad jo
vaistinės metinė apyvarta 3000 rub. ir pajamos vos padengia išlaidas. Rietavo vaistininkas Julijus
Surkovas nurodė dar mažesnę apyvartą — 1500 rb. — ir pabrėžė vaistinės skurdžią būklę, ir abu
teigė, kad naujos vaistinės įkūrimas sužlugdys jų vaistines, ir prieštaravo, kad būtų atidaryta
vaistinė Varniuose. Dėl to prov. B. Šteinbergui nebuvo išduotas leidimas įsteigti vaistinę.
Atkaklus vaistininkas parašė antrą prašymą gydymo valdybai. Jis pageidavo, kad būtų leista prie
Varnių dvasinės seminarijos įkurti „jo išlaikomą namų vaistinę”. 1855 m. šis prašymas buvo
patenkintas.
Vėliau vyskupas M. Valančius savo atsiminimuose apie Varnius rašė. „Garsus Varnių
miestelis, man ten 1850—1864 m. gyvenant, buvo kiek-tiek laimingas. Mano rūpesčiu vidaus
reikalų ministeris jo mylista Perovskis leido Varniuose įsteigti aptieką; ją tuojau ir įsteigė Kražių
aptiekius vokietis; jo pavardės nebeatmenu.”
Vaistinių tinklų gimimas
Vaistininkai, vengdami konkurencijos ir baimindamiesi prarasti vaistų prekybos monopolį
regione, stengėsi trukdyti kitiems kurti vaistines. Jie patys steigė vaistines gretimuose miestuose,
kūrė savo vaistinių skyrius (savininkas viename miestelyje galėjo turėti tik vieną vaistinę ir
skyrių) arba giminės vaistinių tinklus. Siekdami pastarojo tikslo, skatino savo sūnus baigti
farmacijos mokslus ir dalyvauti šeimos versle. Vaistininkų sūnūs turėjo palankias sąlygas pradėti
verslą, nes jų laukė mažiau sunkumų dėl kaimyninių vaistinių savininkų prieštaravimų, nes jais
dažnai būdavo steigėjo tėvas ar brolis. Žymiausios XIX a. vaistininkų šeimos buvo katalikų
Geldnerių ir protestantų Kenigšteterių.
Geldneriams įvairiais periodais priklausė Telšių, Raseinių, Viekšnių, Kelmės vaistinės. Po
statuto paskelbimo nuo 1836 m. iki 1840 m. buvo atidarytos tik dvi vaistinės Kauno gubernijoje,
tai Rietave ir Zarasuose, o vėliau, per 13 metų nuo 1841 m. iki 1853 m. nebuvo įsteigta nei viena
nauja vaistinė. Vėliau vaistininkai pradėjo kurti vaistines ir skyrius gretimuose miesteliuose ir
vos keletą vaistinių pavyko įsteigti „giminei” nepriklausantiems asmenims. Vaistinių savininkai
įgijo teisę įtakoti naujų vaistinių steigimo procesą ir šia teise naudojosi trukdydami kurtis
naujoms vaistinėms ne tik tose vietose, kur buvo jų vaistinės, bet ir gretimuose miesteliuose.
Nepagrįsti carinės Rusijos valdžios institucijų potvarkiai, trukdė formuoti pakankamą vaistinių
tinklą ir plėtoti sveikatos apsaugą carinės Rusijos gubernijose. [...].
Taigi, Telšių vaistininkas Fiodoras Geldneris 1860 m. įsteigė ir vaistinę Viekšniuose. Po metų
vaistininkas mirė ir abiejų vaistinių priežiūra atiteko sūnui provizoriui Leopoldui. VIII
dešimtmetyje Geldneriams priklauso Telšių, Raseinių, Kelmės, Viekšnių vaistinės. 1865 m.
vaistinės vedėjo pareigas perima Fiodoras Geldneris, gal brolis? Tačiau, kaip rašoma muziejaus
buklete, jis rėmė 1863 m. sukilimo dalyvius, pats nukentėjo ir 1871 m. mirė. Netekus vaistinės
vedėjo, Rusijos medicinos sąrašuose randame žinutę, kad Viekšnių vaistinė laikinai uždaryta. Po
to pereina nuomininkų žinion.
479