3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra
You also want an ePaper? Increase the reach of your titles
YUMPU automatically turns print PDFs into web optimized ePapers that Google loves.
Šepsel. Metams bėgant šio pastato šeimininku tapo rabino anūkas Josel. Jis turėjo savo alaus ir<br />
spirito gamyklėlę, kuri stovėjo už namo ir sodo esančioje pievoje, besitęsiančioje iki pat Ventos<br />
upės. Iki šių dienų viekšniškių atmintyje yra išlikęs vietovės pavadinimas — Užbravarės.<br />
Prasigyvenęs Josel viską pardavė ir išvažiavo iš Viekšnių. Pastatą nupirko vaistininkas<br />
Fiodoras Gelneris, kuris savo vaistines turėjo Telšiuose, Raseiniuose, Kelmėje. 1860 metais<br />
Viekšniuose jis taip pat įkūrė vaistinę, kurią perleido vienam iš savo sūnų, taip pat Fiodorui<br />
Gelneriui. Apie 10 metų valdęs vaistinę F. Gelneris pasimirė, ir 1870 metais ją paveldėjo jo<br />
žmona ir dukra. Jos nebuvo farmacininkės, todėl darbuotojus samdė.<br />
Per šimtmetį šiek tiek pasikeitė namo išvaizda. Rabinas Abbe Joffe buvo pasistatęs įprastą<br />
keturių kampų namą, kuris visas buvo matyti iš gatvės pusės. Vėliau F. Gelneris pastatą pailgino,<br />
ir į kiemo pusę pristatė priestatą, kuriame įrengė gyvenamąsias patalpas.<br />
VIEKŠNIŠKIAI PRISIMENA SENĄJĮ VAISTININKĄ<br />
1883 metais vaistinė už skolas buvo atiduota varžytynėms. Po kurio laiko Biržuose<br />
klebonavęs kunigas Kazimieras Aleksandravičius ją nupirko savo sūnėnui Vincentui<br />
Aleksandravičiui, kuris buvo farmacininkas, baigęs Maskvos universitetą.<br />
1926 metais mirus Vincentui, vaistinę paveldėjo jo sūnus Juozas, Kauno universitete įgijęs<br />
chemiko-vaistininko diplomą. Po tėvo mirties jaunuolis pradėjo tvarkyti vaistinę pagal tėvo<br />
paliktus nurodymus. 1940-aisiais nacionalizavus vaistinę, Juozas Aleksandravičius buvo<br />
vienintelis Lietuvoje vaistinės savininkas, sovietinės valdžios paliktas dirbti savojoje vaistinėje<br />
vedėju. Čia jis dirbo iki 1971 metų, kol išėjo į pensiją. Po jo vadovavimą vaistinei perėmė kita<br />
farmacininkė.<br />
Vaistinei tapus valstybine įstaiga, dalis gyvenamųjų patalpų, kuriose gyveno visi buvę<br />
vaistinės savininkai, buvo palikta Juozo Aleksandravičiaus šeimai. Po jo mirties, 1977 metais<br />
gyvenamąsias patalpas paveldėjo Juozo anūkas, kuris jas pardavė Lietuvos kultūros ministerijai,<br />
kad visame pastate būtų įsteigta ne tik vaistinė, bet ir muziejus.<br />
1980 metais vaistinė laikinai buvo iškelta į kitas patalpas, nes pastatas buvo avarinės būklės.<br />
Prasidėjus Atgimimui, darbai labai užsitęsė, ir vaistinė į suremontuotas patalpas sugrįžo tik 1995<br />
metais.<br />
VIENAME PASTATE IR VAISTINĖ, IR MUZIEJUS<br />
Tais pačiais metais prie vaistinės įsteigtas ir muziejus. 2001-aisiais vaistinė buvo panaikinta.<br />
Po poros metų vaistinės patalpas išsinuomojo farmakognostė Jadvyga Balvočiūtė, ir čia dirba iki<br />
šiol.<br />
Dabar šiame pastate yra ne tik veikianti vaistinė, bet ir muziejus. Pastarajame nuo 1995-ųjų<br />
veikia dvi ekspozicijos: farmacinė ir inteligento buities ekspozicija (gyvenamųjų patalpų<br />
apstatymas). Pagalbiniame pastate keičiamoms parodoms įrengta ekspozicijų salė, atkurtas<br />
vaistininko J. Aleksandravičiaus vaistažolių sodas.<br />
Grįžtant prie J. Aleksandravičiaus, reikia pasakyti, kad jis buvo labai šviesi asmenybė, savo<br />
krašto patriotas, besidomintis tautos istorija. Kai vaistinė šventė 100 metų jubiliejų, 1960-aisiais<br />
jis pačioje vaistinėje įsteigė pirmąją nedidelę ekspoziciją. Eksponuota visa tai, kas buvo išlikę<br />
nuo pat vaistinės įkūrimo: jos įranga, prietaisai, indai. Iki šių dienų išlikęs vienas įdomiausių<br />
eksponatų. Tai — žmogaus odos diržai, kurie, kaip spėjama, buvo naudojami gydymo tikslams.<br />
Yra žinių, kad jie caro laikais būdavo gaunami iš Telšių kalėjimo. Diržai būdavę kaliniams<br />
išrėžiami taikant bausmę už pasikėsinimą į valdžią.<br />
Plastinina Bernarda. Į knygą sugulė vienos giminės trijų kartų gyvenimai // Santarvė. —<br />
2006. — Lapkr. 11: iliustruota. — Tekste:<br />
Knyga „Jų testamentai vykdomi” skirta XIX—XX amžiais gyvenusių trijų kartų penkių<br />
Aleksandravičių giminės inteligentų gyvenimui ir veiklai nušviesti. Anot vienos iš knygos<br />
autorių istorikės profesorės Aldonos Gaigalaitės, apybraižos atskleis eilinių lietuvių inteligentų<br />
gyvenimą, skirtą tarnauti žmonėms, jų gerovei kelti.<br />
Knyga išleista 2006 metais Vilniaus pedagoginio universiteto leidykloje giminių lėšomis. Ja<br />
jau susidomėjo ne vienas istorikas ir mokslininkas.<br />
475
Change language