3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
institucijoms, gyveno ramų inteligentų gyvenimą ir rūpinosi savo farmacine veikla ir šeima.<br />
Žinoma, buvo ir tokių vaistininkų, kurie ne tik aiškinosi gubernijos gydymo valdybai dėl<br />
netvarkos vaistinėje, arba kivirčijosi su kaimynais, bet ir vaistinės oficinoje, tai yra patalpoje kur<br />
parduodami vaistai, buvo susimušę su vaistų pirkėjais. Tokių aprašymų galima rasti archyvuose,<br />
bet tik ne apie Aleksandravičių. Taigi, pasakojimas galėtų būti trumpas... Tačiau kiekvieno<br />
žmogaus istoriją galima papasakoti ir kaip visuotinės istorijos atspindį. Šios vaistinės<br />
savininkams ir vedėjams teko patirti ir 1863 sukilimo ir 1905 revoliucijos padarinius. Jų<br />
savimonę palietė Tautinio atgimimo įvykiai, jiems teko pergyventi du karus ir turto<br />
nacionalizaciją, kęsti prisitaikėlišką gyvenimą Lietuvos tarybinėje respublikoje. Savo pasakojime<br />
aš bandysiu atskleisti, kaip šie įvykiai keitė sąžiningo, doro, ramaus vaistininko gyvenimą. Tiesa,<br />
kalbėsiu ir apie verslo sąlygas, konkurenciją, farmacijos administravimą. Ir nors esu farmacijos<br />
specialistė, mažiausiai dėmesio čia bus skirta vaistams ir sveikatinimo reikalams aptarti. Tiesa,<br />
ekspozicijoje vėliau pamatysime vaistus, kurie dažnai minimi spaudoje — tai žmogaus odos<br />
dalis, kuri, sakoma, būdavo trinama į miltukus ir barstoma ant žaizdos kraujavimui stabdyti, ir<br />
džiovinta vilko mėsa. Kraujavimui stabdyti lietuvių liaudies medicinoje būta daug išmonių — ir<br />
voratinklį ant žaizdos uždėti, ir nosies sekretu patepdavo. Pastarasis puikiai užklijuodavo žaizdą.<br />
Ne paslaptis, kad vaistininkai ir visokių pramanytų vaistų pavadinimų sugalvodavo, pavyzdžiui,<br />
vazeliną, kurį tarpukario metais atgabendavo iš Amerikos, vadino uodo taukais, kaip gi kaimo<br />
žmogui paaiškinsi, kad tai medžiaga iš naftos gauta, kas supras ir kas patikės. Uodo taukai jau<br />
kas kita.<br />
Viekšnių vaistinė įsteigta 1860 m. Pirmiesiems savininkams Geldneriams vaistinė priklausė<br />
gan trumpai, iki 1883 ar 1886 m. Rengdamasi pranešimui aš peržiūrėjau:<br />
1. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus fondus, turiu pripažinti, kad nedaug<br />
informacijos, menančios šiuos asmenis mes saugome;<br />
2. Kauno apygardos archyvo dokumentus;<br />
3. Lietuvos valstybės centrinio archyvo dokumentus;<br />
4. Viekšnių muziejaus dokumentų kopijas;<br />
5. Literatūrą, kurioje minimi Viekšniai ir jų vaistininkai.<br />
Kaip buvo įkurta vaistinė Viekšniuose<br />
Istorija intriguojanti. XIX a. Lietuva buvo carinės Rusijos sudėtyje ir gyveno pagal šios<br />
imperijos tvarką. Vaistinių veiklą reglamentavo vaistininkystės statutas (aptiekarskij ustav),<br />
vaistinių steigimo taisyklės ir kiti potvarkiai. XIX a. pradžioje Vilniaus, Kauno ir kitų gubernijų<br />
vaistinės veikė pagal 1789 m. išleistą Rusijos vaistininkystės statutą. Tuo metu vaistinių buvo<br />
nedaug, todėl jų skaičius nebuvo reglamentuojamas ir tik apibrėžta, kas gali būti jos vedėju.<br />
Vaistinės vedėju galėjo būti vyras, ne jaunesnis kaip 25 m., tvarkingas, pareigingas ir blaivus.<br />
Pastaroji savybė dažnai būdavo pabrėžiama net ir oficialiuose Rusijos valdžios dokumentuose.<br />
1836 m. išleistas antrasis vaistininkystės statutas detaliau apibrėžė vaistinių steigimo tvarką.<br />
Pagal ją išduoti leidimus naujų vaistinių steigimui įpareigotas Medicinos departamentas prie<br />
Vidaus reikalų ministerijos. Už sveikatos apsaugos administravimą buvo atsakinga vietinė<br />
valdžia — gubernijos gydymo valdyba.<br />
Nori kurti vaistinę, prašyk kaimyno leidimo<br />
Kalbėsime apie 1836 m. statuto vieną nuostatą. Ji įpareigojo steigiant naują vaistinę gauti jau<br />
veikiančių vaistinių savininkų raštiškus sutikimus arba argumentuotus prieštaravimus, kad jų<br />
kaimynystėje būtų įkurta nauja vaistinė. Procedūra vyko taip. Žmogus, norintis steigti naują<br />
vaistinę, rašydavo pareiškimą gubernijos gydymo valdybai. Gavusi prašymą, valdyba išsiųsdavo<br />
oficialius laiškus artimiausių vaistinių (nuo pretendento nurodytos vietovės) savininkams<br />
klausdama, ar jie neprieštarauja, kad toje vietovėje būtų įkurta nauja vaistinė. Gaudavo<br />
atsakymus, kuriuose būdavo prieštaraujama tokiam ketinimui, nepaisant, už kiek kilometrų ta<br />
vaistinė būtų steigiama. Vieną kitą klientą vis tiek prarasi, taigi, vienintelis atsakymas —<br />
„prieštarauju”. Tuo metu net mintis nekildavo, kad būtų galima steigti vaistinę gretimame jau<br />
veikiančios vaistinės name. Būdavo pageidaujama kurti vaistinę tame pačiame arba gretimame<br />
miestelyje.<br />
Tiesa, statute buvo išlyga, kad bus leidžiama steigti vaistines ir be kaimyninių vaistinių<br />
savininkų sutikimų, jei VRM nutars, kad vaistinė toje vietovėje yra reikalinga, o prieštaravimai<br />
478
Change language