3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Aleksandravičiūtė-Navickienė Zofija. Laumės nulėmė // Vienybė. — 1996. — Spal. 9. —
Visas tekstas:
Spalio 10 d. sukanka 100 metų, kai gimė garsusis Viekšnių vaistininkas Juozas
Aleksandravičius. Spausdiname jo dukros Zofijos Aleksandravičiūtės-Navickienės prisiminimų
žiupsnelį.
Šimtmetis istorijoje — tik trumpa akimirka, bet žmonių ar šeimos gyvenime ištisa epocha.
Sukanka 100 metų nuo mano tėvelio, Viekšnių vaistininko Juozo Aleksandravičiaus gimimo.
Kiek daug istorinių įvykių krėtė pasaulį per tą laikotarpį: du pasauliniai karai, revoliucijos,
okupacijos, įvairios žudynės, išsilaisvinimo kovos. Ir visai nedaug ramių gyvenimo metų!
1896 m. vaistininkas Vincentas Aleksandravičius sulaukė trečio sūnaus. Pavadino jį Juozu,
senelio, motinos tėvo J. Kerbedžio, garbei. Vaikas buvo rėksnys, ir motina, netekusi kantrybės,
paguldydavo jį tėvui Vincentui už nugaros, o pati bent trumpam užsnūsdavo. Šis, liūliuodamas
sūnelį, dažnai ramindavo jį žodžiais: „Nešauk, neverk, mano būsimasis vaistininke!” Gal laumės
išgirdo šiuos žodžius ir nulėmė tolimesnį Juozuko gyvenimą?
Vincento žmona Kotryna Kerbedytė, garsiojo geležinkelio ir tiltų statytojo inž. Stanislovo
Kerbedžio dukterėčia, gimusi ir augusi Rygoje, niekada nenutraukė ryšių su šituo miestu. Gal
todėl beveik visi jos vaikai gimnazijas lankė Rygoje, o jiems besimokant, ir pati kurį laiką
gyveno savo tėvų name. Aleksandravičių šeima gyveno kukliai, turėdama vieną tikslą — duoti
kuo geresnį išsilavinimą savo vaikams. Berniukai mokėsi vienoje iš garsiausių Rygos
Nikolajaus I gimnazijoje.
Atostogas visada praleisdavo Viekšniuose, kur susirinkdavo ir daugiau jaunimo. Kaip gražiai
tėvelis savo memuaruose aprašė išvykas valtimis Venta ir Virvyte, šokių vakarus, aplinkinių
kaimo kapinaičių ir koplytėlių lankymus! Gražiose Viekšnių apylinkėse prieš Pirmąjį pasaulinį
karą vasarodavo ryškių inteligentų šeimos, tarp jų ir Prano Mašioto. Tėvelis šiltai prisimena jų
vaikus, ypač dukterį Munę (Mariją), kuri vėliau ištekėjo už Nepriklausomos Lietuvos užsienio
reikalų ministro Juozo Urbšio.
Iš J. Aleksandravičiaus mokslo metų Rygoje aprašymo puslapių dvelkia didžiulė nostalgija
gimtajam Viekšnių miesteliui, tėvų namams. Kartą Juozukas pusiau juokais paklausė savo tėvo,
ar priimtų jį mokiniu į savo vaistinę. Šis klausimas tėvui labai patiko, bet sūnų labai mylėdamas,
atsakė nieko negalįs patarti ir dar pridėjo, kad vaistininko duona sunki. Paskui prisipažino, kad
vyriausiam savo sūnui Broniui siūlęs studijuoti farmaciją, o šis atsakęs, kad verčiau sutinkąs
gyvas į karstą gulti, negu vaistinėje dirbti.
Nors beliko dveji metai iki baigimo, 1912 m. vasaros pabaigoje Juozas Aleksandravičius
galutinai apsisprendžia: atsiima dokumentus iš gimnazijos ir grįžta į tėvo vaistinę. „Vargšė
mamytė net su ašaromis to žygio nedaryti prašė, bet aš jos neklausiau, o užsispyręs savo keliais
nuėjau” (Iš J. Aleksandravičiaus prisiminimų rankraščio 520 psl.). Susijaudinusios tetos parašė
smerkiančius laiškus, net siūlydamos neklaužadai įkrėsti rykščių. Jos visos tikėjosi sulaukti, kad
kuris nors iš Kerbedžių anūkų, pasinaudojęs jų įsteigta stipendija, taps garsiu inžinieriumi, kaip
Stanislovas.
Sugrįžimą į Viekšnius mano tėvelis šitaip aprašo: „Į Rygos stotį mamytės palydėtas, liūdnas,
popietiniu iš Liepojos einančiu traukiniu išvažiavau. Kai naktį vaistinės sargo įleistas atsargiai
per butą žengiau, atsibudusio tėvelio prie jo lovos prieiti buvau pašauktas, tai nedrąsiai, kad jau
pas jį atvažiavau dirbti, prisipažinau. Čia su malonumu iš jo balso tono, kad jis labai patenkintas
supratau, ir nuo to momento visos manyje dar rusenusios abejonės dingo, o savo paruoštą
mažame kambarėlyje prie virtuvės lovą radęs, ramiai, kaip kokį didelį mūšį laimėjęs, užmigau”
(522 psl.).
Tada vaistinėje chalatų niekas nenešiojo, tad ir jaunasis mokinys darbą pradėjo, apsivilkęs
gimnazisto uniforma.
„Vaistinės klientai greitai prie manęs priprato, tad turgadienį į jų paduodamus buteliukus teko
daug įvairių lašelių pasverti, mosčių (tepalų — Z. N. pastaba) į turimas vaistinėje apvalias
medines dėžutes pridėlioti, o dvokiančius skysčius, kaip antai degutą, francelį, kurį žmonės
gyvuliams apsaugoti nuo bimbalų ir musių pirko, raudonai šaknimis nudažytą žibalą, kurį mano
klientai akmens alyva vadino, be svorio tiesiai iš tam tikrų apvalių skardinėlių pilti” (523 psl.).
470