3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Daiktai prabyla praeitim
— Parodysiu tamstai senas knygas, — po pietų pasisiūlo vaistininkas ir iš spintos paima seną
1660 m. (MDCLX) Amsterdame išleistą kalvinų bibliją — „Biblija Swięta”, taip pat ir kitas
knygas su įdomiais senais autografais ir knygos įsigijimo istorijomis. Mano dėmesį patraukia kiti
įdomūs eksponatai. Vaistininkas parodo tris antspaudus. Savo išvaizda jie panašūs į mūsų laikais
vartojamus, tik medinė rankelė žymiai ilgesnė, o pats antspaudas žymiai mažesnis. Štai pirmąjį
pailgą Felikso Kontrimo bajorystės antspaudo herbą lengvai uždengtum piršto galu; antrasis —
Telšių maršalkos Gorskio — kiek didesnis. Pats didžiausias — labiausiai nustebina. Jame —
vyskupo tiara. Pasirodo, tai esąs paties vyskupo Merkelio Giedraičio antspaudas!
— Kaip jie čia pateko? O tai taip pat istorija. Pateko jie į čia, kaip ir knygos, iš Kontrimo, per
vaistininko J. Aleksandravičiaus žmoną, gydytojo Kontrimo našlę. Už dalyvavimą 1863 metų
sukilime Feliksas Kontrimas buvo suimtas ir mirė Šiaulių kalėjime. Jo dvaras buvo konfiskuotas.
Turtą saugojo sargyba. Bet Felikso brolis Pranciškus pro sargybą slapta pralįsdavo į biblioteką ir
daug ką išnešė, tame tarpe ir knygas. Jų pas vaistininką tik keliolika. Kitos, jų tarpe ir Daukanto
knygos, buvo perduotos Kauno Universiteto bibliotekai. Kam buvo reikalingi šiam pažangesnių
pažiūrų bajorui F. Kontrimui maršalkos ir vyskupo antspaudai? Vaistininkas į tai ir pats tvirtai,
dokumentais pasiremdamas, negali atsakyti. Nežino, ir kaip jis juos įsigijo.
— Mano nuomone, — kalba jis, — Kontrimas padirbdavo „kilmės raštus”, „patvirtintus”
maršalkos ir vyskupo antspaudais ir parašais. Šie raštai buvo reikalingi mokslus einantiems
Lietuvos šviesuoliams, kilusiems ne iš bajorų luomo. Be „bajorystės dokumento”, — kalba
vaistininkas, — valdant carienei Kotrynai II-jai, jie negalėdavo gauti diplomo. Ir Simonui
Daukantui buvo tokia pat bėda. Su Kontrimu jie buvo draugai, matyti, ir Daukantui jis padėjo
„bajorystę” įsigyti. Istorikams ir mūsų žymiųjų kultūros veikėjų gyvenimo tyrinėtojams šie
eksponatai gali atskleisti daug įdomių paslapčių ir istorijų.
Vaistinės muziejus
Vaistinėje kvapas kaip ir visose kitose, panašūs ir baldai, tik čia jiems — šimtas metų!
„Pasižiūrėkite į grindis”, — kalba vaistininkas, vesdamas už bufeto, kur gaminami vaistai.
Praėjimas siauras. Grindų lentose išmintas griovys, o prie bufeto — tarsi milžinų pėdų žymės
įspaustos. — Tai mūsų pirmtakai, ir mes bestovėdami čia kojomis iš mynėm, — sako
vaistininkas. — Bet dar negreit grindys prakiurs — jos labai storos”. Apie vaistinės ilgą amžių
kalba ir senieji vaistų gamybos instrumentai. Jų neišmetė senasis vaistininkas, kaip atgyvenusių
savo amžių, o dėjo į atskirą spintą. Surinkta nemaža kolekcija — savotiškai įdomus muziejus. Jis
įrengtas pereinamame kambaryje prie vaistų sandėlio. O štai guli ant ilgo koto surūdijęs sukilėlių
kirvis, pakliuvęs čia iš Biržų apylinkės per Biržų, vėliau N. Žagarės kleboną K. Aleksandravičių;
senos receptų ir skolų knygos. Šiose knygose galima rasti daug įdomių dalykų ne tik apie
senuosius viekšniškius bajorus, kurie vaistus dažnai imdavo ir skolon. Štai seni gydytojo
Andžijevskio rašyti receptai. Pas šį gydytoją gydėsi Simonas Daukantas. O štai ir senas receptas
— pageltęs popieriaus lapelis, rašytas paties Daukanto ranka:
"Emplasum vesicatorum.
S. Dowkont 20. XI”
„Tai žolelės nuo skaudulių. Radau šį popierėlį 1862 metų receptų apskaitoje...” — paaiškina
vaistininkas.
Šiurpūs eksponatai
Neįtikėtina, baugu, bet rankoje aš laikau iš žmogaus nugaros išrėžtą diržą. Jį man ką tik
padavė vaistininkas, atsargiai išėmęs iš sandariai užvožiamos skardinėlės. Diržai susisukę kaip
gyvačiukės, juodi, sudžiūvę, skreba, ir tas skrebulys atliepia nemaloniu šiurpu nugaroje.
— Taip spėju, kad tai telšiškių „diržai”, nes nei Viekšniuose, nei aplinkiniuose miesteliuose
tais laikais teismo nebuvo.
Arkliavagiams, dažniausiai čigonams, teisėjai nuteisdavo iš nugaros „išrėžti diržus”. Budeliai
šiuos „diržus” pardavinėdavo savo pažįstamiems — Šiaulių, Mažeikių, vėliau ir Viekšnių
vaistininkams. Pagal to meto prietarus buvo manoma, kad tokia žmogaus oda geriau žaizdas
užgydanti.
468