3 skyrius: praeities palikimas. etnografija. kraštotyra

Ateityje laukia dar daug rūpesčių ir darbų, galutinai įrengiant šį unikalų muziejų. Linkiu
sėkmės visiems geranoriškiems jo steigėjams ir tvarkytojams, o aš pažadu kuo galėdama padėti
ir dalyvauti šiame kilniame reikale.
Ališauskaitė R. Žmogaus odos diržai vaistinėje — muziejuje // Lietuvos aidas. — 1995. —
Birž. 15.
Ruškys Vytautas. Viekšniuose atidaromas pirmosios vaistinės muziejus // Šiaulių kraštas. —
1995. — Liep. 14. — P. A1.
„Kai prabyla senoji romantika” / A. Zalensas. Kai prabyla senoji romantika: [Perspausdinta
iš 1960 metų „Švyturio” Viekšnių vaistinės istorija] // Vienybė. — 1995. — Rugs. 13, 16. —
Tekste:
Taip pavadintas rašinys bene 1960 metais buvo išspausdintas anuomet populiariame
„Švyturio” žurnale. Jame žurnalistas A. Zalensas aprašė senąją Viekšnių vaistinę, kurioje
tebešeimininkavo šviesaus atminimo provizorius, viekšniškių gerbiamas žmogus Juozas
Aleksandravičius. Autorius pastabiai užfiksavo romantišką, tolimą praeitį menančią vaistinės
atmosferą, joje tvyrojusį dvasingumą ir bent kai kuriuos jau anuomet muziejininkų dėmesį
traukusius eksponatus.
Restauruotoje Viekšnių vaistinėje šiuo metu baigiama komplektuoti muziejinė ekspozicija.
Gal ir lankytojams, ir dabartiniams vaistinės šeimininkams bei ekspozicijos tvarkytojams bus
įdomu prisiminti, kas vaistinėje buvo saugoma ir kuo jos šeimininkas didžiavosi prieš
pusketvirto dešimtmečio.
Leopoldas Rozga.
Viekšnių senasis
Miestelio pakrašty sublizga malūno tvenkinys. Viekšniai. Autobusas sustoja miestelio centre
— aikštėje. O štai ir kelionės tikslas — vaistinė. Pasirodo duryse aukštas, stambus vyras —
senasis vaistininkas. Turbūt pamanė, kad aš vaistų atvažiavau. Vaistininkas apsivilkęs baltu
chalatu ir pasisveikinęs užklausia:
— Kuo galiu tamstai padėti? — Ak, korespondentas, domina vaistinės istorija? Istorija
sudėtinga, — pradeda jis, įsivedęs mane į savo „darbo kabinetą” — maža, siaurą kambarėlį. —
Vaistinei greit bus šimtas metų, o šiam namui — jau arti dviejų šimtų... — Jis, ištraukęs iš
stalčiaus storoką, rudais kolenkoro viršeliais sąsiuvinį, pratiesia jį man:
— Matote, aš esu parašęs tokią lyg ir istoriją, pasiremdamas senais dokumentais, receptų
knygomis ir kitais šaltiniais. „TRUMPA VIEKŠNIŲ VAISTINĖS ISTORIJA” — perskaitau
tituliniame sąsiuvinio puslapyje ir susidomėjęs verčiu sekantį:
„Viekšnių vaistinę įsteigė provizorius Teodoras v. Goldner 1860 m. liepos mėn. 17 d. Tam
tikslui 1859 m. jis persikėlė iš Telšių ir nupirko iš Jofės šeimyninę sodybą, esančią prie
turgavietės su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu. Pagrindinė jo dalis išliko dar iš antros
XVIII amžiaus pusės ir buvo pastatyta pagarsėjusio savo dorybėmis ir iki paskutiniųjų laikų žydų
bendruomenės gerbiamo, laikomo šventu pirmojo Viekšniuose rabino Abe Jofės”...
— Prieš šimtą metų, — pasakoja vaistininkas, — buvo vaistinės tik Šiauliuose ir Telšiuose.
Viekšnių vaistinė aptarnavo labai didelį rajoną: Akmenę, Žagarę, Kuršėnus, Mitkaičius...
Vincentas Aleksandravičius studijavo farmaciją Maskvos universitete, kur „klausė su ypatingu
susidomėjimu prof. Mendelejevo paskaitų ir jo paskatintas visą savo gyvenimą domėjosi
chemija, gamindamas visus Galeno preparatus, o pirmais vaistininkavimo metais net amoniako
skiedinį...”
Apleista vaistinė, per 42 metus, vadovaujama V. Aleksandravičiaus, tapo pavyzdinga įstaiga,
kurioje daugelis farmacininkų atliko savo praktikos darbus. 1926 m., mirus Vincentui
Aleksandravičiui, vaistinei ima vadovauti jo sūnus Juozas, 1925 m. baigęs Kauno universitetą ir
gavęs vaistininko-chemiko diplomą.
467