3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
Create successful ePaper yourself
Turn your PDF publications into a flip-book with our unique Google optimized e-Paper software.
VIENA IŠ AUTORIŲ — VIEKŠNIŠKĖ<br />
Ši knyga mums, mažeikiškiams, svarbi tuo, kad joje daug vietos skiriama daugelį metų<br />
Viekšniuose gyvenusiam, dirbusiam, mirusiam ir čia palaidotam garsiam vaistininkui Juozui<br />
Aleksandravičiui. Viena iš knygos autorių, jo dukra Zofija Aleksandravičiūtė-Navickienė, jau<br />
būdama pensininkė, buvo susigrąžinusi tėvo ūkį Sprogiškės kaime (Akmenės r.) ir kurį laiką čia<br />
gyveno. Metams bėgant ūkio darbai tapo per sunkūs, ir Navickai grįžo į Vilnių.<br />
Zofija Vilniaus valstybiniame universitete studijavusi prancūzų kalbą ir literatūrą, vėliau<br />
baigė Maskvos užsienio kalbų institutą ir tapo vokiečių kalbos specialiste. Abi šias užsienio<br />
kalbas iki pat pensijos ji dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje. Daugelis žymiausių Lietuvos<br />
atlikėjų buvo arba Zofijos kolegos, arba mokiniai.<br />
SVARBU PAŽINTI SAVĄSIAS ŠAKNIS<br />
Kas paskatino imtis šio darbo? Anot Z. Aleksandravičiūtės-Navickienės, vis daugiau žmonių<br />
susidomi vakarykšte mūsų tautos, mūsų krašto diena. Vis daugiau išleidžiama prisiminimų<br />
knygų, kraštotyros veikalų, pasakojančių apie kurią nors vietovę, miestelį, kaimą, iškilesnę<br />
šeimą. Zofija mano, kad šiandien, kai tiek jaunimo išvyksta iš Lietuvos, kai vis labiau<br />
pataikaujama kosmopolitizmui, mėgdžiojama mums svetima užjūrio ir Vakarų kultūra, svarbu<br />
giliau pažinti savąsias šaknis.<br />
„Kažkurią dieną, susirinkusios istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės namuose, mes, kelios<br />
Aleksandravičių šeimos palikuonės, ėmėme svarstyti, kad ir mums reikėtų imtis darbo ir<br />
papasakoti apie vienos savo giminės šakos gyvenimą XIX—XX amžiais, parodyti, kad jie<br />
rūpinosi ne tik šeima, bet ir savąja tauta, jos atgimimu ir kultūra”, — pasakoja Zofija.<br />
Aldona Gaigalaitė, Pulcherija Malinauskaitė-Gaigalienė, Bronė Beržiūnienė ir Zofija<br />
Aleksandravičiūtė-Navickienė yra antros kartos pusseserės Jų seneliai buvo broliai ir seserys.<br />
Šiose šeimose yra išlikę gana daug dokumentų, fotonuotraukų, senų laiškų, kurie buvo panaudoti<br />
rašant knygą, ir dabar įdomūs kaip istorinis <strong>palikimas</strong>.<br />
GLOBOTINIU KUNIGAS PASIRINKO SŪNĖNĄ<br />
Moterims sutiko padėti akademikas Vytautas Merkys. Surinkęs daugybę medžiagos, pervertęs<br />
ne vieną metraštį, bibliotekų rankraštyną, Klierikų atestacijos knygą, M. Valančiaus raštus, jis<br />
parašė apie iškilų dvasininką, vyskupo Motiejaus Valančiaus laikų kunigą Kazimierą<br />
Aleksandravičių.<br />
Prieš skaitytoją iškyla XIX a. šviesuolis, turėjęs sąsajų su pirmuoju lietuvišku tautiniu<br />
„Aušros” laikraščiu ir aušrininkais, daug nuveikęs krašto kultūrai, rūpinęsis jaunimo<br />
mokslinimu.<br />
Baigęs Varnių kunigų seminariją, kuriai vadovavo rektorius Motiejus Valančius, jis pirmąjį<br />
paskyrimą gavo į Linkuvą, po to klebonavo Biržuose, Naujosios Žagarės bažnyčioje.<br />
K. Aleksandravičius, nuolat globojamas Valančiaus, anot V. Merkio, seminarijos rektoriaus buvo<br />
įsimintas ne tik dėl gero mokslo ir dvasininko pašaukimo, bet ir dėl jo bundančios tautinės<br />
savimonės.<br />
K. Aleksandravičius globojo Zofijos senelį, savo brolio Anupro sūnų Vincentą, kurį<br />
pasirinkęs paveldėtoju, dovanojo jam 5 tūkstančius sidabro rublių Viekšnių vaistinei pirkti,<br />
tačiau su sąlyga, kad Vincentas ir kiti būsimieji vaistinės paveldėtojai kasmet skirs po 6 proc.<br />
nuo dovanotojo turto vienam gabiam neturtingam giminaičiui mokyti.<br />
TĖVAS IR SŪNUS TAPO PROVIZORIAIS<br />
„Apie du neeilinius vaistininkus — senelį Vincentą ir mano tėvą Juozą Aleksandravičių buvo<br />
pavesta parašyti man. Laimei, turėjau savo tėvo prisiminimų rankraštį, kurį teko vis iš naujo<br />
vartyti, šifruoti sunkiai išskaitomas vietas. Daug ką lyginau su išlikusiais dokumentais, kai kurias<br />
žinias tikrinau kitų autorių rašiniuose. Rėmiausi ir savąja atmintimi, prisimindama tėvelio<br />
pasakojimus. Norėjau kuo daugiau įterpti prisiminimų apie ano meto Viekšnius ir viekšniškius,<br />
nupiešti kaip galima gyvesnį praėjusių amžių gyvenimo vaizdą”, — apie savo indėlį į šią knygą<br />
pasakoja Zofija, kuri rašydama nevengė pateikti kuo daugiau etnografinių duomenų.<br />
Dėdė Kazimieras kūrė savo sūnėno Vincento ateities planus, įkalbinėdamas jį stoti į dvasinę<br />
seminariją.<br />
476
Change language