3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Poemas deklamavo lotyniškai
Po sukilimo pas Kazimierą apsigyveno Simono Daukanto bičiulis kunigas Vaišvila. Jam buvo
patikėta berniuką ruošti gimnazijon, o pats Kazimieras, turėdamas aibę reikalų, nelabai
tesidomėjo, kaip tas pasirengimas vyksta. Nuvežus Vincentą į Rygą, Aleksandro vardo
gimnaziją, paaiškėjo, jog berniukas nė žodžio nemoka rusiškai, tačiau deklamuoja ilgiausias
poemas lotyniškai. Komisija liepė per vasarą išmokti rusų kalbos pagrindų, o rudenį atvažiuoti
mokytis. Taip prasidėjo Vincento mokslai, o Kazimieras Aleksandravičius puoselėjo viltis, kad
sūnėnas pasuks jo pėdomis. Deja, baigęs gimnaziją, vaikinas griežtai atsisakė kunigystės, tuo
užrūstindamas dėdę, įsidarbino papulkininkio Mykolo Kazlausko vaistinėje mokiniu, vėliau
išvažiavo į Maskvą.
Nusižiūrėjo vaistinę Viekšniuose
Žinoma, po metų dėdė atsileido ir toliau rėmė sūnėną. O Vincentas Maskvoje prie universiteto
išlaikė provizoriaus padėjėjo egzaminus ir įstojo mokytis į universitetą. Čia chemija visam
gyvenimui tapo mėgstamiausiu jo dalyku. Baigęs universitetą, grįžo Lietuvon ir įsidarbino
Kelmės vaistinėn. Čia jį globojo dėdės Kazimiero draugas prelatas Giedraitis. Vincentas netruko
pagarsėti kaip geras specialistas ir jį ėmė kviestis kitos vaistinės. Tada K. Aleksandravičius
susirūpino, kad sūnėnas neišvyktų kur toli ir ėmė žvalgytis jam nupirkti vaistinę. Taip ir buvo
nužiūrėta Gioldnerio vaistinė Viekšniuose. Pats savininkas po sukilimo buvo kalėjęs ir praradęs
sveikatą, tad vaistinė buvo išnuomota Zeldneriui. Pastarasis garsėjo kaip apsileidėlis. Pavyzdžiui,
daktaras Antanas Biržiška, nepasitikėdamas Zeldneriu, pats iš sandėlio išsirašydavo vaistų ir
dalydavo ligoniams. Kai Vincentas drauge su pusbroliu Čaplinsku atvyko į Viekšnius apžiūrėti
vaistinės, arkliai pametė neseniai pakaustytas pasagas. Tai buvo palaikyta gera lemiančiu ženklu
ir taip Vincentas Aleksandravičius pasiliko Viekšniuose. Iš pradžių jis buvo tik valdytojas, nes
reikėjo laukti, kol Telšiuose gyvenantis kitas brolis Gioldneris sutvarkys dokumentus. Vincentui
ėmus tvarkytis vaistinėje, reikalai iš esmės pasikeitė, tačiau tai nepatiko čia dar gyvenusiai
buvusio savininko Gioldnerio žmonai. Toji bandė Vincentą išgąsdinti pasakodama ir vaidindama
istorijas su vaiduokliais. Jaunasis vaistininkas, žinoma, tuo nepatikėjo ir pačią Gioldnerienę
nuramino keliais revolverio šūviais į viršų.
Baldai tebestovi muziejuje
1883 metais įsikūrus Viekšniuose, Vincentui Aleksandravičiui rūpėjo sukurti šeimą. Iki 1884
metų jis sukaupė lėšų šeimos išlaikymui ir liepos 18 dieną samdytais arkliais išvyko Žagarėn, kur
kunigas Martinkus palaimino (nes dėdė tuo metu sirgo) santuoką su Zosele Kazlauskaite.
Jauniesiems grįžus į Viekšnius, Gioldnerienė buvo paprašyta išsikraustyti pas savo dukrą
Bagdzevičienę į Gyvuolių kaimą. Tuo laiku Žagarėje mirė Kazimieras Aleksandravičius. Jis
paliko išsamų testamentą, išlikusį iki šių dienų. O Vincentas, kaip naujakurys Viekšniuose,
neturėjo baldų, todėl po dėdės mirties parsivežė iš Žagarės klevinį stalą, komodą, spintą, keletą
kėdžių. Šie baldai šiandien tebestovi muziejuje kaip eksponatai. Be parsivežtinių iš Žagarės
Vincentas dar iš Vandos Sruogienės senelių Daugirdų nusipirko jiems nebereikalingus
„salioninius” baldus ir tie baldai tarnavo visiems Aleksandravičiams iki paskutiniųjų jų
gyvenimo Viekšniuose dienų.
Plastinina Bernarda. Viekšniuose veikianti vaistinė — seniausia kaimiška medicinos įstaiga:
Esame garsūs // Vakarų Lietuva. — 2005. — Lapkričio 08-14. — Nr. 45 (518): „Tarpukario laikų
Viekšnių vaistinė. Nuotrauka iš asmeninio Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės archyvo”. —
Visas tekstas:
Šiemet sukanka 145 metai nuo tada, kai Viekšnių miestelyje (Mažeikių r.) buvo įkurta
vaistinė. Lietuvoje iš viso yra likusios tik dvi tokios senos, bet dar tebeveikiančios medicinos
įstaigos. Nuo dar senesnės Palangos miesto vaistinės viekšniškė skiriasi tuo, kad yra kaimiška.
Apie jos atsiradimo istoriją papasakojo Mažeikių muziejaus Viekšnių vaistinės muziejaus
filialo darbuotoja Danutė KONČIENĖ, dirbanti čia nuo pat jo įsikūrimo.
PASTATĄ PASISTATĖ ŽYDŲ RABINAS
Vaistinės pastatas gerokai senesnis negu pati vaistinė. Jį XVIII amžiaus II pusėje pastatė
Viekšnių miestelio žydų rabinas Abbe Joffe. Vėliau pastatas atiteko jo sūnui, taip pat rabinui
474