3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Maloniausia būdavo šeštadieniais, kai antrasis, vyresnysis mokinys poilsiaudavo ir Juozukas
likdavo vaistinėje su savo tėvu, kuris, laisvesnę akimirką ištaikęs, pasakodavo daug įvairių
nutikimų iš savo gyvenimo ir nešykštėdavo į tuos pasakojimus įpinti naudingų patarimų bei
pamokymų. Darbą vaistinėje baigdavo apie 10 val. vakaro.
Ilgais žiemos vakarais Aleksandravičiai mėgo lankytis daktaro A. Biržiškos šeimoje arba,
užsidegę seną, iš V. Sruogienės močiutės Paulavičienės pirktą žibalinę lempą, skaityti.
Štai šitaip prasidėjo mano tėvelio Juozo Aleksandravičiaus darbas Viekšnių vaistinėje, kuris
tęsėsi iki pat jo mirties.
Dalyvavęs I pasauliniame kare, Peterburge baigęs felčerių mokyklą prie Volynės pulko
lazareto, žygių metu Karpatų kalnuose atšaldęs abi kojas ir sirgęs sunkiu reumatu, dirbęs
Jakaterinoslavo invalidų komitete, vėliau Donbase vaistinėse, tik 1918 m. grįžęs namo, mano
tėvelis 1920 m. įstojo į Kauno aukštuosius kursus, vėliau pertvarkytus į Kauno universitetą.
1925 m. mano tėvas Juozas Aleksandravičius, pirmosios laidos absolventas, gavęs chemikovaistininko
diplomą, sugrįžo į Viekšnius ir visą gyvenimą sąžiningai tarnavo savo gimtinės
žmonėms.
Tėvas domėjosi istorija, studijavo aplinkinių dvarų archyvus, mielai jam tų dvarų savininkų
skolinamus, gerai mokėdamas rusų, lenkų, lotynų, vokiečių, šiek tiek prancūzų kalbas, daug
skaitė, domėjosi liaudies medicina, kurią pritaikydavo ir praktikoje, rinko senus dokumentus,
antspaudus, kitokius eksponatus. Vaistinėje tėvelis buvo įkūręs įdomią ekspoziciją, kurią lankė
nemažai ekskursijų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių. Tėvelis visą laiką svajojo, kad
po jo mirties mūsų gimtajame name būtų įkurtas farmacijos ir Viekšnių krašto kultūros muziejus.
Jo svajonė išsipildė. Tebūnie tai dovana jo 100 metų jubiliejui!
Imbrienė Vilhelmina. Akmenės rajono muziejai // Šiaulių krašto kalendorius: 1998. —
Šiauliai, 1997. — P. 125—129. — Tekste: Viekšnių vaistinė-muziejus, A. Griškevičiaus
muziejus.
Navickienė-Aleksandravičiūtė Zofija. Ką bežinome apie senuosius dvarus? // Vienybė. —
1997. — Spal. 1. — Tekste:
„Įkuriant senosios Viekšnių vaistinės pastate muziejų, ketinta jame eksponuoti ne tik XIX a.
pabaigos—XX a. pradžios inteligento buto interjerą, bet ir kaupti jame medžiagą apie mūsų
krašto inteligentus, įskaitant ir dvarus. Esu labai dėkinga nuoširdiems muziejaus darbuotojams
D. Končienei ir V. Lizdeniui, kurie sutvarkė eksponatus, gražiai prižiūri muziejų, įdomiai
pateikia žinias lankytojams. Tačiau norėtųsi ir dar daugiau. Visiškai sutinku su gerb. L. Rozgos
nuomone, kad šio muziejaus veiklą reikėtų plėsti.”
Akmenės kraštas / Teksto autorius Leopoldas Rozga; Dailininkas Aloyzas Janulis;
Nuotraukos Jono Danausko. — Vilnius: Atkula, 1998. — 32 p. — P. 24—27, 29, 31. — Tekste:
Skyriai:
„Viekšnių seniūnija”,
„Viekšniai Ward”,
„Die Gemeinde Viekšniai”.
Nuotraukos:
„Viekšniai — senas ir gražus Žemaitijos miestelis”;
„Paminklas profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms bei jų tėvams”;
„Seniausiame Viekšnių pastate — vaistinė muziejus”;
„Aviacijos pradininko Lietuvoje A. Griškevičiaus muziejuje — jo sumanyto „garlėkio”
modelis”;
„Prie šio stalo prieš 100 metų dirbdavo gydytojas Antanas Biržiška”;
„Čia buvo senas Daubiškių dvaras”;
„Žemaitijos dangus Virvytės veidrodyje”;
„Tučių kaimo kapinaitės”;
471