3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Šiurpūs eksponatai! Tiesą kalba vaistininkas, sakydamas: Jeigu daiktui 50 metų, tai man jis
jaunas...
Viskas čia sena: ir namas, jo apyvokos daiktai, baldai, net žmonės, jų gyvenimo būdas: viskas
čia turi savo istoriją, pradedant balto marmuro skulptūrėle ir pelenine „kabinete”, ant vaistininko
rašomojo stalo, ir baigiant vaistinės muziejumi.
Pasistojęs ant kėdės, šeimininkas užsuka sieninį didelį laikrodį.
— O šiam laikrodžiui — 200 metų. Tai liaudies meistrų rankų darbas. Stiprus darbas. Iki šiol
dar nebuvo sugedęs.
Vakarienės metu vaistininkas pavaišina vynu. Ne paprastu. Jam — 28-eri metai!
Sunku pereiti aikštę, neatsisukus dar kartą į senąjį vaistinės namą, kur yra lankęsis Simonas
Daukantas, kuriame yra viešėję pas šio vaistininko tėvą — Maironis, Vaižgantas, Lazdynų
Pelėda, ateidavo vėliau vaistų anksti džiovos palaužtas revoliucinis poetas L. Skabeika... Jo
laidotuves dar gyvai prisimena vaistininkas.
Namas tvirtas. Dar šimtus metų laikys. O žmonių amžius trumpesnis. Mano žvilgsnis sustoja
ties atviru langu, kuriame matau suboluojant senojo vaistininko chalatą.
... O kas po jo saugos šimtametės vaistinės tradicijas, joje sukauptą vertingą medžiagą mūsų
medicinos ir Žemaičių krašto praeičiai pažinti? Ar visa tai nežus, neišsibarstys ir nebus užmiršta,
kaip ministerijoje senojo vaistininko „tanidų paslaptis?” — nudiegė mane skaudi mintis.
A. Zalensas. „Švyturys”, 1960 m.
Muziejus // Vienybė. — 1995. — Rugs. 27. — Tekste: 1995 09 23 Viekšnių vaistinės —
muziejaus restauruoto pastato atidarymo iškilmės.
Končienė Danutė [Muziejaus vadovė]. Į muziejų atviros durys // Vienybė. — 1995. —
Spal. 11. — Tekste: 1995 09 23 atidaryta senoji vaistinė muziejus. — Visas tekstas:
Rugsėjo 23-iąją Viekšniuose atidaryta senoji vaistinė muziejus. Šiemet jai sukako 135 metai,
įkurta 1860 m. liepos 17 dieną, pačiam pastatui jau 200 metų. Istorinė relikvija prisikėlė naujam
gyvenimui ir laukia lankytojų, svečių, krašto istorija besidominčių žmonių. Viename pastato gale
įsikūrė veikianti vaistinė. Ji tose pačiose „oficina” vadintose patalpose, čia tebestovi dar 19
amžiuje provizoriaus von Gioldnerio parvežti baldai, valandas muša senasis laikrodis su gegute,
prie durų varpelis, kuris suskamba, sveikindamas kiekvieną lankytoją. Seniesiems viekšniškiams
aplinka primena tuos laikus, kai jie ateidavo pas vaistininką J. Aleksandravičių pagalbos prašyti.
Pagrindiniame pastate įrengtas vaistininko buities muziejus su baldais ir namų apyvokos
daiktais. Nelengvas buvo muziejaus kūrimo etapas. Reikėjo įveikti daugybę nesklandumų,
rūpesčių. Nuoširdžiai dėkoju visiems, padėjusiems steigiant muziejų. Kiek čia puikuojasi daiktų,
žmonių padovanotų, kiek čia darbo ir kantrybės įdėta. Iškilmingai atidarant muziejų, buvo
įvairiausių nesklandumų. Dėl jų atsiprašau. Mes gerbiame ir prisimename visus. Laukiame,
norime bendrauti, susitikti. Kviečiu aplankyti muziejų. Dirbame nuo 11 iki 16 val. kasdien, išskyrus
ketvirtadienį ir sekmadienį.
Lungys R. Pasirašė testamentą // Vienybė. — 1996. — Rugpj. 24. — Tekste:
„Buvusio Viekšnių senosios vaistinės savininko J. Aleksandravičiaus dukra Zofija
Aleksandravičiūtė-Navickienė pasiūlė merui K. Intai kartu pasirašyti jos testamentą, kuriuo
aprobuojama senosios Viekšnių vaistinės pastato ir jame esančių vertybių ateitis. „Palieku
vaistinės pastatą, įrangą, baldus, paveikslus, laikrodžius, šviestuvus, knygas bei žemę apie
muziejų rajono savivaldybės nuosavybėje”, — sakoma dokumente. Testamento surašytoja
nurodo sąlygą, kad šiame pastate turi būti veikianti vaistinė, XIX ir XX amžių sandūros
inteligentų gyvenimą atspindinti ekspozicija ir pirmosios Viekšnių vaistinės muziejus. Sau
Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė paprašė teisės dalyvauti muziejaus veikloje.”
469