3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

— Nu o kuoks labiausiai darbs nepatėkdavo?
— Aust’ nepatėko. Verpt nepatėko. Nert labaa patink, megzt patėko labaa.
— A staklės bovo pas jumis?
— Mama turiejo, audė ir audė viskų. Milus ausdavo, i lininius ausdavo. Tik aštounyčių
neausdavo. Trinyčius ausdavo.
— Bovo vėsą laiką tas Rupūžkalnis. Vuo tėn tas kels, Rupūžkalnis senee jau bovo. Aš
prisėmenu tų Rupūžkalnį.
— Tik bruolis bovo nusipėrkės, jau dvėratį turiejo. Smetuons laiki turiejo dvėratį, aš
neturiejau.
— Šimtadėinee bovo kumiečee. Fabrikantų vakaa kada ejo į muokyklą bovo geraa apsiriedė
vėsi. Su geraas batelees. Puonia siediedavo atsisiedusi pri truobuos. Vuo kor ejo kumieče,
kumiečių vakaa bovo biedni. Atsineš pėino butelkelę į muokyklą. Pėitus mon vėiną kartą
pavuogė. Aš atsinešdavau dešruos visumet, mona mama padėrbdavo. Tas kumetyns bovo tuoks,
tuokios truobos bovo, o tėn daug gyveno, kelios šeimos gyveno tami kumetyni. Kumetyns tas.
Kairiškiūs, tuoliau ont Šiaudėnės tėn į tuo posė. Tėn bovo do. Vėins tas kumetyns da tebie, ta
vėina truoba kumetyno da tebie. Vuo tėn tuoliau bovo. Da aš vėiną kartą nakvuojau tėn. Bluogaa
gyveno kumiečee, labaa bluogaa.
— A tie šimtadieniai dėrbdavo... ūkio darbus?
— Ūkio darbus anėi dėrbdavo. Vėskas bovo su ronkuoms, i rugee renkami, vėskas bovo,
untaa.
— Su klumpees, su naginiems, su klumpiems. Ir aš ejau su klumpees į muokyklą. Nu, vėršus
uodinis, uo padaa medėnee. Tetė padėrbdavo. Žėima ka būs, apsimausiu į tuokius tūbus, ka
speigaa, vuo tap ejau su klumpees. Trys kilometraa bovo muokykla. Trys kilometraa bovo į
Kairiškius nueit. Tuolėi muokykla. Kelee tuokėj būdavo, eidavuom per laukus, bovo tuoks
takėlis. Bovo paprasts tuoks kel’s, tuoks ne vėiškelis, potam tuoks takėlis par laukus tėn. Par
fabrėką reikiejo eit, per dvarą.
— A tas fabriks keldavo triukšmą kuokį?
— Tik švėlpdavo. Dvylektuo valunduo švėlpdavo dėiną, pėitams visumat švėlps, trūbys
pėitams. Nu i putam, ruods, a šešiuos ar aštouniuos dar vakari, vakaraas. Nurytaas i vakaraas, į
dėiną tris kartus švėlpdavo. Jau fabrėks švėlp, mas ir atsikelsam. Balsas bovo didelis. Jau
šešiuom švėlp nuryto, jau reek keltėis. Šešiuoms nuryto švėlpdavo i putam dėini dvylektuo. Nu i
vakarą da švėlpdavo. Aš vakare neprisimėnu geraa. Aštuoniuos a šešiuos. Tuoks balsas bovo
didelis, ujuj.
— Po tris avis laikysem par žėimą. Puorą arklių i kumelį laikydavo visumet, do arklee būdavo
i kumelys. Kap tas kumelys paaugs jau, toukart tų pardous, tų kinkys jau į plūgą. Be komelio
nebovo, tetė visumet turiejo kumelį. Ka važiousi, kap bovo untaa, paskou biegs kumelelee. Mon
mama važious su kumele į Vėikšnius, visumat kumelėlis paskou biegdavo. Mas turiejuom
kumelę, nu ir visumat tas kumelėlis būdavo. Į atėdevė į kulkuozą kumelę.
— Kur maudieties?
— Nu, pirtie, vasarą Virvyčiuo, vuo tap pirtie. Pas kaimynę bovo, mas neturiejuom,
Labanauskis turiejo, Aleksėndra, pirtį, pas kaimynus maudiemies, pas diedienę eidavuom tėn.
Mas tik neturiejuom. Aplinkou kaimynaa visi turiejo pirtis.
— Daug da ejo iš kaimo žmuonių į fabrėką. Geraa muokiejo, geras algas muokiejo. Netrūko
darbininkų fabrėke. Tas Pesėckis dėrbo fabrėke, tuo Peseckioko tievs, šitaa kor yr dar tas sūnus
anuo. Tuoks Kundruots fabrėke dėrbo. Turiejo dukrą, sūnų. Kap vedė į muokyklą, geraa
apsirėngė vaikaa. Gražees batukaas, gražee apsiriedie. Žmuonos niekor nedėrbo, vyraa išlaikė i
žmuonas i vakus išlaikė, kor fabrėke dėrbo. Tėms bovo geraa gyvent. Kumiečee... nieko nebovo
gera iš kumiečių. Atsineš pėino butelką į muokyklą i dounos gabalėlį. Šimtadėinės duktie pėino
atsineš kuožną kartą į muokyklą pėitams, Sideravičiūtė tuokia.
Žėimą nuveš bruolis, kap nebejo į muokyklą, ons nebaigė keturių skyrių, nuveš visumet su
arkliu į tuo muokyklą. Atvažious parvežti. Kaimyną vėiną vėins kaimyns nuveš, kėtą kėts
47