3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Šiam griežtai atsisakius, kurį laiką jo nešelpė, ir Vincentas, negalėdamas toliau mokytis,
pradėjo dirbti mokiniu Žagarės vaistinėje. Kai dėdės pyktis atlėgo, jo finansuojamas Vincentas
lankė kursus prie Maskvos universiteto, o gavęs provizoriaus padėjėjo diplomą, įstojo į Maskvos
universiteto aukštesnes studijas.
Ypač didelį įspūdį universitete jam padarė profesoriaus D. Mendelejevo paskaitos, visam
gyvenimui jį užkrėtusios meile chemijai.
Vincento pavyzdžiu pasekė ir jo sūnus Juozas, taip pat pasirinkęs provizoriaus kelią.
VAISTINĖ — ISTORINIŲ ĮVYKIŲ FONE
Daug vietos knygoje skiriama garsiajai Viekšnių vaistinei, kurią 1860 metais įkūrė Teodoras
Geldneris, o 1883 metais iš jo K. Aleksandravičius perpirko savo sūnėnui Vincentui.
„Vaistinė ir namas buvo apleisti, net čerpėmis dengtas stogas buvo kiauras, tad pirmas naktis
lietui lyjant naujajam savininkui teko su lova „skrajoti” po tuščią butą”, — rašo Zofija.
Įsikūrusio Viekšniuose Vincento profesiniai interesai ir išsilavinimas jį suvedė su Antano
Biržiškos šeima.
Vaistinėje apsilankydavo ir kunigas, poetas, Laižuvoje apsigyvenęs Antanas Vienažindys,
vėliau — rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, poetas, kanauninkas Jonas Mačiulis-
Maironis.
Labai išsamiai Zofija aprašo savo tėvo Juozo Aleksandravičiaus šeimos gyvenimą, santykius,
laikotarpį Rusijos armijoje, sugrįžimą tėviškėn, tėvų sutuoktuves. Su nostalgija ji prisimena
romantiškas keliones į įsigytą tėvo ūkį Sprogiškėse, šeimos šventes.
Zofija atkreipia dėmesį į tai, kad viekšniškiai, ir ne tik jie, vaistininką vadino vaistų nuo vėžio
išradėju.
Rašydama apie savo tėvą, autorė kiekvieną laikmetį susieja su Aleksandravičių šeimos
gyvenimu.
Sovietmečiu, vokiečių okupacijos metais ne kartą pats patekęs į bėdą, vaistininkas visada
surasdavęs būdų, kaip padėti kitiems.
„Aleksandravičių šeima niekada neskirstė žmonių pagal turtą, negarbino pinigų, visada gerbė
mokslą, kultūrą, meną, dorovę”, — rašo Zofiją, tokias išvadas padariusi remdamasi 945 puslapių
tėvo prisiminimų rankraščiu, nušviečiančiu plačią giminės, Viekšnių miestelio, apylinkių
gyventojų, viso savo gyvenimo istoriją.
GIMINĖ GARSĖJO NE TIK PROVIZORIAIS
Du knygos skyriai skirti dar dviem Aleksandravičiams. Viename iš jų profesorė Aldona
Gaigalaitė pasakoja apie Zofijos senelio Vincento brolį veterinarijos gydytoją Domininką
Aleksandravičių, kuris carinės Rusijos laikais buvo paskirtas dirbti Vidurinėje Azijoje.
Už sąžiningą ir gerą darbą caro administracijos jis buvo vertinamas, pasiekė Valstybės
patarėjo laipsnį. Po I pasaulinio karo su šeima grįžo į tėvynę, ir likusį gyvenimą skyrė kovai su
pokario metais išplitusiomis gyvulių ligomis.
Kitame knygos skyriuje profesorė aprašo dar vieną iškilų Aleksandravičių. Domas buvo
selekcininkas, mokytojas ir ūkininkas, ilgametis Kvietiškio žemės ūkio mokyklos direktorius.
Marijampolėje pastačius cukraus fabriką, jis vienas pirmųjų ėmė mokyti žemdirbius, kaip auginti
cukrinius runkelius.
Paskutinį knygos skyrių „Palikuonys” jo autorė Bronė Beržiūnienė paskyrė Aleksandravičių
šeimos pirmosios kartos palikuonių atžaloms.
Gudienė Vilma. Viekšnių vaistinė ir vaistininkai / Pranešimas konferencijoje „Anuo metu
Viekšniuose...”, skirtoje profesoriaus Mykolo Biržiškos 125-osioms gimimo metinėms,
vykusioje 2007 metų rugsėjo 28 ir 29 dienomis Viekšniuose. — Dalis teksto:
Perskaičius pranešimo pavadinimą, kyla klausimas, ką galima papasakoti apie šios vaistinės ir
vaistininkų istoriją? Vaistinė įkurta 1860 m. ir savininkai, kurių veikla čia buvo ženklesnė, buvo
tik du. Trumpai vaistinę turėję Geldneriai (apie 20 metų) ir (apie 60 m.) Aleksandravičiai. Po
vaistinės nacionalizacijos ji gavo atitinkamą numerį ir perėjo valstybės žinion. Vaistininkai
Vincentas ir Juozas, kurių namuose šiandien mes svečiuojamės, buvo pažangūs ir tvarkingi. Dėl
jų parduotų vaistų nekilo konfliktų, jie nebuvo apskųsti dėl savo elgesio medicinos priežiūros
477