3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

NERIMAS DĖL SODO LIKIMO
Iki 1998-ųjų B. Kolbergienei priklausė visas darbuotojo etatas, dabar jai bemoka tik už tris
ketvirtąsias, nors darbo dėl to nesumažėjo. Vasarą moteris prašo seniūno, kad skirtų
pagalbininkų.
B. Kolbergienė nerimauja dėl sodo likimo — tiek lėšų, tiek darbo čia įdėta. Kasmet prieš
svarstant biudžetą sakė jaudinantis, kad tik nebūtų nuspręsta sodą panaikinti.
O taip norėtųsi, kad jis išliktų kitoms kartoms — vaikams, anūkams... Moteris rodo prieš
gerus metus pradėtą rašyti atsiliepimų knygą. Joje adresai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai,
Panevėžys, Kaišiadorys, Biržai. Lankęsi ir Lietuvos žemės ūkio universiteto studentai.
Vaistinės muziejaus vadovės D. Končienės teigimu, vaistažolių sode darbo per akis nuo pat
ankstyvo pavasario, todėl atimti ketvirtadalį darbuotojo etato buvo neteisinga.
Tokios pat nuomonės yra ir Viekšnių seniūnas A. Kuodys, pasiryžęs žūtbūt išlaikyti sodo
prižiūrėtojos etatą. O tokį kruopštų, atsidavusį žmogų, kaip B. Kolbergienė, kitą vargu ar rastum.
Bet viena moteris visko aprėpti nepajėgia, todėl seniūnas iki rudens skyrė jai nuolatinį sumanų
pagalbininką.
Seniūnas apgailestauja, kad Vyriausybė per mažai dėmesio skiria kultūros vertybėms,
paminklams saugoti.
— Liūdna ateitis laukia mūsų miestelio muziejų, — sako A. Kuodys. — Vaistinės muziejaus
stogo čerpės suskilinėjusios, o A. Griškevičiaus muziejaus lentinis stogas baigia supūti. Dar prieš
porą metų rašėm Kultūros vertybių apsaugos departamentui dėl finansavimo, tačiau nieko
nepešėm. Šiais metais į Viekšnius buvo atvažiavusi šio departamento Telšių teritorinio padalinio
vadovė Vilija Jonušienė. Matė, kokia padėtis, tačiau, anot jos, tvarkyti nėra lėšų.
Viekšnių seniūnui kiūrančius muziejų stogus, matyt, teks palopyti savom jėgom, o 2003
metais, kaip sakė rajono vyr. paminklotvarkos specialistė E. Kupliauskienė, šie objektai bus
įtraukti į kultūros vertybių tvarkymo darbų programą.
Paminėtos 150-osios Vincento Aleksandravičiaus gimimo metinės // Trečiadienio valanda
(„Būdo žemaičių” priedas). — 2003. — Spal. 15. — Nr. 42 (53) // Būdas žemaičių. — 2003. —
Spal. 15. — Nr. 121 (713): L. Kazlauskienės nuotrauka: „Ypatingo dėmesio susilaukė Vincento
Aleksandravičiaus anūkės Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės papasakota senelio gyvenimo
istorija”. — Visas tekstas:
Atvykusieji į Viekšnių centrą pirmiausia akimis nuglosto vienos iš Lietuvoje seniausių
vaistinių pastato sienas. Bet pastatų nebūna be žmonių, o šie išgyvena jiems skirtus likimus.
Spalio mėnesio pradžioje į vaistinės muziejų rinkosi norintys prisiliesti prie šiame pastate
gyvenusių žmonių istorijos, labiausiai gilinantis į Vincento Aleksandravičiaus gyvenimą.
Popietės štrichai
Pagerbę Aleksandravičių atminimą Viekšnių kapinėse minėjimo dalyviai susiriko į vaistinės
muziejų. Pamąstyti apie žmogaus gyvenimo paskirtį skatino Danutės Končienės įvadinė kalba.
Mintimis pasidalijo vaistinėje dirbusi Teofanija Škerbaitė-Statkuvienė, skambėjo Vilhelminos
Imbrienės atliekami romansai. Prisiminti buvę padėjėjai, mokiniai, išskirtinai geru žodžiu
paminėta Emilija Virkutytė-Tomkevičienė.
Mažasis patriotas
Vincentas Aleksandravičius gimė 1853, mirė 1926 metais. Pasaulį išvydo gausioje šeimoje,
todėl tėvo brolis klebonas Kazimieras Aleksandravičius jį pasiėmė savo globon. Iš pradžių jiedu
gyveno Biržuose, kur juos ir užklupo 1863 metų sukilimo įvykiai. Kunigas Kazimieras atidavė
sukilėliams savo arklius, to paties paprašė ir žydų rabino bei stačiatikių popo. Tai matydamas
dešimtmetis vaikas pabėgo miškan prašytis pas sukilėlius. Žinoma, mažasis patriotas buvo
grąžintas namo. Tuo tarpu klebonas Kazimieras caro valdžios buvo suimtas, po kurio laiko
paleistas, tačiau be teisės dirbti ganytojišką darbą. Tam laikotarpiui dėdė ir sūnėnas grafo
Marikonio pakviesti apsigyveno Salų dvare. Tačiau čia prasidėjo Krymo karo įvykiai ir klebonas
Kazimieras pasitarnavo carui surinkdamas nemažas rinkliavas kariuomenei šelpti, už ką caras jį
apdovanojo kryžiumi, o gubernatorius paskyrė kunigauti Žagarėn.
473